Mamutų medžiotojai

PRIEŠAIS MORAVIJOS VARTUS

Tuntas visą žiemą išbuvo urve. Dažnai tekdavo badauti. Medžiotojai kartais po kelias dienas iš eilės grįždavo tuščiomis rankomis, ir vaikai tąsyk kramtydavo senus kailius, kad apgautų pilvą. Nuo peršalimo žmones kankino skaudūs išbėrimai ir šunvotės. Sunkiausia buvo žiemos pabaiga.

Kai pagaliau atėjo pavasaris ir aplink visa sužaliavo, vadas Stipruolis nutarė, kad tuntui metas iškeliauti į kitas vietas. Kai kurie medžiotojai, susirinkę pasitarti prie laužo, dažnai primindavo, kad nuo čia į rytus yra plati šalis, slėna ir lygi, kur gali ganytis didelės elnių, arklių ir mamutų bandos. Ta šalis esanti panaši į žvėrių turtingą žemumą prie Dyjos, kurios tuntas vis negalėjo užmiršti. Savo žygiuose medžiotojai pasižvalgydavo nuo kalnų tolyn į rytus. Kažkas juos ten stipriai traukė. Tai buvo nesuvokiama medžiotojų nuojauta, nors jie apie tai nekalbėdavo. Čia buvo skurdas ir vargas ankštame urve, rytuose — gero grobio viltis, laisvas klajoklių gyvenimas.

Moterys iš pavasarinių karnų nupynė krepšių, o iš minkštų kailių pasiuvo maišelių. Jų prireiks kelionei. Jos džiaugėsi pagaliau galėsiančios prasivėdinti. Urve buvo labai blogas oras. Moterys beveik nuolat čia būdavo, todėl jų akys nuo dūmų ir smarvės taip paraudo ir užputo, kad jau buvo beveik aklos.

Kopčemas su Voveriuku taip pat pasisiuvo maišelius.

Sulenkto kailio pakraščiais aštriu titnagu pribadė skylučių ir tankiai susiuvo maišelį iš abiejų išilginių kraštų; liko vienas galas atviras. Jį užriš dirželiu; kad nepasimestų, pervėrė jį pro kelias skylutes.

— Kopčemas neš ugnies akmenį! — baigęs siūti, pasisiūlė berniukas.

Stipruolis linktelėjo ir pridūrė:

— Kur yra ugnies akmuo?

Tunte niekas nežinojo. Ugnies akmuo pamestas!

Kopčemas kone pravirko. Kaip jie kelionėje įkurs ugnį?

Visi ieškojo ir rausė po urvą, bet ugnies akmens niekur nebuvo. Tai labai nuliūdino tuntą. Jie atsiminė, kaip sunku gyventi be ugnies ir kaip džiaugėsi, kai buvo rastas ugnies akmuo. Dabar jie graužėsi, kad nepagalvojo apie rytdieną. Per savo nerūpestingumą prarado nepakeičiamą akmenį.

Dabar turės kartu neštis žarijų — kitos išeities nėra. O jeigu anglys užges? Baisu pagalvoti!

Kopčemas, labiausiai iš visų nusiminęs, ieškojo ir ieškojo akmens. Jis kaltino save, kad nebuvo atidesnis. Oi, kad tik jį surastų! Kaip savo akį saugotų, niekada nepamestų…

Vieną saulėtą dieną visi ištraukė į kelionę.

Vadas priešakyje, medžiotojai paskui jį. Už jų eina moterys su vaikais. Moterys neša visą tunto mantą. Kiekviena ant nugaros turi kūdikį ar kailių ryšulį. Ir mergaitės neša kuprines ar maišelius su džiovinta mėsa. Užpakalyje eina du ginkluoti sargybiniai.

Žemė apsipylusi smulkiais žiedais. Be galo daug snieguolių, baltažiedžių plukių ir žibuoklių mirga slėnių šlaituose, o uolų griovose žvalgosi mėlyni palazdžiukai ir geltoni šaukščiai, linkčiodami auksinėms pienių galvutėms, geltonuojančioms saulėtose pievelėse. Puikių mėlynų širdažolių ir baltų čemerių kilimai dengia pietų šlaitus. Tarp jų vieniši kyšo tamsūs kadugių stulpeliai. Šen bei ten tarp balsvų uolų šviečia geltonos samanos, tarsi apšlakstytos raudonais taškeliais.

Žemė, sveikindama šiltą saulę, sušvito visomis spalvomis.

Visų tų pavasario grožybių keliaujantys medžiotojai nė nepastebi. Gėlių nevalgysi, nors jos ir gražiausios. Užtat jie labai džiaugėsi, kad dar nėra uodų.

Vakare tuntas apsistojo prie mažo upelio. Iš žarijų, kurias nešėsi aptrešusiame stuobryje, įpūtė ugnį. Medžiotojai prie laužo atnešė tris kiškius ir porą ančių, berniukai — pusę krepšelio kiaušinių. Mergaitės pririnko sultingų, gaivinančių jaunų lapelių.

Lietutis suvijo visus po kailių priedanga.

Trečią kelionės į rytus dieną gamtovaizdis pasikeitė. Pasibaigė kalnai, kalvos pasidarė žemesnės. Tuntas pateko į malonią, kiek banguotą lygumą.

Pėdų atspaudai dirvone rodė, kad čia užtektinai žvėrių. Į tolį tęsiasi stepė, žaliuoja šviežia žolytė. Čia tikras rojus laukiniams arkliams ir kitiems stepių žvėrims. Visai dingo uolėti kalnagūbriai, kurie iki šiol sunkino tuntui kelionę, o taip pat begaliniai plotai žalsvų, balsvų elninių kerpių. Dar tik šen ar ten pasitaikydavo žemų beržynėlių ar alksnynėlių. Maži medeliai, retai išsibarstę, netrukdė nei žvėrims, nei žmonėms.

Vadas spyrė tuntą eiti dar dvi tris dienas tolyn. Jis rodė į aukštus snieguotus kalnus, nutįsusius kairėje, ir į kalvas dešinėje. Tarp jų tiso slėnis su neaukštomis kalvelėmis, sudarąs žemumos vartus, per kuriuos tikriausiai eina gausios bandos. Ten tikriausiai būsią medžioklei tinkamų vietų, kurios prilygsiančios Dyjos pakrantėms Pavlovo kalnų papėdėje.

Prie plataus duburio pievoje knibždėte knibždėjo vandens paukščių. Kai tuntas prisiartino, pakilo būriai gulbių, žąsų ir ančių. Kryklės ir kragai dar plaukiojo spindinčiu vandens paviršiumi; jų šauksmai: „kry-kry“ ir „karr-karr“ maišėsi su guviai skraidančių žuvėdrų klyksmu.

Tuntas perbrido keletą didesnių ir mažesnių upės atšakų, kurios čia vingiavo per žemumą. Aplenkęs pelkes, žygiavo pagal Bečvą iki garsiųjų Moravijos vartų, jungiančių Siaurines Oderio sritis su Dunojaus sritimis. Tai didelis žmonių kilnojimosi kelias Centrinėje Europoje nuo tolimų priešistorinių laikų.

Tuntas čia rado ne per seniausiai įmintų keliaujančių medžiotojų pėdas.

Vadinasi, reika žygiuoti atsargiai. Jie čia ne vieni.

Jau mums žinomas trejetas — Kopčemas, Voveriukas ir Pelėda — kaip žvalgai nuėjo toli į priekį.

Užkopę ant mažos kalvelės, jie dairėsi po apylinkes.

Jų dėmesį patraukė keistas gelsvos drumzlinos spalvos debesis, pakibęs neaukštai viršum žemės. Rodėsi, kad jis gana sparčiai artėja tiesiog prie jų. Kas gi čia?

Debesį gena stiprus vėjas, ir viršuje jo kamuoliai retėja ir sklaidosi; užtat pažemėje jis tirštas, rudas ir visai tamsus.

— Elniai, elniai! — džiugiai sušuko Pelėda, ir abu berniukai jam tuojau pritarė.

Greičiau prie tunto! Reikia pasirengti didelei medžioklei.

Netikėta žinia apie elnių bandą sukėlė tunte sąmyšį. Stipruoliui paliepus, medžiotojai bematant pasirengė ir išsisklaidė būreliais.

Debesis augo ir greitai artėjo. Jau girdėti duslus bėgančių žvėrių trepsėjimas. Didelė pabaidytų gyvulių banda ritasi lyguma kaip smarki audra.

Šimtų šimtai laibų, bet tvirtų kojų griausmingai trempia žemę. Pabaidyti elniai, susispietę į krūvą, bėga į priekį. Atrodo, kad jų išsišakoję ragai neišnarpliojamai tankiai susipynę. Vilnija pašėlusiai lekiančių gyvulių rudos nugaros. Dulkių debesis, pakilęs labai aukštai, uždengia pusę horizonto.

Elnių bandą vedančios patelės priekyje nėra. Ji dingo knibždančioje kaimenėje kaip varnos plunksna, viesulo nunešta į miško gilumą.

Bejėgiai elniai bėga, paklaikę iš baimės, kurią įvarė jiems jų priešas — žmogus.

Vilko Nagas, Ukmasas, Kiškis ir Pelėda, iš šalių įsibrovę į bandą, kirviais bei ietimis švaistosi elnių tirštumoje. Apimti medžiotojiškos aistros, jie šūkaloja, išviepę žvilgančius, tvirtus dantis.

Du elniai užmušti, keli smarkiai sužeisti, o vienas, gavęs Vilko Nago strėlę, pribaigtas akmeniniais brūkliais.

Pasisekimas skatino toliau persekioti bandą.

Bet šit priekyje bėgą elniai sustoja. Jie grūdasi, išsigandę šokinėja į viršų, šonu traukiasi į krūmus.

Iš žolės prieš elnių bandą staigiai pakilo keli medžiotojai. Tarp jų ir Narsusis Mamutaitis, ir tunto vadas Stipruolis. Medžiotojai iššoko iš užuolandos, kai elniai pribėgo prie pat jų, ir dabar, šaukdami ir visaip triukšmaudami, gena apkvaišusią bandą atgal.

Tai bent šauni didžiosios medžioklės diena! Tuntas nudobė daug žvėrių. Rūpestingai nugludintos uosinės ietys apdegintais smaigaliais tik švytruoja ore. Laimingi medžiotojai, pripuolę prie sužeistųjų žvėrių, godžiai geria srūvantį kraują ir pasisotinę žvalgosi naujo grobio.

Elniai pagaliau prasiskyrė į dvi sroves ir bėga į skirtingas šalis. Bet čia prilekia moterys ir vaikai. Mojuodami šakomis ir šaižiai rėkaudami, jie vėl varo išsigandusius ir apkvaišusius elnius tiesiai į įsikarščiavusių medžiotojų ietis ir brūklius.

Nuvaryti elniai vis dėlto netrukus išsilaksto po plačius tolius. Jų dundantis trypimas tilsta. Dulkių debesis išsisklaido. Liaujasi šauksmai ir sumišimas.

Lygumoje renkasi medžiotojai ir, pergalingai džiūgaudami, neša savo vadui šiandieninį laimikį.

Godusis Stipruolis, pasirėmęs sukruvinta ietimi, su šypsena žiūri į nudobtus elnius. Kokia daugybė mėsos visiems!

