Liudas.Truska.-.Lietuva.1938.-.1953.metais.1995.LT

1. VALSTYBINGUMO GRIOVIMAS

v

Liejios 21 d. bei rugpjūčio 3 d. aktais primetus Lietuvai sovietinės sąjunginės respublikos statusą, pradėta skubiai griauti jos valstybingumą ir visas gyvenimo sritis pertvarkyti pagal sovietų modelį.

1940 m. rudenį šiek tiek prasiplėtė pietrytinė Lietuvos siena: Sovietų Sąjunga grąžino daugumą lietuviškų apylinkių, kurios 1920—1939 m. buvo okupuotos Lenkijos, o 1939 m. rudenį, užėmus jas Raudonajai armijai, atiduotos Baltarusijai. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos įstatymo dėl Lie^ tuvos TSR priėmimo į SSRS sudėtį 2-ame straipsnyje buvo pasakyta: ,,Priimti Gudijos SSR Aukščiausiosios Tarybos pasiūlymą perleisti sąjunginei Lietuvos Tarybų Socialistinei Respublikai <...> rajonus, turinčius lietuvių gyventojų daugumą". Pasirėmęs Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR AT Prezidiumų suderintu projektu, SSRS AT Prezidiumas lapkričio 6 d. išleido įsaką dėl Lietuvos—Baltarusijos sienos nustatymo. Prie Lietuvos buvo prijungtos lietuviškos Švenčionių, Mielagėnų, Daugėliškio, Tverečiaus, Adutiškio, Dieveniškių, Marcinkonių, Rudnios, Ratnyčios, Druskininkų apylinkės; 2647 km² teritorija su 82 tūkst. gyventojų '. 1940 m. pabaigoje Lietuvos TSR turėjo beveik 3 mln., o- kartu su vokiečių okupuotu Klaipėdos kraštu — maždaug 3,1 mln. gyventojų.

Rugpjūčio 25 d. „Liaudies" seimui priėmus LKP CK sekretoriaus K. Preikšo vadovaujamos komisijos parengtą Lietuvos TSR Konstituciją, kaip du vandens lašai panašią į bet kurios kitos sovietinės respublikos „pagrindinį įstatymą", nustojo galiojusi 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. LTSR Konstitucijoje deklaruotas „socialistinis valstybingumas" ir net teisė išeiti iš SSRS — gryniausia fikcija, nes SSRS buvo griežtai centralizuota vieninga valstybė. Sovietinės konstitucijos skelbiamos spaudos, žodžio, sąžinės, rinkimų, demonstracijų, organizacijų steigimo ir kitos demokratinės laisvės tebuvo demagogija, nes lietuviai, kaip ir visi Sovietų Sąjungos gyventojai, galėjo rengti demonstracijas 2 kartus per metus — gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją, o žodžio laisvė reiškė laisvę liaupsinti Staliną ir komunistų partiją. Bet kokia valdžios kritika buvo vertinama kaip antiso-vietinė veikla.

Liepos 21 d. iš Kauno bei Vilniaus radiofonų programų buvo išbrauktas Lietuvos himnas, o Gedimino kalne Vilniuje ir Vytauto Didžiojo muziejaus bokšte bei prie žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo Kaune — paskutinį kartą pakelta trispalvė. Pagal LTSR konstituciją respublikos vėliava buvo raudonas audeklas, kurio viršutiniame kampe atvaizduotas pjautuvas ir kūjis, o virš jų aukso raidėmis užrašyta „Lietuvos TSR". Sovietų Lietuvos herbas buvo ąžuolo lapų vainikas su spinduliuojančia saule jo papėdėje ir pjautuvu, kūju bei raudona penkiakampe žvaigžde virš jos. „Internacionalas" buvo ne tik SSRS, bet ir visų sąjunginių respublikų himnas. Nuo rugpjūčio pabaigos lietuviška trispalvė, Vytis ir V. Kudirkos „Tautiška giesmė" virto „buržuazinio nacionalizmo" simboliais, už kuriuos buvo baudžiama visu sovietinių įstatymų griežtumu.

Sovietinėje 1940 m. konstitucijoje, kaip ir ankstesnėse Lietuvos Respublikos konstitucijose, buvo įrašytas straipsnis, jog Lietuvos TSR sostinė yra Vilnius. Aukščiausiosios Tarybos sesija rugpjūčio pabaigoje įpareigojo Liaudies Komisarų Tarybą iki 1941 m. gegužės 1 d. perkelti į Vilnių vyriausybę ir respublikinės valdžios įstaigas. 1940 m. rudenį iš Kauno į Vilnių persikėlė Sveikatos apsaugos ir Švietimo, o 1941 m. pavasarį—Teisingumo liaudies komisariatai. Tačiau iš tikrųjų Vilnius iki karo sostine taip ir netapo, nes LKP Centro Komitetas, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Liaudies Komisarų Taryba, dauguma liaudies komisariatų bei vyriausybinių įstaigų liko Kaune.

Spalio 11 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką „Apie Lietuvos TSR švenčių dienas". Šventėmis buvo paskelbti Naujieji metai, sausio 22-oji (V. Lenino minėjimo diena), gegužės 1 bei 2-oji („tarptautinio proletariato solidarumo bei kovotojų revoliucinių jėgų apžiūros" dienos), liepos 21-oji, lapkričio 7 bei 8-oji ir gruodžio 5-oji (Stalino konstitucijos diena). Komentuodama šį įsaką, „Tarybų Lietuva" spalio 12 d. rašė, kad nuo šiol nereikalingos „visos kitos iki šiol švęstos šventės, tiek religinės, tiek buvusios buržuazinės Lietuvos nustatytos".

Paskelbus Lietuvą sovietine respublika, jos valdymo struktūra buvo suvienodinta su SSRS valdymo struktūra. Rugpjūčio 25 d. „Liaudies" seimas pasivadino Aukščiausiąja Taryba ir panaikino prezidento postą. Jį pakeitė AT Prezidiumas, kurio pirmininku buvo išrinktas (iš tikrųjų LKP CK paskirtas, o VKP(b) CK patvirtintas) J. Paleckis, o jo pavaduotoju — komunistas pogrindininkas (vėliau Rainių budelis) D. Ročius. Ministrų Taryba buvo pavadinta Liaudies Komisarų Taryba (pirmininkas M. Gedvilas), o ministrai — liaudies komisarais.

Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, vienas iš svarbiausių stalininės diktatūros ramsčių buvo komunistų partija. Jos narių skaičius Lietuvoje pirmuoju sovietmečiu išaugo nuo 1,5 iki

4,7 tūkst., o „artimiausio partijos pagalbininko bei rezervo¹*" VLKJS — nuo 1 iki 13 tūkst. 1941 m. sausio pabaigoje tarp LKP (b) narių lietuvių buvo 53 procentai, rusų — 25 procentai, žydų —15 procentų, baltarusių, ukrainiečių ir kt.— per 6 procentus. Svarbiausias akstinas stoti į partiją bei komjaunimą — noras padaryti karjerą (1941 m. pradžioje du trečdaliai komunistų buvo tarnautojai). Tačiau netrūko ir idealistų, nuoširdžiai tikėjusių greitu „šviesaus komunizmo rūmo pastatymu¹¹, net fanatikų. Toks buvo A. Sniečkus, 1941 rn.- birželį sankcionavęs savo tikro brolio ištrėmimą.

1940 m. rudenį vietoj sekretoriato buvo sudarytas LKP CK biuras, kurio nariais tapo A. Sniečkus, I. Meskupas (antrasis CK sekretorius), K- Preikšas (CK sekretorius ideologijai), J. Paleckis, M. Gedvilas, A. Guzevičius (vidaus reikalų liaudies komisaras) ir Maskvos atsiųstas D. Šupikovas (LKP CK organizacinio skyriaus vedėjas). 1941 m. vasari (po LKP (b) V suvažiavimo) biurą papildė partijos Kauno miesto komiteto sekretorius J. Grigalavičius, LKP CK sekretorius kadrams (buvęs SSRS pasiuntinybės Kaune darbuotojas) N. Gridinas, kagėbistas P. Gladkovas ir Raudonosios armijos karininkas V. Morozovas. LKP (b) CK biuras buvo aukščiausia respublikos valdžios įstaiga ir tvarkė visus bent kiek svarbesnius reikalus, pradedant socialistinio lenktyniavimo, priešgaisrinės apsaugos, pavasario sėjos ir baigiant žmonių trėmimo bei AT sesijų darbotvarkės bei jos nutarimų projektų tvirtinimu. Be biuro pritarimo, nebuvo skiriamas nė vienas aukštesnis valdininkas. Tačiau LKP Centro Komitetas ir jo biuras anaiptol nebuvo visagaliai, nes pati LKP 1940 m. spalio 8 d. buvo įjungta į VKP(b) Rusijos srities partinės organizacijos teisėmis ir todėl neturėjo jokio savarankiškumo, net savo programos bei įstatų. Visus svarbiausius Kaune priimtus nutarimus, taip pat ir aukščiausiųjų pareigūnų skyrimus tvirtino¹ VKP (b) Centro Komitetas bei SSRS Liaudies Komisarų Taryba.

Kremlius nepasitikėjo „nacionalais¹¹, net bolševikais. Maskvos „akys ir ausys¹¹ Lietuvoje buvo VKP (b) CK bei SSRS LKT įgaliotinis N. Pozdniakovas. Jis dalyvavo LKP (h) CK biuro posėdžiuose, o atskiras ūkio bei visuomenės gyvenimo sritis prižiūrėjo jo instruktoriai: F. Girko — teisėtvarką, M. Derevninas — profsąjungas, A. Zubkovas — komjaunimą, A. Petrovas — ūkio planavimą, I. Zitkovas — žemės ūkį, F. Terešinas — pramonę, Zur-muktašvilis — bankus. Vėliau jie buvo paskirti „kuruojamų¹* žinybų vadovais. ,

Sovietų Lietuvos vyriausybėje neliko užsienio reikalų, krašto apsaugos ir susisiekimo ministerijų, nes visas jų funkcijas perėmė sąjunginiai iiaudies komisariatai. Vykdydama V. Molotovo „rekomendaciją", Lietuvos Ministrų Taryba rugpjūčio 10 d. nutarė sustabdyti visų Lietuvos pasiuntinybių bei konsulatų užsienio šalyse veiklą, o jų turtą, taip pat archyvus perduoti Sovietų Sąjungos pasiuntinybėms². Lietuvos pasiuntinybių darbuotojai nepakluso šiam nutarimui, tačiau kai kurių šalių (Vokietijos, Švedijos, Italijos) vyriausybės, kurios pripažino Baltijos valstybių aneksiją, privertė Lietuvos diplomatus apleisti pasiuntinybes ir perdavė jas Sovietų Sąjungai. Lietuvos pasiuntinybės taip pat buvo uždarytos Rygoje ir Taline, o pasiuntinybė Maskvoje— pertvarkyta į LTSR atstovybę. Rugsėjo pradžioje Kaune buvo uždarytos užsienio valstybių pasiuntinybės.

