Kardų audra

Jonas

Dieną naktį pokšėjo kirviai.

Jonas neprisiminė, kada pastarąjį kartą miegojo. Vos užsimerkdavo, prieš akis iškildavo mūšio vaizdai; pabudęs traukdavo į mūšį. Net Karaliaus bokšte jis girdėjo nepaliaujamą medį kapojančių bronzinių, titnaginių ir geležinių kirvių dunksėjimą, o kai mėgindavo atsipūsti sušilti skirtoje pašiūrėje ant Sienos viršaus, tas pokšėjimas atrodė dar garsesnis. Mensas paleido į darbą ir kūjus, ir ilguosius pjūklus kauliniais ir titnaginiais dantimis. Kartą, kai Jonas visiškai nusivaręs nuo kojų snūduriavo, Vaiduoklių miške kažkas garsiai sutraškėjo ir, apsuptas purvo ir spyglių debesies, nuvirto didžiulis sargmedis.

Kai pas jį atėjo Ouvenas, jis jau nemiegojo, tik neramiai vartydamasis gulėjo po kailių krūva ant sušilti skirtos pašiūrės grindų.

— Lorde Snou, — kreipėsi Ouvenas, purtydamas jį už peties, — jau švinta.

Jis padavė Jonui ranką ir padėjo atsistoti. Kiti kovotojai taip pat jau kėlėsi, stumdėsi ankštoje pašiūrėje, avėsi batus, segėsi kardasaičius. Niekas nepratarė nė žodžio. Kalbėti visi buvo pernelyg pavargę. Pastarosiomis dienomis tik keli iš jų buvo palikę Sieną. Mat nusileisti ir vėl pakilti narvu užtrukdavo per daug laiko. Juodojoje pilyje liko tik meisteris Eimonas, seras Vintonas Stautas ir keli broliai, per seni arba pernelyg paliegę kovoti.

— Sapnavau, kad atjojo karalius, — laimingas tarė Ouvenas. — Meisteris Eimonas pasiuntė varną, ir karalius Robertas atvyko su visa savo kariuomene. Sapne mačiau jo auksines vėliavas.

Jonas prisivertė nusišypsoti.

— Gerai būtų jį čia pamatyti, Ouvenai.

Nekreipdamas dėmesio į koją diegiantį skausmą, jis užsimetė ant pečių juodą kailinį apsiaustą, pasiėmė ramentą ir nuklibikščiavo ant Sienos sutikti dar vienos dienos.

Šalto vėjo gūsis lediniais pirštais perbraukė ilgus rudus jo plaukus. Už pusmylės į šiaurę įsikūrusiose tyržmogių stovyklose buvo matyti sujudimas, jose degantys laužai rūko ir dūmų pirštai draskė blyškų, aušros vos paliestą dangų. Pamiškėje jie pasistatė palapines iš odų ir kailių ir net susirentė ilgąją menę iš šakų ir rąstų. Rytiniam pakrašty buvo išrikiuoti arkliai, vakariniam — mamutai, o žmonės maišėsi visur: galando kalavijus, movė negrabiai padirbdintų iečių antgalius, vilkosi odinius, kaulinius ir raginius šarvus. Jonas žinojo, kad kiekvienam vyrui, kurį matė, teko dar dvi dešimtys miške besislepiančių karių. Krūmynai jiems buvo tarsi užuoglauda nuo gamtos stichijos ir slėpė juos nuo nekenčiamų varnų akių.

Jų šauliai palengva jau slinko į priekį, stumdami savo skydus ant ratų.

— Štai ir mūsų pusryčių strėlės, — kaip ir kiekvieną rytą, linksmai tarė Pipas.

Gerai, kad jis dar gali pasišaipyti, dingtelėjo Jonui. Juk kažkas turi juokauti. Prieš tris dienas viena iš tų pusryčių strėlių įsmigo Raudonajam Eilinui iš Rouzvudo į koją. Pavojingai persisvėręs per Sieną, jos papėdėje dar galėjai matyti jo kūną. Jonas nejučia pagalvojo, jog geriau tegul broliai juokiasi iš Pipo pokšto, nei nuliūdę mąsto apie Eilino lavoną.

Tyržmogių skydai buvo mediniai ir, pakreipti įkypai, tokio platumo, kad už jų galėtų pasislėpti penki ar bent jau trys laisvosios tautos vyrai. Šauliai juos suglausdavo, tada pasislėpę už jų atsiklaupdavo ir per medyje padarytas išpjovas leisdavo strėles. Kai tyržmogiai išrideno juos pirmą kartą, Jonas liepė šaudyti degančias strėles ir kelis skydus padegė, bet tada Mensas liepė uždengti juos žaliomis odomis. Dabar liepsnojančios strėlės nebegalėjo jų padegti. Broliai net ėmė lažintis, kiek strėlių surinks šiaudiniai sargybiniai, kol baigsis priešo apšaudymas. Kol kas pirmavo Paniurėlis Edas, surinkęs keturias, bet Otelas Jarvikas, Tumberjonas ir Vatas iš Ilgojo Ežero turėjo po tris. Būtent Pipas ir pradėjo vadinti kaliauses žuvusių brolių vardais.

