Kardų audra

Branas

Kalvagūbris buvo status, aukštas ir atrodė tarsi besidriekianti, į žvėries leteną panaši akmens ir dirvožemio iškyša. Į šlaitų pakraščius dar mėgino kabintis pušys, gudobelės ir uosiai, bet aukščiau žemė buvo plika ir kalvos kraštas ūkanoto dangaus fone atrodė lyg nubrėžtas.

Jis jautė, kad ta aukšta uola jį šaukia. Tad ėmė kopti: iš pradžių sliūkino gana lengvai, paskui įtempė jėgas ir ėmė bėgti lengva ristele, stiprių kojų nagais įveikdamas šlaito nuolydį. Jam bėgant, kažkur aukštai, virš galvos, atsispyrę nuo medžių šakų, purptelėdavo ir plakdami sparnais pakildavo į dangų išsigandę paukščiai. Jis girdėjo vėjo judinamų lapų šlamesį, besipykstančių voverių čerškimą, net ant miško paklotės nukritusio pušies kankorėžio dunkstelėjimą. Jį supę kvapai buvo nelyginant daina — daina, pripildžiusi visą puikų žalią pasaulį.

Kol įveikė kelias paskutines pėdas ir pasiekė kalvagūbrio viršūnę, letenos ėmė slysti ir iš po jų žirti žvyras. Saulės diskas kybojo virš išlakių, didžiulių rausvų pušų, o apačioje, jam po kojomis, kiek tik užmatė akis ir užuodė nosis, driekėsi miškai ir kalvos. Tolumoje, labai aukštai, tarsi juoda dėmė rauzganame danguje, ratus suko peslys.

Princas, staiga jo sąmonę perskrodė žmonėms įprastas žodis, tačiau jis iš karto pajuto, kad tai teisinga. Žaliojo pasaulio princas, Vilkų miško princas. Jis buvo stiprus, vikrus, nuožmus, ir visi, gyvenantys šiame gerame žaliame pasaulyje, jo bijojo.

Toli, pamiškėje, prie medžių kažkas krustelėjo. Kažkas pilka šmėstelėjo ir dingo iš akių, bet to pakako, kad jis pastatytų ausis. Ten, žemai, prie sraunaus žalio upokšnio vėl kažkas praskuodė užtrukęs vos vieną mirksnį. Vilkai, suprato jis. Mažieji jo pusbroliai, palengva speičiantys grobį. Dabar princas matė jų daugiau, regėjo šmėstelint jų letenų šešėlius. Čia visa gauja.

Kadaise ir jis turėjo gaują. Jie buvo penkiese, o šeštas laikėsi nuošalyje. Sąmonės gelmėje tebebuvo užsilikę garsai, kuriais juos šaukdavo žmonės, norėdami atskirti vieną nuo kito, bet jis saviškius pažindavo ne iš garsų. Prisiminė jų — brolių ir seserų — kvapą. Nuo visų jų sklido vienodas — gaujos — kvapas, bet, kita vertus, kiekvienas kvepėjo truputį savaip.

Princas jautė, kad piktas jo brolis žaliomis liepsningomis akimis kažkur čia pat, nors nebuvo jo matęs jau daugelį medžioklių. Ir vis dėlto su kiekviena patekančia ir nusileidžiančia saule jis vis labiau tolo ir liko paskutinis. Kiti buvo išsibarstę plačiai, nelyginant atšiauraus vėjo pagauti lapai.

Bet kartais jis juos jausdavo, tarsi jie tebebūtų buvę drauge, tik pasislėpę už riedulio ar tankaus medžių guoto. Naktį neužuosdavo jų, negirdėdavo kaukiant, ir vis tiek jausdavo juos esant čia pat už nugaros… visus, išskyrus seserį, kurią prarado. Prisiminęs ją, pabruko uodegą. Dabar jau tik keturi, ne penki. Keturi ir dar vienas, baltas, neturintis balso.

Šie miškai priklausė jiems, — sniegu užkloti slėniai ir akmenuotos kalvos, didžiulės žaliuojančios pušys ir auksalapiai ąžuolai, sraunūs upeliai ir mėlynos ežerų akys baltų ledokšnių traiškanomis aptrauktais kraštais. Bet jo sesuo paliko laukinius miškus ir ėmė vaikščioti po žmogaus rankomis iš akmenų pastatytas menes, kur valdė medžiotojai ir kur kartą įkėlęs koją sunkiai rasdavai kelią atgal. Vilkas-princas tai prisiminė.

