Liudas.Truska.-.Lietuva.1938.-.1953.metais.1995.LT

1. ANTĮ SOVIETINIS BIRŽELIO SUKILIMAS

Ankstų birželio 22-osios rytą pradėjusi puolimą, vokiečių kariuomenė sutiko silpną Raudonosios armijos pasipriešinimą. Jau pirmąją karo dieną vokiečiai užėmė Palangą, Jurbarką, Tauragę ir vietomis pasiekė Dubysą, o šarvuotos ęli^vi^zij^os> puolusios Užnemunėje, vakare jau buvo Alytuje ir Merkinėje. Antrąją karo dieną vokiečių daliniai, puolę pajūriu, pasiekė Latvijos sieną, o pietuose — Vilniaus apylinkes. Prasčiau vokiečiams sekėsi centriniame fronto ruože, kur prie Raseinių Raudonosios armijos tankai pradėjo kontrpuolimą. Birželio 24 d. vokiečiai išstūmė raudonarmiečius iš Žemaitijos, užėmė Kėdainius, Ukmergę ir Vilnių. Ketvirtąją karo dieną vokiečių kariuomenė įžengė į Kauną, 26 d. užėmė Šiaulius, 27 d.— Panevėžį. Birželio 28-oįi — paskutinioji karo veiksmų Lietuvoje diena. Fronto linija nutolo į Baltarusiją ir Latviją L

Lietuvos žmonėms karas visada buvo didžiausia nelaimė. Todėl kiekvieną sekmadienį bažnyčiose jie melsdavo Dievą giedodami „Nuo karo, bado, ugnies ir maro gelbėk mus, Viešpatie". Tačiau metus laiko kentę bolševikų terorą, ypač po baisiųjų birželio tremties dienų, tie 'patys žmonės prašė Dievo, kad greičiau prasidėtų karas, nes tikėjosi būsią išgelbėti.

Ir dar vienas paradoksas: nuo karų su kryžiuočiais laikų lietuviai nemėgo vokiečių. Liaudies pasakose velnias dažnai turi vokietuko pavidalą. Senesni žmonės dar nebuvo užmiršę sunkių kaizerinės okupacijos metų, o jaunesni — neseniai atplėštos Klaipėdos. Tačiau 1941 m. vasarą lietuviai sutiko vokiečius su džiaugsmo ašaromis ir gėlėmis. K- Skebėra savo atsiminimų knygoje rašo: „1941 m. bolševikinę-maskoliškąją okupaciją pakeitė kita—vokiška nacionalsocialistinė. Prekė toji pati, tik maišas kitoks... Bet reikia būti teisingam— 1941 m. birželio 22 dieną ir kelias savaites po to Lietuva džiūgavo ir buvo laiminga" ².

Tomis dienomis vokiečių ginklas ne vienam grąžino gyvenimą, prarastą viltį, namus ir šeimas. Iš miškų išėjo nuo suėmimų ir ištrėmimo slapstęsi žmonės. Iš kalėjimų grįžo kaliniai. Dar ruseno viltis, jog sparčiai į Rytus riedantis frontas pavysiąs tremtinių ešalonus. Ūkininkai džiaugėsi, kad negresia rekvizicijos ir „kolchozai". Vėl suskambėjo ilgai negirdėtas Tautos himnas, kraštas skendėjo trispalvėse.

Prasidėjus karui, lietuvių tauta tikėjosi atkurti nepriklausomybę. Jau pirmąją karo dieną Vokietijos pasienyje pradėjo veikti partizanai. LAF-o Kauno štabas (L. Prapuolenis, inž. A. Darnusis, .pik. J. Vėbra, J. Valiulis ir kt.) buvo nutaręs pradėti sukilimą birželio 23 d., tačiau jis prasidėjo anksčiau. Vėlų birželio

22-osios vakarą aktyvistai užėmė centrinio pašto rūmus, centrinę telefono-telegrafo stotį ir susprogdino Raudonosios armijos telefono centrinę aparatinę Vilijampolėje. Ryšių perėmimas — viena svarbiausių sukilimo sėkmės Kaune priežasčių.

Pirmadienį, birželio 23-ąją, pusę dešimtos ryto centrinio LAF-o štabo Berlyne įgaliotinis Lietuvoje Leonas Prapuolenis per Kauno radiją paskelbė valstybės atkūrimo aktą: „Susidariusi laikinoji vėl atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę <...>. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindu". Po to buvo paskelbta Laikinosios vyriausybės sudėtis ir eterio bangomis per Lietuvą nuskriejo metus laiko negirdėto Tautos himno garsai. Kauno radijo laidas (pranešimas buvo kartojamas užsienio kalbomis) priėmė ir išplatino Helsinkio bei Stokholmo radijo stotys. Viso pasaulio spauda rašė apie lietuvių sukilimą prieš sovietus.

Paskelbus nepriklausomybę, miestas pradėjo puoštis trispalvėmis. Sukilę kauniečiai užpuldinėjo pavienius besitraukiančius raudonarmiečius ir atiminėjo iš jų ginklus. Užėmus Raudonosios armijos sandėlius Šančiuose, Į sukilėlių rankas pateko tūkstančiai automatinių šautuvų, pistoletų, net kulkosvaidžių. Ginklų netrūko, norinčių apsiginkluoti taip pat. Ltn. M. Vytėnas, vadovavęs sukilėliams Šančiuose, taip apibūdino socialinę-jų sudėti: „Darbininkai buvo pati entuziastingiausia, pati kovingiausia sukilėlių grupė Antrą labai sąmoningą ir kovingą grupę

sudarė studentai ir moksleiviai. Trečią grupę sudarė kariai, tarnautojai ir kiti sąmoningi lietuviai"³. Birželio 23 d. didžiausios kautynės vyko Šančiuose, kur partizanai iš „Metalo", „Tilkos" bei kitų fabrikų apšaudė Juozapavičiaus prospektu besitraukiančią sovietų kariuomenę ir neleido raudonarmiečiams persikelti per Nemuną į miestą iš Aukštosios Panemunės. Policininko Juozo Savulionio gyvybės kaina pavyko užimti Vilijampolės tiltą per Neri. Tačiau sargybos, apšaudomos partizanų, pasiskubino išsprogdinti Nemuno tiltus kartu su besitraukiančia per juos kariuomene.

Birželio 23-osios vakarą visą laikinąją sostinę jau buvo užėmę sukilėliai. „Naktis iš birželio 23 į 24-ąją buvo LAF-o triumfo naktis. Kauną valdėme visą: Žaliakalnis, Šančiai, Vilijampolė ir aerodromas buvo visiškoje mūsų kontrolėje. Kauno centre plevėsavo lietuviškos trispalvės, per garsiakalbius buvo perduodamos Kauno radiofono transliacijos. Spaustuvėje buvo spausdinama „Į laisvę¹* pirmasis numeris. Mes buvome padėties viešpačiai, o besislapstą rusų kariai ir komunistai gaudomi ir nuginkluojami¹¹,— rašė K. Škirpa⁴. Birželio 25-osios pavakarę į Kauną kone paradinės rikiuotės tvarka įžengė vokiečių kariuomenė.

Birželio 23 d. sukilimas prasidėjo ir Vilniuje. Sukilėlių branduolį sudarė mieste buvę 29-ojo teritorinio korpuso kariai, kuriuos rėmė studentai, įstaigų tarnautojai, lietuviai policininkai. Teisės fakulteto dekanatas tapo sukilimo Vilniuje štabu. Miesto reikalams tvarkyti buvo sudarytas Vilniaus miesto komitetas, kuriam vadovavo universiteto docentas S. Žakevičius (pavaduotojas— prof. V. Jurgutis). Pavakare buvo užimtos svarbiausios Vilniaus įstaigos. Virš centrinių universiteto rūmų, po to ir Gedimino kalne suplevėsavo trispalvė. Iki pat ryto miesto gatvėse aidėjo šūviai. Žuvo ir Rasų kapinėse buvo palaidoti 24 sukilėliai⁵.

Kauno radijo laida (buvo signalas sukilti visai Lietuvai. Ginkluoti būriai, kurių branduolį sudarė LAF-o nariai, suimdavo sovietinius pareigūnus, sulaikydavo pavienius raudonarmiečius. Visur buvo atkuriamos savivaldybės, policijos, teismo ir kitos nepriklausomybės laikų įstaigos. Partizanų būriai veikė ir daugelyje kaimų. Apie periferijos partizanų veiklą galima spręsti iš 1941 m. vasarą laikraščiuose pasirodžiusių korespondencijų:

Linkuvoje partizanų atsirado dar iki karo, iš šaulių ir moksleivių. Kovose su komunistais žuvo 10 partizanų. Dabar partizanai, ūkininkų padedami, baigia išgaudyti miškuose besislapstančius Raudonosios armijos kareivius.

Sedoje trispalvė iškelta birželio 23-osios rytą. Per susirėmimus su kareiviais ir vietos komunistais žuvo keliolika partizanų.

Kazlų Rū/loje žmonės, išgirdę Kauno radiją, su ašaromis giedojo Tautos himną. Miestelyje iškelta trispalvė. Partizanų būrys iš pradžių veikė plikomis rankomis, tačiau netrukus atsirado šautuvų ir kulkosvaidžių. Buvo likviduotas sovietų komendantas. Bolševikai išžudė daug nekaltų gyventojų.

Zarasuose partizanai pradėjo veikti birželio 24 d. Partizanas Šakalys, įsitaisęs bažnyčios bokšte, iš kulkosvaidžio pleškino į bolševikus, net į tankus, tačiau ir pats žuvo ⁶.

Pasak gen. S. Raštikio, birželio pabaigoje buvo beveik 100 tūkstančių organizuotų ir neorganizuotų sukilėlių bei partizanų. Žinoma, daugumai jų neteko kovoti su ginklu rankoje. O žuvo apie 2 tūkst. partizanų (vokiečių kariuomenė, užimdama Lietuvą, neteko beveik 3 tūkst. karių).

LAF-o štabas Berlyne buvo susitaręs su vermachto vadovybe, jog Lietuvos partizanai kaip skiriamąjį ženklą ryšės ant kai-rėš rankos baltą raištį su tamsiomis raidėmis ,,TDA“ (Tautinė darbo apsauga — taip oficialiai vadinosi ginkluoti LAF-o būriai). Todėl Lietuvos partizanai dažnai buvo vadinami „baltaraiščiais". Sovietų žurnalistai, rašytojai ir istorikai per 50 metų šiam žodžiui suteikė perdėm neigiamą prasmę, iš esmės prilygusią žodžiui „žydšaudys". Sukilimo prasme abejojo ir kai kurie Amerikos lietuviai: ar ne veltui buvo pralietas kraujas, juk laisvė neiškovota, o vieną okupaciją pakeitė kita. T. Venclova net tvirtina, jog sukilėliai „geriausiu atveju buvo labai naivūs, o blogiausiu— nusikaltę žydams, lenkams ir patiems lietuviams. Buvo svetimos valstybės agentai. Nacistinės valstybės"⁷.

1940 m. birželio 15-oji — juodžiausia Lietuvos istorijos diena. Kitų metų birželio 14-oji — skausmo diena, tautos genocido pradžia. O birželio 23-ąją lietuviai pirmieji Europoje sukilo prieš sovietinį Rusijos imperializmą, prieš bolševikų terorą. Nepriklausomybės iškovoti, deja, nepavyko. Tačiau tiesioginis sukilimo tikslas buvo pasiektas: paskelbta savos vyriausybės vadovaujama nepriklausoma Lietuva. Sukilimas paneigė bolševikų melą, jog lietuviai 1940 m. patys prašėsi SSRS globos, ir parodė pasauliui, kad mūsų tauta nori gyventi nepriklausoma. Gal dar svarbesnė buvo moralinė-psichologinė sukilimo reikšmė: sukilėlių krauju nuplauta 1940 m. užtraukta gėda, kad tauta negynė savo nepriklausomybės. Pasak B. Railos, „trijų nesenų ultimatumų demoralizuotai, palaužtai ir viskuo nusivylusiai mūsų tautai tai buvo tartum garbės atstatymo aktas, gėdos nuvalymas <.„>“^s. Birželio sukilimas — tarsi moralinis tautos apsivalymas: tauta atgavo pasitikėjimą savimi, kuris buvo reikalingas naujai okupacijai ištverti.