— Tuomet atrodo, kad mūsų daugiau, — pasakė jis.

— Mūsų daugiau su strėlėmis pilvuose, — paprieštaravo Grenas, bet toks poelgis, rodos, brolius padrąsino, tad Jonas leido vadinti kaliauses žuvusiųjų vardais ir lažintis.

Ant Sienos krašto, remdamasi trimis išstypusiomis kojomis, stovėjo įmantri žalvarinė myrietiška akis. Kadaise, kol jam nepablogėjo regėjimas, meisteris Eimonas per ją stebėdavo žvaigždes. Jonas nukreipė vamzdį žemyn pasižiūrėti į priešus. Net ir iš taip toli aiškiai išsiskyrė didžiulė balta Menso Plėšiko palapinė, pasiūta iš baltųjų lokių kailių. Myro lęšiai taip priartino tyržmogius, kad Jonas galėjo atpažinti jų veidus. Tą rytą Menso jis nepamatė, bet jo moteris, vardu Dala, lauke kurstė laužą, o jos sesuo Vala prie palapinės melžė ožką. Dala atrodė tokia išsipūtusi, jog, rodės, tikras stebuklas, kad ji dar pajuda. Netrukus gimdys, pagalvojo Jonas. Jis pasuko akį į rytus ir tarp palapinių bei medžių klaidžiojo tol, kol rado vėžlį. Jis taip pat netrukus pajudės. Per naktį vienam iš kritusių mamutų tyržmogiai nudyrė kailį ir neišdirbtą kruviną odą užmetė ant vėžlio viršaus, kurį jau dengė avikailiai. Vėžlio viršus buvo apvalainas, jis stovėjo ant aštuonių didžiulių ratų, o po kailiais ir odomis buvo tvirtas medinis rėmas. Kai tyržmogiai ėmė jį kalti, Šilkiniui pasirodė, kad jie stato laivą. Jis ne kažin kiek apsiriko. Vėžlys buvo tarsi apverstas laivo korpusas su atviru priekiu ir galu; ilgoji menė ant ratų.

— Jis jau baigtas, ar ne? — paklausė Grenas.

— Beveik. — Jonas nusuko akį į šoną. — Greičiausiai šiandien jis atslinks. Ar pripildei statines?

— Visas iki vienos. Per naktį jos visiškai sušalo, Pipas patikrino.

Grenas, kadaise buvęs stambus, nerangus vaikinas įraudusiu sprandu, su kuriuo Jonas iš pradžių susidraugavo, dabar labai pasikeitė. Jis pusę pėdos paaugo, jo krūtinė ir pečiai paplatėjo, be to, nuo tos dienos, kai jie paliko Pirmųjų Žmonių Kumštį, jis nesikirpo plaukų ir nesiskuto barzdos. Grenas atrodė didelis ir gauruotas kaip Tauras, — taip per pratybas jį ir praminė seras Aliseris Tornas. Tačiau dabar Grenas buvo pavargęs. Išklausęs Jono, jis linktelėjo.

— Visą naktį girdėjau pokšint kirvius. Per tą dunksėjimą negalėjau miegoti.

— Tada eik nusnūsti dabar.

— Man nereikia…

— Reikia. Noriu, kad pailsėtum. Eik, tikrai neleisiu tau pramiegoti mūšio. — Jonas prisivertė nusišypsoti. — Tu vienintelis gali išjudinti tas prakeiktas statines.

Grenas murmėdamas nuėjo, o jis vėl palinko prie akies ir ėmė žvalgyti tyržmogių stovyklą. Kartkartėmis jam virš galvos praskriedavo strėlė, bet į jas Jonas jau buvo įpratęs nekreipti dėmesio. Atstumas buvo didelis, kampas netinkamas, o tikimybė, kad į tave pataikys, visai menka. Stovykloje jis taip ir nerado Menso Plėšiko, bet prie vėžlio pamatė Tormundą Milžino Prakeiksmą ir du jo sūnus. Jiedu plūkėsi su mamuto oda, o Tormundas graužė keptą ožkos kulšį ir garsiai nurodinėjo. Kitoje vietoje Jonas rado tyržmogių várgą Varamirą Šešiaodį, einantį tarp medžių su šešėlių kate iš paskos.

