Mamutų medžiotojai

BERNIUKAS IR MAMUTAS

Liesas, kone juodai įdegęs berniukas su didžiausiu pasigardžiavimu laižė galą šakos, kurią laikė rankoje. Prieš valandėlę jis su savo draugu iš uolos plyšio ištraukė miško bičių korį su medumi. Abu su saldžiu grobiu nubėgo gana toli, bet kelios bitės vis dėlto juos atsivijo. Berniukas mojavo šaka ir bėgo toliau. Apsilaižė. Kur dingo jo ištikimasis draugas Voveriukas? Kur jis nubėgo?

Koks gardus medus!

Oi! Skausmas netikėtai nutvilkė jam sprandą. Berniukas pasileido bėgti, norėdamas atsikratyti įpykusių bičių. Peršoko akmenį, o paskui šmurkštelėjo tarp pušų ant Juodosios uolos.

Voveriuko nė balso. Jis, matyt, bijo bičių. Tai bent pasijuoks iš jo Kopčemas vakare prie laužo!

„Nubėgsiu žemyn ir atsivėsinsiu ežere“, — pagalvojo berniukas, kasydamasis įgeltas vietas. Kiek pabėgėjęs, jis nušoko nuo skardžio, praskleidė jaunas pušaites — ir apstulbęs sustingo.

Priešais jį žengia didžiulis mamutas tvirtomis — kokių trijų metrų ilgio — riestomis iltimis. Liūnas buvo išvoliotas ir išraustas, aplinkiniai krūmai sutrempti.

Mamutas pašoko ir iškėlė savo ilgą straublį aukštyn. Berniukas stovėjo per kelis žingsnius nuo gauruotojo storaodžio ir gniaužė rankoje lazdą, tarsi ketindamas šituo menkučiu ginklu gintis nuo grėsmingo žvėries. Mamutas palingavo galvą, vis dar užrietęs straublį aukštyn. Valandėlę abu žiūrėjo į kits kitą nejudėdami.

Berniukui rodės, kad mamuto akys žiūri į jį nepiktai; galgi milžinas jo nesutremps? O kokios baisios jo kojos! Tarsi ąžuolai, kurių kamieną suaugęs medžiotojas vos apkabina, jos sumanko viską, ant ko užlipa. Berniukas akimirksniu prisiminė, kaip medžiotojai prie stovyklos laužo pasakodavo apie baisią savo draugų žūtį nuo įniršusių mamutų…

Tačiau šis mamutas nepiktas, jis nenuskriaus Kopčemo. Jis žiūri beveik geraširdiškai — kaip barsukas, kuris jį atsibudusį kadaise apuostė…

— Neliesk Kopčemo, mamute! — maldaujamai šnibžda berniukas ir išgąstingai žvalgosi į stovintį milžiną.

Staiga mamutas pajudėjo, nuleido galvą ir žengė berniuko link.

Berniukas akimirksniu apsigręžė, metė lazdą žemėn ir ėmė kartis į medį. Lipti sunkiai sekėsi, kamienas buvo per storas, nebuvo už ko nusitverti. Laimė, kad mamuto kojos klimpo į liūną. Kol jis priklampojo, Kopčemas užsliuogė taip aukštai, kad jau galėjo pasiekti šaką. Paskui ėjosi geriau. Berniukas, kabindamasis į šakas, įsirangę beveik į pačią viršūnę. Širdis plakė, veidai įkaito, visas jis buvo apsibrozdinęs, net vietomis bėgo kraujas. O milžiniškas žvėris nė negalvojo pulti.

Nurimęs jis kaip niekur nieko ganėsi po jaunuolyną, straubliu pešdamas žolės pluoštus, laužydamas medžių šakas ir rydamas net visai mažas eglaites. Patiko jam ir pušis, kurioje kaip belaisvis tūnojo berniukas, ir mamutas ėmė skabyti jos šakas.

Nuo ežero pasigirdo mamutų trimitavimas. Mamutai šaukia vienas kitą, — vakare jie bandomis eina maudytis į ežerą.

Berniukas, kvapą užgniaužęs, tūno medyje. Ak, kad jis žinotų, ar vėl grįš prie stovyklos laužo, į narsių medžiotojų tuntą, į savo draugų būrį. Visada jis klausys patyrusių medžiotojų patarimų ir paliepimų, net ir naktį mielai eis malkų, niekam į guolį nepribers žarijų, nė karto daugiau nemurkdys upelyje nusiverkusios Varlytės, niekada nebemėtys į laužą riešutų, kuriems sprogus, visi išsigąsta… Jis pasižada sau, kad tunte nebus geresnio berniuko už jį. Ak, kad tik kaip nors grįžtų į stovyklą!

Pagaliau berniukas jau piktai sušuko:

— Nešdinkis tu, gauruočiau! Eik šalin nuo Kopčemo!

Vėl pasigirdo duslus mamutų trimitavimas.

Kopčemas — narsus berniukas, bet dar nė karto jis nebuvo patyręs tiek baimės, kaip dabar, apgultas pušyje. O jis jau turėjo gyvenimo kelyje daug pavojingų nuotykių ir pats yra sumedžiojęs ne vieną žvėrelį. Net savo vardą jis yra gavęs po vieno medžioklės nuotykio. Gerai atsimena — tai buvo prieš dvi žiemas, — kaip dar anoje šalyje, toli nuo čia, žaisdamas su vaikais miške, rado stirniuko pėdas. Berniukai tuoj nubėgo pėdomis ir, ilgokai ieškoję, pagaliau užklupo miegantį stirniuką. Kopčemas su kitais berniukais puolė jį, bet šis dar spėjo įspirti Kopčemui, iki vaikai jį nugalabijo. Nuo to laiko mažasis medžiotojas buvo vadinamas „Stirniuko įspirtu“, arba sutrumpintai ir kiek iškraipytai — „Kopčemu“. Taip ir liko šis vardas. Gražūs pirmųjų medžioklių laikai!

Mamutai vėl sutrimitavo.

Medis smarkiai linktelėjo. Viršūnė pasviro į vieną pusę. Mamutas straubliu lankstė storą šaką, kol ją nulaužė. Tą akimirką pušies viršūnė švystelėjo, ir vargšas berniukas lėkė iš medžio žemėn. Jis nešaukė. Sukandęs dantis, laukė, kol mamutas jį sutryps. Bet mamutas su nulaužta šaka šoko bėgti ir dingo tarp medžių. Jis bėgo žemyn prie ežero, kur jį šaukė banda.

Kopčemas, gulėdamas ant žemės, po truputį atsigavo. Kūną maudė, ir jis sulig kiekvienu judesiu skaudžiai dejavo. Vis dėlto berniukas pakilo ir iš lengvo nuklibikščiavo per kalną į savo tuntą, kurio s'tovykla buvo ant Baltosios uolos.

Perėjęs kalną, jis pasuko jau žinomu takeliu, kuris per jaunuolyną vedė į stovyklą. Čia priešais berniuką iššoko laukinis šuo. Įsikandęs didelį kaulą, jis kūrė taku tiesiai į Kopčemą. Šuo pasidėjo kaulą ant žemės ir, rodydamas dantis, atidžiai stebėjo berniuką. Kitąkart Kopčemas, ilgai negalvodamas, būtų lengvai nuvijęs vienišą plėšrūną, bet dabar buvo taip nusilpęs, kad vos pastovėjo ant kojų. Todėl pasitraukė nuo tako, o kadangi neturėjo jėgų sviesti akmeniu, tai bent kelis kartus užsimojo. To užteko. Šuo čiupo kaulą ir nubėgo su juo takeliu žemyn.

Kopčemas galėjo toliau kėblinti namo.

Kaip toli šiandien atrodo stovykla! Ir nieko iš tunto nematyti miške! Niekas neparves Kopčemo namo. Visi jau ten susirinkę — ir Voveriukas sėdi prie ugnies, vakarieniauja. Bet jeigu jis ir šaukti imtų, niekas jo neišgirstų.

Kopčemas širdyje džiaugėsi, kad šiuo metu tuntas neiškeliavęs į kitas vietas medžioti žvėrių. Jis nebūtų pajėgęs pasivyti medžiotojų sunkiame kelyje. Bet tuoj pat jis pagalvojo, kad vadas vis dėlto nebūtų pametęs jo vilkams suėsti… Kaip gera, kad čia, ant Baltosios uolos, ilgai liepsnos stovyklos laužas ir kad vadas nėra užsiminęs apie jokią kelionę.

Tuntui patiko čia, prie Vltavos. Plačiai tyvuliuojančiame Prahos ežere gera pažvejoti, o aplinkinių kalvų miškuose yra daug žvėrių.

Čia, Libnuose, medžiotojai patenkinti gyveno jau nuo pavasario ir iki šiol negalvojo keisti savo medžioklės vietų, nors apskritai tėvynė jiems buvo visas pasaulis. Plačiosiomis stepėmis jie buvo nusidanginę nuo dabartinio Charvato iki Vaho Slovakijoje, paskui iki Moravos upės, po to paskui žvėris patraukė į šiaurę ir vėl sugrįžo atgal. Niekas jų ilgesniam laikui nerišo prie žemės. Žemdirbystės jie nežinojo, naminių gyvulių neturėjo, nė šuns dar nebuvo prisijaukinę. Neturėjo jie ir kitų ginklų, kaip tik tuos, kuriuos jiems teikė pati gamta ir kuriuos jie tik truputį prisitaikydavo vartojimui. Metalų, žinoma, visai nepažino.

Tuntas Libnuose susirado tinkamą vietą stovyklai — prie ežero, ant stačios, aukštos kalvos, nuo kurios toli matyti. Čia pat, apačioje — plačios stepės; jos tęsiasi į šiaurę ir rytus, o iš ten išmintais takais žvėrys ateina prie ežero atsigerti.

Libnų žmonės valdo Prahos ežerą, kurio kalvotus krantus gali per dieną apeiti.

Už ežero, Šarkos slėnyje, taip pat gyvena kažkoks medžiotojų tuntas, susiradęs tenykščiuose urvuose gerą prieglobstį nuo plėšrūnų ir žiemos darganų. Šarkos tuntas dažnai ateina prie ežero krantų, kur plačiose pelkėse, besitęsiančiose nuo Podbabų iki Letnos, nudobia kokį raganosį ar rečiau čia užklystantį mamutą. Abu tuntai vengia susitikti, ir iki šiol nebuvo tarp jų rimtesnių susirėmimų. Čia užtektinai vietos abiem tuntams, kuriuos skiria platus didelės upės slėnis.

Kol Kopčemas vargais negalais prišlubčiojo Baltąją uolą, jau sutemo.

Liepsnojantis laužas apšviečia Libnų tunto stovyklą. Nuo vėjų ją dengia stati uola. Moterys taiso pavargusiems medžiotojams vakarienę: žarijose kepa mėsą. Vaikai striksi pievelėje. Vadas sėdi ant akmens prie pat laužo ir kosčioja. Ten jo garbės vieta, kurios daugiau niekas negali užimti. Arti prie laužo turi teisę sėdėti ir vyresnieji medžiotojai: nė vienas jaunuolis ar vaikas nedrįstų užimti jų vietų.

Įkaitusių akmenų prikrautoje duobėje rūpestingoji Diarga kepa vadui žuvis, kurias ji rytą pagavo ežere.

Medžiotojai šiandien nelinkę daug kalbėti. Striukai dalijasi dienos įvykiais. Jei kas nori ką pasakyti, kalba visai tyliai. Kiti dėmesingai klauso, jam netrukdydami. Tiktai vienam baigus, pradeda kitas.

Vadas, kuris pastaruoju metu kiek nesveikuoja, kol kas nieko nešneka, bet atidžiai klausosi. Vyrai svarsto svarbiausią naujieną: prie ežero atklydusi mamutų banda: matyt, kaimynų krašte ją kas pabaidęs, ir ji atėjusi čionai.

Mamutaičio tuntas šiais metais dar nesumedžiojo mamuto. Su džiaugsmu jie būtų nudobę nors vieną, — tada ilgą laiką būtų ramūs dėl rytdienos, o kietą dramblio kaulą galėtų išsimainyti į trūkstamą titnagą, kurio reikia aštriems peiliams ir ietigaliams gaminti.

Rytoj bus didelė medžioklė. Reikia gerai pasistiprinti.

Kažkas ūktelėjo nuo miško. Išlūžęs Dantis pašoko ir atsakė Libnų tunto šūkiu. Nuo miško vėl atsklido ūktelėjimas, kažkoks trūkčiojantis ir silpnas.

Medžiotojai akimirksniu nutilo ir, sulaikę kvapą, klausėsi. Balsas jiems rodėsi nepažįstamas. Kas gi čia būtų?

— Tai ne mūsiškis, — spėjo medžiotojai.

Tik susijaudinęs ir išsigandęs Voveriukas ėmė šaukti:

— Tai Kopčemas! Iš balso atrodo, kad jis sužeistas. Kažkas nutiko. Bėkim!

Keli medžiotojai nubėgo žemyn. Priešakyje dūmė Voveriukas. Rūpestingos motinos puolė skaičiuoti savo vaikų. Iš tikrųjų — trūko Kopčemo. Vadas paėjėjo kelis žingsnius ir pasižiūrėjo į miško tamsą. Jis būkštavo, ar nebus nutikusi kokia baisi nelaimė; Kopčemas miklus berniukas, ir iš jo turėtų išaugti narsus medžiotojas. Ir šiaipjau nedidelis tuntas skaudžiai nukentėtų, netekęs daug žadančio vaikino. Dabar, kai reikia aprūpinti maistu alkstančius žmones, brangi kiekviena ranka.

Po valandėlės vyrai atnešė netekusį sąmonės berniuką ir paguldė priešais vadą. Kopčemas pravėrė akis, šyptelėjo nusiminusiam Voveriukui.

— Jis kažkur prisitrenkė, — pareiškė vadas, apčiupinėjęs nusibrozdinusį berniuką, ir pridėjo: — Greitai pasitaisys!

Tunte pasigirdo pasitenkinimo murmesys, o medžiotojai ėmė spėlioti, kas gi Kopčemui galėjo nutikti.

— Gal kraustė varnų lizdus?

— Gal nukrito nuo Juodosios uolos?

Gauruočius spėliojo, kad Kopčemas, ko gero, bus nesėkmingai susirėmęs su dideliu žvėrim. Kiti medžiotojai galvojo panašiai ir vainojo berniuką, kad jis nusižengęs medžiotojų įstatymui, kuris sako: „Niekam neleidžiama vienam medžioti didelį žvėrį.“

Vadas liepė Diargai pamaitinti ligonį keptomis žuvimis.

Pats vadas pasiėmė kitos mėsos, nors ji ir buvo kietoka.

Kopčemas dejavo, bet vis dėlto su apetitu valgė karštą valgį. Tai geras ženklas: matyt, berniukui neatsitiko nieko bloga. Kai jis pasisotino, prie jo vėl priėjo vadas ir priekaištingai tarė:

— Kopčemas, beplunksnis paukštukas, iškilto iš lizdo.

Berniukas atsakė vienu žodžiu:

— Mamutas!

— Ei, ei! — išsigandę šūktelėjo medžiotojai ir tuoj susibūrė aplink berniuką. Kopčemas turėjo papasakoti, kas jam nutiko.

— Bjaurusis mamute, mes tau duosim! — grasino Voveriukas miško link.

— Palauk, piktasis mamute, greitai saulė švies virš tavo dvėsenos! — piktai šaukė bedantė Blindė. — Ji tunte buvo seniausia.

Vyrai susėdo aplink laužą ir svarstė rytdienos medžioklę. Vadas kosčiodamas žiūrėjo į ugnį ir galvojo.

Senoji Blindė atnešė sudrėkintą lapės kailį ir uždėjo jį Kopčemui ant krūtinės. Ir galvą sudrėkino.

Daugiau Kopčemu niekas nesirūpino.

Vėsus vėjelis padvelkė nuo ežero. Kas buvo toliau nuo ugnies, rainiai gulėjo įsigūžęs į kailius. Plikšiai vaikai sulindo į pakreiktas sausas žoles. Ir Kopčemas užmigo gaivinančiu miegu.

Blizgantis mėnulio skritulys spindėjo ežere, kurio kitas krantas migloje buvo susiliejęs su horizontu.

