Durys į vasarą

5

Priekaištavau padavėjui — oro kondicionavimo įrenginys dirba labai dideliu pajėgumu, ir mes visi persišaldysim.

— Nesvarbu, — tikino padavėjas, — miegodamas šalčio nejausi. Miegok, miegok… Vėžlių sriuba, nuostabu sapne. Jo veidas buvo kaip Belos.

— O jei išgėrus ko šildančio, — teiravausi, — kokio glintveino? Ko nors karšto?

— Aš tau pasikaitinsiu! — atsakė gydytojas. — Jis nevertas miego, meskit tą valkatą lauk!

Bandžiau pėdomis užsikabinti už pastalės skersinio, kad manęs neišmestų. Bet šiame bare nebuvo skersinio, ir tai keistai atrodė, o aš gulėjau aukštielninkas, ir tai atrodė dar keisčiau — nebent čia baras bekojams, kur klientai aptarnaujami lovose. Aš bekojis, tai kaip užsikabinsiu už skersinio? Ir rankų neturiu.

— Žiū, Pūsle, berankis!

Man ant krūtinės sėdi Pitas ir staugia.

Vėl mokiausi karo mokykloje… Tikriausiai Kemp Heile buvo patobulinti apmokymai, nes vyko absurdiškos pratybos — vienos iš tokių, kai tave daro žmogumi grūsdami sniegą už apykaklės. Turiu užkopti į velniškai aukštą, aukščiausią visame Kolorade kalną, ir jis visas apledėjęs, o aš — be kojų. Be to, velku neregėtai didelį ryšulį — prisimenu, kad norima išaiškinti, ar kareivius galima naudoti vietoj nešulinių mulų, o aš paskirtas todėl, kad esu nebūtinas. Man visai nieko neišeitų, jei iš paskos manęs nestumtų mažoji Rika.

Atsisuko viršila su Belos veidu, pamėlusiu iš pykčio.

— Ei tu, mikliau! Aš neturiu kada laukti. Man nerūpi, ar tu gali, ar ne — bet nemiegosi, kol neužkopsi.

Nesamos kojos atsisakė mane nešti, ir aš parkritau į sniegą, ir jis buvo ledo šaltumo, ir aš tikrai užmigau, o mažoji Rika raudojo ir meldė nemiegoti. Bet aš turėjau miegoti.

Prabudau lovoje šalia Belos. Ji purtė mane, sakydama:

— Kelkis, Deni! Aš negaliu trisdešimt metų tavęs laukti; mergina privalo pasirūpinti ateitimi.

Bandžiau atsikelti ir paduoti jai aukso krepšius, kuriuos laikiau po lova, bet Belos nebebuvo… O be to, „Tarnaitė” Belos veidu surinko visą auksą, susikrovė ant viršutinio padėklo ir iškūrė iš kambario. Bandžiau vytis, bet neturėjau kojų — pamačiau, kad ir kūno neturiu. „Aš kūno neturiu ir niekam nerūpiu…” Pasaulis — tai viršilos ir darbas… Tai ar svarbu, kur ir kaip dirbti? Leidausi vėl pakinkomas ir toliau ropščiausi į ledo kalną. Jis visas baltas, apvalus apvalaitis, ir jei tik pavyks pasiekti rausvą viršūnę, man bus leista miegoti, o aš vien to tetrokštu. Bet man nepavyko — neturiu nei kojų, nei rankų, nieko.

Ant kalno dega miškas. Sniegas netirpsta, bet aš, vis dar kapanodamasis, jaučiu, kaip mane tvilko karščio bangos. Palinkęs prie manęs viršila kartoja:

— Kelkis… kelkis… kelkis…

Vos spėjęs prižadinti, vėl paliepė miegoti. Kas vyko paskui, beveik nepamenu. Kurį laiką gulėjau ant stalo — stalas po manimi vibravo, ir degė šviesos, ir buvo pilna žmonių ir kažkokių susirangiusių įtaisymų. Bet kai visai prabudau, gulėjau ligoninės lovoje ir puikiai jaučiausi, tik mane buvo apėmusi apatija ir lengvumas — tarsi po turkiškos pirties. Vėl turėjau rankas ir kojas. Bet su manim niekas nekalbėjo, ir kaskart, kai tik bandydavau ko paklausti, slaugė kažką įbrukdavo man į burną. Mane vis masažavo.

Paskui vieną rytą pasijutau esąs visai sveikas ir vos prabudęs išsikrausčiau iš lovos. Galva truputį svaigo, bet tai ir viskas. Žinojau, kas esu, kaip čia patekau, ir žinojau, kad visa kita sapnavau.

Žinojau, kas mane čionai įkišo. Jei Bela, apsvaiginusi mane, ir liepė užmiršti jos darbelius, tai arba jos įsakymai nepasiekė mano smegenų, arba trisdešimt šaltojo miego metų panaikino hipnozės rezultatus. Kai kurias smulkmenas atsiminiau blankiai, bet žinojau, kaip buvau suvystytas.

Nelabai dėl to tepykau. Tiesa, tai įvyko „tik vakar”— juk „vakar” yra diena, po kurios tik kartą miegojai — bet naktis truko trisdešimt metų. Tą jausmą sunku nusakyti, jis perdėm subjektyvus, bet, puikiai prisimindamas „vakarykščius” įvykius, reagavau į juos taip, kaip reaguojama į seniai praėjusius dalykus. Esat matę per televizorių dvigubą vaizdą — žaidėjas meta kamuolį, o jo atvaizdas šmėkso tarsi vaiduoklis kažkur tolybėse, už visos beisbolo aikštelės? Kažkas panašaus.

…Atmintyje visi įvykiai šviežutėliai, o jausmai sako, kad viskas atsitiko seniai ir toli nuo čia.

Ketinau būtinai suieškoti Belą ir Mailsą ir sumalti juos į kačių pašarą, bet kam skubėti. Galėsiu to imtis kad ir po metų — o dabar knietėjo kuo greičiau pamatyti, kokie tie dutūkstantieji.

Beje, apie kačių pašarą — kurgi Pitas? Turėtų būti kur nors netoli… Nebent vargšelis nebūtų pergyvenęs to miego. Tada — ir tik tada — prisiminiau, kad mano rūpestingai parengtas planas pasiimti Pitą kartu sužlugo.

Ištraukiau Belą ir Mailsą iš kartotekos „Neskubu” ir įtraukiau į neatidėliotinų reikalų sąrašą. Ak, jūs bandėt užmušti mano katiną?

Tai, ką jie padarė, dar baisiau: jie išvarė jį sulaukėti… Gyvulėliui iki pat dienų galo teko slankioti akligatviais, ieškant nuograužų, jis sulyso, o jo mielą elfišką, būdą nuslopino nepasitikėjimas visais dvikojais žvėrimis.

