Durys į vasarą

9

Būčiau galėjęs sutaupyti laiko pasamdęs taksi, kad pamėtė tų mane iki Riversaido, bet užtrukau — neturėjau grynų. Gyvenu Vakarų Holivude; artimiausias ištisą parą dirbantis bankas — mieste, Didžiajame žiede. Todėl pirmiausia nuvažiavau į miestą ir nuėjau į banką pinigų. Tik dabar supratau, ko verta naujoji visuotinė čekių sistema: vienas kiberis tvarko viso miesto sąskaitas, čekių knygelė pažymėta radioaktyviu šifru — ir štai pinigai mano rankoje, ir gavau juos taip pat greit, kaip būčiau gavęs „savajame” banke priešais „Tarnaitės” susivienijimo pastatą.

Tada šokau į Riversaido ekspresą. Kai pasiekiau prieglobstį, jau švito.

Ten buvo tik budintis technikas, su kuriuo kalbėjausi telefonu, ir jo žmona, budinti slaugė. Bijau, kad padariau nekokį įspūdį. Buvau nesiskutęs, paklaikusiom akim, tikriausiai nuo manęs trenkė alumi, ir aš dar nebuvau spėjęs sugalvoti, kaip čia įtikimiau sumelavus.

Nepaisant to, misis Lerigen, budinti slaugė, užjautė mane ir stengėsi padėti. Paėmusi iš aplanko fotografiją, paklausė:

— Tai jūsų pusseserė, misteri Deivi?

Rika. Kaip mane gyvą, Rika! O, ne ta Rika, kurią pažinojau — iš nuotraukos žvelgė ne maža mergytė, o subrendusi jauna moteris, gal dvidešimtmetė, gal kiek vyresnė, nevaikiškai susišukavusi ir nevaikiško, labai gražaus veido. Ji šypsojosi.

Bet jos akys nepasikeitė, ir toji dangiška veido išraiška, žavėjusi mane, kai Rika dar buvo vaikas, neišnyko. Tai tas pats veidas — subrendęs, išbaigtas, išgražėjęs, bet neabejotinai tas pats.

Vaizdas išskydo — mano akis užplūdo ašaros.

— Taip, — praveblenau, — taip. Tai Rika. Misteris Lerigenas tarė:

— Nense, nereikėjo jam to rodyti.

— Eik jau, Henkai, kas čia bloga, jei žmogus pamatė fotografiją?

— Žinai taisykles. Jis kreipėsi į mane:

— Pone, kaip minėjau telefonu, mes neteikiam informacijos apie klientus. Ateikite dešimtą valandą, kai pradės dirbti administracija.

— Arba galit ateiti aštuntą,— pridūrė jo žmona, — tada čia jau bus gydytojas Bernšteinas.

— Būk gera, Nense, patylėk. Jei šis žmogus nori ką sužinoti, jis turi kreiptis į direktorių. Bernšteinas negali atsakinėti į klausimus, kaip ir mes. Be to, ji net ne Bernšteino pacientė.

— Koks tu, Henkai, smulkmeniškas. Jūs, vyrai, mėgstat taisykles dėl taisyklių. Jei jis nori kuo greičiau ją pamatyti, dešimtą jau galėtų būti Braulyje.

Ji atsisuko į mane:

— Ateikit aštuntą. Taip bus geriausia. Mudu su vyru iš tiesų negalime jums nieko pasakyti.

— Bet kodėl Braulis? Ji išvyko į Braulį? Manau, jei ne slaugės vyras, ji būtų papasakojusi daugiau. Ji sudvejojo, o jis nutaisė griežtą miną. Slaugė atsakė:

— Užeikit pas daktarą Bernšteiną. Jei dar nepusryčiavot — čia netoliese yra tikrai gera valgykla.

Taigi nuėjau į tą „tikrai gerą valgyklą” (ji iš tiesų tokia buvo) ir pavalgiau, pasinaudojau prausykla, iš vieno tenai stovinčio automato nusipirkau tūbelę „Barzdavalio”, iš kito — marškinius, o senuosius išmečiau. Grįžtant atrodžiau jau gana padoriai.

