Kardų audra

Sansa

Kvietimas atrodė visai nekaltas, bet, vos tik Sansa jį perskaitydavo, jai iš įtampos nudiegdavo skrandį. Ji tuoj taps karaliene, ji graži ir turtinga, visi ją myli, tad kam jai vakarieniauti drauge su išdaviko dukteria? Gal iš smalsumo, svarstė ji, o gal Mardžerė Tairel nori įvertinti jau nugalėtą varžovę? Kažin, gal ji ant manęs pyksta? Gal mano, kad linkiu jai bloga?..

Sansa nuo pilies sienų žiūrėjo, kaip Mardžerė Tairel ir jos palyda kyla į Aukštąją Eigono kalvą. Būsimą savo nuotaką Džofris pasitiko prie Karaliaus vartų, pasveikino atvykus į miestą ir toliau per džiaugsmingai šūkaujančią minią jiedu jojo greta: paauksuoti Džofrio šarvai tviskėjo saulėje, o Tairelių giminės mergina taip pat atrodė didingai, mat vilkėjo žaliais drabužiais, o rudens gėlių apsiaustas, kuriuo buvo apsigaubusi pečius, lengvai plaikstėsi vėjyje. Jai buvo šešiolika, ji buvo rudaplaukė, rudaakė, liekna ir graži. Mardžerei jojant pro šalį, žmonės garsiai šaukė jos vardą, paėmę ant rankų kėlė aukštyn savo vaikus, tikėdamiesi jos palaiminimo, ir mėtė gėles po jos žirgo kanopomis. Jai iš paskos, įsitaisiusios aukštame vežime, kurio mediniuose šonuose buvo išskaptuota daugybė susipynusių, paauksuotų ir spindinčių roželių, ir per toli neatsilikdamos, sekė jos motina ir senelė. Ir jas prasčiokai sutiko džiaugsmingai sveikindami.

Tie patys prasčiokai, kurie nutempė mane nuo žirgo ir, jei ne Skalikas, būtų užmušę. Sansa nepadarė nieko, dėl ko būtų nusipelniusi tokio prastuomenės įtūžio, o Mardžerė Tairel nenuveikė nieko, kad pelnytų jų meilę. Ar Mardžerė tikisi, kad ir aš ją mylėsiu? — Sansa atidžiai apžiūrėjo kvietimą, rodos, parašytą pačios Mardžerės ranka. O gal nori mano palaiminimo? Sansa klausė savęs, ar Džofris žino apie šią vakarienę? Ji neblogai Džofrį pažinojo ir manė, kad kvietimą galėjo atsiųsti ir jis. Ta mintis ją išgąsdino. Jei tas kvietimas — Džofo darbas, tuomet jis tikriausiai bus sugalvojęs iškrėsti kokį nors bjaurų pokštą ir pažeminti prieš vyresnes merginas. Gal vėl įsakys karaliaus sargybai išrengti ją nuogą? Anąkart, kai taip pasielgė, jį sudraudė jo dėdė Tirionas, bet šį kartą Kipšas jos neišgelbės.

Niekas negali manęs apsaugoti, nebent mano Florianas. Seras Dontosas žadėjo jai padėti pasprukti, bet tik Džofrio vestuvių vakarą. Jos brangus ir atsidavęs buvęs riteris, o dabar tiesiog kvailys tikino, kad viskas gerai apgalvota, o iki tol nereikia daryti nieko, tik kęsti ir skaičiuoti dienas.

Ir vakarieniauti su mano vietą užėmusia nuotaka…

O gal ji be reikalo taip kreivai žiūri į Mardžerę Tairel? Galbūt atsiuntusi tą kvietimą ji tik norėjo pasirodyti esanti kilniaširdė ir mandagi? Gali būti, kad tai — paprasčiausia vakarienė. Tačiau jie buvo Raudonojoje pilyje, Karaliaus Uoste, karaliaus Džofrio Barateono, Pirmojo šiuo vardu, dvare, ir jei gyvendama čia Sansa Stark apskritai ko nors išmoko, tai pirmiausia — įtarumo.

Šiaip ar taip, kvietimą jai teks priimti. Dabar ji buvo tuščia vieta, visų atstumta išdaviko duktė, niekam tikusi lordo maištininko sesuo. Ir negalėjo atmesti būsimos Džofrio karalienės kvietimo.

Kaip gaila, kad čia nėra Skaliko. Mūšio išvakarėse Sandoras Kligeinas atėjo į jos menę ir pasisiūlė išvežti iš miesto, bet Sansa atsisakė. Kartais naktį gulėdavo atmerktomis akimis ir svarstydavo, ar išmintingai pasielgė. Kedrinėje skrynioje, po savo vasariniais šilkais ji paslėpusi tebelaikė jo suteptą baltą apsiaustą. Pati nežinojo, kodėl. Girdėjo šnekant, kad Skalikas pasirodė esąs bailys: girdi, per patį kovos įkarštį taip nusigėrė, kad vadovavimą jo vyrams teko perimti Kipšui. Bet Sansa tai suprato. Ji žinojo jo nudegusio veido paslaptį. Skalikas bijojo tik ugnies. Tą naktį sukeltas gaisras nutvieskė upę ir, rodės, net orą pripildė žalių liepsnų. Net pilyje likusi Sansa drebėjo iš baimės. O lauke… kas dėjosi lauke, jai buvo sunku ir įsivaizduoti.

Atsidususi ji pasiėmė plunksną, rašalo ir brūkštelėjo Mardžerei trumpą mandagų laiškelį, jog kvietimą priima.

