Kardų audra

Jonas

Pasaulis skendėjo pilkšvoje prietemoje, kvepėjo pušimis, samanomis ir dvelkė šalčiu. Raiteliams vingiuojant tarp išsibarsčiusių akmenų bei tolokai vienas nuo kito stirksančių medžių ir nuokalne artėjant link jaukių laužų, kuriais nelyginant brangakmeniais buvo nusėtas žemutinis prie upės vedančio slėnio pakraštys, nuo juoduojančios žemės kilo balsvos rūko draiskanos. Laužų buvo daugiau, nei Jonas Snou galėjo suskaičiuoti, — šimtai, tūkstančiai, tiesiog antra žėruojančių liepsnų upė, tekanti ledinės Balsvosios upės krantais.

Jie jojo kalvagūbriu žemyn nuleidę vėliavas ir netrimituodami, tylą trikdė vien tylus tolumoje tekančios upės gurgėjimas, arklių kanopų bildesys ir Barškalo kaulinių šarvų barškėjimas. Kažkur aukštai virš galvų sklandė erelis didžiuliais melsvai pilkais sparnais, o apačioje traukė vyrai, šunys, arkliai ir vienas didvilkis.

Išjudintas arklio kanopos, šlaitu pasišokinėdamas nuriedėjo akmuo ir, staiga išgirdęs neįprastą garsą, Jono Vaiduoklis pasuko galvą. Jis visą dieną sekė paskui raitelius, savo papratimu, gerokai nuo jų atsilikęs, bet mėnuliui pakilus virš retų išlakių pušų prislinko arčiau ir tamsoje sužibo raudonos jo akys. Barškalo šunys kaip visada sutiko jį sutartinai urgzdami ir pasiutusiai skalydami, tačiau didvilkis nekreipė į juos dėmesio. Prieš šešetą dienų, tyržmogiams įkūrus stovyklą ir apsistojus nakčiai, stambiausias skalikas puolė jį iš užpakalio, bet Vaiduoklis tik atsisuko, grybštelėjo dantimis ir šuo spruko su perkąsta, krauju pasruvusia užpakaline koja. Nuo to laiko kiti gaujos šunys laikėsi per saugų atstumą.

Jono Snou žirgas tyliai suprunkštė, bet prisilietimas ir meilus žodis gyvulį greit nuramino. Ak, kad taip lengvai kas būtų numaldęs jo paties nerimą! Jis vilkėjo vien juodais, Nakties sargybos vyrui derančiais drabužiais, bet priekyje ir jam iš paskos jojo priešai. Tyržmogiai. Ir aš išvien su jais. Korino Pusrankio apsiaustą dabar dėvėjo Igritė. Lenilis buvo apsivilkęs ilgais šarviniais marškiniais, stambi ietininkė Ragvila mūvėjo jo pirštines, o vienas iš lankininkų avėjo jo batus. Korino šalmas pūpsojo ant mažo ūgio ir negražaus vyro, vardu Rykas Ilgoji Ietis, galvos, tik siaurai jo galvai šalmas visai netiko, tad ir jį Rykas atidavė Igritei. O Barškalas turėjo maišą su Korino kaulais ir kruvina Ebeno, kartu su Jonu Snou išjojusio apsižvalgyti po Aidžiąją perėją, galva. Mirę, mirę visi, išskyrus mane, o ir aš pasauliui esu miręs.

Jam už nugaros jojo Igritė. Prieš jį — Rykas Ilgoji Ietis. Tuos du tyržmogius Kaulų Lordas paskyrė jo saugoti.

— Jei varnas nuskris, išvirsiu ir jūsų kaulus, — prieš jiems leidžiantis į kelią įspėjo jis saviškius šypsodamasis pro kreivus dantis didžiulės kaukolės, atstojančios jam šalmą.

Igritė jam piktai šūktelėjo:

— Pats nori jį saugoti? Jei nori, kad saugotume mes, duok mums ramybę ir saugosime.

Tai tikrai laisva tauta, pagalvojo Jonas. Nesvarbu, kad Barškalas vadovavo savo žmonėms, bet nė vienas iš jų nesidrovėjo jam atsikirsti.

Tyržmogių vadas nedraugiškai dėbtelėjo į jį.

— Kitiems gal ir apdūmei akis, varne, bet nemanyk, kad apmulkinsi Mensą. Jis vos žvilgtelėjęs į tave supras, ar meluoji. O tada iš tavo vilko kailio pasisiūdinsiu apsiaustą, perrėšiu tavo švelnų jauną pilvą ir įleisiu į vidurius žebenkštį.

Nudegusiais, pirštine apmautais pirštais stipriai suspaudęs kalavijo rankeną, Jonas ją trūktelėjo ir vėl įstūmė į makštį, o Rykas Ilgoji Ietis tik nusijuokė ir paklausė:

— O kur tu čia, sniege, rasi žebenkštį?

Tą pirmą vakarą, visą dieną prasisupę balnuose, jie apsistojo nakvynės negilioje akmeninėje įduboje, pačioje bevardžio kalno viršūnėje, o kai ėmė snigti, susispietė arčiau laužo. Jonas žiūrėjo į snaiges, krentančias ir tirpstančias virš laužo liepsnos. Nepaisant kelių sluoksnių vilnos, kailio ir odos, kuriuos vilkėjo, jautėsi sustiręs į ožio ragą. Pavalgiusi Igritė atsisėdo šalia jo, užsitraukė ant galvos gobtuvą ir susikišo plaštakas į drabužio rankoves, kad būtų šilčiau.