Išgirdęs sukamųjų grandinių barškėjimą ir atidaromų geležinių narvo durų girgždesį Jonas suprato, kad, kaip ir kiekvieną rytą, Hobas atnešė pusryčius. Pamatęs Menso vėžlį jis visai prarado apetitą. Aliejus jiems beveik baigėsi, o paskutinę statinę deguto broliai nurideno nuo Sienos prieš dvi dienas. Netrukus jiems baigsis ir strėlės, o drožėjų, kurie papildytų atsargas, nebuvo. Tačiau užvakar naktį iš vakarų juos pasiekė sero Denio Molisterio paleistas varnas. Rodos, Bouvenas Maršas nubloškė tyržmogius iki pat Šešėlių bokšto, o paskui nusivijo dar toliau, į tamsoje skendinčią Sangrūdą. Ant Kaukolių tilto jis sutiko Verksnį su trimis šimtais tyržmogių ir laimėjo kruviną mūšį. Tačiau ši pergalė brangiai kainavo. Žuvo per šimtą brolių, tarp jų — seras Endrius Tartas ir seras Aladeilas Vinčas. Senasis Granatas buvo parneštas į Šešėlių bokštą sunkiai sužeistas. Juo rūpinosi meisteris Mulinas, bet, kol jis pasveiks ir galės grįžti į Juodąją pilį, turėjo praeiti nemažai laiko.

Perskaitęs šią žinią, Jonas išsiuntė Zėją į Kurmių miestą davęs jai geriausią žirgą, kad maldautų miestelėnus padėti ginti Sienos. Bet ji taip ir negrįžo. Kai paskui ją Jonas pasiuntė Malį, šis parjojęs pranešė, jog visas miestelis tuščias, net ir viešnamiai. Greičiausiai Zėja nusekė paskui juos tiesiai į pietus Karališkuoju keliu. Gal mums visiems reikėtų taip pasielgti? — niūriai pagalvojo Jonas.

Jis prisivertė pavalgyti, nesvarbu, kad nejautė alkio. Jau ir taip buvo blogai, kad neišsimiegojo, tad dar ir nevalgęs tikrai nebūtų pavilkęs kojų. Be to, šie pusryčiai gali būti paskutiniai. Mums visiems tai gali būti paskutinis valgis. Tad Jonas buvo prisikimšęs pilvą duonos, kumpio, svogūnų ir sūrio, kai išgirdo Arklį šaukiant: „ATSLENKA!“

Niekam nereikėjo klausti, kas atslenka. O Jonui nereikėjo nė Myro akies matyti, kaip jis slenka tarp palapinių ir medžių.

— Iš tiesų jis visai neatrodo kaip vėžlys, — įvertino Šilkinis. — Vėžliai neturi kailio.

— Dauguma iš jų neturi ir ratų, — tarė Pipas.

— Pūsk karo ragą, — įsakė Jonas, ir Kegsas du kartus ilgai papūtė, kad prikeltų Greną ir kitus vyrus, kurie per naktį budėjo, o dabar miegojo.

Tyržmogiams puolant Sienai reikėjo kiekvieno brolio. Dievai mato, mūsų čia tik saujelė. Jonas pažvelgė į Pipą, Kegsą ir Šilkinį, į Arklį ir Ouveną Kvailelį, į Timą Vingraliežuvį, į Malį, Batą Be Poros ir visus kitus ir pamėgino įsivaizduoti juos, sustojusius petys į petį, išsitraukusius kalavijus, speigo kaustomoje tunelio tamsoje mėginančius atsilaikyti prieš šimtą klykiančių tyržmogių ir apsaugotus tik vienų grotų. Štai kas jų laukė, nebent jiems pavyktų sustabdyti vėžlį ir neleisti pralaužti vartų.

— Jis didelis, — pasakė Arklys.

Pipas sučepsėjo.

— Pagalvok, kiek sriubos iš jo išvirtume.

Juokas buvo nevykęs. Net Pipo balsas buvo persmelktas nuovargio. Jis atrodo leisgyvis, tarė sau Jonas, bet mes visi tokie. Užusienio karalius turėjo tiek daug vyrų, kad kaskart galėjo leisti pulti vis kitus, o kiekvieną antpuolį turėjo sutikti vis ta pati saujelė brolių ir tai palengva juos nualino.

Jonas žinojo, kad po medžiu ir oda pasislėpę vyrai stumia vėžlį iš visų jėgų, darbuojasi įrėmę pečius, iš paskutiniųjų stengiasi, kad ratai suktųsi, bet, kai tik vėžlys pasieks vartus, jie numes virves ir paims į rankas kirvius. Bent jau savo mamutų Mensas šiandien nepaleido. Jonas tuo džiaugėsi. Siaubinga jų jėga šturmuoti Sienos nepadėjo, o dėl didumo jie buvo tiesiog lengvi taikiniai. Paskutinis gaištantis mamutas kamavosi pusantros paros ir klausytis jo graudaus trimitavimo buvo baisu.

Vėžlys lėtai slinko per akmenis, kelmus ir krūmokšnius. Per ankstesnį puolimą laisvoji tauta prarado per šimtą karių. Dauguma jų tysojo ten, kur žuvo. Per pertraukas lavonus aptūpdavo varnai, bet dabar paukščiai krankdami spruko šalin. Varnams, kaip ir Jonui, vėžlys nepatiko.

