Lietuva 1938–1953 metais

2. SSRS ULTIMATUMAS

Birželio 14-osios rytą vokiečių kariuomenė įžengė į Paryžių, o tos pačios dienos vėlų vakarą, jau vidurnaktį, V. Molotovas įteikė J. Urbšiui sovietų vyriausybės ultimatumą. Jame buvo tvirtinama, kad Lietuvos vyriausybė grobianti Raudonosios armijos įgulų karius ir norinti iš jų išgauti Sovietų valstybės karines paslaptis, kad ji sudariusi antisovietinę karinę sąjungą su t Latvija bei Estija. Šie faktai, esą rodo, jog Lietuvos vyriausybė šiurkščiai pažeidinėjanti Sovietų Sąjungos—Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį ir rengianti Raudonosios armijos įgulų užpuolimą. Sovietų Sąjungos vyriausybė reikalavo: 1) atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Saugumo departamento direktorių A. Povilaitį kaip tariamųjų provokacijų prieš Raudonosios armijos įgulas kaltininkus; 2) sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę; 3) tučtuojau užtikrinti neriboto Sovietų Sąjungos kariuomenės kontingento įėjimą į Lietuvą.

Tarptautinėje praktikoje įprastinis ultimatumo terminas yra 48 valandos, о V. Molotovas reikalavo, kad Lietuvos vyriausybė atsakytų iki birželio 15 d. 10 val. ryto.

Pasak J. Urbšio, Kremliuje įvykęs toks pokalbis.

„J. Urbšys: Sis ultimatumas man kelia baimę dėl Lietuvos likimo.

V. Molotovas: Gana pardavinėjot Lietuvą į dešinę ir j kairę! Žinom, kaip jums rūpi Lietuvos likimas,

J. Urbšys: Ar negalima būtų prailginti ultimatumo termino? Jau greit pirma valanda nakties. Nesuspėsime perduoti ultimatumo vyriausybei. Juk reikia dar šifruoti.

V. Molotovas. Ultimatumo motyvų nėra reikalo perdavinėti, o tuos tris punktus greit užšifruokite ir iki 10 val. ryto gausite atsakymą. Be to, kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek žengia j Lietuvą" ¹⁰.

Šiuo ultimatumu SSRS vyriausybė šiurkščiai sulaužė 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos—Sovietų Rusijos taikos sutartį, 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos—Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį (1934 m. pratęstą iki 1944 m. gruodžio 31 d.), taip pat 1939 m, spalio 10 dr savitarpio pagalbos sutartį, kurios 7-asis straipsnis skelbė: „Šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti susitariančių žalių suvereninių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir apskritai nesikišimo į vidaus reikalus principo" ^u.

Apie patogesnį momentą agresijai Kremlius negalėjo ir svajoti. Kai iš politinio Europos žemėlapio viena po kitos buvo išbraukiamos senos ir turtingos Europos valstybės, kai viso pasaulio dėmesys buvo prikaustytas prie Paryžiaus, kam tuo metu galėjo rūpėti nedidelis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros.

Kol Lietuvai negrėsė tiesioginis pavojus, ir ministrai, ir generolai deklaravo savo ryžtą ginti nepriklausomybę. Antai 1939 m. kovo 11 d. Šaulių sąjungos suvažiavime prezidentas A. Smetona pareiškė, kad nieko negali būti kilniau kaip mirti už savo tėvų žemę ¹².

„Krašto gynimas yra visų mūsų tautiečių šventa pareiga",— pritarė prezidentui krašto apsaugos ministras K. Musteikis ¹³ „<...> Nepriklausomybė yra brangiausias tautos turtas, kuris turi būti ginamas visomis priemonėmis, t. y. ir ginklu. Šioje kovoje geriau garbingai žūti ar net tą ginkluotą kovą su stipresniu priešu garbingai pralaimėti, bet tik bejėgiškai nepasiduoti",— tvirtino 1939 m. kovo 23 d. savo atsišaukime į kariuomenę jos vadas gen. S. Raštikis ^u.

Tačiau kai agresoriaus ranka tiesėsi ne į kurį tautos kūno sąnarį, o į pačią jos gyvybę — Nepriklausomybę, tie patys valstybės vyrai nutarė pasiduoti. Birželio 15-osios naktį, svarstant prezidentūroje SSRS ultimatumą, pasak A. Smetonos, visi buvo nusiminę, „kaip žemę pardavę. Niekam nebuvo noro kalbėti". Pirmasis prabilo prezidentas, kurio kalbą J. Audėnas savo atsiminimuose taip apibūdino: „Kaip paprastai, Smetonos kalbos ir jo raštai pasižymėdavo plačia skale ir vaizdžių dėstymu, bet ne minčių gilumu. Taip ir šįkart. Dusliu balsu labai išsamiai dėstė Lietuvos-Sovietų Sąjungos santykius, įpindamas filosofinių minčių, vis pabrėždamas, kad sovietai neturi kištis į mūsų vidaus reikalus. <...> Iš prezidento buvo laukta ko nors daugiau, negu įrodinėjimų, kad sovietai neturi teisės kištis į mūsų vidaus reikalus. Būtų buvę pravartu išgirsti galimos okupacijos įvertinimo, pasiruošimo gelbėti tai, kas dar galima išgelbėti, be to, ir tolimesnės Lietuvos padėties įvertinimo. Deja, tokios analizės jis nepadarė" ^1S.

Prezidentas A. Smetona siūlė priimti tiktai antrąjį SSRS vyriausybės reikalavimą ir priešintis agresijai. Prezidentą parėmė krašto apsaugos ministras K. Musteikis, švietimo ministras K. Jokantas ir valstybės kontrolierius K. Šakenis. Tačiau kiti pasitarimo dalyviai, ypač ministras pirmininkas A. Merkys ir ministro pirmininko pavaduotojas K- Bizauskas, reikalavo besąlygiškai priimti Maskvos ultimatumą („Sakyk, Eduardai, ar aš, ar jie visi pamišo? Jie nori priešintis <...>“,— tokiais žodžiais K. Bizauskas pasitiko į prezidentūrą atvykusį Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorių E. Turauską¹⁶). Pasak K. Bizausko, „mūsų priešinimasis labai supykdytų Maskvą, ir ji įtūžusi baisiai nuniokotų kraštą" ^1T. Ministrų kapituliantų nuomonę svariai parėmė abu kariuomenės vadai, ^;buvęs— gen. S. Raštikis ir esamas — gen. V. Vitkauskas. Posėdžio dalyvius veikė užsienio reikalų ministro J. Urbšio ir pasiuntinio L. Natkevičiaus telefono skambučiai iš Maskvos, raginę kuo greičiau priimti SSRS reikalavimus. Galiausiai atsisakė priešintis ir pats prezidentas. Kaip gi kitaip vertinti jo potvarkį pavesti sudaryti naują vyriausybę gen. S. Raštikiui, nedviprasmiškai pasisakiusiam už kapituliaciją.

Birželio 15 d. 7 val. ryto posėdis baigėsi. Vyriausybė, net neįvardijusi agresijos' ir nepareiškusi protesto, nutarė priimti visus sovietų reikalavimus.

Vidurdienį atėjus iš Maskvos žiniai, jog S. Raštikio kandidatūra sovietų vyriausybei nepriimtina ir kad dėl naujosios vyriausybės sudarymo reikia tartis su atskrendančiu j Kauną V. Molotovo pavaduotoju V. Dekanozovu, prezidentas A. Smetona galutinai apsisprendė palikti Lietuvą. Prieš išvykdamas, jis pasirašė aktą: „Ponui ats. (argos) pulk. Įeit. Antanui Merkiui, Ministrui Pirmininkui. Man sunegalavus, remdamasis Lietuvos Konstitucija (71 str.), prašau Tamstą pavaduoti mane Respublikos Prezidento pareigose". Birželio 15-osios vakarą prezidentas A. Smetona bei krašto apsaugos ministras K. Musteikis pasiekė Kybartus ir perėjo Vokietijos sieną. Šeimomis spėjo pasirūpinti abu, o Lietuvą paliko likimo valiai. Toks buvo apgailėtinas beveik 14 metų trukusio A. Smetonos valdymo finalas.

