31 skyrius

Tokios šaltos žiemos kaip 1939-1940-ųjų Europoje nebuvo jau keturiasdešimt penkerius metus. Lamanšas Didžiosios Britanijos pakrantėse užšalo nuo Folkstono iki Dandženeso, Temzė aštuonių mylių atkarpoje nuo Tedingtono iki Sanberio virto vientisu ledo luitu, kai kuriose Derbišyro vietose sniego apklotas pasiekė netgi trobelių bei fermų stogus.

Penktąją Naujųjų metų dieną karo ministras Leslis Horas-Beliša atsistatydino — jis ir buvo pirmasis Anos Charkiovič „žvirbliukas”, gegužiuko išstumtas iš lizdo. Sambrūzdis kilo visame ministrų kabinete — machinacijos, kurias iš užnugario organizavo Vinsleidas ir Baneringas, pradėjo duoti apčiuopiamų rezultatų. Tačiau ar ndrimi pokyčiai įvyks ir ar jie įvyks laiku — tai buvo jau visai kitas klausimas.

Apie šį faktą Feračinis bei kiti „Ampersando” grupės nariai žinojo tik tiek, kiek buvo skelbiama laikraščiuose — jie neturėjo kada domėtis, kokios slaptos priežastys galėjo jį paskatinti. Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpį jie praleido su vienu britų reguliariosios armijos dalinių Dartmure — nykioje laukinėje, vėjų gairinamoje kalvotoje stepėje, apžėlusioje viržiais ir krūmokšniais, bei pažliugusiose Devon-Kornvalio pusiasalio pelkėse. Oficialiai jie buvo apiforminti kaip amerikiečiai savanoriai, laikinai paskirti į šį dalinį ir laukiantys tolimesnio permetimo kur nors kitur.

Nors kursas, palyginus su tomis griežtomis fizinėmis bei psi chologinėmis sąlygomis, kurias būsimiesiems Specialiosios pas kirties būrio kariams teko ištverti tris mėnesius trukusio ban domojo laikotarpio metu, buvo vienas malonumas, tačiau visi „Ampersando” grupės nariai jautėsi išties dėkingi majorui Vo renui už tai, kad per tuos mėnesius Sarginėje neleido visiškai aptingti, vertė plaukioti, tobulinti kovinio sporto įgūdžius ir be paliovos mankštintis. Dabar gi jie ištisą mėnesį su visa karine ekipuote mokėsi įveikti sunkiai prieinamas vietoves, bėgiojo klastingo ledo padengtais takais, plūsdami prakaitu ir velniuodamiesi karstėsi virvėmis, kopė į uolų sienas, ropštėsi į pylimus, siūbuojančiais virviniais tilteliais įveikdavo gilias properšas. Jie dalyvaudavo kelias dienas trunkančiuose žygiuose į šalies gilumą, kol ant kojų, nuo seno gerai žinomose vietose išbrinko ir sukietėjo nuospaudos. Jie mankštindavosi atvirame ore, bėgiodavo, šokinėdavo, karstydavosi į stačias sienas, darydavo prisitraukimus ir atsispaudimus, atramai pasinaudodami telefono stulpais, po dešimt vyrų prie vieno stulpo.

Apmokymų metu jie kuo puikiausiai suprato, kodėl majoras Vorenas atsisakė sumanymo taip ir neatvykusį iš ateities pastiprinimą pakeisti anglų savanorių pamaina. Galbūt sudarinėdamas šią programą Vorenas bent iš dalies ir siekė, kad jie akivaizdžiai įsitikintų, jog toks atsisakymas buvo visiškai pagrįstas.

Priežastis buvo anaiptol ne ta, kad britų kariams būtų stigę fizinio pasirengimo ar kovinio ryžto. Anaiptol. Priešingai, kone visi anglai buvo nusiteikę išties entuziastingai ir nevengė plūktis iki devinto prakaito, jie niekad pernelyg nesiskundė, ir su linksma rezignacija susitaikydavo su neišvengiamomis žaizdomis bei mėlynėmis. Liekni ir užsigrūdinę, tokie pat, kaip ir amerikiečiai jų kolegos, ištvėrę visus ekonominės krizės sunkumus, jie nekantravo susiremti su priešu, puikiai atlikti savo darbą ir vėl sugrįžti namo. Jie gerai žinojo, kad būtent taip viskas ir turi būti — mat taip būdavo visada.

