Mamutų medžiotojai

PAGROBTOJI MERGINA

Medžiotojas Gauruočius — geriausias tunto pėdsekys. Jau trečia diena jis persekioja būrelį elnių, kurie eina iš Palabės pelkių į vasaros ganyklas Pietų Čekijos aukštumose.

Gauruočius, kuris greičiausiai todėl gavo tokį vardą, kad jo kūnas buvo dar labiau apžėlęs, negu kitų medžiotojų, pasilenkęs bėga nuo vieno krūmo prie kito ir, pasislėpęs po tankiomis šakomis, įtemptai stebi nerimaujančius gyvulius.

Medžiotojo rankose virpa akmens brūklys. Susijaudines Gauruočius smarkiai mirksi akimis. Jo veidas persikreipęs, mat, vieną jo pusę kerta didžiulis randas, likęs nuo žaizdos. Tai prisiminimas apie mirtiną kovą urve su lokiu, kuris kone nuplėšė drąsiajam medžiotojui smakrą. Gauruočius čepsi lūpomis, tarsi jau kramtytų sultingą geidžiamo laimikio mėsą. Šiandien dar niekas neturėjo kąsnio burnoje…

Elniai buvo aiškiai pabaidyti. Tik valandėlę pasiganė ir vėl nuėjo tolyn. Vadovaujanti bandai patelė visą laiką stovėjo, iškėlusi prieš vėją prusnas, ir nesiganė kaip kiti elniai.

Gauruočius vartė akis ir susijaudinęs trypčiojo. Grobis taip arti! Kad čia būtų ir kiti medžiotojai! Ką jie veikia, slunkiai? Jei laiku neateis, šakotaragiai nusigaus už netolimos upės, ir tuntas vėl badaus…

Vos prieš kelias dienas, prisimena Gauruočius, tuntą užgriuvo tikras lobis. Iš žemumos slinko didelė elnių banda, kurią lydėjo vis didėjantys įkyrių uodų ir musių debesys. Gauruočiui pasisekė užtikti bandą ir tuojau prisišaukti tuntą į šaunią medžioklę. Bet atbėgo kažkoks daug stipresnis svetimas medžiotojų tuntas. Mamutaičio tunto žmonės veidus dažėsi raudonai, o svetimo tunto vyrai buvo nusidažę geltonai. Jie nuvijo Gauruočių ir jo draugus, o du net sunkiai sužeidė. Gauruočius pats matė, kad jie nusilpę parkrito ir negalėjo pakilti. Tuntas turėjo palikti sužeistuosius vilkams, nes ką gi veiksi, jeigu jie negali bėgti.

Tokiu būdu tuntas prarado du vyrus ir grobį…

Nuvijęs varžovus, svetimasis tuntas nusekė elnių bandos pėdomis. Kovos sumaištyje nuo pagrindinės bandos atsiskyrė keli nedideli elnių būreliai ir išlakstė į visas puses. Gauruočiaus tuntas prisisegė prie vieno būrio ir paskui jį nusekė beveik iki Sazavos.

„Tikriausiai, pametė pėdas!“ — pagalvojo Gauruočius ir nusprendė paskubėti tuntui priešais. Negalima gaišti. Jeigu elnių būrelis vėl susijungs su pagrindine banda, tai tuntas jo neteks. Tuntas vis dėlto negalėtų ryžtis stoti į nelygią kovą su svetimaisiais medžiotojais.

Greitai apsisprendęs, Gauruočius ėmė brautis pro krūmus. Slapstydamasis jis bėgte bėgo vėluojančiam tuntui priešais.

Nors lenkėsi liūnų, bet vis dėlto kai kur slėnyje įklimpdavo iki kelių vandens primirkusioje žemėje. Todėl ten, kur galėjo, šokinėjo nuo kupsto ant kupsto. Vietomis turėjo brautis pro karklynus, sužėlusius jam sulig pečiais. Jų liaunos šakutės jį čaižė kartais net iki kraujo. Kitur plytėjo dideli plotai žemų alksnynų; bet tarp jų šen bei ten švietė pliki lapai ir didesnės proskynos, apaugusios samanomis.

Jis visai neatkreipė dėmesio į voveraitę, kuri priešais jį nušoko nuo pušies žemėn. Dėl jos nevertėjo stabtelėti, ir Gauruočius leido jai pabėgti. Kitąkart jis būtų nepaniekinęs tokio mažo, bet alkanam gardaus ir pageidaujamo laimikio. Bet šiandien bėga pranešti medžiotojams apie didesnį grobį…

Užlėkęs ant nedidelės kalvos, jis pamatė draugus šmėžuojant miško jaunuolyne.

Sušukęs taip, kad toli nuaidėjo, ėmė sukti viršum galvos akmeninį brūklį.

Po valandėlės tuntas sulėkė pas Gauruočių. Medžiotojams daugiau pasakė pėdsekio gestai, negu jo šiurkštūs, padriki žodžiai.

Vadas Mamutaitis tuoj viską perprato ir iš karto įsakė pradėti medžioklę.

Koks dešimt medžiotojų, o taip pat keletas augesnių berniukų ir mergaičių nuėjo paskui Gauruočių. Vadas, laikydamas rankoje ietį su titnago antgaliu, rodė, kaip reikia užklupti elnius. Mergaitės, vadovaujamos Žebenkšties, varys juos į medžiotojų pusę, todėl jos turi paskubėti ir apeiti elnių būrį iš užpakalio.

Po kelių minučių būrys dingo už krūmų.

Likusios moterys su mažaisiais vaikais nužiūrėjo netoli upelio poilsiui tinkamą vietą. Čia jos lauks sugrįžtant medžiotojų. Kad tik grįžtų su geru grobiu.

Kiekviena moteris buvo užsimetusi kokį kailį, surištą grubiu diržu. Kai kurios nešėsi ant nugaros vaikus. Paskelbtą poilsį jos sutiko su pasitenkinimu.

Vaikai, visi nuogi, po mažos poilsio valandėlės ėmė linksmai šokinėti ir apžiūrinėti stovyklą.

Su moterimis ir vaikais pasiliko ir jaunasis Pelėda. Vaikinas negalėjo eiti su draugais į medžioklę, nes šlubavo. Jis susimušė kelį ir vado įsakymu buvo paskirtas prižiūrėti ugnies: turėjo nešti smilkstančią kempinę ir rūpintis, kad ji neužgestų.

Kaip tik dabar Pelėda su moterimis įpučia laužą. Jo akys išsprogusios, tuo jis skiriasi nuo kitų tunto narių, kurių akys įdubusios po dideliais kaktos kaulais. Matyt, todėl jis tunte ir vadinamas Pelėda.

Nenuorama Voveriukas, karstydamasis po aplinkinius medžius, rado tuščią lizdą. Numetė jį Pelėdai prakuroms. Po valandėlės liepsnos traškėdamos šoko į viršų. Vaikai pririnko daug žabų ir kankorėžių.

Kai kurios moterys išsivaikščiojo po miškelį paieškoti ko valgomo. Netrukus jos jau šaukė radusios žemuogių. Vaikai šlamštė viską, ką nutverdami: rūgštynes, žoles, dygių žiedynų žiedsosčius ir grybus. Apmalšinę alkį, jie vėl vaikėsi ir, braidžiodami po upelį, taškėsi vandeniu.

Voveriuką visą laiką sekioja laukinė žąsis sužeistu sparnu. Berniukas kažkada ją sugavo dar jauniklę, ir nuo to laiko jiedu nesiskiria. Ji leidžiasi jo glostoma ir laikoma, o kai Voveriukas šūkteli: „Žąsele!“, tuoj atsiliepia gagendama ir tapnoja prie jo. Ir dabar ji su vaikais maudosi upelyje.

Jau kelis kartus Voveriuko žąsiai grėsė mirtis, ir tik berniuko ašaros ją išgelbėjo. Voveriukas jos neduos, niekam neduos, žąsis jo! Kaip.,jis ją globoja! Keliaujant iš vienos vietos į kitą, Voveriukas nešasi žąsį ant nugaros odiniame maišelyje. Kartą jo numylėtinę buvo bečiumpąs lapinas, bet apdairus berniukas laiku paleido į jį lazdą. Ne, ne, jis niekam neduos savo žąsies!

Kopčemas iš jo dažnai pasijuokia, kad tas tamposi su žąsimi, ir sako Voveriukui, kad kada nors jo žąsį, aplipinęs moliu, iškepsiąs žarijose. Tai būsiąs skanėstas! Bet Voveriukas parverčia Kopčemą į žolę ir laiko jį apsižergęs taip ilgai, kol Kopčemas prisipažįsta pajuokavęs.

Išsimaudžiusi žąsis džiovinasi ant kranto. Snapu ji lygina savo spindinčias, skaisčias plunksnas. Voveriukas duoda jai kiaulpienių; žąsis čiumpa jam už piršto, ir berniukas juokiasi, kad jo žąsis norinti jį sulesti.

Moterys grįžo prie laužo ir taiso nakčiai laikinus guolius.

Kad tik medžiotojai nudobtų bent vieną elnią! Vėl kartą iki soties prisivalgytų!

Žąsis prie upelio išskėtė sparnus ir, smarkiai jais mojuodama, garsiai sugirgsėjo.

Diarga su Vilke, kurios tuo metu kabino ant medžio šakos iš kailio pataisytą kūdikio lopšį, pakėlė galvas ir tarė, kad toji Voveriuko žąsis jau tiktų kepsniui.

— Būtų gaila, jei išskristų!

Niekas tą minutę stovykloje nenujaučia, kad netoli krūmuose tūno svetimas žvalgas.

Tai stiprus jaunuolis, išsidažęs kaktą, veidus ir visą kūną geltonu moliu: tai ne tik puošmena, bet ir gera priemonė apsisaugoti nuo uodų.

Jis guli prigludęs prie žemės ir atidžiai stebi žmones aplink laužą. Jo vardas — Žaltys. Tai jaunas, bet daugelyje kovų patyręs medžiotojas iš galingo tunto, kuris prieš kelias dienas nuvijo Mamutaičio medžiotojus.

Žaltys, žvalgydamas šias apylinkes, pastebėjo daug žmonių pėdų. Jis ėjo jomis tol, kol rado stovyklą, ir po valandėlės žinojo viską, ką reikia žinoti. Paskui tyliai nušliaužė atgal.

Žaltys ristele bėgo per retą mišką. Dar netoli tenubėgęs, jis staiga prigulė prie žemės ir tyliai įslinko į jaunuolyną. Per kelis žingsnius nuo jo stovėjo Žebenkštis, Mamutaičio tunto mergina. Ji laikė rankoje kraitelę, nupintą iš žolių, ir baikščiai dairėsi po mišką, mat, išgirdo lyg kažkokį tapsėjimą.

Žaltys, vogčiom prislinkęs, gėrėjosi nieko nenutuokiančia mergina. Žebenkštis, pasiklausiusi ir daugiau nieko nenugirdusi, nurimo ir paėjo kelis žingsnius. Žaltys matė, kad ji šlubuoja: matyt, mergaitei kažkas atsitiko.

Iš tikrųjų — ji atsisėdo ant išvirtusios pušies kamieno, pasidėjo kraitelę su uogomis ant žemės ir ėmė traukti iš kojos rakštį. Staiga ji krūptelėjo, išgirdusi kažkokį įtartiną krebždesį. Lyg būtų spygliai po kojomis trakštelėję… Mergina apsidairė, pasiklausė — netoli medį kaleno genys. Niekas nė krust.

Žebenkštis nurimo, paskui skausmingai aiktelėjo, bet rakštis buvo ištraukta!

Vėl kažkas sutraškėjo. Mergina nespėjo nė pašokti, o ją kažkas jau parmetė ant žemės ir įbruko į burną kailį, kuriuo ji buvo prisidengusi.

Svetimos genties žvalgas, jaunasis Žaltys, stovėjo pasilenkęs prie mergaitės ir grasė jai akmens kirviu, kurį nešiojosi užsikišęs ui juostos. Jis grasė jai, kad nedrįstų šūktelti. Mergina turėjo paklusti.

Jaunasis medžiotojas, ištraukęs kailį gulinčiai mergaitei iš burnos, stuktelėjo ją koja, ragindamas keltis. Išsigandusi mergina atsikėlė ir tik dabar kaip reikiant pasižiūrėjo į rūstųjį medžiotoją. Jaunuolis iškeltu kirviu vėl pagrasė merginai, kad tylėtų, kitaip ją užmušiąs. Jis dabar esąs jos valdovas, ir ji turinti eiti drauge su juo.

Bet mergina stovėjo nejudėdama, ir Žaltys, pagriebęs ją už rankos, nusitempė su savimi. Nedrįsdama šauktis pagalbos ir nepajėgdama priešintis, mergina leidosi vedama.