MAMUTO MEDŽIOKLE

Laužas kūrenosi visą naktį: ugniai negalima buvo leisti užgesti. Rytą Gegutė pasakojo, kas jai nutikę, saugojant ugnį. Hiena įslinkusi į stovyklą ir sugriebusi neseniai sumedžioto jauno turo koją. Plėšikė nubėgusi į slėnį.

— Ten, už to alksnio, ji sustojo, — rodė mergina.

Medžiotojai apžiūrėjo žemę aplink stovyklą ir iš tikrųjų rado hienos pėdų. Tuoj čiupo ietis ir brūklius ir nubėgo žemyn.

— Ei! — sušuko Mamutaitis galingu balsu.

Įsibėgėję medžiotojai iš karto sustojo.

— Grįžkit čionai! — paliepė vadas ir smarkiai užsikosėjo. Jis stengėsi nuslėpti, kad jį krečia šaltis.

Medžiotojai neprieštaraudami grįžo ant Baltosios uolos.

Po menkų pusryčių jie išėjo prie ežero apžiūrėti mamutų kelio. Per slėnį upės link vedė žvėrių sutryptas takas. Pailsęs vadas nekalbėjo, tik žvitriai stebėjo pėdas.

— Eka-eka-eka! — pasakė jis medžiotojams. Tai reiškė: „Trys mamutai!“

Apžiūrėjęs pėdas aplink išverstą ąžuolą, jis tarė:

— Mamutų — visa ranka! — ir parodė išskėstus rankos pirštus. Vadinasi, čia praėjo penki mamutai. Medžiotojai, net kvapą užgniaužę iš susijaudinimo, laukė vado įsakymų.

Retame spygliuočių miške kur-ne-kur buvo įsimaišę jaunų lapuočių. Rasa karojo ant lapų. Išbaidytas apuokas pakilo į medžio viršūnę. Mažų įsičiauškėjusiu paukštelių būrys jį taip erzino, kad rimtasis apuokas ryžosi pasiieškoti slėptuvės nuošaliame tankumyne.

Vadas vedė medžiotojų tuntą per mišką aukštyn, į kalvos viršūnę, o paskui aplenkė iškyšulį ir pasuko prie netolimų smiltainio uolų.

Greitai jis sustojo ir parodė didelę vandens išplautą duobę, per kurią kaip tik ėjo mamutų pėdos.

— Čia bus spąstai! — paskelbė vadas ir atsisėdo ant išvirtusio medžio. Du tuzinai stiprių rankų tuoj kibo į darbą.

Medžiotojai kasė smėlį, molį ir akmenis, trupino ir pureno žemę storais pagaliais, net nuo jų prakaitas žliaugte žliaugė. Duobė didėjo. Vadas ragino skubėti ir pasiuntė vieną medžiotoją pakviesti į pagalbą moterų ir merginų.

Mamutaitis su meile žiūri į stropius darbininkus. Kas galėtų pagalvoti, kad tie liesi vyrai turi tiek jėgos ir ištvermės. Jų kūnai, galima sakyti, visai be riebalų, bet raumenys tamprūs, kieti. Dirbant jie išsipučia ant rankų kaip stiprios virvės. Daugumas beveik nuogi: tik apie liemenį apsijuosę kailiu. Bet tai greičiau puošmena, negu drabužis. Jų rudi, vėjų ir lietaus nučaižyti kūnai labai užgrūdinti. Suaugę vyrai apžėlę retais plaukais; tik medžioklėse gautų žaizdų randai pliki. Tunte nėra nė vieno vyro be randų. Būtų net gėda, kad suaugęs medžiotojas neturėtų šių ženklų, liudijančių jo didvyriškumą kovose su plėšriaisiais žvėrimis. Net ir kai kurios moterys puikuojasi randais, dažniausiai dirbtiniais. Jos persirėžia veidą ar krūtinę, ir žaizdos, pabarstytos pelenais, sugyja gruoblėtais randais, kurie esti nuolatiniai narsių moterų ir merginų papuošalai.

Du vyrai kaip sykis rita iš duobės didelį akmenį. Jie smarkiai šnopuoja, pro praviras burnas prasikišę iltiniai dantys. Veidai persikreipę nuo įtempimo, plonos kojos remiasi į minkštą molį. Jų blauzdos ne tokios raumeningos, kaip vėlesnių laikų žmonių. O kai kojų pirštai slysčioja moliu, pasirodo, kad nykštys gerokai atsiskyręs nuo kitų pirštų — yra gerokas tarpas.

Kai saulė pakrypo į pietus, vadas leido pasilsėti. Jau buvo iškasta nemaža duobė. Darbininkams labai pravertė senasis vandens išplautas duburys, jis gerokai palengvino sunkų darbą. Moterys ir vaikai prilaužė šakų ir jomis uždengė duobę. Viršuje apmėtė moliu, žole ir lapais.

Tuntas paskui dar kiek aptvarkė žemę aplink duobę, kad atrodytų kuo natūraliau, ir linksmas grįžo į stovyklą ant Baltosios uolos. Mamutaitis eidamas ramstėsi ilga lazda. Likusios stovykloje moterys tuo tarpu iš liekanų pataisė išalkusiems vyrams kuklius pietus. Šiandien galima suvalgyti viską, kas yra, — juk veikiai jie sumedžios mamutą, ir tada visko bus iki soties.

Mamutaitis atsisakė valgio. Kosčiodamas žvilgtelėjo į mišką, tarsi būtų norėjęs pamatyti, kad grobis jau spąstuose. Įsitikinęs, kad visur ramu ir tylu, apėjo uolos viršūnę ir rūpestingai pasižiūrėjo į besiniaukstančius vakarus.

Vaikai nerūpestingai straksi arba smaližiaudami čiulpia iš suskaldytų kaulų smegenis. Vyrai guli ir stebi pulką ančių, skraidančių viršum ežero salos. Saulutė maloniai kaitina nuvargusius medžiotojus. Kartkartėmis kuris nors iš jų balsiai pasvarsto, kiek dar kartų saulė apkeliaus dangų, kol jiems pavyks sumedžioti mamutą. Bet jie viliasi, kad patyręs medžiotojas Mamutaitis parinko geriausią vietą duobei. Mamutų banda tikriausiai pabus čia ilgesnį laiką, jeigu iki šiol niekas jų nepabaidė, juk visur yra užtektinai ganyklų.

Nuo smiltainio uolų per mišką į apaugusią kalvą tuo metu braunasi jaunas, gal trisdešimties metų amžiaus mamutas. Jis lapsėdamas bėga jau sutryptu takeliu žemyn, prie vandens. Pakeliui gardžiuodamasis skainioja pušų ir eglių šakas: jam labai patinka sakų skonis. Staiga šlumšt — ir jis duobėje! Piktai sutrimitavęs, milžinas ėmė trypti nulaužtas šakas.

Medžiotojai, gulėję ant Baltosios uolos, pašoko. Jie išgirdo įkliuvusio mamuto baubimą. Visas jų nuovargis dingo, ir jie šuoliais nuskuodė prie duobės. Paskui juos — ir moterys su vaikais. Ir Kopčemas skuba, kiek gali; tik kartais stapteli, kad atgautų kvapą.

Džiaugdamiesi geru grobiu, visi pasileido audringai šokti aplink duobę. Nuvargusį mamutą paliko tūnoti duobėje. Paskui, prisirinkę krūvą didelių akmenų, nusilpušį belaisvį užmušė. Tada, sušokę į duobę, jie puolė prie negyvo mamuto gerti trykštančio iš žaizdų kraujo. Kai kurie, nieko nelaukdami, aštriomis titnago šukėmis pjovė ir plėšė mamuto mėsos gabalus. Aplink skambėjo šaižūs džiaugsmo šauksmai. Visi vylėsi puotos.

Tačiau jos nebuvo.

Negaluojantis Mamutaitis, sukandęs iš skausmo dantis, priklibikščiavo prie džiūgaujančių ir šaižiai riktelėjo jiems, kad išneštų iš duobės išrėžtus mėsos gabalus, kurie jau buvo pamauti ant iešmų, ir slėptųsi nuo audros.

Vakaruose dangų apniaukė tamsūs debesys. Štai jau sutraškėjo šakos, o medžiai susiūbavo nuo vėjo. Vėtra ginė debesis smulkių dulkių ir bėrė jas kaip pūga sniegą. Pagaliau, trenkus perkūnui, papliupo baisi liūtis.

Po audros medžiotojai, krapštydamiesi dulkes iš akių, išlindo iš slėptuvių. Supustytos geltono molio krūvos nuo lietaus pažliugo ir tapo liūnais; tik vėjo pučiamose vietose buvo plika ir sausa. Mamutas visai užpiltas, duobė beveik sulyginta su žeme.[11]

Medžiotojai surinko išgelbėtus gabalus mėsos ir nuėjo į stovyklą ant Baltosios uolos taisyti vakarienės.

Bet čia rado užgesusią ugnį.

Užgeso ugnis! Užgeso ugnis!

Kokia nelaimė! Vargas, vargas!

Visi susibėgo žiūrėti mamuto, o tuo tarpu vėtra žarstė laužą, ir dulkės bei lietus uždusino ugnį. Nėra ugnies mėsai išsikepti.

Per mišką sklinda gailios dejonės. Visas tuntas verkauja.

Kopčemo skruostais rieda graudžios ašaros. Jis giliai atjaučia taip netikėtai tuntą ištikusią nelaimę. Prisimena, kaip jiems buvo sunku gyventi tąkart urve arba pernai, kai upelis užliejo laužą. Kaip jie tada saikstėsi saugosią ugnį, kad ji niekada neužgestų! Kaip sunkiai paskui ją įsigijo! Dabar jie vėl be ugnies, ir niekas nežino, ar kada kur gaus naują… Vargas tuntui!

Bet šiemet Kopčemas jau gana didelis: jis pasisiūlys ugnies parnešti… Taip, Kopčemas parneš tuntui ugnį! Jis pakankamai stiprus, narsus ir gudrus, ir nieko jam nebeskauda…

Šit atbėga jo ištikimas draugas Voveriukas. Jis taip pat nusiminęs. Kopčemas ženklu jį pasišaukia. Papasakos jam apie savo sumanymą. Voveriuku galima pasitikėti, jis geriausias iš visų tunto berniukų. Jis Kopčemui nepamaišys. Juodu kartu eis ieškoti naujos ugnies… Kopčemas nieko nebijo, jei reikės, jis nepagailės ir savo gyvybės!

Medžiotojai ieško kaltininko, kuris savo nerūpestingumu užtraukė tokią nelaimę. Jie pyksta ir grasina jam, nors dar nežino, kas kaltas, jog ugnis užgeso. Ir kažkas jau šaukia:

— Vilkė šiandien prižiūrėjo ugnį!

Prie užgesusio laužo braunasi įniršęs Peštukas, mojuodamas dideliu vėzdu:

— Kur ji, kur ji? Peštukas ją kaip reikiant nubaus, vadas — ištižėlis!

Radęs susigūžusią Vilkę, karštakošis taip jai smogė, kad ši nusirito prie pat uolos krašto. Prie Vilkės pribėgo jos mažylis ir su neapykanta žiūrėjo į žiaurųjį Peštuką.

Kiti medžiotojai tyliai niurnėjo. Ar tai pritarimas karštakošiškam Peštuko poelgiui, ar nepasitenkinimas, kad Peštukas kišasi į vado reikalus?

O Peštukas jau čiupo susigūžusį vaikutį už rankos ir vilko jį žemyn. Bet tą akimirką prišokęs Mamutaitis staigiai pastūmė jį į šalį. Peštukas, netekęs pusiausvyros nuo netikėto smūgio, paslydo ir nusirito žemyn, bet susilaikė už išsikišusios uolos. Išbalęs Mamutaitis sunkiai atsisėdo savo vietoje prie laužo.

Išsigandęs vaikas, įsikibęs į nuliūdusią motiną, gulėjo prie uolos pakraščio.

Peštukas užsikorė aukštyn, piktai šypsodamasis. Atsisėdęs nuošaliau, jis kažką burbėjo sau po nosimi, glostydamasis nubrozdintas vietas. Niekas į jį nežiūrėjo.

Tad tuntas nepritarė jo elgesiui.

Vyresnieji medžiotojai susėdo aplink vado akmenį pasitarti, ką daryti.

Vadas pasakė, kad drėgnų anglių nepavyks įpūsti, ugnis tikrai prarasta. Ugnies akmens jie taip pat neturi.

Senasis Gauruočius, gavęs žodį, kažką aiškino tarybai, vis rodydamas tolyn už ežero. Kailis, kuriuo jis buvo apsisupęs, nusmuko, ir saulė apšvietė medžioklės kovų randus ant jo nugaros ir kaklo.

Vyrų taryba tikriausiai pripažino jo kalbą esant išmintingą, nes tai šen, tai ten pasigirsdavo pritarimo murmesių. Vadas taip pat pritariamai lingavo galvą.

Gauruočius vėl atsistojo ir pasisiūlė, kaip ir pernai, nueiti ugnies į svetimąjį tuntą, už didžiojo vandens. Bet šįkart medžiotojai jo neleido. Juk tunte yra jaunesnių vyrų, nebijančių pavojaus, — tegu ir jie kartą parodo, ką gali.

— Tegu eina Mamutaitis! — šūktelėjo Peštukas iš savo vietos. — Jis juk toks stiprus ir drąsus! Cha, cha, cha!

Visi žinojo, kad Mamutaitis serga ir yra gerokai nusilpęs, kad jam bus sunku pakelti vargingą kelionę. Todėl medžiotojai riktelėjo Peštukui, kad užsičiauptų, — pakaksią kitų vyrų. Ir tuoj pasisiūlė Vilko Nagas, Ukmasas, Pelėda, Stipruolis, Išlūžęs Dantis ir visų pirma Kopčemas su Voveriuku.

— Ir vis dėlto eisiu aš, — valandėlę pasvarstęs, ryžtingai pareiškė Mamutaitis. — Arba pats parnešiu ugnį, arba negrįšiu!

Valandėlę pakosėjęs, jis vėl tarė:

— Peštukas gerai pasakė. Eisiu aš. Jūs liksite ir klausysite Gauruočiaus!

Medžiotojai kiek pasitarė, o paskui tarė Mamutaičiui:

— Laimingai grįžk!

— Bet su ugnimi! — pajuokiamai šūktelėjo Peštukas.

Kopčemas ir Voveriukas timptelėjo vadui už lokio kailio:

— Paimk ir mus kartu!

Mamutaitis valandėlę šypsodamasis žiūrėjo į juos, o paskui tarė:

— Tu, Kopčemai, jau tąkart prašeisi su Gauruočiumi. Na, gerai — gali eiti! Voveriukas palauks. Daug žvalgų — daug pavojų… Užteks mudviejų, Kopčemai… Diarga, duok man dažų!

Diarga padavė Mamutaičiui gniužulą drėgno molio, ir šis nupiešė Kopčemui kaktoje ir krūtinėje geltonų brūkšnių ir apskritimų — šitie burtų ženklai saugoją nuo nelaimių. Lygiai tokius brūkšnius Diarga nupiešė ir Mamutaičiui.

— Bijau tave leisti, — tarė jam žmona, — tu dar toks silpnas…

— Pasivaikščiojimas man nepakenks, — atsakė ryžtingasis Mamutaitis. — Prieš akis — didelis uždavinys, ir aš jaučiu, kaip į mane plūsta jėgos. Žūt būt turiu parnešti ugnį!

Po valandėlės narsusis Mamutaitis su berniuku nusileido nuo uolos žemyn prie ežero. Jiedu atsitempė pakrantėje paslėptą luotą ir įsėdo į jį. Tuntas nuo Baltosios uolos sekė juos. Aukščiausioje uolos vietoje nejudėdamas stovėjo Voveriukas, prisidengęs ranka akis nuo saulės.

Vandens srovė iš pradžių ėmė nešti laivelį, padarytą iš išpuvusio ir kiek išdeginto rąsto, bet paskui irkluotojai išvairavo jį į ramesnius vandenis ir ėmė greitai varytis į priekį.

Jie sėdėjo galuose, apžergę kamieną, ir yrėsi didelėmis šakomis. Laivelio viduje turėjo pasidėję ginklus.

