Seksualumo istorija - читать бесплатно онлайн полную версию книги автора Michel Foucault (ч. notes)

Pastabos

1

P. Segneri. L’lnstruction du pénitent (vertimas į pranc. k., 1695), p. 301.

2

A. de Liguori. Pratique des confesseurs (vertimas į pranc. k., 1854), p. 140.

3

P. Segneri, ten pat, p. 301–302.

4

Reformuoti ganytojiškieji nuostatai, nors gerokai santūriau, taip pat nustatė sekso įtraukimo į diskursą taisykles. Tai aptarsime kitame tome — Materija ir kūnas.

5

A. de Ligouri. Préceptes sur le sixième commandement (vertimas į pranc. k., 1835), p. 5.

6

D. A. de Sade. Les 120 journées de Sodome, Pauvert, I, p. 139–140.

7

My Secret Life, perleista Grove Press, 1964.

8

Condorcec, cituojama iš: J.-L. Flandrin. Familles, 1976.

9

A. Tardieu. Étude médico-légale sur les attentats aux moeurs, 1857, p. 114.

10

J. von Justi. Éléments généraux de police (vertimas į pranc. k., 1769), p. 20.

11

C.-J. Herbert. Essai sur la police générale des grains, 1753, p. 320–321.

12

Policijos reglamentas licėjams (1809).

„67 straipsnis. Pamokų ir pamokų ruošos metu privalo visada budėti mokytojas - prižiūrėtojas, kuriam pavesta rūpintis tvarka koridoriuose; esant reikalui, išėjusiems iš klasės mokiniams jis turi drausti sustoti ir buriuotis.

68. Po vakarinės maldos mokinius reikia nuvesti atgal į miegamuosius, kur mokytojai privalo juos tuojau pat suguldyti.

69. Patys mokytojai gali atsigulti tik tada, kai bus įsitikinę, jog kiekvienas mokinys guli savo lovoje.

70. Lovos turi būti atskirtos viena nuo kitos dviejų metrų aukščio pertvaromis. Miegamieji per naktį turi būti apšviesti“.

13

J. Schummel. Fritzens Reise nach Dessau (1776), cituojama iš: A. Pinloche. La Réforme de I’éducation en Allemagne au XVIII siècle, 1889, p. 125–129.

14

Westphal. Archiv für Neurologie, 1870.

15

Žr., pavyzdžiui, Boumeville. Iconographie de la Salpêtrière, p. 110 ir toliau. Nepublikuoti apie Charcot pamokas dokumentai, kuriuos dar ir šiandien galima rasti Salpêtrière, šiuo požiūriu dar iškalbingesni už spausdintus tekstus. Juose gana aiškiai „įskaitomi“ kurstymu ir slopinimu paremti žaidimai. Vienas iš ranka darytų įrašų praneša apie 1877 metų lapkričio 25-osios seansą. Pacientę apėmę isteriški traukuliai; Charcot kiek pristabdo priepuolį, uždedamas iš pradžių rankas, o paskui lazdos galą ant moters kiaušidžių. Atitraukus lazdą, priepuolis atsinaujina, ir tada Charcot jį dar paspartina pentilo nitrato inhaliacijomis. Tada ligonė pareikalauja tos lazdos — lyties organo — žodžiais, nepridengtais jokiomis metaforomis. „Pacientę išveda kliedinčią“.

16

Jau graikų teisė poravo kankinimą su prisipažinimu, bent jau taikydama juos vergams. Romos imperijos teisė išplėtojo šią praktiką. Prie šių klausimų grįšime darbe Tiesos galia.

17

G.-A. Biirger. Ciruojama iš: A. Schopenhauer. Metaphysique de Pamour.

18

Žr. tai, ką rašėme anksčiau p. 32.

19

Molière’o Tartiufas ir Lenzo Auklėtojas, vienas nuo kito nutolę daugiau nei per visą amžių, mums rodo, kaip seksualumo dispozityvas kryžiuojasi su šeimos dispozityvu, jei atkreipsime dėmesį į dvasinį vadovavimą Tartiufe ir auklėjimo poveikį Lenzo veikale.

20

Charcot Antradienio pamokos, 1888 m. sausio 7 d.: „Norėdami sėkmingai gydyti isterikę merginą, neturime jos palikti su tėvu ir motina, o privalome ją paguldyti į ligoninę… Ar žinote, kiek laiko gerai išauklėtos merginos verkia savo mamų, kai šios jas palieka?.. Pasakysiu, jums leidus, kad vidutiniškai pusę valandos — tai nedaug“.

1888 m. vasario 21d.: „Jaunuolių isterijos atvejais pirmiausia reikia atskirti juos nuo motinų. Kol jie kartu — nieko nebus… Kartais tėvas toks pat nepakenčiamas kaip motina, tuomet geriausia nušalinti juos abu“.

21

Žr.: K. Marx. Le Capital. LI, chap. X, 2, „Nuo per didelio darbo išbadėjęs kapitalas“.

22

S. Pufendorf. Le Droit de la nature (vertimas į pranc. k., 1734), p. 445.

23

„Kaip sudėtinis kūnas gali turėti savybių, kurių neturi nė vienas paprastas kūnas, o tokiems susijungus jis ir susidarė, — visiškai taip juridinis kūnas, remiantis jį sudarančių asmenų sąjunga, gali turėti tokių teisių, kurios nė vienam atskiram asmeniui formaliai nebuvo suteiktos ir kurias vykdyti turi vadovai“. Pufendorf, ten pat, p. 452.

24

Aš nesu nei helenistas, nei lotynų kalbos specialistas, tačiau man atrodė, kad, būdamas pakankamai rūpestingas, kantrus, kuklus ir dėmesingas, galėsiu pakankamai gerai suprasti senovės graikų ir romėnų tekstus: taip gerai, jog galėčiau, atsižvelgdamas į vakarietiškai filosofijai besąlyginę ir konstitutyvią praktiką, nagrinėti veiksnius, nutolinančius mus nuo minties, kurią pripažįstame kilus mums patiems, ir priartinančius, nepaisant atstumo, kurį mes be perstojo didiname.

25

Būtų neteisinga manyti, jog po Burckhardo niekas daugiau netyrė šių menų ir egzistavimo estetikos. Vertėtų pasidomėti Benjamino veikalais apie Baudelaire’ą. Įdomią analizę taip pat galima rasti ir nesenoje S. Greenblatto knygoje Renaissance Self-fashioning, 1980.

26

Aretajas. Lėtinių ligų požymiai ir gydymas, II, 5. Prancūzų vertėjas L. Renaud (1834) šį fragmentą pradeda taip (p. 163): „Gonorėja, apie kurią čia kalbama, iš esmės skiriasi nuo ligos, kuri turi šį pavadinimą šiandien ir kuri dar pagrįsčiau vadinama triperiu... Paprastosios arba tikrosios gonorėjos, apie kurią čia kalba Aretajas, požymis — nevalingas ir nelytinio akto metu išsiskiriantis spermos skystis, susimaišęs su prostatos skysčiu. Šitą gėdingą ligą dažnai sukelia masturbacija“. Vertimas šiek tiek keičia graikiškojo teksto, randamo veikale Corpus Mediconun Graeconun, prasmę.

27

Pranciškus Salezas. Įvadas į dievobaimingą gyvenimą, III, 39.

28

Plinijus. Gamtos istorija, VIII, 5, 13.

29

Plutarchas. Katono gyvenimas, VII.

30

Isokratas. Nikoldis, 36.

31

Aristotelis. Politika, VII, 16, 1 335 b.

32

H. Dauvergne. Vergai, 1841, p. 289.

33

Apulėjus. Metamoforzės, VIII, 26 sk.

34

Dionas Prusietis. Kalbos, IV, 101–115.

35

Epiktetas. Pašnekesiai, III, 1.

36

Seneka Gražbylys. Diskusijos, I. Pratarmė, 8.

37

Platonas. Fedras, 239 c-d.

38

Aristofanas. Tesmoforijos, V, 130.

39

Filostratas. Aloponijo Tianiečio gyvenimas, I, 13.

40

Ksenofontas. Agesilajas, 6.

41

Platonas. Puota, 217 a-219 e.

42

Galima galvoti, kad santuokinių ryšių moralės plėtojimasis, o dar tiksliau — apmąstymai apie sutuoktinių seksualinį elgesį santuokoje (kuri įgavo tokią didelę svarbą krikščionių ganytojiškuose nuostatuose) yra krikščioniškojo vedybų modelio įsigalėjimo viduramžių laikais, beje, gana lėto, vėlyvo ir sunkaus, padarinys (žr. G. Daby. Riteris, moteris ir kunigas, 1981).

43

E. Leski. Die Zeugungslehre der Antike, Abhandlungen der Akademie der Wissenschaften und Literatur, XIX, Mayence, 1950, p. 1248.

44

K. J. Dover. Classical Greek Attitudes to Sexual Behaviour, Arethusa, 6, nr 1, 1973, p. 59; ID., Greek Popular Morality, 1974, p. 205 ir Graikų homoseksualumas, p. 83–84.

45

Ksenofontas. Atsiminimai, I, 3, 13.

46

K. J. Doveris pažymi šio santūrumo akcentavimą klasikinėje epochoje: Greek Popular Morality, p. 206–207.

47

K. J. Dover. Graikų homoseksualumas, p. 17 ir toliau.

48

Šv. Augustinas. Išpažinimai, IV, sk. 8, 9 ir 10.

49

Aristotelis. Nikomacho etika, III, 10, 1 118 a-b (vertimas į prancūzų k. R.-A. Gauthier ir J.-Y. Jolit).

50

Aristotelis. Eudemo etika, III, 2, 8–9, 1230 b.

51

Nikomacho etika, lot. cit. Taip pat Tariamasis Aristotelis. Problemos, XXVIII, 2. Vis dėlto reikia pabrėžti daugelio graikiškų tekstų žvilgsniui ir akims teikiamą svarbą malonumo ar meilės genezei: ne dėl to, kad žvilgsnio malonumas pats savaime būtų nenuosaikus; tiesiog jis padaro angą, pro kurią paveikia sielą. Apie tai rašo Ksenofontas, Atsiminimuose, I, 3, 12–13. Nepaisant keliamo pavojaus (Ksenofontas, ten pat), bučinys buvo labai vertinamas kaip fizinis malonumas ir sielų bendravimas. Iš tiesų reikėtų atlikti ištisą istorinį „malonumo kūno“ ir jo transformacijų tyrimą.

52

Apie muzikos pavojus žr. Platonas. Valstybė, III, 398 e (lydietiškosios harmonijos pražūtingos net moterims, a fortiori vyrams). Apie kvapų ir vizualinio paveikslo mnemoninį vaidmenį žr. Aristotelis. Nikomacho etika, III, 10, 1 118 a.

53

Daug vėliau toks priekaištas bus sutinkamas Lukianui priskiriamoms Meilėms, 53.

54

Aristotelis. Gyvūnų istorija, V, 2, 539 b.

55

Ten pat, VI, 18, 571 b.

56

Ten pat, 18, 571 b ir 572 b.

57

Aristotelis. Apie gyvūnų dalis, 660 b.

58

Platonas. Filebas, 44 e.