Bet kai po valandėlės jie priėjo griovelį ir Žebenkštis, šokdama per jį, pajuto, kad grobikas nebelaiko jos taip stipriai, ji staiga trūktelėjo, išsiplėšė iš Žalčio ir greitai nėrė atgal kaip tikra žebenkštis. Bet miklus Žaltys ją greitai pavijo ir, trenkęs į galvą, apsvaigino. Mergina suklupo ir pargriuvo į samanas.

Medžiotojas, nutraukęs nuo jos kailį, pasėmė juo vandens iš upokšnio. Apliejo merginą ir pajudino jos galvą. Žebenkštis pramerkė akis ir, padedama medžiotojo, atsistojo. Dabar ji jau nebesipriešino.

Ji įveikta ir žino, kas jos laukia. Nuo šiol ji bus ją pagrobusio medžiotojo žmona.

PRIE AUKSO UPELIO

Vaikai prie upelio susirado įdomų žaislą. Iš akmenų jie pastatė užtvanką ir pasidarė tvenkinį. Mėgino pasigauti ir mažų žuvyčių. Baisiausiai išsiterliojęs Cebikas begaudydamas įkrito į tvenkinį ir dabar bliauna, taškydamas vandenį. Gegutė jį ramina, rodydama gražius akmenėlius upelio dugne. Vaikai čia, smėlyje, randa puikių spindinčių grūdelių, o vietomis ir didesnių geltonų gabaliukų. Jie gražiai blizga, ir vaikai per trumpą valandėlę prisirenka jų visą krūvelę. Ir akmenyse, iš kurių jie stato užtvanką, blykčioja spindinčių grūdelių.

Moterys abejingai pažiūrėjo į aukso grūdelius — juk jie nevalgomi! Pasijuokusios iš vaikų, jos nuėjo parankioti malkų nakčiai.

Ugnį kurstančiam Pelėdai vaikai taip pat parodė, ką radę upelyje. Vaikinas, paėmęs spindintį metalą, pakratė grūdelius saujoje, pauostė juos, didesnį akmenėlį krimstelėjo, išspjovė jį, paskui viską numetė žemėn. Jis vėl ėmėsi pradėto darbo: aštriu akmeniu raižo elnio kaule kažkokius brūkšnius.

Nusivylę vaikai grįžo prie upelio. Jie jau neberankiojo aukso grūdelių, tik didesniais jo gabaliukais stiprino pradėtą statyti pylimą. Jie džiaugėsi, kad užtvanka pakėlė vandenį ir dabar jiems čia giliau braidyti. Vandens upelyje vis daugėjo ir daugėjo.

Ir triukšmas didėjo. Vandenyje šen bei ten blykčiojo mažų žuvyčių pulkai; jos spruko nuo vaikų, kad net upelis bangavo. Kartais žuvelė iššokdavo ir viršum vandens.

Voveriukas staiga sušuko:

— Žiū, čia yra žuvis — žuvis! — tat reiškė: „Didelė žuvis“.

Visi vaikai tuoj pasuko prieš srovę ir ėmė gaudyti žuvis lokiškai. Voveriukas, pasilenkęs ir išskėtęs pirštus, laukė, kol išgąsdinta žuvelė įplauks tarp jo rankų, — tada greitai ją čiups. Kartą jis matė lokį, kuris šitaip sugavo žuvį ir paskui su ja iššoko į krantą.

Bet žuvytės buvo labai miklios ir atsargios. Kai tik Voveriukas, Rėksnys arba Varlytė čiupdavo žuvytę, ji šast ir išslysdavo jiems iš rankų. Todėl Voveriukas po valandėlės sušuko:

— Ei-ei! Varyt žuvis! — ir pasileido seklumos link.

Vaikai tuojau nubėgo paskui jį, varydami žuvis priešais save.

— Į krantą! — paliepė Voveriukas.

Vaikų grandinė atsigręžė kranto link. Taškydamiesi ir ūkaudami, vaikai ginė apsuptas žuvytes į smėlynę.

Daug žuvyčių ištrūko iš apsupimo, bet kelios jų vis dėlto blykstelėjo prie krašto, o dvi trys didesnės iššoko iš vandens ant smėlio. Voveriukas pribėgęs pastvėrė storą kuoją ir pergalingai iškėlė ją aukštyn, kad visa stovykla matytų jo laimikį. Ir Varlytė sugriebė žuvytę, bet vėl nusviedė ją į vandenį: pernelyg jau maža!

Užtat ji, mikliai pagriebusi iš Voveriuko jo kuoją, bėgo su ja iš vandens. Bėgdama ji perkando žuvies galvą ir godžiai iščiulpė iš jos smegenis. Bet turėjo kurti toliau nuo supykusio Voveriuko. Pašaipiai žvilgtelėjusi, ji šoko slėptis už kitų vaikų.

Čia Šaipūnas užmatė netoliese ežį. Paspyręs aukso rūdą, kurią ketino nešti prie užtvankos, nubėgo paskui ežį.

— Spygliuočius, spygliuočius! — šaukė jis, ir visi vaikai nukurnėjo paskui jį pažaisti su ežiu, kuris, susirietęs į kamuolį, apsimetė negyvas.

Kol visa tai dėjosi stovykloje, Mamutaičio tunto medžiotojai labai sėkmingai baigė medžioklę. Nukovę du elnius, jie vilko juos į stovyklą. Surišę jiems kojas, prakišę pro jas ilgas kartis, du ketvertai vyrų nešė laimikį. Galas bado dienoms tunte!

Miško įklonėje vyrai nutarė pailsėti. Pavargę medžiotojai išsitiesė ant samanų. Mintyse jie jau regėjo artimą puotą.

Mamutaitis pakilo apsižiūrėti, kur būtų patogiausia eiti.

Žengęs kelis žingsnius, jis staiga išgirdo traškant šakas. Mamutaitis tyliai šūktelėjo tunto medžioklės šūkį, ir visi vyrai viena akimirka su ginklais rankose pasirengė kovai su lokiu ar kuo kitu.

Šlaitas buvo tankiai apaugęs medžiais ir krūmais, todėl nebuvo matyti, kas prie jų artėja.

Vėl sutraškėjo šakos, ir staiga iš tankmės iššoko… geltonai išsidažęs medžiotojas, o paskui jį Žebenkštis!

Žaltys nepaprastai nustebo, staiga išvydęs ginkluotą vyrų būrj. Tarsi perkūnas būtų čia pat trenkęs.

Mamutaitis šoko prie Žalčio, o ir kiti medžiotojai pastojo kelią atėjūnui. Bet miklusis Žaltys akimirksniu perprato pavojų ir apsigręžęs šlumštelėjo į krūmus.

Žebenkštis liko.

Mamutaitis suriko lyg laukinis eržilas ir šoko paskui bėgantį vaikiną.

Bet šis ne veltui buvo pramintas Žalčiu. Jis greitai lipo stačiu šlaitu, mikliai spraudėsi pro susipynusias šakas ir taip sparčiai skynėsi sau kelią, kad Mamutaitis vos spėjo.

Kai kurie medžiotojai puolė paskui vadą, kiti dūmė užuolankom bėgliui už akių.

Žalčiui buvo maža vilties pasprukti. Ypatingai dabar, kai uždusęs jaunuolis stengėsi užšokti ant uolos, kuri pastojo jam kelią.

Mamutaitis jau čia pat, jis nutempia Žaltį už kojos žemyn ir parverčia. Pribėgę medžiotojai užgriūna jam ant kojų, kad nesispardytų.

Mamutaitis surišo įveiktajam Žalčiui rankas ir nutempė žemyn per krūmus, nežiūrėdamas, kad šakos čaižo jį iki kraujo. Apačioje pargriovė belaisvį šalia užmuštų elnių ir pagrasino jam kirviu. Žaltys tik niūriai vartė akis ir, sukandęs dantis, tylėjo.

Išvaduotoji Žebenkštis tuo tarpu stovėjo prie medžio, laukdama, kuo baigsis bėglio gaudynės. Dabar ji papasakojo vyrams, kas jai atsitiko.

Išgirdę jos pasakojimą, medžiotojai įširdo. Jie norėjo pulti prie suimtojo drąsuolio ir griežtai jį nubausti už merginos pagrobimą. Bet Mamutaitis valdingai sumaurojo kaip lokys, ir medžiotojai nurimo.

— Stovykloje jį nubausime! — pasakė vadas ir davė įsakymą žygiuoti toliau.

Nešikai pakėlė elnius ant pečių, o kiti vyrai, su lazdomis rankose apstoję belaisvį, ragino jį greičiau lipti šlaitu aukštyn.

Tai džiūgavo tuntas, kai pavargę medžiotojai parnešė laimikį. Bus puota! Kelias dienas visi puotaus!

Belaisvis buvo paguldytas toliau nuo stovyklos, kad nekliudytų. Diržu surišę jam kojas, kad nepabėgtų, medžiotojai pavedė paaugliui Onašui jį saugoti.

Paskui visi jį pamiršo ir puolė prie nudobtųjų gyvulių, skubėdami kuo greičiau numalšinti alkį. Jie nunėrė kailius, mikliai darbuodamiesi aštriomis titnago šukėmis, įtaisytomis į ragines rankenas.

Vos perskrodę užmuštųjų elnių vidurius, medžiotojai ištraukė skrandžius ir, atsirėžę po gabalą, valgė.

Moterys ir vaikai sėdėjo aplinkui, laukdami nesulaukdami, kada ir jiems ateis eilė. Visas apsidraskęs Šaipūnas stovi priešais Mamutaitį ir žiūri, kaip šis valgo. Nejučiomis jis kartoja vado judesius ir gromuliuoja, nors ir nieko neturi burnoje.

Vienas elnias jau ketvirčiuotas, ir gabalai mėsos, užmaustyti ant šakų, kepa prie ugnies.

Visas tunto dėmesys nukreiptas į pasirengimą puotai. Vyrai jau ramiai pasakoja apie šiandieninę elnių medžioklę ir apie pasižymėjusius medžiotojus. Bet taip pat ir pasijuokia iš nerangiųjų.

Žebenkštis pirmoji iš moterų gavo gabalą keptos mėsos.

Greitai jį prarijusi, mergina nuėjo prie upokšnio atsigerti. Ji turėjo kiek paėjėti prieš srovę, nes vanduo čia buvo gerokai užterštas.

Grįždama į stovyklą, ji sustojo tarp krūmų netoli gulinčio belaisvio ir valandėlę jį stebėjo.

Kepsnių kvapas net čia kuteno nosį, ir sargybinis Onašas, netverdamas nekantrumu, slinko arčiau ir arčiau laužo, kad girdėtų, kas pasakojama. Jei tik Žaltys sukrutėdavo, vaikinas griebdavo akmenį ir mesdavo į belaisvį.

Žebenkštis priėjo visai arti prie Žalčio. Ji tikriausiai kažką sugalvojo, nes saugojosi, kad jos niekas nepastebėtų. Gal ji nori atkeršyti beginkliui grobikui?

Bet kas gi čia? Žebenkštis švelniai sucypsėjo kaip švilpikas, žaidžiantis su savo jaunikliais.

Po valandėlės švilpikas vėl cyptelėjo. Belaisvis iš lengvo atsigręžė ir pasižiūrėjo į krūmus. Jis pamatė ten užsislėpusią Žebenkštį.

Mergina greitai prišoko prie Žalčio ir atsineštu titnaginiu peiliu ėmė pjauti pančius ant jo rankų. Jai sunkiai sekėsi, ir mergina, bijodama, kad jos kas neužkluptų, šoko vėl į krūmus. Peiliukas nukrito, bet Žebenkštis negrįžo jo pasiimti.

Sargybinis kažką pajuto, nes pasuko galvą ir valandėlę stebėjo gulintį Žaltį.

Niekas nė krust.

Kai Onašas vėl įsižiūrėjo į laužą, Žaltys sugriebė dantimis merginos peiliuką ir, atrėmęs jį į akmenį, ėmė brūžuoti savo pančius. Iš tikrųjų, greitai jis išlaisvino vieną ranką, o po valandėlės ir antrąją. Dabar Žaltys pamėgino išlaisvinti ir kojas. Gulėdamas jis taip mikliai perpjovė pančius, kad niekas nieko nepastebėjo.

Jis laisvas! Gali bėgti…

Bet vaikinas tebeguli ant žemės. Tik pajudina ir ištiesia sąnarius. Žebenkštis jam iš krūmų linkteli bėgti. Žaltys krato galvą, rodydamas, kad nebėgsiąs.

Vienas nebėgsiąs… Tik su ja, su Žebenkštim!

Sumišusi mergina purto galvą.

Žaltys atsisėdo, jis pasirengęs šuoliui. Žebenkštis vis dar jam ranka rodo, kad ji pasiliksianti čia.

Onašas vėl atsigręžė ir žiūri į belaisvį. Žalčio laimė, kad ugnis sargybiniui apžilpino akis: kitaip jis būtų pamatęs, kad belaisvio rankos laisvos. Žaltys vėl gudriai išsitiesė ant žemės, tarsi būtų dar surištas.