Štai čia ir slypėjo problema. Jie visiškai nenutuokė, su kuo jiems šįsyk teks susidurti.

Jie buvo naivūs ir nepatyrę, be to, aklai pasitikėjo savo karininkais, priklausančiais tam pasauliui, kuris jau paliovė egzistavęs. Tiems vokiečiams „tik vėjai ūžauja galvose”, pareiškė amerikiečiams grandinis iš Vigano, kai visi pasimėgaudami taršė vakarienei patiektus jautienos konservus su pupelėmis bei padažu.

— Jie išdidžiai žygiuoja, traukdami maršus ir mosuodami vėliavomis, — tvirtino jis. — Jie mielu noru apstumdo kokius nors vargšelius lenkus — tačiau vos susidūrę su rimtesniu priešininku iškrinka į visas puses ir kiek įkirsdami skuta slėptis į savo urvus.

Šįsyk niekas nebeketino kartoti 1914-ųjų metų klaidų. Mažino užkarda buvo čia ir dabar, visos užtvaros už jos jau stovėjo paruoštos.

Paruoštos kam? — pats sau pagalvojo Feračinis.

Visas jų kovinis parengimas susidėjo iš šaudymo pratybų bei apmokymo naudotis granatomis apkasuose — ir dar su smarkiai apribotu amunicijos kiekiu — o be to, dar buvo formalios, senosios mokyklos pratybos naudotis durtuvais. Kariai mokėsi kasti tranšėjas ir patogiai jas įsirengti, taip pat taisyti uniformas, šveisti antpečius ir blizginti batus. Visa tai atrodė gerokai juokingai — taip, kaip tik tai buvo daroma, ir daroma teisingai 1914-aisiais. Tačiau juk dabar buvo jau 1940-ieji.

O kurgi prieštankinė ginkluotė? Kurgi taktiniai planai, kaip elgtis su gausia, iš oro dengiama armija, kuri siauruose frontuose nesulaikomai veržiasi pirmyn, pakeliui viską šluodama, ir plūsta pagrindiniais keliais tokiu greičiu, kuris būtų visiškai paralyžiavęs Didžiojo karo vadus? Vokiečių lauko buksyrai stačiais kalvų šlaitais galėjo užtempti šešių colių patrankas guminėmis padangomis keturiasdešimties mylių per valandą greičiu, ir tokiu būdu užtikrinti savo tankams artimą artilerijos paramą. Kaipgi buvo galima tikėtis, kad giliai į žemę įkastos patrankos, likusios toli nuo fronto linijos ir visiškai nejudrios, sugebės pasipriešinti karinei vokiečių galybei? O ar kas nors pasirūpino su tankais bei oro pajėgomis suderinta kautynių taktika? Vokiečių vadai gi naudojosi radijo ryšiu, kad galėtų kontroliuoti itin mobilias, greitai besikeičiančias situacijas, kokias ir buvo numatę. Kaipgi galėjo generolai, visiškai tebepriklausantys nuo žinias perduodančių kurjerių, tikėtis bent jau laiku sužinoti apie tai kas vyksta? Kad jie įstengtų dar ir kaip nors įtakoti situaciją — apie tai nebegalėjo būti nė kalbos.

Teorinių užsiėmimų metu pačioje Naujųjų metų pradžioje Feračinis, Kesidis ir Lemsonas stačiai negalėjo patikėti savo ausimis, klausydamiesi anglų pulkininko, apsiavusio kelius siekiančiais kavaleristo batais, užsiželdinusio milžiniškus baltus jūrų vėplio ūsus ir tokia veido spalva, kuri iškalbingai bylojo apie jo polinkį portveinui. Pulkininkas instruktavo karius, kaip su paprasčiausiu šautuvu įveikti junkerių 87 bombonešį — liūdnai pagarsėjusią „Štuką”.