Jonas žinojo, kad Šilkinis, Arklys ir kiti nenuleidžia nuo jo akių ir laukia įsakymų. O jis buvo toks pavargęs, kad nesumojo, ko griebtis. Siena mano, priminė jis sau.

— Ouvenai, Arkly, prie katapultų. Kegsai, judu su Batu Be Poros — prie svaidyklių. Visi kiti paruoškite lankus. Užsidekite strėles. Pažiūrėkime, ar nepavyks jo padegti.

Jonas suprato, jog tai tikriausiai bergždžias mėginimas, bet tai buvo geriau nei stovėti nuleidus rankas.

Į gremėzdišką ir lėtai slenkantį vėžlį pataikyti buvo lengva ir lankininkai bei arbaletininkai netruko jį paversti šliaužiančiu mediniu ežiu, tačiau… drėgnos gyvulių odos jį saugojo ne prasčiau už medinius skydus ir liepsnojančios strėlės užgesdavo vos įsmigusios. Jonas tyliai nusikeikė.

— Svaidyklės, — davė komandą jis, — katapultos!

Svaidyklių sviesti užtaisai giliai įduobė kailius, bet žalos padarė ne daugiau už strėles. Akmenys atšoko nuo vėžlio viršaus, storuose kailių sluoksniuose palikę įdubas. Iš katapultos paleistas akmuo gal būtų vėžlį sulaužęs, bet viena katapulta tebebuvo sulūžusi, o tą vietą, į kurią akmenis svaidė kita, tyržmogiai stropiai aplenkė.

— Jonai, jis vis dar šliaužia, — tarė Ouvenas Kvailelis.

Jis ir pats tai matė. Colis po colio, jardas po jardo vėžlys artėjo riedėdamas, dardėdamas, supdamasis ir įveikė ruožą, kuriame buvo pasiekiamas brolių ginklų. Kai tyržmogiai pristums jį prie Sienos, vėžlys taps puikia priedanga ir jie kirviais galės kapoti paskubomis sutaisytus išorinius vartus. Patekę į vidų, jie per kelias valandas išvalys nuolaužas iš ledo tunelio, o tuomet niekas negalės jų sustabdyti, tik dveji geležiniai vartai, keli į kaulą sušalę lavonai ir broliai, kuriuos Jonas pasiųs ginti įėjimo, kovoti ir mirti tamsoje.

Jonui iš kairės dunkstelėjo katapulta ir švystelėjo į orą šūsnį akmenų. Jie tėškėsi į vėžlio viršų nelyginant kruša ir, nepadarę jokios žalos, atšoko. Už skydų užsiglaudę tyržmogių šauliai tebelaidė strėles. Viena pataikė šiaudiniam broliui į veidą ir Pipas tarė:

— Ketvirta Vatui iš Ilgojo Ežero! Lygiosios!

Tačiau kita strėlė prašvilpė jam pro pat ausį.

— Fui! — šūktelėjo Pipas. — Aš turnyre nedalyvauju!

— Odos neužsidegs, — pasakė Jonas veikiau sau nei kitiems broliams. Vienintelė jiems likusi viltis buvo pamėginti sutriuškinti vėžlį, kai jis pasieks Sieną. Tam jiems reikėjo riedulių. Kad ir koks tvirtas buvo vėžlys, didžiulis uolos gabalas, tėškęsis į jį iš septynių šimtų pėdų aukščio, turėjo padaryti žalos. — Grenai, Ouvenai, Kegsai, laikas.

Palei sušilti skirtą pašiūrę stovėjo tuzinas į eilę išrikiuotų tvirtų ąžuolinių statinių. Jos buvo pripildytos susmulkintų akmenų; žvirgždo, kuriuo juodieji broliai paprastai išpildavo takus, kad saugiau galėtų vaikščioti Sienos viršumi. Vakar, pamatęs laisvąją tautą dengiant vėžlį odomis, Jonas liepė Grenui pripilti pilnas statines vandens. Vanduo persismelkė per susmulkintus akmenis, o naktį viskas sušalo į kaulą. Tai buvo į riedulį panašiausias daiktas, kokį tik jie galėjo sugalvoti.

— Kam viską šaldyti? — paklausė jo Grenas. — Kodėl negalime nuridenti tokių statinių, kokios dabar yra?

Jonas jam paaiškino:

— Jei krisdamos statinės atsitrenks į Sieną, jos subyrės ir palaidas žvirgždas plačiai pažirs. Mes juk nenorime pavaišinti tų kalės vaikų akmenukų kruša.

Jiedu su Grenu petimi įsirėmė į vieną statinę, o Kegsas su Ouvenu ėmėsi kitos. Kartu broliai jas išjudino ir atplėšė dugnus nuo sušalusio ledo.

— Gyvatė, sveria visą toną, — pasiskundė Grenas.

— Apversk ją ir ridenk, — liepė Jonas. — Tik atsargiai: jei užsiritinsi ant pėdos, ir tau nutiks tas pats, kas nutiko Batui Be Poros.