Onašas tik šūktelėjo: „Gulėk!“ ir sviedė į jį akmeniu su spindinčiais aukso grūdeliais, paskui išrovė žolės stiebelį ir ėmė nerūpestingai jį kramtyti.

Žaltys vėl kviečiamai pažiūrėjo į Žebenkštį.

Mergina pagaliau linktelėjo.

Žaltys šliaužte prišliaužė prie krūmų ir pakilęs pajuokiamai mostelėjo stovyklos link.

Jis dingo krūmuose, o su juo — ir Žebenkštis.

Iš miško išskrido pelėda; ji buvo belekianti į stovyklą, bet paskui pasuko į stepę gaudyti pelių.

UŽGESĘS LAUŽAS

Stovykloje buvo dalinamas kepsnys. Skambūs šūksmai aidėjo iki pat miško.

Sargybinis Onašas po valandėlės vėl žvilgtelėjo į belaisvį. Bet kas čia? Ar akys nemeluoja? Jis pašoko išpūtęs akis ir keliais šuoliais atsidūrė toje vietoje, kur pirma gulėjo belaisvis. Bet jo jau čia nebėra…

Onašas šūktelėjo pavojaus ženklą.

Medžiotojai pašoko nuo laužo ir griebėsi už kirvių ir iečių. Tikriausiai koks plėšrus žvėris puola tuntą!

Onašas dar kartą sušuko, ir visi medžiotojai subėgo prie jo. Vaikinukas rodė suvoliotą žolę ir mikčiojo, kad belaisvis pabėgęs.

Kaipgi jis galėjo pabėgti surištas? Bet dabar ne laikas svarstyti. Dabar reikia veikti. Mamutaitis čiupo vargšą sargybinį ir parbloškė jį žemėn. Dabar nėr kada su juo gaišti, reikia vytis bėglį.

— Paskui jį! Gaudykite!

Visi nubėgo netolimo miškelio link. Tikriausiai bėglys ten pasuko.

Medžiotojai pastebėjo pėdas ir nuskuodė jomis. Vadas bėgo priekyje. Jo aštrios akys tuoj pamatė, kad čia pinasi dvejos pėdos — lengvos ir sunkios. Pribėgo Gauruočius, pėdsekių pėdsekys.

Vos pažiūrėjęs į pėdas, jis sušuko:

— Vyras ir moteris!

Pasilenkęs prie žemės, jis pauostė pėdas, pažvelgė į miško pusę ir nusprendė:

— Moteris iš mūsų stovyklos!..

Visi apstulbę susižvalgė, dairydamiesi, kurios moters trūksta. Bet vadas neleido ilgai gaišti — jis ragino visus vytis toliau.

Greitakojai medžiotojai jau užmiršo nutrauktą puotą ir kiek įkabindami bėga paskui Gauruočių, kuris, nustatęs pėdas, dingo su keliais medžiotojais miške. Kiti tunto nariai taip pat kuria iš visų jėgų, nenorėdami atsilikti nuo gaudytojų. Svetimasis medžiotojas bus sugautas! Nepaspruks ir moteris, kuri pabėgo su juo! Abu neišvengs galo…

Stovykla visai ištuštėjo. Net vaikai lekia pasižiūrėti įdomių gaudynių, bėga ir moterys su kūdikiais glėbiuose arba ant nugarų…

Voveriukas pagriebė prie guolio besivoliojantį kailį ir juo užklojo savo žąsį. Bet ji nepatenkinta išlindo laukan. Berniukas ją vėl uždengė, o kai ši iškišo galvą, greitai vėl pakišo ją po kailiu. Žąsis nutilo, ir Voveriukas nudūmė paskui Kopčemą. Reikia jį pavyti.

Visi norėjo pamatyti, kaip bus pagautas pabėgęs belaisvis. Ugnis blėso, niekas jos nekurstė…

Įžūli hiena atbėgo į stovyklą ir pačiupo paliktą gabalą mėsos.

Užtvenkto upelio vanduo vis kilo ir pagaliau plūstelėjo į stovyklą.

Elnių kailių krūvelė ėmė judėti. Žąsis iškišo iš po jų snapą ir sugirgsėjo. Sugagenusi ji išlindo laukan. Pavaikščiojo aplinkui ir ėmė skabyti žolelę.

Žaltys ir Žebenkštis bėga ir bėga be kvapo. Jie žino, kad jiems gresia žiauri mirtis. Todėl nejaučia nei erškėčių ar gudobelių dyglių, nei nuovargio, nepaiso, kad širdis taip plaka, jog net skauda. Išraudę kaip liepsna, jie smarkiai šniokštuoja, bet bėga ir bėga nesustodami.

Jie užbėgo uolėtu skardžiu aukštyn, nusileido ir atsidūrė ant upės kranto.

Suprakaitavęs Žaltys nusišluostė kailiu, kartu nutrindamas ir dažus. Parodęs į vandenį, jis pirmasis šoko į upę. Žebenkštis nesvarstydama puolė paskui jį. Jie perbrido negilią upę, o kai pasiekė priešingą krantą, Žaltys parodė savo draugei eiti paskui jį pasroviui. Be abejo, jis taip darė, kad pakrantėje neliktų pėdų.

Pabėgėlis vis dairėsi atgal, ar vijikai dar nepasiekė upės, bet kol kas jų dar nebuvo matyti, tik iš miško aidėjo riksmai. Susišaukdami kaip medžioklėje, jie netrukus pribėgo uolėtą upės skardį.

Žaltys bakstelėjo Žebenkštį ir šoko į krantą. Mergina — paskui jį. Slėpdamiesi už pakrantės krūmų, jie nubėgo toliau, į artimiausią miškelį. Saulė jau slėpėsi už kalnų ir auksino vakarų padangę.

Uždusę vijikai nusileido prie upės.

Gauruočius parodė pėdas:

— Čia jie šoko į vandenį!

— Paskui juos! — šaukė Mamutaitis, ir tuo metu pribėgę medžiotojai šoko į upę. Kai jie perbrido į kitą pusę, Gauruočius juos sulaikė, kad nesutremptų bėglių pėdų. Reikėjo ištirti, kur jie išlipo į krantą.

Ieškojo, ieškojo, bet pėdų krante nerado…

— Temsta! Jau nematyti! — niūriai tarė Gauruočius, traukydamas pečiais. Jo randuotas veidas, kaip ir visada, atrodė išsišiepęs.

Atbėgo pavėlavę vyrai ir kai kurios greitakojės merginos.

— Vanduo pavogė pėdas, — paaiškino jiems Mamutaitis.

— Su juo pabėgo Žebenkštis! — šaukė moterys, paniekinamai pridurdamos: — Tai gyvatė!

— Žebenkštis? — nusistebėjo vadas ir skėstelėjo rankomis.

— Tas išsidažėlis ją apkerėjo…

Tirštėjanti tamsa neleido toliau vytis bėglių.

Mamutaičio tuntas nuvargęs grįžo į stovyklą.

Balkšva migla kilo viršum klonio, paukščiai čiulbėjo savo vakarines giesmes, o šikšnosparniai negirdimai skraidė aplink medžių guotus.

Sausos šakutės traškėjo po grįžtančių vijikų kojomis. Gauruočius, eidamas priekyje, rodė kelią atgal.

Pusiaukelėje į stovyklą jie pasivijo būrelį moterų ir mažų vaikų, kurie pirma jų pasuko atgal iš nesėkmingų gaudynių. Po valandėlės dar pasivijo nuilsusią Ūbautoją, nešančią kūdikį ant nugaros, o kitą vaiką tempiančią už rankos; mažylis graudžiai verkė. Tikriausiai, jam skaudėjo kojytes.

Kai Gauruočius išvedė tuntą iš miško į plokštikalne, — jis ėjo užtikrintai, lyg būtų buvusi diena, — visi nusistebėjo, kad stovykloje nematyti liepsnojant ugnies.

Kas atsitiko? Kas leido ugniai užgesti? Vargas tam!

Visi smarkiai išsigando.

Mamutaitis su narsiausiais medžiotojais atsargiai artinosi prie stovyklos. Kiek leido tamsa įžiūrėti, ten nebuvo matyti nieko įtartina. Ne, vis dėlto kažkas pasilenkęs bėgioja… Taip, stovykloje priešai! Į priekį!

Mamutaitis riktelėjo kovos šūkį ir, mojuodamas kirviu, pirmasis nubėgo į stovyklą. Paskui jį patraukė narsieji medžiotojai.

Bet kas tai?

Prieš juos šmėkščiojo vilkai! Kiekvienas, įsikandęs po gabalą mėsos, nėrė į krūmus. Du plėšrūnai tampėsi dėl viso elnio. Jie pabėgo tik tada, kai Mamutaitis iš pykčio sviedė į juos kirviu. Vienam plėšikui, matyt, pataikė, nes tas suinkštė.

Paskui stovykloje tapo tylu. Vilkai išlakstė.

— Bet kas laužui? Negi užgeso?

Mamutaitis prišoko prie laužo ir pažarstė jį kirviu. Pelenai tik sušnypštė, ir pakilo baltų garų kamuolys!

Ugnis užgeso!

Laužą užliejo vanduo. Čia visur šlapia… Kaip čia gali būti? Juk nelijo!

Moterys atsiminė, kad vaikai užtvenkė upelį. Taip, vanduo buvo pakilęs… Mamutaitis baubė kaip sužeistas eržilas, šokinėjo ir mojavo kirviu kaip pamišėlis.

Moterys ir vaikai drebėjo, bijodami žiaurios bausmės. Vargas tam, kurį užklups įšėlusio vado pyktis!

Varlytė ir Gegutė šoko žarstyti laužavietę, mėgindamos surasti žariją! Kad ir kiek jos pūtė į pelenus, nesužėrėjo jokia ugnelė.

Ugnis prarasta… Ugnis, kurią jie taip ilgai saugojo.

Ugnis, kuri jiems didelio šalčio metu teikė šilumos, kepė mėsą… Vargas, vargas, vargas!

— Kur Pelėda? — suriko vadas.

Iš už moterų būrio išlindo nusiminęs ugnies saugotojas. Jis labiausiai kaltas dėl ugnies praradimo. Jis neturėjo teisės palikti stovyklos!

Šlubasis vaikinas nuleido galvą ir, suprasdamas savo kaltę, laukė mirtino smūgio.

Vaikai ėmė verkti. Tada Gauruočius atsistojo priešais vadą.

— Susitvardyk, Mamutaiti! Mes žinome, kad tu nesitveri pykčiu. Užmuši Pelėdą, tuntas neteks medžiotojo, o ugnies vis tiek neatgausime. Palauk dar su bausme! Aš eisiu ieškoti naujos ugnies ir atnešiu ją, tegu mane lokys sudrasko. Maisto jums užteks dar kokioms trims dienoms — palaukite čia manęs, kol grįšiu!

Neįprastai ilga Gauruočiaus kalba, lydima šūktelėjimų ir kitokių padrikų garsų, padarė didelį įspūdį. Savo žodžius jis parėmė gyvais mostais, tad visi jį suprato, ir, palankiai murmėdami, pritarė jo pasiūlymui.

Mamutaitis apžvelgė visą susirinkusį tuntą ir pastebėjo, kad Kopčemas ir Voveriukas užstoja vargšą vaikiną. Staiga jis prisiminė rūsčiąją bedugnę ir baisųjį liūtą…

Griežtas Mamutaičio akių žvilgsnis sušvelnėjo, ir vadas tarė jau ramesniu balsu:

— Gerai, eik, Gauruočiau, ir parnešk naujos ugnies! Lauksime tris saules…

Jis nubrėžė ranka tris lankus — tris saulės kelius padangėje. Paskui riktelėjo, duodamas ženklą, kad šneka apie ugnį baigta.

— Aš eisiu su tavimi, Gauruočiau! Pelėda šlubuoja, jis negali eiti, — pasakė jaunasis Kiškis, kuris jau ne kartą medžioklėje buvo pasižymėjęs kaip drąsus vaikinas.

— Ir aš eisiu, — pareiškė Kopčemas, stodamasis prieš vadą.

Senasis Gauruočius pagyrė berniuką, bet atsisakė imti jį su savimi į pavojingą kelionę.

Moterys sunešė mėsą, kurios vilkai nespėjo išnešioti — buvo likęs beveik visas elnias — ir davė abiem išvykstantiems medžiotojams pasirinkti.

Gauruočius ir Kiškis pasiėmė po gabalą, ir abu išėjo į kelionę.

Švietė žvaigždės, jau ir mėnulis patekėjo.

Tuntas išeinantiems vyrams riktelėjo medžiotojų sveikinimą. Tiedu atsakė pamiškėje tunto kovos šūkiu.

Stovykla pritilo. Visi buvo nusiminę.

— Čia drėgna! — skundėsi medžiotojai, ir vadas mostelėjo į gretimą aukštumėlę, rodydamas, kad visi persikeltų tenai.