Jie pasmerkė jį mirčiai — nes dabar jo jau tikrai nebėra — ir jis mirė, manydamas, kad tai aš jį apleidau, Už tai jie užmokės — jei dar gyvi. Negaliu apsakyti, kaip aš troškau, kad jie dar būtų gyvi!

Pajutau, kad stoviu, apsivilkęs vien pižama, lovos kojūgaly ir laikausi nusitvėręs skersinio, kad nenukrisčiau. Apsižvalgiau, kaip čia ką išsikvietus. Palatos nelabai tepakito. Lango nebuvo, ir nesupratau, iš kur sklinda šviesa; lova aukšta ir siaura — ligoninių lovos, kiek pamenu, visada buvo tokios, bet matėsi, kad šioji patobulinta — tai jau kažkas daugiau, negu vieta miegoti: be kita ko, po lova, rodos, įtaisyti kažkokie vamzdžiai. Įtariau, kad tai — mechanizuotas indas šlapimui, o stalelis šalia taip pat buvo lovos konstrukcijos dalis. Šiaip gal būčiau ta mašinerija ir labai domėjęsis, bet šią akimirką tenorėjau rasti kriaušės formos jungiklį slaugės iškvietimui — man reikėjo drabužių.

Jungiklio neradau, bet pamačiau, kuo jis buvo virtęs: stalo, nepanašaus į stalą, šone buvo mygtukas. Užkliudžiau jį ranka, ieškodamas jungiklio, ir tuštuma toje vietoje, priešais kurią būtų mano galva, jei gulėčiau lovoje, sušvito:

IŠKVIETIMAS

Žodis tuojau pat užgeso ir plykstelėjo kiti:

PRAŠOME PALAUKTI

Netrukus durys tyliai prasivėrė, ir įėjo slaugė. Slaugės nedaug tepasikeitė. Šioji, gana patraukli, kaip ir dera, griežta tarsi muštruojantis naujokus seržantas, ant trumpų orchidėjos spalvos plaukų buvo užsitupdžiusi juokingą baltą kepuraitę ir vilkėjo balta uniforma. Keistai sukirpta uniforma slėpė vienas ir rodė kitas kūno vietas ne taip, kaip buvo įprasta 1970-aisiais, bet moteriški rūbai, net darbinės uniformos, tam ir skirti. Kad čia slaugė, buvo aišku iš metų metais nekintančių slaugiškų manierų.

— Kraustykis atgal į lovą!

— Kur mano rūbai?

— Marš į lovą! Nagi! Aš kantriai atsakiau:

— Klausykit, slauge, aš — laisvas pilietis, pilnametis, ir nesu nusižengęs įstatymui. Aš neprivalau vėl gultis į lovą ir negulsiu. Ar jūs parodysit, kur mano rūbai, ar man pačiam — kaip stoviu — teks eiti ieškoti?

Ji pažiūrėjo į mane, paskui staiga apsisuko ir išėjo; durys priešais ją prasivėrė pačios.

Bet priešais mane nebeprasivėrė. Kai aš bandžiau ištirti, kaip veikia šis mechanizmas — esu tvirtai įsitikinęs: jei vienas inžinierius gali išrasti, tai kitas išradimą perprasti — durys vėl atsidarė, ir pasirodė vyriškis.

— Labą rytą,— tarė jis, — aš esu gydytojas Albrechtas. Man jo rūbai atrodė kaip koks Harlemo sekmadieninio pasirėdymo ir iškylos aprangos mišinys, bet gyvi judesiai ir nuvargę akys aiškiai sakė, kokia šio žmogaus profesija. Patikėjau.

— Labą rytą, daktare. Norėčiau gauti savo drabužius.

Vos už gydytojo užsivėrė durys, jis kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė pakelį cigarečių. Išsiėmė cigaretę, energingai mostelėjo, įsidėjo į burną ir užsitraukė: cigaretė jau degė. Ištiesė pakelį man:

— Pasivaišinsit?

— Ee… Ne, ačiū.

— Prašom, prašom. Jums nepakenks.

Papurčiau galvą. Visad, kai dirbdavau, greta rūkdavo cigaretė: iš perpildytų peleninių ir apdegintos braižymo lentos būdavo galima spręsti, kiek jau nuveikiau. O dabar, vos pamatęs dūmus, pajutau lyg ir kokį silpnumą. Ar tik įprotis rūkyti nebus išgaravęs per miego metus?

— Ne, dėkoju.

— Gerai. Misteri Deivi, aš čia dirbu jau šešerius metus. Esu hipnologijos, atgaivinimo ir panašių disciplinų specialistas. Čia ir kitur padėjau iš hipotermijos grįžti į normalų gyvenimą jau 8073 pacientams. Jūs — aštuoni tūkstančiai septyniasdešimt ketvirtas. Mačiau, kaip keistai elgiasi pažadinti žmonės — keistai pašaliečiui, ne man. Vieni nori tuoj pat vėl užmigti ir aprėkia mane, kai neleidžiu. Kai kurie iš tiesų užmiega, ir tenka juos perduoti kitokiai įstaigai. Kiti, supratę, kad bilietas — kelionei tik vieną pusę ir jau per vėlu grįžti į metus, iš kurių pabėgta, puola į nesibaigiančias ašaras. O dar kiti, kaip jūs, reikalauja drabužių ir nori bėgti į gatvę.

— Na? Kodėl ne? Ar aš kalinys?

— Ne. Galit pasiimti drabužius. Tikriausiai jums jie atrodys neįprastai, bet čia jau jūsų reikalas. Vis dėlto, kol pasiųsiu atnešti rūbų, gal pasakytumėt, koks baisiai skubus darbas jums rūpi, jei būtinai turit jo griebtis šią akimirką… jeigu jau išlaukėt trisdešimt metų. Tiek laiko jūs buvot atšaldytas — trisdešimt metų. Argi tikrai nebegalima atidėti? O gal galėsit tą reikalą sutvarkyti po kokios valandos? Arba net rytoj?

Vos neleptelėjau, kad reikalas velniškai skubus, bet užsikirtau ir suglumau.

— Gal ne taip jau ir skubu.

— Tada padarykit man malonumą, atsigulkit ir leiskit jus apžiūrėti, papusryčiaukit, o gal ir pasikalbėkit su manimi, kol neiššuoliavot kur akys veda. Gal aš net sugebėsiu patarti, į kurią pusę šuoliuoti.

— Gerai, daktare. Atleiskit, patriukšmavau. Atsiguliau į lovą. Pajutau, kaip gera gulėti — mane staiga apėmė nuovargis ir silpnumas.

