Kardų audra

Daneiris

Virš vis dar melsvų vandenų sklido neskubrus, nenutrūkstamas būgnais mušamas ritmas ir švelnus galerų irklų pliauškėjimas. Joms iš paskos girgždėdamas plaukė didelis burinis karo laivas, traukiamas storų, prie galerų pririštų ir kaip stygos įsitempusių virvių. „Baleriono“ burės kybojo subliūškusios, beviltiškai nukarusios nuo stiebų. Ir vis dėlto, stovėdama priekiniame denyje ir žiūrėdama, kaip giedrame žydrame danguje vienas kitą vaikosi jos drakonai, Daneiris Targarien buvo tokia laiminga, kad jau ir neprisiminė, kada šitaip jautėsi.

Jos dotrakiai jūrą vadino nuodingu vandeniu ir kreivai žiūrėjo į bet kokį skystį, netinkamą gerti jų arkliams. Tą dieną Kvarto uoste inkarus pakėlė trys buriniai laivai, — galėjai pamanyti, kad jie plaukia ne į Pentosą, o tiesiai į pragarą. Jos jauni narsūs kraujo raiteliai į besisūpuojančią kranto liniją spoksojo iš baimės išvertę akis ir kiekvienas iš jų trijų buvo tvirtai pasiryžęs neišsiduoti, kad bijo, anksčiau už kitus du, o jos tarnaitės, Iri ir Džiki, iš visų jėgų įsikibusios laikėsi turėklų ir, vos tik laivui susiūbavus, pasilenkusios virš jų imdavo lupti ožius. Visi kiti nedidelio Dani chalasaro nariai tūnojo triume: jie mieliau liko su nerimstančiais savo žirgais, o laivus supančio pasaulio, kuriame nebuvo nė lopinėlio žemės, visai nenorėjo matyti. Kai šeštą kelionės dieną juos užklupo staigi ir smarki audra, Dani išgirdo juos per liukų angas: vos tik „Balerionas“ pakildavo ant bangos arba imdavo nuo jos leistis, žirgai pradėdavo bilsnoti kanopomis ir prunkšti, o raiteliai — melstis plonais ir virpančiais balsais.

Bet Dani negalėjo išgąsdinti jokia audra. Ji buvo vadinama Daneiris, Audros Dukra, nes rėkdama atėjo į šį pasaulį tolimojoje Vėtrų Gūžtoje, siaučiant smarkiausiai vesterosiečių atmintyje išlikusiai audrai, tokiai baisiai, kad vėjas nuo pilies sienų plėšė pritaisytas chimeras ir taip sudaužė tėvo flotilę, kad laivai tiko nebent prakurams.

Siauroji jūra dažnai būdavo audringa ir vaikystėje, sprukdama iš vieno laisvojo miesto į kitą ir jai ant kulnų lipant Grobiko samdytiems peiliams, Dani buvo perplaukusi ją gal pusšimtį kartų. Dani mėgo jūrą. Jai patiko uosti gaivų, druska persismelkusį orą ir žvelgti į begalinę horizonto liniją, tolumoje besiribojančią vien su žydro dangaus skliautu. Tuomet ji jausdavosi maža, bet kartu ir laisva. Jai patiko ir delfinai, kartais išnirdavę ir lydėdavę „Balerioną“, skrosdavę bangas nelyginant sidabrinės ietys, ir kartkartėmis švystelėdavusios žuvys skraiduolės; patiko net jūreiviai su savo dainomis ir pasakojimais. Kartą, plaukdama į Bravosą ir žiūrėdama, kaip staiga pakilus vėjui laivo įgula iš paskutiniųjų mėgina nuleisti didžiulę žalią burę, net pagalvojo, kaip būtų puiku tapti jūreiviu. Bet kai papasakojo tai savo broliui, Viseiris sučiupo ją už plaukų ir suko juos tol, kol ji ėmė verkti. „Tavo gyslomis teka drakonų kraujas! — suriko jis. — Drakonų, o ne dvokiančios žuvies!“

Jis buvo kvaištelėjęs ir dėl to, ir dėl daugybės kitų dalykų, pagalvojo Dani. Jei būtų buvęs išmintingesnis ir kantresnis, pats būtų iškėlęs burę ir nuplaukęs į vakarus užimti teisėtai jam priklausančio sosto. Ji puikiai suprato, kad Viseiris buvo paikas ir kupinas pagiežos, bet kartais vis tiek jo ilgėdavosi. Ne to žiauraus ir silpno vyro, kuriuo jis tapo prieš mirtį, o brolio, kartais leisdavusio įsiropšti pas jį į lovą, vaikino, kuris pasakodavo jai apie Septynias Karalystes ir kalbėdavo apie tai, kaip pagerėtų jų gyvenimas, jei jam pavyktų apginti savo teises į karūną.

Prie Dani priėjo kapitonas.

— O, kad „Balerionas“ galėtų pakilti ir sklęsti kaip jo bendravardis drakonas, tavo malonybe! — prabilo jis netaisyklinga valyrų kalba su labai ryškiu Pentoso akcentu. — Tuomet mums nereikėtų nei irkluoti, nei traukti jo virvėmis, nei melstis, kad pakiltų vėjas.

— Tiesa, būtų gerai, kapitone, — šyptelėjusi atsakė Dani patenkinta, kad pelnė šio vyro simpatiją. Kapitonas Grolėjus buvo senas pentošietis, kaip ir jo šeimininkas Ilyrijus Mopatis, ir kai į jo laivą buvo atnešti trys drakonai, ėmė jaudintis kaip nekalta mergelė. Sukabintos ant planšyrų ir dabar tebekabojo penkios dešimtys kibirų, pilnų jūros vandens, jei kartais laive kiltų gaisras. Iš pradžių Grolėjus norėjo, kad drakonai liktų uždaryti narvuose, ir dėl kapitono ramybės Dani sutiko, bet nelaisvėje jie atrodė taip varganai, kad netrukus ji apsigalvojo ir griežtai pareikalavo juos išleisti.

Dabar dėl to džiaugėsi ir pats kapitonas Grolėjus. Tiesa, buvo kilęs vienas nedidelis gaisras, bet vyrai greitai jį užgesino; užtat „Baleriono“ triumuose, rodės, staiga labai sumažėjo žiurkių: jų buvo daug mažiau nei anksčiau, kai šis laivas dar vadinosi „Saduleonu“. O Dani įgula, kuriai šie padarai kėlė ir baimę, ir smalsumą, palengva ėmė įtartinai uoliai didžiuotis „savo“ drakonais. Visi, pradedant kapitonu ir baigiant koko padėjėju, mėgo žiūrėti, kaip ta trijulė skraido, nors… ir ne taip labai kaip Dani.