Vaikai sulindo į krūmus, prie jų prigludo moterys, o aplinkui atsigulė vyrai su ginklais prie šonų. Šitaip jie tūnojo tamsoje ir kramtė žalią mėsą.

Voveriukas nėjo gulti su vaikais: jis vis kažko ieškojo.

Staiga vakaro tyloje pasigirdo verksmingas balsas: „Žąsele! Žąsele!“

Po valandėlės vėl:

— Žąsele!

— Nutilk, vaike! Tavo žąsimi jau seniai gardžiuojasi lapė! — šaukė vyrai Voveriukui.

Berniukas pravirko. Susikrimtęs jis bėgiojo aplink stovyklą, išlandžiojo visus krūmus, norėdamas surasti pabėgusią žąsį.

Atrodė, kad naktis bus giedra. Tai gerai, nes tuntas neturėjo pasistatęs šakų pastogės nuo lietaus.

Po valandėlės miegas užmerkė pavargusių medžiotojų akis. Ir nusiminęs Voveriukas pagaliau įlindo į guolį prie vaikų. Tik du vyrai budėjo. Šią naktį jie ėjo sargybą. Voveriukas per miegus mojavo rankomis ir kelis kartus šaukė žąsį. Kopčemas jį įžnybo, kad atsibustų.

Kažokie šviečiantys taškai artėjo nuo miško.

Tai grįžo vilkai, tikėdamiesi paliktoje stovykloje nutverti kokį pamirštą kąsnį.

ŽYGYJE

Gauruočius ir Kiškis atsargiai sėlino mišku. Kiekvienas turėjo dirželiu prisirišęs prie juosmens gabalą mėsos. Kartkartėmis suleisdavo dantis į mėsą, titnaginiu peiliuku atsirėždavo gabaliuką ir paskui ilgai kramtydavo. Mėnulis gana greitai apšvietė apylinkes ir retą mišką.

— Kur einam? — teiravosi Kiškis labiau prityrusį draugą. — Juk čia tas pat kelias, kuriuo anksčiau vijomės išsidažėlį su Žebenkštimi!

— Tikrai, mes einame tuo keliu. Jų pėdos mums rodys kelią į svetimųjų tuntą. O ten rasime Žebenkštį ir ugnį, — atsakė Gauruočius.

Jie prasibrovė per sunkiai pereinamą daubą. Po valandėlės Kiškis abejodamas tarė:

— Neradome pėdų dieną, tuo labiau nerasime jų dabar, naktį.

— Tiesą sakai, Kiški. Pėdos naktį dingsta, bet ugnis geriau matyti, supranti?

Kiškis atsikando mėsos ir daugiau nebeklausinėj o. Jis buvo pavargęs, bet narsiai ėjo toliau.

Mėnuo buvo gerokai pakilęs, kai jie užkopė ant akmenuotos kalvos prie pažįstamos upės.

— Čia pasilsėkime! — tarė Gauruočius, suradęs pakalnėje visai gerą slėptuvę.

Dar žemiau tekėjo Sazava, o už jos tįsojo bekraštė lyguma. Kiškis susirietė į kamuoliuką, užsiklojo kailiu ir su kąsniu mėsos burnoje užmerkė akis. Nebegalėdamas įveikti nuovargio, jis užsnūdo.

Gauruočius taip pat buvo nuvargęs, bet nesigulė, o, atsisėdęs ant akmens, atidžiai žiūrėjo į tolį už upės. Dvelkiantis vėsus vėjelis jį gaivino ir blaškė snaudulį. Gauruočius iš paskutiniųjų stengėsi įveikti miegą ir įtemptai stebėjo apylinkes, tarsi būtų norėjęs jas visam laikui įsiminti.

Staiga jis šūktelėjęs pašoko ant uolos. Tolumoje plykstelėjo ugnis. Aukštai kilo dideli plazdantys liepsnos liežuviai. Tikriausiai tai šventinis laužas — tokio niekas nekuria paprastai vakarienei.

— Jie jau ten! — tyliai murmtelėjo sau Gauruočius, įsidėmėdamas ugnies vietą.

Po valandėlės jis patenkintas prisiglaudė prie Kiškio ir, užsitraukęs ant savęs kailį, kietai užmigo. Nė neišgirdo, kad nakties tyloje pasigirdo tarsi katės kniaukimas. Tai suopiai grįžo medžioję. Apskridę bukų giraitę, jie leidosi į tamsų slėnį.

Vos išaušus, abu medžiotojai pabudo. Nors ir labai užsigrūdinę, jie vis dėlto drebėjo nuo ryto vėsos. Kiškis persivertė kūlio pievoje ir atsistojo ant rankų. Pasispardęs vėl stryktelėjo ant kojų ir tarė:

— Na, eime, Gauruočiau!

Gauruočius tik linktelėjo — jo burna buvo prikimšta elnienos. Jie nuėjo.

Nusileidę prie Sazavos, vyrai perbrido ją, ir Gauruočius, nusprendęs negaišti ir neieškoti pėdų, tuoj pasuko artimiausio miškelio link. Kiškis neprieštaraudamas sekė paskui. Juk jis žino, kad niekas geriau už Gauruočių nepažįsta šio krašto.

Gauruočius kol kas nė žodžiu neužsiminė savo draugui apie tai, ką matė naktį, tik rūpestingai stebėjo apylinkę ir laikėsi pasirinktos krypties. Juo toliau jie ėjo, juo atsargesni buvo — žengė kuo tyliausiai.

Už miškelio tęsėsi stepių plokštikalne, banguojanti miškingomis kalvelėmis.

Kiškis suniurzgė ir patraukė nosimi kaip tikras zuikis. Jis parodė netoli besiganančių antilopių būrelį. Gauruočius šoko iš duobės prie Kiškio, ir abu medžiotojai susijaudinę stebėjo baikščius žvėris, kurie jų neužuodė, nes vėjas pūtė ne nuo žmonių pusės.

Antilopės tarsi šokdamos nerūpestingai straksėjo po žolę. Neįsibėgėjusios jos lengvai iššokdavo aukštai viršum žolės — aukščiau savo ūgio. Jų trumpas pilkšvai gelsvas plaukas spindėjo saulėje. Ilgi, kiek lenkti, į viršų stirksą ragai teikė joms gana grėsmingą išvaizdą, bet abu medžiotojai žinojo, kad antilopės niekada nedrįsta priešintis.

Gauruočius nepamiršo, kad šiandien jis negali gaišti laiko medžioklei, bet vis dėlto prabudusi medžiotojo aistra tarsi prikaustė jo žvilgsnį prie besiganančių antilopių. Mirktelėjęs jis pasiūlė Kiškiui šliaužte prišliaužti ir užvaryti eikliakojus gyvulėlius. Koks malonumas nudobti antilopę mikliu kirvio smūgiu!..

Kiškis jau taip pat užmiršo, kur ir ko jie keliauja, ir visiškai įsitraukė į medžioklę. Jis šliaužė užuolankom prie besiganančių žvėrelių. Viena antilopė jau buvo per kelis žingsnius nuo jo. Jis gulėjo žolėje nekvėpuodamas. Iš arti matė, kaip antilopė, kažką uosdama, trūkčioja šnervėmis.

Staiga iš netolimo krūmo švystelėjo kažkoks didelis, panašus į katę žvėris. Baisus leopardas šoko ant išsigandusios antilopės. Griebęs nagais už nugaros, jis parsimetė ją ant žemės ir perkrimto jai kaklą.

Kiškis matė pražiotus alkano plėšrūno nasrus, kuriuose baltavo stiprūs, aštrūs dantys, ir išsigandęs prisispaudė prie žemės kaip paukštelis, iškritęs iš lizdo. Tačiau bematant atitoko ir žole nušliaužė iš pavojingos vietos. Jis jau nebematė, kaip leopardas draskė vargšę antilopę…

Apstulbęs Gauruočius tūnojo už nedidelės kalvelės, bet gerai matė, kas atsitiko. Jis greitai šmurkštelėjo į artimiausius krūmus ir ten laukė savo draugo. Tolumoje dingo pabaidytos antilopės. Atrodė, kad jos skriste skrenda viršum stepių žolių.

Gauruočius, kiek lukterėjęs, tris kartus cyptelėjo kaip pelėnas. Netoliese sujudėjo žolė, ir Kiškis atsidūrė šalia jo. Jis buvo gerokai išsigandęs: šniurkšėjo nosimi ir tankiai mirkčiojo. Nedelsdami abu medžiotojai pasileido bėgti, ir, apsukę didelį lanką, keliavo toliau.

Ant kažkokios kalvos jie sustojo. Gauruočius vėl apžiūrėjo apylinkes.

— Jau nebetoli, — pasakė jis pusbalsiu, bet tuoj pat, užmiršęs atsargumą, garsiai šūktelėjo: — Žiū, ten!

Kiškis įtemptai dairėsi, kur rodė Gauruočius, bet nieko nematė.

— Tik pasižiūrėk pro tuos bukus! — vėl paragino Gauruočius.

— Jau matau dūmus! Dūmai! — nustebęs tarė Kiškis.

Už miškelio, menkai užžėlusiame klonyje, viršum medžių viršūnių kilo melsvi dūmų stulpai.

Nepaprastai atsargiai medžiotojai skverbėsi į priekį. Jie bėgo nuo medžio prie medžio, užsislėpdami už kiekvieno krūmelio. Šit jau jie visai arti prie svetimojo tunto stovyklos. Jau galima gerai įžiūrėti vaikščiojančius žmones.

Bijodami išsiduoti, Gauruočius ir Kiškis įlipo į didžiulį buką ir pasislėpė aukštai jo lajoje. Iš ten jie stebėjo svetimąją stovyklą.

Čia būta stipraus tunto. Jei Gauruočius būtų mokėjęs skaičiuoti, būtų pasakęs, kad šiame tunte, be moterų ir vaikų, yra vienas ir pusė tuzino medžiotojų. Vadas sėdėjo aukštesnėje vietoje, ant ištiesto lokio kailio, o moterys jam nešiojo keptos mėsos gabalus nuo laužo. Vyrai kažką tarėsi, vaikai žaidė toliau žolėje.

— Ten, ten yra Žebenkštis! — sušnibždėjo Kiškis.

Iš tikrųjų Žebenkštis buvo kartu su svetimojo tunto moterimis.

Atrodė, kad ji negalvoja bėgti iš čia. Ji laisvai vaikščiojo po stovyklą. Jaunasis medžiotojas, išsidažęs geltonu moliu, jai įsakinėjo, o Žebenkštis jam patarnavo.

Abu medžiotojai, sėdėdami buke, ilgai stebėjo svetimos stovyklos gyvenimą. Bet jie nieko negalėjo imtis, nes buvo tik du prieš gausingą tuntą.

Kai kurios moterys nuėjo rauti valgomų žolių. Su jomis buvo ir Žebenkštis. Eidama miško pakraščiu, ji prisiartino prie buko, kuriame buvo pasislėpę medžiotojai. Gauruočius pasislinko, kad geriau matytų merginą. Jis pasilenkė į priekį, bet šaka po juo pavojingai siūbavo. Tada jis nusitvėrė viršutinių šakų, o kojomis prilaikė žemutinę, kad ji nejudėtų.

Kiškis sėdėjo ant storos šakos, atsirėmęs į buko kamieną. Pamatęs, kad Gauruočius neatsargiai praskleidė šakas, jis įspėjo šį:

— Ką darai, dar pamatys mus!

Laimė, kaip tik padvelkė vėjelis, ir sušlamėjo kiti medžiai. Gauruočius, ištiesęs rankas ir kojas, nejudėdamas kyburiavo medyje nelyginant beždžionė, mirksėjo akimis ir iš susijaudinimo viepėsi.

Žebenkštis iš žemės išlupo kažkokią šaknį ir vėl grįžo į stovyklą. Gauruočius neiškentęs ūktelėjo Mamutaičio tunto ženklą. Tą garsą galima buvo palaikyti paprastu miško žvėries balsu, bet jų tunto narys turėjo jį atskilti.

Mergina krūptelėjo, sustojo, o kai ūktelėjimas pasigirdo dar kartą, ji suurzgė panašiai kaip žvėris; tatai reiškė: „Ne!“ Paskui bėgte grįžo į savo naujojo tunto stovyklą. Niekas iš svetimųjų medžiotojų neatkreipė dėmesio į šiuos garsus. Gauruočius išsiviepė dar labiau ir tyliai tarė:

— Žebenkštis jau priklauso jiems!

Medyje jie laukė dar gerą valandą, kol pastebėjo, kad būrys vyrų, vadui davus ženklą, kažkur patraukė iš stovyklos. Veikiausiai išėjo medžioti. Iš gestų Gauruočius suvokė, kad kažkur apylinkėje aptiktos mamuto pėdos.

Stovykloje liko tik du sargybiniai, kelios moterys ir vaikai — jie saugos ugnį.