Kai statinė parvirto ant šono, Jonas čiupo deglą ir pamosavo juo pirmyn atgal virš Sienos paviršiaus, — tik tiek, kad truputį aptirpintų ledą. Per susidariusį vandens sluoksnelį statinė ritosi gerokai lengviau. Net per daug lengvai; broliai jos vos neprarado. Bet galų gale, sukibę visi keturi, jie nurideno savo riedulį prie bedugnės krašto ir vėl pastatė.

Kai Pipas riktelėjo: „Vėžlys prie mūsų durų!“, jie virš vartų buvo spėję sustatyti keturias dideles ąžuolines statines. Jonas įsirėmė sužeistąja koja ir pasilenkė apsižvalgyti. Laikinas tvoras… Maršui reikėjo pastatyti laikinas tvoras. Jiems reikėjo padaryti tiek daug dalykų… Tyržmogiai tempė nuo vartų žuvusius milžinus. Arklys ir Malis jiems ant galvų svaidė akmenis ir Jonui pasirodė, kad vienas karys parkrito, tačiau akmenys buvo per maži ir vėžliui žalos nepadarė. Jis ėmė spėlioti, ką laisvoji tauta darys su ant kelio tysančiu kritusiu mamutu, bet netrukus pamatė. Vėžlys buvo beveik ilgosios menės pločio, tad jie paprasčiausiai perstūmė jį per mamutą. Jonui ėmė skausmingai tvinkčioti koją, tačiau Arklys čiupo jį už rankos ir patraukė nuo Sienos krašto.

— Neturėtum taip žemai lenktis, — papriekaištavo jam vaikinas.

— Mums reikėjo pastatyti laikinas tvoras. — Jonui pasirodė, kad girdi medį kapojančius kirvius, bet tikriausiai jam ausyse aidėjo baimė. Jis atsisuko į Greną. — Verčiam!

Grenas užėjo už statinės, įrėmė petį, suniurnėjo ir ėmė stumti. Ouvenas, Malis prišoko jam padėti. Jie pastūmė statinę per pėdą, paskui dar per vieną. Ir staiga ji nukrito.

Broliai išgirdo dunkstelėjimą, kai statinė krisdama atsitrenkė į Sieną, o paskui — dar vieną, gerokai garsesnį, panašų į lūžtančio medžio triokštelėjimą, tada pasigirdo riksmai ir klyksmai. Šilkinis džiaugsmingai šūktelėjo, Ouvenas Kvailelis pradėjo šokti ir suktis ratu, o Pipas pasilenkė pažiūrėti ir pranešė:

— Vėžlys buvo prikimštas kiškių! Žiūrėkite, kaip jie visi išsilaksto!

— Dar kartą! — riktelėjo Jonas. Grenas su Kegsu įrėmė pečius į dar vieną statinę ir nustūmė ją nuo Sienos krašto į tuštumą.

Kai jie baigė darbuotis, iš Menso vėžlio priekio buvo likusi tik suknežintų ir subyrėjusių pagalių krūva, o pro kitą galą virto tyržmogiai ir paskubomis traukėsi į stovyklą. Šilkinis čiupo arbaletą ir paleido kelias strėles į bėgančius tyržmogius, kad greičiau juos išlydėtų. Barzdočius Grenas plačiai šypsojosi, Pipas juokavo ir nė vienas iš jų šiandien nežuvo.

Bet rytoj… Jono žvilgsnis nukrypo į pašiūrę. Ten, kur prieš kelias minutes stovėjo dvylika statinių žvirgždo, dabar liko tik aštuonios. Staiga jis suvokė, koks yra nuvargęs ir kaip jam skauda koją. Man reikia pamiegoti. Bent kelias valandas. Jis turėjo nusileisti pas meisterį Eimoną migdančio vyno, kad padėtų užmigti.

— Leidžiuosi į Karaliaus bokštą, — pasakė jis broliams. — Jei Mensas vėl ką nors sumanys, pašaukite mane. Pipai, Siena tavo.

— Mano? — nustebo Pipas.

— Jo? — nusistebėjo ir Grenas.

Šypsodamasis Jonas paliko juodu išpūtusius akis ir nusileido narvu.

Ir tikrai: taurė migdančio vyno jam padėjo. Vos grįžo į savo kambarėlį ir išsitiesė ant siauros lovos, jį suėmė miegas. Jonas sapnavo keistus ir padrikus sapnus, kupinus keistų balsų, riksmų ir šauksmų, paskui viską užgožė karo rago gausmas, žemas ir stiprus, o monotoniška ir vieniša jo gaida dar ilgai aidėjo virpindama orą.

Pabudęs pro langą atstojusią šaudymo angą Jonas pamatė, kad lauke jau tamsu, o prie jo lovos stovi keturi nepažįstami vyrai. Vienas iš jų laikė žibintą.

— Jonai Snou, — šiurkščiai tarė aukščiausias iš jų, — aukis batus ir eik su mumis.