— Jei gerai pagalvosite — patys įsitikinsite, kad tai nėra taip jau sudėtinga, — užtikrino pulkininkas įdėmius savo klausytojus. — Tik nereikia nerti į krūmus — tuo metu, kai lėktuvas kyla tiesiog į viršų, jį nesunku nuskinti it kokį fazaną. O jei kiekvienas vyras per dieną sumedžios bent po vieną tokį paukštelį, laimikis bus visai neblogas, a?

Paskutiniuosius jo žodžius palydėjo sutartinis karių kvatojimas. Tačiau amerikiečių toli gražu juokas neėmė.

O kitą dieną kovos vyras prieš vyrą instruktorius, stambus, sadistinių polinkių turįs seržantas iš Glazgo, mėgstantis išskabyti naujokus it kokius viščiukus, savo nelaimei atpirkimo ožiu pasirinko Floidą Lemsoną. Tiesa, seržantas išsisuko dar gana lengvai, atsipirkęs įskilusiu raktikauliu, išnirusia kaklo kremzle ir perplėšta blauzda. Priblokštam dalinio vadui Kesidis paskubomis paaiškino, kad dėl visko kaltas Lemsono kraujas — jo protėviai, esą, kilę iš indėnų genties, garsėjusios savo nuožmumu.

— Kaip tik jie ir išgrūdo generolą Kasterį, — lyg niekur nieko porino Kesidis karininkui, gi Lemsonas širdies gilumoje net krūptelėjo. — Jo senelis buvo kanibalas. Taigi, tai tikrai ne jo kaltė… O be to, geresnių už juos žvalgų niekur nerasi.

Dalinio vadas suteikė Lemsonui abejotiną malonę ir užglaistė šį konfliktą, tiesa, gražiai paprašęs, kad Lemsonas bent jau pasistengtų elgtis kaip padorus krikščionis. Tačiau šis smulkus nemalonumas netrukus buvo su kaupu kompensuotas — netoli stovyklos esančioje aludėje patenkinti jauni anglų kariai vaišino Lemsoną alumi tiek, kiek tik šiam tilpo.

Anglai anaiptol nebuvo vieninteliai, kurie tikėjosi paprasčiausiai dar sykį pakartoti praėjusįjį karą. Prancūzai, tiesą sakant, buvo dar blogesni, o iš to, ką Feračinis ir kiti suspėjo išgirsti ar perskaityti laikraščiuose per Amerikoje praleistus kone visus metus, aiškėjo, kad didžioji dauguma Jungtinių Valstijų armijos generolų išvis sunkiai gebėjo suvokti, kad ir už Meino valstijos plyti žmonių gyvenama planeta. Problema buvo netgi ne ta, kad jie labai jau lėtai reagavo į bet kokius pasikeitimus. Valdančioji klasė visada turėjo ką prarasti ir negalėjo daug laimėti iš permainų sukeltos sumaišties, taigi, beveik be išimčių šios klasės atstovai sudarydavo pačią konservatyviausiąją visuomenės dalį. Ši taisyklė nekito visoje istorijos eigoje. Tačiau šįsyk buvo ir tam tikras skirtumas: vienos kariaujančiųjų pusių mąstymą formavo protai, savo patirtį sukaupę ateityje, nutolusioje per aštuoniasdešimt penkerius metus.

Tačiau netgi tokioje situacijoje, kaip patyliukais tarpusavyje nutarė „Ampersando” grupės nariai, per tuos keturis mėnesius, praėjusius nuo rugsėjo pradžios, Vakarų vadai stačiai privalėjo kur kas daugiau pasimokyti iš Lenkijos pavyzdžio nei iš tiesų sugebėjo pasimokyti.