— Nieko, nieko. Pamatytumėt kai kuriuos mūsų pacientus. Juos tenka traukti nuo lubų.

Gydytojas apklostė mane ir pasilenkė prie įmontuoto į lovą stalo:

— Gydytojas Albrechtas, septyniolikta palata. Atsiųskit sanitarą su pusryčiais — ee — meniu keturi minus. Atsisukęs į mane, tarė:

— Apsiverskit ir pakelkit baltinius — noriu pamaigyti jūsų šonus. Kol apžiūrinėsiu, galit klausinėti. Jei norit.

Jam baksnojant mano šonus, bandžiau galvoti. Tyrinėjo mane tikriausiai stetoskopu, nors jis buvo panašus į miniatiūrinį klausos aparatą. Bet vienas dalykas taip ir liko nepatobulintas: galvutė, slankiojanti mano oda, buvo tokia pat šalta ir kieta, kaip ir seniau.

Ko klausiama, išmiegojus trisdešimt metų? Ar jau pasiektos žvaigždės? Ar vaikai atsiranda kolbose?

— Daktare, ar kinoteatrų foje dar stovi automatai, pardavinėjantys skrudintus kukurūzus?

— Stovėjo, kai paskutinį kartą buvau. Neturiu filmams laiko. Beje, nuėjęs tenai neužmirškite prisisegti saugos diržais prie kėdės: kai kurių kadrų demonstravimo metu visas pastatas išlekia į orą. Turėkite galvoje, misteri Deivi: su jūsų problema mes susiduriam kasdien ir jau spėjom prisitaikyti. Kad klientams būtų lengviau priprasti, sudaromi kiekvienų metų žodynai, taip pat istorijos ir kultūros vystymosi santraukos. Tai būtina, nes pasitaiko, kad prisikėlėliai daro labai rimtų klaidų, nors mes kiek galėdami stengiamės sušvelninti šoką.

— Savaime suprantama.

— Ypač kai tarpas toks ilgas kaip jūsų. Trisdešimt metų.

— Trisdešimt metų — maksimumas?

— Taip ir ne. Mūsų praktikoje pasitaikęs ilgiausias laiko tarpas — trisdešimt penkeri metai, nes pirmasis komercinis klientas buvo užšaldytas 1965 metų gruodžio mėnesį. Jūs — ilgiausiai išmiegojęs iš mano atgaivintųjų. Bet dabar mūsų įstaigoje yra klientų, sudariusių sutartis iki pusantro šimtmečio. Jūsų tikrai neturėjo priimti trisdešimčiai metų: tada buvo dar labai mažai žinoma. Galėjot ir visai nebeprisikelti. Jums pasisekė.

— Tikrai?

— Tikrai. Apsiverskit.

Toliau mane apžiūrinėdamas, jis pridūrė:

— Bet dabar žinome jau tiek, kad aš mielai paruoščiau žmogų tūkstantmečio šuoliui, jei tik būtų įmanoma tai finansuoti. Metus palaikyčiau jį temperatūroje, kokioje miegojote jūs — šiaip, patikrinimui — paskui per milisekundę žiebčiau minus du šimtus laipsnių. Išgyventų. Aš taip manau. Patikrinsime jūsų refleksus.

Tas „žiebimas” manęs visai nežavėjo. Gydytojas Albrechtas kalbėjo toliau:

— Sėskit ir užsikelkit koją ant kojos. Kalbą išmoksit nesunkiai. Aš, aišku, stengiuosi kalbėti taip, kaip buvo kalbama 1970-aisiais — tiesą sakant, aš didžiuojuosi galėdamas su kiekvienu pacientu kalbėti jo laikų šneka — baigiau hipnokursą. Bet jūs laisvai kalbėsit dabartine kalba po savaitės — iš esmės tik žodžių padaugėjo.

Aš kokius keturis kartus norėjau pasakyti, kad jis vartoja žodžius, kokių nebuvo 1970 metais, bent jau taria juos ne taip, bet nusprendžiau, kad nemandagu.

Netrukus gydytojas tarė:

— Šįkart viskas. Beje, jūsų ieškojo misis Šulc.

— Kas?

— Nepažįstat? Ji tvirtino, kad yra sena jūsų draugė.

— Šulc, — pakartojau, — manau, kadaise pažinojau kelias „misis Šulc”, bet vienintelė, kurią dar prisimenu — mano ketvirtos klasės mokytoja. Bet ji jau turėtų būti mirusi.

— Gal ir ji miegojo šaltuoju miegu. Na, galėsit ją susirasti, kai pats panorėsit. Aš pasirašysiu jūsų išleidimo popierių. Bet jei nesat kvailas, kelias dienas pasiliksit čia persiorientuoti. Na, „sėkmės sporte”, kaip sakydavo jūsų laikais. Štai ir sanitaras su pusryčiais.

Nusprendžiau, kad jis geresnis gydytojas, negu lingvistas. Bet tuoj pat tai užmiršau, nes pamačiau sanitarą. Jis įriedėjo į kambarį, atsargiai aplenkęs gydytoją Albrechtą, kuris išėjo pro duris, nekreipdamas į sanitarą dėmesio ir visai nesistengdamas prasilenkti.

Sanitaras prisiartino, sutvarkė stalą, pasuko jį priešais mane, atvėrė ir padėjo ant jo pusryčius.

— Įpilti kavos?

— Taip, prašau.

Visai nenorėjau, kad jis kavą įpiltų į puodelį — mieliau išgerčiau ją neataušusią, kai suvalgysiu visa kita. Bet norėjau pamatyti, kaip tatai bus daroma.

Mat buvau apstulbintas, supratęs, jog čia —„Sumanusis Frenkas”. Ne tas grubus, neišbaigtas, skubomis sukurptas pirmasis modelis, kurį iš manęs pavogė Mailsas ir Bela — anaiptol. Šis automatas panašus į pirmąjį „Frenką” ne daugiau, negu turbininis lenktynių automobilis — į pirmą jį vežimą su varikliu. Bet žmogus atpažįsta savo kūrinį. Pradinį modelį suprojektavau aš, o šis automatas — tai, į ką „Frenkas” neišvengiamai turėjo išsivystyti… „Frenko” proanūkis — ištobulintas, nudailintas, daugiau gebantis — bet to paties kraujo.

— Viskas?

— Prašom palūkėti.

Tikriausiai pasakiau kažką ne taip, nes kiberis ištraukė iš savo vidaus standų plastiko lakštą ir padavė man. Lakštas tebebuvo prie jo prikabintas dailia plienine grandinėle. Pažvelgęs pamačiau užrašą:

VALDOMAS BALSU „Stropuolis”, XVIIa modelis.