Jie mano vaikai, tarė ji sau, ir jei magė sakė tiesą, daugiau vaikų niekada negalėsiu turėti.

Viseriono žvynai buvo balti kaip grietinėlė; ragai, sparnai, nugaros viršus ir ketera — rusvai gelsvi, tarsi auksiniai, ir ryškiai tviskantys saulėje kaip metalas. Reigalas buvo gimęs iš vasaros žalumos ir rudens bronzos. Jiedu sklendė virš laivų sukdami plačius ratus, kildami vis aukščiau, mėgindami vienas kitą aplenkti ir palikti sau po kojomis.

Dani žinojo, kad drakonams visada patinka pulti priešą iš aukštai. Kai tik kuris nors iš dviejų atsidurdavo tarp savo varžovo ir saulės, tuoj suglausdavo sparnus, klykdamas nerdavo žemyn ir jau dviese krisdavo iš dangaus susikibę, susiraizgę į žvynuotą kamuolį, kaukšėdami nasrais ir uodegomis plakdami orą. Kai drakonai susikibo pirmą kartą, Dani baiminosi, kad jiedu trokšta vienas kitą pribaigti, tačiau tai buvo tik žaidimas. Po kelių akimirkų jiedu pūkštelėdavo į vandenį, pasileisdavo ir vėl imdavo kilti — klykdami, šnypšdami, plakdami orą sparnais, nuo kurių garuodavo jūros vanduo. Drogonas taip pat skraidė, tik jo niekur nebuvo matyti; jis tikriausiai medžiojo, per kelias mylias juos aplenkęs arba per kelias mylias nuo jų atsilikęs.

Jos Drogonas nuolat būdavo alkanas. Alkanas ir greitai augantis. Dar metai kiti, ir tikriausiai bus toks didelis, kad ant jo bus galima skraidyti. Tada šiai didžiulei sūriai jūrai įveikti man nereikės jokių laivų.

Bet tos dienos dar reikėjo palaukti. Reigalas ir Viserionas stambumu prilygo nedideliam šuniui, Drogonas buvo tik truputį už juos didesnis, tačiau bet kuris šuo būtų svėręs daugiau nei drakonas. Jie buvo lengvesni, nei iš pirmo žvilgsnio atrodė: vien žvynuota plėve padengti sparnai, kaklai ir uodegos. Tad kol kas, norėdama grįžti namo, Daneiris Targarien turėjo kliautis medžiu, vėju ir stora drobe.

Medis ir stora drobė iki šiol jai tarnavo be priekaištų, bet nepatikimas vėjas ją išdavė. Šešias dienas ir naktis vėjas buvo palikęs juos likimo valiai, bet ir dabar, išaušus septintai, jis nė karto nepasiuntė tokio šuoro, kuris būtų išpūtęs bures. Laimė, du iš magistro Ilyrijaus jai iš paskos pasiųstų laivų buvo prekybinės galeros, kurių kiekviena turėjo po du šimtus irklų ir kuriose netrūko stiprių vyrų, galinčių irkluoti. „Balerionas“, didelis karo laivas, buvo visiškai kitoks: gremėzdiška gelda su plačiomis rėjomis, didžiuliais triumais ir milžiniškomis burėmis, bet visiškai bejėgė jūroje nurimus vėjui. „Vagaras“ ir „Meraksas“ ištempė ir pririšo virves, kad galėtų jį tempti, tačiau „Balerionas“ vilkosi kankinamai lėtai. Visi trys laivai buvo pilni įgulos, keleivių ir krovinių.

— Nematau Drogono, — tarė į priekinį denį užlipęs ir prie jos prisidėjęs seras Džora Mormontas. — Ar jis vėl kažkur pražuvo?

— Tai mes pražuvome, sere. Kaip ir aš, Drogonas negali pakęsti šito šliaužimo vandeniu. — Juodasis jos drakonas buvo drąsesnis už kitus du: jis pirmas pamėgino pakilti virš vandens, pirmas nuskrido nuo vieno laivo ant kito, pirmas pasislėpė dangumi plaukiančiame debesyje… ir pirmas pradėjo medžioti. Vos tik žuvis skraiduolė išnirdavo iš vandens, ji būdavo perveriama liepsnos žeberklo, pačiupta ir nugurkta. — Ar didelis jis augs? — apimta smalsumo paklausė Dani. — Ar tu žinai?

— Septyniose Karalystėse buvo sakmių apie drakonus, kurie užaugdavo tokie dideli, kad ištraukdavo iš vandens milžiniškus krakenus.

Dani nusijuokė.

— Būtų nuostabu pamatyti…

— Tai tik sakmė, chalise, — tarė ištremtasis riteris. — Jose taip pat pasakojama, kad išmintingi seni drakonai sulaukia ir tūkstančio metų.

— O kiek iš tiesų gyvena drakonas? — Ji pakėlė galvą ir išvydo Viserioną, neriantį žemyn, praskrendantį visai žemai virš laivo, lėtai vasnojantį sparnais ir judinantį suglebusias bures.

Seras Džora gūžtelėjo.

— Drakonas gyvena daug kartų ilgiau už žmogų — bent jau dainose tuo norima mus įtikinti. Bet… Septyniose Karalystėse nuo seno geriausiais būdavo pripažįstami Targarienų giminės drakonai. Jie būdavo auginami karui, tad mūšiuose ir žūdavo. Nukauti drakoną tikrai nelengva, tačiau įmanoma.

Ginklanešys Žilabarzdis, stovėdamas prie laivo priekį puošiančios medinės figūros ir viena liesa ranka remdamasis į ilgą kietmedžio lazdą, atsisuko į juodu ir tarė:

— Balerionas Juodasis Siaubas sulaukė dviejų šimtų metų ir mirė valdant Džaheiriui Taikintojui. Jis buvo toks didelis, kad nekramtęs galėjo praryti jautį. Drakonas niekada nesiliauja augęs, tavo malonybe, jei tik gyvena laisvas ir turi maisto.

Jis buvo vardu Arstanas, bet dėl pražilusių žandenų Stipruolis Belvasas praminė jį Žilabarzdžiu ir dabar jau beveik visi jį taip vadino. Ginklanešys Arstanas buvo aukštesnis už serą Džorą, bet ne toks raumeningas; jo akys buvo šviesiai žydros, o ilga barzda balta kaip sniegas ir švelni kaip šilkas.

— Jei gyvena laisvas? — susidomėjusi paklausė Dani. — Apie ką tu kalbi?