59

Reikia pažymėti, kad posakiai, labai stipriai susiejantys malonumas ir geismus ir parodantys aphrodisia moralės ir su aktu susijusių geismo bei malonumo sudaromos visumos dinamikos žaismą, yra dažni. Pora epithumiai-hedonai labai dažnai randama Platono veikaluose: Gorgijas 484 d, 491 d; Puota 196 c; Fedras 237 d; Valstybė, IV, 430 e, 431 c ir d; IX, 571 b; Įstatymai, I, 647 e; IV, 714 a; VI, 782 e; VII, 802 e; 864 b; X, 8 886 b; ir t. t., taip pat Aristotelio Nikomacho etikoje, VII, 4, 1 148 a. Taip pat dažni posakiai, malonumą pateikiantys kaip jėgą, kuri įtikina, suvilioja, triumfuoja; apie tai kalbama Ksenofonto Atsiminimuose, I, 2, 23; I, 4, 14; I, 8; IV, 5, 3, ir t. t.

60

Kartais pasakojimuose ypatingas vyro potraukis berniukams laikomas būtinybe. Pvz., Ksenofontas Anabasyje kalba apie kažkokį Episteną (VII, 4). Tačiau, piešdamas neigiamą Menono portretą (II, 6), pastarajam jis prikiša ne tokį pomėgį, bet nemokėjimą mėgautis tokiais malonumais: pernelyg jaunam gauti valdžią; arba mylėti dar bebarzdį, bet jau per seną berniuką.

61

Ksenofontas. Agesilajas, V.

62

Diogenas Laertijas apie Arkesilają, Filosofų gyvenimas, IV, 6. Plutarchas taip pat pažymės, kad Hipereidas buvo linkęs į aphrodisia, Dešimties oratorių gyvenimas,

63

Platonas. Įstatymai, I, 636 c.

64

Tokiu pačiu būdu paaiškinimą apie perdėto nenuosaikumo iš meilės berniukams atsiradimą pateiks Dionas Prusietis (Kalbos, VII, 150).

65

Platonas. Timajas, 86 c-e.

66

Aristotelis. Nikomacho etika, III, 11, 1 118 b. Tačiau reikia pažymėti, kad Aristotelis daugelį kartų iškelia „gėdingų malonumų“, kuriuos kai kurie gali patirti, klausimą (Nikomacho etika, VII, 5, 1 148 b; X, 3, 1 173 b.) Apie troškimą, natūralų jo objektą ir jo variacijas žr. Platonas. Valstybė, IV, 437 d-c.

67

Aristotelis. Gyvūnų istorija, VIII, 1, 581 a. Platonas Valstybėje, IV, 426 a-b, kalba apie ligonius, kurie, užuot laikęsi dietos, ir toliau valgo, geria ir aphrodisiazein.

68

Ksenofontas. Puota, IV, 38. Tariamasis Aristotelis. Apie nevaisingumą, V, 636 b.

69

Aristotelis. Gyvūnų istorija, IX, 5, 637 a; VII, I, 581 b.

70

Ksenofontas. Hieronas, III, 4.

71

Tariamasis Aristotelis. Problemos, IV, 26.

72

P. Manuli. Fisiologia e patologia del feminile negli scritti hippocratici. Hippocratica, 1980, p. 393.

73

Aristotelis. Apie gyvūnų kilmę, I, 21, 729 b.

74

Hipokratas. Priesaika, Raštai, išl. Loeb, I, p. 300.

75

Platonas. Puota, 189 d-193 d. Apie mitinius laikus, kai nebuvo seksualinio dauginimosi, žr. Politika, 271 a-272 b.

76

Aristotelis. Apie gyvūnų kilmę, II, 1, 731 b; Apie sielą, II, 4, 415 a-b.

77

Platonas. Valstybė, VIII, 559 c.

78

Aristotelis. Nikomacho etika, VII, 4, 2, 1 147 b.

79

Rufas Efesietis. Raštai, išl. Daremberge, p. 318.

80

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, II, 8.

81

Apie tokių rūšies malonumų bendrumą su gyvūnais žr. Ksenofontas. Hieronas, VII; apie fizinio malonumo mišrų pobūdį — Platonas. Valstybė, IX, 538 b; Filebas, 44; apie malonumą, lydintį kūno sugrįžimą į pradinę būseną — Platonas. Timajas, 64 d-65 a; Aristotelis. Nikomacho etika, VII, 4, 1 147 b.

82

Platonas. Įstatymai, I, 636 c.

83

Platonas. Ten pat, 783 a-b.

84

Platonas, Valstybė, III, 403 a.

85

Apie malonumų perdėjimą (huperbole, huperballein) žr., pvz., Platonas. Valstybė, 402 e; Timajas, 86 b; Aristotelis. Nikomacho etika, III, 11, 1 118 b; VII, 4, 1 148 a; VII, 7, 1 150 a; VII, 7, 1, 150 b. Apie sukilimą (epanastasis, stasiazein) — Platonas. Valstybė, IV, 442 d; IV, 444 b; IX, 586 e; Fedras, 237 d.

86

Platonas. Įstatymai, VI, 783 a.

87

Aristotelis. Nikomacho etika, III, 12, 1 119 b.

88

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VI, 8.

89

Ksenofontas. Atsiminimai, I, 3, 15.

90

Platonas. Valstybė, III, 389 d-e; taip pat IX, 580 e.

91

Aristotelis. Nikomacho etika, III, 11, 1, 1 118 b.

92

Ten pat, III, 10, 9, 1 118 a.

93

Platonas. Puota, 187 e.

94

Aristotelis. Nikomacho etika, VII, 14, 7, 1 154 a.

95

Aristotelis. Gyvūnų istorija, VII, I, 581 b; Apie gyvūnų kilmę, II, 7, 747 a.

96

Platonas (Valstybė, V, 451 c) kalba apie tai, koks turi būti korektiškas moterų ir vaikų „turėjimas ir naudojimas“ (ktēsis te kai chreia); taigi čia kalbama apie ryšių ir santykių, kokius su jais galima turėti, visumą. Polibijas iškelia chreia aphrodisiōn, kuri, kaip ir drabužių ir maisto prabanga, apibūdina kilmingų valdovų papročius ir sukelia nepasitenkinimą ir revoliuciją (Istorijos, VI, 7).

97

Aristotelio Retorika (I, 9) apibūdina nuosaikumą kaip tai, kas mums vadovauja, „kaip to nori nomos“ kada kalbama apie kūniškuosius malonumus. Apie nomos sąvoką — J. de Romilly. Įstatymo idėja graikų filosofijoje.

98

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VI, 2, 46. Taip pat žr. Dionas Prusietis. Kalbos, VI, 17–20, ir Galenas. Apie pažeistas vietas, VI, 5.

99

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VI, 2, 69.

100

Ksenofontas. Puota, IV, 38.

101

Ksenofontas. Atsiminimai, I, 3, 14.

102

Ten pat, II, 1, 33.

103

Ten pat, IV, 5, 9.

104

Platonas. Gorgijas, 492 a-b, 494 c, 507 e; Valstybė, VIII, 561 b.

105

Ksenofontas. Atsiminimai, II, 1, 30.

106

Ten pat, IV, 5, 9.

107

Ten pat, I, 3, 5.

108

Platonas. Įstatymai, I, 636 d-e. Apie kairos sąvoką ir jos svarbą graikų moralei žr. Auberque. La Prudence chez Aristote, Paryžius, 1963, p. 95 ir toliau.

109

Tai vėlyvas amžius: anot Aristotelio, sperma būna nevaisinga iki dvidešimt vienerių metų. Tačiau amžius, kurio vyras turi sulaukti, norėdamas tikėtis sveikų palikuonių, yra dar vėlesnis: „Sulaukus dvidešimt vienerių metų, moterys jau tinkamos vaikams daryti, tačiau vyrams dar reikia vystytis“. (Gyvūnų istorija, VII, 1, 582 a.)

110

Visai tai bus išplėtota kitame skyriuje.

111

Plutarchas. Stalo pašnekesiai, III, 6.

112

Ksenofontas. Kyro ugdymas, VIII, 1, 32.

113

Ksenofontas. Atsiminimai, IV, 4, 21-23.

114

Platonas. Puota, 180 c-181 a; 183 d. Tariamasis Demostenas. Eroticos, 4.

115

Platonas. Puota, 180 c-181 a; 183 d. Tariamasis Demostenas. Eroticos, 4.

116

Ksenofontas. Hieronas, VII.

117

Ten pat, VII, Agesilajas, V.

118

Ksenofontas. Atsiminimai, II, 6, 1–5.

119

Ten pat, II, 1,1-4.

120

Ksenofontas. Atsiminimai, I, 5, 1.

121

Platonas. Valstybė, IV, 431, c-d.

122

Ksenofontas. Kyro ugdymas, VIII, I, 30. Apie sōphrosunē sąvoką ir jos evoliuciją žr. H. North. sōphrosunē; autorius pabrėžia dviejų žodžių sōphrosunē ir enkrateia artimumą Ksenofonto veikaluose (p. 123–132).

123

Platonas. Gorgijas, 491 d.

124

Platonas. Valstybė“, IV, 430 b. Aristotelis Nikomacho etikoje (VII, 1, 6, 1 145 b) primena nuomonę, kuria remiantis tas, kuris yra sōphrōn, taip pat yra enkratēs ir karterikos.

125

Platonas. Gorgijas, 507 a-b. Taip pat Įstatymai, III, 697 b. „Sielos gėrybes reikia. laikyti pirmosiomis ir pačiomis brangiausiomis, kai ten glūdi nuosaikumas“.

126

H. North. sōphrosunē, p. 202–203.

127

Aristotelis. Nikomacho etika, III, 11 ir 12, 1 118 b-1 1 119 a ir VII, 7, 849, 1 150 a-1 152 a.

128

Platonas. Įstatymai, I, 647 e.

129

Antifonas, in Stobajas. Florilegium, V, 33. Tai Antifono kūrinių 16-asis fragmentas (C.U.F.).

130

Ksenofontas. Hieronas, VII. Aristotelis. Nikomacho etika, III, 10, 8, 1 117 b.

131

Taip pat galima rasti daugybę žodžių, kaip agein, ageisthai (vesti, būti vedamam); Platonas. Protagoras, 355 a; Valstybė, IV, 431 e; Aristotelis. Nikomacho etika, VII, 7, 3, 1 150 a. Kolazein (turėti savyje): Gorgijas, 491 e, Valstybė, VIII, 559 b; IX, 571 b. Antiteinein (priešintis): Nikomacho etika, VII, 2, 4, 1 146 a; VII, 7, 5 ir 6, 1 150 b. Emphrassein (daryti kliūtį): Antifonas. Fragm. 15. Antechein (priešintis): Nikomacho etika, VII, 7, 4 ir 6, 1 150 a ir b.

132

Nikan (nugalėti): Platonas. Fedras, 238 c; Įstatymai, I, 634 b; Aristotelis. Nikomacho etika, VII, 7, 1 150 a; VII, 9, 1 151 a; Antifonas. Fragm. 15. Kratein (dominuoti): Platonas. Protagoras, 353 c; Fedras, 237 e-238 a; Valstybė, IV, 431 a-c; Įstatymai, 840 c; Ksenofontas. Atsiminimai, I, 2, 24; Antifonas. Fragm. 15 ir 16; Aristotelis. Nikomacho etika, VII, 4 c, 1 149 a; VII, 5, 1 149 a. Hēttasthai (būti nugalėtam): Protagoras, 352 e; Fedras, 233 c; Įstatymai, VIII, 840 c; Laiškas VII, 351 a; Nikomacho etika, VII, 6, 1, 1 149 b; VII, 7, 4, 1 150 a; VII, 7, 6, 1 150 b; Isokratas. Nikoklis, 39.

133

Ksenofontas. Atsiminimai, I, 3, 14.

134

Ksenofontas. Apie namų ūkį, I, 23.

135

Platonas. Valstybė, VIII, 560 b.

136

Platonas. Valstybė, IX, 572 d-573 b.