Staiga vėjas pakeitė kryptį.

Elnias, baimė ir kraujas. Užuodęs grobį, jis pasijuto alkanas. Princas vėl ėmė uosti orą, tada apsisuko ir, pražiojęs nasrus, pasileido kalvos pakraščiu. Kitas kalvagūbrio šlaitas buvo statesnis už tą, kuriuo jis užlipo, bet jis ėmė juo leistis tvirtai remdamasis kojomis į žemę, skuosdamas per akmenis, šaknis, pūvančius lapus, plačiais žingsniais braudamasis pro medžius ir nagais drėksdamas žemę. Viliojamas to kvapo, jis lėkė vis greičiau.

Kai rado elnę, ši jau buvo papjauta, beleidžianti paskutinį kvapą ir apsupta aštuonių jo mažų pilkų pusbrolių. Gaujos vadai jau ėmė ėsti: pirmiausia patinas ir jo patelė pakaitomis ėmė draskyti krauju plūstančios aukos papilvę. Kiti kantriai laukė, tik gaujos pastumdėlis pabrukęs uodegą nenuilsdamas suko ratus per kelis žingsnius nuo kitų vilkų. Jis buvo paskutinis eilėje ir turėjo tenkintis tuo, kas liks nuo brolių.

Princas traukė prieš vėją, tad vilkai jo neužuodė tol, kol jis neužšoko ant nuvirtusio medžio kamieno, gulinčio per šešis ilgus šuolius nuo tos vietos, kur jie ėdė. Gaujos pastumdėlis pamatė jį pirmas, gailiai suinkštė ir nuspūdino į šalį. Išgirdę inkštimą, visi jo gaujos nariai atsisuko, iššiepė dantis ir suurzgė, tik vadas ir jo patelė liko ramūs.

Didvilkis į jų urzgimą atsakė žemu įspėjamuoju urgztelėjimu ir iššiepė dantis. O tie dantys buvo didesni nei jo pusbrolių: dukart didesni už to sūtraukos pastumdėlio ir pusantro karto už vado ir jo patelės. Jis liuoktelėjo į rato vidurį ir trys vilkai išsigandę dingo krūmuose. Bet vienas, kaukšėdamas dantimis, ėmė artintis. Jis stojo su puolančiuoju akis į akį, kai jiedu susidūrė, dantimis įsisegė vilkui į koją, švystelėjo jį šalin ir šis, kaukdamas ir šlubčiodamas, pasitraukė.

Tada jam beliko stoti į kovą su gaujos vadu, dideliu pilku patinu kruvinais nasrais, išsitepusiais ėdant ką tik sumedžiotos elnės papilvę. Ant jo snukio buvo matyti ir žilų plaukų, — vadinasi, jis buvo senas vilkas, bet kai išsižiojo, jam nuo dantų nudryko raudonos seilės.

Jis visiškai nebijo, dingtelėjo princui, bent jau ne labiau už mane. Tai turėjo būti gera kova. Jiedu ėmė artintis vienas prie kito.

Kovėsi ilgai, susikibę raičiojosi po šaknis, akmenis, nukritusius medžių lapus ir plačiai išmėtytus elnės vidurių likučius, kandžiojo vienas kitą, draskė nagais, išsiskirdavo, nepaleisdami vienas kito iš akių sukdavo ratus ir staiga puldavo vėl. Princas buvo didesnis ir gerokai stipresnis, bet jo pusbrolis turėjo savo gaują. Vilkė per daug toli nesitraukė, šmižinėjo aplink uosdama orą ir urgzdama ir, kai tik jos draugas srūdamas kraujais pasitraukdavo, stodavo į jo vietą. Kartais atbėgę prie kovos trumpai prisidėdavo ir kiti vilkai: įkąsdavo nusisukusiam princui į koją, krimstelėdavo ausį. Vienas vilkas taip jam įkyrėjo, kad įsiutęs staiga atsigręžė ir vienu krimstelėjimu perplėšė užpuolikui gerklę. Tuomet likusieji ėmė laikytis atokiau.

