Mamutų medžiotojai

MORAVIJA — PUIKI ŠALIS

Ji mėgsta saulę ir stiepiasi į ją. Šiaurėje dunkso jos aukščiausieji kalnai, pietuose plyti didžiausia žemuma. Vidury iškilęs nuostabaus grožio kalnynas; jame gruma pilni varveklių urvai ir žiojėja gilios bedugnės.

Visi Moravijos vandenys bėga šlaitais į pietus. Tiktai pačiame pasienyje upės susilieja į vieną galingą srovę. Kaip tik šis kalnynas neleido joms susilieti anksčiau. Kalnynas dalija Moraviją į du didelius slėnius: vakarinėje šalies pusėje visus vandenis suima vingrioji Dyja, rytinė pusė atiduoda visą savo vandenį Moravos upei. Abi upės paskiau susitinka toli pietuose, pelkėtame krašte. Netgi žodis „Morava“ kažkada yra reiškęs „liūną“.

Paskutinė didelė galingosios Dyjos kilpa apsuka Pavlovo klinčių kalnus, kurių ketera kaip stati 400 metrų siena dunkso virš aplinkinės žemumos. Pavlovo kalnų slėnyje, ant Dyjos kranto yra Žemųjų Vestonicų gyvenvietė, šiandien garsi visame pasaulyje. Ji įsikūrusi viršum storo geltono žiedžiamojo molio sluoksnio. 1924 m. vietos plytinėje buvo rasta daugybė priešistorinių žvėrių kaulų — daugiausia mamutų — ir titnago lūženų. Šis radinys rodo, kad čia, Pavlovo kalnų papėdėje, ant upės kranto, kadaise yra buvusi didžiulė, gal būt, didžiausia pasaulyje priešistorinių medžiotojų stovykla.

JAUNIEJI MEDŽIOTOJAI

Saulė spindi viršum aukščiausios Pavlovo kalnų viršūnės ir maudo savo šiltus spindulius žėrinčiuose didžiosios žemumos vandenyse.

Sunku pasakyti, kur vingiuoja Dyja. Triskart platesnė negu šiandien, ji raityte raitosi per kraštą, išsiskaidydama šakomis, jungdamasi su ežerėliais ir senvagėmis, vengdama balų, ir dažnai vešliuose žaliuose atvašynuose nė neatskirsi, kur vanduo, o kur sausuma.

Jihlavka ir Svratka išsišakojusios susipina neužmatomoje žemumoje, ir nežinia, kur iš tikrųjų jos įteka į Dyją. Aibės uodų ir musyčių zyzia viršum liūnų ir negailestingai kanda kiekvieną gyvulį ir žmogų, kuris per tą platų kraštą keliauja. Kas gali, dumia nuo jų į mišką ir aukštesnes kalvas, kur jų vis dėlto tiek nėra.

Kalvelėje tarp Dyjos ir kalnų viršūnių žaidžia pulkelis nuogų vaikų. Čia dvelkiąs gaivus vėjas nuvaiko įkyrius uodus ir siurbėles muses. Dar prieš valandėlę berniukai išvaikė mergaites, grasindami joms akmenimis. Jie nenorėjo su jomis žaisti. Juk iš berniukų kada nors užaugs medžiotojai, kovotojai su lokiais, mamutais ir raganosiais, tad ar gali jie žemintis, žaisdami su mergiotėmis, kurios tesugeba išdirbti kailius, juos kramtydamos! Vyrai — tunto viešpačiai, nors jie dar tokie maži, kad nė lanko neištempia.

Bet įsižaidę vaikai vėl susimaišė ir šit jau linksmai slapukauja, užmiršę pirmąjį žmonių visuomenės susiskirstymą — skirtumą tarp berniukų ir mergaičių. Visi jie lygiai miklūs, puikiai laksto, šokinėja ir karstosi medžiais. Ir mažyliai, nenorėdami atsilikti, laikosi narsiai. Vienas bamblys parvirto ant akmenų; iš peties ir kaktos jam srūva kraujas, pramuštame kelyje — mėlynė. Berniūkštis pakilo apsiašarojęs, raukydamasis iš skausmo. Kiti berniukai tuoj pribėgo prie jo ir dabar stovi greta, tikėdamiesi, kad gaus pasišaipyti, jei tik tas ims žliumbti. Bet susižeidęs berniūkštis murzina ranka pasitrynė akis, patraukė nosimi ir net prisivertė šyptelėti.

Draugų pajuoka skaudesnė už alkį, už šaltį, ji nepakeliama kaip ugnies lyžtelėjimas. Berniūkštis, įveikęs skausmą, vargais negalais išsišiepia. Jo sąmonėje jau įsirėžęs medžiotojų įstatymas, einąs iš kartos į kartą; jis sako, kad tas, kad pasiduoda skausmui, niekam tikęs. Toks vertai baudžiamas pajuoka, neš kitiems tunto nariams jis yra sluogas sunkioje gyvenimo kovoje.

Berniukams nepasisekė: negavo progos triukšmingai pasityčioti iš vargšelio. Vabaliukas — narsus berniūkštis, nors į medį dar neįlipa ir akmens toli nenusviedžia. Šiandien jis nusipelnė pagyrimo. Visi berniukai, mėgdžiodami lokį, choru sumaurojo:

— Hoū-ū! Hoū-ū! Hoū-ū!

Berniūkštis, patenkintas tokiu pagyrimu, net skausmą pamiršo. Jis vėl įsijungė į žaidimą ir tik truputį šlubavo.

Mergaitės pabaidė kurapkų pulkelį. Visi vaikai stebėjo jas, kur jos nutūps.

Vikrus kokių dvylikos metų berniukas su keliais pavertais kauliukais ant kaklo ranka parodė į viršų…

Skaisčioje mėlynėje viršum dabartinių Vestonicų suko plėšrūnas. Jis leidosi, beveik nejudindamas sparnų.

Vos kurapkos nutūpė, didysis paukštis puolė kaip akmuo žemyn ir dingo brūzgynuose. Gegutė nebūtų triskart sukukavus, o plėšrūnas jau pakilo aukštyn. Naguose laikydamas kurapką, jis skrido kažkur kalno viršūnės link ir pamaži nyko tolyje.

— Vanagas… jauniklis! — pasakė berniukas su puošmena ant kaklo ir mostelėjo ranka Pavlovo kalnų link. Jo balsas skambėjo gana šiurkščiai. Buvo aišku, kad jam sunku kalbėti. Savo kalbą jis gerokai papildydavo gestais, mat, tada visi daugiau kalbėdavo rankomis ir veidu, negu lūpomis.

— Kopčemai, kurapkų gaudyti! — paragino berniuką jo draugas ir tuoj nuėjo į tą pusę, kur nutūpė kurapkos.

Kopčemas pritardamas kažką sumurkė ir nusekė paskui savo geriausiąjį draugą, visada linksmą Voveriuką. Prie jų prisidėjo dar du berniukai, o kiti vaikai vėl ėmė vaikytis po miško atvašynus.

Keturi aštuonerių dvylikos metų berniukai sėlino krūmais ir uolomis. Beeidami kiekvienas pasirinko po keletą patogių sviesti akmenukų. Matyti, kad greitasis Kopčemas — šios mažos šutvės vadas. Kiti berniukai visur juo seka.

Šlaito įlinkyje Kopčemas sustojo ir apsidairė.

Toli toli plytėjo neaprėpiamas kraštas, palei horizontą išrantytas melsvomis kalvomis. Į šiaurės vakarus kilo banga už bangos, o tolumoje dangų rėmė aukštieji Chržibai. Už Dyjos kalvelėse buvo matyti vienur žalios retos giraitės, kitur krūmais apžėlusios laukymės. Palei Dyją spindėjo skaidrūs ežerėliai ir rangėsi tylios senvagės. O pakalnėje, prie upės susispietusios palapinės rodė ten esant medžiotojų tunto stovyklą. Iš laužo į padangę stulpu kilo dūmai. Joks balsas nepasiekė berniukų, ir iš čia buvo sunku gerai įžiūrėti ten bruzdančius medžiotojus.

Kopčemas šliauždamas aplenkė dygiųjų gervuogių krūmą. Jis nusėlino toliau žemyn, kur tikėjosi užklupti kurapkų pulką. Draugai atsiliko, — jis jiems neberūpėjo. Jų dėmesį patraukė bepradedančios sirpti žemuogės. Žemuogynas tęsėsi labai toli aukštyn. Berniukai neatsilaikė ir tuoj pradėjo godžiai rinkti raudonas uogas. Jie net pukšėdami čiaumojo žemuoges ir prunkštė, spjaudydami lapelius, kurie su uogomis pakliūdavo jiems į burną.

Kopčemas išdidžiai pažvelgė į smaližius uogautojus ir atsargiai žengė tolyn, kartkartėmis užsislėpdamas įdubose ir krūmuose ir šliauždamas per uolas pilvu kaip driežas. Berniukas degė medžioklės aistra. Jis ne toks, kaip toji vaikų smulkmė, kuri tik laukia, ką jiems motinos atkiš ar ką suaugę medžiotojai prie stovyklos laužo pames. Kopčemas kai ką jau ir pats įstengia. Lapės dantys, suverti kaip karoliai ant kaklo, rodo, kad kovoje jis jau yra įveikęs keletą nemažų lapių. O kiek baltųjų kiškių, baikščių švilpikų ir gardžių starų prigaudė, toks stiprus ir miklus vaikinas nė nesigirs! Tą geba net kai kurios mergiotės. Vakar starą sugavo net mažiukas Cebikas, kuris dar nemoka nei plaukti, nei į medžius laipioti. Kopčemas nepabūgtų kovoti nei su klastingu vilku, nei su kraugere lūšimi, nei su dar didesniais plėšrūnais!

Ilgai netruks, ir jis eis medžioti kartu su vyresniaisiais vaikinais, kaip Onašas ir Stiebelis, kurie nėra nė per pusę galvos didesni už Kopčemą. Suaugusieji medžiotojai iki šiol neleidžia jam kartu medžioti. Paskutinį sykį, kai jis prisiplakė prie vyrų, išsirengusių medžioti elnių, jį akmenimis parvijo atgal kaip mažą vaiką. O Kopčemas juk moka sėlinti, eiti žvėries pėdomis, pajėgia bėgti per tankią žolę. Jis tikrai niekam nebūtų trukdęs. Na, šiandien jis bus patenkintas, jei bent kokią kurapką užmuš akmeniu.

Ei, ten Voveriukas duoda jam ženklą! Tikriausiai ką pamatė!

Kopčemas tylutėliai apėjo krūmus ir žemės plotelį po uola, prižertą smulkių akmenukų, ir prisiglaudė prie Voveriuko.

Voveriukas, Kopčemo bendraamžis ir ištikimas jo visų žygių draugas, rodo ištiesta ranka į gervuogių krūmą. Tarp krūmų, mažoje laukymėlėje, saulė apšviečia nedidelę uolikę, o ant tos uolikės guli išsitiesusi lapė. Nė nekrusteli.

— Miega! — sušnibždėjo Voveriukas Kopčemui, ir abu berniukai pritykino dar kelis žingsnius arčiau uolikės. Jie prigludo prie žemės ir tik truputėlį kilstelėjo galvas iš viržių ir bruknienojų, kad galėtų geriau matyti. Lapės plaukas ilgas, blizgantis; visa ji gelsvai ruda, tik snukutis ir purios uodegos galiukas visai baltas. Puikus laimikis…

Viršum uolikės suka keli varnai. Jie neramiai krankia.

— Lapė nemiega — ji negyva! — tyliai pasakė Kopčemas savo draugui ir mostelėjo galvą, kad Voveriukas stebėtų krankiančius varnus.

Berniukai jau norėjo pakilti ir čiupti lengvą grobį, bet „negyvoji“ lapė staiga švystelėjo, kaip žaibas šoktelėjo aukštyn ir stvėrė vieną varną už sparno. Likę varnai ėmė baisiai krankti ir puolė klastingąją lapę. Lapė, įsikandusi varną, leidosi bėgti nuo jų.

Nespėjo plėšikė įsmukti į gretimus krūmus, ir mitrusis Kopčemas pataikė jai akmeniu į priešakinę koją. Dabar lapei buvo sunkiau bėgti, — ji šuoliavo trimis kojomis. Vis dėlto gudruolė šauniai nudūmė už krūmo, o paskui lengva ristele nurisnojo įkloniu žemyn. Jos uodega, ištiesta kaip styga, tik mirgėjo tarp tankių žolių, rodydama, kur lapės bėgama.

Abu berniukai bėgo paskui sužeistą lapę. Nesėkminga medžioklė juodu uždegė, ir visa kita jiems buvo nė motais.

Ant mažos kalvelės, prie sedulos krūmo, lapė sustojo. Ji pastebėjo, kad ją persekioja kur kas pavojingesnis priešas už rėksnius varnus, ir kauktelėjusi išliejo savo pyktį. Nelaukė prisiartinant berniukų ir vėl pasileido nuolaidžios kalvos šlaitu.

Kopčemas ir Voveriukas — geri ir ištvermingi bėgikai. Jų tvirtos, šiurkščios kojos nė nejaučia aštrių akmenukų, kietų žolių ir dygių šakučių. Berniukai gali bėgti per dygias gervuoges, pasalūniškai griebiančias už kojų, arba šokinėti per aukštas, juosmenį siekiančias dilgėles. Dabar jie bėga, supdami lapę iš abiejų pusių. Nė žodžiu nepersimetę, jie veikia sutartinai: neleidžia lapei bėgti į šoną ir kiekvienam jos tokiam bandymui užkerta kelią akmenimis. Lapė priversta bėgti tiesiai prie upės. Ten berniukai tikisi ją pavysią ir nudobsią.

Kopčemas smarkiai šnopuoja, o jo veidas liepsnote liepsnoja. Jis truputį atsilieka: į koją įstrigo erškėčio spyglys. Bet štai skaudusis spyglys jau ištrauktas, ir jis vėl bėga toliau. Voveriukas taip pat valandėlę stabtelėjo — ranka nusibraukė kraują nuo kairiosios kojos pirštų. Jam pasirodė, kad trūksta kažkurio piršto. Bet patenkintas atsiduso — pirštai visi. Nors nemokėjo skaičiuoti, bet buvo gerai juos visus įsiminęs. Ir vėl tolyn!

