Nuotykiniai užsienio rašytojų kūriniai (1988)

Kas atsitiko paskui, ji nesusigaudė, tik jai į atmintį įstrigo dviejų besigrumiančių vyrų siluetai. Matė jų atkaklius veidus, paskui išgirdo ant koklinių grindų nukritusio peilio skambtelėjimą, trumpą gerklinį šūksnį, keiksmą, paskui sužvilgo antrankių metalas, su trenksmu atsidarė laukujės durys, ir ji liko viena. Koridorius buvo tykus ir tuščias, lyg nieko nebūtų atsitikę. Tik dar suposi praviros durys, lauke sklido kažkokių žodžių nuotrupos, o netrukus ir šie garsai nuščiuvo.

Tik dabar atslūgo ją sukaustęs siaubas ir galėjo pajudėti. Drebančia ranka nubraukė nuo kaktos plaukus, norėjo eiti, bet kojos buvo lyg medinės. Todėl stovėjo atsirėmusi į sieną, gaudydama orą pravira burna. Dar po valandėlės atsipeikėjo. Sukaupė jėgas, kad kaip nors prisikastų prie savo stalelio. Krito į kėdę, atsirėmė alkūnėmis į stalą ir paslėpė veidą delnuose.

— Kas atsitiko, Terese? — išsigando Anatolis.— Tu išblyškusi, lyg vaiduoklį pamačius!..

— Mačiau mirtį!..— drebančiu balsu papasakojo, kas jai nutiko.— Stovėjo ties manim su peiliu ir vaipėsi...

— Ko jam reikėjo? Kodėl norėjo tave nudobti?

— Nežinau... Iš kur galiu žinoti... Bet žinai, kas mane išgelbėjo? Tas tipas, kuris ten užkabino! Nieko nesuprantu...

— Iš kur jis ten atsirado?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Net nepastebėjau, kada ir kaip... 2iūrėjau į tą peilį ir daugiau nieko nemačiau... Užsakyk taurelę degtinės,— paprašė, pamačiusi ateinančią padavėją,— nieko daugiau neįstengsiu nuryti.

Anatolis įvykdė jos prašymą, paskui valandėlę tylėjo, suraukęs antakius. Staiga išgirdo virš galvų pažįstamą balsą. Tai buvo civiliais rūbais apsirengęs poručikas Gersonas.

— Sveiki! Gal galiu prisėsti — noriu jums pasakyti kelis žodžius! — paėmė kėdę ir atsisėdo.

— 2inau, kas atsitiko,— pasakė poručikas be įžangų.— Mes saugojome jus, nes numatėme, kad pasikeitus apsiaustais gali įvykti klaida. Gaila, kad nepavyko apsaugoti jus nuo tam tikrų nemalonumų,— kreipėsi jis į Teresę.

— Pasikeitus apsiaustais? Ak, štai kodėl! — šūktelėjo Sarna.— Turėjo mirti Anka.

Padavėja atnešė užsakytą degtinę. Teresė nedelsiant išgėrė.

— Jau man geriau,— pasakė mėgindama nusišypsoti ir pastatė taurelę.— Iš tikrųjų buvo siaubinga!

— Tuoj viskas praeis,— šypsodamas nuramino ją poručikas. *

— Kas mane išgelbėjo? Keista, bet man pasirodė, kad tai buvo tas chuliganas, kuris taip įžūliai mane užkabino!

— Tas chuliganas — seržantas Zentekas. Tada jis įsikišo, bet taip, kad nenubaidytų užpuolikų.

— Seržantas?! Tai buvo jūsų žmogus?! —stebėjosi Teresė.— Turiu pripažinti, kad puikiai atliko savo vaidmenį!

— Bet juk rizikavote Teresės gyvybe! — negalėjo nuslėpti nepasitenkinimo Anatolis.— Galėjote bent įspėti mus apie pavojų.