Ir kai paskutiniai raudoni besileidžiančios saulės spinduliai prasismelkė pro žalias ir rudens nuauksintas medžių šakas, senasis vilkas netekęs jėgų atsigulė ant žemės ir apsivertė ant nugaros, atidengdamas priešui gerklę ir pilvą. Taip jis parodė, kad pasiduoda.

Princas jį apuostė, lyžtelėjo kraują nuo kailio ir kąstinės žaizdos. Senajam vilkui tyliai suinkštus, didvilkis nuo jo nusigręžė. Jis buvo labai išalkęs ir dabar grobis priklausė jam.

— Hodoras.

Netikėtai išgirdęs šį garsą, jis sustojo ir suurzgė. Vilkai žvelgė į jį žaliomis ir geltonomis akimis, kuriose atsispindėjo paskutiniai šviesos spinduliai. Nė vienas iš vilkų to garso negirdėjo. Tas keistas vėjas ūžtelėjo tik jam ausyse. Įkišęs nasrus į elnės pilvą, jis atsiplėšė kąsnį mėsos.

— Hodoras, Hodoras…

Ne, pagalvojo jis. Ne, aš neisiu. Bet tai buvo berniuko, o ne didvilkio mintis. Mišką sparčiai gaubė sutemos ir netrukus buvo matyti vien medžių šešėliai ir spindinčios jo pusbrolių akys. O per tas akis ir už jų princas regėjo stambaus, iki ausų išsišiepusio vyro veidą ir akmeninį požemį salietra nutaškytomis sienomis. Liežuviu jaustas sodrus šilto kraujo skonis išblėso. Ne, nereikia, nereikia. Aš noriu valgyti, aš noriu, noriu…

— Hodoras, Hodoras, Hodoras, Hodoras, Hodoras, — ėmė skanduoti Hodoras, suėmęs jį už pečių ir švelniai purtydamas, tampydamas pirmyn atgal, pirmyn atgal.

Hodoras stengėsi būti švelnus, — visada stengdavosi, — bet buvo aukštesnis nei dviejų metrų ūgio, stipresnis, nei pats manė, ir kai didžiulėmis letenomis suspaudė Branui pečius, šiam net dantys ėmė barškėti.

— NE! — piktai suriko Branas. — Hodorai, liaukis, aš čia, aš čia.

Hodoras susigėdęs liovėsi.

— Hodoras…

Miškai ir vilkai išnyko. Branas vėl buvo čia, drėgname požemyje kažkokio seno sargybos bokšto, matyt, jau labai seniai apleisto ir palikto likimo valiai. Iš bokšto ne kažin kas buvo likę. Net nukritę akmenys buvo taip apsamanoję ir apraizgyti gebenių, kad sunku buvo juos pastebėti, nebent netyčia užsilipdavai. „Sugriuvęs bokštas“, — taip šią vietą pavadino Branas; tačiau kelią į požemį rado Mira.

— Per ilgai ten užtrukai, — tarė Džodženas Ridas, trylikametis vaikinukas, ketveriais metais vyresnis už Braną. Džodženas ir ūgiu ne kažin kiek pranoko Braną, buvo aukštesnis už jį vos keliais centimetrais, bet mokėjo rimtai ir iškilmingai kalbėti ir dėl to atrodė vyresnis ir išmintingesnis, nei iš tiesų buvo. Vinterfele senoji auklė praminė jį „mažuoju seneliu“.

Branas susiraukęs dėbtelėjo į Džodženą.

— Norėjau pavalgyti.

— Mira tuoj grįš su vakariene.

— Nuo tų varlių man jau bloga. — Mira buvo varliaėdė iš Sąsmaukos, tad Branas, bent jau jam pačiam taip atrodė, negalėjo jos kaltinti už tai, kad prigaudo tiek daug varlių, ir vis dėlto… — Norėjau užkąsti elnienos.

Jis vėl prisiminė jos skonį, sodrų kraujo ir žalios sultingos mėsos skonį, ir pajuto burnoje renkantis seiles. Aš tą grobį atsikovojau. Atsikovojau.

— Pažymėjai medžius?

