7

Susitarėm susitikti.

Iš pradžių norėjau pasiųsti ją velniop ir mesti ragelį. Jau seniai supratau, kad keršyti vaikiška: kerštas neprikels Pito, o jei atsiskaityčiau pagal Belos nuopelnus — atsidurčiau kalėjime. Po to, kai lioviausi ieškojęs Belos ir Mailso, beveik nebegalvojau apie juos.

Bet Bela turėtų žinoti, kur Rika. Todėl ir pažadėjau užeiti.

Bela norėjo, kad pakviesčiau ją pietų, bet aš nė nemaniau. Nesu pedantiškas etiketo subtilybių gerbėjas. Bet valgymas — kažkas tokio, ką darai tik su draugais. Užeiti pas Belą galiu, bet anaiptol nemanau su ja valgyti ar gerti. Užsirašiau adresą ir pažadėjau prisistatyti aštuntą valandą vakare.

Bela nuomojo pigų butą name be lifto, dar nepakeistame pagal Naująjį planą miesto rajone. Dar nenuspaudęs durų skambučio supratau, kad Belos išviliotas iš manęs turtas išslydo iš jos rankų, antraip ji čia negyventų.

O kai ją išvydau, supratau, kad keršyti jau vėlu: už mane viską atliko laikas ir pati Bela.

Jei patikėsim tuo, ką kažkada sakė Bela, tai dabar jai ne mažiau kaip penkiasdešimt treji, o iš tiesų — greičiau jau kokie šešiasdešimt. Padedant geriatrijai ir endokrinologijai moteris, netinginti rūpintis savimi, gali išsaugoti trisdešimtmetės išvaizdą dar mažiausia trisdešimt metų — daugybė moterų taip ir daro. Yra kino žvaigždžių, kurios giriasi jau turį anūkų ir vis dar vaidina pagrindines naivių mergaičių roles.

Bela nepasirūpino savimi.

Dabar Bela stora, spygaujanti ir žaisminga. Aiškiai matosi, kad vertingiausia nuosavybe ji vis dar laiko savo kūną — vilki lengvą stiktito rūbą, kuris, dengdamas labai jau nedidelę to kūno dalį, neslepia ir to, kad po juo — gyvūnas, priskirtinas žinduolių klasei, moteriškai lyčiai, per daug valgantis ir per mažai judantis.

Ji pati to nesuprato. Tas kadaise energingas smegenis aptraukė migla; teliko vien pasipūtimas ir nenugalimas pasitikėjimas savimi. Ji puolė prie manęs, krykšdama iš džiaugsmo, ir aš vos spėjau išsisukti nuo pabučiavimo.

Išsivadavau iš jos glėbio.

— Nurimk, Bela!

— Bet, mielasis! Aš tokia laiminga — taip sujaudinta — tiesiog priblokšta, kad matau tave!

— Kaipgi.

Eidamas čionai nusprendžiau valdytis — sužinosiu, ko man reikia, ir išeisiu. Bet, pasirodo, ne taip paprasta.

— Prisimeni, kokį mane matei paskutinį kartą? Paverstą iškamša, apsvaigintą,— tam, kad galėtum priversti mane užmigti šaltuoju miegu.

Ji atrodė sutrikusi ir įskaudinta:

— Bet, mano mielas, mes tik gero tau norėjom! Tu taip sunkiai sirgai. Tikriausiai ji pati tuo tiki.

— Gerai gerai. Kur Mailsas? Tu juk dabar misis Šulc? Bela išplėtė akis:

— Nejaugi nežinai?

— Ko nežinau?

— Vargšas Mailsas… Vargšas brangusis Mailsas. Jis net dvejų metų neišgyveno po to, kai tu, Deni, palikai mus. Staiga jos veidas pasikeitė:

— Tas krienas mane apgavo!

— Kaip negerai.

Įdomu, kaip jis mirė? Pats griuvo ar buvo pastumtas? Ar pavaišintas arsenu? Nusprendžiau laikytis svarbiausio dalyko, kol dar Bela visai nenusišnekėjo.

