Kardų audra

Semvelis

Karalius pyko. Semas iš karto tai suprato.

Juodiesiems broliams įėjus vienam paskui kitą ir prieš jį atsiklaupus, Stanis pastūmė pusryčius, — sužiedėjusią duoną, sūdytą jautieną ir virtus kiaušinius, — ir šaltai juos nužvelgė. Jam už nugaros stovinčią raudonąją moterį Melisandrą ši scena, rodos, pralinksmino.

Man čia nėra ko veikti, nerimaudamas pagalvojo Semas, kai raudonų jos akių žvilgsnis nukrypo į jį. Kas nors turi padėti meisteriui Eimonui. Nežiūrėk taip į mane, aš tik meisterio tarnas. Visi kiti pretendavo užimti Senojo Lokio vietą, išskyrus tik Bouveną Maršą, kuris iš rinkimų pasitraukė, bet liko pilies valdytoju ir lordu tarnu. Semas nesuprato, kodėl Melisandra taip juo susidomėjo.

Karalius Stanis leido juodiesiems broliams klūpoti neįprastai ilgai.

— Stokitės, — pagaliau tarė jis.

Semas davė meisteriui Eimonui atsiremti į petį ir padėjo jam atsistoti.

Įtemptą tylą pertraukė lordo Slinto krenkštelėjimas.

— Tavo malonybe, leisk pasakyti, kokie jaučiamės pamaloninti, kad mus pasikvietei. Kai nuo Sienos pamačiau tavo vėliavas, supratau, kad karalystė išgelbėta. „Štai žmogus, kuris niekada nepamiršta savo pareigos, — pasakiau tada gerajam serui Aliseriui. — Stiprus vyras, tikras karalius.“ Ar galėčiau pasveikinti tave pergalės prieš tuos laukinius proga? Žinau, kad dainiai tikrai…

— Dainiai gali daryti, ką nori, — piktai pertraukė jį Stanis. — Liaukis man pataikavęs, Janai, tau tai nepadės. — Karalius atsistojo ir visus juos apžvelgė. — Ledi Melisandra sako, kad dar neišsirinkote lordo vado. Ar ilgai tęsis ši beprotybė?

— Valdove, — lyg ir gindamasis prabilo Bouvenas Maršas, — kol kas niekas nesurinko dviejų trečdalių balsų. Praėjo tik dešimt dienų.

— Devyniomis per daug. Man reikia atsikratyti belaisviais, tvarkyti karalystės reikalus, tęsti karą. Reikia baigti šiuos rinkimus ir priimti sprendimus, susijusius su Siena ir Nakties sargyba. Žinoma, sprendžiant šiuos dalykus turi tarti žodį ir jūsų lordas vadas.

— Taip, jis turi tarti savo žodį, — pritarė Janas Slintas. — Bet privalau pasakyti ir dar kai ką. Mes, broliai, esame tik paprasti kareiviai. Taip, tik kareiviai! O tavo malonybė pats žino, kad kariai mieliausiai klauso duodamų įsakymų. Man rodos, jiems labai praverstų tavo karališkas patarimas. Karalystės gerovei. Padėk jiems balsuoti išmintingai.

Šis siūlymas supykdė kai kuriuos brolius.

— Gal nori, kad karalius mums ir užpakalius nuvalytų? — nusišaipė Koteris Paikas.

— Teisė rinkti lordą vadą priklauso prisiekusiems broliams ir niekam kitam, — pabrėžtinai priminė seras Denis Molisteris.

— Jei jie balsuos išmintingai, manęs neišrinks… — sudejavo Paniurėlis Edas.

O meisteris Eimonas, kaip visada ramus, tarė:

— Tavo malonybe, Nakties sargyba renka savo lordą vadą nuo tų laikų, kai Brandonas Statytojas pastatė Sieną. Su Džeoru Mormontu turėjome devynis šimtus devyniasdešimt septynis vienas po kito valdžiusius lordus vadus, visus juos išrinko vyrai, kuriems jie paskui vadovavo, ir tai yra tūkstantmetė tradicija.

Stanis sugriežė dantimis.

— Visai nenoriu nei riboti jūsų teisių, nei keisti tradicijų. O dėl karališko patarimo, Slintai, jei turėjai omenyje, kad turiu liepti broliams balsuoti už tave, tai drįsk taip ir pasakyti.

Tai lordą Janą pribloškė. Slintas sutrikęs šyptelėjo, jį išmušė prakaitas, bet jam už nugaros stovintis Bouvenas Maršas tarė:

— Kas gali geriau vadovauti juodiesiems apsiaustams nei žmogus, kadaise vadovavęs auksiniams, valdove?

