Durys į vasarą

12

Šįkart sapnavau malonesnius sapnus. Prisimenu tik vieną nemalonų, ir tas buvo ne košmaras, o šiaip — nesibaigiančios nesėkmės. Tame šaltame sapne drebėdamas klaidžiojau besišakojančiais koridoriais, atidarinėdamas visas pasitaikiusias duris, galvodamas, kad sekančios būtinai bus Durys į Vasarą, o už jų lauks Rika. Man vis kliudė Pitas, „sekdamas priešaky”— tai toks erzinantis kačių įprotis siūti pirmyn atgal tarp kojų tiems, kurie, žinia, neužlips ir neįspirs.

Prie kiekvienų naujų durų jis nerdavo pro mano kojas, pažiūrėdavo laukan, pamatydavo, kad už durų vis dar žiema, ir puldavo atgal, vos manęs neapversdamas.

Bet abu ir toliau vylėmės, kad sekančios durys bus tos.

Šįkart pabudau lengvai, nė kiek nepasimetęs — gydytojas, tiesą sakant, beveik suirzo, kai nešnekėdamas niekų paprašiau pusryčių ir Didžiojo Los Anželo Times. Maniau, neverta jam aiškinti, kad prisikeliu jau antrą kartą — nebūtų patikėjęs. Manęs laukė Džono laiškas su praeitos savaitės data:

Brangusis Deni,

Gerai, pasiduodu. Kaip tau pavyko?

Prašei nepasitikti tavęs, taigi klausau, nors Dženė prieštarauja. Ji siunčia tau link ėjimus ir tikisi, kad aplankysi mus, neversdamas labai ilgai laukti; bandžiau jai paaiškinti, kad kurį laiką žadi būti užsiėmęs. Mudu jaučiamės puikiai, nors aš dabar linkęs eiti, kur seniau bėgdavau. Dženė dar gražesnė, negu anksčiau.

Hasta la vista, amigo,

Džonas

P. S. Jei to, ką pridedu, neužtektų — ten, iš kur tai paimta, yra daug daugiau. Mums puikiai sekasi.

Svarsčiau, ar nevertėtų paskambinti Džonui, pasisveikinti ir papasakoti apie didžią naują idėją, šovusią man bemiegant, apie prietaisą, kurio dėka maudydamasis vonioje iš kasdieninė s prievolės taptų sibaritišku malonumu. Bet nusprendžiau neskambinti — man kas kita rūpi. Todėl užsirašiau, kol dar mintis šviežia, ir kiek nusnūdau su Pitu, kuris miegojo, įbrukęs galvą man į pažastį. Norėčiau jį nuo to atpratinti. Tai glosto savimeilę, bet įkyri.

Pirmadienį, balandžio 30 dieną, išsirašiau ir nukeliavau į Riversaidą, kur išsinuomojau kambarį senoje misijos užeigoje. Kaip ir maniau, dėl katino kilo triukšmas, o automatinis viešbučio patarnautojas nejautrus kyšiams — vargu ar tai pažanga. Bet direktoriaus padėjėjo sinapsės buvo paslankesnės — jį paveikė standūs ir šlamantys argumentai. Miegojau prastai: labai jaudinausi.

Kitą rytą dešimtą valandą prisistačiau Riversaido prieglobsčio direktoriui.

— Daktare Ramsi, aš — Danielius B. Deivis. Jūsų prieglobstyje miega klientė Frederika Heinikė?

— Ar jūs galite pateikti kokį dokumentą atpažinimui? Parodžiau 1970 metais Denveryje išduotą vairuotojo pažymėjimą ir išrašymo iš Forest Lono prieglobsčio patvirtinimą. Apžiūrėjęs visa tai, o kartu ir mane, gydytojas pagaliau grąžino dokumentus.

— Ji turėtų šiandien nubusti, — pasakiau susijaudinęs. — Ar kartais nepaliktas nurodymas leisti man dalyvauti? Ne vykstant pačiai procedūrai, bet paskutinę minutę, kai pacientė bus parengta galutiniam restimuliavimui ir sąmonės atgavimui.

Jis atkišo lūpas ir nutaisė bešališką miną:

— Šios klientės patvarkyme neparašyta, kad reikia ją žadinti šiandien.

— Ne?

Pasijutau apviltas ir įskaudintas.

— Ne. Štai tikslūs jos palikti nurodymai: užuot būtinai žadinus ją šiandien, visai nežadinti, kol jūs pasirodysit. Gydytojas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir nusišypsojo:

— Tikriausiai jūsų širdis auksinė. Negaliu to paaiškinti jūsų grožiu.

