6

Darbą gavau po dviejų dienų. Taipogi spėjau nelabai rimtai pažeisti įstatymą, ir vis pakliūdavau į kebeknę, nes elgiausi, kalbėjau, jaučiau senoviškai. Supratau, kad „persiorientavimas” skaitant panašus į skaitymą apie seksą — toli gražu ne tas pat.

Tikriausiai būčiau kur kas mažiau painiojęsis, išlaipintas Omske, arba Santjage, arba Džakartoje. Keliaudamas į nepažįstamą svetimos šalies miestą žinai, kad papročiai ten bus kitokie, bet Didžiajame Los Anžele, pats to nejausdamas, tikėjausi, kad viskas bus kaip seniau, nors ir mačiau, kad viskas pakito. Aišku, trisdešimt metų — niekis, kiekvienas žmogus per savo gyvenimą pamato daugybę pasikeitimų. Bet praryti tai vienu kąsniu sunkoka.

Kad ir žodis, kurį ištariau nieko pikto nemanydamas. Netoliese buvusi dama įsižeidė, ir tik mano prisikėlimo faktas — apie kurį kuo skubiausiai paaiškinau — išgelbėjo mano dantis nuo jos vyro krumplių. Nekartosiu čia to žodžio — bet ne, kodėl? Pateiksiu jį dėl aiškumo. Nepasikliaukit mano tvirtinimu, kad tas žodis anuomet nereiškė ko nepadoraus — susiraskit jį žodyne. Mano vaikystės laikais niekas nekraigliodavo jo kreida ant šaligatvių.

Tas žodis —”kilpa”.

Ir daugiau žodžių vis dar vartoju ne vietoje, jei prieš prabildamas nepagalvoju. Nebūtinai nešvankybė s — paprasčiausiai žodžiai, kurių reikšmės pakito. Pavyzdžiui, „šeimininkas”: mano laikais „šeimininku” vadindavome žmogų, kuris paima svečio paltą ir nuneša į miegamąjį; jis neturėjo nieko bendro su demografija.

Bet vis dėlto stūmiausi. Susiradau darbą — presuoju naujus limuzinus; paskui juos siunčia atgal į Pitsburgą kaip metalo laužą. „Kadilakai”, „Kraisleriai”, „Eizenhaueriai”, „Linkolnai” — įvairiausi puikūs, dideli, naujutėliai, galingi turbovežiai, nepravažiavę net kilometro — įstumiami tarp spaustuvų, tada — trekšt! šmaukšt! pokšt! — štai ir metalo laužas aukštakrosnėms.

Iš pradžių mane tai skaudino, nes pats važinėjau į darbą iš toli, o neturėjau net gravitovežio. Išdėsčiau savo nuomonę ir vos nepraradau darbo, paskui pamainos viršininkas prisiminė, kad aš — prisikėlėlis, todėl ir nesuprantu.

— Vaikine, tai juk paprasčiausia ekonomika. Šie automobiliai pridėtiniai, valstybės gaminami tik kainų stabilumui užtikrinti. Jie pagaminti jau prieš porą metų, ir jų neparduosi. Todėl valstybė vėl — kaip laužą — parduoda juos plieno pramonei. Aukštakrosnei nepakanka vien rūdos, reikia ir metalo laužo. Turėtum žinoti, nors ir esi prisikėlėlis. O faktiškai — kai aukštos kokybės rūdos taip trūksta, metalo laužo reikia vis daugiau ir daugiau. Plieno pramonei būtini tie automobiliai.

— Bet kam juos iš viso gaminti, jei negalima parduoti? Man atrodo, tai nepraktiška.

— Taip tik atrodo. Tu nori, kad žmonės netektų darbo? Nori, kad smuktų pragyvenimo lygis?

— Gerai, o kodėl automobiliai neišvežami į užsienį? Aš manau, užsieny atviroje rinkoje už juos galima gauti daugiau, negu už tą laužą.

— Ką? Ir sužlugdyti eksportą? Be to, jei bandytume užversti užsienį automobiliais, suerzintume visus — Japoniją, Prancūziją, Vokietiją — visus! Ko tu nori? Karo?

Jis atsiduso ir tėvišku balsu tęsė:

— Nueik į viešąją biblioteką ir paskaitinėk vieną kitą knygą. Tu neturi jokios teisės reikšti savo nuomonę apie dalykus, kurių nesupranti.

Taigi užsičiaupiau. Nesakiau jam, kad visą laisvalaikį praleidžiu viešojoje bibliotekoje arba Los Anželo universiteto skaitykloje: vengiau prisipažinti, kad esu — ar buvau — inžinierius; apsiskelbti inžinieriumi dabar — beveik tas pat, kaip nueiti pas Diuponą ir pasakyti: „Sire, esmi alchemikas. Ar reikalingas esi tokio meno?”

Dar kartą iškėliau tą klausimą, nes pastebėjau, kad labai nedaug tų „palaikančių kainas” automobilių iš tiesų gali važiuoti. Jie buvo pagaminti atmestinai, dažnai be tokių dalių kaip prietaisų skalė ar oro kondicionavimo įrenginys. Bet kai vieną dieną presui smingant į tokį automobilį, supratau, kad jame net variklio nėra, nebeištvėriau.

Pamainos viršininkas tik akis išvertė:

— O didis Jupiteri! Vaikine, nejaugi tu nori, kad automobilių, kurie tėra pridėtiniai, gamybai būtų eikvojamas meistriškiausias darbas? Tos mašinos dar nuo konvejerio nenuėję jau buvo įtrauktos į išlaidas kainų palaikymo paskolai padengti.

Šįkart užsičiaupiau ir nebeprasižiojau. Verčiau jau liksiu projektuotoju — ekonomikos mokslas ne mano nosiai.