Upės link šlaitas buvo apaugęs aukšta žole, ir berniukams reikėjo atidžiai žiūrėti, kur lapė bėga, kad jos neišleistų iš akių. Tik žolėje vingiuojantis takelis rodė, kur ji bėga.

Jaunieji medžiotojai dėjo visas jėgas, kad ji dabar nepaspruktų kur į meldus. Dar kartą vaikai pamatė lapę, kai ši, apibėgusi krūmą, paleido iš dantų varną ir vėl jį pasigriebė. Paskui paskutinį kartą sušmirėjo melduose ir dingo.

Abu berniukai sumišę pasižiūrėjo į vienas kitą, pasikasė blauzdas ir pliaukštelėjo delnais įkyriesiems uodams ir kraugerėms musėms.

Medžioklė jiems nepasisekė.

Voveriukas mostelėjo ranka ir sučiupo didelį skėrį. Mitriai nutraukė kojas ir antsparnius ir jį suvalgė.

Kopčemas nusibraukė nuo veido akis graužiantį prakaitą ir pažvelgė į kalną, kur liko bežaidžią vaikai.

Ten kažkas nutiko.

Abu berniukai stovi sustingę, pravėrę burnas.

STUMBRŲ ANTPUOLIS

Iš miškelio pakalnėje išėjo keletas didelių žvėrių. Iš jų aukštų ir galingų krūtinių dar nuo tolo galėjai pažinti, kad tai stumbrai, bizonai.

Priekyje ėjo didžiulis bulius, už jo — trys karvės ir veršis. Bulius sustojo prie vienišos pušies ir į ją pasikasė. Paskui, nebetverdamas iš jėgų pertekliaus, įbedė ragus į žemę ir, stipriai mostelėjęs galvą, nūo šaknų iki viršaus perdrėskė medžio žievę taip, kad iš karto kamienas apkibo ilgais žievės skutais. Bulius dar kartą palenkė žemyn galvą, norėdamas vėl drėkstelėti ragais žievę, bet staiga sustojo, ištiesęs uodegą. Jo tamsios akys kelis kartus sumirksėjo.

Vėjas iki jo atnešė vaikų šūksmus.

Stumbras iš lėto pakėlė galvą ir įsiręžė su visa savo baisia jėga ir galia.

Tarp medžių miškelyje bėginėjo besivaiką vaikai. Įspėdamas savo bandą, bulius treptelėjo.

Karvės jau buvo bepradedančios grumšnoti žolę, bet, išgirdusios vado ženklą, pakėlė galvas, tarsi laukdamos jo įsakymų.

Vienas berniukas, įsidūręs į erškėtį, garsiai pravirko, ir keli vaikai šoko prie jo per tankų jaunuolyną. Lapų šlamesys ir laužomų atžalų traškėjimas išgąsdino stumbrus.

Bulius mostelėjo uodega, šuoliu apsigręžė ir išbėgo į vešlią pievą. Smulkiais šuoliukais jis dūmė į priekį šlaitu, nesirūpindamas banda. Jis gerai žinojo, kad ji bėga paskui jį: buvo girdėti trepsėjimas. Veršelis atsiliko, bet karvė jo nepaliks: risnos užpakalyje, jį saugodama.

Vaikai jau pastebėjo kuriančius stumbrus ir išbėgo iš jaunuolyno į plyną šlaitą. Užmiršę gaudynes, jie labai susidomėję žiūrėjo į pabaidytą bandą.

Po valandėlę trukusio tylaus nustebimo suskambo nauji šūksmai, ir visi vaikai, džiūgaudami dėl nelaukto nuotykio, nulėkė paskui nubėgančius žvėris žemyn prie Dyjos, tarsi būtų norėję juos sugauti.

Kopčemas su Voveriuku stebėjo visa tai nuo upės kranto. Pirmiausia jie apsidžiaugė ir nustebo, bet kai vaikai nuginė stumbrus tiesiog prie upės, jie nepatenkinti suniurzgėjo ir susierzinę ėmė šokinėti nuo kojos ant kojos, rankomis plodami sau per šlaunis.

Stumbrų banda — koks geidžiamas laimikis medžiotojų tuntui! Bet tie kvailiai viską sugadins: nesiliauja vijęsi ir neleidžia gyvuliams kur nors apsistoti, kad stovyklos medžiotojai galėtų juos apsupti. Po valandėlės stumbrai pribėgs prie upės, perplauks ją ir dings kitame krante. Tuntas praras laimikį, kurio jau seniai nėra turėjęs.

Kliūtų vaikams, jei Kopčemas ir Voveriukas būtų arti jų. Plaukus jiems išpešiotų ir nugaras aptalžytų už tokį neprotingą elgesį. Kad bent jie įspėtų medžiotojus stovykloje, bet argi tiems kvailiams šaus į galvą. Ir tai busimieji medžiotojai! Akli kurmiai, o ne medžiotojai. Stumbrų banda bėga pro stovyklą, o medžiotojai ten sėdi prie laužo, graužia plikus kaulus ir nieko nežino…

Kopčemas perbrido mažą balutę ir, įkopęs į kalvą, apaugusią kadugiais ir berželiais, pažvelgė, prisidengęs rankomis akis. Patenkintas mostelėjo savo draugui.

Priilsę vaikai atsiliko toli toli.

Stumbrai buvo jau visai arti berniukų, dabar jie lėtai risnojo.

Kopčemas iš žolių pasidarė pynę ir užsidėjo ją ant galvos. Pynę prismaigstė ilgų meldų, išėjo tarsi koks didelis vainikas. Voveriukas negalvodamas pasekė jo pavyzdžiu. Ir štai abu berniukai žengia prieš stumbrus.

Susilenkę jie eina per aukštą pievą, tarpais pakildami iš žolės ir kratydami galvas.

Šit jau bulius susidomėjęs pažvelgė į juos.

Banda sustojo ir smalsiai žiūri į keistai apsitaisiusius berniukus.

Berniukų judesiai lėti, jie čia nuleidžia galvą į žolę, čia vėl kilsteli, paskui visai sustoja.

Stumbrai kurį laiką stebėjo juos nejudėdami. Vėjas pūtė į priešingą pusę, todėl stumbrai, neužuosdami žmogaus kvapo, nurimo. Karvės trynėsi šonais viena į kitą: jos maigė įkyrius uodus, spiečiais sutūpusius ant jų pilvų. Veršis nerūpestingai skabė dobiliukus, rūgštynes ir pienes. Bandos vadas, panarinęs galvą, išrovė visą kerą paparčių, bet nespėjo jų sužiaumoti. Su kyšančiais iš snukio paparčiais jis pakėlė galvą. Kažką pajuto.

Kopčemas ir Voveriukas susijaudinę tyliai suniurzgia. Jie mato, kaip iš stovyklos atbėga medžiotojai su ietimis ir kirviais.

Tad vis dėlto stovykloje sužinota apie stumbrų bandą! Kad tik dabar stumbrai nepasileistų prie upės!

Tačiau bulius jau nerimauja. Kiekvieną akimirką jis gali leistis į priekį.

Ne! Jokiu būdu negalima leisti stumbrų prie upės. Bet medžiotojai dar gana toli. Kas užkirs bandai kelią? stumbrų vadas pajuto pavojų: puolėsi bėgti, paskui jį — ir kiti stumbrai. Ir tiesiai prie Dyjos.

Kopčemas ir Voveriukas pašoko ir drąsiai atsistojo bandai skersai kelio. Šokinėja žolėje, mojuoja šakomis ir šaukia visa gerkle.

Tačiau bulius nežiūri nieko. Jis taip veržiasi į priekį, kad berniukai, apimti baimės, šoka į karklų krūmą.

Padvelkė vėjas. Bulius buvo tik per kelis žingsnius nuo berniukų, bet, pajutęs nemalonų žmogaus kvapą, suprunkštė ir, išspjovęs kuokštą paparčių, pasuko kita kryptimi — į šoną nuo upės. Karvės su veršiu aklai nubėgo paskui jį.

Berniukai iššoko iš už priedangos ir džiaugsmingai išsiviepė. Stumbrai liks šioje Dyjos pusėje. Abu jaunieji medžiotojai pasišokinėdami kūrė šalia bandos, jie net išdrįso atginti veršį nuo karvės. Kopčemas įsidrąsinęs pernelyg arti priėjo prie stumbrės ir ji, palenkusi galvą prie žemės, užsimojo pamauti jį ant ragų. Berniukas puolė ant žemės ir taip greitai prisiplojo prie minkštos dirvos, kad viena akimirka dingo žvėriui iš akių. Stumbre lyžtelėjo liežuviu savo veršelio nugarą ir nutapnojo paskui bulių.

Pavlovo kalnai statūs ir viršum Vestonicų tunto stovyklos staigiai kyla aukštyn, o čia, prie Dyjos, jie baigiasi nuolaidžiomis kalvelėmis ir plačia žemuma. Iš vienos daubelės priešais stumbrus iššoko keli medžiotojai. Bulius akimirką staptelėjo, bet nebuvo nusiteikęs kovai, kuri abiem pusėm nežadėjo nieko gera. Nesvyruodamas jis šoko į vandenį, telkšantį Dyjos senvagėje.

Karvės, prasibrovusios pro alksnių jaunuolyną, puolė paskui vadą. Stumbre galva stumtelėjo pailsusį veršį, ir jis tuoj pūkštelėjo į negilią sietuvą.

Bet stumbrai negalėjo plaukti: čia būta maža vandens. Jie grimzdo į dumblą ir sunkiai brido, vos-ne-vos vilkdami kojas, pančiojamas klampaus purvo.

Kopčemas taip įsikarščiavo, kad nė nepagalvojo apie klastingosios dumblynės pavojų: šoko į vandenį paskui bandą. Veltui Voveriukas šaukė jam grįžti. Kopčemas negirdėjo. O jeigu ir būtų girdėjęs, tą valandą nebūtų paisęs jokių patarimų ir įspėjimų. Toje dumbroje iš kraštų vandens buvo iki kelių, bet dumblas jam po kojomis skyrėsi ir traukė žemyn; jis bemat nugrimzdo į vandenį iki pusiaujo. Tik vargais negalais ištraukė kojas ir pasiekė tvirtesnę vietą, visai arti stumbrų vado. Pačiupęs besiblaškantį milžiną už uodegos, visa jėga ėmė tempti stumbrą iš klampynės.

Artyn bėgantys medžiotojai, matydami naivias berniuko pastangas, iš juoko raityte raitėsi.

Stumbrai iš tiesų negalėjo eiti į priekį. Klimpo dumbros purve, o kuo labiau stengėsi išsikapanoti, tuo labiau grimzdo. Kartais jie pažengdavo du tris žingsnius, bet tuojau liūnas prasiskirdavo po sunkių gyvulių kojomis, ir stumbrai vėl atsidurdavo dumble iki pilvo.

Medžiotojai, garsiai šaukdami ir triukšmaudami, laužė medžių šakas, rovė krūmus ir mėtė juos į liūną, kad patys geriau išsilaikytų. Jie tikėjosi didelio grobio. Šit, pribridę prie vienos karvės, jie jau bado ją ietimis. Antroji karvė visiškai dingo liūne, o trečioji, pasiekusi gilesnį vandenį, antai prunkšdama plaukia į kitą krantą.

Kopčemas vis dar kaip apkvaitęs laiko stumbrą už uodegos ir tvoja pagaliu per milžiniško žvėries nugarą. Stumbras įsiutęs blaškosi, — vargas berniukui, jeigu įsisiautėjęs milžinas jam įspirtų!

Įsikarščiavęs Voveriukas, šaukdamas ir mostaguodamas rankomis, ragina nuo kranto pavėlavusius medžiotojus ir kelias moteris skubėti. Jų rankos čia taip pat reikalingos. Vienai uždususiai moteriškei jis rodo besigalynėjantį Kopčemą. Tai jos sūnus.

Moteris baimingai šūkteli ir tuoj pat šaižiu balsu ima šaukti berniuką į krantą.

Tačiau Kopčemas, atsainiai žvilgtelėjęs, visai neatsako. Kaip čia gali kas nors — kad ir motina — reikalauti, kad jis viso tunto akyse pasitrauktų iš tokios šaunios kovos! Aišku, nė viena moteris nesupranta medžioklės aistros. Kopčemas apsimeta negirdįs motinos šūkavimo: jis nepasidarys gėdos, pasitraukdamas iš kovos, kurioje gali prieš visus pasižymėti.

Stumbras jau skendi liūne giliau, negu iki pusės. Jis sunkiai kvėpuoja. Kiekvienu kvėptelėjimu įtraukia daugybę uodų, jų debesyje net pasidaro tuščias ratas. Stumbras juos tuojau vėl iškoši, bet šitai dar labiau jį pykina. Gyvulys išverčia akis ir bejėgiškai kenčia uodus.

Motina, matydama Kopčemą neklausant jos įspėjimų, šoko į liūną prie sūnaus. Kaip tik tada, kai įniršęs stumbras kilstelėjo ir atgręžė gauruotą galvą į berniuką, ketindamas pasiausti jį ragu, Kopčemo motina, sučiupusi už rankos, atitraukė vaiką. Tačiau pati paniro į skystą purvą.

Tuo metu medžiotojai pervėrė stumbrą ietimi, ir besistojąs bulius užgriuvo ant vargšės moters, nugramzdindamas ją į liūną.

Niana paaukojo savo gyvybę dėl sūnaus.

Medžiotojai su įniršiu kapoja akmeniniais kirviais didįjį žvėrį. Jie nori ištraukti vargšę moterį, bet negali nuversti sunkaus stumbro, kuris vis dar smarkiai blaškosi ir yra jiems pavojingas. Sumišęs su purvu kraujas rodo, kiek daug gilių žaizdų medžiotojų ietys paliko silpstančio milžino kūne.

Moterys ir vaikai ant kranto apstojo stumbrų veršiuką, erzino jį ir pešiojo. Jie nė nematė, kad vargšė Niana dingo liūne po stumbru.