Birželio 15-osios pavakarę Raudonosios armijos įgulos iš Alytaus, Prienų ir Gaižiūnų poligonų užėmė Kauną, o Naujosios Vilnios įgula — Vilnių, Tuo pačiu metu, gavusios kovinės parengties įsakymą Nr. 1 (būti pasirengusioms stoti į kautynes su priešu), Lietuvos sieną peržengė 8-oji ir 11-oji sovietų armijos,

iš viso 15 divizijų, apie 300 tūkst. kareivių. Viena jų žygiavo Utenos—Panevėžio—Šiaulių, o kita — Vilniaus—Ukmergės—

Kauno—Raseinių—Rietavo kryptimi. , Virš didesnių Lietuvos miestų pasirodė sovietų karo lėktuvų eskadrilės, kurios užėmė Kauno, Radviliškio, Šiaulių ir kitus aerodromus. Lietuva buvo okupuota.

Birželio 19 d. sovietų kariuomenė, pažeisdam'a 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS—Vokietijos susitarimą, užėmė ir pietvakarinę Užnemunės dalį, kuri buvo skirta Vokietijai. Maskvos ir Berlyno teritorinis ginčas buvo sureguliuotas 1941 m. sausio 10 d. susitarimu, kuriuo Vokietijos vyriausybė atsisakė pretenzijų į lietuviškosios Užnemunės dalį, o SSRS vyriausybė sutiko sumokėti Vokietijai už minėtą teritoriją 7,5 mln. aukso dolerių (tiek 1867 m. JAV sumokėjo Rusijai už Aliaską) arba 31,5 mln. reichsmarkių kompensaciją (1/8 sumos — spalvotaisiais metalais, o 7/8 — auksu).

Lietuvos vyriausybė ne tik negynė nepriklausomybės, bet net ėmėsi teisinti agresorių! Birželio 15 d. popietę buvo paskelbtas pareiškimas, kuriame sakoma, kad „atsižvelgiant į tarptautinės padėties plėtojimąsi Europoje vykstančio karo akivaizdoje, šioje Europos dalyje taikai palaikyti ir saugumui sustiprinti reikėjo padidinti Sovietų Sąjungos 'kariuomenės įgulas Lietuvoje^{11 ,s}. Kariuomenės vadas gen. V. Vitkauskas ir kariuomenės štabo viršininkas gen. S. Pundzevičius įsakė kariams, o Saulių sąjungos vadas pik. P. Saladžius — šauliams kuo draugiškiausiai sutikti SSRS kariuomenę.

Dar iš ryto J. Urbšys telegrama iš Maskvos paliepė Užsienio reikalų ministerijai sudaryti užsienio diplomatams įspūdį, jog Kremliaus reikalavimai nesą ultimatumas, o tik saugumo pageidavimai ^,9.

Birželio 16 d. einąs prezidento pareigas A. Merkys kalbėdamas per radiją vėl pabrėžė, jog nauji Raudonosios armijos daliniai į Lietuvą „atvyko kaip draugiška sąjunginė kariuomenė <...> tik dėl pačios Lietuvos ir Sovietų Sąjungos didesnio saugumo sumetimų" (auka teisina budelį!). Valstybės vadovas kvietė gyventojus „išlaikyti tvarką bei rimtį (norėdamas sudaryti teisėtumo regimybę agresijai, tuo buvo suinteresuotas ir Kremlius.— L. T.), <...> vengti nepagrįstų gandų" (kad Lietuva okupuota, kad bus „kolchozai".—L. T.) ir klausyti „tik atsakingų bei autoritetingų šaltinių (t. y. vyriausybinių informacijos priemonių, kurioms artimiausiomis dienomis bus įvesta V. Dekanozovo štabo kontrolė.— L. T.) teikiamų informacijų" ²⁰.

Tokiais veiksmais A. Merkio vyriausybė dezorientavo tautą, klaidino pasaulį (daugelio valstybių spauda ir radijas beveik pažodžiui kartojo A. Merkio pareiškimus) ir sudarė SSRS agresijos teisėtumo regimybę.

Paskutinysis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras J. Urbšys iki savo gyvenimo pabaigos buvo įsitikinęs, jog Lietuva 5940 m. birželį neturėjusi alternatyvos²¹. Dr. J. Šaulys yra rašęs, kad „Lietuvos likimas tada buvo ne pačių lietuvių ir ne jos vyriausybės rankose ²²“. „Mes turėjome paleisti bent simbolinį šūvį,— ironizuoja monografijos apie Lietuvos kariuomenę autorius V. Statkus ir klausia: — Kokį ir kada? Tuo metu, kai Europos vakaruose griaudė tūkstančiai artilerijos pabūklų,— kas ir kada būtų atsiminęs tokį šūvį ir ko jis būtų vertas?" ²³

1940 m. vasarą išlaikyti Lietuvos nepriklausomybę, matyt, nebuvo galima, tačiau gėdingai kapituliacijai alternatyva buvo. Vyriausybės dispozicijoje buvo 32 tūkst neblogai ginkluotų karių (nepriklausomybės metais krašto apsaugos reikalams buvo išleista daugiau kaip 1 milijardas litų!), 70 tūkst. šaulių, laisvę ginti pasiryžusi tauta. Todėl agresijai bent jau simboliškai Lietuva galėjo priešintis ginklu. Kraštutiniu atveju vyriausybė galėjo priešintis politiškai, atmesti ultimatumą ir išvykti į užsienį. Jeigu tai būtų buvę padaryta,' lietuvių tautos moralinės bei juridinės pozicijos kovoje dėl nepriklausomybės atkūrimo būtų buvusios tvirtesnės ir nebūtų reikėję įrodinėti pasauliui, jog mes 1940 m. buvom okupuoti. Pasak prof. M. Remerio, „tautų istorijoje daugiau šansų atgimti turi tasai, kuris žūva besipriešindamas, negu tasai, kuris <...> žūva pasyviai pasiduodamas likimui. Kančių būtų buvę daugiau, tačiau kelias į laisvę veda per ryžtingumą ir kančias" ²⁴. J. Aistis keliomis eilėraščio eilutėmis („Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs <...>. Vienų vienas, žodis būt tave apgynęs") apie 1940-uosius metus pasakė daugiau negu visi istorikai bei politikai dešimtimis monografijų ir šimtais straipsnių.

Deja, 1940 m. vasarą Lietuvoje nebuvo politinių jėgų, galėjusių vesti tautą į kovą dėl nepriklausomybės gynimo. Ir valdančioji tautininkų partija, ir opozicijoje buvę krikščionys demokratai bei valstiečiai liaudininkai, anot A. Smetonos, svarstę, „katriems geriau nusileisti: rusams ar vokiečiams, į katruos geriau šlietis", orientavosi ivien į išorines jėgas. Vieni ir kiti Lietuvos ateitį siejo tik su tarptautinių santykių raida, iš esmės ignoruodami tautą, nepalikdami jai vietos savo politiniuose apskaičiavimuose.

Tarpukario Lietuvos diplomatą V. Sidzikauską birželio 15-oji užklupo Estijoje, kur vyko trijų Baltijos valstybių politikų bei kultūros veikėjų susitikimas, „Taline su įdomumu stebėjau latvius ir estus,— rašo jis atsiminimuose,— Abeji, ypač latviai, išdidžiai tarp savęs kalbėjo, kad su jų kraštais nieko panašaus atsitikti negali, kad Lietuva nemokėjusi tvarkyti savo santykių su Rusija"²⁵. SSRS ultimatumą Ryga ir Talinas gavo dviem dienom vėliau. Baltijos valstybės mirė po vieną. Argi ne taip buvo 1939 m. rugsėjį, kai Latvija ir Suomija paliko nelaimėje Estiją, Maskvos spiriamą pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį? Arba 1940 m. žiemą, kai suomiai vieni kariavo su sovietais?

