54 skyrius

Feračinis ir Kesidis įėjo pro duris, nulipo laiptais žemyn ir patraukė koridoriumi, vedančiu pro Makso kabinetą. Čionai beveik niekas nebuvo pasikeitę. Tiesa, į patį klubą vedančios dvivėrės durys buvo perlakuotos, tačiau blizgantys tapetai, kuriais buvo išklijuotos sienos, liko tie patys — ir prašyte prašėsi pakeičiami. Rūbinėje dirbo nauja mergaitė.

— Nagi, pasakyk, ką tokia mergaitė, kaip tu, veikia šioje žavioje vietelėje? — linksmai paklausė Kesidis, per barjerą įteikdamas jai savo paltą.

Mergaitė buvo jau bepasislepianti po profesinio nuobodulio kauke, tačiau staiga persigalvojo ir kiek suglumusi suraukė antakius.

— Ar aš teisingai išgirdau?

— Argi tai svarbu? Sveika, aš Kesidis. O tu kas?

— Liza. Aš…

— Na jau ne! — čia pat jiems už nugarų pasigirdo kažkieno šūksnis. — Šito negali būti. O Dievulėliau! Bet juk taip ir yra! Kesidis!

— Sveikas, Maksai, tu senas nenaudėli! — sumaurojo Kesidis. Maksas išpuolė iš savo kabineto, švytėdamas savo aukšta įdegusia kakta po susivijusiais plaukais. Juodu stipriai paspaudė kits kitam ranką.

— Nagi, kaip jūs čia laikotės, Maksai? Aš šit vos prieš akimirką sakiau Hariui… ei, o kas čia dabar? Kurgi jį nelabasis nujojo?

Tačiau Feračinis jau buvo išgirdęs klube dainuojantį balsą.

Sustojęs prie pat durų, jis ilgai stebėjo ją, stovinčią prožektoriaus šviesos rate. Plaukus ji dabar buvo sukėlusi į viršų ir susirišusi į „arklio uodegą” — nebenešiojo jų palaidų ir išsidraikiusių, kaip kad jam patikdavo. Tačiau jos darbui tokia šukuosena netgi labai pritiko. Apskritas smakras, aukšti skruostikauliai, riesta nosytė — viskas buvo taip pat, kaip jis ir prisiminė. Ji vilkėjo geltonais ir oranžiniais dryžiais išmargintą suknelę.

Džordžo čia nebebuvo. Prie pianino sėdėjo kitas muzikantas, kur kas vyresnis, geraširdišku veidu ir pasišiaušusiais baltais ūsais. Kažkuo jis priminė Feračiniui Einšteiną. Klube buvo apstu žmonių, tačiau dauguma veidų buvo nepažįstami. Aplinkui šmėsčiojo gausybė uniformų. Lu, toks pat neperprantamas kaip ir andai, tebesisukiojo už baro apsivilkęs juodą liemenę ir baltus marškinius atraitotais rankogaliais. Prie baro viename gale kiūtojo Perle, o už staliuko su kažkokiais žmonėmis sėdėjo Sidas.

— Po šimts perkūnų, Hari, kaip tu dar gali džiaugtis gyvenimu, nuolatos šitaip įsimylėdamas? — bakstelėjo Kesidis, išdygdamas greta jo.

Feračinis išsišiepė.

— Bet juk dėl to užvis labiausiai ir verta sugrįžti namo, a, Kęsai? — Jis pastebėjo drauge su Kesidžiu atėjusį Maksą. — Nagi, sveikas, Maksai! Kaip reikaliukai? Atrodai iš tiesų puikiai!

— Tu irgi puikiai atrodai, Hari. Sakai, reikaliukai?.. Na… — Maksas numojo ranka. — Žinai, kai kam karas gal ir baisi nelaimė, tačiau bizniui jis nėmaž netrukdo. Bet visgi kaip puiku, kad judu sugrįžote! Tikrai malonu jus matyti. O kaipgi likusieji mūsų bičiuliai, kaip Floidas ir kiti? Ar jūs vis dar susitinkate?

— Mums irgi pašėlusiai gera čia sugrįžti. Žinoma, mes susitinkame. Kurią nors dieną jie būtinai čia pasirodys. — Feračinis valandėlę sudvejojo. — O Dženetė — kaip ji?.. Na, ar ji vis dar…

Maksas ranka pamojavo sau priešais veidą.

