Mamutų medžiotojai

NAUJOS VIETOS BEIEŠKANT

Priešų būrys kitą dieną atsidūrė beveik prie dabartinių Cesavos ir Svratkos upių santakos. Medžiotojai užkopė ant paskutinės nuolaidaus kalnyno kalvos; šis kalnynas tįso kairiajame Svratkos krante. Nuo jo viršaus matyti plati Svratkos lyguma, kurią aukštuma dalija į dvi dalis.

Iš šiaurės, iš neužmatomų tolių, čionai beveik visai tiesia vaga plaukia Svratka. Pačioje kalvos papėdėje, siauriausioje žemumos vietoje, padariusi lanką, į Svratką iš rytų įsilieja Cesava. Abi upes dar jungia pelkės — nemaža kliūtis keliaujantiems. Todėl svetimieji medžiotojai galvojo, kad Vestonicų tuntas bėgs geresniuoju keliu — per nuolaidų kalnyną. Bet apsižvalgę nuo viršūnės, jie pamatė, kad bėgantis tuntas jau brenda per Cesavą ir dingsta tankiame jaunuolyne už upės.

Atėjūnai susikrimto. Jie nepavijo Vestonicų tunto ir jo neišmušė, kaip buvo įsakęs galingasis vadas, o dabar jau nebeturėjo noro persekioti toliau.

Ir šiaip jie per daug nutolo nuo savo tunto, pasilikusio Pavlovo kalnų papėdėje, nuo didžiosios mamutų medžioklės ir nuo stovyklos laužo, kur kūpsojo keptos mėsos kalnai. Ko gi dabar alkaniems vilktis paskui vargšų bėglių tuntą, kuris jau negali sutrukdyti jiems valdyti šį kraštą? Užtenka, kad nuginė juos gana toli.

Saulė šviečia viršum tolimo Pavlovo kalnyno. Medžiotojams rodos, kad jie užuodžia stovyklos laužo ir mamuto mėsos kvapą. Net pilvą traukia iš alkio.

Valandėlę jie žiūrėjo į šiaurę, į bėgantį tuntą, po to — į pietus, Pavlovo kalnyno link, o paskui susižvalgė ir vyptelėjo. Netarę nė žodžio, jie leidosi atgal. Tegu vadas juos plūsta, kaip nori. Nesibastys jie čia, kai stovykloje puota.

Pagaliau jie negrįžta visai be laimikio: pribaigė sužeistą Vestonicų tunto medžiotoją, kurį rado gulintį be sąmonės, ištraukė iš pelkės verkiantį kūdikį ir jį pasiėmė. Jų tuntas gali išmaitinti visą pulką tokių svirplių. O iš tos verksnės varlikės išaugs tuntui darbšti moteris.

Medžiotojai, patenkinti savimi, rankomis traiško įkyrius uodus.

Tiktai prie dabartinio Brno kalvų Vestonicų tuntas liovėsi paniškai bėgęs. Čia, miškinguose slėniuose ir uolėtuose upių skardžiuose, buvo kur pasislėpti. Medžiotojai atsikvėpė, kai nuo Petrovo pasižiūrėjo atgal į paupiu tįsančią žemumą pietuose. Net akyliausias medžiotojas nepastebėjo nė mažiausio persekiotojų ženklo.

Tuntas čia įsikūrė keletui dienų. Reikia susimedžioti kokių žvėrių; nuo bado bėgliai labai nusilpo.

Berniukai, vos kiek atsigavę, išėjo „medžioti“, kitaip sakant, pasiieškoti ko užkąsti. Jie buvo labai išalkę ir negalėjo sulaukti vakaro. Čia susilieja trys upės — turėtų gerai sektis žvejyba. Veikiai jie susirado prie vienos upės gerą vietelę.

— Va kokios čia žuvys! — šaukė Voveriukas nudžiugęs, rodydamas iki ištiestos rankos alkūnės.

