Operacija „Protėjas” 2

36 skyrius

Leipcigas dar nebuvo tapęs tuo miestu, kurį Haris Feračinis prisiminė iš viešagės jame 1970-ųjų savojo pasaulio metų pradžioje. Tame pasaulyje visi šlovės, amžinos gerovės ir galios pažadai, kuriais naciai, vos atėję į valdžią, apnuodijo kone visą vokiečių tautą ir atbukino pojūčius, jau seniai buvo pamiršti. Užuot sulaukę savo likimo išsipildymo ir tapę išdidžia Valdančiąja Rase, vokiečiai ūmai atsipeikėjo iš apdujimo ir suvokė tesą vergai negailestingo apsišaukėlio elito, į savo nagus sugrobusio visą valdžios bei galios monopoliją. Nepaisydami jokių etikos normų tojo elito nariai nepripažino sau jokių apribojimų, išskyrus ištikimybę savo pačių veislei. Jie nekliudomi savinosi ištisų bejėgių tautų triūso vaisius, grobė viso pasaulio išteklius, nebaudžiami naudodamiesi visomis šiurpiausio teroro priemonėmis, jie drauge su savo dvariškiais ir artimiausiais pasekėjais gyveno apsupti tokios prabangos bei tviskesio, kokie net nesisapnavo nė vienam cezariui, o tuo tarpu pilis jiems stačiusių meistrų vaikai apsiskarmalavę merdėjo iš bado. Vienu žodžiu, nacių vadai paveldėjo tą utopiją, kurią atkurti ir siekė „Siuzereno” grupė.

Tačiau šitokios ateities užuomazgos jau dabar buvo akivaizdžios — lėtai, susibrukę rankas į kišenes žingsniuodami miesto gatvėmis, Feračinis ir Kesidis puikiai jas matė ankstyvo ryto šviesoje. Jie matė jas languose iškabintose nacių vėliavose, būreliuose jaunimo, vilkinčio rudas uniformas su svastika padabintais raiščiais — tie jaunuoliai be ceremonijų įžūliai brovėsi per minią, gurgždėdami naujutėlaičiais auliniais batais, nykščius atsainiai užsikišę už diržų, papuoštų sidabrinėmis erelio formos sąsagomis. Katastrofos daigai buvo ryškūs ir uždarytose, užkaltais langais parduotuvėse su žydiškomis pavardėmis virš durų. O be to, visur, į kiekvieną gyvenimo smulkmeną jau buvo prasismelkusi baimė — visur esančių policijos ausų baimė, baimė amžino nežinojimo, kuris iš kaimynų, giminaičių ar bendradarbių gali pasirodyti besąs informatorius, baimė niekuo nepagrįstų kratų, areštų, tardymų bei kankinimų, įkalinimų be jokio teismo — ši baimė jau tvyrojo tiesiog ore, ji aiškiai matėsi praeivių veiduose.

Bevaikščiojant Kesidis pagaliau galėjo kaip reikiant išsitiesti.

— Žinai, Benitai, — prašneko jis, — kaip gyvas nebebambėsiu, kad transkontinentiniuose lėktuvuose nepatogios sėdynės. Pusantros paros tame velnio traukinyje! Ir ką gi jie veikdavo per visus tuos begalinius sustojimus? Bene keisdavo garo katilus? Galima pamanyti, kad patekome į patį karo sūkurį!

— Sėdynės čia niekuo dėtos. Tiesiog tu pernelyg ilgas ir kaulėtas. Visada sakiau, kad tu pernelyg ilgas.

— Nieko panašaus, kaip tik kaltos sėdynės. Viskas suprojektuota mutantams ir dar tiems, kuriems amputuotos kojos… O be to, netgi tuo atveju, jeigu tavo tiesa, ką gi man daryti, kad tai pakeisčiau?

— Dabar jau per vėlu, Nilsai. Tu tiesiog suklydai išsirinkdamas profesiją. Tau reikėjo tapti krepšininku ar kuo nors panašiu.

— Ak šit kaip? O kas tuomet būtų išgelbėjęs brangiausiąjį tavo kailį paskutiniojo tavo apsilankymo šiame mieste metu?