3. „LIAUDIES" VYRIAUSYBĖ

Vienas iš svarbiausių birželio 15 d. pavakarę į Kauną atvykusio Kremliaus emisaro V. Dekanozovo uždavinių buvo sudaryti marionetinę vyriausybę, kuri maskuotų komunistų įsiviešpatavimą ir surengtų „savanoriško¹¹ Lietuvos įsijungimo į SSRS spektaklį. Svarbiausias V. Dekanozovo patarėjas formuojant naują vyriausybę buvo SSRS pasiuntinys Kaune N. Pozdniakovas, gerai orientavęsis vietos gyvenime, asmeniškai pažinojęs daugelį visuomenės veikėjų, inteligentų. Buvo išklausyta ir LKP vadovų nuomonė (birželio 16 d. LKP Centro Komiteto Sekretoriatas svarstė naujosios vyriausybės sudėtį²⁶). V. Dekanozovo ir N. Pozdniakovo parengtas naujos vyriausybės narių sąrašas buvo patvirtintas Maskvoje.

Jau pirmosiomis dienomis V. Dekanozovas pradėjo formuoti savo darbo grupę, į kurią buvo įtraukti SSRS pasiuntinybės darbuotojai, Raudonosios armijos dalinių Lietuvoje vadovybės atstovai, LKP CK Sekretoriato nariai bei kiti šios partijos vadovai, Vidaus reikalų ministerijos ir į Lietuvą atvykę NKVD darbuotojai. Si grupė V. Dekanozovo nurodymais dirigavo Lietuvos vyriausybės, kompartijos, spaudos bei kitų masinės informacijos priemonių veiklą. Su Dekanozovu buvo „derinamos¹¹ svarbiausios vyriausybės narių ir LKP vadovų kalbos, direktyviniai spaudos straipsniai.

Birželio 17 d. Respublikos prezidento pareigas ėjęs V. Merkys pasirašė-'du aktus. Pirmuoju jis paskyrė J. Paleckį ministru pirmininku ir pavedė jam sudaryti vyriausybę, o antruoju patvirtino V. Dekanozovo sudarytą, bet J. Paleckio pristatytą naująją Ministrų Tarybą:

ministras pirmininkas — J. Paleckis,

ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras — V. Krėvė-Mickevičius,

krašto apsaugos ministras — gen. V. Vitkauskas, teisingumo ministras — P. Pakarklis, finansų ministras — E. Galvanauskas, žemės ūkio ministras — M. Mickis, sveikatos apsaugos ministras — L. Koganas.

Si vyriausybė buvo neteisėta, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, ministrui pirmininkui perėmus prezidento pareigas, naujuoju ministru pirmininku tampa buvusiojo pavaduotojas, šiuo atveju K. Bizauskas. Einančiojo prezidento pareigas konstitucinės galios buvo mažesnės negu prezidento, ir jis neturėjo teisės skirti ministrą pirmininką. Tačiau platesnį gyventojų sluoksniai šių juridinių subtilybių nežinojo ir naująją vyriausybę laikė teisėta.

Tos pačios dienos vakarą J. Paleckis ir jo vyriausybės nariai prisiekė ištikimybę Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Po to

A. Merkys atsistatydino ir Respublikos prezidento pareigas perėmė J. Paleckis, o ministro pirmininko — V. Krėvė-Mickevičius.

Dar 1940 m. kovo 20 d. Paryžiuje ėjęs rusų emigrantų laikraštis „Novyj mir" tvirtino, jog Ulmanio, Petso ir Smetonos veikiai Stalinui nereikėsią. Jam būsią reikalingi kūsinenai (Kūsine-no, kaip ir Kvislingo, vardas virto išdaviko sinonimu), Baltijos valstybėse nėra nė vieno populiaraus komunisto, tai jis kūsinenų ieškosiąs tarp socialistų ir demokratų. Pranašiški žodžiai! Vadinamojoje Liaudies vyriausybėje iš pradžių nebuvo nė vieno komunisto (iki birželio 24 d. Kominternas Lietuvos kompartijai net draudė rengti mitingus bei demonstracijas). Į ją daugiausia įėjo nepartiniai demokratinių pažiūrų inteligentai ir valstiečių liaudininkų partijai artimi žmonės. Tik po dviejų dienų, birželio 19-ąją, J. Paleckis paskyrė komunistą M. Gedvilą vidaus reikalų ministru, o ką tik iš kalėjimo išėjusį A. Sniečkų — Valstybės saugumo departamento direktoriumi.

Daugumą naujosios vyriausybės narių Lietuvos visuomenė gerai pažinojo. Justas Paleckis buvo valstiečių liaudininkų partijos veikėjas, žurnalistas (žurnalo „Naujasis žodis" redaktorius, knygų „Paskutinis caras", „SSRS mūsų akimis" ir kitų autorius), bent nuo 1938 m. aiškiai pasukęs į kairę ir jau 1939 m. spalį turėjęs parengtą „Lietuvos liaudies respublikos" skelbimo manifestą, tiktai N. Pozdniakovo sulaikytas nuo nesavalaikio, dar nepribrendusio žingsnio²⁷; Vincas Krėvė-Mickevičius — buvęs tautininkas, VDU Humanitarinių mokslų fakulteto profesorius, bene populiariausias Lietuvos rašytojas (pasak A. Merkelio, jis buvo „dinamiškas, ūmus, ambicingas, kupinas įvairiausių sumanymų, be atodairos siekiąs tikslo, nepaisydamas galimų padarinių"²⁸); gen. Vincas Vitkauskas — karys savanoris, kariuomenės vadas, 1939 m. spalį A. Smetonos paskirtas Vilniaus rinktinės — kariuomenės dalinių, spalio 28 d., įžengusių į Vilnių,— vadu; Ernestas Galvanauskas — artimas valstiečiams liaudininkams, kelis kartus dirbęs ministru pirmininku, A. Merkio vyriausybės finansų ministras; Povilas Pakarklis — praeityje veiklus tautininkas, vėliau voldemarininkas, juristas, istorikas; Antanas Venclova (birželio 18 d. paskirtas švietimo ministru)—rašytojas. 7

Iš kitų išsiskyrė Mečislovas Gedvilas. Jo gimtoji kalba — lenkų, nes buvo kilęs iš smulkių bajorų. Vėliau jis pasireiškė kaip lietuviškos sąmonės idėjinis bolševikas, protingas, yeiklus. Už dalyvavimą 1927 m. Tauragės puče buvo ištremtas į Varnių koncentracijos stovyklą. 1928—1931 m. 10 kartų suimtas už antivalstybinę veiklą, redagavo „ZeiViaičio" laikraštį, o 1931 m. pabaigoje buvo išrinktas Telšių apygardos ligonių kasų direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki pat paskyrimo ministru. Aktyviai dalyvavo Lietuvos jaunimo sąjungos, taip pat Laisvamanių draugijos veikloje. Buvo išrinktas Telšių savivaldybės nariu.

Pasak J. Audėno, „pažįstamų asmenų pasirodymas vyriausybės sudėtyje visiems, kas nežinojo jų parinkimo užkulisių, pirmomis dienomis padarė-ne per blogiausią įspūdį. Reikia pasakyti, kad tauta jais pasitikėjo <...>“ ²⁹. Ne vienam atrodė, jog ši vyriausybė negali Lietuvai pakenkti jau vien todėl, kad jai vadovauja neabejotinas patriotas, populiarus rašytojas V. Krėvė-Mickevičius.

