Liudas.Truska.-.Lietuva.1938.-.1953.metais.1995.LT

V SKYRIUS ANTROJI SOVIETŲ OKUPACIJA. POKARIO LAIKOTARPIS (1944-1953 m.)

Antrojo pasaulinio karo metais bei pokario laikotarpiu Lietuva patyrė didžiulių demografinių nuostolių, savo mastu prilygstančių XVII a. antrosios pusės ir XVIII a. pradžios kataklizmams. Dėl to įš esmės pasikeitė kiekybinė ir kokybinė, ypač tautinė, krašto gyventojų sudėtis.

1941 m. sausio 10 d. Maskvoje buvo pasirašytas SSRS ir Vokietijos vyriausybių susitarimas dėl Vokietijos piliečių bei vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos TSR į Vokietiją, o Lietuvos piliečių bei lietuvių, rusų ir baltarusių tautybių asmenų — iš Vokietijos į Lietuvą. Remiantis šiuo susitarimu, vasario-kovo mėnesiais iš Lietuvos į Vokietiją išvyko 53 tūkst. gyventojų, o iš Klaipėdos ir Suvalkų kraštų atsikėlė gyventi 12 tūkst. lietuvių ir 9,3 tūkst. rusų bei baltarusių. Tarp Lietuvą palikusių žmonių nemažai buvo ir vokiečiais užsirašiusių lietuvių. kurie tik tokiu būdu galėjo išsigelbėti nuo bolševikų teroro. Per pirmąjį sovietmetį beveik 20 tūkst. žmonių buvo išvežta iš Lietuvos į Rusiją kaip tremtiniai ar politiniai kaliniai.

Lietuva prarado daug žmonių hitlerinės okupacijos metais. Naciai sunaikino beveik visus žydus, iš viso apie 200 tūkst. žmonių. Be to, frontuose ir pačiame krašte žuvo arba buvo nužudyta keliasdešimt tūkstančių kitų tautybių Lietuvos gyventojų.

Baigiantis karui, daug Lietuvos gyventojų atsidūrė Vakarų Vokietijoje. Vieni jų buvo atvežti darbams ir po karo negrįžo namo. o kiti atbėgo patys, išsigandę į Lietuvą įžengusios Raudonosios armijos. Visi jie tapo tremtiniais, žmonėmis be tėvynės. Po karo amerikiečių, anglų ir prancūzų zonose gyveno 64 tūkst. lietuvių L Tauta patyrė ir intelektualinį nuostolį, nes į Vakarus pasitraukė daug Lietuvos inteligentų. Emigracinio Lietuvos Raudonojo kryžiaus duomenimis ², 1947 m. Vakarų Vokietijoje glaudėsi:

5,5 tūkst. ūkininkų,

250 kunigų,

548 karininkai, beveik 300 gydytojų,

150 inžinierių,

225 teisininkai,

220 aukštųjų mokyklų dėstytojų,

600 mokytojų,

4,2 tūkst. mokinių,

2,0 tūkst. studentų.

Vakaruose atsidūrė 60 procentų visų Lietuvos rašytojų draugijos narių, bent pusė dailininkų, muzikų, kitų meno šakų žmonių, taip pat didesnė dalis mokslininkų. Pasak B. Railos, „ačiū Dievui, pavyko išsigelbėti beveik visam lietuviškam elitui, o kur elitas, ten juk tikroji tautos esmė, jos pulsas, širdis, smegenys <...>. Beliko manyti, kad užsieniuose esama kažkas visiškai panašaus j mažąją Lietuvą¹¹. Su tokiu optimizmu vargu ar galima sutikti. Matyt, labiau teisingi kiti B. Railos žodžiai: „Tautos gyvenime tai jau buvo ne išpjova, o geriausio kraujo nuleidimas iki pavojingo laipsnio¹¹³.

Tragišką Lietuvių padėtį DP (deplaced persons — perkeltųjų asmenų) stovyklose atskleidžia J. Brazaičio aprašytas epizodas: „— Lietuviai? Jokių reikalų! Eikit sau pas vokiečius,— pareiškė DP kapitonas lietuvių tremtinių atstovui. Pamatęs lietuvį nustebusį, kietai pridūrė:

— Taip, pas vokiečius. Su vokiečiais surišot savo likimą, dabar su jais likimu ir dalinkitės.

— Kaip tai savo likimą surišom? — paklausė nustebęs lietuvis.

— Yes, norit aiškiau? Gerai. Jūs esat hitlerininkai, nacius rėmėt, su jais prieš sąjungininkus kariavot, nacizmą skelbėt ir vykdėt, nuo sąjungininkų pas nacius atbėgot... Tai dabar į juos ir kreipkitės¹¹⁴.

1947 m. birželio 9 d. LKP CK priėmė nutarimą „Apie propagandą tarp Lietuvos TSR piliečių, esančių nesovietinėse zonose Vokietijoje ir Austrijoje, taip pat kitose šalyse¹¹, kuriuo įpareigojo specialiai iš LKP CK, SSRS Valstybės saugumo ministerijos (MGB) ir Vidaus reikalų ministerijos (MVD) atstovų sudarytą komisiją raginti visuomenės veikėjus, žinomus intelektualus, taip pat repatriantus rašyti laiškus, kviečiančius Vakaruose esančius lietuvius sugrįžti į tėvynę. 1948 m. vasario 7 d. specialiai užsienio lietuviams leistas laikraštis „Tėvynės balsas¹¹ paskelbė „Lietuvių inteligentų atsišaukimą į karo audros išblaškytus tautiečius¹¹, kuriame, be kita ko, buvo sakoma: „Tik savo tėvynėje Jūs atgausite žmogaus vertę ir šviesios ateities perspektyvas. Materialiniai rūpesčiai grįžusiems nesukels problemos: vyriausybė jums padės vėl įsikurti tėvynėje <...>. Neti-

kėkite įvairių šmeižikų skleidžiamais gandais, esą grįžusius į Lietuvą tarybų valdžia persekios <...>. Liaukitės abejoję. Grįžkite į savo tėvynę Tačiau naivuolių atsirado nedaug,

vienas kitas. Dauguma Vakarų Vokietijoje prisiglaudusių lietuvių 1949—1950 m. persikėlė gyventi į JAV, Kanadą, Australiją bei kitas šalis.

1945 m. pradžioje Lietuvai atiteko beveik tuščias Klaipėdos kraštas, kuriame prieš karą gyveno 154 tūkst. žmonių (iš jų per 47 tūkst.— Klaipėdos mieste). Beveik visi klaipėdiečiai —-vokiečiai ir lietuvininkai, artėjant Raudonajai armijai, pasitraukė j Vokietijos gilumą. 1945 m. kovo 31 d. LKP CK įgaliotinis Klaipėdos krašte Zolingas pranešė A. Sniečkui, jog Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskrityse tiktai 1530 ūkių yra likę žmonių, o 10,8 tūkst, ūkių visiškai tušti, be gyventojų⁵. Pačiame Klaipėdos mieste buvo likę tik 3,6 tūkst. žmonių. Tiesa, iki metų pabaigos, sugrįžus daliai bėglių, vietinių gyventojų šiek tiek padaugėjo. 1946 m. sausio 1 d. Klaipėdos apskrityje gyveno 1353, Šilutės— 1055, Pagėgių — 245, iš viso 2653 vietinių valstiečių šeimos, turėjusios 7,8 tūkst. žmonių⁶. Pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, jog Klaipėdos krašto gyventojų sumažėjo maždaug 140 tūkst.

Apskritai 1941 —1944 m. Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo maždaug nuo 3,1 iki 2,5 mln. Ištuštėjo ne tik Klaipėda, bet ir Vilnius, kuriame 1945 m. pradžioje gyveno apie 110 tūkst. žmonių, t. y. beveik perpus mažiau negu prieš karą. Kaunas 1946 m. pradžioje turėjo 120 tūkst. gyventojų, t. y. 20 procentų mažiau negu 1940 m.⁷

Karas baigėsi, o gyventojų Lietuvoje ir toliau mažėjo. 1944 m. rugsėjo 22 d. Liubline Lietuvos TSR ir prosovietinės Lenkijos vyriausybių atstovai pasirašė susitarimą, pagal kurį visi lenkų tautybės Lietuvos gyventojai, taip pat Vilniaus krašto žydai galėjo repatrijuoti j Lenkiją. Repatriacija prasidėjo 1945 m. pavasarį ir tęsėsi iki 1946 m. lapkričio 1 d. Norą išvažiuoti pareiškė 134,4 tūkst. šeimų, iš viso 377,8 tūkst. asmenų⁸. Aniisovieti-nis lenkų pogrindis bendro požiūrio į repatriaciją, matyt, neturėjo. Buvo atsitikimų, kai lenkų partizanai mušė nenorėjusius važiuoti į Lenkiją valstiečius⁹. Tačiau 1945 m. gegužės 30 d. LKP CK ir LKT nutarime „Apie lenkų tautybės piliečių evakuacijos Į Lenkiją eigą" buvo konstatuota, jog „lenkų nacionalistai" sabotuoja repatriaciją. Milicijos valdyba, Vilniaus miesto bei apskričių vykdomieji komitetai buvo įpareigoti „ryžtingai sustiprinti kovą su <...> evakuacijos sabotuotojais, organizuoti vengiančių evakuacijos lenkų dokumentų tikriniįmus, užkirsti kelią fiktyvių poliklinikų bei ligoninių pažymų apie tariamus susirgimus išdavimui, užtikrinti, kad išvykimą sabotuojantys asmenys netektų maisto kortelių, teisės naudotis komunaliniais butais ir pan." ¹⁰ Iš viso į Lenkiją išvažiavo 172,8 tūkst. Lietuvos žmonių: 88,9 tūkst.— Vilniaus, 42,6 tūkst.— Vilniaus apskrities, 16,8 tūkst.— Trakų, 13,9 tūkst.— Švenčionių, 5,3 tūkst.— Zarasų, 3,4 tūkst.— Varėnos, 1,7 tūkst.— kitų apskričių (Kauno, Kėdainių, Panevėžio, Ukmergės) gyventojų^u. Tarp išvykusiųjų buvo ir lietuvių, net rezistentų, kurie važiavo į Lenkiją gelbėdamiesi nuo kalėjimo ir Sibiro.

Bent 30—40 tūkst. Lietuvos gyventojų 1945—1953 m. persikėlė gyventi į kitas sovietines respublikas, daugiausia į Kaliningrado sritį bei Latviją. Dažniausiai jiems Lietuvoje grėsė vienokie ar kitokie pavojai ir jie bėgo pasislėpti svetur. Pokario metų kovos nusinešė apie 50—60 tūkst. gyvybių. Tai žuvę partizanai, taip pat partizanų, banditų ir valdžios nužudyti civiliai gyventojai. Tačiau labiausiai Lietuvą praretino sovietų valdžios represijos. Netgi pačios valdžios, t. y. minimaliais, duomenimis, 1944—-1953 m. iš Lietuvos buvo išvežta per 200 tūkst. tremtinių bei kalinių U².

Sumažėjus gyventojų, atstatomiems miestams trūko darbo jėgos. Labiausiai tai jautė Vilnius ir Klaipėda, netekę daugiausia gyventojų. 1945 m. LKP CK bei LKT įpareigojo visų respublikos apskričių valdžią pasiųsti į Vilniaus miestą ir Klaipėdos kraštą nustatytą skaičių darbingų žmonių. Tačiau pusėtinų rezultatų buvo pasiekta tiktai apgyvendinant Klaipėdos kraštą, kurio tuščiuose žemės ūkiuose iki 1947 m. pavasario įsikūrė

6,6 tūkst. šeimų, atvykusių daugiausia iš Tauragės, Kretingos, Telšių bei kitų Žemaitijos apskričių¹³. Kur kas blogiau sekėsi valdžiai apgyvendinti ištuštėjusią sostinę ir uostamiestį. Mat lietuviai kaimiečiai, gyvendami „permainų¹¹ laukimo nuotaikomis ir esant sunkioms ekonominėms gyvenimo miestuose sąlygoms (trūko maisto, mažas darbo užmokestis), nenorėjo į juos keltis. Juo labiau kad į šią valdžios priemonę priešiškai žiūrėjo partizanai, pripažinę tiktai vieną tautinės atsparos formą — ginkluotą kovą su okupantu. J. Aistis nesmerkė žmonių, „kurie sutiko talkininkauti okupantui ir įsikūrė Kuršių marių pakraštyje¹¹, laimėdami jį Lietuvai, tačiau buvo linkęs manyti, jog niekada nebus pateisintas partizanų draudimas lietuviams keltis į Vilnių ^,4.

Ištuštėję Lietuvos miestai buvo apgyvendinami iš esmės stichiškai ir daugiausia nelietuviais. Kitų sovietinių respublikų gyventojų migraciją į Lietuvą skatino Rytprūsių (Kaliningrado srities) kolonizavimas. _i Vilniaus ir Klaipėdos įmonių direktoriai rusai geležinkelio stotyse nesunkiai įkalbėdavo savo tautiečius nevažiuoti toliau, į „Vokietiją¹¹, o pasilikti čia, sovietų Lietuvoje, kurioje netrūksta duonos ir kur jų laukia darbas, butai. Įsikūrę patys, kolonistai laiškais kviesdavo atvykti į Lietuvą ir savo gimines, pažįstamus. Kita kolonistų kategorija buvo demobilizuoti sovietinės armijos kariai. Lietuvos TSR Karinio komisariato duomenimis, 1945—1946 m. Lietuvoje apsigyveno 7,3 tūkst.

rusų ir 5,9 tūkst. kitų tautybių (nelietuvių) demobilizuotų kareivių bei karininkų, iš jų 4,5 tūkst. Vilniuje, 2,5 tūkst. Kaune, per 1 tūkst. Klaipėdoje,¹⁵. Dar 2,5 tūkst. jų atvyko 1947 m.¹⁶ Visi jie buvo aprūpinti butais ir darbu: karininkai—įstaigose, o eiliniai kareiviai — pramonės įmonėse, transporte, statybose, į Vilnių taip pat kėlėsi gyventi Vakarų Baltarusijos gyventojai. Iš viso 1945—1951 m. į Lietuvą iš kitų sovietinių respublikų, daugiausia šiaurės vakarinių RSFSR sričių ir Baltarusijos, atvyko gyventi maždaug 130 tūkst. žmonių.

Pirmasis po karo gyventojų surašymas Lietuvoje, kaip ir vi: soje Sovietų Sąjungoje, buvo tiktai 1959 m. Todėl tikslių duomenų apie gyventojų skaičių bei sudėtį pokario laikotarpiu neturime. Tačiau remiantis aukščiau pateiktais duomenimis, taip pat atsižvelgiant į natūralųjį prieaugį (1945—1951 m.—apie 180 tūkst. žmonių), galima spręsti, jog 1952 m. pradžioje Lietuva turėjo maždaug 2,3 mln. gyventojų, t. y. ketvirtadaliu mažiau negu prieš karą. Po karo smarkiai surusėjo respublikos mięstai. 1951 m. pabaigoje iš 179 tūkst. Vilniaus gyventojų lygiai trečdalis (33,3 procento) buvo rusai, 7 procentai — baltarusiai, 4 procentai — ukrainiečiai, 3,1 procento — žydai, 21,1 procento— lenkai ir tik 30,8 procento — lietuviai¹⁷. 1950 m. Klaipėdoje iš 48,5 tūkst. gyventojų lietuvių buvo maždaug 40 procentų ^,8. 6-ojo dešimtmečio pradžioje iš 7 vidurinių uostamiesčio mokyklų 4 buvo rusiškos. Pakeitus senuosius gatvių bei aikščių pavadinimus, Klaipėdoje atsirado Gorkio, Kalinino, Ki-rovo gatvės. Mieste buvo įsteigtas rusų dramos teatras, o evangelikų liuteronų bažnyčia paversta stačiatikių cerkve. Lietuvių kalbos tais metais beveik nesigirdėjo Vilniaus gatvėse, juo labiau įstaigose. Beveik penktadalį ar net ketvirtadalį visų Kauno ir Šiaulių gyventojų taip pat sudarė rusai bei kiti slavai.

Pagal karo bei pokario metų demografinius nuostolius Lietuva tarp Europos šalių atsiliko tik nuo Baltarusijos. Prieškarinį lygi P^agal gyventojų skaičių kraštas pasiekė tiktai 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių sandūroje, try. praslinkus 25 metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kaip karo bei pokario metais pasikeitė tautinė Lietuvos gyventojų sudėtis, rodo žemiau pateikti duomenys (procentais):

129

9. Lietuva 1933—1953 melais.

2. RAUDONOSIOS ARMIJOS GRĮŽIMAS IR SOVIETŲ VALDŽIOS ATKORIMAS

1944 m. birželį Raudonajai armijai pradėjus puolimą Baltarusijoje, frontas visiškai priartėjo prie Lietuvos. Liepos 4 d. I Pabaltijo fronto kariuomenė (vadas — gen. I.'Bagramianas) peržengė šiaurrytinę Lietuvos sieną ir po kelių dienų užėmė Švenčionis bei Uteną. Įpiečiau puolusi III Baltarusijos fronto kariuomenė, vadovaujama geni I. Černiachovskio, liepos 7 d. užėmė Nemenčinę, Naująją Vilnią ir pradėjo supti Vilnių, kuriame gynėsi 15 tūkst. vokiečių įgula. Raudonarmiečiams į talką primygtinai siūlėsi Vilniaus apylinkėse sutelkti lenkų Armijos krajovos būriai, turėję Londone buvusios vyriausybės užduotį užimti Lietuvos sostinę, kurti joje savo valdžią ir parodyti pasauliui, jog šis miestas yra Lenkijos. LTSR vadovai A. Sniečkus ir M. Gedvilas du kartus (liepos 9 ir 12 d.) kreipėsi į VKP(b) CK sekretorių G. Malenkovą bei NKVD ir NKGB vadovus, siūlydami- nuginkluoti Armijos krajovos dalinius ir išsiųsti juos į užnugarį ¹⁹. Liepos viduryje taip ir buvo padaryta.

Liepos 13 d. Vilnių užėmė sovietų kariuomenė ir Gedimino kalne iškėlė Lietuvos TSR vėliavą. Puldami toliau į vakarus, III Baltarusijos fronto kariai rugpjūčio 1 d. užėmė Kauną, o to paties mėnesio viduryje pasiekė Rytprūsių sieną Užnemunėje. Į šiaurę nuo linijos Vilnius-Kaunas puolusi I Pabaltijo fronto kariuomenė iki liepos pabaigos užėmė visą Aukštaitiją, taip pat Šiaulius, Radviliškį, Pakruojį. Rugpjūčio antroje pusėje vokiečiai pradėjo kontrpuolimą Siaurės Lietuvoje, nesėkmingai bandydami atsiimti Šiaulius. Atreiniant vokiečių puolimą, kovose dalyvavo 16-oji lietuviškoji divizija, permesta iš Polocko. Nubloškus vokiečius nuo Šiaulių, fronto linija laikinai stabilizavosi. Spalio 5 d. sovietų kariuomenė atnaujino puolimą Žemaitijoje Klaipėdos kryptimi. Išstumiant vokiečius iš Žemaitijos, kovose dalyvavo 16-oji divizija, kurios gretose kovėsi nemažai lietuvių. O prie Sedos ir Barstyčių pozicijas gynė Tėvynės apsaugos rinktinės vyrai bei Lietuvos laisvės armijos „vanagai¹¹, taip pat lietuviai. Ir vieni, ir kiti liejo kraują, deja, ne dėl Lietuvos.

1945 m. sausio 28 d. Raudonoji armija užėmė Klaipėdą, o po dviejų dienų — Nidą bei kitas Kuršių nerijos gyvenvietes. Pirmą kartą nuo XIII a. vidurio visos lietuvių žemės, išskyrus Seinų kraštą Lenkijoje ir nedideles lietuvių salas Baltarusijoje, buvo sujungtos j krūvą, deja, ne suverenios Lietuvos valstybės, o SSRS respublikos sudėty. Lietuvos teritorija išsiplėtė iki 65 tūkst. km² (1938 m.— 56 tūkst. km²).

Po Antrojo pasaulinio karo gerokai pasikeitė Lietuvos geopolitinė padėtis. Prisijungę ir kolonizavę Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį, rusai pirmą kartą istorijoje tapo tiesioginiai Lietuvos kaimynai. „Ir ne bet kokie,— anot J. Vidzgirio,— o vakariniai, nors visiškai nevakarietiški! Tai skaudus kuriozas mums, nes visoms kitoms Rytų Europos tautoms, nuo Suomijos iki Bulgarijos, Rusija yra jų rytinis kaimynas." ²⁰ Iš visų pusių Rusijos arba jos aneksuotų kraštų apsuptai Lietuvai beliko 2 nedideli langai į Vakarus: siauras Baltijos pajūrio ruožas ir neilga siena su Lenkija.

Antrojo pasaulinio karo pabaiga, padariusi galą nacių priespaudai Europoje, neatnešė laisvės tik Baltijos kraštams, kuriuose rudąją okupaciją pakeitė kita — raudonoji. 1944 m. gruodžio 20 d. „Pravda" rašė, jog „Lietuva sugrąžinta į sovietinių tautų šeimą". Ne išvaduota, o sugrąžinta! Didesnėje Lietuvos dalyje 1944 m. vasarą, o Žemaitijoje rudenį vėl įsiviešpatavo sovietų režimas, kuris rėmėsi komunistų partija, daugybe valdininkų, NKGB ir NKVD, prokuratūra, kariuomene ir stribų būriais. '

Po karo daug kartų buvo keičiamas administracinis Lietuvos TSR suskirstymas. T940 m. respublikoje (kartu su Klaipėdos kraštu) buvo 25 apskritys, suskirstytos į 267 valsčius, o 1947 m. pabaigoje — jau 37 apskritys su 320 valsčių, suskirstytų į 2,9 tūkst. apylinkių. 1950 m. vasarą (VI.20) apskritys ir valsčiai buvo panaikinti, o vietoj jų sudaryti 87 rajonai, priklausę keturioms — Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos — sritims. Visų šių administracinių perskirstymų tikslas buvo suvienodinti Lietuvą su Sovietų Sąjunga ir kontroliuoti gyventojus, ypač rezistencijos slopinimo, priverstinės kolektyvizacijos laikotarpiu. Antai 1946 m. rugpjūčio 3 d. LKP CK biuras, svarstęs politinę padėtį labiausiai „banditiniame" Biržų apskrities Vabalninko valsčiuje, nusprendė, jog šis valsčius per didelis, nes miestelyje gyvenę pareigūnai ir kareiviai neįstengė tinkamai kontroliuoti nutolusių apylinkių gyventojų. Buvo nutarta Vabalninko valsčių padalyti į keletą mažesnių, įkurdinant kiekviename NKVD kariuomenės įgulą²¹. Kartu su administracinių vienetų skaičiumi daugėjo valdininkų, stribų, saugumiečių, rusų kareivių. Nuslopinus pasipriešinimą ir sovietizavus kraštą, 6-ojo dešimtmečio viduryje rajonų ir apylinkių gerokai sumažėjo, o sričių visai neliko.

Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, kasmet kas nors buvo „renkama": 1946 m. žiemą (vasario 10 d.) — SSRS AT deputatai, 1947 m.—Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba,

1948 m.—vietinės tarybos, 1949 m.— teisėjai ir teismų tarėjai, po to — vėl nuo pradžios. Rinkimų kampanijos buvo ilgos ir labai triukšmingos, atimdavo iš valdžios daug laiko, energijos ir popieriaus (plakatais buvo aplipdomi visi stulpai, tvoros, namų sienos). Užsienietis (pokario metais jie į Lietuvą nebuvo įleidžiami) tikriausiai būtų pagalvojęs, jog komunistų partija bijo pralaimėti rinkimus. Iš tikrųjų tokio pavojaus nebuvo. Nors pirmaisiais pokario metais dauguma žmonių „rinkimus" boikotavo, oficialiais duomenimis, „komunistų ir nepartinių blokas“ vis tiek surinkdavo beveik 100 procentų balsų. Valdžios paskirti rinkimų komisijų nariai sumesdavo į balsadėžes tiek biuletenių, kiek reikėjo.

LKP CK darbuotojų grupė, 1946 m. gegužės mėnesį tikrinusi, kaip laikomasi socialistinio teisėtumo Tauragės apskrityje, savo ataskaitoje rašė, kad partijos komiteto instruktorius Timo-fejenka iš apylinkių rinkimų komisijų reikalavo: „Darykite, ką norite, nors ir patys balsuokite, bet kad būtų ne mažiau kaip 90 procentų balsavusiųjų". Apylinkių rinkimų komisijos tą ir darė. Antai Pajūrio apylinkėje iš 741 j sąrašus įrašytų rinkėjų atėjo balsuoti 150; už kitus biuletenius į balsadėžę sumetė komisijos nariai²². Taip buvo „balsuojama" ne tik Tauragės apskrityje, bet visoje Lietuvoje. VKP(b) CK Lietuvos biuro narys L Tkačenka LKP Centro Komiteto 1946 m. balandžio plenume pripažino, jog Alytaus, Marijampolės ir Lazdijų apskrityse iki 20 val. (tuo metų laiku temsta jau apie 17 val.) buvo balsavę tik 20—30 procentų rinkėjų²³.

Centrinė rinkimų komisija pranešė, jog rinkimuose dalyvavo

91,8 procento visų rinkėjų, iš kurių 95,4 procento balsavę už komunistų bei nepartinių bloko bandidatus. Komentuodamas rinkimų rezultatus, J. Paleckis demagogiškai tvirtino, jog „lietuvių tauta dar kartą, kaip ir 1940 bei 1941 in. rinkimuose, pareiškė savo tvirtą pasiryžimą eiti tarybiniu keliu"²⁴.

Aukščiausioji Taryba, formaliai aukščiausioji valdžios Lietuvoje institucija, jokios realios valdžios neturėjo, todėl ir jos sesijos, kuriose buvo tvirtinami LKP CK bei Ministrų Tarybos parengti įstatymų projektai, paprastai trukdavo 5—6 dienas' per metus. Bene svarbiausias nuolat veikusio AT Prezidiumo (jo pirmininkas visą pokario laikotarpį buvo J. Paleckis) veiklos baras buvo daugiavaikių motinų apdovanojimas medaliais. Ministrų Tarybos (iki 1946 03 15 — Liaudies komisarų tarybos), kuriai vadovavo M. Gedvilas, valdžia buvo didesnė. Daugėjo ministerijų. 1953 m. dirbo net 24 ministerijos (1940 m.— 13). Viena iš naujų ministerijų — Užsienio reikalų, įsteigta 1944 m., kai dar buvo tikimasi, jog visos sąjunginės respublikos galės tapti Jungtinių Tautų Organizacijos narėmis. Vėliau ši ministerija virto gryniausia fikcija. Joje darbavosi keli pareigūnai, tačiau ir tie patys neturėjo ką veikti.

Pokario metais Sovietų Sąjungoje dar labiau sustiprėjus centralizuotam valdymui, ne tik užsienio reikalai, gynyba, užsienio prekyba, bet ir susisiekimas, ryšių sistema, jūrų bei upių laivynas, energetika, žemės ūkio produktų paruošos, chemijos, popieriaus, staklių gamybos bei kitos pramonės šakos buvo visiškai nepavaldžios respublikai, joms vadovavo sąjunginių ministerijų įgaliotiniai. Be to, dauguma LTSR ministerijų buvo sąjunginio-respublikinio pavaldumo. Respublikinių ministerijų tebuvo penkios: švietimo, socialinio aprūpinimo, darbo, vietinės pramonės ir komunalinio ūkio. Tačiau ir jų savarankiškumas buvo ribotas. Aukščiausią valdžią Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, turėjo partija, centre—LKP CK, o vietose — apskričių bei valsčių komitetai.

Lietuvos komunistų partija buvo tik VKP (b) padalinys.

1945 m. pradžioje ji turėjo 3,5 tūkst., 1948 m.— 22,2 tūkst., o 1953 m.—36,2 tūkst. narių. Žmonės paprastai stodavo į partiją dėl karjeros, nes buvo siekiama, kad visus vadovaujančius postus užimtų komunistai. 1946 m. pradžioje 56, o 1953 m. net 88 procentai visų vadovaujančių LTSR darbuotojų buvo komunistai ir komjaunuoliai²⁵. Pokario laikotarpiu priimant j darbą kur kas labiau buvo vertinamas partiškumas ir ,,gera“ socialinė kilmė negu išsilavinimas ir žinios. Net mažaraštis, turėjęs kišenėje partinį bilietą, galėjo tikėtis vadovaujančio posto ir sotaus gyvenimo. 1946 m. pradžioje asmenys tik su pradiniu išsilavinimu respublikinės valdžios įstaigose sudarė 16, miestų ir apskričių — 31, o valsčiuose — net 68 procentus visų vadovaujančių darbuotojų²⁶. Tokia kadrų politika lėmė ir LKP sudėtį. 1948 m. 7,3 procento jos narių buvo darbininkai, 1,1 procento — valstiečiai ir net 80 procentų — tarnautojai, kurių daugiau kaip trečdalį sudarė įstaigų bei įmonių vadovai.

Dauguma partijos narių buvo ne vietos gyventojai, o atvykėliai. 1948 m. lietuviai sudarė 18,5 procento, lenkai — mažiau kaip 1 procentą, o iš „broliškų respublikų" atvykę rusai, baltarusiai, ukrainiečiai bei kitų tautybių komunistai — apie 80 procentų visų LKP narių. Tad LKP iš esmės buvo svetimšalių organizacija. Tiesa, lietuvių partijoje daugėjo, ir 1953 m. jų buvo 38 procentai. Jau nuo 1944 m. pabaigos Kremlius, nepasitikėdamas vietos komunistais, pradėjo siųsti į Lietuvą antruosius sekretorius: A. Isačenką (1944—1946 m.), A. Trofimo'vą (1946— 1952 m.) ir V. Aronovą (1952—1953 m.). Tačiau to neužteko. 1944 m. lapkričio 11 d. nutarimu buvo sudarytas VKP (b) CK Lietuvos biuras kaip aukščiausioji valdžios įstaiga, kuriai iki

1946 m. pavasario vadovavo M. Suslovas, o jį atšaukus į Maskvą, iki biuro panaikinimo 1947 m. kovo mėn.— V. Ščerbakovas. Biuro nariai buvo F. Kovaliovas (pirmininko pavaduotojas, kuravęs pramonę bei prekybą), gen. I. Tkačenka (koordinavęs NKVD, NKGB bei kitų represinių įstaigų veiklą), V. Pisarevas (kuravęs žemės ūkį, 1946 m. rudenį paskirtas LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pirmuoju pavaduotoju) ir kiti. Iš vietinių „draugų" į šį biurą buvo įtraukti tik A. Sniečkus ir M. Gedvilas. Pasak M. Suslovo, „VKP (b) CK Lietuvos biuro sudarymas, kaip ir tam tikro kadrų skaičiaus iš kitų sovietinių respublikų į Lietuvą atsiuntimas, yra broliškos paramos jaunai sovietinei Lietuvos respublikai išraiška"²⁷. Šio biuro narių žodis buvo šventas visoms Lietuvos įstaigoms, taip pat ir Ministrų Tarybai, LKP Centro Komitetui.

Pokario metais VKP(b) Centro Komitetas kelis kartus (1944 10 30; 1945 08 15; 1946 10 05) svarstė Lietuvos partinės organizacijos veiklą ir barė jos vadovus už nepakankamą kovą su „vokiškai lietuviškaisiais nacionalistais" bei „buožėmis". LKP vadovai mušėsi į krūtinę, dėkojo už „klaidų" bei „trūkumų" nurodymą ir žadėjo juos ištaisyti.

Tain tikrą poveikj Lietuvoje vykusiems procesams, ypač panaikinus VKP(b) CK Lietuvos biurą, darė A. Sniečkus. Visi, kurie pažinojo A. Sniečkų, prisimena jį kaip principingą, idėjišką, nuoširdų bolševiką stalinietį, viską vertinusį iš „klasinių proletarinio internacionalizmo pozicijų". Politologas A. Stromas taip apibūdino savo globėją: „Ką jis darė — darė iš širdies. Tarnavo Sniečkus Maskvai iš įsitikinimo <...>. Sau, savo pasaulėžiūrai jis liko ištikimas ir tada, kai (1941 m.— L. T.) su kitais nepriklausomos Lietuvos veikėjais represavo savo brolį, ir tada, kai negailestingai slopino „liaudies priešus", ir tada, kai sprogdino Karo muziejaus sodelį (paminklus jame 1950 m.— L. T.), ir tada, kai prievarta kol ekty vizavo Lietuvos kaimą; jis buvo visiškai nuoširdus, kai rašė 1949 m. savo knygelę apie Staliną — „Didysis lietuvių tautos draugas"—ir baigė ją žodžiais „lietuvių tauta bus amžinai dėkinga Didžiajam Stalinui už pagalbos ranką, ištiestą jai 1940 metais". A. Sniečkų galima kaltinti fanatizmu, jo įsitikinimus laikyti klaidingais, o veiksmus — nusikalstamais, tačiau sunku jį vadinti išdaviku" ^2S.

Bet A. Sniečkus buvo ne tik bolševikas. Jis — ir apsigimęs Suvalkijos ūkininkas (tėvai turėjo bemaž 100 ha žemės). Seimininko jausmas, ypač vėlesniaisiais metais, kartais įveikdavo net komunistą. A. Sniečkus norėjo, anot A. Štromo, kad jo ūkis — Lietuva — klestėtų. Matyt, todėl 1944 m. liepos pabaigoje jis prašė J. Staliną neimti į kariuomenę vyresnių kaip 35 m. amžiaus vyrų, taip pat atleisti nuo mobilizacijos kai kurių profesijų inteligentus (mokytojus, gydytojus, agronomus), nes visuotinė (Raudonosios armijos vadovybė buvo pradėjusi mobilizuoti 18—45 m. amžiaus vyrus) mobilizacija katastrofiškai atsilieptų žemės ūkiui^28a. A. Sniečkus nepritarė iš „Centro" atsiųstiems į Lietuvą „draugams", kurie urmu norėjo nurašyti visus vietos kadrus. Jis įrodinėjo, kad senąją inteligentiją reikia „perauklėti", „panaudoti socializmo statyboje". Tokia A. Sniečkaus pozicija ekstremaliomis pokario sąlygomis Lietuvai buvo naudinga. Kaip ūkininkas A. Sniečkus 1948 m. pradžioje siūlė G. Ma-lenkovui neforsuoti Lietuvoje kolektyvizacijos, tačiau išgirdo atsakymą: „Draugas Sniečkau, jūs galite ginčytis su žmona. CK nutarimai ne svarstomi, o vykdomi" ²⁹.

Tautinės sąmonės komunistai buvo respublikos vadovai J. Paleckis ir M. Gedvilas. Abu 1940 m. skausmingai išgyveno Lietuvos inkorporavimą į SSRS, 1950 m. priešinosi lietuviškų mokyklų pavertimui lenkiškomis Vilniaus krašte, buvo nepatertkinti vyriausybinių įstaigų rusifikavimu bei lietuvių kalbos išstūmimu iš viešojo gyvenimo, karštai pritarė L. Berijos 1953 m, vasarą pradėtai kadrų lietuvinimo politikai. A. Sniečkus ir kiti komunistai dogmatikai aštriai kritikavo J. Paleckį už 1947 m. Vilniuje išėjusią jo knygą „Tarybų Lietuvos kelias" ir 1949 m. Maskvoje—„Sovietskaja Litva", kuriose iš esmės teigiamai buvo vertinamas XIX a. pabaigos—XX a. pradžios tautinis lietuvių sąjūdis. Šios knygos buvo pasmerktos kaip propaguojančios ideologiškai žalingą „vieningosios srovės" teoriją, o jų autorius 10 metų neturėjo teisės spausdinti savo kūrybą. J. Paleckis padėjo grįžti į Lietuvą kai kuriems ištremtiems inteligentams. Labai sunkia tuomet „nacionalizmo" nuodėme buvo kaltinamas ir M. Gedvilas. V. Pisarevas 1952 m. LKP CK plenume net tvirtino, jog M. Gedvilo elgesys nesuderinamas su buvimu partijoje.

Pokario metais pakenkti žmogui, net jį pražudyti (parašyti skundą ir pasmerkti kalėjimui, tremčiai) galėjo kiekvienas — eilinis stribas, sargas, namų šeimininkė, o nuveikti ką nors pozityvaus, ypač Lietuvos mastu, buvo labai sunku. Visus svarbesnius nutarimus priimdavo Maskva, ir juos turėjo vykdyti visi — ir „internacionalistas" A. Sniečkus, ir „nacionalistas" M. Gedvilas, ir „liberalas" J. Paleckis. Viskam reikėjo VKP(b) CK leidimo: „Sporto" laikraščiui leisti, naujam partijos apskrities komiteto etatui įvesti, svarbesniam pareigūnui paskirti, net sovietų valdžios „atkūrimo" jubiliejui švęsti³⁰. Bent kiek nukrypus nuo „partijos linijos" grėsė pareigų netekimas arba dar didesni nemalonumai. Paaukoję žemesniuosius savo bendradarbius, padarę juos „atpirkimo ožiais", postus išsaugojo ir A. Sniečkus, ir M. Gedvilas, ir J. Paleckis. Didvyrių Lietuvos vadovybėje nebuvo.

Sovietų režimas laikėsi prievarta, todėl valdymo aparatui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. „Broliškų respublikų" pavyzdžiu Lietuvoje Maskva įdiegė iki mažiausių smulkmenų apgalvotą nomenklatūrinę kadrų sistemą. Aukščiausios respublikos pareigybės (1952 m. jų buvo 275 — LKP CK ir partijos sričių komitetų sekretoriai bei skyrių viršininkai, miestų bei rajonų komitetų pirmieji sekretoriai, AT Prezidiumo, Ministrų Tarybos, komjaunimo, profsąjungų aukščiausi vadovai) buvo VKP(b) CK nomenklatūra. Į šias pareigas darbuotojus buvo galima priimti ir atleisti tik gavus VKP(b) CK sutikimą. Kur kas gausesnė buvo LKP CK nomenklatūra — maždaug 2 tūkst. vadovaujančių partinių, administracijos, ūkio, kultūros bei kitų įstaigų darbuotojų. Priėmimą į šias pareigas bei atleidimą lėmė LKP CK- Turėjo savo nomenklatūrą taip pat partijos sričių (1952 m.— 4,9 tūkst. pareigybių) ir miestų bei rajonų komitetai. Pastarųjų žinioje buvo žemiausių, todė! pačių gausiausių grandžių vadovaujančios pareigybės (1952 m.— 35,2 tūkst. darbuotojų): visų vietinių įstaigų, įmonių, verslo artelių, kooperatyvų, ūkių bei jų skyrių vadovai, mokyklų direktoriai, gydymo įstaigų, bibliotekų, skaityklų vedėjai ir 1.1. Iš viso Lietuvoje 1952 m. buvo daugiau kaip 42 tūkst. įvairių kategorijų nomenklatūrinių pareigybių

Nomenklatūriniai darbuotojai, ypač aukštesnių kategorijų, turėjo daug privilegijų. Iki 1947 m. pabaigos, esant normuotam aprūpinimui, jiems buvo nemokamai skiriama deficitinių prekių, organizuojamas specialus maitinimas. Pavyzdžiui, partijos Kauno miesto komiteto darbuotojai turėjo savo atskirą valgyklą „Metropolio" restorane. Be įprastų maisto normų, prekybos liaudies komisaras V. Augustinaitis 1945 m. lapkričio mėn. kiekvienam šios valgyklos lankytojui paskyrė iš nenormuotų fondų papildomam maitinimui po 5 kiaušinius, 100 g miltų, 300 g daržovių, 200 g pieno, 100 g grybų, 20 g riebalų per dieną³². Nuo 1948 m. aukštesnieji vadovaujantys darbuotojai prie algų gaudavo dideles priemokas. Antai LKP CK sekretorių, Ministrų Tarybos ir Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkų bei pavaduotojų priemoka 3 kartus buvo didesnė už darbo užmokestį (LKP CK pirmojo sekretoriaus: 2000 rb darbo užmokestis+ 6000 rb priemo-ka = 8000 rb), ministrų — 2,5 karto, CK skyrių vedėjų — 2 kartus, apskričių partinių komitetų sekretorių, vykdomųjų komitetų pirmininkų bei kitų darbuotojų priemoka prilygo jų darbo užmokesčiui (1400 rb algos+1400 rb priemokos = 2800 rb). Tuo metu vidutinis mėnesinis darbininkų ir tarnautojų darbo užmokestis respublikoje buvo 500 rb. Aukštųjų nomenklatūrinių darbuotojų algų priedams 1948 m. iš respublikos biudžeto buvo skirta

8,2 mln. rb³³. Viešomis ar neviešomis privilegijomis — butais, kelialapiais į sanatorijas ir poilsio namus, deficitinėmis prekėmis— naudojosi net žemiausiųjų grandžių nomenklatūra. Savo pajamas ji gerokai papildydavo pasisavintu tremtinių, „banditų", „buožių" ūkių turtu. 1946 m. partijos Raseinių apskrities komiteto sekretorius Mončiunskas apstatė savo butą suimtų žmonių baldais. Tos pačios apskrities Kražių valsčiaus partorgas Staškevičius ne tik pats nepirko mėsos, miltų, kitų maisto produktų , bet ir aprūpindavo jais minėtą Mončiunską bei visus Raseinių viršininkus³⁴. Ministrų Tarybos darbuotojas S. Maimi-nas, 1946 m. vasarą lankęsis Lazdijų apskrities Leipalingio valsčiuje, savo ataskaitoje išvardijo 12 to valsčiaus valdininkų, laikiusių po 1—3, dažniausiai neteisėtai įsigytas karves, tačiau nepristačiusių valstybei nė litro pieno³⁵, kai ūkininkams, net mažažemiams, už pieno prievolės neįvykdymą grėsė turto konfiskavimas ir net kalėjimas.

Pokario metais iš įstaigų ir žinybų nuolat buvo „valomi" „liaudies priešai", „fašistai", „nacionalistai", „buožės", „antiso-vietinis elementas", visi bent kiek nepatikimi tarnautojai. Vien iki 1945 m. spalio vidurio iš valdžios įstaigų buvo atleista

6.1 tūkst. darbuotojų³⁶. Dar didesnį užmojį aparato „valymas" įgavo 1946 m. Tarp nukentėjusiųjų buvo ir aukštų pareigūnų. 1945 m. už „susitaikėlišką požiūrį į buožes" iš pareigų buvo atleistas SSRS Paruošų liaudies komisariato įgaliotinis K. Banys, o už „aparato teršimą svetimais ir politiškai abejotinais elementais"— žemės ūkio liaudies komisaras J. Laurinaitis. 1946 m. už „bolševikinio budrumo atbukimą" neteko visų postų LKP CK biuro narys partijos Kauno miesto komiteto pirmasis sekretorius J. Grigalavičius. Valstybinės plano komisijos pirmininkas J. Vaišnoras už brolio partizano slėpimą ne tik buvo pašalintas iš darbo, bet ir išsiųstas į „gulagus". Atleisti darbuotojai buvo keičiami iš Rusijos atsiųstais valdininkais, demobilizuotais sovietinės armijos kariais, buvusiais partizanais, vietiniais komunistais ir komjaunuoliais.

„Broliška parama" kadrais buvo teikiama nuo pirmųjų „išvadavimo" dienų. „Internacionalistų", troškusių vesti lietuvius į „šviesią ateitį" netrūko. Vien tik 1944 m. antroje pusėje — 1945 m. pradžioje (iki 04 01) su VKP(b) CK kelialapiais į Lietuvą atvyko 6116 darbuotojų: 379 — i LKT bei komisariatus, 2783 —į NKVD, 664 —į NKGB, 1986 —dirbti geležinkeliuose (iš jų 1 tūkst. į vadovaujančias pareigas), 126—į partines įstaigas³⁷. „Internacionalistų" srautas neišseko ir vėlesniais metais. Iki 1947 m. rudens vien tik „organizuotų", t. y. su sąjunginių įstaigų bei žinybų kelialapiais, atvyko 12,3 tūkst. darbuotojų ³⁸. Nemažai atvažiavo ir „neorganizuotų", ypač demobilizuotų sovietinės armijos karių.

Dėl tokios kadrų politikos labai surusėjo vyriausybinės, ūkinės ir net kultūros įstaigos. Ir juo aukštesnė bei svarbesnė buvo įstaiga, tuo mažiau joje liko lietuvių. 1946 m. pradžioje valsčių įstaigose lietuviai sudarė 67 procentus, miestų bei apskričių— 61 procentą, o respublikinės valdžios įstaigose — tik 35 procentus visų vadovaujančių darbuotojų³⁹. 1951 m. pradžioje, LKP CK Kadrų skyriaus duomenimis, iš 2,6 tūkst, vadovaujančių LTSR darbuotojų, 1,4 tūkst., t. y. truputį daugiau negu pusė, buvo lietuviai. Tačiau tas santykis įvairaus rango įstaigose buvo nevienodas: rajonų valdžios įstaigose lietuviai sudarė 59,3 procento, miestų valdžios įstaigose — 45,8 procento, o respublikinėse įstaigose — 40,8 procento vadovaujančių darbuotojų ⁴⁰.