— Nebuvome įsitikinę, kad iš tikrųjų yra pavojus,— ramiai paaiškino poručikas.— Jei būtume neabejoję, būtume patarę atsisakyti šios išvykos.

— Negalėjote iš karto ten, prie tiltelio, suimti to tipelio?

Gersonas papurtė galvą.

— Deja, nebuvo atitinkamų sąlygų. Be to, jus saugojo tiek žmonių, kad rizika buvo minimali. O patirtų emocijų pasekmes pašalins vaistai, kuriuos pavartojote,— poručikas šypsodamas žvilgtelėjo į išgertą taurelę.

— Bent turėsiu ką papasakoti,— po išgertų vaistų Teresė atgavo gerą nuotaiką.

— Dar turiu nedidelį prašymą,— Gersonas žvilgtelėjo į laikrodį.— Kaip tik dabar veda suimtąjį. Tam tikrais sumetimais — tuo keliu, kur pasikėsinimo organizatorius turi savo stebėjimo punktą. Mes norime, kad jis pamatytu j°8 planai sužlugo. Tai senyvas vyriškis. Jis sėdi ant suoliuko prie tvenkinio su lazdele rankose. Eidami pro šalį, primygtinai pasižiūrėkite į jį. Tegu pamato, kad apsiriko. Jis yra iš arti matęs Elmer, todėl tokiu būdu įsitikins suklydęs.

— Gerai! Ar reiki# eiti dabar pat? Labai noriu jį pamatyti.

— Ar tai nebus pavojinga Teresei? — paklausė Sarna.

— Aš esu tikras, kad ne. Tokiomis aplinkybėmis jie nesiims jokių žygių. Be to, mes pasiruošę bet kokiam, net ir labiausiai netikėtam atvejui. O kuo greičiau eisite, tuo geriau, nors nemanau, kad jis nebesusivaldys ir tuoj pat išsinešdins. Aš negaliu pasirodyti, todėl teks eiti vieniems.

Anatolis atsiskaitė, ir jie atsisveikinę su Gersonu pakilo nuo stalelio.

Teresė iš tolo pamatė senį, sėdintį tarp kitų besiilsinčių ant suoliuko. Iš po skrybėlės styrojo reti, žili plaukai. Rankos ilsėjosi ant lazdelės. Ji atsisuko ir, vykdydama poručiko nurodymą, o taip pat tenkindama savo smalsumą, tiriamai žiūrėjo į jo veidą.

Teresė pastebėjo, kad senis nustebo. Ne tik nustebo — stačiai išsigando. Bet tik sekundę kitą. Paskui prisimerkė, ir vėl žvelgė į ją šaltos, abejingos, bemaž bespalvės akys.

Kai prasilenkė ir Teresė atsisuko, Anatolis sušnibždėjo:

— Tai tasai, iš barako. Gerai įsižiūrėjau į jo rankas ant lazdelės...

i

Senis iš tolo pamatė Mečių, lydimą sportiškos išvaizdos vyrukų. Bet kokias abejones išsklaidė priekyje antrankiais surakintos rankos.

Senis pajuto, kad baimė staiga suspaudė gerklę. Tačiau susitvardė ir iš pažiūros abejingu žvilgsniu palydėjo Mečių, kuris praeidamas niekinamai šyptelėjo, bet galvos nepasuko.

Kai jie nutolo, įrėmė žvilgsnį į tamsią miško sieną ir ėmė galvoti apie susidariusią padėtį. Bet dar stipriau jį sukrėtė, kai vos už kelių žingsnių pamatė šviesiaplaukę merginą baltu apsiaustu su rudais langeliais. Praeidama ji atsisuko, lyg tyčia norėdama parodyti veidą. Ir tada jį ištiko šokas. Tai buvo kita mergina! Anksčiau matė ją tik iš tolo, atpažino apsiaustą ir šviesiaplaukę galvą. Vadinasi, jie pakišo kitą, panašią!