Abu medžiotojai išlipo iš medžio ir prisiartino visai arti prie stovyklos. Nepersimetę nė žodžiu, jie abu pagalvojo, kad dabar gera proga įsigyti ugnies. Jie sugulė nedidelėje duobelėje už erškėčių krūmo, laukdami palankios akimirkos, kad galėtų nepastebėti paimti iš laužo degantį pagalį.

Dvi mergaitės, skainiodamos rūgštynes, priartėjo visai prie tykojančių medžiotojų. Gauruočius ir Kiškis išsigandę jau rengėsi bėgti iš priedangos, bet tuo metu mergaitės pamatė žolėje pelę. Vaikydamosi ją, jos vėl nubėgo tolyn.

Medžiotojai galėjo vėl ramiai stebėti, kas darosi stovykloje.

Laužas nė valandėlės neliko be priežiūros. Sargybiniams čia buvo kas veikti. Dabar jie kepė didelį gabalą elnio mėsos.

Kiškis pamatė kažką labai juokinga. Jis nusirito žemyn į duobutę ir ėmė springti juokais. Vaikinas taip stengėsi nepratrūkti balsu kvatotis, net visas paraudo kaip burokas. Nesitverdamas iš juoko, jis rankomis ir kojomis daužė į žemę, ir Gauruočius, prišokęs prie jo, smarkiai jį prispaudė, kad nesiraičiotų ir nepatrauktų svetimo tunto žmonių dėmesio.

— Kas tau, apžlibęs barsuk? Kokia musė tau įkando? — griežtai klausinėjo supykęs Gauruočius.

— Žiūrėk, Gauruočiau, — pagaliau išlemeno Kiškis, — kaip jie valgo! Jie ryja… — ir jis įsikniaubė veidu į žolę, kad nuslopintų juoką.

Gauruočius žvilgtelėjo į laužą ir pamatė, kaip abu sargai valgo keptą mėsą.

— Ar matai tuos kvailius! — tarė Kiškis ir vėl nuleido galvą už krūmo. — Geras žmogus, įsikandęs mėsą, visada rėžia ją peiliu nuo nosies smakro link, iš viršaus žemyn. O čia — cha-cha! — jie pjauna atvirkščiai — nuo smakro nosies link! Oi, sprogsiu…

Ir Kiškis vėl susirietė iš juoko. Gauruočius jį paspyrė, kad jau nutiltų. Kaip tik čia artinosi Žebenkštis. Ji buvo ne toliau kaip per tris šuolius.

Gauruočius švelniai cyptelėjo stepių pelėno balsu. Mergina krūptelėjo, apsidairė ir paskui — kaip niekur nieko — atsisėdo prie erškėčių krūmo. Abu medžiotojai ūktelėjo sutartą tunto ženklą. Paskui Gauruočius ją tyliai prakalbino:

— Žebenkštie, bėk su mumis!

Mergina papurtė galvą. Ji liksianti čia.

Gauruočius valandėlę patylėjo. Aplinkui buvo ramu, tad jis vėl prabilo:

— Žebenkštie, mes neturime ugnies!

— Tai ko norite? Eikite šalin! — atsakė mergina į erškėčių krūmų pusę, pindamasi į plaukus dirželį.

— Duok mums ugnies, Žebenkštie! — paprašė Gauruočius ir nusviedė merginai gabalą kempinės, kurią buvo nulupęs nuo buko.

Žebenkštis dar valandėlę tvarkėsi plaukus, paskui paėmė kempinę ir nuėjo prie laužo. Po valandėlės ji grįžo. Eidama pro erškėčių krūmą, numetė rūkstančią kempinę ir tyliai pasakė:

— Eikit, eikit! Medžiotojai greitai grįš, ir jums bus blogai!

Kiškis kaip gyvatė nušliaužė per žolę ir grįžo atgal, laikydamas rankoje kempinę. Jo akys spindėjo džiaugsmu.

— Na, tai bėkim! — ragino Gauruočius, rengdamasis šokti iš duobės.

— Dar palauk! — prašė Kiškis, dairydamasis į stovyklą.

— Ko gi laukti? Žebenkštis neis su mumis…

— Aš norėčiau anos merginos! — sušnibždėjo Kiškis ir parodė kokių keturiolikos metų mergaitę, kuri kaip tik tempė iš miškelio prie laužo sausuolį ir linksmai juokėsi žybčiodama dantimis. Bet tuoj pat jis aiktelėjo iš skausmo, mat, Gauruočius gerai jam užtvojo. Baisiai išsiviepęs iš pykčio, jis tris kartus sušnibždėjo sutartą tunto ženklą. Tai buvo įsakymas, kuriam Kiškis negalėjo pasipriešinti. Vyresnysis medžiotojas turėjo teisę įsakyti jaunesniajam viso tunto vardu. Tas, kas nepaklusdavo vyresniojo paliepimui, būdavo baudžiamas baisiausia priešistorinių laikų bausme — išvijimu iš tunto. O tai buvo baisiau, negu mirtis.

Todėl Kiškis greitai atitoko ir nuolankiai pažiūrėjo į Gauruočių. Šis apžvelgė apylinkę ir, neišvydęs nieko įtartino, mostelėjo Kiškiui; abu medžiotojai nušliaužė į kitą duobę, o paskui, dengiami jaunuolyno, pasilenkę nubėgo į mišką.

Po buku jie stabtelėjo.

— Parodyk! — tarė Gauruočius ir švelniai papūtė į smilkstančią kempinę. Jis pūtė tol, kol iš jos ėmė lėkti smulkios kibirkštėlės.

— Turime ugnį! Hoja-hoj! Greičiau į tuntą!

Abu medžiotojai bėgo ristele, norėdami greičiau pasprukti iš svetimojo tunto žemių. Gauruočius gerai atsiminė kelią atgal, todėl jie tolo greitai ir nesvyruodami.

Už miškelio atsivėrė stepės lyguma, prorečiais apaugusi krūmais. Čia reikėjo eiti ypač atsargiai. Iš labai toli galėjai pamatyti kiekvieną žmogų ar žvėrį, einantį plokštikalne. Todėl abu medžiotojai sėlino pasilenkę, dairydamiesi žemesnių vietų.

Staiga vyrai sustojo nustebę: jie pamatė žemėje milžiniško žvėries pėdsakus.

Abu medžiotojai vienu sykiu sušuko:

— Mamutas!

Jie apsidairė, ar kartais nepamatys kur arti milžiniško dramblio. Pėdsakai buvo švieži.

Bet visur aplinkui buvo tylu ir ramu.

Tada jie patraukė toliau. Kitą kartą jie būtų ėję mamuto pėdomis ir jį susekę, bet šiandien, kai tuntas dar toli ir vado pavedimas galutinai neįvykdytas, reikia viską palikti! Į priekį!

Saulė maloniai šildė. Jau buvo vidudienis. Kažkur kukavo gegutė, o po žydinčias pievas skraidė bitės.

Medžiotojai laimingai perėjo plyną stepę ir nusileido miškingu šlaitu į slėnį pailsėti. Ten sukramtė po gabalą mėsos, pirma padaužę ją akmeniu, atsigėrė iš upelio ir patogiai išsitiesė žolėje.

Abu džiaugėsi ugnele, rusenančia sausoje kempinėje. Meiliai apžiūrinėjo ją iš visų pusių, stebėdami, kaip smilkstanti ugnelė vis daugiau ir daugiau ryja kempinę. Kai liko jau tik gabaliukas kempinės, Gauruočius rado naują pintį, dar geresnę, ją uždegė ir senąją nusviedė šalin.

— Kas čia? — Jie išgirdo kažkokius garsus.

Abu medžiotojai pašoko, viskam pasirengę.

Balsai artėjo.

— Jų daug! — sušnibždėjo Gauruočius.

— Bėkime!

Kaip tik tuo metu iš už plataus krūmo į pievutę įžengė kažkoks medžiotojas, išsitepęs kūną geltonu moliu, ir pamatė nustebusį Gauruočių su Kiškiu. Jis garsiai riktelėjo.

Gauruočius nėrė kaip strėlė tarp krūmų, o Kiškis paskui jį. O varge! Akimirka jis pažino Žaltį, kuris vakar buvo jų belaisvis. Kovoti nebuvo ko ir norėti, nes į slėnį pagal upelį ėjo visas priešų tuntas.

Gauruočius už krūmų dar apsidairė, pačiupo akmenį ir paleido jį į Žaltį. Sis, pataikytas į galvą, susvirduliavo. Bet po akimirkos ėmė visa gerkle šaukti savo draugus į pagalbą. Jis pažino Gauruočių iš jo sudarkyto veido ir dabar pašėlusiai skatino vytis bėgančius medžiotojus.

Kiškis kiek neatsargiai uždelsė, ir viršum jo galvos pralėkė kirvis, kuriuo į jį sviedė įniršęs Žaltys.

Bet kol pribėgo daugiau medžiotojų ir kol Žaltys jiems nors skubom paaiškino, kad čia, jų žemėje, yra du svetimi įsibrovėliai, Gauruočius ir Kiškis vis dėlto laimėjo galiuką. Jie nedaug tepabėgėjo, bet spėjo pasislėpti tarp medžių ir krūmų, taigi persekiotojai, jų nebematydami, turėjo vytis pagal pėdas ir dėl to kiek užgaišo. Bet netrukus tarpas vėl galėjo sumažėti, nes šit jau sulėkė visa krūva vijikų, ir tuojau visi vienas per kitą pasileis paskui svetimuosius, stengdamiesi užbėgti už akių.

Gauruočius vienoje rankoje spaudžia smilkstančią kempinę, o kita ranka skiria krūmų šakas. Pro atvirą burną jam tįsta putos. Kiškis stenėdamas stengiasi neatsilikti. Jis beveik nusimušė kojos pirštą į kyšantį akmenį, ir kraujuotos jo pėdos dabar padės priešams juos persekioti.

Vėl eina smarkyn kojų dundesys — tai artėja medžiotojai, trokštą nubausti įžūliuosius įsiveržėlius už galingojo tunto žemės išniekinimą.

Gauruočius staiga klaikiai riktelėjo.

Nedaug trūko, kad jis su Kiškiu būtų užlėkęs ant gulinčio raganosio. Galingas žvėris nuostabiai greitai pašoko, bet kol jis įsiręžė pulti, abu bėgliai pranėrė pro jį ir įlindo į tankmę kaip sužeisti šernai.

Tuo tarpu raganosio dėmesį patraukė persekiotojai. Nuleidęs galvą prie pat žemės, grėsmingai atkišęs virš nosies styrančius ragus, kojomis įsispyręs į žemę, grėsmingasis raganosis pasitiko Žaltį ir jo apstulbusius draugus.

Kas paskui čia dėjosi, nei Gauruočius, nei Kiškis nežinojo. Jie tik girdėjo išgąstingus šauksmus ir baisias dejones.

Persekiotojų būrys, susidūręs su baisinguoju storaodžiu, išsibarstė po mišką. Po kiek laiko jie ūkaudami vėl susirinko į krūvą. Tik Žaltys su trimis bendrais nepailsdami persekiojo toliau.

Kraujuotos pėdos vedė prie netolimos Sazavos.

Nesvarstydami jie puolė į upę ir išlipę kitame krante ėmė rūpestingai ieškoti pėdų.

— Aha! Jie čia neišlipo! Nori mus supainioti! — šaukė Žaltys. — Reikia paėjėti paskui juos galiuką vandeniu, žinome tokius gudruolius!

Grupė persekiotojų šoko ieškoti kruvinų pėdų, dairydamiesi jų dešiniajame upės krante pasroviui. Po valandėlės jie dingo.

Tada kairiajame krante, tankioje seno gluosnio lajoje pasigirdo lyg pelėno cyptelėjimas.

Šaukdamas: „Oras švarus!“ nuo medžio nušoko Gauruočius.

Iš gluosnio kiaurymės išlindo ir Kiškis.

Jie buvo patenkinti. Persekiotojai nepastebėjo seno gluosnio ir nubėgo kažkur tolyn kitu krantu.

— Hehehe! — džiaugėsi Gauruočius, plodamas sau per kulšis.

— Hahaha! — juokėsi Kiškis, krutindamas savo di deles ausis.

Matyt, Žalčio būrys neturi gero pėdsekio.

Abu dar kartą apsidairė ir, nematydami nė girdėdami nieko įtartino, įbrido į vandenį.

— Palauk dar! — pasakė apdairusis Gauruočius ir pasiklausė. — Jie grįžta! Slėpkimės!

Bet jau nebebuvo kada ieškoti slėptuvės.

Tad Gauruočius atsitūpė vandenyje, tik galva ir ranka su kempine kyšojo viršuj. Kiškis pasielgė taip pat: jis dar spėjo pastebėti, kaip keturi persekiotojai kitoje upės pusėje išėjo iš krūmų ant kranto. Laimė, kad vandenyje būta didelių akmenų, tarp kurių kunkuliavo vanduo. Kitaip jie tikriausiai nebūtų pasislėpę nuo vijikų.