Iš respublikinių valdžios įstaigų lietuviškiausias buvo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, kurio ne tik pirmininkas, bet ir abu pavaduotojai bei sekretorius visą laiką buvo lietuviai. Tuo tarpu iš 5 Ministrų Tarybos pirmininko M. Gedvilo pavaduotojų 6-ojo dešimtmečio pradžioje net 3 buvo rusai (1945 m.— tik vienas). 1952 rn. vasarą iš 54 respublikinių valdžios įstaigų (ministerijų, valdybų, komitetų) vadovų lietuvių buvo 30, o iš 132 pavaduotojų — tik 52 lietuviai⁴¹. Pokario laikotarpiui mažiau negu pirmajam sovietmečiui būdinga ,,antrųjų asmenų¹¹ sistema: rusai buvo skiriami ne tik pavaduotojais, bet ir ministrais, valdybų, komitetų pirmininkais. 6-ojo dešimtmečio pradžioje Plano komisijai vadovavo A. Petrovas, valstybės kontrolės ministras buvo A. Efremovas, tarybinių ūkių — D. Mamajevas, lengvosios pramonės — F. Teriošinas, komunalinio ūkio ministras— G. Svisčevas, statybinių medžiagų pramonės — T. Liubim-cevas ir 1.1. Lietuvos ryšių sistemai vadovavo N. Bielianinas, Nemuno laivininkystei—V, Smirnovas, Eltai — surusėjęs totorius A. Marachtanovas, Meteorologijos tarnybai — E. Pičuginas.

Labai stiprias pozicijas iš Maskvos atsiųsti kadrai turėjo partinės valdžios įstaigose. 1944 m. pabaigoje iš 76 LKP CK aparato darbuotojų 61,8 procento, o 1952 m. (iš 109) —tik 39,4 procento buvo lietuviai⁴². Kadangi dalis čia dirbusių lietuvių gimtąją kalbą jau buvo užmiršę, tai lietuviškai mokėjo tik 20 procentų CK darbuotojų⁴³. Panaikinus VKP(b) CK Lietuvos biurą, ,,Centro¹¹ atstovų padaugėjo LKP CK biure, kuris faktiškai buvo aukščiausia respublikos valdžia. 1945 m. jame buvo 2, o 5-ojo dešimtmečio pabaigoje—6-ojo pradžioje — 5 iš Maskvos atsiųsti nariai (iš viso buvo 13 narių): valstybės saugumo’ ministras P. Kapralovas, vadovavęs rezistencijos slopinimui, LKP CK .antrasis sekretorius A. Trofimovas, kontroliavęs A. Sniečkaus veiklą ir bendrą politinę situaciją Lietuvoje, Ministrų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas V. Pisarevas,

,,globojęs¹¹ M. Gedvilą ir prižiūrėjęs ekonomiką, LKP (b) CK kadrų sekretorius D. Supikovas, vadovavęs kadrų politikai respublikoje, LKP (b) Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekretorius A. Čistiakovas, „rūpinęsis¹¹ politiniu-visuomeniniu sostinės gyvenimu ⁴⁴.

Tačiau daugiausia rusų dirbo represinės valdžios įstaigose. Pagal nerašytą įstatymą jų vadovais buvo skiriami tik rusai. 1945 m. vasarą nušalinus iš pareigų valstybės saugumo liaudies komisarą A. Guzevičių, šį postą net iki 1953 m. užėmė iš Maskvos atsiųsti generolai: D. Jefimovas (1945—1949 m.),

N. Gorlinskis (1949 m.), P. Kapralovas (1949—1952 m.), P. Kondakovas (1952—1953 m.). LTSR prokuroras buvo

M. Baliasnikovas (1944—1946 m.), D. Salinas (1947—1948 m.), G. Bacharovas (1948—1957 m.). Tiesa, per visą pokarį Vidaus reikalų ministerijai vadovavo surusėjęs lietuvių kilmės čekistas gen. J. Bartašiūnas, tačiau dėl to ši įstaiga nebuvo lietuviškesnė. Kaip rodo 9 lentelėje pateikti duomenys, 1946 m. vasarą lietuviai nesudarė ir dešimtos dalies aukštesniųjų MGB ir MVD darbuotojų.

1945 m. rugpjūti LKP CK plenume dalyvavęs SSRS valstybės saugumo liaudies komisaras A. Kabulovas kalbėjo: „<...> Lietuvos respublika neturi žmonių, kurie galėtų vadovauti mūsų organų apskričių skyriams <...>. Mes net negalime rasti 2— 3 gerų darbuotojų lietuvių, kurie vadovautų respublikinių organų darbui". Tačiau slopinant rezistenciją, ypač verbuojant agentūrą, buvo reikalingi darbuotojai, mokantys lietuvių kalbą. Todėl 1946 m. žiemą L. Berijos nurodymu Vilniuje buvo įsteigta metinė NKGB mokykla, rengusi nacionalinius čekistų kadrus, daugiausia operatyvinius darbuotojus. Juos rengė ir Vilniuje veikusi MVD, o Kaune — milicijos mokykla. Todėl iš žemesniųjų MGB ir MVD darbuotojų 6-ojo dešimtmečio pradžioje lietuviai sudarė jau 20 procentų, tačiau tautinė vadovybės sudėtis iš esmės liko ta pati. 1952 m. vasarą tarp 56 aukščiausiųjų MGB pareigūnų (ministerijos skyrių bei sričių valdybų viršininkų ir jų pavaduotojų) lietuvių buvo 7, o MVD — iš 22 — 4. Iš 87 MGB rajonų skyrių viršininkų „nacionalų" buvo 9, o iš tokio pat skaičiaus rajonų milicijos skyrių viršininkų—12 lietuvių⁴⁴⁹.

Pokario metais i aukščiausius postus mielai buvo skiriami ,,importiniai" lietuviai, t. y. Rusijoje gimę arba didelę gyvenimo dalį ten praleidę ir dažniausiai jau nutautėję, o neretai ir gimtąją kalbą užmiršę, tačiau lietuviškas pavardes turėję pareigūnai. 1953 m. pradžioje iš ministerijų bei kitų respublikinių žinybų vadovų jų buvo net 13. V. Augustinaitis buvo žemės ūkio ministras, B. Penkauskas (Penkovskis)—sveikatos apsaugos, A. Mikutis — prekybos, J. Maniušis — statybos, K. Andriatis —

Lentelė sudaryta remiantis šaltiniu: LKP CK Kadrų skyriaus pažyma (LVVOA —F. 1771,—Ap. 9.—B. 416.—L. 44, 59).

maisto pramonės, V. Boreika — vietinės pramonės ministras. K. Gabdankas vadovavo verslo kooperacijai, J. Kumpis (Kompe-kevičius) — architektūros valdybai ir kt. Apskritai tokie darbuotojai buvo ypač konservatyvus ir dažnai uolesni Lietuvos rusintojai negu tikrieji rusai. I

Pokario metais daugelyje centrinės valdžios įstaigų beveik nebuvo lietuvių. 1946 m. Statybos ministerijoje (ministras Sere-metjevas) iš 27 vadovaujančių darbuotojų tik 2 buvo lietuviai, SSRS Paruošų ministerijos įgaliotinio Lietuvai įstaigoje (įgaliotinis P. Andrejevas) iš 46 — 6, Grūdų paruošų valdyboje (valdytojas „importinis" lietuvis K. Grušas) iš 46 — 1, SSRS valstybinio banko Respublikinėje kontoroje (valdytojas Biriukovas) iš 47 — 9, Lietuvos geležinkelių valdyboje (viršininkas lietuviškai nemokėjęs kalbėti lietuvis A. Kožuchovskis) iš 29 aukščiausio rango darbuotojų buvo 3 lietuviai, tie patys „importiniai", SSRS Ryšių ministerijos įgaliotinio Lietuvai įstaigoje nebuvo nė vieno lietuvio⁴⁵. Viename iš LKP CK plenumų M. Gedvilas apmaudžiai pastebėjo, jog „kai kurie draugai" mano, kad lietuviai tinką tik sargauti. Visose aukštesnėse įstaigose buvo kalbama, vedama raštvedyba tik rusų kalba. M. Gedvilas 1953 m. vasarą LKP CK plenume kalbėjo: „Beveik visose įstaigose, į kurias jam (lietuviui.—L. T.) tekdavo kreiptis — sostinėje, apskrities ir net iš dalies valsčiaus centre, pareigūnai atsakydavo nelietuviškai. Jeigu jį pakviesdavo į kokį nors posėdį ar pasitarimą, tai ten daugiausia taip pat buvo kalbama nelietuviškai. Jeigu į kolūkį ar fabriką atvykdavo pranešėjas, tai dažniausiai jis kalbėdavo rusiškai, nors pats buvo lietuvis. Jei žmogui prireikdavo parašyti į kurią nors įstaigą skundą ar pareiškimą, tai jis būdavo priverstas rašyti rusiškai, nes žinojo, kad tada jo laiškui bus greičiau duota „eiga" ^4б.

Tačiau surusėjo ne tik didieji miestai. Kaip rodo žemiau pateikti 1952 m. duomenys⁴⁷, daugybė nevietinių pareigūnų dirbo ir rajonuose:

л

Nelietuviai paprastai vadovavo MVD ir MGB skyriams bei poskyriams. Iš toli atvykusių ir nemokėjusių lietuviškai valdininkų atsirado net valsčių centruose, bažnytkaimiuose. Rašytojo V. Dautarto gimtajame Raudondvaryje „valsčiaus galva kalbėjo rusiškai, enkavedistai, vadovaujami ypač žiauraus ir klastingo padaro, žmonių praminto „Barsuku",— rusiškai, kariškiai— rusiškai, nežinia kokios tautybės, nuolat įsikandęs Stalino stiliaus pypkę, partorgas — taip pat rusiškai <...>. Ne kartą mačiau, kaip į miestelį atėjęs ir atsidūręs tarp kitataučių Lietuvos ūkininkas suglumdavo, pasimesdavo '<...>. Partorgas, nemokėdamas nė vieno žodžio lietuviškai, visų pirma uoliai griebėsi naikinti visas Nepriklausomybės metais išleistas lietuviškas knygas, o vienoje šeimoje užtikęs Vaižganto portretą, įtraukė ją į liaudies priešų sąrašą... „Barsukas" atvirai plėšikavo valsčiuje, mušdavo, jo nuomone, įtartinus žmones (tam tikslui buvo įsirengęs baudžiavinio pavyzdžio kankinimo ožius), jis pats vienas buvo įstatymas, teismas, aukščiausias tribunolas.,."⁴⁸

Girtuokliavimas, kyšininkavimas, smurtavimas — būdingiausios iš „broliškų respublikų" atsiųstų svieto perėjūnų savybės. Apie partijos Vilkaviškio apskrities antrąjį sekretorių Celyševą LKP CK instruktorius Jacko 1945 m. rašė, kad vietos gyventojai jį pirštais rodo. Savo kabinete jis dirba, girtuokliauja ir miega. Švenčiant 27-ąsias Spalio revoliucijos metines, Če-lyševas gėrė 7 dienas iš eilės, o Naujuosius metus „šventė" 6 dienas. Degtinės jis reikalauja ir iš savo valdinių, sakydamas „Gaukit iš kur norit"⁴⁹. VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininko pavaduotojas F. Kovaliovas „sudegė" iškilus viešumon, kad jo žmona turguje perpardavinėja deficitines specialioje parduotuvėje gautas prekes ⁵⁰. 1946 m. rudenį už valdiško turto savini-mąsi buvo pašalintas iš pareigų LKP CK antrasis sekretorius A. Isačenka.

Maskvos atsiųstų pareigūnų iniciatyva Lietuvoje buvo pradėta deginti „buržuazines" knygas, uždarinėti bažnyčias, griauti Nepriklausomybės kovų paminklus. Kiekviename žingsnyje jiems vaidenosi „nacionalizmas", „klerikalizmas", „kenkėjiška veikla", „sabotažas". Gen. I. Tkačenkai neįtiko net A. Guzevičius. Jis kartu su D. Supikovu rezgė intrigas prieš patį A. Sniečkų.

Sovietinės propagandos pastangos įtikinti lietuvius, jog Raudonoji armija atnešė jiems laisvę, buvo visiškai nesėkmingos. Jau 1944 m. rugpjūčio 2 d. LKP Alytaus komiteto sekretorius V. Sakalauskas rašė A. Sniečkui: „Didelė lietuvių tautos dalis Raudonosios armijos grįžimą Lietuvon laiko lygiu vokiškajai okupacijai <...> [žmonės šneka, kad] jokios lietuviškos valdžios nesą, čia viską daro rusai <...> ⁶¹. Tų pačių metų rugsėjo 22 d. partijos Lazdijų komiteto sekretorius J. Grigonis savo ataskaitoje CK rašė: „Kai jiems (žmonėms.— L. T.) pradedi aiškinti, jog dabar tarnausią ne okupantui, o ginsią savo kraštą,

tai jie atsako, kad nėra jokio skirtumo: pirma mus buvo okupavę vokiečiai, dabar — rusai. Toks vaizdas jiems susidaro todėl, kad įstaigose, kariniame komisariate, NKVD, NKGB, visur dirba rusai, tarnautojų lietuvių labai mažai"⁵². O Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas M. Gregorauskas, 1945 m. vasarą skaitęs paskaitas Rokiškio apskrityje, pranešė, kad „inteligentija kelia klausimą dėl lietuvių kalbos vartojimo. Esą kodėl visi keliai, vietovių pavadinimai rašomi tik rusiškai, o lietuviški pavadinimai nutrinti, kodėl vietoj „Saugokis traukinio" visur užkabinta „Beregis pojezda", taip pat kodėl net menkiausių įstaigų vietovėse, kur nėra rusų, iškabos dviem kalbom <...>, kodėl veik visi aukštesnieji pareigūnai rusai ⁵³.

1944 m. liepos 5 d. paskelbtame LKP Centro Komiteto ir LTSR Liaudies komisarų tarybos kreipimesi į Lietuvos gyven-jus buvo sakoma: „Jau atėjo seniai lauktoji išvadavimo valanda. Atėjo laikas, kai galite su džiaugsmu sveikinti j Lietuvą žengiančią Raudonąją armiją išvaduotoją..." Tačiau jau pirmaisiais „laisvės" mėnesiais pasitvirtino pati blogiausia Lietuvos žmonių nuojauta. Vos praslinkus frontui, Lietuvą užplūdo ypatingos paskirties NKVD kariuomenė, vadinamieji Smeršo („smert špionam") būriai, kurie suiminėjo 1941 m. birželio sukilimo dalyvius, vokiečių okupacijos metais tarnavusius policijoje, Vietinėje rinktinėje, savisaugos batalionuose, kaimų savigynos būriuose, dalyvavusius antinacinėje rezistencijoje arba šiaip kuo nors įtariamus asmenis. Dalis suimtųjų, ypač Birželio sukilimo dalyviai, buvo žudomi. „Mūsų apskrityje gerai dirba kontražval-gybos ir Smeršo organai,— 1944 m. rugsėjo pradžioje pranešė LKP Centro Komitetui partijos Vilkaviškio apskrities komiteto sekretorius J. Piligrimas.— Yra daug areštuotų. Smeršas suimtuosius, kurie yra kalti, tuoj pat sunaikina"⁵⁴. Kaimuose buvo deginamos įtariamųjų sodybos, kai kur net su žmonėmis {pavyzdžiui, 1944 m. Kūčių naktį buvo sudeginti Klepočiai bei kiti Alytaus apskrities kaimai).

Atkuriant Raudonosios armijos užimtoje teritorijoje sovietų valdžią, kartu su partiniais ir vykdomaisiais komitetais buvo steigiami NKVD bei NKGB skyriai apskrityse ir poskyriai valsčiuose. Kartu su prokuratūra ir teismu jie buvo pagrindiniai represijų bei teroro vykdytojai.

1948 m. pradžioje MVD sistemoje dirbo 11,2 tūkst. darbuotojų, iš kurių 930 — ministerijos aparate, 5,6 tūkst.— milicijoje,

1,2 tūkst.— kalėjimuose, 450 — karo belaisvių lageriuose ir 1.1.

MGB (be stribų ir techninių darbuotojų) turėjo 2,3 tūkst. darbuotojų, iš kurių per 1,5 tūkst. buvo operatyviniai darbuotojai⁵⁵.

Viena svarbiausių sovietų santvarkos ir ypač okupacinės valdžios Lietuvoje atramų buvo baimė, slopinusi visuomenės valią ir ryžtą priešintis, pavertusi piliečius „sraigteliais", aklai ir besąlygiškai vykdančiais komandas. Visuotinę ir nuolatinę baimę palaikė masiniai žmonių areštai, trėmimai, kankinimai ir net žudynės. NKVD ir NKGB duomenimis, 1944 m. buvo nukauta

2,4 tūkst., o 1945 m. (iki lapkričio 15 d.)—9,2 tūkst. „banditų" ⁵⁶. Manytina, jog daugelis jų buvo beginkliai civiliai gyventojai.

Pokario metai — „baisiosios naktys" Lietuvos istorijoje. Svarbiausi ir šiurpiausi dalykai darėsi naktimis. Kadangi Staliną kankino nemiga, tai ne tik Kremliuje, bet ir Vilniuje dažnai' buvo posėdžiaujama naktimis (LKP CK plenumų dieniniai posėdžiai vykdavo nuo 12 iki 17 val., o vakariniai prasidėdavo 20 val.). Svarbesnėse įstaigose nakčiai likdavo budėtojai, nes kiekvienu momentu iš Maskvos galėjo ateiti įsakymas ką nors suimti, ištremti, apsvarstyti. Naktimis buvo-vežami iš Lietuvos žmonės, naktimis buvo tardomi ir kankinami kaliniai. Naktimis iš miško ateidavo į kaimus partizanai, o rusų kareiviai ir stribai rengė jiems pasalas.

Daugelis enkavedistų Lietuvoje jautėsi kaip okupuotoje šalyje ir neslėpė savo priešiškumo vietos gyventojams, kuriuos, jeigu ne visus, tai bent kas antrą, laikė „banditais". Dažnas jų iš aukšto žiūrėjo ir nesiskaitė net su sovietiniais vietos pareigūnais. NKVD Veliuonos poskyrio viršininkas ltn. Kuznecovas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkui sakydavo: „Valdžia čia - mes, nes mes jus užkariavom". 1945 m. rugsėjį Vabalninke dislokuoto NKVD kariuomenės bataliono vado pavaduotojas vyr. ltn. Guliajevas, matyt, išgėręs, susirinkusiems į koncertą miestelio gyventojams pasakė kalbą: „Rusija buvo ir bus laisva, ir niekas to nepakeis. O lietuvių pareiga tiekti mums grudus, mėsą, kiaušinius <...>. Nuo rytdienos pradėsime naikinti visus, kurie to nedarys". 1945 m. pavasari atvykęs į Čekiškę (Kauno apskritis) NKVD įgaliotinis Kačkinas vietos gyventojams taip prisistatė: „Ne mylėti mane turi vietiniai, bet bijoti, o tvarką aš įvesiu teroru". Ir tai nebuvo tušti žodžiai. Gegužės mėnesį jo vadovaujami kareiviai, gaudydami „banditus", nušovė 9 nekaltus gyventojus⁵⁷.

Lietuvą užvaldė baimė. Vieni bijojo nakties, kiti — dienos, ir niekas nebuvo tikras dėl rytdienos. Savivalė ir smurtas viešpatavo kiekviename žingsnyje, o žmogaus gyvybė tuomet mažai ką reiškė.

1945 m. rugpjūtį NKVD Kupiškio skyriaus viršininkas S. Sap-ko Laukminiškių kaime iš automato nušovė niekuo nekaltas dvi moteris: 50-metę A. Rasiulicnę ir 70 metų amžiaus Kalkienę. Vieną to kaimo gyventoją, nusikaltimo liudininką, S. Sapko įsakė stribams nušauti, o kitą įmesti gyvą į padegtą Rasiulių namą ⁶⁸.

1945 m. NKVD Saldutiškio valsčiaus poskyrio operatyvinis įgaliotinis Z. Isaikinas liepė stribams paslėpti prie Jakimavičiaus namo šautuvą, kurį darant kratą „rado". Pakeliui į miestelį suimtą Jakimavičių nušovė, o iš jo atimtą akordeoną Z. Isaikinas pardavė ir gautus pinigus pasidalijo su NKVD Saldutiškio viršininku S. Sorokinu ⁵⁹.

1946 m. pavasarį Sakių NKVD viršininkas Kolentjevas Bag-džių kaime suėmė 67 metų amžiaus valstietį J. Zakarevičių, kurį 7 dienas tardė ir kankino, po to pakerė. Zakarevičiaus ūkis buvo konfiskuotas, o šeima išsiųsta į priverstinius darbus durpyne⁶⁰.

1947 m. sausį kareivių būrys, vadovaujamas ltn. Terechovo, Kupiškio apskrities Didžiagraščių kaime P. Keburio name radę (o gal ,,radę“) 2 granatas, tuoj pat sušaudė šeimininką ir 4 jo šeimos narius, o sodybą sudegino⁶¹.

1947 m. vasarį MVD Šiaulių apskrities skyriaus operatyvinis įgaliotinis Romanovas ir du stribai Bumbulų kaime (Užvenčio valsčiuje) šūviu iš automato sunkiai sužeidė iš Raudonosios armijos demobilizuotą Pamolį, o jo tėvus su visa šeima suvarė į namą, kurį apkrovė šiaudais ir padegė⁶².

1946 m. birželio 21 d. MVD kariuomenės prokuroras S. Gri-movičius pranešime A. Sniečkui rašė, jog dažniausi MVD ir MGB darbuotojų nusikaltimai — neteisėtas civilių gyventojų šaudymas, mušimas ir apiplėšimai. Vien tik per pirmuosius tris 1946 m. mėnesius buvo nužudyti 55, sužeisti ar sumušti 62 ir apiplėšti 122 asmenys⁶³. S. Grimovičiaus pateikti skaičiai — tik maža kareivių, stribų bei pareigūnų padarytų nusikaltimų dalis. Smurtas bei teroras tais metais Lietuvoje viešpatavo kiekvienoje apskrityje, kiekviename valsčiuje, kaime, kiekviename žingsnyje. Įbauginti gyventojai bijojo arba nematė prasmės skųstis, todėl dauguma nusikaltimų nebuvo registruojami bei tiriami.