Atėjus paskirtam vakarui, palydėti jos prisistatė kitas karaliaus sargybos vyras, nuo Sandoro Kligeino besiskiriantis kaip… na, kaip gėlės žiedas skiriasi nuo šuns. Išvydus ant jos menės slenksčio stovintį serą Lorą Tairelį, Sansai suspurdėjo širdis. Pirmą kartą nuo tos dienos, kai seras Loras grįžo į Karaliaus Uostą jodamas savo tėvo kariuomenės avangarde, Sansa vėl buvo taip arti jo. Kelias akimirkas ji nesumojo, ką pasakyti.

— Sere Lorai, — pagaliau šiaip taip ištarė, — tu… taip puikiai atrodai.

Jis suglumęs šyptelėjo.

— Miledi nepaprastai maloni. Be to, ir graži. Mano sesuo nekantriai tavęs laukia.

— Labai laukiau mūsų vakarienės.

— Mardžerė irgi laukė. Mano ledi senelė — taip pat.

Paėmęs už parankės, seras Loras nuvedė ją prie laiptų.

— Tavo senelė? — Sansai buvo sunku tuo pat metu eiti, kalbėti ir mąstyti, kai seras Loras lietė jos ranką. Per suknios šilką ji jautė šiltus jo pirštus.

— Ledi Olena. Ji taip pat drauge vakarieniaus.

— Šit kaip… — tarstelėjo Sansa. Kalbu su juo, o jis liečia mane, laiko mano ranką, liečia mane… — Ji dar vadinama Erškėčių karaliene, tiesa?

— Taip, — nusijuokė seras Loras. Šiltesnio juoko nesu girdėjusi, dingtelėjo Sansai, o jis pridūrė: — Bet į akis geriau jos taip nevadink, nebent nori, kad tau įdurtų.

Sansa nuraudo. Kiekvienas kvailys būtų supratęs, kad jokia moteris nesijaustų laiminga, vadinama „Erškėčių karaliene“. Gal aš tikrai tokia kvaila, kaip sako Sersėja Lanister? Ji paskubomis mėgino sugalvoti ir pasakyti jam ką nors protingo ir malonaus, bet visiškai prarado nuovoką. Ir vos neleptelėjo, koks jis gražus, — gerai, kad laiku prisiminė ką tik tai jau sakiusi.

Bet jis tikrai buvo gražus. Atrodė aukštesnis nei tuomet, kai ji pirmą kartą jį pamatė, bet toks pat lankstus ir grakštus, be to, Sansa dar niekada nebuvo mačiusi kito berniuko tokiomis nuostabiomis akimis. Tik jis ne berniukas, o suaugęs vyras, karaliaus sargybos riteris. Jos nuomone, vilkėdamas baltais, o ne Tairelių giminei įprastais žaliais ir aukso spalvos drabužiais, jis atrodė net dailesnis. Dabar vienintelė spalvinga jo aprangos detalė buvo segė, kuria buvo susisegęs apsiaustą, — iš sodriai geltono aukso nukaldinta Haigardeno rožė šviesiai žaliais nefrito lapais.

Seras Beilonas Svonas atidaręs palaikė jiedviem Meigoro tvirtovės duris. Jis taip pat buvo apsirengęs vien baltai, nors su baltais drabužiais toli gražu neatrodė taip puikiai kaip seras Loras. Anapus apsauginio griovio, prismaigstyto nusmailintų mietų, pora dešimčių vyrų praktikavosi valdyti kalaviją ir skydą. Kadangi pilis buvo pilna žmonių ir išorinis kiemas buvo užleistas svečiams, kad galėtų pasistatyti palapines ir paviljonus, vietos karinėms pratyboms liko tik mažesniuose vidiniuose kiemeliuose. Vieną iš dvynių Redvainų ne juokais spaudė ir vertė trauktis seras Taladas, ant kurio skydo buvo nupieštos akys. Kresnas ir stambus seras Kenosas Keisietis, pūkštęs ir dūsavęs kaskart, kai pakeldavo savo ilgąjį kalaviją, kaudamasis su Osniu Ketlbleku trauktis neketino, bet Osnio brolis, seras Osfrydas, kaip šiltą vilną dorojo varliaveidį ginklanešį Morosą Slintą. Nors kalavijai buvo bukais ašmenimis, rytoj Slinto kūnas vis tiek bus gausiai nusėtas mėlynių ir įdrėskimų. Vien pažvelgusi į besikaunančius vyrus, Sansa susiraukė. Ką tik palaidojo žuvusius mūšyje, o jau ruošiasi kitam.

Kiemo kampe vienas riteris su pora auksinių rožių ant skydo laikėsi prieš tris priešininkus. Jiedviem bežiūrint, vienam jis pataikė kalaviju į galvą ir šis susmuko.

— Tai tavo brolis? — paklausė Sansa.

— Taip, miledi, — atsakė seras Loras. — Garlanas pratybose dažnai kovoja su trimis arba net su keturiais priešininkais. Jis sako, kad mūšyje retai tenka kautis vienam prieš vieną, tad nori būti pasiruošęs.

— Jis tikriausiai labai narsus.

— Puikus riteris, — linktelėjo seras Loras. — Tiesą sakant, kalaviją valdo geriau už mane, nors aš geresnis ietininkas.

— Pamenu, — tarė Sansa. — Jojai nuostabiai, sere.

— Miledi man labai maloni. Kada matei mane jojantį?

— Karaliaus Rankos turnyre, pameni? Jojai ant šyvo ristūno, o tavo šarvai buvo papuošti daugybe įvairiausių gėlių. Ir padavei man rožę. Raudoną rožę. Kitoms merginoms tą dieną mėtei baltas rožes, — rausdama paaiškino Sansa. — Ir pasakei, kad jokia pergalė grožiu nė iš tolo neprilygsta man.

Seras Loras kukliai šyptelėjo.

— Pasakiau tikrą tiesą, kurią mato kiekvienas akis turintis vyras.