137

Ten pat, IX, 571 d.

138

Įstatymai, VI, 783 a-b.

139

Platonas. Fedras, 232 a; Valstybė, IV, 430 c; Įstatymai, I, 626 e, 633 e; VIII, 840 c; Laiškas VI, 337 a.

140

Platonas. Valstybė, IV, 431 a.

141

Platonas. Įstatymai, I, 626 d-e.

142

Ten pat, VIII, 840 c.

143

Platonas. Valstybė, IX, 571 b. Nikomacho etikoje kalbama apie tai, kaip „pašalinti malonumą*⁴, ką Trojos senoliai norėjo padaryti Helenui (II, 9, 1 109 b.)

144

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, IV, 7, 49.

145

Aristotelis. Nikomacho etika, VII, 2, 1 146 a.

146

Ten pat, III, 11, 1119 a.

147

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, II, 8, 75.

148

Aristotelis. Nikomacho etika, VII, 2, 1 119 b. Taip pat Platonas. Valstybė, IX, 590 e.

149

Ksenofontas. Apie namų ūkį, I, 22–23.

150

Platonas. Įstatymai, III, 689 a-b: „Dalis, kuri kenčia ir naudojasi gyvenimu, yra sieloje, kaip ir tauta ir minia yra mieste“.

151

Platonas. Valstybė, IX, 577 d.

152

Ten pat, I, 647 d.

153

Platonas. Įstatymai, I, 647 d.

154

Ksenofontas. Atsiminimai, I, 2, 19.

155

Ten pat, I, 2, 24.

156

Platonas. Gorgijas, 527 d.

157

Apie ryšį tarp pratimų ir rūpestį dėl savęs, Alkibiadas, 123 d.

158

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VI, 2, 70.

159

Platonas. Valstybė, IX, 571 c-572 b.

160

Platonas. Įstatymai, I, 643 b: „Tas, kuris nori kitus vieną dieną pralenkti kurioje nors srityje, turi su šiuo dalyku būti susijęs (melčtan) nuo vaikystės ir domėtis bei užsiimti viskuo, kas su juo susiję“.

161

Ksenofontas. I^akedemoniečių valstybė, 2 ir 3.

162

Platonas. Valstybė, III, 413 sk.

163

Platonas. Įstatymai, I, 647 e — 648 c.

164

Aristotelis. Nikomacho etika, II, 2, 1 104 a.

165

Platonas. Valstybė, III, 413 e.

166

Platonas. Įstatymai, I, 643 e.

167

Ksenofontas. Atsiminimai, IV, 5, 2–3.

168

Savaime aišku, kad tai nereiškia, jog skaistybės temos nebuvo klasikinės epochos graikų malonumų moralėje; pitagoriečiams ji užėmė gana reikšmingą vietą; ji buvo labai svarbi Platonui. Tačiau atrodo, kad, kalbant apie fizinius geismus ir malonumus apskritai, moralaus elgesio esmė dažniausiai buvo apmąstoma kaip dominavimas. Skaistybės etikos bei su ja susijusių savęs pažinimo praktikų atsiradimas ir išsivystymas bus ilgai gyvuojantis istorinis reiškinys.

169

Aristotelis. Politika, VII, 14, 1 332 a.

170

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VI, 2, 66. Vergavimas malonumams labai dažnai sutinkamas posakis. Ksenofontas. Apie namų ūkį, I, 22; Atsiminimai, IV, 5. Platonas. Valstybė, IX, 577 d.

171

Ksenofontas. Apie namų ūkį, I, 1, 17.

172

Ksenofontas. Atsiminimai, IV, 5, 2-11.

173

Platonas. Valstybė, IX, 590 c.

174

Platonas. Valstybė, IX, 580 c.

175

Aristotelis. Politika, V, 10.

176

Ksenofontas. Kyro ugdymas, VIII, 1, 30–34.

177

Isokratas. Nikoklis, 37–39.

178

Aristotelis. Politika, V, 11, 1 315 a.

179

Platonas. Gorgijas, 491 d.

180

Ksenofontas. Apie namų ūkį, X, 1.

181

Aristotelis. Politika, I, 13, 1 260.

182

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VI, 2, 54.

183

Aristotelis. Nikomacho etika, III, 12, 1 119.

184

Ksenofontas. Atsiminimai, III, 9, 4.

185

Platonas. Valstybė, IV, 431 e — 432 b.

186

Aristotelis. Nikomacho etika, III, 12, 1 119 b.

187

Ten pat, III, 12, 1 119 b.

188

Platonas. Įstatymai, I, 636 d-e.

189

Ksenofontas. Atsiminimai, IV, 5, 11.

190

Platonas. Fedras, 254 b.

191

Platonas. Gorgijas, 506 d-507 d.

192

Platonas. Valstybė, III, 402 d-403 b.

193

Ksenofontas. Kyro ugdymas, VIII, 1, 33.

194

Henri Joly veikalas Platoniškasis perversmas pateikia pavyzdį, kaip graikų filosofijoje galima analizuoti praktikų ir filosofinių apmąstymų ryšius.

195

Hipokratas. Senoji medicina, III.

196

Hipokratas. Senoji medicina, III.

197

Platonas. Valstybė, III, 405 e-408 d.

198

Iš tiesų Platono duoti pavyzdžiai nevisiškai sutampa su Iliados tekstu (XI, 624 ir 833).

199

Platonas. Valstybė, III, 407 c.

200

Apie režimo būtinybę gydant ligas taip pat skaitykite Timajas, 89d.

201

Hipokratas. Epidemijos, VI, 6, 1. Apie skirtingas šio teksto interpretacijas antikoje žr. Hipokratas. Raštai, vertimas į pranc. k. Littrė, t. V, p. 323–324.

202

Tariamasis Platonas. Varžovai, 134 a-d.

203

R. Joly. Pratarmė Hipokrato veikalui Apie režimą (C.U.F.), p— XI.

204

„Kūno ligoms gydyti buvo… gydomųjų melodijų, kurios ligonius pastatydavo ant kojų. Kitos leido pamiršti vargą, nuraminti pyktį, išguiti pasileidusius troškimus. Režimą sudarė: medus pietums, džiūvėsiai vakarienei, daržovės, retai mėsa… Tokiu būdu kūnas išlaikydavo vis tokią pat būseną, nebūdamas nei labai sveikas, nei labai sergantis, nestorėdamas ir neaugdamas, nemažėdamas ir neplonėdamas, ir jo siela visada turėjo tuos pačius bruožus (to homoion ēthos)“. Porfirijas. Pitagoro gyvenimas, 34. Pitagoras taip pat davė režimo patarimų atletams (ten pat, 15).

205

Ksenofontas. Atsiminimai, III, 12.

206

Platonas. Valstybė, IX, 591 c-d.

207

Ten pat, III, 404 a. Aristotelis Politikoje, VIII, 16, 1 335 b ir VIII, 4, 1 338 b-1 339 a taip pat kritikuoja atletinio režimo ir kai kurių treniruočių perteklių.

208

Platonas. Valstybė, III, 406 a-407 b.

209

Ten pat, III, 407 c-e. Platonas Timaįuįe teigia, kad kiekvienos gyvos būtybės gyvenimo trukmę nustato likimas (89 b-c).

210

Platonas. Ten pat, III, 404 a-b.

211

Hipokratas. Apie režimą, III, 69, 1; žr. R. Joly pastabas, išleistas C.U.F., p. 71.

212

Platonas. Įstatymai, IV, 720 b-e.

213

Platonas. Timajas, 89 d susumuojama tai, ką jis pasakė apie režimą: „Ir pakankamai apie visą gyvą būtybę, jos kūniškąją dalį, būdą ją valdyti ar leistis jos valdomam“.

214

Ksenofontas. Atsiminimai, IV, 7.

215

W. H. S. Jones, Įvadas į Hipokrato veikalų IV tomą (Loeb classical Library).

216

Oreibasijas. Medicininė kolekcija, t. III, p. 168–182.

217

Paulius Eginiecis. Chirurgija, vert. R. Briau. Apie dietetiką klasikinėje epochoje žr. W. D. Smich. The Development of Classical Dietetic Theory, Hippocratica (1980), p. 439–448.

218

Hipokratas. Apie režimą, I, 2, 1.

219

Ten pat, II, 58, 2.

220

Ten pat, III, 67, 1–2.

221

Hipokratas. Apie režimą, III, 68, 10. Apie tą patį žr. Hipokrato Apie žmogaus prigimtį, 9 ir Aforizmai, 51. Ta pati tema aptinkama Tariamasis Aristotelis. Problemos, XXVIII, 1 ir Dioklis. Režimas, III, p. 181.

222

Hipokratas. Apie režimą, III, 68, 6 ir 9.

223

Ten pat, III, 68, 5.

224

Ten pat, III, 68, 11.

225

Oreibasijas. Medicininė kolekcija, III, p. 168–178.

226

Ten pat, III, p. 181.

227

Paulius Eginietis. Chirurgija. Šis sezoninis seksualinio režimo ritmas buvo labai ilgai priimamas. Jis aptinkamas ir Celso knygose imperijos epochoje.

228

Beje, reikia pažymėti Dioklio (Oreibasijas, III, p. 177) pastabas apie poziciją ant nugaros miegant; ji esą sukelia naktines poliucijas.

229

Tariamasis Aristotelis. Problemos, IV, 26 ir 29 (žr. Hipokratas. Apie režimą, I, 24, 1).

230

Kalbant apie šį punktą, reikia prisiminti J.—L. Flandrino knygą laikas bučiuotis (1983), kuri, remdamasi VII amžiaus šaltiniais, parodo leidžiamo ir draudžiamo laiko atskyrimo svarbą ir daugybę šios ritmikos įgaunamu formų. Akivaizdžiai matoma, kaip šis laiko paskirstymas skiriasi nuo aplinkybinių graikų dietetikos strategijų.

231

Hipokratas. Apie režimą, III, 80, 2.

232

Ten pat, III, 73 ir 2.

233

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VIII, 1, 9.

234

Oreibasijas. Medicininė kolekcija, III, p. 181.

235

Tariamasis Aristotelis. Problemos, IV, 9, 877 b.

236

Aristotelis. Apie gyvūnų kilmę, V, 3, 783 b.

237

Oreibasijas. Medicininė kolekcija, III, p. 181.

238

Tariamasis Aristotelis. Problemos, IV, 2, 876 a-b.

239

Toliau matysime, kad moteriai seksualinė jungtis, priešingai, laikoma sveikatos faktoriumi. Beje, Problemų autorius pažymi, jog drąsūs ir gerai besimaitinantys vyrai yra linkę į irzlumą, jei nėra seksualiai aktyvūs (IV, 30).

240

Hipokratas. Apie ligas, II, 51.

241

Hipokratas. Epidemijos, III, 17, 10 atvejis.

242

Ten pat, III, 18, 16 atvejis.

243

Platonas. Įstatymai, VIII, 840 a.

244

Platonas. Įstatymai, VI, 775 e.

245

Platonas. Įstatymai, IV, 721 a-b, ir VI, 785 b. Valstybėje, V, 460 e, „teisėto“ vaisingumo periodas vyrams buvo nustatytas tarp dvidešimt penkerių ir penkiasdešimt penkerių metų, moterims — nuo dvidešimties iki keturiasdešimties.

246

Aristotelis. Politika, VII, 16, 1 355 a. Apie vedybinį amžių Atėnuose žr. W. K. Imcey. The Family in Classical Greece, 1968, p. 106–107 ir 162.