Jie nusiyrė prie salos, o paskui plaukė jos krantų šešėlyje prie Podbabų sąsiaurio. Tarsi audros nušveista ir nublizginta saulė jau leidosi už tolimų kalnų…

Ant Baltosios uolos tylu.

Medžiotojai be žodžių žiūri į tolį.

Senasis Gauruočius atsistoja ir, nuėjęs ant uolos viršūnės, išskėtęs rankas, žvelgia nuraudusiai saulei į veidą.

Dirželiu perjuostą lokio kailį, kuriuo jis apsidengęs, plevena vėjas. Kiti tunto nariai tyliai sėdi aplinkui.

Vos saulė pasiekė žemę, senasis medžiotojas, ekstazės pagautas, pasistiebė, jo akys suliepsnojo, o iš gerklės išsiveržė lyg šauksmas, lyg daina.

Jis šlovino gyvybę teikiančią saulę:

Kai saulės rutulys dingo už horizonto, tuntas kurį laiką dar tyliai žiūrėjo į vakarus.

Paskui visi pasiėmė akmenis ir ėmė daužyti kietą mėsą. Paskui kramtė ją ir čiulpė iš jos maistingąsias sultis. Galiausiai pasitiesė kailius ir sugulė miegoti. Voveriukas atsigulė paskutinis.

Stovykloje ant Baltosios uolos tamsu. Vaikai miega, prisispaudę prie kits kito kaip šunyčiai.

UGNIES BEIEŠKANT

Prieš sutemstant, irkluotojai pasiekė Podbabų krantą. Ištempę luotą į nendryną, žvėrių pramintu takeliu nuėjo pakrante. Vos jie žengė kelis žingsnius, Mamutaitis švilptelėjo, ir abu jau guli pasislėpę po krūmu. Netoliese stovi galingas stumbras su jaunikliu. Priešakinėmis kojomis smarkiai įsispyręs į žemę, nunėręs galvą, iškėlęs uodegą, jis laukia, pasirengęs sutaršyti visą pasaulį. Jauniklis bailiai bliauna.

Praėjo kelios akimirkos įtemptos tylos.

Iš bekraščio miško tankmės pasigirdo pratisas riaumojimas, ir iš medžių šešėlio per kelis žingsnius nuo medžiotojų išslinko didžiulis, lankstus žvėris.

— Liūtas! — sudrebėjo medžiotojai.

Baisiausias visų laikų plėšrūnas, didelis urvinis liūtas, rengėsi griebti stumbriuką.

Šarkos apylinkių liūtas — didžiausias Prahos ežero pakrantėse gyvenančių medžiotojų siaubas. Jo urvo niekas nėra matęs. Kiekvieną pėdsekį ar šiaip keleivį, kuris prisiartindavo prie uolų, jis vienu savo galingos letenos smūgiu partrenkdavo žemėn ir sudraskydavo. Visas Šarkos tuntas drebėjo iš siaubo: jau tris medžiotojus šįmet liūtas sudraskė. Tuntas turėjo pasitraukti iš Laukinės Šarkos ir perkelti stovyklą toliau, į didesnį slėnį.

Liūtas vėl suriaumojo. Už ežero uolos atkartojo duslų aidą. Stumbras traukdamasis kone numynė berniukui koją. Abu medžiotojai pašoko ir riktelėjo mirtinai išsigandę. Liūtas taip pat šoktelėjo, plakdamas uodega žemę: jis pastebėjo medžiotojus.

Tada stumbras su jaunikliu puolė į vieną pusę, o Mamutaitis su berniuku šoko į kitą pusę, vandens link. Abu be kvapo nėrė į nendres, braudamiesi per jas iš visų jėgų. Pasiekę luotą, jie nuplaukė toliau į ežerą ir atsigulė luoto viduje, bijodami net pakrutėti. Atrodė, tarsi supuvęs rąstas plūduriuotų vandenyje.

Liūtas urgzdamas slankioja pagal krantą. Kartais jis pašoka, apsidairo, suriaumoja ir vėl slankioja.

Vakaruose jau užgeso paskutiniai gaisai, ir tamsa apgaubė kalnų viršūnes, kai medžiotojai vėl išdrįso išlipti ant kranto. Jie užkopė ant lėkštos kalvos ir tankiu jaunuolynu nusileido į Šarkos slėnį. Abu buvo apsiginklavę brūkliais iš kieto akmens, kurio šiose apylinkėse netrūksta. Į kotus įsprausti akmenys buvo dar pririšti elnių sausgyslėmis.

Šarkos tuntas jau seniai ilsisi savo stovykloje. Abu medžiotojai tykoja krūmuose; tik po ilgo laiko, įsitikinę, kad niekur niekas nekruta, jie prišliaužia arčiau.

Čia tarp keturių laužų miega nuvargęs Šarkos tuntas. Aplinkui laužus mėtosi apdegę, suaižyti žvėrių kaulai, titnago nuolaužos ir kailių gremžtukai.

Pavogti ugnį reiškia pavogti ir medžioklės laimę. Todėl kiekvienas tuntas saugoja savo stovyklos ugnį nuo svetimųjų. Drąsusis Mamutaitis už šį žygį gali užmokėti savo galva. Būtų užtekę užlipti ant žagaro arba suklupti ant akmenuko — ir būtų prasidėjusios žūtbūtinės gaudynės.

Leopardas nebūtų prisėlinęs prie laužo tyliau už Mamutaitį; šit jis keturiomis prišliaužė prie pat ugnies. Laimė, kad nė vienas Šarkos tunto medžiotojas tuo metu nepakilo pakurstyti laužo: jis būtų pamatęs, kaip tarp miegančių kūnų slenka tamsus svetimo žmogaus kūnas, kaip Mamutaitis traukia skaisčiai žėruojantį nuodėgulį ir tarsi sužeista antilopė neria į miško tankmę.

Skubėdamas jis nė nepastebėjo, kad Kopčemas taip pat išsitraukė nuodėgulį ir kažką įmetė į laužą. Iš visų jėgų kabarojasi Mamutaitis aukštyn į kalną. Tarpais rodos, kad nusigalavęs jis grius ir daugiau nebeatsikels.

Ir Kopčemas kariasi aukštyn stačiuoju šlaitu. Jis visas nučaižytas erškėčių ir brūzgynų.

Jie bėga skirtingais keliais, kad bent vienam pasisektų ištrūkti, jei Šarkos tuntas imtų juos persekioti.

Kopčemas paslydo ant lygios žolės, bet nusitvėrė kažkokio dygaus krūmo. Blogiau, kad virsdamas nulaužė nuodėgulį. Liko tik trumpas galelis. Berniukas atsargiai jį įpūtė, o pamatęs, kad jis vėl įsiliepsnojo, patenkintas pliaukštelėjo liežuviu ir kūrė į kalno viršūnę. Ten, nedidelėje laukymėje, tarsi mirga ugnies kibirkštėlė.

„Tai tikriausiai vadas!“ — pagalvojo jis ir šūktelėjo tunto ženklą. Tuoj išgirdo tylų atsakymą.

Mamutaitis jo laukė. Jis sunkiai kvėpavo, akys degė karščiu. Tačiau vadas stengėsi nepasiduoti silpnumui. Jis pasieks, ką užsibrėžęs, arba žus. Atsikvėpęs jis prikišo savo liepsnojantį nuodėgulį prie rusenančio Kopčemo pagalio. Sudėjus ugnelė gražiai įsiliepsnojo. Įsidegę pagaliai jau taip lengvai neužges. Toliau Mamutaitis ir Kopčemas bėgo kartu, vildamiesi, kad pavojus jau praėjo. Jie jau buvo gana toli, o tuntas prie laužo gal dar miega.

Staiga per slėnį nuaidi keli nesmarkūs sprogimai.

— Kas čia? — išsigandęs Mamutaitis atidžiai klausosi.

Kopčemas kikena.

Vėl keli spragtelėjimai.

Kopčemas dar labiau juokiasi.

— Tai tavo darbas, Kopčemai? — įtariai klausia Mamutaitis.

— Kopčemas… kelis riešutus… į laužą… — valiūkiškai prisipažįsta berniukas.

Bet tuoj pat ima trauktis nuo įpykusio Mamutaičio, grasinančio jam rusenančia šaka.

— Kopčemas ne medžiotojas, o neišmintingas berniūkštis, — priekaištauja Mamutaitis berniukui, kuris savo išdaiga tikriausiai pažadino iš miego visą tuntą.

Kopčemas bėga šlaitu prie Vltavos. Jam linksma, nes dabar jis nebebijo, kad Šarkos tunto medžiotojai pamatys jų nešamą ugnį. Žinoma, jeigu riešutėliai būtų sprogę anksčiau, tada būtų buvę riesta. Ir Mamutaitis nebūtų pajėgęs pabėgti. Bet visa jau laimingai praėjo, juos dengia kalnas, nebereikia skubėti. Kopčemo šaka puikiai įsidegė, nė pūsti nebereikia. Ir Mamutaitis jau nebepyksta.

Uždusęs Kopčemas, kurio kojos buvo iki kraujų atmuštos į akmenis, sustojo ir luktelėjo pailsusio Mamutaičio. Vado nuodėgulio galas taip pat buvo nulūžęs, bet dar buvo likę gana. Jie turėjo ugnį ir buvo patenkinti.

— Mamutaiti, — pradėjo Kopčemas, — kaip puiku: sargai miega prie laužo ir staiga — bach! bach! — gauna karštu riešutu per nosį! Chi, chi, chi!

— Išdykėli! — tarė Mamutaitis, sukdamas berniukui ausį. Nelabai skaudėjo, bet Kopčemas tyčia verksmingai suspiegė.

Apačioje, prie upės, jiedu susirado paslėptą luotelį. Prieš sėsdami į jį, ant kranto, priedangoje, susikūrė lauželį.

Kai jau buvo užtektinai žėruojančių anglių, Kopčemas išlupo gabalą velėnos, sužėrė ant jos žarijas ir abiem rankom nunešė jas į laivelį. Bet tamsoje buvo blogai matyti, ir berniukas, žengęs siūbuojančiame luote du žingsnius, pasviro kartu su valtele, o paskui nėrė stačia galva į vandenį. Sušnypštė žarijos…

Kopčemas gana gerai mokėjo plaukti, todėl greitai išsikapstė į krantą. Gailiai žiūrėdamas į vandenį, jis liūdnai prunkštė… Velėna su žarijomis buvo Vltavos dugne.

— Na ką gi, vėl eisim ugnies! — su apsimestu rimtumu tarė Mamutaitis.

Kopčemas pravirko.

Mamutaitis pasilenkęs ėmė pūsti lauželyje užsilikusias žarijas.

Kopčemas atsigręžęs į krantą ir pamatęs, ką daro Mamutaitis, pralinksmėjo, prišoko prie jo ir taip pat ėmė atsargiai pūsti ugnelę.

Mamutaitis nuo dūmų užsikosėjo ir ilgai negalėjo liautis.

Šį kartą Kopčemas pernešė ugnelę laimingai.

Du irkluotojai tylią naktį plaukė per ežerą.

Kai jie priplaukė prie Baltosios uolos, rytuose dangus dar nebuvo paraudęs.

Uolos viršūnėje, žvelgdamas į tolį, stovėjo senasis Gauruočius. Naktį jis taip sušalo, kad negalėjo miegoti.

Jis pirmasis pamatė lygiame ežero paviršiuje plaukiant pusiau panirusį rąstą, o ant jo du mažus juodus taškus. Tai jie! Bet ugnies nematyti… O sušalęs Gauruočius taip svajojo pasišildyti prie laužo!

Pagaliau laivelis priplaukė prie uolos.

Krūmų šakos sutraškėjo, ir stovykloje ant Baltosios uolos pasirodė du nuvargę keleiviai. Gauruočius juos tyliai pasveikino: nenorėjo žadinti miegančiųjų, — juk ugnies jie neparnešė!

Bet Kopčemas šypsodamasis jau pūtė žarijas ant velėnos, kurią iki šiol slėpė.

Gauruočius džiaugsmingai šūktelėjo, tuntas pabudo.

Ugnis įsiliepsnojo, ir visi, sužvarbę ryto vėsumoje, skubėjo pasišildyti prie laužo.

Vėl liepsnoja ugnis! Garbė ugniai!

Aukštai kyla laužo liepsna. Jei Šarkos tuntas anksti išėjo medžioti, jis galėjo pamatyti ant Baltosios uolos liepsnojant ugnį.

Drąsiuosius medžiotojus visi apiberia pelnytais pagyrimais.

Tačiau Mamutaitis nesidžiaugia kartu su visais. Jis guli susigūžęs ir kosi. Jį tai krečia šaltis, tai pila prakaitas. Vilko Nagas ir Gauruočius, lygioje vietoje patiesę kailį, pernešė sergantį vadą prie laužo. Mamutaitį vis labiau ir labiau krečia šaltis, ir jis prašo vis daugiau kailių. Jį slaugo Diarga, dėliodama prie kūno karštus akmenis, suvyniotus į kailius.

Pagaliau Mamutaitį liovėsi krėsti, ir jis užmigo. Diarga tebesėdėjo šalia jo ir kartkartėmis dėjo jam į guolį karštus akmenis.

Stipruolis šūktelėjo Peštukui:

— Eikš pasišildyti!

Bet Peštukas tik sumurmėjo:

— Nešalta, nenoriu!

Senasis Gauruočius pasiėmė gabaliuką išdžiūvusios mėsos ir apžėrė karštais pelenais — jis galėjo valgyti tik gerai iškepusią mėsą, žalios jau nebesukramtydavo. Jis tvirtino, kad pelenuose kepta mėsa turinti gardų sūroką skonį. Druskos tada dar nežinota.

Kepdamas mėsą, jis pasakojo:

— Seniai tat buvo. Aš buvau mažas. Neturėjome ugnies. Audra viską užliejo. Nekepėm mėsos. Nesišildėm kojų. Ir staiga — pykšt! Atplyšo gabalas saulės. Nėrė pro debesis kaip strėlė. Sugriaudėjo labiau, negu banda sugautų mamutų. Griebė buką ir jį perplėšė. Aš parvirtau. Atsikėliau — medis dega. Smarki ugnis buvo!

Taip žaibas tąkart padėjo tuntui gauti ugnies. Panašiai žaibas padėjo pirmiesiems žmonėms susipažinti su ugnimi jau pačiais seniausiais laikais.

Medžiotojai tylėdami žiūri į ugnį; jiems malonu. Patenkinti ir džiugūs, jie be žodžių gėrisi sėkmingu Marautaičio žygiu. Jie turi vadą, kokio jiems gali kiekvienas tuntas pavydėti.

Voveriukas niuktelėjo Kopčemą į nugarą:

— Nagi papasakok, kaip jums tai pasisekė.

Ir medžiotojai jam pritarė:

— Norim pasiklausyti Kopčemo!

Stipruolis pristūmė Kopčemą arčiau prie skaisčios ugnies. Ir berniukas ėmė pasakoti, lydėdamas savo žodžius rankų mostais. Tuntas įtemptai klausėsi jų nakties nuotykių.

Dangus rytuose ėmė balti. Netoliese sucypsėjo paukštelis.

Kai saulė pakilo, tuntas išėjo medžioti. Libnų medžiotojai šaunūs. Nors trūksta medžioklės priemonių, bet medžioklėje visada jiems padeda gudrumas ir atkaklumas. Jie gerai pažįsta žvėris ir jų gyvenimo būdą. Jie sugeba rasti pėdas, moka atsargiai ir nepastebimai prišliaužti prie žvėries, o paskui labai mikliai ir drąsiai smogti jam mirtiną smūgį arba bent taip jį sužeisti, kad jis jau nebegalėtų pulti medžiotojo ir jo sudraskyti.

Kiekvienas iš medžiotojų kuo nors pasižymi. Ilgšis Greitakojis, kuriam sausa šakelė kartą, braunantis per jauną eglynėlį, išdūrė akį, sugeba taip vykusiai švilpti, karkti, kvykti, kniaukti ir kitaip mėgdžioti žvėrių balsus, kad tokiu būdu prisivilioja grobį arba jį sulaiko. Ypatingai sekasi jam vilioti stirnas ir danielius, švilpaujant plona beržo tošele.