Jis neprisimena, suprato Sansa ir sutriko. Jis tik nori būti man malonus, bet nepamena nei manęs, nei rožės, nei jokių kitų smulkmenų. O ji buvo tokia tikra, jog tai kažką reiškė, jog tai reiškė… labai daug. Raudona rožė, ne balta…

— Tai įvyko, kai išmušei iš balno serą Robarą Roisą, — nusiminusi pridūrė Sansa.

Jis patraukė delną nuo jos rankos.

— Nukoviau Robarą prie Vėtrų Gūžtos, miledi, — ne norėdamas pasigirti, o liūdnai pasakė seras Loras.

Taip, ir jį, ir dar kai ką iš karaliaus Renlio vaivorykštės sargybos. Prie šulinio Sansa girdėjo moteris apie tai kalbant, bet iki šiol buvo tai pamiršusi.

— Ten žuvo ir lordas Renlis, ar ne? Kokia siaubinga žinia vargšei tavo seseriai…

— Mardžerei? — netikėtai rūsčiai prabilo jis. — Žinoma. Nors tuo metu ji buvo prie Karčiojo tilto. Ir savo akimis nematė.

— Ir vis dėlto, kai sužinojo…

Seras Loras pirštais švelniai perbraukė savo kalavijo rankeną. Ji buvo apmušta balta oda, o rankenos buožė papuošta rože iš alebastro.

— Renlis žuvęs. Robaras taip pat. Kokia prasmė apie juos šnekėti?

Griežti jo žodžiai Sansą pribloškė.

— Milorde… Aš… Nenorėjau tavęs įžeisti, sere.

— Ir negalėjai, ledi Sansa, — atsakė seras Loras, bet šilumos jo balse nebeliko. Be to, jos rankos seras Loras taip pat nebepalietė.

Gaubiami vis labiau kankinančios tylos, jiedu ėmė lipti vingiuotais laiptais.

Ir kam man reikėjo apie tai užsiminti? — pagalvojo Sansa. Viską sugadinau. Dabar jis ant manęs pyksta. Ji ėmė mąstyti, ką čia pasakius, kad viskas vėl būtų gerai, bet visi į galvą ateidavę žodžiai buvo nevykę ir silpni. Geriau tylėk, nes bus tik dar blogiau, sudraudė ji save.

Lordas Meisas Tairelis ir jo palyda buvo įkurdinti už karališkos septos, aukštame bokšte pilkšvu stogu, dar vadinamame Mergelių bokštu nuo to laiko, kai karalius Beiloras Palaimintasis uždarė jame savo seseris, kad regint jas nekiltų pagunda puoselėti geidulingų minčių. Prie aukštų, medžio raižiniais papuoštų bokšto durų stovėjo du sargybiniai su paauksuotais lengvais šalmais, žaliais apsiaustais, papuoštais aukso spalvos atlaso apvadais, ir ant krūtinių prisiūtomis auksinėmis Haigardeno rožėmis. Abu vyrai buvo septynių pėdų ūgio, plačiapečiai, siaurų klubų, puikiai išmankštintais raumenimis. Priėjusi arčiau ir pamačiusi jų veidus, Sansa suprato negalinti jų atskirti. Abiejų smakrai buvo stambūs, akys mėlynos ir gilios, abu su vešliais rusvais ūsais.

— Kas jie? — užsimiršusi paklausė ji sero Loro.

— Asmeninė mano senelės sargyba, — paaiškino jis Sansai. — Motina pavadino juos Eriku ir Ariku, bet senelė negeba atskirti jų vieno nuo kito, tad vadina juos Dešiniu ir Kairiu.

Kairys ir Dešinys atidarė duris, išėjusi pro jas ir nulipusi kelias laiptų pakopas, jų pasitikti žengė pati Mardžerė Tairel.

— Ledi Sansa! — tyliai šūktelėjo. — Labai džiaugiuosi, kad atėjai. Būk pasveikinta.

Sansa suklupo būsimai karalienei po kojomis.

— Man didelė garbė, tavo malonybe.

— Gal geriau vadink mane Mardžere. Prašyčiau stotis. Lorai, padėk ledi Sansai atsistoti. Ar galiu kreiptis į tave vardu?

— Jei tik tau taip patinka.

Seras Loras padėjo jai atsistoti.

Kaip dera seseriai pakštelėjusi serui Lorui į skruostą, Mardžerė leido jam eiti ir paėmė Sansą už rankos.

— Eime, senelė jau laukia, o ji tikrai ne pati kantriausia iš ponių.

Židinyje jaukiai spragsėdama kūrenosi ugnis, o ant grindų buvo primėtyta salsvą aromatą skleidžiančių nendrių. Ant pakylos prie stalo sėdėjo per dešimt moterų.

Sansa atpažino tik aukštą ir orią lordo Tairelio žmoną, ledi Eiliri, kurios ilga žilstelėjusi kasa buvo suspausta briliantais papuoštais žiedais. Mardžerė supažindino ją su kitomis poniomis. Čia buvo trys Mardžerės pusseserės, — Mega, Ala ir Elinora, — visos panašaus amžiaus kaip ir Sansa. Krūtingoji ledi Jana buvo lordo Tairelio sesuo, ištekėjusi už sero Džono Fosovėjaus iš Žaliųjų Obuolių atšakos; dailutė šviesiaakė ledi Leonetė, taip pat iš Fosovėjų, buvo ištekėjusi už sero Garlano. Septonė Naisterika negražiu ir nuo raupsų randuotu veidu, rodės, buvo kuo puikiausiai nusiteikusi. Išblyškusi, elegantiška ledi Greisford laukėsi vaiko, o ledi Bulver buvo vaikas — ne vyresnė nei aštuonerių. Mere1 Sansa buvo linkusi vadinti apvalutę ir bruzdžią Meredit Krein, bet jokiu būdu ne ledi Meriveter — geidulingą, juodaakę gražuolę iš Myro.

Pagaliau Mardžerė atvedė ją prie sudžiūvusios ir žilos, bet gražios kaip lėlė moters, įsitaisiusios galustalėje.