Branas nuraudo. Kai tik atverdavo savo trečiąją akį ir apsisiausdavo Vasaros kailiu, Džodženas visada liepdavo jam ką nors padaryti. Nagais drykstelėti medžio žievę, pagauti kiškį, įsikąsti jį ir nesuėstą parnešti, sustumti į vieną eilę kelis akmenis. Prisigalvoja visokių kvailysčių.

— Pamiršau, — atsakė jis Džodženui.

— Tu visada pamiršti.

Ir tai buvo tiesa. Jis norėjo padaryti tai, ko prašė Džodženas, bet kai pavirsdavo vilku, tie dalykai jam neatrodydavo svarbūs. Visuomet būdavo ką pamatyti ir užuosti, visas žalias pasaulis tapdavo medžioklės plotais. Ak, kaip jis lėkdavo! Nieko nebuvo puikiau už lėkimą, nebent vytis grobį.

— Aš buvau princas, Džodženai, — paaiškino jis vyresniam berniukui. — Miško princas.

— Tu ir esi princas, — švelniai priminė jam Džodženas. — Juk nepamiršai, tiesa? Pasakyk man, kas tu toks.

— Juk žinai.

Džodženas buvo jo bičiulis ir mokytojas, bet kartais Branas norėdavo jam užvožti.

— Noriu, kad ištartum žodžius. Pasakyk man, kas esi.

— Branas, — niūriai tarstelėjo jis. Žlugęs Branas. — Brandonas Starkas. — Luošas berniukas. — Vinterfelo princas. — Vinterfelo, kuris dabar sudegintas ir sugriautas, o jo žmonės kažkur išsilakstę arba nužudyti. Stiklo sodai sudaužyti, karštas vanduo trykšta iš suskilusių sienų plyšių ir garuoja saulėje. Kaip gali būti princu pilies, kurios tikriausiai daugiau niekada nepamatysi?!

— O kas ta Vasara? — pasmalsavo Džodženas.

— Mano didvilkis. — Jis šyptelėjo. — Miškų princas.

— Berniukas Branas ir didvilkis, vardu Vasara. Vadinasi, judu esate du?

— Du, — atsiduso Branas, — bet kartu ir vienas.

Jis negalėdavo pakęsti Džodženo, kai šis imdavo taip kvailioti. Vinterfele jis norėjo, kad sapnuočiau vilkiškus sapnus, o dabar, kai jau žinau kaip ir kai man pavyksta, jis nuolat kviečia mane grįžti.

— Nepamiršk to, Branai. Nepamiršk savęs, kitaip vilkas paims viršų. Kai apsigaubi Vasaros kailiu ir persikūniji, negana vien bėgioti, medžioti ir kaukti.

Man to pakanka, pagalvojo Branas. Būti Vasaros kailyje jam patiko labiau, nei būti savajame. Kokia nauda iš to, kad esi vilkolakis, jei negali likti tame kailyje, kuris tau patinka?

— Prisiminsi? Ir kitą kartą pažymėk medį. Nesvarbu, kurį, kad tik pažymėtum.

— Pažymėsiu. Prisiminsiu. Jei nori, galėčiau ir dabar grįžti ir tai padaryti. Šį kartą tikrai nepamiršiu. — Bet pirmiausia paėsiu savo elnienos ir dar truputį pasipjausiu su tais vilkiūkščiais.

Džodženas papurtė galvą.

— Ne. Geriau lik čia ir pavalgyk. Savo burna. Vilkolakis negali būti gyvas tuo, ką suėda jo žvėris.

Iš kur tu žinai? — pyktelėjęs pagalvojo Branas. Juk niekada nebuvai vilkolakis ir nežinai, ką tai reiškia.

Staiga Hodoras pašoko ant kojų ir ištiesino pečius, galva vos nesitrenkdamas į skliautuotas kaip statinės šonas lubas.

— HODORAS! — riktelėjo ir puolė prie durų. Jam nespėjus prišokti, stumtelėjusi iš kitos pusės jas pravėrė Mira ir įžengė į požemį, kuriame jie slėpėsi. — Hodoras, Hodoras, — išsišiepęs iki ausų pakartojo stuomeningasis arklininkas.