Dabar prasidės nepaliaujamo valgymo dienos, gerovės ir džiaugsmo dienos.

Stipruolis griausmingai sušuko tunto šūkį ir ietimi parodė laimikį.

Sulig tuo ženklu visi puolė prie grobio.

Medžiotojai mikliai lupa riebius elnius. Nors jų peiliai — tik aštrios titnago skeveldrėlės, bet mėsą jos labai gerai pjausto, skuta ir dalija.

Moterys ir vaikai nubėgo malkų. Senasis Gauruočius, lokio nagų sudarkytu ir todėl visad tarsi išsišiepusiu veidu, įpučia ugnį iš smilkstančios kempės. Ją atidavė jam Kopčemas, kuris saugo ugnį išpuvusio medžio kamiene kaip brangiausią lobį.

Miklūs medžiotojai keliais pjūviais išdarė pirmąjį elnią. Dar šiltas kepenis padavė vadui.

Stipruolis su pasimėgavimu įsikando mėsą. Titnaginiu peiliu atsipjovė prie pat lūpų didelį kąsnį ir godžiai kramtė.

Mamutaitis, Vilko Nagas, Kiškis, Peštukas ir kiti vyrai pasidalijo skrandį ir žarnas. Kiekvienas atsipjovė po gabalą.

Gauruočiui, tuo metu darinėjančiam elnią, iš nekantrumo net seilė per barzdą varvėjo.

Kreivasis Ragas aštriu akmeniu gramdė nuluptą odą. Vilkė ir Lapė jam padėjo. Nuostabiai mitriai, prilaikydamos odą kojomis, jos gremžė plačia elnio mente mėsos ir riebalų liekanas.

Gauruočius, padėjęs į šalį nupjautą elnio galvą, sušuko:

— Vilko Nage, ragus!

Vilko Nagas norėjo pakelti elnio galvą, bet Mamutaitis jį aplenkė:

— Mamutaitis pats pjauna ragus! — pasakė ir tuoj sėdo prie elnio galvos.

Iš tikrųjų jis galėjo didžiuotis savo menu. Niekas nesugebėjo nupjauti ragų ir kaulų kaip jis. Jis išrado naują, greitą būdą. Anksčiau, kai valdė senasis vadas, medžiotojai vargingai pjaudavo ragus paprastomis titnago skeveldromis. Kartą, stojęs prie šio darbo, Mamutaitis vietoj akmens su lygiais ašmenimis paėmė špukėtą skeveldrą. Supykęs jau norėjo ją numesti, nes galvojo, kad dantytu peiliu nepavyks nupjauti. Iš tikrųjų: jis kaip įmanydamas spaudė dantytą peilį — nepjauna, ir gana! Bet netyčia kelis kartus patraukė tuo peiliu į priekį ir atgal. Ir štai! Rage atsirado pjūvis.

Mamutaitis dar kurį laiką braukė ragą dantytu peiliu ir apstulbęs stebėjo, kad jo įrankis įsirėžia vis giliau ir giliau. Tada, šūktelėjęs iš džiaugsmo, jis taip ilgai šokinėjo aplink laužą, kad visi galvojo jį pamišus.

Taip Mamutaitis išrado pjūklą.

Nuo to laiko tunto žmonės ėmė patys gamintis pjūklus: jie išdaužydavo titnago skeveldrų ašmenis, ir jie pasidarydavo špukėti. Pjūklai palengvindavo medžiotojo darbą.

Mamutaitis savo pjūkleliu, įtaisytu į kaulo kotą, dar nespėjo aprėžti rago, ir Šlubis sušuko:

— Ei! Jau eina!

Tamsoje tarp alksniukų ir beržiukų pasirodė moterys ir vaikai. Jie grįžo su pririnktais žagarais.

Mamutaitis, numetęs į šalį elnio galvą, pašoko ir atidžiai pažvelgė į artėjantį būrį.

Jį apėmė nerimas. Medžiotojui pasirodė, kad moterys pernelyg skuba ir ragina vaikus. Jos nenešė ant galvos žagarų ryšulių, kaip paprastai, tik laikė rankose po kelis pagalius.

Gal kas atsitiko, kad jos staiga liovėsi rinkusios kurą?

Jau ir kiti medžiotojai pastebėjo neįprastą moterų grįžimą. Greitasis Kiškis nubėgo joms priešais.

Jau girdėti, kaip moterys rėkaloja tunto pavojaus šūkį.

Medžiotojai iš karto meta savo darbus ir griebiasi ginklų. Mamutaitis su ietimi rankoje ir su kirviu už juostos stovi, pasirengęs atremti plėšraus žvėries ar pikto priešo puolimą. Nuo įtampos jam ant kaklo ir nugaros išburko dideli randai. Tai buvo vos užgiję lokio nagų pėdsakai. Jie rodo Mamutaičio drąsą kovoje su nepaprastu plėšrūnu.

Gauruočius ir Vilko Nagas atsistojo Mamutaičiui iš šalių. Vadas Stipruolis laikėsi kažkur užpakalyje. Jis labiau rūpinosi maistu ir kailiais.

Uždususios moterys pagaliau prisiartino prie medžiotojų. Išsigandusios jos šaukė, kad mačiusios kažkokius svetimus žmones.

Jos pastebėjusios kelis nežinomus medžiotojus slenkant krūmais.

Mamutaitis, sušukęs taip galingai, kaip riaumoja sužeistas dramblys, dideliais šuoliais apibėgo stovyklą.

Čia dar nematyti nė jokio priešo.

Moterys ir vaikai susispietė prie nudobtų elnių, o medžiotojai sustojo aplink juos.

Vos spėjo susirikiuoti, pasirodė ir svetimieji medžiotojai.

Išlindę iš tankmės, jie artinosi prie apstulbusio tunto. Kiekvieno plaukuose įsmeigta ilga plunksna.

Svetimųjų medžiotojų vis daugiau ir daugiau. Jau jų antra tiek, kiek turi kovotojų Stipruolio tuntas. Jie mojuoja ginklais, grėsmingai raukosi, murma, spiegia, kvarkia ir piktai varto akis.

Jų vadas, didelis, stiprus vyras, apsisiautęs vilko kailiu, artinasi, grasindamas sunkiu brūkliu, piktai šaukdamas. Vilko Nagas, Kiškis, Gauruočius, Pelėda ir visi Stipruolio būrio medžiotojai atsako priešams šūksmais ir grasinimais.

Peštukas pačiupo akmenį, bet nespėjo jo sviesti į priešų vadą — Mamutaitis sugriebė jį už rankos.

Išmintingasis medžiotojas, davęs ženklą, įsakė trauktis nuo neįveikiamo priešo. Išsigandęs Stipruolis tik sumišęs lakstė po stovyklą, nešiodamas kailius iš vienos vietos į kitą.

Mamutaičio sprendimas buvo teisingas. Niekas jam neprieštaravo. Viską palikę, tunto žmonės nedelsdami susirikiavo trauktis. Moterys ir vaikai — viduryje būrio, kovotojai — iš šalių. Mamutaitis eina pats paskutinis, atsigręžęs veidu į užpuolikus, — šitaip jis veda besitraukiantį nuo daug stipresnio priešo tuntą.

Stipruolis, Vilko Nagas ir Kreivasis Ragas tempėsi užmuštą elnią.

Priešų tuntas jau čia pat. Jų vadas piktai šaukia ir, mosikuodamas rankomis, rodo, kad besitraukią medžiotojai paliktų jiems elnią.

Mamutaitis mostelėjo, ir medžiotojams neliko nieko kito, kaip palikti elnią priešams.

Tuntas traukėsi vis greičiau ir greičiau. Kai tik pasiekė pirmuosius krūmus, ėmė bėgte bėgti. Moterys bėgo su žindukliais ant nugarų. Augesni vaikai dūmė, kiek tik kojos įkabino. Vyrai kiek atsiliko, saugodami tuntą nuo persekiotojų.

Mamutaitis niršta. Iš pykčio jis net stena… O, kad nebūtų tunte moterų ir vaikų! Tada jis, nepabūgęs nė didelės persvaros, gintųsi nuo įžūlių priešų.

Stipruolis iš pykčio susikandžiojo lūpas. Nei iš šio, nei iš to prarasta tiek puikių, riebių elnių! Kada gi vėl pasitaikys tuntui tokia sėkminga medžioklė?

Pagaliau Mamutaitis stabteli ant nedidelės kalvos. Nusiminęs jis žvalgosi atgal, į paliktą stovyklą.

Ten linksma. Ten liepsnoja didelis laužas, kepa elniena. Priešai taiso turtingą puotą.

Jie daugiau nepersekiojo Stipruolio tunto. Pasitenkino paliktu grobiu.

Bėgantis tuntas sulėtino žingsnį, o paskui ėmė eite eiti. Visi buvo pavargę ir sunkiai kvėpavo. Persigandę vaikai patyliukais kniurkė; jie negalėjo spėti su suaugusiais. Tačiau didesnieji vaikai stengėsi iš paskutiniųjų jėgų.

Bėgliai perbrido upę, susirado vietą nakties poilsiui.

Tuntas nusiminęs ir alkanas, negali nė ugnies užsikurti.

Vaikai glaudžiasi prie savo motinų, lindėdami užuovėjoj, tankumyne. Kopčemo čia nėra; niekas nežino, kur jis dingo.

Sargybiniai budi, o medžiotojai užmiega, spausdami ginklus rankose.

Plokščia, vos banguota lyguma tęsiasi labai toli. Ji apaugusi žole ir samanomis, o šen bei ten — karklų, alksnių ir beržų krūmynais. Vietomis tarpsta neaprėpiami plotai žemuogių, viržių ir bruknių.

Visose įdubose spindi didesnių bei mažesnių ežerų ir upelių sidabriniai veidrodžiai.

Šios vietos labai tinka elniams ir arkliams, kol vasarą neprisiveisia uodų ir musyčių. Tada elniai ir arkliai bėga nuo savo mažų, bet nepakenčiamų kankintojų, ieškodami ganyklos aukštesniuose kraštuose, pakalnėse.

Nuo uodų dūmė ir keliaujanti elnių banda, patykota Stipruolio vadovaujamo medžiotojų tunto.

Ir Kopčemas dalyvavo toje nelaimingoje medžioklėje, suprantama, su savo neperskiriamuoju Voveriuku. Abu berniukai po šauniojo medžiotojų išgelbėjimo bedugnėje gana dažnai medžiodavo su suaugusiais vyrais.

Voveriukas medžioklėje taip pat neištižęs. Tai miklus vaikinas žvaliomis akimis ir kiek priplota nosimi. Sugeba jau pats sumedžioti voverę ir kiškį. Visi kalba, kad ir iš Voveriuko būsiąs kada narsus medžiotojas, tunto pastiprinimas.

Ir šiandien, didžiojoje medžioklėje, abu berniukai padėjo ginti elnius. Kai su kitais pasislėpusiais medžiotojais jie iššoko iš žolės, mojuodami šakomis ir visa gerkle šaukdami, priekyje šuoliuoją elniai taip išsigando, kad ilgai negalėjo nurimti.

Elnių banda iškriko, medžioklė baigėsi, o Kopčemas vienas lakstė pagal išsiskirsčiusius išgąsdintų gyvulių būrelius, stengdamasis krūmais užbėgti jiems už akių. Jis buvo taip įnikęs į medžioklę, kad nė nepajuto per toli nubėgęs. Tik tada, kai jau niekur nematė nė jokio elnio, atsiminė, kad reikia grįžti į tuntą.