Vilko Nagas, susirišęs plaukus į kuokštą ant galvos, geriausiai moka traukti elnių sausgysles ir pinti iš jų kilpas bei tinklus žvėrims ir žuvims gaudyti. Gudriausiai jis gaudo lapes ir ernius. O daro jis tat šitaip: pakelia sunkų išverstą akmenį ir paremia jį taip, kad, menkiausiai palietus atramą, akmuo kristų. Prie atramos pririša gabalą mėsos jaukui. Kai plėšrūnas griebia jauką dantimis, akmuo jį tuoj sutraiško.

Jis visada žino, kur reikia paspęsti spąstus vilkui, lokiui, hienai, raganosiui, jis rado ir mamutų taką prie ežero, kur vakar buvo tikrai sėkminga medžioklė. Jis nevaikščioja kitaip, kaip tik su gera, šakota lazda.

Vadas visus lenkia mokėjimu priskaldyti iš titnago riedulio aštriabriaunių peiliukų arba nutašytų kirvių.

Pagamintą brūklį jis uždeda ant medinio koto, kurį paskui stipriai apriša ir suveržia. Taip pat jis geriausiai moka išrinkti šakas lankams: jie būna tamprūs ir nelūžta.

LAUKINIAI ARKLIAI

Dvi moterys, likusios su sergančiu vadu ir mažais vaikais, iš tinkamų kaulų gludina smaigalius ietims bei žeberklams; iš elnių mentikaulių jos daro ylas, strėles ir adatas.

Jaunasis Stiebelis, kuriam lokys apdraskė koją ir kuris taip pat sunkiai vaikščioja, atsisėdęs prie ugnies, į akmenį skaldo apgraužtus elnių kaulus — gardžiuojasi smegenimis. Jis nežino didesnio skanėsto už šį valgį, nors kai kurie vabzdžiai, paukščių kiaušiniai arba gerai viršum ugnies išrūkinta elniena taip pat labai gardu. Čia jis prisimena, kaip neseniai rytą, ieškodamas uogų ir bičių medaus, žvilgtelėjo žemyn, į upelį, ir pamatė braidant laukinių arklių bandą. Keli eržilai šuoliavo aukštyn į kalną. Valandėlę jis žiūrėjo į juos, paskui nuskubėjo per miškelį ant Baltosios uolos pranešti tuntui. Bet eiti buvo sunku. Jis šaukė, bet medžiotojai jo negirdėjo. Atėjo jau per vėlai.

Kol Stiebelis prišaukė tuntą, arkliai nubėgo už smiltainio uolų, ten kiek pasiganė, o paskui dingo tolumoje. Medžiotojai būtų veltui juos persekioję. Vadas dėl to labai apgailestavo. Tokios gausios bandos čia dar niekad niekas nebuvo aptikęs. Tai būtų buvę mėsos! Bet gal arkliai dar grįš…

Paskendęs mintyse, jaunuolis pakėlė gabalą elnio rago ir titnago atraiža ėmė jį gręžti, kol pergręžė kiaurai. Žvilgtelėjo į ežerą. Jo vanduo spindi kaip veidrodis, o tolumoje dunkso skaisčiai mėlynos kalvos. Padangėje vieversėlis virvena…

Ar grįš arkliai? Ar jis galės juos medžioti? Ak, kokia kartą buvo arklių medžioklė! Tada jo koja buvo sveika, jis galėjo bėgioti…

Berniukas ėmė rage pjaustinėti brūkšnelius — ir žiū, išėjo jam arklys.

Nudžiugęs jis išraižė dar tris arklius: daugiau ten jų netilpo. Tai stebėsis visi, pamatę, ką jis moka!

Baigtą raižinį jis parodė moterims, kurios kaip tik atnešė didelius glėbius šakų laužui. Moterys nuo seno mėgsta papuošalus, todėl joms išdailintas ragas iškart patiko. Jauniausioji, dar mergaitė, nusimetė kailį, kurį buvo dirželiais pasirišusi, pagal vieną kraštą išbadė skylučių, į jas įvėrė naują dirželį ir prie jo galų pririšo po kauliuką. Dabar vėl apsigaubė kailiu, paėmė išgręžtą kaulą ir pro skylę išvėrė kauliukus, paskui pasuko juos skersai. Kailis dabar nekrito net jai bėgant.

Taip tunto žmonės visada užsisagsto drabužius žiemą.

Saulė buvo aukštai pakilusi, kai į stovyklą parbėgo uždusęs Voveriukas ir papasakojo, kad arklių banda vėl prisiartinusi.

Voveriuko sujaudintas pasakojimas pažadino Mamutaitį. Vadas buvo visas išprakaitavęs. Tačiau pakilęs nusišluostė kailiu ir pareiškė, kad jam palengvėję ir kad jis eisiąs medžioti. Veltui jį Diarga stabdė:

— Lik čia, pasaugosi ugnį!

Mamutaitis stabtelėjo ir taip užsimojo ietimi, kad jinai jam iš rankos ištrūko:

— Tai ką — ar aš moteris, jei tinku tik ugniai saugoti? Argi aš toks bejėgis? Su prakaitu išėjo visa mano liga!

Voveriukas prišokęs padavė jam ietį. Vadas smarkiai švilptelėjo, įsikišęs pirštus į burną. Tuoj prie jo subėgo visi arčiau buvę medžiotojai.

— Einam! — žvaliai šūktelėjo jis Voveriukui ir Kopčemui ir nužingsniavo, ramsčiuodamasis ilga ietimi.

Iš pradžių jį kiek pylė prakaitas ir ėmė silpnumas, bet vadas nepasidavė. Eidamas jis kramtė gabalą džiovintos mėsos. Netrli pievelėje buvo susirinkę medžiotojai. Jie pasveikino vadą šūksmais ir parodė jam tolumoje didelę bandą laukinių arklių.

Šiandien bus šauni medžioklė! Visų medžiotojų akys dega nekantrumu. Medžioklės aistra kaitina jiems kraują. Kiekvienas viliasi pasižymėti. Į pagalbą vyrams ateina moterys ir didesni vaikai. Jie bus reikalingi kaip varovai. Niekas neliks namie gulėti, kai tikimasi tokio didelio grobio.

Arkliai, ramiai ganydamiesi, iš lėto artėja prie medžiotojų.

Trumpai pasitarę, vyrai išsiskirstė mažais būreliais — taip įsakė Mamutaitis. Dalis liko pasaloje prie tako, kiti nubėgo aukštyn, į plokštikalnę, kur ganėsi arkliai. Vyrai apėjo juos užuolankom, bet atsargūs arkliai vis dėlto suuodė ir nubėgo ant lėkšto kalno už Baltosios uolos.

Tada iššoko prie mamuto duobės pasislėpę medžiotojai ir ėmė ginti arklius prie aukšto ežero šlaito. Kiti medžiotojai, greitai nubėgę, užstojo bandai kelią prie vandens.

Vaikai ir moterys su degančiomis šakomis greitai užkopė aukštyn ir išilgai kalno viršūnės uždegė sausą žolę. Rytų vėjas ginė dūmus bandos link. Tarp besiplaikstančių liepsnų lakstė vaikai ir plyšojo kaip įmanydami. Išsigandusi banda vis labiau ir labiau artėjo prie uolėto ežero kriaušio.

Vadui davus ženklą, medžiotojai, baisiausiai rėkaudami, mojuodami lazdomis ir kirviais, puolė prie arklių. Išgąsdinta banda išbėgiojo po kalną. Medžiotojai ginė ją prie uolos, kuri stačiai leidosi į ežerą. Du arkliai, pasileidę šuoliais, jau ritosi uola žemyn. Kiti arkliai norėjo grįžti, bet iš dviejų šonų jiems užstojo kelią medžiotojai, o viduryje plito ugnis, ir dūmai plaukė tiesiai išsigandusios bandos link.

Bandos vadovas, ieškodamas, kur ištrūkti, pasileido per padegtą plotą ten, kur akmeninga dirva buvo menkai apaugusi. Visi arkliai leidosi paskui jį ir, valandėlę padvejoję, nudūmė tolyn.

Įkalnėje, tarp dviejų krūmų, pamėgino juos apgięžti drąsusis Peštukas, kuris kaip tik tuo metu skubėjo į medžioklę. Tačiau laukiniai arkliai nepaisė jo lazdos: pargriovę jį ant žemės, jie nulėkė tolyn, trypdami vargšą medžiotoją. Arti nebuvo nieko, kas būtų galėjęs šokti jam į pagalbą. Degančių žolių dūmai uždengė paskutinę Peštuko medžioklę.

Tuo tarpu vaikai, šūkalodami ir mėtydami akmenimis, pabaidė paskutiniuosius du arklius ir kumeliuką. Jie apsigręžė ir nušuoliavo atgal. Medžiotojai sustojo lanku ir ėmė remti arklius prie krašto. Paskui jie leidosi bėgti, ir išsigandę arkliai puolė žemyn nuo uolos. Kumeliukas dar mėgino susilaikyti, bet neįstengė ir taip pat nusirito žemyn. Abu arkliai sulaužytomis kojomis gulėjo uolos papėdėje, o kumeliukas šlubuodamas dar pajėgė įbristi į vandenį, ir srovė jį nunešė.

Tai džiūgavo medžiotojai! Išsišiepę iki ausų, jie šokinėjo ir šūkavo, kad kitame slėnio krašte vos spėjo atsiliepti aidas. Tuntas sumedžiojo keturis arklius. Bus puota!

Kiti sunkiai sužeisti arkliai buvo pribaigti akmenimis. Tuos, kurie įkrito į vandenį, medžiotojai ištraukė į krantą. Visas tuntas dabar suėjo ant ežero kranto po uola.

Ukmasas atėjo paskutinis, laikydamas rankoje puikią vilkeną. Jis papasakojo, kad Peštukas gulįs negyvas plokštikalneje — išgąsdinti arkliai jį sutrypė… Mirusįjį jis atgręžęs veidu į saulę ir įbedęs prie jo į žemę šaką.

Tuntas valandėlę nutilo. Vaikai susigūžė, vyrai susijaudinę žvalgėsi į kits kitą. Peštukas miręs!

Paskui pasigirdo šūksmai:

— Jis su niekuo nesutarė!

— Gerai arkliai padarė!

— Jį suris vilkai!

— Pagaliau tunte bus ramu!

— Geras buvo medžiotojas!

— Stigs jo mums!

Šie šūksmai gerai išreiškė neslepiamą tos akimirkos įspūdį, kurį sukėlė žmonėms nelaimingas piktojo Peštuko galas. Tikro draugo tunte jis neturėjo.

Po valandėlės pasirodė dar kelios pavėlavusios moterys ir vaikai. Su jais atėjo ir patenkintas Mamutaitis.

Moterys, užkūrusios ugnį, kepė ir rūkino mėsą. Vyrai ilsėjosi ir karštai pasakojo, kuo jie pasižymėję šios dienos medžioklėje. Šnekėdamiesi jie valgė žalias arklių kepenis.

Linksma medžiotojų nuotaika užsikrėtė ir Mamutaitis. Pamiršęs nuovargį, jis susižavėjęs gyrė savo medžiotojų narsumą. Diargai jau nebereikėjo kaitinti akmenų.

Mamutaičio tuntas laimingas. Šiandien niekas nesuka galvos dėl neužtikrintos ateities.

MAINŲ PREKYBA

Kitą dieną vadas nusprendė, kad tuntui reikia papildyti titnago atsargas. Mėsos jie turį užtektinai, taigi dabar, kol ateis žiauri žiema, pasitieksią taip pat ginklų ir įrankių.

Mamutaitis įsakė surinkti savo tunto turtą — elnių ragus bei kailius — ir su tuo kroviniu pasiuntė keturis vyrus į mainų prekybos kelionę. Medžiotojai perkėlė juos per ežerą ties Letna. Iš čia pasiuntiniai, užsikėlę ant galvos prikrautus maišus, pėsčiom ėjo per Petržiną tolyn į pietus, kur Dalėjos upelio slėnyje iš draugiško tunto stovyklos kilo melsvi dūmai.

Su šiuo tuntu jie kartą jau visai sėkmingai prekiavo.

Dalėj os slėnis, kuris prie Hlubočepo susisiekia su Vltavos slėniu tada dar nebuvo toks gilus, kaip dabar, ir upelis skalavo uolą visai prie Prokopo urvo, kuriame buvo vietos medžiotojų žiemos prieglauda.

Ant iškyšulio prie urvo dega stovyklos laužas. Libnų tunto pasiuntiniai iš tolo šaukia, ko atėję, kad kartais jiems kas iš Prokopo tunto neapsižiūrėjęs nepaleistų aštrios strėlės. Prokopiečiai, išbėgę ir pažinę draugus, atsakė šūksmais. Tuoj pakvietė juos prie laužo atsisėsti ant patiestų kailių.

Sveikindamiesi jie priėjo prie ateivių ir, prisikišę prie jų, pasitrynė nosimis į jų nosis, o paskui, pasispjaudę delnus, paglostė jais Libnų pasiuntinių veidus.

Tokios sveikinimosi ceremonijos reikalavo medžiotojų papročiai.

Libniečiai išdėstė atsineštas prekes, prašydami iškeisti jas į titnagą.

Prokopo tunto vadas po tam tikros ceremonijos sutiko ir su dviem vyrais nuėjo į urvo vidų.[12] Tai buvo ne per erdviausias koridorius kalkakmenio uoloje, bet gana ilgas. Vienas vyras švietė degančia šaka. Taip paskui vienas kitą jie ėjo tamsiu urvu gal šimtą žingsnių, kol atsidūrė šio tunto titnago sandėlyje. Kiekvienas vyras pasiėmė po kelis akmenis ir grįžo atgal prie laužo. Jie sudėjo titnagą į krūvelę prieš Libnų medžiotojus ir atsisėdo. Libnų medžiotojai nė nekrustelėjo; žiūrėjo kaip žiūrėję į ugnį.

Po valandėlės Prokopo tunto vadas vėl atsikėlė ir su dviem vyrais atnešė iš tamsaus urvo dar kelis titnago gabalus. Šįkart Libnų medžiotojai palingavo galvomis ir susikrovė titnagą į odinius maišus. Mainai įvyko.

Prokopo tuntas savo ruožtu panašiai įsigydavo titnago iš kitų klajoklių tuntų. Pas mus jo beveik nerandama. Jau seniausiais priešistoriniais laikais titnago gabalai kaip labai svarbi prekė atkeliaudavo į Dunojaus aukštupį, į Moraviją, kažkur iš kalkakmenio kalnų Belgijoje arba nuo Baltijos pakrančių.

Sėkmingai prekybai pažymėti Libnų pasiuntiniai buvo pavaišinti. Valgant Prokopo vadas pareiškė, kad jo tuntas mielai sustiprintų draugystę su Mamutaičio tuntu vedybiniais ryšiais. Ir tuoj pakvietė dvi suaugusias merginas, kurias, pasak jo, tuntas mielai atiduotų už dvi merginas iš Baltosios uolos tunto.

Pasiuntiniai sutiko su vado pasiūlymu ir atsisveikino, vesdamiesi namo dvi prokopietes merginas. Su jais ėjo du vietos tunto medžiotojai, kurie turėjo išsirinkti žmonas stovykloje ant Baltosios uolos.

Į vakarą pasiuntiniai grįžo namo. Stovykloje visi džiaugėsi titnagu: vėl bus užtektinai aštrių peilių ir gremžtukų, strėlių ir ietigalių! Vyrai tuoj pamėgino nusiskelti nuo riedulių aštrių skeveldrų, kurios tiktų vietoj įrankio.

Medžiotojai rūpestingai saugojo titnagą. Peiliukus smala pritvirtindavo prie kaulinių rankenų arba vienu galu įsprausdavo į kotą. Kotus jie dirbdavosi iš kaulo arba iš medžio ir juos pragręždavo, kad galėtų peilį prisirišti prie juostos. Be titnago, žinoma, vertindavo ir kai kuriuos vietoje randamus akmenis, kuriuos išplaudavo upė, — kalnų kristalą, chalcedoną, jaspį, karneolį, skalūną, porfyrą — ir iš jų mielai gamindavosi įrankių. Tačiau už titnagą nieko nėr geriau. Jis tinka ne tik geriausiems ginklams ir įrankiams, bet prisireikus kartais net pasiseka iš jo ugnies akmeniu įskelti ugnį. Šit kodėl jis labiausiai vertinamas.