Bet, matyt, Lerigenas spėjo gydytojui Bernšteinui apie mane prišnekėti. Gydytojas, jaunas praktikantas, kalbėjo labai griežtai.

— Misteri Deivi, jūs sakotės pats esąs prisikėlėlis. Be abejo, žinote, kad yra nusikaltėlių, kurie naudojasi vos spėjusių prabusti iš šaltojo miego žmonių patiklumu ir prasta orientacija. Dauguma prisikėlėlių turtingi; visi prisikėlėliai nepažįsta pasaulio, į kurį pateko, jie paprastai vieniši ir truputį nusigandę, o sukčiams to ir tereikia.

— Bet aš tenoriu žinoti, kur ji išvažiavo! Aš — jos pusbrolis. Bet užmigau anksčiau už ją ir nežinojau, kad ji taip pat ketina užmigti.

— Sukčiai paprastai apsimeta giminaičiais. Jis atidžiai pažvelgė į mane:

— Ar aš kartais nesu jūsų matęs anksčiau?

— Vargu. Nebent būtume susitikę kur mieste.

Žmonės visada galvoja, kad yra mane matę anksčiau: mano veidas — vienas iš dvylikos standartinių veidų, visai be savitumo — kaip žemės riešutas žemės riešutų maiše.

— Daktare, o jei paskambintumėt į Sotelio prieglobstį gydytojui Albrechtui ir paklaustumėt, kas aš toks? Jis nutaisė kritišką veidą:

— Ateikit vėliau ir pasikalbėkit su direktoriumi. Jis paskambins į Sotelio prieglobstį… Arba į policiją — kaip jam atrodys geriau,

Išėjau. O paskui tikriausiai padariau klaidą. Užuot grįžęs ir užėjęs pas direktorių, kuris (Albrechtui laidavus) tikriausiai būtų suteikęs tikslią informaciją, pasigavau taksi ir patraukiau tiesiai į Braulį.

Kol atradau Rikos pėdsakus Braulyje, praėjo trys dienos. Taip, kadaise Rika čia gyveno, ir jos senelė taip pat — tai sužinojau greit. Bet senelė prieš dvidešimt metų mirė, o Rika užmigo ilguoju miegu. Braulyje gyvena tik šimtas tūkstančių žmonių — tai ne septyni milijonai Didžiojo Los Andželo gyventojų; surasti dvidešimties metų senumo dokumentus nesunku. Žymiai sunkiau rasti kelių dienų senumo pėdsakus.

Paieškas apsunkino ir tai, kad Rika buvo ne viena — aš ieškojau jaunos moters, keliaujančios be palydovų. Kai sužinojau, kad su ja keliauja vyriškis, sunerimęs prisiminiau Bernšteino paskaitą apie sukčius, medžiojančius prisikėlėlius, ir puoliau ieškoti dar įnirtingiau.

Nusekiau klaidingais pėdsakais į Kaleksiką, grįžau į Braulį, pradėjau iš naujo ir vijausi iki pat Jumos.

Jumoje lioviausi ieškojęs, nes Rika ištekėjo. Tai, ką pamačiau metrikacijos knygoje, taip mane pribloškė, kad viską mečiau ir išlėkiau į Denverį, vos spėjęs išsiųsti Čakui laišką, kad surinktų mano daiktus iš darbo vietos ir viską sukrautų mano kambaryje.

Denveryje stabtelėjau ir užsukau į stomatologinių reikmenų parduotuvę. Nebuvau Denveryje nuo to laiko, kai jis tapo sostine — po Šešių savaičių karo mudu su Mailsu patraukėm tiesiai į Kaliforniją,— ir miestas mane apstulbino. Net Kolfakso aveniu negalėjau rasti. Supratau, kad visos svarbios valstybinės įstaigos giliai po žeme. Jei taip, tai gyvas galas nereikšmingų dalykų liko viršuje; miestas atrodė perpildytas net labiau nei Didysis Los Andželas.