Tik dvi vyresnės moterys, laikančios rankose atsargines ietis medžiotojams, stovi toliau ir liūdnais veidais tyliai stebi medžiotojų kovą su milžinišku stumbru. Jos galvoja apie vargšę Nianą, kuri taip staiga baigė gyvenimą. Jos neaimanuoja — žuvusieji neapraudami mūšyje.

Kopčemo motinos mirtis tuntui nepadarė didelio įspūdžio. Medžiotojų gyvenime kitaip ir būti negali. Niekas iš anksto nežino, ar bus dar vakare gyvas. Nuolatinėje kovoje dėl maisto kartais nugali žmogus, kartais — žvėris, taip buvo ir taip bus.

Bet Nianas, Nianos vyras ir valdovas, vis dėlto yra priblokštas; iš to, kaip jis šniurkščioja nosimi ir tankiai mirksi, matyti, kad jis susijaudinęs ir sutrikęs. Jis neteko žmonos, narsios ir ištikimos tarnaitės, kurią kadaise išsimainė už p; kią lokeną. Sunku dabar susirasti naują. Jo laukia ntinalonūs rūpesčiai. Kas dabar nešios medžioklės keliais jo palapinę? Kas kramtys jo kailius, kad jie būtų minkštesni?

Tuo tarpu medžiotojai jau velka nudobtą karvę ant kranto. Jie klimpsta į dumblą ir turi smarkiai stengtis, kad neprasmegtų liūne.

Kopčemui prapuolė medžioklės aistra. Nejudėdamas žiūri jis į krauju apšlakstytą vandens lelijos žiedą. Jis laukia, kada medžiotojai nuvers stumbrą ir kada jo motina vėl atsikels. Tačiau vienas medžiotojas atstūmė Kopčemą, kad nekliudytų.

Kopčemas dar valandėlę stovėjo vandenyje, įsikandęs kairiosios rankos nykštį. Paskui, panarinęs akis, nusivilko į liūno pakraštį ir atsisėdo prie alksnio.

Pergalingi medžiotojų šauksmai paskelbė, kad kova su stumbru baigta. Pavargę medžiotojai išbrido iš liūno ir įsakė moterims ištraukti abu stumbrus. Patys sugulė žolėje. Tiktai dabar jie persimetė keliais žodžiais apie netikėtą Nianos, geros narsiojo medžiotojo Niano draugės, žuvimą.

Moterys tuoj sušoko į pelkę. Nuo ilgo sėdėjimo sukryžiuotomis kojomis beveik visos jos — kreivakojės. Čiupusios pirmąjį stumbrą už kojų, ragų, karčių ir uodegos, jos iš visų jėgų velka jį vandeniu į krantą.

Toli sklinda šauksmai, klegesys, raginimai ir įspėjimai. Vanduo trykšta purslais, o nepajėgiančių išbristi moterų šauksmai nustelbia skardų įsilinksminusių vyrų juoką — jie patenkinti geru laimikiu.

Dumblu išsitepusios moterys ištempė nudobtą stumbrą ant kranto, bet išlaikyti jo nepajėgė: sunkus kūnas nuslydo nuolaidžiu krantu atgal į vandenį, ir moterys, kurios iš apačios jį stūmė, vos spėjo atšokti. Vanduo aukštai ištryško, ir vyrai pratrūko kvatotis. Jau buvo aišku, kad be jų neišsivers. Tatai glostė jų savimeilę, ir jie iš lengvo atsistojo. Su didžia šypsena jie žvilgtelėjo į triūsiančias moteris ir patys griebėsi stumbro.

Nelengva buvo išvilkti jį į krantą. Įtempti raumenys, išverstos akys ir sukąsti dantys rodė, kad vyrai stengiasi iš paskutiniųjų. Pagaliau stumbras vis dėlto atsidūrė krante. Neilgai su pasitenkinimu apžiūrinėjo medžiotojai didžiulį bulių. Jie vėl grįžo į vandenį stumbrės, dar iki pusės panirusios liūne; ir ją taip pat išvilko į sausumą.

Paskui jie paviršutiniškai apžiūrinėjo liūną, kur žuvo Niana. Nevertėjo ieškoti jos kūno. Vis tiek jai niekuo nepadėsi. Vestonicų tuntas sumedžiojo du stumbrus, sumokėjęs už laimikį Nianos gyvybe.

Ant kranto jau prasidėjo puota. Išdarius abu stumbrus, liko daugybė dar šiltų mėsgalių. Nors berniukai jau buvo atnešę iš stovyklos ugnies ir ją įkūrę, medžiotojai nekantriai draskė kepenis, skrandį bei kitus dublius ir čia pat valgė juos žalius.

Vaikai ir moterys laukė, kol pasisotins vyrai. Šiandien visiems užteks! Prisivalgys tiek, kad vos jiems pilvai nesprogs.

Vyrai padavė moterims nuluptą kailį, ir jos tuojau, pasitiesusios jį pievoje, ėmė gremžti aštriais akmenaičiais, tuo pat metu gardžiuodamosi pagrandomis. Antrąją stumbreną tvarkyti gavo vyresnieji vaikai.

Už krūmų ėmė kiauksėti lapės, priviliotos stipraus mėsos, kraujo ir vidurių kvapo. Voveriukas pasiautė į jas akmeniu, bet kai ir tada jos nenubėgo, pasigriebęs pagalį, vijo jas kuo toliau…

Medžiotojai iš jo juokėsi, kai drąsios lapės, nuvarytos vienoje pusėje, dar arčiau prilindo iš kitos pusės, tykodamos pačiupti ką nors iš riebių vaišių. Tada Voveriukas liovėsi tuščiai stengęsis ir tik spirtelėjo lapę, lendančią jam prie kojų.

Viena lapė, pagriebusi kraujuotą ietį, gulėjusią nuošalyje, bėgo tolyn. Kitos dvi tuoj liuoktelėjo paskui ją, varžydamosi dėl ieties kaip dėl kokio gardėsio.

Netrukus subėgo tiek lapių, kiek jų tik buvo Pavlovo kalnų olose.

Kiekvienas medžiotojas laiko vienoj rankoj savo gabalą mėsos, o kitoj rankoj — pagalį įkyrioms lapėms atginti.

Lauže jau susikaupė krūva žarijų, ir medžiotojai gali patogiai kepinti atsirėžtus mėsos gabalus, pasivėrę ant iešmų. Visi vyrai labai išsikraujavę. Bet jie niekada nesiprausia, atvirkščiai, — dar didžiuojasi kraujo dėmėmis. Daugelis tyčia tepasi krauju kūną ir džiaugiasi, jei visas veidas raudonas. Jie vaiposi, šiepia dantis ir todėl atrodo dar baisesni. Bet jiems tai labai patinka. Jų nuomone, kas labiau kraujuotas, tas esąs didesnis ir narsesnis medžiotojas.

Bet Kopčemas dar tebesėdi po krūmu ir žiūri į vandenį kaip apdujęs. Jis gardžiuojasi kepta stumbro uodega: apgraužė ją, o dabar, garsiai čepsėdamas, čiulpia. Ranka jis kartas nuo karto pasikaso blauzdas, bet nesuvokia, kad jį kanda uodai. Kažkas sukrebždėjo — Kopčemas ištempia ausis. Kitoje krūmo pusėje išlindo alkanas vilkas.

Kopčemas krūptelėjo, ir vilkas pasislėpė. Berniukas nesišaukė pagalbos — juk jis ne mažas vaikas! — bet tyliai atsistojo ir apsidairė kokio ginklo. Toliau pamatė kelias ietis, įsmeigtas į žemę. Vieną pasiėmė ir norėjo grįžti prie savo krūmo tykoti vilko.

Gauruočius, senas, bet dar miklus medžiotojas, pamėtėjo Kopčemui gerą, neapgraužtą kaulą. Berniukas mikliai sugavo jį kairiąja ranka ir nuėjo ieškoti vilko. Kelis kartus atsikando pusiau apkepusios mėsos ir su ietimi dešiniojoje rankoje apžiūrėjo aukštą žolę už alksnių krūmo. Vilko nematyti. Berniukas eina toliau krantu… Staiga tik šast!.. Vilkas šmėkštelėjo žolėje ir ištraukė Kopčemui kaulą iš rankos.

Kol berniukas atsipeikėjo, įžūlus vilkas dingo tarp krūmų. Kopčemas piktai pagrasė ietimi jam pridurmui.

Dabar nė nemanyk pasigirti medžiotojams, ką jam vilkas iškrėtė. Išjuoktų.

Pagaliau — galas nematė to kaulo! Juk iš tikrųjų jis nesijaučia alkanas…

Jis galvoja apie motiną. Stumbrai pagrobė ją iš tunto. Akis už akį, dantis už dantį..

Kopčemas prisėda ant uolikės, išsikišusios iš žemės, ir žiūri į nelemtąjį liūną. Nelemtąjį? Juk jis davė tuntui geidaujamo grobio!.. Bet žuvo jo motina. Kaip ji nuo mažens juo rūpinosi! Pas ją visada rasdavo prieglobstį…

— Mama, mama! — išsprūdo šauksmas iš berniuko lūpų. Kopčemas skaudžiai pravirko. Šiurkštų, beveik bejausmį berniuką sugraudino meilė motinai — pirmasis priešistorinio žmogaus visuomeninis jausmas.

MEDŽIOTOJŲ TUNTO STOVYKLOJE

Dvi dienas puotavo tuntas ant Dyjos kranto. Paskui su visomis mėsos atsargomis ir odomis grįžo į savo stovyklą.

Veršelis baigė liūdnai. Medžiotojai norėjo parsivesti jį į stovyklą ir palikti vėlesnėms dienoms. Bet jis buvo blogai pririštas, ir naktį vilkai jį išgąsdino. Nutrūkęs veršelis nubėgo toli į mišką, o ten plėšrūnai jį sudraskė.

Laimė, tuntas turėjo daug mėsos atsargų, todėl apie veršelio dingimą daug nekalbėta. Kitais kartais sargai būtų buvę smarkiai nubausti, kad apleido savo pareigas ir buvo neatidūs.

Aplink ugnį susėdusios moterys tvarko dar likusią mėsą. Daug mėsos iškarstyta ant susmaigstytų į žemę šakų, ji džiūna saulėje. Moterys išėmė iš kumpių kaulus ir supjaustė plonomis riekelėmis atsargai. Valgytojai jau nebegali nė kramtyti: skauda žiaunas. Jie privargę nuo nuolatinio valgymo ir dabar drybso pievelėje prie šaltinio ir tarp palapinių.

Taukų yra tiek, kad neįmanoma visų suvalgyti. Šiandien kiekvienas tunto narys gali išsitrinti kūną kad ii' storiausiu taukų sluoksniu, ir niekas jam nesudroš pagaliu už švaistymą. Tai geriausia priemonė nuo kandžiųjų uodų, gelbstinti keletą dienų, kol nusitrina.

Tad visi rūpinasi, kad taukų sluoksnis ant kūno kuo ilgiau laikytų. Kuo taukai senesni ir kuo labiau dvokia, tuo geriau gina nuo uodų.

Iš laužo kamuoliais virsta tiršti dūmai, kuriuose moterys rūko mėsos gabalus, pavertus ant iešmų. Dvi murzinos mergaitės, Juodė ir Kaitrulė, atnešė dar glėbį prilaužytų šakučių ir padėjo prie laužo. Kai Gniūžtelė joms padavė gabaliuką mėsos, jos tik truktelėjo nosytėmis, netarusios nė žodžio, peršoko per virvantį iš šaltinio upeliūkštį ir už Gauruočiaus palapinės ėmė skinti rūgštynes. Paskui jos nubėgo net prie upės prisirinkti vandens augalų pumpurų. Po valandėlės prie jų prisidėjo ir kitos mergaitės, taip pat skinančios virškinimą skatinančius žalumynus.

Prie laužo atsisėdo greitakojis Kiškis ir šalia savęs pasidėjo dvi tiesias ir švariai nugludintas lazdas. Paėmęs vieną, apdegino jos plongalį kaitriose žarijose. Po valandėlės dar rūkstantį galą pabrūžino į akmenį. Kiškis turės puikių iečių!

Nė Kiškis nepanoro Gniūžtelės pasiūlytos mėsos, net nusigręžė nuo jos. O kai pro šalį, stenėdamas ir braukdamas nuo veido prakaitą, ėjo Didžgerklis, didžiausias tunto rajūnas, ir tas atstūmė Gniūžtelės ranką, ištiesusią jam kvapnų kepsnį.

Tunte jau niekas nepuolė prie mėsos, visi buvo sotūs ir tik kramtė rūgštynes arba metėles. Gal tik vakare medžiotojai ims lupinėti apgraužtų ir sukrautų į krūvą kaulų smegenis. Apdegusių kaulų smegenys! Didžiausias skanėstas pasaulyje! Jos, gal būt, suvilios ir prikimštą pilvą.

Vaikai žvalesni už suaugusius medžiotojus. Nė valandėlės ramiai nepasėdi. Voveriukas iš geltonojo molio gumulo nulipdė stumbro figūrą. Įsmeigė į liemenį keturis pagalius — tai kojos. O į galvą įbedė dvi šakutes — tai ragai.

Visiems berniukams molio stumbras labai patiko. Nusinešę jį galiuką už stovyklos, vaikai sumanė žaisti stumbro medžioklę. Pasidarę lanką ir strėlių, šliauždami prie stumbro, šaudė į jį strėlėmis, prie kurių smaigalių buvo smala prilypdytos aštrios kaulų atšaižos. Žaisdami jie tiksliai mėgdžiojo visus medžiotojų veiksmus. Paseilinę pirštą, nustatė, iš kurios pusės dvelkia vėjas ir tykino prie žvėries, slapstydamiesi kaip tikrose medžioklėse. Kildavo didžiausias triukšmas, kai pasisekdavo kam pataikyti į stumbrą ir strėlė likdavo styroti jo kūne, įrodydama šaulio miklumą.

Ištroškęs Mamutaitis, vienas iš narsiausių tunto medžiotojų, ėjo atsigerti prie šaltinio, almančio stovykloje. Tačiau, atėjęs prie jo, ėmė piktai plūstis: kur buvo švarus šaltinis, dabar telkšojo ištrypta dumblynė.