Minėtas Šančių partizanų vadas M. Vytėnas prisimena, jog name, ant kurio stogo įsitvirtino sukilėlių būrys, buvo „Paramos" parduotuvė, tačiau nė vienam dalinio vyrui per dvi įtemptų 'kautynių dienas „neatėjo į galvą mintis nueiti <...> ir paimti duonos kepalą, dešrigalį ar stipresnio gėrimo bonką. Prabėgomis užkąsdavome tiktai merginų atneštais sumuštiniais" ⁹. Deja, mėgėjų pasiglemžti svetimą turtą, suvesti asmenines sąskaitas atsirado, ypač iškovojus pergalę, kai jau negrėsė pavojus. Tada daugelis pasidarė „partizanais". Istorija mena, jog prie pačių kilniausių sąjūdžių, ypač jiems laimėjus, prisiplaka lengvo pinigo mėgėjai, karjeristai, net visuomenės padugnės. Taigi ir 1941 m, vasaros saulėtas dienas lydėjo kraupūs šešėliai: kerštavimai, sąskaitų suvedinėjimas, žydų turto dalybos ir nekaltai liejamas kraujas.

Šiaulių apygardos teismo prokuroras M. Krygeris 1941 m, liepos 29 d. aplinkraštyje apskričių viršininkams rašė: „Susipažinęs. su įvykdytais ir vykstančiais <...> lietuvių areštais, randu, kad daugelis žmonių suimami, nors šiuo metu suėmimas kai kuriose vietose tolygus perdavimui sušaudyti, be rimto pagrindo ir be jokio tyrimo. Daug kur suimama labai lengvapėdiškai ir dargi suvedant asmenines sąskaitas. Nėra nė vieno miesto, miestelio ir valsčiaus, kur patys lietuviai nesuiminėtų lietuvių. Tarp suimtųjų yra tarnautojų, ūkininkų, amatininkų, darbininkų, moterų, nepilnamečių jaunuolių ir net 15—16 metų paauglių. Daugelyje vietų suimtiesiems be jokių kvotų jau įvykdytos mirties bausmės" ¹⁰. Pasak JAV lietuvių istoriko S. Sužiedėlio, 1941 vasara — pats kruviniausias naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos puslapis, nes niekada per tokį trumpą laiką nebuvo nužudyta tiek beginklių žmonių. Antinacinės rezistencijos spauda rašė, kad „atsiskaitymo valandos". Lietuvai kainavo per 5000 gyvybių, kad dėl jų tauta pirmosiomis karo savaitėmis neteko daugelio patriotų, net buvusių savanorių kūrėjų ^u. Ne visų tautiečių sąžinė švari ir dėl Lietuvos žydų tragedijos.

Sukilimo vadovybė bandė užkirsti kelią savivalei ir smurtui. Birželio 29 d. LAF-o Vilniaus srities vadovybės atsišaukime buvo sakoma: „Aktyvistų vardu kai kurie gaivalai padarė išsišokimų, tačiau vadovybė pabrėžia, kad jie nieko bendro neturi su tikraisiais aktyvistais. Aktyvistų vardo teršėjai bus visu griežtumu sudrausti" ¹². O birželio 24 d. Laikinosios vyriausybės atsišaukimas į šaulius ir partizanus skelbė, kad „griežtai draudžiama patiems vykdyti teismą. Visi gaivalai, kurie yra nusikaltę lietuvių tautai, susilauks atpildo teisimo sprendimu" ^,3. Deja, Laikinoji vyriausybė realios valdžios neturėjo ir todėl jos pastangos buvo mažai veiksmingos. Jau birželio 28 d. vokiečių karo komendantas Kaune Pohlis įsakė paleisti visus lietuvių karinius dalinius ^u, o liepos 2 d. SS štandartenfiurerio F. Jėgerio vadovaujamas operatyvinės „A" grupės 3-iasis būrys pradėjo vykdyti saugumo policijos Lietuvoje funkcijas¹⁵. Todėl ne tik faktiškai, bet ir formaliai (juridiškai) už tvarkos palaikymą krašte ir viską, kas jame darėsi, buvo atsakingi vokiečiai.

2. LAIKINOJI VYRIAUSYBĖ

1941 m. birželio 23 d. Kauno radijas pranešė, kad sudaroma Laikinoji vyriausybė. Paaiškėjus, jog kai kurie ministrai išvežti į Rusiją, o kitų (ministro pirmininko K. Škirpos, užsienio reikalų ministro R. Skipičio) vokiečiai neišleidžia iš Berlyno, ji buvo papildyta naujais asmenimis. Jos sudėtis tokia: einąs ministro pirmininko pareigas ir švietimo ministras — J. Ambrazevičius, krašto apsaugos ministras —S. Raštikis, finansų — J. Matulionis, vidaus reikalų — J. Šlepetys, žemės ūkio — B. Vitkus, pramonės — A. Damušis, prekybos ir valstybės kontrolės — P. Vainauskas, komunalinio ūkio — V. Landsbergis-Žemkalnis, teisingumo — M. Mackevičius, susisiekimo — A. Novickis, sveikatos apsaugos— K. Vencius, darbo ir socialinės apsaugos — J. Pajaujis.

Istorikas Z. Ivinskis, aktyviai dalyvavęs LAF-o veikloje, buvo paskirtas tarpžinybiniu padėjėju ryšiams su vokiečių įstaigomis palaikyti. K. Škirpa į Kauną taip ir neatvyko, todėl Laikinajai vyriausybei visą jos gyvavimo laikotarpį vadovavo švietimo ministras, literatūros tyrinėtojas, prof. Juozas Ambrazevičius (Brazaitis). K. Škirpa savo pavaduotoją taip įvertino: vyriausybės veikla „parodė, jog geresnio pasirinkimo negalėjo būti. Nors prof. J. Ambrazevičius prieš tai jokioje valdžioje nebuvo dalyvavęs ir todėl patirties <...> neturėjo, tačiau greitai pasireiškė kaip tvirtos valios, greitos orientacijos ir sumanus politikoje valstybininkas" ^le. Dauguma vyriausybės narių, taip pat J. Ambrazevičius, buvo krikščionys demokratai.

Pirmasis Laikinosios vyriausybės posėdis Įvyko birželio 24-osios rytą, kai Kauno gatvėse dar poškėjo šūviai. Vyriausybė siekė, kad vokiečiai įžengtų į Kauną, kai bus atkurta Lietuvos valstybė, kurios vyriausybė kontroliuos padėti krašte. Vadavusiems kraštą partizAnų būriams vadovauti ir jų veiklai koordinuoti buvo sudaryta Krašto gynimo taryba (gen. S. Pundzevičius, gen. M. Rėklaitis, pik. J. Vėbra), o pik. J. Bobelis paskirtas Kauno komendantu. Laikinoji vyriausybė atkūrė nepriklausomybės laikų administraciją: nušalino sovietų pareigūnus (daugelis jų buvo pabėgę į Rusiją) ir paskyrė naujus apskričių viršininkus, burmistrus, teisėjus, atkūrė savivaldybes, suorganizavo policiją. Liepos 2 d. vyriausybė panaikino sovietų valdžios įvestus RSFSR įstatymus ir atstatė Lietuvos Respublikoje veikusią baudžiamąją, civilinę bei darbo teisę. Ji taip pat panaikino sovietinius ir grą|ino ligi 1940 m. birželio 15 d. galiojusius gyventojų mokesčius. Vyriausybės potvarkiu nuo birželio 26 d. Lietuva grįžo prie Vidurio Europos laiko.

Svarbus Laikinosios vyriausybės veiklos baras buvo privačios nuosavybės atkūrimas. Liepos 17 d. vyriausybės priimtas Žemės denacionalizacijos įstatymas skelbė, jog asmenims, kurių žemė bolševikų' okupacinės valdžios buvo nacionalizuota, grąžinama 60 ha jų turėtos žemės, o bežemiai ir mažažemiai bus aprūpinti žeme iš Valstybinio Jondo, kurį sudarys grąžinamos žemės normą viršijanti bei kita žemė ¹⁷. Taip pat buvo priimti namų, pramonės, prekybos bei kitų įmonių grąžinimo jų buvusiems savininkams įstatymai. Turto denacionalizavimo aktai nebuvo taikomi žydams ir asmenims, „aktyviai veikusiems .prieš lietuvių tautos interesus".

Laikinąją vyriausybę rėmė visi Lietuvos žmonės. Pasak Z. Ivinskio, „entuziazmas ėjo per kraštus <...>. Sveikinimai Vyriausybei plaukė dešimtimis iš įvairiausių vietų.¹¹ Vokiečiai draudė naudotis telegrafu bei telefonu, tačiau „sveikinimai (į Kauną) būdavo pristatomi savomis priemonėmis — motociklais, dviračiais, arkliais ir pėsčiomis" ^!B.

Vokietijos planuose nebuvo vietos Baltijos valstybėms, todėl Lietuvos vyriausybė vokiečiams buvo labai nepageidautina, juo labiau kad nei latviai, nei estai savo vyriausybių neturėjo. Berlyno radijas ir spauda nė žodžiu neužsiminė apie antisovietinį lietuvių sukilimą. Tai nežadėjo nieko gero nei Lietuvai, nei jos Laikinajai vyriausybei. Jau birželio 24 d. vokiečių sausumos kariuomenės vaclas feldmaršalas V. Brauchičas (Brauchitschas) instruktavo per Lietuvą žygiavusių Siaurės armijų grupės vadovybę: „Škirpos vyriausybė įkurta be vokiečių valdžios įstaigų paramos, todėl bet koks jos palaikymas draudžiamas". O birželio 26 d. Brauchičas nurodo, kad naujoji lietuvių vyriausybė nepripažįstama ir jos kariniai daliniai turi būti geruoju nuginkluoti ¹⁹. Gestapas net siūlė tuoj pat suimti vyriausybės narius. Tačiau kariuomenės vadovybė nesutiko: labai negražiai būtų atrodęs smurtas prieš vyriausybę, kurią iškėlė antibolševikinis sukilimas, iš esmės palengvinęs ir vokiečių armijos žygį per Lietuvą. Buvo nutarta Laikinąją vyriausybę sužlugdyti netiesioginėmis priemonėmis.

Liepos 5 d. į Kauną atvykęs reicho Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas H. Grefė (Greffe) pasiūlė Laikinajai vyriausybei išsiskirstyti. Jai atmetus šį' pasiūlymą, liepos 11 d. į Kauną atvykęs aukštas nacionalsocialistų pareigūnas P. Kleistas siūlė Laikinąją vyriausybę pertvarkyti į okupacinės vokiečių valdžios patariamąjį komitetą ar tarybą, t. y. tapti jos priedėliu. Visais įmanomais būdais buvo trukdoma vyriausybės veikla. Tik įžengusi j Kauną karinė vokiečių valdžia pradėjo griežtai cenzūruoti radiją ir spaudą (LAF-as Kaune leido dienraštį „į laisvę", o Vilniuje—„Naująją Lietuvą"), uždraudė skelbti Laikinosios vyriausybės nutarimus ir net minėti jos vardą, konfiskavo ką tik išspausdintus pašto ženklus su įrašu „1941.VI.23". Vyriausybė neturėjo teisės naudotis ryšių priemonėmis, iš jos buvo atimti automobiliai, vėliau net patalpos. Okupantų valdžia grasino suimti ministrus ir išsiųsti į koncentracijos stovyklą (taip naciai pasielgė su Lvove susikūrusios Ukrainos vyriausybės nariais).

Siekdama diskredituoti Laikinąją vyriausybę, vokiečių propaganda tvirtino, jog nepriklausomybės norinti ne lietuvių tauta, o tik inteligentija, ir tai ne visa. Esą dauguma gyventojų nepasitiki Laikinąja vyriausybe ir nori tik vieno — tvarkos bei ramybės. Birželio 30 d. Kaune įvykęs politinių grupių bei žymesnių visuomenės veikėjų pasitarimas visiškai pritarė vyriausybės veiklai ir nutarė jokiomis aplinkybėmis neatsisakyti valstybingumo, nepasiduoti vokiečių spaudimui ir nesusigundyti jų siūlymais.