Naujieji metai netgi Berlyne buvo šalti ir speiguoti kaip niekada. Nepaisant ne vienerius metus be paliovos pumpuojamos sarkastiškos nacių propagandos, vis dėlto didžioji tautos dalis nėmaž netroško karo. 1914-aisiais Vokietijos armijos būriai išžygiavo į frontą lydimi patrakusių, džiūgaujančių minių — dabar gi, priešingai, pasklidus žiniai apie Lenkijos okupaciją, gatvės taip ir liko tuščios ir tylios. Be to, šįsyk prisidėjo visokių nemalonių aplinkybių: visuotinis užtemdymas, karo reikmėms penkiasdešimčia procentų padidinti pajamų mokesčiai, ėmė stigti benzino, teko normuoti prekybą maistu, muilu, drabužiais bei apavu — tam reikalui buvo įvestos kortelės — vietoj kavos teko pasitenkinti aitriu jos pakaitalu iš skrudintų miežių grūdų — dėl visų šių priežasčių vidutinis berlynietis 1940-ųjų žiemos šaltį jautė ne vien fiziškai, bet ir psichologiškai.

Tirgarteno vaizdas stulbino neįtikėtinu kontrastu — ant užšalusių tvenkinių ledo džiaugsmingai krykštaudami vaikai čiuožinėjo su pačiūžomis — o aplinkui grėsmingai susimąsčiusios kėpsojo smėlio maišais apkrautos, maskuojamaisiais tinklais apvyniotos priešlėktuvinės baterijos. Buvo priešpiečių metas, ir ta proga pulkininkas Pikenbrokas bei pulkininkas leitenantas Biokelis išėjo iš savo įstaigos Bendlerštrasėje kiek prasivėdinti. Juodu neskubėdami žingsniavo greta kits kito, užsimaukšlinę kepures iki pat akių, slėpdami veidus už pastatytų paltų apykaklių, o po auliniais jų batais gurgždėjo birus speiguotos dienos sniegas.

— Ar bent kiek tikėtina, kad nustatant tapatybes buvo suklysta? — paklausė Pikenbrokas. Vos jam prašnekus, iš burnos siūbtelėjo balto garo debesėlis.

Blokelis papurtė galvą.

— Veidus identifikavo trys ekspertai, nepriklausomai vienas nuo kito. Be to, automobilis užregistruotas Telerio vardu. Galima tvirtinti, kad esame visiškai įsitikinę, jog nesuklydome.

Kurį laiką juodu žingsniavo tylėdami.

— Na, ir ką gi tu apie tai manai? — paklausė Pikenbrokas. Blokelis jau buvo spėjęs patirti, kad tokia Pikenbroko maniera anaiptol nereiškia, jog šis stokoja savų idėjų. Tiesiog tokiu būdu jis pirma išklausydavo pavaldinio nuomonę, o tik paskui išsakydavo savąją. Šitaip jam būdavo lengviau atpažinti tikrą talentą ir atsikratyti linkčiotojų bei palaižūnų.

— Ką gi, regis, mums pavyko atskleisti nedidelį, bet itin profesionalų Jungtinių Valstijų armijos dalinį, apie kurį niekur viešai neskelbiama. Šis dalinys ypač gerai yra įvaldęs partizanų kovos metodus bei pogrindinės veiklos gudrybes. Užmaskuota bazė Niujorke netgi ėmėsi kai kurių praktinių veiksmų.

— Sutinku, — linktelėdamas atsakė Pikenbrokas.

— O dabar štai sužinome, kad šioje bazėje lankosi Einšteinas. Ir ne jis vienas — drauge su juo buvo Teleris ir Fermis, abu — tos pačios srities specialistai, — Blokelis tarsi dvejodamas dirstelėjo į savo viršininką.

— Na taip, taip, — burbtelėjo Pikenbrokas, nekantriai mostelėdamas odine pirštine apmauta plaštaka ir vėl skubiai įbrukdamas ją į kišenę. — Gali drąsiai kalbėti apie tai. Einšteinas išties yra didis mokslininkas. Nekreipk dėmesio į visas tas nesąmones, kurias Gebelsas kurpia specialiai masėms. Be to, tu sakai, kad tasai vengras ir tasai italas specializuojasi toje pačioje srityje. Kokia gi tai sritis?