— O, nieko rimto. Tu gi žinai tas moteris, Hari — jos turi intuiciją. Ji nė kiek neabejojo, kad vieną gražią dieną tu sugrįši. Bet po šimts perkūnų, vaikinai, kurgi jūs buvote?

— Vykdėme ypatingai slaptą prezidento užduotį, — atsakė jam Kesidis.

— Nagi — ištisus trejus metus? Atpažįstu seną gerą Kesidį!

— Šįsyk rimtai, — pareiškė Kesidis.

— Gal nori kai ką sužinoti? — Maksas kumštelėjo jam alkūne ir mirktelėjo. — Aš gavau išimtines tarpininkavimo teises Bruklino tiltui. Nagi, pateik man pasiūlymą.

— Eikš, Kęsai, išgersime, — pakvietė Feračinis.

Maksas palydėjo juos prie baro.

— Jūs tik pažiūrėkite, kas sugrįžo! — pranešė jis.

Perle apsisuko ant savo kėdės baro gale.

— Jėzau mieliausias, negaliu tuo patikėti!

Čia buvo dar pora pažįstamų iš senų laikų, jie smarkiai apsidžiaugė išvydę sugrįžėlius. Sidas atsiprašė žmonių, su kuriais sėdėjo prie stalo, ir atskubėjo pasisveikinti.

— Nagi, o čia kas? — Kesidis kilstelėjo Perles ranką ir susižavėjęs apžiūrėjo žiedą ant jos piršto. — Tu? Ne, dabar jau aš negaliu patikėti!

— Ką gi, gyvenimas kupinas tokių mažyčių netikėtumų, — atsakė Perle kimiu savo balsu.

— Kas nors iš mūsų pažįstamų? — pasiteiravo Kesidis.

— Ar beprisimeni Džonį Šešios Džei? — paklausė Maksas.

— Bene juokauji?

— Tam tikra prasme tai buvo visuomeninė pareiga, — pasakė Perle. — Kažkas gi turėjo bent pamėginti jį ištiesinti. Visa bėda, kad aš pati baigiu sulinkti. — Ji atsiduso. — Daugumai nuotakų tenka šydas. Man gi atiteko gobtuvas. Štai kokia mano gyvenimo istorija.

Lu atnešė gėrimus.

— Už namus!

Ūmai jis įsmeigė akis į Feračinį, jo veidą perkirto dvejonės raukšlė.

— Ar jau sakiau tau, Hari, kad čia toks tipas ieškojo tavęs ir Kęso?

Feračinis išpūtė akis.

— Juk praėjo jau treji metai, Lu! Ar esi tikras, kad neapsirinki?

— Žinoma, neapsirinku. Palauk, tuoj prisiminsiu… Toks ne itin ilgas, maždaug štai šitokio ūgio… Blyškus veidas, ūsiukai, skrybėlė… ir dar tamsūs akiniai, jis nenusiėmė jų net viduje. Jis visalaik kažkaip keistai elgėsi — lyg ir slapstydamasis, lyg ir vogčiomis.

Feračinis pamąstė valandėlę.

— Taip, dabar prisimenu… Tai tas pats tipelis, kuris tada kalbėjosi su Džordžu, tiesa? — Jis dvejodamas papurtė galvą. — Taip, tu man apie jį sakei, Lu. Bet man iki pat šiol vis dar neaišku, kas gi jis toks.

Lu nusigręžė ir nuo lentynos baro gilumoje nukėlė kartoninę batų dėžutę, kimšte prikimštą visokių it vištos koja prikeverzotų lapelių bei kitokių popieriaus skiaučių. Pasirausęs toje krūvoje, jis ištraukė vieną juostelių, sumaigė ją ir nusviedė į šiukšlių dėžę. Feračinis papurtė galvą ir nusigręžė.

Šokių aikštelės viduryje Dženetė kaip tik pradėjo paskutiniąją dainą. Ūmai jos žvilgsnis nukrypo į barą ir užkliuvo už kažkokio lyg ir pažįstamo aukštaūgio, šviesiaplaukio ūsuoto pavidalo, kuris šnekučiavosi su Perle, Maksu bei dar pora kitų. Sekundės dalelytę ji negalėjo prisiminti, kam priklauso tas pažįstamas veidas. O paskui ji pastebėjo greta stovintį žmogų — ir jos balsas nejučia užsikirto. Pianinas dar kartą atsiduso ir nutilo. Žmonės prie pirmųjų staliukų, atidžiai klausęsi dainavimo, persimetė suglumusiais žvilgsniais. Bet Dženetė tučtuojau suėmė save į rankas ir nusišypsojo.