— Išgirdęs, kaip sudorojai Pusrankį, Mensas greitai tave pripažins, — pasakė ji Jonui.

— Kuo pripažins?

Mergina niekinamai prunkštelėjo.

— Vienu iš mūsų. Gal manai, kad tu pirmas varnas, atskridęs iš anapus Sienos? Giliai širdyje jūs visi trokštate skraidyti laisvi.

— O jei esu laisvas, — paklausė Jonas lėtai rinkdamas žodžius, — ar galėsiu traukti savais keliais?

— Žinoma. — Nors Igritės dantys buvo kreivi, jos šypsena atrodė nuoširdi. — O mes galėsime tave nužudyti. Būti laisvam — pavojinga, bet dauguma vis tiek atklysta čionai paragauti laisvės skonio. — Ir ji uždėjo pirštine apmautą plaštaką jam ant šlaunies, virš kelio. — Pats pamatysi.

Pamatysiu, pagalvojo Jonas. Pamatysiu, išgirsiu, sužinosiu, o tada grįšiu prie Sienos ir papasakosiu, ką sužinojau. Tyržmogiai laikė jį priesaiką sulaužiusiu išdaviku, bet giliai širdyje Jonas tebebuvo Nakties sargybos vyras, atliekantis paskutinę pareigą, kurią jam pavedė atlikti Korinas Pusrankis. Prieš man jį nužudant.

Šlaito papėdėje jie rado iš prieškalnių čiurlenantį ir į Balsvąją upę įtekantį šaltinį. Rodės, upės vietoje vieni akmenys ir ledas, tačiau po užšalusiu paviršiumi jie girdėjo tekant vandenį. Barškalas, traškindamas ploną ledo plutą, pervedė juos per upę.

Persikėlus į kitą krantą, prie jų prijojo ir glaudžiu ratu apsupo Menso Plėšiko raitininkai. Jonas žvilgtelėjo į juos norėdamas įvertinti: aštuoni raiteliai, vyrai ir moterys, vilkintys kailius ir kietintą odą, pora iš jų su šalmais, pora — su šarvinių marškinių skutais. Jie buvo ginkluoti žeberklais ir ietimis su laužo liepsnose grūdintais antgaliais, tik jų vadas, — stambus šviesiaplaukis vyras pavandenijusiomis akimis, — turėjo didelį, plieninį, lenktą ir stropiai išpustytą dalgį. Jonas iš karto sumetė, kad tai — Verksnys. Apie jį juodieji broliai pasakodavo visokias istorijas. Kaip ir Barškalas, Harma Šungalvė ir Elfinas Varnažudys, Verksnys buvo garsus plėšikas.

— Kaulų Lorde, kas čia? — pamatęs juos ir dėbtelėjęs į Joną bei jo vilką, paklausė Verksnys.

— Pas mus perskridęs varnas, — paaiškino Barškalas, kuriam labiau patiko būti vadinamam Kaulų Lordu, mat jo dėvimi šarvai nuolat barškėjo. — Jis išsigando, kad nepriglausčiau ir jo kaulų, kaip kad priglaudžiau Pusrankio.

Ir Barškalas papurtė maišą su savo grobiu, kad jį pamatytų ir kiti tyržmogiai.

— Jis nužudė Koriną Pusrankį, — paaiškino Rykas Ilgoji Ietis. — Jis ir tas jo vilkas.

— Ir Orelį, — pridūrė Barškalas.

— Tas vaikinas vilkolakis arba labai panašus į tokį, — įsiterpė Ragvila, stambi ietininkė. — Jo vilkas prarijo gabalą Pusrankio kojos.

Verksnys dar kartą atidžiai pažvelgė į Joną raudonomis traiškanotomis akimis.

— Šit kaip? Dabar, gerai įsižiūrėjęs, matau, kad jis tikrai turi kažką vilkiška. Veskite jį pas Mensą, gali būti, kad jis norės tą vaikį pasilikti.

Taip taręs, jis apsuko arklį ir nušuoliavo, o iš paskos nudundėjo ir jo vadovaujami raitininkai.

Pučiant žvarbiam, drėgmę nešančiam vėjui, jie kirto Balsvosios upės slėnį, o tada, išsirikiavę vorele, ėmė joti per stovyklą upės pakrantėje. Vaiduoklis laikėsi arčiau Jono, bet vilko kvapas, nelyginant šauklys, sklido greičiau ir netrukus juos apspito urzgiantys ir lojantys tyržmogių šunys. Lenilis riktelėjęs juos sudraudė, bet šunys nekreipė į jį dėmesio.

— To tavo žvėries jie nemėgsta, — tarė Jonui Rykas Ilgoji Ietis.

— Jie šunys, o jis vilkas, — atsakė Jonas. — Šunys supranta, kad vilkas jų gaujai nepriklauso.

Kaip ir aš nesu vienas iš jūsų, pagalvojo. Bet Jonas negalėjo pamiršti savo pareigos — užduoties, kurią paskutinį kartą jiedviem drauge sėdint prie laužo jam skyrė Korinas Pusrankis: apsimesti perbėgėliu ir išsiaiškinti, ko tyržmogiai čia atsibastė ir ko ieško atšiaurioje Speigilčių dykroje. „Kažkokių galių“, — puse lūpų užsiminė Korinas Senajam Lokiui, bet mirė taip ir nesužinojęs, nei kokios tos galios, nei ar rausdamas žemę Mensas Plėšikas jų rado.