Kaip valdžia reagavo į savo pareigūnų nusikaltimus, rodo šie pavyzdžiai. Raseinių partijos komiteto instruktorius P. Ar-manavičius 1945 m. pavasarį, būdamas girtas, nušovė 20-metį S. Bružą ir už tai, kaip buvęs partizanas, apdovanotas ordinu, tegavo griežtą papeikimą. LKP Biržų apskrities komitetas MGB viršininką N. Kuznecovą, kurio įsakymu kareiviai 1946 m. pabaigoje nušovė 2 ir sužeidė 2 niekuo dėtus gyventojus, nubaudė papeikimu. LTSR valstybės saugumo ministras D. Jefimovas bylą peržiūrėjo ir bausmę sugriežtino: paskyrė N. Kuznecovui 20 parų arešto ir pažemino pareigose⁶⁴. Tik išimtinais atvejais civilių gyventojų žudikai susilaukdavo griežtesnių bausmių.

Vienas būdingiausių pokario metų Lietuvos žmonių gyvenimo bruožų buvo dokumentų tikrinimas ir kratos. Tikrino — kas norėjo ir krėtė —kas netingėjo: kareiviai, stribai, milicija, partiniai ir sovietiniai darbuotojai, komjaunuoliai... Dažnai „banditų" buvo ieškoma komodose ir stalčiuose. Po tokių „kratų" gyventojai pasigesdavo pinigų, brangenybių, drabužių, avalynės, kitų vertingesnių daiktų. 1945 m. liepos 6 d. partijos Kėdainių komiteto sekretorius J. Piligrimas, informuodamas CK apie žmonių nuotaikas, pranešė, jog daugelis valstiečių skundžiasi, kad miliciją, darydama kratas, pasisavina daug daiktų; dažnai areštai bei kratos daromos tyčia, kad būtų galima žmones apiplėšti. Po to suimtieji paleidžiami, bet daiktai negrąžinami. Žmonės bijo skųstis, kad nesusilauktų naujų kratų ir areštų⁶⁵.

Neretai gyventojai buvo apiplėšiami. LTSR užsienio reikalų liaudies komisaras P. Rotomskis ataskaitoje CK apie savo komandiruotę 1945 m. vasarą Biržų apskrityje rašė: ,,<...> per tas 12 dienų Biržuose buvo surengtos 2 tikra to žodžio prasme plė-šikautojų ekspedicijos: viena — Pabiržės valsčiuje, kur atvykęs kariuomenės dalinys krėtė kaimą ir ėmė viską, kas jiems patiko <...>. Kitas atsitikimas — Pasvaly birželio 17 d. Specialiu traukiniu atvykęs kariuomenės dalinys apiplėšė Papyvesių kaimą, atimdamas iš gyventojų pinigus, laikrodžius, dviračius. Tas pats dalinys Pasvaly Joniškėlio gatvėje stabdė praeivius ir rinko iš kiekvieno duoklę po 30 rb. Pas ką pamatė daugiau — atėmė visus < — >. Kas neturėjo arba atsisakė duoti, tuos susodino j traukini ir išsivežė Panevėžio link" ⁶⁶.

Žmonių, ypač kaimiečių, suėmimai buvo tokie dažni, kad tapo gyvenimo kasdienybe ir nieko nestebino. Net respublikos prokuroras M. Baliasnikovas 1946 m. birželio 18 d. pranešime VKP (b) CK ir A. Sniečkui rašė, jog dauguma žmonių suimami be pagrindo ir kad „daugelis MVD darbuotojų laikosi taisyklės — pirmiausia suimti, o po to aiškintis" ⁶⁷. Respublikos prokuratūros duomenimis, jau 1945 m. pavasarį kalėjimuose buvo

10,8 tūkst. kalinių. Be to, tais metais 18,7 tūkst. žmonių buvo patekę į NKVD apskričių areštines (,,KPZ“—kamera predvari-telnogo zakliučenija) ⁶⁸. Nėra žinių, kiek žmonių buvo NKGB areštinėse, tačiau apskritai ši įstaiga suimdavo ne mažiau kaip NKVD. Bet ir tai dar ne viskas. Pokario metais areštinės buvo įrengtos prie visų NKVD valsčių poskyrių, ir jose suimtųjų būdavo daugiau negu apskričių areštinėse. Todėl apytikriai galima spręsti, jog visose įkalinimo vietose ilgiau ar trumpiau 1945 m. pabuvojo bent 70—80 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Dauguma sulaikytųjų, vieni po kelias savaites, o kiti — mėnesius ir net metus trukusių tardymų, nesudarius bylų buvo paleidžiami. Tačiau ir sudarytų bylų skaičius įspūdingas. NKVD ir NKGB duomenimis, nuo 1944 m. liepos iki 1945 m. gruodžio pradžios buvo teista 49,1 tūkst. asmenų, iš kurių 407 buvo paskirta mirties bausmė, 1923 išsiųsti į katorgos darbus, 12 144 pasodinti į kalėjimus, 16 804 išvežti į lagerius, o 7420 — išteisinti ⁶⁹. Iš 1959 m. balandžio 9 d. A. Sniečkaus pranešimo TSKP

145

.10. Lietuva 1938—1953 melais.

Centro Komitetui apie Stalino kulto padarinių likvidavimą respublikoje galima spręsti, jog 1944—1953 m. buvo nuteista kalėti apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų⁷⁰. Bendras kalėjimuose ir areštinėse kalintų asmenų skaičius buvo 2—3 kartus didesnis. Apskritai pokario metais retas suaugęs Lietuvos vyras, ypač kaimietis, ilgesniam ar trumpesniam laikui nebuvo patekęs j įkalinimo vietas.

Tai metais kalinių buvo kur kas daugiau negu kalėjimuose vietų. 1945 m. kovo 17 d. LKP Marijampolės apskrities komiteto sekretorius Naudžiūnas pranešė A. Sniečkui, jog nėra kur dėti suimtų „banditų¹¹, nes kalėjime 500 vietų, o kalinių

2,5 tūkst. Todėl miestuose bei miesteliuose suimtieji buvo grūdami j įstaigų ir net gyvenamųjų namų rūsius. Kokiomis sąlygomis jie ten buvo laikomi, galima spręsti iš LKP CK darbuotojų grupės, 1946 m. birželį apsilankiusios Sakiuose, ataskaitos: areštinėje 111 žmonių, iš kurių 53 suimti MVD, o 58 — MGB. „Areštuotųjų laikymo sąlygos nepakenčiamos. Kamerose taip ankšta, jog suimtieji, nusivilkę baltinius (tvanku, trūko oro.— L. T.), stovi prisispaudę vienas prie kito. 20 kvadratinių metrų patalpoje laikomi 36 žmonės. Ligoniai neatskirti nuo sveikų. Šiurkščiai pažeidžiami areštuotųjų sulaikymo terminai. Vietoj apskričių MVD skyriams nustatyto 10 dienų termino, areštuotieji laikomi po 2—3 ir 6 mėnesius (kiek norėjo, tiek laikė.— L. T.), <...> jiems priklausanti duonos norma neišduodama^117I.

Tardymo metodus gerai parodo MVD karo tribunolo 1946 m. II ketvirčio veiklos ataskaita, kurioje aprašyta keletas „socialistinio teisėtumo¹¹ „pažeidimo¹¹ atvejų: MVD Joniškio skyriaus darbuotojai P. Isajevas ir Sulajevas areštuotąjį Kuliavą 3 valandas daužė gumine lazda, kumščiais ir spardė kojomis. Kitą dieną Kuliavas mirė. Pilietė Gelažiūtė tų pačių tardytojų buvo mušama iki sąmonės netekimo. Lazdijų MVD operatyvinis įgaliotinis M. Chomatovas kartu su valsčiaus partorgu Tatorūnu tardydami suimtąjį Jarmalavičių mušė jį šautuvo grūstuvu, kumečiais, spardė kojomis. Dėl to suimtasis 5 dienas buvo be sąmonės, o darbingumą, pasak gydytojo, atgausiąs tik po pusės metų⁷². Ne vieną tardant ir užmušė, pavyzdžiui, poetą K. Ja-kubėną.

Intelektualai dažnai buvo kankinami psichologiškai. Buvęs „Naujosios Romuvos¹¹ redaktorius J. Keliuotis 1952 m. kasaciniame skunde LTSR Aukščiausiajam teismui rašė: „<„.> beveik du mėnesius buvau tardomas kas naktį, o kartais ir dieną, ir naktį. Tardant dažnai dalyvaudavo ne vienas, bet trys, keturi ir net penki tardymo darbuotojai. Be to, tardant buvau plūstamas žodžiais, kurių čia negaliu pakartoti. Toks tardymo būdas sutrikdė mano nervus. Tapau psichiniu ligoniu, ėmiau kliedėti per dienas ir naktis, pradėjo vis dažniau ištikti mane beprotybės ir širdies priepuoliai <...>“ ⁷³. 1955 m. iš gulagų'grįžęs buvęs LTSR Plano komisijos pirmininkas J. Vaišnoras savo pažįstamiems pasakodavo, jog tardant jo nė karto nemušė, tačiau „dažniausiai vidurnaktį iškvietęs tardytojas 4—5 valandas atkakliai, metodiškai kaldavo į galvą sugalvotą kaltinimo bei prisipažinimo versiją, po to uždarydavo į tamsią siaurą „spintą", kur neįmanoma nei atsigulti, nei atsisėsti. Ten išlaikydavo dvi paras. Atvėrus duris, kalinys lyg pėdas krisdavo iš tos „spintos". Dar nespėjusį atsigauti, vėl tardė <...>“ ⁷⁴. Po tokių tardymų prisipažindavo visi arba beveik visi, prisipažindavo net ir tai, ko nebuvo sapnavę.

Dalį suimtųjų už akių teisė liūdnai pagarsėjusios „trejukės"— Maskvoje prie NKVD (nuo 1946 m.— MGB) ministro veikęs 3 valdžios instancijų — partinės, teisėtvarkos ir represinės — atstovų Nepaprastasis pasitarimas (OS — Osoboje soveščanije). Nevisais duomenimis, 1944—1953 m. jis nuteisė 15,3 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Lietuvos žmonių baimė, jog „atėjus rusams" vėl prasidės trėmimai, pasitvirtino. Prievartinis gyventojų iškeldinimas iš gimtųjų vietų buvo sudedamoji stalininės politikos dalis. Buvo tremiami visų SSRS tautų žmonės. Tačiau negalima dėti lygybės ženklo tarp rusų valstiečių iškeldinimo ir lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių bei kitų „nacionalų" trėmimo. Rusai buvo perkeliami iš vienos į kitą tos pačios Rusijos dalį ir vežami savo tautiečių. Rusų trėmimai nemažai prisidėjo prie Sibiro kolonizavimo, t. y. rusų gyvenamų žemių išplėtimo. O nacionalinių sovietinės imperijos pakraščių gyventojai okupantų buvo tremiami iš savo tėvynės į svetimą kraštą — Rusiją. Lietuviai tremtį suvokė kaip skaudų valstybės netekimo ir svetimšalių valdymo padarinį, kaip tautos genocidą.

Pokario metais žmonių trėmimo iniciatyva ėjo „iš apačios". 1944 m. rudenį daugelio apskričių bei valsčių partiniai ir vykdomieji komitetai kreipėsi į LKP Centro Komitetą prašydami ištremti šeimas, kurių nariai su ginklu kovojo prieš sovietų valdžią, nes kitaip nebūsiąs įveiktas „banditizmas". LTSR prokuroro pavaduotojas F. Girko 1944 m. lapkričio 13 d. ataskaitoje SSRS prokurorui K. Goršeninui pasiūlė ištremti iš Lietuvos partizanų šeimas. Papildydamas savo pavaduotojo siūlymą, respublikos prokuroras M. Baliasnikovas lapkričio pabaigoje rašė SSRS prokurorui: „Dabartinės kovos su banditizmu priemonės reikiamų rezultatų nedavė <...>. Reali priemonė banditizmui likviduoti būtų represuotų banditų (kurių konfiskuoti ūkiai.— L. T.), su vokiečiais pabėgusių asmenų, besislapstančių nuo šaukimo į Raudonąją armiją ir kitų aktyvių vokiečių okupantų talkininkų šeimų ištrėmimas. Todėl prašau Jus pateikti atitinkamiems direktyviniams organams pasiūlymą pašalinti iš Lietuvos minėtas šeimas"⁷⁵. LTSR prokuratūros siūlymui 1945 m. pavasarį pritarė VKP(b) CK Lietuvos biuras⁷⁶.

Tų pačių metų birželio 16 d. SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras L. Berija pasirašė potvarkį dėl „buržuazinių nacionalistų gaujų vadeivų" ir aktyvių dalyvių šeimų ištrėmimo⁷⁷. Ankstų 1945 m. liepos I7-osios rytą, švintant, į numatytų išvežti šeimų sodybas atvažiavo sunkvežimiai su vietinės valdžios įgaliotiniais ir NKVD darbuotojais. Prasidėjo Lietuvos žmonių trėmimas (dar prieš tai, ankstyvą pavasarį, buvo išvežta keli šimtai vokiečių tautybės šeimų). Kaip rodo 10 lentelės duomenys, 1945 m. iš viso buvo išvežta 1,5 tūkst. šeimų, arba 5,5 tūkst. asmenų.

Pirmasis žmonių trėmimas beveik sutapo su 5-siomis LTSR metinėmis. Valdžios organizuotų jubiliejinių susirinkimų metu buvo aiškinama, kad vežamos tiktai „banditų", nepasinaudojusių vyriausybės paskelbta amnestija, šeimos.

Mažesnio masto trėmimai, kurių juridinį pagrindą sudarė SSRS NKVD (MVD) ir MGB vadovų įsakymai, buvo vykdomi 1946 ir 1947 m. Visas 1945—1947 m. ištremtas šeimas valdžia laikė „banditų" šeimomis, nes jų nariai partizanavo.

Masiškai imta tremti 1948 m. pavasarį, kai partizanų sąjūdis jau buvo prądėjęs blėsti, tačiau tada Lietuvoje prasidėjo kolektyvizacija. Matyt, valdžia siekė masiniais trėmimais įbauginti valstiečius ir greičiau suvaryti juos į kolūkius. 1948 m. vasario 21 d. SSRS Ministrų Tarybai priėmus slaptą nutarimą, MGB ankstų gegužės 22-osios rytą pradėjo „Vesna" („Pavasaris") operaciją — didžiausią per visą Lietuvos istoriją žmonių trėmimą, kurį vykdė daugiau kaip 18 tūkst. kareivių, beveik 7 tūkst. stribų, 4,5 tūkst. operatyvinių MGB darbuotojų,

11,5 tūkst. partinių ir sovietinių aktyvistų.⁷⁸ Per kelias dienas buvo išvežta apie 40 tūkst. žmonių. Tremtiniams iš Lietuvos išgabenti prireikė 1,8 tūkst. vagonų, iš kurių buvo sudaryta 30 didžiulių ešalonų.

Remiantis SSRS Ministrų Tarybos 1949 m. sausio 29 d. nutarimu, žmonės masiškai buvo tremiami tų metų kovo 25 d. Kadangi nemažai tremiamų šeimų narių pabėgo, tai jie buvo gaudomi ir vežami iš Lietuvos net iki vasaros pradžios. Iš viso 1949 m. buvo išvežta beveik 33 tūkst. žmonių. „Banditų¹¹ šeimų jau mažai buvo likę, todėl 77 procentai tų metų tremtinių buvo „buožės"⁷⁹. Tai rodo, jog svarbiausias 1949 m. trėmimo operacijos (jos kodas „Priboj", t. y. „Mūša") uždavinys buvo paspartinti kolektyvizaciją.

1951 m. rugsėjo 5 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo visam laikui iš Lietuvos TSR". Tuo metu kolektyvizacija respublikoje iš esmės buvo baigta, ir ūkininkų jau nebuvo. Todėl buvo tremiami į kolūkius „prasiskverbę" „buožės", t. y. kolūkiečiai. 1951 m. trėmimo operaciją, kurios kodas buvo „Osenj" („Ruduo") kartu su LTSR saugumo ministru P. Kapralovu parengė specialiai į Vilnių atsiųstas aukštas SSRS MGB pareigūnas gen. J. Jeduno-vas.⁸⁰ Sis trečiasis masinis Lietuvos žmonių trėmimas vyko spalio 2 d. Jo metu buvo išvežta 20 tūkst. žmonių.

Paskutinj kartą žmonės iš Lietuvos buvo vežami 1952 m. Kaip rodo 10 lentelės duomenys, 1945—1952 m. buvo išvežta beveik 30 tūkst. šeimų (daugiau kaip 108 tūkst. asmenų). Pokario metais lietuviai daugiausia buvo tremiami j Komiją, Krasnojarsko ir Altajaus kraštus, Irkutsko bei Tomsko sritis, Kazachiją. Nežinia, kiek dar būtų buvę žmonių ištremta ir koks būtų buvęs lietuvių tautos likimas, jeigu 1953 m. pavasarį nebūtų miręs J. Stalinas.

Tremtis — vienas šiurpiausių tautos istorijos puslapių. Lietuvos žmonių gyvenimas pokario metais — nuolatinė slogi baimė. Kiekviena lietuvių šeima, bent jau kaimuose, užkrosnyje laikė maišą džiūvėsių: visi buvo pasiruošę kelionei. Masinių trėmimų dienomis sėsliems kaimų gyventojams atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. į surinkimo punktus vežami žmonės giedodavo „Šventas Dieve"— didingą ir šiurpią bažnytinę giesmę.

1988 m. viešai prabilus apie tremtį, daug kas klausė: „už ką, kokia buvo išvežtųjų kaltė?". Tačiau bolševikams svarbiausias principas buvo „kodėl". Trėmimais okupantai siekė įbauginti žmones, palaužti rezistencinę tautos dvasią, priversti ją susitaikyti su sovietinio gyvenimo tikrove. Kartu iš esmės tai buvo tautos genocidas.

Antrąją sovietų okupaciją, kaip ir pirmąją, Lietuva sutiko nepasiruošusi. Vieniems antinacinės rezistencijos vadovams atsidūrus vokiečių kalėjimuose, o kitiems išvykus j Vakarus, tauta liko be politinės ir karinės vadovybės, be informacijos, kas darosi pasaulyje, be veikjos strategijos ir taktikos. Anot pokario rezistencijos dalyvio L. Dambrausko, „vadai išsigelbėjo, o skęstančio laivo įgula buvo palikta likimo valiai" ⁸¹. 1944 m. liepos mėnesį iš Švedijos į Žemaitiją atvykusiam A. Vokietaičiui susidarė įspūdis, jog VLIK-as, prisiėmęs labai atsakingą tautos politinio vadovavimo uždavinį, kritiškiausiu momentu kapituliavo; „<...> tokio chaoso, panikos ir tokio staigaus didžiumos mūsų pogrindžio organizacijų <...> subyrėjimo aš nesitikėjau. Be vadų likę eiliniai pogrindininkai buvo pasimetę ir kiekvienas elgėsi kaip išmanė" ⁸². \

Tauta buvo kupina ryžto priešintis, tačiau bendros nuomonės, kaip tai reikėtų daryti, nebuvo. Ginkluotos kovos šalininkai vadovavosi nuostata, jog Vakarai laikysis Atlanto chartijos ir nepaliks nelaimėje Rytų Europos tautų, jog greitai kilsiąs Vakarų valstybių karas su SSRS. Pasak P. Jucevičiaus, tai buvo didysis mūsų tautos mitas, ir joks kitas mitas nekainavo jai taip brangiai, kaip mitas apie Sovietų okupacijos laikinumą⁸³. Pasyvaus priešinimosi šalininkai,— ir Lietuvoje, ir išeivijoje daugiausia tai buvo inteligentai,— abejojo greitu konfliktu ir buvo linkę manyti, jog okupacija bus ilgalaikę. J. Aistis yra sakęs, kad paprasti žmonės mato, o poetai regi. Intelektualai labiau negu paprasti žmonės, labiau negu partizanai suvokė, kad atkurti nepriklausomybę tuomet nebuvo nė mažiausios galimybės, kad eks^j tremaliomis sąlygomis svarbiausia išsaugoti tautą⁸⁴. Tačiau inteligentijos niekas neklausė. Lietuvos pogrindyje aiškiai viešpatavo ginkluotos kovos nuotaikos, juo labiau kad jas savo veiksmais stiprino okupacinė valdžia. Masinės represijos nepaliko lietuviams pasirinkimo galimybės, pastūmėjo tautą į priešinimąsi ginklu ir nuolat kurstė partizaninio karo liepsną.

Tačiau neleistina rezistenciją. Lietuvoje susiaurinti ir apriboti tik ginkluotu pasipriešinimu, t. y. partizanų kovomis. Priešinosi visa tauta, bent jau pagrindinė jos dalis. Tą matė ir juto okupantai bei jų bendrininkai. 1946 m. rudenį LKP CK plenume M. Gedvilas kalbėjo: „Klasių kovą (suprask, nacionalinį pasipriešinimą.— L. T.) mes juntame kiekvieną dieną ir visur: kaimuose ir miestuose, įmonėse ir įstaigose, mokyklose ir miškuose" ⁸⁵. Todėl ir iš Rusijos atvykusiems „draugams" atrodė, jog visi lietuviai —„banditai".

Tautos pasipriešinimo formos buvo įvairios.

Dvasinė rezistencija. Tai buvo bene svarbiausia pasipriešinimo forma. Tauta nesitaikstė su tikrove ir daugelį metų kantriai laukė „permainų", anglų ir amerikonų, stebuklo (tais metais kaimuose „apsišviesdavo“ kryžiai), netgi karo. Savo kailiu patyrę du pasaulinius karus, lietuviai tikrai nebuvo kraujo ištroškę militaristai, tačiau pernelyg baisi buvo taika, labai jau sunkus ir nepakeliamas gyvenimas, o nestokodami blaivaus proto, jie suvokė, jog „permainą" gali atnešti tik karas. Anot Užnemunės partizanų kapeliono kun. A. Yliaus, lietuviai laukė laisvės labiau negu gervė giedros, labiau negu panaktinis aušros, nuo 1 iki 15 ir nuo 15 ligi 30 kiekvieno mėnesio dienos⁸⁶. Iš vietinės valdžios pareigūnų pranešimų LKP Centro Komitetui matyti, kad jau 1944 m. vasarą ir rudenį Raudonosios armijos užimtoje teritorijoje buvo plačiai šnekama, jog sovietai Lietuvoje ilgai neišsilaikysią, ilgiausiai — iki karo pabaigos, o tada būsianti kita valdžia. „Paklausus, kokią kitą valdžią žmonės turi galvoje, atsako, jog nepriklausomą Lietuvą",— savo ataskaitoje rašė F. Bieliauskas, vykdęs „politinį-aiškinamąjį darbą" Kauno apskrityje ⁸⁷.