— Karaliaus Uoste tavo protėviai savo drakonams pastatė didžiulę pilį su kupolo formos bokštu. Ji vadinama Drakonų Duobe. Ta pilis tebestūkso ant Reinės kalvos, tiesa, jau gerokai apgriuvusi. Ten senų senovėje gyveno karaliaus drakonai, o pilyje buvo daugybė urvų ir tokios plačios geležinės durys, kad pro jas būtų galėję įjoti trisdešimt vienas šalia kito išsirikiavusių riterių. Ir vis dėlto jau tuomet kažkas atkreipė dėmesį, kad nė vienas iš Duobėje gyvenančių drakonų neužaugdavo toks didelis kaip jo protėviai. Meisteriai sakydavo, girdi, augti drakonams trukdydavusios aukštos pilies sienos ir didžiulis kupolas virš galvos.

— Jei sienos neleistų mums augti, visi valstiečiai būtų maži kaip nykštukai, o karaliai — tikri milžinai, — tarė seras Džora. — Esu matęs vyrų iš stuomens ir iš liemens, gimusių lūšnelėse, ir neūžaugų, gyvenančių pilyse.

— Žmonės yra žmonės, — nenusileido Žilabarzdis. — O drakonai — visai kas kita.

Seras Džora niekinamai prunkštelėjo.

— Kokia gili mintis. — Tremtinys riteris senio nemėgo ir nė neketino to slėpti. — Be to, ką tu išmanai apie drakonus…

— Tiesą sakai, beveik nieko. Bet gana ilgai tarnavau Karaliaus Uoste, tada Geležiniame soste sėdėjo karalius Eiris, ir kai eidavau į sosto menę, iš palubių nuo visų sienų į mane žvelgdavo drakonų kaukolės.

— Viseiris man apie tas kaukoles pasakojo, — prisiminė Dani. — Grobikas jas nuėmė ir kažkur paslėpė. Negalėjo pakęsti, kad jos iš aukštai žvelgia į jį, sėdintį užgrobtame soste. — Ji pamojo Žilabarzdžiui prieiti arčiau. — Gal pažinojai mano karalių tėvą?

Mat karalius Eiris II mirė jo dukrai dar negimus.

— Turėjau tą didžią garbę, tavo malonybe.

— Ar jis tau atrodė geras ir malonus?

Žilabarzdis kaip įmanydamas mėgino nuslėpti jausmus, bet jam nepavyko, ir visa, ką jautė, atsispindėjo veide.

— Jo malonybė… dažnai būdavo malonus.

— Dažnai? — Dani šyptelėjo. — Bet ne visada?

— Su tais, kuriuos laikė savo priešais, jis galėdavo elgtis labai šiurkščiai.

— Išmintingas vyras niekada nevadina savo priešu karaliaus, — tarė Dani. — Ar pažinojai ir mano brolį Reigarą?

— Buvo kalbama, kad princo Reigaro niekas niekada iš tiesų nepažinojo. Tačiau man buvo leista matyti jį, dalyvaujantį turnyre, be to, dažnai girdėdavau jį skambinant savąja arfa sidabrinėmis stygomis.

Seras Džora prunkštelėjo.

— Kaip ir tūkstantis kitų kokioje nors derliaus šventėje. Dar pasigirk, kad buvai jo ginklanešys.

— Šito nesakau, sere. Princo Reigaro ginklanešys buvo Milesas Mutonas, o paskui — Ričardas Lonmautas. Paskui, kai tie du vyrai tą garbę užsitarnavo, jis pats įšventino juos į riterius ir jiedu liko princui artimi žmonės. Princas brangino ir jaunojo lordo Koningtono draugystę, bet seniausias jo bičiulis buvo Arturas Deinas.

— Ryto Kalavijas! — susižavėjusi šūktelėjo Dani. — Viseiris pasakodavo apie jo stebuklingus baltus ašmenis. Sakydavo, kad seras Arturas — vienintelis riteris karalystėje, prilygstantis mūsų broliui.

Žilabarzdis nulenkė galvą.

— Man nedera abejoti princo Viseirio žodžiais.

— Karaliaus, — pataisė jį Dani. — Jis buvo karalius, nors niekada nevaldė. Viseiris, Trečiasis šiuo vardu. Bet ką turi omenyje? — Iš Žilabarzdžio tokio atsakymo ji nesitikėjo. — Seras Džora kartą pavadino Reigarą paskutiniu drakonu. Matyt, jei buvo taip vadinamas, jis buvo neprilygstamas karys?

— Tavo malonybe, — tarė Žilabarzdis, — Drakono Uolos princas buvo tikrai galingas karys, bet…

— Tęsk, — paragino Dani. — Su manimi gali kalbėti visiškai atvirai.

— Kaip įsakysi… — Suraukęs kaktą, senis pasirėmė į kietmedžio lazdą. — Neprilygstamas karys… Tai puikūs žodžiai, tavo malonybe, bet žodžiais mūšių nelaimėsi.

— Mūšiai laimimi kalaviju, — tiesiai išrėžė seras Džora. — Ir princas Reigaras tikrai mokėjo juo darbuotis.

— Tikra tiesa, sere, bet… esu matęs daugybę turnyrų ir daugiau karų, nei būčiau norėjęs, ir, kad ir koks stiprus, vikrus ir patyręs būtų riteris, yra ir kitų, galinčių jam prilygti. Vyras gali laimėti vieną turnyrą ir greitai iškristi iš balno kitame. Pralaimėjimą gali lemti ir slidus pievos plotelis, ir tai, ką turnyro išvakarėse valgei vakarienei. O pergalę gali padėti pasiekti pasikeitusi vėjo kryptis. — Jis žvilgtelėjo į serą Džorą. — Arba skarelė, užrišta ant žasto ir reiškianti damos palankumą.

Mormonto veidas apsiniaukė.

— Galvok, ką šneki, seni.

Dani žinojo, kad Arstanas matė serą Džorą besikaunantį Lanisporte, turnyre, kurį Mormontas laimėjo ryšėdamas ant rankos damos palankumą reiškiančią skepetą. Kartu jis laimėjo ir tą damą; Linesę iš Haitauerių giminės, antrąją savo žmoną, gražią ir kilmingą… Bet ji serą Džorą sužlugdė, paliko jį ir dabar jam buvo labai nemalonu ją prisiminti.

— Būk atlaidus, mano riteri. — Dani delnu palietė Džoros ranką. — Esu tikra, kad Arstanas nenorėjo tavęs įžeisti.

— Jei jau taip sakai, chalise… — nenoromis ir niūriai atsakė seras Džora.