Pakrantėje, tarp dengtų ir atvirų vežimų bei rogių, degė gausybė laužų. Nemažai tyržmogių iš kailių, odų ir veltinio buvo pasistatę palapines. Kiti glaudėsi už riedulių negrabiai suręstose pašiūrėse arba miegojo po savo vežimais. Prie vieno laužo Jonas pamatė vyrą, liepsnose grūdinantį ilgų medinių iečių antgalius ir metantį jas į krūvą. Tolėliau du barzdoti jaunuoliai, vilkintys kietintos odos drabužiais, kovėsi lazdomis, puolė vienas kitą šokinėdami per laužo liepsnas, o gavę nuo priešininko smūgį lazda piktai šūktelėdavo. Netoliese sėdėjo gal dešimt moterų ir drožė strėles.

Strėles, skirtas mano broliams, dingtelėjo Jonui. Strėles, skirtas mano tėvo vyrams, Vinterfelo, Gūdmiškio ir Paskutinio Židinio žmonėms. Šiauriečiams skirtas strėles.

Bet ne visa, kas patraukė jo žvilgsnį, buvo susiję su karyba. Jonas taip pat matė moteris šokant, girdėjo verkiant kūdikį, o prieš jo žirgą staiga išbėgo mažas berniukas, apmuturiuotas kailiais ir uždusęs nuo žaidimo. Šen bei ten vaikštinėjo ožkos, o karvės ir jaučiai plumpino upės pakrante ieškodami žolės. Nuo vieno laužo, ant kurio buvo gaminamas valgis, sklido kepamos avienos kvapas, o ant kito Jonas pamatė mediniu iešmu pervertą kepamą šerną.

Prijojęs proskyną, kurios pakraščiuose augo išlakios žaliuojančios pušys, Kaulų Lordas nulipo nuo arklio.

— Nakčiai įsikursime čia, — tarė jis Leniliui, Ragvilai ir kitiems. — Pašerkite arklius, paskui šunis, o tada pavalgykite patys. Igrite, Ilgoji Ietie, nuveskite varną pas Mensą, kad galėtų užmesti akį. Paskui jį paskersime.

Likusią kelio dalį jie įveikė pėsčiomis, pakeliui praėję pro dar daugiau laužų, ant kurių buvo gaminamas maistas, ir dar daugiau palapinių, o Vaiduoklis visą laiką sekė jiems iš paskos. Jonas dar niekada nebuvo regėjęs tokios daugybės tyržmogių. Ir abejojo, ar kas nors kitas buvo tiek daug jų matęs. Šiai stovyklai galo nematyti, galvojo jis, bet ji labiau panaši ne į vieną, o į šimtą mažų stovyklėlių, viena už kitą menkiau apsaugotų. Išsibarstę per kelias ilgas mylias, tyržmogiai nė kiek negalvojo apie gynybą, nebuvo nei išsikasę duobių, nei prisismaigstę nusmailintų mietų, tik jodinėdamos stovyklos pakraščiais sargybą ėjo nedidelės raitininkų grupelės. Kiekviena grupė, giminė ar kaimas, pamatę stojant kitus arba radę tinkamą vietą, taip pat tiesiog stojo ir kūrėsi. Laisvoji tauta. Jeigu jo broliai užkluptų tyržmogius taip iškrikusius, didžioji jų dalis už tą laisvę sumokėtų savo krauju bei gyvybe. Taip, jų buvo daug daugiau, bet Nakties sargybos kariai veikė drausmingai, o devynis mūšius iš dešimties, kaip kartą sakė jam tėvas, laimi drausmingieji.

Kuri palapinė priklauso karaliui, buvo aišku kaip dieną. Ji buvo tris kartus didesnė už didžiausią, kokią Jonui teko matyti šioje stovykloje, be to, jis išgirdo iš jos sklindant muziką. Kaip ir dauguma mažesnių palapinių, ši taip pat buvo iš išdirbtų ir susiūtų kailių, tik Menso Plėšiko kailiai buvo ne bet kokie, o baltos, gauruotos lokenos. Ant smailėjančio palapinės stogo viršaus puikavosi didžiuliai elnio ragai — šie elniai milžinai kadaise, Pirmųjų Žmonių laikais, laisvai klajojo po Septynių Karalysčių žemes.

Pagaliau čia jie rado stovyklos gynėjų: du sargybinius palapinės gale, prie atvarto, pasirėmusius į ilgas savo ietis ir prie rankų prisirišusius išgaubtus odinius skydus. Kai pamatė Vaiduoklį, vienas iš jų nuleido ietį smaigaliu į žemę ir tarė:

— Šis žvėris liks čia.

— Vaiduokli, palauk, — davė komandą Jonas. Didvilkis atsitūpė.

— Ilgoji Ietie, saugok žvėrį. — Barškalas praskleidė palapinės atvartą ir mostelėjo Jonui ir Igritei eiti į vidų.