— Manau, kiekvienas iš jūsų. Net virėjas. — Karalius šaltai nužvelgė Slintą. — Patikėkite mano žodžiu, Janas tikrai nebuvo pirmas kyšį paėmęs auksinis apsiaustas, bet tikriausiai pirmasis, pardavinėjęs tarnybos vietas bei paaukštinimus ir taip pildęsis savo kapšą. Galų gale viskas baigėsi tuo, kad kone pusė miesto sargybos karininkų mokėjo jam dalį savo atlygio. Ar ne, Janai?

Slinto sprandas ėmė rausti.

— Melas, visa tai — melas! Tavo malonybė pats žino, kad stiprus vyras netrunka įgyti priešų ir šie ima tau už nugaros šnabždėti ir nešioti paskalas. Niekas niekada nebuvo įrodyta, niekas nedrįso liudyti…

— Du vyrai, kurie buvo pasiruošę liudyti, staiga žuvo eidami sargybą. — Stanis prisimerkė. — Nežaisk su manimi, milorde. Mačiau įrodymą, kurį Jonas Arinas pateikė mažajai tarybai. Patikėk, jei būčiau buvęs karalius, būtum praradęs daug daugiau nei vien tarnybą, bet Robertas į tavo niekšybes vis numodavo ranka. „Visi jie vagia, — pamenu, pasakė jis. — Geriau mums pažįstamas vagis, nei tas, kurio nepažįstame, kitas vadas gali būti dar blogesnis.“ Neabejoju, kad šiuos žodžius mano broliui į galvą įkalė lordas Petiras. Mažasis Pirštas iš tolo užuosdavo auksą ir esu tikras, jog viską sutvarkė taip, kad iš tavo nusikaltimų pelnytumeis ne tik tu, bet ir karaliaus iždas.

Lordo Slinto pagurklis virpėjo, bet, jam nespėjus išreikšti dar vieno protesto, prabilo meisteris Eimonas.

— Tavo malonybe, pagal įstatymą buvę vyro nusikaltimai ir nusižengimai nubraukiami, kai jis ištaria priesaikos žodžius ir tampa prisiekusiu Nakties sargybos broliu.

— Aš tai žinau. Jei nutiktų taip, kad Nakties sargyboje neatsiras geresnio vyro už lordą Janą, aš sukandęs dantis kaip nors su tuo susitaikysiu. Ne mano reikalas, kokį lordą vadą išsirinksite, kad tik išsirinktumėte. Mūsų laukia karas.

— Tavo malonybe, — mandagiai ir atsargiai kreipėsi į karalių seras Denis Molisteris. — Jei kalbi apie tyržmogius…

— Ne, ne apie juos. Ir tu tai žinai, sere.

— O tu turi žinoti, kad, nors ir esame dėkingi už pagalbą kovojant su Mensu Plėšiku, kovose dėl sosto padėti negalime. Nakties sargyba nedalyvauja vidiniuose Septynių Karalysčių karuose. Jau aštuoni tūkstančiai metų…

— Jūsų istorija man žinoma, sere Deni, — šiurkščiai pertraukė jį karalius. — Duodu žodį, kad neprašysiu jūsų kelti kalavijų nė prieš vieną iš maištininkų ir sosto grobikų, vis neduodančių man ramybės. Tikiuosi, kad ir toliau ginsite Sieną, kaip visuomet.

— Sieną ginsime iki paskutinio vyro, — pažadėjo Koteris Paikas.

— Tikriausiai tai būsiu aš, — susitaikęs su likimu liūdnai tarstelėjo Paniurėlis Edas.

Stanis sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Taip pat reikalausiu iš jūsų kelių kitų dalykų. To, ko galbūt nenorėsite man lengvai atiduoti. Noriu gauti jūsų pilis. Ir Dovaną.

Šie tiesūs žodžiai plykstelėjo tarp juodųjų brolių nelyginant į žarijų gorę įmesta puodynaitė su laukine ugnimi. Maršas, Molisteris ir Paikas prakalbo vienu metu. Karalius Stanis leido jiems kalbėti. Kai vyrai nutilo, jis pasakė:

— Turiu tris kartus daugiau karių nei jūs. Jei norėčiau, galėčiau jėga užimti tas žemes, bet man labiau patiktų gauti jas teisėtai, jums sutikus.

— Dovaną Nakties sargyba gavo amžinai, tavo malonybe, — užsispyręs pakartojo Bouvenas Maršas.