Staiga Kiškis pajuto, kaip Gauruočius timptelėjo jį vandenyje už kojos. Ko jis nori?

Rodosi, kad jie beveik jau kaip ir pastebėti. Keturi medžiotojai ant kranto taip atidžiai apžiūrinėja upę ir pakrantę, kad vargu ar pro jų akis praslys kyšančios bėglių galvos. Jie tikriausiai nepaprastai stebisi, kur dingo bėgliai. Kiškis tūno, vien tik nosį iškišęs iš vandens, ir galvoja, kad persekiotojai, brisdami atgal, tikriausiai už jos užklius. Varge, sunku bus kovoti dviem prieš keturis!

Na, bet ką gi — kovoti tai kovoti, juk jiedu — šaunūs plačiųjų stepių medžiotojai.

Gauruočius vėl truktelėjo Kiškį už kojos.

Žiū, jis tempiasi artyn plaukiantį alksniuką, kuris čia buvo įstrigęs tarp akmenų. Kiškis greitai susivokė, ir šit jau abu medžiotojai, prisidengę galvas plaukiančiu keru, brenda kur giliau. Smilkstančią kempinę jie užmovė ant nulaužto pagalio.

Sazavos paviršiumi ramiai plaukia pusiau nugrimzdęs alksnio keras.

Persekiotojai, neradę dešiniajame krante nė menkiausio pėdsako, nusprendė perbristi upę atgal ir dar kartą apžiūrėti, kur baigiasi pėdos.

Žaltys tarė:

— Na ir gudrūs! Juk jie liko kairiajame krante! — ir, iškėlęs kirvį, nubrido per upę prie akmenų, kur vos prieš valandėlę dar kiūtojo Gauruočius su Kiškiu.

Plaukiantis alksnis jau toli — kažin ar pasiektų jį sviestas akmuo.

Išlipęs į krantą, Žaltys greitai pastebėjo kraują ant senojo gluosnio.

Nesvarstydamas jis taip smogė kirviu į gluosnį, kad tas net sudundėjo. Žvilgtelėjo į išdubą — nieko! Tik balutė šviežio kraujo rodė, kad čia visai neseniai kažkieno būta.

— Kažkas buvo įsilipęs į gluosnį! — nusprendė vienas medžiotojas, radęs keletą nulaužtų šakučių.

Jie nekantriai ieškojo toliau, ar pėdos neina nuo gluosnio pakrante, bet nerado nė mažiausio pėdsako. Neapsižiūrėję jie patys sutrypė žemę.

— Upės jie neperbrido, ir čia, prie šio gluosnio, baigiasi jų pėdos! — nutarė keturi persekiotojai. Bėgliai dingo taip paslaptingai ir nesuprantamai, kad medžiotojus pagavo baimė.

Kurgi jie dingo?

Keturi medžiotojai klūpo žolėje, sukišę galvas po gluosniu. Jie sustingę žiūri vienas kitam į akis, kaip kartais daro žvėrys didelio įtempimo valandą. Puikūs pėdsekiai, kurie tris dienas gali bėgti žvėrių pėdomis, jų nepamesdami, apimti išgąsčio.

Jų protas negali šito aprėpti.

Tyli gudrusis Žaltys ir patyręs Gandras, nė žodžio netaria stiprusis Jautis ir greitasis Sakalas… Tik ausimis karpo.

NARSUSIS VAIKINAS

Mamutaičio tunte liūdna.

Nėra kaip išsikepti sumedžioto elnio… Žmonės, pripratę prie keptos ir rūkytos mėsos, be jokio malonumo kramto žalią, tąsią mėsą.

Visi laukia pasiuntinių. Ar parneš jie ugnies? Ar iš viso sugrįš?

Kartkartėmis kas nors nueina ant kalvos ir veltui laukia, ar nepastebės kokio ženklo tolumoje.

Vaikai, žinoma, valandos nepasėdi. Jie vėl žaidžia prie upelio su aukso grūdais. Vakarykštis pylimas išardytas, vanduo vėl nuslūgo, o aukso rūda spindi saulėje smulkiais žiburėliais.

Vyrai ir moterys abejingai mynioja aukso lobį. O kai vaikai rodo jiems pilnas saujas spindinčių smilčių, jie nusigręžia, nes auksas jiems primena prarastą ugnį… O, kad stovykloje vėl sužėruotų ugnis!

Kai kurie medžiotojai taisosi ginklus: naujais dirželiais raišioja akmens brūklius ir atbukusius kirvius prie įskeltų kotų. Vadas Mamutaitis mikliai skaldo titnaginius peiliukus iš didesnio akmens ir spraudžia juos į kotus, pasidarytus iš elnių ragų galų, dar sutvirtindamas derva.

Vaikai šūkauja: suaugusių rūpesčiai jiems negadina nuotaikos.

Kai Voveriukas, veltui ieškojęs dingusios žąsies, nusivylęs grįžo pagal upelį atgal, išdykę vaikai jam pajuokiamai šaukė: „Žą-sele, žą-sele, žą-sele!“ Niūrus Voveriukas įširdo ir su pagaliu rankoje ėmė vaikytis rėkaujančius mažylius. Jis toli vijosi vaikus, o kai jie pasislėpė krūmuose, ėmė mėtyti į juos akmenis.

— Palauk, Varle, sudraskysiu tave į gabalėlius ir sušersiu varnoms! — grasino jis išdykusiai Varlytei, kuri sumaniai lakstė aplink erškėčių krūmą ir nesidavė pagaunama. Gaila, kad Kopčemas kažkur nuėjo, tikriausiai būtų jam pagelbėjęs.

— Žą-sele, žą-sele! — skambėjo iš visų pusių.

Voveriukas suprato, kad nė vieno augesnio pašaipūno nesugriebs, o keršyti mažyliams nedera busimajam elnių ir mamutų medžiotojui. Tad jis kitaip išreiškė savo panieką: pasilenkęs atsirėmė rankomis į žemę, o kojomis taip smarkiai ėmė rausti dirvą, kad žolė ir moliai žirte žiro į pašaipūnų pusę.

Paskui jis pašoko ir nubėgo šalin. Vaikai jam įsipyko. Jis ir šiaipjau nelaimingas, kad dingo žąsis, o tie pašaipūnai dar iš jo tyčiojasi! Nė matyti jų nenori!

Voveriukas nueis toli toli, ir tada visi jį šauks, kaip jis šaukia savo žąselę. Ir toji bjaurioji Varlytė verks, kai nebeturės su kuo lenktyniauti stepėje ir rungtis dėl vietos guolyje. Jis sumedžios riebų elnią ir vienas visą suvalgys, kad net pilvas išpamps kaip barsuko. Nė nugraužto kaulo nenumes tiems berniūkščiams. Nė gabaliuko ragų niekam neduos, ir kailį sau…

Čia Voveriuko mintis nutrūko.

Jis jau buvo nudūlinęs gerą galą, nors ėjo ne tiesiai, o vingiais. Nė pats nežinojo, kur eina. Nieko nematė, nieko negirdėjo, tik, nuleidęs galvą, žingsniavo, kur kojos nešė. Šmaukščiodamas rykšte, jis tarpais kapojo gėlių žiedynus. Bet staiga Voveriukas sustojo. Jo širdyje pabudo medžiotojas.

Prieš jį minkštoje žemėje buvo įspaustos kažkokios pėdos. Voveriukas užmiršo pyktį ir ėmė gyvai tyrinėti pėdas, kaip buvo matęs darant senus medžiotojus.

— Tai ne elniai, — tarė sau tyliai. — Ir ne antilopės! Reikia pasižiūrėti, kas tai per žvėrys!

Smalsumo pagautas berniukas nubėgo ryškiomis kelių kanopinių žvėrelių pėdomis.

Jis buvo jau taip įgudęs medžioti, kad mokėjo daug ką išskaityti iš pėdų. Po valandėlės Voveriukas jau žinojo, kad žvėrių čia eita neseniai — mat, rado šviežio mėšlo. Jis įsidėmėjo, kad jų kanopos skeltos, aštriais kraštais, todėl neslysta lygiais akmenimis. Jis matė nukandžiotų kerpių ir apskabytų žolelių, matė apkramtytų šliaužiančiųjų gluosnių bei išrautų ir sulamdytų gebenių, kurios paprastai raitosi prie uolų, pavėsyje. Be abejo, visais tais augalais gardžiavosi žvėrys, bet jam vis dėlto liko neaišku — kas jie per vieni?

Neilgai reikėjo sukti galvą.

Išėjęs į stepių plokštikalne, jis aptiko kokių dešimties sraigtaragių turų bandą, kurią taikėsi pulti vilkai.

Sraigtaragiai turai, stiprios gauruotos avys, didumo kaip veršiai, užklupti sustojo ratu, atkišę į lauką ragus. Stipriausias patinas bėgiojo aplinkui ir narsiai kovėsi su puolančiais plėšrūnais. Jo trumpi, įviji ragai ant plačios, tvirtos kaktos galėjo atremti net stipresnį priešą, negu vilkas. Pagal ausis ragai rietėsi žemyn, o aštrūs jų galai buvo grėsmingai atsikišę į priekį.

Narsus gyvulys trypė stipriomis kanopomis, drąsiai atstatęs prieš vilkus nulenktą galvą. Jo tankios vilnos draikėsi po žolę.

Voveriukas matė, kaip patinas, pakėlęs vilką ragais, nusviedė jį, bet tuo tarpu antrasis vilkas griebė kitam turui už gerklės. Išgąsdintų žvėrių būryje kilo sąmyšis.

Turai, vadovaujami galingojo patino, pasileido bėgti.

Vilkai leidosi paskui, šokinėdami ir kandžiodami juos, bet greitai liovėsi vytis būrį ir puolė persekioti kelis atsiskyrusius turus, kurie per sąmyšį po vieną išlakstė.

Voveriukas — kone jam akys išsprogo — nepaprastai susijaudinęs stebėjo, kuo baigsis tos gaudynės. Jis nė nepagalvojo slėptis nuo vilkų.

Sutraškėjo krūmai, ir takeliu išbėgo sužeistas turas baisiai išdraskyta gerkle. Voveriukui rodėsi, kad gyvulys tuoj tuoj kris, nes svirduliavo tarp krūmų lyg apdujęs, o jo kraujas dažė žolę.

— Tai būtų šaunus grobis! — pagalvojo berniukas ir įsidrąsinęs prisiartino prie sužeistojo turo. Žvėris iš tikrųjų parpuolė ant žemės ir sunkiai alsavo. Gauruota ilga vilna ir juosvai ruda jos spalva darė turą panašų į lokį.

Turas kilstelėjo galvą ir išplėstomis akimis pasižiūrėjo į berniuką. Voveriukas pagalvojo, kad jis nori atsikelti ir gal pabėgti, todėl čiupo turą už ragų ir prispaudė jo galvą prie žemės.

Tačiau turas dar nebuvo toks nusilpęs, kaip atrodė, o Voveriukas nebuvo toks stiprus, kaip kad pats, įkarščio pagautas, galvojo. Turas pakilo su Voveriuku, kuris stengėsi jį prispausti prie žemės, ir atsistojo ant kojų. Voveriukas nepasileido ir dabar sėdėjo sužeistam gyvuliui ant nugaros. Jis įsikibo į turo gaurus rankomis ir kojomis ir laukė, kol turas nukraujuos.

Staiga netoliese sukaukė vilkai, ir išsigandęs gyvulys subliovė. Voveriukas krūptelėjo nuo išgąsčio, o turas, ant kurio nugaros prisispaudęs gulėjo berniukas, pasileido pašėlusiai bėgti.

Berniukas turėjo tvirtai laikytis, kad nenupultų. Gerai, kad turo vilnos buvo tokios ilgos! Šuoliuodamas per kupstus ir duobes, per laukymes ir krūmus, bėgo vilkų kauksmo pabaidytas sužeistas žvėris. Gal jis nė nejautė, kad neša berniuką ant nugaros. Tai buvo priešmirtinis bėgimas.

Voveriuką gerokai aptalžė šakos, nes turas, apakęs nuo siaubo, kartais brovėsi pro neįžengiamus krūmynus. Retkarčiais iš skausmo berniukas sustenėdavo, bet nepasileisdavo. Veikiau žus, negu pasiduos!

O turas su berniuku lekia kaip patrakęs, tarsi nebūtų sunkiai sužeistas.

Vilkų jau niekur nė kvapo…

Tuo tarpu vaikai stovykloje jau seniai užmiršo Voveriuką ir susirado kitų užsiėmimų. Jiems tiktai nepatiko, kad suaugę medžiotojai, o taip pat motinos šiandien visai nesidomi jų žaidimais.