— Man garbė pristatyti savo senelę, ledi Oleną, našlę velionio Lutoro Tairelio, buvusio Haigardeno lordo, kurio prisiminimas yra paguoda mums visiems.

Senoji moteris kvepėjo rožių vandeniu. Bet kodėl, juk ji tokia mažutė ir taiki?.. Ji tikrai neatrodė galinti įdurti.

— Pabučiuok mane, vaike, — tarė ledi Olena, neryškiomis rusvomis dėmėmis nusėta ranka trūktelėdama Sansos riešą. — Tu labai maloni, kad sutikai pavakarieniauti su manimi ir mano paikų vištų pulkeliu.

Sansa klusniai pabučiavo senę į skruostą.

— Labai malonu, kad buvau pakviesta, miledi.

— Pažinojau tavo senelį, lordą Rikardą, nors ir ne per geriausiai.

— Jis mirė dar prieš man gimstant.

— Žinau, vaike. Sklinda kalbos, kad tavo senelis Tulis taip pat guli mirties patale. Lordas Hosteris — tikriausiai jie tau pranešė? Senas žmogus, nors ne toks senas kaip aš. Ir vis dėlto galų gale visus mus apgaubia naktis, tik kai kuriuos per anksti. Kas jau kas, o tu tikrai tai patyrei, vargše mergaite. Žinau, tau teko iškęsti nemažai sielvarto. Apgailestaujame dėl tave ištikusių netekčių.

Sansa žvilgtelėjo į Mardžerę.

— Išgirdusi apie lordo Renlio mirtį, labai nuliūdau, tavo malonybe. Jis buvo narsus vyras.

— Ačiū už malonius žodžius, — padėkojo Mardžerė.

Jos senelė prunkštelėjo.

— Taip, ir narsus, ir žavingas, ir labai švarus. Jis mokėjo rengtis, žinojo, kaip šypsotis, kaip maudytis ir kažkodėl jam šovė mintis, kad visa tai žinodamas gali būti karaliumi. Tiesą sakant, Barateonams visuomet kildavo keistų minčių. Manyčiau, tai lemia jų gyslomis tekantis Targarienų kraujas. — Ji šniurkštelėjo ir pridūrė: — Kadaise jie buvo pasišovę ištekinti mane už vieno iš Targarienų, bet netrukus priverčiau juos to sumanymo atsisakyti.

— Renlis buvo narsus ir kilnus, senele, — pasakė Mardžerė. — Jį mėgo ir tėvas, ir Loras.

— Loras dar jaunas, — ryžtingai atrėžė ledi Olena, — ir puikiai moka lazda išversti vyrus iš balno. Bet šis gebėjimas išminties jam neprideda. O dėl tavo tėvo… Jei būčiau gimusi valstietė su dideliu mediniu šaukštu rankoje, gal būčiau įkrėtusi į tą taukais aptekusią jo galvą bent kiek košės.

— Mama… — priekaištingai tarstelėjo ledi Eiliri.

— Tylėk, Eiliri, nekalbėk su manim taip. Ir nevadink manęs „mama“. Negimdžiau tavęs, — jei būčiau gimdžiusi, tikrai prisiminčiau. Priekaištauti man gali tik dėl savo vyro, to stuobrio Haigardeno lordo.

— Senele, — įsiterpė Mardžerė, — kalbėdama atsargiau rinkis žodžius. Ką Sansa apie mus pagalvos?!

— Ji galėtų pagalvoti, kad dar turime košės galvose. Na, bent jau viena iš mūsų. — Ir senė vėl kreipėsi į Sansą: — Įspėjau juos, kad tai — išdavystė: Robertas turi du sūnus, o Renlis vyresnį brolį, tad kaip jis apskritai galėtų pretenduoti į tą bjaurų geležinį krėslą? „Patylėk, — pasakė mano sūnus, — argi nenori, kad tavo miela mergaitė taptų karaliene?“ Jūs, Starkai, kadaise buvote karaliai, karaliavo ir Arinai, ir Lanisteriai, o per moteriškąją liniją — net ir Barateonai, o Taireliai nebuvo iškilę aukščiau ūkvedžių, kol Eigonas Drakonas neatėjo ir Ugnies Lauke neiščirškino teisėto Žemupio karaliaus. Tiesą sakant, net ir mūsų pretenzijos į Haigardeną ne visai pagrįstos, kaip kad nuolat verkšlena tie bjaurybės Florentai. „Argi tai svarbu?“ — paklausi ir tai, žinoma, visiškai nesvarbu niekam, išskyrus tokius stuobrius kaip mano sūnus. Vien pagalvojęs, kad vieną gražią dieną galėtų išvysti savo vaikaitį, padėjusį užpakalį ant Geležinio sosto, Meisas pasipučia kaip… nagi, kaip ten jūs ją vadinate? Mardžere, tu gudresnė, būk gera, pasakyk savo vargšei, nukvakusiai senelei, kaip vadinama ta keista žuvis iš Vasaros salų, kuri bakstelėta išsipučia ir dešimt kartų padidėja?

— Jie vadina ją „pasipūtėle“, senele.

— Na, žinoma. Tie Vasaros salų žmonės visai neturi fantazijos. Tiesą pasakius, tą pasipūtėlę Meisas turėtų pasirinkti savo simboliu. Galėtų uždėti jai karūną, kaip Barateonai uždėjo savo elniui, — galbūt tada pasijustų laimingas. Jei paklaustumėte, ką manau, pasakyčiau, jog nuo šios kruvinos beprotybės mums reikėjo laikytis kuo toliau, bet pamelžęs karvę pieno į tešmenį nesugrąžinsi. Nuo tos dienos, kai lordas Pasipūtėlis uždėjo Renliui ant galvos karūną, esame įklimpę iki ausų, todėl ir susirinkome čia visko aptarti. Ką pasakysi tu, Sansa?