Abu Prokopo tunto medžiotojai pasirinko po merginą. Palinkėję vietiniams geros medžioklės, jie nusivedė žmonas namo.

Mamutaičio tuntas kelias dienas puotavo: nereikėjo eiti į medžioklę. Buvo suvalgyta daugybė mėsos. Atsargų ilgesniam laikui juk nepasidarysi, todėl pertekliaus valandą visi kemša, kol persivalgo; paskui vėl prasideda ilgos pasninko dienos.

Pasveikęs Mamutaitis pareiškė, kad reikės stoti į kovą su urvinių lokių šeima, kuri įsikūrė smiltainio uolose viršum Libnų. Pietinėje jų pusėje yra nemaža urvų. Plėšrieji lokiai jau sudraskė vieną tunto moterį, o jaunuolį, kuris ją gynė, smarkiai sužeidė.

Kovai su lokiais reikėjo gerai pasirengti.

Buvo pagaminta keletas naujų lankų, iečių ir kirvių. Vaikai taip pat mokėsi jais naudotis, girdamiesi, kad nepabėgsią, kai suriaumosiąs lokys, bet akmeniu gerai jam kailį pakedensią.

Moterys kalbėjo, kad Mamutaitis dabar jau įsigysiąs lokeną.

Saulėtą popietę tuntas subrido į vandenį smėlėtoje ežero įlankoje. Jie nesimaudė, nes tunte niekada niekas nesimaudydavo. Tik vaikai turškėsi, nardė ir išdykavo. Jie ilgai nenorėjo lįsti iš vandens, nors visi medžiotojai jau seniai arba ilsėjosi lauke ant žolės, arba trynė savo kūną riebalais, arba dabinosi raudonu ir geltonu moliu. Vaikai taip pat išsitepė moliu ir šaukdami lėkė į vandenį. Paskui jie prisilaužė gluosnio šakų, jų lapus nuvalgė ir susiskirstė į du priešiškus būrius. Prisidarę iš purvo rutuliukų ir pasismeigę juos ant virbų, svaidėsi jais.

Mergaitės niekuo nenusileido berniukams ir mėtė lygiai toli ir lygiai taikliai. Pagaliau laimėtojai suvarė nugalėtuosius į vandenį. Čia šauksmo buvo dar daugiau, negu pirma.

Šen bei ten vandenyje sumirgėdavo žuvelės, bėgančios nuo vaikų, kai vanduo įsisiūbuodavo. Kartais kuri iššokdavo ir viršum vandens.

Kai vaikams įkyrėjo vanduo, jie ėmė šaudyti bukomis strėlėmis į varnėnus, kurie čia būriais knibždėjo nendrėse. Kopčemas ir kiti berniukai neprašaudavo pro šalį iš dvidešimties ar dvidešimt penkių žingsnių atstumo.

Vyresnieji medžiotojai su pasitenkinimu žiūrėjo į guvias savo atžalas.

O Mamutaitis galvojo apie uolinius lokius.

ŽVALGAI

Pirmosios dienos po sėkmingos laukinių arklių medžioklės prabėgo linksmai, visko pertekus. Aplink laužą mėtėsi daugybė apgraužtų ir suaižytų kaulų. Nieko kito medžiotojai taip netroško, kaip mėsos pertekliaus. Rytą pabudę jie tuoj pasitiekdavo valgio, o kai prisivalgydavo, vėl miegodavo. Taip buvo tol, kol pagaliau šviežios mėsos atsargos išseko. Tik džiovintos ir rūkytos mėsos dar buvo užtektinai.

Tuntas grįžo į savo stovyklą ant Baltosios uolos. Medžiotojai susibūrė aplink ugnį ir tingiai žiūrėjo į kylančius dūmų kamuolius. Po puotos visi buvo apsunkę nuo persisotinimo: dabar kelias dienas virškins ką suvalgę. Vaikai parnešė šaknų ir išdalijo jas medžiotojams. Šie tuoj įniko graužti kvepiančias, kartokas šaknis, panašias į petražoles ar šunpetres. Paskui vėl gulėjo nekrutėdami. Vaikai sau žaidė. Jie turėjo elniuką ir jauną šuniuką.

Šuniukas urzgė ir draskėsi, mat, buvo dar visai laukinis. Jis voliojosi su vaikais ir kibo į juos, bet vis dėlto nekando. Per tas kelias dienas, kai jį medžiotojai parnešė, jis priprato prie vaikų ir pasidarė jų visų žaidimų ir išdaigų nuolatinis dalyvis.

Vabaliukas ir Cebikas, Varlytė ir Gegutė — visi vaikai, kiek tik jų tunte buvo, prašė Mamutaitį šį kartą šuniuko neužmušti. Iki šiolei anksčiau ar vėliau medžiotojai kiekvieną sugautą šunį užmušdavo, nors prijunkęs žvėris niekam nieko bloga nedarydavo. Kai tik tuntą ištikdavo badas, Mamutaitis, ilgai nesvarstydamas, įsakydavo šunį iškepti. Bet dabar tuntas gyveno visko pertekęs ir guviam šuniukui tuo tarpu mirtis negrėsė. Vadas pasakė, kad šunelis priklausąs vaikams ir vaikai patys dėl jo nuspręsią.

Kiti medžiotojai taip pat gėrėjosi linksmomis jauno šunelio išdaigomis ir nesispyrė, kad jis būtų iškeptas.

Blogiau buvo elniukui. Jis stovykloje teikė daug vargo ir rūpesčių. Iš pradžių dar buvo galima jį sutramdyti, bet jis greitai augo, tvirtėjo ir netrukus ėmė spardyti kiekvieną, kuris tik prisiartindavo. Medžiotojai gavo jį ilgu diržu pririšti prie medžio, kad nepabėgtų. Vis dėlto vaikai jį mėgo ir nešė jam alksnių, gluosnių ir lazdynų šakų, kurias jis mielai ėdė. Jo skanėstas buvo maži beržiukai, kurių daug augo stačiose kalvose. Kad ir labai globojamas ir prižiūrimas, elniukas liko baikštus. Miegodamas nesiguldavo, tik stovėdamas atsiremdavo į medį, pasirengęs bėgti nuo menkiausio pavojaus.

Išlūžęs Dantis mielai pasakodavo, kaip šį elniuką sugavęs. Kartą Rokitkos slėnyje, dabartiniuose Libnuose, jis ieškojo pėdų ir duburyje užklupo elnę su elniuku. Pasislėpęs ėmė tykoti, norėdamas ją ietimi nudobti. Iš savo pasalos jis matė, kaip elnė įbrido į klampų liūną ir ėmė grimzti į vandenį, graibstydama viršutine nukarusia lūpa vandens žolių šaknis.

Išlūžęs Dantis jau galvojo prišliaušiąs prie jos, bet baikšti elnė jį užuodė ir puolė iš vandens. Tačiau krantas toje vietoje buvo aukštas, ir elnė, kad ir kaip stengėsi, negalėjo iš duburio iškopti. Pagaliau ėmė visomis keturiomis kepurnėtis po vandenį, plačiai taškydama purslus. Jauniklis blaškėsi ant kranto ir bliovė.

Narsus medžiotojas nedelsdamas prišoko prie elniuko ir pačiupo jį už kaklo. Elniukas leidosi bėgti, vilkdamas pakibusį medžiotoją per krūmus ir gudobeles aukštyn. Kelias buvo status. Išlūžęs Dantis buvo visas apdraskytas ir apdaužytas, bet jis būtų veikiau kritęs, negu sutikęs tokį gerą grobį paleisti.

Kelis kartus elniukas jį trenkė į medį, kelis kartus medžiotojas parvirto, bet žvėrelio nepaleido. Tuo metu kiek atokiau Vilko Nagas spendė kilpas kiškiams. Išgirdęs keistą triukšmą, medžiotojas nubėgo žemyn, kur Išlūžęs Dantis ritinėjosi po žemę, rungdamasis su elniuku. Nedelsdamas jis šoko savo draugui į pagalbą ir kartu su juo parvedė elniuką į stovyklą ant Baltosios uolos. Ten juos visi džiaugsmingai sveikino.

Tokiu būdu elniukas pakliuvo į tunto rankas.

Žinoma, tąkart keli medžiotojai tuoj pat nuskubėjo žemyn prie Rokitkos, ketindami užpulti ir elnę. Tačiau jie atėjo per vėlai. Elnės ten nebebuvo. Iš pėdų vyrai nustatė, kad ją užpuolė urvinis lokys ir nusivilko. Medžiotojai neturėjo noro stoti į kovą su lokiu ir grįžo į stovyklą.

Blaiviai galvojant, artimiausiomis bado dienomis elniukas turėjo būti tunto suvalgytas. Kai kurie smaližiai jau mėgavosi skanumynu. Ne vienam medžiotojui tįso seilės, svajojant apie elnio šlaunį, liežuvį ar ausį.

Po pietų padagnė apsiniaukė ir pradėjo lyti.

Nors laužas buvo pasvirusios uolos gerai saugomas, bet medžiotojai vis dėlto permirko. Dėl lietaus jie labai nesijaudino. Didelio čia daikto sušlapti, — tuoj vėl išdžius I

Šuniukas prieš lietų įlindo į krūvą kailių. Vaikai padarė jam būdą, iš kurios šunelis kaišiojo galvą, griebdamas vaikams už kišamų jam rankų. Paskui Varlytė ir Vabaliukas įlindo pas šuniuką į būdą. Tai kitiems vaikams taip patiko, kad visi panoro taip pat įsitaisyti. Kailių buvo daug, ir jie galėjo pasidaryti erdvią palapinę.

Mamutaitis atnešė kelias šakas, jas susmaigstė ratu, o viršūnes surišo. Vaikai tuoj panaudojo tas šakas kaip atramas savo būstui. Ištraukė išlygintus kailius ir surišo vieną su kitu, tokiu būdu pasidarė tikrą palapinę. Vaikams joje labai patiko. Kai po valandėlės bėgantis žeme vanduo ėmė tekėti į vidų, išsikasė aplink palapinę griovelį ir sėdėjo sausi.

Mamutaitis nusprendė, kad tokia palapinė esanti gera, kai vėsią naktį lyja ar pučia šaltas vėjas. Tad įsakė iš likusių kailių pastatyti dar tris palapines. Ir ankstesnėse stovyklose neapsieidavę be palapinių.

Medžiotojai, kaip paprastai, nenorėjo dirbti, bet moterys tuoj griebėsi darbo, ir vakare ant Baltosios uolos stovėjo keturios palapinės. Viduje moterys išklojo jas sausa žole, kurios turėjo po uola prisirinkusios. Angą, kurią jos paliko, nuo vėjo galima buvo uždengti elnio kailiu. Diarga prilaužė spygliašakių ir apdėjo jomis palapinės viršų, kad lietaus vanduo neįbėgtų į vidų.

Naktį smarkiai lijo. Medžiotojų tuntas buvo patenkintas palapinėmis. Nuo Vlachoveco pusės buvo girdėti kaukiant laukinius šunis. Šuniukas vaikų palapinėje pabudo ir ėmė inkšti. Kopčemas su Voveriuku pasiėmė jį pas save po kailiu, ir šuniukas vėl nurimo.

Praėjo kelios dienos. Medžiotojai išalko. Vėl reikėjo dairytis grobio. Kol kas dar niekas neparsinešė stambesnio laimikio.

Stovyklos taryboje buvo nutarta palaukti, kol rudenį pradės traukti elniai. Jei tada būsiąs toks laimikis, kokį turėję pernai, tai tuntas pasiliksiąs ant Baltosios uolos. Priešingu atveju dar iki žiemos reikės susieškoti naują vietą.

Buvo pasiųsti žvalgai į stepes už Baltosios uolos. Jie turėjo išžvalgyti, ar elniai jau buriasi ir ar jau yra ženklų, kad jie ruošiasi, kaip paprastai, traukti per Vltavą į Palabės žemumą.

Kasmet pavasarį didelės elnių bandos, bėgdamos nuo įkyrių uodų ir gylių, keliauja kažkur nuo Palabės į vėsesnes Pietų Čekijos aukštumas. Kai kurios bandos reguliariai traukia pro Ladvą, perplaukia Vltavą ir per Letną bėga į stepę ir toliau, iki kur nors kalnuose sniegas ir ledynai sulaiko jų antplūdį.

Rudenį įsiganę elniai grįžta tuo pačiu keliu atgal. Sunku pasakyti, kodėl elniai mėgsta keltis per Vltavą netoli Baltosios uolos. Veikiausiai jiems tinka tai, kad čia silpniausia srovė ir kad sala ją dalija į du srautus, — tokioje vietoje lengviau plaukti per didelę upę.

Bet gal svarbiausia, kad kaip tik ties Baltąja uola elniams patogu eiti slėniu iki stepių plokštikalnės. Visur kitur kyla stačios uolos.

Du patyrę medžiotojai, Stipruolis ir Išlūžęs Dantis, išėjo į Baltąją kalvą žvalgybon. Stipruolis nešėsi kukmedžio lanką ir strėlių su titnago smaigaliais. Išlūžęs Dantis turėjo rankoje tvirtą ietį su aštriu, dailiai ir rūpestingai nuskeltu titnago antgaliu, panašiu į lauro lapą. Už juostų jie buvo užsikišę akmens brūklius.

Abu medžiotojai užkopė į aukštą plokštikalnę. Elnių nebuvo matyti. Jie nepamatė nė svetimų medžiotojų, kurie stotų skersai kelio besitraukiantiems elniams. Tai buvo svarbiausias žvalgų uždavinys — įsitikinti, ar koks svetimas tuntas nepastojo elniams kelio, kol dar jie nepariekė Didžiosios upės. Tokia kliūtis galėtų nukreipti traukiančią bandą į kitą šoną, ir Libnų tuntas nesulauktų elnių.

Pirmąją dieną jiems pasisekė sugauti tik bailų švilpiką, kuris išbėgo iš landos per kelis žingsnius nuo jų. Pagaliau antrąją dieną jie pamatė tolumoje nedidelę elnių bandą. Ėmė atsargiai sėlinti artyn, bet paskui nusprendė, kad tai ne elniai, o keli dun'ksą akmenys. Nusivylę jie sustojo pailsėti ir nutarė patraukti toliau.

Kraštas buvo beveik tuščias. Medžių buvo nedaug, ir tie kreivi, vėjų aplaužyti. Menkučiai šen bei ten žaliuojantys krūmai teikė mūsų medžiotojams priedangą. Jie leidosi į negilų slėnį, prie upelio, mat, norėjo atsigerti.

Ir staiga visai jų panosėje šokosi bėgti elnių banda.

Medžiotojai sumišę žiūrėjo į sprunkančius žvėris.

Stipruolis ėmė daužyti sau per galvą, plūsti save ir savo draugą:

— Stipruolis — vaikigalis, kuriam dar pienas panosėje, ištižėlis, įsimanęs kovoti su tauru! — šaukė jis susigėdęs.

— Išlūžęs Dantis — žlibas gluodenas! Mato tik akmenis ir kupstus, apaugusius sausa žole, o tie akmenys ir kupstai dabar bėga! — prisipažino Išlūžęs Dantis, kurį apgavo ruda elnių spalva.

Į vakarą jie užklupo kitą elnių būrelį. Jis ganėsi priešingame uolėtame šlaite.

Medžiotojai sustingo vietoje, bijodami išsiduoti. Pamažėle jie pritūpė, paskui atsigulė ant žemės ir ėmė šliaužti prie bandos. Jie būkštavo, kad elniai jų nesuuostų. Tad, kiek pašliaužę, vis pametėdavo aukštyn kuokštelius kerpių, žiūrėdami, kur pučia vėjas. Nušliaužė iki pat slėnio.

Elniai nerūpestingai ganėsi. Juos sergėjo išnaši patelė. Medžiotojai turėjo jos saugotis, kad šioji jų nesuuostų ir nepastebėtų. Todėl dauboje gavo lįsti į klaną, kuris kaip tik pasitaikė jiems kelyje. Iš lėto ir visai tyliai jie peršliaužė per vandenį ir ėmė kopti aukštyn į šlaitą, kur ganėsi elniai. Jų rudas vasaros plaukas iš tikrųjų nuostabiai derinosi prie aplinkos, kad net iš nedidelio nuotolio buvo sunku juos atskirti. Elniai vengia aukšta žole apaugusių vietų, nes savo nasrais jie gali skabyti tik neaukštą žolę ir kerpes.