247

Ksenofontas. Lakedemoniečių valstybė, 1, 4. Įstatymuose Platonas primygtinai teigia, kad tėvų girtumas pradėjimo metu turi kenksmingą poveikį (VI, 775 c-d.).

248

Aristotelis. Politika, VII, 16, 1 335 b. Anot Ksenofonto, norėdami turėti guvius palikuonis, jaunavedžiai Spartoje neturėtų susitikinėti pernelyg dažnai: „Tokiomis sąlygomis sutuoktiniai labiau trokšta vienas kito, ir vaikai, jeigu gimsta, yra guvesni negu vaikai, kurių tėvai yra persisotinę vieni kitų“ (Lakedemoniečių valstybė, 1,5).

249

Platonas. Įstatymai, VI, 784 a-b.

250

Aristotelis. Politika, VII, 16, 1 335 a.

251

Platonas. Įstatymai, VI, 783 e.

252

Tariamasis Aristotelis. Problemos, X, 10.

253

Platonas Įstatymuose nori, kad, stengdamasi padėti moraliniam vaiko formavimuisi, nėščia moteris gyventų šalindamasi pernelyg intensyvių malonumų ir sielvarto (VII, 792 d-e).

254

Platonas. Filebas, 47 b.

255

Platonas. Filebas, 47 b.

256

Aulas Gelijus. Atikos naktys, XIX, 2.

257

Oeuvres, t. XI, C.U.F.

258

Hipokratas. Apie kilmę, I, 1-3.

259

Ten pat, I, 3.

260

Ten pat, IV, 1.

261

Hipokratas. Apie kilmę, IV, 1.

262

Ten pat, IV, 2.

263

Hipokratas. Apie kilmę, IV, 3.

264

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VIII, 1, 28.

265

Hipokratas. Apie kilmę, II, 2.

266

Ten pat, I, 1.

267

Ten pat, III, 1.

268

Ten pat, IV, 1.

269

Ten pat, II, 3.

270

Ten pat, I, 1 ir 2.

271

Ten pat, I, 1.

272

Platonas. Timajas, 73 b.

273

Aristotelis. Apie gyvūnų kilmę, 724 a-725 b.

274

Aristotelis. Apie gyvūnų kilmę, 725 b.

275

Ten pat, 725 b. Žr. taip pat Tariamasis Aristotelis. Problemos, IV, 22, 879 a.

276

Tariamasis Aristotelis. Problemos, IV, 11, 877 b.

277

Ten pat, IV, 4 ir 22.

278

Platonas. Įstatymai, IV, 721 c.

279

Platonas. Puota, 206 e.

280

Ten pat, 207 a-b.

281

Platonas. Įstatymai, IV, 721 b-c.

282

Platonas. Puota, 209 b.

283

Aristotelis. Apie sielą, II, 4, 415 a-b.

284

Aristotelis. Apie kilmę ir ištvirkimą, 336 b.

285

Aristotelis. Apie gyvūnų kilmę, II, 1, 731 b-732 a.

286

Platonas. Įstatymai, IV, 721 b-c.

287

Platonas, Įstatymai, IV, 723 a.

288

R. Van Gulik. Seksualinis gyvenimas senovės Kinijoje.

289

Šie trys „menai valdyti“ yra dažnai sugretinami kaip menai, kurie reikalauja ir žinių, ir atsargumo, priklausomai nuo aplinkybių; jie taip pat sugretinami, nes tai yra su mokėjimu vadovauti susijusios žinios. Jie dažnai prisimenami kalbant apie tai, kaip individui ieškoti principų ar autoriteto, kurie padėtų jam „elgtis“.

290

Demostenas. Prieš Neerą, 122.

291

R. Van Gulik. Seksualinis gyvenimas senovės Kinijoje, p. 144–154.

292

Reikia stengtis krikščioniškosios vedybinių santykių doktrinos neschematizuoti ir neapriboti jos tik dauginimosi tikslu ir malonumo pašalinimu. Iš tiesų ši doktrina bus sudėtinga, ji bus diskusijų objektas ir turės daug variantų. Tačiau čia reikia prisiminti, kad malonumai vedybiniame ryšyje, jiems skirta vieta, atsargumo priemonės, kurių reikia imtis, taip pat nuolaidos, kurias reikia daryti (atsižvelgiant į kito silpnumą ir gašlumą), sudaro aktyvių apmąstymų objektą.

293

Žr. veikalą Apie nevaisingumą, priskiriamą Aristoteliui, kuris ilgai buvo laikomas Gyvūnų istorijos X dalimi.

294

Ten pat, II skyrius.

295

Taip pat Ksenofontas. Apie namų ūkį, VII, 11; Platonas. Įstatymai, 772 d-773 e.

296

Demostenas. Prieš Neerą, 122.

297

Plutarchas. Solono gyvenimas, XX. Paliudijimai apie įsipareigojimą atlikti vedybines pareigas taip pat randami pitagoriškajame mokyme; štai ką teigia Diogenas Laertijas: „Hieronimas prideda, kad Pitagoras nužengė į pragarą... ir kad jis išgyvena kančias tų, kurie nesistengė atlikti savo vedybinių pareigų" (tous mē thelontas suneinai tais heauton gunaixi), Filosofų gyvenimas, VIII, 1,21.

298

Lisijas. Apie Eratosteno nužudymą, 33. Žr. Pomeroy. Goddesses, Whores, Wives and Slaves. Women in Classical Antiquity, p. 86-92.

299

Lisijas. Apie Eratosteno nužudymą, taip pat žr. Ksenofonto Puota (IV, 8), kalba apie gudrybes, kurių vyras gali imtis norėdamas paslėpti, kad seksualinių malonumų jis ieško kitur.

300

W. K. Lacey. The Family in Classical Greece, 1968, p. 113.

301

Ksenofontas. Puota, VIII, 3.

302

G. Mathieu. Pastabos apie Isokrato Nikoklį, C.U.F., p. 130.

303

Ksenofontas. Apie namų ūkį, IV, 2-3.

304

Ten pat, I, 2.

305

Apie šį pagyrimą žemės ūkiui ir teigiamų poveikių išvardijimą žr. visą Apie namų ūkį V skyrių.

306

Ksenofontas. Atsiminimai, III, 4.

307

Ksenofontas. Apie namų ūkį, IV, 18–25.

308

Ten pat, XXI, 4–9.

309

Ten pat, III, 15.

310

Ten pat, III, 12–13.

311

Ksenofontas. Apie namų ūkį, III, 11.

312

Ten pat, VII, 5.

313

Ksenofontas. Apie namų ūkį, VII, 11.

314

Ten pat, VII, 12.

315

Isomachas primygtinai kalba apie panaikinimą tarp sutuoktinių skirtumų, kuriuos gali išryškinti tai, ką kiekvienas atsinešė, VII, 13.

316

Ksenofontas. Apie namų ūkį, VII, 15.

317

Ksenofontas. Apie namų ūkį, VII, 19–35. Apie erdvinių duomenų svarbą namuose žr. J.-P. Vernantas. Hestia-Hermès. Apie graikų religinę erdvės išraišką, Mythe er Pensée chez les Grecs, I, p. 124–170.

318

Ksenofontas. Apie namų ūkį, VII, 39-40.

319

Ksenofontas. Apie namų ūkį, VII, 22.

320

Ten pat, VII, 26.

321

Ten pat, VII, 31.

322

Jis patikslina, kad dievybės susieja vyrą ir moterį dėl vaikų, o įstatymas — dėl namų tvarkymo, VII, 30.

323

Ksenofontas. Apie namų ūkį, VII, 23.

324

Ten pat, VII, 12.

325

Ten pat, VII, 22–23.

326

Ten pat, II, 1.

327

Ksenofontas. Apie namų ūkį, VII, 27.

328

Ten pat, X, 1-8.

329

Ksenofontas. Apie namų ūkį, X, 7.

330

Ten pat, X, 9.

331

Ten pat, X, 10.

332

Ten pat, X, 11.

333

Ksenofontas. Apie namų ūkį, I.

334

Euripidas. Medėja, 465.

335

Ksenofontas. Apie namų ūkį, VII, 41-42.

336

Įstatymai, VI, 773 c ir e.

337

Ten pat, VI, 785 a.

338

Ten pat, VI, 783 e; žr. IV, 721 a; 773 b.

339

Ten pat, VI, 773 a-e.

340

Ten pat, VI, 734 a_c

341

Ten pat, VI, 784 d-e.

342

Reikia pažymėti, kad, peržengę amžiaus, kada galima turėti vaikų, ribą, „tie, kurie gyvens skaisčiai (sōphronōn kai sōphronousa) - bus apgaubti šlovės, tačiau kiti turės priešingą reputaciją ir bus veikiau niekinami" (VI, 784 e).

343

Įstatymai, VIII, 835 e.

344

Ten pat, VIII, 838 a-838 e.

345

Ten pat, VIII, 840 a-c.

346

Ten pat, VIII, 840 d-e.

347

Ten pat, VIII, 841 a-b.

348

Įstatymai, VIII, 841 c-d. Pažymėtina, kad bent jau pirmojoje įstatymo formuluotėje Platonas sako, jog vedusiam vyrui draudžiamos tik „laisvos“ ir „geros kilmės“ moterys. Bent jau taip supranta Dièsas. Robinas mano, jog šiuo tekstu buvo norėta pasakyti, kad šis įstatymas taikomas tik laisviems ir geros kilmės vyrams.

349

Isokratas. Nikoklis, 31-35.

350

Ten pat, 42.

351

Isokratas. Nikoklis, 40.

352

Ten pat, 41.

353

Ten pat, 29.

354

Ten pat, 36. Šia dažna tema žr. Aristotelis. Politika, V, 1 311 a-b. Beje, galima pažymėti, jog Isokratas kalba apie tautos atlaidumą valdovams, kurie mėgaujasi malonumais, kaip tik gali, tačiau vis dėlto moka vadovauti teisingai (Nikoklis, 37).

355

Isokratas. Nikoklis, 36.

356

Isokratas. Nikoklis, 37.

357

Ten pat, 31.

358

Ten pat, 39.

359

Isokratas. Nikoklis, 45.

360

Ten pat, 47.

361

Ten pat, 47.

362

Nikokliui, 11. Valdovo asmeninės dorybės tema kaip politinė problema nusipelno atskiro tyrimo.

363

Tariamasis Aristotelis. Ekonomika, I, 1, 1, 1 343 a.

364

Aristotelis. Politika, I, 13, 125 q-b.

365

Tariamasis Aristotelis. Ekonomika, I, 3, 1, 1 343 b.

366

Ten pat, I, 2, 1–3, 1 343 a-b.

367

Ten pat, 1,3, 1, 1 343 b.

368

Aristotelis. Politika, I, 2, 1 252 a.

369

Aristotelis. Nikomacho etika, VII, 12, 7, 1 162 a.

370

Tariamasis Aristotelis. Ekonomika, I, 3, 1, 1 343 b.

371

Taip par, I, 3, 3, 1 343 b.

372

Taip pat, I, 4, 1, 1 344 a.

373

Aristotelis. Politika, I, 12, 1 259 b. Nikomacho etikoje, VIII, 10, 5, 1 161 a, Aristotelis iškelia epikūriečių moterų autoritetą.

374

Aristotelis. Politika, I, 12, 1 259 b.

375

Aristotelis. Nikomacho etika, VII, 10, 1 152.

376

Aristotelis. Didžioji moralė, I, 31, 18.

Beje, reikia pažymėti, kad Isokratas kalbėjo apie rungtyniavimą, kurį gali išprovokuoti santykiai su namų tarnaitėmis. Tai išoriniai ryšiai, kurie tampa grėsmingi.