Užtat turėjau marias laiko galvojimui. Savojo darbo net „darbu” nebūčiau galėjęs pavadinti: viską nuveikdavo įvairios „Sumaniojo Frenko” atmainos. „Frenkas” ir jo broliai valdė presą, pastatydavo automobilius į vietą, išimdavo laužą, skaičiavo, svėrė; mano pareiga — stovėti (sėdėti draudžiama) ant nedidelės platformos, nusitvėrus jungiklio, turinčio sustabdyti visą procesą, jei kas sugestų. Niekas niekad negedo, bet greit sužinojau, kad privalau bent kartą per pamainą pastebėti gedimą, nutraukti darbus ir iškviesti avarinę komandą.

Ką gi, už tai kasdien gaunu dvidešimt vieną dolerį ir galiu prasimaitinti. Kas svarbiausia — tai svarbiausia.

Sumokėjus draudimo, pajamų, profsąjungos, apsaugos, medicininio aptarnavimo mokesčius ir atsiskaičius su savišalpos kasa, kišenėje likdavo apie šešiolika dolerių. Misteris Daftis klydo, sakydamas, kad pietūs kainuoja dešimt dolerių: galima visai padoriai papietauti ir už tris, jei nereikalausi tikros mėsos, o norėčiau pamatyti žmogų, kuris atskirtų, ar kapotas šnicelis išvydo pasaulį rezervuare, ar ganykloje. Prisiklausęs kalbų apie kontrabandinę mėsą, nuo kurios galima apsinuodyti radioaktyviomis medžiagomis, patenkintas sau valgau pakaitalus.

Susirasti gyvenamą plotą buvo sunkiau. Kadangi per Šešių savaičių Karą Los Anželas nenukentė jo, miestą plūste užplūdo pabėgėliai (tikriausiai vienas jų — aš, nors tada savęs tokiu nelaikiau) ir, matyt, niekas negrįžo namo — netgi tie, kurių namai išliko ir kurie turėjo kur grįžti. Miestas — jei Didįjį Los Anželą galima pavadinti miestu, nes tai kažkas stambesnio — duso jau tada, kai aš užmigau; dabar jis prigrūstas tarsi damos rankinukas. Tikriausiai nevertėjo atsikratyti smogo: anksčiau, šešiasdešimtaisiais, kasmet vienas kitas žmogus išvykdavo — dėl sinusito.

Dabar, matyt, niekas nebeišvyksta — niekad.

Tą dieną, kai išsirašiau iš prieglobsčio, man rūpėjo keletas dalykų, svarbiausia — 1) gauti darbą, 2) susirasti vietą nakvynei, 3) susipažinti su projektavimo naujovėmis, 4) surasti Riką, 5) vėl tapti inžinieriumi — ir nepriklausomu, jei tik tai išvis įmanoma, 6) suieškoti Belą ir Mailsą ir susidoroti su jais, nepakliūnant už tai į kalėjimą, ir 7) — visa kita: įsigyti pirmojo „Stropuolio” patento kopiją ir įsitikinti, ar teisinga mane persekiojanti nuojauta, jog tai iš tiesų „Sumanusis Frenkas” (ne todėl, kad iš to būtų kokios naudos, paprasčiausiai iš smalsumo), sužinoti bendrą „Tarnaitės” susivienijimo istoriją ir t. t., ir t. t.

Visa tai išdėsčiau pagal pirmumą, nes jau seniai (kai projektavimo fakultete pirmame kurse vos nesusikirtau per egzaminus) supratau: nepaisysi pirmumo — liksi musę kandęs. Aišku, kai kuriuos tų svarbiausių darbų galima atlikti vienu metu: tikėjausi susirasti Riką, o gal taipogi Belą ir Co., bekaldamas projektavimo mokslus. Bet pirmiausia — kas svarbiausia: gauti darbą svarbiau net už nakvynės ieškojimą, nes doleriai — raktas į visa kita… Kai jų neturi.

Po to, kai mieste man šešis kartus buvo parodytos durys, nulėkiau pagal skelbimą iki San Bernardino priemiesčio — ir dešimt minučių pavėlavau. Reikėjo iškart išsinuomoti kambarį nakvynei, užuot taip ir padarę s, nusprendžiau visus pergudrauti — grįžau į miestą: susirasiu kambarį, rytą atsikelsiu kuo anksčiau ir pirmas prisistatysiu ten, kur rytinio laikraščio skelbimai siūlys darbą.

Iš kur galėjau žinoti? Keturiuose viešbučiuose užsirašiau į eilę ir užbaigiau paieškas parke. Čia ir pasilikau. Beveik iki vidurnakčio vaikščiojau, bandydamas sušilti, paskui pasidaviau — žiemos Los Anžele subtropinės, jei pabrėšime priešdėlį „sub”. Prisiglaudžiau Vilšyro kelio stotyje, ir apie antrą valandą ryto mane susėmė kartu su kitais valkatomis.

Kalėjimai pakito į gerąją pusę. Šiame buvo šilta ir, man rodos, čia net tarakonai privalėjo valytis kojas. Buvau apkaltintas barakavimu. Teisėjas, jaunas vaikinas, net nepakėlęs akių nuo laikraščio, paklausė:

— Čia visi rytiniai pažeidėjai?

— Taip, teisėjau.

— Trisdešimt dienų — arba darbo bendrovės laidavimas. Toliau. Mus jau bruko lauk, bet aš nesijudinau.

— Atsiprašau, teisėjau.

— Na? Kas nepatinka? Kaltas ar ne?

— Tai kad, tiesą sakant, nežinau, nes aš neišmanau, kas tai per nusikaltimas. Matote…

— Pageidauji valstybinio advokato? Jei taip, pasėdėk uždarytas, kol kuris galės imtis tavo bylos. Kaip žinau, jie ir taip darbais apsikrovę… Bet tai — tavo teisė.

— Hm, aš vis vien nežinau. Gal tai, ko man reikia — darbo bendrovės laidavimas, nors nelabai nutuokiu, kas tai per daiktas. Labiausiai norėčiau teisėjo patarimo, jei malonėsite.