Paskatinti berniukai, įšokę į negilų upelį, ginė žuvis į seklumą. Žuvytės galvotrūkčiais nėrė tolyn, o dvi trys net iššoko iš vandens tiesiog ant smėlio. Voveriukas mikliai išbėgo iš vandens ir sučiupo didoką kuoją anksčiau, negu ji spėjo nunerti atgal į upę. Berniukas godžiai ėmė graužti spurdančią žuvies galvą, o.jos uodega dar daužėsi jam į krūtinę.

Tai paskatino ir kitus berniukus. Vėl puolę į vandenį, jie apsupo būrį žuvų. Pagavo tris smulkias žuvytes. Kopčemas nubrido vandeniu iki išsikišusio skardžio ir ten, tarp šaknų, sučiupo dvi vėgėles; iš plyšio dar ištraukė vėžį, suspaudęs jį kumštyje, kad negalėtų įžnybti. Savo laimikį jis išmetė ant kranto mažiesiems vaikams. Pats suvalgė kelias sraiges, rastas prie vandens.

Voveriukas, suvalgęs žuvį, pagyrė šias vietas:

— Čia daug žuvų, o uodų maža!

Kopčemas jam parodė laumžirgius, lakstančius viršum pakrantės nendrių:

— Laumžirgiai — geri draugai, naikina uodus!

Bet paskui berniukams jau nebesisekė. Žuvytės išlakstė, ir jaunieji žvejai veltui laukė jų pasirodant.

Kopčemo vadovaujama vaikų šutvė nuėjo į kitą vietą. Visi patraukė per lėkštą kalvutę, lenkdami vingrios upės kilpą. Saulėtoje pievelėje tarp krūmų Kopčemas staiga sustojo. Berniukai suprato, kad jis ką pamatė, todėl taip pat veikiai stabtelėjo ir tylutėliai žiūrėjo, ką jų vadas darys.

Kopčemas stovėjo kaip suakmenėjęs — nė krust. Tik akimis šmižinėjo po išdžiūvusią pievą. Staiga šuolis į priekį — viens, du! — ir po jo basa koja kažkas sucypė.

Kopčemas pasilenkė ir už uodegos pakėlė užmuštą lauko pelę.

Ir tuoj pat ėmė ją triauškinti apsilaižydamas. Kailiuką ir kauliukus išspjovė.

Dabar stryktelėjo Šaipūnas ir mikliai sučiupo pelę, kuri bėgo sutrypta vagute. Veikiai ir kiti berniukai gaudė lauko peles. Riebi pelė — tikras skanumynas.

Pelės iš pradžių buvo nebaugios, bet greitai išsislapstė ir bijojo išlįsti iš savo olų. Berniukai veltui jų tykojo.

Paskui berniukus čia atbėgo ir kelios mergaitės. Jos iš tolo nuspėjo, kad berniukai rado ko valgomo. Mergaitės buvo apsiverkusios — taip kamavo jas alkis. Nežinodamos, kas daryti, jos išdrįso sekti paskui berniukus, tikėdamosi gausiančios ko pavalgyti.

Berniukai jų nenuvijo, atvirkščiai, norėjo prieš mergaites pasirodyti. Bet jiems nesisekė. Išbaidytos pelės lindėjo olose, ir berniukai veltui jų laukė.

Apsigavusios mergaitės, nieko gero nesitikėdamos sulaukti, rengėsi jau eiti, šaipydamosi iš berniukų. Voveriukas įsižeidęs čiupo vieną išdykėlę ir patąsė ją už plaukų. Pluoštelis plaukų liko jo pirštuose. Taip pat ir Kopčemas vikriai prišoko ir, viena ranka prilaikydamas Varlytę už peties, kita ranka pešė jai plaukus.

Varlytė suspiegė. Kopčemas sudrožė jai į nugarą.

— Tylėk, Varlyte, gausi pelę!

Paėmęs iš Voveriuko rankų pluoštelį plaukų, greitai iš jų susuko ploną virvutę. Pridėjęs prie jos dar kelis plaukus, kuriuos buvo išpešęs iš Varlytės galvos, padarė gale kilpą.

