Epilogas

Vairuodamas naujutėlį, paskutinio, 1947-ųjų metų, modelio „Fordą Merkurį V8”, Feračinis išsuko iš naujojo greitkelio ir įvažiavo į senąsias, pažįstamas, lig šiol neužmirštas Kvinso gatves. Senajame rajone gausiai it grybų buvo pridygę naujų pastatų — daugiausia tai buvo nedideli, vienai šeimai skirti nameliai, apsupti žalia veja — dabar, kai niaurių kranksėtojų pranašautos pokarinės krizės taip ir nebuvo sulaukta, politikai drąsiai tvirtino, kad kiekviena amerikiečių pora štai tokį namuką anksčiau ar vėlai įsigis. Užuot gaminę tankus bei B-17, fabrikai visu pajėgumu kibo gaminti automobilius bei šaldytuvus. Niekas nesirūpino, kas atsitiks tada, kai visi jau visko turės — juk tada, kaip spėjo Feračinis, bus galima visiems visko parduoti po antrą egzempliorių.

Radijo pranešėjas pasakojo apie tai, kaip sovietai atsisakė paremti Maršalo — dabar jau tapusio užsienio reikalų ministru — planą, skirtą padėti Europos šalių, jų tarpe ir Vokietijos, atstatymui. Feračinis perjungė kanalą, ir Bingas Krosbis uždainavo „Tiktai neuždaryk manęs”.

Gėlių vazonai vis dar tebestovėjo languose virš vis dar tebeveikiančios dviračių parduotuvės. Gėrimų parduotuvė bei smulkių geležies dirbinių krautuvėlė irgi nėmaž nebuvo pasikeitusios. Gi prekiautojas saldumynais, regis, išplėtė savo verslą ir, įsigijęs gretimas patalpas, atidarė ten bakalėjinių prekių parduotuvę. Radęs laisvą tarpelį kaip tik priešais šią parduotuvę, Feračinis pastatė ten mašiną ir išlipęs apsidairė. Kiek tolėliau jis matė medžiais apsodintą sieną ir bažnyčios bokštą už jos, matė jis ir mokyklą kalvos papėdėje. Tačiau pastatas, kuriame andai buvo skalbykla, dabar atrodė lyg ir kiek kitaip. Feračinis perėjo šaligatvį ir įėjo į parduotuvę.

Vienas kitas lankytojas bei keletas vaikų sukiojosi aplink savitarnos lentynas. Feračinis užtruko kokią minutę, kol išsirinko porą dalykų, kurių Dženetė prašė jį nupirkti, o paskui patraukė prie kasos, kur buvo išdėlioti laikraščiai, žurnalai, ledinukai bei tabakas.

— Labas vakaras, — pasisveikino juodaūsis, baltu chalatu vilkintis kasininkas, pažerdamas saujelę grąžos. — Dar ko nors norėsite?

— Galbūt tik šiokios tokios informacijos… — Feračinis nutilo.

Pardavėjas valandėlę luktelėjo ir tada klausiamai pažvelgė į jį.

— Taip?

— Gal atsitiktinai žinote, ar čia, netoliese, tebegyvena Feračiniai — šioje gatvėje, tik šiek tiek toliau, kampiniame name?

— Feračiniai? Ar tie italai? Ak taip, žinoma, aš juos pažįstu. Ponia nuolatos būna čia su vaikais. Taip taip, jie čia tebegyvena.

— Pardavėjas prisimerkė ir kiek pasilenkė į priekį, norėdamas iš arčiau apžiūrėti Feračinį. — Bene būsite jų giminaitis, a? Matau, kažkuo esate į juos panašus.

— Labai jau tolima giminystė. Bet pasakykite man, ar jiems šiomis dienomis negimė dar vienas vaikas?

— Turėtų jau būti gimęs — ji pakankamai seniai nešiojo… — Pardavėjas pakėlė balsą ir riktelėjo užnugaryje esančių durų link: — Ei, Barba, ar misis Feračini jau susilaukė?

Tarpduryje pasirodė linksma apkūni moteriškė.

— Nagi taip, žinoma, prieš porą dienų. Jiems gimė berniukas.

— Ir… kaip ji? — paklausė Feračinis.

— Bet kas gi jūs? Plika akimi matosi — turėtumėte būti jų giminaitis. Vis dėlto anksčiau dar niekad nesame jūsų čia matę… — moteris linktelėjo. — Ji jaučiasi kuo puikiausiai — ji ir kūdikis, abu jie. Girdėjau, jai buvo nelengva, ir gydytojas kurį laiką gerokai nerimavo, tačiau dabar jau viskas susitvarkė. Visi sveiki. Gal norite, kad perduočiau kas teiravosi?

Lengviau atsidusęs Feračinis nusišypsojo ir papurtė galvą.

— Ačiū, nesivarginkite. Aš tiesiog atsitiktinai važiavau pro šalį.

Grįždamas atgal į Manheteną jis stabtelėjo užsipilti benzino ir iš degalinės paskambino Dženetei į jų butą Riversaid Draive. Dženetė tebedainavo, ir „Kapitol Rekordz” visai rimtai kalbėjo apie kontraktą. Gi Feračinis su Kesidžiu investavo pinigus į keletą karo metais atlikusių lėktuvų ir dabar vertėsi juos nuomodami.

— Kvinsas! — šūktelėjo Dženetė. — O aš maniau, kad šiandien tu pasiėmei išeiginę. Ką gi tu veiki Kvinse?

— Maniškiai juk kilę iš ten, aš tau esu sakęs, nebeprisimeni?

— Bet tu juk niekada nekalbi apie savo šeimą, Hari.

— Na, tai šiek tiek kas kita. Man tiesiog reikėjo kai ką nuveikti.

— Panašiau, kad susiruošei pažaisti kamuoliu su Kesidžiu ir Rasų…

— Ne, šį kartą ne. Kaip jau sakiau, man reikėjo kai ką nuveikti… Tiesiog paminėti vieno žmogaus gimtadienį, kurio šį vieną vienintelį kartą jokiu būdu nenorėjau užmiršti… Iki, brangioji, netrukus pasimatysime… Ak, tiesa, aš nupirkau tų produktų, kurių tu prašei.

Загрузка...