PERSPĖJAME! Šis patarnaujantis automatas NESUPRANTA žmonių kalbos. Jis visai nieko nesupranta — tai tik mašina. Bet jūsų patogumui mašina sukonstruota taip, kad reaguotų į tam tikrus paliepimus, duotus balsu. Į kitus žodžius, ištartus jai girdint, mašina nereaguos, arba (jei kuri nors frazė įjungs ją nepilnai arba sudarys jungimo dilemą) paduos šį instrukcinį lapą. Prašome atidžiai perskaityti.

Dėkojame —

Aladino autoinžinerinė korporacija

„Stropuolio”, „Padėjėjo”, „Braižytojo Denio”, ”Statytojo Bilo”, „Žalianykščio” ir „Auklės” gamintojai. Užsakymų projektuotojai ir konsultantai automatizavimo klausimais —

„Naudokitės mūsų paslaugomis!”

Moto užrašytas ant firmos ženklo, kur buvo nupieštas Aladinas, trinantis lempą, ir bepasirodąs džinas.

Toliau sekė ilgas nesudėtingų komandų sąrašas: STOK, EIK, TAIP, NE, LĖCIAU, GREIČIAU, PRIEIK, PAKVIESK SLAUGĘ, ir t. t. Toliau — trumpesnis sąrašas — nurodymai, įprasti ligoninėse, pavyzdžiui, nugaros patrynimas; čia buvo ir visai man negirdėtų paliepimų. Sąrašas staiga baigėsi sakiniu: „Komandas 87—242 gali duoti tik ligoninės darbuotojai, todėl įsakymų frazės čia nepateiktos”.

Pirmojo „Sumaniojo Frenko” nedariau valdomo balsu: reikėjo spaudyti mygtukus valdymo pulte. Ir ne todėl, kad nebūčiau apie tai galvojęs, o todėl, kad kalbos analizatorius ir komutatorius būtų svėrę, kainavę ir užėmę vietos daugiau, negu visi kiti „Frenko” Vyresniojo įtaisai. Nusprendžiau, kad vėl imdamasis inžinieriaus darbo turėsiu perprasti vieną kitą miniatiūrizavimo bei prastinimo naujovę. Bet visas degiau nekantrumu, nes pamatęs „Stropuolį” supratau, kad bus baisiai įdomu — tiek naujų galimybių! Inžinerija — praktiškųjų menas, ir priklauso ne tiek nuo vieno inžinieriaus, kiek nuo bendrų pasiekimų. Geležinkeliais važinėjama išaušus geležinkelių erai — bet ne anksčiau. Prisiminkit vargšą profesorių Lenglį, visą širdį atidavusį skraidymo aparatui, kuris iš tiesų turėjo skraidyti — tam profesoriui tikrai pakako genialumo — bet pristigo vos kelių metų, ir jis negalėjo pasinaudoti būtina, bet dar neišsivysčiusia gretutine mokslo šaka. O didysis Leonardas daVinčis, taip aplenkęs savo laikus, kad talentingiausios jo idėjos buvo visiškai neįgyvendinamos?

O aš linksminsiuosi čia — norėjau pasakyti, „dabar”.

Grąžinau instrukcijų kortelę, išlipau iš lovos ir ėmiau ieškoti plokštės su firmos duomenimis. Beveik tikėjausi išvysti užrašą: „Tarnaitės” susivienijimas, ir pagalvojau, ar kartais „Aladinas”— ne Maniksui pavaldi korporacija. Firmos duomenys nedaug tepaaiškino — modelio eilės numeris, gamykla ir panašiai, — bet ten buvo išvardinti patentai, apie 40 patentų, ir pirmasis, mano didžiai nuostabai, buvo išduotas 1970 metais… Galvą guldau — pagal mano modelį ir brėžinius.

Susiradau ant stalo užrašų knygutę ir brūkštelėjau pirmojo patento numerį — vien iš profesinio smalsumo. Net jei modelis pavogtas iš manę s, patento galiojimo laikas baigėsi 1987, nebent pasikeitė patentavimo įstatymai, o šiuo metu galioja tik išduotieji jau po 1983. Bet norėjau žinoti.

Automatas sublyksėjo ir pareiškė:

— Mane kviečia. Ar galiu eiti?

— Ką? Aišku. Bėk sau.

Jis vėl siekė kortelės. Skubiai pasakiau:

— Eik!

— Dėkoju. Viso gero.

— Ir tau ačiū.

— Visada pasiruošęs jums patarnauti.

Tas, kas įrašė automato atsakymus, kalbėjo labai maloniu baritonu.

Grįžau į lovą valgyti jau turėjusių ataušti pusryčių, bet pasirodė, kad jie visai neataušę. Pusryčių pagal meniu „keturi minus” galėjo pakakti vidutinio dydžio paukščiui, bet nors buvau labai išalkęs, juos suvalgęs pasijutau sotus. Matyt, mano skrandis susitraukė. Tik baigę s pusryčiauti prisiminiau, kad valgau pirmą kartą po trisdešimties metų. Ir prisiminiau todėl, kad buvo pridėtas valgiaraštis: tai, ką palaikiau kiauliena, sąraše figūravo kaip „mielių drožlės, keptos kaimiškai”.

Bet nepaisant trisdešimt metų trukusio pasninko apie valgį negalvojau: kartu su pusryčiais gavau laikraštį — Didžiojo Los. Anželo Times, 2000 gruodžio 13 d., trečiadienio, numerį.

Laikraščiai, bent formatas, nedaug tepakito. Šis buvo bulvarinio leidinio dydžio, popierius — nebe šiurkštus, o kreidinis, iliustracijos — ir spalvotos, ir juodai baltos — erdvinės. Dar mano vaikystė s laikais buvo stereo paveikslėlių, į kuriuos galėjai žiūrėti be stereoskopo: mažas žavėjausi šaldytų produktų stereo reklamomis. Bet tiems paveikslėliams reikėjo gana storo skaidraus plastiko sluoksnio mažyčių prizmių tinklui užlieti, o čia — paprasčiausias plonas popierius. Bet paveikslėliai gilūs.

Numojau ranka ir ėmiau skaityti. „Stropuolis” pritaisė laikraštį prie skaitymo rėmo, ir iš pradžių maniau teperskaitysiąs vien pirmąjį puslapį, nes nesupratau, kaip tą nelemtą popiergalį perversti. Atrodė, kad puslapiai sušalę į vientisą luitą.

Pagaliau netyčia paliečiau dešinį apatinį pirmo puslapio kampą: lapas užsirietė ir persivertė. Suveikė kažkoks sensorius, įtaisytas tame taške. Kiti puslapiai viens po kito tvarkingai persiversdavo, palietus tą vietą.