Palapinėje buvo karšta ir trenkė dūmais. Visuose keturiuose kampuose stovėjo krepšiai su degančiomis durpėmis, nuo kurių į palapinę sklido blausi rauzgana šviesa. Ant grindų taip pat buvo pritiesta gyvulių odų. Vilkėdamas vien juodais drabužiais, stovėdamas čia ir laukdamas perbėgėlio, tituluojančio save Užusienio karaliumi, malonės, Jonas pasijuto labai vienišas. Akims pripratus prie rausvos padūmavusios prieblandos, jis išvydo šešis žmones, bet nė vienas nekreipė į jį dėmesio. Jaunas juodbruvas vyras ir graži šviesiaplaukė moteris iš vieno rago gurkšnojo midų. Besilaukianti moteris stovėjo prie gorės su žarijomis ir kepė porą vištų, o žilas vyras gerokai apdriskusiu juodu ir raudonu apsiaustu sukryžiavęs kojas sėdėjo ant pagalvės ir, pritardamas sau liutnia, dainavo:

Jonas tą dainą žinojo, nors jam buvo keista girdėti ją čia, iš kailių pasiūtoje palapinėje, už Sienos, dešimt tūkstančių mylių nuo raudonųjų kalnų ir šiltų Dorno vėjų.

Barškalas nusiėmė nuo laiko pageltusį savo šalmą ir palaukė, kol daina baigsis. Po kauliniais ir odiniais šarvais jis buvo gana smulkaus sudėjimo vyras, o didžiulė kaukė slėpė niekuo neišsiskiriantį veidą: su atsikišusiu smakru, retais ūsais, pageltusiais ir įdubusiais skruostais. Jo akys buvo gana arti viena kitos, antakiai vešlūs, viršunosėje sužėlę į vieną, o tamsūs plaukai ant viršugalvio gerokai praretėję.

Prie gorės ant kėdės sėdėjo neaukštas, bet nepaprastai stambus vyras ir valgė ant iešmo pamautą keptą vištą. Jam per smakrą į pražilusią, baltą kaip sniegas barzdą tekėjo šilti riebalai, bet jis vis tiek patenkintas šypsojosi. Ant storų rankų jis buvo užsimovęs auksines, runomis išraižytas apyrankes ir vilkėjo sunkius juodus grandininius marškinius, kurie anksčiau galėjo priklausyti tik raitam žvalgui. Per kelias pėdas nuo jo stovėjo aukštesnis ir lieknesnis vyras odine palaidine, apsiūta bronzinėmis žvyno pavidalo plokštelėmis, ir suraukęs kaktą atidžiai žiūrėjo į žemėlapį, o jam ant nugaros, odinėje makštyje kybojo ilgas dvirankis kalavijas. Vyras buvo tiesus kaip ietis, liesas, bet raumeningas, švariai nusiskutęs, plikas, stambia tiesia nosimi ir įdubusiomis pilkomis akimis. Tikriausiai šį vyrą būtum galėjęs pavadinti net gražiu, jei būtų turėjęs ausis, tačiau buvo praradęs jas abi, — ar nušalo, ar jas nurėžė priešo peilis, Jonas tikrai pasakyti negalėjo. Be ausų jo galva atrodė siaura ir į viršų smailėjanti.

Kad ir žilabarzdis, ir plikis yra kariai, Jonas suprato vos užmetęs į juos akį. Šie du vyrai gerokai pavojingesni už Barškalą, tarė sau jis ir ėmė svarstyti, kuris iš jų Mensas Plėšikas.

Nutilus paskutiniams „Dorniečio žmonos“ melodijos garsams, plikis be ausų pakėlė akis nuo žemėlapio ir rūsčiai dėbtelėjo į Barškalą, Igritę ir tarp jų stovintį Joną.

— Kas jis? — paklausė. — Varnas?

— Juodaskvernis pavainikis, papjovęs Orelį, — atsakė Barškalas, — negana to, dar ir prakeiktas várgas.

— Tau buvo liepta nugalabyti juos visus.

— Šitas perbėgo pas mus, — įsiterpė Igritė. — Jis savo rankomis papjovė Koriną Pusrankį.

— Šitas berniūkštis? — Išgirdęs šias naujienas, beausis supyko. — Pusrankis turėjo būti mano grobis. Ar turi vardą, varne?

— Aš Jonas Snou, tavo malonybe. — Ir pasvarstė, ar jam nederėtų dar ir priklaupti.

— „Tavo malonybe“? — Beausis žvilgtelėjo į žilabarzdį storulį. — Matai? Jis mane laiko karaliumi.

Barzdočius taip garsiai nusikvatojo, kad jam iš burnos pabiro vištienos gabalėliai. Atgalia ranka jis nusibraukė nuo burnos riebalus ir tarė:

— Vaikėzas tikriausiai aklas. Argi kas kada nors girdėjo apie karalių be ausų? Juk tada, uždėta ant galvos, jo karūna iš karto nusmuktų ant kaklo. Cha! — Valydamasis pirštus į kelnes ir išsišiepęs iki ausų, jis kreipėsi į Joną: — Užčiaupk snapą, varne. Apsisuk ir galbūt rasi tą, kurio ieškai.

Jonas apsisuko.

Dainius atsistojo nuo palapinės grindų.

— Aš Mensas Plėšikas, — padėjęs liutnią tarė. — O tu Nedo Starko pavainikis, Snou iš Vinterfelo.

Kelias akimirkas Jonas stovėjo apstulbęs, negalėdamas žodžio pratarti, bet paskui atitoko ir pralemeno:

— Iš kur… Iš kur žinai?..