Stomatologinių reikmenų parduotuvėje nusipirkau dešimt kilogramų keturiolikto numerio 197 izotopo aukso vielos. Sumokėjau po 86 dolerius 10 centų už kilogramą — tikrai brangu, kadangi auksas, tinkamas konstravimui, kainuoja vidutiniškai 70 dolerių,— ir pirkinys mirtinai sužalojo mano vienintelį tūkstančio dolerių banknotą. Bet montažinis auksas būna arba tokios prabos, kokios gamtoje nerasi, arba su izotopais 196 ir 198, arba ir taip, ir anaip — nelygu paskirtis. O man reikia gryno aukso, kurio nebūtų galima atskirti nuo aukso, išskirto iš natūralios rūdos, ir ne tokio, kuris imtų svilinti kelnes, jei nešiosiuos jį per arti — apšvitinimas Sandijoje įskiepijo man sveiką pagarbą radiacijai.

Apsivyniojau auksinę vielą aplink juosmenį ir patraukiau į Baulderį. Dešimt kilogramų — tai maždaug tiek, kiek sveria gerai prikrautas kelionmaišis; tokio aukso gabalo dydis beveik toks, kaip pieno kvortos. Bet auksinė viela užima daugiau vietos, negu luitas; nepatarčiau dėvėti tokios juostos. Nors aukso luitus nešti būtų dar sunkiau, o šitaip jis visa laiką su manim. Daktaras Tvitčelas gyveno ten pat, tik nebedirbo; dabar jis — atsistatydinęs garbės profesorius, ir beveik visą laiką — kai nemiega — praleidžia fakulteto klubo bare. Tik po keturių dienų man pavyko aptikti jį kitame bare — fakulteto klubas pašaliečių neįsileidžia. O tada paaiškėjo, kad vaišinamas profesorius nesispiria.

Tai tragiškas graikų klasikos herojus: didis — iš tiesų didis ir žlugęs žmogus. Jis turėjo išgarsėti kaip Einšteinas, Boras ir Niutonas — o juk štai tik keli lauko teorijos specialistai iš tiesų žino jo darbo svarbą. Kai aš jį sutikau, jo talentingos smegenys buvo apnuodytos nevilties, aptemdytos senatvės ir persunktos alkoholio. Atrodė, tarsi lankytum kadaise didingų rūmų griuvėsius: stogas įgriuvęs, pusė kolonų išvirtę, ir visa apaugę vijokliais.

Vis dėlto jo pražūčiai pasmerktas protas pasirodė kur kas aštresnis nei manasis pačiame brandume. Aš ne toks bukas, kad susitikęs tikrą genijų jo neįvertinčiau.

Mums pirmąkart susitikus, jis pakėlė akis, pažvelgė tiesiai į mane ir tarė:

— Vėl jūs.

— Atsiprašau?

— Jūs — vienas buvusių mano studentų, ar ne?

— Ką jūs, sere, ne. Neturėjau tokios garbės.

Paprastai, kai žmonės manosi jau matę mane anksčiau, aš išsiginu; šįkart nusprendžiau, jei pavyks, tuo pasinaudoti.

— Jūs tikriausiai turit omeny mano pusbrolį, daktare — skaitėt paskaitas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt šeštais, metais. Jis buvo jūsų studentas.

— Gali būti. Kokios specialybės diplomą jis gavo?

— Jam nepavyko baigti mokslų, sere. Bet jis buvo didelis jūsų gerbėjas. Niekad nepraleisdavo progos pasigirti, kad esate jam dėstęs.