Teisėjas tarė antstoliui:

— Išvesti kitus. Atsisuko į mane:

— Klok. Bet perspėju — mano patarimas tau nepatiks. Aš jau gana seniai čia dirbu ir spėjau prisiklausyti visokiausių melagysčių, kuriomis baisiausiai bjauriuosi.

— Taip, sere. Bet aš neišsigalvoju — tai nesunku patikrinti. Matote, aš tik vakar palikau prieglobstį, kur miegojau ilguoju miegu ir…

Bet jis tikrai atrodė pasibjaurėjęs.

— Vienas iš tų, ką? Vis stebiuosi, kodėl mūsų seneliai manė, kad gali savo atmatas versti ant mūsų galvų? Ko jau ko, o žmonių šiam miestui netrūksta… Ypač tokių, kurie ir savo laikais nemokėjo gyventi. Kaip norėčiau išspirti tave atgal į tuos metus, iš kurių atėjai, kad ten visiems perduotum: jų išsvajota ateitis ne auksu, kartoju, ne auksu grįsta.

Jis atsiduso:

— Bet esu tikras — nepadėtų. Na, ir ko gi nori iš manęs? Kad šįkart paleisčiau? Tam, kad po savaitės vėl čia išdygtum?

— Teisėjau, aš nemanau, kad taip bus. Aš turiu pinigų ir galiu pragyventi, kol susirasiu darbą, ir…

— Taip? Jei turi pinigų, tai ko barakauji?

— Teisėjau, aš net nežinau, ką reiškia tas žodis. Šįkart jis leido man pasiaiškinti. Kai papasakojau, kaip mane apmovė Pagrindinio draudimo kompanija, visai pasikeitė:

— Tie kiaulės! Mano motina dvidešimt metų mokėjo jiems įnašus — ir liko be skatiko. Kodėl iškart nepasakėt? Išsiėmęs kortelę, kažką ant jos užrašė ir tarė:

— Nuneškit į Antrinių žaliavų panaudojimo skyrių. Jei negausit darbo, popiet užeikit pas mane. Bet daugiau — jokio barakavimo. Jis ne tik ugdo nusikaltimus bei ydas; jūs pats baisiai rizikuojat — galit susitikti beprotį rekrutą.

Taip aš ir gavau naujutėlių automobilių laužytojo vietą. Bet vis vien nemanau, kad klydau pirmiausia ieškodamas darbo. Žmogui su stora pinigine visur namai — faraonai prie jo nekimba.

Taip pat radau padorų — pagal savo pajamas — kambarį vakariniame Los Anželo rajone, kurio dar nepalietė Naujojo plano pakeitimai. Man atrodo, anksčiau tai buvo rūbų spinta.

Nenorėčiau, kad pamanytumėt, jog dutūkstantieji man patiko mažiau negu tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji. Šie metai man patiko, kaip ir du tūkstančiai pirmieji, prasidėję praėjus porai savaičių nuo mano prabudimo. Nepaisant vis pasikartojančių beveik nepakeliamos nostalgijos priepuolių, galvojau, kad Didysis Los Anželas auštant trečiajam tūkstantmečiui — vos ne pati nuostabiausia vieta iš visų, kokias tik man teko matyti. Viskas tvirta, švaru ir baisiai įdomu, nors žmonių ir per daug… Ir net ši problema sprendžiama milžiniškais, drąsiais mostais. Miesto rajonai, perstatyti pagal Naująjį planą, džiugina inžinieriaus širdį. Jei miesto valdžiai pavyktų dešimčiai metų sustabdyti imigravimą, su gyvenamo ploto problema būtų susidorota. Bet kadangi miesto galvos tokios dieviškos galios neturi, jiems tenka įtempti visas jėgas, norint sutalpinti žmonių mases, be perstojo plūstančias per kalnus, o jų pastangų vaisiai įspūdingi, neįtikėtini, ir net nesėkmės didingos.

Pamiegoti trisdešimt metų verta vien dėl to, kad prabustum tada, kai jau išgyvendintas paprasčiausias persišaldymas ir niekam nebevarva nosys. Man tai kur kas svarbiau, negu mokslinių tyrimų stotis Veneroje.

Didžiausią įspūdį man padarė du dalykai: vienas rimtas, kitas — nelabai. Rimtasis, aišku — nulinė gravitacija (0Grav.). Dar 1970 metais žinojau, kad Babsono institute tiriama gravitacija, bet nemaniau, kad iš to išeis kas doro — nieko ir neišėjo: fundamentalią lauko teoriją, kuria pagrįsta 0Grav, išplėtojo Edinburgo universitetas. Bet mokykloje mane mokė, kad gravitacija — kažkas tokio, ko niekas niekad nepakeis, nes ji — pačios erdvės savybė.

Taigi pakeista erdvės forma, o kaipgi. Aišku, tik tam tikrose laiko ir vietos ribose, bet, norint pajudinti sunkų daiktą, to užtenka. 0Grav vis dar neatsiejama nuo Motinos Žemės, taigi kosminiams laivams nenaudinga — bent jau du tūkstančiai pirmaisiais: apie ateitį aš nebespėlioju. Sužinojau, kad norint ką pakelti, tenka išeikvoti energijos kiekį viršijantį gravitacinio potencialo skirtumą, ir priešingai — norint ką nuleisti, būtinas akumuliatorius, kuris suimtų visą išsiskyrusią energiją, antraip kas nors ims ir išlėks į orą. Bet jei tereikia pervežti kokį daiktą horizontaliai, sakysim, iš San Francisko į Didįjį Los Andželą, užtenka tą daiktą pakelti, ir jis nuslys visai nebeeikvodamas energijos — tarsi čiuožėjas ledo nuokalne.

Žavu!