— Tai reiškia, kad pagal įstatymą negaliu jos paimti, laimėti ir užgrobti. Bet tai, kas atiduota gera valia, gali būti ir grąžinta.

— Kam tau Dovana? — paklausė Koteris Paikas.

— Pasinaudosiu ja geriau, nei tai darote jūs. O dėl pilių… Rytų sargyba, Juodoji pilis ir Šešėlių bokštas liks jūsų. Laikykite jose savo įgulą kaip visada, bet jei norime išlaikyti Sieną, kitose pilyse turi įsikurti mano įgula.

— Neturi tiek žmonių, — paprieštaravo Bouvenas Maršas.

— Iš kai kurių apleistų pilių jau likę tik griuvėsiai, — pridūrė Otelas Jarvikas, pirmasis statytojas.

— Pilis galima atstatyti.

— Atstatyti? — nustebo Jarvikas. — Bet kas tai padarys?

— Tai jau bus mano rūpestis. Iš jūsų paprašysiu tik rašto, kuriame būtų smulkiai aprašyta kiekvienos pilies būklė ir nurodytos medžiagos, kurių reikėtų jai atstatyti. Manau, po metų visos jos bus atstatytos ir turės įgulas, o prie jų vartų liepsnos nakties laužai.

— Nakties laužai? — Bouvenas Maršas sutrikęs pažvelgė į Melisandrą. — Ar ir dabar turime užkurti laužus?

— Taip. — Moteris atsistojo, raudoni šilkiniai jos drabužiai subangavo, o ilgi rusvi plaukai užkrito ant pečių. — Vien kalavijais šios tamsos neišsklaidysite. Tik Valdovo šviesa gali ją įveikti. Neapsirikite, gerieji serai ir narsieji broliai, karas, kurio atvykome kariauti, nėra tik menkas kivirčas dėl žemių ir garbės. Mes kovojame dėl gyvybės, ir, jei pralaimėsime, pasaulis žus kartu su mumis.

Semas matė, jog karininkai nežino, kaip turėtų tai suprasti. Bouvenas Maršas ir Otelas Jarvikas sutrikę susižvalgė, Janas Slintas nesitvėrė pykčiu, o Tripirštis Hobas, rodės, norėjo kuo greičiau sprukti į virtuvę pjaustyti morkų. Bet visi nustebo išgirdę meisterį burbtelint:

— Kalbi apie karą dėl aušros, miledi. Bet kur pažadėtasis princas?

— Jis stovi priešais tave, — pareiškė Melisandra, — tik tu neturi akių, kad jį pamatytum. Stanis Barateonas — tai vėl atėjęs Azoras Ahajus, ugnies karys. Jam pasirodžius išsipildė visos pranašystės. Danguje šmėstelėjo raudona kometa, pranašaujanti jo atėjimą, be to, jis turi Spindulingąjį — raudoną didvyrių kalaviją.

Semas matė, kad nuo jos žodžių karalius pasijuto labai nejaukiai. Sugriežęs dantimis Stanis tarė:

— Kvietėte ir atvykau, milordai. Dabar turite su manimi kartu gyventi arba mirti. Geriau susitaikykite su šia mintimi. — Jis skubriai mostelėjo. — Tai viskas. Meisteri, dar trumpam pasilik. Ir tu, Tarli. Kiti galite eiti.

Aš? — priblokštas pagalvojo Semas, o tuo metu jo broliai nusilenkę patraukė prie durų. Ko jis iš manęs nori?

— Tu nužudei tą padarą sniege, — kreipėsi į Semą Stanis, kai jie liko keturiese.

— Semas Žudikas, — šyptelėjo Melisandra.

Semas išraudo.

— Ne, miledi. Tavo malonybe… Tai yra, taip, aš esu… Aš Semvelis Tarlis, taip.

— Tavo tėvas — puikus karys, — pasakė karalius Stanis. — Kadaise Ašforde jis nugalėjo mano brolį. Meisas Tairelis su malonumu prisiėmė šios pergalės garbę sau, bet lordas Rendilas nulėmė mūšio baigtį anksčiau, nei Tairelis sugebėjo rasti mūšio lauką. Jis nužudė lordą Kafereną su tuo savo puikiu valyrišku kalaviju ir nusiuntė jo galvą Eiriui. — Karalius pirštais persibraukė smakrą. — Bet tu visai ne toks sūnus, kokio būtų galima tikėtis iš tokio tėvo.