— O kaip Rika?

— Rika?

— Mailso dukrelė. Frederika.

— A, ta siaubinga mergiščia! Ką aš žinau? Ji apsigyveno pas savo senelę.

— Kur? Ir kokia tos senelės pavardė?

— Kur? Tuskone, o gal Jumoje, ar dar kokiame panašiame užkampyje. Gal kur Indio. Mielasis, aš nenoriu kalbėti apie tą nepakenčiamą vaiką — aš noriu kalbėti apie mudu.

— Tuojau. Kokia senelės pavardė?

— Vaikuti, tu baisiai nuobodus. Kurių galų aš turėčiau atsiminti tokius dalykus?

— Pavardė?

— Na, Henolan… Arba Heini… Heinc. O gal Hinkli. Nebūk toks neįdomus, brangusis. Išgerkim. Išgerkim už laimę, kad mudu vėl kartu.

Papurčiau galvą:

— Nevartoju alkoholio.

Sakiau beveik tiesą. Supratęs, kad alkoholis — nepatikimas draugas bėdoje, paprastai apsiriboju bokalu alaus Čako Froidenbergo draugėje.

— Oi, kaip neįdomu, mielasis. Tu neprieštarausi, jei aš išgersiu?

Ji jau pylėsi — neatskiestą džiną, vienišos mergaitės paguodą. Bet prieš išmaukdama paėmė plastmasinį tablečių buteliuką ir išrideno ant delno dvi kapsules.

— Pasivaišinsi?

Pažįstu tą dryžuotą apvalkalą — euforionas, Sako, nekenksmingas ir prie jo nepriprantama, bet ne visi taip mano. Kai kas reikalauja priskirti jį prie tokių preparatų kaip morfijus ir barbitūratai.

— Ačiū. Aš ir taip laimingas.

— Kaip miela.

Bela prarijo abi tabletes, užgėrė džinu. Nutariau — jei noriu bent šį tą sužinoti, reikia kalbėti nedelsiant; netrukus Bela ims kikenti, ir iš jos nieko nebeišpeši.

Paėmiau ją už rankos ir pasodinau ant sofos, paskui atsisėdau priešais.

— Bela, papasakok apie save. Apšviesk mane. Kaip judu su Mailsu susiuostėt su Manikso grupe?

— Kaip? Betgi mes visai ne… Ji staiga įtūžo:

— Vis per tave!

— Ką? Per mane? Betgi manęs net nebuvo.

— Aišku, per tave. Tas pabaisa, kurį tu padarei iš senos vežiojamos kėdės… Štai ko jiems reikėjo. O paskui jis dingo.

— Dingo? Kur?

Ji įbedė į mane įtarias kiaulės akutes:

— Turėtum žinoti. Pats paėmei.

— Aš? Bela, išprotėjai? Aš nieko negalėjau paimti. Aš buvau užšaldytas, miegojau šaltuoju miegu. Kur jis buvo? Ir kada dingo?

Pasitvirtino mano spėlionės — jei Bela ir Mailsas nepasinaudojo „Sumaniuoju Frenku”, vadinasi, jį kažkas nudžiovė. Bet ne aš — kas tik norit, tik ne aš! Nebemačiau „Frenko” nuo to nelemto vakaro, kai jie gavo balsų daugumą.

— Pasakyk, Bela. Kur jis buvo? Ir kodėl tu manai, kad būtent aš jį paėmiau?

— O kas, jei ne tu? Daugiau niekas nežinojo apie jo svarbą. Laužo krūva, ir tiek! Sakiau, juk sakiau Mailsui, kad nepaliktų jo garaže!

— Bet jei „Frenką” kas ir nukniaukė, abejoju, ar vagims būtų pavykę juo pasinaudoti. Juk užrašus, instrukcijas ir brėžinius tebeturėjot judu.

