Lietuva 1938–1953 metais

PASKUTINIEJI LIETUVOS RESPUBLIKOS METAI

20 metų valstybės gyvenime — neilgas laikotarpis. Be to, jis Lietuvai, kaip ir visam pasauliui, buvo itin nepalankus, nes tarpukaris — bene pats sunkiausias visos kapitalizmo istorijos tarpsnis: didžioji 1929—1933 m. ekonominė krizė ir ją lydėjusi sunki depresija, po to vėl nauja, 1937—1938 m., krizė. 1939 m. Vakarų šalių pramonės ir žemės ūkio gamyba nedaug pralenkė 1913 m. lygį. Ketvirtį amžiaus pasaulis iš esmės trypčiojo vietoje.

Lietuvos Respublikos ūkis buvo sudedamoji pasaulinio ūkio dalis. Per užsienio prekybą ir kitais kanalais pasaulinė konjunktūra darė esminį, net lemiamą poveikį visam mūsų krašto gy-/ venimui.

Siautėjant krizei, žemės ūkio produktai Vakarų Europos rinkoje 4-ame dešimtmetyje atpigo beveik 3 kartus, o pramonės gaminiai— tik truputį daugiau kaip du kartus. Dėl tokių kainų žirklių labai nukentėjo agrarinės šalys, tarp jų ir Lietuva, kurios 80 procentų eksportuojamų prekių sudarė žemės ūkio gaminiai.

1930 m. Lietuva išvežė į užsienį 34,3 tuksi, t javų, už kuriuos ,gavo 9,3 mln. Lt, o 1935 m.— 150 tūkst. t už 17,4 mln. Lt¹. Tad grūdų eksportui išaugus beveik 5 kartus, pajamos už juos * padidėjo tik 1,8 karto. 4-o dešimtmečio pabaigoje Lietuva, norėdama nusipirkti tiek pat pramonės gaminių kaip ir 1929 m., turėjo išvežti du kartus daugiau žemės ūkio produktų. Ekonomistai apskaičiavo, jog ЮЗЭ-МЭЗЭ m. Lietuva dėl kainų žirklių neteko 1,4 mlrd. Lt², t. y. sumos, lygios 6—7 metų eksportui (1938 m. Lietuva išvežė į užsienį prekių už 233, o įsive-žė — už 224 mln. Lt).

Krizė labiausiai slėgė ūkininkus. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 1929/30 ūkiniais metais (ū.m.) vidutinis pelnas iš hek-

taro siekė 62,3 Lt, о 1929/30 u. m. ūkininkai net turėjo 1,2 Lt nuostolį. Žemės ūkis pradėjo atsigauti 1933/34 ū. m.— pelnas vėl pakilo iki 8 Lt. 1936/37 ū. m. jis siekė 32 Lt, o 1937/38 ū. m.— 34,3 Lt L

Nors metas buvo itin sunkus, lietuvių tauta nepriklausomybės laikotarpiu visose gyvenimo srityse pasiekė nemažų laimėjimų.

Žemės ūkis. Vienas reikšmingiausių nepriklausomos Lietuvos įvykių — agrarinė reforma, padėjusi ne tik krašto žemės ūkio, bet ir visos tautinės valstybės pamatus. Reformos metais iš ekonominio bei politinio Lietuvos gyvenimo galutinai buvo išstumta politiniams lietuvių siekiams priešiška kitatautė, daugiausia sulenkėjusi, dvarininkija, sudaryta beveik 40 tūkst. naujakurių ūkių, pridėta žemės 26 tūkst. mažažemių valstiečių, išskirstyta į vienkiemius 7 tūkst. kaimų, perduota valstybei ir kartu apsaugota nuo iškirtimo daugiau kaip 0,5 mln. ha miško, Reforma vienaip ar kitaip palietė apie 60% visos Lietuvos teritorijos, todėl ją pagrįstai galima vadinti didžiąja (tuo pačiu metu vykusi agrarinė reforma Čekoslovakijoje apėmė 13%, Vengrijoje — 8,5%, Jugoslavijoje — 10% visos teritorijos)⁴.

Reformos metu sutvirtėję Lietuvos ūkininkai vaidino svarbiausią vaidmenį krašto ekonomikoje, o jų vaikai — karininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, valstybinių įstaigų tarnautojai ir kunigai— politiniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais du trečdaliai Lietuvos valstiečių dar gyveno sodžiuose, o jų žemė buvo suskirstyta Į 3 mln. rėžių (vienam ūkininkui vidutiniškai teko 20 rėžių). Iki 1940 m. beveik 90% sodžių ūkininkų išėjo į vienkiemius ir galėjo našiau dirbti į vieną sklypą, sujungtą savo žemę. Kartu valstiečiai atsikratė dar nuo feodalizmo laikų išlikusio trilaukio žemės dirbimo, servitutų, bendrų ganyklų.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, vyraujant trilaukei sistemai, beveik trečdalis dirbamos žemės pūdymavo. Perėjus prie daugia-laukio žemės dirbimo (6—10 laukų su racionalia sėjomaina), pūdymų labai sumažėjo (1938 m.-jie sudarė 14,9;% ariamos žemės). Pasėliai dėl to išsiplėtė maždaug 300 tūkst. ha. Tarpukariu dirbama žeme taip pat buvo paversta daugiau kaip 300 tūkst. ha ganyklų, krūmynų ir miškų. Dar 40 tūkst. ha dirbamos žemės davė panaikintos rėžius skyrusios ežios. Apskritai pasėlių plotas padidėjo nuo 1,6 mln. ha (1923 m.) iki 2,3 mln. ha (1938 m.), t. y. visu trečdaliu ⁶.

Tarpukariu keitėsi pasėlių struktūra: gerokai sumažėjo rugių ir dvigubai padidėjo kviečių plotai. Pradėti auginti cukriniai runkeliai, kuriais 1925 m. buvo apsodinta 120 ha, 1931 m.— 2,8 tūkst., o 1939 m.— 8,9 tūkst. ha.

Ūkio našumą labai didino žemės melioravimas. Iki 1940 m. buvo nusausinta beveik 0,5 mln. ha pelkėtų ir drėgnų žemių. Šiems darbams valstybė iš biudžeto skyrė 40 mln. Lt.

2emės ūkio pažanga neatsiejama nuo .kooperacijos, kuri prieš Pirmąjį pasaulinį karą tik žengė pirmuosius žingsnius, o nepriklausomoje Lietuvoje labai išsiplėtė. Pieno ir kiaušinių ūkį tvarkė pieno perdirbimo bendrovės, susijungusios į ,,Pienocentrą", linų ūkį — kooperatyvų sąjunga „Linas". Žemės ūkio kooperatyvų sąjunga „Lietūkis" supirkdavo iš ūkininkų javus ir aprūpindavo juos mineralinėmis trąšomis, žemės ūkio įrankiais bei mašinomis, taip pat geležimi, druska, cukrumi ir kitomis prekėmis („Lietūkio" prekių apyvarta išaugo nuo 2,6 mln. Lt 1923 m. iki 139 mln. Lt 1939 m. Per jį ėjo maždaug 15% viso Lietuvos eksporto). Gyvulius ir paukščius iš ūkininkų supirkdavo akcinė „Maisto" bendrovė, kurioje vyravo valstybinis kapitalas.

Žemės ūkio ministerija bei kitos žemės ūkio įstaigos parduodavo ūkininkams geresnės javų sėklos, veislinių gyvulių, steigė kaimuose daug būrelių, rengė kursus. Vietoj Dotnuvoje veikusio žemės ūkio technikumo buvo įkurta Žemės ūkio akademija, taip pat 2 aukštesniosios specialios mokyklos (pienininkystės — Belvederyje ir gyvulininkystės — Gruzdžiuose) bei 9 žemesniosios žemės ūkio mokyklos, kurias iki 1940 m. baigė

2,5 tūkst. žmonių.

Geriau įdirbant žemę, gausiau tręšiant ją organinėmis ir mineralinėmis trąšomis (1923 m. jų buvo įsivežta 23,4, o 1939 m.— 138 tūkst. tonų⁶), sėjant kokybiškesnę sėklą, javų derlingumas padidėjo maždaug nuo 9 cnt iš ha (1909—1913 m.) iki 12 cnt (1935—1939 m.). Pagal ši rodiklį Lietuva gerokai atsiliko nuo Vakarų Europos kraštų (Vokietijoje — 20, Švedijoje — 21, Danijoje — 26, Prancūzijoje—14 cnt iš ha), tačiau lenkė daugumą Rytų Europos šalių (Lenkijoje—11, Rumunijoje—10, Sovietų Sąjungoje — 9 cnt iš ha)⁷, nors jų žemė ir klimatinės sąlygos buvo geresnės.

Išplėfus pasėlių plotus ir padidinus derlingumą, gerokai išaugo (žr. 2 lentelę) bendroji javų ūkio produkcija. Tarpukariu bendrasis javų, bulvių ir cukrinių runkelių derlius Olandijoje padidėjo 57, Danijoje — 59, Švedijoje — 27, Suomijoje — 93, Estijoje'— 28, Latvijoje — 77, Sovietų Sąjungoje—19, o Lietuvoje— 86 procentais ⁸. Tad .pagal laukininkystės produkcijos augimo tempus Lietuva užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje. Ji užsiaugindavo maistinių, pašarinių grūdų, o derlingesniais metais jų perteklių parduodavo kitoms šalims (1938 m.— 132 tūkst. t, 1939 m.— 85 tūkst. t).

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą svarbiausia Lietuvos žemės ūkio šaka buvo javų auginimas. Tarpukario Lietuvoje, taikantis prie Vakarų Europos rinkos, taip pat didėjant miesto gyventojų skaičiui. vis svarbesnė darėsi mėsos ir pieno gyvulininkystė.

Perėjimą prie gyvulių ūkio rodo ir pakitusi pasėlių struktūra (žr. 1 lentelę). Tarpukariu pašarinių augalų, daugiausia dobilų ir įvairių žolių, plotai padidėjo apie 3 kartus. Daugiau sodino ir bulvių, kurių dalis taip pat buvo sunaudojama pašarui. Pašariniais runkeliais prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo apsodinama mažiau kaip 20 tūkst., o 1939 m.— jau 57 tūkst. ha. Jų derlius per tą laiką padidėjo keturis kartus. Buvo gerinamos pievos.

3-iame dešimtmetyje Žemės ūkio ministerija, kooperatyvai ir pavieniai ūkininkai įsivežė iš užsienio kelis tūkstančius veislinių gyvulių — Danijos, Švedijos, Vokietijos žalųjų bei juodmargių karvių, Anglijos jorkšyrų veislės kiaulių. O 4-o dešimtmečio pabaigoje veislinius gyvulius Lietuva jau parduodavo Sovietų Sąjungai.

Kaip rodo 3 lentelės duomenys, 1913•• 1938 m. Lietuvoje beveik perpus sumažėjo avių, tačiau padaugėjo visų kitų gyvulių. 1930—1939 m., 4. y. vos per 9 metus, melžiamų karvių padaugėjo 22 procentais. Tačiau gyvulininkystės produkciją lėmė ne tik gyvulių skaičius, bet ir jų produktyvumas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ganyklose, pūdymuose ir miškuose ganomos sodžiaus karvės per metus duodavo 700—800 1, o 4-o dešimtmečio pabaigoje, pagerinus jų veislę ir rišant dobiluose,— 1,8—2 tūkst. 1 pieno. Padidėjo ir jo riebumas. Karvių pieningumu Lietuva atsiliko nuo Vokietijos, Švedijos, Anglijos (Iš karvės buvo primelžiama apie 2,5 tūkst, 1 pieno per metus), tačiau prilygo Prancūzijai (1,75 tūkst. 1) ir gerokai pralenkė daugumą Rytų bei Pietų Europos šalių (Lenkijoje—1,5, Rumunijoje—1,3, Italijoje—1,7, Ispanijoje — 1,1, Sovietų Sąjungoje —1,1 tūkst. 1) ⁹.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo auginamos lašininės kiaulės, kurias reikėdavo laikyti kelerius metus. Jų mėsos Vakarų Europos šalys nepirko. Tarpukario Lietuvoje bekono gamybai skirti jorkšyrai bei kitų veislių kiaulės buvo laikomos

6—8 mėnesius, Todėl auginant tiek pat kiaulių, mėsos produkcija padidėjo kelis kartus.

Nepriklausomybės metais vis daugiau sviesto, mėsos bei kitų gyvulininkystės produktų buvo išvežama į užsieni. 1937 m. jie sudarė daugiau kaip pusę (52%) viso šalies eksporto. Antai 1924 m. į užsienį buvo išvežta 524 t, 1930 m.— 7,4 tūkst. t, o 1939 m.— 17,4 tūkst. t sviesto. 1928 m. Lietuva pardavė užsienio šalims pirmąsias 584 tonas bekono, o 1930 m, jo buvo^ išvežta daugiau kaip 17 tūkst, t ir 1932 m.—net 41 tūkst. tonų. Bet vėliau bekono eksportas sumažėjo net 4 įkartus, nes Anglija, į kurią jo daugiausia buvo išvežama, labai suvaržė mėsos produktų pirkimą. Tik 1939 m. užsienio šalims vėl buvo parduota 17 tūkst. t bekono. Prieš Antrąjį pasaulinį karą iš Europos šalių daugiau už Lietuvą išveždavo mėsos tik Danija, Olandija ir Lenkija.

3 lentelė

Sovietmečio ekonomistai istorikai rašė, kad maisto produktų eksportų Lietuvos valdžia plėtė gyventojų neprivalgymo sąskaita. Sį melą paneigia duomenys apie žemės ūkio gamybos didėjimą ir maisto produktų suvartojimą (žr. 4 lentelę). Lietuvos Respublika' pagal vertingiausių maisto produktų (mėsos, pieno, sviesto, kiaušinių) suvartojimą nedaug atsiliko nuo Vakarų bei Siaurės Europos šalių ir smarkiai pralenkė Lenkiją, Balkanų kraštus, juo labiau Sovietų Sąjungą. Palyginti mažai Lietuvos žmonės vartojo cukraus ir vaisių bei daržovių.

Tačiau didelį rūpestį kėlė žemės ūkio susiskaidymas, smulkūs ūkiai. 1930 m. surašymo duomenimis, beveik pusė (45%) visų ūkininkų turėjo iki 10 ha ir tik dešimtadalis (10,3%) — daugiau kaip 30 ha žemės. Smulkesni ūkininkai nepajėgė gerai patręšti žemės, augino prastesnių veislių, todėl ir neproduktyvius, gyvulius.

Pramonė ir kitos ūkio šakos. Sovietiniai autoriai apgailestaudavo, jog po Pirmojo pasaulinio karo „atplėšus¹¹ Lietuvą nuo plačių Rusijos rinkų ,ir jos žaiiavų šaltinių, mūsų krašto pramonė vegetavo ar net smuko. Tokią pesimistinę nuomonę paneigia statistikos duomenys. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvos pramonėje (įmonėse, turėjusiose ne mažiau kaip po 5 darbininkus) dirbo 13—14 tūkst., 1930 m.— 19 tūkst., o 1939 m.— 38 tūkst. žmonių. įmones mechanizuojant, gamyba augo sparčiau negu darbininkų skaičius. 5 lentelė rodo, kad 4-ame dešimtmetyje Vakarų šalių pramonės produkcija padidėjo keliais

procentais, o Lietuvos — maždaug 3,5 karto. Lyginant su 1913 m., Lietuvos pramonės gamyba nepriklausomybės laikotarpiu išaugo daugiau kaip 4 kartus. Žinoma, tai nėra labai daug, nes prieškarinės Lietuvos pramonė buvo menka.

Nepriklausomoje Lietuvoje daugiausia buvo plėtojamos tos pramonės šakos, kurios perdirbo vietines žaliavas arba gamino vidaus rinkai, t. y. krašto žmonėms.

Svarbiausia šalies pramonės šaka, gaminusi beveik pusę visos pramonės produkcijos, buvo maisto, daugiausia mėsos, pieno perdirbimo, cukraus, pramonė. Prieškariu didesnių šios šakos įmonių Lietuvoje nebuvo. Nepriklausomybės metais „Maisto* akcinė bendrovė pastatė 5 modernius mėsos fabrikus (Kaune, Panevėžyje, Tauragėje, Šiauliuose, taip pat rekonstravo bei išplėtė Klaipėdos fabriką ir šaldytuvus), kuriuose buvo gaminamas bekonas, dešros, konservai bei kiti produktai. 1938 m. „Maisto* įmonės perdirbo 0,5 mln. kiaulių, 30 tūkst. galvijų, beveik milijoną paukščių. Didžioji produkcijos dalis, ypač bekonas, buvo vežama. į užsienį (1939 m.— daugiau kaip už 70 mln. Lt, ir tai sudarė trečdalį viso Lietuvos eksporto).

Nepriklausomybės metais labai sparčiai plėtojosi pieno pramonė. 1923 m. Lietuvoje buvo tik 3, o 1939 m.— 186 pieno perdirbimo įmonės, kurios supirko iš gyventojų 0,5 mln. t pieno ir pagamino 20 tūkst. t. sviesto bei kitų produktų. Beveik visą pieno pramonę valdė ūkininkų pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pienocentras*. Jį finansiškai rėmė valstybė. Keturi penktadaliai „Pienocentro* įmonių pagaminto sviesto buvo išvežama į užsienį.

Iki 4-o dešimtmečio Lietuva visą suvartojamą cukrų įsivež-davo iš užsienio (1923 m.— 11,3 tūkst. t). 1931 m. akcinė „Lietuvos cukraus* bendrovė, kurioje vyravo valstybinis kapitalas, pastatė Marijampolėje cukraus fabriką ir pagamino pirmąsias to-

nas lietuviško cukraus. 1935 m. buvo pastatytąs cukraus fabrikas Pavenčiuose, o 1940 m.— Panevėžyje. Visų trijų fabrikų statyba valstybės iždui atsiėjo 20 mln. Lt. Cukraus gamyba padidėjo nuo 6,6 tūkst. t 1931 m. i,ki 29 tūkst. t 1937 m. ir 24 tūkst. t 1939 m. (produkcija labai priklausė nuo cukrinių runkelių derliaus). Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuva jau pati apsirūpindavo cukrumi.

Antra svarbiausia Lietuvos pramonės šaka, gaminusi maždaug 20% visos produkcijos, buvo tekstilės pramonė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mūsų krašte veikė tik nedidelis Juodupės audinių fabrikas (Rokiškio apskr.). Tuomet ši pramonės šaka negalėjo plėtotis dėl kitų Rusijos imperijos tekstilės pramonės centrų (Rygos, Maskvos, Lodzės) konkurencijos, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, protekcionistiniais muitais nuo užsienio gaminių konkurencijos apsaugota vidaus rinka, vietinės žaliavos ir pigi darbo jėga sudarė palankias, sąlygas šiai pramonės šakai augti. 1930 m. šalyje jau veikė 11, o 1939 m.— 80 lininių, vilnonių, medvilninių, šilkinių audinių, trikotažo bei kitų tekstilės įmonių. 4-o dešimtmečio pabaigoje jose dirbo jau 9,6 tūkst. darbininkų. Didžiausios tekstilės įmonės buvo „Drobė¹¹, „Liteksas¹¹, „Lima¹¹, „Kauno audiniai¹¹, „Cotton¹¹, „Silva¹¹. 1937 m. Lietuvoje buvo išausta 16 mln. m medvilninių, 2,5 mln. m — vilnonių bei pusvilnonių, 1,2 mln. m šilkinių audinių, pagaminta 3,6 mln. porų kojinių, per 1 mln. vienetų kitų trikotažo gaminių ^,0. Prieš karą tekstilės pramonė jau gamino apie 70% visų vidaus rinkai reikalingų audinių, todėl smarkiai sumažėjo jų įvežimas.

Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo batus siuvo tik amatininkai. Nepriklausomoje Lietuvoje įsisteigė avalynės fabrikų. Didžiausias iš jų buvo Šiaulių „Batas¹¹— 1939 m. jame dirbo per 300 darbininkų. 1932 m. avalynės fabrikai pagamino 260 tūkst., o 1937 m.— 530 tūkst. porų odinės avalynės. Be to, kasmet buvo pagaminama daugiau kaip 1 mln. porų guminės avalynės ^u.

Stiklo gamybos — senos Lietuvos pramonės šakos — įmonės po Pirmojo pasaulinio karo liko Lenkijos užgrobtame Vilniuje. Nepriklausomoje Lietuvoje pirmieji stiklo fabrikai buvo pastatyti

3-iame dešimtmetyje. Didžiausi iš jų buvo Kauno „Aleksotas¹¹ ir Radviliškio lakštinio stiklo fabrikas.

Lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Lietuva neteko popieriaus fabrikų. 3-iame dešimtmetyje visą šaliai reikalingą popierių tekdavo įsivežti iš užsienio. Padėtis iš esmės pasikeitė 1933 m. pastačius modernų Petrašiūnų fabriką, kuris gamino daugiau kaip 100 rūšių geros kokybės popierių. 1938 m. Lietuvoje buvo pagaminta apie 10 tūkst., o iš užsienio įsivežama 2,3 tūkst. t popieriaus. Tad 80% reikalingo popieriaus Lietuva gamino pati.

Nepriklausomoje Lietuvoje sunyko tiktai metalo apdirbimo ir odų pramonė, t. y. šakos, kurios prieš karą daugiausia dirbo Rusijos rinkai.

Silpna buvo Lietuvos energetika. Nors tarpukariu ir pastatyta keletas didesnių elektrinių (Petrašiūnų, Rėkyvos, Bačiūnų), o elektros energijos gamyba padidėjo 14 kartų, elektra buvo labai brangi, ir 1939 m. ja naudojosi tiktai 19;% visų šalies gyventojų. Šiuo atžvilgiu Lietuva gerokai atsiliko nuo kitų kraštų. Menka buvo ir statybinių medžiagų pramonė.

Nors 4-ame dešimtmetyje gana sparčiai plėtojosi pramonė, Lietuvos Respublika buvo ir liko agrarinis kraštas. Centrinio statistikos biuro duomenimis, 1939 m. pramonės įmonėse dirbo bei amatais vertėsi tik 8,1, o žemės ūkiu — net 73,8% visų šalies gyventojų¹². Tais pačiais metais pramonė ir amatai davė truputi mažiau kaip trečdalį (32,4%), o žemės bei miškų ūkis -daugiau kaip pusę (50,3%) nacionalinių šalies pajamų¹³.

Vienas didžiausių Lietuvos laimėjimų — palyginti stabili jos ūkinė padėtis ekonomikos nuoslūgio pasaulyje metais. Šalis sparčiai plėtojo prekybą su Vakarų valstybėmis ir nuolat prekių daugiau išveždavo, negu isiveždavo (1923—1939 m. prekių eksportas 185 mln. Lt pralenkė importą). 1928—1938 in., t. y. vos per 10 metų, Lietuvos dalis pasaulio prekyboje išaugo dvigubai (nuo 0,08 iki 0,16%). Prieš Antrąjį pasaulinį karą mūsų šalis tiekė į pasaulio rinką maždaug 5% viso linų pluošto, beveik 7% gyvų kiaulių, 3% bekono, beveik tiek pat sviesto¹⁴.

Lietuvos bankas kaupė auksą bei užsienio valiutą, gautą už kitoms valstybėms parduotas prekes. Valiutos atsargos 1922 m. sudarė 15 mln. Lt, o 1940 m. pradžioje — 69 mln. Lt. Dėl to lito kursas nepašlijo net didžiosios pasaulinės ekonomikos krizės metais. Lietuvos Respublikos valiuta buvo viena tvirčiausių pasaulyje, o jos vertė dolerio atžvilgiu net padidėjo (1929 m. 1 Lt buvo lygus 10, o 1939 m.— 16 JAV centų) ¹⁵.

Sparčiai plėtojantis žemės ūkiui bei pramonei, Lietuvos nacionalinės pajamos 1924—1939 m. išaugo beveik 2 kartus ir pasiekė

2,5 mlrd. Lt¹⁶.

Per 20 metų neatpažįstamai pasikeitė Lietuvos gyvenvietės, ypač miestai. Iš apleisto gubernijos centro ir tvirtovės miesto, dar 3-io dešimtmečio pradžioje neturėjusio’vandentiekio, kanalizacijos, šaligatvių ir net padoresnio viešbučio, Kaunas virto moderniu Europos didmiesčiu, jo gyventojų skaičius padidėjo nuo 70 iki 154 tūkst. (lenkų okupuotas Vilnius 1939 m. gyventojų turėjo mažiau negu prieš Pirmąjį pasaulinį karą). Gerokai ūgtelėjo ir kiti nepriklausomos Lietuvos miestai. 1939 m. Klaipėdoje gyveno 51 tūkst. (1923 m.— 30 tūkst.), Šiauliuose — 32, Panevėžyje— 27, Marijampolėje—16 tūkst. žmonių.

Daug buvo statoma ir kaimuose. Naujose vietose apsigyvendavo naujakuriai, iš sodžių į vienkiemius kėlėsi ūkininkai. 1919—1939 m. Lietuvos kaime buvo pastatyta per 100 tūkst. gyvenamųjų namų bei 180 tūkst. ūkinių pastatų ¹⁷. Naujuose gyvenamuosiuose namuose ūkininkai įrengdavo daugiau patalpų, dėdavo medines grindis (anksčiau būdavo molinė asla), didesnius langus, statydavo geresnės konstrukcijos krosnis. Pastatus dengdavo ne tik šiaudais, bet ir medinėmis lentelėmis, skarda, čerpėmis. Aplink naująsias sodybas žmonės veisė sodus, kurių 1930 m. buvo 30,2 tūkst. ha, o 1935 m.— 38,3 tukst. ha, t. y. beveik 1 procentas viso žemės ploto ^iB. Tačiau Lietuvos kaimas dar atsiliko nuo Latvijos ar Rytprūsių kaimų savo išvaizda: prastesnės sodybos, daugiausia šiaudiniais stogais, blogesni keliai.

Siekdami įrodyti „revoliucinės situacijos¹¹ brendimą, sovietmečio istorikai bei ekonomistai labai išpūsdavo Lietuvos ekonominiu?’ sunkumus 1939 m. Žinoma, Klaipėdos netektis, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, taip pat atgauto Vilniaus ekonominė našta kėlė nemažai problemų ir trumpam sutrikdė Lietuvos ūkinio gyvenimo ritmą. Tačiau nėra nė mažiausio pagrindo kalbėti apie ekonominę krizę, nes jau pirmajame 1940 m. pusmetyje sunkumai buvo įveikti.

Per 6 mėnesius šalies eksportas, palyginti su tuo pačiu

1939 m. laikotarpiu, padidėjo 20 procentų, o importas — 38 procentais. Buvo gyva ir vidaus prekyba. Lietuvos banko aukso ir užsienio valiutos atsargos 1940 m. sausio—birželio mėnesiais padidėjo nuo 69 iki 76 mln. Lt. \ valstybės biudžetą pirmąjį

1940 m. pusmetį įplaukė 212, o išleista buvo 167 mln. Lt (1939 m. per tą patį laikotarpį 150 ir 162 mln. Lt). 1940 m. pirmajame ketvirtyje dvigubai išaugo pramonės investicijos ¹⁹. Buvo pradėta statyti Turniškių (prie Vilniaus) elektrinė, 3 mln. Lt vertės Skirsnemunės cemento fabrikas, tiesiami Darbėnų—Šventosios ir Lentvario -Naujųjų Trąkų geležinkeliai bei Kauno—Vilniaus plentas, statomas Šventosios uostas. Norėdama paspartinti pramonės raidą, Ministrų Taryba 1940 m. pavasarį nutarė įsteigti Pramonės banką ²⁰. Pramonės ir prekybos firmos turėjo sukaupusios didžiules žaliavų bei prekių atsargas, kurių užteko per sovietmetį ir dar šiek tiek liko pirmiesiems vokiečių okupacijos metams..

Lietuvos ūkio būklę vadinamosios Liaudies vyriausybės finansų ministras J. Vaišnoras 1940 m. liepos 12 d. taip apibūdino: „Mūsų bendra ekonomine padėtimi ir ūkio gyvenimo eiga nusiskųsti netenka. Tiek mūsų valstybės iždo būklė, tiek užsienio prekybos apyvarta, pasirodo, kur kas geresnė r.egu tuo pačiu laiku pernai" ²¹. Lietuvos ūkio raidą nutraukė sovietų okupacija.

Kultūros plėtra. Daugiausia nepriklausomybės laikotarpiu buvo nuveikta kultūros srityje. 1913 ir 1939 m. rodikliai yra tiesiog nepalyginami.

Pradžios mokyklas lankiusių vaikų skaičius tarpukariu padidėjo beveik 6 kartus (žr. 6 lentelę). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradžios mokyklas lankė tik 20 procentų vaikų, o baigdavo jas dar mažiau. 1930 m. Lietuvos Respublikoje buvo įvestas privalomas pradžios mokslas, o nuo 1933 m. miestuose bei mieste-

liuose pradėta steigti aukštesniojo laipsnio 6 skyrių mokyklas (4 skyrius turėjo baigti visi vaikai, o aukštesniuosius lankė tie, kurie rengėsi stoti į gimnazijas).

1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, pusė Lietuvos gyventojų buvo beraščiai, pagal 1923 m. surašymą — trečdalis, o 1941 m. pradžioje užregistruota tik 181 tūkst. beraščių, kurie sudarė 6 procentus visų gyventojų²². Daugiausia beraščių buvo tarp vyresnio amžiaus žmonių, gimusių XIX a. pabaigoje—XX a, pradžioje, taip pat Vilniaus krašte, kuris 20 metų buvo okupuotas Lenkijos. Pateikti duomenys įgalina daryti išvadą, jog Lietuvos Respublikoje iš esmės buvo likviduotas neraštingumas.

4-o dešimtmečio pabaigoje pradžios mokyklas lankė visi vaikai.

Prieš Pirmąjį pasaulinį kają Lietuvos Respublikos teritorijoje (čia ir kitur duomenys apie mokyklas pateikiami be Klaipėdos krašto) buvo 15 gimnazijų ir 10 kitų vidurinių mokyklų bei progimnazijų; jose mokėsi 5—6 tūkst. mokinių, tarp kurių nedaug buvo lietuvių. 1938/39 mokslo metus Lietuvoje pradėjo 62 gimnazijos, 27 progimnazijos ir 146 specialiosios vidurinės bei aukštesniosios mokyklos. Jose dirbo 2,7 tūkst. mokytojų, mokėsi daugiau kaip 31 tūkst. moksleivių²³.

Lietuvos Respublikos tautinių mažumų gyventojai naudojosi plačia kultūrine autonomija. Jie mokėsi gimtąja kalba ne tik pradžios, bet ir vidurinėje mokykloje, turėjo savo kultūros, sporto organizacijų bei draugijų. 1939 m. rudenį šalyje veikė 18 žydų, 1 rusų, 3 lenkų ir 2 vokiečių gimnazijos bei progimnazijos²⁴. Visas jas finansiškai rėmė valstybė.

^Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje nebuvo nei vienos aukštosios mokyklos, o Rusijos bei užsienio universitetuose mokėsi vos keli šimtai lietuvių studentų, 1922 m. vasario 16 d. buvo atidarytas Kauno universitetas (1930 m. gavęs Vytauto Didžiojo vardą), kurio 6 fakultetai iki 1940 m. parengė 3,8 tūkst, diplomuotų specialistų. 1939 m. pabaigoje perkėlus į Vilnių du Kauno universiteto fakultetus, vietoj buvusio lenkiško Stepono Batoro universiteto buvo įsteigtas antrasis lietuviškas universitetas. Be to, nepriklausomoje Lietuvoje buvo įkurta Dotnuvos

b r _

16

žemės ūkio akademija (1924 m.), veterinarijos akademija Vilijampolėje (1936 m.), dailės institutas Kaune (1939 m.), Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla Aukštojoje Panemunėje (1931 m.), konservatorija Kaune (1933 m.), aukštieji fizinio lavinimo kursai Kaune (1934 m.), Klaipėdos prekybos institutas (1934 m., nuo 1939 m.— Šiauliuose), Klaipėdos pedagoginis institutas (1935 m., nuo 1939 m. pabaigos — Vilniuje). Visose aukštosiose Lietuvos mokyklose (be aukštosios karo mokyklos) 1939 m. rudenį dėstė 450 profesorių bei dėstytojų, mokėsi 4 tūkst. studentų.

1939 m. 10 tūkst. šalies gyventojų teko 16 studentų, o kitose Europos valstybės—-nuo 11 iki 30 studentų²⁵. Neatsiliko Lietuva ir mokymo lygiu. Lietuvių išeivijos veikėjas K- Drunga, pagal specialybę chemikas, prisimena: „1938 m. bendraudamas su Vokietijos studentais, galėjau slapta didžiuotis, jog buvau ne blogiau pasiruošęs tada tik 16 metų išgyvenusiame Kauno VDU, negu mano pažįstami vokiečių studentai, gavę išsimokslinimą universitetuose, turėjusiuose daugelio šimtmečių istoriją¹*²⁶, Kauno universiteto studentai galėjo be ypatingų sunkumų tęsti studijas užsienyje, o Lietuvos gimnazijų abiturientai — jas ten pradėti. 1919—1940 m. užsienio aukštosiose mokyklose su vyriausybės stipendijomis, pašalpomis ar paskolomis studijavo ar specializavosi daugiau kaip 1,5 tūkst. Lietuvos jaunuolių²⁷. Ne vienas jų ten mokėsi ir už savo lėšas.

Nepriklausomoje Lietuvoje labai išsiplėtė knygų leidyba. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą krašte kasmet jų buvo išleidžiama keli šimtai, 3925 m.— 430, o 1938 m.— 1,3 tūkst. 1913 m. Lietuvoje ėjo 18 lietuviškų laikraščių bei žurnalų, o 1938 m.— 359 periodiniai leidiniai: 13 dienraščių (iš jų 5 lietuvių kalba), 40 savaitraščių (iš jų 30 lietuvių kalba), per 100 kitų laikraščių bei žurnalų (iš jų 93 lietuvių kalba). Visų jų vienkartinis tiražas 1937 m, siekė 830 tūkst. egzempliorių ir 1,1 mln.— 1940 m. pradžioje²⁸. Knygos ir laikraščiai buvo leidžiami ne tik lietuvių, bet ir jidiš, hebrajų, vokiečių, rusų, lenkų bei kitų tautinių mažumų kalbomis.

1931 m. profesorių V. ir M. Biržiškų, P, Dovydaičio bei kitų inteligentų entuziastų rūpesčiu pradėta leisti lietuviškoji enciklopedija, kurios iki antrosios sovietų okupacijos (1944 m.) buvo išspausdinta 10 tomų. Keliant krašto kultūrą daug nusipelnė žurnalai „Naujoji Romuva** (1931—1940 m.), „Židinys** (1924—

1940 m.), „Vairas** (1929—1940 m.), šiauliškė „Kultūra** (1923—

1941 m.) ir kt.

1940 m. pradžioje Lietuvoje veikė 135 viešosios ir 2,3 tūkst. mokyklų bibliotekų. Be to, savo bibliotekas ir bibliotekėles turėjo ministerijos, bažnytinės bei visuomeninės organizacijos (šauliai, pavasarininkai, „Jaunoji Lietuva**, Jaunųjų ūkininkų, būrelių sąjunga ir kt.). Visų jų fonduose buvo keli milijonai knygų. Didžiausią biblioteką turėjo Vytauto Didžioto universitetas (1940 m.— 180 tūkst. knygų).

Savivaldybės viešosios! bibliotekos 5-asis filialas

17

2. Lietuva J93S—1953 metais.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos teritorijoje veikė tik Kauno miesto viešas muziejus. 1921 m. Kaune buvo atidarytas Karo, 1922 rn.— Pedagoginis, o 1925 m. pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje dailės muziejus — Čiurlionio paveikslų galerija. 4-ame dešimtmetyje buvo įsteigtas Bažnytinio merro, memorialiniai Maironio, Vaižganto muziejai. Be to, entuziastai, savivaldybių remiami, įkūrė daugiau kaip 20 kraštotyros muziejų. Vertingiausi iš jų, sukaupę daug eksponatų, buvo Šiaulių „Aušros¹¹, Telšių „Alkos¹¹, Alytaus „Dzūkų" muziejai.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos teatrui atstovavo tik mėgėjų trupės. 1918—1920 m. kūrėsi profesionalusis lietuvių teatras: dramos, operos, o vėliau (nuo 1925 m.) ir baleto trupės Kaune (1925 m. visos trys susijungė į Valstybės teatrą). 1931 m. įsikūrė ir Šiaulių dramos teatras (1935—1939 m. vaidinęs Klaipėdoje). Be to, Kaune veikė keli profesionalūs ir pusiau profesionalūs visuomeninių organizacijų (karių, šaulių) teatrai.

1926 m. birželio 12 d. pradėjo savo laidas Kauno, o 1936 m.— ir Klaipėdos radijo stotys. 4-ame dešimtmetyje šalis buvo sparčiai radiofikuojama, ir 1940 m. vasarą Lietuvos gyventojai turėjo daugiau kaip 87 tūkst. radijo aparatų ²⁹. 1938 m. duomenimis, 1000 gyventojų Lietuvoje teko 23, Latvijoje — 58, Lenkijoje — 25, Bulgarijoje — 5, Jugoslavijoje — 7, Italijoje-—18, Graikijoje — 3, Ispanijoje—13 radijo abonentų.

1940 m. vasarą Lietuvoje veikė beveik 13 tūkst. telefono aparatų: Kaune —9 tukst., Šiauliuose—i, Panevėžyje — 0,6 ir Vilniuje — 2,4 tūkst.³⁰, nors pastarajame gyveno kur kas daugiau žmonių (215 tūkst.) negu Kaune.

Atgavus nepriklausomybę, lietuvių kalba pirmą kartą per ilgaamžę tautos istoriją pasidarė valstybinė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviškai šnekėjo tik kaimiečiai ir saujelė inteligentų. Nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba tapo valstybės įstaigų ir kariuomenės, universitetų ir teatrų, įmonių ir kavinių kalba.

Lietuvoje visais laikais netrūko išsimokslinusių žmonių, tačiau dauguma jų buvo kitataučiai. Caro valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, mokslas krašte labai sunyko. Profesionalusis lietuvių mokslas, ypač gamtos ir technikos tyrinėjimai, iš esmės pradėjo plėtotis tik nepriklausomoje valstybėje³¹. Svarbiausi mokslo centrai buvo Vytauto Didžiojo universitetas bei kitos aukštosios mokyklos.