Siekdama, kad vokiečiai bent iš dalies pripažintų Lietuvos savarankiškumą, Laikinoji vyriausybė ryžosi kompromisui. Liepos 19 d. K. Škirpa instrukcijoje nurodė, jog maksimali riba, iki kurios galima eiti derybose su vokiečiais, tai sutartis dėl bendros užsienio politikos, karo sutartis, glaudūs ūkiniai santykiai, sutartys dėl glaudžių santykių susisiekimo ir kultūros srityse²⁰. Politinė lietuvių vadovybė kelis kartus siūlėsi vokiečiams organizuoti karinius Lietuvos dalinius ir siųsti juos į Rytų frontą. Tačiau Berlynas pasiūlymų nepriėmė, nes tikėjosi karą laimėti savo jėgomis ir nemanė, jog būsianti reikalinga karinė Rytų Europos tautų parama.

Galiausiai vokiečiai pabandė sugriauti Laikinąją vyriausybę ir LAF-ą iš vidaus pačių lietuvių rankomis. Tam jie pasitelkė voldemarininkus, nepatenkintus, kad vyriausybėje yra mažai jų žmonių. Kartodami hitlerinės propagandos teiginius, A. Voldemaro šalininkai siūlė nekelti vokiečiams savų reikalavimų, o kartu su reichu kovoti prieš bolševizmą ir kurti „naująją Europą", kurioje po karo fiureris atseikėsiąs kiekvienai tautai pagal nuopelnus, nenuskriausiąs ir lietuvių. Liepos 24-osios naktį gestapo inspiruoti majoro J, Pyragiaus vadovaujami voldemarininkai įvykdė pučą: suėmė kelis ministrus, užėmė Kauno komenda-tūrą, pradėjo kontroliuoti lietuvių karių batalioną bei policiją. Gestapas tikėjosi kraujo praliejimo, kuris būtų davęs jam progą „įvesti tvarką".

Visaip vokiečių varžoma ir terorizuojama Laikinoji vyriausybė išsilaikė 6 savaites. Rugpjūčio 5 d. ji nutarė sustabdyti savo veiklą. Po posėdžio buvę ministrai ir Karo muziejaus sodelyje gausiai susirinkę kauniečiai padėjo vainiką prie Nežinomojo kareivio kapo.

Užsibrėžto tikslo — atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę— Laikinoji vyriausybė nepasiekė. Bet tai ne jos kaltė. Aplinkybės. Vokietijos kumštis, buvo už ją stipresnis. Tačiau savo pareigą Tėvynei ji atliko su kaupu.

3. OKUPACINIS NACIŲ REŽIMAS

Liepos 17 d. Hitleris pasirašė civilinės vokiečių valdžios (vadinamojo Civilvervaltungo) įvedimo užimtuose Rytų kraštuose dekretą, kuriuo iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos teritorijų buvo sudarytas Ostlandas — administracinis vienetas, pavaldus reicho Rytų kraštų ministrui A. Rozenbergui. Nuo tol oficialus Lietuvos pavadinimas — Lietuvos generalinė sritis (Ge-neralbezirk Litauen). Tą pačią dieną fiureris paskyrė H. Ložę (Lohse) Ostlando reichskomisaru, o buvusį caro armijos karininką Rusijos vokietį Adrianą Rentelną — Lietuvos generaliniu komisaru.

Lietuvos generalinė sritis buvo suskirstyta į Kauno miesto, Kauno krašto, Vilniaus miesto, Vilniaus krašto, Šiaulių ir Panevėžio apygardas. Jas valdė diktatorių teises turėję vokiečių komisarai. Atėmę iš Lietuvos Druskininkų bei Marcinkonių (iki Ūlos upės) apylinkes, kurios buvo prijungtos prie reicho (Naujųjų Rytprūsių), 1942 m. pavasarį vokiečiai išplėtė Lietuvos generalinę sritį maždaug 4 tūkst. km², prijungdami Ašmenos bei Svyrių apskritis, kuriose gyveno apie 180 tūkst. gyventojų. 1942 m. pavasarį vokiečių valdžios įvykdyto gyventojų surašymo duomenimis, visoje Lietuvos srityje (67,2 tūkst. km²) gyveno 2,8 mln. žmonių (be žydų), iš kurių maždaug 81,1 procento buvo lietuviai, 12,1 procento — lenkai, 3 procentai — rusai, 2,9 procento — gudai ²¹.

Civiįvervaltungas— okupacinis valdymas. Liepos 11 d. A. Rozenbergas instrukcijoje H. Ložei nurodė: „Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos reichskomisaro tikslas turi būti <...> pavertimas šios srities didžiojo vokiečių reicho dalimi, germanizuojant rasiniu požiūriu tinkamus gyventojus, apgyvendinant germanų tautas ir iškeldinant nepageidaujamus gyventojus. Baltijos jūra turi tapti didžiosios Vokietijos prižiūrima germanų vidaus jūra**:²² Atvykęs į Kauną, A. Rentelnas pareiškė: „Aš perėmiau civilinę buvusios laisvosios Lietuvos valdžią". Jis nurodė, jog lietuviškos įstaigos negali tvarkyti vokiečių ir žydų tautybės gyventojų reikalų, taip pat valdyti Lietuvos žemės ir Įmonių. Vokiečių įstaigų sprendimai esą viršesni. Tarnybinė kalba Lietuvoje — vokiečių, lietuvių — leistina.

Okupacinė valdžia grąžino Laikinosios vyriausybės panaikintą sovietinę teisę, nes ji buvo jai naudinga. Naciai panaikim> Laikinosios vyriausybės priimtus denacionalizacijos įstatymus ir automatiškai tapo „teisėtais" sovietų nacionalizuoto Lietuvos turto paveldėtojais, skirdamiesi tik tuo, anot B. Railos, jog vietoj: „liaudies nuosavybės" atsirado „reicho nuosavybė". Reicho nuosavybe tapo ir be savininkų likę ūkiai bei Įmonės, daugiausia į Rusiją ištremtų žmonių turtas.

Taip Lietuva buvo paversta „becirku", o lietuvių tauta — Rytų krašto gyventojais. Vietoj Tautos himno žmonės galėjo giedoti „Deutschland, Deutschland". Jau birželio pabaigoje buvo uždrausta be vokiečių komendantų leidimo kabinti Lietuvos vėliavas. Rugpjūčio pradžioje Gedimino pilyje ir Karo muziejaus bokšte Kaune buvo nuleistos trispalvės. Namų savininkai turėjo įsigyti reicho vėliavas, o visos įstaigos bei įmonės — iškabinti fiurerio portretus su užrašu „Hitleris išvaduotojas". Nebuvo leidžiama švęsti tautinių švenčių. Vasario 16-oji buvo paskelbta darbo diena.

Okupacinis režimas slopino bet kokią opoziciją, neleido veikti partijoms ir organizacijoms. Antai Lietuvių aktyvistų fronto (LAF-o) vadovai, protestuodami prieš okupacinę politiką, 1941 m. rugsėjo 20 d. įteikė vokiečių valdžiai Kaune memorandumą, tačiau jau kitą dieną buvo gestapo suimti. Rugsėjo 22 d. A. Rentelnas įsakė uždaryti LAF-ą ir konfiskuoti jo turtą. L. Prapuolenis buvo išsiųstas į Dachau. Kiti LAF-o vadovai buvo pa-

leisti, tačiau turėjo raštu pasižadėti, kad neužsiiminės politika (naciai, kaip ir bolševikai; netoleravo „politikavimo¹¹, kuris buvo jų vienų monopolis). Kurį laiką legaliai veikė daugiausia iš voldemarininkų susidariusi Lietuvių nacionalistų partija (LNP), kuri išpažino nacionalsocializmo ideologiją ir tikėjosi gauti Lietuvai jaunesniojo Vokietijos partnerio statusą. Tačiau išdidiems bei įtariems naciams ir ji nebuvo reikalinga. Lapkričio 11 d. A. Rozenbergas, turėdamas galvoje LNP, rašė H. Ložei: „Politinės partijos <...> kelia pavojų, kad gali susidaryti iš centro vadovaujama opozicija, kuri turi būti iš anksto eliminuota¹¹²³. Gruodžio 17 d. A. Rentelno įsakymu LNP buvo uždaryta.

1941 m. lapkritį Ostlando komisaro H. Ložės išleistas potvarkis skelbė, jog „visokiems sambūriams, sąjungoms ir draugijoms veikti reikia leidimų (kurie nebuvo išduodami.— L. T.). Be iš anksto gauto leidimo negalės įvykdyti joks viešas, net ir sportinis, susirinkimas¹¹. Išimtis buvo padaryta tik laidotuvių apeigoms bei religiniams susirinkimams bažnyčiose ir kapinėse²⁴. Be valdžios leidimo nebuvo gaiima steigti organizacijų mokyklose. Įsakymui nusižengę mokytojai buvo atleidžiami iš darbo, o mokiniai šalinami iš mokyklos. Mokyklose galėjo veikti tik mokytojų prižiūrimi dalykiniai būreliai, kurių tikslas — pagilinti mokinių pamėgtų dalykų žinias²⁵.

Okupacinė nacių valdžia gerokai skyrėsi nuo sovietinės. Sovietai, atleisdami iš darbo „liaudies priešus¹¹, „reakcionierius¹¹, „antisovietinį elementą¹¹, pakeitė beveik visą valdžios aparatą nuo aukščiausių iki žemiausių jo grandžių, pradedant ministrais ir baigiant kurjeriais bei kiemsargiais (pastarieji dažnai dirbo Saugumui). Vokiečiai pakeitė tiktai valdžios viršūnę, o visose vidurinėse ir žemesnėse grandyse liko Laikinosios vyriausybės paskirti pareigūnai — miestų burmistrai, apskričių viršininkai, valsčių viršaičiai.

Paleidus Laikinąją vyriausybę, rugpjūčio 18 d. A. Rentelno potvarkiu buvo paskirti vadinamieji generaliniai tarėjai. Pirmuoju generaliniu tarėju ir vidaus reikalų tarėju tapo gen. P. Kubiliūnas, krašto ūkio —prof. V. Jurgutis, finansų —J. Matulionis, žemės ūkio — prof. B. Vitkus, švietimo —P. Germantas, teisingumo— M. Mackevičius, susisiekimo — K. Germanas, darbo ir socialinės apsaugos — J. Paukštys, administracijos kontrolės — mjr. S. Puodžius. _v

Nacių propaganda tvirtino, jog generaliniai tarėjai — tai ministrai, atstovaujantys lietuvių interesams, nes jie savo vardu leido potvarkius bei įsakymus gyventojams. Tačiau kiekvienas generalinis tarėjas turėjo generaliniam komisarui pavaldų vokietį referentą („akis¹¹ ir „ausis¹¹ tarėjo įstaigoje), o kiekviena apskritis — apygardos komisaro atstovą (sovietinės „antrųjų asmenų" sistemos vokiškas variantas). Tiesa, formaliai tarėjai ga-

Įėjo nesutikti su jiems paskirtais referentais. Tuomet sprendimą priimdavo A. Rentelnas. Šiaip ar taip, tarėjai turėjo įtakos nacių politikai Lietuvoje. Lietuvių savivalda, kuriai atstovavo generaliniai tarėjai ir miestų, apskričių, valsčių savivaldybės bei seniūnijos, galutinai buvo įforminta 1942 m. kovo 18 d. reicho Rytų kraštų ministro A. Rozenbergo dekretu.