Politines nuotaikas pokario Lietuvoje rodo gyventojų užduodami lektoriams, kurie tada dažnai buvo siunčiami skaityti paskaitų į apskritis ir valsčius, klausimai (dažniausiai raštu): ar bus Lietuvai taikomi Atlanto chartijos principai? Ar bus plebiscitas? Kodėl Lietuvai reikalinga globa? Argi negalėtų ji gyvuoti nepriklausoma? Ar numatomi Lietuvoje demokratiniai rinkimai? Kada jūs, raudonieji banditai, išsidanginsite? Kodėl jūs tiek daug meluojate? Kodėl areštuojami nekalti žmonės? Ar bus vežami į Sibirą žmonės? Ar vers stoti į „kolchozus"? Kodėl turtingoje Sovietų Sąjungoje žmonės badauja? ⁸⁸

Mobilizacijos į Raudonąją armiją boikotą-v i m a s. Lietuviai nenorėjo tarnauti jokioje svetimoje kariuomenėje. Senesni žmonės dar atminė, kaip caro laikais šaukiami vyrai bėgo į Ameriką. Nacių okupacijos metais buvo boikotuojamas vermachtas. Todėl sovietams 1944 m. rugpjūčio 1 d. paskelbus 1909—1926 m. gimusių vyrų mobilizaciją, dauguma jų į šaukimo punktus neatvyko. Kauno apskrities karinis komisaras pranešė, jog kaimuose šnekama, kad vokiečiams nepavyko mus sumobilizuoti per 3 metus, neišdegs ir rusams. O Krakių valsčiaus ūkininkas P. Ambrazas su žmona sovietų pareigūnams pareiškė: „Tegul mus sušaudo savo žemėje, bet į Raudonąją armiją mūsų sūnūs neis". Rugpjūčio 29 d. LTSR karinis komisaras J. Soblys pranešė A. Sniečkui ir M. Gedvilui, jog per mėnesį laiko Raudonosios armijos užimtose apskrityse iš 92 tūkst. šauktų vyrų atvyko 56 tūkst.; Alytaus apskrityje atvyko tik 24, Utenos— 31, Rokiškio — 32, o daugelyje valsčių — vos 10—12 procentų⁸⁹. Tiesa, 1944 m. rudenį ir 1945 m. žiemą, kariuomenei „šukuojant" gyvenamąsias vietoves ir miškus, nuolat tikrinant dokumentus, darant kratas, daugumą besislapstančių vyrų pavyko sugaudyti (iki karo pabaigos į armiją jau buvo paimta

108,4 tūkst.).

Rinkimų b o i k o t a v i m a s. Nepaisant valdžios viliojimo, spaudimo ir grasinimų, dauguma, arba bent jau labai daugelis Lietuvos gyventojų, ypač kaimuose, nebalsavo net iki 6-ojo dešimtmečio pradžios.

Valstiečių spyrimasis kolektyvizacijai (žr. 6-tą šio skyriaus skirsnį, p. 159—166).

Atsisakymas stoti į partiją ir komjaunimą. LLKJS pirmasis sekretorius A. Raguotis 1946 m. lapkritį įvykusiame LKP CK plenume pranešė, jog nuo metų pradžios iš 424 tūkst. komjaunuoliško amžiaus vaikinų ir merginų tik

5,7 tūkst. „susiejo savo gyvenimą su komjaunimu". Tuo metu gimnazijose bei progimnazijose iš 13,5 tūkst. komjaunuoliško amžiaus moksleivių buvo tik 1,4 tūkst., o aukštosiose ir specialiose vidurinėse mokyklose — vos 352 LLKJS nariai⁹⁰, tie patys dažniausiai nelietuviai. Kauno universitete 1947 m. iš 2 tūkst. studentų tik 13 buvo komjaunuoliai. Dar 6-ojo dešimtmečio pradžioje daugelyje vidurinių mokyklų nebuvo komjaunimo organizacijų (komsorgo ar auklėtojo kamantinėj aini, kodėl nestoja į LLKJS, mokiniai atsakydavo: „esu nesąmoningas'¹, „dar neat-sikračiau religinių prietarų", o dažniausiai,—„neleidžia tėvai").

Demonstratyvus bažnyčios lankymas ir religinių švenčių šventimas. Pokario metais bažnyčios „lūžo" nuo žmonių. Miestuose į pamaldas ateidavo net tie inteligentai, kurių anksčiau niekas ten nebuvo matęs (pavyzdžiui, prof. B. Sruoga). Religinių švenčių dienomis mokiniai eidavo ne Į mokyklą, o į pamaldas, nors prie bažnyčių durų komjaunuoliai registravo jas lankančius; nedirbdavo net dalis pramonės įmonių.

Partizanų dainų kūrimas ir dainavimas. Lietuviai niekada nedainavo apie vagis, plėšikus, banditus. Negirdėjom nė vienos dainos apie vadinamuosius liaudies gynėjus. O apie partizanus pokaris paliko tūkstančius dainų. Jas kūrė visų Lietuvos regionų žmonės. Jos skambėjo, stiprindamos tautos dvasią, ilgai dar po to, kai jau išblėso partizanų sąjūdis.

Žinoma, aukščiausia tautos pasipriešinimo forma buvo ginkluota kova. Lietuvos partizanų kovos, ypač pirmaisiais metais — „karas po karo". Tuomet Lietuvoje buvo dvi valdžios; viena — dieną, kita — naktį, viena — mieste, kita —miške. Okupacinė sovietų valdžia kontroliavo miestus, o partizanai — kaimus ir iš dalies miestelius, kuriuose gyveno 80 procentų visų krašto žmonių. 1945 m. vasarą (08.23) LKP CK plenume M. Suslovas priekaištavo, jog daugelyje Panevėžio, Biržų, Rokiškio, Trakų, Kauno, Alytaus, Marijampolės ir kitų apskričių vietovių nėra sovietų valdžios. O partijos Trakų apskrities komiteto sekretorius M. Afoninas tame pačiame plenume kalbėjo: „Jeigu vadovas (lydimas kareivių arba stribų būrio.— L. T.) atvyksta į kaimą, pasikalba su valstiečiu, <...> tai vos pradėjus temti, tuojau sprunka" ⁹¹. 1945 m. spalio 30 d. partijos Kauno apskrities komiteto karinio skyriaus vedėjas Rodionovas pranešime LKP Centro Komitetui rašė, jog yra kaimų, j kuriuos dar nebuvo įkėlęs kojos joks sovietų valdžios pareigūnas; ten nepatenka laikraščiai ir jų gyventojai nežino, kas darosi šalyje.

Per visą sovietmetį istorikai ir žurnalistai, visa oficialioji propaganda partizaninį karą vaizdavo kaip klasių kovą. 1946 m. sausio 16 d. „Tiesoje¹¹ paskelbtame straipsnyje M. Suslovas tvirtino. jog partizanai — tai kapitalistai, dvarininkai, vokiečių samdiniai, policininkai, stambūs smetoniniai valdininkai, kurie bet kokia kaina stengiasi susigrąžinti prarastus turtus ir valdžią. Šią versiją įtikinamai paneigia MVD karo tribunolo pirmininko Chaliavino 1946 m. vasarą V. Ščerbakovui bei A. Sniečkui pateikti statistiniai duomenys apie socialinę nuteistųjų rezistentų sudėtį (11 lentelė).

„Išnaudotojų klasių¹¹ (dvarininkų, „buožių¹¹) atstovai nesudarė ir dešimtadalio laisvės kovotojų.

Jeigu partizaninis karas būtų buvęs „buožių¹* sąjūdis, kaip tvirtino sovietų istorikai, tai partizanų kraštu būtų tapusi- ne Dzūkija, o šiaurės ir vidurio Lietuva, kurioje gyveno daug stiprių ūkininkų. Tačiau įvyko priešingai. Pasipriešinimo atskiruose Lietuvos regionuose analizė rodo, jog atkakliau jis vyko ten, kur silpnesnė buvo socialinė valstiečių diferenciacija. Antai Leipalingio valsčiuje, kuris partizanų gausumu garsėjo ne tik Lazdijų apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje, iš 1429 valstiečių ūkių 621 turėjo iki 5 ha žemės (traktuojant visą žemę kaip trečiarūšę), 603 — nuo 5 iki 10 ha, 173 — nuo 10 iki 15 ha ir tik 32— daugiau kaip 15 ha žemės. Siame valsčiuje gyveno tiktai 111 naujakurių. 90 procentų jiems išdalintos žemės buvo paimta iš dvarų, o tik 10 procentų — iš „buožių¹*⁹². Dzūkijoje, iš dalies ir Žemaitijoje nebuvo arba beveik nebuvo priešiškumo tarp kaimynų, kurių vieno turtas atimtas, o kitam atiduotas. Valstiečiai čia sudarė bendriją, kurią jungė nacionalinė idėja ir neskaldė socialiniai prieštaravimai. Tuose regionuose, kuriuose gyveno nemažai didžiažemių ūkininkų, atsirado daugiau naujakurių, sovietų valdžiai labiau pavyko supjudyti kaimiečius, ir tai silpnino rezistenciją. Neretai „buožė** partizanas išžudydavo „bolševiko** naujakurio šeimą.

Apskritai partizanų būriuose buvo visų valstiečių sluoksnių atstovų. Tai rodo 1944—1947 m. valdžios konfiskuotų „banditų¹* (partizanų būrių vadų bei aktyviausių jų dalyvių) ūkių sudėtis. Iš 4,8 tūkst. tokių ūkių

27,0 procentus sudarė ūkiai iki 10 ha,

29,7 procento — 10—20 ha,

19,9 procentų — 20—30 ha,

16,2 procento — 30—50 ha,

8,1 procento — daugiau kaip 50 ha⁹³.

Pokario kovų negalima vadinti pilietiniu karu, nes Lietuva buvo okupuota, o pasipriešinimą malšino daugiausia svetimšaliai, Tai, kad jie turėjo pagalbininkų iš vietinių gyventojų, nekeičia reikalo esmės. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių naciai kolaborantų Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje turėjo daugiau negu po karo sovietai Lietuvoje. Tačiau niekam nešauna mintis antinacinę rezistenciją Vakarų Europoje vadinti pilietiniu karu. Pilietiniai karai vyksta tiktai nepriklausomose šalyse⁹⁴.

Skaitant J. Lukšos, A. Ramanausko, kitų partizanų atsiminimus, prieš akis iškyla kelias, atvedęs tūkstančius Lietuvos vyrų (ir moterų!) į laisvės kovotojų gretas. Esminis veiksnys, sąlygojęs partizanų būrių atsiradimą, buvo 1944 m. vasarą paskelbta mobilizacija į Raudonąją armiją. Saukiamojo amžiaus vyrai slapstėsi kluonuose ir tvartuose, sulindę į šieną ir šiaudus, o kiti — ir miškuose. 1945 m. valdžiai paskelbus amnestiją, apie 40 tūkst. vyrų legalizavosi, tačiau nemažai nuėjo ir pas partizanus, nes nuo slapstymosi iki partizanavimo tebuvo vienas žingsnis. Net ir praslinkus penkeriems metams nuo karo pabaigos, kai kurie jaunuoliai rinkosi ne tarnavimą sovietinėje armijoje, o partizanavimą. Leipalingiškis A. Vaitulionis, 1951 m. išėjęs j „pūščią" (Leipalingio miškas, vadinamoji pūščia,— viena svarbiausių Dzūkijos partizanų bazių), prisimena, jog Vytenio tėvūnijoje iš 11 partizanų net 6 buvo neišėję j kariuomenę jaunuoliai. „Kai paklausiau Dobilą, kodėl išėjo j mišką, o ne į armiją, jis atsakė, kad po armijos gėda būtų grįžti namo“ ^9S.

Daugelį pastūmėjo išeiti į mišką tampymai į NKVD, tardymai, pavojus būti uždarytiems i kalėjimą. Partizanų būrius papildė ir tremiamų šeimų nariai. MVD karinė prokuratūra savo veiklos už paskutinįjį 1948 m. ketvirtį ataskaitoje nurodė, jog per tuos 3 mėnesius suimti 923 asmenys. Iš jų „priešišką veiklą¹* pradėjo:

iki 1941 m— 10,

1941—1945 m.— 272,

1946 m.— 121,

1947 m.— 177,

1948 m —343. '

„Bandas papildo daugiausia pabėgę tremiamų šeimų nariai, taip pat buožės ir priešiškai sovietų valdžiai nusiteikę asmenys",— rašoma ataskaitoje⁹⁶. Pokario metais tūkstančiams Lietuvos žmonių teko pasirinkti Sibirą, „bendradarbiavimą" su MGB ar mišką.

Tačiau nesuvoksime ginkluoto pasipriešinimo esmės, jeigu įžiūrėsime jame tik nenorą tarnauti svetimoje kariuomenėje, bėgimą nuo kalėjimo ar tremties, o nematysime svarbiausios partizanų sąjūdžio varomosios jėgos — patriotizmo. Pasirinkti kovos kelią nieko sau asmeniškai nesitikėdami, o rizikuodami viskuo — ne tik savo gyvybe, bet ir artimųjų likimu,—galėjo tik idealistai, savo tautos patriotai. 1947 m. pradžioje įvykusiame Lietuvos partizanų vadų pasitarime Kęstučio apygardos (Žemaitijoje) vadas Visvydas kalbėjo: „Savo laiku (1944 m. vasarą.— L. T.) kelias į Vakarus buvo atviras ir laisvas. Mūsų tautiečiai puikiai žinojo, kas jų laukia, pasilikus Tėvynėje <...>. Tačiau dauguma lietuvių per daug mylėjo savo tėviškės laukus, gimtuosius namus, kad būtų ryžęsi juos palikti. Su savo gimtuoju kraštu juos sieję dvasiniai saitai buvo stipresni už pavojų gyvybei <...>“ ⁹⁷. O Žemaitijos rezistentas L. Simutis, dar paauglys įsijungęs į kovą ir karinio tribunolo nuteistas 25 metams griežto lagerio, 1970 m. pareiškime SSRS AT Prezidiumui rašė: „Po antisovietine pogrindžio LLKS vėliava aš atsidūriau ne todėl, kad man nepatiko socializmo idėjos — tada aš dar buvau per jaunas, kad ganėtinai susivokčiau teorijoje — o todėl, kad Raudonosios armijos į Lietuvą atneštoji sovietų valdžia su begaliniu ir nusikalstamu žiaurumu dorojosi su jos nesuprantančiais ir nepriimančiais žmonėmis <...>. Aš žinojau, kad Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio lietuviai — saviškiai, o Sovietų armijos kariai kalbėjo man nesuprantama, svetima ru-

sų kalba. Aš žinojau, kad Lietuvoje revoliucijos nebuvo, kad Raudonoji arrpija nekviesta atėjo į mūsų šalį ir pradėjo daryti joje savo tvarką ir kad tai vadinasi okupacija <...>. Aš norėr jau gyventi, mokytis ir žaisti. Betgi koks gyvenimas, kai trečia diena gatvėje tyso nužudytas kaimynas ir niekam nevalia jo

palaidoti... Koks gi mokymasis, kai čia vienas, čia kitas moksladraugis liaujasi rodytis mokykloje — juos drauge su šeimomis užkaltuose prekiniuose vagonuose išvežė į Sibirą... Kokie žaidimai, kai suaugusieji rauda" ^9S.

Partizanų būriai kūrėsi ne tuščioje vietoje. Lietuvos laisvės armijos, karinės „Kęstučio" organizacijos nariai, išsibėgioję Vietinės rinktinės kariai, savisaugos batalionų ar tarnavę policijoje vyrai 1944 m. vasarą tapo pirmaisiais partizanais. Pasyvi antinacinė rezistencija virto ginkluota antisovietine kova. „Mus vedė ta pati kovos dvasia, kuri pasireiškė 1941 m. Birže

lio sukilimu, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms",— rašė J. Lukša apie pokario kovų tęstinumą.

Kova su okupantais prasidėjo nuo pirmųjų Raudonosios armijos atėjimo dienų. Rokiškio apskritis buvo „išvaduota" rugpjūčio 12-ąją, o jau kitą dieną buvo rastas „Nepriklausomos

Lietuvos" pasirašytas lapelis, kvietęs vyrus nestoti į kariuomenę. Spalio viduryje per pietinę Tauragės apskrities dalį dar ėjo fronto linija, o miškuose, pasak partijos komiteto sekretoriaus, jau „knibždėte knibždėjo įvairiausio plauko kontrrevoliucionierių". Liepos 18 d. LKP CK įgaliotiniai pranešė iš Utenos, jog vienam ar dviese eiti į kaimą pavojinga: iš miškų apšaudo „banditai". Liepos pabaigoje, NKVD duomenimis, Trakų, Alytaus ir ypač Panevėžio apskrityse partizanai užpuldinėjo mažesnius raudonarmiečių dalinius. Buvo nužudyti pirmieji sovietų valdžios pareigūnai bei aktyvistai, talkinę kariniams komisariatams mobilizuojant į Raudonąją armiją vyrus. Rugpjūčio pradžioje partijos Panevėžio apskrities komiteto sekretorius Sorokinas pranešė į Vilnių, kad apskrityje veikia net kelių šimtų vyrų partizanų būriai ir vyksta tikri mūšiai su kariuomene. Liepos pabaigoje pranešime J. Stalinui apie padėtį „išvaduotoje" respublikos teritorijoje A. Sniečkus su M. Gedvilu pranešė apie miškuose bei kaimuose veikiančias „lietuviškųjų fašistų gaujas" ir prašė atsiųsti NKVD kariuomenę kovai su jomis⁹⁹.

Prieš kovojančią Lietuvą Maskva sutelkė didžiules jėgas. Jau 1944 m. rugpjūčio pradžioje į respubliką buvo atsiųsta gen. P. Vetrovo vadovaujama NKVD kariuomenės 4-oji divizija (apie 13 tūkst. karių), prieš tai dalyvavusi tremiant iš gimtųjų vietų šiaurės Kaukazo čečėnus bei ingušius ir Krymo totorius. 1945 m., pasibaigus karui, į šiaurės vakarų Lietuvą buvo atkelta gen. I. Pijaševo NKVD 7-oji divizija. Su partizanais taip pat kovojo pavieniai NKVD pulkai bei pasienio kariuomenė, iš viso apie 50 tūkst. sovietų karių ¹⁰°. Be to, pasipriešinimą

slopino 1,5 tūkst. operatyvinių MGB darbuotojų, apie 6 tūkst. milicininkų, beveik 10 tūkst. stribų, tūkstančiai ginkluotų sovietinių aktyvistų. 1946 m. įkurdinus valsčių centruose kariuomenės įgulas (kuopą arba pulką NKVD kareivių), kiekvieno miestelio valdžia savo žinioje turėjo nuo 60 iki 180 kareivių, iki 30 „liaudies gynėjų⁴*, po kelis operatyvinius MGB darbuotojus ir keliasdešimt ginkluotų sovietinių ir partinių pareigūnų, komjaunuolių. Dar gausesnės slopinimo jėgos buvo apskričių miestuose. Štai kuo rėmėsi sovietų valdžia Lietuvoje pokario metais.

Istrebitelių (naikintojų) batalionai buvo kuriami remiantis

1944 m. liepos 24 d. LKP CK nutarimu. Iš pradžių buvo manyta, kad jie veiks tik apskričių centruose. Tačiau gruodžio 3 d. CK nutarė 30—40 naikintojų būrius kurti ir valsčiuose. 1945 m. rudenį naikintojai buvo pavadinti liaudies gynėjais, tačiau žmonės ir toliau juos vadino stribais (variacijos: skrebai, stribukai, stribiteliai). Kaip ir „bolševikas", šis žodis Lietuvoje virto keiksmažodžiu.

Norinčių „ginti" liaudį atsirado. Vienus viliojo galimybė išsisukti nuo karinės tarnybos, kitus sugundė 700 rb alga, nemaži tais laikais pinigai. Pajamas, beje, buvo galima iš esmės papildyti atimtu iš „buožių" turtu, pasisavintais tremtinių daiktais. Buvo ir idėjinių stribų, ypač iš partizanų išžudytų šeimų.

1945 m. pradžioje Lietuvoje buvo 5,8 tūkst., tų pačių metų vasarą— 9,7 tūkst., 1946 m.— 8,6 tūkst., 1947—1949 m.— per 7 tūkst., o 1950—1952 m.— daugiau kaip 6 tūkst. istrebitelių¹⁰¹. „Liaudies gynėjų" būriai buvo labiausiai nacionalinė represinė institucija. 1951 m. iš 6,3 tūkst. stribų 64,3 procento buvo lietuviai, 16,6 procento —- vietiniai rusai, 12,4 procento — atvykę rusai, 3,8 procento — lenkai, 2,9 procento — kitų tautybių žmonės.

Dauguma lietuvių stribų buvo kilę iš miestelių varguomenės, Lietuvos „lumpenproletariato". Sovietų vaįdžia'vykusiai panaudojo jų širdyse rusenusią nuoskaudą ir pavydą aplinkinių kaimų ūkininkams („buožėms"), pas kuriuos samdiniais dirbo jų tėvai arba ir jie patys. Pokario metais, kai miestelio skurdžius (ubagas, kaip sakydavo ūkininkai), vakarykštis samdinys disponavo ūkininko („gaspadoriaus"), klebono, „smetoninio" valdininko, inteligento likimu, galėjo jį apiplėšti, sumušti, uždaryti į kalėjimą, net ištremti į Sibirą, bolševikų frazė „Kas buvo nieks, tas taps viskuo" nebuvo tušti žodžiai. „Istrebiteliai <...> yra labiausiai mums atsidavę žmonės kaime",— 1945 m. vasarą LKP CK plenume kalbėjo M. Suslovas. 1945—1952 m. daugiau kaip 1,3 tūkst. „liaudies gynėjų" buvo įdarbinti sovietinės bei partinės valdžios įstaigose, o 3,5 tūkst.— MVD—MGB (daugiausia operatyviniais darbuotojais) sistemoje.

Stribų vaidmuo antipartizaniniame kare buvo antraeilis. 1948 m. nuo jų rankos žuvo apie 20 procentų visų tais metais nukautų partizanų ¹⁰², ankstesniais metais, matyt, dar mažiau. Svarbiausia partizaninio sąjūdžio malšintoja buvo reguliarioji okupantų kariuomenė. Jeigu ne ji, sovietų valdžia nebūtų išsilaikiusi nė savaitės.