Sansa tik žioptelėjo, bet neištarė nė žodžio. Pati jautėsi kaip ta pasipūtėlė žuvis.

— Taireliai kildina save iš Garto Žaliarankio, — paskubomis nesumetusi nieko geriau, leptelėjo ji.

Erškėčių karalienė niekinamai prunkštelėjo.

— Kaip ir Florentai, Rovanai, Oukhartai ir dar bent pusė pietuose gyvenančių kilmingų giminių. Jie tvirtina, girdi, Gartas mėgęs berti sėklą į derlingą žemę. Nenustebčiau sužinojusi, kad žalios buvo ne tik jo rankos.

— Sansa, — įsiterpė ledi Eiliri, — tu tikriausiai labai išalkusi. Gal užkąskime šernienos, o paskui paragaukime citrininių pyragaičių?

— Citrininius pyragaičius labiausiai ir mėgstu, — prisipažino Sansa.

— Mums taip ir sakė, — linktelėjusi tarė ledi Olena, kuri — tai buvo akivaizdu — nė neketino nutilti. — Tas padaras, vardu Veiris, rodos, mano, kad turėtume būti jam dėkingos už šią žinią. Tiesą sakant, nė nežinau, kokia iš eunucho nauda. Man jie atrodo kaip vyrai, kuriems nurėžta tai, ką turėjo naudinga. Eiliri, gal liepsi tarnams nešti valgį, o gal nori mane badu numarinti? Čionai, Sansa, sėskis prie manęs, aš tikrai ne tokia nuobodi, kaip kitos. Tikiuosi, tau patinka kvailiai?

Sansa timptelėjo į šonus savo sijonus ir atsisėdo.

— Na… Kvailiai, miledi? Turėjai omenyje… apsirengusį juokdario kostiumu?

— Šį kartą pasidabinusį plunksnomis. O apie ką, manei, kalbu? Apie savo sūnų? O gal apie šias žavias ponias? Ne, neraudonuok, tavo plaukai tokios spalvos, kad, kai raudonuoji, atrodai lyg prapjautas granatas. Tiesą sakant, visi vyrai kvailiai, bet tie, kurie vilki juokdarių kostiumus, linksmina geriau už tuos su karūnomis ant galvų. Mardžere, vaikeli, kviesk Sviestmušį, pažiūrėkime, ar mums pavyks pralinksminti ledi Sansą. O visos kitos sėskitės prie stalo, ar viskam turiu vadovauti? Sansai tikriausiai atrodo, kad mano anūkės palyda — avių banda.

Sviestmušys pasirodė dar prieš patiekiant valgį, apsivilkęs juokdario kostiumu iš žalių ir geltonų plunksnų ir ant tuščios savo galvos užsidėjęs kepurę nulėpusiais kraštais. Tai buvo nežmoniškai ištukęs vyras, tris kartus storesnis už Mėnuliuką, bet į menę atskubėjo versdamasis kūlio, užšoko ant stalo ir tiesiai priešais Sansą padėjo didžiulį kiaušinį.

— Perskelk jį, miledi, — paliepė. Kai Sansa kiaušinį perskėlė, iš jo išsirito tuzinas viščiukų ir išsilakstė į visas puses. — Gaudykit juos! — šūktelėjo Sviestmušys.

Mažoji ledi Bulver vieną pastvėrė ir atidavė juokdariui, o šis atlošė galvą, įsikišo paukščiuką į plačiai išžiotą burną ir, rodės, nugurkė nė nekramtęs. Tada garsiai atsirūgo ir iš nosies iššnypštė debesėlį smulkučių gelsvų plunksnelių. Išsigandusi ledi Bulver garsiai pravirko, bet staiga jos ašaras pakeitė susižavėjimo šūksnis, — mat viščiukas išlindo iš jos drabužio rankovės ir ranka nutapseno žemyn.

Tarnams patiekus porų ir grybų sultinį, Sviestmušys ėmė žongliruoti ir ledi Olena, truputį pasilenkusi į priekį, alkūnėmis atsirėmė į stalą.

— Pažįsti mano sūnų, Sansa? Haigardeno lordą, Pasipūtėlį?

— Jis puikus lordas, — mandagiai atsakė Sansa.

— Tikras stuobrys, — kirto Erškėčių karalienė. — Ir jo tėvas buvo stuobrys. Mano vyras, velionis lordas Lutoras. Ak, aš jį labai mylėjau, — nesuprask manęs neteisingai. Jis buvo kilnus vyras ir neblogas miegamajame, bet… vis tiek stuobrys. Medžiodamas su sakalu kažkaip sugebėjo raitas nusiversti nuo uolos. Tarnai pasakojo, kad užvertęs galvą žiūrėjo į dangų ir visai nekreipė dėmesio, kur jį neša žirgas.

O dabar mano stuobrys sūnus daro tą patį, tik jodamas ant liūto, o ne ant ristūno. Įspėjau jį, kad užsėsti ant liūto lengva, o nulipti sunku, bet jis iš manęs tik pasišaipė. Jei kada nors turėsi sūnų, Sansa, dažnai karšk jam kailį, kad įprastų klausyti tavo patarimų. Turėjau tik vieną berniuką ir beveik niekada jo nemušiau, tad dabar jis labiau klauso Sviestmušio, o ne manęs. Sakiau jam, kad liūtas — ne jaukus kačiukas, o jis man: „Patylėk, motin…“ Jei paklaustum, ką manau, pasakyčiau, kad šioje karalystėje visi visus per dažnai tildo. Karaliams būtų daug daugiau naudos, jei nuleistų kalavijus ir paklausytų savo motinų.