Apsuko kelias tankmes ir ežerėlius, bet niekur nieko iš tunto nepastebėjo. Nuo mažens jis mokėsi medžiotojų meno eiti pėdomis, bet šiandien čia nebūtų atsekę pėdų net Mamutaitis ar Gauruočius — patys akylieji pėdsekiai tunte. Išsigandusi elnių banda visiškai sulygino ir sutrempė žmonių pėdas.

Kopčemas ėmė klaidžioti. Jis net nežinojo, į kurią pusę eiti. Bėgo šen, bėgo ten, bet nieko neaptiko.

Nesitverdamas troškuliu, jis atsigėrė iš upelio.

Pažiūrėjo į dangų. Saulė slenka į vakarus. Tad negalima gaišti, iki tamsos reikia surasti tuntą.

Kopčemas leidosi bėgti, nors kojos buvo sunkios ir trūko kvapo.

Sustojęs pamatė atsidūręs nepažįstamoje vietoje. Pasuko tad kitur. Būtinai reikia surasti tuntą, kitaip jis pražus šioje dykvietėje.

Staiga šalia jo kažkas šmėstelėjo.

Dar ir dar kartą.

Tai vilkai bėga vienas paskui kitą.

„Jie mane nuves! — pagalvojo Kopčemas. — Vilkai tikriausiai jaučia nudobtus elnius ir bėga stovyklos link ko nors pasiglemžti.“

Berniukas, užmiršęs nuovargį, pasileido paskui vilkus. Dar kelis kartus pamatė juos tarp krūmų, bet paskui jie dingo. O, vilkai moka bėgti! Bet gudrusis Kopčemas jau žinojo, kuria kryptimi pasukti. Iš tikrųjų vilkai gerai vedė.

Nuo mažos kalvelės Kopčemas pamatė stovyklą. Štai ten kyla aukštyn laužo dūmai. Suspiegęs berniukas leidosi bėgti toliau. Dėl visa ko pasiėmė pagalį nuo vilkų atsiginti. Kopčemas vilkų nebijojo. Jis žinojo, kad, apsvaigę nuo elnių kraujo kvapo, jie nepuls jo.

Virsdamas iš nuovargio, Kopčemas pribėgo prie stovyklos. Bet kas čia?

Kur Mamutaitis, Gauruočius, Vilko Nagas, kiti medžiotojai? Kur Voveriukas, Vabaliukas ir kiti berniukai? Šitie žmonės nepažįstami, svetimi!

— Ei, ei! — nustebę sušuko svetimieji medžiotojai, staiga pasirodžius Kopčemui.

Jie tuoj kvatodami apstojo išsigandusį berniuką, o vienas jų, ištraukęs Kopčemui iš rankos lazdą, užsimojo su ja smogti uždususiam vaikinui.

Kopčemas nelaukė, kol gaus smūgį, šmėkštelėjo kaip driežas ir nėrė tarp priešo medžiotojų. Jis bėgo, norėdamas ištrūkti iš piktų persekiotojų.

Bet netoli tenubėgo. Sučiupę jį, vyrai atvilko atgal prie laužo pas tunto vadą.

Vadas sėdėjo ant akmens ir graužė keptą elnio karką. Kopčemas tik į jį žvilgtelėjo ir išsigando. Vadas buvo didelis, piktų akių, ilgais suveltais plaukais. Ilga plunksna, įsmeigta pakaušyje, lingavo sulig kiekvienu krustelėjimu.

Kažkas taip stumtelėjo Kopčemą, jog berniukas pargriuvo žemėn.

Jis mikliai atsigręžė nelyginant gyvatė ir vienu aki mirksniu įkando į ranką jį pastūmusiam vyrui. Vyrai turėjo vargo, kol jį vėl paklupdė ant žemės.

Vadas juokėsi net užsirydamas. Jam labai patiko berniuko narsumas. Paskui, įsakęs sugauto berniuko neskriausti, numetė Kopčemui nebaigtą graužti kaulą.

Tačiau kaulas liko gulėti priešais alkaną berniuką. Kopčemas prie jo nė neprisilietė.

Aplink jį grūdosi svetimo tunto berniūkščiai ir smalsiai jį apžiūrinėjo. Jie kažką kalbėjo, bet Kopčemas nieko nesuprato.

Jis sėdėjo ant žemės parietęs kojas. O kai jį koks berniukas norėdavo patraukti už kojos arba pešte lėti už plaukų, grėsmingai suurgzdavo, rodydamas dantis. Ir tat berniukams keldavo didelį juoką.

Puota truko ilgai ilgai, iki pačios nakties.

Kopčemas pagaliau koja prisitraukė pamestą kaulą ir jį nugraužė. Paskui nusviedė toli į šalį. Du vilkai dėl jo susipjovė.

Paimtas į nelaisvę berniukas negalėjo žengti nė žingsnio. Jį gerai saugojo.

Ak, kur stiprusis Mamutaitis, Vilko Nagas, Gauruočius ir kiti narsūs medžiotojai? O kad jie ateitų išvaduoti mažojo Kopčemo iš piktųjų priešų!

Pusnuogis berniukas, susirietęs į kamuoliuką, tyliai pravirko.

Ugnis tamsoje blėsčiojo jau be liepsnos. Tik kai pūstelėdavo nakties vėjelis, sužėruodavo sužertos anglys ir kibirkštys nulėkdavo beveik iki miegančio berniuko.

PABĖGIMAS

Į rytą buvo gerokai vėsu. Dar prieš aušrą kažkas į laužą įmetė storų malkų.

Kopčemas prišliaužė arčiau ugnies ir vėl užsnūdo.

Kai jis nubudo, saulutė kopė viršum nutolusių kalnų. Primerkęs akis, berniukas stebėjo, kas dedasi stovykloje.

Visi jau kėlėsi, tik mažiausi vaikai dar miegojo. Vyrai tuoj ėmė tvarkyti likusią mėsą. Lupo elnius, darinėjo ir pjaustė.

Kopčemas žinojo, kad čia šiandien, taip pat rytoj ir poryt, ištisą dieną bus valgoma, kol visi prisivalgys ir negalės nė pažiūrėti į mėsą. Po geros medžioklės taip visada esti. Paskui tuntas kraustosi toliau ir dažnai po kelias dienas nesugauna jokio laimikio. Visi vėl kaip reikiant išalksta. Tokia jau medžiotojų duona. Kartais perteklius, kartais badas…

Kopčemas mažas berniukas, bet žino, kas yra tuntui badas. Brrr! Jis net pasipurto, prisiminęs didįjį badą tą žiemą, kai žuvo pusė tunto. Nuo to laiko tuntas nusilpo. Kopčemas tada buvo visa galva, o gal ir dar mažesnis, negu dabar. Kartą jis ėjo su motina patikrinti žabangų, bet nieko neaptiko. Sunkus rąstas, kurio vienas galas buvo pakeltas ir paremtas paslankiu pagaliuku, kyšojo iš sniego nepajudintas. Nepastebėjo juodu nė jokio žvėries pėdų.

Lygiai taip buvo ir prie antrųjų žabangų.

Trečiųjų žabangų rąstas gulėjo ant žemės pusiau užpustytas.

„Po juo tikriausiai guli sugniužinta stirna arba kiškis“, — pagalvojo šį kartą Kopčemas ir patenkintas ėmė graibyti sniege grobio. Motina pribėgusi taip pat grabinėjo po rąstu.

Bet jie nieko nerado. Rąstas, matyt, nuvirto nuo atramos pats, gal vėjas nupūtė.

Žvėrių nebuvo…

Kai Kopčemas su motina grįžo į stovyklą, rado sniego lindynes tuščias. Kol jie tikrino žabangas, tuntas išsikraustė…

Tada jie ėjo sniege įmintomis pėdomis. Jie žinojo, kad tuntas turėjo skubiai išeiti, jei žvalgai kur nors aptiko elnių ar stepių arklių.

Bet vakarop ėmė snigti. Pėdas uždengė sniego sluoksnis.

Jie leido naktį, prisidengę kailiu, po apipustytu krūmu.

Kitą dieną taip siautė audra, kad jie negalėjo eiti. Alkis suko vidurius. Kopčemas tada graužė alksnio žievę kaip kiškis per didžiausią badą.

Kai audra liovėsi, Niana išsvyravo iš miškelio. Ji prisakė sūnui gulėti sniego urve: atnešianti mėsos.

Kopčemas žinojo, kad motina neturi jokio ginklo, nieko, kuo galėtų sumedžioti kokį žvėrį. Bet mama pasakė atnešianti mėsos, vadinasi, taip ir bus. Tuo tarpu Kopčemas čiulpė sustingusius pirštus.

Oi, kaip ilgai tąkart jis laukė mamos! Iš bado verkdamas, kramtė senus diržus.

— Mama, grįžk! Ma-ma, Kopčemas alkanas, alkanas, alkanas! — šaukė jis liūdnu balsu, likęs vienas.

Pagaliau motina pasirodė.

Jis matė, kaip sunkiai ji brenda per gilų sniegą. Šit ji susvyravo, atsiduso, aiktelėjo ir susmuko sniege.

Kopčemas riktelėjo, ir Niana vėl atsikėlė. Sunkiai slinko sniegu, kol pagaliau jgriuvo pas jį.

— Mama, atnešei? — nekantriai kartojo berniukas.

Niana pakėlė galvą ir liūdnai nusišypsojo. Kopčemas niekada neužmirš, kaip motina tada į jį pažiūrėjo. Blizgančiose nuo ašarų jos akyse buvo kažkas neaprėpiama, kone milžiniška, — jis net sudrebėjo, į jas pažvelgęs.

Niana ištiesė sustingusią, pamėlusią ranką ir iškėlė vytį. Ant jos buvo užmautos trys didelės žuvys!..

Kopčemas džiūgaudamas tuoj atsikando vienos žuvies. Tai nieko, kad ji sušalusi.

Kai jis ir šalimais susirietusi motina pasisotino ir sušilo, Kopčemas išklausinėjo, kaip jai pasisekė sugauti tokių puikių žuvų.

Ir motina padrikais ir skurdžiais žodžiais jam papasakojo, kad savo kailinių siūlėje radusi įsmeigtą kabliuką. Kabliukas iš žuvies atšakos ir titnaginis peilis buvę jos vieninteliai įrankiai. Bet ji būtų kovojusi ir su lokiu! Nuėjusi prie ežerėlio, nužėrusi sniegą ir sunkiu akmeniu pramušusi ledą. Pririšusi ašakinį kabliuką prie dirželio ir šitaip meškeriojusi.

— Mama, negalima meškerioti be jauko! — nepatikliai atsiliepė Kopčemas, nes pats daug kartų buvo žuvavęs ir žinojo, kad ant kabliuko reikia užmauti slieką arba gyvą žuvytę.

— Negalima, negalima, Kopčemai, — sutiko motina ir iškišo koją iš kailinių.

Ir priblokštas Kopčemas sušuko, pamatęs motinos kojoje šviežią, vos užsitraukusią žaizdą.

Iš kur ta žaizda? Suprato… Taip, motina, nerasdama kitos išeities, išsipjovė iš kojos gabaliuką mėsos.