Partizanų kovos Lietuvoje truko tol, kol priešinosi tauta. Nuo 1940 m. vasaros viena kitą keitusios okupacijos, Antrasis pasaulinis karas, bet labiausiai baisus ir kruvinas pokaris („karas po karo“) išsekino Lietuvą. Tauta pavargo belaukdama permainų ir susitaikė su tikrove. Ūkininkai, svarbiausia socialinė partizanų atrama, virto kolūkiečiais, o jų vaikai—komjaunuoliais. Būtent tada (1949—1953 m.) užgeso ir laisvės kovotojų sąjūdis.

Kovojusios Lietuvos ir sovietinės imperijos jėgos buvo pernelyg nelygios, o Vakarai, į kuriuos tuomet dėta tiek daug vilčių, buvo kurti ir paliko baltus likimo valiai bei Stalino malonei. Neatsakė į Lietuvos partizanų laišką ir popiežius. Partizanai neįstengė apginti žmonių nuo okupanto prievartos, areštų ir trėmimų, rekvizicijų ir smurtinės kolektyvizacijos, kolonistų antplūdžio. Būtent tada, partizaninių kovų laikotarpiu, surusėjo didieji Lietuvos miestai. Bet ar tai reiškia, jog pokario lietuvių kovos buvo beprasmės?

Partizanų kovos buvo nacionalinis išsivaduojamasis lietuvių karas, įrašęs didvyrišką puslapį į krašto istoriją. Pasipriešinimas raudonajai rusų priespaudai buvo, anot B. Railos, giliausia ir prasmingiausia lietuvių tautos valios, jos laisvės siekio naujaisiais istorijos laikais išraiška. Pokario partizanų kovos, kaip ir 1941 m. birželio sukilimas ar antinacinė rezistencija, pasitarnavo (ir ateityje tarnaus) lietuvių valstybinės sąmonės ir rezistencinės psichologijos, tautos dvasios ugdymui. Pokario lietuvių pasipriešinimas patvirtina žinomą tiesą, kad istorijoje niekas neįvyksta veltui ir niekas nenueina užmarštin. Išgirdo pavergtų baltų šauksmą ir Vakarai: 1985 m rugpjūčio 17 d. JAV kongreso akte apie Rytų Europos tautų teises Baltijos kraštų partizanų kova minima greta 1953 m. rytų vokiečių sukilimo, 1956 m. Vengrijos ir 1968 m. Čekoslovakijos revoliucijų, 1956, 1970 ir 1980 m. Lenkijos įvykių.

Apytikriai pokario Lietuvoje ne savo mirtimi baigė gyvenimą apie 50 tūkst. žmonių: maždaug 20 tūkst. partizanų, keli tūkstančiai sovietų pareigūnų (daugiausia apylinkių pirmininkų, valsčių bei apskričių tarnautojų), 2 tūkst. stribų, o visi kiti — valstiečiai, kaimų ir miestelių gyventojai. Yra žinoma, jog partizanų vardu plėšikavo ir žudė žmones banditai. Tą patį darė į partizanų sąjūdį įterpti MGB agentai, siekdami diskredituoti laisvės kovotojus. Deja, ne tik jie.

A. Ramanauskas pripažįsta, jog buvo partizanų, kurie „sąmoningai prasižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaisty-davosi mirties bausmėmis¹*¹⁰³. Kitas Dzūkijos partizanas A. Vai-tulionis rašo: „Per tuos metus maudėmės purve iki kaklo. Ir, kas baisiausia, purvas buvo kruvinas. Atlikta tokių žygdarbių, iš kurių mūsų vaikai galėtų mokytis, ir padaryta tokių nusikaltimų, kurių irgi nederėtų pamiršti, kad jų nekartotų kiti" ¹⁰⁴. Partizanų vadovybė bandė sustabdyti savivalę. Tauro apygardos drausmės nuostatai numatė aukščiausią — mirties bausmę partizanams už palaidą girtuokliavimą, sunkią vagystę, moters išprievartavimą, savavališką gyventojų žudymą. Savo atsiminimuose A. Ramanauskas išvardija bent 7 Dainavos apygardos partizanus, kuriuos jis pats atidavė karo lauko teismui. Deja, partizanų vadovybė ne visur ir ne visada, ypač j pabaigą, pajėgė kontroliuoti situaciją.

Ginkluota pokario rezistencija—ne tik didvyriška kova su priešu, savęs išsižadėjimas, pasiaukojimas Lietuvai, bet ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, kerštavimas, didžiausios vertybės— žmogaus gyvenimo nuvertinimas. Neretai buvo žudomos ištisos šeimos, net mažamečiai vaikai, kurie tikrai nebuvo MGB agentai. Istorija rodo, jog savivalė, žiaurumas — visų partizaninių karų dėsnis. Tačiau tai nepateisina nekaltai pralieto kraujo, net vardan kilniausio tikslo, ir jis nenusiplaųna. Nekaltas kraujas geram partizanų vardui pakenkė labiau negu visos priešo provokacijos, negu visi šmeižikiški 40 metų sovietinių istorikų bei žurnalistų rašiniai. Tai tamsiausias ginkluotos rezistencijos šešėlis, daugelio žmonių sąmonėje lydįs ją net ligi šiol.

Pirmaisiais pokario metais (1944—1947 m.) svarbiausia sovietų agrarinės politikos, siekusios išplėsti sau socialinę atramą kaime ir sukiršinti valstiečius, priemonė buvo žemės reforma. Juridinį jos pagrindą sudarė 1944 m. rugpjūčio 30 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos priimtas vokiečių okupacijos padarinių žemės ūkyje likvidavimo įstatymas. Nors jame buvo kalbama apie 1940 m. bežemiams ir mažažemiams išdalytos žemės grąžinimą, iš tikrųjų prasidėjo nauja reforma, kur kas radikalesnė negu pirmuoju sovietmečiu. Į valstybinį fondą buvo imama visa likusi be šeimininkų, taip pat išvykusių į Vakarus, repatrijavusių į Lenkiją asmenų žemė. „Buožėms" buvo paliekama iki 20—30, o „aktyviems hitlerinių okupantų talkininkams"— tik 5 ha žemės. Kadangi fondui buvo perduodama ir partizanų bei tremtinių žemė, tai reforma nusitęsė net iki 1948 m. rudens. Iš viso į valstybinį fondą buvo paimta beveik 1,6 mln. ha žemės, t. y. pustrečio karto daugiau negu 1940 m. 59 procentai fondo žemės (688 tūkst. ha) buvo išdalyta 96 tūkst. bežemių ir mažažemių kaimų bei miestelių gyventojų šeimų, 0,5 mln. ha — valsty-

biniams ūkiams, mašinų ir traktorių stotims, įvairioms įstaigoms, draugijoms, o kita, beveik 400 tūkst. ha, liko neišskirstyta.

Šie agrariniai pertvarkymai iš esmės buvo ne autentiška reforma, o labiau jos karikatūra. Po karo žemė buvo siūlyte siūloma, kone brukama. Žemės buvo kur kas daugiau negu norinčių jos gauti. Daugelis „naujakurių"—miestelių stribai, įstaigų tarnautojai pasiimtų sklypų nepradėjo dirbti ir jie dirvonavo. Biržų apskrities, vykdomojo komiteto pirmininkas Gražinis 1945 m. rugpjūtį LKP CK plenume kalbėjo: „<„.> žmonės vi- -sai ne tie, kokie buvo 1940 m.,— pasyvūs. Kada pradėjome reformą, pareiškimų valsčiuose nebuvo". Šioje apskrityje iš

3,4 tūkst. 1940 m. gavusių žemės šeimų po karo 1,3 tūkst. imti sklypus atsisakė¹⁰⁵. Pasak A. Terlecko, jo tėvai, 1940 m. rudenį gavę 3 ha žemės, buvo laimingiausi žmonės, o 1944 m. atrėžtus 7 hektarus ėmė be noro ¹⁰⁶. 1946 m. pavasarį pažymoje apie politinę padėtį Utenos apskrityje nurodyta, jog dalis naujakurių grąžina žemės gavimo dokumentus, sakydami: „Mums žemės nereikia, norime gyventi, o ne mirti" ^I07. Bežemiai kaimiečiai noriai imdavo be šeimininkų likusią, tačiau vengė apkarpytų „buožių" ir ypač likviduotų partizanų ūkių žemės.

Ir vis dėlto dažnas bežemis ar mažažemis ėmė sovietų valdžios siūlomą svetimos žemės sklypą. Nors ore jau tvyrojo kolektyvizacijos šešėlis ir už gautą sklypą buvo galima nukentėti, žodis „žemė" dar nebuvo visiškai praradęs savo kerų. Po karo Skardupiuose (Užnemunėje) klebonavęs kun. A. Ylius savo atsiminimuose rašo, jog „gavusieji žemės džiūgaute džiūgavo ir nežinojo, kaip atsidėkoti „geradariams" ¹⁰⁸.

Kaip 1940-ųjų, taip ir pokario metų sovietinė žemės reforma pasėjo kaime nesantaiką. 1945 m. rudenį Pasvalio valsčiuje 13-metis „buožės" sūnus, gindamas savo tėvo žemę, iš medžioklinio šautuvo sunkiai sužeidė naujakurį. O tų pačių metų pavasarį Čekiškės valsčiuje partizanų nužudyto naujakurio Z. Baka-nausko žmona tarp žudikų atpažino du kaimynų Džiaugų, kurių žemės buvo gavę Bakanauskai, sūnus. Džiaugų sodyba stribų buvo-sudeginta. Savo žemėje, išeidami į mišką, Džiaugiukai paliko užrašą: „Kas ims šią žemę, žus".

Po „Sibiro" „kolchozai" buvo antras Lietuvos ūkininkus labiausiai bauginęs žodis. 1944 m. vasarą iš Maskvos sugrįžusius sovietų valdžios pareigūnus kaimiečiai sutiko klausimu: ar bus Lietuvoje kolūkiai?

Žemės ūkio, kaip ir kitų gyvenimo sričių, svarbiausi sprendimai buvo daromi ne Vilniuje, o Maskvoje. 1947 m. gegužės 21 d. VKP(b) CK priėmė slaptą nutarimą dėl kolūkių steigimo Baltijos kraštuose. Remiantis juo, LKP Centro Komitetas ir LTSR Ministrų Taryba 1948 m. kovo 20 d. priėmė nutarimą „Dėl kolektyvinių ūkių organizavimo respublikoje".

Sąlygos žemės ūkiui mūsų krašte kolektyvizuoti buvo labai nepalankios. Rusijoje bent buvo išlikusi kaimo bendruomenė, o lietuvių ūkininkų, gyvenusių vienkiemiuose ir valdžiusių žemę nuosavybės teise, individualizmas bei savininko jausmas buvo itin stiprus. Be to, kolektyvizacija jau buvo susikompromitavusi kitose sovietinėse respublikose, ir žodis „kolchozai" Lietuvoje buvo beteisės padėties, skurdo ir net bado sinonimas; jis asocijavosi su miniomis iš Rusijos bei Baltarusijos atvykstančių duoneliautojų. Todėl Lietuvos valstiečių valiai palaužti prireikė visų bolševikinės prievartos bei smurto arsenalo priemonių.

Po 1947 m. gruodžio 14 d. pinigų reformos labai atpigo žemės ūkio produktai. Antai centneris (100 kg) rugių Vilniaus turgavietėse 1947 m. kainavo 3000, o 1949 m.— tik 200—300 rb (čia ir toliau visi duomenys — to meto rublio verte). Kilogramas kiaulienos atpigo nuo 90 iki 18—25, sviesto — nuo 130 iki 35 rb.¹⁰⁹ Tiek pat sumažėjo ir valstiečių pajamos. O mokesčiai ir pyliavos kasmet didėjo. Kaip rodo 12 bei 13 lentelių duomenys, žemės ūkio mokestis nuo 1947 iki 1951 m. buvo padidintas daugiau kaip 5 kartus, grūdų pyliava — beveik dvigubai, mėsos prievolė — 2,5—5 kartus, pieno — maždaug 2 kartus.

Agrarinėje komunistų partijos politikoje, ypač prasidėjus kolektyvizacijai, labai svarbią vietą užėmė kova su „buožėmis". Pirmaisiais pokario metais „buožių" ūkiais dažniausiai buvo laikomi reformos apkarpyti arba per 20 ha žemės turėję ūkiai.

Jau nuo 1944 m. vasaros visa galinga sovietinės propagandos mašina kūrė buožės kaip užkietėjusio priešo, „darbo valstiečių² siurbėlės įvaizdį. „Buožė¹¹—viso, kas pikta įsikūnijimas, blogio simbolis. Esą norėdami pakenkti „naujajai¹¹ santvarkai, „buožės¹¹ naikina gyvulius, pūdo grūdus, sabotuoja sėją. Ne tik G. Zimano vadovaujama „Tiesa¹¹, bet ir visi laikraščiai mirgėjo antraštėmis: „Nepataikauti buožėms¹¹, „Kovoti su buožių sabotažu¹¹, .Buožės slepia gyvulius¹¹, „Buožės basliais mušė valstiečius¹¹ ir pan.

Jau nuo 1945 m. už prievolių valstybei laiku neatidavimą „buožės¹¹ buvo baudžiami iki 2 metų kalėjimu ir turto konfiskavimu. 1946 m. Alytaus apskrityje nuteistų „buožių¹¹ sąraše buvo J. Jaruševičius, valdęs 20 ha žemės ir turėjęs 2 arklius bei 2 karves; S. Juozapavičius'—dirbęs 17 ha žemės ir laikęs 2 arklius, 2 karves. „Buožė¹¹ J. Diksa valdė tik 15 ha, tačiau turėjo 2 arklius ir net 4 karves. Nuteistojo A. Abramavičiaus ūkyje buvo 21 ha žemės ir tik 1 arklys, 1 karvė, tačiau jis turėjo kuliamąją (labai svarbus „buožiškumo¹¹ požymis) ^no.

Pradėjus žemės ūkio kolektyvizavimą, partija ir vyriausybė, anot sovietų istoriografijos, perėjo nuo „buožijos¹¹ apribojimo prie jos, kaip klasės, likvidavimo politikos. 1947 m. gruodžio 12 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba ir LKP Centro Komitetas patvirtino „buožiškumo¹¹ požymius ir įpareigojo apskričių vykdomuosius bei partijos komitetus parengti „buožių¹¹ sąrašus. „Buožėmis¹¹ buvo laikomi ūkininkai, naudoję samdomąjį darbą, turėję žemės ūkio mašinų (kuliamųjų, traktorių, variklių), malūnų, lentpjūvių, nuomavę kitiems valstiečiams gyvulius ar skolinę grūdus, darbo įrankius.

Vietos valdžia ne visada šio nutarimo paisė ir neretai ūkininkus" „išbuožydavo" vien už' didesnį hektarų skaičių, ypač tuos, kurie nenorėjo stoti į kolūkį. „Buožių" sąrašai buvo sudarinėjami net iki 1953 m., ir iš viso Į juos buvo įrašyta apie 15 tūkst. ūkininkų, maždaug 4 procentai visų valstiečių. 1947 m. į „buožių" sąrašus įrašytiems ūkininkams vidutiniškai priklausė

18,3 ha, 1948 m.— 17,6 ha, 1949 m.— 13,8 ha, 1950 m.— 5,0 ha, 1951 m.— 2 ha ariamos žemės bei pievų. Mokesčių bei pyliavų normos „buožėms" buvo 50—100 procentų didesnės. Be to, jie nebuvo priimami į kolūkius. Minėtame 1948 m. kovo 20 d. nutarime buvo nurodyta, jog „partinės ir tarybinės organizacijos, komunistai, komjaunuoliai ir kolektyvinių ūkių valstiečiai turi sustiprinti budrumą ir neleisti įsiskverbti į kolektyvinius ūkius buožėms — pikčiausiems kolektyvinių ūkių santvarkos priešams". Dauguma „buožėmis" paskelbtų šeimų buvo ištremtos, kitos persikėlė gyventi į miestus arba išvyko į kitas respublikas (Latviją, Kaliningrado sritį) ir tik nedaugelis „prasiskverbė" į kolūkius.

Kasmet didinamų mokesčių bei pyliavų neįstengė atiduoti ne tik „buožės", bet ir kiti ūkininkai. 1949 m. „darbo valstiečiai" sumokėjo pusę, o „buožės"— vos 8 procentus jiems paskirto žemės mokesčio. Ne ką geriau buvo atiduotos ir pyliavos. 53,6 procento visų ūkininkų liko skolingi valstybei už pieną ir net 70 procentų — už mėsą.

Įsiskolinę ūkiai buvo aprašomi, o patys skolininkai teisiami ir nepriemokos išieškomos nusavinant gyvulius, grūdus, kitą turtą. 1948—1950 m. vien už piniginių mokesčių skolas, ne visais duomenimis (trūksta trečdalio apskričių ataskaitų), buvo aprašyta 103 tūkst. ūkininkų, iš kurių 45 tūkst. buvo perduoti teismui (kiti, aprašius turtą, skolą sumokėjo). Teismo sprendimu 9,3 tūkst. ūkininkų buvo nusavintas turtas, o 1,2 tūkst., kaip „piktybiniai" skolininkai, nuteisti kalėti. Prievarta buvo išreikalaujamos ir neatpiltos pyliavos. 1949 m. tik už pieno prievolės neįvykdymą buvo įspėta arba aprašyta 45,7 tūkst., perduota teismui — 3,5 tūkst. valstiečių.

Įstatymas reikalavo, kad, nusavinant turtą, ūkininkams būtų paliekami trobesiai, laukams apsėti sėklos, plūgas, akėčios, arklys, karvė, kiaulė, 2 avys, taip pat asmeninių daiktų (kiekvienam asmeniui — kostiumas, paltas, kepurė, pora odinės avalynės, kaliošai, o visai šeimai — dar ir vieneri kailiniai). Iš „buožių" buvo galima atimti viską, išskyrus gyvenamąjį namą ir būtiniausius asmeninius daiktus. LTSR Finansų ministerijos vadovai (ministras A. Drobnys) ne kartą skundėsi sąjunginei Finansų ministerijai, jog nenusavinamo „darbo valstiečių" turto sąrašas per ilgas, ir tai trukdo jiems vykdyti mokesčių planą. Maskva į prašymą atsižvelgė, ir nuo 1950 m. visi valstiečiai pavienininkai, išreikalaujant skolas, Jbuvo prilyginti „buožėms".

Nuo tol buvo leista atimti iš jų ūkinius pastatus, arklį, net paskutinę karvę. Vietos valdžia neretai atimdavo viską.

Ekonominio teroro ir masinių trėmimų sąlygomis 1949 m., anot sovietinės istoriografijos, Lietuvos kaime įvyko „!ūžis“. Metų pradžioje į kolūkius buvo suvaryta 3,8, o pabaigoje — net 62,4 procento visų valstiečių. Siekdama padėti greičiau apsispręsti dar likusiems pavienininkams, 1950 m. valdžia žemės ūkio mokestį padidino beveik trigubai, o mažažemiams — net 4—5 kartus. Mat „didžiažemiai" jau buvo kolūkiuose, o pavieniui ūkininkavo daugiausia smulkūs valstiečiai (1950 m. spalio 1 d. vidutinis pavienininkų ūkių dydis — 3,7 ha ariamosios žemės ir

1,5 ha pievų). Lietuvos TSR Finansų ministerijos 1950 m. gruodžio 16 d. pranešime sąjunginei ministerijai rašoma, kad, įteikus mokesčio'pranešimus, „<...> pavienininkai pradėjo masiškai stoti į kolūkius, o rajonų finansų skyriai tuoj pat ėmėsi perskaičiuoti jiems mokestį. <...> Nuo 1950 m. spalio 1 d. iki lapkričio 5 d. vien tik į kolūkius, užregistravusius savo įstatus, įstojo 52 940 ūkių, iš kurių 47 554 ūkiams, perskaičiavus mokestį, buvo nurašyta 110 723 tūkst. rb, o liko (mokėti 33 882 tūkst. rb“. 1950 m. pabaigoje beveik 90 procentų ūkininkų buvo kolūkiečiai. 1951 m. žemės ūkio kolektyvizavimas iš esmės buvo baigtas.

Ekonominis teroras, „išbuožinimai¹¹ ir trėmimai nebuvo vienintelės valstiečių kolektyvizavimo priemonės. Netrūko ir tiesioginės prievartos. Atvykę iš miestų aktyvistų būriai išsemdavo ūkininkų aruodus, apsėdavo jų laukus ir taip įsteigdavo kolūkius. Ne vienas ūkininkas, atsisakęs stoti į kolūkį, buvo sumuštas ir, sufabrikavus bylą, teismo sprendimu išsiųstas į lagerius. Varėnos rajono, kuriame itin sunkiai vyko kolektyvizacija, valdžia 1951 m. įsakė nupjauti dar neprinokusius pavienininkų „savavališkai" pasėtus javus; Stribų suvaryti kaimo gyventojai buvo laikomi ir nepaleidžiami tol, kol neparašydavo pareiškimų stoti į kolūkį.

Tuo pat metu oficialioji propaganda skelbė apie „valstiečių entuziazmą", „milžinišką pakilimą kaime", „begalinį partijos ir vyriausybės rūpinimąsi darbo žmonėmis". Savo požiūrį į sovietinę santvarką ir nežabotą bolševikinę demagogiją Lietuvos kaimiečiai išsakė lakoniška, bet taiklia fraze: „Vagių ir melagių valdžia".

Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, kolūkiuose viešpatavo pusiau baudžiaviniai santykiai. Kolūkiečiai privalėjo išdirbti darbadienių minimumą (vyras—150, moteris — 100). Be kolūkio valdybos (o iš tikrųjų — pirmininko) leidimo buvo draudžiama keisti gyvenamąją vietą. Miestų įmonių vadovai buvo raginami nepriimti į darbą „savavališkai" kolūkius palikusių žmonių.