Anksčiau Stipruolis jiems kartais visą pusdienį rodydavo, kaip bėga lokys, kaip eina mamutas, kaip šuoliuoja antilopė, o šiandien jis guli ir nekreipia dėmesio į vaikus…

Senoji Blindė taip pat mėgo vaikus ir būdavo jiems maloni, bet šiandien tik murma ir murma…

Trumpai sakant, stovykloje šiandien nėra pramogų. Visi prislėgti. Valandėlę paguli ant kailių, atsikelia, pavaikštinėja šen ten, atsisėda, paskui vėl vaikštinėja. Nematyt to gyvo bruzdesio, kuris derėtų šauniam medžiotojų tuntui, pasižymėjusiam tieka garbingų kovų su žvėrimis…

Vadas aštriu akmeniu gramdo elnio kailį, kartkartėmis griežtai dėbtelėdamas į Pelėdą, nevykusį ugnies saugotoją.

Moterys, matydamos apniukusį vadą, taip pat neprataria žodžio be reikalo.

Dar niekada laikas nebėgo taip pamažu, kaip šiandien. Visus slegia mintys apie užgesusią ugnį.

Staiga Mamutaitis paleidžia kailį iš rankos ir įtemptai klausosi. Ir kiti medžiotojai kažką išgirdo.

Mamutaitis, Ukmasas, Stipruolis ir kiti pašoko ir griebėsi už ginklų.

Moterys išsigando, vaikai persigandę ėmė klykti.

Ten, tarp krūmų, lyg patrakęs dumia kažkoks keistas padaras. Girdite dundesį? Kūnas tarsi lokio, o bėga kaip elnias. Kas jam ant nugaros?

— Turas! Ir, rodos, sužeistas!

Ant jo nugaros guli berniukas, įsikibęs į išgąsdinto žvėries kailį…

Visą stovyklą sujudino nepaprastas įvykis.

Vaikai jau pažino ant turo jojantį berniuką ir šaukia:

— Voveriukas joja! Voveriukas joja!

Medžiotojai išsisklaidė, pastodami kelią sužeistajam žvėriui.

Moterys stovėjo sustingusios iš nuostabos ir, išpūtusios akis, stebėjo nematytą Voveriuko jojimą.

Sutraškėjo šakos, ir kraujais pasruvęs turas pražiotais, apsiputojusiais nasrais įbėgo į stovyklą. Visur kitur medžiotojai užstojo jam kelią.

Vaikai ir moterys pratrūko triukšmingai džiūgauti. Berniukai šaukė visa gerkle ir rankomis plojo sau per strėnas. Labiausiai šėlo Kopčemas. Jis šokinėjo kaip patrakęs ir bliovė kone plyšdamas.

Voveriukas ant turo nugaros pakėlė galvą ir, pamatęs, kad atsidūrė namie, tarp savųjų, iš nuostabos išpūtė akis.

Mamutaitis staiga užsimojo ir smogė turui kirviu į tarpuakį. Turui sulinko kojos, ir jis susmuko tiesiai prie laužo, o Voveriukas nušoko ant žemės.

Medžiotojai puolė prie turo.

Voveriukas vis dar negalėjo atsipeikėti. Jo nepaprastas sugrįžimas į stovyklą buvo lygus pergalingam triumfui.

Kuris suaugęs medžiotojas sugebės taip drąsiai pasielgti?

Kažkas apkabina Voveriuką, ir visi garsiai stebisi jo narsiu žygiu.

Varlytė vis dar šaukia pilna gerkle ir be paliovos šokinėja kaip apsėsta aplink Voveriuką. Berniūkščiai, didžiausiai nustebę, šmurkščioja nosimis ir, ausis ištempę, gaudo kiekvieną Voveriuko žodį. Kopčemas žavisi narsiu savo bičiuliu.

Po ilgos tylos stovykloje stojo triukšmingas, gyvas bruzdesys. Net senus, įgudusius medžiotojus suaudrino šis įvykis, ir Voveriuko pasakojimą jie palydi šauksmais.

Mamutaitis iš odinio maišelio ištraukė gražų, dailiai nuskeltą titnagą aštriais ašmenimis ir, pagyręs viso tunto akyse Voveriuką už medžiotojišką narsą, padavė jam brangųjį akmenį.

Voveriukui suspindo akys. Jis pagriebė aštrųjį titnagėlį ir prispaudė jį prie krūtinės. Jo karštas noras išsipildė! Jis turės ietį kaip tikras medžiotojas! Mokysis medžioti stiprius žvėris! Oi, kaip puiku!

Vaikai, moterys ir medžiotojai palydėjo vado dovaną dar didesniais šūksmais ir valiavimais, net nuo miško atlėkė aidas.

Voveriukas tapo dienos didvyriu.

Tuntas iš jo dar sulauks šaunių žygių, apie kuriuos bus ilgai pasakojama prie stovyklos laužų.

NAUJOJI UGNIS

Saulė nusileido. Gaisai nudažė beveik pusę dangaus.

Kurapka, turėjusi lizdą netoli stovyklos, nusivedė savo mažąją šeimyną nakties miego.

Padvelkė vėsus vėjelis.

Moterys šaukė vaikus gulti ir baugino nepaklusniuosius sakydamos: „Palauk, vilkas pagriebs!“ — arba: „2iū, lokys tavęs tyko!“ Ir vaikai tekini bėgo prie savo motinų.

Trys medžiotojai ir dvi moterys grįžo iš miško. Jie partempė sausuolį ir parnešė didelius glėbius žabų.

— Kam tie žabai? — iškošė pro dantis vadas.

— Pamatysi, jie grįš! Vėl turėsime ugnį: — pareiškė Stipruolis.

Tačiau šiandien nebuvo nuotaikos vakaro pokalbiui. Šaunusis Voveriuko nuotykis jau buvo aptartas, visi iki valiai prisišnekėj.o. Net Varlytė liovėsi čiauškėjus.

Greitai tuntas sugulė miego.

Mamutaitis pastatė sargybą, primindamas, kad vilkai ir hienos vis įžūliau braunasi į stovyklą. Juos vilioja šviežiai išdarinėto turo kvapas, ir dabar reikia gerai sergėti.

Mėnulis patekėjo vėliau, negu vakar, o kai jis pakilo viršum miško, pamatė tuntą bemiegantį.

Apie vidurnaktį sargybinis Koumačas išgirdo įtartiną garsą. Ne, čia ne vaiko knerkimas, kai jis surinka, apsisapnavęs, kad kovoja su lokiu.

Jis tyliai įspėjo ir antrąjį sargą — Stipruolį, ir abu nuslinko prie krūmų, iš kur sklido tarsi dejavimas. Mėnulis išlindo iš debesies ir sidabrinių spindulių pluoštu apšvietė žalią pievelę.

Kažkoks šešėlis šliaužė žole. Gal hiena? Abu sargai prislinko arčiau. Jie pažino, kad tai žmogus. Šoko prie jo, ir šešėlis kilstelėjo.

Tai buvo Gauruočius!

Sargybiniai pažino mėnulio šviesoje jo išsiviepusį veidą.

Vyrai čiupo jį už pečių ir bejėgį nuvilko į stovyklą.

Jis davė pavojaus ženklą.

Tuoj pašoko Mamutaitis, Džganas, Ukmasas ir kiti vyrai, pasirengę narsiai atremti bet kokį laukinio žvėries ar priešo puolimą.

Visi susiburė aplink Gauruočių.

— Tu sužeistas?

Nuvargęs medžiotojas papurtė galvą ir atsisėdo žolėje. Vyrai pasodino jį ant kailio, atrėmę į didelį aukso rūdos gabalą. Triukšmo pažadintos, artyn priėjo ir kelios moterys, bet jos nedrįso prabilti tariantis vyrams.

Atsitiko kažkokia nelaimė!

Gauruočius vos gyvas. Kiškis gal jau užmuštas, ugnies nėra! Vargas, vargas!

Gauruočius atsikvėpė ir silpnu balsu ėmė pasakoti:

— Aš nesužeistas… tik pavargęs! Kiškis gyvas… sužeistas… liko žemai miške… Nešiau jį ant nugaros per du kalnus… Pajėgiau… tik iki uolų… ir nuėjau šaukti jūsų. Skubėkite jam į pagalbą!

Kažkas su kailiu atnešė iš upelio vandens ir apšlakstė nusilpusį Gauruočių.

Gerai, kad bent abu pasiuntiniai gyvi! Jų prapultis būtų skaudus nuostolis susilpnėjusiam Mamutaičio tuntui, kuris, pabėgus Peštukui ir jo draugams, neteko kelių narsių medžiotojų.

Po valandėlės Gauruočius jau galėjo atsistoti. Jo užgrūdintas kūnas atsigavo nuostabiai greitai.

Mamutaitis atnešė kelis kaulus, suskaldė juos kirviu ir padavė Gauruočiui. Šis godžiai iš jų iščiulpė smegenis, didžiausią medžiotojų skanėstą.

— Ar radote ugnies? — pagaliau išdrįso paklausti prasikaltęs ugnies saugotojas Pelėda.

Bet Gauruočius jau neišgirdo jo klausimo. Jis atsistojo ir, remdamasis lazda, mėgino eiti.

— Einam! — šūktelėjo šaunusis pėdsekys medžiotojams.

— Gauruočiau, atidėkim žygį iki ryto! — sakė kai kurie medžiotojai. — Kurgi tu nueisi toks nusilpęs?

— Ten Kiškis guli kraujuos, palikau jį miške! — paaiškino Gauruočius.

— Palauk iki ryto, pailsėk, — įkalbinėjo jį medžiotojai.

— Tada aš eisiu vienas, jūs pasilikite! — sušuko Gauruočius, priekaištingai viepdamasis, ir ėmė šliaužti atgal į mišką.

Mamutaitis šūktelėjo:

— Neisi vienas, Gauruočiau!

Vadas paskirstė savo vyrus: pusę medžiotojų paliko stovykloje, o kitiems liepė eiti gelbėti Kiškio. Ir pats nuvedė juos į tamsų mišką.

Gauruočius rodė kelią.

Likę stovykloje žiūrėjo į nueinančiuosius, kol šie išnyko jiems iš akių.

Paskui žmonės vėl sugulė ir apsiklojo kailiais. Po pusiaunakčio esti šalta.

Sargybiniai apėjo visą stovyklą. Vilkų nematyti.

Blankus mėnuo vėl pažvelgė pro debesis. Niekas nė krusteli. Aplinkui tyli naktis.

Kai aušra rytuose nušvietė dangų ir ėmė busti paukščiai, iš miško išėjo keista vora.

Priekyje žengė du medžiotojai. Už jų keturi vyrai neštuvais iš šakų nešė sužeistąjį Kiškį. Paskui juos ėjo tunto vadas, prilaikydamas nusikamavusį Gauruočių. O jiems įkandin žingsniavo Išlūžęs Dantis ir Vilko Nagas, pasivėrę ant karties dar šviežią neišgramdytą lokio kailį. Vorą baigė keli medžiotojai, nešantieji mėsą.

Vos sargai pamatė vorą, pakėlė ant kojų visą stovyklą. Vaikai pliki šoko iš guolio ir nubėgo pasitikti pareinančių vyrų. Paskui lenktyniaudami bėgo atgal, nešdami džiaugsmingą žinią:

— Visi grįžta!

— Sumedžiojo didžiulį lokį!

— Parsineša ugnį!

Vos Pelėda išgirdo, kad vyrai neša ugnį, kaip strėlė išlėkė iš stovyklos ir, keistai šokinėdamas šlubąja koja, šūkalodamas bei linksmai mostaguodamas, sveikino sugrįžtantį būrį.

Visa stovykla atgijo. Visur triukšmas, klegesys, džiaugsmas.

Vos paguldė sužeistąjį Kiškį, Mamutaitis įkūrė ugnį iš atsineštosios kempinės.

Nauja ugnis!

Suplazdėjo liepsna ir nušvietė stovyklą.

Visi pratrūko džiūgauti.

Valio! Vėl dega ugnis! Ei-ei-ei!

Kažkas atnešė šakų. Kaip maloniai šildo laužo liepsna! Salin liūdesį, atėjo džiaugsmo metas!

Vyrai tuoj su varstė ant iešmų mėsą ir, susėdę aplink laužą, ją kepa. Moterys ir vaikai susispietę kiek atokiau: vieta prie laužo priklauso vyrams. Garbingiausioji vieta — prieš vėją — kaip visada, palikta tunto vadui. Šit Mamutaitis jau ridena didelį akmenį ir sėdasi. Žėrintys akmens grūdeliai blykčioja, ugnies nušviesti.

Nors visi nekantrauja, norėdami išgirsti naujienų, niekas nedrįsta pradėti kalbą, kai tunto vadas atsisėdo savo garbės vietoje. Tik jis vienas gali nutraukti tylą.

Pagaliau jis prabyla. Jis ne koks kalbėtojas, ir kartais jam pritrūksta žodžio. Jo kalba panaši čia į miško ošimą, čia į šakų traškėjimą ar vėjo švilpimą, čia į žvėrių balsus. Visi, kurie naktį praleido stovykloje, gaudo žodžius iš jo lūpų ir skaito mintis iš jo veido, besikaitaliojančio balso ir kūno judesių.