Bandžiau perprasti 0Grav teoriją, bet matematika prasideda ten, kur paprastas skaičiavimas baigiasi — tai ne man. Retas inžinierius išmano aukštąją matematiką ir fiziką; tai ir nebūtina: projektuotojas paprasčiausiai turi perprasti kurio nors dalyko gudrybes ir mokėti pritaikyti jas praktiškai — žinoti darbo parametrus. Tiek aš galiu išmokti.

O tas „nelabai rimtas” dalykas, kurį minėjau — moteriškų tualetų pasikeitimai, kuriems atvėrė kelią stiktito audiniai. Niekuo nepridengta oda paplūdimiuose manęs nestebina — jau 1970 metais galėjai to tikėtis. Bet pamatęs, kokius antgamtiškus dalykus damos išdarinėja su stiktitu, išsižiojau,

Mano senelis gimė 1890 metais; manau, kai kurie tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtųjų reginiai būtų jį paveikę panašiai.

Bet man patinka griežtas naujasis pasaulis, ir būčiau laimingas, jei manęs taip dažnai ir skaudžiai nekankintų vienatvė, Aš — atpjauta riekė. Pasitaiko tokių akimirkų (paprastai vidurnaktį), kai mielai viską atiduočiau už vieną nelaimėlį katiną, arba už tai, kad galėčiau po pietų nusivesti mažąją Riką į zoologijos sodą… Arba už draugystę, kokia dalijomės su Mailsu, kai visa, ką turėjome, buvo sunkus darbas ir viltys.

2001 metai ir mano mokslai dar net neįpusėjo, o aš jau ėmiau nekantrauti — troškau mesti savo šiltą vietelę ir grįžti prie senosios braižymo lentos. Tiek daug, tiek daug dalykų, neįmanomų tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtaisiais, galima padaryti remiantis šiuolaikiniu menu; norėjau imtis darbo ir sukonstruoti jų tuziną kitą.

Pavyzdžiui, tikėjausi, kad jau bus naudojamos automatinės sekretorės — noriu pasakyti, mašinos, kurioms padiktavęs tekstą, gausi gatavą nustatytos formos raštą be rašybos ir skyrybos klaidų — ir parašytą be žmogaus pagalbos. Tiesa, kažkas jau išrado mašiną, kuri spausdina pati, bet ji pritaikyta tik fonetinei kalbai, panašiai į esperanto, ir netinka kalbai, kuria galima pasakyti: „Kas kęs, o kas kąs”.

Žmonės nemano atsisakyti kalbinių nelogiškumų tam, kad išradėjui būtų patogiau. Mahometas turi eiti pas kalną.

Jei vidurinės mokyklos mokinės įnoringa rašyba neišmuša iš vėžių ir mokinė paprastai atspausdina reikiamą žodį, kaip to išmokyti mašiną?

Įprastas atsakymas —”neįmanoma”. Teigiama, kad tokiam darbui reikalingas mąstymas ir suvokimas, būdingas tik žmogui. Bet išradimas ir yra tai, kas anksčiau buvo „neįmanoma”— todėl vyriausybės ir išduoda patentus.

Pasitelkus atminties vamzdelius ir tokį miniatiūrizavimą, koks įmanomas dabar — aš neklydau, galvodamas apie aukso kaip konstravimo medžiagos svarbą — taigi, naudojantis tais dviem dalykais, būtų nesunku sutalpinti šimtą tūkstančių garsinių kodų į kubinę pėdą… Kitaip tariant, užkoduoti visus iki vieno žodžius, esančius Akademiniame Vebsterio žodyne. Bet tai nebūtina: visai pakaks ir dešimties tūkstančių. Juk niekas nereikalauja, kad stenografuotoja žinotų tokius žodžius, kaip „kurbašas” arba „pirofilitas”. Jei tekste pasitaiko toks žodis, jis padiktuojamas paraidžiui. Ką gi, pritaikysim mašiną ir paraidiniam diktavimui, jei prireiks. Padarysim garsinį valdymą skyrybos ženklams… įvairioms formoms… išmokysim mašiną ieškoti aplanke adresų… suprasti, kiek reikia egzempliorių… ir išsiųsti… ir paliksim bent tūkstantį tuščių vietų specialiems techniniams ar moksliniams terminams — ir padarysim taip, kad mašinos savininkas galėtų pats įvesti jam reikalingus žodžius: nuspaus klavišą, padiktuos žodį — pavyzdžiui, „stenobentinis” — paraidžiui, ir daugiau to žodžio diktuoti paraidžiui nebereikės.

Visai paprasta. Tereikia surinkti mašiną iš jau sukurtų ir pardavinėjamų prietaisų, o paskui ištobulinti, kad modelis tiktų masinei gamybai.

Sunkiausia kliūtis — homonimai. „Sekretorė Saulutė” net rašymo greičio nesumažins, spausdindama tą „Kas kęs…”, nes kiekviename žodyje yra po skirtingą garsą. Bet tokios poros kaip „jei” ir „jai” tikrai ją sutrikdys.

Ar viešojoje Los Andželo bibliotekoje yra homonimų žodynas? Yra… Ir aš ėmiau skaičiuoti neišvengiamas homonimų poras, bandydamas suprasti, kokią jų dalį pagal informacijos teoriją galima atskirti iš konteksto duomenų, o kokiai prireiks specialaus kodavimo.

Kliuviniai ėmė veikti mano nervus. Ne vien tai, kad visiškai nenaudingam darbui sugaištu trisdešimt valandų per savaitę; viešojoje bibliotekoje taip pat negaliu rimtai projektuoti. Man trūksta kambario braižymui, dirbtuvės, kur galėčiau tobulinti konstrukciją, prekybos katalogų, specialių žurnalų, skaičiavimo aparatų ir viso kito.