Lapkričio 30 d. Lietuvos TSR AT Prezidiumas išleido įsaką „Dėl RSFSR baudžiamųjų, civilinių ir darbo įstatymų laikino taikymo LTSR teritorijoje", kuriuo panaikino ligi tol Lietuvoje galiojusią teisę. 1940 m. pabaigoje—1941 m. pradžioje pagal sovietinį šabloną buvo pertvarkyta Lietuvos teismų sistema: panaikintas Vyriausiasis tribunolas bei Apeliaciniai rūmai ir sudarytas LTSR Aukščiausiasis teismas, taip pat apygardų bei apylinkių liaudies teismai. Nuo rudens Lietuvoje pradėjo veikti specialieji teismai — Raudonosios armijos kariniai tribunolai, kurie teisė aukštuosius Lietuvos Respublikos pareigūnus, lietuvius karius, kovotojus prieš okupacinę valdžią. Sovietų pavyzdžiu pertvarkytos prokuratūros vadovu buvo paskirtas LKP (b) CK narys V. Niunka.

Rugsėjo 7 d. SSRS AT priėmė įsaką „Apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių SSRS pilietybės įsigijimo tvarką", kuriuo visi Lietuvos Respublikos piliečiai, visiškai ignoruojant jų valią, nuo rugpjūčio 3 d., t. y. atgaline data, buvo padaryti SSRS piliečiais³. 1941 m. pavasarį, vykdant SSRS LKT vasario 8 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos piliečių pasai buvo pradėti keisti į sovietinius, tačiau prasidėjęs karas sutrukdė tai užbaigti.

1940 m. pabaigoje, remiantis LTSR AT Prezidiumo lapkričio 12 d. įsaku, SSRS pavyzdžiu buvo pertvarkyta vietos valdžia: paleistos savivaldybės, o miestų burmistrus, apskričių viršininkus, valsčių viršaičius ir kaimų seniūnus pakeitė vykdomieji komitetai. Rinkimų į vietos tarybas nebuvo, todėl apskričių ir miestų vykdomuosius komitetus skyrė AT Prezidiumas (iš tikrųjų LKP CK), o valsčių, miestelių ir apylinkių — apskričių partinė bei sovietinė valdžia.

1940 m. birželio pabaigoje iš prosovietiškai nusiteikusių asmenų sukurta darbininkų milicija kurį laiką veikė kartu su „smetonine" policija. Tačiau liepos 26 d. policija buvo paleista ir liko tik sovietinė milicija.

„Liaudies" vyriausybė liepos 29 d. panaikino kreipinį „ponas", o vietoj jo įvedė „draugas". Rugpjūčio 7 d. Ministrų Taryba nutarė 1 valandą pirmyn pasukti laikrodžius, t. y. įvedė Lietuvoje Maskvos laiką.

Lietuvos kariuomenė, nepasipriešinusi okupantams, pati pasirašė mirties nuosprendį. V. Dekanozovas pareikalavo tuoj pat pašalinti „reakcingus¹¹, t. y. naujosios valdžios požiūriu labiausiai nepatikimus, vyresniuosius karininkus. Liepos 3 d. J. Paleckio aktu Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Lietuvos liaudies kariuomene. Joje atsirado politinių vadovų pareigybė. „Liaudies" kariuomenės vadu buvo paskirtas Raudonosios armijos generolas, buvęs Frunzės karo akademijos dėstytojas F. Baltušis-Zemaitis, o vyriausiuoju politiniu vadovu — buvęs Oriolo pėstininkų mokyklos politinio skyriaus viršininko pavaduotojas J. Macijauskas.

Liepos 11 d., t. y. juridiškai dar neįforminus aneksijos, SSRS gynybos liaudies komisaro S. Timošenkos įsakymu buvo įsteigta Pabaltijo karinė apygarda, į kurią įėjo ir Lietuvos teritorija⁴. Rugpjūčio 17d. VKP(b) CK ir SSRS LKT nutarė Lietuvos armiją, „apvalius" ją nuo „nepatikimų elementų" ir pertvarkius į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą, palikti vieneriems metams (kad lietuviai karininkai spėtų išmokti rusų kalbą ir įgytų Raudonosios armijos karininkų kvalifikaciją), po to panaikinti⁵.

Visą rudenį ir žiemą vyko Lietuvos kariuomenės sovietizacija bei rusinimas. Visi jos daliniai buvo perkelti į Rytų Lietuvą, daugiausia Vilnių bei jo apylinkes, t. y. kuo toliau nuo Vokietijos sienos. 1940 m. rudenį visi vietinės kilmės politiniai vadovai buvo pakeisti iš „broliškų respublikų" atsiųstais polit-rukais, nė žodžio nesupratusiais lietuviškai ir bendravusiais su kariais per vertėjus. Korpuso Ypatingasis skyrius, kuriam vadovavo iš Maskvos atsiųstas čekistas J. Bartašiūnas, kartu su J. Macijausko vadovaujama Politine valdyba tęsė kariuomenės „valymą". 1941 m. vasario 23 d. lietuviai kariai turėjo duoti sovietų kario priesaiką,

1941 m. birželio 10 d. pakeista 29-ojo korpuso vadovybė. Jo vadu (vietoj gen. V. Vitkausko) buvo paskirtas gen. Samochinas, vado padėjėju — gen. Rozanovas, štabo viršininku — pik. Tiš-čenka, korpuso komisaru — Danilovas, 179-osios divizijos vadu — pik. Ustinovas, 184-osios divizijos — pik. Vinogradovas. Birželio viduryje buvo suimta ir išsiųsta į Rusiją dar 276 karininkai, 18 puskarininkių, 15 viršilų, 16 eilinių, 4 civiliai tarnautojai, iš viso 329 asmenys ⁶. Po šios akcijos aukštesniųjų karininkų lietuvių beveik neliko. Juos pakeitė sovietų karininkai, reikalavę, jog visos komandos ir raportai būtų tik rusų kalba, ir net lietuviškas dainas vertinę kaip „buržuazinio nacionalizmo" apraišką. Siekiant greičiau „internacionalizuoti" lietuviškąjį korpusą, birželio pradžioje į jį buvo perkelta keli tūkstančiai eilinių sovietų karių.

Be perstojo „valant", taip pat demobilizuojant atitarnavusius karius, iš 32 tūkst. 1940 m. vasarą Lietuvos armijoje tarnavusių kareivių bei karininkų 1941 m. birželį 29-ajame korpuse buvo likę maždaug 8 tūkstančiai.

2. ŪKINĖ LIETUVOS ANEKSIJA

Paskelbus Lietuvą sovietine respublika, tuoj pat pradėta „kurti socializmo pamatus", t. y. naikinti privatinę nuosavybę. Visos ūkio šakos labai sparčiai („stachanovietiškai") buvo pertvarkomos pagal sovietų modeli, visiškai neatsižvelgiant į vietos sąlygas, istorines tautos tradicijas bei ekonominį efektyvumą. Visus Lietuvos ūkio nacionalizavimo bei sovietizavimo projektus rengė SSRS pasiuntinybė ir LKP Centro Komitetas, tvirtino Maskva ir tik po to priėmė LTSR vyriausybė.

Jau liepos 12 d. V. Dekanozovo spaudžiama „Liaudies" vyriausybė nutarė perduoti SSRS Valstybiniam bankui užsienyje laikomą Lietuvos auksą. JAV, Anglijos bei Prancūzijos vyriausybės nepripažino šio nutarimo teisėtu, todėl Maskvai pavyko pasiglemžti tik Švedijos ir Šveicarijos bankuose buvusį (19 mln. Lt vertės) Lietuvos auksą.

Liepos 26 d. prezidento pareigas ėjęs J. Paleckis paskelbė Bankų nacionalizavimo įstatymą, kuriuo buvo nusavintos 46, o su skyriais 202 kredito įmonės: bankai, draudimo įstaigos, taupomosios kasos, kredito draugijos, lombardai. Visų jų kapitalas siekė 114, o kilnojamojo bei nekilnojamojo turto vertė — 33,4 mln. Lt L

Smulkesnės nacionalizuotos kredito įmonės buvo likviduotos, o kitos pertvarkytos ir įjungtos į SSRS kredito sistemą. Antai spalio 10 d. Lietuvos bankas buvo pertvarkytas į SSRS Valstybinio banko Lietuvos respublikinę kontorą, kuriai vadovavo iš Maskvos atsiųstas ir valdytojo A. Drobnio pavaduotoju paskirtas V. Ušakovas. Vietoj nacionalizuotų Žemės ir Kooperacijos bankų buvo įsteigta SSRS Žemės ūkio banko Lietuvos respublikinė kontora (valdytojo pavaduotojas—įiš Maskvos atsiųstas

F. Kovriga). Vietoj nacionalizuoto Komercijos banko 1941 m. pradžioje pradėjo veikti SSRS Pramonės banko Lietuvos respublikinė kontora (valdytojo pavaduotojas S. Movšovičius), o iš nacionalizuotų Tarptautinio, Ūkio ir Vilniaus miesto bankų buvo įkurtas respublikinis Komunalinis bankas (valdytojo pavaduotojas A. Eršovas). Apskritai Lietuvos kredito įmonės prarado bet kokį savarankiškumą ir virto centrinių SSRS bankų skyriais.

Liepos 26 d. buvo paskelbtas ir Stambiosios pramonės nacionalizavimo įstatymas, pagal kurį valstybė perėmė įmones, kuriose dirbo daugiau kaip 20 darbininkų, taip pat įmones, kuriose dirbo nuo 10 iki 20 darbininkų ir kurios turėjo mechaninių variklių. Vykdant šį įstatymą, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais buvo nusavinta apie 600 įmonių, t. y. visa stambioji ir vidutinė pramonė. Vėliau, 1941 m. žiemą ir pavasarį, vietos valdžia nusavino dar 400 smulkių įmonių, nors jų nelietė pramonės nacionalizavimo įstatymas („revoliucinis teisėtumas¹¹!). Iš viso Lietuvoje buvo suvalstybinta per 1 tūkst. pramonės įmonių, kuriose dirbo maždaug 40 tūkst. darbininkų bei tarnautojų ir kurių vertė buvo didesnė negu 413 mln. litų. Nacionalizuotos įmonės kartu su kooperatinėmis) gamino apie 70 procentų visos Lietuvos pramonės bei amatų produkcijos.

Rugsėjo 27 d. Lietuvos TSR AT Prezidiumas išleido prekybos nacionalizavimo įsaką. Pagal jį buvo nusavinta 1,6 tūkst. parduotuvių, sandėlių, restoranų, valgyklų bei kitų prekybos įmonių, kurioms kartu su kooperatinėmis įmonėmis teko apie 63 procentai visos prekių apyvartos. Daugiau kaip 80 procentų nacionalizuotų įmonių priklausė žydams, per 9 procentus — lietuviams, kitos — lenkams, vokiečiams arba buvo mišrios.

Rugpjūčio 24 d. LTSR Ministrų Taryba nutarė perduoti SSRS Užsienio prekybos liaudies komisariatui Lietuvos užsienio prekybą, taip pat muitines. Užsienio prekybos departamentas kaip Finansų ministerijos padalinys buvo likviduotas.