— Duok kąsnelį! — sušuko jis Vabaliukui, kuris nėrė nuo pagautos pelės švelnią odelę. Nelaukdamas, kol Vabaliukas jam atkiš kąsnelį, ištraukė jam iš rankos laimikį ir atplėšė pelei kojytę su gabalėliu kruvinos mėsos. Apsidairęs po išdžiūvusią pievutę, atsigulė prie vieno pelių urvelio.

Berniukai ir mergaitės susidomėję sekė, ką Kopčemas daro. Jie žinojo, kad jis gudrus, ir spėjo, kad bus sugalvojęs parodyti jiems naują medžioklės būdą. Visi nutilo ir vos kvėpavo.

Kopčemas padėjo pelės kojytę prieš urvelį, o į angą įkišo kilpą. Virvelės galą jis laikė nė nekrustelėdamas.

Netrukus iš urvelio išlindo pelė. Kopčemas, staigiai truktelėjęs virvelę, pašoko, ir šit jau kilpoje spurda pelė, sugriebta už kakliuko.

Vaikai išpūtė akis.

Na ir spygavo mergaitės! Visi berniukai prišokę ėmė rauti joms plaukus. Mergaitės leidosi bėgti, bet netoli tenubėgo. Berniukai grižo, nešdamiesi po saują ilgų plaukų.

Po valandėlės medžioklė buvo pačiame įkraštyje. Visi berniukai gulėjo prie pelių urvų.

Mergaitės valandėlę juos stebėjo. Paskui, susėdusios ant žemės, ėmė pešiotis plaukus iš galvos. Pinti virveles jos mokėjo geriau už berniukus. Juk beveik visos augesnės mergaitės puošeivos ir puošiasi strėnas įvairiomis virvelėmis. Į jas įsipina ir kokią nors gražią paukščio plunksną, kurią randa miške. Viena kita tokį margą papuošalą turi ir ant kaklo ir tuo labai didžiuojasi.

Po valandėlės mergaitės medžiojo lygiai su berniukais.

Pelių tarsi nė nemažėjo.

Vaikams buvo gera.

Vestonicų tuntas dabartinio Brno apylinkėse užtruko kelias dienas. Stovyklaudami nuošaliame slėnyje, jie po truputį ėmė atsigauti nuo didžiulio siaubo.

Žmonės išsigelbėjo nuo mirties, atgavo jėgas ir pasisotino. Žinoma, jie smarkiai nukentėjo, netekę palapinių, kailių ir ginklų, o ypač kiekvieną kartą valgydami pasigesdavo ugnies. Dar gera, kad naktys šiltos ir nereikia šalčiu mirti.

Medžioklės žygiai teikė tuntui gana laimikių, todėl pabėgėliai bado nekentė.

Šiuo sunkių išmėginimų metu tunte baigėsi nesutarimai. Dabar visi pripažino Gauruočiaus patirtį ir apdairumą, Mamutaičio vyriškumą ir pasiaukojimą, Vilko Nago atsidavimą ir jėgą, ir vis dėlto neįveiktas kai kurių narių pavydas neleido pripažinti kurio iš jų tunto vadu. O vado iš tikrųjų būtinai reikėjo: dabar tai buvo itin aišku. Kreivasis Ragas, Peštukas, nė Greitakojis jau visai nesistengė vadovauti tuntui: patys suprato, kad to nepajėgs. Didžiausią įtaką tuntui darė gobšusis Stipruolis, kuris sujaudino visų širdis nuolatinėmis dejonėmis dėl patirtų nuostolių ir daugiausia šaukė, kad tuntas turįs vėl pasidaryti turtingas, kaip anksčiau. Be to, Stipruolis buvo ir geras medžiotojas — tą reikėjo pripažinti, — o kai jo vadovaujamiems vyrams pasisekė sumedžioti šernų šeimyną, be ypatingų rinkimų jis buvo pripažintas vadu.

Jei kartais kas išdrįsdavo jam prieštarauti, tuoj būdavo griežtai sudraustas visų kitų vyrų, kurie norėjo, kad tunte pagaliau įsiviešpatautų šiokia tokia tvarka. Tokios pastabos visada užtekdavo išsišokėliui sudrausti: kitaip toks maištininkas būtų sukėlęs prieš save visą tuntą.