Kuo labiau buvo šturmuojama kolektyvizacija, kuo stambesni buvo ūkiai (1949 m. vidutinis kiemų skaičius kolūkyje buvo 25, o 1953 m.— 160. Po sustambinimo 1953 m. respublikoje liko

2,3 tūkst. kolūkių), tuo griežtesnė darėsi centralizacija, tuo labiau smuko kolūkių ekonomika. Nors ir labai nukentėjęs nuo karo, Lietuvos žemės ūkis kolektyvizacijos išvakarėse buvo bepasiekiąs prieškarinį lygį (nuostabus privačios nuosavybės gajumas!). Oficialiais, gal kiek padidintais duomenimis, vidutinis javų derlius 1947 m. buvo 11,7 cnt, o 1949 m.— net 15 cnt iš hektaro¹¹¹. O 1950 m. tebuvo gauta 8 cnt, 1953 m.— 5, o 1955 m.— vos 4 cnt iš hektaro. Smuko ir gyvulininkystė. Už darbadienius (,,vargadienius“) kolūkiečiams, anot J. Avyžiaus, buvo seikėjama graminėmis svarstyklėmis. Pagrindinis kaimiečių pragyvenimo laltin.is buvo 0,6 ha sodybinis žemės sklypas („arai"). iš kurio iki 6-ojo dešimtmečio vidurio kolūkiečiai gaudavo tris ketvirtadalius visų savo pajamų (iš visuomeninio ūkio — tik 15—20 procentų)¹¹². Lietuvos žemės ūkis prieškarinį gamybos lygį (pagal javų derlingumą, gyvulių skaičių bei jų produktyvumą) pasiekė tik 7-ojo dešimtmečio viduryje, t. y. praslinkus 20 metų nuo karo pabaigos (po Pirmojo pasaulinio karo žemės ūkis buvo atkurtas per 3 metus). Tokie buvo ekonominiai „socialistinio žemės ūkio pertvarkymo" kaštai.

Dar didesni buvo moraliniai nuostoliai. Geriau gyveno ne tas, kuris gerai dirbo, o tas, kuris buvo apsukresnis ir sugebėdavo daugiau pavogti (įsigalėjo nuomonė, jog vogti iš kolūkio — ne nuodėmė). Visuomeninio ūkio reikalams žmonės buvo abejingi („čia — ne mano, čia — kolūkio"). Neliko pagarbos darbui („kvailį darbas myli"), pradėjo plisti girtuokliavimas. A. Vaitulionis savo atsiminimuose apie 6-ojo dešimtmečio pradžios Dzūkijos kaimą rašo: „<...> žmonės lyg ir nepasikeitę. Tik liūdnesni kažkokie <...>. Amerikonų jau nebelaukia. Dabar pakeiksnoja juos prie stikliuko sėdėdami <...>. Ir kas baisiausia — prie stik-

14 lentelė

Kolūkiečių darbo apmokėjimas 1948—1960 m.

(už darbadienį vidutiniškai išduota)

g

O

’d-

05

O

cn

со

Ю

d

•чЬ

LO

СГ,

o

d

lO

av

Grūdų, kg 5,6 3,9 2,1 M 1.7 1,1 1,3 1,6 1,2

Pinigų, rb³ 0,16 0,16 0,06 0,03 0,04 0,06 0,11 0,32 0,31 liuko (arba ir prie stiklinės.— L. T.) jau sėda ir tie, kurie anksčiau garsėjo kaip pavyzdingi ūkininkai, kurie išgerdavo tik per didžiąsias šventes. Susėda, išgeria ir uždainuoja:

Dzūkai gėrė, dzūkai gers,

Kol kolchozai susitvers.

Kai kolchozai susitvers,

Dzūkai kolchozus pragers" ¹¹³.

Būtent tada prasidėjo didysis kaimiečių bėgimas j miestą (1948—1963 m. žemdirbių Lietuvoje sumažėjo nuo 1,7 iki I mln.). Atsiradus kolūkiams, baigėsi kaimiškasis, iš dalies dar patriarchalinis lietuvių tautos istorijos laikotarpis, kai 80 procentų lietuvių gyveno kaimuose ir žmonės, anot M. Katkaus, žibaline lempa švietėsi, medinėmis klumpėmis avėjo, spragilais kūlė, daug dirbo, tačiau ir daug dainavo, dar meldėsi, bijojo nuodėmės, saikingai gėrė...

Literatūra, menas ir mokslas buvo visiškai ideologizuoti. Svarbiausias po karo vykdytos „kultūrinės revoliucijos" uždavinys — slopinti tautinę bei religinę žmonių sąmonę ir įskiepyti bolševikinę nepakantumo bendražmogiškosioms vertybėms ideologiją. Visaip peršamas „proletarinis internacionalizmas" pirmiausia liaupsino viską, kas rusiška, ir ugdė tautinį lietuvių nepilnavertiškumą. Tiesa, oficialioji stalininio laikmečio kultūrinės politikos formulė, kad kultūra yra „nacionalinė savo forma, socialistinė turiniu", pripažino ribotą galimybę vartoti gimtąją kalbą kultūros ir švietimo įstaigose, taip pat propaguoti „apvalytą" nuo „nacionalistinių bei religinių apnašų" liaudies kultūrą.

Inteligentija buvo „ideologinio fronto" darbuotojai, privalėję „tarnauti liaudžiai ir partijai", t. y. keikti „išsigimstančius Vakarus" (pirmiausia „imperializmo citadelę" Jungtines Amerikos Valstijas), niekinti ir dergti nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį, atskleisti gaivinantį dar pirmykštėje bendruomenėje prasidėjusios draugystės su „didžiąja" rusų tauta vaidmenį, demaskuoti „reakcingą krikščionybės bei .katalikų dvasininkijos esmę" ir visa savo kūryba šlovinti socialistinę santvarką, komunistų partiją, o labiausiai, žinoma, „didįjį lietuvių tautos draugą" J. Staliną.

Visas kultūros sritis kontroliavo ir griežtai administravo partija. Rašytojus, dailininkus, kompozitorius ir teatralus prižiūrėjo Meno reikalų valdyba, bibliotekas, muziejus, kultūros namus — Kultūros ir švietimo įstaigą komitetas, mokyklas — Švietimo ministerija, o visas jas — LKP CK kultūros ir mokslo bei agitacijos ir propagandos skyriai. Pirmaisiais pokario metais didžiausi kultūros, mokslo ir meno „idėjinio grynumo¹* sargai buvo iš Rusijos atsiųsti pareigūnai, ypač LKP CK propagandos ir agitacijos skyriui vadovavęs N. Kaluginas, aukštųjų mokyklų skyriaus vedėjas Loktevas ir kt. MVD ir MGB įgaliotinio Lietuvoje gen, I. Tkačenkos iniciatyva 1946 m. buvo pašalintas iš darbo Kauno universiteto prof. A. Janulaitis, o iš rektoriaus pareigų— prof. A. Purenąs¹¹⁴. Vilniaus universiteto profesorius „auklėjo¹¹ nežinia iš kur atsiradęs labai įžūlus prorektorius Maikovas, Mokslų akademijos Istorijos institutui komandavo direktoriaus pavaduotojas Koniuchovas. Ir taip buvo visose svarbesnėse įstaigose. Maskvos emisarų iniciatyva buvo pradėta naikinti „buržuazines** knygas ir griauti Nepriklausomybės kovų paminklus. Iš vietinių „draugų" didelę įtaką kultūriniam bei moksliniam gyvenimui, ypač panaikinus VKP(b) CK Lietuvos biurą, be paties A. Sniečkaus, turėjo K. Preikšas, V. Niunka, G. Zimanas, J. Žiugžda, A. Venclova.

Po karo pradėtas kadrų „valymas" neaplenkė ir kultūros, mokslo, švietimo įstaigų. 1946 m. vasarą iš Mokslų akademijos buvo atleistas teisininkas prof. K. Šalkauskis, kultūrininkas ir kraštotyrininkas P. Bugailiškis, agronomas prof. J. Aleksa. Dar prieš tai, kaip „tėvynės išdavikai", iš tikrųjų MA narių buvo išbraukti M. Biržiška ir V. Krėvė. Iš Kauno universiteto buvo atleistas istorikas I. Jonynas, ekonomistas P. Šalčius ir kiti profesoriai bei dėstytojai. 1946 m. liepos 2 d. švietimo ministras J. Žiugžda pasirašė įsakymą Nr. 145, įpareigojusį ministerijos valdybas bei apskričių švietimo skyrius „atidžiai kontroliuoti" visus mokytojus ir žiūrėti, kad „žalingų" nuotaikų asmenys, „netinkami mūsų augančios kartos mokymui bei auklėjimui, neturėtų sau vietos Lietuvos TSR mokyklose" ¹¹⁵. 1947 m. gruodžio 12 d. LKP CK nutarimas reikalavo šalinti iš mokyklų „priešišką veiklą" vykdančius moksleivius ¹¹⁶.

Daugelis iš Maskvos atsiųstų pareigūnų nepasitikėjo „buržuazine" lietuvių inteligentija ir norėjo ją visą nurašyti. Tačiau oficiali komunistų partijos nuostata, kurią rėmė A. Sniečkus, M. Gedvilas, taip pat M. Suslovas, buvo „senosios" inteligentijos „perauklėjima5“, t. y. į „naujo gyvenimo" kūrimą įsijungusių rašytojų, menininkų ir mokslininkų gyrimas, premijų bei garbės vardų jiems suteikimas ir neklusniųjų baudimas.

Nuo pirmųjų pokario metų šlovino „naująjį gyvenimą", liaupsino „tautų draugystę" ir siuntė prakeiksmus „lietuviškai vokiškiems banditams" P. Cvirka, L. Gira, A. Venclova, V. Grybas, T. Tilvytis, V. Valsiūnienė, ką tik Hitlerį gyręs A. Jonynas. 1944 m. spalio 15 d. „Tiesoje" buvo paskelbtas straipsnis apie trejus metus sovietinį pasą išsaugojusį ir „savųjų" sulaukusį

Kiprą Petrauską. 1946 m. lietuviškosios operos tėvas tapo SSRS AT deputatu, o netrukus — SSRS liaudies artistu ir Stalino premijos laureatu. 1945 m. liepos 21 d. Vilniuje Filharmonijos salėje, minint LTSR 5-ąsias metines, buvo atlikta kompozitoriaus A. Klenickio kantata „Marija Melnikaitė", o kompozitorius K. Galkauskas tais pačiais metais sukūrė kantatą, kurios I dalis buvo skirta sovietiniam Baltarusijos partizanui K. Zaslonovui, о II („Pergalė")—parašyta Lebedevo-Kumačiaus žodžiais. Kompozitorius A. Račiūnas parašė pirmąją sovietinę lietuvių operą „Marytė". Skulptoriai B. Pundzius ir P. Vaivada sukūrė skulptūrą „V. Leninas ir J. Stalinas", o N. Petrulis ir B. Vyšniauskas—„Keturių komunistų sušaudymas". V. Dilka „pagarsėjo" paveikslu „Organizacinis kolūkio susirinkimas". Kai kurie rašytojai ir menininkai „tarnavo liaudžiai ir partijai" iš idėjos, tačiau dauguma — taikydamiesi prie konjunktūros, norėdami dirbti kūrybini darbą.

„Tylenius", nesiskubinusius atiduoti duoklės „naujajam gyvenimui", nenorėjusius daryti kompromisų su sąžine, partija rūsčiai barė ir griežtai baudė. 1946 m. spalio 1—2 d. Vilniuje įvykusiame visuotiniame Lietuvos rašytojų susirinkime, skirtame direktyvinės A. Zdanovo kalbos svarstymui, LKP CK sekretorius K. Preikšas reikalavo „apsivalyti nuo beidėjiškumo šiukšlių, nuo viso to, kas galėtų pakirsti sveiko, tvirtavalio, doro, patriotiško ir giliai idėjinio tarybinio žmogaus auklėjimą". Pasyvumu ir apolitiškumu buvo- apkaltinti J. Graičiūnas, E. Matuzevi-čius, A. Miškinis, J. Paukštelis, P. Vaičiūnas, B. Sruoga ir kiti rašytojai ^1!7. LKP CK 1946 m. lapkričio plenume K. Preikšas vėl puolė B. Sruogą ir jo naująjį kūrinį „Dievų miškas", „apolitinius, pesimistinius ir dviprasmius" eilėraščius rašanti A. Miškinį, „iki ausų į nacionalizmo pelkę nugrimzdusį" E. Mieželaitį, iš raudonųjų gurguolių besišaipantį dailininką J. Vienožinskį, atseit „hitlerinę rasinę teoriją" propaguojančią dailėtyrininkę H. Kairiūkštytę, „studentus prieš rusų tautą nuteikiančius" istorikus' A. Janulaitį ir I. Jonyną.

Vėliau už tylėjimą bei kitas „nuodėmes" ne kartą buvo barami rašytojai J. Grušas, V. Mykolaitis-Putinas, K. Inčiūra, S. Anglickis. A. Martinkaus duomenimis, 1940—1953 m. buvo suimta, ištremta, nužudyta ar kitaip nubausta 91 literatas ^ns. Gulaguose atsidūrė K. Inčiūra, K. Boruta, A. Miškinis, P. Juodelis, V. Drazdauskas, E. Viskanta ir kiti rašytojai. Poetą K. Ja-kubėną saugumiečiai nužudė. Buvo uždrausta spausdinti B. Sruogos „Dievų mišką", nors ši knyga būtų buvusi pirmas tokio žanro kūrinys ne tik lietuvių, bet ir pasaulinėje literatūroje.

Vykdant 1948 m. VKP(b) CK nutarimą „Dėl dramos teatrų repertuaro ir priemonių jam pagerinti" buvo labai sugriežtinta teatrų repertuaro cenzūra. Pokario metais teatrų scenose daugiausia buvo statomos rusų klasikų ir sovietinių autorių pjesės.

Už „tylėjimą" buvo kritikuojami kompozitoriai J. Bendorius, A. Kačanauskas, E. Laumenskienė, J. Nabažas; formalistais paskelbti J. Gruodis ir S. Vainiūnas. Dekadentizmu buvo kaltinamas net M. K. Čiurlionis, kurio vardą norėta ištrinti iš tautos atminties ir kultūros istorijos. 1948 m. už ryšius su pogrindžiu buvo ištremtas daininkas A. Kučingis.

1948 m. prasidėjo organizuotas Lietuvos mokslininkų puolimas, kuris tęsėsi iki pat J. Stalino mirties. „Partijos liniją" moksle vykdė prieškarinių gramatikų autorius, LKP CK narys, MA viceprezidentas, visų istorijos veikalų redaktorius, t. y. cenzorius, J. Žiugžda. Žymiausi Lietuvos mokslininkai — J. Balčikonis, A. Janulaitis, P. Pakarklis, J. Lebedys, V. Girdzijauskas, T. Ivanauskas, V. Lašas, V. Kairiūkštis, A. Purenąs, V. Ruokis — buvo kaltinami „vergišku keliaklupsčiavimu prieš pūvantį Vakarų mokslą", „priešakinio rusų ir tarybinio mokslo vaidmens ignoravimu" bei kitomis nuodėmėmis. Neretai mokslininkai buvo kaltinami pasidavimu „buržuaziniam objektyvizmui" arba „vieningosios srovės teorijai". Prasidėjus Sovietų Sąjungoje kovai su „tamsybininkais mendelininkais-morganistais", nukentėjo J. Dagys, M. Natkevičaitė-Ivanauskienė, P. Sivickis bei kiti biologai. Buvo uždrausta genetika. 1949 m. LKP VI suvažiavime A. Sniečkus pagyrė MA Prezidiumą, pasmerkusį Lietuvių kalbos instituto išleistą „Lietuvių kalbos žodyno" II tomą, kuriame „pilna reakcingos klerikalinės frazeologijos <...>. Nenagrinėjama lietuvių revoliucinės spaudos kalba, tarybinės dabarties kalba".

Apibendrindamas LKP CK nuveiktą „darbą" mokslo srityje, mokslo ir aukštųjų mokyklų skyriaus vedėjas S. Lazutka 1952 m. iš partijos VII suvažiavimo tribūnos kalbėjo: „Partinė organizacija sudavė triuškinamą smūgį buržuazinės nacionalistinės ideologijos likučiams, išaiškino ir išvijo iš aukštųjų mokyklų ir Mokslų akademijos šios ideologijos reiškėjus — Vilniaus universiteto prof. Sezemaną, prof. Šalčių, dėstytojus Serbentą, Bale-vičių, Stulginskį, Gumitickį, Airapetianą <...>. Partinė organizacija pataisė profesorių Korsako, Dagio, akademiko Matulaičio rimtas klaidas".¹¹⁹ Pokariu buvo suimti ir ištremti filosofai L. Karsavinas ir V. Sezemanas, ekonomistai D. Cesevičius ir P. Šalčius, architektas S. Stulginskis, agronomas J. Aleksa ir kiti mokslininkai. Ne vienas jų Sibire mirė.

1944 m. rudenį vėl prasidėjo bibliotekų „valymas". Spalio 8 d. Raudonosios armijos Pabaltijo fronto politinė valdyba kreipėsi į A. Sniečkų siūlydama imtis priemonių, kad iš mokyklų, organizacijų, taip pat ir gyventojų būtų paimta visa „fašistinė, profašistinė bei kita priešiška" literatūra. Spalio 26 d. A. Sniečkus, M. Gedvilas, A. Guzevičius ir J. Bartašiūnas įsakė visiems partijos apskričių komitetų sekretoriams, vykdomųjų komitetų pirmininkams bei NKGB ir NKVD skyrių viršininkams nedelsiant surinkti iš mokyklų, įstaigų ir gyventojų „fašistines" bei kitokias „antisovietines** knygas ir uždrausti jas naudoti buities reikalams (pavyzdžiui, įpakavimui). Asmenis, nuslėpusius „prie-šišką“ literatūrą, traukti griežton atsakomybėn ¹²⁰.

Bibliotekų „valymui⁴* bei knygų naikinimui vadovavo Vyriausioji literatūros ir leidyklų valdyba (Glavlitas), kurios viršininkas buvo A. Malyginas, o jo padėjėjas B. Gurvičius. Ji taip pat cenzūravo visus spaudinius. Vien tik per 1946 m. 3 paskutiniuosius mėnesius Glavlitas uždraudė spausdinti J. Biliūno apsakymus „Liūdna pasaka** (motyvas — antirusiškas turinys) bei „Piestupys⁴* (apsakymas „pilnas prietarų**); 10 S. Nėries eilėraščių antrame jos kūrybos tome („mistinio ir dekadentinio turinio⁴⁴);

S. Kapnio apsakyrųą „Susitikimas** („ideologiškai nebrandus ir iškraipo Tarybų Lietuvos kaimo gyvenimo tikrovę⁴*); B. Jasu-' kaičio apsakymą „Samdomo berniuko vasara⁴* (kaip „neteisingai nušviečiantį klasinę kovą su buožėmis⁴*); taip pat sulaikė A. Venclovos apsakymų rinkinį, nes jame buvo tik 2 Didžiojo Tėvynės karo metų apsakymai, o visi kiti parašyti dar ikitary-biniu laikotarpiu ir todėl reikalingi komentarų. Per tuos 3 mėnesius, toli gražu nepilnais duomenimis (iš dalies apskričių trūko žinių), Glavlitas taip pat išėmė iš bibliotekų 42,7 tūkst. ir sunaikino 17,5 tūkst. „žalingų** knygų¹²¹. Per visą 1944— 1951 m. laikotarpį, V. Pšibilskio apskaičiavimu, iš bibliotekų buvo išimta per 600 tūkst. knygų, kurių nedidelė dalis buvo perduota specfondams, o visos kitos sunaikintos ^l22.

Sovietinius pareigūnus, ypač atvykusius iš Rusijos, piktino ,,buržuaziniai⁴* paminklai. LKP CK 1946 m. lapkričio plenume VKP(b) CK Lietuvos biuro pirmininkas V. Ščerbakovas priekaištavo, jog miesteliuose, pačiame jų vidury, stovi nepriklausomybės mėtų paminklai, kuriuos lietuviai pagerbia tautinių švenčių dienomis ¹²³. 1948 m. prasidėjo masinis paminklų griovimas. 1950 m. buvo susprogdinta Laisvės statula, Nežinomojo kareivio kapas bei kitos skulptūros Karo muziejaus sodelyje Kaune. K. Preikšo iniciatyva 1950 m. nuo Vilniaus Arkikatedros buvo nuimtos ir susprogintos šventųjų skulptūros, o po dvejų metų susproginti Trys kryžiai. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje—6-ojo pradžioje buvo nugriauti beveik visi istoriniai, ypač su kovomis už Nepriklausomybę susiję paminklai. Nugriautųjų vietoje buvo statomi nauji, įamžinę kovą dėl sovietų valdžios, įžymiausius rusų tautos žmones ir Sovietų valstybės vadovus. Antai Vilniuje atsirado I. Černiachovskio, V. Lenino, J. Stalino, A. Puškino paminklai.

Vienintelė legali ideologinė, o iš dalies ir politinė opozicija sovietų valdžiai, turėjusi didelį autoritetą tautoje, buvo Katalikų bažnyčia. Todėl valdžia Bažnyčiai skyrė ypatingą dėmesį, siekė paversti ją tokia pačia marionete, kokia buvo Rusijos stačiatikių cerkvė. 1947 m. gruodžio 12 d. LKP CK nutarime „Apie kovos su buržuaziniu-nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis sustiprinimą" išvardyti trys „lietuvių tautos priešai": buožės, buržuaziniai nacionalistai ir „reakcingoji" katalikų dvasininkija ^,24. O Lietuvos MGB vadovas gen. Jefimovas 1946 m. rudenį ministerijos partinės organizacijos susirinkime kalbėjo: „Svarbiausia — ne bandos. Jų karinė galia nedidelė <...>. Pirmasis musų priešas yra katalikų dvasininkija, patyręs („gerai pakaustytas"), darąs įtaką gyventojams priešas <...>“ ¹²⁵.

Oficialiai Bažnyčios ir dvasininkijos veiklą prižiūrėjo prie Ministrų Tarybos veikusi Religinių kultų reikalų taryba (RKRT), kuriai pirmaisiais pokario metais vadovavo buvęs čekistas A. Gailevičius, o nuo 1948 iki 1957 m.— labai dogmatiškas bolševikas veteranas B. Pušinis. Tačiau svarbiausius Bažnyčios reikalus sprendė LKP CK, MGB ir Maskva.

1944 m. pabaigoje buvo dar kartą uždraustas tikybos dėstymas mokyklose. 1945 m. rudenį buvo uždaryta Vilniaus, o 1946 m. pavasarį — ir Telšių dvasinė seminarija (Vilkaviškio seminarija neveikė jau nuo karo pradžios). Respublikoje teliko viena — Kauno kunigų seminarija, į kurią kasmet buvo priimama vis mažiau klierikų (1946 m. mokėsi 350, 1953 m.— 75 klierikai). Respublikos vadovai norėjo uždaryti ir ją, paskutinąją Lietuvos seminariją, tačiau nesutiko Maskva ^1Z6. Siekdama sustiprinti savo kontrolę Bažnyčiai, valdžia 1946 m. pradžioje įvedė visų religinių bendruomenių registraciją. Buvo reikalaujama, kad tikinčiųjų išrinkti parapinių bažnyčių komitetai tvirtintų pareigose savo kunigą, kuris po to užsiregistruotų vykdomajame komitete. Kadangi tai buvo akivaizdus kišimasis į Bažnyčios bei tikinčiųjų vidaus gyvenimo tvarką, kurią galėjo keisti tik Vatikanas, tai 1946 m. įvykusi Lietuvos vyskupų konferencija šį valdžios reikalavimą atmetė.