1940 m. pabaigoje iš esmės buvo suvalstybintos ir Lietuvos kooperatinės įmonės. „Lietūkio¹¹ pagrindu buvo įkurta Lietuvos TSR vartotojų kooperacijos sąjunga, kuri perėmė tris ketvirtadalius nacionalizuotų prekybos įmonių ir turėjo organizuoti „socialistinę¹¹ prekybą kaimo vietovėse bei mažesniuose miestuose. „Pienocentras¹¹ ir vaisių, daržovių bei uogų augintojų kooperatyvų sąjunga „Sodyba¹¹ trestų teisėmis buvo perduotos respublikiniam Maisto pramonės liaudies komisariatui, o linų augintojų kooperatyvų sąjunga „Linas¹¹ virto sąjunginės linų paruošų kontoros „Zagotlion¹¹ skyriumi, kurio valdytoju Maskva paskyrė M. Poloterovą.

Jau rugpjūčio pabaigoje SSRS Susisiekimo liaudies komisariatas perėmė Lietuvos geležinkelius, taip pat garvežių bei vagonų remonto dirbtuves. Jų veiklai prižiūrėti buvo sudaryta respublikinė Geležinkelių valdyba, kuriai vadovavo Maskvos paskirtas Lochmatovas. Geležinkeliai buvo platinami, t. y. vienodinami su SSRS keliais.

1940 m. rudenį Lietuvoje buvo nacionalizuotos privačios transporto priemonės: 6 nedideli „Lietuvos—Baltijos Loydo¹¹ bendrovei priklausę jūrų laivai (visų talpa — 4,6 tūkst. tonų, o vertė — 2,3 mln. Lt), 7 upių laivai, didesnės baržos, motorlaiviai, taip pat 320 autobusų ir 630 sunkvežimių. Nacionalizuotus jūrų garlaivius, taip pat Šventosios uostą perėmė SSRS Jūrų laivyno liaudies komisariatas, o kitas transporto priemones — respublikinės žinybos, daugiausia Komunalinio ūkio liaudies komisariatas.

Rugpjūčio pabaigoje į SSRS ryšių sistemą buvo įjungtos, svarbiausios Lietuvos telefono ir telegrafo linijos.

1940 m. spalio 31 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku buvo nusavinti namai, kurių plotas didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje) buvo didesnis kaip 220, o kituose — 170 kvadratinių metrų. Tokių namų Lietuvoje buvo apie 5,4 tūkst., o nusavinta — net 14 tūkst. Vadinasi, buvo atimta ir daug mažesnių namų, kurių nelietė nacionalizavimo įstatymas (vėl ,,revoliucinis teisėtumas¹¹). Iš viso buvo suvalstybinta daugiau kaip pusė Lietuvos, miestų bei miestelių gyvenamųjų namų fondo. Taip pat buvo nacionalizuoti privatūs kino teatrai, ligoninės, poliklinikos, vaistinės, 43 didesni {turėję daugiau kaip 10 vietų) viešbučiai.

Pasinaudojus „socializmo kūrimo¹¹ Sovietų Sąjungoje patirtimi, Lietuvoje prasidėjo „kapitalistinių elementų apribojimai bei išstūmimas¹¹, t. y. ekonominis smulkių verslininkų, kurių įmonės nebuvo nacionalizuotos, žlugdymas. Uždėjus didžiulius mokesčius, labai suvaržius darbininkų samdymą, žaliavų bei prekių įsigijimą, dauguma jų neįstengė išsilaikyti ir patys („savanoriškai⁴') uždarė savo įmones. 1941 m. birželį respublikoje buvo likę tik 3 tūkst. privačių prekybos (1940 m. pradžioje — per 30 tūkst.) ir 2,2 tūkst. visiškai smulkių (su 1—3 darbininkais) privačių pramonės įmonių. Dauguma miestų ir miestelių amatininkų (apie 10 tūkst.) buvo suvaryti į arteles, t. y. iš esmės taip pat eksproprijuoti⁸.

Nacionalizuotų įmonių savininkai ne tik negavo jokios kompensacijos, bet dar patys turėjo padengti nacionalizuotų įmonių skolas, sumokėti papildomus mokesčius (42,6 mln. Lt), nors jų santaupas bankuose valdžia nusavino kartu su įmonėmis. Jie buvo laikomi „liaudies priešais": nepriimami į darbą, o 1941 m. birželį tremiami iš Lietuvos.

Valdžia, jei ne Kauno, tai Maskvos, žinojo, kad netrukus Baltijos kraštų žemės ūkis bus kolektyviz uotas, tačiau pirmiausia nutarė daryti žemės reformą, kurios, svarbiausias tikslas — sukiršinti valstiečius tarpusavyje ir išplėsti socialinę savo bazę kaime. Sovietinė žemės reforma iš esmės buvo demagogija: iš pradžių vieniems kitų sąskaita šį tą duoti, po to iš visų viską atimti.

Liepos 22 d. „Liaudies" seimui priėmus Žemės nacionalizavimo deklaraciją, skelbusią, jog visa Lietuvos žemė, miškai ir vandenys yra valstybės nuosavybė, ūkininkai tapo savo žemės valdytojais. Seimas taip pat nustatė didžiausią 30 ha žemės vienam ūkiui valdymo normą. Prie Žemės ūkio ministerijos', buvo įsteigta Valstybinė žemės komisija, o vietose — apskričių ir valsčių žemės komisijos. Reforma buvo vykdoma labai sparčiai ir užbaigta iki lapkričio pradžios, t. y. per 3 mėnesius.

Reformai vykdyti į Valstybinį žemės fondą iš 24 tūkst. ūkininkų buvo paimta beveik 545 tūkst., iš įvairių visuomeninių organizacijų, įstaigų, taip pat bažnyčių ir vienuolynų — apie 60 tūkst., o iš viso — 608 tūkst. ha žemės. Žemė amžiais buvo didžiausia valstiečių svajonė, todėl norinčių jos gauti netrūko. Per 200 tūkst. žmonių, t. y. beveik kas trečia Lietuvos šeima, parašė pareiškimą prašydami žemės. Visiems norintiems žemės neužteko, todėl ji buvo išdalyta 27 tūkst. bežemių (vidutiniškai po 7,5 ha), 42 tūkst. mažažemių valstiečių (vidutiniškai po 4 ha) ir 3,2 tūkst. kaimo amatininkų šeimų (po 2,5 ha). Visa Valstybinio fondo žemė buvo paskirstyta taip:

bežemiams ir mažažemiams valstiečiams — 68,3 procento, valstybiniam miškų ūkiui (nusavinti miškai) — 19,1 procento, valstybiniams ūkiams („sovchozams")—7,8 procento, įvairioms valstybinėms bei visuomeninėms įstaigoms ir organizacijoms — 4,8 procento.

1940 m. žemės reforma palietė apie 15 procentų viso respublikos ploto. Savo mastu, nors ir neprilygdama 1922 m. reformai, ji buvo vienas didžiausių pertvarkymų agrarinėje Lietuvos istorijoje ⁹. *

Labai svarbus žingsnis ūkiniu atžvilgiu aneksuojant Lietuvą buvo rublio įvedimas. Nors abu „Liaudies" vyriausybės finansų ministrai, iš pradžių E. Galvanauskas, po jo J. Vaišnoras, prisiekinėjo, jog vienintelė mokėjimo priemonė Lietuvoje būsiąs litas, o gandus apie rublio įvedimą skleidžiu tiktai „liaudies priešai", lapkričio 25 d. LTSR LK.T paskelbė, kad respublikos teritorijoje greta lito į apyvartą išleidžiama sovietinė valiuta. Nuo tada litai buvo tik priimami, t. y. surenkami, o iš bankų kasų į apyvartą jau neišleidžiami. 1941 m. kovo 25 d. buvo pranešta, jog litas jau negalioja ir vienintelė atsiskaitymo priemonė yra rublis.

Išimant Lietuvos valiutą, ji buvo keičiama į sovietinę santykiu: 1 litas = 90 kapeikų, kai reali lito vertė buvo 3—4 kartus didesnė. Nustatytas žemas lito kursas buvo naudingas Raudonosios armijos karininkams, kurie sų savo šeimomis pigiai pirko Lietuvoje prekes ir gabeno jas į Sovietų Sąjungą („nugalėjusio socializmo" šalyje labai trūko prekių, todėl karininkai ir jų žmonos Lietuvos parduotuvėse šlavė viską iš eilės, ypač ėjo iš proto dėl laikrodžių). Lapkričio mėnesį Lietuvoje cirkuliavo 223 mln. litų. Tad, užuot gavus už juos pagal realų kursą 700—800 mln., tebuvo gauta 200 mln. rublių. Tai reiškė, kad dėl neekvivalentiš-ko lito—-rublio kurso Lietuva neteko 0,5 mlrd. rublių ⁱ⁰.

Įjungiant Lietuvą į SSRS ūkio sistemą, lapkričio 23 d. buvo nustatytos Sovietų Sąjungoje galiojusios prekių kainos bei darbininkų ir tarnautojų darbo užmokestis, vietoj Lietuvos Respublikos mokesčių įvesti sovietiniai, taip pat sovietinė sveikatos apsaugos bei socialinio aprūpinimo sistema. 1941 m. pradžioje Lietuvos Respublikos ūkis buvo galutinai įjungtas į SSRS liaudies ūkį, o LTSR biudžetas tapo sudedamąja sąjunginio biudžeto dalimi.

Mažiau kaip per metus laiko nuo okupacijos pradžios visose Li’etuvos ūkio šakose, išskyrus žemės ūkį, nuo privačia bei kooperatine nuosavybe besiremiančios rinkos ekonomikos buvo pereita prie griežtai centralizuoto valstybinio biurokratinio SSRS ūkio modelio.

3. KULTOROS SOVIETIZACIJA. BAŽNYČIOS SUVARŽYMAS

Sovietiškai ugdant „naują žmogų¹¹, daug reikšmės buvo skiriama kultūrai, ypač mokyklai. Rugpjūčio 14 d. visuotiniame Lietuvos mokytojų suvažiavime M. Gedvilas nurodė sovietinės švietimo politikos gaires: tautines bei religines, t .y. bendražmogiš-kąsias vertybes mokinių sąmonėje pakeisti klasių kovos ir proletarinio internacionalizmo (iš tikrųjų komunistinės Rusijos liaupsinimo) nuostatomis.

Pirmąją naujųjų mokslo metų dieną mokiniai nerado mokyklose ant sienų Vyčio ir kryžiaus, o šalia kol kas dar paliktų J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos išvydo Lenino ir Stalino portretus. Naujose mokymo programose neliko tikybos, o atsirado rusų kalbos, SSRS istorijos bei literatūros, SSRS konstitucijos pamokos. Trūkstant naujų vadovėlių, laikinai buvo leista mokytis iš senų, tik vaikai turėjo iškirpti „netinkamus¹¹ jų puslapius.

Spalio 8 d. švietimo liaudies komisaro aplinkraščiu gimnazijoje buvo įsakyta steigti komjaunimo organizacijas, kad „mokslą einanti jaunuomenė būtų sėkmingiau auklėjama komunistine dvasia¹¹. Jų vadovai, vadinamieji komsorgai, kontroliavo direktorių ir visų mokytojų darbą. „Sėkmingesniam pradžios mokyklų ideologiniam auklėjimui <...> steigiamos pionierių organizacijos. Jų tikslas — leninizmo-stalinizmo dvasia auklėti busimuosius socialistinio gyvenimo kūrėjus¹¹,— skelbė kita (spalio 14 d.) švietimo liaudies komisaro instrukcija. Mokytojai turėjo „persiauklė-ti“ po pamokų studijuodami, t. y. skaitydami ir dogmatiškai komentuodami žaibiškai lietuvių kalba išleistą „VKP(b) istorijos trumpąjį kursą¹¹.