— Aš pasiunčiau užklausimą į Kaizerio Vilhelmo institutą, — atsakė Blokelis. — Maždaug prieš metus čionai, Berlyne, buvo atliktas išties reikšmingas eksperimentas, jis sukėlė tikrą sujudimą tarp fizikų, studijuojančių vidinę atomo sandarą. Panašu, kad visai pagrįstai galima sutikti su prielaida, jog vidiniai atomų procesai tokiose medžiagose kaip, pavyzdžiui, uranas, gaIi atpalaiduoti nemažus energijos kiekius — tiesą sakant, netgi milžiniškus energijos kiekius. Kai kurie Kaizerio Vilhelmo instituto mokslininkai tvirtina, kad pažabojus tą energiją vieną gražią dieną būtų galima tikėtis tikros revoliucijos energijos generavino pramonėje, laivininkystėje bei daugelyje kitų sričių. Be kita ko, ir ginkluotėje.

Pikenbrokas suraukė antakius.

— Atomai? Bet juk tai visai mažos dalelės, tiesa?

— Neįtikėtinai mažos.

— Nuostabu. Šiaip ar taip…

— Tiek Teleris, tiek ir Fermis yra plačiai išgarsėję savo darbais būtent šioje srityje. Tiesą sakant, už šią veiklą Fermis netgi buvo apdovanotas Nobelio premija. O nuvykęs į Švediją jos atsiimti jis pasinaudojo proga ir pabėgo į Ameriką.

— Žydas?

— Tiktai žmona — pusiau žydė.

— Aš šit vis svarstau, ar ilgainiui mums stipriai neatsirūgs, kad nuolatos taip nerūpestingai prarandame šitokius žmones. Na, šiaip ar taip, tai jau nebe mūsų sritis.

Jie pasiekė siaurą išriestą tiltelį virš nedidelio upokšnio ir valandėlei stabtelėjo, praleisdami du priešinga kryptimi einančius Vermachto generolus. Praeidami šie atsakė į pasveikinimą. Žingsniuojant toliau, Biokelis vėl prašneko:

— Praėjusiais metais tiek Anglijoje, tiek Prancūzijoje, tiek ir Amerikoje buvo viešai susidomėta uranu. Be to, pastaruoju metu visur, o ypač Amerikoje, labai smarkiai sumažėjo skelbiamos informacijos apie šios srities tyrinėjimus. Kitaip tariant, galima gan pagrįstai spėti, kad Vakarai pakankamai rimtai vertina tikėtiną galimybę sukurti ypatingai galingą ginklą.

— Kaip manai, ar visa tai gali kaip nors sietis su tomis super-bombomis, kurias, pasak fiurerio, mes turėsime jau po poros metų? — paklausė Pikenbrokas.

— Taip, manau, kad gali, — atsakė Biokelis. — Panašu, kad abi pusės atlieka analogiškus tyrinėjimus toje pačioje srityje.

Pikenbrokas linktelėjo.

— Gi amerikiečiai sukūrė ir apmokė specialų armijos dalinį, kurį ketina kažkokiu būdu infiltruoti Vokietijoje, čia šnipinėti mūsų atliekamus darbus bei vykdyti sabotažo operacijas, — užbaigė jis. — Manau, kad mokslininkai lankėsi slaptojoje bazėje Niujorke tam, kad suteiktų kariams reikiamų žinių, ko jiems derėtų ieškoti — ir panašiai. Skamba visiškai įtikėtinai, tiesa? Manau, galime kartą ir visiems laikams užmiršti prielaidą, kad šis dalinys bus pasiųstas nužudyti fiurerį.

— Taip, mano išvados visiškai sutampa su jūsiškėmis, — sutiko Biokelis. Valandėlę jis patylėjo, tačiau supratęs, kad Pikenbrokas šia tema nebesirengia nieko daugiau sakyti, pats kalbėjo toliau: — Aš, tiesa, dar šį tą patikrinau, ir gauta informacija gan akivaizdžiai byloja, kad čia, ko gero, slypi ir dar šis tas daugiau.

— Šit kaip?

— Atrodo, esama tam tikro tinklo susijusių žmonių, gyvenančių abipus Atlanto. Pavyzdžiui, Fermis ir Teleris drauge dirba Kolumbijos universitete Niujorke. Ten jie palaiko ryšius su dar vienu vengru, Silardu. Tiesa, jis nėra etatinis universiteto darbuotojas, tačiau gyvena viešbutyje visai netoli jo. O kiek anksčiau jis atlikdavo tos pačios srities tyrinėjimus Anglijoje. Vienas žmonių, su kuriais jis tada dirbo, toks profesorius Lindemanas, yra asmeninis Čerčilio draugas, o taip pat ir pats patikimiausias mokslinis konsultantas.