Žymiausias Lietuvos Respublikos valstybės teisės specialistas prof. M. Remeris taip apibūdino naująją vyriausybę: „Liaudies'¹ vyriausybė buvo sovietų ekspozitūra, jie patys (ministrai.— L. T.) buvo marionetės sovietų rankose. Tačiau jie patys iš karto to gerai nesuprato. Naiviai pasitikėdami sovietais, jie manė galėsią Lietuvos valstybę, išvaduotą nuo „plutokrati-nių" reakcinių „Smetonos tautininkų režimo, <...> išlaikyti, pasukant jos plėtojimosi liniją demokratijos ir liaudiškumo kryptimi <...>. Sovietų siekimams pakenkti jie negalėjo ³⁰,

Birželio 19—20 d. J. Paleckį oficialiai aplankė tautininkų seimo prezidiumas, kariuomenės, šaulių, savanorių kūrėjų ir kitų visuomeninių organizacijų atstovai, kartu pripažindami naujos vyriausybės teisėtumą. Tikėdamiesi, jog bus atkurta demokratinė santvarka, savo lojalumą bei pasitikėjimą „Liaudies" vyriausybei pareiškė ir valstiečių liaudininkų, krikščionių demokratų vadovai. Jie net spyrė V. Krėvę greičiau skelbti Seimo rinkimus, kad galima būtų atkurti „A. Smetonos pamintą demokratiją"³¹. „Naująja vyriausybe mes pasitikime, sveikiname ją ir linkime sėkmingai ir našiai dirbti <...> kuriant Lietuvos ir jos ' darbo žmonių gerbūvį ir šviesią ateitį. Visus valstybės piliečius mes kviečiame" laikytis rimties, tvarkos ir darbingumo'¹,— rašė „Lietuvos žinios" birželio 19 d. redakciniame straipsnyje. Krikščionių demokratų „XX amžius" džiaugėsi, jog nuo šiol visi piliečiai galės naudotis demokratinėmis, taip pat tikybos išpažinimo laisvėmis, kad bus sukurta nauja, laimingesnė Lietuva. Ne be reikalo J. Aistis baiminosi, jog 1940 m. vasarą šalyje nebuvo žmogaus, kuris būtų suvokęs, j kokį liūną stumiama Lietuva.

„Liaudies" vyriausybę pripažino politinės Lietuvos jėgos, tai kodėl to neturėjo padaryti užsienio šalys? Juo labiau kad V. Krėvės-Mickevičiaus raginami Lietuvos pasiuntiniai įtikinėjo akredituotų šalių vyriausybes, jog naujoji vyriausybė Kaune yra teisėta, sudaryta konstitucine tvarka ir kad Lietuva nėra okupuota. ,,<...> Lietuva priėmė sovietų pasiūlymus (birželio 14 d, ultimatumą.—L. T.) savo pačios apsaugai. Buvusi vyriausybė nesugebėjo lojaliai vykdyti sutarties su sovietais. Naujoji vyriausybė bus lojali tarptautiniams pažadams, kartu saugos Lietuvos nepriklausomybę <...>. Sovietai nesikėsina nei in Lietuvos nepriklausomybę, nei in vidaus struktūrą. Jie skrupulingai korektiški, ir santykiai su sovietų kariuomene kuo draugiškiau-

si — birželio 26 d. telegrama V. Krėvė instruktavo Lie

tuvos pasiuntinį Šveicarijoje³². Užsienio diplomatai ne tik nebuvo iš Kauno atšaukti, bet birželio 21 d. net vizitavo „Liaudies¹* vyriausybės užsienio reikalų ministrą.

Tuo tarpu einančio prezidento pareigas J. Paleckio ir vidaus reikalų ministro M. Gedvilo, kuris, galiojant smetoniniam Sustiprintos valstybės apsaugos įstatymui, turėjo plačius įgaliojimus, aktais labai sparčiai buvo griaunamos politinės Lietuvos Respublikos struktūros ir Į visus svarbiausius postus keliami komunistai. Jau birželio 18 d. J. Paleckis paleido iš kalėjimų komunistus. M. Gedvilo potvarkiais birželio 19 d. buvo uždaryta Lietuvių tautininkų sąjunga bei jaunalietuvių organizacija, o birželio 25 d. legalizuota LKP, keliomis dienomis vėliau — ir LKJS. Apie 1936 m. A. Smetonos valdžios uždarytų partijų legalizavimą nebuvo ir kalbos. „Nėra Lietuvoje vietos kitoms partijoms, kurios ilgą laiką kovojo prieš liaudį ir prieš Lietuvos nepriklausomybę¹*,— birželio 26 d. rašė J. Šimkaus, okupantų trubadūro, redaguojamas „Lietuvos aidas¹*. Vadinasi, tik komunistai, bet ne krikščionys demokratai, liaudininkai, socialdemokratai kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Pasak M. Meškauskienės, veiklios to meto LKP funkcionierės, tautininkai ir opozicinės partijos skyrėsi tik tuo, kad Lietuvos tautininkų sąjunga „ginklą laikė nukreiptą į darbo žmogaus krūtinę¹¹, o pastarosios—„dažnai smeigdavo jam peiliu į nugarą¹¹³³.

Birželio 26 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Lietuvoje buvo įkurta darbininkų milicija, kuri, pasak Eitos (jai vadovauti buvo paskirtas K. Korsakas), pasidarė vyriausybės talkininkė ir naujos santvarkos kūrėja. Birželio pabaigoje buvo paleistas Seimas, taip pat nutrauktas 1927 m. sudarytas Sv. Sosto ir Lietuvos Respublikos konkordatas. Vidaus reikalų ministras „valstybės saugumo sumetimais¹¹ nuo liepos 1 d. uždarė visas politines, visuomenines, kultūrines, religines organizacijas, net studentų korporacijas. Liko tiktai LKP, LKJS, MOPR’as ir komunistinės profsąjungos. Nuo liepos pradžios M. Gedvilo potvarkiu taip pat buvo uždaryti visi nekomunistiniai laikraščiai bei žurnalai. Ėjo tik „Lietuvos aidas** (netrukus pavadintas „Darbo Lietuva¹¹, o dar vėliau—„Tarybų Lietuva¹¹), „XX amžius¹¹ ir „Lietuvos žinios¹¹, tačiau jų redaktoriai buvo pakeisti ir jau pūtė į sovietų dūdą, tuo klaidindami skaitytojus. Liepos 11 d. J. Paleckis pasirašė įstatymą dėl Saulių sąjungos likvidavimo.

Nuo birželio pabaigos ministrų (daugiausia M. Gedvilo ir P. Pakarklio) potvarkiais pradėta masiškai atleidinėti iš pareigų aukštesniuosius karininkus, apskričių viršininkus, burmistrus, policijos viršininkus, valsčių viršaičius, teisėjus ir kitus valdininkus. { jų vietą dažniausiai buvo skiriami komunistai, komjaunuoliai arba jiems palankūs nepartiniai.

Tuo tarpu V. Krėvės vadovaujama Ministrų Taryba svarstė antraeilius ar net trečiaeilius klausimus ir nepajėgė sukliudyti V. Dekanozovo štabo diriguojamą Lietuvos valstybės griovimą. Juo labiau kad birželio pabaigoje—liepos pradžioje buvo gerokai pakeista vyriausybės sudėtis, atmiešiant ją komunistais: M. Ju-čas-Kučinskas paskirtas naujai įsteigtos Darbo ministerijos vadovu, o S. Pupeikis — susisiekimo ministru. Ekskunigas komunistas L. Adomauskas tapo valstybės kontrolieriumi, o LKP narys K. Didžiulis (Grosmanas) —vyriausybės įgaliotiniu ministro teisėmis Vilniaus miestui ir jo sričiai. 15 metų išsėdėjęs kalėjimuose P. Glovackas buvo paskirtas užsienio reikalų viceministru (kontroliuoti V. Krėvę), o kitas kadrinis komunistas A. Guze-vičius — vidaus reikalų ministro pavaduotoju. Komunistuojantis liaudininkas J. Vaišnoras tapo finansų viceministru, o atleidus

E. Galvąnauską (VII.5) — ministru.

Liepos pradžioje prasidėjo naujas „Liaudies" vyriausybės veiklos etapas (santykine riba laikytina VII.4—5 d„ kai iš Maskvos grįžo nusivylęs V. Krėvė ir, Dekanozovui reikalaujant, buvo atleistas E. Galvanauskas). Komunistai vyriausybėje jau turėjo tvirtą daugumą, o svyruojantys ministrai perėjo į jų pusę. Maskvos atstovų diriguojama kompartija tapo vienintele valdančiąja jėga, o Ministrų Taryba y- klusnia jos valios vykdytoja. Anot M. Remerio, valdžios „vairas jau aiškiai išsprūdo iš šios vyriausybės rankų; iš tikrųjų ji niekuomet šio vairo nevaldė, nors turėjo saldžių valdžios iliuzijų¹¹³⁴.