Lietuvos Respublikos laikraščiai bei žurnalai buvo uždaryti dar liepos pradžioje. Rugsėjo 11 d. LKP Centro Komitetas priėmė nutarimą „Apie periodinę spaudą¹¹, skelbusį, jog „naujus leidinius galima leisti tik nutarus LKP CK; visų periodinių leb dinių redaktorius taip pat skiria LKP CK“ ⁿT Be to, šiuo nutarimu prie LKT buvo įsteigta Vyriausioji literatūros valdyba, t. y. liūdnai pagarsėjęs Glavlitas, kuris turėjo cenzūruoti visus spaudinius ir „apvalyti¹¹ bibliotekas bei knygynus. Naujajai įstaigai vadovavo iš Maskvos atsiųstas V. Procenka. Švietimo liaudies komisariatas savo ruožtu sudarė vicekomisaro L. Giros vadovaujamą komisiją, kuri privalėjo išimti iš mokyklų bibliotekų „netinkamas¹¹ knygas.

Kartu su „antikomunistinio, religinio, ir abejotino turinio¹¹ (pastaroji sąvoka buvo labai plati, ypač apsidraudėliams) knygomis neretai buvo naikinami ir C. Dikenso, F. Šilerio, L. Tolstojaus, A. Čechovo, M. Lermontovo, Žemaitės, V. Krėvės, Lazdynų Pelėdos bei kitų rašytojų kūriniai.

81

6. Lietuva 1933—1953 metais.

Bibliotekų, knygynų, leidyklų „apvalymą“ nuo „netinkamų" knygų, kaip svarbų ideologinės veiklos barą, kontroliavo komunistų partijos vadovybė. 1941 m. gegužės 28 d. nutarimu LKP CK įpareigojo Glavlitą sparčiau „valyti" knygų saugyklas, o komunistų partijos miestų bei apskričių komitetų sekretorius — organizuoti specialias grupes („brigadas"), kurios padėtų Glav-lito darbuotojams per 2 savaites „išaiškinti ir išimti politiškai žalingą literatūrą". Švietimo liaudies komisariatas bei Glavlitas buvo įpareigoti įsteigti prie centrinių Kauno bei Vilniaus miestų bibliotekų, taip pat prie abiejų universitetų ir Mokslų akademijos bibliotekos specialius „žalingos" literatūros saugojimo skyrius, vadinamuosius specfondus ¹².

Per pirmąjį sovietmetį Lietuvoje buvo išleista apie 700 pavadinimų knygų bei brošiūrų, t. y. bent perpus mažiau negu 1938 m. Didžiąją išleistų knygų dalį sudarė mažavertė arba visai bevertė politinė-propagandinė literatūra, todėl knygų leidybos nuosmukis iš tikrųjų buvo didesnis.

1940—1941 m. muziejuose buvo sunaikinta daug religinio meno kūrinių. Dalį nacionalizuotų dvarų meno kūrinių priglaudė muziejai, tačiau nemažai antikvarinių baldų, paveikslų, kilimų išgrobstė Raudonosios armijos karininkai, saugumiečiai, išgabenę juos į Rusiją. Raudonarmiečiai, vietos komjaunuoliai bei aktyvistai žalojo ir naikino koplytstulpius, šventųjų skulptūras, koplytėles bei kitus limeno turtus.

Sunkios dienos atėjo Lietuvos katalikų bažnyčiai. Pagal LTSR konstituciją Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės, o mokykla—nuo Bažnyčios. Liepos mėnesį buvo atleisti iš darbo kariuomenės kapelionai ir visų mokyklų tikybos mokytojai. To paties mėnesio pabaigoje nustojo veikti Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas, o rugpjūčio pradžioje iš radijo programų pašalinto^ religinės valandėlės bei pamaldų transliavimas. 1940 m. vasarą buvo nutraukta visų religinių organizacijų bei draugijų veikla, konfiskuotas jų turtas, o jų išlaikomos kultūros, švietimo bei labdaros įstaigos suvalstybintos ar uždarytos. Per visus metus neišėjo nė vienas religinio turinio letdinys.

Nuo rudens pradėta tardyti ir net suiminėti veiklesnius kunigus bei vienuolius. Ne vienas jų (pvz., M. Krupavičius) turėjo slapstytis. Spalio 2 d. vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas P. Gladkovas įsakė saugumo apskričių skyrių viršininkams „paimti apskaiton" visus dvasininkus. Nuo rugsėjo 1 d. kunigai negalėjo mokyti vaikų tikybos mokyklose, o 1941 m. balandžio pabaigoje jiems buvo uždrausta tai daryti ir bažnyčiose. 1941 m. gegužės 21 d. LKP (b) CK nutarė uždaryti visų tikybų dvasines seminarijas ¹³.

4. SOVIETINĖ KADRŲ POLITIKA. RUSINIMO PRADŽIA

Kuriant „naują gyvenimą¹*, svarbiausias vaidmuo priklausė kadrams (Sovietuose buvo populiarinamas šūkis „Kadrai lemia viską!**). Jau pirmosiomis savaitėmis nauja valdžia atleido iš darbo vadovaujančius „senojo režimo'* darbuotojus: departamentų direktorius, miestų burmistrus, apskričių viršininkus (liepos viduryje iš 260 valsčių viršaičių buvo pakeisti 175).

Po to prasidėjo žemesniųjų grandžių „valymas**. Lapkričio 5 d. LKP CK jpareigojo visus liaudies komisarus per 2 savaites pašalinti iš darbo „buvusius kapitalistus, dvarininkus ir aktyvius smetoninio režimo veikėjus** ^l4.

CK biuras sistemingai kontroliavo, kaip šis nutarimas vykdomas, ir griežtai baudė nepakankamai uolius žinybų vadovus. Antai A. Mickis, kurio vadovaujamas Žemės ūkio liaudies komisariatas buvo „užterštas** „dvarininkais ir buožėmis**, 1941 m. žiemą buvo tatleistas iš pareigų. Į jo vietą paskirtas ortodoksinių pažiūrų bolševikas B. Pušinis pasistengė: per pirmąsias keturias dienas atleido iš darbo 92 Jmmisariato darbuotojus¹⁵.

Į atleistųjų vietą buvo skiriami nauji, kilę iš „liaudies gelmių", dažniausiai mažaraščiai. Sovietų valdžia žinių ir kompetencijos nevertino. Svarbiausia — partiškumas, „revoliucinė pra-eitis“, taip pat „gera** (darbininkiška ar pusiauproletarinė) kilmė. Didžiausios Lietuvoje „Spindulio** spaustuvės direktoriumi tapo raidžių rinkėjas komunistas P. Navakauskas, tekstilės fabriko ,,Pluoštas'* direktore — eilinė audėja A. Svilpienė, „Drobės** vadovu—„seniai prijaučiantis VKP(b)“ (taip įrašyta anketoje) įmonės sargas V. Litvinavičius. 1941 m. pradžioje įmonės partinė organizacija jam išduotoje charakteristikoje įrašė: „tvarkos įmonėje nėra**, tačiau, nepaisant to, LKP CK Kadrų skyriaus išvada buvo tokia: „Silpnas, bet palikti galima** ^l6.

Nors naujo „Gumos" fabriko direktoriaus V. Geršono, nebaigusio pradžios mokyklos, tačiau seno LKP nario, charakteristikoje buvo įrašyta: „Neranda bendros kalbos su darbininkais <...>. Trūksta organizacinių gabumų. Neturi autoriteto <...>. Dažnai skundžiasi darbininkai", jis liko direktoriumi. 1941 m. pradžioje iš 374 Vietinės pramonės liaudies komisariato įmonių net 248 vadovavo buvę darbininkai ^]r.

Nepaisant to, VKP (b) CK Politbiuro narys A. Andrejevas barė LKP vadovus, kad jie nepakankamai kelia „eilinius darbo žmones" į vadovaujančius postus.

Beje, mažamoksliai užimdavo ir kur kas aukštesnius postus. Antai pradinę mokyklą tebaigęs, tačiau už komunistinę veiklą 10 metų kalėjimuose išsėdėjęs V. Banaitis tapo komunalinio ūkio liaudies komisaro pavaduotoju, o tokio pat išsilavinimo partijos narys nuo 1921 m. B. Baranauskas — Lietuvos NKGB antruoju žmogumi. Eilinis darbininkas M. Sumauskas tapo LKT pirmininko pavaduotoju.

Sūkis „Kas buvo nieks, tas taps viskuo!" susuko galvą ne vienam naiviam žmogui. Gavęs iš naujos valdžios aukštą postą, apie kurį anksčiau nebūtų drįsęs ir svajoti, netikėtai iškilęs pareigūnas labai uoliai tarnavo režimui. Tokie buvo daugelis inteligentų: A. Venclova, K. Korsakas, J. Žiugžda, prekybos liaudies komisaras M. Gregorauskas bei kiti.

Į daugelį aukštesnių postų paprastai skirdavo „importinius" kadrus, tiek kitataučius, tiek SSRS lietuvius (dažnai prastai kalbėjusius lietuviškai), turėjusius darbo sovietinėse įstaigose patirtį. Jau 1940 m. antroje pusėje iš „broliškų respublikų" į Lietuvą buvo atsiųsta apie 500 darbuotojų. Matyt, jų neužteko, nes A. Sniečkus ir M. Gedvilas 1941 m. sausio 16 d. kreipėsi į VKP(b) CK sekretorių A. Andrejevą prašydami atsiųsti nuolatiniam darbui į Lietuvą patyrusių kadrų^ls. Vien tik 1941 m. pirmame ketvirtyje buvo atsiųsta per 700, o 1940—1941 m.— apie

1,5 tūkst. darbuotojų. Mažiau kaip per metus laiko Lietuvoje buvo įdiegta „antrųjų asmenų" sistema: viršininkas — lietuvis, o jo pavaduotojas — rusas, dažniausiai turįs lemiamą balsą įstaigoje.

Kaip rodo 8 lentelė, 1941 m. pavasarį beveik visi liaudies komisarai buvo lietuviai, tačiau du trečdaliai jų pavaduotojų — nevietiniai, daugiausia rusai. Vienintelis liaudies komisaras neturėjęs kitataučio pavaduotojo, buvo A. Venclova, tačiau 1941 m. pavasarį ir jis gavo konsultantą iš rytinių respublikų — Artiuchi-ną. Panašus vaizdas buvo ir kitose žinybose. Tarp LKP Centro Komiteto narių 1940 m. vasarą nebuvo nė vieno ruso, o 1941 m. vasarį — jau daugiau kaip trečdalis. Tų pačių metų sausį tarp pirmųjų LKP miestų bei apskričių komitetų sekretorių buvo 77, o tarp antrųjų — tik 8 procentai lietuvių (rusų — 44, baltarusių — 40 ir žydų — 8 procentai) ¹⁹. Beveik visi apskričių bei miestų vykdomųjų komitetų pirmininkai buvo lietuviai, o jų pavaduotojai— rusai, baltarusiai ir kitų tautybių žmonės.