Tikrai neįsigysi priešo, pasakęs motinai, kad jos vaikas nuostabus. Daktaras Tvitčelas leido man atsisėsti, o vėliau ir pavaišinti jį. Didžiausia šio seno sužlugėlio silpnybė — profesinė tuštybė. Per tas keturias dienas, kol jo ieškojau, kimšausi į galvą visą informaciją apie jį, kokia tik buvo universiteto bibliotekoje, taigi žinojau, kokius straipsnius profesorius yra parašęs, kur pateikęs svarstymui, už ką gavęs savuosius garbės titulus ir kokios knygos priklauso jo plunksnai. Bandžiau vieną jų perskaityti, bet jau pasiekęs devintą puslapį supratau, kad man tai per daug sudėtinga, nors ir spėjau prisigraibyti šiek tiek moksliško žargono.

Pasisakiau esąs mokslo populiarintojas, šiuo metu renkantis medžiagą knygai „Neapdainuoti genijai”.

— Apie ką joje pasakosite?

Kukliai prisipažinau manąs, kad knygos pradžiai labiausiai tiktų populiarus jo gyvenimo ir darbų aprašymas… Jei profesorius sutiktų bent kartą atsisakyti savojo visiems žinomo įpročio vengti viešumos. Didžiąją dalį medžiagos, suprantama, turėčiau gauti iš jo.

Profesorius įtarė, kad tai spąstai, ir net galvoti apie tokį dalyką atsisakė. Bet aš tvirtinau, kad tai — jo pareiga būsimoms kartoms, ir jis sutiko pagalvoti. Sekančią dieną jis paprasčiausiai nutarė, kad ketinu rašyti jo biografiją — ne šiaip skyrių, visą knygą. Ir kad prakalbo, tai prakalbo — o aš rašiausi… iš tiesų rašiausi: nedrįsau apgaudinėti, nes retkarčiais jis paprašydavo, kad perskaityčiau, ką užsirašęs.

Bet apie laiko keliones neužsiminė. Galų gale pasakiau:

— Profesoriau, ar tiesa, kad jei ne kažkoks kadaise čionai paskirtas pulkininkas, jūs kaip niekur nieko būtumėt gavęs Nobelio premiją?

Profesorius ištisas tris minutes svaidė neprilygstamus keiksmažodžius.

— Kas jums sakė?

— Hm, kai aš aprašinėjau mokslinius tyrimus Gynybos departamente… jau esu tai minėjęs, ar ne?

— Ne.

— Taigi, tada ir išgirdau visą tą istoriją — man papasakojo jaunas fizikas, kuris dirbo kitame skyriuje. Jis buvo perskaitęs darbo ataskaitą ir tvirtino, kad šiandien jūs neabejotinai būtumėt pats garsiausias fizikas… Jei jums būtų buvę leista paskelbti savo darbą.

— Hm! Tas tiesa.

— Bet aš supratau, kad tai įslaptinta… Kaip paliepė tas pulkininkas… Plašbotemas.

— Trašbotamas, Trašbotamas, sere. Iškvaišęs, pasipūtęs, pretenzingas padlaižys peniukšlis — nesugebėtų susirasti nuosavos skrybėlės, net jeigu ją kas prikaltų jam prie galvos. O prikalti reikėtų.

— Gaila, labai gaila.

— Ko gaila, sere? Kad Trašbotamas — kvailys? Čia jau gamtos, ne mano kaltė.

— Gaila, kad žmonija to neišgirs. Kaip suprantu, jums uždrausta apie tai kalbėti.

— Kas jums sakė? Aš kalbu, kas man patinka!

— Aš taip supratau, sere… Iš to, ką šnekėjo mano draugas Gynybos departamente.

— Hm!

Tą vakarą nieko nebepešiau. Praėjo savaitė, kol profesorius ryžosi parodyti man savo laboratoriją.

Didžiumą pastato šiuo metu buvo užėmę kiti tyrinėtojai, bet savosios laiko laboratorijos profesorius niekam neužleido, nors ir nebesinaudojo ja: jis griebėsi savo ypatingojo statuso ir liepė nieko neleisti, neleido išardyti ir aparato. Kai įsivedė mane į patalpą, pajutau metų metais nevėdinto požemio kvapą.