Gulintieji medžiotojai juokėsi, kad ištroškęs Mamutaitis širsta, ir dar labiau jį kiršino.

— Mamutaiti, ar gardus dumblas? — šaukė Arklio Koja, žinomas pašaipūnas.

— Ei tu, neišgerk visko! — pašaipiai priminė Peštukas.

Mamutaitis, į visus priekaištingai pažiūrėjęs, piktai pasakė:

— Visi trypėt po šaltinį. Dabar niekas negers vandens: nei Stipruolis, nei Peštukas, nei Mamutaitis — niekas! Blogai, upė toli…

Jo žodžiai paveikė. Tik dabar medžiotojai suvokė, ką padarę. Eidami užsigerti mėsos, išmindžiojo šaltinį. Kaip ir paprastai, jie negalvojo apie ateitį. Mamutaitis jiems priminė, kaip lengvabūdiškai jie prarado tyro vandens šaltinį pačioje stovykloje. Vyrai sutrikę vaipėsi. Jie ėmė svaidytis akmenukais, velėnomis ir viskuo, kas pakliuvo po ranka, priekaištaudami vienas kitam, kam pritrypė šaltinį. Žodžiu, elgėsi kaip maži vaikai.

Mamutaitis paliko savo draugus besipešančius, o pats, susiradęs į kastuvą panašų kaulą, nuėjo kuopti dumblo iš šaltinio. Vilko Nagas ir Ukmasas atėjo pagalbon. Gyvoji Varlytė ir Kaitrulė rankomis prarausė vagutę, kad drumstas vanduo galėtų nubėgti. Tai patiko ir kitiems vaikams, ir veikiai aplink šaltinį knibždėte knibždėjo darbininkų.

Prie išvalyto šaltinio Mamutaitis atritino didelį akmenį. Dar keliais akmenimis jį apdėjo, kad nesusidrumstų, kai kas prie jo atsiklaups.[1] Šaltinio vanduo vėl bus švarus!

Vaikai, žinoma, tuoj pat išsitepė iškuoptu purvu. Bent uodai jų negels. Ypač berniukai džiaugėsi tuo išsidažymu — juk taip jie atrodo kaip suaugę medžiotojai po narsios medžioklės. Mergaitės išsitepė veidus, o kūną tik vietomis brūkštelėjo — to visai užtenka pasipuošti.

Valkus geltonojo molio gabalai labai pravertė lipdiniams. Vaikai prilipdė tiek žvėrelių, kad po valandėlės ant gretimos uolos jų buvo daugybė.[2] Varlytė mieliausiai lipdė lokius. Vienas stovėjo ant užpakalinių kojų, kitas šliaužė uola, dar kitas letena kasėsi pakaušį. Kruopelė nulipdė mielų lapučių su ilgiausiomis uodegomis.

Atbėgęs Voveriukas, kurio stumbrą vaikai jau buvo visiškai sutrupinę, tuoj kibo į darbą. Jis nukrėtė didžiulį mamutą. Tačiau jam nesisekė iltys. Kad ir gerai jas nulipindavo, bet kai tik pritaisydavo mamutui, jos linkdavo ir krisdavo žemėn. Keliskart pabandęs, Voveriukas nusviedė iltis šalin. Bet mamutas vis tiek buvo puikus — taip sakė visos mergaitės.

Paskui dar sumanė jis lipdyti stumbrą. Bet molio jam užteko tik galvai. Bet kokiai galvai! Net suaugę medžiotojai ėjo pasižiūrėti Voveriuko kūrinio. Mamutaitis sakė, kad būtų gaila numesti tokią puikią stumbro galvą, ir įdėjo ją į kaitrias laužo žarijas išdeginti. Tada ji išliks ir, įgavusi stebuklingą galią, padės tuntui vilioti stumbrus, kai vėl kada stovykloje bus badas.

Prie savo palapinės, atsiskyręs nuo visų kitų medžiotojų, tylėdamas sėdėjo Nianas. Aštriu titnagu iš mamuto ilties nuolaužos jis kažką pjaustė. Jam darėsi liūdna. Visur vaidenosi Niana. Nori ją šūktelėti — atsimena, kad jos nebėra. Kai ji žuvo, nelaimę jis sutiko ramiai kaip vilkas, kurio draugė žūna kovoje. Bet dabar į jo širdį vis labiau smelkėsi žmogiškas jausmas — jis ėmė ilgėtis artimos būtybės, kurios niekas negali pakeisti. Nors Niana buvo tik nelygiateisė jo padėjėja, bet Nianas jautė, kad ji vis dėlto nebuvo jo vergė. Jis to nesuvokė ir negalėjo išreikšti, tik jautė slogų, visa užgožiantį liūdesį.

Netaręs nė žodžio, jis pakilo ir lėtais žingsniais išėjo iš stovyklos. Žolėje sugulę medžiotojai pastebėjo, kad Nianas eina, neturėdamas rankoje kirvio ar ieties. Tai buvo visai neįprasta. Nė vienas vyras neišeis iš stovyklos be ginklo, nors ir valandėlei. Medžiotojai pasižiūrėjo į nueinantį Nianą, paskui patys susižvalgė, bet netarė nė žodžio. Kai kurie kramtė žolės stabarus.

Nianas klaidžiojo aplink stovyklą ir nejučiom nuėjo iki Dyjos senvagės. Žiū, čia po alksniu kažkas sėdi! Matyt, tyko žuvų.

Medžiotojas abejingai ėjo pro šalį. Tačiau vis dėlto žvilgtelėjo po alksniu… Ak, štai kas čia! Nagi Kopčemas, vienas iš jo sūnų.

Jis suinkštė pro nosį.

Susimąstęs berniukas nustebęs pašoko ir, atpažinęs tėvą, nusišypsojo.

Nianas stabtelėjo.

Tėvas ir sūnus žvilgtelėjo į spindintį vandens paviršių.

Kopčemas ašarotomis akimis pasižiūrėjo į medžiotoją, kuris ilgai buvo jo motinos draugas ir, rodos, jo paties tėvas.

Nianas nebuvo nusiteikęs žaisti su sūnumi ir jau ketino eiti. Kopčemas žengė prie kranto ir sumurmėjo. Jis ranka parodė į vandenį.

Tik dabar Nianas atsitokėjo, kad stovi prie pelkėtos senvagės, kur neteko savo draugės. Taip, čia tat atsitiko…

Kopčemas vis dar rodė ištiesta ranka. Kas ten?

Nianas nukreipė akis į vandenį, ir jam pasirodė, kad viršum vandens kyšo šakos galas. O gal tai buvo…

Jis įbrido į vandenį.

Grimzdamas į dumblą, jis jautė, kaip jo kojas kutena mažyčiai burbuliukai. Užmiršęs pavojų, žengė kelis žingsnius į priekį. Užčiuopė vandenyje kažkokias šakas. Čia jų liko nuo stumbrų medžioklės. Jis truktelėjo jas sau po kojomis, — bus atrama keliems žingsniams. Bet paskui nugrimzdo dar giliau ir žengė tik su dideliu vargu.

Kopčemas matė, kad Nianas vis giliau grimzta į klastingą liūną, ir šoko paskui jį į vandenį. Jis padavė tėvui ilgą šaką, kad šis galėtų įsitverti. Berniukas taip elgėsi ne todėl, kad būtų jautęs Nianui sūnišką meilę: lygiai taip jis būtų padėjęs bet kuriam tunto nariui. Kopčemas buvo prisirišęs tik prie motinos, kuri jį nuo mažens globojo. Jo tėvas ir globėjas iš tikrųjų buvo visas tuntas. Kopčemas — tunto sūnus, kaip ir Voveriukas, Vabaliukas, Gaišlys, Cebikas, Šaipūnas ir kiti berniukai ir mergaitės, kurie visi turėjo tik savo motinas ir visai nesidomėjo jų draugais. Kiekvieną vaiką globojo visas tuntas, o tai geriau, negu priklausyti vienam vyrui.

Jeigu Nianas sakydavo Kopčemui „sūneli“, tai Kopčemas tam žodžiui būdavo lygiai abejingas, kaip ir apšauktas „murzium“. Vis dėlto Nianą jis vertino kaip gerą medžiotoją, vieną žymiausių tunte. O jei Nianas yra jo tėvas — na, tuo geriau.

Iš susimąstymo Kopčemą pažadino šūksnis:

— Niana!..

Nianas sučiupo paskendusios moters kūną už plaukų ir tempė prie savęs. Vos tik jis kiek įsiręžė, kojos prasmego giliai Į dumblą, ir Nianas pasijuto esąs iki kaklo drumzliname vandenyje.

Kopčemas mikliai nubrido tėvo link ir nusviedė jam šaką. Nianui pasisekė ją sučiupti. Paskui vaikinas iš visų jėgų ėmė traukti tėvą, o kadangi jis stovėjo gana tvirtai ant šakų krūvos, tai galėjo padėti jam išbristi iš gelmės. Paskui jau abu kartu, išplukdę iš vandens nebegyvą Niana, paguldė ją žydinčioje pievoje.

Nianas, kelis kartus giliai atsikvėpęs, užsivertė vargšės moters kūną ant nugaros.

Mamutaitis pasididžiuodamas žvalgosi į savo statinį. Šaltinio vanduo vėl švarus. Medžiotojai vienas po kito klaupiasi ir pasilenkę gurkšnoja iš gaivaus šaltinio. Dabar visi giria Mamutaitį už gerą sumanymą.

Medžiotojams jau truputį palengvėjo pilvai. Jie, susėdę aplink laužą, kepina jame apgraužtus kaulus. Karštus kaulus paskui skaldo ir su didžiausiu pasitenkinimu čiulpia iš jų šiltas smegenis. Smaguriaudami jie laižosi, o po to kaulus dar duoda moterims ir vaikams, kad išsikrapštytų liekanas.

— Hei-ua-o!

Nustebimo šūksniai nuaidėjo per stovyklą. Netikėtai vidury stovyklos pasirodė Kopčemas, o per kelis žingsnius už jo pamaži ėjo sulinkęs jo tėvas — su nuskendusią Niana ant nugaros.

Nianas padėjo žmonos kūną ir apsidairė po tuntą. O minia, pusbalsiu murmėdama, suprato, kad Nianas parėjo laidoti savo žmonos, kaip dera stipraus ir garbingo tunto medžiotojui. Nė nesiteiravo, kaip jis ją surado liūne.

Žuvusioji iš tikrųjų buvo gera tunto narė, o jos vyras — šaunus medžiotojas. Niana ir toliau liks tunte, ir po mirties bus viso jo gyvenimo dalyvė. Saviškiai ją palaidos stovyklos lauže — taip ji geriausiai ir stipriausiai susijungs su tuntu.

Be jokių tarybų Nianas, Vilko Nagas ir Mamutaitis paėmė moters kūną ir paguldė jį ant laužo. Nianas nusiėmė nuo kaklo brangų vėrinį ir padėjo šalia lavono. Tai buvo daugybė pragręžtų lapės ir vilko dantų, suvertų ant plono dirželio. Nianas nešiojo šiuos medžioklės trofėjus dukart apsisukęs apie kaklą ir visada didžiuodavosi turįs jų tokią daugybę.

Kiekvienas tunto narys, norėdamas užsitikrinti Nianos palankumą ir po jos mirties, ką nors jai padovanojo. Į laužą lėkė titnaginiai įrankiai, smulkūs papuošalai, padaryti iš geldelių, kauliukų ir dantų. Kai kurie atsinešė iš palapinių savo mėgstamų niekniekių — gražiai spindinčių akmenukų, smulkių sraigių kriauklių, nupjautų ragų gabalėlių ir suakmenėjusių daiktų, kurie, keliaujant iš vienos medžioklės vietos į kitą, kartais sužadindavo jų dėmesį ir smalsumą. Visa tai dabar turėjo Niana.

Nianas atvilko dar didelį mamuto mentikaulį ir juo pridengė moters kūną. Paskui kapas buvo apdrėbtas moliu.[3] Jo čia liko gana, išvalius šaltinį. Atnešta ir velėnų — ir po valandėlės Nianos jau nebuvo matyti po molio danga.

Balti dūmai stulpu kilo į dangų…

Kopčemas staiga suniurzgė ir ištraukė iš kapo smarkiai apdegusią šaką. Jis nuėjo į šalį, padėjo nuodėgulį ant žemės ir ėmė jį pūsti. Tik dabar visas tuntas giriamai sumurmėjo: nedaug betrūko, kad jie būtų užmiršę įdegti naują ugnį! Kopčemas pačiu laiku išgelbėjo ją — sumanus berniukas!

Beregint visi šoko prie vaikino, kišdami prie nuodėgulio kuokštus sausų žolių. Žolės tuoj įsidegė. Dabar galima buvo dėti malkų. Ugnis jau neužges.

Gūbrys viršum buvusio laužo augo… Molio vis daugėjo, ir kapas didėjo. Medžiotojai rausė molį elnio ragais bei plačiais mentikauliais ir nešė jį odiniais maišais.

Padėjo ir vaikai. Kylantys iš kapo dūmai silpo, tačiau nesiliovė…

Saulė jau leidosi.

Nianas mostelėjo, kad kapas užtektinai didelis. Visi, susėdę apie jį, ėmė dainuoti. Nors tai buvo tik grubus kelių pratisų garsų rypavimas, bet netrukus šioje dainoje jau buvo galima pajusti šiokį tokį ritmą, ir jo taktu sėdintys medžiotojai ėmė siūbuoti liemenis šen ir ten.

Tolumoje pasigirdo vilkų ir hienų kauksmas. Už Pavlovo kalnų pakilo juodas debesis, o nuo upės padvelkė šaltas vėjelis.

VESTONICŲ VENERA

Kopčemas pasiliko prie naujojo laužo. Sėdėdamas ant akmens, jis mėtė į jį šakalius bei nereikalingus suaižytus kaulus ir žiūrėjo į melsvus dūmus. Apvalūs kamuoliai kilo į viršų ir ten sklaidėsi.

Prie ugnies jis išbuvo visą dieną, ir dabar visas tuntas žino, kad Kopčemas yra ugnies saugotojas, nors tuo reikalu nebuvo taryboje tartasi. Jam padeda Ugnius, beveik metais jaunesnis berniukas. Moterys prinešė krūvą naujų malkų, ir Kopčemas gali ramiai žiūrėti į ugnį, paskendęs savo mintyse.