Dani vėl kreipėsi į ginklanešį:

— Apie Reigarą beveik nieko nežinau. Tik tiek, kiek papasakojo Viseiris, o kai žuvo jo brolis, jis buvo dar mažas berniukas. Koks iš tiesų buvo Reigaras?

Senis susimąstė.

— Pajėgus. Pirmiausia — pajėgus. Ryžtingas, viską gerai apgalvojantis, pareigingas, energingai siekiantis tikslo. Apie jį pasakojama viena legenda… Bet seras Džora, žinoma, taip pat yra ją girdėjęs.

— Norėčiau išgirsti ją iš tavo lūpų.

— Kaip pageidauji, — tarė Žilabarzdis. — Dar būdamas berniukas, Drakono Uolos princas buvo pernelyg įnikęs į knygas. Skaityti jis pradėjo taip anksti, kad žmonės kalbėjo, girdi, jo besilaukdama karalienė Reila, matyt, prarijo kelias knygas ir žvakę. Žaisti su kitais vaikais Reigaras nenorėjo. Meisteriai pagarbiai žavėjosi jo išmintimi, bet jo tėvo riteriai piktai juokaudavo, kad gimė dar vienas Beiloras Palaimintasis. Bet vieną dieną knygų ritiniuose princas Reigaras kažką perskaitė ir netikėtai tapo visiškai kitu žmogumi. Niekas nežino, kas toje knygoje buvo parašyta, bet staiga, vieną ankstų rytą, riteriams velkantis šarvus ir segantis kalavijus, jis pasirodė kieme. Ir, priėjęs prie sero Vilemo Dario, kovų meistro, tarė: „Prašyčiau duoti man kalaviją ir šarvus. Rodos, turiu tapti kariu.“

— Ir tapo! — džiaugsmingai šūktelėjo Dani.

— Iš tiesų, — pritarė Žilabarzdis ir nusilenkė. — Prašau man atleisti, tavo malonybe. Kalbame apie karius ir štai matau, kad jau atsikėlė Stipruolis Belvasas. Turiu juo pasirūpinti.

Dani žvilgsnis nukrypo į laivagalį. Eunuchas lipo iš triumo ir, turint omenyje jo stotą, gana vikriai lindo per liuką laivo viduryje. Belvasas buvo kresnas, plačiapetis, beveik šimtą kilogramų sveriantis riebalų ir raumenų kalnas, o ant storo jo pilvo buvo matyti daugybė išblukusių balsvų randų. Jis mūvėjo dukslias kelnes, buvo susijuosęs geltona šilkine juosta ir vilkėjo juokingai ploną odinę liemenę, prisegiotą geležinių smeigių.

— Stipruolis Belvasas alkanas! — sugriaudėjo jis, į nieką tiesiai nesikreipdamas. — Stipruolis Belvasas dabar valgys! — Atsisukęs laivo pirmagalyje jis pamatė Arstaną. — Žilabarzdi! Atnešk Stipruoliui Belvasui valgyt!

— Gali eiti, — tarė Dani ginklanešiui. Jis dar kartą nusilenkė ir nuėjo rūpintis tuo, kuriam tarnavo.

Seras Džora, kurio tiesmukumas ir šiurkštumas atsispindėjo veide, susiraukęs žvilgsniu nulydėjo nueinantį ginklanešį. Mormontas buvo galingo stoto ir tvirtas vyras, jo smakras buvo stambus, pečiai platūs. Tikrai ne gražuolis, bet ištikimiausias bičiulis iš visų, kada nors Daneiris turėtų.

— Turėtum būti išmintinga ir neimti senio žodžių už gryną pinigą, — kai Žilabarzdis nuėjo ir jau negalėjo jų girdėti, tarė jai seras Džora.

— Karalienė turi išklausyti visus, — priminė jam Dani. — Kilmingus ir prasčiokus, stipriuosius ir silpnuosius, ištikimuosius ir parsidavėlius. Vienas balsas gali būti melagingas, bet daugybėje balsų visuomet slypi tiesa. — Šią išmintį ji buvo perskaičiusi knygoje.

— Tuomet išklausyk ir manęs, tavo malonybe, — tarė ištremtasis riteris. — Tas Arstanas Žilabarzdis pučia tau miglą į akis. Jis per senas būti ginklanešiu ir per daug iškalbingas tarnauti tam mulkiui eunuchui.

Taip, tai išties keista, turėjo pripažinti sau Dani. Stipruolis Belvasas kadaise buvo vergas, išaugintas ir parengtas kovoms vergams skirtose Mirino uosto iškasose. Magistras Ilyrijus atsiuntė jį jos saugoti, — bent jau taip tvirtino pats Belvasas, — ir jai iš tikrųjų reikėjo sargybos. Mat tam, kuris ją nužudys, Grobikas buvo pažadėjęs duoti žemės ir suteikti lordo titulą. Vienas pasikėsinimas jau buvo: turguje norėta parduoti jai statinaitę užnuodyto vyno. Artėjant prie Vesteroso grėsmė, kad vėl bus pasikėsinta į jos gyvybę, tolydžio didėjo. Kvarte burtininkas Pijatas Prėjus pasiuntė vieną iš Gailiųjų vyrų atkeršyti už Nemirtingąjį, kurį ji sudegino Dulkių rūmuose. Sklido kalbos, kad burtininkai niekada nepamiršta patirtų skriaudų, o Gailiesiems vyrams visuomet pavyksta nužudyti skriaudiką. Dauguma dotrakių taip pat bus jai priešiški. Chalo Drogo ko dabar turėjo savo chalasarus ir kiekvienas iš jų, vos išvydęs nedidelę Dani palydą, būtų nesvyruodamas ją puolęs, išskerdęs ir paėmęs į vergiją jos žmones, o Dani partempęs į Vais Dotrakį, kad užimtų jai tinkamą vietą tarp doš chalyn — išmintingųjų senių raukšlių išvagotais veidais. Ji vylėsi, jog Ksaras Ksoanas Daksas nėra jos priešas, bet Kvarto pirklys geidė jos drakonų. O kur dar Kveitė iš Šešėlio, ta keistuolė raudonai lakuota kauke su savo paslaptingu patarimu! Ar ji taip pat priešė, ar tik pavojinga draugė? Dani ir pati nežinojo.