Išėję į Rotušės aikštę juodu persiskyrė. Buvo turgaus diena, ir aikštėje stovėjo gausybė prekystalių, visur knibždėte knibždėjo žmonių. Feračinis stabtelėjo pakraštyje prie kiosko ir nusipirko laikraštį, Kesidis tuo tarpu perėjo gatvę ir, apsukęs visą aikštę, galų gale sustojo prie kampinio namo durų — kitoje gatvės pusėje stūksojo alinė su pakabintu virš durų laikrodžiu, lygiai tokia, kokią ir nupasakojo Lindemanas. Iš čia Kesidis matė ir visą aikštę, ir lentelę, patvirtinančią, kad tas vingiuotas grįstas skersgatvis išties yra Kanclerštrasė.

Po valandėlės kitame aikštės gale pasirodė Feračinis, neskubėdamas jis palei krautuvėlių vitrinas patraukė link alinės. Pasukęs už kampo jis pateko į Kanclerštrasę ir, nuėjęs vos kelis žingsnius vieninteliu siauru šaligatviu, priešais, kitoje gatvės pusėje, pastebėjo batų taisyklą su užrašu „Hofencoleris”. Dirbtuvėlė buvo visai mažytė, su išsikišusiu stogo kraigu, kreivai sustatytais langais ir apsilaupiusiomis, žaliai dažytomis durimis. Feračinis taip ir neįžvelgė nieko neįprasto ar įtartino. Tačiau vis vien nesustodamas nužingsniavo iki kito kampo, ten nusitrypė nuo batų sniegą, nusipurtė paltą ir paskubomis apsidairė. Paskui apsisuko ir tuo pačiu keliu patraukė atgal.

Jis taip ir nepastebėjo jokio lyg ir be reikalo slankiojančio žmogaus, niekas nestebėjo dirbtuvėlės iš priešingos gatvės pusės, niekas nesėdėjo ir aplinkui sustatytose mašinose. Jis dar kartą peržvelgė gatvę. Kitapus turgaus namo tarpduryje įsitaisęs Kesidis kilstelėjo ranką prie burnos ir nusižiovavo. Tai reiškė, kad Feračiniui einant skersgatviu niekas neslinko iš paskos. Nusiraminęs Feračinis perėjo skersai gatvelę ir įėjo į batų taisyklą. Durys graudžiai sugirgždėjo, virš galvos skimbtelėjo varpelis.

Įėjus iš dienos šviesos, viduje atrodė tamsu nors į akį durk, dirbtuvėlėje tvyrojo sumišęs pelėsių ir odos kvapas. Po kelių akimirkų Feračinio akys apsiprato su prietema ir jis įžiūrėjo nudrengtą medinį prekystalį, o už jo — lentynas, prigrūstas dėvėtų batų, lentynėlę su batų tepalu bei raišteliais ir tuščią pavyzdžių vitriną — karo metu natūrali oda buvo dingusi neribotam laikui. Ant vienos lentynų Feračinis pastebėjo greta kits kito gulinčius plaktuką, peilį bei kelias didelių žirklių poras. Ant sienos priešais prekystalį, prie pat durų, kabojo nublukęs, arklius vaizduojantis paveikslas mediniuose rėmeliuose su įskilusiu stiklu. Kampe stovintis stalas su stalčiais buvo be jokios tvarkos užverstas kažkokiais popieriais bei vokais. Virš jo kabančiame kalendoriuje vis dar buvo atverstas sausio mėnuo.

Iš už durų, vedančių į patalpas pastato gilumoje pasigirdo tylus žvangtelėjimas — kažkoks instrumentas buvo numestas ant varstoto. Netrukus iš ten pat atsklido kažkieno riaugėjimas ir sunkus kojų šiūravimas. Galų gale pasirodė ir pats žmogus — tai buvo tikras milžinas juodais susivėlusiais plaukais ir vešlia neprižiūrima barzda, kas suteikė jam tikro laukinio išvaizdą. Jis dėvėjo odinę prijuostę, o iš atraitotų marškinių rankovių kyšojo masyvios rankos, užsibaigiančios kūjus primenančiais kumščiais — galėjai pamanyti, kad tokie kumščiai be jokio vargo įstengtų trupinti plytas. Prašieptos žmogaus lūpos atidengė stiprius lygius dantis, atrodė, jie stačiai švyti prietemoje. Eidamas žmogus vilko vieną koją.

— Labas rytas, — pasisveikino Feračinis. Milžinas abiem delnais atsirėmė į prekystalį, klausiamai kilstelėjo smakrą ir laukė.

— Aš — na… Man regis, jums buvo palikti froilen Šule batai pakalti pakulnes, — pasakė Feračinis. — Man sakė, kad darbas jau turėtų būti padarytas.

— Froilen Šule, a?

— Taip.

— Ar jūs jos draugas? Aš jūsų nepažįstu.