Šį kartą susitvardyti buvo daug sunkiau. Bandė surikiuoti padrikas mintis, nepasiduoti panikai ir susigaudyti, kas čia iš tikrųjų darosi.

Po kiek laiko jis šiek tiek nusiramino ir ėmė svarstyti savo padėtį, Aiškus daiktas — jie rado panašią milicininką ir specialiai aprengė tuo apsiaustu. Iš to galima spręsti, kad jie žino daug... Bet ar labai daug?

Perbėgo mintimis kelias iš eilės jį nutikusias nesėkmes. Jį mačiusi mergina liko gyva. Nučiupo ją iš panosės tam žiopliui, kuris turėjo sekti, vietoje jos pakišo jauką. Butas Juzefo ve, kaip ir toji antra pavardė po kratos betono dirbtuvėse jau negelbės. Paskui tas skambutis į „Sto-lečną" ir įspėjimas dėl milicijos... Nieko nuostabaus, kad jie apmovė Gustavą, bet iš jo pagalbos nėra ko tikėtis — išgąsdino jį tas pokalbis. Taigi, milicija žino ir tai... Pats laikas dingti ir tokiu būdu sunaikinti aptiktus pėdsakus. Tam tikrų šansų dar lieka pajūryje. Ir tas idiotas Urbaniakas norėjo ieškoti ten išsigelbėjimo, bet tai būtų pernelyg pavojinga — jis buvo per kvailas, kad neįkliūtų. Tada, aišku, išklotų viską, ką žinojo. O Mečius? Tas gal neapvils, jis profesionalas. Bet tai ne tiek svarbu, nes reikia sprukti. Prisiglaus Каске pas Juzefą, o ten matys — gal pasitaikys proga patraukti toliau, o gal pavyks gauti kitus dokumentus. Kartais pasiseka užimti kieno vietą, jeigu apie jo mirtį niekas nežino. Reikėtų pakartoti tą pokštą.

Bet ar ne per vėlai susigriebė? Šiaip ar taip, reikia krutėti ir kaip reikiant žiūrėti, ar neturi „globėjo".

Senis pakilo nuo suoliuko ir neskubėdamas pasuko stoties link. Negalėjo susigaudyti, ar jo kas neseka, nes buvo labai daug žmonių. Judriose miesto gatvėse irgi sunku buvo susiorientuoti. Todėl užėjo į kavinę, kur ilgokai sėdėjo, paskui per tarnybinį įėjimą pateko į kiemą, o iš ten — į gretimą sklypą. Pakeitė du taksi ir mėtydamas pėdas iš lėto artėjo prie savo buto.

Naktis buvo dar toli, todėl galėjo neskubėti. Tik šalutinėje, beveik tuščioje gatvelėje, kurioje gyveno, įsitikino, kad paskui jį niekas neseka. Šiek tiek nusiraminęs ėmė dėtis būtiniausius daiktus. Reikėjo pasiimti tik nedidelį lagaminėlį, bet jame dar turėjo likti vietos banknotų pundeliams.

Užbaigęs šį darbą, atsisėdo į seną išklibusį fotelį ir susimąstė. Juo daugiau svarstė, juo labiau nedavė ramybės įkyri mintis, kad sprukti pasiryžo pernelyg vėlai.

Gal likti vietoje? Mergina — rimtas pavojus, bet gal pavyktų jos galimus parodymus paneigti? Vagone buvo prieblanda, negalės įrodyti, kad jį ten matė. Bet pavojingiausias tas klausimas, kurį milicininkas pateikė Gustavui: „Ar Aloizas Kovalskis jūsų giminaitis?" Jeigu paklausė, vadinasi — grįš praeitis. O Gustavas? Priremtas prie sienos, gelbėdamas savo kailį, ko gero, paleis liežuvį. O dar Zemba ir Mečius...

Taigi, nors rizikinga, lieka vienas, paskutinis šansas — bėgti.

Galutinai pasiryžęs jis apmąstė detales. Kokia transporto priemone pasinaudojus — gal traukiniu?