Ugnis — baisi galybė. Viską įveikia. Ji nuveja žvėris, šildo, kepina mėsą. Be ugnies negyvensi žiemą… Bet nedaug betrūko — ir tuntas būtų buvęs be ugnies! Molis ugnį uždusina. Lietus taip pat kartais užgesina laužą. Ugnį reikia rūpestingai sergėti. Užgesusios ugnies nebeatgaivinsi.

Dabar Kopčemas ją gerai saugos. Jo ugnis niekada neužges. Tai jo motinos Nianos ugnis. Ji taip pat niekada nedings. Ji dabar gyvens jo ugnyje. Kol ugnis liepsnos ir kils balti dūmai, tol Niana plazdens viršum laužo, kuris buvo įpūstas iš jos kapo nuodėgulio.

Kopčemas pakurstė ugnį nauju glėbeliu šakų ir susižavėjęs stebėjo virstančius dūmų kamuolius.

Įmetė į ugnį malką — ir žiū: po valandėlės jau jos nebėra, teliko pelenai lauže ir dūmai padangėje. Koks nuostabus pasikeitimas. Niekas to nesupranta. Taip ir žmogui būna: kūnas guli sustingęs, o jo kvapas kyla į viršų, kol išsisklaido. Sakoma: „Mirė!“ Kvapas atsiskiria nuo kūno kaip dūmai nuo medžio ir jau nebegrįžta. Kas mirė, nekvėpuoja.

Tuntui gera, kol jis turi ugnį. Suaugę medžiotojai kartais prisimena, jog kadaise tuntas, vargingai keliaudamas, prarado ugnį kažkokioje upėje, per kurią kėlėsi. Medžiotojas, kuris nešė kelmą su viduje gruzdančia ugnimi, parkrito, srovės parverstas, ir ugnis paskendo. Tai buvo didelė nelaimė tuntui. Ilgai truko, kol jie gavo naują ugnį iš kito tunto už daugybę kailių. Per tą laiką žiemą daug tunto narių žuvo nuo šalčio, plėšriųjų žvėrių ir ligų, mat, žmonės valgė vien žalią mėsą ir dėl to ėmė sirgti. Vargas buvo be ugnies!

O kas, jeigu ir svetimojo tunto stovykloje būtų užgesusi ugnis? Jeigu jie nebūtų sutikę nė vieno draugiško tunto? Ir būtų likę be ugnies, baisių vargų ir bėdų kamuojami…

Prie ramiai degančios ugnies priėjo Ukmasas su gabalu mėsos. Truputį padaužė ją stumbro kaulu ir, išsitraukęs iš laužo įkaitusį akmenį, padėjo ant jo ribinį mėsos. Prisėdęs prie šios savo virtuvės, laukė, kol ribinis iškeps. Sulenkęs kojas, jis apsikabino rankomis kelius ir pasidėjo ant jų galvą. Jo plaukai, surišti dirželiu į kuokštą, styrojo ant pakaušio.

Medžiotojas ranka parodė, kad aplink ugnį netvarka. Ugnius tuoj pastvėrė kelias spygliuočių šakas ir sušlavė nuodėgulius bei šakalius į laužą. Jis džiaugėsi, kad Ukmasas nepiktas ir neužtvojo jam per sprandą kaip kiti pikti medžiotojai, netyčia užsistoję arba atsisėdę ant žarijos. Žinoma, aplink laužą turi būti švaru, žarijos negali visur mėtytis.

Ukmasas berniukų jau nė nepastebi.

Kopčemas kostelėjo ir toli nusispjovė, — taip jis matydavo darant suaugusius medžiotojus. Paskui kreipėsi į Ukmasą:

— Be ugnies negali gyventi. Ugnis visada gimsta iš kitos ugnies.

Ukmasas tyli ir stebi savo ribinį, kuris jau pradeda rusti.

Kopčemas parodė į savo puikiąją ugnį:

— Lietus ant ugnies — ugnies nebėr. Niekur nebėr ugnies — kas daryti?

Medžiotojas tarsi negirdi, ką šneka berniukas, tik kartkartėmis į jį skersakiuoja. Reikia apsvarstyti, ar neapsijuoks, pradėjęs rimtą kalbą su paaugliu. Berniukas labai jau drąsus, jei kalbina suaugusį medžiotoją!

Valandėlę pasvarstęs, Ukmasas vis dėlto prabilo. Gal būt, jam patiko berniuko smalsumas.

— Ugnis — didis burtas. Kopčemas — jaunas vaikinas, bet žino, kad iš titnago lekia kibirkštys. Titnagas ir akmuo — čirkšt — ir lekia ugnies kibirkštys. Titnagas — ugnis, bet sunku iš kibirkšties ją įdegti. To negali niekas — tik didysis vadas Pilkasis Vilkas. Bet Pilkasis Vilkas jau nevadovauja savo tuntui. Pilkasis Vilkas jau nebeskelia ugnies. Pilkasis Vilkas paliko savo tuntą. Prieš daug žiemų…

Medžiotojas sunkiai kalbėjo. Ilgai ieškodavo žodžio, norėdamas išreikšti kokią mintį. Kartais ir nesugebėdavo pasakyti, ką norėdavo, ir tada padėdavo sau išraiškiu mostu. Seniai jis buvo taip ilgai kalbėjęs, kaip dabar. Tai jį nuvargino. Jis apvertė ribinį ant akmens ir vėl pasidėjo galvą ant kelių.

Kopčemas turėjo ką galvoti. Kad iš titnago lekia kibirkštys, žino kiekvienas mažas vaikas, ir Kopčemas tai matė tūkstantį kartų, kai medžiotojai gaminosi savo aštriuosius peilius, antgalius ir gremžtukus. Jis pats jau daug kartų buvo daužęs titnagą, norėdamas pasidaryti peiliuką mėsai ar gremžtuką kailiui. Kibirkščių būdavo daug, bet vaikas nė karto nematė, kad jos būtų uždegusios. Iš tiesų titnage slypi ugnis, bet tik Pilkasis Vilkas žinojo burtą, kuris iš kibirkšties padarydavo ugnį. O Pilkasis Vilkas jau seniai nebegyvena — Kopčemas jo nė neprisimena…

Ukmasas pasmeigė ribinį kaulo atšaiža ir nuėjo.

Kopčemas, įmetęs atgal į laužą akmenį, pakurstė ugnį.

Voveriukas iš tolo švilptelėjo, kviesdamas jį žaisti. Kopčemas, ištiesęs ranką, davė berniukams ženklą, kad neisiąs žaisti. Jis privaląs saugoti ugnį.

— Ugniau, atnešk man kokių skeveldrų!

Berniukas nubėgo prie uolos, kur medžiotojai paprastai tašydavo savo akmeninius ginklus bei įrankius, ir parnešė kelias nuolaužas.

Kopčemas iš jų išsirinko didžiausius gabalus ir ėmė daužyti vieną į kitą. Jis matė žyrant kibirkštis ir mėgino jomis uždegti sausą kailį. Tačiau ugnis nesirodė. Kopčemas nežinojo burto…

Moterys vėl atnešė naujų pakurų. Kopčemą ir Ugnių jos nuvarė šalin. Dabar pačios būsiančios prie ugnies. Reikia sudžiovinti ir išrūkyti stumbrienos atsargas, o taip pat parengti vyrams valgio. Ūbauto ja ir Kruopelė nuėjo į nedidelį rūsį, kur buvo sudėta mėsa. Sandėlis buvo netoli, tik keli žingsniai už senojo laužo, dabar Nianos kapo.

— Kas čia? — nusistebėjo Kruopelė, matydama, kad spygliuočių šakos viršum rūsio išdraikytos. Nužėrė šakas — ir suplojo rankomis.

Ir žvieglė Ubautoja ėmė gailiai kaukti, plodama rankomis per strėnas.

Moterys, atbėgusios nuo laužo, žiūri — tuščias rūsys. Tarsi iššluotas. Tik keli kąsneliai mėsos likę duobės dugne.

— Visa mėsa dingo! Ojojoi!

Moterų dejones išgirdę, prie sandėlio sulėkė medžiotojai. Kaip ir moterys, jie pamatė tik tuščią rūsį.

Medžiotojai net paraudo iš pykčio; raukydamiesi, sukandę dantis, jie šūkavo ir susijaudinę šokinėjo.

Mamutaitis atidžiai apžiūrinėjo žemę, kol jos dar nesutrypė medžiotojai, ir rado plačių letenų atspaudų — jos buvo panašios į lokio, tik kiek mažesnės.

— Aišku, ernis! — šaukė medžiotojai, choru keikdami nakties plėšiką.

Visi žinojo įžūlų plėšrūną, kuris be baimės prasmun ka visur, į patį stovyklos vidurį, kartais net į palapinę, kur miega žmonės, — ir viską suryja.

Tuntas staiga liko be pietų.

Kas budėjo šią naktį? Blogi sargai! Nieko nejaučia, kad plėšikas įlindęs į stovyklą! Šią pat akimirką jie turi išeiti į medžioklę, ir vargas jiems, jei grįš be laimikio.

Sujaudinti įniršusių vyrų šauksmai aidėjo po Vestonicų medžiotojų stovyklą. Du nusikaltę sargai išėjo į medžioklę. Kiti medžiotojai piktindamiesi iš jų šaipėsi.

Po valandėlės Mamutaitis, Vilko Nagas, Ukmasas ir dar keli geri medžiotojai apsiginklavo ąžuolinėmis ir uosinėmis gerai nusmailintomis ietimis ir sunkiais kirviais. Nepasitikėdami nevykėliais sargais, jie patys išėjo medžioti.

Tuntui reikia naujų atsargų. Gresia badas.

Nianas nuo ryto sėdi prie savo palapinės ir niekuo nesirūpina, kas aplink jį darosi. Gal dar nė nežino, ką iškrėtė ernis.

Prieš save, ant plokščio akmens, jis turi pasidėjęs krūvelę molio ir lipdo kažkokią statulėlę. Jau dukart buvo trenkęs ją į žemę, kai jam nepavyko taip, kaip norėjo, ir dabar vėl pradėjo iš naujo. Šį kartą į molį įmaišė gerokai miltų, pasigamintų iš mamuto kaulų. Jų čia daug mėtosi aplink visas palapines, ir Nianas ant kiškio kailio susitrynė iš jų krūvelę miltukų. Deginti kaulai lengvai trupėjo; Nianui nereikėjo jų nė kažin kiek daužyti akmeniu. Stumbro ragą, pilną vandens, buvo įsismeigęs šalimais į žemę.

Pėdos aukščio statulėlė primena žmogų: galva, storas kūnas ir dvi kojos iki kelių. Rankos tėra grubiai nulipintos, bet užtat liemenį Nianas smarkiai dailina. Jis dirba plonu kaulu ir rūpestingai lygina statulėlės paviršių; kartais ją padrėkina vandeniu. Štai išryškėjo krūtys. Dar mažute duobele pažymi bambą, o galvoje įstrižais brūkšniais nubrėžia akis — ir kūrinys baigtas.

Kaip tik priėjo Kopčemas ir susidomėjęs stebi tėvo darbą. Nianas paėmė figūrėlę ir, ištiesęs ranką, patenkintas apžiūrinėjo savo kūrinį.

— Mama! — sušuko Kopčemas.

Tėvas linktelėjo ir nunešė skulptūrą išdeginti lauže. Po keliais nuodėguliais išrausė duobę, lazda ją išvalė, kad į dar minkštą molį neįsispaustų anglies gabaliukų, ir į švarią vietą pastatė statulėlę. Drėgnas molis greitai džiūvo, net balti garai vertėsi. Ugnies kaitinama, skulptūrėlė kietėjo.

Po valandėlės ji bus baigta.

Kopčemas pasisiūlė tėvui ją pasaugoti, kad kas, neatsargiai prisilietęs, jos nesugadintų. Jis vėl grįžo į savo vietą saugoti ugnies. Ir Ugnius vėl atbėgo, nes moterys, neturėdamos ko kepti, jau seniai nuo laužo nuėjo, tad iš tikrųjų nebuvo kam jo prižiūrėti.

Nianas tą pats pastebėjo ir burbėjo dėl blogos tvarkos. Ugnis palikta be globos!

Taip visada esą, kai tunte kiekvienas darąs, ką norįs. Nianas burbėjo jau gana garsiai, kad visi girdėtų. Jokios tvarkos! Sargai nesaugoją maisto, tuntas likęs be mėsos, medžioti einąs kas norįs ir kur norįs, žvejoti nežvejojąs niekas, kailių atsarga pelėj anti ir netvarkoma, krepšiai miško vaisių atsargoms rinkti — tušti.

Kai kurie medžiotojai, išgirdę Niano skundus, jam pritarė. Jie gerai žinojo, kad tuntas negali išsiversti be pajėgaus vado, kuris turi būti toks stiprus ir ryžtingas, kad priverstų kitus klausyti. Bet tunte nėra nė vieno vyro, kuris būtų toks kovingas, kad norėtų išbandyti prieš kitus savo jėgą.

Senasis vadas pasigrobė valdžią, iš eilės paklojęs ant žemės visus tunto vyrus. Bet kartą jį sutrypė sužeistas mamutas, ir tunte neliko kito tokio stipruolio. Visi bandymai pasigrobti vado valdžią nuėjo niekais. Nežaboti medžiotojai negalėjo sutikti, kad jiems įsakinėtų kuris nors tunto narys. Tuo metu žmonės nusilenkdavo tik didelei fizinei jėgai ir drąsai; proto persvaros jie nepripažindavo.

Vargas tuntui, jei įsiliepsnodavo kivirčai ir rietenos!

Moterys negalėjo kištis į svarstymą, bet vis dėlto bent šauksmais paremdavo skundus ir aimanas. Jos jautė, kad tunto ūkis priklauso nuo atsitiktinių sėkmių ar nesėkmių ir kad gali ateiti blogi laikai, vargo ir bado laikai.

— Tebūnie Nianas vadas! — šaukė keli medžiotojai, mostais skatindami, kad ir kiti pritartų.