V. Krėvės, E. Galvanausko, matyt, ir kitų patriotų iliuzijos, kad jie, įeidami‘į vyriausybę, galės išlaikyti bent ribotą Lietuvos valstybingumą, greitai išsisklaidė (jų visiškai neliko po V. Krėvės vizito liepos 1 d. į Maskvą, kai V. Molotovas nedviprasmiškai pareiškė, jog Lietuva būsianti sovietinė respublika). Tačiau savo viešais pareiškimais apie nepriklausomybės išlaikymą³⁵, Nežinomo kareivio kapo pagerbimu³⁶, o svarbiausia, savo kaip Lietuvos patriotų reputacija jie maskavo V. Dekanozovo štabą, griovusį Lietuvos valstybingumą, klaidino tautą bei pasaulį ir tuo galiausiai pasitarnavo aneksionistinei Kremliaus politikai.

4. „LIAUDIES" seimas

Siekdamas viską pavaizduoti taip, lyg pati tautą atsisako nepriklausomybės (anot M. Remerio, sovietai buvo prityrę klastingų inscenizacijų meistrai), Kremlius nusprendė sudaryti naują Seimą, kuris priimtų reikiamą nutarimą ir prašytų SSRS Aukščiausiąją Tarybą suteikti Lietuvai sovietinės respublikos statusą. Rinkimų spektaklio scenarijus buvo patvirtintas liepos 1 d. SSRS pasiuntinybėje įvykusiame pasitarime, kuriame dalyvavo LKP vadovai bei kai kurie „Liaudies" vyriausybės nariai. Pasak ten dalyvavusio J. Grigalavičiaus, pasitarimui pirmininkavęs V. Dekanozovas reikalavo, jog seimo rinkimai įvyktų ne vėliau kaip po 10 dienų, o kad jų rezultatai būtų sėkmingi — rinkėjų pasuose dėti specialų spaudą³⁷.

Liepos 6 d. visų trijų Baltijos šalių vyriausybės (nežinąs užkulisių pasakytų: lyg susitarusios) paskelbė, jog liepos 14 d. bus renkami jų parlamentai — Lietuvos bei Latvijos seimai ir Estijos dūmą. Kam lietuvių tauta turėjo būti dėkinga už paskelbtus rinkimus, nurodė „Liaudies" vyriausybės oficiozas „Lietuvos aidas", kuris liepos 6 d. rašė: „Didžioji Sovietų šalis, jos didvyriška darbininkų ir valstiečių Raudonoji armija atnešė mūsų liaudžiai laisvę ir laimę. Tik Sovietų Sąjungos dėka mes dabar galime rinkti laisvą, demokratinį seimą ir patys lemti savo likimą".

Rinkimų tvarka jau buvo sovietinė. Vyriausybės priimtas Seimo rinkimų įstatymas skelbė, jog kandidatų į Seimą siūlomai tiek, kiek apygardoje renkama atstovų, t. y. į vieną vietą — vienas kandidatas³⁸. J. Paleckio potvarkiu buvo sudaryta Vyriausioji rinkimų komisija, kurios pirmininku paskirtas komunistas V. Niunka, o nariais — taip pat komunistai ar jiems prijaučiantys. Liepos 8 d. Vyriausioji rinkimų komisija išaiškino, jog kandidatus į Seimą gali kelti valdžios leidimus veikti turinčios organizacijos, t. y. tik komunistinės, nes visos kitos M. Gedvilo potvarkiais jau buvo uždarytos. Nenuostabu, jog visi iki vieno kandidatai atstovavo liūdnai pagarsėjusiam komunistų ir nepartinių blokui, kuris 1940 m. vasarą vadinosi Lietuvos darbo liaudies sąjunga. Tai buvo fiktyvi anoniminė organizacija, kurios vardu kėlė kandidatus LKP. Dauguma busimojo Seimo narių buvo komunistai. Tačiau kandidatų sąraše buvo ir visai Lietuvai pažįstamų žmonių: rašytojai S. Vaineikienė, L. Dovydėnas, L. Gira, P. Cvirka, A. Venclova, operos solistė A. Staskevičiūtė, aktoriai R. Juknevičius, H. Kačinskas ir kiti. S. Vaineikienė, L. Dovydėnas, R. Juknevičius savo atsiminimuose tvirtina, kad jų sutikimo bolotiruotis niekas neprašė ir jie tik iš laikraščių sužinojo, jog iškelti kandidatais į Seimą³⁹.

Lietuvos žmonės nebuvo abejingi savo valstybės likimui. Valstybės saugumo policijos Marijampolės apygardos viršininkas birželio 28 d. pranešė vyriausybei, kad Varėnos apylinkėse tarp ūkininkų ir inteligentų jaučiamas susirūpinimas, ar dabartinei vyriausybei pavyks išlaikyti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ir bijomasi, kad Lietuvoje nebūtų įvesta komunistinė santvarka, o pati Lietuva nebūtų prijungta prie SSRS ⁴³ O Alytaus apskrities gyventojų nuotaikas liepos pradžioje jis taip apibūdino: „<...> čia tarp gyventojų kalbama, jog kas bebūtų toliau, svarbu tik, kad Lietuva liktų nepriklausoma, nes dar gerai visi mena svetimųjų valdymą"⁴¹. Tos pačios įstaigos liepos 17 d. žiniomis, dauguma marijampoliečių būgštavo, kad naujasis seimas nenutartų jungti Lietuvos prie SSRS. „Dėl šito daugelis čia labai susirūpinę, nes tuomet būtų galima laikyti, kad Lietuva netekusi nepriklausomybės" ⁴².

Dėl tokių lietuvių tautos nuotaikų Lietuvos darbo liaudies sąjungos rinkimų programoje, kurią V. Dekanozovo ir LKP CK Sekretoriato prižiūrimi parengė V. Niunka, Ch. Aiženas ir L. Gira, tebuvo pasakyta, jog svarbiausias užsienio politikos uždavinys — draugystė bei tvirta sąjunga su SSRS, tačiau nė puse žodžio neužsimenama apie Lietuvos stojimą į „broliškų sovietinių tautų šeimą" ⁴³. Taigi komunistų ir nepartinių blokas rinkėjus apgavo.

Vidaus politikoje Lietuvos darbo liaudies sąjunga žadėjo atleisti „darbo valstiečius" (bolševikų terminas: tarsi buvo ir kitokių valstiečių) nuo mokesčių nepriemokų bei skolų, bežemius ir mažažemius aprūpinti žeme, pagerinti darbininkų bei tarnautojų padėtį, išplėsti socialinį draudimą bei sveikatos apsaugą, plėtoti tautinę kultūrą, užtikrinti tautų lygybę ir tikėjimo laisvę, taip pat žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų laisvę, piliečių asmens ir turto neliečiamybę, sumažinti butų nuomą, įvesti civilinę metrikaciją.

Pažadai išties buvo gražūs. Valstiečiai, sudarę rinkėjų daugumą, buvo tikinami, jog Lietuvoje nebūsią „kolchozų" ir apskritai nenumatoma jokių esminių socialinės sistemos pakeitimų. Antai liepos 10 d. Lietuvos darbo liaudies sąjunga kreipdamasi į rinkėjus sakė: „Valstiečiai ir valstietės! Neklausykite mūsų liaudies priešų skleidžiamų nepagrįstų gąsdinimų, esą liaudies vyriausybė versianti jus kurti kolchozus ir persekios tikinčiuosius. Tai yra pikti prasimanymai ir šmeižtas"⁴⁴. Iš vakaro prieš rinkimus, liepos 13 d., žemės ūkio ministras M. Mickis per radiją kalbėjo: „Tie, kurie žemę dirba savo rankomis, gali būti visiškai ramus ir su viltimi žiūrėti į ateiti. Niekas nemano tokių ūkininkų žemės nė pėdos paliesti. Niekas nesiruošia versti ūkininko stoti į kolchozus"^4E. Finansų ministras J. Vaišnoras įtikinėjo gyventojus, jog „visi gandai apie-rublio įvedimą vietoj lito yra sąmoningas siekimas pakenkti darbo žmonėms Kategoriškai pareiškiu, kad litas 'ir toliau lieka vienintelė teisėta mokėjimo priemonė <...>. Niekas dabartinės ūkinės santvarkos iš esmės keisti nė nemano" ⁴⁶.