Vieninga visų vyrų nuomonė tapdavo įstatymu, galiojančiu visiems. Kas būtų jam nepaklusęs, būtų buvęs pašalintas iš tunto. Tada, likęs vienas, jis būtų turėjęs pats rūpintis, kaip išgyventi. Ir, žinoma, būtų neišvengiamai pražuvęs. Vienam žmogui būtų buvę per sunku kovoti dėl savo būvio.

Stipruolis valdė tuntą sumaniai ir gerai, kaip tikras vadas. Jis rūpinosi, kad medžiotojai neužmirštų medžioklės, kad veltui nesikivirčytų ir kad laimikis būtų teisingai dalijamas. Žinoma, geriausieji gabalai visada atitekdavo jam. Jis įsakmiai primindavo tuntui, kad reikia įsigyti reikalingiausių kailių atsargų žiemai, taip pat ir titnagų ginklams papildyti. Tuntui prasidėjo didelė darbymetė; dabar negalima buvo nė dienos praleisti veltui.

Visi suprato, kad reikia rūpestingai ruoštis žiemai, ir leidosi į medžioklę vienas už kitą karščiau ir narsiau. Keletas vilkų ir lapių kailių jau buvo stovykloje patiesta vaikams. Nors jie ir menkesni už žiemos kailius, tačiau vėsiomis, lietingomis dienomis maloniai šildo.

Kartą medžiotojai, susekę nedidelės arklių kaimenės pėdas, greitai aptiko juos besiganančius.

Koks laukiamas grobis!

Bet ir ši medžioklė nesibaigė taip sklandžiai, kaip visi tikėjosi. Atvirkščiai, tai buvo baisi diena, kurią tuntas ilgai prisiminė.

Išsisklaidę medžiotojai pabaidė paupio nendrėse besiilsintį raganosį. Didžiulis gauruotas pabaisa su dviem aštriais ragais ant nosies, — priekyje didesniu ir už jo styrančiu mažesniu, — pakėlė galvą ir, pamatęs medžiotojus, įniršęs išbėgo iš liūno, plačiai taškydamas vandenį.

Medžiotojai tuoj įvertino pavojingąjį atsiskyrėlį ir susišūkaudami stojo gintis.

Bet raganosis nelaukė. Panarinęs iki žemės galvą ir grėsmingai atkišęs didelį, pusmetrinį ragą, jis greitai puolė į ataką. Prišokęs kaip žaibas, vienam medžiotojui perrėžė pilvą. Vargšas sušuko ir sukniubo kraujuose. O raganosis jau puolė kitą vyrą. Nors šis išvengė baisiojo rago, bet įniršęs storaodis vis dėlto jį parvertė ir būtų nelaimingąjį sutrypęs, jei Vilko Nagas nebūtų laiku pataikęs raganosiui ietimi.

Žaizda dar labiau įpykino žvėrį. Šokinėdamas šen bei ten, jis aklai puolė kiekvieną arčiau pasimaišiusį. Medžiotojai bėgo kaip be galvos: jų ginklai milžinui buvo per silpni. Mamutaitis, Vilko Nagas, Pelėda, Kiškis ir keli kiti medžiotojai, laikydamiesi labai vyriškai, drąsiai šokinėjo aplink įniršusį pabaisą, bet nė drąsiausieji nenorėjo lengvapėdiškai aukoti savo gyvybės ir saugojosi jo baisių puolimų.

Pagaliau raganosis sustojo prie krūmo, už kurio slėpėsi du vyrai. Jis mirkčiojo mažomis akutėmis ir piktai prunkštė. Čia iš užpakalio prislinko trys medžiotojai ir įsmeigė ietis į didžiulį žvėrį. Viena ietis kliudė raganosį, bet silpnai: ji įstrigo purvais apskretusioje odoje. Antrosios ieties smaigalys įsmigo į šoną, o trečioji — kiek žemiau, į paslėpsnius.