Profesorius jau buvo spėjęs išgerti tiek, kad nieko nepaisė, bet ant kojų laikėsi tvirtai. Jo protas tebebuvo šviesus. Profesorius aiškino man apie laiko teorijos ir temporinio perkėlimo (jis nevadino to „laiko kelionėmis”) apskaičiavimus, bet perspėjo, kad neužsirašinėčiau. Jei ir būčiau užsirašinėjęs, kas iš to — profesorius pradėdavo pastraipą žodžiais „iš to aišku…”, o po to sekdavo kalbos apie dalykus, aiškius gal tik pačiam Tvitčelui ir viešpačiui dievui, daugiau niekam.

Kai jis ėmė kalbėti lėčiau, pasakiau:

— Iš draugo šnekų supratau, kad viena, ko nepavyko padaryti — kalibravimas. Kad jūs negalit tiksliai nustatyti temporinio perkėlimo dydžio.

— Ką? Kvailystės! Jaunuoli, jei negalima ko apskaičiuoti, tai nėra mokslas.

Kurį laiką jis burbuliavo tarsi arbatinukas, paskui pasakė:

— Štai. Parodysiu.

Nusisuko ir ėmė derinti. Iš prietaisų tebuvo matyti tai, ką jis vadino „temporolokaline sritimi”— paprasta neaukšta aptverta platforma, — ir valdymo pultas, koks tiktų garo mašinai ar barokamerai. Esu tikras, kad būčiau perpratęs valdymą, jei man būtų leista prietaisus apžiūrėti atidžiau, bet profesorius griežtai paliepė nekišti prie jų nagų. Mačiau aštuonių režimų Brauno matuoklį, kelis labai didelio galingumo magnetinius įjungėjus ir tuziną kitų taip pat pažįstamų komponentų, bet be schemos jie man nieko nesakė.

Profesorius atsigręžė ir pasiteiravo:

— Ar turit kišenėje smulkių?

Kyštelėjau ranką į kišenę ir ištraukiau saują monetų. Jis pažiūrėjo ir išsirinko dvi naujutėles penkių dolerių monetas — gražutėlius žalius šešiakampius, išleistus tik šiemet. Jau geriau būtų paėmęs smulkesnes monetas — mano finansai baigė išsekti.

— Turit peilį?

— Taip, sere.

— Įrėžkit ant monetų savo inicialus.

Įrėžiau. Tada profesorius liepė padėti jas gretimai ant platformos.

— Įsidėmėkit tikslų laiką. Nustačiau lygiai savaitės — plius minus šešios sekundės — perkėlimą. Žiūrėjau į laikrodį. Tvitčelas skaičiavo:

— Penki… Keturi… Trys… Du… Vienas… Jau!

Pakėliau akis nuo laikrodžio. Monetų nebebuvo. Nereikėjo net apsimesti — akys pačios išsprogo. Čakas jau buvo pasakojęs kažką panašaus, bet pamatyti pačiam — visai kas kita.

Tvitčelas gyvai tarė:

— Grįšim čionai po savaitės ir palauksim, kol vėl pasirodys viena moneta. Na, o kita — matėt jas abi ant platformos? Pats padėjot?

— Taip, sere.

— Kur buvau aš?

— Prie valdymo pulto, sere.

Jis stovėjo už gerų penkiolikos pėdų nuo artimiausios kabinos dalies ir nebuvo prisiartinęs.

— Labai gerai. Prieikit.

Priėjau, o jis kyštelėjo ranką į savo kišenę.

— Štai viena jūsų monetų. Kitą atgausit po savaitės. Įteikė man žalią pinigą; ant monetos buvo mano inicialai. Nieko nepasakiau, nes nelabai sugebu kalbėti, kai žandikaulis tabaluoja. Profesorius kalbėjo toliau:

— Praeitą savaitę jūsų pastabos mane suneramino. Taigi trečiadienį užėjau į laboratoriją, o čia nebevaikštau jau — na, daugiau nei metus. Ant platformos aptikau šią monetą ir supratau, kad vėl naudojausi… Naudosiuosi prietaisu. Bet pademonstruoti jo veikimą jums nusprendžiau tik šiandien.