Medžiotojai, prislinkę iki pusės šlaito, staptelėjo. Jie laukė, ar neprisiartins prie jų koks elnias.

Bet jų viltys buvo tuščios. Elnė užuodė pavojų.

Ji staiga subaubė ir pasileido bėgti. Paskui ją nudūmė visi elniai. Bet iš medžiotojų pasalos išlėkė aštri strėlė ir kliudė artimiausią elnią. Sužeistojo žvėries kraujas nudažė žemę. Medžiotojams buvo lengva jį persekioti.

Nuo kalno jie matė, kad banda dingsta tolumoje, tik vienas elnias gerokai atsilieka. Tai buvo kaip tik tas sužeistasis, ir medžiotojai žinojo, kad jis iš jų neištrūks.

Tačiau atsitiko nelauktas dalykas. Iš krūmų išbėgo trys vilkai. Kaukdami jie ėmė vytis bėgančią bandą, o pastebėję sužeistą atsilikėlį, apsupo jį ir neleido prisijungti prie bandos.

Apsupę elnią, vilkai įnirtingai jį puolė. Elnias buvo dar gana stiprus. Jis šokinėjo šen ir ten, gindamasis priešakinėmis kojomis ir atkištais ragais, bet trims priešams atsispirti negalėjo. Kai vienam vilkui pasisekė sugriebti jį už gauruoto kaklo, jo likimas buvo išspręstas. Jis dar blaškėsi ir šokinėjo, stengdamasis atsikratyti smaugikų, bet viskas buvo veltui. Kiti du vilkai griebė jam už kojų, ir elnias pargriuvo ant išdžiūvusios žemės.

Tą akimirką pribėgo abu medžiotojai ir, iškėlę kirvius, puolė vilkus. Vieną užmušė, o kiti pabėgo.

Išlūžęs Dantis ietimi pervėrė sudraskytą elnią, ir abu medžiotojai čia pat atsigėrė jo kraujo. Paskui jie elnią nudyrė, nupjovė ragus ir iškart apgramdė odą. Norėjo ir vilką nudirti, bet apsigalvojo, — jo kailis buvo perplėštas. Tik iltinius dantis išlupo ir pasidalijo. Sugrįžę namo, juos pragręš ir papildys ant kaklo nešiojamą vėrinį — visų narsių medžiotojų papuošalą.

Nuvyti vilkai vis dar įžūliai sukiojosi netoliese. Stipruolis pamėtėjo jiems užmuštąjį vilką. Jo bičiuliai nedelsdami suleido į jį dantis.

Medžiotojai elnią išdarė ir suvalgė jo kepenis. Išlūžęs Dantis išpjovė elniui liežuvį ir gardžiuodamasis jį sušlamštė. Ak, elnio liežuvis — jis tirpte tirpsta burnoje! Taip pat jie ištraukė skrandį ir valgė jį, atsirėždami po gabaliuką titnaginiu peiliu, įtaisytu į kaulą. Visa kita mėsa jiems buvo be vertės, nes jie neturėjo ugnies ir neketino čia ilgiau užtrukti, kad galėtų ją bent saulėje sudžiovinti. Tad, palikę ją vilkams suėsti, netoliese susirado prieglobstį nakčiai. Jie žinojo, kad šiandien vilkai jų netrukdys.

Rytą, pasiėmę elnio odą, medžiotojai vėl išėjo į žvalgybą, bet nieko vertesnio neaptiko. Tik vienoje vietoje jie užėjo daugybę išsirpusių uogų ir labai gardžiai pasmaguriavo.

Prieš nusileidžiant saulei, pro medžiotojus pralėkė greitakojės antilopės. Jos šuoliavo taip greitai, kad nebuvo ko nė galvoti nudobti bent vieną. Stipruolis aiškino, kad jos tikriausiai bėga prie vandens.

Tada medžiotojai pasileido paskui antilopes ir iš tikrųjų dar prieš sutemstant priėjo upelį, kuris netrukus atvedė juos prie didoko ežero. Antilopių ten jau nebebuvo, užtat medžiotojai pastebėjo didoką elnių bandą, besiganančią uolėtoje pakrantėje.

Stipruolis užsidėjo ant galvos elnio ragus, ir abu jie apsigaubė elnio oda. Taip užsimaskavę medžiotojai artinosi prie bandos, vildamiesi apgauti vadovaujančios elnės budrumą.

Iš tikrųjų, jie prisiartino prie elnių net per penkiasdešimt žingsnių. Užsimaskavę medžiotojai taip tiksliai mėgdžiojo besiganančio elnio judesius, kad nekėlė nė menkiausio įtarimo bandai. Varnos, kielės ir varnėnai tūpė ant elnių nugarų ir lesinėjo gyvulius kamuojančias gylių lervas. Elniai, paukščių nesikratė, žinojo, kad jie malšina jiems skausmą.

Stipruolis jau buvo nusižiūrėjęs vieną elnią, bet staiga elnio oda jam uždengė akis. Nematydamas kelio, Stipruolis už kažko užkliuvo ir susvyravo. Abu medžiotojai susipainiojo odoje ir nusirito nuo neaukštos uolos žemyn. Stipruolis nudribo tarp dviejų akmenų ir gerokai susitrenkė. Išlūžęs Dantis su elnio oda ant galvos krito, nežinodamas nė kur, o kai nusitvėrė už uolos iškyšulio, negalėjo iš apdangalo išsiruopšti.

Banda išlakstė. Nė kvapo jos neliko.

Medžiotojai nusiplovė ežere nubrozdintas vietas ir, susėdę ant kranto, apstulbę žiūrėjo vienas į antrą.

Stipruolis pagaliau tarė:

— Oi, oi! Stipruoliui nelinksma!

Jo draugas pritarė liūdnu balsu:

— Išlūžusiam Dančiui taip pat nėr ko džiaugtis! Oi!

Stipruolis po valandėlės pasiūlė:

— Gal grįžkime į stovyklą! Oi!

Išlūžęs Dantis pritarė:

— Grįžkime! Ojojoi!

Ir jie patraukė atgal. Jau sutemo, bet medžiotojai žengė užtikrintai. Elnio odą jie tempėsi kartu.

Buvo šviesi naktis. Suspindo žvaigždės. Jų vis daugėjo.

— Žiūrėk! — šūktelėjo Stipruolis, rodydamas kirviu į galingą išpurtusią tuopą. Medžiotojai sustojo. Išlūžęs Dantis sviedė į ją akmeniu, ir išdūlėjęs medis suskambėjo.

Joks žvėris nepasirodė iš drevės.

„Čia būtų gera pernakvoti!“ — pagalvojo abu medžiotojai ir, netarę nė žodžio, įlindo į drevėtą tuopą.

Įsitaisė ten kaip išmanė: vienas žemai, kitas kiek aukščiau, ir po valandėlės jau knarkė, net aplinkui aidėjo.

SVETIMIEJI MEDŽIOTOJAI

Tuo tarpu tuntas ant Baltosios uolos laukė sugrįžtant žvalgų. Žmonės dairėsi aukštojo Petržino ir Baltojo kalno link, ar kartais kas nepasirodys tolumoje.

Praėjo kelios dienos, o pasiuntiniai negrįžo. Prie stovyklos laužo jau imta kalbėti, kad jie, ko gero, bus žuvę.

Vieną vakarą ugnį prižiūrėjo Gegutė ir Varlytė. Stovykloje buvo tylu: beveik visi jau miegojo. Staiga pasigirdo balsai:

— Ei… ei… ūaa!

— Kas čia? Kas čia? — teiravosi Varlytės pakirdę žmonės ir šoko iš savo guolių.

— Ten… saloje!

Iš tikrųjų, saloje kažkas mojo didele šaka.

— Jau eina! Jie jau čia!

Varlytė ir Gegutė nedelsdamos užmetė ant laužo atžalų, kad iškilę dūmai pasakytų, jog ženklas pastebėtas.

Du vaikinai tuoj nubėgo žemyn prie vandens parplukdyti laiveliu grįžtančių žvalgų. Antrąją nedidelę vagą už salos abu medžiotojai, tikriausiai, be vargo perbrido, — juk vanduo dabar nusekęs.

Sukilo visas tuntas.

Nuo Baltosios uolos buvo matyti, kaip laivelis pasiekė salą ir kaip abu medžiotojai įsėdo. Be nuotykių laivelis grįžo per ežerą atgal, o po valandėlės visi buvo viršuje.

Vadas atsisėdo savo garbingoje vietoje ir pats išklausinėjo pasiuntinius, ką jiems pavyko išžvalgyti. Visi tyliai klausėsi.

Stipruolis ir Išlūžęs Dantis, pakloję elnio kailį, sąžiningai papasakojo visus nuotykius.

Išklausęs jų pasakojimo, Mamutaitis tarė:

— Žinios geros. Elnių daug. Svetimų medžiotojų nematyti. Lauksime, kada ims traukti elniai!

Ir nuėjo vėl prigulti.

Tiktai dabar prasidėjo gyvas pokalbis. Kiekvienas turėjo daugybę klausimų, ir abu žvalgai nespėjo visiems atsakinėti.

Kelias dienas tuntas laukė elnių. Nė medžioti niekur nėjo.

Tunto augintinis elniukas kartą perkrimto diržą, kuriuo buvo pririštas, ir pabėgo. Medžiotojai tuoj pasileido paskui jį, bet kažin ar būtų jį paviję, jei elniukas nebūtų užbėgęs ant uolos iškyšulio. Žvėreliui neliko kito kelio, kaip tik grįžti atgal. Medžiotojai ėmė vilioti bėglį beržo ir alksnio šakomis. Jiems pasisekė jį vėl pasigauti. Stovykloje buvo nutarta jį nudobti. Mat, tuntas, be kita ko, jau buvo pritrūkęs maisto. Taigi elniukas buvo nugalabytas.

Kitos dienos rytą Kopčemas sušuko:

— Elniai, elniai, elniai!

Per Vltavą nuo salos plaukė kokie trys tuzinai elnių.

Jie suko į slėnį šalia Baltosios uolos. Visi medžiotojai, moterys ir vaikai kūliais ritosi žemyn prie vandens.

Bet jie pribėgo per vėlai. Elniai buvo jau perplaukę upę ir bėgo aukštyn slėniu. Tuntas nusivylęs grįžo ant Baltosios uolos.

Mamutaitis, sukvietęs medžiotojus prie laužo, pasitarė su jais ir paskelbė:

— Elnių daug! Jie dar ateis! Lauksime!

Šiąnakt paskutinį kartą jie miegos ant Baltosios uolos. Šiandien pasirodžiusi elnių banda — tik pradžia. Didžioji dauguma dar ateis, ir tada pasirodys, kokių miklių medžiotojų turi Libnų tuntas.

Rytą netoli laužo žmonės pamatė keistą dalyką. Beveik pačiame stovyklos viduryje gulėjo kiškis, pervertas dviem strėlėmis.

Ką tai reiškia?

Tunte niekas nebuvo sumedžiojęs kiškio. Medžiotojai apžiūrėjo strėles ir vieningai pripažino, kad tai svetimas dirbinys.

Vadinasi, šį kiškį padėjo kažkoks svetimas medžiotojas, naktį atsėlinęs į stovyklą.

Tuntas buvo apstulbintas. Medžiotojai susėdo tartis apie tą nepaprastą svetimojo medžiotojo laišką. Pagaliau visi nutarė, kad kažkur netoli esąs svetimas medžiotojų tuntas, o pervertas kiškis — jų pranešimas. Tas pranešimas skelbiąs: „Nešdinkitės iš čia! Bėkite kaip kiškiai, kitaip žūsite nuo mūsų strėlių!“

Bloga naujiena!

Svetimas tuntas nori jėga pasigrobti jų medžioklės plotus. Greitai reikės stoti į kovą. Mamutaitis stengėsi medžiotojus padrąsinti:

— Stipruolis — stiprus, Išlūžęs Dantis — stiprus, Vilko Nagas — stiprus, Šlubis — stiprus, Storulis — stiprus. Kas išdrįs prieš mus stoti? Juk tie atėjūnai ne stipresni už mamutą, už taurą ar lokį! O mes nebijom tauro, nebijom lokio, nebijom nieko!

Tai pasakęs, Mamutaitis nusivedė savo tuntą žemyn, prie ežero, ir ten, pasaloje, ėmė laukti elnių.

Buvo jau patys pietūs, kai Kopčemas, pasilikęs ant Baltosios uolos saugoti ugnies, šūktelėjo žemyn, kad elniai jau traukia. Jis matė, kaip žvilgsniu neaprėpiama elnių kaimenė puola į ežerą ir plaukia prie salos.

Mamutaitis nurodė, ką kuris medžiotojas turi daryti, kad medžioklės sėkmė būtų užtikrinta.

Jau matyti, kaip iš salos krūmų puola į vandenį aibė elnių. Visus veda išnašus raguočius, o visi kiti tirštu būriu, galva prie galvos, plaukia paskui jį. O į vandenį gura vis naujos ir naujos elnių virtinės.

Priekyje plaukia patelės su jaunikliais, o paskui juos — patinai. Ragų miškas kyšo iš vandens ir atrodo, kad ežeras apaugęs vėjo siūbuojamais krūmais.

Nuo kranto atsistūmė du luotai. Kiekviename — po du medžiotojus. Vienas iria luotą, o kitas stovi užsimojęs smeigti žeberklą elniams į šoną. Mamutaitis jau prisiyrė prie elnių bandos ir svaido žeberklus, kai tik arti viršum vandens pasirodo kokio elnio nugara. Antrajame luote medžiotojas taip pat mikliai darbuojasi, ir vanduo jau paraudęs nuo elnių kraujo.

Elnių vadovas jau pasiekė smėlyną. Nusipurtęs vandenį nuo riebios nugaros, jis bėga į priekį, o kiti elniai risnoja paskui jį.

Kai tik banda atsidūrė tarp pakrantės krūmų, iš pasalos išbėgo medžiotojai ir užpuolė elnius su aštriomis ietimis. Elniai kurį laiką blaškėsi iš vienos pusės į kitą, paskui keliose vietose prasimušė pro medžiotojus ir nubėgo duburiu aukštyn į Vlachoveco pievas.

Keli elniai jau guli nebegyvi. Moterys ir vaikai prišokę pribaigia žvėris, kuriuos medžiotojai sužeidė iš valčių žeberklais. Čia reikia mikliai suktis, nes suerzinti raguočiai gali žmogų subadyti, o parvirtusį negyvai sutrypti. Bet dabar jau aišku, kad medžioklė pavyko.

Tačiau kas ten vandenyje dedasi? Elniai apvertė Mamutaičio ir Vilko Nago luotą, įplaukusį į bandos vidurį… Apverstas luotas plaukia šalin. O kur vadas? Kur narsusis Vilko Nagas?

Kovos įkarštyje niekas iš tunto nepastebėjo, kas atsitiko. Tik Kopčemas, kuris, nenustygęs prie laužo, tuo metu atbėgo į pakrantę, pamatė, kad Mamutaitis įkrito į vandenį tarp plūstančių gyvulių.

Berniukas baisiausiai išsigando. Jeigu elniai pabruko Mamutaitį po savimi, jis žuvęs. Kopčemas šūktelėjo vadą, bet triukšmas, vandens pliuškėjimas ir elnių mykimas nustelbė jo balsą.

O elniai vis plūsta ir plūsta. Kita valtim plaukiąs medžiotojas jau išsvaidė visus žeberklus ir dabar brūkliu tvoja elniams per galvas.

Kopčemas šoko į medžiotojų tarpą, šaukdamas, kad vadas paskendo. Keli medžiotojai drauge su juo atbėgo į pakrantę, ir Kopčemas rodė, kur valtis apvirtusi.

Bet žiū! Kas tai?

Į krantą lipa Mamutaitis. Jis laikosi už plaukiančio elnio kaklo, o šis jį neša iš vandens. Ant smėlyno Mamutaitis paleidžia žvėrį, o pats parkrinta ant žemės. Medžiotojai greitai prišoka prie vado ir nutempia jį į šalį, kad jo nesutryptų banda. Atsigulęs kniūbsčias, Mamutaitis sunkiai žiopčioja, — iš burnos jam bėga vanduo. Paskui atsisėda, atsirėmęs į medį, ir ilsisi.