— Papasakosiu vėliau, — atsakė Mensas Plėšikas. — Ar patiko daina, vaikine?

— Nebloga. Ir anksčiau esu ją girdėjęs.

— Tai visai nesvarbu, nes mirsim visi, — atsainiai pakartojo Užusienio karalius, — bet jo žmoną laikiau glėbyje. Sakyk, ar mano Kaulų Lordas šneka teisybę? Tikrai nužudei seną mano draugą Pusrankį?

— Nužudžiau. — Nors didžiąją to darbo dalį atliko jis pats, o ne aš.

— Šešėlių bokštas jau niekada neatrodys toks grėsmingas, — liūdnai tarė karalius. — Korinas buvo mano priešas. Bet… kadaise ir mano brolis. Taigi… ar turėčiau padėkoti už tai, kad jį nudėjai, Jonai Snou? Ar prakeikti? — Ir jis niekinamai Jonui šyptelėjo.

Užusienio karalius visai nebuvo panašus nei į karalių, nei į tyržmogį. Jis buvo vidutinio ūgio, lieknas, ryškių veido bruožų, jo akys buvo rudos, žvilgsnis gudrus, plaukai ilgi ir rusvi, nors jau gerokai pražilę. Karūnos jis nenešiojo, užtat rankas puošė auksiniai žiedai, o ant kaklo nebuvo pasikabinęs nei brangakmenių, nei net sidabrinės grandinės. Jis vilkėjo drabužiais iš vilnos ir odos, o vienintelis dėmesio vertas jo apdaras buvo nudriskęs juodos vilnos apsiaustas, pro nutįsusias jo įplėšas buvo matyti išblukęs raudonas šilkas.

— Turėtum padėkoti man, kad nužudžiau tavo priešą, — pagaliau atgavo amą Jonas, — ir prakeikti už tai, kad nužudžiau tavo draugą.

— Cha! — sududeno žilabarzdis. — Puikiai atsakyta.

— Pritariu. — Mensas Plėšikas pamojo Jonui prieiti arčiau. — Jei prisidėsi prie mūsų, pats laikas tau su mumis susipažinti. Vyras, kurį palaikei manimi, yra Stiras, Teno magnaras. „Magnaras“ senąja kalba reiškia „lordas“. — Beausis vyras šaltai dėbtelėjo į Joną, o Mensas tuo metu atsisuko į žilabarzdį. — Baisusis mūsų vištų valgytojas yra mano ištikimasis Tormundas. Moteris…

Tormundas atsistojo.

— Palauk. Stirą pristatei kaip pridera, tad taip pat elkis ir su manimi.

Mensas Plėšikas nusijuokė.

— Gerai, jei taip nori… Jonai Snou, prieš tave — Tormundas Milžino Prakeiksmas, Išstypėlis Plepys, Rago Pūtikas ir Ledo Laužikas. Be to, tai Tormundas Perkūno Kumštis, Meškų Vyras, Rudiholo Pievų karalius, Kalbantis su Dievais ir Kariuomenės Tėvas.

— Dabar jau geriau, — tarė Tormundas. — Malonu susipažinti, Jonai Snou. Taip jau nutiko, kad mėgstu vilkolakius, bet ne Starkus.

— Geroji moteris prie žarijų indo, — toliau vardijo Mensas Plėšikas, — vardu Dala. — Besilaukianti moteris droviai šyptelėjo. — Elkis su ja kaip su karaliene, nes ji nešioja mano kūdikį. — Tada jis atsisuko į du palapinėje likusius žmones. — Ši gražuolė — jos sesuo, Vala. Šalia jos — jaunasis Jarlas, naujausias augintinis.

— Nesu jokio vyro augintinis, — niūriai ir niršiai atrėžė Jarlas.

— O Vala ir ne vyras, — prunkštelėjo žilabarzdis Tormundas. — Jau turėjai tai pastebėti, vyruti.

— Štai ir susipažinai su mumis, Jonai Snou, — tarė Mensas Plėšikas. — Su Užusienio karaliumi ir jo dvariškiais, — tokiais, kokie jie yra. O dabar, manau, pats laikas tau papasakoti apie save. Iš kur tu kilęs?

— Iš Vinterfelo, — atsakė Jonas. — Galima sakyti, iš Juodosios pilies.

— Ir ko gi atsibastei čia, į Balsvosios upės aukštupį, taip toli nuo namų laužų? — Nelaukdamas Jono atsakymo, Mensas iš karto pažvelgė į Barškalą. — Kiek jų buvo?

— Penki. Trys negyvi, vaikinukas čia. O penktas pabėgo kopdamas į kalnus, kur raitam nebuvo įmanoma jo vytis.

Plėšikas ir Jonas vėl pažvelgė vienas kitam į akis.

— Tikrai buvote tik penkiese? O gal kur nors netoliese tyko ir daugiau tavo brolių?

— Buvome keturi ir dar Pusrankis. Korinas atstojo dvidešimt paprastų vyrų.

Tai išgirdęs, Užusienio karalius šyptelėjo.

— Kai kas tikrai taip manė. Ir vis dėlto… vaikinas iš Juodosios pilies kartu su raitais Šešėlių bokšto žvalgais? Kaip čia atsitiko?

Šiam melui Jonas jau buvo pasiruošęs.