Pažvelgiau į monetą, apčiupinėjau.

— Mums čia ateinant, ji buvo jūsų kišenėje?

— O kaipgi.

— Bet kaip ji galėjo būti ir jūsų, ir mano kišenėje tuo pat metu?

— Viešpatie, žmogau, ar jūs akių neturit ir nematot? Smegenų neturit ir negalvojat? Kodėl negalit įsisąmoninti paprasto. fakto vien dėl to, kad jis nesiderina su nuobodžia jūsų patirtimi? Šįvakar atsinešėt monetą kišenėje; permetėme ją į praėjusią savaitę. Pats matėte. Prieš kelias dienas aš ją čia radau. Įsidėjau į kišenę. Šįvakar atsinešiau čionai. Tą pačią monetą… O tikriau

— vėlesnį jos erdvės laiko struktūros segmentą, dar savaitę panešiotą, dar savaitę pablukusį — bet nemokšai tai „ta pati” moneta. Nors iš tikrųjų segmentai identiški ne labiau, negu kūdikis — vyrui, į kurį jis išauga. Ji — senesnė.

Pažvelgiau į monetą.

— Profesoriau… Permeskit mane į praėjusią savaitę. Jis piktai pažiūrėjo į mane.

— Jokiu būdu!

— Kodėl? Ar žmonių šis prietaisas negali perkelti?

— Ką? Aišku, gali.

— Tai kodėl nepabandžius? Aš nebijau. O pagalvokit, kaip tai praverstų mano knygai… Jei galėčiau paliudyti pats patyręs Tvitčelo temporinio perkėlėjo veikimą.

— Juk jūs galit tvirtinti tai patyręs. Ką tik matėte.

— Taip, — padelsęs sutikau, — bet manimi nepatikės. Tos monetos… Aš mačiau ir tikiu. Bet skaitytojas nutars, kad aš — lengvatikis, kad jūs apmulkinot mane, parodęs paprastą fokusą.

— Po velnių, sere!

— Taip skaitytojai sakys. Jie negalės patikėti, kad aš iš tiesų mačiau tai, ką aprašiau. Bet jei pasiųstumėt mane bent savaitę praeitį, galėčiau tvirtinti pats tai patyręs.

— Sėskit. Paklausykit.

Profesorius atsisėdo, o man neliko kur sėsti, bet jis, matyt, to nepastebėjo.

— Kadaise bandžiau perkelti žmones, Kaip tik todėl tvirtai apsisprendžiau daugiau to nebedaryti.

— Kodėl? Jie žuvo?

— Ką? Nekalbėkit niekų. Nuvėręs mane žvilgsniu pridūrė:

— Apie tai knygoje nerašykit.

— Kaip liepsit, sere.

— Keli smulkesni bandymai parodė, kad temporinis perkėlimas gyviems organizmams nekenksmingas. Patikėjau tai savo kolegai, jaunuoliui, kuris dėstė braižybą ir kitus dalykus architektūros fakultete. Vaikinas, tiesą sakant, buvo labiau inžinierius nei mokslininkas, bet guvaus proto, ir aš jį mėgau. Šis vaikinas — galiu ir vardą pasakyti, nepakenks — Leonardas Vincentas — baisiai norėjo pabandyti… Rimtai pabandyti: jis norėjo patirti tolimą perkėlimą — penkis šimtus metų. Nepajėgiau atsispirti. Leidau.

— Ir kas atsitiko?

— Iš kur aš galiu žinoti? Penki šimtai metų, žmogau! Aš neišgyvensiu tiek, kad sužinočiau.

— Bet manot, kad jis pateko į ateitį?

— Arba į praeitį. Jis galėjo atsidurti penkioliktame amžiuje. Arba dvidešimt penktame. Šansai visiškai lygūs. Tai neapibrėžtumas — simetrinės lygtys. Kartais pagalvoju… Ne, tik atsitiktinis vardų panašumas.