Lietuvių savivaldos, ypač generalinių tarėjų, vaidmens vertinimas keitėsi. Ne tik sovietinė istoriografija, bet ir karo metų lietuvių nelegali spauda generalinius tarėjus vertino neigiamai, vadino juos kolaborantais. 1947 m. Vakarų Vokietijoje išėjusioje H. Žemelio knygoje „Okupantų replėse” rašoma: „Faktiškai jais (tarėjais.— L. T.) buvo paskirti palankūs vokiečiams asmenys, kurie neturėjo nei jokių teisių, nei balso, o automatiškai vykdė visus vokiečių civilinės valdžios nurodymus. Tai savos rūšies politinės iškamšos, <...> klusnūs vokiečių valdžios tarnai”. Tačiau ilgainiui vertinimai darėsi ne tokie kategoriški. Pasak J. Brazaičio, „tarėjai jautė atsakomybę už lietuvių interesus ir turėjo užmezgę ryšį su pogrindžio vadovybe <...>. Generalinis komisaras aiškiai norėjo tarėjus paversti tik paprastais jo valios vykdytojais, o tarėjai savo ruožtu siekė tapti kolektyvine jėga ir reikšti lietuvių tautos valią” ²⁷.

Neretai lietuviai pareigūnai sėkmingai sabotavo ir net žlugdė tautai pavojingus nacių reikalavimus. Net tarėjas J. Paukštys, visuomenės labiausiai kaltintas nuolaidžiavimu A. Rentel-nui, atsisakė pasirašyti nacių potvarkį dėl 100 tūkst. darbininkų išvežimo į Vokietiją. Matyt, nebuvo abejingas Lietuvos reikalams ir pirmasis generalinis tarėjas gen. P. Kubiliūnas. Įtampa tarp vokiečių generalinio komisariato ir lietuvių tarėjų stiprėjo. Vienas po kito už nepaklusnumą buvo atleisti 3 žemės ūkio tarėjai. O tarėjai P. Germantas, M. Mackevičius, S. Puodžius ir J. Na-rakas buvo išvežti \ Štuthofą. Į konclagerius buvo ištremti Šiaulių apskrities viršininkas J. Noreika, Vilniaus apskrities viršininkas P. Kerpė, Vilniaus miesto viceburmistas B. Grigas ir kt. Buvo suimti Trakų, Švenčionių ir Varėnos apskričių policijos viršininkai, nacių įtarti pranešę gyventojams apie okupantų rengtas darbininkų gaudynes. Už atsisakymą vykdyti vokiečių įsakymą kelis lietuvius policininkus SS teismas nuteisė mirti.

Pasak J. Brazaičio, Lietuvos žmonės, žinoma, išskyrus žydus, lengviau pakėlė trejus metus trukusią nacių, nei vienerių metų sovietinę okupaciją. Nuošalesnėse vietovėse kaimiečiai dažniau susidurdavo ne su vokiečiais, o su sava, lietuviška valdžia, kuri daugiau ar mažiau pro pirštus žiūrėjo į nacių reikalavimus. Vokiečių valdžia Lietuvoje buvo švelnesnė negu Lenkijoje, juo labiau Baltarusijoje ar Ukrainoje. Žinoma, dėl to ji nenuštojo būti okupacinė.

Lietuvoje, kaip ir kituose užimtuose kraštuose, naciai siekė panaudoti ūkinius bei darbo jėgos išteklius savo karinei mašinai stiprinti. Kraštas buvo plėšiamas daugiausia netiesiogiai. Birželio 26 d. karinės vokiečių valdžios potvarkiu 1 markė prilyginta 10 rb. Toks pinigų keitimo kursas ekonomiškai buvo nepagrįstas ir dirbtinai didino perkamąją markės galią. 1941 m. rugsėjo 20 d. LAF-o memorandume sakoma: „Kiekvienas markių savininkas, o tokie yra tik vokiečių kariai ir vokiečių civilinės administracijos žmonės, gali įsigyti Lietuvoje bet kurią vietos ar užsienio gamybos prekę beveik veltui. Toks rusų rublio kursas yra ne kas kita kaip kontribucija Lietuvai. Toji kontribucija įgyja visai ypatingos reikšmės, jeigu atsiminsime, kad muitų sienos tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nėra. Iš Rusijos vežami j Lietuvą popieriniai pinigai ir paverčiami čia vertingomis prekėmis. Išeina, kad Lietuva turi mokėti kontribuciją už visą Sovietų Sąjungą". Be to, 1943 m. pavasarį iš Lietuvos banko naciai išvežė į Vokietiją per 30 tonų sidabrinių litų. Ko nespėjo sovietai, padarė vokiečiai.

Generalinis komisaras A. Rentelnas rugpjūčio 19 d. potvarkiu sureguliavo agrarinius santykius: 1) valstiečiai tvirtinami teisėtais savo ūkių valdytojais (ne savininkais!); 2) naujakuriai ir mažažemiai, 1940 m. gavę žemės, šios teisės netenka ir pagal galimybes grąžinami į ankstesnes samdinių vietas; 3) tarybiniai ūkiai, MTS ir kiti valstybiniai žemės ūkiai pereina civilinės vokiečių valdžios žinion^2S. Sis A. Rentelno potvarkis palietė apie 75 tūkst. naujakurių ir mažažemių šeimų. Savaime suprantama, širdyje jos užslėpė nuoskaudą. 1943 m. žiemą, jau po Stalingrado mūšio, A. Rentelnas paskelbė potvarkį dėl žemės nuosavybės kai kuriems ūkininkams pripažinimo. Komentuodamas šį dokumentą, pogrindyje ėjęs laikraštis „Į laisvę" rašė, jog de-nacionalizacija ribojama tokia gausybe išlygų, kad turto grąžinimas tėra komedija. 2emės nuosavybės dokumentai buvo išduoti tik keliasdešimčiai šeimų.

Vokiečių valdžia, kaip ir sovietai, užkrovė ūkininkams natūrines duokles. Už kiekvieną karvę reikėjo pristatyti nuo 400 iki 1000 kg pieno, nuo avies— 1,5 kg vilnų, ne mažiau kaip 50 kiaušinių nuo kiekvienos vištos, apie 5 cnt duoninių javų nuo kiekvieno pasėlių hektaro. Vidutinio dydžio ūkis (8—16 ha žemės ūkio naudmenų) privalėjo pristatyti ne mažiau kaip 100 kg kiaulienos. Šių rekvizicijų vieni ūkininkai neįstengė atlikti, kiti jas sąmoningai sabotavo. Todėl 1942/43 ūkiniais metais duoninių javų pyliava buvo įvykdyta tik 57, miežių — 64, bulvių — 52, pieno — 51, mėsos — 76, kiaušinių — 66 procentais²⁹. Vis dėlto iš Lietuvos buvo išgabenta labai daug žemės ūkio gėrybių. Per pirmuosius dvejus okupacijos metus ūkininkai pristatė beveik 32 tūkst. t kiaulienos, 550 tukst. t pieno, 430 tūkst. t grūdų, 426 tūkst. t bulvių, 94 mln. kiaušinių³⁰. Mažiau kaip per dvejus metus iš valstiečių buvo atimta 100 tūkst. arklių. Neįvykdžius prievolių, grėsė iškraustymas iš ūkio, išsiuntimas darbams į Vokietiją, koncentracijos lagerius, net sušaudymas. Labiausiai buvo terorizuojama Rytų Lietuva, kurioje buvo. rengiami viešieji skolininkų „teismai⁴*: suvaryti aplinkiniai gyventojai turėjo stebėti, kaip baudžiami mirtimi pyliavų neatidavę ūkininkai.

Nuo 1942 m. pradžios lietuviams savininkams buvo pradėta grąžinti sovietų nacionalizuotas įmones, kuriose dirbo mažiau kaip 20 darbininkų. Pagal Vokietijos verslo įstatymus tokio dydžio įmonės buvo traktuojamos kaip amatų dirbtuvės. Tačiau visos didesnės, t. y. pramonės įmonės, buvo perduotos vokiečių bendrovėms (Gesellschaften). 1943 m. vasarą Lietuvoje veikė: Žemės apdirbimo bendrovė (Landbewirtschaftungs Gesell-shaft), valdžiusi buvusius tarybinius ūkius, 1941 m. tremtinių ūkius, žydų žemę,

Lietuvos žemės sklypų bendrovė (Grundstuck-Gesellschaft Litauen), valdžiusi sovietų nacionalizuotus namus,

Rytų centrinė prekybos bendrovė (Zentralhandels-Gesell-schaft-Ost)—skerdyklas, cukraus fabrikus, malūnus, lentpjūves, iš viso per 300 įmonių, tarp jų „Maistą⁴* ir „Lietuvos cukrų⁴⁴, Ostlando tabako pramonė (Tabakindustrie Ostland)—apie 50 tabako bei kitų įmonių,

Ostlando pluošto bendrovė (Ostland-Faser), valdžiusi 74 tekstilės bei popieriaus pramonės įmones,

Ostlando bendrovių sąjunga (Genossenschaftsverband Ostland), perėmusi kooperatyvus, tarp jų „Pienocentrą⁴⁴ ir „Lietūkį⁴⁴, kurie buvo panaudoti prievolėms iš ūkininkų išrinkti ⁹¹.

Apskritai pramonė merdėjo. 1943 m., palyginti su 1940 m., buvo pagaminta mažiau: avalynės — 60 procentų, vilnonių audinių—10 kartų, šilkinių audinių — 3 kartus, sviesto — 2,5 karto,, mėsos ir cukraus — 40 procentų³². Okupantai siekė su kuo mažesniais kapitaliniais įdėjimais arba visai be jų pagaminti iš vietinių žaliavų kuo daugiau produkcijos, kurią beveik visą gabendavo į Vokietiją arba į frontą.

Sunkiausiai vertėsi miestiečiai. Nuo 1941 m. liepos mėnesio buvo įvestos svarbiausių maisto prekių kortelės. Rugsėjį Kaune pagal jas savaitei vienam žmogui parduodavo normuotą produktų kiekį³³:

Duonos (kg) Mėsos (kg) Sviesto (kg) Cukraus (kg) Miltų (kg) Kruopų (kg) Sūrio (kg) Druskos (kg)

1,960

0,200

0,100

0,050

0,400

0,150

3,500

1,350

0,250

0,250

0,700

0,250

0,100

0,125

0,050

Vėliau normos pasidarė dar skurdesnės. Tarėjo J. Paukščio duomenimis, 1941 m. pabaigoje pagal korteles perkami maisto produktai duodavo 1,1 tūkst. kalorijų per dieną. Be to, trūkstant produktų, pagal korteles buvo galima nusipirkti tiktai 36— ■37 procentus skiriamo maisto. Prekyba turgavietėse buvo uždrausta, o juodojoje rinkoje 1941 m. rudenį Kauno darbininkas tiž vidutinį mėnesio uždarbį {50 markių) galėjo nusipirkti 1 kg sviesto.

Baldus, drabužius, indus miestiečiai mainė į ūkininkų atvežamus lašinius, sviestą, miltus. Lengviau vertėsi turėjusieji giminių kaime.

Okupantai slopino Lietuvos kultūrą ir tautinę sąmonę. 1941 m. liepos 11 d. A. Rozenbergas instrukcijoje H. Ložei nurodė, jog reikia sustabdyti Baltijos kraštų universitetų bei aukštųjų mokyklų veiklą. Rudenį vokiečių valdžia vis atidėliojo mokslo metų pradžią, todėl visos Lietuvos mokyklos spalio 1 d. pradėjo dirbti be leidimo. Naciai kol kas nesiryžo griebtis prievartos. 1942 m. rudenį mokslo metus pradėjo 59 gimnazijos, kuriose dirbo

1,2 tūkst. mokytojų ir mokėsi 33 tūkst. mokinių. Be to, veikė 23 progimnazijos su 200 mokytojų ir 4,9 tūkst. moksleivių³⁴. Nuo 1942 m. pradžios generalinio komisariato potvarkiu visose vidurinėse mokyklose buvo įvestos 5 savaitinės vokiečių kalbos pamokos. Kur kas blogesnė buvo aukštųjų mokyklų padėtis. Naciai labai varžė naujų studentų priėmimą, o 1943 m. pavasarį visai uždarė Kauno bei Vilniaus universitetus ir- 4 mokytojų seminarijas.

1941 m. liepos 29 d. Ostlando reichskomisariatui įsakius pašalinti iš bibliotekų žydų, komunistų autorių knygas ir apskritai prieštaraujančią nacių ideologijai literatūrą, prasidėjo, kaip ir sovietų valdymo laikotarpiu, bibliotekų „valymas". Si kartą pirmiausia buvo naikinama T. ir H. Manų, M. Anderseno Nek-sės, E. Remarko, P. Cvirkos, S. Nėries, I. Simonaitytės ir daugelio kitų autorių knygos.