Sužeistasis raganosis stebėtinai greitai apsigręžė ir atsidūrė tarp narsiųjų medžiotojų. Šlubis negalėjo bėgti taip greitai, kaip kiti, ir viena akimirka atsidūrė po raganosio kojomis. Mamutaitis, neturėdamas jokio ginklo, taip pat bėgo, bet, pamatęs nelaimingąjį Šlubį ant žemės, sustojo. Pačiupęs didelį akmenį, švystelėjo jį raganosiui į galvą. Dar du medžiotojai ryžosi grįžti ir bandė atitraukti raganosio dėmesį nuo gulinčio Šlubio. Senasis Gauruočius taip pat sulaikė bėgančius vyrus ir sugrąžino juos atgal. Raganosį dabar buvo apstoję keli medžiotojai, bet savo menkais ginklais ne ką jam galėjo padaryti. Atvirkščiai, žaizdų įerzintas raganosis kai kuriuos vyrus smarkiai aplamdė. Vadas Stipruolis jau buvo apsipylęs kraujais, o narsusis Mamutaitis susimušęs galvą į medį.

Nebuvo vilties laimėti šioje kovoje. Kai Stipruolis atsigavo, davė ženklą trauktis. Jis šūktelėjo ir mostelėjo ranka. Medžiotojai jį greitai perprato, ir kova pasibaigė. Du vyrai nunešė netekusį sąmonės Šlubį. Su jais pasitraukė ir kiti sužeistieji; laimė, jie nušlubavo patys, prilaikydami vienas kitą. Tik tam jie teišteko jėgų. Tačiau vyrai nedejavo. Sukandę dantis, jie nuostabiai kantriai kovojo su skausmu. Kiti medžiotojai dar valandėlę pasiliko — jie turėjo atitraukti krauju pasruvusio raganosio dėmesį. Kai jiems pasisekė nuvilioti žvėrį į kitą pusę nuo besitraukiančių vyrų, jie taip žaibiškai dingo, kad šis negalėjo jų vėl užpulti.

Raganosis, staiga pamatęs, kad visi jo priešai dingo, įtūžęs išdraskė kadagio krūmą ir ragu išarė aplink save žemę. Į viršų pažiro velėnos. Paskui žvėris įpuolė į upę ir prunkšdamas vėsinosi žaizdas.

Tuo tarpu medžiotojai nuvedė ir nunešė į saugią stovyklos vietą nusilpusius sužeistuosius. Liūdna buvo šitaip grįžti iš tiek daug vilčių teikusios medžioklės. Moterys juos sutiko išsigandusios ir nustebusios. Pamačiusios sulamdytą Šlubį, jos ėmė laužyti rankas ir gailiai verkauti. Kai nusiminę medžiotojai pro dantis prakošė, kad jaunasis Kluchas jau negrįšiąs, visos ėmė aimanuoti, o viena jų parpuolė ant žemės.

Ir vėl neganda užklupo Vestonicų tuntą! Nusilpo jo jėgos.

Tunte viešptavo liūdesys.

Kitą dieną buvo rastas vargšo Klucho kūnas. Vestoniškiai palaidojo jį netoli jo žuvimo vietos, tarp Spilberko kalvos ir vingriosios Svitavos. Paliko jam ant kaklo puikųjį vėrinį: kelis šimtus karoliukų iš apipjaustytų kriauklių ir kaulo skridinėlių, suvarstytų ant plono dirželio.[5]

Prieš užkasant kapą, apsiverkusi Klucho žmona padėjo prie mirusiojo pusės pėdos aukščio lėlę, kurią kadaise Kluchas kruopščiai išpjaustė iš mamuto ilties. Moteriškė šią lėlę nešiojosi maišelyje kaip burtą, niekur su ja nesiskirdama ir tikėdama, kad to burto dėka gimsiąs sveikas berniukas. Dabar su ašaromis dėjo lėlę į kapą, atsisveikindama su visomis savo viltimis.

Kiti sužeistieji medžiotojai sveiko nuostabiai greitai. Gilios jų žaizdos veikiai gijo, nors ir nebuvo kaip reikiant prižiūrimos.

Šiose apylinkėse medžioklė buvo menka. Maža buvo žvėrių. Arklių daugiau nepasirodė, o elnių niekas nė nematė. Medžiotojai kalbėjo, kad reikią eiti prieš srovę, į aukštumas, kurių viršūnės apaugusios miškais.