— Oi, mama, mama!

Jis įsikniaubė mamai į glėbį ir verkė verkė — kol užmigo.

Čia jie išbuvo dar kelias dienas, maitindamiesi žuvimis, kurias pagaudavo motina.

Pagaliau tuntas grįžo, ir jie vėl susitiko su savaisiais.

Sunkios tat buvo dienos!..

Kopčemo prisiminimai nutrūko. Jis turėjo trauktis nuo laužo.

Medžiotojai vėl linksmai kepė mėsą ir valgė. Visų veidai blizgėjo, o riebalai tekėjo per smakrus.

Vadas, vardu Nunukas, pats pjaustė gabalais mėsą, o moterys kepė ją ant įkaitintų akmenų.

Medžiotojas Uminkas išsikasė žemėje duobę sulig keliais ir įkūrė joje ugnį. Kai duobė prikais, troškins joje mėsą, uždengę lapais ir akmenimis.

Kitas medžiotojas viršum rūkstančio laužo rūkino mėsą, suvertą ant smaigų. Ją medžiotojai pasiims, kai išsirengs į tolimesnę kelionę.

Vienas aukštas medžiotojas trupino ant akmens apgraužtus kaulus ir padavinėjo juos vadui. Nunukas iš kiekvieno iščiulpdavo smegenis, apsilaižydavo ir numesdavo juos. Prie jų tuoj puldavo vaikai ir pešdavosi dėl kaulų su riebių smegenų liekanomis. Pirštais ir pagaliukais jie krapštinėdavo kaulus ir dar išlaižydavo juos, kad nedingtų nė menkiausia to skanėsto kruopelė.

Ir Kopčemas, pačiupęs kelis kaulus, smaližiauja. Tuo pat metu jis žvalgosi į senyvą, labai storą moterį, taisančią vadui elnių liežuvius, kuriuos medžiotojai išpjovė nudobtiems gyvuliams. Liežuviai aplipę dulkėmis ir moliu, apsivėlę šeriais. Po juos rėplinėja musės. Storoji moteris liežuvius kiek apvalo, o paskui švariai nulaižo ir deda juos ant didelio varnalėšos lapo — ji labai švari ir žino, kaip dera patiekti vadui valgį.

Vadas paima liežuvius ir, nukandęs jų galiukus, duoda šalimais sėdinčiam medžiotojui. Kiekvienas, atsikandęs gabaliuką skanėsto, paduoda jį kitam.

Pačiame puotos įkarštyje pasigirsta riksmas.

Arti pasirodęs kažkoks naujas medžiotojų tuntas. Jį priviliojusi liepsnojanti ugnis, skardūs balsai ir kepinamos mėsos kvapas.

Nunukas ir jo medžiotojai stovi sustingę parengtais ginklais.

Vadas greitai tvarko savo žmones, — reikia pasirengti susirėmimui. Medžiotojai, numetę mėsą, griebiasi ginklų.

Bet atėjūnai artinasi ramiai, be priešiškumo, ir sustoja atokiau, gestais rodydami, kad jie alkani.

Svetimojo tunto vadas išėjo į priekį, padėjo ant žemės kailį ir iš kailinio maišo išėmė kažkokių akmenų. Padėjęs juos ant kailio, sušuko:

— Tukta, tukta, tukta!

Tai reiškė: „Elnias, elnias, elnias!“

Vadinasi, svetimasis tuntas nori gauti nudobtų elnių, o už juos siūlo titnagą. Jų vadas pasitraukė, ir titnago gabalai liko gulėti tarp abiejų tuntų.

Nunukui nušvito akys. Jo ranka su ginklu nusileido. Jis labai džiaugtųsi, įsigijęs titnago savo tuntui. Jo iš tikrųjų trūksta. O medžiotojai be titnago ginklų silpni kaip avys.

Nunukas įsakė nunešti vieną elnią mainais už patiestą kailį su titnago gabalais.

Svetimasis vadas numojo ranka. Tai reiškė, kad vieno elnio per maža už brangųjį titnagą, atgabentą iš tolimų šalių, net nuo jūros.

Nunukas įsakė pridėti dar vieną elnią.

Svetimasis vadas vėl numojo ranka.

Nunukas rūškanai apsižvalgė po stovyklą. Jokiu būdu negalima palikti tuntui taip mažai mėsos atsargų. Trečiojo elnio jis neduos!

Nunukas šūktelėjo:

— Tukta, tukta! Hek, hek!

Tai reiškia: „Dviejų elnių gana!“

Svetimasis vadas, šūkaudamas ir mosikuodamas rankomis, atsakė, kad nepasitenkinsiąs tik dviem elniais. Priėjęs prie patiesto kailio, jis ėmė krautis titnagą į maišą. Nunukas, matydamas akmenis dingstant maiše, net sudrebėjo iš įpykio. Jo tuntas turi gauti titnago! Nunuko žvilgsnis užkliuvo už belaisvio berniuko, sėdinčio atokiau ant žemės.

Nunukas kažką šūktelėjo, ir du medžiotojai, pagriebę Kopčemą, nunešė jį prie anų dviejų elnių.

Svetimasis vadas šį kartą nusileido ir linktelėjęs palietė žemę. Mainai įvyko. Svetimieji medžiotojai pasiėmė abu elnius ir Kopčemą, o Nunuko tuntas džiaugdamasis nešėsi į stovyklą brangųjį titnagą.

Kopčemas išsigandęs žiūri, kas čia jam dabar bus. Nė atsikvošėti nespėjo, ir jau buvo parduotas svetimam tuntui už titnagą.

Jis baimingai dairosi į savo naujuosius šeimininkus. Jie, rodos, nė kiek ne geresni už Nunuko tunto medžiotojus. Jis nesupranta, nei ką jie kalba, nei ką jam liepia. Tik iš jų mostų numano, kad turi eiti su jais. O jei mėgins bėgti, medžiotojai jį nugalabys!

Ateiviai skubėjo, norėdami toliau pasprukti nuo galingo Nunuko tunto. Nors mainų prekyba buvo draugiška, bet, žinoma, po valandėlės tarp abiejų tuntų galėjo įsiliepsnoti įnirtingas mūšis.

Jie taip greitai tempia ir stumia Kopčemą, kad jis negali nė atsikvėpti. „Į priekį, į priekį!“ — ragina tunto vadas.

Medžiotojai, surišę elniams kojas ir perkišę tarp jų ilgas kartis, pasikeisdami neša juos ant pečių.

Lygumoje, beveik ištisai apaugusioje krūmais ir jaunuolynais, tuntas pagaliau sustoja.

Nešikai braukiasi prakaitą, o vado įsakyti, su malonumu numeta sunkią naštą į žolę.

Po valandėlės jau liepsnoja laužas.

Alkani medžiotojai negali sulaukti prasidedant puotos. Nespėjo Kopčemas nė apsidairyti, o šit jie jau nulupo pirmąjį elnią ir plėšia iš jo vidurius ir gabalus mėsos.

Vos pradėję valgyti, visi pašoka nepaprastai nustebinti.

Iš miškelio pasigirsta griausmingas trimitavimas! Mamutai! Trimitavimas girdėti tai čia, tai ten, pagaliau nuaidi jau visai arti. Tunte kyla sąmyšis!

Dar niekas nespėja atsipeikėti, o į lygumėlę, aukštai iškėlęs straublį, įbėga didžiulis mamutas. Paskui jį, laužydami medžius ir krūmus, traškindami šakas, suvirsta dar du dideli straublėti gauruočiai su jaunikliais, kurie dar neturi ilčių.

Mamutai prunkščia, trypia, trimituoja. Matyt, juos kažkas smarkiai išgąsdino. Jų ilgos, užriestos iltys skina platų kelią per krūmus. Jie mala viską, kas pasitaiko jų kelyje. Pašėlusiai veržiasi į priekį, nebijodami jokių kliūčių. Kopčemui iš baimės net kvapą gniaužia. Įniršę mamutai veržiasi tiesiog čionai, į tunto stovyklą. Bematant visus sutremps.

Bet paskutinę akimirką iš krūmų iššoko didžiulis tigras ir suvarė savo dideles riestas kaip kardas iltis mamutų jaunikliui. Seniai mamutai pasuko pro išsigandusį, prisispaudusį prie žemės tuntą ir didžiausiais šuoliais leidosi bėgti nuo baisiojo plėšrūno į želiantį jaunuolyną.

Medžiotojai išlakstė į visas puses; šmaikščiai kaip gyvatės jie neria per miškelį.

Tigras parsivertė mamutuką ir, iškėlęs galvą, ant jo pasistojo. Jis pasirengęs sudraskyti kiekvieną, kas trukdytų jam papuotauti. Baisus riaumojimas nelyginant griaustinis paskelbė pasauliui jo pergalę.

Kopčemas, mamutams pasukus į šalį, taip pat spruko iš pavojingos vietos ir dabar bėgo tarp krūmų, neatgaudamas kvapo.

Jis klupo ant šaknų, vertėsi kūlio, bet vėl kilo ir bėgo, kad tik baisusis tigras jo neimtų vytis. Po geros valandos, sunkiai kvėpuodamas, krito ant žemės. Galva plyšte plyšo, kūnas buvo kaip sudaužytas, visas jis virpėjo iš išgąsčio ir siaubo.

Pagaliau atsikvapstęs, jis vėl atsistojo ir apsidairydamas leidosi toliau. Jau nebebėgo, nes bijojo pakliūti į dar didesnę bėdą.

Kopčemas — gudrus berniukas, jis bus atidus ir apdairus, kad neprarastų atgautos laisvės.

Koks džiaugsmas būti laisvam!

Jis nori surasti savo tuntą. Ir Voveriuką, ir Vabaliuką, ir kitus berniukus. Nors Kopčemas kartais su jais apsimuša, bet vis tiek juos myli.

TUNTO BEIEŠKANT

Kopčemui jau smarkiai skauda kojas. Jis mielai pailsėtų. Bet gerai žino, kad atsisėdęs neatsikeltų.

Na, gal dar galiuką išlaikys. Nors ten, iki tų tamsiųjų pušų, nueis. Čia, be to, drėgna, pati bala. Kopčemas kartais net iki kelių įklimpsta, vos kojas ištraukia.

Va ta sužėlusią velėna bus daug geriau eiti.

Ai, kiek čia mėlynių! Jos dar neprisirpusios, bet alkanas berniukas prisibraukia jų kelias saujas.

Į blauzdą įkando uodas, ir Kopčemas, kaip visad vasarą darydavo, patepė tą vietą sutraiškyta mėlyne. Blauzda liko švari. Tik dabar jis suprato, kad iš tikrųjų valgo ne mėlynes, bet girtuokles. Išvaizda ir skoniu pelkinės girtuoklės labai panašios į mėlynes, tik mėlynės viduje melsvai raudonos, o girtuoklės — viduje balsvos ir sutrintos nedažo pirštų. Tuoj liovėsi valgęs, nors ir labai jį viliojo tokia daugybė uogų. Jis žinojo, kad nuo jų skauda galvą.

Geriau pasirinkti žemuogių, kurios šen ten žolėje raudonuoja.

— Girlid! Girlid!

„Tai šaukia kurapkos patinėlis“, — taria sau Kopčemas, lankstydamasis žemuogių.

— Giri! Giri!