Su atvykusiais „draugais" j įstaigas skverbėsi rusų kalba. Tiesa, Stalino laikais formaliai buvo reikalaujama, kad darbuotojai mokėtų vietos kalbą. Todėl 1941 m. pavasarį LKP CK ir LKT priėmė nutarimą, įpareigojusį atvykusius darbuotojus išmokti lietuviškai. Tačiau šis nutarimas (pakartotas 1945 m.) jokios praktinės reikšmės neturėjo. 1941 m. pavasarį respublikinėse įstaigose pasitarimai, o iš dalies ir dokumentacija, jau buvo vedama rusų kalba.

Tačiau 1940—1941 m. dar nebuvo masinės („neorganizuotos") migracijos iš „broliškų" respublikų. Mat iki karo pradžios išliko siena tarp senųjų ir naujųjų respublikų. Sovietų piliečiams propaganda kalė į galvą, jog „kapitalo pasauly" viešpatauja nedarbas, skurdas, badas (1940 m. arbūzų prikrauti traukiniai

LTSR liaudies komisarai ir jų pavaduotojai

Liaudies komisariatas

Pavaduotojai

Komisaras

Vidaus reikalų Valstybės saugumo

Teisingumo Valstybės kontrolės Finansų Prekybos

Švietimo

Sveikatos apsaugos

Socialinio aprūpinimo

Darbo Žemės ūkio Vietinės pramonės Maisto pramonės Mėsos ir pieno pramonės Tarybinių ūkių Miško pramonės Komunalinio ūkio Plano komisijos

A. Guzevičius P. Gladkovas

P. Pakarklis Z. Tverkus²

B. Morkūnas

M, Gregorauskas

A. Venclova V. Girdzijauskas

S. Brašiškis

M. Junčas-Kučinskas

B. Leonas-Pušinis² F. Terešinas

E. Bilevičius³ J.Laurinaitis V. Vazalinskas J. Glušauskas V. Knyva P. Glovackis

F. KrastinasI. Vradis D. Bykovas, B. Baranauskas

L. Bacila, B. Bodekas

0. Voinik-Letyčevskis

A. Batalovas, J. Paknys A. Plakchinas³, M. Gurovas

J. Žiugžda, L. Gira V. Micelmacheris³,

A. Karandaševas,'

J, Parnarauskas

1. Bobrovas, V. Narvy-daitė

A. Somovas, A. Knyva N. Krasikovas, P. Šklėrius Ch. Alperavičius³ M. Kuznecovas V. Cokanovas I, Zitkovas A. Ponamariovas V. Astaijevas, V. Banaitis A. Petrovas, P. Nosovas

N. Pozdniakovas, K. Preikšas, A. Guzevičius). Buvo pakeista apie 100 Vilniaus gatvių pavadinimų. Gedimino gatvė virto Lenino, J. Basanavičiaus gatvė — Stalino, Vilniaus gatvė — Gorkio gatvėmis, Goštauto ir Žygimanto gatvės buvo sujungtos į vieną ir pavadintos Molotovo vardu.

Kauno audinių fabrikas „Pluoštas" gavo ‘„Proletaro", „Spindulio" spaustuvė — Maksimo Gorkio, A. Soloveičiko malūnas bei lentpjūvė—„Raudonosios aušros", G. Falkovskio avalynės fabrikas—„Raudonosios vėliavos", o Ožinskio lentpjūvė — Rusijos lakūno P. Ckalovo vardą. Vilniaus apskrities Paberžės valsčiaus Zemaitėlių kaimas, neva prašant jo gyventojams, buvo pavadintas S. Kirovo kaimu.

Ypač nepageidautini kaip Lietuvos valstybingumo simboliai pasidarė didžiųjų kunigaikščių vardai. Vytauto Didžiojo vardo neteko Kauno universitetas, Kultūros muziejus, Aleksoto tiltas, <0 Vytauto parkas virto Liaudies parku.

5. SOVIETŲ VALDŽIOS SOCIALINĖ-EKONOMINĖ POLITIKA

Pirmaisiais naujosios valdžios mėnesiais dalis Lietuvos gyventojų, veikiami bolševikų propagandos, tikėjosi ekonominio gyvenimo pagerėjimo. Tačiau sovietinio gyvenimo tikrovė greitai išsklaidė iliuzijas.

Nors 1940 m. vasarą „liaudies" ministrai prisiekinėjo, jog ūkininkai nebūsią verčiami stoti į kolūkius, tačiau jau rudenį pradėjo aiškėti, kad siekiama kaip tik šito. Pirmieji būsimos kolektyvizacijos ženklai buvo sodžių skirstymo į vienkiemius nutraukimas ir vadinamosios grupinės sodybos. Naujakuriai galėjo kurtis tik šalia trobesių to ūkininko, kurio žemė jiems buvo išdalyta. Tokios sodybų grupės turėjo virsti kolūkių brigadų centrais.

Valdžia, norėdama nuskurdinti ūkininkus ir greičiau suva-, ryti juos į kolūkius, didino mokesčius. 1941 m. valstiečiai, valdę per 10 ha žemės ir samdę darbininkų (tokių ūkininkų buvo bemaž 110 tūkst., t. y. trečdalis visų), turėjo mokėti papildomus mokesčius už 1940 metus. 1941 m. gegužės 14 d. AT Prezidiumo įsaku nustatytas žemės ūkio mokestis 10—20 ha ūkiams buvo maždaug 50 procentų, o stambesniems — dvigubai didesnis negu nepriklausomybės metais²¹. Bet tai buvo ne viskas. Balandžio mėnesį LKP (b) CK ir LKT nutarė apdėti valstiečių ūkius didžiulėmis grūdų, bulvių, mėsos, pieno, kiaušinių ir vilnų duoklėmis. Valstybės nustatytos kainos už pristatomus produktus buvo dešimteriopai mažesnės negu turguje. Natūriniai mokesčiai Lietuvos ūkininkams buvo naujiena ir priminė Pirmojo pasaulinio karo metų kaizerinės Vokietijos valdžios rekvizicijas. Pylia-

vas turėjo atiduoti visi valstiečiai, net patys smulkiausi, valdę vos 1 ha žemės, taip pat naujakuriai.

Ką reiškė šios pyliavos, rodo tokie pavyzdžiai. 5 ha ūkininkas Varėnos valsčiuje turėjo pristatyti valstybei 250 kg grūdų, tiek pat bulvių, 50 kg mėsos, 125 1 pieno. 0,5 kg vilnų. O juk mažažemiai, ypač prastose žemėse, iš savo „ūkių¹¹ neįstengė pramisti patys ir eidavo uždarbiauti. 20 ha ūkininkas Marijampolės apskrityje kartu su „buožės“ priedu privalėjo atiduoti

2,7 t grūdų, tiek pat bulvių, per 2 t pieno, 220 kg mėsos, 4,5 kg vilnų.

Stambesniems kaip 25 ha ūkiams buvo uždėta dar papildoma pyliava už 1940 m. derlių. 34 tūkst. tokių ūkininkų iki gegužės 1 d. privalėjo pristatyti 92 tūkst. t grūdų, t.y. vidutiniškai beveik po 3 t kiekvienas ²².

Nustatytos prievolės buvo aiškiai neįvykdomos. Tačiau sovietų valdžia žinojo, ką daro: tai buvo jau kitose respublikose išbandyta priemonė nuskurdinti, įbauginti valstiečius ir suvaryti juos į kolūkius. 1941 m. pavasarį Lietuvos kaimiečiai išgirdo naują grėsmingą žodį — sabotažas. Spaudoje ir per radiją prasidėjo ,.buožių demaskavimo¹¹ kampanija. Esą jie nevykdo prievolių, slepia ir pūdo grūdus, šmeižia sovietų valdžią, kursto „darbo valstiečius¹¹, žodžiu, visaip kenkia ir elgiasi kaip nesutaikomi priešai.

Iki gegužės pabaigos atsiskaitė tik 8 tūkst., t. y. mažiau kaip ketvirtadalis visų papildoma pyliava apdėtų ūkininkų²³. Kitų laukė turto konfiskavimas ir net kalėjimas. Už „piktybinį vengimą¹¹ atlikti prievolę 1,1 tūkst. valstiečių buvo perduoti teismui²⁴. Nemažai jų buvo uždaryta Pravieniškių darbo stovykloje.

Didžiulių prievolių, o dar labiau artėjančios kolektyvizacijos išgąsdinti valstiečiai jau nebegeidė žemės, kurios amžiais troško. 1941 m. pavasarį naujakuriai masiškai pradėjo atsisakyti gautų sklypų. Iki gegužės vidurio 4,5 tūkst. valstiečių grąžino valdžiai 30 tūkst. ha, t. y. beveik 8 procentus visos 1940 m. bežemiams ir mažažemiams išdalytos žemės. Atsisakiusiųjų žemės būtų buvę dar daugiau, jeigu LKT nebūtų uždraudusi apskričių bei valsčių vykdomiesiems komitetams priimti sklypus.

Vykdant „buožijos apribojimo¹¹ politiką, smuko žemės ūkio gamyba. 1941 m. pirmame ketvirtyje pieno iš valstiečių buvo supirkta 22 procentais, o kiaulių — net 45 procentais mažiau negu per tą patį 1940 m. laikotarpį ²⁵.

Miestiečius labai prablaivė kainų šuolis 1940 m. rudenį. Du kartus (spalio 5 ir lapkričio 23 d.) pakėlus prekių kainas, maisto produktai vidutiniškai pabrango 2,1 karto, o pramonės gaminiai — net 2,9 karto²⁶.

Antai kilogramas cukraus „buržuazinės valdžios¹¹ metais kainavo 1 Lt, o 1941 m. pradžioje — 2,8 rb, sviesto kaina pašoko nuo 2—3 Lt už kilogramą iki 10 rb, odinių vyriškų batų — nuo 20 Lt iki 80 rb. Be to, parduotuvių lentynos kasdien vis tuštėjo, nes Lietuvos Įmonių produkcija buvo gabenama į „plačiąją šalį¹¹, daug prekių išpirkdavo karininkai bei jų šeimos. 1941 m. pavasarį parduotuvėse pradėjo stigti maisto produktų, ypač mėsos (negirdėtas Lietuvoje dalykas!). Kai kuriuose miestuose buvo normuojama duona. Neretai darbininkui ar tarnautojui, išstovėjus keletą valandų eilėje ir negavus mėsos ar sviesto parduotuvėje, tekdavo eiti į turgų, kur kainos buvo gerokai didesnės. O darbo užmokestis per pirmąjį sovietmetį padidėjo tik 2 kartus (257 tūkst. darbininkų bei tarnautojų vidutinis nominalus darbo užmokestis 1941 m. gegužės mėnesį buvo 290 rb²⁷). Tiesa, sovietų valdžia 20—30 procentų atpigino butų nuomą ir 10—20 procentų — elektrą, nereikėjo mokėti už gydymą ir mokslą. Tačiau tai negalėjo kompensuoti didžiulio kasdienio vartojimo prekių kainų šuolio. Nuo 1940 m. rudens Lietuvoje dažnai buvo galima išgirsti sakant: „Pinigų gaunam daugiau, o gyvenam blogiau⁴¹. Nepasitenkinimas buvo visuotinis. 1940 m. lapkričio pabaigoje NKVD „informatorius⁴⁴ taip apibūdino Kauno darbininkų nuotaikas: „Jie sako, kad vietoj žadėto darbininkams rojaus prasidėjęs tikras pragaras. Ne tik apsirengti neįmanoma, bet teksią net badauti arba maitintis bulvėmis ir koše <...>. Iš uždarbių padidinimo jie tik juokiasi, sakydami, kad čia esąs tik akių dūmimas⁴¹²⁸.