— Ak, prašau man atleisti, ponios ir ponai. Netikėtai akimirkai buvau išsijungusi. Ar negalėtume pradėti šitos iš naujo, Oskarai?

Prie baro stovintis žmogus tamsiais banguotais plaukais kilstelėjo savo taurę pasisveikindamas ir išsišiepė. Vėl suskambo pianino garsai, Dženetė uždainavo.

Feračinis sudribo ant kėdės prie baro ir kiek atsilošė, alkūne atsiremdamas į pertvarą. Bene pirmą kartą per visą gyvenimą jis pasijuto ramus ir patenkintas, susitaikęs tiek su savimi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu. Jis nebesiklausė, apie ką jam už nugaros su kitais kalbasi Kesidis, jo mintys nuklydo į praeitį, į visa tai, kas jį ištiko nuo pat to meto, kai 1975-aisiais sugrįžo iš paskutiniosios užduoties: jis įsipainiojo į tą keistą projektą Tularozoje, kurio dėka atsidūrė visai kitame pasaulyje, paskui konstravo mašiną Sarginėje, paskui persikėlė į Angliją, pervažiavo pusę Europos, kol pagaliau atsidūrė Vaisenberge, kur vykdydamas operaciją vėl buvo nusviestas į dar vieną visai kitokį pasaulį, šįkart jau į ateitį. Ir galų gale jis vėl sugrįžo atgal. Feračinis vylėsi, kad po viso to, ką jam teko patirti, gyvenimas nepasirodys besąs pernelyg nuobodus.

Prisiminė jis ir žmones, visus tuos, su kuriais drauge teko dirbti, kurie buvo tarytum jo šeima, taip pat ir mokslininkus: Einšteiną, Silardą, Fermį, Telerį, Vignerį. O kur dar įžymiausieji valstybės vyrai, jų padėjėjai ir kariuomenių vadai: Ruzveltas ir Čerčilis, Idenas, Dufas Kuperis, Lindemanas, Hopkinsas, Aiksas, Hulas, Brukąs, Maršalas…

Ir dar, žinoma, Klodas. Tai buvo vienintelis liūdesį keliantis prisiminimas. Taip, Klodo jis iš tiesų pasiges.

Feračinis matė Klodo veidą tą akimirksnį, kai jiems Kasablankoje buvo parodyta toji žvalgybininkų padaryta nuotrauka.

Jis įtarė, kad kaip tik tada Klodas ir apsisprendė. Klodas sugrįžo į dvidešimt pirmąjį amžių jaunesniojo savo antrininko globojamas stebėti, kaip žmogus pakyla į žvaigždes. Jis iškeliavo sugrąžinti skolos — jautėsi esąs skolingas jaunajam Vinsleidui už tai, ką šis buvo jiems padaręs.

Tiesą sakant, jaunajam Vinsleidui teks priglausti du naujus skrydžio į žvaigždes liudininkus: drauge su Klodu išvyko ir Ana Charkiovič.

— Tarp jų kažkas užsimezgė jau gerokai anksčiau, — paaiškino Feračiniui Kurtas Šolderis. — Tačiau abu jie juk profesionalai, kuriems užvis svarbiausia darbas.

Pasinaudoję Šolderio Morzės sistema, mokslininkai perdavė žinią į antrąjį ryšio galą, kad pageidaujamas dar vienas susijungimas. O tada, kai mašina, prieš galutinai ją išmontuojant, paskutinįsyk ėmė veikti, Sarginėje vėl susirinko visi tie, kurie čia lankėsi. Jie susirinko paskutinį kartą atsisveikinti su Klodu bei Ana ir palinkėti jiems laimingo kelio.

Jie kvietė drauge keliauti ir Šolderį — įtikinėjo jį grįžti į tą pasaulį, kurį jis paliko dar jaunystėje, jau taip labai seniai. Tačiau, ilgai svarstęs ir abejojęs, Šolderis galų gale atsisakė. Feračinis įtarė, kad šitaip apsisprendė jis dėl jaunojo Šolderio, kuris dabar gyveno su šeima, kuri anksčiau buvo jo paties.