Tuo tarpu visa banda perplaukė ežerą, ir medžioklė baigėsi. Paskutiniai elniai pakrikai bėga šlaitu aukštyn ir dingsta krūmuose, vydamiesi savo vadovą.

Medžiotojai džiūgaudami atitempė prie vado užmuštuosius elnius. Po valandėlės atėjo ir Vilko Nagas. Jis papasakojo, kad srovė jį nunešusi žemyn, bet vis dėlto jam pavykę laimingai priplaukti krantą. Luotas, žinoma, nuplūduriavęs kažkur toli.

Na, ir buvo džiaugsmo duburyje po Baltąja uola! Jau nuo seno žmonės nepamena tokios sėkmingos medžioklės. Tai bent bus mėsos, ragų ir kailių žiemai!

Tuntui bedžiūgaujant iš už netoliese augančių medžių išėjo kažkoks žmogus. Visi nustebę žiūrėjo į svetimąjį, apsiginklavusį ietimi. Ant kaklo jis buvo užsidėjęs vilko ir lokio dantų vėrinėlį. Matyt, tai narsus medžiotojas!

Mamutaitis atsistojo. Nors jis buvo dar silpnas, bet nenorėjo išsiduoti svetimajam, kuriam medžiotojai tylėdami rodė kelią pas vadą.

Svetimasis medžiotojas kažką griežtai pasakė Mamutaičiui.

Niekas nesuprato jo kalbos.

Svetimasis medžiotojas valdingais mostais parodė, kad tuntas turi jam atiduoti visą šios dienos grobį.

Atsirėmęs į medį, bet aukštai pakėlęs galvą, Mamutaitis rūsčiai žvelgė į įžūlųjį svečią. Paskui papurtė galvą — toks buvo jo atsakymas.

Svetimasis ženklais parodė, kad netoliese yra visas būrys tokių medžiotojų, kaip jis. Išskėtęs pirštus, jis keliskart mostelėjo ranka, — štai kiek daug jo bendrų.

Tačiau niekas iš tunto nenorėjo atiduoti tokio puikaus grobio.

Tada svetimasis griebė vieną elnią už ragų ir jau ketino jį nusitempti. Bet prie jo prišoko Varlytė ir įkando jam į ranką taip smarkiai, kad tas paleido ragus ir įniršęs nubėgo.

Po kokios valandėlės jis vėl pasirodė, lydimas gausaus būrio medžiotojų.

Mamutaičio tuntas išsigando tokio greito antpuolio. Vos išvydęs besiartinančius priešus, vadas suprato, kad svetimasis tuntas yra gerokai stipresnis ir kad kova bū tų nelygi. Jis greitai įsakė trauktis, vildamasis išgelbėti bent savo žmonių gyvybę. Moterys ir vaikai leidosi bėgti Baltosios uolos šlaitu.

Mamutaitis su keliais medžiotojais kiek įkabindami bėgo paskui juos, dengdami tuntą nuo besivejančių priešų.

Svetimasis tuntas, garsiai šaukdamas, užplūdo pakrantę, kur buvo suversta tiek daug nudobtų elnių. Jie šokinėjo aplink juos ir šaukė. Paskui ėmė vytis Libnų tuntą, norėdami kuo toliau jį nuginti.

Mamutaitis savo tunto nevedė ant Baltosios uolos, nes ten priešai būtų juos tuojau apsupę. Jis pasuko toliau, į uolų kalnyną.

O priešai vis arčiau ir arčiau. Mamutaičio tuntas buvo gerokai nuvargęs po medžioklės, ir jeigu jo žmonės nebūtų gerai žinoję kiekvieno čionykščio skardžio, jie nebūtų galėję taip toli nubėgti. Kai uždusę medžiotojai atsidūrė prie smiltainio daubos palei Stražos olą, moterys atsisakė tenai eiti, nes čia būta lokių urvų.

Mamutaitis, remdamasis šaka, griežtai įsakė:

— Į priekį!

Visi kopia aukštyn. Kito kelio nėra.

Bet į griovą jau lenda ir priešai, džiūgaudami, kad tuoj pavys bėglius.

Libniečiai kariasi uolomis kaip kiaunės ir smiltainio vandengraužomis tempia pailsusį Mamutaitį aukštyn. Šit, jie praėjo lokių urvą. Laimė, kad lokiai miega!

Kopčemas ir Voveriukas lipa vieni pavojingu stačiu tarpekliu. Kelis kartus, paslydę ant žvyro, jie ritosi galą žemyn ir tik vargais negalais susilaikė, nusitvėrę už tvirtos uolos. Keli dideli akmenys iš po jų kojų nusirito žemyn.

Medžiotojai išgąstingai šūktelėjo jiems, kad būtų atsargūs, nes riedą akmenys galį suerzinti lokius urvuose.

Mamutaitis jau buvo įkopęs beveik į pačią uolos viršūnę. Jis žiūrėjo, kaip drąsiai kabarojasi berniukai. Kaip tik įkloniu nusirito didelis akmuo ir taip trenkėsi į uolą apačioje, kad ji net sutrupėjo. Medžiotojai išsigando, bet Mamutaitis apsidžiaugė.

— Meskite akmenis! Daugiau akmenų! — sušuko jis berniukams.

Supratingi berniukai tučtuojau pakluso ir su džiaugsmu ėmė risti žemyn akmenis. Po valandėlės uolėtu įkloniu ritosi daugybė akmenų. Kilo didžiausias triukšmas.

Akmenys, šokinėdami stačiu skardžiu, skeldėjo ir dundėdami krito tiesiog į lokių urvo angą.

Kaip tik tada, kai priešai buvo jau besikabaroją į uolą, urvo angoje pasirodė lokio galva. Svetimieji medžiotojai iš siaubo sustingo.

Iš miego pažadintas lokys, piktai suriaumojęs, išlindo laukan.

Paskui jį išlindo antrasis lokys, dar didesnis ir stipresnis. Pasirodė ir trečiasis milžinas, kad ir jaunas, bet taip pat jau galingas.

Lokiai, krintančių akmenų suerzinti, puolė kaip pašėlę apstulbintą svetimųjų tuntą. Ankštame tarpeklyje kilo baisi kova. Svetimieji medžiotojai išsigando. Keletas jų jau gulėjo žemėje nebegyvi, dar keli, sužeisti akmenų, nušliaužė slėptis. Kiti kaip be galvų leidosi bėgti, bet ne taip lengva buvo pabėgti nuo milžiniškų lokių, besivejančių juos su pašėlusiu atkaklumu.

Mamutaičio tuntas tuo tarpu sulindo į gilias olas. Tą dieną žmonės nesiryžo išeiti į viršų ir nakvojo olose.

Rytą žvalgai pranešė, kad lokių tarpeklyje guli keli sudraskyti persekiotojai, o šiaip visur aplinkui ramu.

Mamutaitis, atgavęs jėgas, nuvedė savo tuntą atgal prie Baltosios uolos. Ėjo jie, žinoma, nepaprastai atsargiai. Savo stovyklą rado nepaliestą.

Šunelis, kuris buvo paliktas iškastoje duobėje, sveikino juos, gailiai kaukdamas. Jis buvo labai alkanas.

Varlytė jį iškėlė iš duobės ir drauge su juo nudūmė žemyn, į pakrantę, kur gulėjo sumedžioti elniai.

Gegutė ir Vilkė, likusios ant Baltosios uolos, išgraibstė iš teberusenančio laužo žarijų ir pamėgino vėl įkurti ugnį. Pagaliau laužas suliepsnojo.

Medžioklės vietoje, prie ežero, puotą kėlė keli vilkai ir dvi hienos. Tad buvo aišku, kad lokių išvaikytas svetimasis tuntas daugiau čionai nebegrįžo.

Alkani medžiotojai užgriuvo vilkus ir hienas ir, nuviję juos, tuoj ėmė darinėti suverstus žvėris.

Mergaitės atnešė nuo Baltosios uolos nuodėgulių ir įkūrė didelį laužą. Jos nubėgo rinkti malkų, o moterys dėjo į karštus pelenus elnieną ir tiekė valgį nekantriai laukiantiems medžiotojams.

Dėl viso pikto Mamutaitis pastatė sargybą, kad duotų ženklą, jei priešai vėl ketintų pasigrobti tokį puikų laimikį. Tačiau ramybės niekas nebetrikdė, ir Libnų tuntas galėjo toliau puotauti. Šunelis taip pat džiūgavo drauge su visais.

Ir vis dėlto puota buvo pertraukta!

Vos dūmų stulpas nusidriekė aukštai į padangę, vos medžiotojai atsikando pirmuosius mėsos kąsnius, atbėgo sargybiniai, baimingai šaukdami:

— Priešai!

Tarsi būtų vidury giedrios dienos perkūnas trenkęs!

Moterys jau pakilo bėgti, bet Mamutaitis įsakė sargybiniams paimti po keptą elnio kumpį ir nunešti priešams.

Sargybiniai taip ir padarė. Alkani priešai, kurie po baisios kovos lokių tarpeklyje buvo išlakstę kuo toliausiai, dabar išlindo iš savo slaptaviečių. Siek tiek pasvyravę, jie priėmė atsiųstas dovanas ir tuoj ėmė jas valgyti. Paskui, suėję į vieną būrį, ėmė iš lėto artintis prie Libnų tunto stovyklos. Mamutaitis, įsakęs kiek toliau sukurti naują laužą, atvilko prie jo du elnius ir vėl grįžo prie savųjų.

Svetimieji medžiotojai kurį laiką neryžtingai žiūrėjo, bet vis dėlto susėdo aplink naująjį laužą.

Libnų tuntas į juos nė dėmesio nekreipė.

Svečiai, matydami, kad jų niekas neveja, mikliai nusilupo elnius ir ėmė kepti mėsą.

Laužo liepsnos kilo aukštyn dieną ir naktį, o atsargų tarsi nė nemažėjo. Libniečiai pasidalijo su svetimaisiais grobiu, ir abiem tuntams mėsos buvo iki soties.

Vieną rytą svetimieji medžiotojai dingo; niekas net nežinojo, kur jie patraukė.

Libniečiai vėl liko vieni prie Baltosios uolos.

Šį kartą medžioklės plotai dar liko jų rankose, o kaip bus toliau?

Bet medžiotojams nekyla jokių rūpesčių dėl ateities. Jie mato prieš save krūvas mėsos, jiems dabar gera gyventi, ir jie nepaiso, kas bus toliau.

Visų veidai spindi pasitenkinimu, o per smakrus teka taukai.

Kokios laimingos pertekliaus dienos!

BADAS

Medžiotojų tuntas praleido ant Baltosios uolos ir žiemą. Tiesa, kartą jis mėgino susirasti naują medžioklės vietą Vltavos ir Labės santakoje, bet stiprus Palabės tuntas parvarė jį atgal. Medžiotojai, kurie anksčiau buvo įsikūrę Generalkoje, išėjo nežinoma kryptimi. Prokopo urvo gyventojai dar gyveno ten pat, bet smarkiai skurdo. Jų tuntas iškriko ir vargingai klajojo po urvus prie Radotyno ir kairiuoju Mžos krantu.

Šiais metais žiema labai šalta ir ilga. Tuntui ant Baltosios uolos darosi visai riesta. Nėra grobio, ir alkani medžiotojai grįžta į stovyklą tuščiomis. Vaikų kūneliai visi išberti, jie net verkia iš skausmo. Kenčia ir suaugę medžiotojai. Visi veržia pilvus diržais ir kramto seną odą, medžio žieves, netgi molį. Prijaukintasis šunelis, vaikų numylėtinis, pirmasis tunto naminis gyvulys, jau seniai suvalgytas.

Medžiotojai taip nusilpę, kad nepajėgia kautis su stipriu žvėrimi ar persekioti bėgantį. Jie šliaužia per sniegą kaip šešėliai ir tik kartais, dažniausiai atsitiktinai, pašauna kokią varną arba kurapką.

Medžiotojas, kuris rytą akmeniu pramušė eketę ežere, norėdamas pasigauti žuvų, buvo rastas po pietų sušalęs ir be laimikio.

— Salta, šalta, — skundžiasi žmonės.

Liūdna ant Baltosios uolos, ir Mamutaitis veltui dairosi, ar nesikeičia oras, ar nematyti pirmųjų pavasario pasiuntinių. Žmonės išrausė sniege penkis urvus ir išsiklojo juos kailiais. Jie šildosi, prisiglaudę vienas prie kito ir, pasidavę likimui, žiūri mirčiai į akis.

Mamutaitis išlindo iš urvo. Jis visas įsisupęs į kailį, o ant galvos užsidėjęs kepurę, apsiūtą šuns kailiu. Ji dengia jam visą galvą iki smakro kaip kapišonas ir siekia pečius. Kojos apautos šiltais elnio kailiais, pririštais prie kulkšnių. Viduje prikišta samanų ir sausų kailių. Mamutaitis dairosi po sniego lygumą. Niekur nė jokio žvėries pėdsako.

Jis šūktelėjo Kopčemui, kad paduotų jam ietį. Vadinasi, pats vadas pamėgins ieškoti grobio. Berniukas atnešė ietį, o antrąją, savąją, laikė rankoje.

Mamutaitis berniukui nusišypsojo:

— Ar nori eiti į medžioklę? Tai einam!

Kopčemas, vienintelis iš berniukų, kuris atsispyrė ligai, džiaugsmingai pašoko ir pamojavo ietimi. Jis eis medžioti su vadu! Vaikinukas taip pat įsisupęs į kailį. Jo veidai dar gana apvalūs, nors kūnas labai sunykęs.

Mamutaitis su berniuku pasuko pamiške į Libnų kalnagūbrį. Vadas ėjo priešakyje, Kopčemas — giliomis jo pėdomis. Sniegas spindėjo saulėje, net akis peršėjo. Storai apsnigti medžiai stovėjo nulenkę šakas prie žemės, o kai kurios mažesnės eglutės buvo visiškai užklotos sniegu ir atrodė tarsi šlaite išsibarsčiusios sniego bobutės.

Ant uolos keleiviai pasilsėjo. Kvėpuojant jiems iš burnos virto baltų garų kamuoliai. Iki šiolei jie nepastebėjo nė mažiausio žvėrelio pėdos.

Jie įkopė į pačią kalno viršūnę. Į pietus atsivėrė plati Libnų žemuma, kurioje juodavo kelios kalvos, apaugusios miškais. Į šiaurę tęsėsi didžiulė plokštikalne, kurioje nebuvo matyti jokio gyvo padaro. Mamutaitis pastebėjo čia tik kelias besikryžiuojančias baltojo kiškio ir kurapkos pėdas.

Kopčemas suinkštė.

— Ką, pavargai? — paklausė Mamutaitis.

Sunkiai traukdamas iš sniego kojas, berniukas tarstelėjo:

— Aš alkanas!

Mamutaitis atsiduso.

Papūtė smarkus vėjas. Oras beveik staigiai pasikeitė. Pilkas debesis uždengė šiaurės vakaruose padangę. Pradėjo snaiguriuoti.

Mamutaitis su berniuku pasislėpė už krūmo. Kopčemas ėmė čiulpti purų sniegą. Jo lūpos buvo sukepusios, akyse darėsi tamsu. Jis toks pavargęs…

Suūžė miškas, sušlamėjo jaunuolynas. Medžiai įsisiūbavo, pakilo sniego sūkuriai.

Įsisiautė baisi pūga.

Ir staiga tirštoje sniego migloje kažkas sušniokštė.

Mamutaitis pašoko. Kažkoks juodas vaiduoklis, vėtros nešamas dumia į čia. Drąsusis vadas, nepaisydamas pūgos ir pavojaus, stojo prieš jį. Dabar jis ryžtųsi stoti į kovą kad ir su liūtu ar mamutu.

Dar narsusis medžiotojas nespėjo gerai pasiruošti, o didžiulis raganosis jau išnėrė prieš pat jį.

Kopčemas riktelėjo.

Mamutaitis beviltiškai smeigė savo ietį žvėriui į kaklą. Įsibėgėjęs milžinas parbloškė drąsųjį medžiotoją ir, negalėdamas sustoti, nusirito šlaitu, kuris kaip tik čia staigiai leidosi į slėnį. Sužeistas žvėris su ietimi kakle įkrito į gilų pusnyną ir ten sunkiai blaškėsi. Garuojantis kraujas dažė sniegą.