Sovietų valdžia atėmė iš gyventojų jų santaupas. Jau pirmosiomis savo veiklos dienomis „Liaudies⁴¹ vyriausybė suvaržė ban.kų indėlių išėmimą. Slaptu SSRS vyriausybės nutarimu nuo 1941 m, kovo 25 d. buvo nusavintos bankuose bei taupomosiose kasose laikytos didesnės kaip 1 tūkst. rb gyventojų santaupos. Dėl to apie 10 tūkst. indėlininkų neteko maždaug 38 mln. Lt vertės santaupų²⁹.

1940 m. vasarą sovietų valdžia žadėjo pagerinti buitines miesto gyventojų sąlygas. Tačiau pirmiausia teko aprūpinti butais rusų karininkų šeimas. Iki spalio pradžios Kaune Raudonajai armijai buvo perduota 4 tūkst., Vilniuje—2,6, Šiauliuose — 1,2, Marijampolėje — per I, Tauragėje — 0,9, Telšiuose — 0,6, Raseiniuose — 0,5 tūkst. kambarių.

Nepaisant to, sovietų karininkams dar trūko 10 tūkst. kambarių.

Neturėdama kur apgyvendinti Raudonosios armijos karininkų, Vidaus reikalų ministerija jau 1940 m. rugpjūčio 9 d. įpareigojo burmistrus iškeldinti iš butų ir išsiųsti į kaimus asmenis, kuriems „nėra būtino reikalo¹¹ gyventi miestuose: dvasininkus, prekybininkus, pramonininkus, pensininkus, bedarbius ir kt. Nutarimas buvo pakartotas 1941 m. pavasarį. Taip pat buvo „suglaudinamos⁴¹ „eksproprijuotų elementų⁴¹ ir inteligentų šeimos, atimant iš jų dalį gyvenamųjų patalpų.

6. SOVIETŲ TERORAS. GYVENTOJŲ TRĖMIMAS

Lietuvos Respublikos vadovų bei inteligentijos viršūnės oportunizmas ir net žeminimasis prieš okupantus neapsaugojo tautos nuo smūgių. Jau iš anksto sovietų valdžia buvo numačiusi likviduoti politiškai aktyvią visuomenės dalį, nes gyventojų laikymas nuolatinėje baimėje, represijos, areštai, kankinimai ir trėmimai— sudedamoji bolševikų politikos, stalininio socializmo modelio dalis. Sovietų Rusijos priespauda buvo kur kas sunkesnė negu carinė, nes tik per vienerius metus valdžia suėmė ir įkalino, ištrėmė /ir nužudė daugiau lietuvių negu per visą XIX amžių.

Bene svarbiausias sovietinio režimo ramstis buvo Saugumas, kurio vien vardas kėlė žmonėms baim^. Todėl jau pirmomis naujosios valdžios dienomis šią įstaigą pradėta kurti ir Lietuvoje. Pirmosios enkavedistų grupės į Lietuvą atvyko kartu su V. Dekanozovu. Koks svarbus buvo represinis aparatas, rodo tai, kad pirmuoju sovietinio Saugumo viršininku tapo ne kas kitas, o LKP pirmasis sekretorius A. Sniečkus. Rugsėjo viduryje jam grižus dirbti į CK, Saugumui vadovavo iš Maskvos atsiųstas majoras P. Gladkovas. 1941 m. kovo pradžioje Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Saugumas buvo išskirtas iš Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir tapo atskiru Valstybės saugumo liaudies komisariatu (NKGB).

1941 m. birželį NKVD sistemoje dirbo per 5 tūkst. (milicijoje— 3,. kalėjimuose—1, pasienio milicijoje — 0,6 tūkst.), o NKGB — beveik 700 darbuotojų³⁰.

Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė: Saugumas kiekvienoje įmonėje, įstaigoje, mokykloje, kiekviename žmonių kolektyve turėjo savo ,,ausis“ ir „akis⁴⁴—agentus informatorius. 1941 m. kovo mėnesį vien Alytaus apskrityje jų buvo 637³¹. Lietuvoje tada buvo 23 apskritys. O kur dar didesnieji miestai, kuriuose NKGB turėjo ypač daug informatorių.

NKGB, ta sovietų okupacinio režimo citadelė, buvo labiausiai rusiška įstaiga. 1941 m. pavasarį iš 12 komisariato skyrių viršininkų ir jų pavaduotojų tik 1 buvo lietuvis (A. Gailevičius). Daugelio apskričių skyriams vadovavo vietiniai komunistai, tačiau jų pavaduotojai visi iki vieno buvo atsiųsti iš Maskvos. 1941 m. sausį, kai Saugumas dar priklausė NKVD, šio komisariato Vilniaus miesto valdyboje iš 74 darbuotojų komunistų 57 buvo rusai, 7 ukrainiečiai, 5 žydai, 3 kitų tautybių ir tik 2 lietuviai ³².

Sovietų sistemai būdinga skirstyti žmones į 2 polius: „liaudį¹⁴ (jos sinonimas „darbo žmonės⁴⁴) ir „liaudies priešus⁴⁴ (sinonimas „antisovietiniai elementai⁴⁴). Vienintelė liaudies nuomonės bei valios reiškėją buvo komunistų partija. „Liaudies priešai⁴⁴— ne tik „buržujai⁴⁴, „išnaudotojai⁴⁴, nepriklausomos Lietuvos pareigūnai, „fašistinių¹¹ ir „buržuazinių¹¹ partijų bei organizacijų nariai, bet ir visi tie, kurie nepritarė komunistų partijai, okupacinei valdžiai. Tai savotiškas baubas, vėzdas, kybojęs virš kiekvieno sovietų piliečio galvos. Vienas neatsargus žingsnis, žodis, ir bet kuris asmuo, net užimąs labai aukštą postą, galėjo būti paskelbtas „liaudies priešu¹¹. Visuomenė buvo laikoma nuolatinės baimės atmosferoje, paraližavusioje žmonių ryžtą priešintis, pavertusiose juos „sraigteliais¹¹ ir padėjusioje išsilaikyti režimui.

Lapkričio 28 d. vidaus reikalų liaudies komisaras A. Guzevi-čius, vykdydamas „Centro¹¹ direktyvą, pasirašė įsakymą Nr. 0054, kuriuo liepė suregistruoti visą „antisovietinį ir socialiai svetimą elementą¹¹: nuo tautininkų, jaunalietuvių, krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų partijų narių, Saulių sąjungos bei studentų korporacijų aktyvistų, aukštesniųjų Lietuvos Respublikos tarnautojų iki esperantininkų bei filatelistų (sovietams kėlė įtarimą kiekvienas žmogus, turėjęs ryšių su užsieniu), iš viso 63 kategorijų asmenis ³³. 1941 m. gegužės 26 d. P. Gladkovas pranešė A. Sniečkui, jog peržiūrėjus tik nedidelę „buržuazinės¹¹ Lietuvos įstaigų bei politinių-visuomeninių organizacijų archyvų dalį jau išaiškinta 28,6 tūkst. „antisovietinio ir nusikalstamo elemento¹¹

Žinoma, tai buvo tiktai didelio darbo pradžia.

Pirmieji masiniai areštai Lietuvoje buvo įvykdyti 1940 m. liepos 12-osios naktį ir nuo tada tapo „naujojo gyvenimo¹¹ kasdienybe. „Su kiekvienu pasirodančiu mūsų gatvėje automobiliu, ypač naktį, aš, ir dar jautriau mano žmona, laukėm atvykstančių enkavedistų manęs suimti. Vakarais, eidamas gulti, pasidėdavau prie lovos kareiviškus batus, šiltus drabužius ir kitus reikalingiausius daiktus kelionei į kalėjimą. Ir taip kiekvieną dieną ir naktį¹¹,— šie gen. S. Raštikio išgyvenimai -būdingi daugeliui lietuvių. Areštų ypač pagausėjo rudenį. Rugsėjo 11 d. vienuolikoje LTSR kalėjimų, NKVD žiniomis, sėdėjo 4,1, o spalio 20 d.—

4,6 tūkst. kalinių ³⁵.

Vilniaus kalėjime 1941 m. pradžioje buvo 1 tūkst., o po 4 mėnesių (V.l d.) —1,5 tūkst. kalinių, t. y. 1,5 karto daugiau³⁶.

Karo išvakarėse į respublikos kalėjimus buvo uždaryta 12 tūkst. kalinių (Kaune — 3700, Vilniuje — 3200, Šiauliuose — 800, Marijampolėje — 750, Pravieniškėse — 500 ir 1.1.) ³⁷, be tų, kurie jau buvo išvežti iš Lietuvos. Maždaug 85 procentai visų kalinių buvo kaltinami RSFSR baudžiamojo kodekso 58-uoju straipsniu: kontrrevoliucine ir antisovietine veikla. Juos mušdavo, daugelį kankindavo.

Bolševikų teroro sistemoje ypatingą vietą užėmė šeimų trėmimas, „Už Uralo, žemės galo¹¹ Lietuvos žmones caro valdžia vežė dar XIX a., tačiau tada trėmimai nebuvo masiniai ir tokie žiaurūs (moterų ir vaikų neatskirdavo nuo vyrų).

Sovietų trėmimų pradžia laikytina 1940 m. liepos 16 d., kai J. Paleckis pasirašė M. Gedvilo pakištą raštą: „Valstybės saugumo sumetimais manau, kad buvusį Lietuvos Respublikos minis-terj pirmininką A. Merkį ir užsienio reikalų ministerį J. Urbšį kartu su jų šeimomis reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos kaipo pavojingus Lietuvos valstybei ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti Spalio 8 d. LKP Centro Komitetas kreipėsi į VKP(b) Centro Komitetą, siūlydamas ištremti iš Lietuvos baudžiavinin-kinės kilmės dvarininkų šeimas⁴⁸ (tokių buvo apie 500). Nuo rudens Saugumas pradėjo rengti numatytų išvežti šeimų sąrašus. 1941 m. gegužės 23 d. P. Gladkovas, vykdydamas SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro V. Merkulovo direktyvą, pasirašė įsakymą sudaryti žmonių trėmimo operacijai vadovauti centrinį štabą, į kurį įėjo 7 aukšti NKGB pareigūnai (Bykovas, Cholevas, Bakulinas, Medvedevas, Popovas, Gerasimovičius, Ivanovas) ^S9.

Trėmimo operacijai parengti ir vadovauti vietose iš NKGB bei NKVD darbuotojų buvo sudaryti apskričių štabai.

1941 m. birželio 14-ąją — per pirmąsias Lietuvos „išvadavimo¹¹ metines prasidėjo masiniai žmonių trėmimai. Oficialiai paties Saugumo duomenimis, tada buvo išvežta 7,4 tūkst. šeimų, iš viso 16,2 tūkst. asmenų ⁴⁰.