Mira Rid buvo šešiolikos, jau suaugusi moteris, bet ūgiu savo brolio nepranoko. Kartą, Brano paklausta, kodėl ji daugiau neauga, Mira paaiškino, kad visi saliečiai nedidelio ūgio. Ji buvo rudaplaukė, žaliaakė, liesa kaip berniukas, o vaikščiojo taip mitriai ir gracingai, kad Branui beliko tik žiūrėti ir pavydėti. Mira turėjo ilgą aštrų durklą, bet labiausiai mėgdavo medžioti su plona trišake ietimi varlėms smeigti vienoje rankoje ir su tankiu tinklu kitoje.

— Kas nori valgyti? — paklausė ji, kilstelėjusi medžioklės laimikį: du nedidelius sidabrinius upėtakius ir šešias įmitusias žalias varles.

— Aš, — atsiliepė Branas.

Bet tik ne varlių, pagalvojo jis. Kai dar gyveno Vinterfele, prieš užgriūvant visoms nelaimėms, Valderiai sakydavo, girdi, jei valgysi varles, pažaliuos dantys, o pažastyse prižels samanų. Kažin, ar Valderiai žuvę? Jų kūnų Vinterfele jis nematė, bet… lavonų ten buvo daugybė, be to, į pastatus jie nėjo ir viduje nesižvalgė.

— Tuomet teks tave pavalgydinti. Padėsi man išdoroti laimikį, Branai?

Jis linktelėjo. Pykti ant Miros buvo sunku. Ji buvo daug guvesnė už brolį ir, rodės, visuomet žinojo, kaip Braną pralinksminti. Niekas negalėjo jos nei išgąsdinti, nei supykdyti. Na, nebent kartais Džodenas… Džodženas Ridas galėdavo išgąsdinti beveik kiekvieną. Jis vilkėjo vien žalius drabužius, jo akys buvo tamsios ir niūrios kaip samanos, be to, jis sapnuodavo žaliuosius sapnus. Ir visa, ką Džodženas susapnuodavo, išsipildydavo. Tiesa, kartą jis sapnavo mane mirusį, bet aš gyvas. Nors tam tikra prasme Branas… tikrai buvo miręs.

Džodženas pasiuntė Hodorą malkų ir užkūrė lauželį, o tuo metu Branas su Mira išskrodė ir paruošė žuvis ir varles. Sukapoję laimikį nedideliais gabalėliais, sumetė juos į puodą, kurį atstojo Miros šalmas, įpylė šiek tiek vandens, įbėrė laukinių svogūnų, kurių rado Hodoras, ir pasigamino varlienos troškinį. Valgydamas Branas nusprendė, kad troškinys nėra toks gardus kaip elniena, bet… neblogas.

— Ačiū, Mira, — padėkojo jis, — miledi.

— Labai prašau, tavo malonybe.

— Būtų gerai, — pareiškė Džodženas, — kad iki rytojaus iš čia išsinešdintume.

Branas atkreipė dėmesį, kad Mira įsitempė.

— Sapnavai žalią sapną?

— Ne, — atsakė jis.

— Kodėl tuomet turime iškeliauti? — paklausė sesuo. — Sugriuvęs bokštas mums puikiausia slėptuvė. Arti nėra kaimų, miškuose netrūksta paukščių ir žvėrių, upokšniuose ir ežeruose pilna žuvies ir varlių, be to… kas mus čia ras?

— Tai nėra ta vieta, kur turėtume būti.

— Bet čia saugu.

— Žinau, čia atrodo saugu, — tarė Džodženas, — tik ar ilgai taip bus? Vinterfele vyko mūšis, savo akimis matėme žuvusius. Mūšiai — karų pranašai. Jei netikėtai mus užkluptų kokia nors kariuomenė…

— Tai gali būti Robo pajėgos, — įsiterpė Branas. — Netrukus Robas grįš iš pietų. Žinau, kad grįš. Parjos su visais savo vėliavininkais ir išvaikys geležinius žmones.

— Mirdamas tavo meisteris apie Robą nė žodžiu neužsiminė, — priminė Branui Džodženas. — „Akmenuotajame krante — geležiniai žmonės, — sakė jis, — o rytuose — Boltono Mergvaikis.“ Keilino Griova ir Gūdmiškis užimti, Servino įpėdinis ir Toreno Kertainio valdytojas — žuvę. „Visur karas, — dar sakė meisteris, — kaimynas prieš kaimyną.“

— Per šiuos kraštus jau esame keliavę, — tarė jo sesuo. — Tu nori pasiekti Sieną, o paskui rasti triakę varną. Puiku, gerai sugalvota, bet Siena labai toli, o kojas turi ne Branas, o Hodoras. Jei būtume raiti…

— Jei būtume ereliai, galėtume skraidyti, — niekinamai atšovė Džodženas, — bet neturime nei sparnų, nei arklių.