Dar mieguistam Jonui pirmiausia šovė mintis, kad, kol jis miegojo, Siena kažkaip buvo paimta, kad Mensas Plėšikas pasiuntė daugiau milžinų arba dar vieną vėžlį ir pralaužė vartus. Bet pasitrynęs akis pamatė, kad visi nepažįstamieji vilki juodais drabužiais. Jie — Nakties sargybos vyrai, suprato jis.

— Kur man eiti? Kas jūs?

Aukštasis vyras mostelėjo ir kiti du išvilko Joną iš lovos. Žibintu šviesdamiesi kelią, jie ištempė Joną iš jo kambarėlio ir, palipę pusę laiptų vingio aukštyn, nusivedė jį į Senojo Lokio menę. Jonas pamatė prie židinio stovintį meisterį Eimoną, susidėjusį rankas ant lazdos, išdrožtos iš dygiosios slyvos, bumbulo. Septonas Seladoras kaip visada buvo gerokai įkaušęs, o seras Vintonas Stautas sėdėjo prie lango ir snaudė. Kitų brolių Jonas nepažinojo. Išskyrus vieną.

Vilkėdamas nepriekaištingą apsiaustą kailiu pamuštais kraštais ir avėdamas nublizgintus batus, seras Aliseris Tornas atsisuko ir tarė:

— Štai jis, perbėgėlis, milorde. Nedo Starko pavainikis iš Vinterfelo.

— Aš ne perbėgėlis, Tornai, — ramiai atrėmė Jonas.

— Pažiūrėsim. — Odiniame krėsle prie stalo, prie kurio Senasis Lokys rašydavo laiškus, sėdėjo augalotas, stambus vyras nukarusiu pagurkliu, kurio Jonas nepažinojo. — Taigi, pažiūrėsime, — pakartojo jis. — Tikiuosi, neneigsi, kad esi Jonas Snou? Starko pavainikis?

— Jis mėgsta save vadinti lordu Snou.

Seras Aliseris buvo aukštas, liesas, grakštus ir raumeningas vyras ir šią akimirką jo tamsiose, titnago spalvos akyse atsispindėjo linksmumas.

— Tai tu vadindavai mane lordu Snou, — tarė Jonas. Būdamas Juodosios pilies kovų meistru, seras Aliseris mėgo pravardžiuoti vaikinus, kuriuos treniravo. Senasis Lokys išsiuntė Torną į Rytų sargybą prie jūros. Kiti broliai turėtų būti Rytų sargybos vyrai. Varnas pasiekė Koterį Paiką ir jis mums atsiuntė pagalbą.

— Kiek vyrų atvedėte? — paklausė jis prie stalo sėdinčio brolio.

— Klausimus čia užduodu aš, — atsakė jam vyras su nudribusiu pagurkliu. — Esi kaltinamas priesaikos sulaužymu, bailumu ir dezertyravimu, Jonai Snou. Ar neigi, kad palikai savo brolius mirti Pirmųjų Žmonių Kumštyje ir prisidėjai prie tyržmogio, vardu Mensas Plėšikas, vadinančio save Užusienio karaliumi?

— Palikau?.. — tariant šį žodį Jonui pritrūko kvapo.

Tada prabilo meisteris Eimonas.

— Milorde, mudu su Donalu Nojumi šiuos reikalus išsiaiškinome tuoj pat, kai Jonas pas mus grįžo, ir jo paaiškinimai mus tenkino.

— O manęs jie netenkina, meisteri, — tarė tuklusis vyras. — Pats noriu išgirsti tuos paaiškinimus. Taip, labai norėčiau!

Jonas užgniaužė pyktį.

— Aš nieko nepalikau. Iš Kumščio išėjau kartu su Korinu Pusrankiu žvalgyti Aidžiosios perėjos. Prie tyržmogių prisidėjau gavęs įsakymą. Pusrankis baiminosi, kad Mensas galėjo rasti Žiemos ragą…

— Žiemos ragą? — Seras Aliseris sukikeno. — Gal tau buvo įsakyta suskaičiuoti ir jų snarkus, lorde Snou?

— Ne, bet kiek galėdamas tiksliau suskaičiavau jų milžinus.

— Sere, — piktai įsiterpė vyras padribusiu pagurkliu, — į serą Aliserį prašau kreiptis „sere“, o į mane — „milorde“. Aš Janas Slintas, Harenholo lordas ir vadovausiu Juodajai piliai, kol su savo įgula grįš Bouvenas Maršas. Taigi kreipsiesi į mus su visa derama pagarba. Nepakęsiu, kad išdaviko pavainikis šaipytųsi iš tokio pateptojo riterio kaip gerasis seras Aliseris. — Jis pakėlė ranką ir nukreipė storą pirštą tiesiai Jonui į veidą. — Ar neigi, kad įsileidai į savo guolį tyržmogių moterį?