Tačiau L, Kerulio 1981 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose išleistame „Išvežtųjų lietuvių sąraše¹¹ (sudarytame daugiausia pagal Lietuvos Raudonojo kryžiaus vokiečių okupacijos metais surinktą medžiagą) įrašytos 19,3 tūkst. tremtinių pavardės. Sis sąrašas, matyt, nėra galutinis. Be to, jame tik lietuviškos pavardės. O juk trėmė ir kitų tautybių Lietuvos žmones. Jeruzalės ■universiteto istorijos prof. D. Levino duomenimis, buvo išvežta apie-7 . tūkst., t. y. 3 procentai visų Lietuvos žydų⁴¹. Pagal 1941 m. pabaigoje lietuvių periodinėje spaudoje pateiktus duomenis, iš Vilniaus buvo ištremta 5 tūkst. lenkų⁴². Todėl visi autoriai, tyrinėję 1941 m. tremtį, mano, jog iš Lietuvos išvežė ne mažiau kaip 30 tūkst. žmonių. Beje, A. Sniečkus 1941 m. rudenį VKP (b) Centro Komitetui pateiktoje ataskaitoje rašė, jog kilus karui „kontrrevoliucinių elementų" vežimas nebuvo baigtas ⁴³.

Birželio tremtis neaplenkė nė vieno Lietuvos visuomenės sluoksnio. Tačiau labiausiai nukentėjo inteligentija. Buvo išvežti įžymūs Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai: buvęs prą-zidentas A. Stulginskis, seimo pirmininkas K. Šakenis, Nepriklausomybės akto signataras S. Šilingas, buvę ministrai J. Masiliūnas, J. Tonkūnas, Eltos direktorius V. Gustainis, profesoriai P. Dovydaitis, I. Tamošaitis, rašytojai V. Bičiūnas, A. Gricius ir kt. Tarp tremtinių buvo 1 tūkst., t. y. beveik 10 proc. visų Lietuvos mokytojų.

Žmonių trėmimas darė labai slogų įspūdi. Kaimiečiams, retai peržengusiems savo parapijos slenkstį, atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Birželio 15-ąją, sekmadienį, bažnyčiose sukniubę žmonės verkė, tarytum atėjus paskutiniojo teismo dienai. Birželio dienos atvėrė akis net tiems, kurie dar turėjo ,,naujo gyvenimo" iliuzijų, o kitus padarė antikomunistais visam gyvenimui. A. Terleckas, kurio šeima 1940 m. vasarą gana palankiai sutiko Raudonąją armiją, prisimena: ,,1941 m. įvyko lūžis mano gyvenime. Birželio 14-ąją suėmė ir išvežė į Sibirą motinos brolio šeimą <...>. Kitas dėdė buvo išvežtas 1946 m. <„.> Nuo tada pajutau neapykantą komunizmui ir nekeičiau pažiūrų" ⁴⁴. Kanados lietuvių veikėjas kun. F. Jucevičius rašo: „<...> turime pripažinti, kad mes aiškiai supratome, kas yra raudonieji rusai, tik išvežimų metu, o galutinai praregėjome prie Pravieniškių, Rainių miškelio ir Červenės. Sakoma, kad tik mirties akivaizdoje žmonės susidaro teisingą vaizdą apie žmones, įvykius ir daiktus. Atrodo, kad tai galioja ir tautoms"⁴⁵.

7. ANTISOVIETINĖ LIETUVIŲ KOVA

Tauta, sutrikdyta ir suklaidinta savo ministrų, generolų ir intelektualų, atsipeikėjo ir suvokusi, kas atsitiko, jau rudenį pradėjo priešintis okupantams. Rezistencija plėtėsi atsiskleidžiant bolševizmo esmei, susiduriant su sovietinio gyvenimo tikrove, sklaidantis iliuzijoms, kurios 1940 m. vasarą buvo apėmusios dalį visuomenės. Religinius ir tautinius žmonių jausmus žadino lapkričio 27 d. pradėtos transliuoti lietuviškos Vatikano radijo laidos. Pasipriešinimas reiškėsi įvairiai. Tai ir antisovietinių lapelių platinimas, ir rugpjūčio 14-ąją iš tūkstančių mokytojų, susirinkusių Kauno Sporto halėje, krūtinių išsiveržęs tautos himnas, taip pat Lietuvos karių kapų puošimas Vėlinių vakarą, visuotinis Kalėdų šventimas, rinkimų į SSRS Aukščiausiąją Tarybą 1941 m. sausio 12 d. dalinis boikotas, Vasario 16-osios minėjimas.

1941 m. žiemą nuotaikos Lietuvoje jau buvo visai kitos negu prieš pusmetį. „Nėra siūlų, nėra medžiagų, viskas velniškai pabrango!"— rėkte rėkė valstiečiai. „Seimas žadėjo viską pagerinti, bankų skolas panaikinti, o dabar viskas atvirkščiai ir labai pasunkėjo. Iš Kauno atsiųstiems agitatoriams nekaip sekėsi, nes kalbėti trukdė ir kumštimis grasino",— rašė sausio pabaigoje AT 'deputatas P. Eidukaitis savo ataskaitoje apie politinę padėtį Užnemunėje^4б. O LKP Alytaus apskrities komiteto sekretorius pranešė A. Sniečkui: apskrityje veikia sovietų valdžios priešai, platinamos kontrrevoliucinės proklamacijos. Miroslavo valsčiaus Parėčėnų kaime provokaciniai elementai susirinkimo metu ėmė giedoti Lietuvos himną. Tas pats buvo Seirijų valsčiaus Metelių kaime. Susirinkimą teko nutraukti, nes norėjusį kalbėti apskrities komjaunimo sekretorių apmėtė bulvėmis. Skirstantis iš su

sirinkimo, apskrities ir valsčiaus pareigūnams iš paskos skriejo akmenys ⁴⁷.

Vasario mėnesį mokesčių reikalu pradėjus surašinėti žemę, kaimuose pasklido kalbos, jog ūkininkai būsią varomi į „kolchozus". Vasario 28 d. prie Simno valsčiaus (Alytaus apskr.) vykdomojo komiteto susirinko apie 100 valstiečių ir reikalavo leisti jiems išbraukti savo pavardes surašymo blankuose. Nepaisant pirmininko aiškinimų, jog nieko blogo nebūsią, jie „triukšmavo ir šaukė <...>ir vis reikalavo grąžinti blankus. Po kelių dienų vėl buvo susirinkę 80 žmonių",— pranešė A. Guzevičiui NKVD Alytaus apskrities skyriaus vadovai⁴⁸.

Labai sustiprėjo inteligentijos, ypač moksleivių ir studentų, patriotinės nuotaikos. Antai LKP Centro Komitetui buvo pranešta, kad sausio 11 d. Ukmergėje SSRS AT rinkimų mitinge, kuriame dalyvavo 600 žmonių, daugiausia moksleivių, mokytojų seminarijos dėstytojas Cižiūnas pareiškė/jog „Lietuvoje viešpatauja rusai, lietuvių kalba išstumiama, lietuvių nepasitenkinimas rusų priespauda didėja <...>“. Susjrinkusieji jo kalbą sutiko ovacijomis ^4Э.

Svarbus vaidmuo tautos laisvės byloje teko Lietuvos diplomatams. 1940 m. liepos 21—23 d. Lietuvos Respublikos pasiuntiniai Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vatikane, Šveicarijoje, Švedijoje, JAV ir Argentinoje įteikė tų šalių vyriausybėms notas (Vokietijos užsienio reikalų ministerija notos nepriėmė), kuriose demaskavo Kremliaus klastą ir prašė nepripažinti ¹ „Liaudies" seimo nutarimų, naikinančių Lietuvos valstybingumą. Lietuvos diplomatų veiklai užsienyje vadovavo pasiuntinys Italijoje S. Lozoraitis, birželio 2 d. prezidento A. Smetonos paskirtas diplomatijos šefu, „jeigu Lietuvą ištiktų katastrofa".

Neliko nuošalyje ir užsienio lietuviai. Rugpjūčio 10 d. svarbiausios JAV lietuvių organizacijos susijungė į Lietuvai gelbėti tarybą, vėliau pasivadinusią Amerikos lietuvių taryba (ALT) ir organizavusią JAV vyriausybės bei visuomenės opiniją prieš Lietuvos okupaciją. Kitų kraštų lietuviai taip pat steigė Lietuvos valstybingumui atkurti komitetus bei tarybas.

Lietuvos vadavimo štabą užsienyje įsteigė Lietuvos Respublikos pasiuntinys Berlyne K. Škirpa. Pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, nepriklausomybės kovų dalyvis, karštas savo tėvynės patriotas Kazys Škirpa buvo A. Smetonos, A. Merkio, S. Raštikio bei kitų 4-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos politikų. besiorientavusių tik į Vakarų valstybes ir užmiršusių pačią lietuvių tautą, priešingybė. Jis — ryžtingas ir veiklus žmogus. Sovietmečio istorikų K. Škirpai iškelti kaltinimai, esą jis buvęs germanofilas ir net hitlerininkų talkininkas, yra nepagrįsti ir šmeižikiški. K. Škirpa manė, jog Lietuvos ateitį turi kurti pati tauta (1939 m. rudenį — atsiimti lenkų okupuotą Vilnių, 1941 m. birželį — sukilti ir atkurti nepriklausomybę). 1941 m. birželio 23 d. išlydėdamas iš Berlyno grupę į Lietuvą vykstančių lietuvių, K. Škirpa kalbėjo, jog pasiekus Lietuvą „svarbiausias jūsų tikslas — aiškinti ir veikti taip, kad patys lietuviai kuo skubiausiai imtų į savo rankas valstybės atstatymą ir vadovavimą. Žinokit, kad niekas svetimas mums nepadės atgauti laisvę. Nepadės anglai, nepadės ir <...> vokiečiai. Pastarieji mums kliudys. Bet mes turime siekti savo laisvės, nežiūrėdami jokių kliūčių. Taip daro kiekviena sąmoninga tauta. Tiktai taip iškovojama laisvė ir sukuriama valstybių nepriklausomybė" ⁵⁰. K. Škirpa tikėjo, kad vienintelė reali jėga, galėjusi tuomet išgelbėti Lietuvą iš sovietų priespaudos, išlaikant ribotą savarankiškumą, yra Berlynas. Tai buvo didžiausia jo klaida — Vokietijos geranoriškumo Lietuvai pervertinimas. Tačiau 1941 m. vasarą, įsitikinęs, kad Berlynas nesirengia atkurti Lietuvos valstybingumo, jis nenuėjo tarnauti naciams, nepasidarė jų bendrininku.

1940 m. lapkričio 17 d. vakarą susirinkę j K. Škirpos butą Berlyne 28 lietuviai, daugiausia pabėgėliai iš okupuotos Lietuvos, politikai, intelektualai, karininkai, kunigai, įsteigė Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), kurio tikslas — atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Išrinktas LAF-o vadu, K. Škirpa savo padėjėjais, pasirinko liberalus E. Galvanauską bei R. Skipitį, voldemarinin-ką K. Brunių, tautininką A. Valiukėną, jaunųjų katalikų atstovą filosofą A. Maceiną ir liaudininką K. Zaikauską. LAF-o nariu galėjo būti kiekvienas ryžtingas ir veiklus lietuvis, nutraukęs ryšius su savo buvusiąja partija.