— Lordas vadas nusiuntė mane pas Pusrankį grūdintis, tad šis paėmė drauge į žvalgybą.

Magnaras Stiras susiraukė.

— Sakai, į žvalgybą?.. O kam varnams reikėjo žvalgyti Aidžiąją perėją?

— Kaimai ištuštėjo, — visiškai nuoširdžiai paaiškino Jonas. — Rodės, tarsi visa laisvoji tauta būtų kažkur dingusi.

— Dingusi, taigi… — linktelėjo Mensas Plėšikas. — Ir ne tik laisvoji tauta. Kas jums pasakė, kur mes, Jonai Snou?

Tormundas niekinamai prunkštelėjo.

— Krasteris, aišku kaip dieną. Jei ne jis bus palojęs, tai aš — raudonuojanti mergelė. Sakau tau, Mensai, tą padarą reikia patrumpinti per visą galvą.

Karalius suirzęs dėbtelėjo į senyvąjį vyrą ir rėžė:

— Tormundai, vieną gražią dieną prieš verdamas burną imk mąstyti. Žinau, kad Krasteris jiems pasakė. Paklausiau Jono, nes norėjau išgirsti, ar jis išklos tiesą.

— Hm… — piktai numykė Tormundas. — Ką darysi, susimoviau! — Ir jis nusišypsojo Jonui. — Matai, vyruti, todėl jis ir karalius, o aš — ne. Galiu daugiau už jį išgerti, nugalėti jį dvikovoje ir geriau už jį padainuoti, be to, ir mano kotas triskart didesnis už jo, bet Mensas gudrus. Matai, jis buvo auklėtas kaip varnas, o varnas — labai suktas paukštis.

— Norėčiau pasikalbėti su šiuo vaikinu akis į akį, mano Kaulų Lorde, — tarė Mensas Plėšikas Barškalui. — Išeikite visi ir palikite mudu vienus.

— Ar man irgi išeiti? — paklausė Tormundas.

— Būtinai. Ir pačiam pirmam, — atsakė Mensas.

— Nevalgysiu rūmuose, kur nesu pageidaujamas. — Tormundas atsistojo. — Aš ir keptos vištos išeiname. — Taip taręs, jis grybštelėjo virš gorės su žarijomis kybojusią antrą vištą, susigrūdo ją į kišenę, įsiūtą į apsiausto pamušalą, dar kartą pasipiktinęs šūktelėjo ir, laižydamasis pirštus, išėjo. Visi kiti, išskyrus Dalą, nusekė jam iš paskos.

— Sėsk, jei nori, — jiems išėjus pakvietė Plėšikas. — Valgysi? Bent porą paukščių Tormundas mums vis dėlto paliko.

— Mielai užkąsčiau, tavo malonybe. Ačiū.

— „Tavo malonybe“? — Karalius šyptelėjo. — Iš laisvajai tautai priklausančių žmonių lūpų tokius žodžius išgirsi retai. Daugumai jų esu Mensas, kai kuriems — vadas Mensas. Išgersi ragą midaus?

— Mielai, — tarė Jonas.

Karalius įsipylė gėrimo sau, o tuo metu Dala perpjovė gražiai apskrudusias vištas ir atnešė jiems kiekvienam po pusę. Jonas nusitraukė pirštines ir valgė pirštais, nučiulpdamas nuo kaulų net menkiausius mėsos gabalėlius.

— Tormundas sakė tiesą, — lauždamas kepalėlį duonos prabilo Mensas Plėšikas. — Varnas — tikrai gudrus paukštis, bet… aš buvau varnas jau tais laikais, kai tu buvai ne didesnis už Dalos pilve augantį kūdikį, Jonai Snou. Tad būk atsargus ir nemėgink pūsti man miglos į akis.

— Kaip pasakysi, tavo… Mensybe.

Karalius nusikvatojo.

— „Tavo Mensybe!“ Kodėl ne?! Žadėjau papasakoti, iš kur tave pažįstu. Ar pats dar nesusiprotėjai?

Jonas papurtė galvą.

— Gal Barškalas pasiuntė žinią?

— Oru? Mokytų varnų neturime. Ne, pažįstu tavo veidą. Esu tave matęs. Du kartus.

Iš pradžių tai atrodė visiškai neįtikėtina, bet paskui, gerai pasukęs galvą, Jonas staiga kai ką prisiminė.

— Tuomet, kai dar buvai sargybos brolis…

— Puiku! Taip, tada pamačiau tave pirmą kartą. Buvai dar berniukas, o aš vilkėjau vien juodais drabužiais ir buvau vienas iš raitelių, lydėjusių senąjį lordą vadą Korgilą, atvykusį į pietus, į Vinterfelą, susitikti su tavo tėvu. Vaikštinėdamas kiemą juosiančiu pylimu netikėtai užtikau tave ir tavo brolį Robą. Naktį prieš mums atvykstant prisnigo, tad judu virš vartų buvote sukasę sniego kalną ir laukėte, ar kas neis pro tuos vartus.

— Prisimenu, — tarė Jonas ir, neslėpdamas nuostabos, nusijuokė. Jaunas juodasis brolis, žingsniuojantis pylimu, taip… — Prisiekei mūsų neišduoti.

— Ir priesaikos nesulaužiau. Bent jau tos.