Mamutaitis gulėjo, nepajėgdamas atsistoti. Kopčemas nežinojo, ką daryti. Siaučia pūga. Sniegą verste verčia. Už dviejų žingsnių nieko nematyti.

Kopčemas norėjo pasižiūrėti į raganosį, bet vėjas jį parbloškė į sniegą, ir jis džiaugėsi, kai jam pavyko keturiomis vėl nušliaužti už krūmų prie Mamutaičio. Vėtra laužė medžius ir toli nešė jų šakas.

Valandėlę vėjas aptilo, ir tuo metu medžiotojai tolimoje plokštikalneje išgirdo keistą dundėjimą ir šurmulį. Audra vėl pakilo, nešdama kalnus sniego.

Nuo plokštikalnės pažemiui artinasi tartum koks debesis, genamas vėtros. Tai bėga didžiulė elnių banda, apimta aklo siaubo. Išsigandę staigiai kilusios audros, elniai kaip pamišę lekia į priekį, tik į priekį be jokios nuovokos.

Šit jie jau kalno viršūnėje. Pūgos apakinti gyvuliai nemato stataus šlaito, o jeigu ir matytų, vis tiek jau nebegalėtų sustoti. Užpakaliniai stumia pirmuosius, ir štai banda ritasi žemyn į pusnynus. Kai kurie elniai pakyla ir bėga toliau, prie upės, bet daugelis nusilpę grimzta neišbrendamame sniege, kurį ant jų verčia ir verčia audra.

Nustebęs Kopčemas mato, kaip apkvaitusi banda lekia pro šalį ir paskui dingsta iš jo akių baltoje pūgoje. Jam nė į galvą neateina mintis sviesti į kurį elnią savo smailią ietį. Jis toks pavargęs ir alkanas, kad mieliau susirietęs pamiegotų šalia vado.

Jis prisimena, kaip prieš dvi saules, kitaip tariant, dienas, ramiame užutekyje rado lede įšalusią žuvytę ir kaip paskui urve, ledui ištirpus, jam rodėsi, kad jinai atgijusi juda… Visi vaikai prie jos sulėkė! Užmauta ant smaigo ir iškepta žuvytė buvo jo paskutinis valgis.

Pūga liovėsi, ir pro šviesėjančius debesis suspindo blanki saulė.

Po valandos audros kaip nebūta.

Mamutaitis atsigavo ir godžiai valgė purų sniegą. Kopčemas džiaugėsi, kad Mamutaitis kruta, ir jau nebenorėjo miego. Jis geriau nulėksiąs pažiūrėti, kur nubėgo raganosis. Sniego pluta po juo lūžinėjo, bet jis vis dėlto paėjo kelis žingsnius prie skardžio krašto. Čia nutrūko karojęs sniego luitas, ir Kopčemas šaukdamas nušliaužė skardžiu žemyn — panašiai kaip sužeistasis raganosis ir apkvaitę elniai.

Kopčemas taip prasmego sniege, kad jo nebuvo nė matyti. Bet, kapstydamasis iš pusnyno, jis ranka nusitvėrė už elnio rago. Pagraibė toliau — ir štai: elnio galva! E, čia visas elnias!

Medžioklės aistros sujaudintas, berniukas titnaginiu ietigaliu persmeigė nebegyvo, bet dar šilto elnio kaklą ir ėmė čiulpti drungną kraują.

Atsigėręs jis valandėlę ilsėjosi nejudėdamas. Paskui, prisiminęs vadą, šūktelėjo. Bet Mamutaitis neatsiliepė. Kopčemas ėmė kastis šlaitu aukštyn, ieškodamas apipustytų krūmų ir taikydamas, kur ne taip statu.

Jis jautėsi atsigavęs, o džiaugsmas dėl radinio skatino jį įveikti sunkumus. Pagaliau jis stovėjo prieš savo vadą. Šis gulėjo sniege ir žiūrėjo į jį, plačiai atvėręs akis.

Mamutaitis iš pirmo žvilgsnio suprato, kad Kopčemas rado grobį. Ne tik Kopčemo burna, bet ir visas veidas bei drabužiai buvo apšlakstyti krauju.

— Čia… elnias! Žemai! — šaukė Kopčemas.

Mamutaitis pagyvėjo. Vargais negalais jis priėjo prie skardžio krašto, kur prieš valandėlę berniukas nušliaužė žemyn. Dabar Kopčemas vėl nučiuožė, o paskui jį ir vadas.

— O, geras grobis! Ir kraujas dar šiltas!

Mamutaitis pripuolęs godžiai gėrė elnio kraują. Jis vėl pasijuto stiprus ir po valandėlės iškasė iš sniego beveik pusę elnio. Būta išnašaus gyvulio su šakotais ragais.

— Kopčemai, atvilk didelių šakų. Paguldysime elnią.

Po valandėlės mūsų medžiotojai vilko baltą elnią ant šakų kaip rogėmis.

Stačiai į kalną jie nebūtų pajėgę užlipti, todėl pasuko aplinkui, ir kopė įvijų, nuožulnesniu keliu. Bet, ir šitaip kopdami, vis dėlto labai greitai pavargo.

Libušako šlaite jie pamatė kažką brendant per gilų sniegą. Tur būt, tunto pasiuntinys ėjo jų ieškoti.

— Ei! Ei, ei!

Iš tikrųjų, tai buvo Išlūžęs Dantis, kuris ėjo jiems priešais. Jis labai džiaugėsi, kad po baisios audros rado juos gyvus ir dar su tokiu geru grobiu.

Dabar Išlūžęs Dantis tempė krovinį, ir nuvargusiems medžiotojams buvo lengviau eiti.

Prie miško jie susitiko su dviem moterimis, kurios kailiniuose maišeliuose ant nugarų nešėsi žinduklius kūdikius. Jos džiūgaudamos sveikino grįžtančius medžiotojus. Toli aidėjo jų džiaugsmingi balsai.

Iš tvankių urvų ant Baltosios uolos lindo sulysę, nušalę žmonės ir brido per sniegą pasitikti vado.

Šiandien ant Baltosios uolos bus puota!

Galas badui ir vargui!

Mamutaitis aštriu titnaginiu peiliu atsirėžė žalių elnio kepenų kąsnį ir padavė jas kitam medžiotojui. Tas taip pat atsirėžė kąsnį ir, kas liko, davė trečiajam. Taip jie dalijosi, kol neliko nieko. Moterys, žinoma turėjo laukti, kol pavalgys vyrai.

Kopčemas buvo dienos didvyris. Su užsidegimu jis pasakojo visus medžioklės įvykius, o ypač vaizdingai apsakė, kaip jis sučiupo pusnyne elnią už ragų.

Kitą dieną Mamutaitis nusivedė kelis vyrus prie skardžio pasižiūrėti, ar pusnyne neįklimpo dar koks elnias. Čia jų laukė maloni staigmena.

Šen bei ten pusnynuose jie aptiko tiek užverstų elnių, kad nepajėgė visų nusitempti į stovyklą.

Jeigu ne hienos ir vilkai, vyrai būtų mielai palikę didumą elnių čia gulėti, bet buvo gaila tokį didelį grobį pamesti žvėrims. Todėl Mamutaitis stengėsi kiek galima daugiau jų partempti namo.

Giliai po sniegu jie rado ir gauruotąjį raganosį. Kakle jam tebestyrojo nulaužta ietis.[13] Medžiotojai tik atsipjovė kiek raganosio mėsos, nes viso žvėries nepajėgė parsigabenti į stovyklą.

Tik dabar buvo matyti, kokią daugybę žvėrių — alkstančio tunto laimei — pražudė toji baisioji pūga.

Dabar tuntas tikrai sulauks pavasario.

UGNIES IŠRADIMAS

Puota truko ilgai. Sušalusi mėsa negedo. Rodėsi, kad jos nė nemažėja. Tik nuo gudriųjų ernių buvo sunku ją apginti. Medžiotojai slėpdavo mėsą duobėse, kabindavo ją ant medžių, prislėgdavo akmenimis — ir vis tiek rajūnai ją surasdavo. O, pripuolęs prie mėsos, ernis susprogdavo jos neįtikėtinai daug. Tad Mamutaitis įsakė atsargas saugoti dieną naktį.

Kartą po pietų Kopčemui ir Voveriukui atėjo eilė saugoti mėsą. Berniukai trypinėjo po sniegą, plūsdami ernius. Kad nors vienas atslinktų dabar, dieną, — bent galėtų jį pavaikyti!

Iki vakaro toli — ką čia prasimanius?

Voveriukas susirado numestą kaulą ir ėmė grąžioti jį smailiu titnagu. Neilgai trukus, kaulas buvo pragręžtas. Kopčemas taip pat rado kaulą. Neturėdamas tinkamo titnago, gręžė jį egliniu pagaliuku. Na ir sugalvojo! Voveriukas juokėsi, kad jis veltui stengiąsis. Kopčemas gręždamas net suprakaitavo, bet viskas veltui.

Voveriukui išgrąžiotas kaulas buvo reikalingas kailiui susegti pakaklėje. Jis pervėrė abu dirželio galus pro kaule išgręžtas skylutes ir pririšo prie jų mažus pagaliukus. Kai norės nusimesti kailį, vėl prakiš pagaliukus pro skylutes, ir nereikės kankintis, kol atmegs mazgą!

Kopčemas pamatė, kad veltui lenktyniauja su Voveriuku: pagaliu kaulo nepragręši! Numetęs kaulą, išsitraukė iš krūvos spygliuočių šakų, kuriomis buvo uždengta mėsa, gabalą medžio — smalingą pušies šakos nuolaužą. Pamėgins ją pragręžti ir turės medinę sagtį. Gal pavyks, medis gerai išdžiūvęs.

Voveriukas pasiūlė Kopčemui savo titnagą, bet Kopčemas jo nepaėmė. Gręžė savo egliniu pagaliuku. Bet jam ne ką geriau sekėsi, negu pirma. O jei pamėginus gręžti abiem rankom? Voveriukas mielai prilaikė gręžiamą medį, o Kopčemas ėmė sukalioti pagaliuką tarp ištiestų delnų.

Dabar pagaliukas sukosi greitai! Medyje pasidarė maža duobelė, kurioje vis daugėjo juodų dulkių. Kopčemas džiaugėsi, kad darbas sekasi, ir suko, kiek tik turėjo jėgų. Priilsęs valandėlę atsikvėpė.

— Matai? — sušuko nustebęs Voveriukas. — Rūksta! Čia, duobelėje!

Kopčemas, nieko nesuprasdamas, išpūtė akis. Kas čia galėtų rūkti? Jis vėl ėmė smarkiai sukti pagaliuką.

Tikrai — iš duobelės truputį rūko.

Kai Kopčemas visai nusiplūkė, jį pakeitė Voveriukas. Ir jam sukant, kilo baltas dūmelis medyje išurbtoje duobelėje. Paskui vėl ėmėsi darbo Kopčemas ir suko tol, kol pagaliukas iškrito jam iš rankų.

Voveriukas norėjo jam paduoti pagaliuką, bet pastebėjo lanką, šalia įsmeigtą į sniegą, ir kita ranka jį ištraukė. Kopčemas suprato, kad Voveriukas nori jo pagaliuką iššauti ir ėmė iš jo traukti lanką.

Voveriukas jau buvo uždėjęs eglinį pagaliuką ant lanko templės, bet Kopčemas, kažką netikėtai sugalvojęs, staiga ištraukė lanką su pagaliuku draugui iš rankos ir apsuko temple grąžtą. Įtaikęs pagaliuką į pajuodavusią duobelę pušies medyje, ėmė smarkiai traukioti lanką. Pagaliukas duobelėje smarkiai sukosi. Dabar ėjo daug geriau, negu pirma, bet pagaliukas vis išslysdavo iš duobelės.

Užsidegęs savo atradimu, Kopčemas pagriebė gabalą išduobto kaulo ir įrėmė į jį sukamą pagaliuką. Dabar jis lanką traukiojo dar greičiau, ir greitai iš duobelės parūko dūmai. Buvo jaučiamas įsikuriančios ugnies kvapas.

Ugnis! Ugnis arti!

Nuvargęs Kopčemas turi kiek atsikvėpti. Voveriukas, susidomėjęs Kopčemo atradimu, iš lengvo pučia į duobelę, kurioje rūksta truputis suanglėjusių medžio dulkių.

Voveriukas tvirtina, kad ten pagaliau sužėrėjo žarijėlės.

Ir susijaudinęs Kopčemas lengvai pūstelėjo į duobelę. Pasirodė truputis dūmų. Kopčemas nutraukė nuo Voveriuko kepurės kelias plunksneles — tegul Voveriukas niurzgia sau — ir prikišo jas prie duobelės. Ilgai pūtė, ir staiga žybtelėjo, plunksnelė įsidegė, ėmė šokinėti liepsnelė…

Tai buvo vienas didžiausių atradimų žmonijos istorijoje.

Voveriukas prikišo prie ugnelės sausų žolyčių ir spyglių. Liepsna didėjo.

Ugnis! Ugnis!

Kopčemas šokinėjo ir džiūgavo kaip pamišęs.

Jo gyvenimo svajonė netikėtai išsipildė — jis moka įdegti ugnį!

Toliau kurstė ugnį Voveriukas.

Atbėgo Gauruočius ir Pelėda.

— Kas čia atsitiko! Ko Kopčemas rėkia? Štai ernis tempia mėsą jam iš po nosies! — šaukė medžiotojai.

Bet aiškinti jiems nereikėjo. Jie pamatė liepsnojančią ugnelę ir ėmė šaukti kaip ir šokantis iš džiaugsmo Kopčemas.

Atbėgo pats vadas, o su juo ir keli medžiotojai pasižiūrėti, kas čia darosi. Kaip tik tuo metu iš šakų krūvos išbėgo kitas ernis su gabalu mėsos dantyse.

Medžiotojai norėjo įžūlųjį plėšiką vytis, bet pastebėjo Kopčemo ugnelę.

— Iš kur ta ugnis? — paklausė vadas susidomėjęs, nes niekas neėmė iš stovyklos laužo žarijų.

— Tai Kopčemas! — aiškino Voveriukas. — Suko suko pagaliuką — ir gimė ugnelė…

— Be titnago? — nepatikliai paklausė vadas.

— Be titnago! — rimtai atsakė Kopčemas.

— Be ugnies akmens? — vėl suabejojo vadas.

— Be ugnies akmens, — atsakė paraudęs berniukas.

— Tai visų burtų burtas! — nusprendė vadas ir paragino Kopčemą parodyti, kaip jis išsuko ugnį iš medžio.

Kopčemas buvo jau kiek aprimęs, bet jo akys vis dar degė, susijaudinęs jis visas virpėjo. Padedamas Voveriuko, jis ėmė sukti eglinį pagaliuką į pušies gabalą ir nustebusių vyrų akyse vėl įkūrė ugnį.

— Mano vaike! Senasis vadas Pilkasis Vilkas įkūrė ugnį su ugnies akmeniu. Tu didesnis už Pilkąjį Vilką — tu įkūrei ugnį iš vieno medžio… Jau niekada tuntas nebebus be ugnies!

Vadas Mamutaitis sakė tiesą. Niekada tuntui nebereikės vogti ugnies iš svetimos stovyklos, niekada jis nebevargs be šildančios laužo liepsnos.

Kopčemo išradimas užtikrino žmonėms ugnį visur ir visada. Gabaliukas medžio visada rasis.

Visame pasaulyje žmonės išmoko gauti ugnį, trindami medį į medį. Vėliau buvo pasakojama, kad to išmokė žmones kažkoks pasakų didvyris, gavęs ugnį iš medinės pramotės. Visais laikais iki pat mūsų dienų apie jį buvo pasakojamos visokios legendos. Gal ir jūs esate girdėję kokį padavimą apie tokį didvyrį — Prometėją. Šioje knygoje jūs perskaitėte apie mūsų Prometėją — narsųjį ir išmoningąjį Kopčemą, berniuką iš medžiotojų tunto ant Baltosios uolos.

Likite sveiki visi, perskaitę šią istoriją, — dideli ir maži — ir žinokite, kad jau praėjo dvidešimt ar trisdešimt tūkstančių metų, kai visa tai pas mus dėjosi.