Seras Džora išgelbėjo mane nuo nuodytojo, o Arstanas Žilabarzdis apgynė nuo mantikoros. Galbūt Stipruolis Belvasas apsaugos mane nuo ko kito? Jis buvo gana tvirto sudėjimo, rankos — kaip vidutinių medžių kamienai, jo didelis lenktas arachas — toks aštrus, kad galėjai juo skustis, o glotnūs rusvi skruostai apžėlę neįtikėtinai tankia, susivėlusia barzda. Tačiau, kita vertus, Belvasas buvo ir gana vaikiškas. Kaip sargybinis, galėtų būti ir geresnis. Laimė, dar turiu serą Džorą ir savo kraujo raitelius. Beje, neturėčiau pamiršti ir drakonų. Ilgainiui tie drakonai taps puikiausiais jos sargybiniais kaip jų pirmtakai, prieš tris šimtus metų saugoję Eigoną Užkariautoją ir jo seseris. Tiesa, kol kas tie drakonai veikiau kėlė Daneiris pavojų, o ne teikė apsaugą. Mat visame pasaulyje tebuvo likę jų vos trys ir visi priklausė Dani; jie visiems kėlė ir nuostabą, ir siaubą, be to, buvo neįkainojami.

Vis galvodama, ką turėtų pasakyti, staiga ji pajuto vėsų pūstelėjimą į sprandą ir jai ant kaktos užkritusi auksaspalvių, bet jau pražilusių plaukų sruoga krustelėjo. Viršuje plaptelėjusios sujudėjo burių drobės ir „Balerione“ akimirksniu kilo didžiulis triukšmas.

— Vėjas! — visa gerkle ėmė plyšoti jūreiviai. — Vėjas grįžta, vėjas!

Pakėlusi akis, Dani pažvelgė aukštyn, į didžiules karo laivo bures — banguojančias ir besipučiančias; jos suplazdėjo, išsitempė ir užtraukė mielą dainą, kurios jie taip laukė jau šešias dienas. Kapitonas Grolėjus, garsiai šūkaudamas komandas, nuskubėjo į laivagalį. Netrukus pentosiečiai, — bent jau tie, kurie džiaugsmingai nešūkavo, — jau sliuogė laivo stiebais. Net Stipruolis Belvasas garsiai riktelėjo ir džiūgaudamas patrypčiojo.

— Dievai maloningi! — pasakė Dani. — Matai, Džora? Mes plaukiame toliau.

— Plaukiame, — sutiko jis, — tik… kur, karaliene?

Visą dieną pūtė rytų vėjas: iš pradžių tolygus, paskui gūsingas. Saulė nusileido už raudono, liepsnojančio horizonto. Nuo Vesteroso mane vis dar skiria pusė pasaulio, priminė sau Dani, bet kas valandą prie jo artėju. Ji pamėgino įsivaizduoti, kaip jausis pirmą kartą pamačiusi šalį, kurią buvo gimusi valdyti. Žinau, kad tai bus pati gražiausia pakrantė, kokią tik esu mačiusi. Argi galėtų būti kitaip?

Bet dar tą patį vakarą, tik truputį vėliau, „Balerionui“ skrodžiant tamsos apgaubtus jūros vandenis, o Dani sėdint sukryžiavus kojas ant savo gulto kapitono kajutėje ir šeriant savo drakonus („Net jūroje, — nepaprastai maloniai pareiškė Grolėjus, — karalienės pranašesnės už kapitonus.“), staiga kažkas smarkiai pasibeldė į duris.

Tarnaitė Iri miegojo ant grindų prie gulto (mat trims šis buvo per siauras ir šiąnakt miegoti kartu su chalise minkštuose pūkiniuose pataluose buvo Džiki eilė), bet išgirdusi beldimą vikriai atsistojo ir priėjo prie durų. Nutraukusi lovatiesę, Dani apsisiautė ja iki pažastų ir prispaudė rankomis, kad nenuslystų. Ji buvo nuoga ir lankytojų tokiu vėlyvu metu nelaukė.

— Užeik, — tarė ji, pamačiusi už durų, po siūbuojančiu žibintu stovintį serą Džorą.

Tremtinys riteris palenkęs galvą įžengė į kajutę.

— Tavo malonybe… Atleisk, kad trikdau tau miegą.

— Nemiegojau, sere. Prieik ir pasižiūrėk.

Iš dubens, kurį laikė pasidėjusi ant kelių, Dani paėmė gabalą sūdytos kiaulienos ir kilstelėjo, kad ėdesį pamatytų drakonai. Visi trys godžiai sužiuro į mėsą. Reigalas išskleidė žalius sparnus ir suplasnojo, o ištiestas Viseriono, atidžiai sekančio karalienės ranką, kaklas ėmė linguoti pirmyn atgal nelyginant ilga blyški gyvatė.

— Drogonai, — tyliai tarė Dani, — drakarys!

Ir švystelėjo gabalą mėsos į orą.

Drogonas puolė mitriau už kertančią kobrą. Jam iš nasrų pliūptelėjo gelsvai oranžinė, tamsiai raudona ir juoda liepsna, apskrudinusi dar tebekylantį mėsos gabalą. Kai sugriebęs laimikį jis čekštelėjo juodais aštriais dantimis, Reigalas prikišo galvą, tarsi norėdamas išvogti kąsnelį mėsos iš brolio nasrų, bet Drogonas akimirksniu ją prarijo ir klyktelėjo, o mažesnis žaliasis drakonas suirzęs garsiai sušnypštė.

— Liaukis, Reigalai! — supykusi šūktelėjo Dani ir smarkiai trenkė jam per galvą. — Tau teko pirma mestas gabalas. Nemėgstu godžių drakonų. — Ir šyptelėjusi kreipėsi į serą Džorą: — Man jau nereikia apkepti jiems mėsos virš žarijų gorės.

— Matau. Ką reiškia „drakarys“?

Išgirdę šį žodį, visi trys drakonai akimirksniu atsisuko, o Viserionas paleido šviesiai gelsvą ugnies liežuvį ir privertė serą Džorą skubiai žingtelėti atatupstą. Dani tyliai nusijuokė.

— Tardamas šį žodį, būk atsargus, sere, nes drakonai gali nusvilinti tau barzdą. Kilmingų valyrų kalba šis žodis reiškia „drakono ugnis“. Šiai komandai norėjau parinkti tokį žodį, kurio niekas neištartų netyčia.

Mormontas linktelėjo.

— Tavo malonybe, — tarė jis, — ar negalėčiau trumpai su tavimi pasišnekėti akis į akį?

— Žinoma. Iri, palik mus vienus. — Ji delnu palietė nuogą Džiki petį, papurčiusi prikėlė tarnaitę ir paliepė: — Ir tu išeik, mieloji. Serui Džorai reikia su manimi pasišnekėti.

— Klausau, chalise.