Labai daug Lietuvos mokslui nusipelnė profesorius T. Ivanauskas, kuris ne tik tyrinėjo gyvūniją, bet ir įsteigė Kauno zoologijos muziejų (1919 m.), Ventės rago Ornitologijos stotį (1929 m.), Žuvinto rezervatą (1937 m.). Lietuvos augaliją tyrinėjo J. Dagys, K. Brundza, A. Minkevičius ir kiti mokslininkai. 1923 m. Kaune buvo įkurtas Botanikos sodas. Universiteto Geologijos ir mineralogijos katedra (P. Jodelė, A. Damušis, J. Vidmantas) tyrinėjo Lietuvos naudingąsias iškasenas. Lietuvos fizikos mokslo pradininkai buvo V. Čepinskis, P. Brazdžiūnas, K. Šliūpas, A. Žvironas ir kt.

Visuomeninių mokslų raida tarpukario metais neatskiriama nuo brolių Biržiškų. Mykolas labai daug nuveikė tyrinėdamas literatūros ir kultūros istoriją, o Vaclovas išvarė gilią vagą bibliografijoje bei knygų istorijoje (trečiasis Biržiška, Viktoras, buvo Vytauto Didžiojo universiteto matematikos profesorius). K. Būga, J. Jablonskis, A. Salys, P. Skardžius daug nusipelnė tirdami ir normindami lietuvių kalbą. 1939 m. Kaune buvo atidarytas A. Smetonos lituanistikos institutas — mokslo įstaiga, tyrinėjusi lietuvių kalbą, tautosaką, rinkusi ir tvarkiusi lietuvių kalbos, tautosakos bei Lietuvos istorijos medžiagą.

Nepriklausomybės metais, ypač 4-ame dešimtmetyje, daug dirbo istorikai. Kaune veikė Lietuvos istorijos draugija, leidusi tęstinius mokslo veikalus: „Praeitis¹¹ (1930—1939 m.), „Senovė¹¹ (1935—1938 m.), „Mūsų senovė¹¹ (1921—1922 ir 1937—1940 m.). 1936 m. išėjo gimnazijoms skirta A, Šapokos redaguota „Lietuvos istorija¹¹. Pasirodė daug istorikų monografijų: K. Avižonio „Lietuvių bajorijos atsiradimas ir raida iki Lietuvos-Lenkijos unijos 1385 m.¹¹, „Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais¹¹, A. Janulaičio „1863 -1864 m. sukilimas Lietuvoje¹¹, „Užnemunė po Prūsais¹¹, „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX a.¹¹, Z. Ivinskio „Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida¹¹, „Mindaugas ir žemaičiai¹¹, darbai apie Saulės ir Durbės mūšius, I. Jonyno „Vytauto šeimyna¹¹, „Jogaila¹¹, A. Kučinsko „Kęstutis¹¹, A. Šapokos „Lietuva ir Lenkija Jogailos laikais¹¹, „Lenkija ir Lietuva po 1569 m. Liublino unijos¹¹.

Žymiausi nepriklausomos Lietuvos filosofai buvo S. Šalkauskis, A. Maceina, P. Dovydaitis, V. Sezemanas, L. Karsavinas.

Lietuvos Respublikoje suklestėjo literatūra ir menas. Tuo laikotarpiu rašė J. Tumas-Vaižgantas (romanas „Pragiedruliai¹¹, apysaka „Dėdės ir dėdienės¹¹), V. Krėvė-Mickevičius (apsakymai, istorinė drama „Skirgaila¹¹), B. Sruoga (istorinės dramos „Milžino paunksmė¹¹, „Kazimieras Sapiega¹¹), I. Simonaitytė („Aukštųjų Šimonių likimas¹¹), P. Cvirka (novelės, romanas „Žemė maitintoja¹'), geriausius savo poezijos posmus sukūrė B. Brazdžionis (poezijos rinkiniai „Amžinas žydas¹¹, „Krintančios žvaigždės¹¹, „Ženklai ir stebuklai¹¹, „Kunigaikščių miestas¹¹), J. Kossu-Alek-sandravičius (poezijos rinkiniai „Elėraščiai¹¹, „Imago mortis¹¹, „Intymios giesmės¹¹, „Užgesę chimeros akys¹¹), S. Nėris (eilėraščių rinkiniai „Anksti rytą¹¹, „Pėdos smėly¹¹, „Per lūžtantį ledą¹¹, „Diemedžiu žydėsiu¹¹), V. Mykolaitis-Putinas (lyrikos rinkiniai „Raštai¹¹, „Tarp dviejų aušrų¹¹, „Keliai ir kryžkeliai¹¹, drama „Valdovas¹¹, romanas „Altorių šešėly¹¹).

Tarpukario laikotarpis — svarbus vaizduojamojo meno raidos etapas. Sėkmingai dirbo tapytojai A. Žmuidzinavičius, K. Simo-nis, K. Šklėrius, P. Kalpokas, grafikai V. Jonynas, D. Tarabildie-nė, J. Jurkūnas, skulptoriai J. Zikaras, J. Mikėnas, B. Pundzius, V. Grybas, Lietuvos vitražo pradininkas S. Ušinskas.

Nepriklausomos Lietuvos architektai šalies miestus, ypač laikinąją sostinę Kauną, papuošė naujais pastatais. Išaugo M. K. Čiurlionio paveikslų galerijos ir Karo muziejaus rūmai (architektas V, Dubeneckis), centrinis paštas Kaune ir Šiauliuose (architektas F. Vizbaras), Karininkų ramovė (architektas S. Rudokas), Kūno kultūros rūmai, „Pienocentro" pastatas, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (visų trijų autorius — architektas V. Landsbergis-Žemkalnis). 1939 m. Europos krepšinio pirmenybėms Kaune buvo pastatyta 11 tūkst. vietų sporto halė, tuo metu viena geriausių Europoje (A. Rozenbliumo projektas). Kauno Žaliakalnyje kilo Prisikėlimo bažnyčia, kuri, deja, iki sovietų okupacijos nebuvo baigta. O lenkų okupuotame Vilniuje beveik per 20 metų buvo pastatyti vos keli visuomeniniai pastatai.

Sveikatos apsauga ir sportas. Nepriklausomybės metais iš esmės pagerėjo gyventojų sveikatos apsauga (žr. 7 lentelę).

Per 18 metų Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetas parengė 1,5 tūkst. gydytojų (iš jų 0,4 tūkst. stomatologų). Klaipėdoje, Mažeikiuose, Telšiuose, Raseiniuose, Kėdainiuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje bei kituose miestuose buvo pastatyta naujų ligoninių. 1940 m. Kaune pradėjo veikti 1000 vietų Universiteto klinika, moderniausia gydymo įstaiga Baltijos šalyse.

Gerėjant sveikatos apsaugai ir kylant gyvenimo lygiui, labai sumažėjo gyventojų mirtingumas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš 1000 Lietuvos gyventojų kasmet vidutiniškai mirdavo 21 žmogus, 3-io dešimtmečio pradžioje — 17, o 4-o dešimtmečio pabaigoje—13 žmonių. Pagal šį rodiklį Lietuvos Respublika nedaug atsiliko nuo pirmaujančių Vakarų bei Siaurės Europos

Duomenys imti iš leidinio: Lietuvos istorijos šaltiniai.— V., 1961.— T, 4.— P. 708.

valstybių ir lenkė daugumą Rytų bei Pietų Europos šalių (Lenkijoje, Vengrijoje, Italijoje—14, Rumunijoje — 20, Ispanijoje — 17, SSSR — 18 žmonių)³². Ypač sumažėjo naujagimių mirtingumas. 1925 m., nesulaukę vienerių metų, mirė 18 procentų, o 1939 m.— 19,3 procento visų kūdikių.

Iš esmės tik nepriklausomoje Lietuvoje pradėta sportuoti. Nuo 1921 m. buvo rengiamos lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo, dviračių sporto ir kitų šakų pirmenybės. 1924 ir 1928 m. Lietuvos sportininkai dalyvavo Olimpinėse žaidynėse. Kasmet vykdavo moksleivių olimpiados, o 1938 m. Kaune buvo surengta I tautinė olimpiada, kurioje dalyvavo ir užsienio lietuvių sportininkai. 1934—1938 m. Kaune veikę Aukštieji kūno kultūros kursai parengė apie 100 kūno kultūros ir sporto specialistų. Gerėjo materialinė sporto bazė. Išaugo kūno kultūros rūmai Kaune ir Klaipėdoje, Kauno sporto halė, stadionai Šiauliuose, Marijampolėje, Vilkaviškyje. Populiariausios sporto šakos Lietuvos Respublikoje buvo krepšinis (1937 ir 1939 m. Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais, o 1938 m. Europos pirmenybėse mūsų krepšininkės užėmė II vietą), stalo tenisas (1939 m. pasaulio pirmenybėse Lietuvos rinktinė iškovojo IV vietą), kulkinis šaudymas (1937 ir 1939 m. pasaulio pirmenybėse Lietuvos sportininkai pasiekė tarptautinės klasės rezultatų).

Po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo, kurį S. Šalkauskis ir Z. Ivinskis laikė didžiąja klaida, šalyje pradėjo formuotis autoritarinis A. Smetonos režimas. Svarbiausi jo įsigalėjimo etapai buvo Seimo paleidimas, biurokratinis Savivaldybių įstatymas, politinių partijų uždarymas, sugriežtinta cenzūra ir galiausiai antidemokratinė 1938 m. konstitucija.

Pagal 1931 m. Savivaldybių įstatymą vietinės valdžios įstaigos pateko griežton Vidaus reikalų ministerijos kontrolėn ^3S. Nustačius turto (rinkimų teisė buvo paliktą tik ūkių bei įmonių savininkams ir valstybinių įstaigų bei savivaldybių tarnautojams) ir padidinus amžiaus (nuo 24 metų) cenzą, savivaldybių rinkimuose galėjo dalyvauti labai nedaug gyventojų. Antai 1940 m. pradžioje į valsčių tarybų rinkėjų sąrašus buvo įtraukta 296,4 tūkst. asmenų³⁴, kai valsčiuose gyveno daugiau kaip 2 mln. žmonių. Savivaldybės turėjo menką valdžią (be Vidaus reikalų ministerijos leidimo jos net neduodavo naujai gatvei pavadinimo), o ministerijos skiriami apskričių viršininkai buvo tikri karaliukai ^3S. Jie galėjo užprotestuoti (o Vidaus reikalų ministerija — panaikinti) bet kurį valsčiaus, apskrities ir miesto tarybos sprendimą. Be jų pritarimo negalėjo būti išrinkti valsčių viršaičiai, kaimų seniūnai, neretai —net eiliniai savival-

dybių nariai. 1940 m. pradžioje iš 2,5 tūkst. išrinktų valsčių tarybų narių beveik 74 procentai buvo tautininkai ir jiems palankūs neutralūs asmenys (krikščionims demokratams atstovavo 12,8, o valstiečiams liaudininkams—10,3 procento tarybų narių) ³⁶, Vyriausybė galėjo savivaldybes paleisti, keisti jų pareigūnus. Apskritai 1931 m. įstatymas savivaldybes pavertė Vidaus reikalų ministerijos priedėliais. Ir tokios nuo valdžios visiškai priklausomos savivaldybės gavo labai svarbias funkcijas: rinkti „nepaprastuosius tautos atstovus", t. y. prezidento rinkikus, ir kelti 'kandidatus į Seimą.

1931 m. lapkričio 25 d. buvo paskelbtas Respublikos prezidento rinkimo įstatymas, pagal kurį labai greitai, plačiajai visuomenei net nespėjus gerai išgirsti, gruodžio 11 d. — išrinktas prezidentas. Juo vėl tapo A. Smetona. O štai jo biografas A. Merkelis, aprašydamas antruosius prezidento rinkimus 1938 m. lapkričio 14 d., mini, kad Seimo rūmuose susirinko 120 tautos atstovų. 49 atstovų vardu buvo pasiūlytas vienintelis kandidatas — A. Smetona. Per rinkimus jis gavo 118 balsų (2 balsavimo kortelės buvo sugadintos, tuščios). Tuoj po rinkimų Kaune buvo iškeltos tautinės vėliavos, o rinkimų prezidiumas nuskubėjo į prezidentūrą pasveikinti A. Smetonos³⁸. Prieš pat rinkimus cenzūra neleido krikščionių demokratų laikraščiui „XX amžius" paskelbti straipsnį, kuriame buvo rašoma, jog į prezidento postą reikėtų iškelti daugiau kandidatų³⁹. Taigi rinkimai buvo tik parodija.

1927 m. pavasarį A. Smetonai paleidus Seimą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ne vėliau kaip per 2 mėnesius turėjo būti išrinktas naujas. Tačiau Seimo rinkimai įvyko tik 1936 m. vasarą. Rinkimų išvakarėse prezidentas paskelbė naująjį Draugijų įstatymą, kurio 48-asis straipsnis vidaus reikalų ministrui leido „valstybės ir tautos saugumo sumetimais" uždrausti bet kurią partiją, organizaciją, draugiją⁴⁰. Vyriausybė nedelsdama juo pasinaudojo ir jau po 5 dienų (vasario 6 d.) uždarė opozicines krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų partijas, jų padalinius ir net tautininkų sąjungininkę—„Ūkininkų vienybę". Dar anksčiau (1930 m.) gimnazijose buvo uždrausta ateitininkų veikla, o skautai, anot J. Girniaus, buvo „suvalstybinti": atiduoti švietimo ministro priežiūron, prezidentui pasiskelbus jų šefu.

Nuo 1936 m. Lietuvoje liko tik viena partija — Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS), kuri tuo metu turėjo jau 14,7 tūkst. narių. Beveik 40 procentų jų buvo valdininkai bei tarnautojai, įstoję į valdančiąją partiją daugiausia dėl karjeros.

Apskričių viršininkai ir LTS apylinkių pirmininkai „pasirūpino", kad savivaldybės iškeltų tinkamus kandidatus. Iš 1936 m. išrinktų 49 Seimo atstovų net 42 (beveik 86%) buvo LTS nariai, o kiti —„neregistruoti tautirtinkai", t. y. nepartiniai, bet valdžią visiškai rėmę asmenys⁴¹. Seimas buvo tik demokratinio parlamento fikcija. 91 procentą jo priimtų įstatymų buvo pasiūliusi vyriausybė, o 9 procentus — pats Seimas, tačiau ir tie buvo vyriausybės iš anksto patvirtinti⁴². Net ir autoritariniam režimui palankus A. Smetonos biografas A. Merkelis teigė, kad „seimo galia buvo ribota, o jo vaidmuo menkas¹¹⁴³.

1938 m. vasario 11 d. Seimas be debatų, vienu balsu priėmė naująją Konstituciją, pagal kurią „Lietuvos valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos prezidentas. Jis vadovauja valstybei¹¹. Visos ankstesnės konstitucijos skelbė, jog Lietuva yra demokratinė respublika. Pasak žymaus mūsų išeivijos teisininko K. Šidlausko, „šio žodžio pašalinimas iš Konstitucijos teksto reiškė formalų atsisakymą nuo demokratinės valdžios formos^{11 44}. Kartu buvo sulaužytas 1918 m. Vasario 16-osios akto, taip pat 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo seimo deklaracijos teiginys, jog atkuriama „demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė¹¹.

Pagal 1938 m. Konstituciją prezidentas tapo svarbiausiu įstatymų leidėju. Tarp Seimo sesijų, paprastai trukusių ne ilgiau kaip pusę metų, jis galėjo leisti įstatymus be seimo patvirtini mo. O Seimo nutarimai gaudavo įstatymo galią tik tada, kai juos paskelbdavo prezidentas. Prezidentas taip pat galėjo bet kuriuo metu seimą paleisti, skirti ministrą pirmininką, o jo teikimu — ir ministrus. Vyriausybė buvo atsakinga ne seimui, bet prezidentui, o šis — tik Dievui ir istorijai. Konstitucija neribojo prezidentų perrinkimo, t. y. suteikė A. Smetonai galimybę prezidentauti iki gyvos galvos ⁴⁵.

Cenzūra nebuvo liberali. 1935 m. Spaudos įstatymas Vidaus reikalų ministerijai davė teisę valstybės ar tautos saugumo sumetimais uždrausti skelbti bet kurį straipsnį, konfiskuoti bet kurį spaudinį, laikinai sustabdyti arba visiškai uždaryti bet kurį laikraštį, žurnalą. Periodinė spauda taip pat buvo įpareigota skelbti savo puslapiuose {nurodytoje vietoje ir net nustatyto dydžio raidėmis) valdžios įstaigų parengtus straipsnius be teisės leidinio redakcijai juos komentuoti⁴⁶. Taip opozicinė spauda buvo verčiama propaguoti jai nepriimtiną valdžios požiūrį. „Įstatymą skaitant, plaukai pasišiaušė iš nusiminimo,— rašė J. Šliūpas,— nes kilo drovi mintis, ar kam nors nereikės naujų knygnešių būrius organizuoti <...> ⁴⁷“. V. Krėvė piktinosi, jog naujasis Spaudos įstatymas „galutinai užgniaužė žodžio laisvę⁴⁸¹¹, o K. Grinius tvirtino, kad nepriklausomos Lietuvos cenzūra griežtesnė negu carinės Rusijos po 1905 m.⁴⁹ Kaltinimai anaiptol nebuvo išpūsti.

1940 m. žiemą buvo konfiskuotas karininkų žurnalo „Kardas¹¹ numeris už jame paskelbtą vyriausybę kritikuojantį generolo S. Raštikio straipsnį. Prieš tai dėl tokios pačios priežasties trims savaitėms buvo sustabdytas pačių tautininkų leistas „Vairo¹¹ žurnalas. 1939 m. A. Venclova už nekalto turinio antimilitaris-tinj eilėraštį neteko mokytojo vietos. O 1931 m. vyriausybė įsakė pašto viršininkams konfiskuoti net kunigams siunčiamus vyskupų laiškus, raginusius nesitaikstyti su ateitininkų veiklos gimnazijose uždraudimu⁵⁰. Buvusio prezidento A. Stulginskio kalbos 1935 m. Kaune vykusiame Pasaulio lietuvių suvažiavime transliavimas per radiją buvo tuoj pat nutrauktas, kai tik jis užsiminė apie trypiamą Lietuvoje demokratiją. O kitas buvęs prezidentas, tautinio atgimimo veteranas, V. Kudirkos bendražygis K. Grinius negavo leidimo skaityti Kybartų visuomenei paskaitą apie džiovą. F. Bortkevičienė, taip pat tautinio atgimimo veteranė, žymi valstiečių liattdininkų veikėja, svarbesniais klausimais vengė kalbėti telefonu, nes žinojo, kad jos pokalbių klausomasi ⁵¹.

Beveik visus A. Smetonos prezidentavimo metus šalyje buvo karo padėtis. Mat ji padėjo valdžiai veiksmingai slopinti opoziciją⁵²: karo komendantai už tariamą ar tikrą antivalstybinę veiklą galėjo skirti baudą iki 5000 Lt, pasodinti į kalėjimą iki 3 mėnesių arba nubausti abiem bausmėmis kartu, taip pat valdžiai nepatikimus asmenis ištremti arba uždaryti iki vienerių metų į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą. Tiesa, 1938 m. lapkričio 1 d. karo padėtis buvo atšaukta, tačiau jau po mėnesio Kaune ir apskrityje, o nuo 1939 m. pavasario (kovo 22 d.) visoje Lietuvoje buvo įvestas valstybės sustiprintos apsaugos metas, kuris nuo karo padėties skyrėsi tik tuo, kad karo komendantų funkcijas perėmė apskričių viršininkai. .