„O patelė jam atsako“, — kaip koks senas medžiotojas vėl pagalvoja berniukas.

Paėjo kelis žingsnius, o kai vėl pasilenkė uogos, be trupučiuko būtų sučiupęs kurapką. Vargšė spaudėsi prie žemės ir juodomis akutėmis žiūrėjo į berniuką. Vos Kopčemas linktelėjo, kurapka suplazdėjo uodega ir akimirka dingo žolėje.

— Nebijok, Kopčemas tau nieko nepadarys! — šaukė jisai. Bet tiek ją ir tematė.

Kai po valandėlės jis stabtelėjo, panūdęs ištiesti nugarą, pastebėjo, kaip netoliese suvilnijo žolė, nors vėjas ir nedvelktelėjo.

„Koks nors žvėrelis ten slenka!“ — pagalvojo sumanusis berniukas ir nejudėdamas laukė, kas bus. Tuoj pamatė, kaip pašoko lapė ir iš žolės purptelėjo kurapkų pulkelis.

Pabaidytos kurapkos, garsiai purpdamos sparnais, nutūpė už pušynėlio.

Kopčemas, įsidėjęs į burną kelias uogas, ėjo toliau.

Ant nedidelio, nendrėmis apaugusio ežerėlio kranto sustojo. Jis stebėjo antis, vandens višteles ir kragus. Jie plūkavo vandenyje su jaunikliais, kartais ir visai pasinerdami po vandeniu. Kopčemas susidomėjo paukščiais. Žiūrėdamas spėliojo, kada koks kragas iškils į paviršių. Jis taip pat gali panerti po vandeniu, bet išbūna visai mažai.

Viena antis praskrido pro pat jį ir nutūpė į alksnį.

Tiktai dabar Kopčemas pastebėjo, kad alksnyje yra varnos lizdas. Jam buvo nuostabu, ką antis veikia varnos lizde.

„Reikia pažiūrėti!“ — pagalvojo jis ir veikiai įsliuogė į medį. Alksnis iš apačios buvo šakotas, todėl buvo lengva lipti.

Kai jis užsikabarojo beveik prie pat lizdo, antis kažko subruzdo — ir mažieji ančiukai ėmė kristi žemyn. Antis juos geriau išmeta iš lizdo, negu leidžia paimti.

Kopčemas išlipęs susirinko ir suskaičiavo ančiukus. Jų buvo „daug“. Iš tikrųjų jų būta septynių, bet Kopčemas nemokėjo iki septynių skaičiuoti. Kas per penkis — tai jau „daug“. Niekas tunte nemoka daugiau suskaičiuoti.

Dalį ančiukų jis suvalgė. Apsilaižė — dabar jam buvo gera.

Pavakare priėjo uolėtą tarpeklį. Berniukui tuoj kilo mintis, kad čia, kokioje oloje, būtų galima pernakvoti: šilta, saugu ir vėjas neužpučia.

Kopčemas leidosi ieškoti urvelio, kol dar nesutemo.

Jis užlipo uola aukštyn, paskui nusileido žemyn, ir štai — čia kaip tik jam bus gera ola. Kiek aukštoka, bet nieko, užsikars.

Vos Kopčemas kyštelėjo galvą į vidų pasižiūrėti, kokio ji dydžio, kažkas joje piktai suurzgė… Ar tik ne loki jis bus pažadinęs iš miego…

Urvelio gilumoje subliksėjo dvi žalsvos kibirkštys. Paskui kažkas suprunkštė, sukriokė ir ilgai maurojo…

Bet išsigandęs berniukas jau buvo nušokęs ant smėlio po uola.

Kopčemas nė nesužinojo, koks žvėris buvo įsikūręs urve. Jis kiek įkabindamas bėgo pasislėpti už kokio krūmo.

Ko gero, būtų patekęs lokiui į nagus! Brr! O kas, jei ten buvo baisusis žvėrių valdovas — liūtas! Oi, oi! Kad kiek, Kopčemui nebūtų reikėję ieškotis nakvynės!

Bet kadangi niekur nieko nebuvo girdėti, Kopčemas vėl leidosi ieškoti, ir jam pasisekė rasti kitą olą. Pirmiausia jis įmetė į ją keletą akmenų, o kai niekas neatsiliepė, įlindo į vidų.

Oloje iš tikrųjų buvo šilta. Prie įėjimo sukrovęs kelis akmenis ir šakų, Kopčemas užtaisė angą. Po valandėlės, susirietęs į kamuoliuką, jis jau miegojo nelyginant barsukas. Nepažadino jo nė plėšraus žvėries kaukimas naktį.

Rytą Kopčemas kyštelėjo iš olos galvą. Apsidairė. Nieko įtartino nematyti.

Saulutė, jau seniai pakilusi, maloniai šildo. Kopčemas pasirąžė, žolėje persivertė kūliu ir vėl pasileido į kelionę.

Kopiant iš tarpeklio į plokštikalnę, pro jį pranėrė du stambūs vilkai. „Vilkė gena vilką, — tuoj suprato Kopčemas. — Čia kur netoliese ji turi jauniklių ir nenori, kad vilkas būtų prie jų, — galvojo gudrusis berniukas. — Bijo, kad nesuėstų vilkiukų!“

Dar valandėlę jis kopė šlaitu aukštyn ir čia, tarp paskutiniųjų uolų, pamatė įdomų vaizdą.

Trys vilkiukai žaidžia prieš lindynę. Voliojasi ir stumdosi letenėlėmis. Jų puikūs kailiukai geltoni, gauruoti, akys linksmos, o nosys ir snukučiai smailūs.

Kopčemas, gulėdamas už krūmo, įdėmiai stebi.

Vilkiukai pešasi dėl slieko. Vienas jį suėdė, kiti, parsivertę peša broliuką už ausų. Šit atskrido didelis laumžirgis. Vilkiukai valandėlę žiūri į jį. Laumžirgis kybo ore nejudėdamas. Vienas mažylis šoka ant jo, bet laumžirgis pakyla aukštyn. Vilkiukai nori letenytėmis sučiupti laumžirgį, bet virsta vienas per kitą. „Kur čia jums laumžirgis! — vainoja mintyse Kopčemas nepatyrusius žvėrelius už nerangumą ir dar pamoko: — slieką lengva pagauti, nes jis guli ir miega. Sunkiau, broliukai, pačiupti pelę; ji gali pabėgti. O kol sugebėsite pačiupti tą, kuris šokinėja ir skraido, turėsite, kvailiukai, dar labai daug mokytis…“

Kopčemas staiga panoro vieną vilkiuką susigauti. Taip jį pagavo ta mintis, kad net prakaitas išpylė. Širdis smarkiai plakė. Mėgino dar arčiau prislinkti prie žaidžiančių jauniklių, bet šliauždamas truputį sušlamėjo. Vilkiukai tuoj liovėsi žaidę ir laukė, kas bus. Jie galvojo, kad mama vilkė grįžta iš medžioklės ir atneša jiems kokią pelę.

Kopčemas matė, kad jau nepritykins nepastebėtas. Tad šoko iš krūmų ir puolė prie vilkiukų.

Vieną vis dėlto sučiupo, bet kiti įbėgo į urvą.

Jis laikė vilkiuką, bet tas, staiga kirtęs letena, išsprūdo jam iš rankos ir šmurkštelėjo į urvą. Kopčemas jam iš paskos parodė liežuvį ir nusigręžė.

Dabar jis, užkopęs į plokštikalnę, pasuko kalno link. Nuo jo bus toliau matyti. Aukštai buvo girdėti garsiai burkuojant.

„Aha, tai miško karveliai“, — tarė sau Kopčemas. Jis pagalvojo, kad dabar nepakenktų molyje keptas karvelis! Tai būtų skanėstas! Išdegusi molį puikiausiai nulupi su plunksnomis, ir taip pakvimpa…

Bet kas čia?

Kažkas šmurkštelėjo žolėje.

Kiškis!

Kopčemas kaip žaibas šoko prie kiškio. Pačiupęs jį, dar pastebėjo šalin bėgančią žebenkštį. Kiškio galva buvo kruvina, ir Kopčemas jį pribaigė.

Tai bus kepsnys!

Suradęs tuntą, jis išsikeps kiškį ant laužo.

Kad tik pamatytų, kur tuntas klajoja.

Berniukas dairosi nuo kalno į visas puses, bet niekur nematyti dūmų, niekur nėra gyvo žmogaus…

Liūdnas atsisėdo miškelyje po pušimi, pasidėjęs šalia savęs kiškį, ir mąsto, ką daryti…

Šast!

Nuo medžio nušoko stambi lūšis, pačiupo kiškį ir urgzdama nubėgo tarp medžių…

Kopčemas išsigandęs negalėjo net šūktelti. Susigriebė, kai jau lūšis buvo dingusi miške.

— Tu, galvažude! — šaukė berniukas paskui įžūliąją plėšikę. Bet veltui — lūšis kiškio negrąžino.

— Kad bent būčiau turėjęs tą šatrą rankoje! — tarė sau Kopčemas, imdamas šakos galą.

Tą dieną Kopčemas jau nepatyrė nė kokio nuotykio.

Vakare susirado nakvynę seno išdūlėjusio medžio drevėje. Nors negalėjo joje išsitiesti, bet Kopčemui tas nekenkė. Jis buvo papratęs susirietęs miegoti. Be to, čia buvo visai šilta.

Prieš užmigdamas, berniukas kone apsiverkė…

Pasiilgo tunto.

Čia jis vienui vienas!

Ne, be tunto jis negalėtų gyventi.

SUGRĮŽIMAS

Stipruolio tunte badas ir liūdesys.

Medžiotojai veltui ieškojo kokio nors grobio.

Jiems buvo skaudu, kad negarbingai prarado tokį didelį laimikį, — riebius elnius, kurių būtų užtekę sočiai maitintis daug dienų. Kai vakare gulė su alkanais pilvais, dar ilgai, iki nakties, jie plūdo stiprų svetimą tuntą, kuris išplėšė jiems visą laimikį.

Kai kurie medžiotojai murmėjo ir ant Mamutaičio. Jie sakė, kad nereikėję nusileisti, kad geriau būtų buvę kovoti su svetimuoju tuntu. Bet senasis Gauruočius juos tramdė. Jis tikino, kad vis tiek nebūtų elnių nuo pernelyg stiprių priešų apgynę, be to, daug medžiotojų būtų mūšyje žuvę. Ir gyrė išmintingąjį Mamutaitį.

Šiandien tuntas turėjo pasitenkinti keliomis žuvimis, kurias pasigavo ežere kauliniais žeberklais. O Voveriukas su kitais berniukais sučiupo kelias peles ir vieną starą. Tai buvo viskas.

Stovyklą Įsirengė ant kranto, stačios uolos papėdėje.

Maža ugnelė rodė, kad tuntas beveik neturi ko valgyti.

Vaikai gulėjo toliau nuo ugnies. Jie nežaidė, nelakstė, nešūkavo. Jau kelios dienos buvo alkani.

Voveriukas vaikščiojo pakrante, liūdnai žvalgėsi į tolį, prisimindamas laikus, kai kartu su Kopčemu medžiojo žvėrelius. Kaip tada buvo puiku! Ar pamatys jis dar kada savo dingusį draugą?