— Ne, neneigiu. — Sielvartas dėl Igritės dar taip skaudžiai degino Jonui širdį, kad jis neketino jos išsižadėti. — Neneigiu, milorde.

— Kaip suprantu, dulkinti tą nepraustaburnę kekšę taip pat liepė Korinas Pusrankis? — nusišaipė seras Aliseris.

— Sere. Ji nebuvo kekšė, sere. Korinas liepė nesvyruoti, kad ir ko tyržmogiai iš manęs reikalaus, bet… neneigsiu, kad taip elgiausi ne vien pareigos verčiamas ir kad ji… ji man rūpėjo.

— Vadinasi, prisipažįsti sulaužęs priesaiką, — tarė Janas Slintas.

Jonui nebuvo paslaptis, kad pusė Juodosios pilies vyrų retkarčiais apsilankydavo Kurmių mieste pasidžiaugti po žeme įsikūrusio viešnamio malonumais, bet nenorėjo žeminti Igritės, prilygindamas ją Kurmių miesto kekšėms.

— Sulaužiau įžadus su moterimi. Taip, pripažįstu tai.

— Taip, milorde! — Slintas rūsčiai pažvelgė į Joną ir jo pagurklis suvirpėjo. Jis buvo toks pat apkūnus kaip Senasis Lokys ir, be jokios abejonės, būtų buvęs toks pat plikas, jei tik būtų sulaukęs Mormonto amžiaus. Pusė jo plaukų jau buvo nuslinkę, nors Janui Slintui negalėjo būti daugiau nei keturiasdešimt metų.

— Taip, milorde, — pasitaisė Jonas. — Jojau su tyržmogiais, valgiau su jais, kaip man buvo liepęs Pusrankis, ir miegojau po vienu kailiu su Igrite. Bet prisiekiu, kad niekada nebuvau perbėgėlis. Kai tik galėjau, pabėgau nuo magnaro ir niekada nepakėliau ginklo nei prieš savo brolius, nei prieš karalystę.

Lordas Slintas atidžiai nužvelgė jį savo mažomis akutėmis.

— Sere Glendonai, — įsakė jis, — atvesk belaisvį.

Seras Glendonas buvo tas aukštas vyras, kuris ištempė Joną iš lovos. Kartu su juo iš kambario išėjo dar keturi vyrai, bet netrukus jie visi grįžo vedini belaisviu, — nediduku, išblyškusiu, nudriskusiu vyru grandinėmis sukaustytomis rankomis ir kojomis. Jo antakiai buvo sužėlę į vieną liniją, viršugalvis praplikęs, ūsai atrodė lyg prie viršutinės lūpos prilipęs purvas, jo veidas buvo sutinęs, nusėtas mėlynių, o dauguma priekinių dantų išmušti.

Rytų sargybos vyrai šiurkščiai nubloškė belaisvį ant grindų. Lordas Slintas susiraukęs pažvelgė į jį.

— Ar apie šitą žmogų kalbėjai?

Belaisvis sumirksėjo geltonomis akimis.

— Apie šitą. — Tik dabar Jonas pažino, jog tai — Barškalas. Be savo šarvų jis visai kitas žmogus, dingtelėjo jam. — Apie šitą, — pakartojo tyržmogis, — jis bailys, jis nužudė Pusrankį. Tai nutiko Speigilčiuose po to, kai sugaudėme kitus varnus ir visiems iki vieno perrėžėme gerkles. Būtume papjovę ir šitą, bet jis maldavo palikti jį gyvą ir žadėjo prisidėti prie mūsų, jei pasigailėsime. Pusrankis prisiekė, kad pamatys tą bailį mirštant pirmą, bet vilkas Koriną apdraskė, o šitas perrėžė jam gerklę. — Belaisvis apdovanojo Joną bedante šypsena ir krauju spjovė jam po kojomis.

— Nagi, — griežtai paklausė Janas Slintas, — ar prisipažįsti? O gal sakysi, kad Korinas liepė tau jį nužudyti?

— Jis man sakė… — Jonas sunkiai rinko žodžius. — Jis man liepė daryti viską, ką jie įsakys.

Slintas apsidairė po menę ir susižvalgė su kitais Rytų sargybos vyrais.

— Ar tas vaikinas mano, kad žemyn galva iškritau iš ropių vežimo?

— Melas dabar tavęs neišgelbės, lorde Snou, — įspėjo jį seras Aliseris Tornas. — Mes išgausime iš tavęs tiesą, prakeiktas pavainiki.

— Pasakiau jums tiesą. Mūsų arkliai nuvargo, o Barškalas lipo mums ant kulnų. Korinas man liepė apsimesti, kad noriu prisidėti prie tyržmogių. „Kad ir ko jie reikalautų, turi nesvyruodamas tai padaryti“, — pasakė jis. Korinas Pusrankis žinojo, kad tyržmogiai lieps man jį nužudyti. Suprato ir tai, jog Barškalas ir taip ketino perrėžti jam gerklę.