Atsidusau.

— Ačiū, daktare.

— Galit palaukti vestibiulyje arba ateiti vėliau. Porą valandų mums jūsų nereikės.

Grįžau į vestibiulį, pasiėmiau Pitą ir patraukė m pasivaikščioti. Buvau apgyvendinęs katiną naujame kelioniniame krepšyje, ir tai jam anaiptol nepatiko, nors nupirkau krepšį kuo panašesnį į senąjį ir vakar vakare įtaisiau viename šone langelį. Gal krepšio kvapas dar ne toks, koks turi būti.

Praėjom „tikrai puikią valgyklą”, bet nebuvau išalkęs, nors ir pusryčių nesugebėjau suvalgyti — Pitas sudorojo mano kiaušinienę ir nusuko nosį nuo mielių drožlių. Pusę dvylikos vėl buvau prieglobstyje. Pagaliau buvau įleistas pas Riką.

Tepamačiau jos veidą, kūnas buvo užklotas. Bet čia manoji Rika, išaugusi į moterį ir panaši į miegantį angelą.

— Dabar ją veikia pohipnozinė instrukcija, — tyliai pasakė daktaras Ramsis, — pastovėkite štai ten, aš ją prikelsiu. Ė, manau, reikėtų išnešti tą katiną.

— Ne, daktare.

Jis žiojosi ką sakyti, gūžtelėjo ir nusisuko į savo pacientę.

— Prabusk, Frederika. Prabusk, Jau reikia prabusti.

Jos vokai suvirpo, ji atmerkė akis. Kiek paklaidžioję jos užkliuvo už mūsų, ir Rika mieguistai nusišypsojo.

— Denis… Ir Pitas.

Ji pakėlė rankas, ir ant kairiosios nykščio pamačiau savo mokyklinį žiedą.

Pitas sučiulbo ir liuoktelėjęs ant lovos ėmė palaimingai trintis nugara į Riką sveikindamasis.

Gydytojas Ramsis norėjo, kad ji pasiliktų iki ryto, bet Rika nieku gyvu nesutiko. Taigi iškviečiau taksi prie pat durų, ir nulėkėm į Braulį. Rikos senelė mirė 1980 metais, senos pažintys išblanko, bet Rika buvo palikusi saugykloje savo daiktus, daugiausia knygas. Išsiunčiau daiktus į „Aladino” firmą, kad jais pasirūpintų Džonas Satenas. Gimtojo miesto pasikeitimai Riką stebino, bet nepakeliamas namų ilgesys, ta skaudžiausia prisikėlėlių rykštė, jos nekamavo. Ji tik norėjo kuo greičiau išvykti iš Braulio.

Todėl pasamdžiau kitą taksi ir šoktelėjom į Jumą. Ten gražia, aiškia rašysena pasirašiau apskrities metrikacijos knygoje; padėjau pilną parašą —”Danielius Bunas Deivis”— kad niekas nesuabejotų, kuris D. B. Deivis sukūrė šį magnum opus. Po kelių minučių stovėjau, laikydamas Rikos ranką savojoje, ir dusdamas kalbėjau:

— Aš, Danielius, imu tave, Frederika… kol mirtis mus išskirs.

Mano pajauniu buvo Pitas. Liudininkus susigavome metrikacijos rūmuose.

Iškart išvykom iš Jumos ir nulėkėm į svečių rančą netoliese Tuskono, išsinuomojom namelį atokiau nuo pagrindinių pastatų, namelyje mudu aptarnavo mūsų „Stropuolis”, taigi nereikėjo su niekuo matytis. Pitas iškovojo pergalę didingame mūšyje su katinu, kuris anksčiau šeimininkavo rančoje, ir po to teko laikyti Pitą viduje arba prižiūrėti. Tai vienintelis trūkumas, kurį prisimenu. Rika apsiprato su šeimyniniu gyvenimu, tarsi pati būtų jį išradusi, o aš — ką gi, aš turėjau Riką.