Karo komendantai ir apskričių viršininkai 1927—1940 m. administracinėmis'baudomis nubaudė per 6 tūkst. asmenų, daugiausia už dalyvavimą komunistinėje veikloje⁵³. Tačiau jos taip pat buvo taikomos veiklesniems socialdemokratams, liaudininkams, krikščionims demokratams, ypač ateitininkams. 1938 m. į Dimitravą buvo išsiųsti žymūs krikščionių veikėjai L. Bistras ir P. Die-lininkaitis. Administracinėmis bausmėmis paprastai buvo baudžiami asmenys, kurių dėl įrodymų trūkumo negalima buvo perduoti teismui.

i

Slaptoji policija ir jos agentai („informatoriai") sekė ne tik prieš valstybę veikusius komunistus, bet ir legalios opozicijos veikėjus, net kunigus, karininkus, moksleivius⁵⁴. Pasak J. Girniaus, „persekiodamas moksleivius ateitininkus, režimas nesivaržė seklius verbuoti ir iš jų pačių. Vieni buvo viliojami draugus išdavinėti už pinigus, antri kokiu nors šantažu verčiami (...) ⁵⁵“. Už dalyvavimą uždraustoje ateitininkų veikloje moksleiviai buvo įspėjami, jiems mažinamas elgesio pažymys, o kai kada net šalinami iš gimnazijos ⁵⁶. Kaip „antivalstybiniam elementui" jiems dažnai buvo uždaromos durys į karo mokyklas ir valstybines įstaigas. Mokytojų seminarijų moksleiviai ateitininkai negaudavo mokytojo vietos.

A. Smetona turėjo beveik absoliučią valdžią, ne tik aukščiausią vykdomąją (skyrė ministrus, generolus, aukštuosius valdininkus iki departamentų direktorių), bet ir įstatymų leidžiamąją. Prezidentas buvo Vyriausiasis kariuomenės vadas, o Lietuvių tautininkų sąjungos suvažiavimas 1933 m. paskelbė jį iki gyvos galvos savo vadu. A. Smetonos šalininkai jį taip pat titulavo Tautos vadu. Taigi Lietuvoje, kaip ir kitose nedemokratinėse šalyse, vienas žmogus pasidarė ne tik valstybės, bet ir valdančiosios partijos pirmuoju asmeniu.

Iš bendradarbių prezidentas reikalavo ne originalių idėjų, kritinių pastabų, o atsidavimo ir klusnumo, todėl jį supo giminės, bičiuliai, pataikūnai. Žmonės kalbėjo, kad Lietuvoje svainių valdžia, nes J. Tūbelis, dešimtį metų ėjęs ministro pirmininko pareigas, buvo vedęs Smetonienės seserį. O majoras S. Raštikis, tapęs prezidento dukterėčios vyru, buvo pakeltas į generolus ir netrukus paskirtas kariuomenės vadu. Kitas Ministrų kabineto pirmininkas V. Mironas buvo prezidento jaunystės draugas ir artimas šeimos bičiulis. J. Černius, matyt, ministru pirmininku tapo todėl, kad prezidentą, anot A. Merkelio, laikė didžiausiu autoritetu. Seimo pirmininkas K. Saukenis vyriausybės posėdžiuose arba tylėdavo, arba pritardavo prezidentui. Garsiai savo nuomonę reiškę ministrai L. Bistras ir J. Krikščiūnas turėjo greitai savo postus užleisti kitiems, klusnesniems. Ko buvo vertas tokiais principais formuojamas kabinetas, parodė 1940 m. birželis.

Mirus J. Tūbeliui, kurio nuomonę prezidentas labai vertino, svarbiausius sprendimus A. Smetona darė vienas. Ministrų kabineto vaidmuo šalies vidaus ir užsienio politikoje buvo menkas. K- Musteikis rašo, kad J. Černiaus vadovaujamuose „Ministrų Tarybos posėdžiuose aštresnių ginčų nebuvo. Pirmininkas Černius į posėdžius ateidavo svarbesnius klausimus iš anksto aptaręs („suderinęs¹¹.— L. T.) su prezidentu. Posėdžiai, nors ilgi, <...> vykdavo sklandžiai^{11 57}. Paskutiniosios, A. Merkio, vyriausybės nariai apie naująsias savivaldybes sužinojo tik pasibaigus rinkimams⁵⁸. Ir J. Černiaus, ir A. Merkio kabinetų nariai manė, jog reikėtų plėsti žemės reformą, tačiau A. Smetona pareiškė, kad iš principo nesutinkąs jokių žemių nusavinti, nes esą ne tik jam, bet ir Lietuvai žemės reforma jau padariusi cfaug gėdos⁵⁹.

’ Tuo viskas ir baigėsi.

Dar jaunystėje A. Smetona daug rašė ir kalbėjo apie lietuvių vienybę. Vienas iš 1926 m. perversmo uždavinių buvo sutelkti tautą. Juo labiau komplikavosi tarptautinė padėtis, didėjo įtampa šalyje, tuo karščiau prezidentas ir jo šalininkai ragino vienytis. Tačiau vienybę jie suprato kaip aklą paklusnumą, kitų politinių jėgų kapituliaciją ir visų lietuvių spietimąsi apie Tautos vadą. Net partijų uždarymą 1936 m. „Lietuvos aidas*¹ vertino kaip būdą žalingam tautai ir valstybei susiskaldymui lik-vieluoti ⁶⁰. Bet rezultatai buvo visai kiti. 4-o dešimtmečio pabaigoje tauta buvo susipriešinusi kaip niekada. Kai atėjo 1940 m. birželis, ne vienas, anot V. Trumpos, galvojo, kas baisiau: ar svetimųjų okupacija, ar sava, iki kaulų smegenų įkyrėjusi diktatūra «.

A. Smetonos vaidmenį naujausiųjų laikų Lietuvos .istorijoje taikliai įvertino vienas iš krikščionių demokratų veikėjų J. Matulionis: „Istorijoje jis bus minimas kaip vienas Lietuvos nepriklausomybės skelbėjų, kūrėjų, kaip jos pirmasis ir paskutinysis prezidentas. Bet kartu jis bus minimas ir kaip diktatūrinio režimo puoselėtojas, kaip konservatorius, antidemokratas <...>. Jis kalbėjo vienaip, o darė kitaip (A. Smetonos raštai „Pasakyta parašyta" žmonių buvo perfrazuoti į „Pasakyta parašyta, bet nepadaryta".— L. T.) <...>. Jis kovojo už lietuvių vienybę, bet jo valdymo metu Lietuvos politinė visuomenė buvo labiausiai susiskaldžiusi. Skelbė toleranciją ir pažangą, o jo valstybės aparatas persekiojo kitaip galvojančius Skelbė lietuvių santai

ką ir vienybę, o iš tikrųjų reikėjo šautuvais ir kulkosvaidžiais malšinti ūkininkus, studentus, darbininkus, kurie bandė pasisakyti prieš jo valdymo būdą⁶²".

To meto Europoje ne tik Lietuva krypo nuo demokratijos. Švelnesnė ar griežtesnė diktatūra įsiviešpatavo visose tarpukariu susikūrusiose valstybėse, išskyrus Čekoslovakiją bei Suomiją, ir net tokiose senos kultūros šalyse kaip Italija, Vokietija. Autoritarinio A. Smetonos valdymo nė iš tolo negalima lyginti su kruvinais totalitariniais režimais Sovietų Sąjungoje ar Vokietijoje. Lietuvos komunistų vadas A. Sniečkus, 1939 m. pabaigoje pakviestas į Maskvą ir bijodamas susilaukti Z. Angariečio likimo, sutiko pasiduoti policijai ir sėsti į „fašistinės" Lietuvos kalėjimą. A. Smetonos valdžia mirties bausme nuteisė nedaug žmonių; jiems suskaičiuoti bemaž užtektų abiejų rankų pirštų. 1927—1940 m. Lietuvoje už politinę veiklą buvo nuteista 2,4 tūkst. žmonių, iš kurių du trečdaliai buvo komunistai ar jiems prijaučiantys⁶³. 1938 m. pradžioje Lietuvoje buvo 587, o 1940 m.— 350 politinių kalinių, iš kurių 267 buvo nuteisti už komunistinę veiklą, 69 — už šnipinėjimą svetimos valstybės naudai ir tik 15 — už kitokią politinę veiklą ⁶⁴. Kauno laikraščių kioskuose buvo galima nusipirkti „Izvestijas", o už anekdotus apie Smetoną, už prezidentą įžeidžiančias dainuškas buvo baudžiama daugiausia 300—500 litų bauda ar kelių savaičių areštu.

Tačiau antidemokratinio valdymo politiniai ir moraliniai padariniai lietuvių tautai buvo sunkūs. Diktatūros žalą visuomenei aiškiai suvokė K. Grinius. 1939 m. jis rašė, jog bet koks antidemokratinis valdymas mažoms valstybėms ne tik netinka, bet tiesiog yra kenksmingas, nes atstumia gyventojus nuo visuomenės ir valstybės reikalų, mažina tautos atsparumą ir gali pražudyti arba bent apriboti nepriklausomybę⁶⁵. S. Šalkauskis pranašavo Lietuvai didžiausią katastrofą, nes režimas ne tik moraliai nenuginkluoja, bet dargi daugina dvasios vergų skaičių⁶⁶.

Daugelį metų slopinant politinę iniciatyvą ir diegiant aklą komandų vykdymą (valstybės vadovų leksikone greta „vienybės" populiariausi žodžiai buvo „drausmė", ir „organizuotumas", pastarąjį vartojant kaip „drausmės" sinonimą), visuomenė, anot pro). J. Brazaičio, buvo „nupolitinta". J. Audėnas rašė, kad „jokios visuomeninės iniciatyvos viešuose valstybės ir tautos reikaluose pareikšti, esamą padėtį įvertinti, streikuoti ir pan. nebuvo leista. Dirbti, jei darbą turėjai, valgyti, gerti, miegoti, linksmintis, mokytis, sportuoti buvo plati ir nekliudoma laisvė. Bet leistis j viešąjį politinį, socialinį, darbo, savivaldybių ir kt. gyvenimo sritis <...> administracija draudė <...>“ ⁶⁷.

Atimdamas iš žmonių teisę dalyvauti valstybės valdyme, režimas kartu atleido juos nuo pareigos rūpintis valstybės reikalais, nes teisė ir pareiga šiuo atveju neatskiriamos. \ žmonių sąmonę buvo kalama mintis, jog vadas budi, todėl tauta galinti būti rami ir nesiblaškyt), kad nekliudytų vairininkui vesti Lietuvos laivą per audringą Europos politikos jūrą. Antidemokratinis valdymas ir sunki ekonominė 4-o dešimtmečio padėtis daugelio žmonių sąmonėje nuvertino žodį „nepriklausomybė". Visuomenėje plito apatija. Defetizmas, anot J. Aisčio, tvyrojo ore. Nors pagal 1936 m. Seimo rinkimų įstatymą dalyvauti rinkimuose buvo piliečių pareiga, atėjo balsuoti tik 68,3 procento visų rinkėjų (1926 m.—86,4 procento). 1934 m. valsčių tarybų rinkimuose dalyvavo 51,7, o 1940 m. pradžioje — vos 42,7 procento turėjusių teisę balsuoti gyventojų⁶⁸.

1920 m. Lenkijai užgrobus Vilnių, abi valstybės nepalaikė politinių, ekonominių ir kultūrinių ryšių. Geležinkelis iš Kauno j Vilnių baigėsi Vievyje, nes bėgiai toliau buvo išardyti. Tačiau Varšuva neatsisakė sumanymo vienokiu ar kitokiu būdu pajungti Lietuvą. Lietuvos vadovybėje taip pat buvo žmonių, norėjusių suardyti šalies politinę izoliaciją sureguliuojant santykius su pietine kaimyne. Bet dėl skirtingo požiūrio Vilniaus klausimu abiejų valstybių slapti pasitarimai jokių rezultatų nedavė. 1938 m. pavasarį Varšuva nusprendė veikti jėga, nes momentas tam buvo palankus. Parėmusi Vokietijos agresiją Austrijoje, Lenkija gavo tylų Berlyno sutikimą paspausti Lietuvą. Pretekstu pasitarnavo, matyt, jos pačios išprovokuotas pasienio incidentas.

,_v Kovo 11-ąją, t. y. tą pačią dieną, kai vokiečių kariuomenė įžengė į Austriją, prie Trasnykų kaimo (Merkinės valsčiuje) Lietuvos pasienio policininkas mirtinai sužeidė demarkacijos liniją perėjusį ir pradėjusį šaudyti lenkų pasienietį. Lyg pagal komandą Lenkijos spauda ir radijas pradėjo įnirtingą antilietuvišką kampaniją, o Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose vyko demonstracijos, kurių dalyviai reikalavo „žygiuoti į Kauną¹¹. Prie demarkacijos linijos buvo telkiama Lenkijos kariuomenė. .Svarstydami ultimatumo Lietuvai sąlygas, lenkai iš pradžių galvojo reikalauti, kad lietuviai viešai išsižadėtų Vilniaus ir demarkacijos liniją pripažintų kaip abiejų valstybių sieną.

Lietuvos padėtį komplikavo Berlyno pozicija. Kilus Lietuvos-Lenkijos karui, Vokietijos karinė vadovybė rengėsi tuoj pat užimti Klaipėdos kraštą ir didelę dalį Žemaitijos (iki pat Dubysos) ^бЭ. Tad Lietuvai buvo iškilęs padalijimo pavojus.

Palankią Lietuvai poziciją užėmė Sovietų Sąjunga ir Vakarų valstybės. Kovo 16 d. SSRS. užsienio reikalų liaudies komisaras M, Litvinovas išsikvietė Lenkijos pasiuntinį Maskvoje V. Gžy-bovskį ir įspėjo, ikad agresijos atveju Maskva denonsuos 1932 m. pasirašytą su Lenkija nepuolimo sutartį, pasilikdama veiksmų laisvę. Po dviejų dienų M. Litvinovas vėl pareiškė Lenkijos ambasadoriui, jog Maskva suinteresuota Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimu ir todėl nori, kad konfliktas būtų sureguliuotas taikiai⁷⁰. Savo ruožtu Prancūzija ir Anglija, bijodamos, jog dviejų šalių konfliktas gali virsti karu, į kurį įsitrauktų Vokietija bei SSRS, spaudė. Lenkijos vyriausybę, kad ji iš Lietuvos vyriausybės nereikalautų išsižadėti Vilniaus⁷¹.

Tokiomis aplinkybėmis Varšuva sumažino savo apetitą ir kovo 17 d. vakarą Lietuvos vyriausybei perduotame ultimatume reikalavo tik nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija. Ultimatumas negalėjo būti diskusijų objektu nei turinio, nei formos atžvilgiu. Priešingu atveju Lenkija grasino karu. Lietuvos vyriausybė per 48 val. turėjo duoti atsakymą⁷².

Valstybės saugumo policija visuomenės nuotaikas tomis grėsmingomis Lietuvai dienomis savo biuletenyje taip apibūdino: „Visi suprato, kad Lenkija verčianti atsisakyti Vilniaus. Dėl to gyventojai labai jaudinosi ir su nekantrumu laukė vyriausybės pasisakymo <...>. Tikėjosi, kad bus karas ir laukė mobilizacijos. Buvo pasiryžę kariauti¹¹. Lietuvos kariai taip pat „buvo tvirtai pasiryžę ginti Tėvynę <...>. Visi rūpinosi vienu — Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimu ⁷ⁱ“. Kovo 18 d. devynių organizacijų (šaulių, tautininkų, jaunalietuvių, pavasarininkų ir kt.) atstovai įteikė prezidentui memorandumą, raginusį vyriausybę atmesti lenkų ultimatumą.

Visų užsienio valstybių, taip pat Tautų Sąjungos atstovai primygtinai siūlė Lietuvos vyriausybei priimti, jų manymu, gana saikingus Lenkijos reikalavimus.

Tokiomis aplinkybėmis kovo 19 d., prezidentui pirmininkaujant, įvyko vyriausybės posėdis, kuriame dauguma ministrų pasisakė už Varšuvos reikalavimų priėmimą. Paprašytas pareikšti savo nuomonę kariuomenės vadas gen. S. Raštikis aiškino, kad mūsų kariuomenė viena su Lenkija kariauti negalinti ir todėl kariuomenės vadovybė yra linkusi taikiai spręsti konfliktą. Po tokio kariuomenės vado pasisakymo posėdžio dalyviai nutarė priimti Lenkijos ultimatumą⁷⁴.

Abi šalys užmezgė diplomatinius santykius. Į Kauną atvyko Lenkijos pasiuntinys F. Charvatas, o į Varšuvą — K. Škirpa (rudenį K- Škirpą perkėlus į Berlyną, jo vieton Varšuvoje paskirtas J. Šaulys). Buvo pasirašyti taip pat prekybiniai bei kultūriniai susitarimai. Atsinaujino susisiekimas tarp Kauno ir Vilniaus. Vievyje buvo įkurta pasienio muitinė.

Tauta skaudžiai išgyveno ultimatumo priėmimą. Žmones stebino „ne tiek pats ultimatumas, kiek jo besąlyginis priėmimas: jei šiandien priimamas ultimatumas, reikalaująs užmegzti diplomatinius santykius, tai netrukus galįs būti įteiktas ultimatumas, reikalaująs Lietuvos unijos su Lenkija¹¹⁷⁵.

Nors 1938 m. vasarą priimtoje naujoje šalies Konstitucijoje liko straipsnis, jog Vilnius yra Lietuvos Respublikos sostinė, daugelis žmonių ultimatumo priėmimą suvokė kaip faktinį Vilniaus atsižadėjimą. Juo labiau kad Varšuva ir toliau persekiojo Vilniaus krašto lietuvius, nerodė Lietuvai jokio geranoriškumo. 1938 m. gegužės 18 d. Vilniuje buvo uždaryta Lietuvių mokslo draugija. Neliko lietuviškų pamaldų Sv. Mikalojaus bažnyčioje, vienintelėje, kur iki tol girdėjosi lietuviškas žodis. 1938 m. rudenį, Lenkijai reikalaujant, Lietuvos vyriausybė uždarė 25 tūkst. narių turėjusią Vilniaus vadavimo sąjungą, taip pat Vilniaus fondą, jungusį 700 tūkst: žmonių ir finansiškai rėmusį Vilniaus krašto lietuvių veiklą. Nustojo eiti žurnalas „Mūsų Vilnius⁴⁴, o spalio 9-ąją pirmą kartą oficialiai nebuvo minima Vilniaus gedulo diena. , \

Ultimatumo priėmimas buvo moralinis smūgis ir taip pašlijusiam prezidento A. Smetonos prestižui (juk dar tik 1938 m. sausio 5 d. jis kalbėjo: „Lenkija <,..> neprivers Lietuvos pasirašyti neteisingą sutarti ir užmegzti su jąja santykius⁴⁴), taip pat visam autoritariniam režimui. Kaune ir kituose miestuose vyko protesto mitingai. Garsiausiai savo nepasitenkinimą reiškė jaunimas. Studentų organizacijos, net tautininkų įtakoje buvę neolituanai, smerkė kapituliacinę vyriausybės politiką.