Džiki nusirito nuo gulto nuoga, žiovaudama, vešliais ir juodais, bet susivėlusiais plaukais. Paskubomis apsirengusi, ji išėjo drauge su Iri ir uždarė kajutės duris.

Sūdytos kiaulienos likučius Dani atidavė drakonams pasidalyti patiems ir delnu patapšnojo pūkinius patalus šalia.

— Sėskis, gerasis sere, ir klok, kas tau neduoda ramybės.

— Trys dalykai, — atsisėdęs prabilo seras Džora. — Stipruolis Belvasas. Jo ginklanešys, Arstanas Žilabarzdis. Ir juodu atsiuntęs Ilyrijus Mopatis.

Ir vėl… Dani užsitraukė lovatiesę aukščiau, persimetė jos kraštą per petį ir pasispaudė po pažastimi.

— Kodėl?

— Kvarto burtininkai išpranašavo, kad būsi tris kartus išduota, — priminė jai tremtinys riteris, o tuo metu Viserionas ir Reigalas ėmė peštis kandžiodamiesi ir draskydami vienas kitą nagais.

— Vieną kartą dėl kraujo, antrą — dėl aukso, trečią — dėl meilės. — Dani tą pranašystę puikiai prisiminė. — Pirmoji išdavikė buvo Miri Maz Dur.

— Vadinasi, du išdavikai dar liko ir… štai pasirodo tie du. Taip, man neramu. Nepamiršk, kad tam, kuris tave nužudys, Robertas žadėjo suteikti lordo titulą.

Dani pasilenkė ir trūktelėjo už uodegos Viserioną, kad šis atstotų nuo savo žaliaodžio brolio. Jai pajudėjus, lovatiesė nuslinko ir apnuogino krūtinę. Dani paskubomis čiupo ją ir vėl prisidengė.

— Grobikas miręs.

— Bet valdžią perėmė jo sūnus. — Seras Džora pakėlė tamsias savo akis ir jųdviejų su Dani žvilgsniai susitiko. — Pareigingas sūnus grąžina savo tėvo skolas. Net ir kraujo skolas.

— Tas vaikėzas Džofris gal ir norėtų, kad mirčiau, jei tik… apskritai pamena, kad dar gyvenu. Bet kuo čia dėti Belvasas ir Žilabarzdis? Senis net kalavijo neturi. Pats matei.

— Taigi, mačiau. Taip pat mačiau, kaip meistriškai jis naudojasi ta savo lazda. Pameni, kaip Kvarte jis nudobė tą mantikorą? Taip pat lengvai būtų galėjęs ir tau sutraiškyti gerklę.

— Gal ir būtų galėjęs, bet nesutraiškė, — pabrėždama kiekvieną žodį atsakė ji. — Ta mantikora turėjo skorpiono uodegą ir ketino mirtinai įgelti. O Žilabarzdis išgelbėjo man gyvybę.

— Chalise, ar kada nors pagalvojai, kad Žilabarzdis ir Belvasas galėtų būti susimokę su žudiku? Tai galėjo būti gudrus žingsnis, kuriuo jie siekė pelnyti tavo pasitikėjimą.

Staiga Dani nusikvatojo ir Drogonas sušnypštė, o Viserionas suplakė sparnais ir nutūpė jam skirtoje vietoje virš kajutės liuko.

— Ką gi, ta gudrybė jiems pavyko.

Bet tremtinys riteris jai nenusišypsojo.

— Šie laivai priklauso Ilyrijui, kapitonai ir jūreiviai tarnauja Ilyrijui, o… Stipruolis Belvasas ir Arstanas taip pat jo, o ne tavo žmonės.

— Magistras Ilyrijus ir anksčiau mane gynė. Stipruolis Belvasas sako, kad sužinojęs apie mano brolio mirtį Ilyrijus Mopatis verkė.

— Taip, — linktelėjo Mormontas, — bet ar jis apraudojo Viseirį, o gal jųdviejų puoselėtus planus?

— Jam nereikia keisti savo planų. Magistras Ilyrijus yra Targarienų giminės draugas, be to, turtingas…

— Jis negimė turtingas. Esu matęs nemažai pasaulio ir žinau, kad niekas nesusikrauna turtų iš savo kilnumo. Burtininkai sako, kad antroji išdavystė bus dėl aukso. O kas Ilyrijui Mopačiui mieliau už auksą?

— Jo paties kailis. — Kitame kajutės gale tupėjęs Drogonas neramiai sujudėjo ir jam iš nasrų išsiveržė karštų garų kamuolys. — Miri Maz Dur mane išdavė. Ir už tai aš ją supleškinau.

— Miri Maz Dur buvo tavo rankose. Atsidūrusi Pentose, būsi priklausoma nuo Ilyrijaus malonės. Tai visai kas kita. Pažįstu magistrą ne blogiau už tave. Jis suktas ir gudrus vyras…

— Man kaip tik ir reikia gudrių vyrų, nes ketinu susigrąžinti Geležinį sostą.

Seras Džora prunkštelėjo.

— Tas vyno prekeivis, kuris mėgino tave nunuodyti, irgi buvo galvotas vyras. Gudrūs vyrai rezga ambicingus planus.

Dani pakišo kojas po antklode.

— Tu mane apginsi. Tu ir mano kraujo raiteliai.

— Keturi vyrai? Chalise, manai puikiai pažįstanti Ilyrijų Mopatį. Ir vis tiek primygtinai reikalauji, kad tave saugotų nepažįstami vyrai, tokie kaip tas išpampęs eunuchas ir seniausias pasaulyje ginklanešys. Pasimokyk iš Pijato Prėjaus ir Ksaro Ksoano Dakso.

Jis trokšta tik gero, priminė sau Dani. Ir elgiasi taip tik iš meilės.

— Man rodos, jog niekuo nepasitikinti karalienė yra tokia pat kvaila kaip ir ta, kuri pasitiki visais. Suprantu, kad, priimdama į tarnybą naują vyrą, kiekvieną kartą rizikuoju, bet kaip susigrąžinsiu Septynias Karalystes, jei nerizikuosiu? Manai, kad užkariausiu Vesterosą padedama tremtinio riterio ir trijų dotrakių — kraujo raitelių?

Seras Džora užsispyręs kietai sučiaupė lūpas.

— Neneigsiu, tavo kelias kupinas pavojų, — pagaliau prabilo jis. — Bet jei aklai pasitikėsi kiekvienu melagiu ir sąmokslininku, kurį sutinki tame kelyje, tavęs laukia toks pat likimas, koks ištiko tavo brolius.

Mormonto atkaklumas Dani supykdė. Jis elgiasi su manimi kaip su maža mergaite.