Nusprendžiau, kad verkiant reikia gauti darbą, bent kiek susijusį su mano profesija. Nesu toks kvailas ir nemaniau, kad spėjau vėl tapti inžinieriumi: buvo likę dar daug dalykų, kurių nežinojau; sugalvoju, kaip padarysiu ką naujo, naudodamasis naujomis žiniomis — o bibliotekoje perskaitau, kad kažkas dar prieš dešimt ar penkiolika metų išsprendė tą problemą, ir kur kas gražiau, geriau ir pigiau nei aš.

Reikėjo įsitaisyti į kokį konstravimo biurą ir perprasti visas naujoves ne iš knygų, o paties prakaitu. Vyliausi, kad pavyks gauti braižytojo padėjėjo vietą.

Žinau, kad dabar naudojamos elektroninės pusiau automatinės braižymo mašinos: mačiau nuotraukų, nors pats nesu tokios mašinos čiupinėjęs. Bet jaučiau — jei tik man kas leistų, išmokčiau ja valdyti per dvidešimt minučių, nes ji stebėtinai panaši į kadaise mano paties sumanytąją: mašina, kurioje veikimo principas primena senąjį braižymo būdą — lentą ir reišiną — tiek pat, kiek spausdinimas mašinėle — rašymą ranka. Pats buvau išmąstęs, kaip nubrėžti tiesią ar lenktą liniją bet kurioje molberto vietoje, paprasčiausiai spaudant klavišus.

Bet šis išradimas nepavogtas iš manęs — tuo esu įsitikinęs, kaip ir tuo, kad „Sumanusis Frenkas”— pavogtas, nes manasis braižymo aparatas egzistavo vien mano mintyse. Kažkam kilo tokia pat mintis, ir jis — logiška — taip pat ją įgyvendino. Kai metas atsirasti geležinkeliui, atsiranda geležinkelis.

„Aladino”— firmos, gaminančios „Stropuolį”,— konstruktoriai sukūrė ir vieną geriausių braižymo aparatų, „Braižytoją Denį”. Nepagailėjau santaupų — nusipirkau geresnį kostiumą ir panešiotą portfelį, prigrūdau į pastarąjį laikraščių ir prisistačiau į Aladino” parduotuvę kaip „pirkėjas”. Paprašiau parodyti, kaip mašina veikia.

O tada, pamatęs kažkelintą „Braižytojo Denio ” modelį iš arčiau, pasijutau kaip šlapiu maišu tvotas. Psichologai tai vadina Déjá vu —„jau esu matęs”. Prakeiktas automatas padarytas visiškai taip, kaip pats būčiau jį daręs, jei būčiau spėjęs… Užuot nenorom miegojęs ilguoju miegu.

Neklauskit, kodėl galvojau būtent taip. 2mogus pažįsta savo braižą. Meno kritikas atskiria Rubenso paveikslus nuo Rembranto kūrinių pagal potėpius, apšvietimą, kompoziciją, spalvų derinius — pagal tuziną požymių. Projektavimas — ne mokslas, tai menas, ir bet kuri konstravimo problema turi daugybę galimų sprendimų. Pasirinkdamas tuos darbinius variantus, inžinierius projektuotojas „pasirašo” po savo darbu taip pat aiškiai, kaip ir tapytojas.

Mane tiesiog pritrenkė „Braižytojo Denio” konstrukcija — taip ji priminė mano paties darbo stilių. Ėmiau galvoti, ar tik kartais iš tiesų neegzistuoja telepatija.

Neužmiršau pasiteirauti pirmojo patento numerio. Pasimetęs net nenustebau, kai pamačiau, kad pirmasis patentas išduotas 1970 metais. Nusprendžiau sužinoti, kas tas išradėjas. Gali būti — vienas mano mokytojų, iš kurių buvau kai ką perėmęs. O gal koks inžinierius, su kuriuo kažkada esu dirbęs.

Gal išradėjas ir dabar dar gyvas. Jei taip, reikės kokią dieną jį susirasti… Susipažinti su žmogumi, kurio mąstymo būdas toks panašus į manąjį.

Bet šiaip taip susitvardžiau ir leidau pardavėjui parodyti, kaip dirbti su mašina. Jis galėjo ir nevargti: „Braižytojas Denis” ir aš buvome tiesiog sukurti vienas kitam. Po dešimties minučių valdžiau automatą geriau nei pardavėjas. Pagaliau nenoriai lioviausi paišęs paveikslėlius, sužinojau kainą, nuolaidas, garantinius įsipareigojimus bei visa kita — o tada pažadėjau užsukti ir išėjau, kai pardavėjas jau buvo berodąs punktyru pažymėtą vietą pirkėjo parašui. Bjaurus pokštas, bet visa, ką atėmiau iš pardavėjo — tai valanda laiko.

Iš ten nuėjau į centrinę „Tarnaitės” gamyklą ir paprašiau darbo.

Žinojau, kad Belos ir Mailso „Tarnaitės” susivienijime nebėra. Laiką, kiek jo likdavo nuo darbo ir neišvengiamos būtinybės mokytis, kad vėl tapčiau inžinieriumi, skyriau Belos, Mailso ir — svarbiausia — Rikos paieškoms. Nė vienas nebuvo įrašytas Didžiojo Los Anželo telefonų knygoje, nei, tiesą sakant, dar kur nors Jungtinėse Valstijose — buvau užmokėjęs Klivlendo valstybinei žinybai už „informacines” paieškas. Išėjo keturguba kaina, nes Belos ieškojau ir kaip Džentri, ir kaip Darkin.

Ne daugiau sužinojau ir iš Los Andželo apskrities rinkėjų sąrašo.

Susivienijimas „Tarnaitė” septynioliktojo viceprezidento, įpareigoto atsakinėti į kvailus klausimus, asmenyje atsargiai pripažino, kad prieš trisdešimt metų susivienijime dirbo tarnautojai tokiomis pavardėmis, bet dabar administracija negalinti man padėti.