Štai beveik ir nebeliko ko pasakoti. Remdamasis Rikos „Tarnaitės” akcijomis — tai vis dar stambiausias paketas — nuleidau Makbį iki „Nusipelniusio inžinieriaus išradėjo” posto ir pakėliau Čaką vyriausiu inžinieriumi. Džonas šeimininkauja „Aladine”, bet vis graso atsistatydinsiąs — tuščias grasinimas. Jis, aš ir Dženė valdome tą kompaniją, nes Džonas pasirūpino išleisti privilegijuotas akcijas ir platino obligacijas, kad valdymas neišslystų iš rankų. Aš nepriklausau nė vienos kompanijos valdybai: nevadovauju joms, ir jos varžosi tarpusavy. Darvinas neklydo — varžybos tikrai geras dalykas.

O aš — aš dabar „Deivio inžinerinė kompanija”: turiu braižymo kambarį, mažą dirbtuvėlę ir seną mechaniką, kuris laiko mane bepročiu, bet brėžinius seka kuo tiksliausiai. Kai užbaigiam kokį darbą, parduodu licenziją.

Vėl susiradau savo užrašus apie Tvitčelą. Parašiau jam, kad man pavyko ir kad grįžau, pasinaudojęs šaltuoju miegu… Ir nusižeminęs meldžiau atleisti už tai, kad „netikėjau”. Klausiau, ar jis nenorėtų perskaityti rankraščio, kai baigsiu rašyti. Profesorius neatsakė, todėl manau, kad vis dar pyksta.

Bet vis vien rašau, ir išplatinsiu knygą visose svarbesnėse bibliotekose, net jei tektų išleisti ją už savo pinigus. Bent tiek esu Tvitčelui skolingas. Dar daugiau: skolingas už Riką. Ir už Pitą. Ketinu knygą pavadinti „Neapdainuotas genijus”.

Dženė ir Džonas, atrodo, niekad nepasens. Geriatrijos, gryno oro, saulės, mankštos ir visad giedros nuotaikos dėka Dženė gražesnė nei bet kada, nors jai jau — na, spėju, šešiasdešimt treji. Džonas laiko mane „paprastu” aiškiaregiu ir nenori tikėti įrodymais. Na tai KAIP gi man pavyko? Bandžiau paaiškinti Rikai, bet ji nusiminė, kai pasakiau, kad medaus mėnesio metu tikrai ir be juokų buvau dar ir Baulderyje, o tada, kai aplankiau ją skautų stovykloje, taipogi tįsojau apatiškas ir apsvaigęs San Fernando slėnyje.

Ji išbalo. Tada pasakiau:

— Išdėstykim tai hipotetiškai. Kai pamąstai matematiškai, viskas logiška. Tarkim, imam jūrų kiaulytę — baltą su rudomis dėmėmis. Įdedame ją į laiko kabiną ir nusiunčiame savaite atgal. Bet prieš savaitę mes ją jau ten radome, taigi šįkart uždarėm į gardą kartu su ja pačia. Dabar turime dvi kiaulytes, nors iš tiesų tai tik viena jūrų kiaulytė — viena tai ir yra kita, tik savaite vyresnė. Taigi kai vieną paėmei ir nusiuntei savaite atgal ir…

— Palauk minutėlę! Kurią?

— Kurią? Juk viena ir tebuvo. Paėmei tą, aišku, kuri savaite jaunesnė, kadangi…

— Tu sakei, kad buvo tik viena jūrų kiaulytė. Paskui sakai, kad dvi. Paskui, kad tos dvi — tai viena. Bet nori imti vieną jų, nors tėra viena…

— Aš juk ir bandau paaiškinti, kaip dvi gali būti viena. Jei imsi jaunesnę…

— Kaip atskirti, kuri kiaulytė jaunesnė, jei jos visai vienodos?

— Na, gali tai, kurią siunti atgal, nupjauti uodegą. Paskui, kai ji grįš, tu…

— Oi, Deni, juk tai žiauru! Be to, jūrų kiaulytės neturi uodegų.

Ji tikriausiai manė, kad tai kažką įrodo. Verčiau jau nė nebūčiau pradėjęs aiškinti.

Bet Rika ne iš tų, kas graužiasi dėl nesvarbių dalykų. Pamačiusi, kad aš nusiminiau, ji švelniai tarė:

— Eikš, brangusis.

Sutaršiusi plaukus, kiek dar jų turiu, pabučiavo mane:

— Mieliausiasis, man reikia tavęs vieno. Su dviem dar galiu nesusidoroti. Pasakyk man: ar džiaugiesi, kad laukei, kol aš užaugsiu?

Puoliau visais būdais įtikinėti, kad džiaugiuosi.