Neklausiau, ką jis turi omeny, nes ir pats staiga supratau, koks čia sutapimas, ir net plaukai pasišiaušė. Bet prisiverčiau apie tai negalvoti — man rūpėjo savo problemos. Be to, tai ir negali būti daugiau nei atsitiktinis panašumas: žmogus nenukeliaus iš Kolorado į Italiją penkioliktame amžiuje.

— Bet pasiryžau daugiau nebepasiduoti pagundai. Tai ne mokslas — eksperimentai neduoda naujų duomenų. Gerai, jei Vincentas pateko į ateitį. Bet jei į praeitį… Tada aš tikriausiai pasiunčiau savo draugą laukiniams užmušti. Arba žvėrims suėsti.

O gal net, pamaniau, tapti „Didžiuoju Baltuoju Dievu”? Bet nutylėjau.

— Bet manęs nereikės taip toli siųsti.

— Prašau, sere, nebekalbėkime apie tai.

— Kaip norit, profesoriau. Bet aš negalėjau nekalbėti.

— Turiu nedidelį pasiūlymą.

— Na? Sakykit.

— Galėtume gauti beveik tokį pat rezultatą parepetavę.

— Ką jūs norit tuo pasakyti?

— Galėtumėte atlikti mokomąjį bandymą, darydami viską lygiai taip, tarsi ketintumėt perkelti gyvą padarą — juo pabūsiu aš. Tiksliai pakartosim visas reikalingas perkėlimui operacijas, išskyrus to mygtuko paspaudimą. Tada aš perprasiu procedūrą… Nes kol kas dar ne viskas man aišku.

Profesorius truputį paniurzgėjo, bet jam labai norėjosi pasipuikuoti savo žaislu. Pasvėręs mane, atidėjo tokio pat svorio metalinius svarmenis.

— Šitomis svarstyklėmis svėriau ir vargšą Vincentą. Abu sudėjom svarmenis vienoje platformos pusėje. Tvitčelas paklausė:

— Kokiam laiko tarpui nustatysim aparatą? Tai jūsų bandymas.

— Hm, sakėt, kad galima nustatyti tiksliai?

— Taip, sere, sakiau. Jūs abejojat?

— O ne, ne! Na, kad ir gegužės dvidešimt ketvirtai… Tarkim… Ar galima nustatyti aparatą, sakykim, taip: trisdešimt vieneriems metams, trims savaitėms, vienai dienai, septynioms valandoms, trisdešimčiai minučių ir dvidešimt penkioms sekundėms?

— Nevykę juokai, sere. Sakydamas „tiksliai”, turėjau omeny „didesniu negu vienos šimtatūkstantosios tikslumu”. Aš neturėjau galimybės suderinti aparatą taip, kad paklaida būtų mažesnė už vieną devyni šimtai milijoninę dalį.

— Ak. Matot, profesoriau, kaip man svarbu tiksliai atlikti bandymą — aš tiek nedaug teišmanau. Na, o jei imtume trisdešimt vienerius metus ir tris savaites? Ar tai irgi per daug smulku?

— Visai ne. Maksimali paklaida neturėtų viršyti dviejų valandų.

Jis ėmė koreguoti.

— Galit stotis ant platformos.

— Jau viskas?

— Taip. Išskyrus energiją. Iš tikrųjų tinklo įtampos, pakankamos monetų perkėlimui, jums perkelti neužtektų. Bet kadangi tikro perkėlimo nebus, tai nesvarbu.

Aš atrodžiau — ir iš tiesų buvau — nusivylęs.

— Vadinasi, jūs visai neturit to, kas būtina tokiam perkėlimui? Jūs kalbėjot teoriškai?

— Po velnių, sere, anaiptol ne.

— Bet jei nėra energijos?..

— Bus energija, kad jau reikalaujat. Luktelėkit.