Sekti trisdešimties metų senumo pėdsakais — ne mėgėjo darbas, juo labiau tokio, kuris turi mažai pinigų ir dar mažiau laiko. Neturėjau jų pirštų atspaudų — gal būčiau kreipęsis į FTB. Gal dosniai sušelpta seklių agentūra ir galėtų perrausti komunalinius sąrašus, kalnus laikraščių ir dar dievai žino ko, ir surasti ieškomuosius. Bet aš neturiu nei lėšų pašalpai, nei talento ar laiko pats to imtis.

Galų gale į Mailsą ir Belą numojau ranka, pažadėjęs sau, kad kai tik turėsiu pakankamai pinigų, pasamdysiu seklius specialistus ieškoti Rikos. Jau įsitikinau, kad „Tarnaitės” akcijų ji neturi; buvau parašęs laišką Amerikos Bankui, teiraudamasis, ar bankui yra ir ar kada nors buvo patikėtas palikimas jos vardu. Gavau standartinė s formos atsakymą, pranešantį, kad tokie dalykai slapti, taigi parašiau vėl, aiškindamas, kad, esu prisikėlėlis ir kad Rika — vienintelė gyva mano giminaitė. Šįkart gavau malonų laišką, pasirašytą pareigūno, kuris sakėsi apgailestaująs, kadangi informacijos, liečiančios paveldėtojus, negalima atskleisti netgi tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis, kokiose atsidūriau aš, bet jaučiąs turįs teisę suteikti man neigiamą informaciją: jokiam banko skyriui niekad nebuvo patikėtas saugoti joks palikimas Frederikos Virdžinijos Džentri vardu.

Atrodo, tai paaiškina vieną dalyką. Tiems paukšteliams kažkaip pavyko atimti iš Rikos akcijas. Apiforminus perdavimą taip, kaip tai padariau aš, akcijos pirmiausia turėjo patekti į Amerikos Banką. Bet nepateko. Vargšė Rika! Mus abu apiplėšė.

Pabandžiau dar sykį. Mohavo Švietimo inspekcijos archyve iš tiesų buvo užregistruota pradinė s mokyklos moksleivė Frederika Virdžinija Džentri — bet minėtoji mokinė 1971 m. pasiėmė išstojimo liudijimo nuorašą. Tuo įrašas baigėsi.

Bent tokia paguoda — kažkur kažkas pripažįsta, kad Rika išvis egzistavo. Bet tą nuorašą ji galėjo nunešti į bet kurią iš nesuskaitomos daugybės vidurinių mokyklų, esančių Jungtinėse Valstijose. Kiek prireiktų laiko į visas parašyti? Ir ar jų registravimo sistema įgalina duoti atsakymą, net jei tarsim, kad atsakyti norės?

Tarp ketvirčio milijardo žmonių maža mergaitė gali pranykti taip pat, kaip akmenėlis, nugrimzdęs į vandenyno dugną.

Bet nenusisekę paieškos anaiptol nesukliudė man kreiptis į „Tarnaitės” susivienijimą ir prašyti darbo, nes dabar žinojau, kad Mailsui ir Belai „Tarnaitė” nepriklauso. Galėjau kreiptis į bet kurią automatizacijos firmą, jų yra koks šimtas, bet „Tarnaitė” ir „Aladinas”— garsiausi namų apyvokos automatų gamintojai, toje srityje jie reiškia tiek, kiek automobilių eros pradžioje reiškė Fordas ir General Motors. „Tarnaitę” pasirinkau iš dalies skatinamas sentimentų: norėjau pamatyti, kuo virto mano senoji gamykla.

2001 metų kovo 5 dieną, pirmadienį, nuėjau į kadrų skyrių, užsirašiau į eilę tarnautojo vietai gauti, užpildžiau dvylika anketų, neturinčių nieko bendra su projektavimu, ir vieną anketą, liečiančią šį darbą — ir man buvo liepta laukti, kol iškvies patys.

Pasitrainiojęs po įstaigą, vargais negalais prasibroviau pas valdininkėlį, samdantį padėjėjus. Jis nenoriai pažvelgė į tą vienintelę šį tą reiškiančią anketą ir pasakė, kad mano inžinieriaus diplomas nieko nereiškia, nes jau trisdešimt metų nedirbu pagal specialybę.

Priminiau, kad esu prisikėlėlis.

— Tai dar blogiau. Šiaip ar taip, mes nesamdome žmonių, perkopusių keturiasdešimt penkerius.

— Betgi man ne keturiasdešimt penkeri. Man tik trisdešimt metų.

— Jūs gimęs 1940. Atleiskit.

— Tai ką man daryti? Nusišauti? Jis gūžtelėjo pečiais:

— Jumis dėtas, reikalaučiau senatvės pensijos.

Skubiai išėjau, kad nesusivaldęs kai ko jam nepatarčiau. Paskui nukeliavau tris ketvirčius mylios aplink pastatą iki paradinių durų ir įėjau vidun. Vyriausias valdytojas — Kertis; pasiteiravau jo.

Pirmas dvi užkardas praėjau paprasčiausiai sakydamas turįs reikalą į direktorių. Susivienijimas „Tarnaitė” nenaudojo savo gaminamų automatų kaip sekretorių — čia dirbo sekretorės iš kūno ir kraujo. Pagaliau, užlipęs į kažkelintą aukštą ir atsidūręs (kaip man atrodė) maždaug per dvejas duris nuo viršininko, pasiekiau vietą, kur kelią man užstojo griežta tarsi leidimų tikrinimo automatas ypata ir ėmė atkakliai teirautis, koks tas mano reikalas.

Apsidairiau. Kambarys buvo didelis, jame — gal keturiasdešimt žmonių ir dar gyvas galas mašinų. Sekretorė griežtai tarė:

— Na? Dėstykit savo reikalą, ir aš patikrinsiu, ar misterio Kerčio dalykinių susitikimų registratorė yra tokį užsirašiusi. Garsiai, kad visi išgirstų, pasakiau:

— Noriu sužinoti, ką jis žada toliau daryti su mano žmona!