— Aš pripratau prie šio pasaulio ir dabar jis jau tapo mano — darausi per senas, kad dar jausčiau potraukį bastytis po įvairiausias visatas, — andai pasakė Šolderis. — O be to, ir Einšteinas jau nebe toks jaunas, koks buvo anksčiau. Kas nors juk turi padėti jam buriuoti jo laivą.

Ūmai Feračinis suvokė, kad Dženetė baigė dainuoti, o žmonės jau renkasi į šokių aikštelę, kur orkestras vėl užgrojo „Perlų vėrinį”. Jis išvydo per minią link jo artėjančią Dženetę. Feračinis negrabiai nusiropštė nuo kėdės, o Dženetė abiem rankomis apsikabino jo kaklą, ilgai ilgai juodu paprasčiausiai spaudė kits kitą glėbyje. Galų gale ji atšlijo ir pažvelgė į jį. Abu nusijuokė, nepajėgdami nė žodžio pratarti.

Čia pat apsireiškęs Kesidis suardė apžavus.

— Ei, o aš maniau, kad po šitiek laiko judu turėsite ir daugiau ką vienas kitam pasakyti, — suniurzgė jis.

Viena ranka Dženetė apkabino Kesidžio juosmenį ir pabučiavo jį į skruostą. Ji žvilgčiojo tai į vieną, tai į antrą.

— Tiesiog neįtikėtina — nė vienas jūsų neatrodote bent diena pasenę!

— Dorybingas gyvenimas, sveikas maistas ir meditacijos, — atsakė jai Kesidis.

— Tu irgi atrodai tiesiog nuostabiai, — pasakė Feračinis. — Dargi kur kas geriau nei tada. Kaip Džefas?

— Paskutinėmis žiniomis jis laikosi kuo puikiausiai, — atsakė Dženetė. — Džefas įstojo į laivyną. Šiuo metu turėtų būti kažkur Ramiajame vandenyne.

— Matai, sakiau gi — ji žinojo, kad tu sugrįši, — pareiškė prisiartindamas Maksas.

— Toks likimas, — atsiliepė Dženetė. — Juk tu tiki likimu, tiesa, Hari?

— Žinoma, — atsakė Feračinis. — Likimas yra toks, kokį jį susikuri.

Dženetė atidžiai žvelgė jam į veidą šviesiomis žalsvai žydromis akimis.

— Taigi, tai jau baigta, kad ir kas tai bebuvo, tiesa? — paklausė ji. — Tu išvykai, kaip kad ir buvai sakęs — o dabar šit sugrįžai. Ar tai reiškia, kad sugrįžai visiems laikams?

Haris Feračinis apsidairė aplinkui ir pagalvojo, kad tada, kai jis paskutinįsyk lankėsi „Vaivorykštės juostoje”, viskas buvo visiškai kitaip. Dabar armija jau galinga, skaitlingos laivyno pajėgos, suformuoti oro pajėgų bei jūrų pėstininkų korpusai. Vidun pro duris kaip tik įžengė trys anglų jūreiviai drauge su dviem kanadiečiais, salės gale prie baro sėdėjo keletas australų, šokių aikštelėje siūbuojančioje minioje šmėžavo laisvųjų prancūzų bei lenkų uniformos.

Lygiai taip pat, kaip anksčiau Anglijoje, dabar ir čia karas buvo visų ir kiekvieno. Feračiniui teko girdėti, kad netgi vienas Ruzvelto sūnų dalyvauja žvalgybiniuose skrydžiuose Afrikoje, kitas tapo eskadrinio minininko karininku ir drauge su kitais išsilaipino Šiaurės Afrikoje, trečiasis tarnauja jūrų pėstininku Solomonų salose, o dar vienas paprastu jūreiviu plaukioja lėktuvnešyje „Trimitas”. Pasaulis, kuriuo Feračinis taip tikėjo, galų gale atsipeikėjo ir stojo gintis.

O be to, pagalvojo jis, juk tai visai kas kita nei tas ateities pasaulis, kuriame jam jau teko gyventi, kurį jis kažkada regėjo blausios, lietaus merkiamos aušros šviesoje netoli Norfolko Virdžinijoje, nuo povandeninio laivo kapitono tiltelio.

Jis pažvelgė į Dženetę ir nusišypsojo.

— Taip, žinoma, — pasakė jai. — Gali visiškai ramiai pamiršti bet kokias abejones. Aš sugrįžau namo — ir čia pasiliksiu.

Загрузка...