Jau nuo 1944 m. rudens NKVD ir NKGB pradėjo suiminėti kunigus, pirmiausia tuos, kurie rėmė partizanus ar dalyvavo patriotinėje veikloje. 1946 m. įkalinus Vilniaus vyskupą M. Reinį (1953 m. mirusį Vladimiro kalėjime), ištrėmus Kaišiadorių vyskupą T. Matulionį, sušaudžius Vilniuje Telšių vyskupą V. Bo-risevičių o netrukus, 1947 m., ištrėmus ir jo įpėdinį vyskupą P. Ramanauską, Lietuvoje teliko vienas — Panevėžio vyskupas K. Paltarokas (Kauno arkivyskupas J. Skvireckas bei vyskupas

V. Brizgys ir Vilkaviškio vyskupas V. Podolskis 1944 m. vasarą išvyko į Vakarus).

Tačiau tai buvo tik pradžia. Didysis Lietuvos Katalikų bažnyčios puolimas prasidėjo 1948 m. Liepos 8 d. nutarimu Ministrų Taryba nacionalizavo visų tikybų maldos namus bei kitus bažnytinius pastatus ir kulto reikmenis. Nacionalizuotomis bažnyčiomis buvo leidžiama naudotis tik toms religinėms bendruomenėms, kurių komitetai ir kunigai buvo užsiregistravę vykdomuosiuose komitetuose. Kitą dieną po šio nutarimo LKP Centro Komitetas priėmė sprendimą „Dėl partinių organizacijų uždavi-riių demaskuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veiklą", įpareigojusį partijos komitetus imtis aktyvių priemonių prieš dvasininkiją ^l27. Per kelis metus buvo uždaryta apie 130 bažnyčių, neskaitant koplyčių¹²⁸. 1949 m. spalio 6 d. Ministrų Taryba priėmė nutarimą uždaryti Vilniaus arkikatedrą. Tęsėsi kunigų areštai. Iš viso 1944—1953 m. buvo suimta ir įkalinta apie 360 kunigų. 1948—1949 m. buvo uždaryti ir paskutiniai katalikų vienuolynai.

Prieš karą visoje Lietuvoje veikė 834 bažnyčios, o 1953 m.— tik 672. Sumažėjo ir kunigų: 1940 m. jų dirbo 1,6 tūkst., 1945 m.— 1,2 tūkst., o 1953 m.— tik 823 ¹²⁹. Labiausiai nukentėjo Vilniaus katalikai. Iš 1939 m. mieste veikusių 34 bažnyčių bei 14 koplyčių, kurias aptarnavo 106 dvasininkai, 1950 m. liko 11 bažnyčių su 12 kunigų¹³⁰.

Buvo uždarinėjami ir kitų tikybų maldos namai. RKRT žiniomis, 1949 m. pradžioje Lietuvoje veikė 60 stačiatikių, 74 sentikių cerkvės, 35 evangelikų liuteronų maldos namai, 11 evangelikų reformatų bažnyčių, tik 2 žydų sinagogos, 5 mečetės, 2 karaimų kinesės, 6 adventistų, 1 metodistų maldos namai ir 1 marijavitų bažnyčia ¹³¹.

Kaip 1950 m. buvo naudojamos uždarytos Vilniaus bažnyčios, rodo šie duomenys: ¹³² Arkikatedra — tuščia,

Sv. Mykolo — muziejus,

Sv. Jono — popieriaus sandėlis.

Misionierių — sporto salė,

Sv. Kazimiero — grūdų sandėlis,

Visų šventųjų — grūdų sandėlis,

Pranciškonų — MVD archyvas,

Sv. Kotrynos — grūdų sandėlis,

Sv. Jurgio —knygų sandėlis,

Sv. Ignoto — popieriaus sandėlis,

Sv. Trejybės — sporto salė,

Sv. Juozapo — tuščia,

Bernardinų — muziejus,

Vizičių — cukraus sandėlis,

Sv. Baltramiejaus — dailininkų dirbtuvės,

Sv. Andriejaus — garažai ir sandėlis,

Sv. Kryžiaus — muziejus,

Trinapolio — tuščia.

į Sv. Teresės bažnyčią ir Aušros Vartus einantys tikintieji matydavo, kaip iš visa Didžiąja gatve nusitęsusios raudonosios gurguolės vežimų iškraunami grūdai į sandėliu paverstą Sv. Kazimiero bažnyčią. Neužbaigta statyti Prisikėlimo bažnyčia Kaune buvo perduota radijo fabrikui, o buvusioje Kauno sinagogoje jrengta kino bei šokių salė.

Per visą pokarį nebuvo išleista nė viena religinio turinio knyga. 1948 nf. Panevėžio vyskupijos kurijai paprašius leidimo išspausdinti „Gavėnios giesmes¹¹, buvo atsakyta, kad jos pilnos antisemitizmo, o Stalino konstitucija draudžianti tautų pjudymą. Spausdinti katekizmą nebuvo leista todėl, kad jis neugdąs sovietinio patriotizmo ^l33. •

1949 m. pradėta varžyti didžiuosius atlaidus. Žemaičių Kalvarijose anksčiau jie vykdavo nuo liepos 1 iki 15 d., o 1949 m. leista maldininkams rinktis tik 2 dienas. Tas pats buvo ir Vilniaus Kalvarijose bei Šiluvoje. Į atlaidus neleisdavo svetimų parapijų kunigų. Todėl iš 30 tūkst. maldininkų, 1949 m. liepos 3 d. susirinkusių j Žemaičių Kalvarijas, dauguma grižo namo neatlikę išpažinties, nes vietiniai kunigai neįstengė visų aptarnauti. Garsioji Plungės Lurdo Sv. Marijos statula 1948 m. buvo perkelta iš groto į parapinę bažnyčią, o šaltinis užrakintas.

1949 m. be Vatikano sutikimo ir prieš Lietuvos dvasininkijos valią buvo pakeistas Bažnyčios administravimas. Vyskupas K. Paltarokas buvo perkeltas į Vilnių ir įpareigotas valdyti Vilniaus, Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijas. Kitų 3-jų vyskupijų— Kauno, Vilkaviškio ir Telšių valdytoju valdžia paskyrė kan. J. Stankevičių.

Valdžia bandė sugriauti Lietuvos Katalikų bažnyčią ir iš vidaus. 1947 m. balandžio 14 d. bei kiti LKP CK nutarimai įpareigojo partines organizacijas, taip pat MGB organus lojalius sovietų valdžiai kunigus priešinti kunigams „reakcionieriams" ¹³⁴. Gen. Jefimovas reikalavo, kad saugumiečiai „izoliuotų" aktyviuosius kunigus, o kitus patrauktų sovietų valdžios pusėn ¹³⁵. Pirmasis uždavinys buvo įvykdytas, tačiau antrasis iš esmės žlugo. B. Pusiniui nepavyko sukurti nei „Nacionalinės Katalikų bažnyčios", nei suorganizuoti „Pažangiųjų Katalikų kunigų komiteto". Tiesa, 1949 m. vykdomieji komitetai ir MGB skyriai grasinimais bei šantažu išgavo 100 kunigų parašus po dokumentu, smerkiančiu popiežiaus Pijaus XII „karo kurstymo politiką". Tačiau kolaborantų tarp dvasininkijos teatsirado vienas kitas. Lietuvos. Katalikų bažnyčia, nors ir patyrusi didžiulių nuostolių, padariusi kompromisų,¹³⁶ atsilaikė.

NUORODOS

¹ Brazaitis J. Raštai.— T. S.— P. 59—68; Zemskov V. Repatriacija į vtoraja volna emigracii // Rodina.— 1991.— Nr. 6—7.

² Brazaitis J. Min. veik.; Lietuvos žemės ūkis ir statistika-.— D. 2.— Dillin-gen, 1948.— P. 10—13.

³ Raila B. Tamsiausia, prieš aušrą.— P. 197—198; Dialogas su lietuviais. — P. 418, 539.

* Brazaitis J. Raštai.— T. 5,— P. 429.

⁵ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 8.—B. 249.—L. 101—102.

⁶ Ten pat.— Ap. 9.— B. 276.— L. 26—27 (Pažyma apie Klaipėdos krašto apgyvendinimą).

⁷ Ten pat.—B. 264.—L. 184 (Maisto kortelių biuro duomenys).

⁸ Ten pat.—В. 279.— L. 24 (LTSR vyriausybės atstovo evakuacijai A. Kny-vos ataskaita).

⁹ Ten pat.— Ap.8.— B. 253,— L. 30.

¹⁰ Ten pat.— Ap. 190,— B. 3.— L. 24—27.

¹¹ Ten pat.—Ap. 9,—B. 279.—L. 24.

¹³ Kašauskienė V. Prieštaringi istorijos puslapiai // Tiesa.— 1988.— Liepos 5.

¹³ LVVOA.— F. 1771,—Ap. 9,—B. 276,—L. 26—27 (Žemės ūkio ministerijos duomenys).

¹⁴ Aistis /. Milfordo gatvės elegijos.— P. 56—57.

¹⁵ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 9,—B. 268.—L. 87; B. 253,—L. 9; B. 252,— L. 4p, 73. 74.

¹⁶ Ten pat.—B. 589,—L. 69—70.

¹⁷ Vilniaus miesto istorija.— T. 2.— V., 1972.— P. 175.

¹⁸ TLE -- Str. Klaipėda; Aukuras.—Klaipėda, 1992.— P. 9.

¹⁹ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 7,—B. 97,—L. 7, 8.

²⁰ į laisvę.— 1983,—Nr. 88,— P. 52.

²¹ LVVOA.— F. 1771.-- Ap. 190,—B. 4,—L. 101—102.

²² Ten pat—Ap. 9.—B. 251,—L. 26.

²³ lininis V. Farsas: pokario rinkimai // Laikas ir įvykiai.— 1990.— Nr. 17.

— P. 14.

²⁴ Tiesa.— 1946.— Vasario 27.

²⁵ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 8.—B. 266,—L. 31—34; Ap. 130,—B. 111.— L. 32—33 (LKP CK Kadrų skyriaus duomenys).

²⁶ Ten pat.

²⁷ Tininis V. Grėsmingas Maskvos įrankis // Politika.— 1990.— Nr. 22.—

²⁸ Zenklys T. Pasibaigusi Lietuvos gyvenimo epocha // Gimtasis kraštas.

— 1990,— N r, 38.

^2Sa LVVOA.—F. 1771,—Ap. 7,—B. 85,—L. 18—24.

²⁹ A. Sniečkų gerai pažinojusio prof. M. Gregorausko informacija.

³⁰ 1945 m. birželio 26 d. A. Sniečkus kreipėsi į G. Malenkovą, prašydamas leisti liepos 21-ąją paminėti 5-ąsias tarybų valdžios Lietuvoje metines (LVVOA.

— F. 1771,—Ap. 8,—B. 152.— L. 151).

³¹ Ten pat.— Ap. 130.— B. 124.— L. 4 (LKP CK Kadrų skyriaus pažyma).

³² Ten pat — Ap. 8,— B. 265,— L. 69—70.

³⁸ Ten pat.—Ap. 190,—B. 6.—L. 14—18.

³⁴ Ten pat.—Ap. 9,—B. 250,—L. 175—177.

³⁵ Ten pat.— B. 286,— L. 85.

³⁶ Ten pat.—Ap. 8.—B. 2J66— L. 17—18.

^3; Ten pat.— B. 272.— L. 1 (LKP CK Kadrų skyriaus duomenys).

³⁸ Surblys K. Tarybų Lietuvos visuomenės socialinės klasinės struktūros raida.—V., 1985 —P. 116.

³⁹ LVVOA.—F. 1771.— Ap. 8.—B. 266,—L. 34—37 (LKP CK Kadrų skyriaus duomfenys).

⁴⁰ Ten pat.—Ap. 130.—B. 67.—L. 33—34.

⁴' Ten pat.—B. 109,—L. 25,—B. 120,—L. 5—14 (CK Kadrų skyriaus duomenys).

⁴² Ten pat.—Ap. 7,—B. 249,—L. 40; Ap. 130.—B. 109,—L. 32—37.

⁴³ Ten pat.— Ap. 9,—B. 243,—L. 68.

⁴⁴ Tininis V. Lietuva 1940—1991 т.—V., 1994.

^44a LVVOA.—F. 1771,—Ap. 130,— B. 121,—L. 10—17 (LKP CK nomenklatūrinių darbuotojų sąrašai).

⁴⁵ LVVOA.—Ap. 130,—B. 121.—L. 103.

⁴⁶ Politika.—1990,—Nr. 7,—P. 14.

⁴⁷ LVVOA.—F. 1771.—Ap. 130,—B. 109.

⁴⁸ Dautartas V. Žaizdos mūsų kasdieninės // Literatūra ir menas.— 1989.— Nr. 8.

⁴⁹ LVVOA.- F. 1771.—Ap. 8.—B. 265,—L. 30.

⁵⁰ Grunskis E. Lietuvos „vicegubernatoriaus" karjeros žlugimas // Gimtasis kraštas.— 1991.— Nr. 44.

⁵¹ LVVOA.—F. 1771,— Ap. 7,—B. 148,—L. 52.

⁵² Ten pat. B. 150.—-L. 41.

⁵³ LVVOA. -F. 1771.— Ap. 8 — B. 159,—L. 189—191.

⁵⁴ Ten pat.— Ap. 7.— B. 149.— L. 8.

⁵⁵ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 52 —B. 3,—L. 23, 46—50 (MVD ir MGB kadrą skyrių ataskaitos LKP CK)-

⁵³ Ten pat.—Ap. 9,—B. 242,—L. 2.

³⁷ Ten pat.—Ap. 8,—B. 158,—L. 93; B. 177.— L. 51; B. 180,—L. 56 (sovietinių pareigūnų komandiruočių ataskaitos).

⁵⁸ Ten pat.— Ap. 9.—B. 269 (MVD karo tribunolo ataskaita).

^Ten pat.

⁶⁰ Ten pat.—B. 252,—L. 121

⁶¹ Ten pat.—Ap. 190,—B. 5,—L. 31 (LKP CK pažyma apie soc. teisėtumo pažeidimus).

⁶² Ten pat.

⁶³ Ten pat.—Ap. 9,—B. 260,—L. 151,; B. 261,—L. 67.

⁶⁴ Ten pat.— Ap. 190.— B. 5.— L. 103—105.

⁶⁶ Ten pat.— Ap. 8.— B. 254,—L. 110.

⁶⁶ Ten pat.—B. 157,—L. 96—97.

⁶⁷ Ten pat.-—Ap. 9.— B, 260.—L. 108.

⁶⁸ Ten pat.—L. 121—124.

⁶⁹ Ten pat.-—Ap. 8.— B. 179.— L. 93—94.

⁷⁰ Kašauskienė V. Min. str.

⁷¹ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 9,—B. 252,—L. 13—14.

⁷² Ten pat.—B. 269,—L. 51.

⁷³ Respublika.— 1990.— Gruodžio 12.

⁷⁴ Pergalė.—1988.—Nr. 10,—P. 125—126.

⁷³ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 7,—B. 92,—L. 35—43.

⁷⁶ LKP CK VI plenume (liepos pabaigoje) M, Suslovas kalbėjo, kad vykdant VKP(b) CK Lietuvos biuro gegužės 24 d. nutarimą, iš Lietuvos tremiamos aktyviausių banditų šeimos (Ap. 8.— B. 9.— L. 289).

⁷⁷ Grunskis E. Pokario trėmimų Lietuvoje pradžia // Metai.—1991.— Nr. 9,—P. 129.

⁷⁸ Grunskis E. Didžiausi pokario trėmimai // Gimtasis kraštas.— 1992.— Nr. 13—15.

⁷⁹ Ten pat. •

⁸⁰ Ten pat.

⁸¹ Dambrauskas L. Gyvenimo akimirkos.— T. 1.— V., 1990.— P. 267.

⁸² Laisvės besiekiant.— Čikaga, 1983.— P. 315.

⁸³ Jucevičius F. Tauta tikrovės ir mito žaisme.— Putnam, 1970,—P. 105.

⁸⁴ Išsamiau apie tai žr.: Truska L. Garbė ar gyvastis /’/ Literatūra ir menas.— 1992,— Nr. 3.

⁸⁵ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 9,—B. 19,—L. 142.

⁸⁶ Laisvės kovų archyvas.— T. 1.— V., 1991.— P. 54, 59.

⁸⁷ LVVOAl—F. 1771,—Ap. 8.—B. 158.—L. 77.

⁸⁸ Ten pat.—B. 254,—L. 109—110; B. 157,—L. 102.

⁸⁹ Ten pat.—Ap. 7,—B. 315,—L. 16—22.

⁹⁰ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 9.—B. 19.-L. 171—173.

⁹¹ Ten pat.—Ap. 8,—B. 14,—L. 51.

⁹² Ten pat.— Ap. 9.— B. 286.— L. 84.

⁹³ Apskaičiuota autoriaus, remiantis vardiniais šios kategorijos uki,ų sąrašais, saugomais Žemės ūkio ministerijos archyve.

⁹⁴ Išsamiau apie tai žr.: Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje.— V., 1990. p 53_79

⁹⁵ Metai.—1991.—Nr. 5,—P. 158.

⁹⁸ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 52,—B. 47,—L. 162.

⁹⁷ Daumantas J. Partizanai.—V., 1990.— P. 228.

⁹⁸ Į laisvę.— 1972,—Nr. 56,—P. 38.

l

⁹³ LVVOA.—F. 1771:—Ap. 7,—В. 85,—L. 18—24.

¹⁰⁰ Grunskis E. Baudėjai // Literatūra ir menas.— 1989.— Gruodžio 9.

¹⁰¹ Dauguma statistikos duomenų apie stribus paimti iš R. Stanislovaičio darbo „Nuverstųjų klasių pasipriešinimo slopinimas Tarybų Lietuvoje 1940— 1951 m.“ (LVVOA.—F. 3377,—Ap. 48,—B. 1086).

¹⁰² Grunskis E. Min. str.

¹⁰³ Ramanauskas A. (Vanagas). Daugel krito sūnų...— V., 1991.— P. 232—

233

’^|04 Metai.—199L—Nr. 3,—P. 159.

‘°⁵ LVVOA.—F. 1771,— Ap. 8,-B. 14,—L. 77; B. 252,—L. 69.

¹⁰⁶ Terleckas A. Trys politiniai laiškai.—V., 1992.— P. 23,

¹⁰⁷ LVVOA —F. 1771,—Ap, 9,—B. 251,—L. 117.

¹⁰⁸ Laisvės kovų archyvas.— T. 1.— K-, 1991.— P. 57.

¹⁰⁹ Dauguma šio poskyrio duomenų imti iš: Truska L. Lietuvos valstiečių kolektyvizavimas // Lietuvos istorijos metraštis. 1988 metai.— V., 1989.

^1,0 LVVOA.—F. 1771,—Ap. 9,—B. 256.—L. 10.

¹¹¹ Tarybų Lietuvos valstietija.— V., 1979.— P. 95; LVVOA.— F. 1771.— Ap. 92,— B. 3,— L. 297—309.

Tarybų Lietuvos valstietija.— P. 157.

¹¹³ Metai.—1991,—Nr. 6,—P. 147.

¹¹⁴ LVVOA.—F. 1771—Ap. 9.—B. 262,—L. 74—75. (1947.07.11 I. Tkačenkos raštas A. Sniečkui).

¹¹⁵ Ten pat.—B. 278,—L. 120—121.

¹¹⁶ Ten pat.—Ap. 190,—B. 5,—L. 186. _

¹¹⁷ Už tarybinę lietuvių literatūrą.— K., 1947.— P. 5—44.

¹¹⁸ Literatūra ir menas.— 1990.— Gruodžio 22.

¹¹⁹ LVVOA.—F. 1771.—Ap. 7,—B. 107,—L. 12.

]20i т_еп p_at _B. 81.— L. 35.

¹²¹ Ten pat.—Ap. 9.—B. 278,—L. 7—9 (Glavlito 1946 m. IV ketvirčio

veiklos ataskaita).

¹²² Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelią.— V., 1989.— P. 207—208. ‘i® LVVOA— F. 1771,—Ap. 9,—B. 19,—L. 225.

¹²⁴ Ten pat.—Ap. 190.—B. 5,—L. 179.

¹²⁵ Ten pat.—F. 17377,—Ap. L—B. 3,—L. 164.

^12e Zr. 1960 m. gruodžio 7 d. A. Sniečkaus raštą SSKP Centro Komitetui // Pozicija.— 1993.— Nr. 14.

¹²⁷ LKP istorijos apybraižos.—/Г. 3.— P. 259.

¹²⁸ Zr. 126 nuorodą,'

¹²⁹ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 190.—B. 12,—L. 117; Lietuvos valstybinis archyvas.—F. R:— 1881— Ap. 1,—B. 70,—L. 47.

¹³⁰ LVVOA.—F. 1771.—Ap. 92,— B. 21,—L. 64. (RKRT 1950 m. I ketvirčio ataskaita. 1950 m. be 6 kunigų invalidų).

>³‘ Ten pat.— Ap. 52,— B. 78.— L. 32.

¹³² Ten pat —L. 136; B. 21,—L. 31—32 (RKRT ataskaitos).

’F³ Ten pat,—Ap. 52,—B. 78,—L. 22 (RKRT 1948 m. IV ketvirčio atas-

^kaltaiM _Ten pat.— Ap. 190 — B. 5,—L. 97, 186.

¹³⁵ Ten pat.— F. 17377,— Ap. L—B. 3,—L. 164—165 (1946.10.10 kalba

MGB partinės organizacijos susirinkime).

¹³⁶ 1948 m. kunigai pradėjo registruotis vykdomuosiuose komitetuose. 1945 m. liepos 7 d. Kauno vyskupijos valdytojas prelatas S. Jokubauskis, o 1953 m. vasario 11 d.— ir kanauninkas J. Stankevičius viešai pasmerkė ginkluotą rezistenciją. Pastarasis 1950 m. pradžioje paragino kunigus kviesti ūkininkus stoti į kolūkius (LVVOA.— F. 16895.— Ap. 2.— B. 312.— L. 3—17).

. : . 7 V), VI,

/