Sansa susivokė, jog vėl sėdi išsižiojusi. Tad įsipylė į burną šaukštą sultinio, o tuo metu ledi Eiliri ir kitos moterys krizeno žiūrėdamos į Sviestmušį, atmušinėjantį apelsinus galva, alkūnėmis ir plačiu pasturgaliu.

— Noriu, kad išklotum man tiesą apie jaunąjį karalių, — staiga čiupo jautį už ragų ledi Olena. — Apie Džofrį.

Sansa stipriau suspaudė šaukštą. Tiesą? Negaliu. Maldauju, neprašyk to…

— Na… aš… aš…

— Taip, tu. Kas galėtų pažinoti jį geriau už tave? Pripažįstu, jis atrodo gana mielas. Truputį pasipūtęs, bet tai, matyt, Lanisteriams įaugę į kraują. Ir vis dėlto girdėjome nerimą keliančių kalbų. Ar jose yra tiesos? Ar tas vaikis tave skriaudė?

Sansa neramiai apsižvalgė. Sviestmušys įsigrūdo į burną visą apelsiną, pačiaumojo jį ir prarijo, tada delnu pliaukštelėjo sau per skruostą ir per nosies šnervę išpūtė sėklas. Moterys kikendamos ėmė ploti. Po menę siuvo tarnai ir Mergelių bokšto menėje tarškėjo šaukštai bei lėkštės. Vienas viščiukas vėl purptelėjo ant stalo ir nukūrė per ledi Greisford lėkštę su sultiniu. Nė viena iš moterų, rodės, nekreipia į jiedvi dėmesio, bet Sansa vis tiek bijojo.

Ledi Olenos kantrybė seko.

— Ko spoksai į Sviestmušį? Uždaviau tau klausimą ir laukiu, kad atsakytum. Ar Lanisteriai ištraukė tau liežuvį, vaike?

Seras Dontosas ją įspėjo, kad laisvai gali kalbėti tik dievų miške.

— Džofas… Karalius Džofris, jis… jo malonybė labai teisingas, gražus ir… narsus kaip liūtas.

— Taip, visi Lanisteriai liūtai, o kai Taireliai pagadina orą, jis pakvimpa rožėmis, — atšovė senė. — Bet ar jis geras? Ar protingas? Ar gerbs Mardžerę, ar bus jai švelnus, ar jos garbę gins kaip savąją?

— Gins, — pamelavo Sansa. — Jis labai… labai mielas.

— Jau sakei. Žinai, vaike, kai yra žmonių, kurie sako, kad tu tokia pat paika kaip Sviestmušys, ir aš imu jais tikėti. Mielas? Tikiuosi, įkaliau Mardžerei į galvą, ko vertas mielas vyras. Šiek tiek mažiau už mimo bezdalus. Eirionas Ugningasis irgi buvo gana mielas, bet vis tiek tikras pabaisa. Tad reikia klausti, kas iš tiesų yra Džofris? — Ištiesusi ranką, ji pastvėrė pro šalį einantį tarną už drabužio. — Porų nemėgstu. Paimk tą viralą ir atnešk man sūrio.

— Sūris bus patiektas po pyragėlių, miledi.

— Sūris bus patiektas, kai aš pageidausiu, o aš noriu jo dabar. — Senoji ledi vėl kreipėsi į Sansą: — Išsigandai, vaikeli? Nereikia bijoti, mes, čia susirinkusios, viso labo moterys. Pasakyk man tiesą ir nieko bloga tau nenutiks.

— Mano tėvas visuomet sakydavo tiesą, — tyliai tarė Sansa, bet jai vis tiek buvo sunku ištarti tuos žodžius.

— Lordas Edardas… Taip, jis tuo garsėjo, o vis dėlto buvo pavadintas išdaviku ir nukirsdintas.

Senė įbedė į ją akis — spindinčias ir skvarbias nelyginant kalavijo smaigalys.

— Džofris, — neištvėrusi pripažino Sansa. — Džofris tai padarė. Žadėjo man, kad bus gailestingas, ir vis tiek nukirto mano tėvui galvą. Sakė, girdi, tai ir yra gailestingumas. Negana to, nusivedė mane ant pilies sienos ir privertė žiūrėti. Į galvą ant mieto. Norėjo, kad verkčiau, bet… — Staiga ji nutilo, delnu prisidengė burną. Per daug pasakiau, o dievai, būkite man maloningi, jie sužinos, jie išgirs, kas nors vis tiek mane išduos.

— Pasakok toliau, — paragino ją Mardžerė. Būsimoji Džofrio karalienė. Sansa nežinojo, kiek pokalbio Mardžerė nugirdo.

— Negaliu. — O jeigu ji Džofriui pasakys, jei pasakys? Tada jis tikrai mane nužudys arba atiduos serui Ilinui Peinui. — Aš visai nenorėjau… Ir mano tėvas, ir brolis buvo išdavikai, mano gyslomis teka išdavikų kraujas, prašau, daugiau neverskite manęs ko nors pasakoti.

— Nurimk, vaike, — įsakmiai tarstelėjo Erškėčių karalienė.

— Tik pažiūrėk į ją, senele. Mergina bijo.

Senoji ledi šūktelėjo Sviestmušiui:

— Kvaily! Padainuok mums. Padainuok kokią nors ilgą dainą. Manau, ta apie mugę, lokį ir mergelę puikiausiai tiks.

— Bus padaryta! — atsiliepė storulis juokdarys. — Ši daina tikrai puikiai tiks! Pageidausi, kad dainuočiau atsistojęs ant galvos, miledi?

— Ar tuomet daina geriau skambės?

— Ne.

— Tada stovėk ant kojų. Nenorėtume, kad tau nukristų kepurė. Jei atmintis manęs neapgauna, tu niekad netrenki plaukų.

— Kaip ledi įsakys… — Sviestmušys žemai nusilenkė, garsiai nusiraugėjo, tada ištiesino pečius, atkišo pilvą ir sugriaudėjo: — „Buvo kartą lokys, LOKYS! Juodas ir rudas plaukų kamuolys…“

Ledi Olena pasimuistė ir vėl palinko į priekį.