Senis taip pat apgalvojo, kaip suklaidinti galimus seklius. Pirmiausia čia, namuose, kur gyveno. Jau seniai turėjo paruošęs tvoroje landą, pro kurią pateks į gretimą kiemą, o iš ten — į kaimyninį sklypą. Panašūs variantai buvo paruošti sprukimo trasoje ir toliau — parengė juos ir patikrino dar tada, ruošdamas apiplėšimo planą. Tad šansų dar yra... Milicija galėjo neatkreipti dėmesio ir į tą faktą, kad važiuoja brolio automobiliu...

Maždaug vienuoliktą, nelaukdamas, kol gatvės visai ištuštės, išėjo iš namų. Atrakino garažą būdamas tikras, kad atėjo čia be „uodegos". Gera pradžia — pusė darbo. Čia užtruks ne ilgiau kaip penkiolika minučių, o kai išeis į gatvę, jį vargu ar pažins. Saugumo sumetimais viduje nedegė šviesos. Petim atsirėmė į automobilį ir pastūmėjo į priekį, kad galima būtų prieiti prie lentų, kuriomis buvo uždengta duobė. Išėmęs kelias lentas ir padėjęs į šalį, betoniniais laipteliais nulipo žemyn. Atsiklaupęs ant kelių uždegė žibintuvėlį. Pasišvietęs sugraibė užmaskuotą kabliuką, patraukė į save ir išėmė vieno laiptelio betoninę, niekuo nuo kitų nesiskiriančią sienelę. Įkišo į pailgą slėptuvę ranką ir ėmė mesti iš ten banknotų pundelius. Mažesnės vertės sumetė atgal, o likusius tvarkingai sudėjo i lagaminėlį ir uždarė. Vėl pritaisęs laiptelio sienelę, ati-tiesė įskaudusią nugarą, paėmė lagaminėlį ir sunkiai išlipo į viršų.

Kai atsistojo ant betoninių grindų ir pasilenkė, norėdamas uždengti lentomis duobę, garaže staiga plykstelėjo ryški, balta šviesa, o už nugaros pasigirdo ramus, gerai pažįstamas balsas:

— Nė iš vietos, Hermanai!

Iš lėto pasisuko ir, pamatęs nukreiptus į jį automatų vamzdžius, pastatė lagaminą, nedvejodamas pakėlė į viršų abi rankas.

— Iš kur? .. Kaip čia atsiradot? ..— pratarė nustebęs, nes tik tokia mintis užklydo į galvą šioje netikėtoje situacijoje. Pyktį, nusivylimą ir baimę pajuto vėliau.

— Tai buvo ne taip jau sunku,— atsakė iš tamsos tas pats balsas.

ANATOLIO SARNOS U2RAŠAI

Sako, kad jau sučiupo tą nusikaltėlį. Tuojau pat nusiunčiau telegramą Karoliui. Atvažiavo abu rytojaus dieną. Atrodo, kad Karolis pagaliau surado savo žadėtąją: šokinėja aplink ją lyg pajacas, net mane siutas ima, nes negaliu pakęsti, kai vyras pats lenda po padu.

Iš pradžių baiminausi, kad Karolio flirtas mes ant manęs įtarimą. Paskui, kai Teresė taip išmintingai reagavo, truputį nusiraminau ir staiga — tas prakeiktas neatsargumas!

Kas atsitiko? Ogi tai, kad vakar pirmą kartą po tų įvykių apsivilkau švarką,, su kuriuo tada važiavau į Sopotą. Kišenėje Teresė rado Ankos nuotrauką, kurios antroje pusėje savo ranka, pakeitęs braižą, buvau užrašęs tą kvailą dedikaciją!

Jeigu atsimenate, kas ten buvo parašyta, galite įsivaizduoti, kas paskui prasidėjo. Dabar sėdžiu vienas namuose. Ir nežinau, kaip viskas baigsis...