Priėmus Lenkijos ultimatumą, suaktyvėjo opozicinių jėgų veikla. Susikūrė valdžios paleistų krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų partijų veikėjų sąjunga, gavusi Ašies vardą. Jos atstovai norėjo įteikti Ministrų kabinetui memorandumą, kuriame reikalavo sudaryti naują koalicinę vyriausybę. Ministrų kabinetui atsisakius priimti memorandumą ir net kalbėtis su delegatais, opozicinės jėgos, pavadinusios šį dokumentą atsišaukimu j tautą ir vyriausybę, atspausdino jį ir platino visuomenėje. Jame, lie kita ko, buvo sakoma: „Prievartos pažeminta vyriausybė negali 'atstovauti Lietuvai ir ginti jos reikalų. Konsoliduoti tautą pavojaus valandoje, surišti ją ir paskatinti vieningam žygiui, sukelti jok pajėgumą ir padaryti atsparią jos laukiantiems sunkiems išbandymams gali tik nauja, koalicijos pagrindais sudaryta ir visiems mūsų valstybiškai nusistačiusiems sluoksniams atstovaujanti vyriausybė" ^7B.

Nauja vyriausybė buvo sudaryta, tačiau ne tokia, kokios tikėjosi opozicija. Kovo 24 d. кип. V. Mironas, vienas LTS vadovų, Lietuvos suartėjimo su Lenkija šalininkas, prezidento pavestas suformavo naują Ministrų kabinetą. Anot A. Merkelio, tai^-buvo pats tautininkiškiausias iš visų iki tol buvusių kabinetų. Be paties premjero, dar 5 rųinistrai buvo žymūs LTS veikėjai (J. Tūbelis — žemės ūkio, J. Tonkūnas — švietimo, J. Indrišiū-nas — finansų, S. Stanišauskis — susisiekimo, B. Masiulis — teisingumo). Krašto apsaugos ministro pareigas ėjo gen. S. Raštikis, o užsienio reikalų — nepartinis S. Lozoraitis. V. Mirono Ministrų kabinete, kaip ir ankstesnėse vyriausybėse, opozicijos atstovų nebuvo.

Nepasitvirtino taip pat opozicijos viltys, kad bus bent kiek liberalizuotas šalies valdymas. Balandžio 9 d. naujasis premjeras Seime pareiškė: ,,Jeigu 1926 m. mes buvome priversti imtis nepaprastų priemonių, mūsų valstybės vairui pakreipti į kitas vėžes, tai tuo labiau dabar <...> negalime mes iš tos vagos iškrypti “ ⁷⁷.

1938 m. suaktyvėjo voldemarininkai, orientavęsi Į hitlerinę Vokietiją ir net naudojęsi finansine jos parama. Savo štabą jie įkūrė Klaipėdoje, kurioje buvo palankesnės sąlygos politinei jų veiklai. 1938 m. pabaigoje pradėjo megztis voldemarininkų ir V. Mirono kabinetu nusivylusių Ašies veikėjų sąjunga. Gruodžio mėnesį Klaipėdoje susirinkę visų opozicinių jėgų atstovai įsteigė Lietuvos aktyvistų sąjungą, o 1939 m. pradžioje pradėjo leisti laikraštį „Bendras žygis¹¹. Tačiau sąjunga labai greit iširo, nes krikščionys demokratai ir liaudininkai bijojo susikompromituoti bendradarbiavimu su prohitleriškai nusiteikusiais voldemarinin-kais.

1938 m. gruodi buvo iš dalies reorganizuota V. Mirono vyriausybė. Užsienio reikalų ministru tapo iki tol viceministro pareigas ėjęs J. Urbšys, krašto apsaugos — gen. K. Musteikis (S. Raštikiui, matyt, svarbesnis buvo kariuomenės vado postas), žemės ūkio —- J. Skaisgiris (J. Tūbelis sunkiai sirgo ir negalėjo eiti pareigų). Matyt, norėdamas „prisijaukinti¹¹ voldemarininkus, A. Smetona į antrą V. Mirono kabinetą įtraukė ir 2 jų atstovus (K. Germaną paskyrė susisiekimo, o J. Gudauskį — teisingumo ministru).

Didžiulis visuomenės nepasitenkinimas valdžia, opozicijos veiklos pagyvėjimas, valdančiosios partijos nesutarimai (1938 m. Lietuvių tautininkų sąjungoje susiformavo radikalusis, apie „Vairo¹¹ žurnalą spietęsis sparnas, kurį erzino A. Smetonos ir jo ,.senosios gvardijos"—J. Tūbelio, V. Mirono, K. Sakenio bei kitų— neveiklumas, bereikalingas, jų nuomone, nuolaidžiavimas opozicijai. Žymiausi jaunieji radikalai buvo D. Cesevičius, V. Rastenis, B. Dirmeikis, J. Statkus, B. Raila ir kt.), dažni vyriausybės kaitaliojimai rodė, jog 1938 m. kovo mėn., priėmus Lenkijos ultimatumą, Lietuvoje prasidėjo politinė krizė. Pasak žymiausio mūsų išeivijos istoriko V. Trumpos, „vienas ryškiausių tos politinės krizės Lietuvoje signalų buvo Juozo Tūbelio vyriausybės, kuri mažne per visą dešimtmetį kaip kokia Gibraltaro uola buvo stipri ir pastovi, griuvimas ir jos pakeitimas efemeriška kunigo Vlado Mirono vyriausybe. Ir toliau tos vyriausybės gana kaleidoskopiškai keitėsi, kas diktatūriniam režimui nieko gero nelėmė. Tiesa, Smetona išsilaikė iki pat šios krizės galo, bet jo autoritetui Lenkijos ultimatumu buvo sušertas baisus smūgis" ^7S.

Nespėjo dar Lietuva atsigauti nuo šoko, ištikusio ją priėmus Lenkijos ultimatumą, o iš vakarų pusės jau tvenkėsi nauji debesys. 1938 m. kovo 25 d. Berlynas pareikalavo, kad Lietuvos vyriausybė panaikintų Klaipėdos krašte karo padėtį, saugumo policiją, cenzūrą vokiečių spaudai, apribotų Kauno skiriamo gubernatoriaus valdžią, kėlė ir kitų reikalavimų, kurių esmė — nevaržyti antilietuviškos vietos nacių veiklos⁷⁹. Lietuva apie šį šiurkštų kišimąsi į jos vidaus reikalus informavo 1924 m. Klaipėdos sutarties signatares Angliją ir Prancūziją. Tačiau Londonas ir Paryžius, nuolaidžiaudami Hitleriui, patarė Lietuvai nusileisti. Kitos dvi sutarties signatarės — Italija ir Japonija — buvo Vokietijos sąjungininkės ir atvirai rėmė Berlyną. V. Mirono vyriausybė, tikėdamasi bent nominaliai išlaikyti savo valdžią Klaipėdos krašte, iki metų pabaigos patenkino beveik visus Berlyno reikalavimus.

Slogų įspūdį lietuviams padarė gėdingas Anglijos bei Prancūzijos sandėris su Berlynu Miunchene ir Sudetų srities atplėši-mas nuo Čekoslovakijos kaip to sandėrio padarinys. Spalio 3 d. „XX amžius" rašė: „Bendroji tendencija aiški: lyginti konfliktus mažųjų valstybių sąskaita. Pirmoji sąskaita jau apmokėta, ir ją apmokėjo Praha. Lauksim ir žiūrėsim, kam dabar ateis eilė". Atvirai rašyti apie Lietuvai gresiantį pavojų laikraščiams neleido cenzūra.

Nespėjęs suvirškinti Sudetų, Hitleris spalio 21 d. pasirašė slaptą direktyvą, kad Vokietijos ginkluotosios pajėgos kiekvienu metu būtų pasirengusios ne tik „likviduoti likusią Čekoslovakijos dalį", bet ir „užimti Memelio kraštą".

1939 m. sausio 16 d. Lietuvos visuomenė paminėjo Klaipėdos krašto atgavimo 16 metų sukakti. Tačiau jubiliejus buvo liūdnas. Lapkričio 1 dieną panaikinus karo padėti, iš Berlyno diriguojami Klaipėdos naciai elgėsi vis įžūliau. Jie rengė triukšmingas demonstracijas, kurių dalyviai skandavo „Heil Hitler!¹¹ ir atvirai reikalavo susijungti su Vokietija. Paleistas iš kalėjimo E. Noimanas sujungė visas vokiečių organizacijas į Kultūrbundą ir pasiskelbė Klaipėdos krašto vokiečių fiureriu. Vokietijos SA pavyzdžiu naciai pradėjo kurti smogikų būrius, kurie užpuldinėjo lietuvius. Iš autonominių įstaigų buvo pašalintas Lietuvos Respublikos herbas — Vytis ir prezidento portretas. Gruodžio 31 d. seimelio rinkimuose visos vokiečių partijos susivienijo ir, panaudojusios III reiche išmėgintus metodus—demagoginius pažadus, grasinimus, terorą ir net politines žudynes, laimėjo: gavo 25 vietas iš 29.

Tuo tarpu Lietuvos vyriausybė slėpė nuo tautos Klaipėdos krašte susidariusią padėtį. Gruodžio 1 d. ministras pirmininkas V. Mironas seime pareiškė, jog Lietuvos santykiai su Vokietija yra normalūs ir geri, o gandai apie Vokietijos kėsinimąsi į Klaipėdos kraštą — melagingi ir prasimanyti⁸⁰.

1939 m. pavasarį Hitleriui užgrobus Čekoslovakiją, Lietuvą užvaldė baimė, nes visi suvokė, jog atėjo eilė Klaipėdai. Ilgai laukti nereikėjo. Kovo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribentropas priėmė per Berlyną iš naujojo popiežiaus Pijaus XII intronizacijos iškilmių grįžtantį Lietuvos užsienio reikalų ministrą J. Urbšį ir įteikė jam ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama grąžinti Vokietijai Klaipėdos kraštą. Jeigu Lietuvos vyriausybė tai padarysianti gražiuoju, tai Berlynas esą pasiryžęs ,>patenkinti Lietuvos interesus Klaipėdos uoste. Tačiau jei Lietuvos vyriausybė nenorėtų eiti šiuo keliu, tai Klaipėdos kraštas būtų grąžintas Vokietijai kitu keliu. Jeigu ten Įvyktų susidūrimų ir žūtų bent vienas vokietis, <„.> tada jau tuo reikalu užsiimtų kariuomenė, kuri, pradėjusi žygį, nežinia kur sustotų'^{1 81}.

Apie Berlyno ultimatumą Lietuvos vyriausybė informavo Klaipėdos konvencijos signatares, taip pat gretimas valstybes. Italija ir Japonija Vokietijos vyriausybės reikalavimams pritarė, o Prancūzija bei Anglija apgailestavo, tačiau pareiškė nieko padėti Lietuvai negalinčios. Sovietų Sąjunga laikėsi nuošaliai {J. Stalinas, matyt, jau brandino sąjungos su Hitleriu idėją), o Lenkija, nujausdama, jog po Klaipėdos ateis Gdansko eilė, norėjo, kad Lietuva priešintųsi Vokietijai⁸². Lietuva gavo žinių, jog Rytprūsiuose pergrupuojama Vokietijos kariuomenė, o vokiečių laivų eskadra su Hitleriu viename iš jų plaukia į Klaipėdą.

Kovo 21 d. vyriausybės posėdyje, kuriam pirmininkavo prezidentas, buvo nutarta, jog nėra kitos išeities, kaip priimti Vokieti jos reikalavimą. Tokiam vyriausybės sprendimui turėjo įtakos ir posėdyje dalyvavusių kariuomenės vado gen. S. Raštikio bei kariuomenėse štabo viršininko gen. J. Černiaus nuomonė, kad Lietuvos ginkluotosios jėgos neįstengtų vokiečiams priešintis nė trijų dienų ⁸³

Vėlų kovo 22-osios vakarą. J. Urbšys ir J. Ribentropas Berlyne pasirašė Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai sutartį:

1 str. Versalio sutartimi nuo Vokietijos atskirtas Klaipėdos kraštas nuo šios dienos vėl sujungiamas su Vokietijos reichu.

2 str. Iš Klaipėdos krašto bus tuojau evakuotos Lietuvos karinės ir politinės pajėgos.

3 str. Atsižvelgiant į ūkinius Lietuvos interesus, Klaipėdos uoste Lietuvai bus įsteigta laisvoji zona.

4 str. Abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš kitą jėgos ir neremti prieš vieną kurią iš jų nukreiptos trečiosios .jėgos.

4-asis sutarties straipsnis iš esmės reiškė abiejų valstybių nepuolimo sutarti.

Piliulei pasaldinti (Berlynas tikėjosi primesti Lietuvai savo protektoratą ir todėl darė nuolaidų) kartu buvo pasirašytas sutarties priedas, davęs teisę Lietuvai 99 metus laisvai, nemokant nuomos, naudotis dalimi uosto, vadinamąja laisvąja zona, taip pat gabenti per Klaipėdos kraštą į uostą savo prekes.

Kovo 22-osios rytą, t. y. dar iki sutarties pasirašymo, Klaipėdos naciai užėmė Lietuvos Respublikos įstaigas: muitinę, paštą, radiofoną. Lietuviai ir žydai pradėjo bėgti į Didžiąją Lietuvą. Kovo 23 d. į Klaipėdos kraštą įžengė Vokietijos kariuomenė, o į uostą įplaukė laivas „Deutschland¹*, atgabenęs A. Hitlerį, entuziastingai sutiktą vietos vokiečių.

Kovo 24 d. JAV valstybės departamento sekretoriaus pavaduotojas S. Velsaą (Welles) pareiškė, kad Amerika nepripažįsta Klaipėdos prijungimo prie Vokietijos. Tačiau apskritai pasaulis Klaipėdos užgrobimo beveik nepastebėjo. Juo labiau kad Europos padangę gožė sunkesni debesys: kovo 24 d. J. Ribentropas pareikalavo iš Lenkijos Dancingo (Gdansko). Ką reiškė pasauliui Klaipėdos kraštas, palyginti su Austrija, Čekoslovakija, Lenkija.

Skaudėjo širdį tik lietuviams. Prarastas kraštas sudarė 5 procentus (2 848 km²) visos Lietuvos teritorijos, o j"ame gyveno tik 6 procentai (per 150 tūkst.) šalies gyventojų. Tačiau Klaipėda — vienintelis Lietuvos uostas, vartai į pasaulį, per kuriuos vyko 80 procentų šalies užsienio prekybos. Lietuva neteko daugiau kaip dviejų trečdalių (70 km) ir taip siauro savo pajūrio. Klaipėdos krašte buvo sutelkta beveik trečdalis (30,7 procento) Lietuvos pramonės (visa celiuliozės, mineralinių trąšų, faneros gamyba, beveik visa medvilninių audinių, didesnė pusė medžio apdirbamosios, popieriaus pramonės). Per 16 metų Lietuva buvo investavusi į Klaipėdos krašto ūkį per 100 mln. Lt (apie 40 mln. Lt uostui plėsti). Netekus Klaipėdos, gerokai sumažėjo valstybės

33

3. Lietuva 1938—1953 metais.

biudžeto pajamos. Teko priglausti ir šelpti daugiau kaip 10 tūkst. Klaipėdos krašto pabėgėlių. Dar skaudesnė negu materialiniai nuostoliai buvo moralinė žaizda.

Kaip ir prieš metus, lenkų ultimatumo dienomis, Lietuvai vėl iškilo klausimas: priešintis smurtui ar ne. Kovo 22 d. „Lietuvos aidas" rašė: ,,<...> Lietuva pastatyta prieš dilemą: arba perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai, arba pastatyti j pavojų visos valstybės nepriklausomybę. Tegul kiekvienas lietuvis atsako į šį klausimą pagal savo sąžinę ir pilietinę išmintį. Mums atrodo, kad reikėjo pasirinkti tą kelią, kuriuo eidami mes galime nustoti vieno sąnario, bet galime išgelbėti savo brangiausią turtą — laisvę".

Klaipėdos netektis dar labiau negu prieš metus priimtas Lenkijos ultimatumas išklibino autoritarinio režimo pamatus. Pasak J. Audėno, „žmonės pilna burna šnekėjo apie tautininkų valdymo bankrotą. Valdžios sferos, kariuomenė, jaunimas ir visa tauta aiškiai ir jau atvirai sakė, kad taip toliau tęstis negali, kad reikia pakeitimų, <...> greito ir radikalaus valdžios pertvarkymo"⁸⁴. Tai liudija ir tuometinės vyriausybės nario generolo K. Musteikio prisiminimai: „Klaipėdos netekus, nuotaika visame krašte .pasidarė prislėgta. Visus apėmė baimė, netikrumas. Kaip galima verstis be Vilniaus ir be Klaipėdos? Opozicija kaltino prezidentą, tautininkus, kad kraštą nuvedė į tokią tragišką būklę. Visur buvo girdima balsų, kad reikia visiems bendromis jėgomis gelbėti tai, kas dar buvo likę⁸⁵". O pasak S. Raštikio, buvo net šūkių nuversti vyriausybę, „ir tokiems šūkiams nuotaikos buvo labai palankios" ⁸⁸.

1939 m. pavasari suaktyvino veiklą valdžios uždarytų opozicinių partijų vadovai. Krikščionių demokratų ir liaudininkų atstovų grupė, pasitelkusi voldemarininkus, aplankė ministrą pirmininką V. Mironą ir pasiūlė sudaryti koalicinę vyriausybę, kuria pasitikėtų kraštas. Tą patį prezidentui siūlė ir kariuomenės vadovybė.

Visuomenėje tapo populiari Patriotinio fronto, jungiančio visas patriotines jėgas, steigimo idėja. Kovo 27 d. „Lietuvos žiniose" buvo paskelbtas vyriausybės globojamos Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos kreipimasis į visuomenę: „Tučtuojau imkime organizuoti <...> patriotinį frontą, kuris visa tautos galia pasipriešintų Lietuvos nedraugų pasikėsinimams į (mūsų laisvę! <...> Visomis jėgomis turime gintis! Daugiau—nė pėdos lietuviškos žemės be kovos!" Po kelių dienų gausiame VDU studentų mitinge buvo nutarta steigti akademinį Patriotinio fronto skyrių, o priimtoje rezoliucijoje reikalaujama uždaryti LTS ir amnestuoti politinius katinius⁸⁷. Balandžio 3 d. Valstybės saugumo departamento direktorius A. Povilaitis konstatavo: „Mintis apie šio (Patriotinio.— L. T.) fronto organizavimąsi yra pasklidusi jau visame krašte. Daugiausia šiuo frontu domisi buvusieji tariamos opozicijos žmonės. Kai kur jau yra padarytį tuo reikalu konkretūs žygiai, o kitur prašoma leidimo šaukti susirinkimus lokiam frontui kurti*^{1 S8}.