377

Beje, reikia pažymėti, kad Isokratas kalbėjo apie rungtyniavimą, kurį gali išprovokuoti santykiai su namų tarnaitėmis. Tai išoriniai ryšiai, kurie tampa grėsmingi.

378

Aristotelis. Nikomacho etika, VIII, 11, 4, 1 161 a.

379

Ten pat, VIII, 12, 8, 1 162 a. Apie philia ryšius ir vedybas Aristotelio veikaluose žr. J.-Cl. Fraisse. Philia, la notion d’amitié sur la philosophie antique (Paryžius, 1974). Reikia pažymėti, kad Aristotelio Politikoje aprašomame idealiame mieste santykiai tarp vyro ir žmonos apibūdinami panašiai, kaip tai darė Platonas. Reikalavimas daugintis bus panaikinamas, kai tėvai taps pernelyg seni. „Likusius gyvenimo metus lytiniai santykiai bus turimi tik dėl akivaizdžių sveikatos ar analogiškų priežasčių. O „vyro santykius su kita moterimi arba žmonos su kitu vyru“ reikės laikyti garbę nuplėšiančiais (mē kalon) „visiškai ir be išimčių, tiek ilgai, kiek trunka santuoka ir kol sutuoktiniai vadinami vyru ir žmona“. Jei šita klaida bus padaryta „tuo laiku, kai gali būti užmegzta nauja gyvybe“, ji turės teisinius padarinius — atimiją, dėl lengvai suprantamų priežasčių (Politika, VIII, 16, 1 135 a-1 1336 b).

380

Platonas. Valstybė, IX, 573 d.

381

Ten pat, IX, 574 b-c.

382

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, IV, 7, 49.

383

Platonas. Įstatymai, VIII, 840 a.

384

Ksenofontas. Kyro ugdymas, VII, 5.

385

Apie tai žr. K J. Dover. Graikų homoseksualumas, p. 86.

386

Platonas. Puota, 181, b-d.

387

Ksenofontas. Puota, I, 9.

388

Ten pat, II, 3.

389

Ten pat, IX, 5–6.

390

Žr. Ksenofontas. Anabasis, VII, 4, 7.

391

Žr. F. Buffière. eros adolescent, p. 90–91.

392

Klistenas Archaniečiuose arba Agatonas Aristofano Tesmoforijose.

393

Platonas. Gorgijas, 494 e: „Sokratas: Argi pasileidusiųjų gyvenimas (ho tōn kinaidōn bios) nėra bjaurus, gėdingas ir niekingas? Ar tu išdrįsi pasakyti, kad tokie žmonės yra laimingi, jei jie turi visko, ko trokšta? — Kaliklis: Ar tau ne gėda, Sokratai, apie tai kalbėti?“

394

Platonas. Puota, 182 a-183 d.

395

Jeigu tekstai dažnai nurodo į šį metų ir statuso skirtumą, reikia pažymėti, kad nuorodos į tikrąjį partnerių amžių dažnai yra neaiškios (žr. F. Buffière, op. cit., p. 605–607). Maža to, galima rasti personažų, kurie vieniems atlieka įsimylėjusiojo vaidmenį, o kitiems — mylimojo: taip Kritobulas Ksenofonto Puotoje apdainuoja savo meilę Klinijui, kurį pažino mokykloje ir kuris kaip ir jis pats yra visai jaunas vyras (žr. apie šiuos du vaikinus ir jų labai nedidelį amžiaus skirtumą — Platonas. Eutidemas, 271 b).

396

Platonas Charmide (153 c) aprašo jaunuolį, kurį visi seka žvilgsniu — ir suaugusieji, ir berniukai — „iki pačių mažiausiųjų“.

397

Ilgai buvo cituojamas pavyzdys apie Euripidą, kuris mylėjo Agatoną net šiam sulaukus jėgų žydėjimo. F. Buffière (op. cit., p. 613, pastaba 33) cituoja šia tema Ailiano papasakotą anekdotą (Įvairios istorijos, XIII, 5).

398

Homeras vieną apdovanojo kilme, kitą metais; vieną jėga, kitą protu (Iliada, XI, 786). Svarstymai apie tinkamą vaidmenį — Platonas. Puota, 180 a-b; Aischinas. Prieš Timarchą, 143.

399

K. J. Dover. Graikų homoseksualumas, p. 104–116.

400

Mokyklose ši laisvė buvo prižiūrima ir ribojama. Žr. tai, ką Aischinas primena Prieš Timarchą, kalbėdamas apie mokyklas ir atsargumo priemones, kurių turėjo imtis mokyklos vadovas (9-10). Apie susitikimo vietas, žr. F. Buffière, op. cit., p. 561.

401

Ksenofontas. Hieronas, I.

402

Platonas. Protagoras, 309 a.

403

Žr. Ksenofonto Anabasyje, II, 6, 28 išdėstytą Menono kritiką.

404

Platonas. Puota, 181 d-e.

405

Ksenofontas. Puota, IV, 17.

406

Apie tvino ir glebaus berniuko supriešinimą žr. Platono Fedrą, 239 c-d, ir Varžovus. Apie vyriško berniuko erotinę vertę ir pomėgio moteriškesnei sandarai evoliuciją galbūt jau IV amžiuje kalba K. J. Doveris Graikų homoseksualume, p. 88–94. Tačiau principas, kad visiškai jauno berniuko žavesys yra susijęs su moteriškumu, taps būdinga tema daug vėliau.

407

Apie philia apibrėžimą žr. J.-Cl. Fraisse, op. cit.

408

Ksenofontas. Puota, VIII, 18. Visas Sokrato kalbos fragmentas (VIII, 13–18) pasižymi būdingu nerimu dėl vyriškosios meilės netvirtumo ir vaidmens, kurį čia turi atlikti draugystės pastovumas.

409

Ksenofontas. Puota, VIII, 3.

410

Ksenofontas. Puota, VIII, 12. Apie pagyrimo ir paliepimo ryšį taip pat žr. Aristotelis. Retorika, I, 9.

411

Demostenas. Eroticos, 1.

412

Ten pat, 5.

413

Ten pat, 53. Aristotelio Retorika (I, 9) parodo kalon ir aischron svarbą pagyrime.

414

Platonas. Puota, 182 a-d.

415

Ten pat, 178 d.

416

Aischinas. Prieš Timarchą, 39-73.

417

Demostenas. Eroticos, 17-19.

418

Ten pat, 55.

419

Ten pat, 5.

420

Demostenas. Erotikcos, 53.

421

Ten pat, 54.

422

Ten pat, 3.

423

Demostenas. Eroticos, 4.

424

Platonas. Puota, 183 d; t. p. 181 a.

425

Demostenas. Eroticos, 20.

426

Demostenas. Eroticos, 7, 33, 16.

427

Ten pat, 8, 14.

428

Ten pat, 21.

429

Ten pat, 23, 25.

430

Ten pat, 30.

431

Ten pat, 31.

432

Demostenas. Eroticos, 17.

433

Ten pat, 17.

434

Apie svarbą nebūti valdomam ir nutylėjimus apie pasyviąją sodomiją ir felaciją homoseksualiniuose santykiuose žr. K. J. Dover. Graikų homoseksualumas, p. 125–134.

435

Demostenas. Eroticos, 39-43.

436

Ten pat, 38.

437

Ten pat, 37.

438

Demostenas. Eroticos, 29–30.

439

Aristotelis. Politika, I, 12, 1 259 a-b.

440

Ten pat, 1, 13, 1 260.

441

Žr. Aischino Prieš Timarchą, 9-18 pacituotus įstatymus.

442

Aischinas. Prieš Timarchą, 19–20.

443

K. J. Doveris (Graikų homoseksualumas, p. 44–45) pabrėžia, kad peikiama buvo ne pati prostitucija, o tai, jog užsiimant prostitucija buvo užsitraukta iš jos išplaukianti neveika.

444

Aischinas. Prieš Timarchą, 52.

445

Aristofanas. Raiteliai, žr. 428; Moterys tautos susirinkime, žr. 112. F. Buffière. eros adolescent, p. 185–186.

446

Aristofanas. Raiteliai, žr. 428; Moterys tautos susirinkime, žr. 112. F. Buffière. eros adolescent, p. 185-186.

447

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VI, 2, 34.

448

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VI, 2, 59 (taip pat 54 ir 46).

449

Platonas. Įstatymai, I, 636 b-c.

450

Ten pat, VIII, 836 od. Fedre fizinių santykių forma, kai vyras elgiasi kaip „keturkojis gyvulys“, laikoma „prieštaraujančia gamtai“ (250 e).

451

Arba diaprattesthai, žr. Fedras, 256 c.

452

Ksenofontas. Puota, IV, 15.

453

Ksenofontas. Hieronas, I ir VII; arba Platonas. Puota, 184 c-d. Žr. K. J. Dover. Graikų homoseksualumas, p. 62.

454

Ksenofontas. Puota, VIII, 21.

455

Platonas. Puota, 184 e.

456

Platonas. Puota, 184 a.

457

Tuo nenorima pasakyti, kad vyriškosios meilės figūros visiškai išnyko. Žr. J. Boswell. Christianity, Social Tolerance, and Homosexuality.

458

Platonas. Puota, 178 d. Apie Puotos kalbas žr. L. Brisson. Mitologijos žodynas, Erotas.

459

Platonas. Puota, 181 b-d.

460

Ten pat, 183 d-e; Fedras, 231 a-233 a.

461

Ten pat, 182 a; Fedras, 239 a.

462

Platonas. Fedras, 231 e-232 a; 239 e-240 a.

463

Ten pat, 240 d.

464

Ten pat, 239 c-d.

465

Ten pat, 241 a-c.

466

Platonas. Puota, 191 e.

467

Ten pat, 192 a.

468

Ten pat, 192 b.

469

Sokrato atsakymą Aristofanui žr. Puota, 205 e.

470

Ksenofontas. Puota, VIII, 12.

471

Ten pat, VIII, 25.

472

Ten pat, VIII, 13.

473

Ten pat, VIII, 14.

474

Ten pat, IV, 26; taip pat Atsiminimai, I, 3.

475

Ten pat, VIII, 18.

476

Ksenofontas. Lakedemoniečių valstybės santvarka, II, 12–15.

477

Ksenofontas. Puota, VIII, 18.

478

Platonas. Fedras, 244 a.

479

Platonas. Puota, 184 e; 185 b.

480

Platonas. Puota, 196 c.

481

Platonas. Fedras, 244 a.

482

Platonas. Puota, 201 d.

483

Po Fedro pasisakymo Sokratas primena, kad kalbantysis turi pažinti „tikrąjį subjektą, apie kurį jis kalbės“ (Fedras, 259 e).

484

Platonas. Puota, 204 e.

485

Platonas. Puota, 210 c-d.

486

Platonas. Fedras, 256 c-d.

487

Platonas. Fedras, 255 b-c.

488

Ten pat, 255 e-256 a.

489

Platonas. Puota, 222 b. Apie Sokrato ir Eroto santykius žr. P. Hadot. Exercices spirituels et philosophie antique, p. 69–82.

490

H. Joly. Irenversement platonicien, 1974, p. 61–70.

491

Platonas. Įstatymai, V, 734 a.

492

Platonas. Fedras, 256 a-b.

493

K. J. Dover. Graikų homoseksualumas, p. 247.

494

Artemidoras. Sapnų aiškinimas (vert. A. J. Festugière), I, 2.

495

Ten pat, I, 2; I, 64; II, 35.

496

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, I, 79.

497

Ten pat, I, 2; II, 9; IV, 48; IV, 66.

498

Ten pat, II, 66.