Naciai labai suvaržė knygų leidybą. Per trejus metus išėjo iš spaudos, kartu su mokykliniais vadovėliais, vos 100 pavadinimų knygos bei brošiūros. Dalis jų buvo atspausdinta nelegaliai, be vokiečių valdžios leidimo. Valstybinės leidyklos (ypač jos

direktoriaus A. Kniukštos) pastangomis pasirodė B. Brazdžionio poezijos rinktinė „Per pasaulį keliauja žmogus", J. Maironio „Pavasario balsai", V. Kudirkos „Laisvos valandos", L. Dovydėno „Užrašai", J. Petruičio „Kaip jie mus sušaudė" ir kitos knygos. Labai skurdi buvo hitlerinės okupacijos metų periodinė spauda. Vietoj vokiečių valdžios uždaryto Kaune leisto dienraščio „Į laisvę" nuo 1943 m.'pradėjo eiti „Ateitis". Vilniuje ėjusią „Naująją Lietuvą" vokiečių valdžia padarė savo politikos ruporu. Be šių, Kaune buvo leidžiami keli savaitraščiai bei žurnalai (žymiausias jų — J. Keliuočio 1943—1944 m. redaguota „Kūryba"), taip pat Šiaulių, Panevėžio, Telšių, Marijampolės ir kai kurie kiti vietiniai laikraščiai, iš viso per 20 periodinių leidinių. Legali spauda buyo griežtai vokiečių cenzūruojama, ji negalėjo nagrinėti lietuviams aktualių politikos, ideologijos, kultūros klausimų. Šią spragą užpildė pogrindžio laikraščiai.

Per visus trejus nacių okupacijos metus Lietuvos žmonės buvo verbuojami darbams Vokietijos įmonėse, statyboms, karo transportui, aerodromų apsaugai. Iš pradžių buvo kviečiami savanoriai. Kadangi jų nedaug teatsirado (iki 1942 m. balandžio pabaigos — 1,5 tūkst.), vokiečiai griebėsi prievartos. 1942 m. gegužės 5 d., jiems reikalaujant, tarėjas J. Paukštys paskelbė 1919—1922 m. gimusių vyrų darbo prievolę. 1943 m. gegužės 23 d. A. Rozenbergas išleido potvarkį, įpareigojusį visus Rytų sričių gyventojus, vyrus nuo 15 iki 55, o moteris nuo 15 iki 45 metų, registruotis darbo įstaigose. Iš pradžių Lietuvai buvo nustatytas 30, o vėliau net 100 tūkst. darbininkų kontingentas. Žmonės šią prievolę boikotavo, todėl šaukiamieji buvo pristatomi prievarta. „O jeigu jie slapstosi,— skelbė 33-iasis darbo jėgos telkimo instrukcijos straipsnis,— tai kaip pakaitalas darbui į reichą imamas vienas arba keli šeimos nariai". Žmones gaudydavo gatvėse, turguose, traukiniuose, stotyse, kino teatruose, kavinėse, net bažnyčiose. Per visą okupacijos laiką iš Lietuvos, daugiausia iš rytinių apskričių, darbams į Vokietiją buvo išvežta apie 75 tūkst. žmonių³⁵.

1941 m. liepos 11 d. A. Rozenbergas instrukcijoje Ostlando komisarui H. Ložei nurodė, jog Lietuvoje rasiniu požiūriu tinkamų germanizuoti gyventojų yra mažiau kaip pusė. Visų kitų vietas turėsią užimti kolonistai ■— pasižymėję vokiečių kariai, žuvusių karių palikuonys ir Pirmojo pasaulinio karo veteranai³⁵. 1942 m. rugpjūtį esesininkų žurnalas vedamajame straipsnyje mažas tautas pavadino vandens lašais ant įkaitusio akmens ir citavo H. Himlerį: „Mūsų uždavinys yra ne germanizuoti Rytus senąja prasme, t.y. primesti ten gyvenantiems žmonėms vokiečių kalbą bei įstatymus, bet rūpintis, kad Rytuose gyventų tik vokiško, germaniško kraujo žmonės <...>. Iš fronto kario padaryti rytojaus kolonistą — gražiausias ir didžiausias uždavinys, kurį mums skirs likimas šiam karui pasibaigus". Ir tai nebuvo tušti žodžiai. Jau 1942 m. pradžioje Kaune įsikūrė tiesiogiai SS vadui Himleriui pavaldi Lietuvos kolonizavimo įstaiga (An-siedlungsstab), o vasario 4 d. Rytų krašto ministerijos ir SS atstovai pasirašė susitarimą dėl dalinio Lietuvos kolonizavimo. Pirmiausia vokiečius buvo numatyta įkurdinti Vakarų Lietuvoje, kad kolonistų ruožas nusidriektų nuo Rytprūsių iki „senųjų Ordino žemių¹¹ (Latvijos ir Estijos).

1942 m. vasaros pabaigoje Sakių, Marijampolės, Vilkaviškio, Kauno, Tauragės, Raseinių, Kėdainių, Šiaulių bei kitose apskrityse okupacinė valdžia pradėjo iškeldinti iš ūkių valstiečius, kurių žemė buvo skiriama kolonistams. Savininkai galėjo pasiimti tik I karvę, 1 kiaulę, 5 vištas, namų apyvokos daiktus ir po 15 kg maisto kiekvienam šeimos nariui. Nelegaliai ėjusi „Nepriklausoma Lietuva¹¹ rašė: „Raudonieji naikino mūsų ūkininkus, paskelbę „kovą su buožėmis", rudieji mėto iš ūkių kolonizacijos sumetimais". ' Iškeldintiems ūkininkams buvo siūloma .žemės rytinėse apskrityse, atimtose iš lenkų bei gudų. 1942 m. lapkritį Lietuvoje jau gyveno 3,5 tūkst. vokiečių ūkininkų šeimų. Kolonistai buvo apginkluojami ir dažnai tapdavo vietos gyventojų skundikais.

Vokiečiai, daugiausia valdininkai, kūrėsi ir miestuose. Dėl to Kaune atsidūrė gatvėje keli tūkstančiai vietinių gyventojų šeimų. Lietuvos miestuose atsirado parduotuvių su užrašu „Nur fūer Reichsdeutsche", kurios aptarnavo vokiečių karius, valdininkus ir kolonistus. Tolesnę kolonizaciją pristabdė vokiečių kariuomenės nesėkmės frontuose.

Vokiečių laikraščiai jau buvo pradėję rašyti apie vokiškas Kauno šaknis. Esą vokiečių inžinieriai suradę gotikos pastatų. Mat gotiką nacių ideologai laikė vokiečių monopoliu, ir vietovė, kur stovėjo bent keli šio stiliaus pastatai, buvo skelbiama vokiečių statytu miestu. Kaunas buvo paverstas Kauen, Kėdainiai — Kedahnen, . Jurbarkas — Georgenburg, Vilkaviškis — Wolfsbur, Zarasai — Osersee...

Didžiausias ir šiurpiausias hitlerininkų nusikaltimas Lietuvoje— masinės žydų žudynės. Antisemitizmas — sudedamoji nacių ideologijos dalis. Todėl jie naikino žydus visuose užimtuose kraštuose. Neginčijamas taip^pat faktas, jog Lietuvoje žydų žudynės prasidėjo tik tada, kai atėjo vokiečiai, kurie iškart paėmė į savo rankas policiją, karinius lietuvių dalinius, visą valdžią ir todėl buvo atsakingi už tvarkos palaikymą krašte.

Jau nuo 1941 m. pradžios Vokietijoje iš gestapo, SD ir SS pareigūnų pradėta formuoti specialios paskirties grupes (Einsatz-gruppe), kurių uždavinys, kilus karui, buvo tvarkos palaikymo už-

в. Lietuva 1938—1953 metais. 113

Trontėje pretekstu žudyti SSRS teritorijoje komunistus, politrukus, partizanus, žydus, čigonus, psichinius ligonius. Baltijos kraštus kontroliavo „A“ grupės būriai, kuriems vadovavo brigadenfiu-reris V. Stalekeris (Stahlecker) ³⁷. Birželio 18 d., t. y. dar karo išvakarėse, ypatingosios paskirties dalinių vadai gavo žodinį H. Himlerio nurodymą naikinti užimtoje SSRS teritorijoje minėtų kategorijų asmenis. Vos prasidėjus karui, birželio 24 d. Saugumo policijos ir SD operatyvinės ,,A“ grupės vadas V. Stalekeris įsakė Karaliaučiaus ir Tilžės gestapininkams žudyti žydus bei komunistus užimtoje Lietuvos teritorijoje³⁸.

Birželio 25 d. su pirmuoju ,,A“ grupės būriu atvykęs į Kauną ir užmezgęs ryšį su Klimaičio partizanų būriu, V. Stalekeris surengė pirmąjį žydų pogromą³⁹. Naktį Senamiestyje ir Vilijampolėje buvo nužudyti šimtai žmonių, sudeginta keliasdešimt namų. „Partizanų grupės vadui Klimaičiui pasisekė remiantis Į Kauną pasiųstos mažos pirmosios komandos nurodymais įvykdyti pogromą taip, kad neiškiltų į viešumą kokia nors vokiečių užduotis arba vokiečių iniciatyva",— rašys vėliau savo ataskaitoje V. Stalekeris⁴⁰. Naciai norėjo viską pavaizduoti taip, tarsi vietos gyventojai patys atsiskaito „su savo „raudonaisiais engėjais" ir jų „tarnais — žydais".

Liepos 1 d. Kaune dislokuotas 3-iasis „A" grupės būrys gavo Iš Berlyno įsakymą pradėti Lietuvoje bolševikų ir žydų „valymo" akciją ^4l. Vien liepos 6 d. VII forte iš kulkosvaidžių buvo .sušaudyta 2,5 tūkst. žydų. Liepos mėnesį Kaune įsikūrė ypatingoji oberštumfiurerio Hamąno vadovaujama grupė, kuri rinko iš visos Lietuvos žydus, telkė juos didesniuose miestuose ir ten žudė⁴². Iki spalio vidurio Lietuvoje buvo nužudyta daugiau kaip 70 tūkst., o iki lapkričio pabaigos — apie 120 tūkst. žydų⁴³. Be ypatingosios „A" grupės, žudynes vykdė 11-asis vokiečių rezervinės karo policijos batalionas, taip pat iš vietos savanorių ir lietuvių savisaugos batalionų karių sudarytos komandos.

1941 m. rudenį mažesniuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose žydų jau nebuvo, o likę gyvi Vilniaus, Kauno ir Šiaulių žydai buvo uždaryti į getus, kur jų taip pat laukė mirtis, tiktai lėtesnė. Vilniaus žydai buvo šaudomi Paneriuose, Kauno — IX forte, Šiaulių — Kužių apylinkėse. Vilniaus getas likviduotas 1943 m. rudenį, likę gyvi jo gyventojai buvo išvežti į Maidaneko, Osvencimo bei kitas koncentracijos stovyklas. 1944 m. liepos pradžioje Kauno gete (Vilijampolėje) dar buvo likę 7 tūkst. žmonių, iš kurių 2 tūkst. buvo sušaudyti arba sudegė gyvi likviduojant getą, o kiti — išvežti į Štuthofą ir Dacham

Karo išvakarėse Lietuvoje gyveno maždaug 215 tūkst. žydų, sudariusių per 7 procentus visų gyventojų. Iš jų liko gyvi — pirmosiomis karo dienomis spėję pasitraukti į Rusiją, išsislapstę arba sulaukę karo pabaigos lageriuose — apie 20 tūkstančių. Tad buvo sunaikinta apie 200 tūkst., maždaug 90 procentų visų

Lietuvos žydų. Pagal tai Lietuva užėmė pirmą vietą tarp visų nacių okupuotų kraštų.