— Stipruolis Belvasas net negeba pasirinkti pusryčių. O ko man primelavo Arstanas Žilabarzdis?

— Jis nėra tas, kuo apsimeta. Ir kalba su tavimi įžūliau, nei drįstų bet kuris kitas ginklanešys.

— Jis kalbėjo atvirai ir darė tai mano įsakytas. Jis pažinojo mano brolį.

— Tavo brolį pažinojo daugybė žmonių. Tavo malonybe, Vesterose karaliaus sargybai vadovaujantis lordas vadas priklauso Mažajai tarybai ir tarnauja karaliui tiek išmintimi, tiek kalaviju. Jei esu pirmasis tavo karalienės sargyboje, tai, maldauju, išklausyk manęs. Turiu planą ir noriu tau jį išdėstyti.

— Kokį planą? Pasakok.

— Ilyrijus Mopatis nori, kad grįžtum į Pentosą, po jo stogu. Puiku, atplauk pas jį, bet… tada, kai panorėsi, ir ne viena. Pažiūrėkime, ar tikrai naujieji tavo valdiniai tokie ištikimi ir klusnūs. Liepk Grolėjui pakeisti kursą ir plaukti į Vergų įlanką.

Dani nebuvo tikra, ar jai apskritai patinka tai, ką dabar išgirdo. Visa, ką ji buvo girdėjusi apie vergų turgus didžiuosiuose Junkajaus, Mirino ir Astaporo uostamiesčiuose, kuriuose klestėjo vergų prekyba, kėlė vien baimę ir šiurpą.

— Ką aš veiksiu toje Vergų įlankoje?

— Rinksi kariuomenę, — paaiškino seras Džora. — Jei tau taip patinka Stipruolis Bevasas, Mirino karybai rengiamų vergų iškasose tokių galėsi nusipirkti dar kelis šimtus. Bet… tikrasis mano kelionės tikslas yra Astaporas. Astapore galima įsigyti Grynuolių.

— Vergų su bronzinėmis, į viršų smailėjančiomis kepurėmis? — Grynuolių Dani buvo mačiusi laisvuosiuose miestuose, jie budėdavo prie vartų rezidencijų, kuriose buvo įsikūrę magistrai, archontai ir sostų įpėdiniai. — Kam man tie Grynuoliai? Jie net joti nemoka, be to, dauguma iš jų nutukę.

— Grynuoliai, kuriuos tikriausiai matei Pentose ir Myre, buvo namų sargybiniai. Tai lengva tarnyba, o eunuchai linkę tukti. Valgymas — vienintelė yda, už kurią jiems atleidžiama. Pamačius kelis namų vergus susidaryti nuomonę apie visus Grynuolius yra tas pats, kaip pagal Arstaną Žilabarzdį spręsti apie visus ginklanešius, tavo malonybe. Ar esi girdėjusi sakmę apie Tris Tūkstantines iš Kohoro?

— Ne.

Lovatiesė nuslydo Dani nuo peties ir ji vėl ją pasitaisė.

— Tai nutiko prieš keturis šimtus metų, o gal ir dar seniau, kai dotrakiai pirmą kartą patraukė į rytus, apsupdami ir pelenais paleisdami kiekvieną miestą ir kaimelį, pasitaikiusį jų kelyje. Juos vedė chalas, vardu Temas. Jo chalasaras nebuvo toks didelis kaip Drogo, bet tikrai nemažas. Jį sudarė mažiausiai penkiolika tūkstančių vyrų. Pusė iš jų buvo kariai su kasomis, į kurias įpinti skambėjo varpeliai.

Kohoriečiai žinojo, kad jie artinasi. Miesto gynėjai sustiprino gynybines sienas, padvigubino sargybą, be to, pasisamdė du būrius laisvųjų raitelių: Šviesiuosius Vėliavininkus ir Antruosius Sūnus. Ir pagaliau, dėl viso pikto, pasiuntė į Astaporą savo žmogų, kad nupirktų tris tūkstančius Grynuolių. Tačiau kelionė pėsčiomis į Kohorą užtruko ilgai ir grįžę jie pamatė tik dūmus bei dulkes ir tolumoje išgirdo mūšio gausmą.

Kai Grynuoliai pasiekė miestą, saulė jau buvo nusileidusi. Prie miesto sienų varnos ir vilkai puotavo apspitę tai, kas liko iš kohoriečių sunkiosios kavalerijos. Šviesieji Vėliavininkai ir Antrieji Sūnūs paspruko, kaip įprasta samdiniams, visiškai praradusiems viltį laimėti mūšį. Temstant dotrakiai pasitraukė į savo stovyklas gerti, šokti ir puotauti, bet niekas neabejojo, kad rytoj jie grįš, išlauš miesto vartus, šturmu paims gynybines sienas, išprievartaus moteris, apiplėš miestą, o visus vyrus išvarys į vergiją.

Bet kai išaušus rytui Temas ir jo kraujo raiteliai išvedė chalasarą iš stovyklos, priešais miesto vartus rado tris tūkstančius darniomis gretomis išsirikiavusių Grynuolių su virš galvų plevėsuojančia vėliava, kurioje buvo pavaizduotas juodas ožys. Tokias menkas pajėgas būtų buvę galima apsupti iš abiejų šonų ir sumušti, bet juk pažįsti dotrakius… Grynuoliai buvo… pėstininkai, o pėsti vyrai nieko verti — juos būtinai turėjo sutrypti žirgų kanopos.

Dotrakiai pradėjo puolimą. Grynuoliai suglaudė skydus, nuleido ietis ir nesitraukė nė per žingsnį. Jie tvirtai laikėsi prieš dvidešimt tūkstančių rėksnių su plaukuose skambančiais varpeliais.

Dotrakiai puolė aštuoniolika kartų ir į tuos skydus bei ietis vis trenkdavosi nelyginant banga į uolėtą krantą. Susodinęs į vežimus, Temas tris kartus siuntė savo lankininkus ir trims tūkstančiams Grynuolių ant galvų pasipildavo strėlių lietus, bet Grynuoliai tiesiog kilstelėdavo skydus virš galvų ir luktelėdavo, kol ta strėlių kruša baigsis. Galų gale jų liko tik šeši šimtai, bet… dotrakių mūšio lauke tysojo dvylika tūkstančių, tarp jų buvo ir chalas Temas, ir jo kraujo raiteliai, visi jo ko, ir visi sūnūs. Ketvirtos dienos rytą naujasis chalas, išrikiavęs gyvus likusius karius, iškilmingai pravedė juos priešais miesto vartus. Vyrai vienas po kito rėžėsi kasas ir metė jas Trims Tūkstantinėms po kojomis.