Tačiau V. Dekanozovo štabas vien pažadais, t. y, melu, nepasikliovė. Seimo rinkimų įstatymas skelbė, jog „balsuoti yra kiekvieno rinkiko pareiga". Rinkimų komisija „pažymi pase, kad rinkikas yra balsavęs". Politiniame leksikone atsirado Lietuvoje negirdėtas terminas „liaudies priešai", kuriems buvo piktai grū-niojama, „Liaudies priešo" sąvoka—labai plati ir sąmoningai neapibrėžta — buvo taikoma ne tiek „buržujams", kiek visiems tiems, kurie, nepatenkinti naująja valdžia, kalba apie

65

5. Lietuva 1938—1953 metais.

„kolchozų" Lietuvoje kūrimą ir rublio įvedimą, o pirmiausia tiems, kurie neisią balsuoti. Liepos 9 d. „Vilniaus balsas" įspėjo rinkėjus: „Asmenys, kurie nebalsuos, <...> yra liaudies priešai. Tokiems asmenims nėra vietos darbo Lietuvoje".

Naujasis Valstybės saugumo departamento direktorius A. Sniečkus pasistengė, kad „liaudies priešams" nebūtų vietos Lietuvoje ir kad rinkimai praeitų sėkmingai. Liepos 6 d. visi apygardų ir rajonų viršininkai gavo jo slaptą įsakymą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta: „Seimo rinkimams pravesti ir tvarkai palaikyti Saugumo policijos organai privalo susisiekti ir palaikyti glaudų kontaktą su komunistų partijos vietos organizacijomis, darbininkų profsąjungomis, liaudies milicija <„.>. Destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš Liaudies vyriausybę ar ardantį rinkimų tvarką, įsakau vietoj areštuoti <...>“ ⁴⁷. Naktį iš liepos 11-osios į 12-ąją visoje Lietuvoje buvo įvykdyti pirmieji masiniai „liaudies priešų" areštai.

Bauginimai ir grasinimai, ypač pasų žymėjimas, buvo veiksminga valdžios priemonė surenkant liepos 14—15 d. prie balsa-dėžių rinkėjus. Vokietijos pasiuntinys Kaune E. Cechlinas liepos 13 d. aplankė užsienio reikalu ministrą V. Krėvę ir išreiškė jam savo susirūpinimą dėl vokiečių tautybės Lietuvos piliečių, kurie bijo susilaukti represijų, jeigu nedalyvaus rinkimuose⁴⁸. Savaime suprantama, jog ne vokiečių tautybės rinkėjai baiminosi dar labiau. Politinės policijos Marijampolės apygardos liepos 17 d. biuletenyje, t. y. jau po rinkimų, nurodyta, kad jei pase nebūtų buvęs dedamas balsavimo spaudas, tai vargu ar tiek ūkininkų butų ėję balsuoti. Esą dabar lengvai galima patikrinti, kas balsavo, kas ne, ir tie, kurie nebalsavo, gali būti pavadinti liaudies priešais ⁴⁹.

Tačiau 1940 m. vasaros Lietuvoje įvykių nesuprasime, jeigu ignoruosime faktą, kad nemažai gyventojų, ypač vargingesniųjų, daugiau ar mažiau tikėjo demagoginiais komunistų pažadais ir turėjo iliuzijų, jog pagerėsiąs gyvenimas, o gal nieko baisaus neatsitiksią ir Lietuvai. Bežemiai ir mažažemiai tikėjosi gauti žemės (padavė prašymus 200 tūkst. žmonių, t. y. kas trečia Lietuvos šeima), bedarbiai — darbo, darbininkai bei tarnautojai — didesnio darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų pagerinimo, ūkininkai — skolų panaikinimo (iš politinės policijos pranešimų matyti, jog kaimuose buvo šnekama, kad prie naujosios valdžios nebūsią mokesčių), kitataučiai gyventojai — galimybės užimti valstybines tarnybas. Nemažai piliečių buvo „nupolitinti" ir įpratinti klausyti valdžios dar A. Smetonos valdymo metais. Tautą trikdė ir klaidino oportunistiniai A. Merkio bei V. Krėvės vyriausybių pareiškimai. Pagaliau 1940 m. vasarą Lietuvoje nebuvo politinės jėgos, kuri būtų demaskavusi sovietų demagogiją ir kvietusi visuomenę boikotuoti marionetinės vyriausybės paskelbtus rinkimus.

Tačiau nei melagingi pažadai, nei bauginimai nedavė geidžiamų rezultatų. 1940 m. buvo balsuojama ne už sąrašą, o individualiai už kiekvieną kandidatą. Rinkėjas, priklausomai nuo rinkimų apygardos (jų buvo 8) dydžio, gaudavo nuo 8 iki 14 biuletenių su kandidatų pavardėmis, kuriuos reikėjo įdėti į voką, užklijuoti ir įmesti į balsadėžę. Dalį jų rinkėjai balsavimo kabinose subraižydavo, prirašydavo antisovietinių šūkių, t. y. sugadindavo. Vienas šiaulietis vietoj balsavimo lapelių įdėjo į voką ranka rašytą pareiškimą: „Spjaunu jums j veidą, nelaimingieji tautos išdavikai ir kruvino komunizmo garbintojai. Vargas jums, užmiršusiems tautos aspiracijas ir, jos šviesiausius idealus <...>. Tik komunistai ir jų sukvailinti darbininkai gali tikėti, kad per šiuos rinkimus tauta savo valią pareikš <...>. Prakeikimas jums, tautos engėjai. Salin prievartos budu sudaromas niekšų parsidavėlių „seimas⁴¹ <...>. Salin iš Lietuvos visi komunistai ir kruvinojo Stalino garbintojai <...>. Tegyvuoja laisva, nepriklausoma, demokratinė Lietuva! (taip būtų atsakę 95 procentai rinkėjų, jeigu rinkimai iš tikro būtų buvę laisvi ir kiekvienas butų galėjęs išsakyti savo įsitikinimą) ^{44 5 0}. Daugelis rinkėjų dalį balsavimo lapelių dėjo ne į vokus, o metė ant kabinos grindų.

Pagal rinkimų įstatymą „išrinktais liaudies atstovais laikomi tie kandidatai, kurie gavo balsų daugumą⁴⁴. Tačiau išlikę rinkimų duomenys rodo, jog bent pusė kandidatų surinko mažiau kaip pusę balsų. Antai Alytaus apygardoje, kurią sudarė Alytaus, Seinų (Lazdijų) bei Trakų apskritys, maždaug 180 tūkst. rinkėjų (tikslaus jų skaičiaus niekas nežinojo, nes dėl skubėjimo nebuvo sudaryti rinkėjų sąrašai) rinko 9 kandidatus. Urnose daugiausia balsavimo lapelių buvo rasta už šioje apygardoje kandidatavusius Balčiūną (89,3 tūkst.) ir T. Tamulevičių (87,7 tūkst.); už P. Cvirką balsavo 76,2 tūkst., už P. Pakarklį— 82,2 tūkst. žmonių⁵¹. Dar prasčiau balsavo žemaičiai. Šiaulių apygardai priklausiusioje Tauragės apskrityje buvo apie 70 tūkst. rinkėjų, o iškelta 14 kandidatų. Tad maksimalus balsų skaičius — 980 tūkst., o urnose buvo rasta tiktai 380 tūkst. balsavimo lapelių, t.y. mažiau kaip 40 procentų⁵². Vilniaus mieste bei apskrityje iš maždaug 190—200 tūkst. galimų balsų J. Paškevičius gavo 108,7, S. Jendrichovskis—121,4, S. Volkovičius — 106,9, J. Stachelska—116,5, K- Didžiulis — 93,4, V. Jadzgevi-čius — 92,3, M. Miceika — 88,9, R. Juknevičius — 90,8, J. Budio-novas — 70,3, B. Fridmanas-Latvis — vos 37 tūkst. balsų⁵³. Panašūs rezultatai buvo ir kitose rinkimų apygardose. Tačiau tikrieji rinkimų rezultatai, t. y. kiek žmonių balsavo už kiekvieną kandidatą, nebuvo pranešti. Tebuvo paskelbta, jog rinkimuose dalyvavo 95,51 procento turėjusių balsavimo teisę gyventojų, kurių 99,2 procento esą balsavę už Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatus. Tai buvo šiurkštus rinkimų falsifikavimas, tikra rinkimų komedija.