Maždaug pusė laikraščio straipsnių buvo tokie įprasti, kad juos skaitant apėmė namų ilgesys: „Jūsų horoskopas”, „Meras atidaro naują tvenkinį”, „Saugumo apribojimai varžo spaudos laisvę, teigia N.Y. Solonas”, „Milžinai pralaimi”, „Neįprastai šilti orai žlugdo žiemos sportą”, „Pakistanas perspėja Indiją”— ir taip toliau. Čia viskas aišku.

Kai kurios kitos paantraštės buvo keistos, bet paaiškintos „LUNA ŠLIUZAS VIS DAR UŽDARYTAS DĖ L GEMINIDŲ — Per dvidešimt keturias valandas stotyje du pramušimai, aukų nėra”; „KETURI BALTIEJI NULINČIUOTI KEIPTAUNE — Kada SNO imsis priemonių?”; „ŠEIMININKĖS REIKALAUJA DIDESNIO ATLYGINIMO —”Savamokslės” turi būti paskelbtos už įstatymo ribų”; „PLANTATORIUS IŠ MISISIPĖS TEISIAMAS UŽ KVAITINANČIŲ PREPARATŲ PLATINIMĄ — Jo advokatas: „Tie vaikinai neapsvaiginti, jie paprasčiausi kvaišos!”

Galiu lažintis, kad žinau, ką tai reiškia — iš savos patirties.

Bet kai kurių straipsnių visiškai nesupratau. „Vogliai” vis plinta, ir dar trys Prancūzijos miestai evakuoti; karalius svarsto pasiūlymą apipurkšti zoną. Karalius? Ką gi, iš prancūzų politikos visko galima tikėtis, bet kas tas Poudre Sanitaire, kurį manoma panaudoti prieš tuos „voglius”— kad ir kas jie būtų? Gal kas radioaktyvaus? Tikiuosi, jie pasirinks ramią, nevėjuotą dieną — geriausia vasario trisdešimtą. Kartą jau esu gavęs gerą radiacijos dozę — Sandijoje, per vieno trenkto techniko lokacininko klaidą. Beviltiškos vėmimo stadijos nepasiekiau, bet tokio gydymo niekam nelinkėčiau.

Los Anželo policijos Lagūnos pakrantės skyrius apginkluotas leikolais, ir skyriaus viršininkas pataria visiems stileivoms kraustytis lauk iš miesto. „Mano vyrams įsakyta šauti, o peržvelgti po to. Tai turi baigtis!”

Gerai įsikaliau į galvą: nesiartinti prie Lagūnos pakrantės, kol sužinosiu, kas kaip. Nesu tikras, ar norėčiau būti „peržvelgtas” arba „pervertas”— netgi „po to”.

Čia tik pavyzdžiai. Buvo dar daug sklandžiai prasidedančių straipsnių, toliau nuvingiuojančių į galas žino kokias lankas. Beskaitinėjant individualius skelbimus, žvilgsnis užkliuvo už naujų paantraščių. Skiltyje buvo įprasti skelbimai — gimimai, mirimai, santuokos, skyrybos — bet dabar prisidėjo dar ir „užmigimai” bei: prisikėlimai”, išvardinti pagal prieglobsčius. Susiieškojau „Jungtinį Sotelio prieglobstį” ir pamačiau savo pavardę. Pasijutau maloniai — aš kažkam priklausau.

Bet patys įdomiausi laikraštyje buvo pasiūlymai. Įsiminiau vieną privatų: „Patraukli, dar jauna našlė, mėgstanti keliauti, nori susipažinti su panašių polinkių subrendusiu vyriškiu. Tikslas — vedybų sutartis dvejiems metams”. Bet labiausiai mane sujaudino prekybinės reklamos.

Visur pilna „Tarnaičių”, „Tarnaitės” seserų, pusseserių bei tetų, ir firmos ženklas likęs toks pat, kokį kadaise nupiešiau mūsų firmos blankams: tvirta mergina su šluota rankose. Pasigailėjau, kad taip skubėjau atsikratyti savųjų „Tarnaitės” akcijų: atrodo, jos buvo vertos daugiau, negu visi kiti mano popieriai. Ne, kaip tik ne: jei tada būčiau turėjęs jas su savimi, toji vagių porelė būtų jas nukniaukusi ir suklastojusi dovanojimo raštą savo naudai. O dabar jas turi Rika — o jei akcijos padėjo Rikai praturtėti, puiku: ji to verta labiau, negu kas kitas.

Nusprendžiau kuo greičiau susirasti Riką. Ji — visa, kas beliko iš man pažįstamo pasaulio, ir prisiminimai apie ją užgožė visas kitas mano mintis. Miela mažoji Rika! Jei ji būtų dešimčia metų vyresnė, aš nebūčiau net pažvelgęs į Belą… Ir nebūčiau nusvilęs nagų.

Nagi, kiek jai dabar metų? Keturiasdešimt. Ne, keturiasdešimt vieneri. Sunku įsivaizduoti Riką keturiasdešimt vienerių. Bet dabar — ir netgi tada — tokio amžiaus moteris dar palyginti jauna. Iš keturiasdešimt pėdų atstumo dažnai sunku atskirti keturiasdešimtmetę nuo aštuoniolikmetės.

Jei Rika turtinga, galės mane pavaišinti, ir abu išgersim už mielą, juokingą amžinatilsį Pito sielelę.

O jei kas sukliudė ir, nepaisant mano dovanos, Rika neturtinga, tada — kaip mane gyvą! — vesiu ją. Taip, tik taip. Tai kas, kad ji kokia dešimčia metų už mane vyresnė — turint omeny mano amžinas žioplystes, reikia, kad kas vyresnis mane prižiūrėtų ir laiku pasakytų „ne”, o Rika tai puikiai moka. Dar net dešimties metų nesulaukusi ji prižiūrėjo Mailsą ir Mailso namus kaip rimta, rūpestinga maža šeimininkė; ir keturiasdešimtmetė ji bus tokia pat — tik prinokusi.

Man pasidarė gera, ir pirmąkart po prabudimo nebesijaučiau apleistas svetimame krašte. Rika — štai atsakymas į visus klausimus.

Tada giliai manyje prabilo balsas: „Klausyk, bukas padare, tu nevesi Rikos, nes tokia miela mergaitė tikriausiai jau prieš dvidešimt metų ištekėjo. Ir turi kokius keturis vaikus… Gal net sūnų, didesnį už tave… Ir jau tikrai — vyrą, kuriam anaiptol nepatiks senasis gerasis dėdė Denis.”

Išgirdau ir išsižiojau. Ir netvirtai sumurmėjau:

— Gerai, gerai — vėl prašoviau. Bet vis vien ją susirasiu. Blogiausiu atveju mane nušaus — ne daugiau. Pagaliau, ji — vienintelis, be manęs, žmogus, tikrai supratęs Pitą.