Po šešiasdešimties sekundžių atsiradau asmeniniame viršininko kabinete. Jis pakėlė akis:

— Nagi? Kokį velnią jūs pliauškiat?

Prireikė pusvalandžio ir kelių senų dokumentų, kol įtikinau, kad neturiu žmonos ir kad iš tikrųjų esu firmos įkūrėjas. Paskui, padedant kokteiliams ir cigarams, atmosfera pasidarė labai draugiška, ir aš susipažinau su prekybos reikalų vedėju, vyriausiuoju inžinieriumi bei kitų skyrių galvomis. Kertis man pasakė:

— Mes manėme, kad jūs jau miręs. Tiesą sakant, tai įrašyta oficialioje kompanijos istorijoje.

— Gandai. Koks kitas D. B. Deivis.

Prekybos skyriaus vedėjas Džekas Gelouvis staiga tarė:

— Ką jūs veikiat šiuo metu, misteri Deivi?

— Nieko rimto. Mano darbas susijęs… su automobilių pramone. Bet žadu atsistatydinti. O ką? — Kaip tai „ką”? Argi neaišku?

Jis skubiai pasisuko į vyriausiąjį inžinierių, misterį Makbį.

— Girdi, Makai? Visi jūs, inžinieriai, tokie: pelnas prieš pat jūsų nosį, o jūs nematot, „O ką”, pone Deivi? O tą, kad jūs — puiki tema reklaminiam straipsniui, štai ką! Tą, kad jūs — romantika! FIRMOS Į STEIGĖJAS GRĮŽTA IS KAPO APLANKYTI SAVO INTELEKTO KŪDIKIO. PIRMOJO ROBOTO PAGALBININKO IŠRADĖJAS IŠVYSTA SAVOJO TALENTO VAISIUS.

Skubiai įsiterpiau:

— Luktelėkit. Aš — ne reklaminis modelis ir ne kino žvaigždė. Nemėgstu viešumos. Ne tam čia atėjau — atėjau prašyti darbo… Konstruotojo darbo.

Misterio Makbio antakiai pakilo, bet jis nutylėjo.

Susiginčijom. Gelouvis bandė mane įtikinti, kad tai — tiesiog mano pareiga firmai, kurią pats įkūriau. Misteris Makbis šnekėjo nedaug, bet buvo aišku — jis netiki, kad galėčiau duoti jo skyriui kokios naudos; jis paklausė, pavyzdžiui, ką aš žinau apie kieto kūno elektroniką. Teko prisipažinti, kad težinau tiek, kiek pavyko perskaityti keliuose neįslaptintuose leidiniuose.

Galiausiai Kertis pasiūlė kompromisą:

— Štai kas, misteri Deivi, jūsų atvejis, be abejo, visiškai neįprastas. Sakyčiau, jūs davėt pradžią ne vien šiai firmai, bet ir visai šiuolaikinei industrijai. Bet vis dėlto misterio Makbio užuomina buvo teisinga — nuo to laiko, kai užmigot ilguoju miegu, industrija spėjo pažengti pirmyn. Man rodos, galime jums skirti, na… Nusipelniusio inžinieriaus išradėjo postą.

Sudvejojau.

— Ką tai reikštų?

— Ką tik norėtumėt. Vis dėlto, atvirai sakau, tikimės jūsų bendradarbiavimo su misteriu Gelouviu. Mes ne tik gaminame automatus, mes turim juos dar ir parduoti.

— O ar aš galėsiu bent truputį pakonstruoti?

— Jei norėsit. Gausit prietaisus ir galėsit daryti, kas jums patiks.

— Dirbtuvės prietaisus?

Kertis pažvelgė į Makbį. Vyriausiasis inžinierius atsakė:

— Taip, taip… Suprantama, jei nereikalausit to, kas neįmanoma. Ir ėmė malti tokia Glazgo tarme, kad vos besupratau.

— Sutarta, — skubiai nutraukė jį Gelouvis. — Neišeikit, misteri Deivi, nufotografuosim jus greta pirmojo „Tarnaitės” modelio. Ir nufotografavo. Apsidžiaugiau, išvydęs ją — tą pačią mašiną, kurią surinkau savo rankomis, išliejęs tiek prakaito. Norėjau patikrinti, ar ji dar veikia, bet Makbis neleido mašinos įjungti — man rodos, jis anaiptol netikėjo, kad aš moku su ja apsieiti.

Visą kovą ir balandį patenkintas dirbau „Tarnaitės” susivienijime. Turėjau įrankius, kokių tik širdis geidė, techninius žurnalus, būtiniausius prekybinius katalogus, patogią biblioteką, „Braižytoją Denį” („Tarnaitės” firma pati negamino braižymo aparatų, todėl naudojo geriausiąjį, gaminamą „Aladino”) ir klausiausi specialistų šnekų apie profesinius reikalus — man jos skambėjo kaip muzika!

Ypač artimai susipažinau su Čaku Froidenbergu, vyriausiuoju surinkimo cecho inžinieriumi. Galvą guldau — Čakas vienintelis tikras inžinierius šioje įstaigoje; visi kiti — žinių prikimšti matuokliniai amatininkai… Ir Makbis taipogi, nes šis vyriausiasis inžinierius, mano manymu, yra geriausias įrodymas, kad norint tapti inžinieriumi, nepakanka vien diplomo ir škotiškos kilmės. Kai artimiau susipažinau su Čaku, jis prasitarė manąs taip pat.

— Makas iš tiesų nemėgsta naujovių, jam labiau patinka dirbti taip, kaip dirbo jo senelis prie mielojo Klaido krantų.

— Tai ką jis čia veikia?