— Taigi kad ne. Mailsas, kvaiša, sukišo popierius į automato vidų tą naktį, kai ketinome jį pervežti į saugesnę vietą. Nesiginčijau dėl žodžio „saugesnę”. Tik jau norėjau sakyti, kad Mailsas negalėjo į „Sumanųjį Frenką” sutalpinti kelių svarų popieriaus —”Frenkas” jau ir taip buvo prikimštas kaip žąsis, — bet prisiminiau, kad prie kėdės dugno buvau pritaisęs dėžę įrankiams — laikinai, kol baigsiu darbus. Visai įtikėtina, kad skubantis žmogus galėjo mano popierius suversti į ją.

Nesvarbu. Nusikaltimas, ar nusikaltimai, įvyko prieš trisdešimt metų. Aš noriu sužinoti, kaip „Tarnaitės” susivienijimas išslydo iš Mailso ir Belos rankų.

— Ką darėt su kompanija po to, kai Manikso reikalas neišdegė?

— Vadovavom jai, aišku. Paskui, kai mus paliko Džeikas, Mailsas pasakė, kad reikia užsidaryti. Mailsas — skystablauzdis… O tas Džeikas Smitas man nepatiko. Pasalūnas. Vis klausinėjo, kodėl tu išėjai… Tarsi mes būtume galėję tave sulaikyti. Aš norėjau pasamdyti tikrai gerą meistrą ir dirbti toliau. Kompanija būtų davusi pelną. Bet Mailsas užsispyrė.

— O toliau?

— Taigi aišku, pardavėm licenzijas Mechanizmų gamybos kompanijai. Pats žinai — juk dabar ten dirbi.

Tikrai žinau: pilnas „Tarnaitės” susivienijimo pavadinimas dabar —”Tarnaitės” buitinių elektroninių prietaisų ir Mechanizmų gamybos susivienijimas, nors firmos ženkle tebuvo užrašas „Tarnaitė”. Atrodė, jau būsiu išpešęs viską, ko noriu ir ką ši sena braškanti griuvena gali pasakyti.

Bet mane domino dar vienas dalykas.

— Jūs pardavėt savo akcijas, kai „Mechanizmai” nupirko licenzijas?

— Ką? Kaip tau šovė į galvą tokia kvailystė? Ji praskydo ir ėmė kūkčioti; netvirta ranka pagrabaliojo nosinaitės, paskui pasidavė ir apsiašarojo.

— Jis mane apgavo! Apgavo! Tas bjaurus pūzras apgavo mane… Apiplėšė! Bela šniurkštelėjo ir mąsliai pridūrė:

— Jūs visi mane apgaudinėjot… Tu, Deni, buvai pats blogiausias. O aš tau tiek gero padariau. Ji vėl paleido dūdas.

Neverta mėtyti pinigų euforionui. O gal Belai patinka verkti.

— Kaip jis tave apgavo, Bela?

— Kaip? Na, žinai. Jis viską paliko tai bjauriai mergiūkštei… O man tiek buvo žadėjęs… Ir aš slaugiau jį, tokį ligotą. O juk ji net nebuvo tikra jo duktė. Jau vien tai viską pasako.

Pirma gera naujiena per visą vakarą. Matyt, Rikai pasisekė, net jei prieš tai jiedu atėmė iš jos mano akcijas. Vėl grįžau prie svarbiausio klausimo:

— Bela, kokia Rikos senelės pavardė? Ir kur jos gyveno?

— Kas gyveno?

— Rikos senelė.

— Kas ta Rika?

— Mailso dukra. Pasistenk, Bela, pagalvok. Tai svarbu. Tada Bela užsiplieskė. Rodydama į mane pirštu, sucipo:

— Žinau! Tu ją mylėjai, štai kas! Tą bjaurybiukę, niekšelę!. Ją ir tą pabaisą katiną.

Įsiutau, kai ji man priminė Pitą. Bet bandžiau susivaldyti. Tik sugriebiau Belą per pečius ir krestelėjau:

— Tvardykis, Bela. Aš tenoriu sužinoti, kur jos gyveno? Kaip Mailsas adresuodavo savo laiškus joms? Bela spardėsi:

— Net kalbėt su tavim nenoriu! Atėjęs jau spėjai gana prismardinti!