Baisiai nusiminęs, kad praradau ir Riką, ir Pitą, atverčiau kitą puslapį. Netrukus užmigau prie laikraščio ir miegojau tol, kol „Stropuolis” ar jo brolis dvynys atnešė priešpiečius.

Sapnavau, kad Rika, pasidėjusi mano galvą sau ant kelių, kalba:

— Viskas gerai, Deni. Aš radau Pitą, ir dabar mes abu pasiliksim čia. Juk taip, Pitai?

— Taaaiip!

Naujus žodžius išmokau nesunkiai, kur kas ilgiau prasėdėjau prie istorijos santraukų. Per trisdešimt metų daug kas gali įvykti, bet kam tai surašinėti, jei kiti viską žino gėriau už mane? Permečiau akimis 1987 metų paniką: auksas — puiki medžiaga kai kuriems konstravimo darbams, taigi negaliu laikyti tragedija to, kad dabar auksas pigus ir kad juo nebegrindžiama valiuta, ir nesvarbu, kiek žmonių nukelnėjo tas pertvarkymas.

Nustojau skaitęs ir ėmiau galvoti, ką galima nuveikti turint pigaus aukso — šitoks tankis, geras laidumas, nepaprastas kalumas… Atsipeikėjau, supratęs, kad pirmiau turiu susipažinti su technine literatūra. Bet ką čia — vien atominėje inžinerijoje aukso niekuo nepakeisi. Jį žymiai lengviau apdirbti, negu bet kurį kitą metalą, ir panaudojus jį miniatiūrizavimui — ir vėl atsipeikėjau nuo minties, kad „Stropuolio” „galva” neabejotinai prigrūsta aukso. Teks rimtai imtis darbo ir sužinoti, ką nuveikė vaikinai „užkaboriuose”, kol aš miegojau.

Sotelio prieglobsčio bibliotekoje nebuvo techninė s literatūros, todėl pasakiau gydytojui Albrechtui, kad esu pasirengęs išsirašyti. Jis gūžtelėjo pečiais, pavadino mane idiotu ir sutiko. Bet likau dar vienai nakčiai: pajutau, kad gulėjimas atsilošus stebint, kaip displėjaus ekrane viens paskui kitą bėga žodžiai, mane mirtinai nuvargino.

Kitą rytą tuoj po pusryčių man buvo atnešti šiuolaikiniai drabužiai, tačiau apsirengti be padėjėjų nepavyko. Patys r ūbai nebuvo tokie jau keisti (nors niekad anksčiau nenešiojau vyšninių kelnių su varpo formos klešnėmis), bet kol suvaldžiau sąsagas, teko pasitreniruoti. Manau, mano senelis būtų panašiai vargęs su užtrauktukais, jei nebūtų prie jų pripratintas palaipsniui. O čia, aišku, stiktito jungiamosios siūlė s — jau maniau, kad teks pasisamdyti kokį vaiką, kuris padėtų man valkstytis vonios kambaryje, bet pagaliau supratau, kad jautrūs spaudimui, sujungimai poliarizuoti pagal ašis.

Paskui vos nepamečiau kelnių, pabandęs atleisti diržą. Niekas iš manęs nesijuokė. Gydytojas Albrechtas paklausė:

— Ką ketinat veikti?

— Aš? Pirmiausia įsigysiu miesto planą. Paskui ieškosiu, kur miegoti. Paskui kurį laiką — gal kokius metus — nieko neveiksiu, tik skaitysiu literatūrą pagal savo specialybę. Daktare, aš — atgyvenęs inžinierius. Bet nenoriu toks likti.

— Mmm… Ką gi, sėkmės. Jei galėsiu kuo padėti — skambinkit, nesivaržykit. Padaviau ranką.

— Dėkoju, daktare. Jūs nuostabus. Hm, turbūt neturėčiau apie tai kalbėti, kol neužėjau į draudimo kompanijos buhalteriją ir nesužinojau, ar esu turtingas, bet nenorėčiau atsidėkoti vien žodžiais. Padėka už viską, ką esat man padaręs, turėtų būti labiau apčiuopiama. Suprantat?

Jis papurtė galvą.

— Suprantu. Bet atlyginimą man išmoka prieglobstis — pagal sutartį.

— Tačiau…

— Ne. Negaliu imti atlyginimo iš jūsų, ir nekalbėsim apie tai. Paspaudęs man ranką, tarė:

— Viso gero. Štai šis koridorius nuves jus į administracijos patalpas.

Padvejojęs pridūrė:

— Jei iš pradžių būtų sunkoka apsiprasti, pagal globos sutartį turit teisę be papildomo užmokesčio dar keturias dienas gyventi čia — atgauti jėgas, persiorientuoti. Tai apmokėta. Galėtumėt tuo pasinaudoti. Galit grįžti, kada tik sugalvosit.

Šyptelėjau.

— Ačiū, daktare. Bet užtikrinu jus, kad čia nebepasirodysiu — nebent kada užeičiau pasimatyti su jumis.

Patraukiau į administracijos patalpas, prisistačiau registratoriui. Jis įteikė man voką — dar vieną telefonogramą nuo misis Šulc. Dar nebuvau jai paskambinęs, nes nežinojau, kas ji, o prieglobsčio taisyklės draudė lankyti atgaivintą pacientą, jei jis pats to nenori. Pažvelgiau į voką ir įsibrukau jį į kišenę, galvodamas, kad tikriausiai be reikalo sukūriau „Sumanųjį Frenką” tokį sumanų. Seniau registratorės būdavo gražios mergaitės, o ne mašinos.

Registratorius tarė:

— Prašom užeiti čia. Mūsų iždininkas norėtų jus pamatyti.

Ką gi, aš taip pat norėjau jį pamatyti, todėl užėjau ten. Galvojau, kiek spėjau uždirbti, ir sveikinau save, rizikavusį įdėti pinigus į pramonės akcijas, užuot lošus „saugiai”. Be abejo, per aštuoniasdešimt septintųjų metų paniką akcijų kursas krito, bet dabar jų vertė vėl turėtų būti pakilusi: tikrai žinau, kad bent jau dviejų rūšių akcijos šiuo metu vertos gero pinigo — juk perskaičiau Times finansinę skiltį. Laikraštį dar turėjau, nes pamaniau, kad gali tekti perskaityti kai kuriuos kitus straipsnius.

Iždininkas — kad ir labai tipiškas — buvo žmogus. Jis spustelėjo man ranką.

— Sveiki, misteri Deivi. Mano pavardė — Daftis. Prašau sėstis.

— Sveiki, misteri Dafti. Gal neverta taip ilgai jūsų trukdyti. Pasakykit man tik štai ką: ar jūsų įstaiga įgaliota tvarkyti manosios draudimo kompanijos sąskaitas? O gal reikia vykti į centrinius kompanijos rūmus?