1939 m. pavasarį visos politinės Lietuvos jėgos vardan nepriklausomybės išsaugojimo kvietė stiprinti vienybę, tačiau suprato ją nevienodai. Tautininkams bei jų šalininkams vienybė buvo besąlygiškas autoritarinio režimo rėmimas, o opozicija neįsivaizdavo jos be lygių sąlygų visų politinių jėgų veiklai, t. y. be politinio gyvenimo demokratizavimo, opozicijos atstovų įsileidimo Į vyriausybę.

1938—1939 m. apie nepriklausomybės gynimą demagogiškai prabilo ir pogrindyje veikusi komunistų partija, kuri 20 metų koneveikė „buržuazinę Lietuvą** ir niekada nebuvo atsisakiusi minties prijungti ją prie bolševikinės Rusijos. Komunistinės jėgos Lietuvoje buvo negausios. 1939 m. LKP turėjo apie 1,5 tūkst. narių, iš kurių du trečdaliai buvo lietuviai, kiti — žydai, lenkai, rusai, vokiečiai. Komjaunuolių skaičius 4-o dešimtmečio antroje pusėje padidėjo nuo 0,5 iki 1 tūkst. Dar; 5—6 tūkst. žmonių buvo MOPR’o (Meždunarodnaja organizacija pomošči borcam revo-liuciji), šelpusio kalėjimuose sėdėjusius komunistus, nariai. Tačiau esant sunkioms ekonominėms gyvenimo sąlygomis ir stiprėjant nepasitenkinimui A, Smetonos valdymu, komunistų partijos įtaka kai kuriems visuomenės sluoksniams, daugiausia miestų bei kaimų varguomenei ir kairiajai inteligentijai, buvo didesnė negu jos narių skaičius.

Vienas komunistų partijos veiklos metodų, ypač praktikuotas 1938—1939 m.,— skverbtis į „buržuazines** ir net „fašistines" (tautininkiškos ideologijos) organizacijas siekiant jas užkariauti iš vidaus. Ir ši komunistų taktika nebuvo visiškai bevaisė, Nevi-sais duomenimis, į Saulių sąjungą įstojo 75, į Lietuvos jaunimo sąjungą (LJS) —53 komunistai, jaunalietuviais tapo 14, sionistinių žydų organizacijų nariais —22, o iš viso —beveik 200 komunistų ⁸⁹. 4-o dešimtmečio antroje pusėje taip pat kairėjo kai kurios politinės, visuomeninės bei kultūrinės organizacijos. 1936 m. valdžios uždarytos liaudininkiškos pakraipos Lietuvos jaunimo sąjungos valdybos nariai buvo J. Paleckis, M. Gedvilas, A. Drobnys, V. Knyva, P. Kežinaitis, A. Tornau, J. Vaišnoras, 1940 m. užėmę vadovaujančius postus sovietinėje Lietuvos valdžioje. Paskutiniuoju metu ši organizacija iš esmės buvo virtusi komjaunimo filialu. Prosovietinė srovė ryškėjo Lietuvių draugijoje SSRS kultūrai pažinti, Laisvamanių etinės kultūros draugijoje, kai kuriose žydų jaunimo organizacijose.

Inteligentų sielas bei protus „žvejojo** ir Sovietų pasiuntinybė Kaune, rengusi ekskursijas bei keliones į „nugalėjusio socializmo šalį'*. Kauno literatai, artistai ir menininkai, lengvatinėmis sąlygomis keliavę po SSRS, grįždavo nuoširdžiai susižavėję „milžiniškais sovietų laimėjimais** (eilinių „kolchozų** ir koncla-gėrių jiems nerodydavo), puikiomis kūrybinio darbo sąlygomis ir paskaitų salėse bei laikraščių puslapiuose dalijosi įspūdžiais su Lietuvos žmonėmis. J. Paleckis knygoje „SSRS mūsų akimis¹¹ tvirtino nematęs Maskvoje girto ir neišgirdęs keiksmažodžių, kurie taip buvo būdingi carų Rusijai. Nuolatiniai pasiuntinybės „arbatėlių¹¹, garsėjusių valgių bei gėrimų prašmatnumu (lėšų tam negailėjo, nors sovietų liaudis skurdo ir badavo), lankytojai buvo P. Cvirka, L. Gira, A. Venclova, A. Staškevičiūtė, V. Girdzijauskas ir kiti inteligentai. Visi jie vėliau, 1940 m. vasarą, buvo išrinkti į „Liaudies¹¹ seimą arba gavo aukštus postus.

Kaip eiliniai Lietuvos žmonės įsivaizdavo gyvenimą Sovietų Sąjungoje gana taikliai savo atsiminimuose aprašo buvęs tremtinys A. Šerėnas: „Laikraščiuose ir žurnaluose buvo spausdinami straipsniai apie Maskvos metro statybą, penkmečius, apie žemės ūkio laimėjimų parodos atidarymą ir V. Čkalovo skrydį. Kinematografas rodė kronikas apie papaniniečių sutikimą ir Magnit-kos statybą. Darbininkai, valstiečiai ir dauguma inteligentų buvo įsitikinę, kad Sovietų Sąjungoje visi dirba ir gauna atlyginimą pagal nuopelnus („koks Jurgis, tokia ir kepurė¹¹), kad nėra vargšų ir turtuolių, nėra engiamųjų ir persekiojamųjų, visi gyvena nelabai turtingai, bet ir nebadauja. Trumpose žinutėse aprašomi trockininkų, bucharininkų ir kariškių (V. Bliucherio, M. Tucha-čevskio, J. Uborevičiaus ir kt.) teismai buvo vertinami kaip visiškai normalus reiškinys. <...> Juk Lietuvoje taip pat teisė premjero Augustino Voldemaro šalininkus ir plečkaitininkus¹¹⁹⁰.

Didėjant šalyje politinei įtampai ir vis labiau smunkant prezidento autoritetui, A. Smetona buvo priverstas laviruoti ir įsileisti į vyriausybę opozicijos atstovų. Kovo 28 d. Respublikos prezidento patvirtintoje gen. J. Černiaus sudarytoje „vieningo darbo¹¹ vyriausybėje krikščionis demokratas K. Bizauskas užėmė ministro pirmininko pavaduotojo, o kitas tos pačios partijos veikėjas L. Bistras — švietimo- ministro pareigas. Liaudininkai J. Krikščiūnas ir A. Tamošaitis tapo žemės ūkio ir teisingumo ministrais. Užsienio reikalų ministro poste išliko J. Urbšys, krašto apsaugos— K. Musteikis, vidaus reikalų ministru tapo buvęs karinis atašė Maskvos pasiuntinybėje gen. K. Skučas, o susisiekimo ministru buvo paskirtas voldemarininkams artimas K. Germanas.

Tačiau ši vyriausybė — ne koalicinė, nes opozicinių srovių veikėjai buvo pakviesti į Ministrų Tarybą kaip privatūs asmenys, o ne kaip partijų atstovai. Nei ministrai, nei jų partijos realios įtakos valstybės reikalams neturėjo. Naujasis premjeras buvo kadrinis karininkas ir blankus politikas. Valdžios vairą toliau tvirtai laikė A. Smetona, nedarydamas nuolaidų opozicijai. Jokių šalies valdymo demokratizavimo požymių nesimatė. Balandžio 3 d. vyriausybė atmetė Patriotinio fronto kūrimo idėją ir siūlė visiems telktis apie suvalstybintą Saulių sąjungą. Netrukus ji uždraudė rengti susirinkimus bei mitingus, raginusius kurti Patriotinį frontą. Opozicinės jėgos nusivylė.

Balandžio 5 d, ministro pirmininko J. Černiaus Seime perskaityta „vieningo darbo“ vyriausybės deklaracija, anot A. Merkelio, buvo blanki, kartojanti ankstesnių vyriausybių teiginius, „Nors naujoji vyriausybė sako į darbą stojanti tautai sunkiu metu, kuris iš jos pareikalausiąs visos eilės naujų uždavinių ir naujų problemų, tačiau pačioje_ deklaracijoje tie uždaviniai ir problemos nekeliamos <...>. Iš deklaracijos atrodo, lyg Lietuva gyventų savo nepriklausomybės vidudienį, o ne sutemas, kurios pradėjo ją gaubti. Tarptautinės politikos raida Lietuvai kaskart darėsi nepalankesnė, grėsmingesnė, šuoliais artėjanti prie katastrofos" ⁹¹. Lietuvos vadovai to lyg ir nejuto.

1939 m. pavasarį pradėjo ryškėti esminiai Europos politikos pokyčiai. Anglija bei Prancūzija, ligi tol nuolaidžiavusios Hitleriui, pasijuto apgautos ir nusprendė priešintis. O Sovietų Sąjunga, uoliausia kolektyvinio saugumo sistemos šalininkė, nutarė tartis su Vokietija ir kartu dalytis Europą. Nuo pavasario vykusios slaptos SSRS—Vokietijos derybos baigėsi sėkmingai ir rugpjūčio 23 d. J. Ribentropas ir V. Molotovas pasirašė Nepuolimo sutartį bei slaptuosius jos protokolus, pagal kuriuos Sovietų Sąjungos interesų sferai atiteko Suomija, Estija, Latvija, rumuniškoji Besaęabija ir visa rytinė Lenkija iki pat Vyslos upės, o Vokietijai— likusi Lenkijos dalis ir Lietuva⁹².

Užsitikrinę saugų užnugarį Rytuose, vokiečiai ankstų rugsėjo I-osios rytą užpuolė Lenkiją. Savo ruožtu lenkų sąjungininkės Anglija ir Prancūzija rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

[ karą su Lenkija Vokietija stengėsi įtraukti ir Lietuvą. Dar rugpjūčio pabaigoje Berlynas Lietuvos vyriausybei leido suprasti, kad netrukus ji galėsianti atsiimti geidžiamąjį Vilnių. Kilus karui, Vokietijos užsienio reikalų ministerija tris kartus per Lietuvos pasiuntinį Berlyne K. Škirpą siūlė Lietuvos vyriausybei atsiimti Vilnių, žadėdama Lietuvos kariuomenę paremti aviacija ir tankais. Rugsėjo 14 d. K. Škirpai buvo perduoti J. Ri- ' bentropo žodžiai: „Lietuva turi skubiai, veikti, skubiai žygiuoti, skubiai, skubiai".

Vokietijai, be abejo, nebuvo reikalinga Lietuvos karinė parama. Berlynas norėjo įtraukti mūsų šalį į karą su Lenkija dėl kitų priežasčių. Siųsdama savo kariuomenę į Vilnių, Lietuva pirmiausia butų parėmusi Berlyną moraliai — parodžiusi pasauliui, kad su lenkais kariauja ne vieni vokiečiai. Antra, Vokietija būtų lengviau įgyvendinusi rugpjūčio 23 d. susitarimą ir pavertusi Lietuvą savo satelite, primesdama jai protektoratą.

Tačiau Lietuvos vyriausybė nesvyruodama atmetė Berlyno siūlymus ir nepasidavė visiems gundymams bei vilionėms. Dar 1939 m. sausio 10 d. Seimas priėmė Lietuvos neutralumo įstatymą. Pirmąją karo dieną Respublikos prezidentas pakartotinai paskelbė, kad Lietuva — neutrali valstybė ir draudžiami visi veiksmai, žeidžiantys neutralumą.

Uoliausiai neutralumą gynė A. Smetona. Jis buvo Įsitikinęs, kad Vokietija karą galiausiai pralaimėsianti ir vargas būsiąs Lietuvai, jeigu jinai susidėsianti su vokiečiais. Lietuvos neutralumo idėjai visiškai pritarė ir krikščionių demokratų bei liaudininkų vadovai. Didelį spaudimą Lietuvai, kad nepaklustų Berlynui, darė Anglija bei Prancūzija. Anglijos reikalų patikėtinis Kaune T. Prestonas net turėjo su savimi karą Lietuvai skelbiančią notą ^9a.

Tačiau šalyje buvo jėgų, maniusių, jog Lietuva padarys nepataisomą klaidą, jeigu nepasinaudos tokia puikia proga ir ne-atsiims sostinės, į kurią ji turėjo ir moralinę, ir juridinę teisę. Didžiausi žygio i Vilnių šalininkai buvo voldemarininkai. Taip galvojo ir radikalieji jaunieji tautininkai, o ypač Lietuvos pasiuntinys Berlyne K. Škirpa. Jis, veiklos žmogus, buvo įsitikinęs, jog blogiausia politika yra pasyvumas ir plaukimas pasroviui. K. Škirpa manė, kad karą laimės Vokietija ir todėl Lietuva neturinti kitos išeities, kaip eiti išvien su Berlynu ir atsiimti Vilnių. Jis karštai įtikinėjo vyriausybę, jog, einant išvien, Vokietija suteiksianti Lietuvai mažiausiai Slovakijos statusą⁹⁴.

Lietuvos vyriausybės politika Vilniaus klausimu labai patenkinta buvo Maskva. 1940 m. liepos i d. V. Molotovas visiškai nuoširdžiai kalbėjo V. Krėvei: „Nenuslėpsiu nuo tamstos, kad tuo faktu (Berlyno siūlymu Lietuvai atsiimti Vilnių.— L. T.) mes buvome netikėtai užklupti ir labai susirūpinę. Jeigu Lietuva būtų paklausiusi vokiečių vyriausybės reikalavimų ir kartu pasisakiusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus iškištu vokiečių placdarmu, išeigos punktu karo atveju su mumis. O imtis prieš ją kurių nors priemonių nebūtume galėję, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome ir nenorime. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos vyriausybė neišdrįso .paklausyti vokiečių, atsisakė ginkluota ranka užimti Vilnių ir kartu neteko vokiečių pasitikėjimo" ^9S.

Beveik dvidešimt metų šaukus „Mes be Vilniaus nenurimsim!", tokia Lietuvos vyriausybės pozicija nebuvo logiška. Lietuvai nepavyko išlaikyti ir neutralumo, tik jis buvo paaukotas ne Berlynui, o Maskvai. Nenorėdami atsiimti Vilnių patys, lietuviai jį priėmė iš Stalino rankų. Politiniu ir moraliniu atžvilgiu tai nebuvo tas pats.

Karinis Vokietijos pranašumas išryškėjo jau pirmosiomis karo dienomis. Iki rugsėjo vidurio vokiečiai užėmė didesnę Lenkijos dalį ir apsupo Varšuvą. Rugsėjo' 17 d., j karą prieš Lenkiją įstojo ir Sovietų Sąjunga. Po poros dienų Raudonoji armija užėmė Vilnių, o rugsėjo 21 d. jos daliniai pasiekė administracijos liniją, skyrusią Lietuvą nuo lenkų okupuoto Vilniaus krašto. Sovietų Sąjunga tapo artimiausia Lietuvos kaimyne.

Bėgdami nuo Raudonosios armijos, demarkacijos liniją perėjo ir Lietuvoje buvo internuoti apie 34 tūkst. Lenkijos karių bei 2 tūkst. civilių asmenų. Lietuvos Raudonasis kryžius rūpinosi jų įkurdinimu '(Birštono, Kulautuvos, Palangos vasarvietėse, taip pat Ukmergėje, Rokiškyje bei kitose vietose), maitinimu, rinko internuotiems lenkams drabužių, maisto, knygų siuntas. Bėgliai nemažai kainavo ir Lietuvos iždui, nes iš tarptautinių organizacijų gaunamų lėšų neužteko. jTrražų Lietuvos vyriausybės ir visuomenės elgesį su internuotais kariais pripažino tuometinis Lenkijos karo atašė Kaune L. Mitkievičius, taip pat pokario Lenkijos istorikai.

Nelikus politiniame Europos žemėlapyje Lenkijos, sumažėjo Baltijos valstybių išlikimo galimybės. Anksčiau jos, ypač Lietuva, laviravo tarp trijų jėgų: Berlyno, Maskvos ir Varšuvos, už kurios pečių stovėjo Vakarų šalys. Dabar galimybės laviruoti sumažėjo, o Maskva ir Berlynas galėjo laisvai įgyvendinti rugpjūčio 23 d. sandėrį. Rugsėjo 20 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerija baigė rengti Vokietijos reicho ir Lietuvos Respublikos gynybos sutarties projekto pagrindinius principus, pagal kuriuos ,,nekenkdama savo, kaip valstybės, nepriklausomybei, Lietuva pasiduoda Vokietijos reicho globai-¹, sudaro su ja karinę konvenciją, glaudžiai susiriša ekonomiškai ^9fi. Si sutartis reiškė ne ką kitą kaip Vokietijos protektoratą Lietuvai. Užsienio reikalų ministras J. Urbšys buvo pakviestas rugsėjo 23 d. susitikti su J. Ribentropu, kuris būtų jam pasiūlęs pasirašyti minėtąjį dokumentą. Tačiau paskutinėmis valandomis J. Urbšio kelionė buvo atšaukta, nes J. Stalinas ir A. Hitleris jau brandino naują sandėrį.

Supdami Varšuvą ir persekiodami lenkų kariuomenę, vokiečiai forsavo Vyslą ir užėmė rytinę Varšuvos vaivadijos dalį, taip pat Liublino sritį, t. y. žemes, kurios rugpjūčio 23 d. susitarimu buvo atiduotos Sovietų Sąjungai. Teritoriniams klausimams galutinai sureguliuoti ir abiejų valstybių bendradarbiavimui išplėsti J. Ribentropas antrą kartą atskrido į Maskvą ir po neilgų, bet, jo žodžiais, vaisingų derybų su J. Stalinu bei V. Molotovu rugsėjo 28 d. pasirašė Vokietijos—SSRS sienos ir draugystės sutartį, kuri kaip ir pirmoji, rugpjūčio 23 d., sutartis turėjo slaptuosius priedus. Mainais už lenkų žemes į rytus nuo Vyslos (rytinę Varšuvos vaivadijos dalį, Liublino vaivadiją ir vadinamąjį Suvalkų trikampį) Berlynas atidavė Maskvai Lietuvą, pasilikdamas tiktai nedidelę lietuviškosios Užnemunės dalį į pietvakarius nuo linijos Širvinta (dabar Kutuzovas, Kaliningrado sr.)— Pilviškiai—Marijampolė-^Simnas—Sapackinė, t. y. visą Vilkaviškio apskritį, trečdalį Marijampolės, penktadalį Lazdijų ir penkioliktąją dalį Alytaus apskrities. Šioje teritorijoje gyveno per 184 tūkst. žmonių⁹⁷.

Primetusi savitarpio pagalbos sutartis Estijai (09. 28.) bei Latvijai (10. 05.) ir išsiderėjusi Lietuvą, Sovietų Sąjunga nedelsė nė dienos. Jau rugsėjo 29 d. V. Molotovas pasikvietė į Kremlių Lietuvos pasiuntinį Maskvoje L. Natkevičių ir pabrėžė, kad būtina aptarti tolesnius abiejų šalių santykius ir tam į Maskvą turi atvykti Lietuvos ministras pirmininkas ar kitas vyriausybės narys. Spalio 3 d. į Maskvą atvyko J. Urbšys, ir tos pačios dienos vėlų vakarą (derybos ir posėdžiai Kremliuje paprastai vykdavo naktimis) prasidėjo jo derybos su V. Molotovu, dalyvaujant J. Stalinui⁹⁸. Pasak derybose dalyvavusių L. Natkevičiaus, J. Stalinas, ilgai nelaukdamas, „atskleidė kortas¹¹—pranešė, jog Vokietija sutikusi, kad Baltijos kraštai priklausytų SSRS interesų sferai, ir pareikalavo pasirašyti tris sutartis: 1) Sovietų Sąjungos—Lietuvos savitarpo pagalbos, įkurdinant Lietuvoje Raudonosios armijos įgulas; 2) abiejų šalių sutartį dėl Vilniaus srities perdavimo Lietuvai; 3) Vokietijos—Lietuvos sutartį dėl pietvakarių Užnemunės perdavimo vokiečiams. „Bet kuri imperialistinė valstybė užimtų Lietuvą ir viskas. Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jeigu neieškotume naujų kelių¹¹,— pareiškė V. Molotovas ".