Nianas nusišiepęs atsakė:

— Nianas — ne vadas, Nianas neturi žmonos! Turės Nianas žmoną — bus vadas!

Visi suprato, kad jis dabar negalėjo sutikti renkamas. Be viso kito, daugelio vyrų nebuvo stovykloje. Kiti medžiotojai iš tikrųjų būtų įsižeidę, jei toks svarbus dalykas būtų buvęs nuspręstas be jų. Tai galėjo sukelti naują sumaištį tunte.

Tad buvo sutarta apie tai pasikalbėti vakare prie laužo. Dabar vyrai išsiskirstė. Kai kurie taisė titnaginius ginklus. Kiti turėjo apdeginti ietis ir nugludinti jų smaigalius, kad galėtų rytoj kilti į medžioklę.

Nianas nuėjo į savo palapinę, norėdamas ją sutvarkyti. Apkuopęs išnešė iš palapinės visus kailius vėdinti: mat, kai kurie buvo supeliję. Tarp jų rado iš mamuto šonkaulio gabalo padarytą puikų platų peilį. Nianas, paėmęs didįjį peilį už rankenos, pasuko jį aplink galvą, kad net sušvilpė. Paskui, gerai apžiūrėjęs, pamatė, kad reikia jį truputį pagaląsti į akmenį.

Mikliai pagalandęs, jis atsisėdo už palapinės ant velėnos ir ėmė aštriu titnagu rantyti lygioje peilio plokštumoje brūkšnius, ir po valandėlės jau išryškėjo besiganančio stumbro siluetas. Nianas, apvertęs peilį, kitoje pusėje apibrėžė ilga linija plotą, kurio viduryje paskui išruopė dvi arklio galvas. Dirbdamas lyg dainavo, lyg niurzgėjo. Viskas jam sekėsi. Moterys, sekdamos Niano pavyzdžiu, taip pat išsitraukė iš palapinių kailius ir, šildydamosi saulėje, taisėsi drabužius. Prisisiuvinėjo prie odinių prijuosčių kriauklelių ir puošnių virvelių. Siuvo storais siūlais, padarytais iš elnio sausgyslių. Aštria titnago yla jos pradurdavo odą, o paskui kišdavo lygią kaulinę adatą. Kai reikėdavo, matuodavo pirštu ar pėda.

Kur dirba moterys, ten visada skamba daina. Ir dabar moterys sau dainuoja:

Į moterų dainą joms padedančios mergaitės atsiliepia vienodu aukštu balsu:

Taip jos galėdavo dainuoti per visą darbo laiką, sėdėdamos sukryžiuotomis kojomis.

Kopčemas nunešė tėvui išdegusią ir jau ataušusią statulėlę. Ji nusisekė, nebuvo suskilusi.

Nianas dar ištrynė statulėlę lajumi su trupučiu smulkių pelenų ir pakabino ją palapinėje.[4] Dabar visada turėsiąs žmoną namie, niekada nebūsiąs vienas.

Į vakarą medžiotojai grįžo. Laimikis buvo menkas: dvi lapės, kurių paprastai niekas nenori valgyti, ir mažas elniukas.

Mamutaičio būrys parsinešė du švilpikus, sugautus Pavlovo kalnų keterose, du nedidelius kiškius ir dvi poras kurapkų.

Vakare prie laužo buvo tariamasi dėl naujo vado. Pasitarimas buvo labai audringas. Visi vyrai sutarė, skųsdamiesi dėl netvarkos tunte, bet tuoj susiskaidę, kada buvo imta svarstyti, kaip pageidaujamą tvarką įvesti. Jie sutikdavo, kad reikia išsirinkti budrų vadą, bet tuoj imdavo šaukti, kai tik kas pasiūlydavo tą ar kitą medžiotoją. Jų galva, visi turėjo ydų.

— Ne, jo nenorime! — kaskart šaukdavo jie.

Niekas nenorėjo skaitytis su kitų narių nuomone. Kiekvienas gynė tai, ką buvo įsikalęs į galvą. Įsikarščiavę medžiotojai negalėjo suregzti žodžių, ir tunto pasitarimas pasidarė labiau panašus į vienas kitą lojančių šunų gaują. Pagaliau jie išsiskirstė be nieko. Iš kai kurių palapinių dar ilgai buvo girdėti garsus nepatenkintų medžiotojų murmėjimas.

— Aš naktį eisiu sargybą! — pareiškė Mamutaitis prie laužo likusiems medžiotojams. Jis buvo labai įpykęs ant ernio ir norėjo šiandien jo patykoti.

— Kas su manimi? — pridėjo dar.

Senasis Gauruočius atsistojo ir prisidėjo prie Mamutaičio. Klastingasis Peštukas nuo savo palapinės šūktelėjo:

— Gauruočius saugo? Tai bent ernis papuotaus!

Niekas nesiklausė dygių pastabų. Visi žinojo Peštuką turint aštrų liežuvį, tad geriau neprasidėti su tuo pašaipūnu.

Kopčemas su savo neatskiriamu draugu Voveriuku atsivilko kailių ir pasitaisė guolį lauke prieš Niano palapinę. Patyliukais jie susitarė, kad taip pat naktį tykosią ernio. Pasirengė naujas ietis su aštriais kaulais galuose.

Stovykla minga.

MAMUTAI

Iki ryto stovykloje nieko neatsitiko. Sargai buvo budrūs.

Vis dėlto pagiežingasis Greitakojis kažką pajuto. Išlandęs visą stovyklą, jis ėmė šaukti:

— Ernis išvilko Nianą! Ernis išvilko Niana!..

Iš tikrųjų — Nianas dingo, nors ernis čia buvo niekuo dėtas. Jis negrįžo nei pavakare, nei antrąją, nei trečiąją dieną.

Daugiau tunte nebuvo nieko naujo. Čia tebeviešpatavo senoji tvarka, ir vyresnieji medžiotojai veltui rūpinosi vienybe.

Netoli stovyklos prabėgo arklių banda, o medžiotojai pavėluotai išėjo į medžioklę, tad nieko nelaimėjo. Paskui prikaišiojo sau, kad kalvose nebuvo išstatytos žvalgybos, kurios laiku praneštų apie pasirodžiusią bandą.

Kitą kartą gauruotas raganosis perbrido Dyją, bet, užuodęs stovyklą, nukūrė greičiau, negu subėgo medžiotojai.

Vyrai susivaidijo: vertė kaltę vienas kitam. Vilko Nagas, nenorėdamas klausytis kivirčų, pasakė eisiąs su Kiškiu į žvalgybą kalvose. Gauruočius su Ukmasu pasisiūlė pažvalgyti paupį. Kiti vyrai ir toliau kivirčijosi, kur ir kas eis į medžioklę ir kas vadovaus. Kiekvienas pasikliovė savo protu ir nepaisė kito nuomonės. Kaip paprastai, Peštukas ir Arklio Koja iš visų tik šaipėsi, ir niekas nesugebėjo jų sudrausti. Visi buvo nepatenkinti ir pikti, bet tunte nebuvo žmogaus, kurio žodžio kiti būtų paklausę.

Visi norėjo tvarkos, bet niekas nenorėjo kitam paklusti: ne jų būdui. Rodėsi, kad tunto pakrikimas neatveš į gera.

Tuntui atėjo bado dienos. Dar laimė, kad stumbriena gerai pasistiprino, kitaip būtų žuvę badu.

Nianas gal savaitę buvo dingęs, ir niekas apie jį nieko nežinojo. Gal jį ištiko kokia nelaimė? Gal vilkai jo kaulus kur graužia?

Tik staiga pražuvėlis vėl pasirodė stovykloje. Jis buvo nusivaręs, visas sukruvintas, vos laikėsi ant kojų. Diržu prisirišęs, tempė jauną moterį surištomis rankomis.

Subėgo visas tuntas.

— Nianas turi žmoną, Nianas turi žmoną! — pasklido po stovyklą. Tokios staigmenos čia seniai būta.

Nianas kluptelėjo prie šaltinio ir ilgai gėrė. Paskui atsistojo ir, nesišluostydamas lašančio nuo barzdos vandens, atrišo žmonai rankas ir pasakė vieną sunkiai ištariamą žodį:

— Sčekta!

Tai buvo Niano žmonos vardas.

Medžiotojai laukė, kad Nianas papasakos, kaip jam sekėsi nuotykingame žygyje, kaip pavyko gauti žmoną, bet šis, sunkiai atsisėdęs ant akmens, nieko nepratarė. Kad jis daug iškentėjo, ir šiaip buvo matyti, to nereikėjo nė pasakoti, bet apie svetimąją moterį ir apie jos tuntą Nianas vis dėlto turėjo papasakoti. Juk galimas daiktas, kad jis pagrobė šitą moterį iš kokio stipraus tunto, o tas gali šito nepakęsti ir pareikalauti didelio atlyginimo.

Medžiotojai sėdėjo pievutėje, ir buvo aišku, kad jie nekantriai laukia Niano paaiškinimo. Pagrobtoji Sčekta, taip pat labai nuvargusi, prisėdo šalia akmens. Ji ramiai dairėsi tai į vieną medžiotoją, tai į kitą ir greičiausiai buvo jau susitaikiusi su savo likimu. Ant klubų jinai juosėjo tik odos skiautę, tarsi kokį sijonėlį, ir ant kaklo buvo užsidėjusi virvelę su keliais kauliniais žiedeliais — daugiau nieko. O štai dar kažkas: smakre įbrėžti keli randeliai. Visi juos pastebėjo ir suprato, kad tai Sčektos tunto ženklai. Kas tai per tuntas, niekas nežinojo: Vestonicų medžiotojai dar niekad nebuvo sutikę žmonių su tokiais ženklais.

Moterys apžiūrinėjo Sčektos šukuoseną. Neregėtas dalykas! Siame tunte moterys leisdavo plaukams laisvai kristi ant pečių ir nugaros, daugių daugiausia surišdavo juos dirželiu. Ši svetimoji moteris buvo plaukus susitvarkiusi taip įmantriai, kad moterys turėjo pasižiūrėti iš arti. Priėjusios artyn, jos čiupinėjo svetimosios galvą, kraipė į vieną ir kitą pusę ir, balsiai šūkčiodamos, reiškė nustebimą. Jos nustatė, kad Sčektos plaukai supinti į daugelį mažų kasyčių, o tos kasytės viena su kita surištos skersiniais dirželiais.

— Eėė! — šaukė jos nustebusios.

— Tokia šukuosena negera! — pasakė tingioji Šveple. — Negali nė išsiutinėti!

— Teisybė, teisybė! — pritarė ir kitos moterys, valandėlę pamąsčiusios.

Dabar jau prabangioji jaunos svetimtautės šukuosena joms nebepatiko.

Nianas pagaliau atsikvėpė. Atsistojęs garsiai tarė:

— Mamutai, mamutai, mamutai!

Iš karto sujudo tuntas. Kaip, kaip? Nianas atnešė žinią apie mamutus? Ir dar daug mamutų! Oi, tai būtų didžiausias laimikis! Ir toks laukiamas!

— Kur tu jų matei?

— Ar jie eina čia?

Nianas buvo apipiltas klausimais.

Kai jis prabilo, bemat pasidarė tylu.

— Mamutai traukia, daug mamutų traukia čionai!

Smarkus džiūgavimas pasveikino tokią laimingą žinią. Medžiotojai šokinėjo, voliojosi, vartėsi per galvas, plojo katučių ir juokėsi iš džiaugsmo. Vėl ateis gerovė, vėl bus daugybė mėsos!

Patyrę medžiotojai, Gauruočius, Ukmasas, Vilko Nagas, Mamutaitis ir kiti, nebuvo linkę džiūgauti su visais kartu. Jie žinojo, kad žinia apie besiartinančius mamutus — tai dar ne laimikis. Mamutai gali perbristi Dyją kur nors kitur, nebūtinai čia… O pagaliau mamutai — ne kiškiai, ne elniai, mamutų medžioklė — didelis ir sunkus žygis, kurį reikia rūpestingai parengti ir atidžiai atlikti.

Tačiau daugumas tunto narių to nesuvokė ir elgėsi taip, tartum mamutai jau būtų sugauti. Po ilgų ir garsių ginčų pagaliau buvo sutarta, kad keli medžiotojai tuoj pat išvyks į žvalgybą, keli nueis ant kalno viršūnės apžiūrėti apylinkių, o kiti stovykloje rengsis didelei medžioklei.

Nutarimas tuoj buvo įvykdytas.

Žvalgus vedė pėdsekys Gauruočius. Nianas jam paaiškino, kuria kryptimi traukia mamutai: jeigu jie neužtrukę kur kelyje, tai dar šiandien galį būti čia.

Vilko Nagas nuvedė sargybą ant kalno.

Likę stovykloje medžiotojai tarėsi, kaip organizuoti medžioklę. Užmaskuotoms duobėms kasti jau nėra laiko. Belieka drąsiai pulti vieną kokį atsiskyrusį mamutą ir kuo smarkiau jį subadyti, kad jis, netekęs kraujo, nusilptų ir kristų. Jei tas pasiseks, medžiotojai laimikį paliks moterims doroti, o patys persekios bandą toliau ir gal panašiai nugalės dar vieną ar du mamutus. Reikia žiūrėti pagrindinės taisyklės: pulti būriu, iš visų pusių. Kai tik mamutas pasinašins kurių nors medžiotojų link, kiti medžiotojai tuoj pat turės atakuoti mamutą iš kitos pusės, gelbėdami draugus nuo tikros mirties.

Tad toji medžioklė bus labai pavojinga, nes įniršęs mamutas, sugriebęs bent truputį uždelsusį medžiotoją baisiu straubliu, sviedžia jį žemėn arba sutrypia didžiulėmis kojomis. Tokie įvykiai dažnai prisimenami prie stovyklos laužo.

Tačiau mirties pavojus medžiotojų neišgąsdino, atvirkščiai, net viliojo juos. Kuo didesni pavojai, tuo didesnė garbė laimėjusiam medžiotojui.

Pasitarimas jau buvo besibaigiąs, bet kilo naujas sumanymas. Mamutaitis staiga riktelėjo:

— Stumbrai liūne — mamutai liūne!