Į stovyklą grįžo pasiųstieji žvalgai. Vadas išklausė jų pranešimo ir nuleido galvą. Niekur apylinkėje nėra žvėrių… Per kraštą perėjo keli medžiotojų tuntai, ir visi žvėrys išbaidyti…

Nelieka nieko daugiau, kaip keliauti į kitą šalį.

Kiek medžiotojų, moterų ir vaikų žus kelyje? To niekas nežino.

Tuntas rengiasi į tolimą kelionę ieškoti maisto. Vyrai patikrina titnagines ietis ir akmeninius brūklius, moterys taisosi už nugarų ryšulius su vaikais. Visi šiandieną paniurę, niekam nerūpi kalbos.

Nė linksmoji Varlytė nieko neprajuokina, o Voveriukas sėdi nuošalyje ir tik barbena lazda į žemę. Kaip jis kadaise išdykaudavo! Ką gi, šiandien jis alkanas, ir jam labai trūksta ištikimojo draugo Kopčemo.

Kažkoks dundėjimas ir smarkus trypimas ėmė sklisti viršum ežero. Kas čia?

Visi medžiotojai pašoka. Žiūri aukštyn į statų šlaitą. Staiga kažkas nusirita žemyn kaip paleistas akmuo… Dar kartą! Ir dar kartą!

Arkliai!

Kas per stebuklas! Arkliai vienas po kito krenta uolėtu šlaitu žemyn, tiesiai prie badaujančio tunto. Medžiotojai viena akimirka čiumpa ginklus ir pribėgę sužeistuosius arklius pribaigia.

Mamutaitis savo ietimi jau tris persmeigė.

Gauruočius, Vilko Nagas, Kiškis ir kiti vyrai sunkiais brūkliais didina grobi. Džiugūs šauksmai, arklių žvengimas sklinda toli toli. Ir moterys dalyvauja netikėtoje medžioklėje. Vaikai spygauja ir šokinėja iš džiaugsmo.

Atėjo geros dienos — bus mėsos, bus visko gana!

Po valandėlės skardžio papėdėje gulėjo bene penkiolika arklių ir kumeliukų. Gal tiek pat arklių bėgo tolyn ežero pakrante.

Tunte skamba džiūgavimo šūksmai. Vyrai ir moterys šokinėja aplink kritusius gyvulius. Jie šliaužioja keturiomis kaip vilkai, šokinėja kaip elniai ir voliojasi kaip lokiai. Ir senasis Gauruočius, atsistojęs ant galvos, kilnoja kojas.

Bet paskui vėl visi vienu kartu pasižiūrėjo aukštyn į skardį.

Kas gi čia lipa žemyn?

— Ai, tai mūsų Kopčemas!

— Geras berniukas! Šaunus! Garbė Kopčemui! Būk sveikas, sugrįžęs pas mus!

Mamutaitis, Gauruočius, Voveriukas, visas tuntas — nuo didelio iki mažo, pribėgo prie Kopčemo. Ko gero, būtų beglėbesčiuodami užtroškinę netikėtai atsiradusį berniuką, jei šis nebūtų ištrūkęs.

— Išdykėli berniūkšti! — juokais barėsi Gauruočius, pešdamas Kopčemą už plaukų. — Kur tu taip ilgai plujojai? Tikrai gerą vakarienę mums pargabenai!

Kopčemas turėjo tuojau papasakoti, kaip jis čia taip laimingai pateko. Ir berniukas, nudžiugęs, degančiomis akimis, mikčiodamas pasakojo:

— Kopčemas vienas pats klajojo. Tunto niekur nematyt. Priešais Kopčemą arkliai! Kopčemas bijojo — pagriebė lazdą ir šaukė — smarkiai šaukė. Arkliai išsigando — apsigręžė. Kopčemas paskui — ilgai bėgo paskui juos — iki čia!

Medžiotojai, užsikėlę Kopčemą ant pečių, nešiojo jį aplink laužą. Voveriukas su vaikais prisidėjo prie procesijos. Visi rėkė kiek tik beįstengė:

— Galas badui! Kopčemas atvarė arklių! Juch-hei!

O paskui buvo puota, kokios nė seni medžiotojai nematė.

Laužo liepsna kyla aukštai aukštai, dega dieną ir naktį.

Visi jau prisikimšę tiek, kad net pilvus skauda.

Pats vadas skaldo kaulus ir duoda Kopčemui, kad iš jų išsikrapštytų gardžiųjų smegenų.

O Kopčemas savo ruožtu duoda kaulų Voveriukui.

Vėjas nešioja mėsos kvapą toli. Aukštai iškėlę nosis, atbėga prie laužo vilkai.

Ir jiems šis tas klius.

DIDYSIS MUŠIS

Šauniosios puotavimo dienos ėjo į pabaigą. Suvargusius medžiotojus dabar būtų sunku beatpažinti — taip jie pasitaisė. Pagaliau jiems net pilvai užaugo. Bet čia dar niekniekis, palyginus su moterimis. Kaip jos nutuko! Veidai net spindi, eina liulėdamos, o pabėgti vos bepajėgia. Pabėgėjusios ilgai šnopuoja, pūtuoja. Vaikai tikri rubuiliai. Mėsos jau iš tolo nenori ir tik kramto kaip skanėstą visokius rūgštokus ir karčius lapus, rūgštynes ir keptus girinukus obuolius.

Rūkytos ir džiovintos mėsos dar yra visa krūva. Medžiotojai tik vangiai kraulinėja ir saugoja atsargas nuo lapių, vilkų ir ernių.

Ei, čia jau kažkas nauja! Stovykloj be paliovos girdėti švilpiant.

Berniukai išrado švilpynę. Voveriukas ir Kopčemas čiulpė smegenis iš suskaldytų kaulų ir, netikėtai papūtę į kaulą, sušvilpė. Tai, žinoma, buvo jiems nemažas atradimas. Jie švilpė ir švilpė be atvangos. Ištyrinėjo, kodėl šonkaulis nešvilpia, o blauzdikaulis arba kiauras kulnikaulis švilpia. Savo švilpynes jie visaip tobulino ir pagaliau sugalvojo, jog galima jose išgremžti skylutes, kad geriau švilptų. Paskui pridarė švilpynių visiems vaikams ir švilpaudami vedžiojo juos būreliu po stovyklą.

Bet viskas vieną kartą baigiasi. Vieną dieną Stipruolis įsakė rengtis į naują kelionę, nors žmonėms visai nebuvo noro keltis kitur.

Tuntas grįžo prie srauniosios Bečvos, kur jau kartą buvo nusikraustęs, ir palei ją keliavo aukštyn. Visi buvo linksmi ir pilni vilties. Juk medžiotojai rado kelių mamutų pėdas! Gal jiems laimė atves skersai kelio kokį mamutą.

Bet kitą dieną viskas kitaip virto. Tuntas pakliuvo į didelį pavojų.

Pelėda ir jaunieji jo bičiuliai, Kopčemas ir Voveriukas, vėl ėjo priešakyje kaip žvalgai. Jie aptiko daug žmonių pėdų. Kažkoks svetimas tuntas ėjo pirma jų pagal Bečvą ta pačia kryptim.

Pėdos buvo visai šviežios, vadinasi, svetimieji ne per toliausiai nuo jų.

Žvalgai sugrįžę tuoj pranešė, ką radę.

Žinia tuntui buvo nemaloni. Artima svetimų medžiotojų kaimynystė niekada nėra miela. Paprastai abu tuntai susiremia kruvinoje kovoje. Tad reikia gerai išsiaiškinti, ar naujasis tuntas stiprus.

Pelėdos būrelis vėl nuėjo į priekį, be to, į žvalgybą buvo išsiųsti dar du medžiotojai; kiekvienas jų pasuko skirtinga kryptimi.

Pelėda su savo berniukais patraukė toliau nuo upės kranto. Jis tarėsi užbėgsiąs svetimiesiems už akių, eidamas per kalną, kurį buvo aprietusi Bečva. Visi trys atsargiai, be mažiausio šlamesio, slinko per žemą jaunuolyną. Išsiduoti negalima.

Anksčiau, negu patys tikėjosi, jie išgirdo garsiai kalbant. Tankumyne tarp šakų pastebėjo svetimus žmones.

Jaunieji žvalgai, sulaikę kvapą, ištempę ausis, nė nekrusteldami, pro lapų tarpus stebėjo svetimuosius.

Jų elgesys labai įtartinas. Svetimieji aiškiai rengėsi kažkokiam žygiui. Susijaudinę lakstė šen bei ten, vis žvalgėsi į vieną pusę ir taisėsi ginklus.

Gal eis medžioti mamutų ar stumbrų?

O kas tas medžiotojas su plunksna plaukuose?

Kopčemas kone sušuko. Jis pažino medžiotojus, kurie neseniai jį laikė nelaisvėje. Va tas, kur arčiausiai stovi, tai juk Uminkas, o anas, aukščiausias iš viso būrio, — vadas Nunukas su siūbuojančia plunksna plaukuose!

Pelėda taip pat iškart pažino žmones, atėmusius jų nudobtus elnius — tada, kai jie sutiko didžiąją bandą.

Čia pikti priešai! Reikia įspėti tuntą!

Pelėda įsakė abiem berniukams pasislėpus laukti ir toliau stebėti svetimuosius medžiotojus. Pats, pašliaužęs galą, nubėgo prie tunto kaip alkanas vilkas, pamatęs sužeistą elnią.

Jis atnešė žinią, kad svetimieji žmonės — tai tas pats tuntas, atėmęs iš jų puikųjį laimikį. Medžiotojai daužė ginklais žemę ir medžius ir pikčiausiais žodžiais plūdo nekenčiamus plėšikus. Jei svetimieji būtų buvę čia pat, tuntas, apimtas pykčio, būtų juos puolęs.

— Einam tų piktadarių pasižiūrėti! — nesitverdamas savo kailyje ir reikšmingai mojuodamas sunkiu kirviu, siūlė Peštukas. — Truputį pažaisime su jais…

Sušurmuliavo ir kiti medžiotojai. Visiems jau buvo nusibodęs ilgas poilsis, ir jie ilgėjosi kovos.

Veltui vadas ir Gauruočius kvietė nurimti.

— Mūsų maža — plėšikų daug! — priminė Mamutaitis, bet niekas nepaisė Įspėjimų.

Karingai nusiteikę medžiotojai jau veržėsi Į kovą.

Vadai turėjo eiti paskui juos. Tik moterys ir vaikai pasiliko.

Pelėda vedė, o medžiotojai tyliai žengė paskui jį.

Viduryje kelio prie jų pripuolė uždusęs Kopčemas. Iš jo išsprogusių akių buvo matyti, kad kažkas nutiko.

— Kaunasi! — tarė jis ir išsigandęs pasislėpė tarp medžiotojų.

— Su kuo? — nustebęs paklausė Vilko Nagas ir kiti vyrai.

— Su kažkokiu kitu tuntu! — paaiškino Kopčemas ir pridėjo, kad plėšikai užpuolė vietinio tunto stovyklą, — ten, atokiai nuo kitų dunksančio kalno papėdėje!

— Mušti juos! — sušuko medžiotojai, ir jau niekas jų negalėjo sulaikyti. Juos apėmė kovos įniršis, keršto troškimas.

Veikiai jie išgirdo kovos triukšmą. Šaižūs šauksmai, dejonės, sužeistųjų aimanos ir kovotojų riksmai medžiotojams rodė tiesų kelią.