— Mudu užvertėme sniegu Storąjį Tomą. Iš visų tėvo sargybinių, jis buvo pats didžiausias slunkius. — Paskui Tomas vaikėsi juodu su broliu po kiemą, kol jie visi trys įraudo kaip rudeniniai obuoliai. — Bet užsiminei apie du kartus. Kada matei mane antrą kartą?

— Kai karalius Robertas atvyko į Vinterfelą pasiūlyti tavo tėvui tapti jo ranka, — lyg niekur nieko pasakė Užusienio karalius.

Negalėdamas patikėti, Jonas išpūtė akis.

— Negali būti…

— Bet tai tiesa. Sužinojęs, kad atvyksta karalius, tavo tėvas pasiuntė žinią savo broliui Bendžinui prie Sienos, kad ir jis galėtų atjoti į puotą. Juodieji broliai su laisvąja tauta bendrauja dažniau, nei manai, todėl netrukus ši naujiena pasiekė ir mano ausis. Proga buvo tokia gera, kad neatsispyriau pagundai. Tavo dėdė niekada nebuvo manęs matęs, tad iš jo pusės pavojus negrėsė, o kad tavo tėvas galėtų prisiminti jauną varną, su kuriuo prieš daugelį metų buvo trumpai susitikęs, taip pat nemaniau. Norėjau pamatyti tą Robertą, pažvelgti į jį kaip karalius į karalių, be to, įsitikinti, ko vertas tavo dėdė Bendžinas. Tuo metu jis buvo žvalgybos vadas ir visų mano žmonių siaubas. Tad pasibalnojau savo eikliausią žirgą ir išjojau.

— Bet, — paprieštaravo Jonas, — Siena…

— Siena gali sulaikyti kariuomenę, bet ne vienišą keliautoją. Pasiėmiau liutnią, kapšelį sidabro, prie Ilgosios kalvos ledu pėsčias perėjau per upę ir, nukeliavęs kelias mylias piečiau Naujosios Dovanos, nusipirkau arklį. Viską sudėjus, laiką praleidau daug maloniau už Robertą, kuris, norėdamas, kad jo karalienei kelionė būtų patogi, kratėsi didžiuliame gremėzdiškame vežime. Sutikau Robertą vieną dieną pajojęs į pietus nuo Vinterfelo ir prisiplakiau prie jį lydėjusios draugijos. Prie keliaujančių karalių palydos visuomet prisideda laisvųjų raitelių ir atleistų riterių, besitikinčių gauti tarnybą dvare, o turėdamas liutnią puikiausiai prie jų pritapau. — Jis nusijuokė. — Moku visas nepadorias dainas, sukurtas į šiaurę ir į pietus nuo Sienos. Štai ir visa istorija. Tą vakarą, kai tavo tėvas iškėlė puotą Roberto garbei, kartu su kitais laisvaisiais raiteliais sėdėjau jo menės gale ant suolo, klausiausi Orlando iš Senmiesčio, grojančio arfa ir dainuojančio apie mirusius ir jūros dugne besiilsinčius karalius. Pasivaišinau tavo lordo tėvo mėsa ir midumi, pamačiau Karalžudį ir Kipšą, užmečiau akį į lordo Edardo vaikus ir jiems į kojas besitrinančius vilkiukus.

— Dainius Beilis, — pertraukė Mensą Jonas, prisiminęs tai, ką Igritė papasakojo prie Speigilčių tą naktį, kai jis jos vos nenužudė.

— O, kad galėčiau jam prilygti! Neneigsiu, Beilio žygiai mane įkvėpė, bet… jei atmintis manęs neapgauna, nepagrobiau nė vienos iš tavo seserų. Beilis kūrė savo dainas ir pagal jas gyveno. O aš tik dainuoju tas, kurias sukūrė geresni už mane. Gal dar midaus?

— Ne, — atsisakė Jonas. — O jei tave būtų pažinę… sučiupę…

— Tavo tėvas būtų nurentęs man galvą, — gūžtelėdamas atsakė karalius. — Tačiau, kol valgiau prie stalą atstojusios lentos, mane saugojo svečio teisė. Vaišingumo įstatymai seni, siekia dar Pirmųjų Žmonių laikus, ir šventi kaip širdmedis. — Jis mostelėjo į juodu skiriančią lentą, į atlaužtą duoną ir vištos kaulus. — Tu čia taip pat esi svečias ir gali nesibaiminti, kad tave nuskriausiu. Bent jau šiąnakt. Todėl geriau būk man atviras, Jonai Snou. Ar esi varnas, nusimetęs apsiaustą iš baimės, ar į mano palapinę įžengei dėl kokios nors kitos priežasties?

Nesvarbu, kad naudojosi svečio teise, — Jonas Snou suprato einantis labai plonu ledu. Vienas neatsargus žingsnis — ir galėjo įlūžti, pliumptelėti į tokį šaltą vandenį, kad nuo to šalčio galėtų sustoti širdis. Prieš praverdamas burną, pasverk kiekvieną žodį, priminė sau jis. Tada, norėdamas laimėti truputėlį laiko, godžiai gurkštelėjo midaus. Pagaliau, padėjęs ragą, tarė:

— Papasakok, kodėl pakeitei apsiaustą, tada ir aš pasakysiu, kodėl nusimečiau savąjį.

Kaip Jonas ir tikėjosi, Mensas Plėšikas nusišypsojo. Tiesiog šis karalius buvo toks žmogus, kuriam patiko girdėti skambant savo balsą.