— Aš jos draugo draugas, suprantate. Atvykęs čia tik pasisvečiuoti.

Keletą akimirkų milžinas be jokios išraiškos dėbsojo į Feračinį.

— Valandėlę, — ištarė pagaliau.

Jis apsigręžė ir vėl nusliūkino į dirbtuvę. Iš ten vėl pasigirdo garsai. Ūmai Feračinis sugavo tylų spragtelėjimą — tiktai patyrusi ausis galėjo atpažinti, kad tai — užtaisomo revolverio garsas. Feračinis akimoju pajudėjo iš vietos ir prisispaudė prie sienos, kad nebestovėtų tiesiog priešais dirbtuvės duris. Jis apčiupinėjo lentyną sau už nugaros ir suradęs sugniaužė plaktuką bei peilį.

— O kaip laikosi froilen? — iš už durų pasigirdo milžino balsas.

— Ar ji jau sveiksta po peršalimo?

— Taip, jai jau kur kas geriau, — atsiliepė Feračinis. — Žiema buvo iš tiesų siaubinga.

Feračinio ausį vėl pasiekė vos sugaunami garsai: dunkstelėjo padedamas plaktukas, spragtelėjo revolverio gaidukas, tylus šnarėjimas išdavė, kad ginklas vėl buvo įkištas į slėptuvę. Kai milžinas vėl apsireiškė kambaryje, Feračinis jau vėl nerūpestingai stovėjo už prekystalio. Milžinas dunkstelėjo ant prekystalio porą moteriškų batų raišteliais surištų draugėn, prie jų buvo prikabinta etiketė.

— Nueisite čia užrašytu adresu šįvakar po aštuonių, — pusbalsiu burbtelėjo jis. — Iš ten jus ir paims. Tikiuosi, nepalikote savo daiktų viešbutyje?

— Ne. Jie stoties saugojimo kameroje.

— Gerai. Numeriukus palikite man.

Bagažas savo paskirtį jau buvo atlikęs. Dabar jau Italijoje pirkti drabužiai Feračiniui ir Kesidžiui nebegalėjo praversti.

— Ačiū.

— Sėkmės jums.

Po kelių minučių Feračinis jau buvo grįžęs pas kitoje aikštės pusėje jo laukusį Kesidį.

— Atrodo, viskas gerai, — pranešė Feračinis. — Turiu šiam vakarui kontaktinį adresą. O iki tol mums reikia kažkaip prastumti dieną.

— Eisime į kiną? — atsiduso Kesidis.

— Ko gero, taip. Gal bent nutuoki, ką čia rodo?

— Tu nepatikėsi.

— Ką gi?

Kesidis mostelėjo ranka, ir atsigręžęs Feračinis sau už nugaros išvydo afišą. Šią savaitę „Marmorhause” ėjo „Nuotykis Kinijoje” su Klarku Geibiu.

— Dabar mums betrūksta tik geltonų taksi ir Makso klubo už kelių žingsnių.

Ir Feračinis mintyse akimoju nuskriejo milijonus šviesmečių atgal — per traukinius ir lėktuvus, per Anglijos žiemą ir povandeninių laivų mokyklą, šturmo apmokymus armijoje, Londono autobusus, Jungtinių Valstijų oro pajėgų bombonešį virš Atlanto — tiesiog į Brodvėjaus bei Septintosios aveniu šviesas bei garsus. Kažkodėl Feračiniui staiga užėjo baisus noras, kad Kesidis niekad nebūtų ištaręs šių žodžių.

Tuo tarpu per šimtą su viršum mylių į šiaurę, netoli Kyrico miestelio, inspektorius Helmutas Štolpė iš vietinio gestapo skyriaus stovėjo Saugumo policijos štabo karininkų kambaryje. Koks pustuzinis esesininkų bei pora žmonių iš SD (žvalgybinio SS skyriaus) būriavosi aplinkui rūkydami ir šnekučiuodamiesi, o kambario gale už stalo įsitaisęs policaifiureris rėkė kažką į telefono ragelį. Iš lauko sklido sustojančių mašinų ir kaukšinčių žingsnių garsai, kažkieno balsas lojo įsakymus.

Greta Štolpės stovėjo jaunas, gal kokių dvidešimt penkerių metų vaikinas SS ginkluotųjų pajėgų unteršarfiurerio uniforma. Po praėjusios nakties jis atrodė gerokai išvargęs, susitaršiusiais plaukais, ištįsusiu veidu ir atsegiotu apsiaustu. Kalbėdamas jis vis nervingai užsitraukdavo cigaretę.