Grėsmingai staugdami, jie kaip netikėta vėtra įpuolė į kovos lauką, kur kaip tik virė negailestingas mūšis. Vietos tuntas gynėsi nuo puolančių plėšikų, kurie visi buvo prisikaišioję į plaukus ilgų plunksnų ir nusidažę veidus. Daug sužeistųjų ir žuvusių gulėjo pievoje ir tarp krūmų priešais palapinių stovyklą. Kaip alkani vilkai puola įnirtingai kovojančius jaučius, griebdami juos už kojų, kandžiodami jiems gerkles, — nežiūrėdami, ar jie trypia, ar badosi, — taip ir mūsų medžiotojai įsiveržė į žūtbūtinį mūšį.

Jų įsiveržimas be galo nustebino abi kovojančias puses. Bet kai Vilko Nagas, Gauruočius, Peštukas, Stipruolis, Ukmasas, Džganas, Kiškis, Mamutaitis ir kiti ėmė iš peties talžyti užpuolėjus su plunksnomis plaukuose, stovyklos gynėjai džiaugsmingai sušuko ir su naujomis jėgomis užgriuvo įsibrovėlius.

Tie iš nustebimo nespėjo atsipeikėti. Remiami iš dviejų pusių ir pamatę, kad toliau kautis beviltiška, jie leidosi bėgti. Susijungę nugalėtojų tuntai juos ginė iki Bečvos, ir dar nuo jos kranto įsikarščiavę vyrai svaidė į grobikus akmenis ir siuntė prakeiksmus.

Paskui abu tuntai grįžo į kovos lauką ir tik čia kaip reikiant susipažino. Susikalbėti žodžiais buvo labai sunku, nes abiejų tuntų kovotojai suprato vieni kitus visai menkai. Vis dėlto, besidžiaugiant bendra pergale, jiems buvo lengviau suprasti kits kito gestus ir šūktelėjimus, negu kad paprastai.

Vietos tuntas tuoj atnešė dovanų savo išvaduotojams ir vaišino juos, kaip tik mokėjo ir kuo turėjo. Jie atvilko iš savo palapinių kailių, puikių titnago gabalų ir ginklų ir visa klojo Stipruoliui po kojų. Juk be jo kovotojų pagalbos jie būtų neapsigyne.

Ir vis dėlto daug stovyklos gynėjų žuvo. Mirusiuosius tunto nariai sunešė į krūvą ir kiekvieną aimanuodami apraudojo. Raudodami jie apsakė šlovingus jų darbus ir plūdo žudikus. Daugiausia aimanavo prie negyvo vado, kuris didvyriškai žuvo savo kovotojų priešakyje. Susėdę aplink jo lavoną, įspraudę jam į ranką jo kirvį, linguodami į taktą galvomis, tęsiamais balsais jie traukė ilgą giesmę be žodžių.

Moterys kaip įstengdamos gydė sužeistuosius kovotojus. Dėjo jiems prie žaizdų sukramtytus gysločius, tvėrė dideliais vėsiais lapais ir vyturiavo jaunų medžių karnelėmis. Jie per daug nė neaimanavo dėl žaizdų, nors kai kurie buvo gana smarkiai sužaloti. Kentė jas abejingai, pasidavę likimo valiai. Kas pasveiks — gerai, vėl medžios, kas neištvers — mirs, nieko jau čia nepaveiksi.

Vakare buvo užkurtas pergalingas stovyklos laužas. Visi kovotojai pasakojo apie savo žygdarbius, o klausytojai gyrė juos, garsiai šūkaudami, ar suprasdavo jų žodžius, ar ne. Kai kurie itin narsūs susirėmimai buvo tiksliai pakartoti, tikriau, dramatiškai suvaidinti, nepaprastai gerai mėgdžiojant judesius ir grimasas.

Kitą dieną buvo visų aštuonių užmuštų kovotojų, liemeningų, aukštų vyrų, laidotuvės. Jie žuvo garbingai, ir jų vėlės, iškvėptos iš krūtinių, dabar nematomos plazdena viršum nejudančių kūnų. Mirusieji kovotojai iš tikrųjų tik miega. Todėl jie bus paguldyti ilgo ir netrukdomo miego.

Tunto nariai paguldė mirusiuosius kiek suriestus, kad jiems būtų patogiau miegoti. Prie jų į krūvą suguldė ir dvylika užmuštų moterų ir vaikų. Puolikai iš tikrųjų nesigailėjo nieko ir žiauriai žudė visus, kas tik jiems pasipainiojo po kojų. Dvidešimt čia suguldytų lavonų, beveik pusė tunto, — tai įnirtingo dviejų medžiotojų genčių mūšio aukos, vieno iš pirmųjų karų žmonijos istorijoje rezultatas.

Jau senų senovėje medžiotojų tuntai susidūrę puldavo vienas kitą, varžydamiesi dėl didesnio kąsnio. Gobšumas, grobuoniškumas buvo tų amžinųjų karų priežastis — lygiai taip, kaip yra pasaulyje iki šiol.

Prieš užkasant griovį, prie lavonų krūvos priėjo moteris su kruvinai pramušta galva ir apibėrė viršuje gulintį vaiko lavonėlį smulkiais papuošalais ir žaisliukais. Paskui, nubėgusi šalin, griuvo žemėn.

Kiti tunto nariai atnešė ir atrito ant kapo klinčių riedulių ir smulkių akmenukų, o taip pat užvertė kelis didelius mamutų mentikaulius. Veikiai mirusiųjų nebuvo nė matyti. Pagaliau kapą apkasė moliu.[9]

Prie Bečvos, juosiančios stataus klinčių kalno pašlaitę, dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių metų miegojo dvidešimt medžiotojų tunto narių, apsaugotų nuo šiaurės pūgų…

Naktį prie kapo atėjo drąsi lapė ir ėmė rausti purų kapą. Godumo pagauta, ji nė nepajuto tylių budraus sargybinio žingsnių.

Rytą žmonės rado ją strėlės pervertą. Gulėjo ji vos matoma savo išraustoje duobėje. Niekas jos nelietė. Užvertė ją akmenimis ir moliu. Tad lapė buvo palaidota su mirusiais.

Priešų niekas nelaidojo. Jie nebuvo to verti.

Užmuštuosius plėšikus suvilko į vidurį stovyklos, o jų kūnai buvo suvalgyti bendroje puotoje. Abu susibičiuliavę tuntai susėdo greta, kiekvienas aplink savo laužą.

Narsiausieji abiejų tuntų kovotojai buvo ypatingai pagerbti — jie gavo užmuštųjų priešų širdis. Nugalėtųjų vyrų jėga pereisianti į nugalėtojų kūnus, ir jie dabar būsią dvigubai stipresni.

Po puotos dar ilgai buvo šnekama apie smarkų mūšį. Kovotojai prisiminė vis naujų ir naujų smulkmenų.

— Jie nebeturi vado… — pasakė Gauruočius besikalbant Stipruolio tuntui.

— Mes taip pat! — piktai leptelėjo Peštukas.

— Kaipgi čia, Peštuk? — paklausė ramiai Gauruočius. — Mes turime vadą.

— Neturime! — atkirto Peštukas, stodamasis nuo savo akmens suolo. — Stipruolis — koks čia vadas! Per mūšį slapstėsi užnugaryje… Va jų vadas — tikras didvyris…

Peštukas pasakė tai, ką visi galvojo. Iš tiesų Stipruolis mūšyje visai neparodė drąsos. Todėl Peštukui daug kas pritarė.

Stipruolis atsistojo ir mikčiodamas ėmė neryžtingai teisintis, bet, tuoj pat išgirdęs pašaipas, apsigręžė ir nuėjo.

Po valandėlės jis grįžo ir ryžtingu balsu pareiškė, kad nebūsiąs tunto vadu.

— Stipruolis — ne vadas!

Tuntas buvo nustebintas, bet tik valandėlę. Jie greit priėmė Stipruolio atsistatydinimą, ir medžiotojai ėmė svarstyti, kas galėtų būti naujuoju vadu.

Į priekį prasispraudė Peštukas ir, iššaukiamai žvalgydamasis, laukė savo bičiulių paramos.

— Peštuk, atgal, tunte yra geresnių vyrų! — sudraudė gaislųjį Peštuką išmintingasis Gauruočius.

— O kas tas geresnis? — atsikirto Peštukas įžūliu balsu.

— Mamutaitis! — atsakė rimtai Gauruočius.

Tuoj prie jo prisidėjo keli balsai:

— Taip, taip, Mamutaitis!

Peštukas prasispraudė į priekį, atsistojo šalia Mamutaičio ir tarė jam per petį:

— Dar pamatysim!

Mamutaitis nieko nepasakė, tik skersai pažiūrėjo į Peštuką: šis piktai vartė akis ir griežė dantimis. Numetęs kailį, kuriuo buvo apsijuosęs, Mamutaitis atsistojo priešais Peštuką.

Kiti tunto nariai tuoj padarė ratą, kad būtų varžovams laisvos vietos. Bus grumtynės!

Peštukas nusispjovė, taip pat nusimetė kailį ir šoko ant Mamutaičio.

Mamutaitis — stiprus ir narsus medžiotojas. Užpultas Peštuko, jis truputį susilenkė, bet tuoj sugriebė jį savo raumeningomis rankomis. Abu varžovai čia raičiojosi žeme, čia vėl stojosi, bet Mamutaitis pagaliau prirėmė priešą prie žemės. Jis taip suspaudė jam gerklę, kad Peštukas negalėjo nė kvėptelėti.

— Duok jam, duok! — skatino Mamutaitį Kopčemas, kišdamas jam akmens brūklį.

Bet Mamutaitis jo neėmė — nebereikėjo. Iš nuveiktojo burnos plūstelėjo kraujas, ir jis bejėgiškai sudribo.

Nugalėtojas Mamutaitis pakilo, apsidairė po tuntą. Jis matė, kad visi patenkinti, jog jis lengvai nugalėjo pagyrūną Peštuką. Rimtai jis priėmė lokio kailį, kurį iki šiol nešiojo Stipruolis. Susijuosė jį diržu per petį — ir tapo vadu.

Kalbos čia buvo nereikalingos. Įvyko tai, kas turėjo įvykti.

Peštukas po valandėlės atsigaiveliojo. Nuėjęs prie upelio, atsigėrė vandens, apsiplovė galvą ir grįžo prie tunto. Iš pažiūros ramus atsisėdo tarp kitų ir klausėsi, ką šneka naujasis vadas. Ginčytis nebuvo galima… Jeigu Peštukas nebūtų paklusęs, tuntas jį būtų išvaręs iš savo tarpo. O išvarymas iš tunto — tai tas pats, kas mirtis.

Kovą stebėjo ir daug vietinio tunto narių. Mamutaitis jiems patiko. Jie suprato, dėl ko buvo kovojama.

Svetimojo tunto vyrai susispietė į krūvą ir sulaikė benueinantį Mamutaitį. Karštai jį pasveikinę, jie šaukė:

— Tu — vadas — mūsų — jūsų!

Ir lenkėsi jam, prisidėję ranką prie viršugalvio.

Gauruočius viską suprato. Prišokęs prie jų, ištiesė jiems ranką:

— Mamutaitis — visų vadas!

Aplinkui susispietę vyrai džiugiai šūkavo.