Paskui ji, rodos, staiga prablaivėjo ir ramiai pasakė:

— Nežinau. Senelės pavardė — Heineker, ar kažkas panašaus. Aš ją tik kartą temačiau — teisme, per testamento skaitymą.

— Kada?

— Netrukus po Mailso mirties, aišku.

— Kada mirė Mailsas, Bela? Ji vėl nukreipė kalbą:

— Per daug nori žinoti. Kaip koks policininkas… Klausimai, klausimai, klausimai!

Paskui pakėlė akis ir paprašė:

— Užmirškim viską ir būkim savimi. Čia tik aš ir tu, mielasis… Ir visas gyvenimas priešaky… Moteris dar nesena, kai jai trisdešimt devyneri… Šulcas sakėsi neregėjęs jaunesnės už mane — o tas senas ožys, pasakysiu tau, pažinojo ne vieną moterį! Mes galim būti tokie laimingi, brangusis. Mes… To man jau per daug — net vaidinant seklį.

— Aš turiu eiti, Bela.

— Kodėl, mielasis? Juk dar anksti… Ir mudu turim dar ištisą naktį. Aš maniau…

— Man nerūpi, ką tu manei. Aš turiu eiti — tuoj pat.

— O dieve! Kaip gaila. Kada vėl pasimatysim? Rytoj? Aš baisiai užsiėmusi, bet mesiu reikalus ir…

— Aš su tavimi nebesusitikinėsiu, Bela.

Išėjau.

Ir daugiau jos nebemačiau.

Vos grįžęs namo, puoliau į karštą vonią — tryniaus net sukaitęs. Paskui atsisėdau ir pabandžiau susumuoti, ką sužinojau — jei išvis ką sužinojau. Atrodo, Bela mano, kad Rikos senelės pavardė prasideda raide H — jei tik į Belos paistalus verta kreipti dėmesį, o tai labai abejotina — ir kad ji gyveno viename Arizonos, o gal Kalifornijos užkampių. Ką gi, gal sekliai specialistai ir už to galės užsikabinti.

O gal ir ne. Šiaip ar taip, prireiks daug laiko, jėgų ir pinigų; teks palaukti, kol prasigyvensiu ir galėsiu apmokėti tokį darbą. Ar žinau dar ką nors rimto?

Mailsas (pasak Belos) mirė apie 1972 m. Jei jis mirė šioje apskrityje, tai kelias valandas paieškojęs turėčiau surasti tikslią datą, o tai padėtų man sužinoti, kada perskaitytas testamentas — jei galima tikėti Bela ir testamentas tikrai buvo. Gal taip sužinočiau, kur tuomet gyveno Rika. Jei teismų archyvuose tai registruojama (šito nežinau). Jei iš to, kad laiko tarpas sutrumpės dviem metais ir kad sužinosiu, kur ji gyveno prieš dvidešimt aštuonerius metus, bus bent kiek naudos.

Jei apskritai verta ieškoti moters, kuriai dabar jau keturiasdešimt vieneri ir kuri tikriausiai ištekėjusi ir turi vaikų. Lūženų krūva, kokia tapo Bela Darkin, mane pribloškė: pradėjau suprasti, ką gali reikšti trisdešimt metų. Anaiptol nebijau, kad užaugusi Rika nebus maloni ir gera… Bet ar ji bent prisimins mane? O, nemanau, kad ji visiškai mane užmirštų, bet ar tik nebūsiu tapęs šiaip žmogumi be veido, vyriškiu, kurį Rika vadindavo „dėde Deniu” ir kuris turėjo tą mieląjį katiną?

Ar kartais savaip negyvenu praeities svajonėmis kaip ir Bela?

Na, ką gi, jei dar kartą pabandysiu surasti Riką, blogiau nebus. Mes galėsim bent jau kasmet pasikeisti kalėdiniais atvirukais. Jos vyras nelabai galės tai uždrausti.

Загрузка...