Žurnalistas ir kultūrologas B. Kviklys taip aprašė žydų žudynes: „Paskirtose vietose buvo iškasami ilgi gilūs grioviai masiniams kapams. Prie jų suvaromi žydai — vyrai, moterys, vaikai. J juos šaudoma iš šautuvų, kulkosvaidžių, pistoletų. Sužeistieji pribaigiami šautuvų buožėmis, lazdomis, durtuvais, peiliais. Kūdikiai perveriami šautuvų durtuvais ir verčiami j duobes ant jų tėvų lavonų. Kartais gyvus duobėse kalkėmis užpildavo. Nuo gyvų ir mirusių lavonų nusegdavo laikrodžius, papuošalus, nuimdavo žiedus, akinius, išimdavo net auksinius dantis, nuvilk-davo drabužius. Visą tą mantą rūšiuodavo ir siųsdavo j Vokietiją, kai ką kareiviai išmainydavo į samagoną <...>. Lietuvos žemė turbūt niekada nesugėrė tiek daug nekalto kraujo".⁴⁴ „Dabar aš žinau, jog Dievo nėra, nes jeigu jis būtų, neleistų daryti to, ką aš vakar mačiau",— po vienų tokių žudynių 1941 m. rudenį rašė laiške žmonai vokiečių kareivis iš Kauno.

Sovietų istoriografija tvirtino, jog naikinant žydus hitlerininkams talkino „lietuviškieji nacionalistai". Iš esmės tai melas, nes faktai rodo ką kita. 1941 m. birželio pabaigoje generolai S. Pundzevičius bei M. Rėklaitis, Laikinosios vyriausybės įpareigoti, iškvietė minėtąjį Klimaitį ir įspėjo jį nedalyvauti žydų naikinimo akcijose⁴⁵. Liepos viduryje gen. S. Raštikis atkreipė vokiečių karo komendanto Kaune gen. Pohlio bei užnugario kariuomenės dalinių Lietuvoje vado gen. K. Rocgues dėmesį, jog lietuvių tauta bei Lietuvos vyriausybė labai susirūpinusios vokiečių akcija prieš žydus ir prašo ją sustabdyti ⁴⁶. To paties generalinį komisarą A. Rentelną spalio pabaigoje prašė Kaune vykusi Lietuvos vyskupų konferencija ⁴⁷. 1942 m. rudenį žydų žudynes pasmerkė įgulos bažnyčioje sakytame pamoksle vyskupas V. Briz-gys. Prieš žydų žudymą taip pat protestavo 1942 m. lapkričio 14 d. A. Rentelnui įteiktame memorandume įžymūs lietuvių tautos veikėjai: buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas K. Grinius bei buvusieji ministrai kun. M. Krupavičius ir prof. J. Aleksa. Žydus slapstė, gelbėdami juos nuo mirties, P. Baublys, S. Binkienė, S. Čiurlionienė, Kutorgų, Landsbergių, Zubovų ir daugelis kitų šeimų. Keliasdešimt Vilniaus geto kalinių slapstė Istorijos archyvo Vilniuje direktorius kun. J. Stakauskas. Žydai taip pat buvo slepiami po didžiuoju Telšių katedros altoriumi. Jeruzalėje žydų gelbėtojų giraitėje Lietuvos žmonių garbei pasodintas ne vienas medis.

Tačiau, pasak rašytojo J. Mikelinsko, „hitlerinės Vokietijos sukelta antisemitinė psichozė į savo kruviną orbitą įtraukė ir ne vieną lietuvį". Antisemitinę psichozę, deja, kurstė ir kai kurios politinės lietuvių jėgos, ypač voldemarininkai. „Visa žydų problema, atrodo, geriausiai būtų taip spręstina: tegul jie kraustosi iš mūsų krašto <...>. Jei tuo tarpu nėra kur, tai vietinės administracijos organai, rodos, nepadarytų klaidos įsteigę specialius lagerius ir apgyvendinę ten savo miestų bei miestelių žydus",— 1940 m. liepos 13 d. rašė Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) Šiauliuose leista „Tėvynė". Net kauniškė „Į laisvę" liepos 5 d. vedamajame „Apvalyti lietuvių tautą nuo grybo" tvirtino: „Žydai, burliokai, rusai, baudžiavinės ponijos likučiai ir lenkai kolonistai bei atbėgėliai yra mūsų tautos grybas, kurį reikia kuo greičiausiai išpjauti".

Deja, kaip ir kituose kraštuose, Lietuvoje atsirado naciams talkinusių žydšaudžių. Vieni jų buvo visuomenės padugnės, kiti— antisemitinės propagandos apakinti fanatikai (KlimaiHo būrio vyrai buvo ką tik išėję iš kalėjimo), dar kiti žydšaudžiais tapo ne savo valia. „Jeigu lietuvių karininkai atsisako šaudyti — grasoma sušaudyti juos pačius. Egzekucijų metu fotografuojami ir filmuojami tik lietuviški daliniai, nes vokiečiai tuo metu pasitraukia į šalį",— rašoma 1941 m. gruodį LNP rengtame memorandume Vokietijos vyriausybei.⁴⁸ Tačiau niekas negali pateisinti nekaltai pralieto kraujo. Pirmą kartą per ilgaamžę tautos istoriją buvo suteptas lietuvio vardas.

Ir vienų — rizikavusių savo gyvybe vardan žydų, ir kitų — šaudžiusių savo tėvynainius, buvo palyginti nedaug, gal po kelis tūkstančius. Milijonai lietuvių su siaubu ir užuojauta bejėgiškai stebėjo genties, su kuria draugiškai sugyveno penkis šimtus metų, žūtį. Nuo pat atsiradimo žodis „žydšaudys" lietuvių kalboje turi niekinamą prasmę. Lietuvio žydšaudžio įvaizdis toks pats nepagrįstas, kaip ir žydo Lietuvos nepriklausomybės duobkasio, žydo komunisto ir kagėbisto vaizdinys.

Pirmasis lietuvių entuziazmas greitai išblėso paaiškėjus, kokios nepagrįstos buvo viltys, kad vokiečiai leis atkurti nepriklausomybę. Laikinosios vyriausybės paleidimas, žydų žudynės, ūkinė ir kultūrinė Berlyno politika parodė, jog krienas ne saldesnis už ridiką. Jau vasaros pabaigoje Lietuvoje buvo galima išgirsti sakant: „Vienas okupantas išėjo, kitas atėjo". O lietuvių nuotaikas 1941 m. rudenį išsakė generalinis finansų tarėjas J. Matulionis savo dienoraštyje: „Nuo vilko bėgom, ant meškos pataikėm. Tik toks skirtumas, kad per pirmąją bolševikų okupaciją peilis lietuviui jau buvo po kaklu, o dabar, vokiečių okupacijoje, jis tik galandamas" ⁵⁰.

Pasak H. Žemelio, „bolševizmas ir nacionalsocializmas — tai lyg du broliai, tik skirtingų tėvų ir šiek tiek skirtingų metodų. Iškabas turėjo abu vienodas: į Lietuvą atėjo kaip „išvaduotojai"⁵¹. Pirmasis — iš „buožių ir kapitalistų priespaudos", antrasis —„iš bolševizmo vergovės". Lietuvių tauta greit „perkando" abu okupantus ir su abiem kovojo, siekdama atkurti savo valstybę. „Mūsų tikslas — laisva ir nepriklausoma Lietuva su sostine Vilniumi ir Klaipėdos uostu“,— rašė 1942 m. rudenį pogrindžio spauda ⁵².

Kitaip negu Vakarų ar Vidurio Europos tautos, baltai patyrė dvi okupacijas — sovietinę ir nacių. Karo metais lietuviai savo svarbiausiu priešu laikė sovietus ne tik todėl, kad jie pirmieji atėjo j Lietuvą ir tauta nuo jų labiau nukentėjo. „Vokiečių naciams ir rusų bolševikams mes lygiai verti,— 1942 m. rudenį rašė „Nepriklausoma Lietuva*.— Tačiau mūsų svarbiausias priešas yra bolševikai, nes vokiečiai karą pralaimės, o jie vėl gali ateiti Lietuvon*.

Baltijos tautos neturėjo sąjungininkų. Vakarų Europos šalių, taip pat Lenkijos rezistentus rėmė Anglija bei JAV, o komunistinius Rytų Europos kraštų partizanus visokeriopai rėmė Maskva. Kai kurie lietuvių rezistencijos centrai bandė užmegzti ryšį su Vakarais (1943 m. vasarą Stokholmą pasiekė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) ir Vyriausiojo lietuvių komiteto (VLK-o)—įgaliotinis A. Vokietaitis). Tačiau naudos iš to buvo maža, nes Anglija ir JAV buvo Sovietų Sąjungos — svarbiausio Lietuvos priešo — sąjungininkės ir Baltijos kraštai neįėjo į jų karinių operacijų sferą. Pagaliau karo metais pripažinusios naują vakarinę SSRS sieną, Vakarų valstybės tylomis sutiko ir su sovietine Baltijos valstybių aneksija. Todėl lietuviai, anot J. Brazaičio, buvo vienų vieni.

Lietuvių rezistentų padėtį karo metais komplikavo ir tai, kad Lietuvos teritorijoje veikė trys antihitlerinės jėgos: be patriotinio lietuvių sąjūdžio, aktyviai veikė Maskvos diriguojami sovietų partizanai ir Lenkijos vyriausybės iš Londono vadovaujama Armija krajova. Sovietų bei lenkų partizanai, veikę daugiausia Rytų Lietuvoje, kovojo ne tik su naciais, bet ir su lietuviais, siekusiais atkurti nepriklausomą valstybę. Net Latvija ir Estija neturėjo lenkų problemos.

Dėl visų šių priežasčių lietuvių tauta pasirinko pasyvaus priešinimosi naciams kelią, nes, pasak vieno iš rezistencijos vadovų A. Vokietaičio, „laikė, kad būtų savižudiška ginkluotu pasipriešinimu, aktyviai kovojant prieš vokiečių kariuomenę fronto užnugaryje, palengvinti savo priešo Nr. 1 grįžimą Lietuvon. Be to, aktyvusis pasipriešinimas būtų logiškai vedęs lietuvių pogrindį į bendradarbiavimą su pavojingiausiu mūsų priešu— Sovietų Sąjunga ir jos diriguojamais bolševikų partizanų daliniais Lietuvos teritorijoje,— tai būtų tolygu tautos išdavimui*⁵³. Tokia labai komplikuota mūsų krašto situacija ne vienam kėlė neviltį. Pulgis Andriušis karo metais išvertė „Don Kichotą*, o A. J. Greimas, recenzuodamas šią knygą, rašė apie „beviltiškas mūsų kovas,— mes kovojam su vokiečiais, kad sugrįžtų rusai. Kokia prasmė kovoti?* Lietuva atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Patriotinis lietuvių sąjūdis siekė telkti aktyviąsias tautos jėgas ir išlaikyti jas iki karo pabaigos. Tada, jo manymu, laimėjus Vakarams, kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, susidarysiančios sąlygos Lietuvos valstybei atkurti. Pasak J. Brazaičio, „ateities vizija buvo visiems aiški: karą vokiečiai pralaimės; kada jie trauksis, lietuviai turi būti pasirengę savo kraštą perimti, jame rimtį išlaikyti pereinamuoju momentu, apsaugoti nuo galimos sovietinių jėgų, tegul ir karo išvargintų, invazijos. Vargu kas manė, kad vieni lietuviai galėtų atlaikyti sovietinę karinę invaziją, tačiau visi čia matė būsimą sąjungininką — Vakarų valstybių jėgas, kurios neleis bolševikams veržtis į Europą"⁵⁴, Lietuvių rezistencijos vadovai pervertino JAV bei Anglijos galimybes bei geranoriškumą Rytų Europos tautoms ir užmiršo karinę sovietų galią.

Sovietų istorikai didžiausia lietuvių antinacinės rezistencijos nuodėme laikė tai, kad ji neatmetė galimybės kartu su hitlerine Vokietija kariauti prieš stalininę Sovietų Sąjungą. A. Bubnys yra teisus, primindamas, jog sovietų istorikai „užmiršo" esminę aplinkybę: lietuvių rezistencija kėlė būtiną bendradarbiavimo su Berlynu sąlygą — Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Naciams atmetus šią sąlygą, neliko galimybės bendradarbiauti. Žinoma, galima ginčytis, ar Lietuva būtų laimėjusi, jeigu Berlynas būtų nepasididžiavęs ir suteikęs jai marionetės, kaip, pavyzdžiui, Slovakijai ir Kroatijai, statusą, už kurį būtų reikėję siųsti į Rytų frontą savo divizijas ir tapti pasaulio akyse nacių sąjungininke. O atkurti karo metais tikrą nepriklausomybę, deja, nebuvo nė mažiausios galimybės.