Visi ėmė spausti vienas kitam rankas ir trinti nosį į nosį.

Tai buvo visiškos draugystės ir susijungimo įrodymas. Visi triukšmingai džiūgavo ir linksminosi kaip maži vaikai.

Žymiausieji vietos tunto medžiotojai atvedė Mamutaičiui juodbruvę Diargą, savo didvyriškojo vado dukterį. Ji bus naujojo vado žmona.

Mamutaitis tapo abiejų tuntų vadu. Abu jie patyrė žymių nuostolių, bet susijungę dabar sudarė didelį, stiprų tuntą, kuriam bus nebaisūs jokie priešai.

— E-ei! Mamutaitis, Mamutaitis, Mamutaitis!..

Kaip ir visur, taip ir čia, žmones sujungė abipusis naudos siekimas. Kartu lengviau prasimaitinti, lengviau gintis.

Ant vienišos uolos viršum Bečvos klonio smagiai liepsnoja dviejų susijungusių medžiotojų tuntų stovyklos ugnis.

Jungtinis tuntas nuo to laiko viešpatavo plačiame Moravijos vartų slėnyje. Nuo savo uolos[10] viršum Bečvos medžiotojai matė toli toli aplinkui. Dabar jie laiku pastebėdavo ne tik kiekvieną žvėrių bandą, bet ir kiekvieną besiartinantį medžiotojų būrį. Nė vienas tuntas, keliaujantis pro šalį, nesiryždavo užpulti galingos jų stovyklos, o, atvirkščiai, reikšdavo savo draugiškumą dovanomis arba siūlydavo mainais titnagą ir kiaukutus.

Mamutaičio rūpesčiu tuntas dabar turėjo pakankamai titnago atsargų; jo atnešdavo ateiviai iš tolimos šiaurės. Medžiotojai dabar turėjo puikiausių ginklų ir daugybę aštrių įrankių.

Tuntui Hradiske buvo gera gyventi. Žvalgai gana dažnai užmatydavo mamutų bandas. Čia, pro Moravijos vartus, ėjo didysis jų kelias. Tuntas juos apsupdavo ir dažniausiai laimingai nudobdavo kokį mamutą. Šitaip medžiotojai apsirūpindavo valgiu daugeliui dienų. Mamutų kaulų, dantų ir ilčių stovykloje buvo suverstos krūvos. Svetimieji medžiotojai, atvykę čia mainų, apstulbdavo, išvydę tokią daugybę turto.

Medžiotojai turėjo užtektinai laiko pasidirbdinti iš kai kurių kaulų įrankių. Pasigamino adatų net su išgręžtomis auselėmis, ylų, iešmų mėsai, gremžtukų, didelių šaukštų, žeberklų žuvims gaudyti ir visko, ką dar beišgalvojo. Ypač pasisekusius ir pamėgtus įrankius kiekvienas medžiotojas žymėdavo išpjaustytais ženklais. Toks pažymėtas įrankis priklausydavo vien tik jam, ir niekam nekildavo noro pasisavinti tokį daiktą. Atsirado ir menininkų, kurie aštriu titnagu išraižydavo lygiuose kauluose piešinių — dažniausiai medžiojamų žvėrelių. Kartais taip pat stropiai išpjaustydavo kokią figūrėlę ir saugodavo ją paskui kaip savo akį.

Ramiai bėgo dienos gyvenvietėje prie Bečvos. Tik vieną rytą stovykloje kilo sąmyšis…

Naktį dingo jaunoji Mamutaičio žmona Diarga! Niekas nematė jos išeinant.

Medžiotojai tuoj šoko jos ieškoti, ir pats Mamutaitis jiems vadovavo. Rado tik jos karklinį krepšelį, nusviestą į krūmus. Be to, paaiškėjo, kad trūksta ir kelių tunto vyrų: Kreivojo Rago, Ešerio, Peštuko, Greitakojo, Storulio ir gal dar kelių. Kai kurie medžiotojai prisiminė, kad pastarosiomis dienomis dažnai matydavo tuos vyrus kartu lyg kažką paslapčiomis tariantis.

Tiktai po pietų mįslė paaiškėjo. Sumanusis pėdsekys Gauruočius vedė ieškotojų būrį aptiktomis Diargos ir kitų pražuvėlių pėdomis. Galiausiai jie pamatė ištryptą žemę, — ten nejudėdama gulėjo Diarga. Mamutaitis prišokęs pakėlė jos galvą. Diarga pravėrė akis, bet Mamutaičio nepažino. Jos galva nusviro žemyn.

Medžiotojai kailyje atnešė vandens ir apliejo gulinčią moterį. Diarga atsiduso ir veikiai atsigavo. Po valandėlės ji su pertraukomis papasakojo, kad Peštukas ją išviliojęs iš stovyklos, o paskui privertęs eiti su juo ir su jo būriu. Ji priešinosi, supratusi jų išdavikiškus kėslus. Priėjusi iki čia, ji bandžiusi pabėgti, bet nenaudėliai ją sugriebę. Tada ji įsikibusi į medį, bet Peštukas iš įniršio smogęs jai į galvą ir parbloškęs žemėn. Kas buvo vėliau, nežinanti.

Gauruočius tuo tarpu nustatė, kad Peštuko būrys toliau nubrido upe, matyt, bijodamas palikti pėdas. Jie žinojo, kad bus persekiojami.

Atsigavusi Diarga atsistojo ir pamėgino kelis žingsnius paeiti.

Gauruočius paklausė Mamutaitį, ar reikia toliau vytis bėglius.

Vadas tik atsainiai mostelėjo ranka ir tarė:

— Į stovyklą!

Prilaikydamas apsilpusią Diargą, jis su ja iš lengvo grižo atgal.

Grįždami medžiotojai aptarė Peštuko pabėgimą; jų manymu, visa tai jam galėjo blogai baigtis.

Vakare prie stovyklos laužo kilo gyvos kalbos. Paaiškėjo, kad bėgliai pasiėmė visokių ginklų ir kelis kailius.

— Gerai, kad išėjo, — išreiškė visų nuomonę Gauruočius, — sunku buvo mums su jais.

— Tuntas ir be jų gana stiprus! — baigė pašnekesį Mamutaitis ir paskyrė nakties sargybą.

Daugiau apie Peštuką nebuvo kalbama, ir tunto gyvenimas toliau plaukė ta pačia vaga.

Kad ir neblogai čia tuntas gyveno, vis dėlto žmonės nebuvo visiškai patenkinti ir ramūs. Medžiotojus vargino nuolatinis įtempimas, — pernelyg dažnai pro jų stovyklą keliaudavo svetimi tuntai. Nors jie buvo gana stiprūs ir drąsūs, vis dėlto turėjo būti visada pasirengę atremti atėjūnų antpuolį. Dar blogiau: nuo per gausaus mėsos vartojimo tuntą užpuolė piktos ligos. Nešvara gerokai prisidėjo prie jų plitimo. Upelis, iš kurio žmonės ėmė geriamąjį vandenį, buvo užterštas skerdienos atliekomis. Debesys musių, apspitusių mėsos atsargas, platino ligas. Daugybė besimėtančių pūvančių maisto liekanų, žarnų ir kaulų nepakenčiamai dvokė. Ir palapinėse buvo labai nešvaru, o smirdėjo ten nelyginant mėsėdžių plėšrūnų urvuose.

Stovykloje siautė vidurių šiltinė, žmones kankino išbėrimai, piktvotės, krito dantys. Visi buvo apnikti parazitų. Veltui jie tepėsi moliu — maža tas tepadėjo. Nenuostabu, kad žvėrys iš tolo jautė dvokiantį medžiotoją. Daugiausia sirgo mažų vaikų. Kai kurie iš jų net mirė.

Apie tai buvo kalbama vakare prie laužo, ir vyresnieji medžiotojai nutarė, kad tuntas turįs iškeliauti, — gal tada išsigelbėsią nuo ligų.

Ir vieną dieną didysis Mamutaičio tuntas paliko dvokiančią gyvenvietę Pržedmostyje. Patraukė Moravijos loma į šiaurę, Baltųjų Jesenikų žemuma. Kelią jiems rodė Morava.

Jei kur tuntui pavykdavo daugiau sumedžioti, sustodavo kelias dienas, o paskui vėl traukdavo toliau. Nors žvėrių jau nebuvo tiek, kiek prie žemutinės Bečvos, vis dėlto bado nekentė. Žmonių sveikata gerokai sustiprėjo.

Taip jie traukė jau kelios savaitės. Slėnis vis labiau ir labiau siaurėjo; kalnai jį spaudė iš abiejų pusių, ir pagaliau tuntas pateko į aukštų skardžių aklavietę. Ta kryptimi dabar jau eiti nebegalėjo. Grįžę vienos dienos kelią atgal, užklupo didelę bandą elnių.

— Jie mus nuves, — nusprendė Mamutaitis ir įsakė medžiotojams bandą rūpestingai saugoti. Kas dieną jie nudobdavo du tris nuo bandos atsiskyrusius elnius, bet pačios bandos nekliudė, tik ėjo jos pėdomis. Bandą vedė nepaprastai gražaus stoto patinas su aukštais ragais ir ilgais baltais karčiais. Nors medžiotojai labai varvino seilę, bet bandos vadas buvo labai atsargus ir neprisileido žmonių.

Elnių banda juos vedė į vakarus. Ji traukė plačiu, lėkštu slėniu pagal upelį. Iš šonų tęsėsi tik žemos kalvos. Elniai, matyt, ieškojo aukštesnių atvirų vietų, kur jų taip nekąstų uodai ir musės, kaip šiltoje Moravijos lomoje.

Ten per uodus jau nebuvo galima kęsti. Tamsūs jų debesys plazdeno, zirzė, zyzė ir kandžiojo visa, kas gyva. Medžiotojus jie spiste apspito: kandžiojo votis, kurių buvo jiems prikilę ant veidų ir kaklų, lindo į akis ir burnas. Ranka pliaukštelėjęs, užmuši jų šimtą, bet tuoj į jų vietą nutupia du šimtai naujų. Uodai — didžiausi medžiotojų tuntų kankintojai, o jų vaikymas be galo nuvargina žmogų. Veltui kovosi su jais! Žvėrys ir žmonės bejėgiškai kenčia skausmą, tik ištepus kūną purvu, pasidaro lengviau. Geriausia kraustytis į kitas vietas.

Po kelių dienų elniai, pasileidę bėgti nuo puolančių gylių ir aklių, išnyko tolumoje.

Tuntas dabar laikėsi naujos upės, kuri tekėjo į vakarus. Jis traukė kalvotu miškingu kraštu, kur buvo maža žvėrių. Patyrę medžiotojai kalbėjo, kad kiekviena upė vedanti į slėsną vietą, ir ši upė, pagal kurią jie einą, taip pat tekanti į žvėrių turtingą žemumą. Todėl, veltui negaišdami, žmonės skubėjo į priekį.

Neapsigavo. Netrukus jie priėjo Labę, plačią, neaprėpiamą žemumą. Pačią pirmąją dieną čia sumedžiojo didelį mamutą. Patenkinti jie apsistojo čia keliom dienom.

Žvalgai ragino tuntą traukti dar toliau į vakarus. Ten esanti graži lyguma, kurioje ganosi elnių ir arklių.

Tad tolyn su saule!