— Ak štai kaip, į sceną išeina ir Der Luegenlord, — suniurnėjo Pikenbrokas. „Lordu Melagiu” Vokietijos laikraščiai pastaruoju metu vadino Čerčilį. Taip pat jis neretai buvo vadinamas ir savo inicialais pagal angliškąją pavardės rašybą — WC. O toks užrašas puikavosi kone ant kiekvieno Vokietijos tualeto durų.

— Lindemanas keletą metų yra praleidęs čia, Vokietijoje, ir juodu drauge su Silardu padėdavo žydų tautybės mokslininkams išvykti iš šalies, — tęsė Biokelis. — Dabar gi Lindemanas persikraustė pas Čerčilį į Admiraliteto štabą Londone. O Einšteinas, 1933-aisiais viešėdamas Anglijoje, apsistojo Čerčiliui priklausančiame Čartvelo dvare. Be to, Einšteinas ir Silardas buvo kolegos Vokietijoje. Tuo pat metu ten sukiojosi ir Teleris. Ir dar, Italijoje jis buvo susitikęs su Fermiu, dar prieš šiam išvykstant į Ameriką. Kaip matote, nuolatos tenka susidurti vis su tais pačiais vardais. Kažkokiu būdu visi jie yra susiję, tačiau man dar nepavyko išsiaiškinti, ką tai galėtų reikšti.

Pikenbrokas stabtelėjo šaligatvių sankryžoje. Biokelis kantriai laukė. Netoliese senutė iš paskutiniųjų stengėsi patempti medines rogutes, ant kurių gulėjo maišas su anglimi, visai mažas berniukas padėjo jai, stumdamas rogutes iš užpakalio. Tą žiemą nieko nebuvo stokojama taip smarkiai, kaip anglies. Pasak pranešimų, Berlyne buvo dešimtys tūkstančių išvis neapšildomų namų.

— Jeigu visi jie yra susiję tarpusavy kažkokiais saitais, tokiu atveju drąsiai galime spėti, kad mūsų bičiuliai iš Amerikos, be jokios abejonės, stabtelės Anglijoje, tiesa? — pagaliau prašneko Pikenbrokas. — Jiems juk reikės suderinti operacijos veiksmus su Čerčiliu ir kitais tenykščiais savo sąjungininkais.

— Labai įtikėtina, — pritarė Biokelis.

Pikenbrokas iš lėto linktelėjo.

— Norėčiau, kad mūsiškiai pagal galimybes nenuleistų akių nuo tų vietų, kuriose užvis didžiausia tikimybė laukti jų pasirodant — pavyzdžiui, Čerčilio laivyno štabo Londone, — pasakė jis. — Jeigu jie išties apsireikštų ten, tai gana patikimai patvirtintų mūsų spėjimus, o be to, gal mums pavyktų bent apytikriai išsiaiškinti, kokių konkrečių veiksmų jie ketina imtis. — Valandėlę jis patylėjo. — Kokia dalis mūsiškių urano tyrinėjimo darbų yra sutelkta Kaizerio Vilhelmo institute? Ar visi tyrinėjimai sukoncentruoti tik ten, ar darbai vyksta ir kur nors kitur?

— Situacija gana sudėtinga, — atsakė Biokelis. — Kaizerio Vilhelmo institute žmonės dirba vadovaujami profesoriaus fon Vaiczekerio. Tačiau esama ir kito profesoriaus, tokio Esau, kuris vadovauja analogiškai švietimo ministerijos struktūrai Lindene, o be to, karinės amunicijos departamentas vykdo kažkokius darbus Gotove. Visiškai neaišku, kaip visi šie darbai dera tarpusavyje. Kartais man atrodo, kad lengviau išsiaiškinti, ką daro priešas, nei kuo užsiėmę mūsų pačių valdininkai.