Trečiosios J. Stalino pasiūlytos sutarties tolesnėje derybų eigoje neliko, nes J. Ribentropas pranešė V. Molotovui, jog SSRS—Lietuvos ir Vokietijos—Lietuvos sutarčių vienalaikis pasirašymas Berlynui nepriimtinas (tokiu atveju pasauliui atrodytų, kad SSRS dovanoja Lietuvai Vilnių, o Vokietija ją apiplėšia), ir todėl jis prašąs palikti Vokietijai pačiai nusistatyti datą, kada ji perims jai skirtą Užnemunės dalį. V. Molotovas su šiuo Berlyno reikalavimu sutiko.

Vykstant deryboms, Lietuvos vyriausybė kelintą kartą per paskutiniuosius metus turėjo spręsti tą pačią problemą: priešintis smurtui ar pasiduoti. 1939 m. rudeni identiškų reikalavimų akivaizdoje Suomija tarė ryžtingą „Ne!“ ir laimėjo — išlaikė garbę bei nepriklausomybę, o Lietuva, Latvija, Estija kapituliavo, atsidavė Maskvos malonei ir viską prarado, išskyrus tai, kad Lietuva atgavo Vilnių.

Beje, Lietuvos vyriausybė dvasiškai kapituliavo dar nepradėjusi derybų. Taupydama lėšas, spalio 2 d. vyriausybė paleido namo rugsėjo mėnesį mobilizuotus atsargos karius. Matyt, reikia sutikti su prezidento A. Smetonos adjutantu, parašiusiu apie jį atsiminimus, V. Šliogeriu, jog „demobilizuodami savo kariuomenę mes pasidavėme^{11 I0}°.

Po savaitę laiko trukusių derybų spalio 10 d. J. Urbšys ir V. Molotovas savo vyriausybių vardu pasirašė Vilniaus bei Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos—Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį.

Lietuvos—SSRS sutarties data beveik sutapo su šalyje kas-

>

met minėta Vilniaus gedulo diena (spalio 9 d.). Beveik 20 metų Lietuva laukė šios dienos — Vilniaus atgavimo. Bet šis įvykis netapo nacionaline švente. Džiaugsmas, apėmęs Lietuvą pirmosiomis dienomis išgirdus apie Vilniaus atgavimą, buvo netikras. Tauta suvokė Vilniaus atgavimo kainą. Pasak V. Krėvės, „visa lietuvių tauta buvo tuomet pagauta didžiausio nerimo ir skaudaus sielvarto, nes kiekvienas suprato, kad prasidėjo Lietuvos tragedijos pirmasis aktas. Veltui vyriausybės oficiozai stengėsi atvaizduoti tokį „Vilniaus atgavimą¹¹ kaip politinį laimėjimą. Net iškilmingas mūsų kariuomenės įžygiavimas į Vilnių, transliuotas per radiją, nepakeitė lietuvių nuotaikos^{11 101}. Pesimistines nuotaikas labai sustiprino Raudonosios armijos įgulų atvykimas. Lapkričio vidury Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose (prie Jonavos) ir Naujojoje Vilnioje įsikūrė 20 tūkst. Stalino karių, t. y. beveik tiek pat, kiek buvo vyrų Lietuvos armijoje (32 tūkst.). Savo nuomonę apie spalio 10 d. sutartį liaudis išsakė talpia fraze: „Vilnius mūsų, o mes rusų¹¹.

Bloga nuojauta žmonių neapgavo. Kartu su įgulomis j Lietuvą koją įkėlė stalininė Sovietų Sąjunga. Spalio 10 d. sutartis iš esmės reiškė SSRS protektoratą mūsų šaliai. Lietuvos Respublika prarado neutralios valstybės statusą ir jau negalėjo turėti savarankiškos užsienio politikos. Gruodžio 4 d. J. Urbšys telegramoje Lietuvos pasiuntinybei Šveicarijoje nurodė: „Turint galvoje mūsų sutartį su rusais ir bendrą politinę padėtį, mums Ženevoje tenka elgtis taip, kad nesupykintume rusų <...>. Palaikykit kontaktą su latviais, estais ir su pačiais rusais^{11 102}. Gruodžio 13 d. balsuojant už rezoliuciją dėl Sovietų Sąjungos pašalinimo iš Tautų Sąjungos, Lietuvos atstovas, kaip ir Latvijos bei Estijos, susilaikė. SSRS pasiuntinys Kaune N. Pozdniako-vas, šiurkščiai kišdamasis į Lietuvos vidaus reikalus, priekaištavo vyriausybei, kad ji per daug nuolaidžiaujanti Vilniaus lenkams, ir net grasino, jog tvarką padarysią raudonarmiečiai. Cenzūra neleisdavo laikraščiams spausdinti Vakarų politikų kalbų, demaskuojančių Maskvos pataikavimą Berlynui. Lietuvos, kaip ir Latvijos bei Estijos, vyriausybė vengė ne tik veiksmu, bet ir žodžiu užgauti Rytų kaimyną. Tai ypač jautėsi SSRS ir Suomijos karo metu.

1939 m. rudenį Lietuva atgavo beveik 7 tūkst. km² teritoriją, t. y. maždaug ketvirtadalį tos, kurią Rusija jai buvo pripažinusi 1920 m. liepos 12 d. sutartimi. Nebuvo grąžintos net visiškai lietuviškos Druskininkų, Marcinkonių, Švenčionių, Adutiškio apylinkės. Atgautoje teritorijoje gyveno apie 450 tūkst. žmonių, iš jų 215 tūkst.—Vilniuje. Visa Lietuvos Respublika, kartu su Vilniaus sritimi, bet be Klaipėdos krašto, 1940 m. pradžioje turėjo maždaug 2,8 mln. gyventojų.

Ekonominiu atžvilgiu išsvajotasis Vilnius Lietuvai buvo našta. Per 20 lenkų okupacijos metų miestas buvo labai apleistas, jame buvo pastatyta tik viena didelė gamykla ir vos keli didesni namai. Gerokai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos ir Vilniaus krašto kaimai. Latvių žurnalistas, 1940 m. vasarą lankęsis Kaune Гг Vilniuje, taip aprašė savo įspūdžius: „Peržengus buvusią Lietuvos—Lenkijos sieną, <...> apylinkių vaizdas smarkiai keičiasi. Vilniaus sritis yra daug vargingesnė. Žemė išmarginta rėžiais (bent pusė sodžių dar buvo neišskirstyti j vienkiemius.— L T.), gyvuliai sunykę, arkliai liesi ir nedideli. Iš dalies tai esą dėl nederlingos žemės, bet svarbiausia — dėl buvusios santvarkos^{11 103}.

Raudonoji armija, prieš perduodama Vilnių Liętuvai, jį labai apiplėšė. Į Minską buvo išgabenta moderniausios miesto įmonės — radijo aparatų fabriko „Elektrit¹¹ įrengimai, Turniškėse lenkų pradėtos statyti elektrinės žemės kasimo mašinos, net paprasčiausi įrankiai — kastuvai, kirviai. Sovietai išgrobstė popieriaus, aliejaus, konservų fabrikų, spirito gamyklos, spaustuvių, radijo stoties įrengimus, medicinos įstaigų aparatūrą, išvežė 97 garvežius, 1500 vagonų bei kitokio turto ^l04. Nukentėjo ir kultūros įstaigos. į Minską buvo išvežta dalis archyvų bei bibliotekų (ypač Vrublevskių) rankraštynų fondų. Buvo plėšiami ir butai, ypač priklausę „buržujams¹¹, lenkų karininkams. Rašytojas Ignas Šeinius, spalio 29 d. atvykęs į Vilnių, išvydo tokį vaizdą: „Štai ten brazda sovietinis sunkvežimis, perkrautas iki patrūkimo civiliniais baldais. Žalia pliušinė sofa pastatyta galu tarp sukrautų Vienos stiliaus tamsiai raudonai poliruotų kėdžių. Nepalikta nė išsikerojusi palmė <...>. Štai pro mus pravažiuoja du sovietiniai sunkvežimiai, prikrauti vandentiekio vamzdžių, radiatorių ir šviesiai margiausios elektros armatūros Visi sunkveži

miai traukia ta pačia kryptimi — geležinkelio stoties link^{11 105}.

Spalio pabaigoje Vilnių perėmus Lietuvai, dauguma įmonių nedirbo. Prie veikiančių maisto krautuvių nuo vidurnakčio ri-kiuodavosi ilgiausios eilės, tačiau duonos užtekdavo ne visiems. Per šešias Raudonosios armijos šeimininkavimo savaites iš Vilniaus buvo išvežta į Rusiją, pagal vienus šaltinius,— 350, pagal kitus,—per 800 vilniečių, daugiausia inteligentų: dėstytojų,

žurnalistų, valdininkų, taip pat įmonininkų ¹⁰⁶. NKVD siautėjo naktimis. Todėl daugelis vilniečių nemiegojo namuose, slapstėsi. Štai kodėl ne tik Vilniaus lietuviai, žydai, baltarusiai, bet ir lenkai džiaugsmingai sveikino spalio 28 d. į miestą įžengusią Lietuvos kariuomenę.

Nualintam ir apiplėštam Vilniaus kraštui atkurti, jį integruoti į Lietuvos Respubliką reikėjo didelių lėšų. Tačiau tauta buvo pasiryžusi aukoms. Kartu su Lietuvos kariuomene į Vilnių atvyko ir „Maisto¹¹ bei „Pienocentro¹¹ sunkvežimiai. Ištuštėjusios parduotuvės vėl pakvipo kumpiais, rūkytomis dešromis, sviestu, cukrumi ir kitais maisto produktais. Gatvėse prie kariuomenės lauko virtuvių nutįso ilgos eilės išbadėjusių vilniečių, kuriems veltui buvo dalijama karšta sriuba bei duona, net 20—25 tūkst. porcijų per dieną.

Vilniečiai būgštavo, jog kartu su Lenkijos valstybe dingo ir jų santaupos: juk zlotai jokios realios vertės neturėjo ir buvo virtę makulatūra. Tačiau Lietuvos vyriausybė, atsižvelgdama j sunkią Vilniaus krašto gyventojų padėtį ir siekdama palankiai juos nuteikti, ryžosi aukai ir labai palankiomis sąlygomis supirko didžiąją dalį jų turėtų zlotų, mokėdama už 1 zlotą 50 centų. Zlotų keitimo operacija Lietuvos iždui atsiėjo¹ per 20 mln. Lt. Kaupdama lėšas Vilniaus krašto atkūrimui, vyriausybė priėmė

4,5 procento Vilniaus paskolos įstatymą, pagal kurį Finansų ministerija išleido 50 mln. litų vertės paskolos lakštus, platintus įmonėse bei įstaigose.

Lietuvos valdžia ne tik neslopino, bet net finansiškai rėmė lenkų švietimo bei kultūros įstaigas. 1940 m. kovo 8 d, „Lietuvos aidas“ rašė, jog „Lietuva šiuo metu pasaulyje yra vienintelė valstybė, kurioje ne itin gausi lenkų mažuma turi net tris dienraščius, valstybės išlaikomas arba remiamas aštuonias gimnazijas, keliasdešimt kitų mokyklų, penkis teatrus, keliolika įvairių organizacijų, kad net valdinėse įstaigose toleruojami lenkiškai kalbą ir lenkais save laiką pareigūnai¹¹. Nieko panašaus nebuvo vokiečių ir sovietų užimtose lenkų žemėse.

Tačiau ne visi Vilniaus lenkai vertino Lietuvos vyriausybės ir lietuvių tautos geranoriškumą. Nacionalistiniai lenkų sluoksniai, ypač okupacijos metais iš Lenkijos atsikraustę asmenys {jų buvo beveik 100 tūkst.), laikė lietuvius okupantais ir pradėjo steigti slaptas organizacijas, siekusias atkurti Lenkijos valstybę. Jų nariai rengė antilietuviškas demonstracijas, užpuldinėjo lietuvių pareigūnus. Buvo net žmonių aukų.

Prezidentas, iš dalies protestuodamas prieš Lietuvai primestą spalio 10 d. sutartį, iš dalies nepatenkintas kai kurių ministrų veikla, lapkričio 21 d. paleido J. Černiaus kabinetą. Naująją vy-siausybę A. Smetona pavedė sudaryti Antanui Merkiui. Jo pavardė Lietuvoje buvo gerai žinoma: jis kelis kartus ėjo krašto apsaugos ministro pareigas, penkerius metus dirbo Klaipėdos krašto gubernatoriumi, vėliau —Kauno miesto burmistru. Tačiau nei visuomenėje, nei tautininkų partijoje, kuriai jis priklausė, populiarus nebuvo. Nemėgo jo ir pats prezidentas. Pasak A. Voldemaro, A .Merkys aukštesnių polėkių neturėjo ir pripažino tik savo materialinius interesus ¹⁰⁷.

Lapkričio 21 d. prezidentas A. Smetona patvirtino 21-ąją, paskutiniąją, Lietuvos Respublikos vyriausybę: ministras pirmininkas — A. Merkys, ministro pirmininko pavaduotojas — K. Bizauskas, vidaus reikalų ministras — K. Skučas, užsienio reikalų ministras — J. Urbšys, krašto apsaugos ministras — K. Musteikis, finansų ministras — E. Galvanauskas, žemės ūkio ministras — J. Audėnas,

švietimo ministras — K. Jokantas, teisingumo ministras — A. Tamošaitis, susisiekimo ministras — J. Masiliūnas, valstybės kontrolierius — K- Šakenis.

Keli ministrai priklausė opozicinėms jėgoms {K. Bizauskas ir J. Masiliūnas — krikščionys demokratai, o J. Audėnas ir A, Tamošaitis — liaudininkai), tačiau A. Merkio vyriausybė, kaip ir ankstesnioji, J. Černiaus, nebuvo koalicinė.

1939 m. rudenį paaštrėjo jau seniai brendęs prezidento A. Smetonos ir kariuomenės vado gen. S. Raštikio konfliktas. Prezidentui nepatiko kariuomenės vado politikavimas, jo šlieji-masis prie krikščionių demokratų. Paskyręs A. Merkį, asmeninį S. Raštikio priešą, premjeru, A. Smetona nutarė atsikratyti karjuomenės vado. 1940 m. sausio pabaidoje prezidento įsakymu gen. S. Raštikis buvo paleistas atostogų, po to — į atsargą (į tikrąją karo tarnybą S. Raštikis vėl buvo grąžintas birželio 7 d., kai prezidentas paskyrė jį Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos Aukštojoje Panemunėje viršininku).

Atleidus S. Raštikį, Į kariuomenės vado postą, vieną svarbiausių valstybėje, A. Smetona paskyrė ministro pirmininko A. Merkio proteguotą gen. Vincą Vitkauską.

Gen. V. Vitkauskas — mįslinga asmenybė. Jo vaidmuo istoriniuose 1940 m. įvykiuose nevisiškai aiškus iki šiol. Generolo brolis Juozas, 1919 m. bolševikinės Panevėžio tarybos narys bei Kauno gubernijos (!) karinis komisaras, buvo sušaudytas. Tačiau šis gen. V. Vitkausko biografijos faktas visiems, taip pat A. Smetonai, buvo žinomas („smetoninėje¹¹ Lietuvoje nereikėjo atsakyti, kaip Sovietų Sąjungoje, už giminių, net pačių artimiausių, nuodėmes). Visi, kurie pažinojo generolą V. Vitkauską, apibūdino jį kaip dorą, kuklų, labai darbštų, bet kartu ir minkšto būdo, silpno charakterio žmogų ^l08. Jis neturėjo politinių ambicijų (arba bent jų nerodė) ir niekada neprieštaravo aukštesnei valdžiai. Tai savybės, kurias itin vertino A. Smetona. 1940 m. vasarą pareiškime LKP Centro Komitetui dėl priėmimo į partiją generolas rašė: „Rekomendaciniais duomenimis, manau, galės patarnauti seni draugiški ryšiai su SSRS atstovybės pareigūnais, kas nulėmė ir mano asmens parinkimą krašto apsaugos ministru Liaudies vyriausybėje^{11 109}.

įkurdinus Lietuvoje Raudonosios armijos įgulas, padrąsėjo pogrindyje veikusi komunistų partija. Tačiau jai taip ir nepavyko suaktyvinti šalyje „revoliucini judėjimą¹¹. Valstybės saugumo departamento žiniomis, 1939 rh. įvyko 12 streikų, kuriuose dalyvavo 1,5 tūkst, darbininkų, perpus mažiau negu 1938 m. ir 5 kartus mažiau negu 1937 metais ^no. Visi streikai buvo ekonominiai ir trumpalaikiai. Jokių didesnių streikų nebuvo ir 1940 m. Ramiai, be demonstracijų praėjo ir gegužės 1-oji. 1939 m. buvo iškabintos kelios raudonos vėliavos, daugiausia Kaune, o 1940 metų gegužės 1-ąją jų visai nebuvo.

7-ame dešimtmetyje liberalusis „Metmenų¹¹ žurnalas pateikė iškiliausiems išeivijos lietuviams anketą ^m. Kanauninkas ir rašytojas M. Vaitkus, atsakydamas į anketos klausimą, kokie buvo būdingiausi nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškiniai ir kuo jis labiausiai didžiuojasi, rašė, kad pirmiausia „pačiu nepriklausomos demokratinės valstybės įkūrimu: tai — beveik stebuklas, kad tokia maža tauta, neturinti pakankamai inteligentų, taip pat valstybinio, administracinio, ekonominio, militarinio ir kitokio patyrimo, be reikiamų valstybei išteklių, apsupta priešų <...> įstengė sukurti valstybę, ir visai padorią!¹¹

Vienas iš žymiausių antisovietinės ir antinacinės rezistencijos vadovų K. Drunga (J, Valiulis) paminėjo, kad tai savos žmogiškos vertės pajutimas, menkavertystės komplekso išnykimas. Dar tik prieš Pirmąjį pasaulinį karą Didžiosios Lietuvos lietuviai abejojo, ar įmanoma Lietuvos valstybė be Rusijos, o Mažosios Lietuvos lietuvininkai manė, jog „mes be vokiečių pražūsime¹¹. Nepriklausomos Lietuvos 20-metis visas tokias abejones išsklaidė.

Istorikė V. Sruogienė rašė, kad didžiuojasi padėjusia tvirtus ekonominius nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės pagrindus žemės reforma ir gražias LDK tradicijas pratęsusia tolerancija kitataučiams.

Kiti anketos dalyviai kaip būdingiausius nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinius paminėjo tautinės lietuvių savimonės sutvirtėjimą, lietuviškojo miestiečių sluoksnio atsiradimą, tvirtą lito kursą hęi kitus ekonominius laimėjimus.