499

Ten pat, I, 67; II, 9; II, 66.

500

Ten pat, I, 31; IV, 23; IV, 24.

501

Ten pat, I, 2; II, 44.

502

A. J. Festugière. Įvadas į prancūzišką vertimą, p. 9; C A. Behr. Aelius Aristides and the Sacred Tales, p. 181.

503

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, II, išvados.

504

Achilas Tatijas. Leukipė ir Kneitofontas, I, 3.

505

Sinesijas. Apie sapnus, vertė Druon, 15–16.

506

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, I, 12 ir III, išvados.

507

Ten pat, IV, pratarmė.

508

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, dedikacija.

509

Ten pat, III, išvados.

510

Ten pat, II, išvados.

511

Ten pat, II, 44.

512

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, dedikacija.

513

Ten pat, II, išvados.

514

R. J. White’as savo įvade angliškam Artemidoro veikalo leidimui pabrėžia empirikų ir skeptikų įtaką Artemidorui. Tačiau A. H. M. Kesselsas (Ancient Systems of Dream Classification, Mnemosue, 1969, p. 391) tvirtina, kad Artemidoras tebuvo praktikas, kasdien aiškinantis sapnus.

515

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, I, 1.

516

Ten pat, I, 1. Odisėja, XVIII, 7.

517

Seneka. laiškai Lucilijui, 56, 6.

518

Plutarchas. Quomodo quis suos in virtute sentiat profecrus, 12.

519

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, IV, pratarmė.

520

Platonas. Valstybė, IX, 572 a-b.

521

Charitonas Afrodisiadietis. Chairėjas ir Kalirojė, V, 5.

522

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, II, 25.

523

Ten pat, II, 12. A. J. Festugière’o pastaba, p. 112.

524

Ten pat, II, 12.

525

Ten pat, II, 49 ir 65.

526

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, II, 65.

527

Ten par, IV, 2.

528

Ten pat, I, 5.

529

77—80 pirmosios dalies skyriai.

530

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, I, 78.

531

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, I, 78 ir 79.

532

Tačiau reikia pažymėti, jog, remiantis IV knygoje pateikiamu aiškinimu, įsiskverbti į savo sūnų jaučiant malonumą — tai ženklas, kad jis gyvens; patiriant kančią — jis mirs. Artemidoras pabrėžia, jog šiuo atveju prasmę nulemia malonumas.

533

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, I, 78.

534

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, I, 79–80.

535

P. Veyne. Homoseksualumas Romoje, leidinyje Istorija, 1981 m. sausio mėn., p. 78.

536

Seksualiniai elementai dažnai atskleidžia sapno prasmę, pvz., IV knygoje 37, 41, 46, 66 skyriuose; V knygoje 24, 44, 45, 62, 65, 67, 95 skyriuose.

537

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, II, 77. Taip pat IV knygoje (4) rašoma apie turėjimo savo valdžioje (įsiskverbimo) ir turėjimo savo valdžioje (nuosavybės) ekvivalentiškumą.

538

Ten pat, I, 78.

539

Ten pat, I, 78. Taip pat IV knygoje (68) rašoma, jog susapnuoti save virtus tiltu reiškia, kad tapsi prostitutu(e): „Jeigu moteris arba gražus berniukas sapnuotų, kad tampa tiltu, jie taps prostitutais ir daug žmonių jais naudosis“. Tokį pat sapną susapnavęs turtingas vyras „bus niekinamas ir tarsi trypiamas“.

540

Ten pat, I, 79. Tаip pat, I, 45.

541

Artemidoras. Sapnų aiškinimas, I, 45.

542

Dionas Prusietis (Kalbos, VII), kalbėdamas apie neturto sukeliamas problemas, taip pat užsimena apie priemones, kurių reikėtų imtis, kad vyrautų dorybė.

543

Dionas Prusietis (Kalbos, VII), kalbėdamas apie neturto sukeliamas problemas, taip pat užsimena apie priemones, kurių reikėtų imtis, kad vyrautų dorybė.

544

A. J. Voelke. Santykiai su kitu graikų filosofijoje, nuo Aristotelio iki Panaitijo, p. 183–189.

545

Ksenofontas. Kyro ugdymas, VII, 5.

546

Plutarchas. Apophthegmata laconica, 217 a.

547

Platonas. Alkibiadas, 127 d-e.

548

Platonas. Sokrato apologija, 29 d-e.

549

A. J. Festugière. Graikų filosofijos studijos, 1971, p. 563. Cituojamas Albinas.

550

Apulėjus. Apie Sokrato dievą, XXI, 167-168.

551

Epikūras. Laiškas Menoikėjui, 122.

552

Seneka. laiškai Lucilijui, 66, 45.

553

Muzonijus Rufas. Hense leidimas, Fragmentai, 36; cituojamas Plutarcho De ira 453 d.

554

Seneka. laiškai Lucilijui, 17, 5; Apie gyvenimo trumpumą, 7, 5.

555

Seneka. Apie gyvenimo trumpumą, 24, 1

556

Seneka. laiškai Lucilijui, I, 1.

557

Ten pat, 13-1; Apie laimingą gyvenimą, 24, 4.

558

Seneka. Apie sielos ramybę, 3, 6.

559

Ten pat, 24, 2.

560

Seneka. Laiškai Lucilijui, 75, 118.

561

Seneka. Apie sielos ramybę, 17, 3; Laiškai Lucilijui, 74, 29.

562

Seneka. Apie gyvenimo trumpumą, 18, 1.

563

Seneka. Laiškai Lucilijui, 2, 1.

564

Seneka. Laiškai Lucilijui, 35, 4.

565

Markas Aurelijus. Mintys, III, 14.

566

Epiktetas. Pokalbiai, I, 16, 1–3.

567

Ten pat, I, 1, 4.

568

Ten pat, II, 8, 18–23.

569

M. Spanneut. Epiktetas, Reallexikon für Antike und Christentum.

570

Plinijus. Laiškai, I, 10.

571

Ten pat, I, 9.

572

Epikūras. Laiškas Menoikėjui, 122.

573

Šia tema žr. Senekos laiškus Lucilijui, 82, 76; 90, 44–45; De constantia, IX, 13.

574

Seneka. laiškai Lucilijui, 76, 1–4. A. Grilli. II problema della vita contemplativa nello mondo greco-romano, p. 217–280.

575

Lukianas. Hermotimas, 1–2.

576

I. Hadot. Seneca und die griechisch-romische Tradition der Seelenleitung, 1969, p. 160.

577

Ksenofontas. Apie namų ūkį, V, 1.

578

Dionas Prusietis. Kalbos, III, 55.

579

Plutarchas. Regum et imperatorum apophthegmata, 197 d.

580

Platonas, Įstatymai, 717 e.

581

Seneka. De ira, III.

582

Epiktetas. Pokalbiai, II, 21; III, 10, 1-5.

583

Markas Aurelijus. Mintys, IV, 3. XII, 19.

584

Muzonijus Rufas. Hense leidimas, Fragmentai, 60.

585

Plinijus. Laiškai, III, 1.

586

Markas Aurelijus. Mintys, IV, 3.

587

Filodemas. Raštai, Olivieri leidimas, frag. 36, p. 17.

588

Apie pratimus mokykloje žr. B. L. Humans. askēsis, Notės on Epictetus Educational System, p. 41–46.

589

F. Fi. Sandbach. The Stoics, p. 144; taip pat J. H. Liebeschutz. Continuity and Change in Roman Religion, p. 112–113.

590

Galenas. Veikalas apie sielos aistras ir klaidas, III, 6-10.

591

Seneka. laiškai Lucilijui, 109, 2. Apie Seneką, jo ryšius ir vadovo veiklą žr. P. Grimal. Seneka, arba Imperijos sąžinė, p. 393–410.

592

Plutarchas. De tuenda sanitate praecepta, 122 e.

593

Ciceronas. Tusculanes, IV, 10; Seneka. Laiškai Lucilijui, 75, 9-15. Šiuo klausimu skaityti I. Hadot. Seneca und die griechisch-romische Tradition der Seelenleitung, Berlynas, 1969, II dalis, 2 skyrius.

594

Apie kūno terapeutikos ir sielos medicinos palyginimą žr. Seneka. Laiškai Lucilijui, 64, 8.

595

Epiktetas. Pokalbiai, III, 23, 30 ir III, 21, 20–24; taip pat Seneka apie žmogų, lankantį filosofo paskaitas: „Aut sanior domum redeat, aut sanabilior“ (laiškai Lucilijui, 108, 4).

596

Epiktetas. Pokalbiai, II, 21, 12–22; taip pat II, 15, 15–20.

597

Galenas. Apie sielos aistrų gydymą, I, 1.

598

Ten pat, IV, 16 ir VI, 28.

599

Epiktetas. Pokalbiai, I, 9, 12–17; I, 22, 10–12; Vadovas, 41.

600

Seneka. laiškai Lucilijui, 55, 57, 78.

601

Markas Aurelijus. Laiškai, VI, 6.

602

Epiktetas. Pokalbiai; taip pat II, 11, 1.

603

Plutarchas. Animine an corporis affectiones sint pejores, 501 a.

604

Plutarchas. Sokrato demonas, 585 a.

605

Seneka cituoja šį epikūrietišką bruožą laiškuose Lucilijui, 18, 9.

606

Ten pat, 18, 6.

607

Ten pat, 20, 11.

608

Taip pat Seneka. Paguoda Helvijai, 12, 3.

609

Seneka. Laiškai Lucilijui, 18, 1–8; laiškas 17, 5: „Išminties mokslo tikslas nėra tik palankus nuosaikumo praktikos poveikis. Nuosaikumas — tai savanoriškas neturtas“.

610

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VIII, 1, 27. Porfirijas. Pitagoro gyvenimas, 40.

611

Seneka. De ira, III, 36.

612

Epiktetas. Pokalbiai, III, 12, 15.

613

Ten pat, I, 20, 7-11; taip pat III, 3, 1-13.

614

Platonas. Sokrato apologija, 38 a.

615

Epiktetas. Pokalbiai, III, 12, 15.

616

Posakiai epistrophē eis heauton, epistrephein eis heauton randami Epikteto Pokalbiuose, I, 4, 18; III, 16, 15; III, 22, 39; III, 23, 37; III, 24-106; Vadovas, 41.

617

Seneka. Laiškai Lucilijui, 82, 5.

618

Seneka. Apie gyvenimo trumpumą, II, 4; Apie sielos ramybę, XI, 2; laiškai Lucilijui, 62, 1; 75, 18.

619

Seneka. Apie gyvenimo trumpumą, V, 3 (sui juris); Laiškai Lucilijui, 75, 8 (in se habere potestacem); 32, 5 (faculcas sui).

620

Seneka. Apie gyvenimo trumpumą, X, 4 ir XV, 5.

621

Seneka. laiškai Lucilijui, 13, 1; taip pat 23, 2–3; Epiktetas. Pokalbiai, II, 18;

622

Ten pat, 72, 4.

623

Ten pat, 72. Taip pat Apie laimingą gyvenimą, III, 4.

624

Seneka. laiškai Lucilijui, 23, 3–6. Taip pat 124, 24. Apie gašlumo kritiką: Apie laimingų gyvenimą, XI, 1–2.

625

J. P. Broudehoux. Santuoka ir šeima Klemenso Aleksandriečio veikaluose, p. 16–17.

626

C. Variu. Santuokos ir ištekėjusios moters statuso helenistinėje epochoje tyrimai, p. 4.

627

J. A. Crook. I.aw and Life of Rome, p. 99. P. Veyne. Meilė Romoje, Annales, E.S.C., 1978, 1, p. 39–40.

628

C. Variu, op. cit., p. 177–178.

629

P. Veyne, loc. cit.

630

Ten pat.