Dar nepasibaigus rinkimams, LKP pradėjo rengti miestuose bei miesteliuose, įmonėse ir įstaigose mitingus, kuriuose buvo keliami reikalavimai, kad Seimas priimtų Stalino konstituciją ir prašytų Lietuvą prijungti prie Sovietų Sąjungos. Vis dažniau pasigirsdavo šūkis: „Lietuva — 13-oji SSRS respublika!¹¹

Liepos 21 d. (ir vėl sinchroniškai!) susirinko naujieji Lietuvos ir Latvijos seimai bei Estijos dūmą. Visų trijų „parlamentų¹¹ darbotvarkės klausimai buvo tokie patys: 1) dėl valstybės santvarkos; 2) dėl įsijungimo į SSRS; 3) dėl žemės; 4) dėl bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimo. Nutarimai irgi buvo identiški. Kitaip ir būti negalėjo: liepos 17 d. Rygoje įvyko V. Dekanozovo, J. Višinskio (Kremliaus emisaro Latvijoje) ir A. Zdanovo (emisaro Taline) susitikimas, kuriame jie aptarė ir galutinai suderino visų trijų „parlamentų¹¹ darbą.

Atidarydamas pirmąją „Liaudies¹¹ seimo sesiją, J. Paleckis pabrėžė, jog Lietuvos revoliucionierių kovos „ilgai būtų dar likusios be vaisių, jei ne ta broliška pagalba, kurios susilaukėme iš visada mums broliškų ir draugiškų didžiosios Sovietų Sąjungos tautų ir kurią atnešė mums tautų išvaduotoja Raudonoji armija¹¹⁵⁴. Po deputato M. Gedvilo pranešimo apie valstybės santvarką bei deputatų D. Ročiaus, S. Vaineikienės, Zebenkos ir Abdulskaitės pasisakymų, Seimas paskelbė, jog Lietuvoje įvedama sovietų santvarka, kad Lietuva — Sovietų Socialistinė Respublika. Pirmąjį darbotvarkės klausimą Seimas svarstė 1 valandą ir 5 minutes⁵⁵. Po to Seimo nariai, išklausę P. Pakarklio pranešimą ir deputatų P. Cvirkos, L. Giros, B. Fridmano-Latvio, M. Meškauskienės, T. Tamulevičiaus pasisakymus, nutarė „prašyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį Sovietą priimti Lietuvos Socialistinę Tarybų Respubliką į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sudėtį sąjungine respublika¹¹ <...>. Priėmus šią rezoliuciją, svečių ložėje sėdėjusių V. Dekanozovo ir N. Pozdniakovo garbei pasigirdo šūkiai: „Da zdravstvujet vėl iki j Sovietskij Sojuz!¹¹, „Da zdravstvujet ruskaja semja narodov!¹¹, „Da zdravstvujet Socialističeskaja Sovietskaja Respublika!¹¹⁵⁶

Liepos 21 d. Valstybės teatre, kur posėdžiavo „Liaudies¹¹ seimas, stebuklas neįvyko: neprasivėrė žemė ir neprarijo savo Tėvynę išdavusių deputatų. Didvyrių taip pat neatsirado: vieni liaupsino J. Staliną ir naująją Sovietų tėvynę, kiti susigūžę tylėjo. Kai kurie jų vėliau aiškinsis, jog buvo išsklaidyti tarp spe- < cialiai tai dienai parinktos komunistinės publikos, jog balsuojant rankas kėlė visi, ir svečiai, jog balsų niekas neskaičiavo. Taip, visa tai tiesa. Tačiau tiesa ir tai, kad nė vienas deputatas neprotestavo prieš Lietuvos išdavystę. Praktinės naudos iš to nebūtų buvę (vis tiek būtų buvę „vienbalsiai¹¹), tačiau būtų buvusi nuplauta gėda prieš istoriją ir būsimas kartas. Tos pačios dienos vakarą iš Kauno išvyko ypatingasis SSRS vyriausybės įgaliotinis, vyriausiasis spektaklio režisierius V. Dekanozovas. Antroji Seimo darbo diena, skirta žemės ir bankų bei pramonės nacionalizavimui, jo jau nedomino. Su savo uždaviniu, iškeltu J. Stalino ir V. Molotovo, jis susidorojo puikiai. Spektaklis nuo pradžios, birželio 15-osios, iki pat pabaigos, liepos

21-osios ir rugpjūčio 3-osios, vyko sklandžiai, be didesnių užsikirtimų. Tai darė garbę jam, Berijos bendražygiui, bet ne Lietuvai, pirmiausia, žinoma, A. Smetonos—A. Merkio bei J. Paleckio—V. Krėvės vyriausybėms, taip pat kariuomenės vadovybei ir tautos elitui — inteligentijai. \

Paskutiniąją liepos dieną iš Kauno j Maskvą išvyko Seimo delegacija — J. Paleckis, L. Adomauskas, A. Venclova, L. Gira, gen. V. Vitkauskas ir kt. (S. Nėris buvo išvykusi keliomis dienomis anksčiau, o A. Sniečkus formaliai vyko kaip delegacijos vertėjas, nes dar nebuvo aišku, kaip Kremliuje bus įvertinta jo veikla) „parvežti Lietuvon Stalino saulės'¹.

Rugpjūčio 3 d. Maskvoje buvo suvaidintas paskutinysis farso aktas: Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba „priėmė" Lietuvą į SSRS. Tačiau ji taip ir netapo 13-ąja respublika. Skaičius 13 atiteko Moldavijai, kuri į SSRS buvo „priimta" viena diena anksčiau. Lietuva tapo 14-ąja, Latvija—15-ąja, o Estija — 16-ąja SSRS respublika. Taip J. Stalinas baigė „skinti" sovietinių tautų „puokštę"— grąžino imperijai po Pirmojo pasaulinio karo išsprūdusius kraštus.

Deja, teisus Maskvos žurnalistas I. Sedych, sakydamas, kad Lietuvos seimo delegacijos nevežė į Maskvą su antrankiais kaip Dubčeko, nelaikė kalėjime kaip Gomulkos, nesušaudė kaip Nagy. Dar daugiau karčios tiesos B. Railos žodžiuose: „Hacha (Čekoslovakijos prezidentas.— L. T.) nusilenkė smurtui, bet niekada neprašė ir joks čekų poetas neprašė, kad Čekija būtų prijungta prie reicho. Net norvegų Kvislingas, kurio pavardė tapo kola-boracijos ir išdavystės sint/nimu, neprašė Hitlerio, kad Norvegija būtų prijungta prie Vokietijos <...>. Prancūzų okupacinio laikotarpio prezidentas maršalas Petainas ir jo ministras pirmininkas Lavalis <...> nedirbo Prancūzijos valstybei nužudyti ir vokiečių nacių neprašė, kad ji būtų paversta vakarine reicho provincija" ⁵⁷.

Stalinas ir Molotovas pasiekė savo tikslą Lietuvoje, kaip Latvijoje bei Estijoje: okupacijai ir aneksijai buvo sudaryta savanoriško įsijungimo į SSRS regimybė. „Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai — be aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo <...>. Įkrito lengviau, nei bolševikai tikėjosi",—pagrįstai daro išvadą J. Brazaitis ⁵⁸. 1940 m. vasara — didžiausio politinio ir moralinio nuopuolio metas, gal pats gėdingiausias ilgaamžės Lietuvos istorijos laikotarpis.