— Aš… aš ne toks sūnus, kokio jis norėjo, valdove.

— Jei nebūtum apsivilkęs juodo apsiausto, būtum puikiausias įkaitas, — susimąstęs tarė Stanis.

— Bet jis apsivilko juodą apsiaustą, — priminė karaliui meisteris Eimonas.

— Aš tai žinau, — tarė šis. — Žinau daugiau už tave, Eimonai Targarienai.

Senis pakreipė galvą.

— Esu tiesiog Eimonas, valdove. Kai nusikaldiname meisterio grandinę, giminės vardo mes atsisakome.

Karalius vos pastebimai linktelėjo, tarsi norėdamas pasakyti, jog žino ir jam tai nė motais.

— Man sakė, kad nužudei tą padarą su obsidiano durklu, — kreipėsi jis į Semą.

— T-taip, tavo malonybe. Tą durklą man davė Jonas Snou.

— Drakonų stiklas. — Raudonosios moters juokas nuskambėjo kaip muzika. — Senąja valyrų kalba tai reiškia „sušalusi ugnis“. Nieko nuostabaus, kad tie šalti Kito vaikai apie ją nė neužsimena.

— Drakono Uoloje, mano rezidencijoje, neretai obsidiano galima pamatyti senuose tuneliuose, išraustuose kalno papėdėje, — pasakė karalius Semui. — Obsidiano gabalų, riedulių ir atskilų. Pamenu, kad daugiausia jis būdavo juodas, bet pasitaikydavo ir žalio, ir raudono, ir net purpurinio. Pasiunčiau žinią savo pilies valdytojui, serui Rolandui, kad pradėtų obsidiano kasybos darbus. Bijau, kad Drakono Uolos ilgai neišlaikysiu, bet galbūt Šviesos Valdovas parūpins mums „sušalusios ugnies“, kad, kol pilis bus paimta, spėtume tinkamai apsiginkluoti prieš tuos padarus.

Semas krenkštelėjo.

— Va-valdove… Tas durklas… drakonų stiklas sutrupėjo, kai mėginau juo nudurti numirėlį.

Melisandra šyptelėjo.

— Tuos numirėlius atgaivina juodoji magija, tačiau jie vis tiek yra negyvi kūnai. Juos sunaikina ir plienas bei ugnis. O tie, kuriuos jūs vadinate Kitais, yra visiškai kitokie padarai.

— Tai demonai, sukurti iš sniego, ledo ir šalčio, — paaiškino Stanis Barateonas. — Seni mūsų priešai. Vieninteliai tikri priešai. — Jis vėl kreipėsi į Semą. — Man sakė, kad judu su ta tyržmoge perėjote Sieną pro kažkokius stebuklingus vartus.

— Pro J-juoduosius vartus, — sumikčiojo Semas. — Po Nakties fortu.

— Nakties fortas — didžiausia ir seniausia iš Sienos pilių, — tarė karalius. — Būtent joje ketinu įkurti savo rezidenciją, kol vyks šis karas. Parodysi man tuos vartus.

— Aš… — visai sutrikęs išlemeno Semas, — parodysiu, jei tik… — Jei tik jie ten dar yra. Ir jei jie atsidarys žmogui, nedėvinčiam juodo apsiausto. Jei…

— Parodysi, — ryžtingai nutraukė jį Stanis. — Pasakysiu, kada.

Meisteris Eimonas šyptelėjo.

— Tavo malonybe, — tarė jis, — kol dar neišėjome, pagalvojau… ar nesuteiktum mums didžiulės garbės ir neparodytum to nuostabaus kalavijo, apie kurį visi esame tiek daug girdėję?

— Nori pamatyti Spindulingąjį? Tu, aklas žmogus?

— Semas bus mano akys.

Karalius susiraukė.

— Visi tą kalaviją matė, tad kodėl neparodžius jo ir aklam seniui?

Jo kardasaitis ir makštys kabojo ant gembės prie židinio. Karalius nukabino diržą ir ištraukė ilgąjį kalaviją. Plienas brūkštelėjo per medį ir odą, ir visa menė nušvito; kalavijo geležtė tviskėjo ir mirgėjo, joje pynėsi auksinė, gelsvai rausva ir raudona — visos ryškios ugnies spalvos.

— Pasakok, Semveli. — Meisteris Eimonas palietė jam ranką.

— Jis spindi, — sukuždėjo Semas. — Spindi, tarsi degdamas. Liepsnos nematyti, bet plienas geltonas, raudonas ir oranžinis, šviečia ir tviska kaip saulės spinduliai vandens paviršiuje, tik dar gražiau. Gaila, kad negali jo matyti, meisteri.