— Seniai, dar tuomet, kai buvau jaunesnė už tave, visi žinojo, kad Raudonojoje pilyje ir sienos turi ausis. Ką gi, tos ausys tegul klausosi dainos, o mes, merginos, galėsime atvirai pasišnekėti.

— Bet, — tarė Sansa, — Veiris… jis žino, jis visada…

— Dainuok garsiau! — šūktelėjo Sviestmušiui Erškėčių karalienė. — Žinok, mano senos ausys beveik kurčios. Ką čia man kuždi, storas kvaily? Moku tau ne už šnabždesius. Dainuok!

— „LOKY! — paleido gerklę Sviestmušys ir stiprus žemas jo balsas aidu atsimušė nuo gegnių. — AK, LOKY, — TARĖ JIE, — EIME Į MUGĘ, TU, ŽVĖRIE!“ — „Į MUGĘ? — TARĖ JIS. — BET AŠ LOKYS! JUODAS IR RUDAS PLAUKŲ KAMUOLYS!“

Senoji ledi raukšlių išvagotu veidu šyptelėjo.

— Pas mus Haigardene tarp gėlių tūno daugybė vorų. Ir, kol nekiša nosies lauk, leidžiame jiems regzti savo tinklelius, bet jei pasipainioja po kojomis, mes juos tiesiog sutrypiame. — Ji patapšnojo Sansai per plaštaką. — O dabar, vaike, klok tiesą. Koks žmogus tas Džofris, besivadinantis Barateonu, bet atrodantis kaip tikras Lanisteris?

— „IR VIEŠKELIU IŠ ČIA Į TEN PATRAUKĖ TRYS BERNAI, OŽYS IR ŠOKANTIS LOKYS!“

Sansa pajuto gerklėje plakant širdį. Erškėčių karalienė sėdėjo taip arti, kad ji užuodė gaižų senės iškvepiamą orą. Ilgais liesais pirštais ji spaudė Sansai riešą. Jai iš kitos pusės sėdinti Mardžerė taip pat klausėsi ausis ištempusi. Ją nukrėtė šiurpas.

— Pabaisa, — taip baikščiai, kad pati vos girdėjo ištartą žodį, sušnabždėjo Sansa. — Džofris yra pabaisa. Jis melavo dėl mėsininko berniuko ir privertė mano tėvą nugalabyti mano vilkę. Kai jam neįtinku, jis liepia karaliaus sargybai mane mušti. Jis piktas ir žiaurus, miledi, taip jau yra. Ir karalienė tokia pat.

Ledi Olena Tairel ir jos anūkė susižvalgė.

— Ak, — tarė senoji moteris, — kaip gaila…

O dievai, apimta siaubo pagalvojo Sansa, jei Mardžerė už jo netekės, Džofris supras, kad aš dėl to kalta.

— Prašau, — leptelėjo ji, — neatšaukite vestuvių…

— Nebijok, lordas Pasipūtėlis tvirtai nusprendė, kad Mardžerė turi tapti karaliene. O Tairelio žodis vertas daugiau nei visas Kasterlių Uolos auksas. Bent jau mano laikais taip buvo. Bet vis tiek dėkojame tau, vaike, kad pasakei tiesą.

— „…ŠOKO IR SUKOS IKI PAT MUGĖS! IKI PAT MUGĖS! IKI PAT MUGĖS!“ — straksėdamas ir trypdamas plyšavo Sviestmušys.

— Sansa, gal norėtum pasisvečiuoti Haigardene? — Šypsodamasi Mardžerė Tairel buvo labai panaši į savo brolį Lorą. — Dabar ten žydi visos rudens gėlės, be to, yra sodų ir fontanų, pavėsingų kiemelių, marmurinių kolonadų. Mano lordas tėvas savo dvare visuomet turi dainių, daug geresnių už Sviestmušį, taip pat fleitininkų, smuikininkų ir arfininkų. Pas mus geriausi žirgai, be to, turime pramogai skirtų burlaivių, kuriais galima plaukioti Manderiu. Ar medžioji su sakalais, Sansa?

— Truputį, — prisipažino ji.

— „AK, MERGELĖ ŠVIESIAPLAUKĖ, VEIDELIS TYRAS IR MEILUS — VEIDELIS TYRAS IR MEILUS, O JOS PLAUKUOS — MEDUS!“

— Žinau, kad pamėgtum Haigardeną ne mažiau už mane. — Mardžerė nubraukė Sansai nuo veido išsipešusią plaukų sruogą. — Pamačiusi jį, niekada nenorėtum grįžti. Galbūt tau ir nereikėtų…

— „JOS PLAUKAI! JOS PLAUKAI! MERGELĖ SU MEDAUS PLAUKAIS!“

— Patylėk, vaikeli, — griežtai sudraudė anūkę Erškėčių karalienė. — Sansa mums dar net nepasakė, ar norėtų atvykti į svečius.

— Ak, mielai atvykčiau, — tarė Sansa.

Haigardenas jai rodėsi esanti vieta, apie kurią visada svajojo, tarsi puikus, stebuklų kupinas dvaras, kurį ji kadaise tikėjosi rasti Karaliaus Uoste.

— „…KVEPĖJO VASAROS LAUKAIS. LOKYS! LOKYS! JUODAS IR RUDAS PLAUKŲ KAMUOLYS.“

— Bet karalienė… — pridūrė Sansa, — ji manęs neišleis.

— Išleis. Be Haigardeno Lanisteriams nėra ko svajoti, kad Džofris išlaikys sostą. Jei mano lordas sūnus, tas stuobrys, paprašys, ji neturės kitos išeities, tik sutikti.

— Ar jis paprašys? — paklausė Sansa. — Ar paprašys?