O štai kaip 1940 m. vasaros įvykius vertino žymiausias mūsų valstybės teisės specialistas prof. M, Remeris: „Visa, kas nuo birželio 15 iki liepos 21 d. (ir net iki rugpjūčio 3 d.— L. T.) vyko Lietuvoje, tai buvo tiktai <...> politinio teatro vaidinimas. Šio inscenizavimo žymiausias sąmoningas veikėjas buvo Lietuvos kompartija, režisieriai Dekanozovas su Pozdniakovu, Molotovo ir Stalino vadovaujami, o agentai — Liaudies vyriausybė ir Liaudies seimas <...>. Lietuvos liaudis jokio sprendžiamojo vaidmens čia nevaidino <...>, tačiau svetimųjų viskas buvo daroma jos vardu; jos vardu kalbėjo ir veikė Liaudies vyriausybė; jos vardu buvo organizuojami mitingai, eisenos ir demonstracijos <...>; jos vardu rėkė mitinguose agitatoriai bei oratoriai; jos vardu buvo skiriama Liaudies seimo sudėtis, jos vardu tasai seimas pasivadino ir išleido dvi liepos 21 d. deklaracijas, padėjusias pagaliau taškus ant i“ ⁵⁹.

„Liaudies¹¹ seimas, paskirtas okupantų, neturėjo lietuvių tautos įgaliojimo likviduoti Lietuvos valstybingumą. Todėl jo nutarimai buvo neteisėti.

NUORODOS

¹ Известия.— 1939.— Lapkričio 1.

² Lietuvos aidas.— 1940.— Nr. 179.

³ Truska L., Kuncevičius V. Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose. — P. 228—238.

⁴ Galva G. Ernestas Galvanauskas.—Čikaga, 1982,— P. 403—404.

⁵ Musteikio K- Prisiminimų fragmentai.— P. 46.

⁶ Lietuvos aneksija,— V., 1990.—P. 9.

⁷ Derybų Maskvoje eiga aprašyta pagal L. Natkevičiaus ataskaitas, žr.: Truska L., Kancevičius P. Min. veik.— P. 239—255.

⁸ Pasak K. Musteikio, A. Merkys pasakęs: „Įspūdis toks, kad viskas baigsis geruoju" (Prisiminimų fragmentai.— P. 51).

⁹ Lietuvos aneksija.— P. 53; A. Merkį vyriausybės dezinformavimu kaltino ir gen. M. Rėklaitis (Audėnas J. Paskutinis posėdis.— P. 234.).

^1U Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais 1939—1940 metais.— V., 1988.— P. 50.

¹¹ Lietuvos TSR istorijos šaltiniai.— T. 4.— P. 732.

¹² Lietuvos aidas.— 1939.— Nr. 115.

¹³ Ten pat.

¹⁴ Lietuvos aidas.— 1939.— Nr. 136.

¹⁵ Audėnas J. Min. veik.— P. 204—205.

¹⁽ⁱ Turauskas E. Lietuvos nepriklausomybės netenkant.— V., 1990.—P. 193.

¹⁷ Lietuvos aneksija —P. 11.

¹⁸ Lietuvos aidas.— 1940.— Birželio 16.

¹⁹ 1940 m. birželio 15 d. J. Urbšio telegramos tekstas: „Perduodami vyriausybės atsakymą, mėginsime reikalą įvesti į sutarties vėžes, nuimdami jam ultimatyvinj aštrumą. Tam tikslui reikalinga diskrecija iš mūsų pusės. Todėl būkite šykštūs informuodami diplomatus. Kalbėkite ne apie reikalavimus, bet apie tam tikrus saugumo pageidavimus. J. Urbšys". (CVLA.— F. 383.— Ap. 7. —B . 2259,—L. 14).

²⁰ Lietuvos aidas.— 1940.— Birželio 17.

²¹ Urbšys J. Min. veik.— P. 91—94.

²³ J. Saulvs cituojamas pagal: Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos.— T. 2.— P. 55.

²³ Statkus V. Reikėjo priešintis? // Karys.— 1989.— Nr. 9.

²⁴ Remeris M. Lietuvos sovietizacija 1940—1941.— V., 1989.— P. 35.

²⁵ Dirva.— 1978.— Balandžio 20.

²⁸ LKP istorijos apybraiža.— T. 2,—V., 1978.— P. 593—594.

²⁷ Полпреды сообщают...— С. 87.

²⁸ Merkelis A. Antanas Smetona.—Р. 540.

²⁹ Audėnas J. Min. veik.— P. 241.

³⁰ Remeris M. Min. veik.— F. 21—22.

³¹ Krėvė V. Mini veik.—P. 74.

³² CVLA.— F. 383.—Ap. 10.—B. 100.—L. 4.

³³ Lietuvos aidas.— 1940.— Liepos 1.

³⁴ Remeris M. Min. veik.— P. 25.

³⁵ Liepos 18 d., perimdamas ministro pirmininko pareigas, V. Krėvė-Mickevičius pareiškė, kad jo vadovaujama vyriausybė padarys viską, kad išlaikytų Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Gen. V. Vitkausko birželio 28 d. įsakyme

kariuomenei buvo sakoma: „pareiškiu, kad mūsų kariuomenė pasiliks kaip bu

vusi, ji ir toliau, pavojui kilus, gins Lietuvos laisvę ir neprikiausomybę

Net M. Gedvilas birželio 21 d. kalbėdamas per radiją tvirtino, jog „Raudonoji armija atėjo j mūsų kraštą ne mūsų gyvenimo santvarkos pakeisti a-r vykdyti kokią okupaciją, o tik apsaugoti mus nuo karo pavojaus ir padėti išlaikyti mums savo nepriklausomybę**.

³⁶ Birželio 26 d. V. Krėvė-Mickevičius, dalyvaujant vyriausybės nariams ir miniai kauniečių, kalbėjo: „Pirmieji musų žingsniai yra pagerbti Nežinomo kareivio kapą, kuris visai Lietuvai yra simbolis nepriklausomos Lietuvos

už tuos idealus, už kuriuos žuvo pirmieji kovotojai — už Lietuvą, laimingą, nepriklausomą, mes kovosime ir jos naudai dirbsime*'. Po to orkestras, visų dalyvavusių pritariamas, sugrojo Lietuvos himną, о V. Krėvė-Mickevičius ir V. Vitkauskas ant Nežinomo kareivio kapo padėjo vainiką.

³⁷ Tiesa.— 1989.— Vasario 14.

³⁸ Vyriausybės žinios.— 1940.— Nr. 715.

³³ Lietuvių archyvas.— T. 3.— P. 47—66.

⁴⁰ CVLA.—F. 378.—Ap. 10,—B. 611— L. 201.

⁴¹ Ten pat.— L. 210.

⁴² Ten pat.—L. 239.

⁴³ Lietuvos aidas.— 1940.— Nr. 319.

⁴⁴ Ten pat.— Nr. 326.

⁴⁵ Ten pat.— Nr. 336.

⁴⁶ Ten pat.— Nr. 334.

⁴⁷ CVLA.—F. 378,—Ap. 10,—B. 608,—L. 52. *

⁴⁸ Полпреды сообщают... — С. 464.

⁴⁹ CVLA.—F. 378,—Ap. 10.—B. 611,—L. 238—239.

⁵⁰ Ten pat.—Ap. 12,— B. 296,—L. 14.

⁵¹ LVVOA.—F. 1771,—Ap. L—B. 110 —L. 2—5 (Statistikos žinios „Liaudies seimo rinkimų rezultatai Alytaus apygardoje**.)

⁵² Ten pat.— L. 1. (Tauragės apskrities viršininko žinios apie rinkimų rezultatus.)

⁵³ Darbo Lietuva.^-—1940.— Liepos 17. (Vilniaus rinkimų apygardos komisijos žinios.)

⁶⁴ Liaudies seimo stenogramos.— K., 1940.— P. 4.

⁵⁵ Ten pat.— P. 29—40.

⁵⁶ Ten pat.— P. 58.

⁵⁷ Raila B. Kodėl antraip? —V., 1991,—P. 214.

⁵⁸ Į laisvę.— 1956,—Nr. 11.— P. 24.

⁵⁹ Remeris M. Min, veik,— P. 40.