Pasyvioji lietuvių rezistencija reiškėsi šiomis formomis:

1) vokiečių organizuojamų Lietuvoje kariuomenės dalinių boikotavimu,

2) slapstymusi nuo išvežimo į reicho darbus,

3) žemės ūkio prievolių nevykdymu,

4) sabotažu pramonėje bei transporte,

5) tautinės kultūros, kultūros ir švietimo įstaigų išlaikymu,

6) nacių persekiojamų žmonių — žydų, sovietinių karo belaisvių, lietuvių karo prievolininkų šelpimu bei slapstymu,

7) nacių talkininkų bei tautos išdavikų demaskavimu⁵⁵.

Svarbiausias rezistencinės veiklos metodas buvo antinacinė

propaganda, varyta per nelegalią spaudą, kuri pasiekdavo tolimiausius Lietuvos kampelius ir turėjo didelį autoritetą tarp žmonių, o jos nurodymai padėdavo jaunimui apsispręsti. H. Žemelis prisimena, kad vokiečių valdžiai išleidus kokį potvarkį ar paskelbus kokią registraciją, visi laukdavo, ką pasakys dėl to pogrindis.

Pati reikšmingiausia antinacinės veiklos akcija buvo vokiečių organizuotų karinių dalinių Lietuvoje sužlugdymas. Pirmaisiais karo metais naciai vietos gyventojus laikė nevertais „garbės" tarnauti vermachte; jie tiko tik kaip darbo jėga. Tačiau nesėkmės frontuose privertė keisti požiūri. 1943 m. žiemą, jau po Stalingrado katastrofos, Lietuvos generalinėje srityje vokiečiai paskelbė 1919—1924 m-, gimusių vyrų registraciją į lietuvių SS legioną. Kituose kraštuose ši akcija davė pusėtinų rezultatų. Prancūzijoje i SS dalinius buvo sutelkta 100 tūkst., Belgijoje — 60 tūkst. vyrų. Lietuvoje atsirado tik 286 savanoriai. Pasak gen. S. Raštikio, stipri lietuvių pogrindžio spauda pasisakė prieš. SS legioną. Lietuviai studentai nutarė neiti į legioną. Jų pavyzdys užkrėtė moksleivius ir kitus jaunuolius. Visos vokiečių pastangos susilaukė visiško lietuvių boikoto. ,,Beveik visos vasalinės tautos, net latviai ir estai, tokius legionus arba SS divizijas turėjo. Lietuva — ne. Jokiuose vokiečių karo pranešimuose lietuviai nebuvo minimi kaip tauta, kovojanti Vokietijos pusėje",— rašė H. Žemelis⁵⁶. Ne ką sėkmingesnės buvo ir vėlesnės Lietuvos vyrų mobilizacijos.

Reikia sutikti su B. Raila, jog „išskyrus labai negausius komunistinės ideologijos likučius ir sovietinius desantininkus, lietuvių tauta nacių okupacijos laikotarpiu nepaprastai vieningai siekė atkurti valstybės nepriklausomybę"⁵⁷. Deja, vienybės trūko lietuvių politikams.

LAF-ui trumpam laikui buvo pavykę suvienyti visas patriotines jėgas nepartiniu pagrindu. Tačiau jau po Birželio sukilimo, o ypač vokiečiams uždarius LAF-ą, patriotai aktyvistai j nelegalias organizacijas pradėjo burtis partiniu-ideologiniu pagrindu. Vieni buvusio LAF-o nariai, daugiausia tautininkiškos pakraipos (K. Brunius, J. Deksnys, J. Valiulis, S. Žakevičius bei kt.), atgaivino iki 1941 m. pavasario savarankiškai veikusią Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (LLKS), kiti, katalikiškos srovės veikėjai (J. Ambrazevičius, A. Darnusis, A. Maceina, Z. Ivinskis ir kt.), nuo 1941 m. pabaigos pradėjo kurti naują nelegalią Lietuvių fronto (LF) organizaciją. I^LKS nuo 1942 m. rudens leido nelegalų laikraštį „Laisvės kovotojas", o nuo 1943 m. pradžios savo laikraštį „į laisvę" turėjo ir Lietuvių frontas. 1942 m. pogrindžio organizacijų padaugėjo. Atgiję valstiečiai liaudininkai nuo birželio pradžios pradėjo leisti „Nepriklausomą Lietuvą", vieną svarbiausių pogrindžio laikraščių. Kazys Veverskis suorganizavo Lietuvos laisvės armiją (LLA) — karinę organizaciją, vienijusią daugiausia buvusios Lietuvos armijos karius, o buvęs „Naujosios Romuvos" redaktorius, vienas iš krikščionių demokratų ideologų Juozas Keliuotis įkūrė Lietuvių vienybės sąjūdį (LVS), jungusį katalikiškos pasaulėžiūros akademinį jaunimą. Be šitų, anot H. Žemelio, buvo ir kitų, mažesnių pavienių organizacijų, leidusių savo spaudą, turėjusių radijo imtuvus, narių ir rėmėjų.

Visos pogrindžio organizacijos siekė tų pačių tikslų (atkurti nepriklausomybę), kovojo su tais pačiais priešais (Sovietų Sąjunga ir nacistine Vokietija), naudojo tuos pačius kovos metodus (pasyvų pasipriešinimą), tačiau sudaryti bendrą rezistencinių jėgų vadovybę sekėsi sunkiai, nes jos skirtingai įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą. Bet svarbiausia kliūtis susivienyti buvo partijų ir frakcijų ambicijos, ginčai, kas vadovaus, kas vadovybėje turės daugiau vietų (posakis „du lietuviai — trys partijos* atsirado vokiečių okupacijos metais). 1943 m. Lietuvoje buvo du antinacinės rezistencijos centrai: krikščioniškoji Tautos taryba ir liaudininkų, socialdemokratų, tautininkų bei nacionalistų Vyriausiasis lietuvių komitetas (VLK-as). Po ilgų ir sunkių derybų lapkričio 25 d. abu centrai pagaliau susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK-ą). Jo pirmininku tapo S. Kairys (socialdemokratas), vicepirmininkais — A, Darnusis (krikščionis demokratas) ir B. Gaidžiūnas (tautininkas), nariais — J. Audėnas (liaudininkas), K. Brunius (nacionalistų partija), J. Deksnys (LLKS) ir kt.

Iki nepriklausomybės atkūrimo VLIK-as turėjo vykdyti nelegalios Lietuvos vyriausybės funkcijas: vadovauti tautos kovai dėl valstybės atkūrimo, atstovauti Lietuvai ir ginti jos reikalus užsienyje. Tačiau sunkiai pasiekta vienybė iš esmės buvo formali. Nebuvo sudaryta vieninga karinė organizacija bei centrinė karinė vadovybė. Neįėjo į VLIK-ą Lietuvos laisvės armija, kai kurios kitos rezistencinės organizacijos, o susivienijusios nepasitikėjo viena kita ir toliau varžėsi dėl įtakos vadovybėje. Veiklus antinacinės rezistencijos dalyvis J. Valiulis 1944 m. kovo 20 d. rašė A. Vokietaičiui, kad nedarbingumo vėžys smarkiai graužia VLIK-o pastatą, vyksta rivalizacija, konkretus darbas nė per plauką nepagerėjo⁵⁸. Tik po 3 mėnesių, 1944 m. vasario 16 d. pasirodė pirmasis viešas VLIK-o pareiškimas. Be kelių deklaracijų, nieko konkretaus nebuvo nuveikta ir vėliau.

Artėjant prie Lietuvos sienos Raudonajai armijai ir plečiantis rytinėse apskrityse teroristinei sovietinių partizanų bei Armijos krajovos veiklai, aktuali darėsi Lietuvos kariuomenės dalinių kūrimo problema. „Apie lietuviškų ginkluotųjų pajėgų organizavimą šiandien kalbama visur, kur susirenka bent du žmonės <...>,— rašė pogrindžio spauda.— Visuomenė pritaria organizavimui ginkluotos jėgos, kuri būtų skirta Lietuvos teritorijai ir jai artimoms sritims nuo bolševikų ginti*⁵⁹. VLIK-as pritarė visuomenės veikėjų bei generalinių tarėjų idėjai sukurti lietuviškąją diviziją. Vokiečiai, apie tai anksčiau nenorėję ir girdėti, blogėjant reikalams frontuose, pasidarė nuolaidesni. 1944 m. vasario 13 d. gen. P. Plechavičius ir SS bei policijos vadas Jeckelnas pasirašė kompromisinį susitarimą: kovai su besiplečiančiu banditizmu steigiama savanorių Vietinė rinktinė, kuriai vadovaus lietuvių karininkai, tačiau jos vadas (gen. P. Plechavičius) bus atsakingas vokiečių įstaigoms. Naciai pasižadėjo rinktinę apginkluoti, nesiųsti jos iš Lietuvos, taip pat nevežti krašto žmonių darbams į Vokietiją.

Lietuvių tauta pritarė savų kariuomenės dalinių kūrimui. Vos per kelias savaites į Vietinę rinktinę užsiregistravo 30 tūkst. savanorių, iš jų buvo sudaryta 15 batalionų po 750 vyrų kiekviename. Tačiau jau kovo mėnesį paaiškėjo, kad naciai gen. P. Plechavičių apgavo: pareikalavo duoti dešimtis tūkstančių darbininkų ir net skelbti visuotinę vyrų mobilizaciją į vokiečių kariuomenę. Lietuviams sabotuojant nacių reikalavimus', gegužės viduryje gen. P. Plechavičius ir keliasdešimt aukštesniųjų karininkų buvo suimti ir išsiųsti į Salaspilio (Latvijoje) koncentracijos stovyklą. 3 tūkst. Vietinės rinktinės karių buvo išgabenti darbams į Vokietiją, tačiau dauguma jų išsibėgiojo ir pradėjo slapstytis. Dar prieš tai, balandžio pabaigoje— gegužės pradžioje Kaune gestapas suėmė daugumą VLIK-o bei LLKS vadovybės narių (K. Bieliuką, K. Brunių, J. Deksnį, B. Gai-džiūną, J. Valiulį, J. Katilių, A. Tumėną, A. Damušį), taip pat daugelį pogrindžio spaudos darbuotojų.

Kartu su besitraukiančia Raudonąja armija į SSRS evakua-vosi apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų daugiau kaip

2,5 komunistų (53 procentai visų narių), per 2 tūkst. komjaunuolių, nemažai sovietinių pareigūnų (tarp jų 160 NKGB ir

1,2 tūkst. NKVD darbuotojų)⁶⁰, aktyvistų, jų šeimų narių⁶¹. Rugpjūčio pabaigoje Maskvoje buvo sudaryta LKP (b) CK teisėmis veikusi 7 asmenų grupė (A. Sniečkus, N. Pozdniakovas, A. Guzevičius, M. Gedvilas, J. Paleckis, N. Gridinas, I. Meskupas), kuri vadovavo komunistiniam pogrindžiui Lietuvoje ir rūpinosi karinių lietuviškų Raudonosios armijos dalinių organizavimu.

Pirmosios diversantų grupės į Lietuvą buvo atsiųstos jau 1941 m. liepos—rugpjūčio mėnesiais. Tačiau beveik visus jų narius sunaikino vokiečiai ir policija. LKP CK duomenimis, nuo karo pradžios iki 1943 m. pabaigos į Lietuvą dirbti pogrindžio darbą buvo atsiųsti 175 komunistai, maždaug 100 komjaunuolių bei 70 nepartinių aktyvistų.⁶² Dar 100 „parašiutininkų" nusileido 1944 m. pirmame pusmetyje. Sovietų istorikai gerokai per-dėdavo ne tik kovinius komunistinių partizanų nuopelnus, bet ir padidindavo jų skaičių tvirtindami, kad jis siekė daugiau kaip 10 tūkst. Sovietų partizanų štabo duomenimis, 1944 m. birželį Lietuvoje veikė 56 būriai, kuriuose kovojo 3,9 tūkst. partizanų: 1386 lietuviai, 1475 rusai, 676 žydai, 367 kitų tautybių žmonės. Daugiau kaip ketvirtadalis sovietų partizanų buvo iš stovyklų pabėgę karo belaisviai.