Tuo jis norėjo pasakyti, kad mamutus kaip ir stumbrus galima būtų pamėginti suginti į liūną ir ten gana patogiai nudobti.

Medžiotojai valandėlę pagalvojo, kol perprato Mamutaičio žodžius, bet paskui džiugiais šūksniais sveikino šį patogų planą. Jie sugins bandą į klastingus liūnus ir be didelio vargo nudobs keletą mamutų.

— Ei, ei, ei! Mamutus į liūną!

Planas buvo priimtas, ir medžiotojai skubiai taisė tvirtas ir aštrias ietis. Jų reikės daug. Tuoj stovykloje suieškojo tinkamų ąžuoliukų, uosiukų, skrobliukų ir smailino juos kaip ietis. Smaigalius apdegino ugnyje, o paskui dar švariai gludino šiurkščiais akmenimis.

Medžiotojas Peštukas vaikščiojo po stovyklą ir kiekvienam dėstė, kad tik energingas ir stiprus vadas padarysiąs tunte tvarką ir užtikrinsiąs jam sėkmę. Vienoje rankoje jis turėjo tris ietis, o kitoje sunkų kirvį su aštriais nusmailintais ašmenimis. Kirviu jis mojavo viršum galvos, norėdamas patraukti kitų dėmesį. Atseit, jis esąs toks stiprus, kad niekas tunte nedrįs jam pasipriešinti. Pleputė Ūbautoja įsiteikdama jam tarė, kad jis galėtų būti tunto vadas, tik jis vienas. Peštukas patenkintas nusiviepė, bet jos žodžiams nepritarė. Dar neatėjo jo valanda.

Tolumoje kažkas tris kartus ūktelėjo.

Tai Vilko Nagas nuo kalno davė ženklą.

Matyti mamutai! Visi pasiruoškite, prasideda didžioji medžioklė!

Tą valandą visus užvaldė viena mintis — mamutų medžioklė. Niekas jau nebegalvojo apie kivirčus, visa buvo pamiršta, kiekvienas stengėsi prisidėti prie medžioklės sėkmės. Vienas čia nieko negali tikėtis. Bendrą pasisekimą nulemia bendras visų darbas. Ir moterys eina paskui vyrus: jos neša atsarginius ginklus, o medžioklės metu padės apsupti mamutus ir rėkaudamos juos gąsdins. Ir keletas vyresniųjų berniukų lydi medžiotojus. Jie pravers kaip greiti ryšininkai ir geri žvalgai, kurie prisireikus viena akimirka įsliuogs ir į aukščiausius medžius.

Pavargęs Nianas kietai miega savo palapinėje po statulėle, kuri jam iš tiesų atnešė laimę, išvykus ieškoti naujos žmonos. Jo Sčekta tyliai sėdi prieš palapinę pievutėje ir visai nesidomi medžioklės sąjūdžiu.

Stovykla beveik tuščia. Prie laužo liko tik dvi senyvos moterys ir maži vaikai.

Vilko Nagas, atbėgęs nuo kalno prie išvykstančių medžiotojų, patvirtino, kad mamutų banda iš tiesų pasirodžiusi visai netoli: tarp artimiausiųjų kalnų ir Dyjos. Jie eina prieš upės srovę. Jų daug, ir jie žengia išsisklaidę, keliais būriais.

Taip pat ir nuo Gauruočiaus atėjo pasiuntinys su tokioms pačiomis žiniomis. Jis patariąs medžiotojams tuo tarpu gerai pasislėpti. Mamutai neturį per anksti pamatyti medžiotojų. Jie galį pasukti kitur.

— Mes žinom, kas daryti! — susierzinęs šūkavo Peštukas. — Gauruočius tegu patarinėja vaikams, o ne medžiotojams.

Mamutaitis gynė gerus Gauruočiaus patarimus ir įrodė tuntui, kad reikia susiskirstyti į kelis būrius. Vilko Nagas nulips nuo kalvos ir su keliais medžiotojais saugos kalnų pusę. Gauruočius su savo draugais sergės Dyjos pakrantes ir neleis mamutų, jeigu jie kartais norėtų eiti per upę. Mamutaičio būrys, pasislėpęs pasalose, praleis mamutus ir gins juos į liūnus. Moterys liks pasislėpusios slėnyje ir šaukdamos gąsdins bandą, jeigu ji norėtų pasukti stovyklos kryptimi.

— Taip vilkai žiemą medžioja, — gyrė medžiotojai planą ir panašiai kaip vilkai, puolantys didelę bandą, susiskirstė būriais.

Peštukas, žinoma, niurnėjo ir nepatenkintas šūkalojo:

— Vieni šen, kiti ten — skaldote tuntą! Visi — vieną mamutą!

Mamutaitis ir kiti medžiotojai griežtai pažvelgė į Peštuką ir daugiau nekreipė dėmesio į jo šnekas.

Žygis prasidėjo gerai. Mamutų banda vis artėjo. Jau buvo galima įžiūrėti atskirus gyvulius pirmajame būryje. Už beržų ir alksnių jaunuolyno jau lingavo kito mamutų būrio gauruotos keteros. Kartais pasirodydavo aukštyn iškelti ilgi straubliai, mojuojantys nulaužtomis šakomis, ir subaltuodavo milžiniškų ilčių balti lankai.

Išsirikiavusius medžiotojus tarsi drugys krėtė. Jų akys blizgėjo, o mėšlungiškai spaudžiamos ietys virpėjo rankose. Daugeliui rasojo kaktos.

Vilko Nagas krankteli kaip varna — duoda ženklą, kad viskas eina kaip reikiant. Gauruočius.taip pat jam atsiliepia nuo upės. Mamutaitis pasaloje laukia akimirkos, kada galės užklupti bandą ir nuvesti ją į pražūtį. Pasislėpęs už krūmo, jis atsargiai stebi kiekvieną mamutų judesį.

Pirmieji mamutai jau čia.

Didelis mamutas skina kelią jaunikliams. Mojuodamas straubliu į visus šonus, laužo atžalas ir kemšasi į snukį. Lapnodamas didelėmis ausimis, jis vaiko įkyrius uodus. Paskui jį einą mamutai praplatina taką ir taip jį sutrypia, kad pasidaro platus kelias. Vienas mamutas pasikasė į medį, ir tas nulūžo kaip žolės stiebelis. Jauniklis peštelėjo nuo nulaužto medžio visą viršūnę ir žaisdamas velka ją žeme.

Mamutai iš lengvo ir ramiai eina į priekį — jie nieko nenujaučia. Įsižaidę mamutukai visą laiką pinasi seniams po kojomis.

PRARASTAS GROBIS

Dar valandėlė — ir didžioji kova prasidės.

Staiga Mamutaitis pastebėjo paskutiniuose bandos būriuose smarkų sujudimą. Išsigandę mamutai bėgo šalin iš sutrypto kelio ir garsiai trimitavo.

Kas gi ten dedasi? Gal kas mamutus išgąsdino? Juk vilkai nedrįsta pulti mamutų, lokiai taip pat nepuls jų bandos. Gal liūtas ar tigras, juos pajutęs, išėjo iš savo urvo kalnuose?

Tarp mamutų didėjo sąmyšis. Keli išgąsdinti žvėrys išsuko iš sutrypto tako. Abi sparninės medžiotojų grupės — Vilko Nago ir Gauruočiaus — pagalvojo, kad jau prasidėjo medžioklė, ir užgriuvo bandą. Nuo to sąmyšis dar padidėjo.

Mamutaitis, matydamas, kad mamutai išsilaksto, daugiau nelaukė ir ėmė ginti bandą liūnų link. Vienas didelis mamutas, prasibrovęs pro krūmus, atsidūrė tiesiog prieš Mamutaitį. Medžiotojas šaltakraujiškai laukė, kol milžinas dundėjo į jį. Išvengęs baisaus straublio, iš visų jėgų įvarė aštrią ietį mamutui į paslėpsnius. Neturėjo kada nė ieties iš žaizdos ištraukti. Mamutas nudūmė tolyn su ietimi.

Mamutaitis nusistebėjo. Jis tikėjosi, kad mamutas įnirš ir prasidės žūtbūtinė kova. Tačiau sužeistasis mamutas nė nepajuto gilios žaizdos. Kas tai? Tikriausiai dramblys, kažkieno išgąsdintas, nenori gaišti.

Mamutaičio draugai dėl to ne mažiau nustebo ir susirūpino. Ruošdamiesi sutikti mamutus, jie tikėjosi žūtbūtinės kovos, o čia — mamutas bėga! Tik spėjo pamatyti, kaip, prasispraudęs pro du medžius, jis nulaužė iš žaizdos kyšančią ietį. Suklupo, bet viena akimirka vėl pašoko ir nudūmė prie bandos.

Antai jau dunda keletas kitų mamutų. Lūžinėja šakos, trypimas vis smarkėja, vienur kitur griūva išversti medžiai.

Prie Mamutaičio pribėgo uždusęs berniukas. Tai Kopčemas. Jo išsigandusiose akyse — siaubas, nustebimas, neviltis.

— Svetimi medžiotojai! — sudejavo jis ir parkrito žolėje.

Mamutaičio būrys, apstulbintas netikėtos žinios, neteko nuovokos. Medžiotojai išsigandę pašoko ir bejėgiškai stumdėsi, nežinodami, ką daryti. Ir nenuostabu: per patį sėkmingos medžioklės įkarštį — tokia netikėta žinia!

Įsikarščiavęs Mamutaitis, pagriebė berniuką, pastatė jį ant kojų.

— Kas yra? Ką matei? Kur jie? — kamantinėjo jį.

Kopčemas, truputį atsigavęs, sunkiai ištarė:

— Kažkokie medžiotojai… medžiotojai… daug mamutų medžiotojų!..

Kokia nelemta naujiena Vestonicų tuntui! Jei mamutus vejasi kokie svetimi medžiotojai — tikriausiai bus smarkus susirėmimas. Tuntui, gal būt, reikės stoti į žūtbūtinę kovą su svetimaisiais įsibrovėliais. Reikia kuo skubiausiai duoti žinią kitiems tunto nariams, kad priešai neužkluptų jų netikėtai. Džganas ir Kluchas tuoj nubėgo jiems pranešti. Mamutaitis su keliais kitais medžiotojais išėjo į žvalgybą. Dabar jie leido mamutams laisvai bėgti, traukėsi jiems iš kelio ir tik dairėsi svetimųjų medžiotojų: kur jie ir ar labai stiprūs.

Staiga pasigirsta smarkus riksmas. Matyt, nutiko kažkas nepaprasta. Mamutaičio būrys skuba triukšmo link. Ir šit medžiotojai mato, kaip Vilko Nago būrys, apstojęs sužeistą mamutą, su juo mirtinai kovoja. Pavyko įbesti į mamutą keletą iečių. Įsiutusiam mamutui ir iš straublio srūva kraujas, matyt, nuo kirvio smūgio.

Tą minutę į kovą stojo ryžtingasis Mamutaitis su savo medžiotojais, ir visi, kovos įkarščio pagauti, užmiršo priešą.

Sužeistasis mamutas siautėjo lyg padūkęs. Iltimis jis partrenkė vieną medžiotoją ir būtų jį sutrypęs, bet kitas vyras drąsiai prišoko iš užpakalio ir dviem stipriais smūgiais perkirto žvėriui užpakalinių kojų sausgysles. Mamutas susmuko užpakaliu ant žemės ir, pakėlęs straublį, išsižiojo. Kažkas sviedė ietį ir pataikė į atvertus nasrus. Mamutas tuoj straubliu išsitraukė ietį ir įsiutęs pašoko.

Medžiotojai nuo jo spruko į krūmus, o mamutas įtūžęs ėmė juos vytis, viską trempdamas savo kelyje. Jis išbėgo į mažą kalvelę. Ir štai — prieš jį apstulbęs stovi svetimųjų medžiotojų būrys.

Jie dar nebuvo pasirengę puolimui, ir įniršęs mamutas parbloškė du medžiotojus. Būtų dar daugiau sutrypęs, jeigu kiti nebūtų paskutinę akimirką išlakstę.

Mamutas staptelėjo. Jis kinkavo galvą, svyruodamas visu kūnu. Pamiške nubėgo dar du mamutai, patelė su jaunikliu. Sužeistasis mamutas sutrypė kelis žemus berželius ir nubėgo per lauką prie baubiančios bandos.

Mamutaičio ir Nago būreliai iššoko iš už priedangos ir nesvyruodami iš karto puolė prie svetimųjų medžiotojų, išsislapsčiusių šen bei ten krūmuose. Tokiais atvejais greitumas nulemia sėkmę. Svetimieji medžiotojai, kurie visi smakruose buvo išsitatuiravę po kelis brūkšnelius, iki šiol nežinojo čia esant Vestonicų tunto, todėl buvo taip nustebinti ir apstulbinti netikėto užpuolimo, kad nedaug tesigynė. Jie bėgo, ir Vestonicų medžiotojai džiaugėsi lengva pergale. Jie jau galvojo nuginsią svetimuosius medžiotojus ir paskui, grįžę prie mamutų bandos, laimingai baigsią savo medžioklę.

— Paskui juos! — šaukė Mamutaitis, Nagas, Kluchas ir kiti įniršę medžiotojai, mojuodami ginklais. Dabar buvo aišku, kodėl mamutai buvo taip išsigandę ir lėkė be atokvėpio: juos ginė svetimas tuntas.

Vestonicų medžiotojai nemėgsta, kad kas svetimas medžiotų jų teritorijoje. Nė vienas tuntas to nepakęs. Štai ką skelbia visų pripažintas nerašytas įstatymas:

„Žvėrys visada priklauso jų gyvenamose apylinkėse įsikūrusiam tuntui. Plotas, kuriame galima matyti stovyklos laužo dūmus, kiekvienam medžiotojui yra „tabu“, tai yra draudžiamoji teritorija.“

Svetimasis tuntas pažeidė šį amžinąjį įstatymą, ir todėl jis turi būti nubaustas. Medžiotojai su rečiuotais smakrais dar pasigailės savo įžūlumo.