631

J. BoswelL Christianity, Social Tolerance, and Homosexuality, p. 62.

632

S. B. Pomeroy. Goddesses, Whores, Wives and Slaves, 1975, p. 133.

633

Ten pat, 1975, p. 193.

634

P. Veyne, loc. cit., p. 40; 5. B. Pomeroy, op. cit., p. 193.

635

S. B. Pomeroy, op. cit., p. 129.

636

C. Vaciu, op. cit., p. 203–206.

637

Ten pat, p. 274.

638

P. Veyne. Meilė Romoje, Annales, E.S.C., 1978, 1.

639

Stacijus. Silvae, III, 3, eil. 23–26 ir 106–107.

640

J. Ferguson. Moral Values in the Ancient World, p. 135–137.

641

F. H. Sandbach. The Stoics, p. 23.

642

M. Rostovtzeff. Social and Economical History of the Hellenistic WorId, II, p. 1305–1306.

643

J. Gage. Socialinės klasės Romoje, p. 155.

644

Dionas Kasijus. Romos istorija, LII, 19.

645

R. Macmullen. Roman Sočiai Relations, p. 125–126.

646

Dionas Kasijus. Romos istorija, LII, 19.

647

C. G. Starr. The Roman Empire, p. 64.

648

R. Synie. Roman Papers, II, p. 1576.

649

R. MacMulfen, op. cit., p. 93.

650

Ten pat, p. 110 su nuoroda į Senekos laiškus, 31, 11; Epiktetas. Pokalbiai, III, 14, 11; IV, 6, 4.

651

Seneka. laiškai Lucilijui, 31, 11, 47; Geradarystė, III, 18.

652

Epiktetas. Pokalbiai, III, 7, 37–39.

653

Plutarchas. Praecepta gerendae reipublicae, 798 c-d.

654

Ten pat, 823 c.

655

Ten pat, 798 c-d.

656

Aristotelis. Politika, I, 12, 1259 b.

657

Aristidas. Pagyrimai Romai, 29–39.

658

Seneka. Prigimtiniai klausimai, IV, pratarmė.

659

Plutarchas. Praecepta gerendae reipublicae, 814 c.

660

Taip pat Plutarcho fragmentas, pažymintis, kaip reikia mokėti valdiniams patikėti kai kurias detalias užduotis (81 la-813a).

661

Dionas Prusietis. Kalbos, III.

662

Plutarchas. Ad principem ineruditum, 780 c-d.

663

Markas Aurelijus. Mintys, VI, 30.

664

Epiktetas. Pokalbiai, III, 24, 3.

665

Ten pat, III, 7, 33-36

666

Plutarchas. Ad principem ineruditum, 780 b.

667

Seneka. Laiškai Lucilijui, 14, 4, 3.

668

Seneka. Apie sielos ramybę, XI, 11.

669

Seneka. Laiškai Lucilijui, 14, 4, 3.

670

Pažymėtina, kad veikalas apie tremtį skirtas tam pačiam personažui kaip Praecepta gerendae reipublicae.

671

Plutarchas. Apie tremtį, 602 c-e.

672

Seneka. laiškai Lucilijui, 22, 1-12.

673

Seneka. laiškai Lucilijui, 31, 11.

674

Ten pat, 47, 15.

675

G. W. Bowersock. Greek Sophists; taip pat C. Allbut. Greek Medicine in Rome, bei J. Scarborouch. Roman Medicine.

676

G. W. Bowersock, op. cit., p. 67. Celsijus savo veikale Apie mediciną (Pratarmė, vert. Vedrenes, p. 21–23) aiškina, kad medicina atsirado plėtojantis litterarum disciplina.

677

Plutarchas. De tuenda sanitate, 122 d-e.

678

Celsijus savo veikalo Apie mediciną pratarmėje išskiria tokias medicinos rūšis: režimo mediciną (vietų), vaistų mediciną (medicamentis) ir operacijų mediciną (manu). Užsiimantys pirmąja „dažnai būna labiausiai išgarsėję ir, norėdami žūtbūt pagilinti kai kurias žinias, imasi tirti pačią daiktų prigimtį“ (p. 23). Tačiau tai neprieštarauja nurodymui, kad sveikas žmogus neturėtų kreiptis į gydytojus (I, l,p. 40).

679

Atėnajas, in Oreibasijas. Graikų ir lotynų gydytojų kolekcija, Nežinomos knygos, XXI, išl. Bussemaker ir Daremberg, III, p. 164.

680

Anrilas, in Oreibasijas. II, p. 307.

681

Anrilas, in Oreibasijas. II, p. 307.

682

Atėnajas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, XXIII, t. III, p. 182.

683

Celsijus. Apie mediciną (De Medicina), I, 2, p. 42.

684

A. Rouselle neseniai išleido nemažą veikalą šia tema — Porneia. Apie kūno valdymą ir sensorinę netektį.

685

Galenas. Apie dalių naudą, XIV, 2.

686

Galenas. Apie dalių naudą, XIV, 2 ir 3.

687

Platonas. Įstatymai, VI, 782 e-783 a.

688

Galenas. Apie dalių naudą, XIV, 2.

689

Ten pat, XIV, 6.

690

Galenas. Apie dalių naudą, XIV, 9.

691

Ten pat, Id.

692

Ten pat, XIV, 7.

693

Ten pat, XIV, 9.

694

Galenas, in Oreibasijas, XXII; t. III, p. 46–47.

695

Galenas. Apie pažeistas vietas, III, 8.

696

Galenas. Apie dalių naudą, XIV, 10.

697

Aretajas. Sunkių ligų požymiai, II, 5 (vert. L. Renaud), p. 165.

698

Rufas Efesietis. Fragmentai, Aetius ištraukos, Raštai, leid. Daremberg, p. 320.

699

Aretajas. Iltinių ligų gydymas, I, 4, p. 388.

700

Celijus Aurelianas. Lėtinės ligos, I, 4.

701

Aretajas. Sunkių ligų požymiai, II, 12, p. 71-72.

702

Galenas. Apie pažeistas vietas, VI, 6.

703

Soranas. Apie moterų ligas, 1,51.

704

Galenas. Apie pažeistas vietas, VI, 5-

705

Galenas. Apie pažeistas vietas, VI, 7.

706

Aretajas. Lėtinių ligų požymiai, II, 5, p. 163–165.

707

Celsijus. De artibus, VI, 28.

708

Aretajas. Apie lėtinių ligų gydymą, II, 5, p. 408.

709

Galenas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, VIII; t. III, p. 110.

710

Ten pat, p. 109.

711

Rufas Efesietis. Fragmentai, Aetius ištraukos, Raštai, p. 318.

712

Galenas. Apie pažeistas vietas, VI, 5.

713

Rufas Efesietis. Fragmentai, Aetius ištraukos, Raštai, p. 320–321. Taip pat tekstas i n Oreibasijas. VT, t. I, 541.

714

Galenas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, VIII; t. III, p. 109.

715

Galenas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, VI, 37, t. I, p. 537.

716

Ten pat, X, t. III, p. 113.

717

Rufas Efesietis, in Oreibasijas, VI, 38, t. I, p. 542.

718

Galenas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, X, t. III, p. 113.

719

Rufas Efesietis. Fragmentai, Aetius ištraukos, Raštai, p. 320.

720

Aretajas. Apie lėtinių ligų gydymą, I, 4, p. 388.

721

Galenas. Apie pažeistas vietas, VI, 5; vert. Daremberg, II, p. 688.

722

Ten pat, VI, 5; vert. Daremberg, II, p. 687–689.

723

Aretajas. Lėtinių ligų požymiai, II, 5, p. 165.

724

Soranas. Apie moterų ligas, I, 7.

725

Rufas Efesietis, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, III, p. 112.

726

Rufas Efesietis, in Oreibasijas. VI, 38; t. III, p. 540–541. Rufas taip pat rašo, jog stovima poza vargina.

727

Rufas Efesietis, in Oreibasijas. VI, 38; t. III, p. 541.

728

Galenas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, VIII; t. III, p. 110. Tačiau taip pat reikia pažymėti Celsijaus moralinį vertinimą: „Akto nereikia nei labai ieškoti, nei pernelyg bijoti“ (Apie mediciną, I, 1, p. 41).

729

Žr. Mėgavimasis malonumais, 3 skyrius.

730

Acėnajas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, VII; t. III, p. 107.

731

Soranas. Apie moterų ligas, I, 10.

732

Ten pat, I, 10.

733

Pavyzdžiui, Oreibasijo pacituotas Galeno tekstas, XXII, 3; t. III, p. 53.

734

Citata in Oreibasijas. XXII, 7; III, p. 70.

735

Soranas. Apie moterų ligas, I, 10.

736

Soranas. Apie moterų ligas, I, 10.

737

Ten pat, I, 14.

738

Galenas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, VT; t. III, p. 102.

739

Galenas. Apie dalių naudą, XI, 10.

740

Galenas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, VIII; t. III, p. 110.

741

Atėnajas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, XXI; t. III, p. 165.

742

Galenas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, VIII; t. III, p. 111.

743

Atėnajas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, XXI; t. III, p. 164–165.

744

Apie vedybų amžiaus ir moters sveikatos problemų ryšį žr. A. Rousselle. Porneia, p. 49–52.

745

Soranas. Apie moterų ligas, 1,8.

746

Rufas Efesietis, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, II, t. III, p. 82–85.

747

Celsijus. Apie mediciną, I, 3; Rufas Efesietis, in Oreibasijas. VI, 38; t. I, p. 543. Galenas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, VIII, p. 110. Apie šį malonumų sezoninį paskirstymą ir. Mėgavimasis malonumais, II skyrius.

748

Plutarchas. Stalo pašnekesiai, III, 6, 1089 a.

749

Rufas Efesietis, in Oreibasijas. VI, 38; t. I, p. 540 ir kiti.

750

Ten pat, VI, 38; t. I, p. 547.

751

Ten pat, VI, 38; t. I, p. 549.

752

Galenas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, VIII, t. III, p. 111. Galima pridurti, kad Celsijus mano, jog tinkamiausia — naktis, „su sąlyga, kad nebus valgoma ir nepuolama tuojau pat į darbą“ (Apie mediciną, I, 1, p. 41).

753

Rufas Efesietis, in Oreibasijas. VI, 38; t. I, p. 543–546.

754

Soranas. Apie moterų ligas, I, 8.

755

Atėnajas, in Oreibasijas. Nežinomos knygos, 21; t. III, p. 165.

756

Rufas Efesietis, in Oreibasijas. VI, t. I, p. 549.

757

Rufas Efesietis. Raštai, p. 75.

758

Rufas Efesietis, in Oreibasijas. VI, t. I, p. 549.

759

Celsijus. Apie mediciną, IV, 28.

760

Rufas Efesietis, in Oreibasijas. VT, t. I, p. 550.

761

Galenas. Apie pažeistas vietas, VI, 5; vert. Daremberg, t. II, p. 688-689.

762

Rufas Efesietis. Raštai, p. 74–75.

763

Galenas. Apie pažeistas vietas, VT; vert. Darėm berg, t. II, p. 704–705.

764

Rufas Efesietis. Raštai, p. 74. Labai dažnai teigiama, kad gulėjimas ant nugaros sušildo lytinius organus ir sukelia naktines poliucijas. Galenas. Apie pažeistas vietas, VI, 6; Dioklis, in Oreibasijas. III, 177.

765

Galenas. Apie pažeistas vietas, VI, 6.