— Aš juk buvau ten — o jūs nebuvote. Jūs net neįsivaizduojate, ką Heidricho ainzacgrupė išdarinėja Lenkijoje. Nežino šito ir žmonės. Netgi armija nežino. Niekas jiems nepasako. Visi mano, kad mes buvome pasiųsti ten susidoroti su sabotuotojais ir sunaikinti partizaninio judėjimo užnugaryje. Tačiau tai juk netiesa! Mūsiškiai žudė visus iš eilės, kuriuos tik įtardavo sugebant kažką organizuoti — mokytojus, gydytojus, profsąjungų narius — tūkstančiais! Ir dar, žinoma, žydus…

Štolpei tai nepadarė jokio įspūdžio.

— Verčiau prikąstum liežuvį užuot šitaip verkšlenęs! — suurzgė jis. Kaip tik dėl šitokio minkštumo ir buvo pralaimėtas paskutinysis karas. Jis jautėsi asmeniškai įžeistas, aptikęs bent menkiausius to paties užkrato pėdsakus bet kuriame SS dalinyje — tame elite, kurį specialiai atsirinko pats Himleris, kad iš jo suformuotų naująjį vokiečių riterių ordiną. — Ar tik nebūsi praskydęs? Ar kaip tik todėl jie ir parsiuntė tave atgal?

Sežantas nekreipė dėmesio į jo žodžius.

— Seniai, invalidai, moterys su kūdikiais ant rankų… Mes išrengdavome juos tiesiog sniege, pleškinome iš automatų ir versdavome į iškastas duobes… Žudėme ištisais tūkstančiais… Ir šitaip kiekvieną dieną…

— Pakaks! — karktelėjo Štolpė. — Argi tau nebuvo įkalta į galvą, kad valstybė įkūnija savosios liaudies valią, taigi, visa, ką daro valstybė, yra teisinga? Nešdinkis man iš akių ir pagalvok apie tai, kokia daugybė vokiečių žuvo Didžiajame kare dėl išdavikų ir visokiausių padugnių kaltės! Šįsyk viskas bus kitaip. — Jis pastebėjo, kad nuo durų, vedančių į pastato gilumą, jam moja vienas saugumo karininkų. — Dabar aš turiu darbo. O tu, seržante, verčiau paklausytum mano patarimo ir išmoktum laikyti liežuvį už dantų. Pamokslams mes jau nebeturime laiko.

Mintyse pasižymėjęs, jog reikės kam nors rekomenduoti pasišnekėti su seržanto būrio vadu, Štolpė nuėjo pas saugumo karininką, kuris išsivedė jį į koridorių. Šio pradžioje durys vedė į kabinetus, o koridoriaus gale buvo įsikūręs kamerų kompleksas. Saugumo karininkas mostelėjo į medicinos kabinetą. Viduje Štolpė rado SS majorą ir antrąjį leitenantą — šiuodu stovėjo stebėdami, kaip policijos gydytojas drauge su asistentu apžiūrinėja vieną iš keturių prieš pusvalandį atgabentų lavonų.

— Kas atsitiko? — bereikšmiu balsu paklausė Štolpė. Iš tos veido dalies, kurios nebuvo sudraskęs šūvis, jis spėjo, kad ant lentos gulinčio žmogaus būta vidutinio amžiaus. Vienas žuvusiojo švarko petys buvo aplipęs sukrešėjusiu krauju ir audinio skivytais, susimaišiusiais su sutrupinto žandikaulio skeveldromis. Darbuodamasis žirklėmis gydytojas nurenginėjo lavoną, o asistentas tuo tarpu kruopščiai naršė šio kišenes, visus ten rastus daiktus tvarkingai kraudamas ant šoninio stalo.

— Prieš porą dienų buvo pastebėta, kaip trejetas jų perėmė kažkokį krovinį iš nedidelės valties netoli Rostoko, — paaiškino majoras. — Kiek vėliau prie jų prisidėjo ir ketvirtasis. O paskui jie patraukė į pietus ropių prikrautu sunkvežimiu.

Kiti trys lavonai apdangstyti tebegulėjo ant grindų neštuvuose, kuriais ir buvo atgabenti čionai. Štolpė pasilenkė ir, patraukęs į šalį pirmąjį apklotą, išvydo negyvą paauglį, vilkintį kulkų išvarpytą, krauju permirkusį apsiaustą.

— Ar kas nors žino, iš kur buvo atplaukusi ta valtis? — paklausė jis, skubiai vėl uždengdamas lavoną.