— Prašau, atsisėskit. Aš turiu jums šį tą paaiškinti. Tai ir atsisėdau. Asistentas (vėl mielasis senasis „Frenkas”) atnešė aplanką su dokumentais, o iždininkas tarė:

— Čia jūsų sudarytos sutartys. Norite pažiūrėti?

Baisiai norėjau pažiūrėti, nes nuo pat visiško pabudimo spaudžiau špygą kišenėj, galvodamas, kad tik Belai nebūtų pavykę suleisti nagelių į tą registruotą čekį. Tokį čekį sunkiau suklastoti, negu privatų, tačiau Bela — galvota mergelė.

Lengviau atsidusau, pamatęs, kad popierių ji neperdirbo, tik — aišku — trūko papildomos Pito sutarties, taip pat „Tarnaitės” akcijų perdavimo dokumento. Manau, Bela juos paprasčiausiai sudegino, kad nereikėtų atsakinėti į klausimus. Atidžiai apžiūrėjau maždaug tuziną vietų, kur „Abipusio draudimo kompanija” buvo pakeista į „Kalifornijos Pagrindinio draudimo kompaniją”.

Nenuginčysi — talentinga mergaitė. Koks nors mokslininkas kriminologas, apsiginklavęs mikroskopu, stereoaparatu sulyginimui, chemija ir panašiai, gal ir galėtų įrodyti, kad dokumentai taisyti, bet aš negaliu. Įdomu, kaip jai pavyko susidoroti su užpildyta forma antroje čekio pusėje — juk valstybiniai čekiai spausdinami ant popieriaus, nuo kurio negalima nutrinti užrašo. Beje, Bela tikriausiai nė netrynė — ką vienas žmogus išgalvoja, kitas gali pergudrauti… O Bela — labai gudri.

Misteris Daftis kostelėjo. Pažvelgiau į jį.

— Ar atsiskaitysim čia?

— Taip.

— Tada galiu viską pasakyti vienu žodžiu. Kiek?

— Mmmm… Misteri Deivi, iš pradžių norėčiau atkreipti jūsų dėmesį dar į vieną dokumentą — ir vieną aplinkybę. Štai mūsų prieglobsčio ir Kalifornijos Pagrindinio draudimo kompanijos sudaryta jūsų užmigdymo, globos ir atgaivinimo sutartis. Kaip matote, visa sąskaita apmokėta iš anksto. Taip daroma ir mūsų, ir jūsų labui — šitaip užtikrinamas jūsų saugumas, kol esat bejėgis. Lėšos — visos tokios lėšos — atiduodamos į Aukščiausiojo teismo archyvų skyriaus tvarkomus fondus, ir iš jų mums kas ketvirtį išmokamas atlyginimas.

— Ką gi. Lyg ir neblogai sutvarkyta.

— O kaipgi. Taip apsaugomi bejėgiai žmonės. Bet jūs turit gerai įsidėmėti štai ką: mūsų prieglobstis ir draudimo kompanija — atskiros įstaigos, ir globos sutartis, sudaryta su mumis, neturi nieko bendro su sutartimi dėl jūsų turto tvarkymo.

— Misteri Dafti, kur jūs sukat?

— Ar be tos nuosavybės, kurią patikėjot „Pagrindinio draudimo” kompanijai, jūs turit dar kokio turto?

Pagalvojau. Kadaise turėjau automobilį — bet vienas dievas težino, kas su juo atsitiko. Einamąją sąskaitą Mohave likvidavau girtuokliaudamas, o tą karštą dieną, kurią užbaigiau patekęs į spąstus Mailso namuose, pradėjau, turėdamas trisdešimt ar keturiasdešimt dolerių grynais. Knygų, rūbų, liniuotės — aš niekad neapsikraunu nešuliais — ir visų kitų niekniekių vis vien nebeliko.

— Net už autobuso bilietą negalėčiau užsimokėti, misteri Dafti.

— Tokiu atveju — labai apgailestauju, kad man tenka tai pranešti — jūs neturit jokios nuosavybės. Sėdėjau ramiai, o galva skriejo kaip nebevaldomas lėktuvas suktuku į katastrofą.

— Ką jūs? Juk kai kurių akcijų, į kurias įdėjau kapitalą, kursas labai aukštas. Tikrai žinau. Čia parašyta. Pakėliau rytą perskaitytą Times numerį. Iždininkas papurtė galvą.

— Apgailestauju, misteri Deivi, bet jūs neturit jokių akcijų. Pagrindinis draudimas bankrutavo.

Gerai, kad jis įkalbėjo mane atsisėsti: man pasidarė silpna.

— Kaip tai įvyko? Panika?

— Ne, ne. Tai susiję su Manikso grupės žlugimu. Bet jūs, aišku, nežinot. Tai atsitiko jau po panikos, nors, tiesą sakant, prasidėjo nuo panikos. Bet kompanija nebūtų bankrutavusi, jei jos nebūtų metodiškai plėšę… Čiulpę… Šiurkščiai tariant, melžę. Jei kompaniją būtų šiaip apvaginėję, šis tas būtų išsaugota. Bet ne. Kai viskas paaiškėjo, iš kompanijos tebuvo likęs tuščias kiautas, o kaltininkai pabėgo į užsienį. Hm, jei tai jus bent kiek paguos — galiojant dabartiniams įstatymams, taip nebūtų atsitikę.

Ne, manęs tai nepaguodė, o be to, aš netikėjau. Tėvas visad tvirtino: kuo painesni įstatymai, tuo jie parankesni sukčiams. Bet jis taip pat sakydavo, kad išmintingas žmogus visad turi būti pasirengęs mesti savo bagažą. Kažin, kiek kartų teks tai padaryti, kad galėčiau vadintis „išmintingu”?

— Misteri Dafti — klausiu vien iš smalsumo, — kaip laikosi Abipusis draudimas?

— Abipusio draudimo kompanija? Puiki firma. Taip, panika ir jų nepagailėjo — kaip ir visų kitų. Bet jie atlaikė. Gal esat ten apsidraudęs?

— Ne.

Nieko neaiškinau — neverta. Negaliu kreiptis į „Abipusį draudimą”: neištesėjau jiems duoto pažado. Negaliu paduoti „Pagrindinio draudimo” į teismą: bylinėtis su bankrutavusiu negyvėliu kvaila.

Galėčiau iškelti bylą Belai ir Mailsui, jei jie dar gyvi, bet tai neprotinga. Neturiu jokių įrodymų.