Bet tas mano bandymas paaiškinti ne viską paaiškins. Vieną dalyką pražiopsojau, nors pats važiavau karuselėje ir skaičiavau apsisukimus. Kodėl nepamačiau skelbimo apie savo atbudimą? Tai yra, antrąjį, 2001 m. balandžio mėnesį, o ne 2000 m. gruodžio mėnesį. Turėjau pamatyti: buvau čia ir visad peržiūrėdavau tuos sąrašus. Prabudau (antrą kartą) penktadienį, balandžio 27 dieną; šeštadieniniame laikraščio numeryje turėjau būti pažymėtas. Bet nepamačiau. Vėliau paieškojau — prašom: „D. B. Deivis” šeštadieniniame, 2001 m. balandžio 28 d. Times numeryje.

Jei žiūrėsim filosofiškai — viena vienintelė spaudos eilutė gali taip pat pakeisti pasaulį, kaip Europos kontinento dingimas. Argi senoji „besišakojančių laiko srovių” ir „kartotinių visatų” sąvoka teisinga? Nejau atsitiktinai įlėkiau į kitą visatą? Net jei čia radau Riką ir Pitą? Ar kur nors (arba kada nors) yra pasaulis, kur Pitas staugė tol, kol nustojo vilties, o tada apleistas išklydo pats rūpintis savimi? Ir kur Rikai nepavyko pasprukti su senele ir teko kęsti kerštingosios Belos pyktį?

Vienos smulkaus šrifto eilutės negana. T ą naktį aš tikriausiai užmigau ir nepastebėjau savo pavardės, o kitą rytą sukišau laikraštį į šiukšlių nuleidėją, manydamas, kad viską perskaičiau Aš tikrai išsiblaškęs, ypač kai galvoju apie kokį darbą.

Bet ką būčiau daręs, jei būčiau pamatęs? Nulėkęs tenai, susitikęs save patį — ir visiškai pakvaišę s? Ne, jei vis dėlto būčiau pamatęs, nebūčiau daręs to, ką padariau vėliau — man „vėliau”— ir kas sąlygojo antrąjį prisikėlimą. Taigi, to išvis nebūtų atsitikę. Kontrolė yra neigiamo grįžtamojo ryšio tipo su apsaugos bloku, nes pats tos eilutės atsiradimas spaudoje priklausė nuo to, ar aš pasižiūrėsiu; aiški galimybė ją pamatyti — vienas iš tikrai neįmanomų dalykų pagal principinę schemą.

„Yra dievybė, formuojanti mūsų gyvenimą, kad ir kaip mes besistengtume aptašyti jį savaip”. Laisva valia ir lemtis viename sakinyje — ir abi sąvokos teisingos. Tėra vienas tikras pasaulis, viena praeitis ir viena ateitis. „Kaip buvo pradžioje, yra dabar ir per amžius bus, pasaulis be pabaigos, amen”. Tik vienas… Bet pakankamai didelis ir sudėtingas, kad laisva valia, laiko kelionė s ir visa kita įeitų į jo jungtis, grįžtamuosius ryšius ir apsaugos schemas. Taisyklių ribose tau leista daryti viską — bet grįši prie savo durų.

Ne aš vienas keliavau po laiką. Fortas išvardija labai jau daug atvejų, kuriu kitaip nepaaiškinsi — ir Ambrosis Bairsas taipogi. O tos dvi damos Trianono soduose? Aš, beje, įtariu, kad senasis daktaras Tvitčelas spusčiojo tą mygtuką dažniau, nei pats sakė si… Nekalbant jau apie tuos — iš praeities ir ateities — kurie galėjo patys išmokti. Bet abejoju, kad iš to būtų. kokios naudos. Apie mano kelionę žino tik trys žmonės, ir du netiki. Iš laiko kelionių daug nepeši. Pasak Forto — traukiniu važinėjama tik tada, kai ateina geležinkelių laikai.

Bet niekaip neįstengiu užmiršti Leonardo Vincento. Ar jis — Leonardas daVinčis? Ar jis prasiskverbė skersai kontinentą ir grįžo su Kolumbu? Enciklopedija teigia, kad jo gyvenimas buvo toks ir toks — nors jis galėjo peržiūrėti savo biografiją. Žinau, kaip tai daroma — pačiam teko padaryti kažką panašaus. Penkioliktame amžiuje Italijoje nebuvo socialinio draudimo numerių, asmenybės patvirtinimo kortelių nei pirštų atspaudų; jam galėjo pavykti.