Jis nuėjo į laboratorijos kampą ir pakėlė telefono ragelį. Telefonas tikriausiai buvo įvestas vos pastačius laboratoriją: po atbudimo nebesu tokio matęs. Prasidėjo gyvas pokalbis su universiteto jėgainės budinčiuoju. Tvitčelui nereikia griebtis grubių žodžių — jis gali paprastesniais žodžiais įgelti kur kas kandžiau, negu dauguma aštrialiežuvių.

— Man visiškai neįdomi jūsų nuomonė, gerbiamasis. Perskaitykit instrukciją. Man turi būti sudarytos visos sąlygos, kokių ir kada pareikalaučiau. O gal jūs nemokat skaityti? Gal mudviem reikėtų rytoj dešimtą ryto užeiti pas rektorių, kad jis jums perskaitytų instrukciją? O! Jūs vis dėlto mokat skaityti? O rašyti? Ar mes jau išsėmėm jūsų sugebėjimus? Tai užsirašykit: lygiai po aštuonių minučių Torntono Memorialinei laboratorijai už autobusų užkardos duoti pilną energijos kiekį, numatytą išimtiniams atvejams.

Padėjo ragelį.

— Žmonės!

Nuėjo prie valdymo pulto, kažką perjungė ir ėmė laukti. Pagaliau net iš kabinos, kurioje stovėjau, pamačiau, kad trijų skaitiklių rinkinių rodyklės šoktelėjo per skales ir pulto viršuje įsižiebė raudona lemputė. Profesorius pranešė:

— Energija.

— O kas toliau?

— Nieko.

— Taip ir maniau.

— Ką jūs norit pasakyti?

— Tai, ką pasakiau. Nieko neatsitiks.

— Bijau, nesuprantu jūsų. Tikiuosi, kad nesuprantu. Aš noriu pasakyti, nieko neatsitiks, jei neįjungsiu paleidėjo. Jei įjungčiau, jūs būtumėt perkeltas lygiai per trisdešimt vienerius metus ir tris savaites.

— O aš tvirtinu, kad nieko neatsitiktų. Profesoriaus veidas aptemo:

— Man atrodo, sere, jūs tyčia stengiatės mane įžeisti.

— Sakykit ką norit. Profesoriau, aš atvykau patikrinti nepaprasto gando. Ką gi, įsitikinau. Pamačiau pultą, nusagstytą gražiomis lemputėmis — visai kaip filme apie pamišusį mokslininką. Pamačiau saloninį fokusą su pora monetų. O fokusas, beje, nekoks — juk jūs pats išsirinkote monetas ir nurodėt, kaip jas pažymėti: bet koks šarlatanas geriau padarytų. Išgirdau ištisą paskaitą. Bet šnekėti nesunku. Tai, ką jūs sakotės atradęs, neįmanoma. Beje, ir departamentas tai žino. Jūsų pranešimas nenuslėptas — jis paprasčiausiai įsegtas į nesąmonių aplanką. Kartkartėmis jis išimamas ir juoko dėlei paleidžiamas per žmones.

Pagalvojau, kad vargšą senuką čia pat ištiks priepuolis. Bet turėjau jį įsiutinti, naudodamasis vieninteliu dar išlikusiu jo jausmu — tuštybe.

— Lįskit iš kabinos, sere. Lįskit lauk, Aš jus apkulsiu. Štai šitais kumščiais apkulsiu.

Manau, taip įšėlęs jis iš tiesų būtų galėjęs tai padaryti, nepaisant amžiaus, svorio ir sveikatos skirtumo. Bet aš atsakiau:

— Nebijau tavęs, tėvuk. Ir to žaislinio mygtuko nebijau. Nagi, spustelk!

Jis pažvelgė į mane, pažvelgė į mygtuką, bet nepajudėjo Sukikenau ir pasakiau:

— Teisybę sakė vaikinai — apgavystė. Tvičai, jūs — senas išpuikęs sukčius, kaliausė su munduru. Pulkininkas Trašbotamas neapsiriko.

To pakako.