— Ką gi, noriu, kad sudarytum bendrą vaizdą, kas gi iš tiesų vyksta, ir svarbiausia — kur, — gyvai pasakė Pikenbrokas. — Turiu gauti visų pagrindinių centrų, kur vykdomi šitie urano tyrinėjimai, planus. Jei mus pasieks žinia, kad tieji amerikiečiai iš tiesų atvyksta čionai, tokiu atveju galbūt iš anksto žinosime ir potencialius jų taikinius.

— Tučtuojau kimbu į darbą, pone.

— Tu iš tiesų neblogai padirbėjai, Biokeli, — pagyrė jį Pikenbrokas. — Tęsk šitaip ir toliau. Neabejoju, tu daug pasieksi… A, beje, tikiuosi, nebeturi jokių problemų su tąja savo sekretore?

Kiek suglumęs Biokelis suraukė antakius.

— Čionai jos nebėra, pone. Ji buvo perkelta į Hamburgą.

— Tikrai? — Pikenbrokas sugebėjo apsimesti esąs iš tiesų nuoširdžiai nustebęs. — Ak taip, man visai išgaravo iš galvos. Ką gi, žiūrėk, neprisivirk košės su naująja sekretore.

— Tokie nemalonumai man tikrai negresia, — paniuręs atsakė Biokelis. — Jie paskyrė man tikrą raganą, kuriai jau ne mažiau penkiasdešimties. Be to, ji riebi it kinkomas arklys ir nuo jos sklinda blogas kvapas.

Pikenbrokas žingsniavo pirmyn, žavėdamasis apšerkšnijusiomis medžių šakomis ir vengdamas įtarių savo pavaldinio žvilgsnių.

— Iš tikrųjų? Na ką gi, kitąsyk, man regis, atsitinka ir taip. Bet juk tai ne tokia jau didelė tragedija, tiesa?

* * *

Sausio dešimtąją atsitiko vienas dalykas, kuris tikrai neįvyko „Protėjo” grupės Visatoje: du vokiečių karininkai buvo priversti nusileisti Mechelene Belgijoje po to, kai jų lėktuvas nukrypo nuo kurso ir prarado ryšį su saviškiais. O tuo lėktuvu buvo gabenamos vokiečių puolimo vakaruose planų kopijos. Naciai ketino pulti per Nyderlandus, Belgiją bei Liuksemburgą, kaip kad ir tikėjosi Sąjungininkų vadai — ir ką patvirtino „Protėjo” grupės istorija.

Vokietijos armijos patarėjai ėmėsi įkalbinėti Hitlerį atidėti puolimą, mat siaubingos oro sąlygos kol kas nė kiek nepasikeitė — o tai buvo dar vienas nukrypimas nuo įvykių „Protėjo” pasaulyje, kur žiema nebuvo tokia nuožmi. Praradus puolimo planus, Hitleris leidosi perkalbamas ir kampaniją Vakaruose įsakė atidėti iki pavasario.

Be to, Hitleris nusprendė, kad būtų pernelyg rizikinga atkakliai laikytis ankstesniojo, priešo perimtojo puolimo plano, ir įsakė parengti naują. Jis suteikė dėmesį į tą schemą, kurią primygtinai piršo naujasis armijos XXXIII korpuso vadas generolas fon Manšteinas — jo siūlymu, mobilūs ir gerai ginkluoti būriai turėjo pulti per Ardėnus, gerokai toliau į pietus nei pagal ankstesnįjį atakos planą. Prancūzai manė, kad šios teritorijos įveikti tankais neįmanoma, taigi, jos gynybai neskyrė deramo dėmesio. Prancūzai tikėjosi, kad netgi tuo atveju, jeigu vokiečiai sumanytų pulti kaip tik ten, jiems prireiktų mažiausiai šešių septynių dienų, kol atsigabentų sunkiąją artileriją — o per šitiek laiko prancūzų rezervai turėjo nesunkiai suspėti užimti gynybines pozicijas.

Šiems apskaičiavimams fon Manšteinas nė kiek neprieštaravo. Tačiau jis ir nesiūlė naudoti sunkiosios artilerijos. Jis planavo atakuoti bombonešiais.

Загрузка...