Be to, nenoriu skųsti Belos teismui. Kur kas geriau paimti buką adatą ir visą Belos odą padengti tatuiruotėmis „Šlamštas ir Niekalas”. O paskui atsiskaityti už tai, ką ji padarė Pitui. Dar nesugalvojau, kokia bausmė atitiktų tokį nusikaltimą.

Staiga prisiminiau, kad Bela ir Mailsas, išspyrę mane lauk, ketino parduoti „Tarnaitės” susivienijimą kaip tik Maniksui.

— Misteri Dafti, ar jūs tikrai žinot, kad Manikso žmonės nieko neturi? Ar ne jiems priklauso „Tarnaitė”?

— „Tarnaitė”? Jūs turit omeny buitinių automatų firmą?

— Taip taip.

— Vargu. Tikriau — neįmanoma, kadangi Maniksas jau nebeturi galios. Nesakau, kad „Tarnaitės” susivienijimas ir Maniksas neturėjo ryšių. Bet nemanau, kad tie ryšiai — jei iš viso tokių būta — rimti, antraip tikriausiai žinočiau apie juos.

Nutilau. Jei, žlugus Maniksui, Mailsas ir Bela apsvilo — puiku. Bet, antra vertus, jei „Tarnaitės” susivienijimas priklausė Maniksui ir buvo Manikso išnaudojamas, Rika nukentėjo ne mažiau. Nenorėjau Rikai blogo, kad ir kokie būtų pašaliniai rezultatai.

Atsistojau.

— Ką gi, dėkoju, kad pranešėt tą žinią švelniai, misteri Dafti. Keliausiu.

— Palūkėkit. Misteri Deivi… Mūsų įstaiga jaučiasi atsakinga už savo klientus, ir mūsų pareigos nesibaigia vien sutarties punktų vykdymu. Turbūt suprantat, kad jūsų atvejis — anaiptol ne vienintelis. Taigi, valdyba patikėjo man tvarkyti nedidelį laisvą fondą — jo lėšomis padedama tiems, kurie reikalingi pagalbos. Tai…

— Man nereikia labdarybės, misteri Dafti. Šiaip ar taip, dėkoju.

— Tai ne labdarybė, misteri Deivi. Tai paskola. Sakyčiau, asmeninė paskola. Patikėkit, tokios paskolos nepadaro firmai bent kiek žymesnio nuostolio… O mes nenorim, kad išeitumėt iš čia tuščiomis kišenėmis.

Dar kartą pergalvojau šį klausimą. Net apsikirpti neturiu už ką. Antra vertus, skolintis pinigų — tas pat, kaip bandyti plaukti, abiejose rankose laikant po plytą… O mažą skolą grąžinti sunkiau, negu milijoną.

— Misteri Dafti, — lėtai prabilau, — gydytojas Albrechtas sakė, kad turiu teisę dar keturias paras čia maitintis ir nakvoti.

— Manau, taip, — reikėtų žvilgtelėti į jūsų kortelę. Bet net pasibaigus sutartyje numatytam laikui, mes neišmetam klientų lauk, jei jie nepasiruošę.

— Aš taip ir nemanau. Bet kiek kainuotų toks kambarys ir tokia priežiūra ligoninėje?

— Kaip? Betgi mes šitaip nenuomojame kambarių. Čia ne ligoninė: mes aptarnaujame patalpas, kur mūsų klientai atgauna jėgas.

— Taip, suprantu. Bet juk būtina apskaičiuoti išlaidas, bent jau sąskaitybos tikslais.

— Mmm… Taip ir ne. Mūsų kalkuliacijos sudaromos kitaip. Yra grafos: susidėvėjimas, pridėtinės išlaidos, valdymas, atsargos, dietinė virtuvė, aptarnavimas, ir taip toliau. Manau, sąmatą sudaryti galėčiau.

— Ne, nesivarginkit. Kiek kainuotų panašus išlaikymas ligoninėje?

— Tai ne visai mano sritis. Na, maždaug šimtą dolerių per dieną.

— Aš dar turėjau keturias dienas. Ar paskolinsit man keturis šimtus dolerių?

Jis neatsakė, bet išvardijo kažkokius skaičius savo mechaniniam padėjėjui. Į mano delną buvo atskaičiuoti aštuoni penkiasdešimtdoleriniai banknotai.

— Dėkoju, — nuoširdžiai pasakiau, įsibrukęs juos kišenėn, — kiek įmanydamas stengsiuosi ilgai neužsibūti skolininkų sąraše. Šeši procentai? Ar per mažai?

Iždininkas papurtė galvą:

— Tai ne paskola. Kad jau taip pasukot, išskaičiavau juos už laiką, kuriuo nepasinaudojot.

— Kaip? Ne, paklausykit, misteri Dafti, aš visai nenorėjau jūsų prievartauti. Suprantama, būtinai…

— Na, ką jūs. Paliepiau asistentui jums išmokėtus pinigus nurašyti į išlaidas. Argi norit, kad kontrolieriams įsisopėtų galvos dėl kažkokių keturių šimtų dolerių? Aš būčiau jums paskolinęs daug daugiau.

— Ką gi, nebesiginčysiu. Pasakykit, misteri Dafti, ar tai daug? Kokios šiuo metu kainos?

— Hm… Sudėtingas klausimas.

— Bent apytikriai? Kiek kainuoja valgymas?

— Maistas ne toks jau brangus. Už dešimt dolerių galima visai padoriai papietauti — jei lankysitės ne brangiausiuose restoranuose.

Padėkojau ir išėjau tikrai maloniai nusiteikę s. Misteris Daftis priminė mūsų dalinio iždininką. Yra tik dvi iždininkų rūšys: vieni rodo tas nuostatų vietas, kur parašyta, kad neprivalai gauti, kas tau priklauso, antri — tol rausiasi po statutą, kol pagaliau randa paragrafą, pagal kurį gauni, ko tau trūksta, netgi jei nesi nusipelnęs.

Daftis — iš tų antrųjų.

Prieglobstis buvo šalia Vilšyro kelio. Priešais — suoleliai, krūmai, gėlės. Atsisėdau ant suolelio gerai apsidairyti ir nuspręsti, kurlink trauksiu. Pūčiausi prieš misterį Daftį, bet iš tiesų buvau sukrėstas, nors kišenėje ir turėjau pinigų, kurių užteks savaitę prasimaitinti.

Bet saulė šildė, ir nuo kelio sklido malonus ūžesys, ir aš buvau jaunas, ir turėjau dvi rankas ir smegenis. Švilpaudamas „Aleliuja, sužlugau”, atsiverčiau Times skyrių „Reikalingi”.

Atsispyręs pagundai peržiūrėti skirsnį „Kvalifikuoti inžinieriai”, iškart ėmiausi „Nekvalifikuotų”. Skirsnis buvo baisiai trumpas. Vos ne vos jį suradau.