A. J. Greimas išvardijo tris svarbiausius nepriklausomos Lietuvos laimėjimus. Tai: 1) perėjimas iš ekstensyvaus javų auginimo Į intensyvų gyvulių ūkį bei maisto pramonės sukūrimas ir jos produktų eksportas („Lietuva šioje srityje per 20 metų padarė šimto metų šuolį, įsiliedama į moderniškų žemės ūkio kraštų gretas¹¹); 2) „Kitas ne mažiau reikšmingas procesas — kultūrinis lūžis, Lietuvos „suvakarėjimas¹¹ <...>. Vakarietiškumas nėra tik svetimų kalbų mokėjimas-, tik kultūrinių referencijų sistema, tai specifinis bendro mąstymo būdo įsigyvenimas, iniciatyvos, veiklumo, individo teigimo, asmens atvirumo pasauliui sampratos¹¹; 3) „Pagaliau paskutinė, jau grynai lietuviška revoliucija — tai Lietuvos sulietuvinimas¹¹ "². Kuriantis Lietuvai, lenkų kalba kiekvienam žingsnyje girdėjosi ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir Kauno, Kėdainių, Panevėžio bei kitų apskričių apylinkėse, ypač „akalicose¹¹ (bajorkaimiuose). Dar 1926 m. visuomenei nerimą kėlė kone masiškas lenkų mokyklų steigimas. 1939 m. „lenkų klausimo¹¹ jau neliko.

Pasak poeto T. Venclovos, „nepriklausomybė Lietuvai buvo reikšminga dviem atžvilgiais: pirma, lietuviai tada įgijo pasitikėjimo savo jėgomis, antra, Lietuva atsidarė pasauliui, gavo progų lyginti savo tradiciją su senesnėmis ir labiau nusistovėjusiomis tradicijomis" ^ш.

Išeivijos sociologui V. Kavoliui pozityvusis nepriklausomybės 20-mečio įnašas tautos sąmonėje—„valstybingumas ir savimi pasitikėjimas, kaip tauta, pajėgiančia save valdyti. Nepriklausomybės faktas, patirtas kiekvieno, išugdė jaunosios kartos valstybinį sąmoningumą ir pasiryžimą kovoti, kuris vėliau, bolševikams ir naciams okupavus kraštą, spontaniškai prasiveržė jaunimo rezistencine veikla. 1918 m. savanorius dar reikėjo ir mobilizuoti, ir žemės jiems žadėti. 1945 m. į miškus išėjo tūkstančiai savo valia beviltiškai kovai. Geresnio paminklo Nepriklausomai Lietuvai nereikia" ^1U.

Atsakydamas į „Metmenų" anketos klausimą, kurio nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinio ir įvykio reikėtų labiausiai gėdytis, M. Vaitkus rašė:

„Visų pirma, kad po 1926 m. gruodžio 17 d. mūsų valdantieji sluoksniai nukrypo nuo demokratinio kelio". Gruodžio 17-ąją, kaip nelemtąją datą tautos istorijoje, nurodė ir kiti anketos dalyviai („Išvaikė ne seimą, bet tautos valią. Pažeidė ne demokratinę kairę, bet patį Nepriklausomybės aktą, Konstituciją. Demokratinių diskusijų laisvę. Teisę rūpintis valstybe <...>“,— rašė tarpukario Vilniaus krašto lietuvių veikėjas J. Cicėnas).

„Vadinamieji saugumo organai išaugo į baisią įstaigą, kuri demoralizavo visą tautą <...>. Tokie patriotai, kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė, Balys Sruoga ir kiti buvo apstatyti apmokamais šnipais, kurie <...> čia pat apsisukę nuėjo tarnauti ir Hitleriui, ir Stalinui „Saugumo" sistema — tai didžiausia

gėda!",— baisėjosi istorikė V. Sruogienė.

Profesorius V. Vardys rašė, kad jis labiausiai gėdisi „Varnių ir panašių internavimo stovyklų, kurias paskui imta kituose kraštuose vadinti kacetais <...>. Man nacionalizmas be laisvės yra gėda, kad ir lietuviškiausiai kalbąs".

„Gėda, kai būni priverstas prisipažinti, kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos",— pridūrė A. J. Greimas.

Ne žodžiais, bet visu savo gyvenimu patriotizmą liudijęs K. Drunga, neneigdamas kariuomenės feikšmės, abejojo, ar gyvenant galingų kaimynų pašonėje Lietuvai turėjo kokios nors prasmės „ginklavimosi varžybos", t. y. pernelyg didelės, net ketvirtadalį valstybės biudžeto prarijusios, karinės išlaidos. Jis apgailestavo, kad valstybės vadovams pritrūko fantazijos ir drąsos dalį tų lėšų panaudoti tam, kad Lietuvos veide neliktų pačių bjauriausių randų: Kauno „brazilkų", nepaprasto Rytų Lietuvos kaimiečių skurdo, daug kur dar labai sunkios žemės ūkio samdomųjų darbininkų padėties ir kai kur užsilikusių kumetynų su jų rachitikais vaikais vaizdo.

T. Daukantas, buvęs ministras, gėdingiausiu nepriklausomos Lietuvos gyvenimo įvykiu laikė 1938 m. lenkų ultimatumo priėmimą, nes tai buvusi visų tolesnių gėdingų nusileidimų anga.

V. Vaitiekūnas, antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis, ir kai kurie kiti anketos dalyviai teigė, kad „nykiausias nepriklausomos Lietuvos gyvenimo įvykis — nesipriešinimas Sovietų Sąjungos agresijai 1939—1940 m. Iš esmės tai buvo nepriklausomybės išdavimas".

Nepriklausoma Lietuva, be abejo, turėjo problemų, trūkumų, negerovių. Dalis jų, beje, buvo paveldėtos iš carinės Rusijos valdymo metų ir ilgainiui būtų išnykusios. Natūralią lietuvių tautos gyvenimo raidą nutraukė Sovietų Sąjungos okupacija.

NUORODOS

' Čia ir toliau duomenys apie ūkio bei kultūros raidą daugiausia imti iš Lietuvos statistikos metraščio (toliau LSM). Jis apima Lietuvos Respublikos teritoriją su Klaipėdos kraštu, bet be Vilniaus.

² Gregorauskas M. Tarybų Lietuvos žemės ūkis.— V., I960.— P. 46.

³ Žemės ūkio ministerijos metraštis.— K., 1939.— P. 15.

⁴ Truska L. Buržuazyjna reformai agrarna 1922 r. na Litwie // Roczniki

dziejow spolecznych i gospodarczych.— Poznan, 1978.— T. 39.

⁵ Povilaitis B. Lietuvos žemės ūkis 1918—1940 m. Jo raida ir pažanga.— Torontas, 1988.—P. 101.

⁶ Lietuva skaitmenimis. 1918—1928.— K., 1928.—P. UI; LSM.— T. 12.

⁷ Krikščiūnas J. Lietuvos žemės ūkis pokarinės Europos sąlygomis // Žemės ūkis.— 1943.— Nr. 4,— P. 260.

⁸ Krikščiūnas J. Lietuvos žemės ūkio pažanga // Žemės ūkis.— 1943.— Nr. 7,— P. 493—494 (Atsižvelgiant į maistingumą, sumuojant bulvių derlius daly

tas iš 3,6, o cukrinių runkelių — iš 4,5).

⁹ Zr. 7 nuorodą.

¹⁰ Lietuvos ūkio paskutinis dešimtmetis.— K., 1938.— P. 40; LSM.— T. 10.

Ten pat.

¹² Statistikos biuletenis.— 1939.— Nr. 3.— P. 91.

¹³ Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu.—V., 1976.— P. 410—411.

^u Juozaitis P. Nepriklausomos Lietuvos įnašas į tarptautini ūki // Aidai.—■

1947,- Nr. 8.

¹⁵ Makarevičius A., pekevičienė V. Lietuvos Respublikos ekonomika.— V., 1990,—P. 71—74.

¹⁶ Zr. 13 nuorodą.

¹⁷ LSM.—T. 1 —12. Taip pat žr. 15 nuorodą.

¹³ LSM.—T. II.—P. 106.

¹⁹ Statistikos biuletenis.— 1940.— Nr. 1—8; Tarutis A. Lietuvos ūkio katastrofos pradžia' // Lietuvių archyvas.—T. 2.— P. 101—102, Sūdžius H. Lietuva 1940—1941 metais // Gimtasis kraštas.— 1988.— Nr. 21.

²⁰ Lietuvos valstybinis visuomeninių organizacijų archyvas (toliau — LVVOA) — F. 3377.— Ap. 58.— B. 590.— L. 51 (Vyriausybės posėdžio protokolas).

²¹ Darbo Lietuva.— 1940.— Liepos 13.

²² Tarybų Lietuva.— 1941,—Balandžio 25.

²³ LSM,— T. 12,— P. 72—78.

Lietuvos aidas.—1939.— Rugsėjo 27. (Švietimo ministro duomenys).

²⁵ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (toliau — LTE).— T. 10.— P. 444.

²⁶ Pergalė.— 1990.—Nr. 2,—P. 151.

²⁷ Vaišvila A. Žygis j Vakarus Ц Švyturys.— 1990.— Nr, 9.— P. 10—11.

²⁸ Centrinis valstybinis Lietuvos archyvas (toliau — CVLA).— F. 377.— Ap. 10,— B. 431,—L. 2,

²⁹ Lietuvių enciklopedija.— T. 24.— P. 357.

³⁰ Lietuvos aidas.— 1940.— Nr. 279.

³¹ Rašant apie mokslą, naudotasi A. Garliausko knyga: Inteligentija 1940— 1941 metais.—V., 1991,—P. 82—84.

³2 Добровольский Ю. Здоровье населения мира в XX веке.— М., 1Э68.— С. 386.

³³ Vyriausybės žinios.—-1931.— Nr. 356.

³⁴ CVLA-— F. 378.—Ар. 9.— В. 443.— L. J. (Politinės policijos žinios).

³⁵ Vieną jų savo atsiminimuose aprašo buvęs Šiaulių burmistras J. Sondeckis (Gyvenimas Lietuvai.— Sia-ulįai, 1993.— P. 148).

³⁶ CVLA.—F. 378.—Ap. 9.—B. 443 —L. 1; F. 378.—Ap. 5,—B, 4450,— L. 134.

³⁷ Vyriausybės žinios.— 1931.— Nr. 369.

³⁸ Merkelis A. Antanas Smetona.— New York, 1964.— P, 501.

³⁹ Raštikis S. Įvykiai ir žmonės.— Cikagaį 1972.— P. 255.

⁴⁰ Vyriausybės žinios.— 1936.— Nr. 522.

⁴¹ Максимайтис М. Политический режим в буржуазной Литве в 1926— 1940 гг. // Teisė.— 1973.— Т. 12,— Sąs. L—Р. 34;’LTE.—Т. 3,—Р. 643.

⁴² Maksimaitis М. Min. veik.— P. 34.

⁴³ Merkelis A. Min. veik.— P. 434.

⁴⁴ Šidlauskas K. Svarstybos visuomeniniais ir teisiniais klausimais.— St. Petersburg, 1987.— P. 74.

⁴⁶ Išsamiau apie 1938 m. konstituciją ir:: Dambrauskas S. Konstitucinės respublikos doktrina' // Atgimimas.—1991.— Nr. 53—54.

⁴⁶ Vyriausybės žinios.— 1935.— Nr. 510.

^iJ Šliūpas J. Kurlink einame? //'Politika.— 1991.— Nr. 2.— P. 20.

⁴⁸ Krėvė V. Bolševikų .invazija jr liaudies vyriausybė.— V., 1992.— P. 34.

⁴⁹ Varpininkų kelias.— K., 1939.'—P. 34.

⁵⁰ Girnius J. Pranas Dovydaitis.— Čikaga, 1975.— P. 415.

⁵¹ LVVOA.— F. 3377,—Ap. 58.—B. 269,—L. 15 (A. Stulginskio ra_štas)'; Grinius K- Apie 1926 metų gruodžio 17 tos dienos perversmą // Literatūra.— Čikaga, 1954.— P. 285; Audėnas P. Paskutinis posėdis.— V., 1990,—P. 100.

⁶² Vaitiekūnas V. Demokratinė Lietuva kreivame veidrodvje // Į laisvę.— 1970.— Nr. 50.—P. 85.

⁶³ Maksimaiiis M. Min. veik.— P. 52.

⁵⁴ J, Sondeckis atsiminimuose rašo, kaip Šiaulių saugumas užverbavo kairiųjų moksleivių veikloje pasireiškusį J. Daugėlą, žinomo socialdemokrato sūnų (Min. veik.— P.' 150-153).

^E4 Girnius J. Min. veik.— P. 441.

⁶⁶ 1930/31 m. m. už dalyvavimą ateitininkų veikloje buvo pašalinti 3 mokiniai— po vieną iš Utenos, Pasvalio ir Marijampolės gimnazijų (LVOA.— F. 3377.’—Ap. 58.— B, 390.— L, 6. — Švietimo ministro pro memoria ,,Kapelionų priešvalstybinė veikla vidurinėse ir aukštesnėse mokyklose⁴¹).

_⁵⁷ Musteikis K■ Prisiminimų fragmentai.— V., 1989.— P. 24,

³⁸ Audėnas J. Min. veik.— P. 147—148.

⁵⁹ Ten pat.— P. 165.

⁶⁰ Lietuvos aidas.— 1936.— Nr. 60.

⁶¹ Metmenys.— 1967.— Nr. 14.— P. 32.

⁸² Matulionis J. Neramios dienos.— Torontas, 1975.— P. 317.

⁶³ Maksimaitis M. Mirs. veik.— P. 52.

⁸⁴ CVLA.— F. 378 —Ap. 12,—B. 661,—L. L (1940.03.28. kalėjimų inspektoriaus pranešimas Valstybės saugumo departamentui).

⁶⁵ Varpininkų kelias.— P. 12.

⁶⁶ Naujoji Romuva.— 1939,—Nr. 14—15.— P. 316,

⁶⁷ Audėnas J. Min. veik.— P. 103—104.

⁸⁸ CVLA.— F. 378.— Ap. 5',—B. 4450.—L. 134. (Politinės policijos žinios).

⁸⁹ Išsamiau apie tai žr.: Atgimimas.— 1990.— Nr. 46. (S. Raštikio interviu 1975 m. Paryžiaus lenkų žurnalui „Zeszyty Historyczne"), taip pat: Navickas K. TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920—1940 metais. — V., 1966.—P. 203.

⁷⁰ Документы внешней политики СССР.— Т. 21.— М., 1977.— С. 129, 131— —132; История дипломатии.— Т. 3. — С. 625.

⁷¹ Документы...— Т. 21. — С. 135.

⁷² Lietuvos TSR istorijos šaltiniai.— T. 4.— V., 1961.— P. 668.

⁷³ Navickas K■ Min. veik.— P. 210.

⁷⁴ Merkelis A. Min. veik.—P . 482.

⁷⁵ Ten pat.—P. 490.

⁷⁶ LVVOA.— F. 3377,— Ap. 58.— B. 269.— L. 6.

⁷⁷ Lietuvos aidas.— 1938.— Balandžio 9.

⁷⁸ Metmenys.— 1972,—Nr. 23,—P. 142.

⁷⁹ Navickas K. Min. veik.—P. 230—221.

⁸⁰ Ten pat,—P. 233.

⁸¹ Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje 1940—1941 т.—V., 1965.—P. 30.

⁸² Merkelis A. Min. veik.— P. 513.

³³ Navickas K. Min. veik,— P. 245—246; Tarybų valdžios atkūrimas...— P. 29—30.

⁸⁴ Audėnas J. Min. veik,— P. 128.

⁸⁵ Musteikis¹ K■ Min, veik.— P. 17,

⁸⁶ Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos,— T. 1.— V., 1990.— P. 545.

⁸⁷ Tautinės minties keliu.— Čikaga, 1979.—P. 146; Navickas K. .Min. veik. — P. 251—252.

⁸⁸ Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje. 1940 metai. Dokumentų rinkinys.— V., 1986,—P. 58.

⁸⁹ LVVOA.— F. 3377.— Ap, 48.— B. 648.— L. 138—140 (1940 m. pabaigoje LKP CK sudarytas „Sąrašas politinių organizacijų, kuriose buvo LKP narių ir kandidatų").

⁹⁰ Šerėnas A. Nežinome savo kaltės.—V., 1991.— P'. 5.

⁸¹ Merkelis A, Min. veik.— P. 526.

⁸² Apie Molotovo-Ribentropo paktą žr.: СССР— Германия 1939—1941. Документы n материалы...— Т. I—2,— Вильнюс, 1989; Truska L., Kanceviįius V. Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose.— V:, 1990.

⁹³ Koncevičius V. Politika, istorija ir romanas „Vilniaus kalneliai" // Istorinės prozos bylai.—V.,, 3989.— P. 229.

⁹⁴ Musteikis K■ Min. veik.— P. 26.

⁹⁵ Krėvė V. Min. veik,— P. 59,

⁹⁶ Tarybų valdžios atkūrimas...— P. 61—62,

⁹⁷ Полпреды сообщают... Сборник документов об отношениях СССР с Латвией, Литвой и Эстонией. Август 1939 г.— август 1940 г.— М., 1990.— С. 471—472. The USSR—German aggresion against Lithuania. Edited D. J. Kastas.-New York. 1973,— P. 256—257.

⁹⁸ Derybų Kremliuje eiga aprašyta daugiausia pagal L. Natkevičiaus ataskaitas Lietuvos užsienio reįkĮalų ministerijai: Truska L., Kuncevičius V. Min. veik.—P. 205—225.

⁹⁹ Urbšys J. Lietuvai lemtingaisiais 1939—1940 metais.— V., 1988.— P. 25.

¹⁰⁰ Šliogeris V. Antanas Smetona.— Cleveland, 1966.— P. (37,

¹⁰¹ Krėvė V. Min. veik.— P. 35.

¹⁰² Žepkaitė R. Lietuvos tarptautinė padėtis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse // Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelią,— V., 1989.— P. 133.

'®' Lietuvos aidas.— 1940.— Birželio 22.

¹⁰⁴ Žepkaitė R. Vilniaus istorijos atkarpa. 1939—1940,—V., 1989 —P. 28—29.

¹⁰⁵ Šeinius I. Raudonasis tvanas.— V,, 1990.— P. 16.

¹⁰⁶ Žepkaitė R. Min. veik.—P. 27; Šeinius I. Min. veik.—P. 24.

¹⁰⁷ Voldemaras A. Pastabos saulėlydžio valandą.— V., 1992.—P. 69.

¹⁰⁸ Musteikis K. Min. veik,—P. 46; Raštikis S. Įvykiai ir žmonės.— P. 381.

¹⁰⁹ Surgailis G. Ištikimas sūnus ir... kolaborantas // Politika.— 3991.— Nr. 36,—P. 23.

¹¹⁰ Lietuvos TSR istorijos šaltiniai.— T. 4.— P. 742.

¹¹¹ Anketos medžiaga paskelbta „Metmenų" 1960—1965 m. numeriuose (2, 3, 5, 9), o santrauka: Pergalė,— 1990.—Nr. 2.

¹¹² Greimas A. Iš arti ir iš toli.— Torontas, 1975.— P, 257—258.

¹¹³ Venclova T. Vilties formos. Eseistika ir publicistika.— V., 1991.— P 33S.

¹¹⁴ Zr.: A. Merkelis. Min. veik.— P. 678—679,

4. Lietuva 1338—1953 metais.