— Esu tikras, kad girdėjai ne vieną pasakojimą apie mano pabėgimą.

— Vieni šneka, kad pabėgai dėl karūnos. Kiti sako, kad dėl moters. Dar kiti tvirtina, girdi, turi tyržmogių kraujo.

— Tyržmogių kraujas — tai Pirmųjų Žmonių kraujas, tas pats, kuris teka ir Starkų gyslomis. O jei kalbėsime apie karūną… ar ant mano galvos ją matai?

— Bet matau moterį. — Jonas žvilgtelėjo į Dalą.

Paėmęs už rankos, Mensas prisitraukė ją prie savęs.

— Mano moteris dėl to nekalta. Susipažinau su ja tik grįždamas iš tavo tėvo pilies. Pusrankis buvo išskaptuotas iš seno ąžuolo, o aš — vyras iš kūno ir kraujo, tad prieš moterų kerus esu bejėgis… kaip, beje, ir du trečdaliai sargybos vyrų. Tarp jų yra tokių, kurie tebevilki juodus drabužius, o moterų yra turėję dešimteriopai daugiau už mane, vargšą karalių. Teks spėti dar kartą, Jonai Snou.

Jonas truputį pagalvojo.

— Pusrankis sakė, kad žavėjaisi tyržmogių muzika.

— Žavėjausi. Ir dabar žaviuosi. Taip, šis spėjimas jau teisingesnis. Bet vis tiek nepataikei. — Mensas Plėšikas atsistojo, atsisegė segę, nusisiautė apsiaustą ir numetė jį ant suolo. — Viskas dėl šito.

— Dėl apsiausto?

— Dėl juodo vilnonio prisiekusių Nakties sargybos brolių apsiausto, — pasakė Užusienio karalius. — Vieną dieną beklajodami sumedžiojome puikų stambų elnią. Bediriant jam kailį pasklidęs kraujo kvapas priviliojo savo guolyje tūnojusią didlūšę. Nuvijau ją, bet prieš pasprukdama ji kaip reikiant sudraskė man apsiaustą. Matai? Štai čia, čia ir čia. — Jis nusijuokė. — Be to, ji nagais perdrėskė man ranką ir nugarą ir aš nukraujavau labiau nei tas elnias. Broliai baiminosi, kad nenumirčiau jiems nespėjus nugabenti manęs į Šešėlių bokštą pas meisterį Muliną, tad nunešė į tyržmogių kaimą, mat žinojo, kad ten gyvena sena žiniuonė, gydanti ligonius. Pasirodė, kad ji jau mirusi, bet manimi pasirūpino jos duktė. Išvalė, susiuvo žaizdas, maitino koše ir girdė vaistais tol, kol atgavau jėgas ir vėl galėjau sėsti ant arklio. Be to, ji sulopė mano sudraskytą apsiaustą: įsiuvo skaisčiai raudono Ašajaus šilko įsiuvus, — šilko, kurį jos senelė nuplėšė nuo kažkokio sukčiaus lavono, jūros bangų išmesto ant Įšalusio kranto. Didesnio turto už tą šilką ji neturėjo ir padovanojo jį man. — Mensas vėl užsimetė ant pečių apsiaustą. — Bet Šešėlių bokšte man davė naują, iš saugyklų paimtą vilnonį apsiaustą, juodą kaip naktis, su juodais apvadais, kad tiktų dėvėti su juodomis kelnėmis ir juodais batais, juoda liemene ir juodais grandininiais marškiniais. Naujajame apsiauste nebuvo nei atspurusių siūlų, nei įplyšimų, nei prorėžų — juo labiau užtaisytų raudonu šilku. Seras Denis Molisteris man griežtai priminė, kad Nakties sargybos vyrai rengiasi tik juodai, tarsi būčiau tai pamiršęs. Ir pridūrė, kad senasis mano apsiaustas dabar tinkamas tik laužui pakurti.

Kitą rytą išėjau… ten, kur bučinys nebuvo nusikaltimas ir kur žmogus galėjo pats rinktis, kokį apsiaustą jam dėvėti. — Mensas užsisegė segę ir vėl atsisėdo. — O dėl ko pasprukai tu, Jonai Snou?

Jonas vėl gurkštelėjo midaus. Yra tik vienas paaiškinimas, kuriuo jis galėtų patikėti.

— Sakei, tą vakarą, kai mano tėvas iškėlė puotą karaliaus Roberto garbei, buvai Vinterfele, ar ne?

— Sakiau, nes tai tiesa.

— Tuomet visus mus matei. Princą Džofrį ir princą Tomeną, princesę Mirselą, mano brolius — Robą, Braną ir Rikoną, — mano seseris Ariją ir Sansą. Matei juos, žingsniuojančius tarp stalų, matei, kaip visi lydėjo juos žvilgsniais, matei, kaip jie užėmė jiems skirtas vietas prie stalo, prie pat pakylos, ant kurios sėdėjo karalius ir karalienė.

— Taip, pamenu.

— O ar matei, kur sėdėjau aš, Mensai? — Jonas pasilenkė. — Ar matei, kur jie nugrūdo pavainikį?

Kelias akimirkas Mensas Plėšikas atidžiai žvelgė Jonui į akis.

— Manau, bus geriau, jei paieškosime tau naujo apsiausto, — tiesdamas ranką tarė karalius.