766

Plutarchas. Stalo pašnekesiai, III, 6, 1089 a.

767

Propercijus. Elegijos, II, 15.

768

Ten pat, II, 15.

769

Ovidijus. Meilės menas, III, 808.

770

Ovidijus. Vaistai nuo meilės, eil. 399; eil. 345–348. Žr. Meilės menas, III, 209, moterims patariama nesirodyti darant makiažą.

771

Galenas. Apie pažeistas vietas, VI, 5; vert. Daremberg, t. II, p. 688.

772

Ten pat, VI, 5; vert. Daremberg, I d.

773

Dionas Prusietis. Kalbos, VI, 19-20.

774

G. Canguilhem. Istorijos ir filosofijos studijos, p. 337–338.

775

H. Thesleff. Ali Introduction to the Pythagorean Writings of the Hellenistic period ir The Pythagorean texts of the Hellenistic period.

776

M. Melsiu. Romėnų vyras nuo atsiradimo iki I musų eros amžiaus, p. 143–163.

777

Muzonijus Rufas. Reliquiae, leid. Hense, XIV, p. 71. C. Lutz. Musonius Rufus, Yale Classical Studies, t. X, 1947, p. 87–100.

778

Hieroklis. Peri gamou, in Stobajas. Florilège, 21, 17.

779

Muzonijus Rufas. Reliquiae, XIII A, p. 67–68.

780

Muzonijus Rufas. Reliquiae, XIII A, p. 70–71.

781

Hieroklis, in Stobajas. Florilège, 22.

782

Aristotelis. Politika, I, 2, 1252 a. Šį žodį jis taip pat vartoja kalbėdamas apie vyro ir moters ryšius Nikomacho etikoje, VIII, 12.

783

Diogenas Laertijas. Filosofų gyvenimas, VII, I, 121.

784

Epiktetas. Pokalbiai, III, 7, 19–20.

785

Ten pat, III, 7, 26.

786

Ten pat, III, 7, 28.

787

Ten pat, III, 7, 36.

788

Hieroklis, in Stobajas. Florilège, 22.

789

Muzonijus Rufas. Reliquiae, XIV, p. 70.

790

Epiktetas. Pokalbiai, III, 22, 47.

791

Ten pat, III, 70–71.

792

Ten pat, III, 7, 73.

793

Ten pat, III, 67–68.

794

Aristotelis. Nikomacho etika, VIII, 12.

795

Muzonijus Rufas. Reliquiae, XIV, p. 74–75.

796

Hieroklis, in Stobajas. Florilège, 21.

797

Muzonijus Rufas. Reliquiae, XIV, p. 73–74.

798

Plinijus. laiškai, VII, 5.

799

Hieroklis, in Stobajas. Florilège, 24.

800

Plinijus. laiškai, IV, 19.

801

Muzonijus Rufas. Reliquiae, XIII B, p. 69–70.

802

Antipatras, in Scobajas. Florilège, 25.

803

Plutarchas. Vedybinės taisyklės, 34 (142 e-143 a). 20 taisyklė (140 e-141 a) gerą santuoką taip pat palygina su lynu, kurio tvirtumą lemia susipynusios gijos.

804

Mėgavimasis malonumais, III skyrius; Platonas, Įstatymai, VI, 779 e-780 a.

805

Seneka. Paguoda Marcijai, 24.

806

Dionas Prusietis. Kalbos, VII.

807

Markas Aurelijus. Mintys, I, 17.

808

Epiktetas. Vadovas, XXXIII, 8.

809

Epiktetas. Pokalbiai, II, 8 (12-14).

810

Muzonijus Rufas. Reliquiae, XII, p. 63-64.

811

Muzonijus Rufas. Reliquiae, XII, p. 63–64.

812

Ten pat, XV, p. 78. Šį tekstą citavo ir komentavo Noonanas veikale Kontracepcija ir vedybos, p. 66–67.

813

Klemensas Aleksandrietis. Pedagogas, II, 10.

814

Mėgavimasis malonumais, III skyrius.

815

Ten pat, II, 4, 2–3.

816

Epiktetas. Pokalbiai, II, 4, 2–3.

817

Seneka. laiškai Lucilijui, 94, 26.

818

Muzonijus Rufas. Reliquiae, XII, p. 66.

819

Tariamasis Aristotelis. Ekonomika, III, 2.

820

Ten pat, III, 3.

821

Ten pat, III, 1.

822

Plutarchas. Vedybinės taisyklės, 44, 144 c-d.

823

Plutarchas. Vedybinės taisyklės, 50, 140 b.

824

Muzonijus Rufas. Reliquiae, Hense, XIV.

825

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 759 e-f.

826

Seneka. Fragmentai (leid. Haase), 85.

827

Plutarchas. Vedybinės taisyklės, 47, 144 f-145 a; taip pat 17, 140 c.

828

Plutarchas. Vedybinės taisyklės, 29, 142 a-c.

829

Seneka. Fragmentai, 85.

830

Klemensas Aleksandrietis. Stromates, II, 143, 1.

831

Pranciškus Salezas. Įvadas į dievobaimingą gyvenimą, III, 39.

832

Tariamasis Aristotelis. Ekonomika, III, 3.

833

Seneka. Paguoda Helvijai, 13, 4.

834

Muzonijus Rufas. Reliquiae, XII, p. 64.

835

Plutarchas. Vedybinės taisyklės, 13, 139 e.

836

Ten pat, 10, 139 c.

837

Ten pat, 46, 144 e-f.

838

Taip pat Plutarcho veikalas Apie moterų dorybes, 242 b.

839

Plutarchas. Vedybinės taisyklės, 18, 140 c.

840

Plutarchas. Vedybinės taisyklės, 2, 138 d-e.

841

Ten pat, 2, 138 f.

842

Plg. infra, VI skyrius.

843

Plutarchas. Vedybinės taisyklės, 39, 143 e.

844

Ten pat, 38, 143 d.

845

Plutarchas. Septynių išminčių puota, 156 c.

846

Ten pat, 156 d. Veikale Plutarchas ir stoicizmas (p. 109) Babut pažymi, kad Antipatras, Muzonijus ir Hieroklis „labiau domėjosi vedybomis negu meile; atrodo, jog pagrindinis jų tikslas — įrodyti, kad santuoka netrukdo filosofiškajam gyvenimui; galiausiai jų veikaluose nėra nė pėdsako vienos iš svarbių Amatorius idėjų, sakančios, jog moteris kaip ir vyras gali įkvėpti meilės aistrą“.

847

J. Boswell. Christianity, Sočiai Tolerance and Homoseksuality, p. 61 ir toliau.

848

P. Veyne. Meilė Romoje, Istorija, 1981 m. sausio mėn., p. 77.

849

Kvintilianas. Apie oratoriaus ugdymą, II, 2.

850

Maksimas Tyrietis. Pašnekesiai, 24, 1; 25, 1.

851

Maksimas Tyrietis. Pašnekesiai, 25, 2-4.

852

H. Martinas (Plutarch’s Ethical Wrivings and Early Christian Liceracure, leid. H. D. Betz) pažymi, jog dialoge nėra aiškiai atskleidžiami skirtumai tarp heteroseksualios meilės ir vedybų. Lygindamas Dialogą apie meilę ir Vedybines taisykles, L. Goessleris ypač didelį dėmesį teikia Plutarcho minėtam ryšiui tarp gamos ir eros ir tam, „ką nauja turi tradicinis klausimas apie santuoką“.

853

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 771 e.

854

Ten pat, 749 a.

855

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 754 c.

856

Plutarchas. Solono gyvenimas, 20, 8.

857

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 752, e-f.

858

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 749 ir 755 d-e.

859

Plutarchas. Meilės istorijos, 2, 772 e; 3, 773 f.

860

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 754 d.

861

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 751 a; 752 b.

862

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 750 c-d.

863

Ten pat, 750 d-e.

864

Ten pat, 750 c.

865

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 752 b-c.

866

Ten pat, 750 e.

867

Ten pat, 751 d-e.

868

Ten pat, 751 f.

869

Ten pat, 751 e.

870

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 751 e-f.

871

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 766 e.

872

Ten pat, 766 e-767 a.

873

Ten pat, 767 b-c.

874

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 767 d-e.

875

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 752 b.

876

Čia Plutarchas remiasi Dafnėjo išplėtotu argumentu, 751 d-e.

877

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 768 d.

878

Ten pat, 751 c.

879

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 751 d.

880

Ten pat, 769 a.

881

Solono gyvenimas, 20.

882

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 769 a-b.

883

Ten pat, 769 e-f; Vedybinės taisyklės, 142 e-143 c.

884

Ten pat, 769 d.

885

Plutarchas. Dialogas apie meilę, 769 d-e.

886

Apie šį tekstą žr. R. Bloch. De Pseudo-Luciani Amoribus, 1907; Macelod Įvade Loeb leidime jį priskiria IV amžiaus pradžiai; F. Buffière’as (Paauglys Erotas, p. 481) mano, jog tai II amžiaus tekstas.

887

Tariamasis Lukianas. Meiles, 16.

888

Šis pasisakymas yra 19–28 paragrafuose. Praechteris savo studijoje apie Hieroldį (p. 148) primygtinai teigia, kad šis fragmentas — stojiškas. R. Blochas pastebi neo-pitagoriečių nagrinėjamas temas.

889

Tariamasis Lukianas. Meilės, 19.

890

Ten pat, 20-21.

891

Ten pat, 22.

892

Tariamasis Lukianas. Meilės, 32.

893

Tariamasis Lucienas. Meilės, 33–35.

894

Ten pat, 36.

895

Praechteris, op. cit., kalba apie Kalikratido pasisakymo epikūriškuosius aspektus. R. Blochas mano, jog pasisakymo pradžioje pastebima kosmogonija nebūtinai yra epikūriška. Be to, nuorodos į Platoną kartais akivaizdžios, pavyzdžiui, 49 paragrafe.

896

Tariamasis Lukianas. Meilės, 25-26.

897

Ten pat, 27.

898

Tariamasis Lukianas. Meilės, 27.

899

Ten pat, 28.

900

Gal verčiau tegu moteris atlieka vyro vaidmenį, negu „vyras taip žemai puola, kad atlieka moters vaidmenį“?

901

Pats Chariklis šio žodžio nevartoja.

902

Tariamasis Lukianas. Meilės, 39–42.

903

Achilas Tacijas. Leukipė ir Klitofontas, II, 37.

904

Ovidijus. Vaistai nuo meilės, eil. 345–348, arba: „Aš tau patariu atverti visus langus ir dienos šviesoje pamatyti visus tavo žmonos trūkumus“. Pasimylėjus „prisiminti visus kūno trūkumus ir niekada nuo jų nenuleisti akių“ (411–418).

905

Tariamasis Lukianas. Meilės, 44–45.

906

Achilas Tavijas. Leukipė ir Klitofontas, II, 37.

907

Tariamasis Lukianas. Meilės, 46.

908

Ksenofontas. Puota, VIII, 18.

909

Tariamasis Lukianas. Meilės, 48.

910

Tariamasis Lukianas. Meilės, 53.

911

Šia tema žr. taip pat M. Grant. The Climax of Rome, p. 117 ir toliau, 77). Hagg. Narrative Technique in Ancient Greek Romances.

912

Achilas Tatijas. Leukipė ir Klitofontas, I, 10.

913

Ten pat, II, 37.

914

Chairėjas ir Kalirojė išsiskiria tuojau pat po vedybų; tačiau abu sutuoktiniai, patirdami daugybę nuotykių, išsaugo savo meilę, skaistybę ir ištikimybę.