— Gauruočius visa apsakys, kai pailsės. Kad parnešė ugnį — patys matote. Aš papasakosiu, kaip mes radome naktį Kiškį. Ar uždėjote jam ant žaizdų gysločių? Gerai. Jam nėra taip jau bloga. Galės bėgiot — ant kojos jam dar liko nemaža pirštų, tik kraujo daug neteko… Gauruočius mus ilgai vedė mišku ir plokštikalne. Staiga pastebėjome prie uolos mažą žiburėlį. Gauruočius pasakė, kad ten Kiškis. Jisai buvo palikęs jam kempinę, nes bijojo ją pamesti, iš paskutiniųjų jėgų šliauždamas į stovyklą. Tuoj pribėgome prie ugnies, bet ką pamatėme?

Ugnis jau buvo beužgęstanti. Kiškis paskutiniu nuodėguliu gynėsi nuo didžiulio lokio. Riktelėjome mūsų šūkį ir šokom Kiškio gelbėti… Dabar matote, kad tai būta didžiulio patino! Tokio kailio dar neturėjome…

— Ir tu, Mamutaiti, nudobei jį! — prabilo vienas iš medžiotojų.

— Patylėk! — sudraudė jį vadas ir pasakojo toliau:

— Mes atkreipėm lokio dėmesį į save ir tokiu būdu išgelbėjom Kiškį. Vargšas Kiškis, dar mums nebaigus kautis, susmuko prie laužo. Paskui įkūrėm laužą ir tuoj nunėrėm lokiui kailį. Duokit čia vieną leteną, išsikepsiu!

Vadas baigė pasakojimą, ir tik dabar prasidėjo triukšmingas pokalbis. Kiekvienas turėjo ką pasakyti, ir kiekvienas norėjo ką nors sužinoti.

Vaikai, išpūtę akis, klausėsi ką pasakojo narsūs medžiotojai. Visas išsiterliojęs Šaipūnas mikliai sugavo nebaigtą graužti kaulą, kurį jam vienas medžiotojas pamėtėjo. Berniukas apsilaižydamas gardžiai graužė pusžalės mėsos likučius.

Įdienojo. Saulė pakilo viršum nusidriekusio rūko, tačiau dar nešildė.

Moterys prinešė Kiškį arčiau laužo. Jo sužeista koja buvo apdėta lapais ir apraišiota diržais. Užėjus smarkiam skausmui, vargšelis susiraukdavo ir sukąsdavo dantis, bet vis dėlto nė karto nesudejavo ir nepasiskundė.

Gauruočius sėdėjo šalia ir patenkintas šypsojosi, o jo subjaurotas veidas baisingai viepėsi.

Mamutaitis pauostė apkepusią lokio leteną, papūtė ją ir stipriais dantimis atsikando gabalą mėsos. Paskui padavė leteną Gauruočiui.

Visi dalyviai pritariamai sumurmėjo. Tai buvo aukščiausias vado įvertinimas. Juk Gauruočius — didžiausias tunto didvyris, jis parnešė ugnį, išgelbėjo draugą.

Keletą dienų Mamutaičio tuntas puotavo. Mėsos buvo daugybė. Medžiotojų veidai blizgėjo, o riebalai tekėjo per smakrus. Kimšdami rajūnai garsiai šūkavo iš pasitenkinimo. Moterys nešė ir nešė glėbius karčiųjų šaknų ir jaunų šermukšnių pumpurų, kurie drauge su karčiaisiais migdolais taip gerai veikia prikimštą skrandį.

Ugnies traškėjimas visiems tunto nariams buvo gražiausia muzika pasaulyje. Jie buvo laimingi. Bet ar ilgai taip bus?

Naujų įvykių neteko ilgai laukti. Kartą, kai medžiotojai ratu sėdėjo aplink laužą, iš miško pasigirdo išgąstingi šūksmai. Kas atsitiko?

Vaikai be kvapo bėga stovyklos link. Priekyje, šokinėdami per kauburius ir krūmus, dumia Kopčemas su Varlyte. Staiga Kopčemas sulėtina žingsnius ir pradeda šlubuoti.

Medžiotojai pakilo nuo laužo ir ėmė juoktis, manydami, kad vaikai lenktyniauja. O gal jie išsigando vilko ar lūšies?

Vilko Nagas, pasistojęs ant akmens ir pasižvalgęs, tarsi pats sau pasakojo:

— Kažkas pasidarė Kopčemo kojai — Varlytė laimi! Ne, čia tikriausiai ne žaidimas, nes šiaip Kopčemas parverstų Varlytę į žolę, nesileistų mergaitės aplenkiamas. Jie tikrai nuo kažko bėga! Tur būt, kažkas nutiko!

Uždususi Varlytė jau čia pat, ji bėga vis lėčiau ir šaukia:

— Miške priešai!

Vieną akimirką visas tuntas buvo ant kojų. Vyrai su ginklais rankose išbėgo priešais stovyklą atremti puolimo. Varlytė papasakojo, kad mišku artėjąs nedidelis būrelis vyrų. Kiek jų, ji negalėjo pasakyti.

Gauruočius, beveik jau visai atsigavęs, žvaliai bėgiojo po stovyklą ir ragino atsilikėlius.

— Vis dėlto tie vilkai mus suuodė! Galvojau, kad mes ten prie upės laimingai pasprukom. O jie atsidangino paskui mus net iki čia… Bet mes jiems nepasiduosim!

Mamutaitis su keliais stipriais medžiotojais pasislėpė krūmuose. Jie tykos priešą iš pasalų. Kiti medžiotojai guli žolėje ir atidžiai žiūri, kada iš miško išpuls priešai. Mūšis bus iš tikrųjų žiaurus. Jei svetimieji medžiotojai persekiojo Gauruočių ir Kiškį iki pat stovyklos, jie lengvai nesiduos išgenami ten, iš kur atėjo.

Ir štai iš miško išeina keli vyrai. Jie ginkluoti, bet kirvius užsikišę už juostų, o ietis nešasi nulenktas žemyn. Ne, šitaip neinama kautis!

Du medžiotojai vedasi už rankų atsilikusius vaikus. Visi žengia tiesiai, nesislapstydami.

Gauruočius papurto galvą ir, prisidengęs delnu akis, atidžiai stebi besiartinantį nepažįstamų vyrų būrelį.

Žiū! Kopčemas pakilo ir stovi priešais svetimuosius su pagaliu rankoje! Kodėl gi jis nebėga?.. Negi nori su jais kautis?

Mamutaitis sušvilpia, duodamas jam tunto ženklą, kad tuoj grįžtų į stovyklą. Bet berniukas nušlubčioja kelis žingsnius svetimiesiems ateiviams priešais ir grasina jiems lazda.

Svetimieji, apstoję Kopčemą, kažką jam rėkia. Ką tie nenaudėliai ketina jam daryti? Nieko. Kopčemas apsigręžia ir, ramsčiuodamasis lazda, ramiai eina su jais į stovyklą.

Keistas dalykas! Kas gi tokie tie besiartinantys vyrai?

Po valandėlės iš krūmų pasigirdo pasislėpusių medžiotojų balsai:

— Juk tai Peštukas!

— O už jo Ešerys!

— Kreivasis Ragas veda mūsų mažąją Kruopelę!

Pabėgėliai grįžta į tuntą…

Mamutaitis tyliai sušvilpė, duodamas savo vyrams ženklą grįžti į stovyklą.

Moterys kiūtojo čionai, susitraukusios iš baimės: kas žino, ar teks atlaikyti kruviną mūšį, ar bėgti. Dabar vadas liepė joms eiti į palapines prie įprasto darbo. Pavojus praėjo… Kaip lengvai jos atsiduso!

Ir vėl stovykloje tapo ramu! Tarsi nieko ir nebuvo atsitikę.

Peštuko būrys priėjo prie pat stovyklos, bet prie pirmosios palapinės sustojo. Peštukas ir jo bendrai buvo smarkiai sulysę, o jų kūnai nuberti votimis. Jie tyliai stovėjo, laukdami, kad juos pakviestų prie laužo.

Bet niekas jų neragino prieiti arčiau. Tuntas juos pasitiko abejingumu ir tyla. Nė mažieji vaikai nelakstė ir nešūkavo: tūnojo prisiglaudę prie motinų. Diarga sudrėkintu kailio gabalu trynė Kopčemui sukruvintą kojos pirštą, nė nepažvelgdama į nekviestus svečius.

Niekas Peštuko nekalbino, niekas jo draugams nepadavė keptos mėsos.

Matyti, kad Peštukas dėl tokio tunto priėmimo labai susikrimtęs. Jis sumišęs mindžikuoja ir ieško akimis, ar neatsiras stovykloje žmogaus, kuris parodytų jam bent lašą draugiškumo.

Medžiotojai su Mamutaičiu sėdi aplink ugnį, graužia kaulus ir nekreipia dėmesio į buvusius draugus, tarsi jų nė žinot nežinotų.

Tik du maži bambliai, Cebikas ir Vabaliukas, iš arti spokso į svetinius svečius. Jie smalsiai apžiūrinėja kiekvieną vyrą ir, matyt, juos pažinę, prisimena kokius senus nuotykius iš tų laikų, kai dar gyventa kartu.

Vabaliukas, viso tunto lepūnas, staiga čiumpa Ešerį už kailio, kuriuo šis apsisiautęs, ir tempia jį prie laužo.

— Eikš, mes turime naują ugnį, žiūrėk!

Ešerys leidosi pamažu vedamas, o paskui, paėmęs vaiką į glėbį, atsisėdo su juo prie ugnies, kur staiga atsirado laisva vieta.

Antrasis bamblys, Cebikas, atitempė prie ugnies labai sulysusį Storulį. Ir jam atsirado vietos. Storulis buvo sumišęs ir neturėjo kur akių dėti. Sėdėjo kaip žado netekęs, laikydamas glėbyje berniuką. Staiga Cebikas, žaisdamas kirvuku, netyčia įgrūdo Storuliui į burną kirvakotį, kad tas iš netikėtumo net užsikosėjo ir apsiašarojo. Iš karto negalėjo kirvakočio nė iš burnos ištraukti.

Visiems tai sukėlė tiek juoko, kad po stovyklą nuvilnijo griausmingas kvatojimas:

— Cebikas pasmeigė Storulį ant iešmo! Cha-cha-cha!

Tas juokas pralaužė ledą Mamutaičio tunte.

Peštukas ir kiti jo bendrai dabar taip pat įslinko į stovyklą ir atsisėdo prie ugnies. Jų niekas nevijo, niekas jiems nepriekaištavo — net Mamutaitis, nė jo žmona Diarga.

Taip vaikai grąžino tuntui buvusius jo narius…

Pasipylė kalbos, ir Peštuko draugai ilgai pasakojo apie savo vargus, kurių patyrė, pabėgę iš stovyklos, apie alkanas klajones po pasaulį ir kaip dabar miške netyčia rado nudobto lokio liekanas. Aiškios žmonių pėdos juos atvedusios čionai…

Voveriukas voliojasi ant kailių ir pasigardžiuodamas graužia didelį kaulą. Jis vėl sveikas ir žvalus.

Bet kas čia, kad jis staiga metė kaulą ir kaip įgeltas išbėgo iš stovyklos?

Jam rodosi, kad girdi kažkokį tolimą gagenimą. O gal jis klysta? Ne, ne, gagenimas ir vėl pasigirsta.

— Žą-sele! Žą-sele! — šaukia Voveriukas ir susijaudinęs bėga prie upelio.

O žąselė mojuoja ištiestais sparnais ir, pusiau bėgdama, pusiau skrisdama, ištiesusi kaklą ir pražiojusi snapą, skuba prie berniuko.

Ir šit jau žąsis, garsiai girgsėdama, snapu trinasi aplink berniuką, tarsi pasakodama savo nuotykius.

— Tu pabalda! — šaukia berniukas. Visas nušvitęs, jis stveria žąselę į glėbį ir bėga į stovyklą, iš tolo šaukdamas:

— Ar matote? Ji grįžo pas mane!

Vaikai galvotrūkčiais bėgo jam priešais. Visi norėjo žąselę paglostyti ir spaudėsi aplink ją. Voveriukas buvo laimingas.

Pelėda įmetė į ugnį glėbį šakų. Liepsnos šoktelėjo į viršų, ir pažiro pluoštas šviečiančių kibirkščių.

Mažas bamblys nukrapliojo prie vado ir padavė jam gabaliuką rūdos su blizgančiais aukso grūdeliais.

Mamutaitis paėmė akmenį į ranką ir valandėlę jį mėtė ant delno. Netikėtai pamatęs už krūmų slenkančią hieną, sviedė aukso rūdą į įžūlią plėšrūnę.

Paskui paėmė mažylį ant rankų ir ėmė jį mėtyti aukštai viršum galvos, kad net vaiko motina išsigando. Bet pyplys iš džiaugsmo net šaukė.

O auksas? Vaikų žaislas, ir tiek.