— Arklių galima gauti, — nenusileido Mira. — Net Vilkų miško gūdumoje gali sutikti kirtėjų, smulkių ūkininkų, medžiotojų. Kai kurie iš jų tikrai turės arklių.

— O jei ir turės, ar mums teks juos nugvelbti? Ar mes vagys? Ko jau ko, o persekiotojų mums tikrai nereikia.

— Arklius galėtume ir nusipirkti, — tarė ji. — Į ką nors iškeisti.

— Pažvelk į mus, Mira. Luošas berniukas su didvilkiu, pusprotis milžinas ir du saliečiai, nuklydę per tūkstantį mylių nuo Sąsmaukos. Jie iš karto mus pažins. Žinia jau bus pasklidusi. Kol Branas laikomas žuvusiu, jis saugus. O būdamas gyvas, taps geidžiamu grobiu tiems, kurie nori jį nužudyti ir amžinai nutildyti. — Džodženas priėjo prie laužo lazda pabadyti žarijų. — Kažkur šiaurėje mūsų laukia triakė varna. Branui reikia mokytojo, išmintingesnio už mane.

— Bet kaip, Džodženai? — paklausė sesuo. — Kaip mes ten nusigausime?

— Pėsčiomis, — atsakė jis. — Palengva, žingsnis po žingsnio.

— Kelias nuo Pilkųjų Vandenų iki Vinterfelo, rodės, tęsis be galo, nors tuomet buvome raiti. O dabar tu nori, kad pėsti sukartume dar ilgesnį kelią net nežinodami, kur jis baigsis? Sakai, reikia nusigauti už Sienos. Kaip ir tu, nesu ten buvusi, bet žinau, kad už Sienos plyti neaprėpiami plotai, Džodženai. Ar juose yra daug triakių varnų, ar tik viena? Ir kaip ją rasime?

— Galbūt ji mus ras.

Mirai dar nespėjus atsakyti jie kai ką išgirdo; iš toli, per nakties tamsą sklindantį vilko kauksmą.

— Ar tai Vasara? — įtempęs ausis paklausė Džodženas.

— Ne. — Savo didvilkio balsą Branas pažinojo.

— Tu tikras? — dar kartą pasiteiravo mažasis senelis.

— Visiškai. — Šiandien Vasara nuklydo labai toli nuo bokšto ir vargu ar galėjo grįžti iki aušros. Gal Džodženą ir lanko žali sapnai, bet vilko nuo didvilkio jis neskiria. Ir Branas ėmė svarstyti, kodėl jiedu taip besąlygiškai klauso Džodženo. Juk jis nei princas, kaip Branas, nei didelis ir stiprus, kaip Hodoras, nei toks geras medžiotojas, kaip Mira, bet kažkodėl būtent Džodženas visuomet nurodinėja, ką daryti. — Mums reikia pasivogti arklius, kaip nori Mira, — pareiškė Branas, — ir joti į šiaurę, į Paskutinį Židinį pas Amberius. — Tada valandėlei nutilo ir susimąstė. — Arba galėtume pasivogti burinį laivelį ir, Baltuoju Peiliu plaukdami į pietus, pasiekti Baltąjį Uostą. Tą miestą valdo rubuilis lordas Manderlis, per derliaus šventę jis buvo labai draugiškas. Norėjo statyti laivus. Gal ir pastatė. Jei taip, galėtume tais laivais keliauti į Riveraną ir kartu parplukdyti namo Robo kariuomenę. O tada jau nebūtų svarbu, kas žino, jog esu gyvas. Robas niekam neleistų mūsų skriausti.

— Hodoras! — vėl subliuvo Hodoras. — Hodoras, Hodoras…

Tačiau Brano planas patiko tik jam vienam. Mira tik šyptelėjo, o Džodženas susiraukė. Jiedu niekada nekreipdavo dėmesio į jo norus, nors Branas buvo Starkas ir, be to, princas, o Ridai iš Sąsmaukos tebuvo Starkų vėliavininkai.