1942 m. lapkritį SSRS Valstybės gynimo komitetas sovietų partizanams Lietuvoje vadovauti Maskvoje įsteigė Lietuvos partizaninio judėjimo štabą, kurio viršininku paskyrė A. Sniečkų, o jo pavaduotoju LKP CK Organizacinio skyriaus vedėją D. Su-pikovą. Partizanų veiklai Lietuvoje vadovauti buvo sudaryta M. Sumausko ir G. Zimano vadovaujama operatyvinė LKP CK grupė, 1943 m. pavasarį įsikūrusi prie Naručio ežero Baltarusijoje, o nuo rudens persikrausčiusi į pietryčių Lietuvą.

Apie sovietų partizanų moralę galima spręsti iš 1943 m. gegužės 11 d. ,,drg. Jurgio" {G. Zimano) laiško A. Sniečkui: ,,Iš gyventojų dažnai atima ne tik drabužius bei maisto produktus (nors gyventojai nustatyta tvarka aprūpina brigadas), bet ir žiedus, pinigus, laikrodžius <...>. Taip pat labai paplitęs girtuokliavimas. Samagoną varo ir patys partizanai, ir gyventojus verčia <...>. Kas neduoda, tam grasina ginklu, veda sušaudyti, muša" ^M. Tiesa, G. Zimanas rašė apie Baltarusijos partizanus. Tačiau tas pats darėsi ir Lietuvoje. 1944 m. birželio 19 d. LKP CK Ypatingasis skyrius informavo A. Sniečkų: ,,<...> iki pastarųjų dienų partizanų būriuose nusikalstami veiksmai prieš vietos gyventojus ne mažėjo, o didėjo. Pasitaikydavo plėšikavimo, išžaginimo ir nužudymo faktų".⁶⁴

Nors sovietų partizanų būriai šventvagiškai buvo pasivadinę Gražinos, Margirio, Žalgirio, Kęstučio, Vytauto, „Laisvosios Lietuvos" vardais, tačiau jų tikslas buvo ne atkurti Lietuvos nepriklausomybę, o grąžinti ją atgal į Kremliaus imperiją. Sprogdindami traukinius, žudydami vokiečių pareigūnus, jie užtraukdavo nacių kerštą nekaltiems aplinkiniams gyventojams.

1943 m. buvo sudeginti Fermos (Trakų apskrityje), Lazdėnų (prie Vievio), Miliūnų, Lauciūnų, Slapeikių (Rokiškio apskrityje), Sarkiškių (Valkininkų valsčiuje) bei kiti kaimai. Dalis jų gyventojų buvo išžudyta, kiti išvežti darbams į Vokietiją.

1944 m. birželio 3 d. sovietų partizanams nužudžius 5 vokiečius, esesininkai sudegino Pirčiupius. Liepsnose žuvo arba buvo nušauta 119 šio kaimo gyventojų.

Raudonieji partizanai kovojo ne tik su vokiečiais, bet žudė ir lietuvių savivaldos pareigūnus, terorizavo savigynos būrius kūrusių kaimų gyventojus. 1944 m. sausio 29 d., keršydami už ginkluotą priešinimąsi, jie sudegino Kaniūkų (Jašiūnų Valsčiuje) kaimą ir nužudė 36 bei sunkiai sužeidė 14 jo gyventojų. Balandžio 12 d. sovietų partizanų „Už tėvynę" būrys, vadovaujamas kapitono Sergejevo, sudegino Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaimą ir nužudė 18 jo vyrų⁶⁵. Birželio 24 d. Musteikos kaime (Marcinkonių valsčiuje) buvo nužudyta 14 vyrų.

1941 m. gruodžio 18 d. SSRS Valstybės gynimo komitetas, prašant LKP Centro Komitetui bei Lietuvos TSR vyriausybei, nutarė kurti 16-tąją lietuviškąją Raudonosios armijos šaulių diviziją. Jos branduolį sudarė pirmosiomis karo dienomis iš Pabradės į Rusiją išvaryti 29-ojo teritorinio korpuso kariai bei Vilniaus pėstininkų karo mokyklos kursantai. 1942 m. LKP Centro

Komitetas į šią Pavolgyje kuriamą diviziją taip pat nusiuntė per 7 tūkst. jaunesnio amžiaus iš Lietuvos evakuavusių vyrų. Visuose sovietmečio istorijos vadovėliuose rašoma, jog 16-oji divizija kovos krikštą gavo 1943 m. prie Aleksejevkos {Oriolo srityje), o užsigrūdino prie Kursko. Iš tikrųjų tie mūšiai, ypač pirmasis, labiau priminė skerdynes. Dėl nepakankamo parengimo ir apginklavimo bei vadovybės (daugiausia divizijos vado gen, F. Baltušio-Zemaičio) nemokšiškumo žuvo 3,4 tūkst., buvo sužeisti 8,4 tukst., ir dingo be žinios-— daugiau kaip 400 divizijos karių⁶⁶. 16-oji divizija lietuviška buvo sąlyginai, nes 1944 m. pradžioje iš 5,1 tūkst. jos karių, (be 2150 karių, buvusių 2-ame atsargos batalione Balachnoje) 32,3 procento buvo lietuviai, 39,9 procento — rusai, 22 procentai — žydai⁶⁷. Papildyta kitų sovietinių respublikų vyrais, 16-oji šaulių divizija tęsė savo kovų kelią, kuris, deja, vedė ne j Lietuvos laisvę.

NUORODOS

^I Išsamiau apie karo veiksmus Lietuvos teritorijoje žr.: Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti.— Vašingtonas, 1973.— P. 282—298.

- Skebėra K. Reikėjo mūsų kančių.— V., 1990.— P. 8.

³ 1 laisvę.— 1984.—Nr. 91 — P. 59.

⁴ Škirpa K- Min. veik.— P. 323.

⁵ Rimkus V. Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 m.— Londonas, 1984.

⁶ Į laisvę.— 1941.— Liepbs 11, 15, 21.

■ Lietuvos aidas.— 1993.— Sausio 15.

⁸ Raila B. Dialogas su lietuviais.— Čikaga, 1960.— P. 63.

⁹ Į laisvę.— 1984.— Nr. 91,—P. 60.

¹⁰ Masinės žudynės Lietuvoje.—T. 1.— V., 1965.— P. 87.

^II Nepriklausoma Lietuva.— 1942.— Nr. 11—12; 1943.— Nr. 15—16.

¹² Naujoji Lietuva.— 1941.— Birželio 29.

¹³ Į laisvę.— 1941.— Birželio 24.

¹⁴ Rukšėnas K■ Hitlerininkų politika Lietuvoje 1941—1944 m. Disertacija

istorijos mokslų kandidato laipsniui įgyti.— V., 1970. // MA CB rankraščių skyrius.— F. 26—1475.

¹⁵ Mastinės žudynės Lietuvoje.—T. 1,— P. 330.

¹⁶ Škirpa K. Min. veik.— P. 482.

¹⁷ Lietuvos Laikinosios Vyriausybės įstatymai,— P. 49—51.

¹⁸ Škirpa K. Min. veik.— P. 444.

¹⁹ Škirpa K. Min. veik.— P. 348; Bubnys A. 1941 m. birželio sukilimas ii

Lietuvos Laikinoji vyriausybė // Zailtvykslė.— Nr. Ii.— P. 38—39.

²⁰ Škirpa K. Min. veik.— P. 456—457.

²¹ [ laisvę.—1942.—Kovo 30; LE.—T. 15,—P. 463.

²² Masinės žudynės Lietuvoje.— T. 1.— P. 22.

²³ Škirpa K- M-in. veik.—P. 520—521.

²⁴ Į laisvę.— 1941.— Lapkričio 22.

²⁵ Ten pat.— 1941.— Spalio 30.

²⁶ Vėliau vidaus reikalų tarėju buvo paskirtas J. Narakas.

²⁷ Sūduvis N. Vienų vieni.— 1964.— P. 42—43.

²⁸ } laistę.— 1941.— Rugpjūčio 20.

²⁹ Ketvirtis amžiaus socializmo keliu.— V., 1965.— P. 49—50.

^SD Nepriklausoma Lietuva.— 1944.— Nr. 1. (37).

³¹ Kviklys B. Lietuvių kova su naciais.— 1946.— P. 13—14.

³² Ketvirtis amžiaus...—P. 5.1.

³³ LVVOA.—F. 3377.—Ap, 58,—B. 271,—L. 40.

♦

³⁴ Ateitis.— 1943.— Rugpjūčio 3.

³⁵ Sūduvis N. Min. veik.— P. 64.

³⁶ Нюрнбергский процесс,—T. t.— M., 1965.— C. 213.

³⁷ Masinės žudynės...— T. 1,— P. 329—330.

³⁸ Rukšėnas K■ Min. veik.— P. 94.

³⁹ Masinės žudynės...— T, 1.— P. 11; Rukšėnas K- Min. veik.—P. 94.

⁴⁰ Ten pat.

⁴¹ Rukšėnas K. Min. veik.— P. 91.

⁴² LE.— T. 7.—P. 193; Masinės žudynės...— T. 1.— P. 138,

⁴³ Masinės žudynės...— T. 1.— P. 131—137.

⁴⁴ Kviklys B. Min. veik.— P. 16—20.

⁴⁵ Brazaitis I. Vienų vieni.— V., 1990.— P. 143.

⁴⁶ Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos.— T. 2.— P. 306—307.

⁴⁷ Brazaitis J. Min. veik.— P. 143.

⁴⁸ LVVOA.—F. 3377,—Ap. 58,—B. 176.—L. 50.

⁴⁹ Išsamiau apie lietuvių kovą su naciais žr.: Bubnys A. Lietuvių rezistencija 1941—1944 m.— V., 1991.

⁵⁰ Matulionis J. Neramios dienos.— Torontas, 1975.— P. 122.

⁵¹ Žemelis H. Okupantų replėse.— P. 13.

⁵² Nepriklausoma Lietuva.— 1942.— Nr. 9.

⁵³ Laisvės besiekiant.— Čikaga, 1983.-—P. 9—10.

⁵⁴ Brazaitis J. Min. veik.— P. 108.

⁵⁵ Bubnys A. Į laisvę: lietuvių antinacinis pasipriešinimas 1941—1944 m. [Į Pergalė.— 1990.— Nr. 3.

⁵⁶ Žemelis H. Min, veik.— P. 52—53.

⁵⁷ Raila B. Dialogas...— P. 71.

⁵⁸ Laisvės besiekiant.— P. 295.

⁵⁹ Į laisvę.— 1944.— Balandžio 3.

⁶⁰ LVVOA.—F. 1771,—Ap. 5,—B. 102,—L. 191 (NKVD 1942 m. duomenys).

^lil Ten pat.—B. 48,—L. 5; B. 100,—L. 1—3; Ap. 6,—B. 32,—L. 19; Ap. 7.—B. 172,—L, 8. (1941 m. rudens A. Sniečkaus ataskaita, 1942 m. balandžio mėn. N. Gridino pažyma, LKP CK Kadrų skyriaus duomenys).

⁸³ Ten pat.—Ap. 6,—B. 39,—L. 2, 27.

⁶³ Ten pat.—B. 40,—L. 200.

⁶⁴ Ten pat.—Ap. 7,—B. 195,—L. 61.

⁶⁵ Ten pat.—B. 116.— L. 16—19 (sovietinių partizanų štabo 1944 m. balandžio mėnesio žinių suvestinė).

⁸⁶ Ten pat.— B. 312,—L. 1—4 (LKP CK Karinio skyriaus vedėjo P. Jakovlevo 1944 m. pradžios pažyma Centro Komitetui).

⁶⁷ Ten pat.