— Dabar jau matau, Semai. Kalaviją, kupiną saulės šviesos. Labai gražų pažiūrėti. — Senis nerangiai nusilenkė. — Tavo malonybe… Miledi… Buvote labai malonūs.

Karaliui Staniui įkišus spindintį kalaviją į makštis, menė tarytum aptemo, nors pro langą plūdo saulės šviesa.

— Na štai, pamatei jį. Dabar gali grįžti prie savo pareigų. Ir nepamiršk, ką sakiau. Tavo broliai lordą vadą išsirinks šiandien vakare, o jei ne, labai pasigailės.

Meisteris Eimonas giliai susimąstė, ir Semas padėjo jam nulipti siaurais vingiuotais laiptais. Bet jiedviem einant per kiemą senis tarė:

— Nejaučiau karščio. O tu, Semai?

— Karščio? Sklindančio nuo kalavijo? — Jis pagalvojo. — Oras aplink geležtę virpėjo, kaip virpa virš įkaitusios žarijų gorės.

— Bet karščio nejautei, ar ne? O makštys, kuriose laikomas kalavijas, iš medžio ir odos, tiesa? Sprendžiu iš garso, kurį išgirdau jo malonybei traukiant kalaviją. Ar oda buvo apanglėjusi, Semai? Ar medis atrodė apdegęs ar pajuodęs?

— Ne, — pripažino Semas. — Bent jau aš nemačiau.

Meisteris Eimonas linktelėjo. Grįžęs į savo kambarius, jis paprašė Semo užkurti ugnį ir padėti jam įsitaisyti krėsle prie židinio.

— Sunku būti tokiam senam, — klestelėjęs ant pagalvės atsiduso Eimonas. — O dar sunkiau būti aklam. Pasiilgstu saulės. Ir knygų. Labiausiai — knygų. — Eimonas mostelėjo. — Iki balsavimo man daugiau tavęs nereikės.

— Tas balsavimas… Meisteri, ar negalėtum ko nors padaryti? Tai, ką karalius pasakė apie lordą Slintą…

— Prisimenu, — linktelėjo meisteris Eimonas, — bet, Semai, aš meisteris, davęs priesaiką ir nešiojantis grandinę. Mano pareiga — patarti lordui vadui, kad ir kas juo taps. Man nedera parodyti, kad remiu vieną ar kitą.

— Bet aš — ne meisteris, — pasakė Semas. — Gal aš galiu ką nors padaryti?

Eimonas atsuko baltu valkčiu aptrauktas savo akis į Semą ir švelniai nusišypsojo.

— Na, nežinau, Semveli. O galėtum?

Galėčiau, pagalvojo Semas. Turiu ką nors daryti. Ir reikėjo veikti nedelsiant. Jei susvyruos, jis žinojo, kad drąsa jį apleis. Aš Nakties sargybos vyras, skubėdamas per kiemą priminė sau jis. Tikrai. Ir galiu tai padaryti. Buvo laikas, kai lordui Mormontui vos žvilgtelėjus jis šiurpdavo ir mikčiodavo, bet tai buvo senasis Semas, dar nebuvęs Pirmųjų Žmonių Kumštyje ir Krasterio pilyje, dar nesutikęs numirėlių, Šaltarankio ir Kito, raito ant nugaišusio arklio. O dabar jis buvo drąsesnis. „Džilė įkvėpė man drąsos“, — pasakė jis Jonui. Tai buvo tiesa. Turėjo būti tiesa.

Koteris Paikas iš tų dviejų vadų buvo baisesnis, tad Semas pirma nuėjo pas jį, kol dar neišgaravo drąsa. Koterį jis rado senojoje Skydo menėje žaidžiantį kauliukais su trimis Rytų sargybos vyrais ir raudongalviu seržantu, atvykusiu iš Drakono Uolos su Staniu.

Tačiau, kai Semas paklausė, ar negalėtų su juo pasikalbėti akis į akį, Paikas riktelėjo įsakymą ir vyrai, pasiėmę kauliukus ir monetas, dingo.

Niekas nebūtų pavadinęs Koterio Paiko gražiu vyru, nors po kniedėmis nusagstytu jūrininko švarku ir šiurkštaus audinio kelnėmis jo kūnas buvo liesas, bet raumeningas ir stiprus. Akys buvo nedidelės, arti viena kitos, nosis sulaužyta, o viršugalvio šonai taip praplikę, kad viduryje likusi plaukų sala atrodė nelyginant ieties smaigalys. Raupai buvo labai subjauroję jam veidą, o barzda, kurią jis užsiželdino tikėdamasis paslėpti randus, buvo reta ir susitaršiusi.