— Hodoooras… — linguodamas įsismagino Hodoras. — Hodoooras, Hodoooras, hoDORAS, hoDORAS, hoDORAS. — Kartais jis mėgdavo tai daryti: tiesiog kartoti savo vardą ir kiekvieną kartą ištarti jį truputį kitaip. O kartais tylėdavo kaip žuvis — užmiršdavai, kad jis apskritai dar čia. Niekada nežinodavai, kaip Hodoras elgsis. — HODORAS, HODORAS, HODORAS! — šūkavo jis.

Branas suprato, kad jis nesiliaus.

— Hodorai, — kreipėsi jis į arklininką, — kodėl tau neišėjus į lauką ir nepasimokius valdyti kalavijo?

Savo kalaviją arklininkas buvo visai pamiršęs, bet dabar vėl prisiminė.

— Hodoras! — riktelėjo jis. Ir nuėjo atsinešti ginklo. Iš Vinterfelo kriptų, kuriose Branas ir jo brolis Rikonas slėpėsi nuo Teono Greidžojaus ir jo geležinių vyrų, iš mirusiųjų kapų jie buvo pasiėmę tris kalavijus. Branas čiupo savo dėdės Brandono kalaviją, o Mira pasiėmė tą, kurį rado padėtą ant kelių jo seneliui, lordui Rikardui. Hodorui teko gerokai senesnis kalavijas, didžiulis ir sunkus geležies strypas, kelis šimtmečius negaląstas, tad atšipęs ir gerokai parūdijęs. Hodoras galėdavo mosuoti juo ištisas valandas. Šalia nukritusių akmenų gulėjo papuvęs medžio kamienas, kurio pusę Hodoras jau buvo smulkiai sukapojęs.

Net kai arklininkas išėjo laukan ir ėmė kapoti savo medį, per storas mūro sienas jie girdėjo jį baubiant: „HODORAS!“ Laimė, Vilkų miškas buvo didžiulis ir niekas daugiau negalėjo to riksmo girdėti.

— Džodženai, ką turėjai galvoje šnekėdamas apie mokytoją? — paklausė Branas. — Tu esi mano mokytojas. Žinau, kad nepažymėjau nė vieno medžio, bet kitą kartą būtinai tai padarysiu. Kaip ir norėjai, man atsivėrė trečioji akis…

— Bet atsivėrė taip plačiai, jog bijau, kad neiškristum per ją, nepavirstum vilku ir viso likusio savo gyvenimo nepraleistum miškuose.

— Nepraleisiu, pažadu.

— Berniuko pažadai mažai ko verti. Ar vilkas juos prisimins? Bėgioji su Vasara, su juo medžioji ir žudai, bet… jo valiai paklūsti dažniau, nei jis paklūsta tavajai.

— Aš tiesiog pamiršau, — ėmė teisintis Branas. — Man tik devyneri. Kai būsiu vyresnis, man seksis geriau. Net Kvailys Florianas ir princas Eimonas Drakono riteris, sulaukę devynerių, dar nebuvo garsūs kariai.

— Tai tiesa, — sutiko Džodženas. — Ir šie žodžiai būtų išmintingi, jei dienos tebeilgėtų, bet… jos jau neilgėja. Žinau, kad esi vasaros vaikas. Pasakyk man Starkų giminės šūkį.

— Artėja žiema.

Vien tariant šiuos žodžius Braną nukrėtė šaltis.

Džodženas rimtai linktelėjo.

— Sapnavau sparnuotą vilką, prikaustytą prie žemės akmeninėmis grandinėmis, ir atkeliavau į Vinterfelą jo išlaisvinti. Grandinių jau atsikratei, bet skraidyti dar nemoki.

— Tai imk ir išmokyk. — Branas vis dar bijojo triakės varnos, kuri kartais sapnuose neduodavo jam ramybės: vis nesiliaudavo snapu kapsėjusi į tarpuakį ir raginusi skristi. — Juk tu — žaliasapnis aiškiaregys.