Vestonicų vyrai apibėrė bėgančius įsibrovėlius karingais šauksmais. Ir nerangusis Storulis, ir vangusis Ešerys, ir paprastai visada paskutinis Niaura lėkė pirmosiose gretose, šalia Mamutaičio, Nago ir stipriojo Šlubio. Šiandien bus didelė pergalė ir didelis grobis! Huja, huja!

Bet tikosi kažkas netikėta. Svetimieji medžiotojai išbėgo iš reto jaunuolyno į atvirą stepę. Vestonicų didvyriai jau džiaugėsi, kad žolėtoje lygumoje svetimieji negalėsią niekur pasislėpti.

Tačiau tada bėgliai medžiotojai netikėtai sustojo. Jie jau nebepuola slėptis, bet džiaugsmingai šūkauja ir kažkam moja.

Kai vestoniciškiai, išbėgę iš miškelio, apsidairė po plačią lygumą, jie net krūptelėjo. Juos pagavo baimė ir nuostaba. Stepe jų link artinosi didžiulis pulkas svetimų žmonių.

Naujai užplūdę medžiotojai, savo draugų šauksmų paskatinti, atsakė kovos šūkiais ir jau šoko menko Vestonicų būrio link. Jie tuoj susigaudę kas kaip: jų žvalgyba, išsiųsta pirma kitų paskui mamutų bandą, susitiko su vietiniu tuntu, kuris, žinoma, gina savo medžioklės teritoriją. Tačiau jų daugiau, negu vietinių medžiotojų, todėl „tabu“ įstatymas negalioja. Tesprendžia jėga. Stipriojo jėga vertesnė už silpnojo teisę. Ir atėjūnai šoko prie vietinio tunto!

Kelios lengvos ietys nulėkė prie sutrikusių Vestonicų medžiotojų kojų. Svetimųjų šauksmas virto grėsmingu staugimu. Vestonicų medžiotojai, bematant pamatę, kad nėra jokios vilties laimėti prieš tokią žymią persvarą, leidosi bėgti.

Svetimieji medžiotojai, staugdami dar garsiau, dabar vijosi vestoniciškius kaip alkani vilkai vienišą elnią. Vargas tam, kurį pavys!

Vestonicų medžiotojai, pasinaudoję tankme, kad priešai nematytų, kur jie bėga, vis dėlto kiek atitolo nuo įsibrovėlių. Tačiau sustoti jie negali, turi lėkti neatsikvėpdami. Bet koks delsimas — tai mirtis. Jie iš paskutiniųjų stengiasi laikytis krūvoj, silpnesnieji šliejasi prie patyrusių ir stiprių medžiotojų. Kas paklys miške, tas niekada nebepavys draugų.

Kokia nelaiminga ši diena! šiandien žus visas Vestonicų tuntas! Niekur nėra išsigelbėjimo, priešai slenka kaip debesis, ir gal veikiai neliks nė vieno medžiotojo, kuris ištuštėjusioje stovykloje sušuktų:

— Viskas žuvo — bėkite!

Rodosi, kad Vestonicų tunto likimas išspręstas. Nėra jokios vilties išsigelbėti. Visi bus išžudyti, o naujieji valdovai užkurs pergalės ugnį Pavlovo kalnuose ir ims medžioti šiame krašte, pilname žvėrių.

Mamutaitis, Nagas, Ukmasas ir kiti Vestonicų medžiotojai kartkartėmis mėgino bent valandėlę sustabdyti besiveržiančius įsibrovėlius, bet jų narsumo neužteko įveikti pajėgesniam priešui. Po kelių nesėkmingų bandymų jie turėjo dar greičiau sprukti. Užpuolikai kone apsupo jų būrį.

Netikėtai iš tankumyno išgriūva sužeistasis mamutas. Jo gauruotame, ilgais šeriais apaugusiame kūne styro kelios nulūžusios ietys.

Vestoniciškiai leidžiasi bėgti nuo jo. Svetimieji, įkaitinti kovos, nesvyruodami užgriūva mamutą, badydami jį iš visų pusių ietimis. Mamutas visas žaizdotas ir jau gerokai nukraujavęs, todėl ginasi silpnai ir pats nepuola. Medžiotojai tikisi jį veikiai krisiant, tad nepalieka jo, ir vestoniciškiai kurį laiką bėga tolyn priešų nevejami. Oi, kokia brangi ta maža atokvėpio valandėlė, ji daug padės tuntui!

Prie Dyjos laukė Gauruočius su keliais medžiotojais. Jie matė panišką būrio bėgimą ir taip pat jau buvo pastebėję priešus. Patyręs Gauruočius tuoj sumetė, kad kovoti prieš stiprius įsibrovėlius beviltiška, todėl jis ėmė telkti išsisklaidžiusius vyrus, moteris ir vaikus prie Dyjos. Jis nutarė, kad norint išgelbėti savo ir kitų išlikusių tunto narių gyvybę, reikia perbristi per upę.

Abi tunto dalys susijungė. Baimė ir siaubas visų akyse. Netekta keleto vyrų ir moterų. Jie matė draugų mirtį, matė, kaip svetimieji grobikai nusivilko moteris. Tuntas gailisi jų netekęs, jis gerokai apsilpęs. O kam dar teks žūti nuo nežinančių pasigailėjimo įsibrovėlių rankos?

Atokvėpio valandėlė greitai baigėsi. Vėjas atnešė priešų būrio kovos šūkį. Tuntas turi bėgti toliau. Kaip dabar reikėtų blaivaus vado, kuris griežtai įsakytų, ką daryti tokią sprendžiamą valandą! Bet vado nėra, nėra susiklausymo ir vienybės, panika viešpatauja tunte!

Gauruočius, Mamutaitis ir Nagas greitosiomis tariasi. Stipruolis šaukia, kad reikėtų skubėti į stovyklą ir pasiimti bent kiek iš sumedžiotų kailių. Gauruočius susierzinęs mosteli ranka.

— Tylėk! — sudraudė jis godųjį medžiotoją.

— Į vandenį! — įsakė vyrai, ir tuntas, visai nesvarstydamas, šoko į upę.

Medžiotojai žino šią vietą: čia, nusekus vandeniui, nebloga brasta. Tačiau šiandien smarki srovė, ji gali parversti ir stiprų vyrą. Bet išeities nėra, delsti negalima. Kas pereis, liks gyvas, kas paskęs, tas paskęs — nieko kito nebelieka.

— Į vandenį! — vėl paragino Mamutaitis ir Gauruočius vyrus ant kranto.

— Stovykloje turiu puikų lūšies kailiuką, — niurzgė Stipruolis, — ir vilko kailį žiemai… ir elnio odos kelnes!

Gauruočius stumtelėjo Stipruolį, ir tas jau spurdėjo vandenyje.

Pelėda, Stipruolis ir Kiškis, rodydami upėje brastą, jau artėja prie kito kranto. Moterys su vaikais ant nugarų sunkiai grumiasi su srove. Vyrai turi jas vesti. Didesnieji vaikai narsiai brenda patys, tik kai srovė kurį parverčia, artimiausias medžiotojas sugriebia jį už rankos. Pirmasis į krantą iššoko Voveriukas, o tuoj po jo Kopčemas. Abu berniukai, paprastai linksmi ir triukšmingi, dabar tylūs ir išsigandę. Jie nuliūdę, įbauginti netikėtos negandos. Vaikai girdėjo, kaip medžiotojai kalbėjosi, kad stovykloje negalima nieko išgelbėti. Kas ten likęs, tas būsiąs užmuštas, o įsibrovėliai pavogsią visas kailių atsargas, įrankius, ginklus, pilnas turto palapines. Kokia baisi nelaimė! Jie prarado viską! Miegąs Nianas, paliktas stovykloje, neištrūks gyvas. Neišsigelbės nė moterys ir vaikai, kurie ten pasiliko… Baisu pagalvoti!

Bet Mamutaitis ir Gauruočius ragina skubėti, traukdami atsiliekančius už rankos arba tiesdami ietis jiems įsikibti. Kieno viena ranka laisva, tas laiko sugniaužęs stebuklingąjį amuletą, kabantį ant kaklo. Burtas teikia jėgų negailestingoje srovėje ir padeda pavojuje — tuo visi tiki!

Iš tikrųjų visi laimingai perbrido upę, nors, įbridus iki jos vidurio, reikėjo su dideliu vargu susikibti rankomis, kad išsilaikytų moterys ir vaikai. Kai kuriuos srovė kiek panešė, bet vis dėlto ir tie išsikapstė.

Ant kranto visi tuoj pasislėpė tankmėje, kad priešas nepastebėtų. Truputį atsikvėpę, slinko paskui Gauruočių; reikėjo laikytis visai tyliai ir rūpestingai slėptis.

Priešas nesirodo; jis, matyt, dar užsiėmęs sužeistu mamutu — tikra laimė Vestonicų tuntui! Mamutaitis kiek aprimo ir pasakė, kad priešas gal nepersekios jų už upės.

Galiuką kelio jie traukė Dyjos pakrante prieš srovę. Norėdami suklaidinti priešų tuntą, patogioje vietoje galiuką brido vandeniu. Pasiekę didelę pelkę, — prie ramiosios Svratkos, kuri ten įteka į Dyją, — jau nebėgo prieš srovę, bet pasuko pagal Svratką tiesiai į šiaurę. Medžiotojai slinko paniurę ir tylūs. Jie neteko kailių, puikių ginklų ir titnagų — visa paliko stovykloje. Sunku bus dabar jiems gyventi!

Pavargusios moterys reikalavo poilsio. Padėjusios vaikus ant žemės, jos ilsėjosi. Kiškis ir Stipruolis, radę atvirą, kiek pakilesnę vietą, atsigręžę žvalgė į Dyją, kurioje atsispindėjo raudona besileidžianti saulė.

Plati lyguma nutįsusi labai toli. Tik pietuose smygso aštrios Pavlovo kalnų viršūnės. Kažkur tarp jų ir Dyjos likosi Vestonicų stovykla.

Ji ne tuščia. Abu medžiotojai staiga pastebėjo balsvą dūmų stulpą — jis kyla iš jų stovyklos! Svetimieji medžiotojai jau įsikūrė jų palapinėse ir įdegė jų ugnį, kuri negeso tris žiemas! Jau pribaigė mamutą ir dabar puotauja…

Kiškis ir Stipruolis susižvalgė ir liūdnai išsiviepė. Jų vaizduotėje iškilo viliojantis puotos vaizdas. Kaip godžiai pasičiuptų jie dabar po keptą mamuto kojos ar straublio gabalą. Abiem medžiotojams net seilės teka iš burnos.

— Žiūrėk ten! — išsigandęs pakilo Stipruolis.

Ne per toliausia matyti grupė medžiotojų. Jie ieško pėdų ir seka jomis.

— Tai jie! Jie persekioja mus! — sušuko Kiškis ir nubėgo žadinti besiilsinčio tunto. Nors visi ir nuvargę, vėl reikia sprukti.

Po valandėlės Vestonicų tuntas vėl bėgo.

Priešų tuntas, matyt, labai gausingas, jei iš naujosios stovyklos gali pasiųsti būrį vyrų vytis senųjų šio krašto šeimininkų. Vestonicų tuntas negali pasipriešinti nė šiam būriui: jau per daug jie nuvargę ir prislėgti. Jie ieško išsigelbėjimo, bėgdami tolyn. Negalima staptelėti nė dėl silpnųjų ir sužeistųjų. Kas pasiliks — tas pražus. Atsilikus Karkliui ir Kreiviui, kurie buvo sužeisti į galvą, o vėliau Uzgui ir Otriui, susižalojusiems kojas, tuntas nė nesustojo. Lengviau sužeisti Stipruolis, Storulis ir Ukmasas dar laikosi ant kojų. Jie skuba, sukandę dantis ir nuleidę galvas.

Alkani vaikai išgąstingai žvalgosi. Jie bijo. Tylėdami bėga paskui suaugusius ir pakelėje nė prie išsirpusios uogelės nepasilenkia. Tyliai verkšlena ir klupinėja per velėnas ir krūmokšnius. Pro ašaras nė kelio nemato.

Gniūžtelė įširdusi nusimetė verkiančią mergaitę, kurią buvo prisirišusi už nugaros ir gerai jai įkrėtė. Kūdikis dar smarkiau prabliuvo. Medžiotojai ją piktai subarė:

— Tylėk, varle, išduosi mus!

Bet alkanas kūdikis nenutilo. Kankino jį uodai, jie buvo tūpte nutūpę akis ir burnelę.

Gniūžtelė vėl nusimetė mergaitę nuo nugaros ir pakratė. Bet ta įsiverkė dar labiau. Čia persiutusi motina pagriebė mergytę už kojos ir piktai ją nusiautė už krūmo į pelkę. Verksmas liovėsi. O tuntas bėgo toliau, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Motina gali daryti su savo vaiku, ką nori. Niekas jai dėl to nepriekaištauja. Gniūžtelė numetė nereikalingą vaiką — daiktą, kuris priklausė tik jai. Dėl to negalima gaišti, tolyn!

Tirštėjant tamsai, priešai pagaliau liovėsi vijęsi. Jau sunku įžiūrėti pėdas. Persekiotojai sustojo ir įsikūrė nakvynės. Rytą jie vysis Vestonicų tuntą toliau. Dieną pėdos bus aiškiai matomos ir gerai rodys jiems kelią.

Visai nusivaręs Vestonicų tuntas dar galiuką bėgo. Tačiau paskui staiga vienas po kito sugriuvo ant žemės.

Moterys ir vaikai susispaudė sausoje daubelėje, o medžiotojai suvirto šalia jų. Visus nugalėjo nuovargis. Jiems jau buvo vis tiek, pasivys ar nepasivys juos negailestingi priešai. Po valandėlės visi miegojo.

Lapė pribėgusi apuostė miegantį Voveriuką. Kai ji prikišo jam prie veido snukutį, berniukas per miegą mostelėjo, ir vagilė išsigandusi nubėgo.

Vėjas šniokščia jaunuolyne, lankstydamas šakas.

Mėnulis, pusiau pasislėpęs debesėliuose, silpnai apšviečia bėglius.

Jau niekada tuntas negrįš prie Dyjos Pavlovo kalnyno papėdėje.

Stipresnis nugali, silpnesnis jam paklūsta arba žūva.