LAF-ą gana taikliai apibūdino vienas iš jo steigėjų publicistas Bronys Raila: „Lietuvių aktyvistų frontas buvo kariškai politinė organizacija, jungusi didelę dalį aktyvesnių polėkių lietuvių <...>, pradedant voldemarininkais ir baigiant socialdemokratais, einant per tautininkus, krikščionis demokratus, liaudininkus ir. žinoma, daugumą nepartinių lietuvių patriotų. Pagrindinis LAF-o tikslas <...> buvo planingas ruošimas ir aktyvi pastanga atkovoti Lietuvos nepriklausomybę, pasinaudojant artėjančio vo-kiečių-sovietų karo proga <...>. LAF-o epizodas mūsų laisvės kovų istorijoje tebėra vienas iš kontraversiškiausių <...>, tačiau tai vienintelis pastarųjų metų Lietuvos išsilaisvinimo sąjūdis, kuris ne tik apie tai kalbėjo ir skelbė, bet ir šį tą padarė" ⁵¹.

Būdamas nealbejotinai patriotinis sąjūdis, LAF-as, deja, turėjo ir šešėlių. Kai kurių jo padalinių, ypač berlyniškio Centro, voldemarininkų, veikloje netrūko antisemitizmo. Ne viename Lietuvoje platintame LAF-o atsišaukime žydai tapatinami su komunistais ir skelbiami kone svarbiausiais nepriklausomybės netekties bei krašto sovietizacijos kaltininkais. 1941 m. pavasari LAF-o štabo Berlyne parengtuose „Nurodymuose Lietuvai išlaisvinti" rašoma, kad išvejant iš Lietuvos Raudonąją armiją „labai svarbu ta pačia proga atsikratyti žydų. Todėl reikia sudaryti jiems šalyje tokią slogią aplinką, kad nė vienas žydas nedrįstų net ir pagalvoti, jog naujojoje Lietuvoje jis gali turėti bent minimalias teises ir apskritai pragyvenimo galimybes. Tikslas— priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos kartu su raudonaisiais ir rusais. Kuo daugiau jų iš Lietuvos pasišalins, tuo lengviau bus po to užbaigti išsivadavimą iš žydų. Savo laiku Vytauto Didžiojo suteiktas žydams svetingumas Lietuvoje naikinamas visiems laikams".⁵²

Patriotiniai būreliai okupuotoje Lietuvoje stichiškai kūrėsi jau nuo rudens, dar nepradėjus veikti LAF-o štabui Berlyne. Viena pirmųjų antisovietinių pogrindžio organizacijų buvo rugsėjo mėnesį Kaune įkurta Laisvosios Lietuvos sąjunga (spalio mėnesį ji buvo NKVD susekta), išleidusi tris „Laisvosios Lietuvos" laikraščio numerius. 1940 m. pabaigoje—1941 m. pradžioje pogrindžio organizacijos susikūrė visoje Lietuvoje: įstaigose ir įmonėse, kaimuose ir miesteliuose, o ypač mokyklose. Karo išvakarėse jos turėjo apie 36 tūkst. narių. Masiškiausiai ir aktyviausiai pogrindžio veiktoje dalyvavo moksleiviai, studentai, apskritai jaunimas, taip pat šauliai, tarnautojai, darbininkai. 1941 m. žiemą Vilniuje susikūręs karinis-politinis, o Kaune — organizacinis LAF-o Lietuvoje štabai ėmėsi telkti pogrindžio jėgas. 1941 m. birželį NKGB suėmus daugumą Vilniaus štabo narių, visą vadovavimą pogrindžiui perėmė Kauno štabas, galutinai parengęs sukilimo planą.

Artimiausias LAF-o uždavinys'buvo suvienyti patriotines jėgas ir apsaugoti jas nuo areštų iki sukilimo. Tai lėmė ir pogrindžio veiklos metodus: buvo leidžiami laikraštėliai, keliamos lietuviškos vėliavos, viešose vietose rašomi patriotiniai bei antiso-vietiniai šūkiai („Tegyvuoja «Nepriklausoma Lietuva!", „Tegyvuoja Vytis!", „Salin Staliną!"). Bažnyčiose buvo giedama „Marija, Marija". Si giesmė, uždraudus V. Kudirkos „Tautinę giesmę", tapo neoficialiu Lietuvos himnu. 1941 m. sausį Maskvai rašytame pranešime A. Guzevičius kaip svarbiausią pogrindžio veiklos metodą pagrįstai nurodė „kontrevoliucinės propagandos lapelių ir anoniminių rašinių platinimą. Tais lapeliais kurstoma nuversti sovietų valdžią, boikotuoti rinkimus į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą, platinami pikti šmeižtai apie partijos ir vyriausybės vadovus, taip pat skleidžiami provokaciniai gandai apie artėjantį Sovietų Sąjungos karą su Vokietija <...>. Kontrrevoliucinės propagandos lapeliai buvo masiškai platinami visose apskrityse" ⁵³.

Karo išvakarėse pogrindžio veikla kai kur peraugo į partizaninę kovą. Besislapstantys nuo suėmimų vyrai pradėjo burtis miškuose ir ginkluotis. Pirmuosius partizanų būrius papildė pabėgę tremiamų šeimų nariai. Birželio 19 d. partijos Utenos apskrities komiteto sekretorius pranešė A. Sniečkui, kad iškeldinant iš respublikos „priešiškus elementus" pabėgo 47 šeimų galvos— policijos darbuotojai, šauliai, tautininkai. Visi ginkluoti pistoletais, kiti net šautuvais. Jie suorganizavo 4 „bandas¹¹, ktb rios terorizuoja sovietinį aktyvą. LKP (b) Utenos komitetas prašė leisti apginlduoti aktyvistus⁵⁴. LTSR valstybės saugumo liaudies komisaras P. Gladkovas raportavo Maskvai, jog Marijampolės, Prienų, Utenos, Radviliškio, Šiaulių apskrityse veikia partizanų būriai. Kamajų šile (Rokiškio apskr.) veikusiame Nemunio-Matuliausko būryje buvo 47 vyrai, ginkluoti kulkosvaidžiais bei kitokiais ginklais.

Esant Lietuvoje tokiai padėčiai, atėjo birželio 22-oji.

NUORODOS

¹ Sienos aprašymą žr.: Tarybų Lietuva.— 1940,—Lapkričio 15.

² LVVOA.— F. 3377.— Ap. 58,—B. 591.— L. 45 (Ministrų Tarybos posėdžių protokolai).

³ Darbo Lietuva.— 1940.—Rugsėjo 8.

⁴ Полпреды сообщают... — С. 462—463. ,

⁵ Ten pat.— P. 505.

⁶ Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos.—T. 2.— V., 1990.— P. 106—107.

⁷ Išsamiau apie nacionalizaciją žr.: Lietuvos TSR istorija.— T. 4.— V., 1975. — P. 23—31.

⁸ Truska L. Visuomenės klasinės sudėties pakitimas Lietuvoje socializmo statybos metais (1940—1941 m.) // Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai.— Serija A.—T. 2 (19).— 1965.

⁹ Išsamiau apie sovietinę žemės reformą žr.: Gregorauskas M. Tarybų Lietuvos žemės ūkis.— V., 1960.— P. 74—80.

¹⁰ Išsamiau: Terleckas V. Pinigai Lietuvoje 1915—1944.— V., 1992.— P. 175—187.

^I! LVVOA.— F. 1771,—Ap. 1.— B. 1 (Biuro posėdžio protokolas).

¹² Ten pat.— Ap. 2.— B. 120.— L. 10—11 (Biuro posėdžio protokolas).

¹³ Ten pat.— B. 117.— L. 12 (Biuro posėdžio protokolas).

^u Ten pat.—Ap. 1,—B. 23,—L. 2—3.

¹⁵ Garliauskas A. Inteligentijai 1940—1941 metais.—V., 1991.— P. 19.

^,s LVVOA.—F. 1771.—Ap. 1,— B. 328.—L. 79—88.

¹⁷ Butliutė-Rameiienė A. Lietuvos komunistų partijos kova už Tarybų valdžios įtvirtinimą respublikoje (1940—1941 m.).— V., 1958.— P. 88.

¹⁸ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 2,—B. 45,—L. 1.

¹⁹ Ten pat.— B. 457 (LKP CK Kadrų skyriaus duomenys).

²⁰ Ten pat.— B. 117.— L. 12 (Biuro posėdžio protokolas).

²¹ Truska L.— fAin. str.

²² Tarybų Lietuva,— 1941.— Balandžio 16—19.

²³ Lietuvių archyvas.— T. 1.— P. 2S3.

^S4_ Ten pat.

²⁵ J laisvę.— 1941.— Liepos 25.

²⁶ Ginaitė S, Tarybų Lietuvos gyventojų pajamos.— V., 1970.— P. 72—75.

²⁷ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 2.— B. 162.— L, 18 (Respublikinės taupomųjų kasų ir kredito valdybos duomenys).

²⁸ CVLA.— F. R-756 —Ap. 6,—B. 45.—L. 119—121.

²⁹ Lietuvių archyvas.— T. 1.— P. 271.

³⁰ LVVOA.—F. 1771—Ap. 5.—B. 102.—L. 191 (A. Guzevičiaus 1942 m. LKP CK Kadrų skyriaus pateikti duomenys).

³¹ CVLA.— F. R-756.— Ap. 6.— B. 648.— L. 2 (NKGB Alytaus apskrities skyriaus duomenys).

³² LVVOA.—F. 1737,7,—Ap. 1.—B. 1,—L. 89 (NKVD Vilniaus miesto valdybos duomenys).

³³ Lietuvių archyvas.— T. 1.— P. 19—21.

³⁴ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 4,-B. 225,—L. 2—3.

³⁵ CVLA.—F. R-756—Ap. 6.—B. 72 — L. 1—9.

³⁶ Ten pat—L. 2)6—30, 124.

³⁷ Lietuvių enciklopedija.— T. 7.—P. 266.

³⁸ LVVOA.— F. 1771.— Ap. L—B. 10.— L. 3 (Biuro posėdžio protokolas).

³⁹ P. Gladkovo įsakymas buvo paskelbtas 1943 m. sausio 16 d. „Ateityje".

⁴⁰ Kašauskienė V. Skausmingi istorijos puslapiai // Tiesa.—1988.— Gegužės 21.

⁴¹ Levinas D. Lietuvos žydų areštai ir trėmimai 1940—1941 metais // Pergalė.— 1990.— Nr. 1.

⁴² I laisvę.— 1941.— Gruodžio 6.

⁴³ LVVOA.— F. 1771—Ap. 5—B. 48—L. 2.

⁴⁴ Politika— 1990—Nr. 9—P- 19.

⁴⁵ Jucevičius F. Tauta tikrovės ir mito žaisme.— 1970.— P. 99.

⁴⁶ Lietuvių archyvas.— T. 3.— P. 129.

⁴⁷ LVVOA—F. 1771—Ap. 2—B. 179—L. 2—3.

⁴⁸ CVLA—F. R-756—Ap. 6—B. 485—L. 14.

⁴⁹ LVVOA—F. 1771 —Ap. 2—B. 154—L. 92.

⁵⁰ Škirpa K■ Sukilimas..—P. 561.

-^! Raila B, Dialogas su lietuviais.— Bostonas, 1970—P. 61—62.

⁵² LVVOA—F. 3377—Ap. 58—B. 805—L. 3—21.

⁵³ Škirpa K. Min. veik.— P. 128.

⁵⁴ LVVOA—F. 1771 —Ap. 2— B. 157—L. 17.

4

7. Lietuva 1038—1953 metais.

IV SKYRIUS