— Semas Žudikas! — labai savotiškai pasisveikino jis. — Ar tu tikras, kad nudūrei Kitą, o ne vaiko nulipdytą sniego riterį?

Pradžia nieko gera nežada…

— Drakonų stiklas jį nužudė, milorde, — neryžtingai paaiškino Semas.

— Na taip, žinoma. Na, klok, ko atėjai, Žudike. Meisteris tave atsiuntė?

— Meisteris? — Semas užsikirto. — Aš… ką tik iš jo išėjau, milorde.

Tiesą sakant, tai nebuvo melas, bet jei Paikas neteisingai jį suprastų, gal būtų labiau nusiteikęs klausytis. Semas giliai atsiduso ir ėmė dėstyti prašymą.

Nespėjus ištarti nė dvidešimties žodžių Paikas Semą pertraukė.

— Nori, kad pulčiau ant kelių ir pabučiuočiau Molisterio puikiojo apsiausto skverno kraštą, ar ne? Taip ir žinojau. Jūs, lordai, buriatės į krūvą kaip avys. Pasakyk Eimonui, kad tik be reikalo aušina burną ir mane gaišina. Jei kas nors ir pasitrauks iš rinkimų, tai turi padaryti Molisteris. Po galais, šis vyras tokioms pareigoms per senas, gal tau reikėtų nueiti ir tiesiai jam tai pasakyti? Išrinksime jį, o po metų balsuosime vėl, nes reikės rinkti kitą lordą vadą.

— Jis senas, — pritarė Semas, — bet labai patyręs.

— Sėdėti savo bokšte ir vartyti žemėlapius patirties jam gal ir netrūksta. Bet ką jis ketina veikti, gal rašyti laiškus numirėliams? Jis doras ir geras riteris, bet ne kovotojas, ir man nusispjaut, ką jis išmušė iš balno prieš penkiasdešimt metų dalyvaudamas kažkokiame riterių turnyre. Pusrankis kovėsi visuose mūšiuose, net aklas senis turi tai pripažinti. O dabar, kai ant galvos sėdi tas prakeiktas karalius, mums kaip niekada reikalingas kovotojas. Gerai, šiandien jis nori gauti griuvėsius ir tuščius laukus, o ko jo malonybė pareikalaus rytoj? Manai, kad Molisteriui pakaks drąsos pasipriešinti Staniui Barateonui ir tai raudonai kalei? — Koteris Paikas nusijuokė. — Aš netikiu.

— Vadinasi, tu jo nepalaikysi? — nusiminęs paklausė Semas.

— Tu Semas Žudikas ar Kurčiasis Dikas? Ne, aš jo nepalaikysiu. — Paikas dūrė jam pirštu į veidą. — Suprask tai, vaikine. Nenoriu tų sumautų pareigų, niekada nenorėjau. Mieliau kaunuosi stovėdamas ant denio, o ne raitas ant žirgo, o Juodoji pilis per toli nuo jūros. Bet geriau gausiu kirtį iki raudonumo įkaitintu kalaviju, nei atiduosiu Nakties sargybos vado postą tam išsipusčiusiam ereliui iš Šešėlių bokšto. Gali bėgti pas senį ir, jei paklaus, taip jam ir pasakyk. — Koteris atsistojo. — Dink man iš akių.

Semas sukaupė visą likusią drąsą ir tarė:

— O jei… jei ką nors kitą? Ar galėtum palaikyti ką nors… kitą?

— Ką? Bouveną Maršą? Tas jau paskutinius šaukštus skaičiuoja. Otelas yra vykdytojas, jis daro, kas jam liepta, ir daro gerai, bet tik tiek. Slintas… Na, pripažįstu, jo vyrai jį mėgsta, ir galbūt tikrai būtų verta įgrūsti jį į karališką gerklę ir pažiūrėti, ar Stanis užsprings, bet… ne. Jis per daug atsiduoda Karaliaus Uostu. Rupūžė užsiaugina sparnus ir mano, kad jau drakonas. — Paikas nusijuokė. — Kas dar lieka, Hobas? Manau, galėtume jį išrinkti, tik kas tada virs tau avieną, Žudike? Avieną tu, rodos, mėgsti.