Nuo tos dienos Kohoro miesto sargyboje tarnauja vien Grynuoliai ir kiekvienas jų turi ilgą ietį, ant kurios kybo žmogaus plaukų kasa.

Štai kokių vyrų rasi Astapore, tavo malonybe. Išsilaipink tenai ir į Pentosą keliauk sausuma. Tiesa, užtruksi ilgiau, bet… kai laužysi duoną su magistru Ilyrijum, turėsi tūkstantį tau ištikimų kalavijų, o ne keturis.

Taip, patarimas išmintingas, pagalvojo Dani, bet…

— O už ką aš nusipirksiu tūkstantį vergų-karių? Vienintelis vertingas daiktas, kurį turiu, — karūna, kurią man davė Turmalino brolija.

— Astapore drakonai atrodys toks pat stebuklas kaip ir Kvarte. Gali būti, kad vergų pirkliai apipils tave dovanomis, kaip jau padarė kvartiečiai. O jei ne… šie laivai gabena toli gražu ne vien dotrakius ir jų žirgus. Kvarte jie pakrovė parduoti skirtų prekių — perėjau per triumus ir pats mačiau. Šilko rietimai, didžiuliai ryšuliai tigrų kailių, gintaro ir nefrito dirbiniai, šafranas, mira… Vergai pigūs, tavo malonybe. O tigrų kailiai brangūs.

— Bet tigrų kailiai priklauso Ilyrijui.

— O Ilyrijus — Targarienų giminės draugas.

— Juo labiau negaliu gvieštis jo prekių.

— Kokia nauda iš turtingų draugų, jei jie neleidžia tau naudotis jų turtais, mano karaliene? Jei magistras Ilyrijus atsisakys tau padėti, vadinasi, jis viso labo Ksaras Ksoanas Daksas, tik su keturgubu pagurkliu. O jei yra tikrai nuoširdžiai tau atsidavęs, trijų laivų prekių jis tau nepagailės. Vargu ar būtų įmanoma išmintingiau panaudoti tuos jo tigrų kailius, nei nusipirkti už juos kariuomenės branduolį.

Tai tiesa, dingtelėjo Dani ir ji pajuto vis stiprėjantį jaudulį.

— Tokioje ilgoje kelionėje mums kils pavojų…

— Jūroje taip pat pavojinga. Pietiniame jūros kelyje siautėja piratai su savo kaperiais, o šiauriau Valyrijos Ūkanų jūrą užvaldę vaiduokliai. Kilusi audra gali nuskandinti arba išblaškyti mūsų laivus, milžiniška jūrų pabaisa gali pačiupusi nusitempti mus į jūros dugną… arba gali vėl nutykti vėjas ir, belaukdami, kol jis vėl pakils, galime mirti iš troškulio. Žygiuodami sausuma susidursime su kitokiais pavojais, mano karaliene, bet tikrai ne su didesniais.

— O jei kapitonas Grolėjus atsisakys keisti kursą? Be to, ką darys Arstanas ir Stipruolis Belvasas?

Seras Džora atsistojo.

— Galbūt pats laikas tai išsiaiškinti?

— Taip, — ryžtingai tarė ji. — Taip ir padarysiu! — Nusimetusi lovatiesę, ji nušoko nuo gulto. — Tuoj pat einu pas kapitoną, liepsiu jam pakeisti kursą ir plaukti į Astaporą. — Ji pasilenkė prie skrynios, smarkiai trūktelėjusi atvožė jos dangtį ir grybštelėjo pirmą po ranka pasitaikiusį drabužį — dukslias, smėlio spalvos šilkines kelnes. — Paduok man medalionais puoštą diržą, — tempdama kelnes ant klubų įsakmiai liepė ji Džorai. — Ir korsažą… — sukdamasi pridūrė, bet sakinio baigti nespėjo.

Seras Džora stipriai ją apkabino.

— Ak… — tesuspėjo ištarti Dani, kol Džora ją prisitraukė ir įsisiurbė į lūpas. Jis atsidavė prakaitu, druska ir oda, o kai tvirtai prispaudė ją prie krūtinės, geležinės jo odinukės smeigės skaudžiai įsispaudė į nuogas Dani krūtis. Vieną ranką Džora buvo uždėjęs jai ant peties, o kita nuslydo jos nugara iki strėnų, ir Dani lūpos, nors ir negavusios karalienės įsakymo, prasiskyrė įsileisdamos į burną jo liežuvį. Jo barzda duria, dingtelėjo jai, bet bučinys kaip medus. Dotrakiai barzdų neaugino, tik ilgus ūsus ir anksčiau ją buvo bučiavęs tik chalas Drogas. Jam nederėtų taip elgtis. Esu jo karalienė, ne jo moteris.

Bučinys užtruko, bet ar ilgai, Dani nebūtų galėjusi pasakyti. Kai jųdviejų lūpos atsiskyrė, seras Džora paleido Dani iš glėbio ir ši skubriai žingtelėjo atatupsta.

— Tau… nederėjo…

— Man nederėjo taip ilgai laukti, — savaip pabaigė Dani mintį seras Džora. — Reikėjo pabučiuoti tave jau Kvarte, Vais Tolore. Turėjau bučiuoti tave jau raudonuosiuose tyruose, dieną ir naktį. Tu gimusi būti bučiuojama — dažnai ir su meile.

Džoros žvilgsnis nukrypo į jos krūtis.

Dani prisidengė jas delnais, kol paburkę speneliai jos dar neišdavė.

— Aš… Taip nedera. Esu tavo karalienė.

— Mano karalienė, — pritarė jis, — ir narsiausia, mieliausia ir gražiausia kada nors mano matyta moteris. Daneiris…

— „Tavo malonybe“!

— Tavo malonybe, — nusileido jis, — drakonas turi tris galvas. Pameni? Dulkių rūmuose iš burtininkų lūpų išgirdusi šiuos žodžius, vis svarstei, ką jie galėtų reikšti. Ką gi, štai tau ir mįslės įminimas: Balerionas, Meraksas ir Vagaras, jodomi Eigono, Reinės ir Visenijos. Trigalvis Targarienų giminės drakonas — trys drakonai ir trys raiteliai.

— Taip, — tarė Dani, — bet mano broliai mirę.

— Reinė ir Visenija — Eigono žmonos ir seserys. Brolių neturi, bet gali turėti vyrų. Ir, ranką prie širdies pridėjęs, pasakysiu tau, Daneiris, kad joks vyras pasaulyje niekada nė iš tolo nebus tau toks ištikimas, kaip aš.