Ledi Olena susiraukė.

— Nematau reikalo leisti jam spręsti pačiam. Žinoma, tikrojo mūsų tikslo jis nė nenumanys.

— „JIS UŽUODĖ TĄ KVAPĄ VASAROS ORE!“

Sansa suraukė kaktą.

— Tikrojo mūsų tikslo? Ką tai reiškia, miledi?

— „SUŠNARPŠTĖ, SURIAUMOJO IR UŽUODĖ JĮ ČIA! UŽUODĖ MEDŲ VASAROS ORE!“

— Pasirūpinti, kad saugiai ištekėtum, vaike, — Sviestmušiui laidant gerklę ir traukiant seną dainą, paaiškino ledi Olena, — už mano anūko.

Ištekėti už sero Loro, ak… Sansai užgniaužė kvapą. Ji prisiminė serą Lorą, dėvintį ryškiai mėlynus, spindinčius šarvus, metantį jai rožę; serą Lorą, apsirengusį baltais šilkiniais drabužiais, tokį tyrą, nekaltą ir gražų; duobutes skruostuose, kurios atsirasdavo jam šypsantis; jo meilų juoką, jo rankos šilumą. Ji galėjo tik įsivaizduoti, kaip jaustųsi pakėlusi jo tuniką ir delnais glostydama švelnią jo odą, pasistiebusi ant pirštų galų ir jį bučiuodama, pirštais braukdama per vešlias, rudas jo garbanas ir skęsdama jo tamsiai rudų akių gelmėje. Jos kaklą, o netrukus ir veidą išmušė raudonis.

— „AK, AŠ MERGELĖ — ŠVIESI IR TYRA! NEŠOKSIU SU GAURIUM LOKIU NIEKADA! LOKYS! LOKYS! NEŠOKSIU TIKRAI, JIS — PLAUKŲ KAMUOLYS!“

— Ar tau tai patiktų, Sansa? — paklausė Mardžerė. — Niekada neturėjau sesers, tik brolius. Ak, prašau, pasakyk: „Taip“, pasakyk, kad sutinki tekėti už mano brolio.

Staiga žodžiai ėmė liete lietis jai iš burnos:

— Taip. Sutinku. Nieko daugiau ir netrokštu, tik ištekėti už sero Loro, aš jį myliu…

— Už Loro? — irzliai prunkštelėjo ledi Olena. — Nebūk paika, mergaite. Karaliaus sargybos riteriai tuoktis negali. Ar tame Vinterfele tave išvis ko nors mokė? Kalbėjome apie mano anūką Vilą. Aišku, jis tau truputį per senas, bet tikrai šaunus vyras. Tikrai ne stuobrys, be to, Haigardeno paveldėtojas.

Sansa pajuto, kad jai silpna; vieną akimirką jos galva buvo pilna svajų apie Lorą, o kitą visas tas svajones iš jos staiga atėmė. Vilas? Vilas?

— Aš… — paikai leptelėjo ji. Mandagumas — ledi šarvai. Galvok, ką sakai, ir neįžeisk jų. — Nepažįstu sero Vilo. Niekada neturėjau tokios garbės, miledi. Ar jis… toks pat puikus riteris kaip ir jo broliai?

— „…IŠKĖLĖ JĄ AUKŠTAI AUKŠTAI! LOKYS! LOKYS!“

— Ne, — atsakė Mardžerė, — jis niekada nedavė riterio priesaikos.

Jos senelė suraukė kaktą.

— Pasakyk mergaitei tiesą. Reikalas tas, kad vargšas vaikinas luošas.

— Jis susižeidė pirmajame savo turnyre, dar būdamas ginklanešys, — pridūrė Mardžerė. — Žirgas griuvo ir prispaudęs sulaužė jam koją.

— Dėl to kaltas tas gyvatė dornietis, tas Oberinas Martelis. Ir jo meisteris.

— „KVIEČIAU RITERĮ, BET TU LOKYS! LOKYS! LOKYS! JUODAS IR RUDAS PLAUKŲ KAMUOLYS!“

— Vilo koja sužeista, bet jis geros širdies, — tarė Mardžerė. — Kai buvau mažytė, jis man skaitydavo ir piešdavo žvaigždes. Mylėsi jį ne mažiau, nei mylime mes, Sansa.

— „MERGELĖ SPYRIOJOS IR KLYKĖ UŽ DU, BET MEDŲ NULAIŽĖ JIS JAI NUO PLAUKŲ. NUO PLAUKŲ! NUO PLAUKŲ! NULAIŽĖ MEDŲ JAI NUO PLAUKŲ!“

— Kada galėčiau su juo susipažinti? — nedrąsiai pasiteiravo Sansa.

— Greitai, — pažadėjo jai Mardžerė. — Po mudviejų su Džofriu vestuvių, kai atvyksi į Haigardeną. Senelė tave nusiveš.

— Taip ir padarysiu, — pritarė senė, tapšnodama Sansai per plaštaką ir šypsodamasi suvytusią veido odą raukšlėmis išvagojusia šypsena. — Būtinai.

— „JI DŪSAVO, SPARDĖS IR GYNĖS PATI!“ — „LOKY, — TADA UŽDAINAVO, — TU MAN PATINKI!“ — „IR JIEDU NUĖJO, KUR TRAUKĖ KITI, LOKYS, LOKYS IR MERGELĖ ŠVIESI!“ — rėkte išrėkė paskutinę eilutę Sviestmušys, aukštai pašoko ir abiem kojomis taip dunkstelėjo į grindis, kad net ant stalo stovinčios vyno taurės sudrebėjo. Moterys juokdamosi paplojo.

— Jau maniau, kad ta siaubinga daina niekada nesibaigs, — pasakė Erškėčių karalienė. — O štai ir mano sūris…

1 Angl. merry — ir „linksmas, džiugus, guvus“ (vert. past.).