Daugiau nebuvo ko sakyti. Nugalėtas Semas šiaip taip išlemeno kelis padėkos žodžius ir išėjo. Su seru Deniu man seksis geriau, mėgino įsikalbėti jis, žingsniuodamas per pilį. Seras Denis buvo kilmingas riteris, iškalbingas ir, radęs juodu du Džile ant kelio, elgėsi su jais labai mandagiai. Seras Denis manęs paklausys, turi paklausyti.

Šešėlių bokšto vadas gimė po Plūduriuojančiu Sigardo bokštu ir atrodė kaip tikras Molisteris. Jo aksominės juodos liemenės apykaklės ir rankovių kraštus puošė sabalenos. Prie kaklo, į jo apsiausto klostes nagus buvo suleidęs sidabrinis erelis. Tiesa, sero Molisterio barzda buvo visiškai žila, beveik visi plaukai nuslinkę, o veidą vagojo gilios raukšlės. Bet judėjo jis vis dar grakščiai, turėjo visus dantis, o nugyventi metai neaptemdė jo melsvai pilkų akių žvilgsnio, neatėmė gerų manierų.

— Milorde Tarli, — tarė jis, kai jo tarnas atvedė Semą į Ieties bokštą, kuriame buvo apsistoję Šešėlių bokšto vyrai. — Malonu matyti, kad jau atsigavai po sunkių klajonių. Ar galėčiau pasiūlyti taurę vyno? Kaip prisimenu, tavo motina yra ledi Florent. Kada nors turiu tau papasakoti, kaip tame pačiame turnyre išmušiau iš balno abu tavo senelius. Bet ne šiandien, nes žinau, jog turime svarbesnių reikalų. Tikriausiai atėjai paprašytas meisterio Eimono. Ar jis nori man ką nors patarti?

Semas išgėrė gurkšnelį vyno ir prabilo atidžiai rinkdamas žodžius.

— Meisteris nešioja grandinę ir yra prisiekęs… Nedera, kad vyrai matytų, jog jis kišasi į lordo vado rinkimus…

Senasis riteris nusišypsojo.

— Todėl jis pats pas mane ir neatėjo. Taip, aš viską suprantu, Semveli. Mudu su Eimonu jau seni ir mums pakanka išminties tokiems reikalams spręsti. Sakyk, ko atėjai pasakyti.

Vynas buvo saldus, o seras Denis, kitaip nei Koteris Paikas, išklausė Semo prašymo niūriai, bet mandagiai. Bet, kai Semas nutilo, senasis riteris papurtė galvą.

— Sutinku, jeigu lordą vadą paskirs karalius, tai bus juoda diena mūsų istorijoje. Juolab jei tai padarys šis karalius. Neatrodo, kad jis ilgai išlaikys ant galvos karūną. Bet, Semveli, iš tiesų turėtų pasitraukti Paikas. Mane vyrai palaiko labiau nei jį, be to, aš labiau tinku šioms pareigoms.

— Tikrai taip, — pritarė Semas, — bet ir Koteris Paikas galėtų būti lordas vadas. Vyrai kalba, kad jis ne kartą pasižymėjo mūšyje. — Jis nenorėjo įžeisti sero Denio girdamas jo varžovą, bet kaip kitaip galėjo įtikinti senį trauktis iš rinkimų?

— Daug mano brolių yra pasižymėję mūšyje. Vien to nepakanka. Kai kurių reikalų su kovos kirviu nesutvarkysi. Meisteris Eimonas tai supras, o Koteris Paikas nesupranta. Nakties sargybos lordas vadas visų pirma yra lordas. Jis turi mokėti bendrauti su kitais lordais ir… su karaliais. Tai turi būti pagarbos vertas vyras. — Seras Denis palinko į priekį. — Mudu esame įtakingų lordų sūnūs. Mes suprantame, kokia svarbi yra kilmė, kraujas ir ankstyvas auklėjimas, kurio niekuo neįmanoma pakeisti. Sulaukęs dvylikos metų tapau ginklanešiu, aštuoniolikos metų buvau pakeltas į riterius, dvidešimt dvejų tapau turnyro nugalėtoju. Trisdešimt trejus metus vadovavau Šešėlių bokštui. Kraujas, kilmė ir auklėjimas leido man deramai bendrauti su karaliais. Paikas… juk girdėjai, kaip šiandien rytą jis klausė, gal jo malonybė nuvalytų jam užpakalį, tiesa? Semveli, tikrai nesu pratęs juodinti savo brolių, bet kalbėkime atvirai… Geležiniai yra piratų ir vagių tauta, o Koteris Paikas, dar būdamas paauglys, prievartavo ir žudė. Jau daug metų meisteris Harmunas už jį skaito ir rašo laiškus. Ne, kad ir kaip nenorėčiau nuvilti meisterio Eimono, negaliu garbingai pasitraukti ir užleisti vietos Paikui iš Rytų sargybos.