Majoras papurtė galvą.

— Ji stačiai išgaravo anksčiau, nei kas nors spėjo prie jos prisiartinti. Buvo sukelta ant kojų pakrantės sargyba, tačiau paimti valties jiems, deja, nepavyko. Todėl mes leidome šiai krovinį perėmusiai grupei nekliudomai traukti savais keliais ir neišleidome jų iš akių — norėjome sužinoti jų paskirties tikslą. — Jis gūžtelėjo pečiais. — O valtis? Veikiausiai atplaukė iš Danijos ar Švedijos… o gal netgi iš anglų povandeninio laivo.

Trečiasis negyvėlis buvo ūsuotas vyras, jo smilkinyje žiojėjo vienintelė tvarkinga skylutė.

— Na, ir?.. — paragino Štolpė.

— Instrukcijos buvo supainiotos, ir kažkoks pusprotis pakelės poste maždaug per dešimt mylių nuo čia bandė juos sulaikyti. Paaiškėjo, kad jie ginkluoti — ir priešinosi it pašėlę. Du sargybiniai žuvo, tačiau likusieji sugebėjo juos sutramdyti ir išsikviesti mus. Rezultatus matote patys.

Štolpė atmetė ketvirtosios drobulės kraštą ir pasijuto bežiūrįs į kone ramų veidą moters, kuri, būdama gyva, ko gero, buvo išties daili. Tačiau aukštielninko kūno veidas atrodė kažkaip nenatūraliai pasmukęs žemyn — Štolpė anaiptol neišsyk suvokė, kad taip yra todėl, kad moteris nebeturi pakaušio.

— Ji buvo likusi paskutinė, — paaiškino majoras. — Savižudybė. Nusišovė apsižiojusi šautuvo vamzdį.

— Kokia gėda, — Štolpė vėl uždengė numirėlės veidą ir išsitiesė. — O kas gi buvo paslėpta po tomis ropėmis, dėl ko vertėjo šitaip aukotis? — paklausė jis.

— Po ropėmis — nieko. Tačiau sunkvežimis turėjo dvigubą dugną. O tai, ką radome slėptuvėje, kelia išties nemenką susidomėjimą. Eime, pamatysite pats — visa tai sudėta gretimame kambaryje.

Majoras linktelėjo leitenantui tęsti ir išsivedė Štolpę atgal į koridorių, o paskui — į vieną iš kamerų. Čionai SD saugumo karininkas drauge su Pioneriu, Štolpės bendradarbiu iš vietinio gestapo skyriaus, pakavo keletą didelių ryšulių, kurie buvo susukti į guminį vandeniui nepralaidų audeklą. Jau išpakuoti daiktai buvo išdėlioti ant dviejų kameros gultų.

Štolpė pakėlė vieną keistą juodą vienos dalies drabužį su gobtuvu iš impregnuotos, kaučiuką primenančios medžiagos. Kurį laiką Štolpė įdėmiai jį apžiūrinėjo, paskui padėjo atgal ir paeiliui užmetė akį į kitus daiktus: kažkokį nematytą perregimą antveidį su pritvirtintais vamzdeliais bei vožtuvais, pakinktus primenančias juostas, nukabinėtas metaliniais cilindrais, ir diržą įrankiams ar ginklams pritvirtinti, ir pagaliau — ryšulį su storos medžiagos apatiniu kostiumu. Ant kito gulto mėtėsi rietimai virvių, į atskiras krūveles pagal dydį bei formą buvo sukrauti išrūšiuoti smaigai, kabliai, pleištai su skylėmis virvei prakišti ir dar gausybė kitokių metalinių įrankių, kurių paskirties nebuvo įmanoma įspėti.

— Nagi, ir ką visa tai reiškia? — paklausė Štolpė, dirstelėdamas į Pionerį.

Pioneris tik papurtė galvą.

— Čia esama tokių dalykėlių, į kuriuos nieko panašaus kaip gyvas nesu regėjęs. Neįsivaizduoju, ar jie ketino stoti į ugniagesių draugiją ar kopti į Aigerį. Be to, nori sužinoti dar kai ką, Helmutai? Tuose maišuose pritutinta tiek sprogmenų, kad jų visai pakaktų nuskandinti „Bismarką”. Taigi, teks apie visa tai pranešti aukščiau.

O tai reiškia, pasakė pats sau Štolpė, patyliukais sudejuodamas, kad visą likusiąją dienos dalį teks veikti ne ką kita, kaip rašyti raportą ir sudarinėti radinių sąrašus.