— Ne, — papurtė galvą Džodženas, — aš tik berniukas, kurį kartais aplanko sapnai. Žaliasapniai aiškiaregiai gebėdavo daug daugiau. Kaip ir tu, jie buvo vilkolakiai, o garsiausi iš jų galėdavo įlįsti į bet kokio gyvio — ir skraidančio, ir plaukiojančio, ir ropojančio — kailį, taip pat galėdavo viską regėti dievų giraitėje augančių burtmedžių akimis ir įžvelgti tiesą, glūdinčią po šiuo pasauliu.

Dievai negaili malonių, Branai. Mano sesuo — neprilygstama medžiotoja. Dievų Mirai duota greitai bėgti ir stovėti taip tyliai, tarsi jos nė nebūtų. Jos ausys jautrios, akys skvarbios, o darbuojantis ietimi trišakiu antgaliu ir tinklu ranka jai nesudrebės. Ji gali kvėpuoti panirusi į dumblą ir skrieti per medžius. Nei aš, nei tu taip negalėtume. Man dievai davė žalius sapnus, o tau… tu galėtum mane pranokti, Branai. Esi sparnuotas vilkas, ir sunku pasakyti, ar aukštai galėtum pakilti ir ar toli skristum, jei tik… kas nors tave išmokytų. Bet kaip man išmokyti tave naudotis dovana, apie kurią nieko neišmanau? Mes prisimename Pirmuosius Žmones Sąsmaukoje ir buvusius jų draugus, miškų vaikus. Bet tiek daug pamiršome ir tiek daug niekada nežinojome…

Mira paėmė Braną už rankos.

— Jei liksime čia ir niekam nelįsime į akis, būsi saugus iki karo pabaigos. Tačiau mokslus teks pamiršti ir tenkintis tuo, ko gali išmokyti mano brolis, o ko jis gali tave išmokyti, ką tik girdėjai. Jei paliksime šią slėptuvę ir ieškosime priebėgos Paskutiniame Židinyje arba už Sienos, mus gali sučiupti. Suprantu, kad esi tik berniukas, bet taip pat mūsų princas, mūsų valdovo sūnus ir tikrasis mūsų karaliaus įpėdinis. Žeme ir vandeniu, bronza ir geležimi, ledu ir ugnimi prisiekėme tau ištikimybę. Tai tavo dovana, Branai, ir pats pagalvok, ar verta rizikuoti. Manau, nuspręsti turi tu. Mes tavo tarnai ir paklusime įsakymui. — Mira šyptelėjo. — Bent jau šiam.

— Nori pasakyti, — nedrąsiai paklausė Branas, — kad darysite, ką pasakysiu? Tikrai?

— Tikrai, mano prince, — patvirtino mergina, — todėl gerai pagalvok.

Branas mėgino viską apsvarstyti taip, kaip būtų apsvarstęs jo tėvas. Didžiojo Džono dėdės, Hoteris Kekšių Siaubas ir Morsas Varnaėdis, buvo žiaurūs vyrai, bet, jo manymu, vis tiek turėjo likti ištikimi. Taip pat ir Karstarkai. Tėvas visada sakydavo, kad Karholdas — stipri pilis. Pas Amberius arba Karstarkus būtume saugūs.

Arba jie galėjo traukti į pietus, pas storulį lordą Manderlį. Vinterfele jis daug juokėsi ir, rodos, nė karto nepažvelgė į Braną tokiu gailesčio kupinu žvilgsniu kaip kiti lordai. Servino pilis buvo arčiau nei Baltasis Uostas, bet meisteris Luvinas sakė, kad Klėjus Servinas žuvęs. Amberiai, Karstarkai ir Manderliai taip pat gali būti nužudyti, staiga suvokė Branas. Kaip ir jis pats, jei būtų pakliuvęs į rankas geležiniams arba Boltono Mergvaikiui.

O jei liktų čia, patikimai pasislėpę sugriuvusio bokšto požemyje, niekas jų nerastų. Jis liktų gyvas. Ir luošas.

Branas nė nepajuto, kad verkia. Kvaišelis mažvaikis, subarė save. Nesvarbu, kur būtų traukęs, — ar į Karholdą, ar į Baltąjį Uostą, ar į Pilkųjų Vandenų sargybą, — savo tikslą vis tiek būtų pasiekęs būdamas luošys. Branas sugniaužė kumščius.

— Noriu skraidyti, — pareiškė jis savo valdiniams. — Prašau, padėkite man rasti tą varną.