Šį kartą Semas jau buvo pasiruošęs.

— Bet gal galėtum palaikyti ką nors kitą? Jei atsirastų tinkamesnis vyras.

Seras Denis valandėlę pamąstė.

— Niekada netroškau tuščios garbės. Per praeitus rinkimus mielai pasitraukiau, kai buvo pasiūlytas lordas Mormontas, o dar anksčiau atsiėmiau savo kandidatūrą lordo Korgilo naudai. Kol Nakties sargyba lieka patikimose rankose, aš visiškai patenkintas. Tačiau Bouvenui Maršui šis postas ne pagal jėgas, taip pat ir Otelui Jarvikui. O vadinamasis Harenholo lordas — skerdiko išpera, iškilęs Lanisteriams padedant. Nieko keista, kad jis paperkamas ir nesąžiningas.

— Yra ir dar vienas vyras, — nė pats nepajuto, kaip leptelėjo Semas. — Lordas vadas Mormontas juo pasitikėjo. Donalas Nojus ir Korinas Pusrankis taip pat. Nors jis ne tokios aukštos kilmės kaip tu, vis dėlto jo gyslomis teka senos giminės kraujas. Jis gimė ir buvo auklėjamas pilyje, valdyti kalaviją ir ietį išmoko iš riterio, o raidžių — iš Citadelės meisterio. Jo tėvas buvo lordas, o brolis — karalius.

Seras Denis paglostė savo ilgą žilą barzdą.

— Galbūt, — ilgokai patylėjęs tarė. — Jis labai jaunas, bet… Pripažįstu, jis galėtų tikti, nors aš tikčiau geriau. Nė kiek tuo neabejoju. Išmintingiau būtų išrinkti mane.

Jonas sakė, kad melas galėtų būti garbingas, jei meluojama dėl kilnaus tikslo. Semas tarė:

— Jei šiandien vakare neišrinksime lordo vado, karalius Stanis ketina juo paskirti Koterį Paiką. Šįryt, kai visi išėjote, jis taip pasakė meisteriui Eimonui.

— Suprantu… — Seras Denis atsistojo. — Man reikia apie tai pagalvoti. Ačiū, Semveli. Taip pat mano vardu padėkok meisteriui Eimonui.

Iš Ieties bokšto Semas išėjo visas drebėdamas. Ką aš padariau? — pagalvojo jis. Ką pasakiau? — Jei broliai pagautų jį meluojant, jie… — Kaip jie mane nubaustų? Išsiųstų prie Sienos? Paleistų žarnas? Paverstų negyvėliu? Ir staiga viskas jam pasirodė juokinga. Kodėl jis taip bijojo Koterio Paiko ir sero Denio Molisterio, nors buvo matęs varną, lesantį Mažojo Polo veidą?

Vėl pamatęs Semą Paikas nenudžiugo.

— Ir vėl tu? Greičiau sakyk, ko nori, nes imi mane erzinti.

— Sutrukdysiu tik valandėlę, — pažadėjo Semas. — Sakei, kad dėl sero Denio iš rinkimų nesitrauksi, bet galbūt pasitrauktum kieno nors kito labui.

— Kas šį kartą stos į kovą, Žudike? Tu?

— Ne. Kovotojas. Kai atėjo tyržmogiai, Donalas Nojus patikėjo jam ginti Sieną, be to, jis buvo Senojo Lokio ginklanešys. Vienintelis jo trūkumas, kad jis — pavainikis.

Koteris Paikas nusijuokė.

— Po perkūnais. Tai būtų tarsi ietis, sugrūsta Molisteriui į išeinamąją, ar ne? Jau vien dėl to būtų verta pasitraukti. Gal tas vaikinas ir nebūtų toks blogas? — Jis prunkštelėjo. — Bet aš būčiau geresnis vadas. Nakties sargybai reikia manęs, kiekvienas kvailys tai supranta.

— Kiekvienas kvailys, — pritarė Semas, — net ir aš. Bet… na, neturėčiau tau to sakyti, bet… jei šiandien vakare neišsirinksime lordo vado, karalius Stanis ketina įpiršti mums serą Denį. Girdėjau jį taip sakant meisteriui Eimonui, kai visi jūs išėjot.