Bet pagalvokit apie jį, negrįžtamai ištremtą, atskirtą nuo visko, prie ko jis įprato, žinantį apie skrydį, energiją, apie milijoną dalykų ir beviltiškai besistengiantį pavaizduoti juos taip, kad būtų galima padaryti — bet pasmerktą žlugti, nes to, ką mes darome šiandien, paprasčiausiai neįmanoma pasiekti be amžių amžius tobulinto meno.

Tantalui buvo lengviau.

Galvojau, ką naudingo būtų galima nuveikti, jei laiko kelionės nebūtų į slaptintos: trumpi šuoliukai, pasiėmus surenkamą aparatūrą grįžimui. Bet vieną dieną šoktelsi per toli, ir grįžti nebegalėsi, nes dar nebus atėjęs „geležinkelių metas”. Koks nors niekniekis, kad ir tam tikras lydinys, gali pakišti koją. O dar — tikrai labai rizikuoji, nežinodamas, į kurią pusę keliauji. Įsivaizduok, kaip atrodysi atsidūręs Henriko VIII dvare su pusfabrikačių kroviniu, kurį manei vežtis į dvidešimt penktą amžių. Kur kas geriau pakliūti į štilį nepažįstamose platumose.

Ne, neišbaigto prietaiso leisti į rinką negalima.

Bet „paradoksai” ir „anachronizmų sąlygojimas” man nerūpi — jei koks trisdešimtojo amžiaus inžinierius ištobulins laiko keliones ir paleis perkėlimo stotis, vadinasi, taip norėjo kūrėjas. Jis davė mums akis, dvi rankas, smegenis: tai, ką darome jų pagalba, negali būti paradoksiška. Jam nereikia dirbštukų, „remiančių” jo dėsnius: tie dėsniai patys save remia. Stebuklų nebūna, o žodis „anachronizmas”— semantinė tuštuma.

Bet filosofija man rūpine daugiau negu Pitui. Kad ir kokia šio pasaulio esmė, man jis patinka. Radau savo Duris į Vasarą ir po laiką nebekeliausiu — dar pateksiu ne į tą stotį. Gal mano sūnus keliaus, bet tokiu atveju raginsiu jį keliauti pirmyn, ne atgal. „Atgal”—kraštutiniams atvejams; ateitis geresnė už praeitį. Nepaisant giženų, romantikų ir antiintelektualų, pasaulis vis gražėja, nes žmogaus protas, atiduodamas visas jėgas aplinkai, verčia jį tapti geresniu. Rankomis… įrankiais… nuovoka, mokslu ir projektavimu.

Dauguma tų plaukuotų nihilistų nemoka vinies įkalti nei naudotis logaritmine liniuote; mielai pakviesčiau juos į daktaro Tvitčelo kabiną ir išsiųsčiau į dvyliktą amžių — ir tegu sau džiaugiasi.

Bet aš ant nieko nepykstu, ir dabartis man patinka. Tik štai Pitas sensta — jis kiek aptuko ir nebelinkęs rinktis jaunesnį priešininką; deja, greit, jau greit jam teks užmigti labai ilgu miegu. Visa širdim viliuosi, kad jo narsi sielelė ras savo Duris į Vasarą, kur daugybė katžolių laukų, ir rainiai ramūs, ir priešininkai robotai užprogramuoti aršiai kautis — bet visad pralaimėti, o žmonės turi draugiškas rankas ir blauzdas, į kurias galima pasitrinti, nesibaiminant, kad įspirs.

Rika taip pat storėja, bet laikinai, dėl linksmesnės priežasties. Nuo to ji tapo dar gražesnė, o jos mielas amžinas „Taip!” nepasikeitė, bet jai nelengva. Darau prietaisus, kurie tai palengvintų. Būti moterimi nelabai patogu: ką nors reikia daryti, ir aš įsitikinęs, kad šį tą padaryti galima. Ir tas lankstymasis, ir nugaros skausmai — aš stengiuosi, jau padariau Rikai hidraulinę lovą, kurią ketinu užpatentuoti. Ir iš vonios išlipti turėtų būti lengviau. Šios problemos dar neišsprendžiau.

Senajam Pitui įrengiau „katino tualetą”, kuriuo jis galėtų naudotis blogu oru — automatinį, savaime prisipildantį, higienišką ir bekvapį. Vis dėlto Pitas, kaip tikras katinas, mieliau eina laukan ir tebėra įsitikinęs tuo, kad jei tik patikrinsi visas duris, vienos jų būtinai ves į vasarą.

Žinot, aš manau, kad jis neklysta.