Smulkmenų Froidenbergas nežinojo, bet; atrodo, kad dabartinė firma kažkada buvo gamybinė kompanija, kuri nuomojo patentus (mano patentus) iš „Tarnaitės” susivienijimo. Vėliau, prieš kokius du dešimtmečius, pradėta eilinį kartą jungti pramonės įmones išlaidų mažinimo tikslais. „Tarnaitės” akcijos buvo pakeistos į gamybinės firmos akcijas, o naujoji firma pasivadino mano įkurto susivienijimo vardu. Čako manymu, kaip tik tada ir priimtas Makbis.

— Manau, jis turi nemažai tų akcijų.

Vakarais mudu su Čaku sėdėdavome prie alaus bokalų, svarstydami konstravimo problemas, ko trūksta kompanijai ir kodėl trūksta. Iš pradžių Čakas domėjosi manimi todėl, kad aš — prisikėlėlis. Jau žinojau, kad daugybė žmonių kažkaip šleikščiai domisi prisikėlėliais (tarsi mes — kokie sukčiai), ir stengdavausi nuslėpti tai, kad pats miegojau ilguoju miegu. Bet Čaką domino pats laiko šuolis, ir tas smalsumas buvo sveikas — Čakas norėjo žinoti, koks buvo pasaulis prieš jam gimstant, kokį pasaulį pamena žmogus, kuris pats viską pergyveno „tik vakar”.

Savo ruožtu jis noriai kritikavo naujus automatus, kurių projektai spietė si mano galvoje tarsi bitės, ir apšviesdavo mane, kai aš (ir ne vieną kartą) sugalvodavau ką nors anaiptol nenaujo — nenaujo 2001 metais. Čakui draugiškai vadovaujant, aš vis daugiau išmokdavau — jau beveik tapau šiuolaikiniu inžinieriumi.

Bet kai vieną balandžio vakarą bendrais bruožais nupasakojau savąją autosekretorę, Čakas lėtai tarė:

— Deni, tu tą mašiną projektuoji darbo metu?

— A? Ne, tiesą pasakius, ne. O ką?

— Kas parašyta tavo sutartyje?

— Kas? Su manim nesudaryta sutartis.

Kertis įrašė mane į algalapį, Gelouvis fotografavo, o kažkoks neaiškus rašytojas klausinėjo visokių niekų — štai ir viskas.

— Mmm… Drauguži, tavo dėtas, nieko nedaryčiau, kol neturėčiau tvirtos padėties. Tas išradimas tikrai naujas. Ir, man rodos, vertas dėmesio.

— Aš dėl to net neabejojau.

— Kol kas atidėk jį į šalį. Pats žinai, kokie kompanijos reikalai. Pelnas auga, išleidžiame kokybiškus gaminius. Bet per pastaruosius penkerius metus visos mūšų naujovės gaminamos pagal licenzijas. Aš pats negaliu prastumti nieko naujo — Makas trukdo. Tiesa, tu gali aplenkti Maką ir pasiūlyti savo išradimą pačiam bosui. Bet neskubėk. Nebent norėtum įteikti jį kompanijai už tą patį savo atlyginimą.

Paklausiau. Projektavau toliau, bet visus, mano manymu, nusisekusius brėžinius sudeginau — kai įsimenu, man jų nebereikia. Dėl to sąžinė manęs negraužė: esu pasamdytas ne kaip inžinierius, o kaip reklaminis manekenas Gelouviui. Kai mano reklaminė vertė bus išsunkta, jie man įteiks mėnesio atlyginimą, padėkos ir paleis.

Bet tuomet jau būsiu tikras inžinierius ir galėsiu įkurti nuosavą įmonę. Jei Čakas norės rizikuoti, pasiimsiu ir jį kartu.

Užuot įteikęs mano istoriją laikraščiams, Gelouvis neskubėdamas dalino medžiagą centriniams žurnalams; jis norėjo, kad Life per kelias skiltis išspausdintų straipsnį, susietą su medžiaga, pasirodžiusia prieš trečdalį amžiaus apie pirmąjį „Tarnaitės” modelį. Life ant meškerės neužkibo, bet Gelouviui pavyko iškaišioti medžiagą — kartu su reklaminiais skelbimais — po kitus to pavasario leidinius.

Jau žadėjau užsiauginti barzdą. Paskui supratau, kad niekas manęs nepažįsta, o jei ir pažintų, vis vien nekreiptų dėmesio. Gavau keliolika keistų laiškų; vieno autorius žadėjo, kad amžinai degsiu pragare, nes pasipriešinau viešpaties numatytam mano gyvenimo planui. Laišką išmečiau, galvodamas — jei dievui tikrai nepatiktų tai, kas man atsitiko, jis nebūtų leidęs atsirasti šaltajam miegui. O šiaip manęs nieks netrikdė.

Bet tų pačių metų gegužės 3, ketvirtadienį, suskambo telefonas.

— Sere, su jumis nori kalbėti misis Šulc. Atsakysit?

Šulc? Po perkūnėliais, juk paskutinį kartą kalbėdamasis su Dafčiu pažadėjau tuo pasirūpinti. Bet vis atidėliojau, nes nenorėjau: buvau beveik tikras, kad toji Šulc — viena pakvaišėlių, persekiojančių prisikėlėlius ir uždavinėjančių jiems nekuklius klausimus.

Bet Daftis sakė, kad nuo pat gruodžio mėnesio, kai išsirašiau, ji vis skambina ir skambina. Laikydamiesi prieglobsčio taisyklių, jie atsisakė pranešti mano adresą, sutikdami tik perduoti telefonogramas.

Ką gi, jau vien jį dėkingumo Dafčiui privalau ją nutildyti.

— Junkit.

— Kalba Denis Deivis?

Telefonas mano kabinete be ekrano — pašnekovė manęs nemato.

— Taip. Jūsų pavardė — Šulc?

— Ak Deni, brangusis, kaip gera girdėti tavo balsą! Atsakiau ne iš karto. Ji tęsė:

— Nejaugi tu manęs neatpažįsti? Kurgi ne. Tai Bela Džentri.

Загрузка...