— Taigi dabar tvirtini, kad didysis Korinas Pusrankis bijojo šio padaro? — Slintas pažvelgė į Barškalą ir prunkštelėjo.

— Kaulų Lordo bijo visi, — niūriai burbtelėjo tyržmogis. Seras Glendonas spyrė belaisviui ir šis vėl nutilo.

— Aš niekada to nesakiau, — išsigynė Jonas.

Slintas trenkė kumščiu į stalą.

— Girdėjau, ką sakei! Rodos, seras Aliseris teisingai tave įvertino. Meluoji sukandęs prakeiktus pavainikio dantis. Ką gi, aš to nepakęsiu. Nepakęsiu! Gal tau ir pavyko apmulkinti tą luošą kalvį, bet apmauti Jano Slinto nepavyks! O ne. Janas Slintas melu taip lengvai nepatikės. Gal manai, kad mano galva prikimšta kopūstų lapų?

— Nežinau, ko prikimšta tavo galva. Milorde.

— Lordas Snou labai jau pasipūtęs, — tarė seras Aliseris. — Jis nužudė Koriną, kaip kad jo bičiuliai perbėgėliai sudorojo Mormontą. Nenustebčiau sužinojęs, kad tai buvo to paties žiauraus sąmokslo dalis. Bendžinas Starkas taip pat gali būti prie to prisidėjęs. Ką mes žinome, gal jis ir dabar sėdi Menso Plėšiko palapinėje. Juk pažįsti tuos Starkus, milorde.

— Pažįstu, — linktelėjo Janas Slintas. — Kuo puikiausiai.

Jonas nusimovė pirštinę ir parodė jiems apdegusią ranką.

— Gindamas lordą Mormontą nuo numirėlio, apdegiau ranką. O mano dėdė buvo garbingas vyras. Jis niekada nebūtų sulaužęs duotos priesaikos.

— Kaip ir tu, ar ne? — pasišaipė seras Aliseris.

Septonas Seladoras krenkštelėjo.

— Lorde Slintai, — prabilo jis, — šis vaikinas atsisakė duoti įžadus septoje, kaip dera, ir nukeliavo už Sienos ištarti tų žodžių priešais širdmedį. Jis sakė, kad tai — jo tėvo dievai, bet tai — ir tyržmogių dievai.

— Tai šiauriečių dievai, septone, — mandagiai, bet ryžtingai įsiterpė meisteris Eimonas. — Milordai, kai Donalas Nojus žuvo, šis jaunuolis, Jonas Snou, perėmė vadovavimą Sienos gynybai ir atsilaikė prieš didį tyržmogių įniršį. Jis įrodė esąs narsus, ištikimas ir sumanus. Jei ne jis, atvykę būtumėte radę čia sėdintį Mensą Plėšiką, lorde Slintai. Elgiatės su juo labai neteisingai. Jonas Snou buvo lordo Mormonto tarnas ir ginklanešys. Jis buvo pakviestas į tą tarnybą, nes lordas vadas matė, koks jis daug žadantis jaunuolis. Ir aš tai mačiau.

— Daug žadantis? — pašaipiai tarė Slintas. — Na, pažadai gali ir likti pažadais. Jo rankos suteptos Korino Pusrankio krauju. Sakai, Mormontas juo pasitikėjo, tik… kas iš to? Žinau, ką reiškia būti išduotam vyrų, kuriais pasitikėjai. O taip. Taip pat žinau, kaip elgiasi vilkai. — Jis vėl nukreipė pirštą Jonui į veidą. — Tavo tėvas mirė kaip išdavikas.

— Mano tėvą nužudė. — Jonui nerūpėjo, ką broliai su juo darys, bet neketino daugiau tylomis kęsti melo apie savo tėvą.

Slintas išraudo kaip vėžys.

— Nužudė? Tu įžūlus šunyti… Karaliaus Roberto lavonui dar nespėjus atšalti, lordas Edardas ėmėsi jo sūnaus. — Lordas Slintas atsistojo; jis buvo žemesnis už Mormontą, bet plačia krūtine, storomis rankomis ir pūpsančiu pilvu. Jo apsiaustas prie peties buvo susegtas nedidele auksine ietimi raudonu emaliuotu galu. — Tavo tėvas žuvo nuo kalavijo, bet jis buvo kilmingas ir karaliaus ranka. Tau pakaks ir kilpos ant kaklo. Sere Aliseri, nuvesk tą perbėgėlį į ledo celę.

— Milordas labai išmintingas, — tarė seras Aliseris ir sučiupo Joną už rankos.

Jonas išsilaisvino ir įsiutęs taip stvėrė riterį už gerklės, kad pakėlė į orą. Ir būtų jį pasmaugęs, jei Rytų sargybos broliai nebūtų jo nutempę šalin. Tornas netvirtai žingtelėjo atatupstas trindamasis ant kaklo Jono pirštų paliktas žymes.

— Patys matote, broliai. Tas vaikinas — tyržmogis.