Vadas Stipruolis delsė dar kelias dienas, per kurias beveik ištisai lijo. Jie laimėjo tik kelis vandens paukščius, kuriuos pašovė strėlėmis iš gana netobulų lankų, kelias kurapkas bei kiškius ir kiek žuvų. Šiaip taip apmalšino alkį.

Kai išsigiedrijo, Stipruolis įsakė ruoštis naujam žygiui. Tuntas lengvai pakilo: neturėjo jokių atsargų, tik kelis kailius.

Keliautojai vėl patraukė aukštyn pagal upę. Jie nė nepastebėjo, kad dabar juos veda jau nebe Svratka, bet Svitava. Jiems buvo vis tiek, kokia čia upė. Kiekviena veda į kalnus, kur nėra tiek įkyrių uodų, kaip žemai, slėnyje.

Veikiai jie įsitikino, kad kelias nebus lengvas. Upė šniokšdama raitėsi tarp uolėtų krantų, ir tuntui ne kartą teko apeiti klinčių kalnus. Kartais jie nuklysdavo gana toli nuo upės ir mieliau prisilaikydavo mažų upelių.

Kartą, eidami pagal upelį, jie susidūrė su nepaprastu gamtos reiškiniu: žemė staiga prarijo upeliūkštį! Čiurleno jis kaip ir kiti upeliai ir šit staiga baigėsi. Visas vanduo dingo žemėje! To dar niekas nebuvo matęs. Visi medžiotojai stovėjo apstulbinti to stebuklo. Jie žiūrėjo čia į tekantį upelį, čia vėl į sausus akmenis, tarp kurių vanduo paslaptingai prapuolė. Stebėjosi nepaprastu reiškiniu, o iš lūpų jiems veržėsi nauji nuostabos žodžiai.

Tuo tarpu nenuoramos berniukai šmižinėjo pašalėmis, rinkdami avietes. Staiga Kopčemas suriko:

— Urvas!

Ir nespėjo dar išmintingesni medžiotojai berniukų įspėti, o jau keli smalsuoliai įlindo į urvo angą. Laimė, jame nebuvo kokio plėšraus žvėries.

Berniukų šūksmai aidėjo uolėtame požemyje. Urvo angą kiek dengė tankus lazdynas. Kopčemas, atsistojęs tarpuangyje rankomis siekė urvo lubas ir sienas.

Mamutaitis, Vilko Nagas, Kiškis ir kiti medžiotojai tuojau ištyrė atrastąjį urvą. Juk jis gal pravers jiems kaip bendras šiltas būstas. Berniukai iš pradžių lindo į urvą vis tolyn, bet paskui, pabūgę tamsos ir netikėtos vėsos, atgarmėjo vėl į šviesą.

Urvas kiek tolėliau nuo angos suko į šalį kaip koridorius ir nyko tamsoje. Priekinėje šviesiojoje dalyje jis buvo kaip erdvus rūsys, bet toliau, už posūkio, siaurėjo. Medžiotojai čia net pritūpę galvomis atsimušdavo į akmens gurvuolius ir išsikišimus, styrančius nuo koridoriaus lubų ir grindų. Nenorėdami tamsoje šliaužti per tokias kliūtis, jie grįžo prie apšviesto įėjimo, kur galėjo stovėti išsitiesę, nepritūpę. Visi jautė lengvą dvelkimą, iš to galima buvo numanyti, kad urvas veikiausiai jungiasi su kokiais kitais požeminiais urvais.

Kopčemas prisėdo ant uolos iškyšulio prie urvo angos ir dairėsi staiga dingusio Voveriuko. Jis nežinojo, kad šis pasislėpė nuo jo lazdyne, čia pat prie urvo. Po valandėlės Voveriukas, sucypsėjęs krūme kaip jauna zyliukė, iškišo iš lapų galvą. Kopčemas bičiuliui išdykėliškai nusišypsojo. Tai reiškė: „Na, juk aš žinojau, kad tu netoli!“ Paskui kelis kartus mirktelėjo akimi, ir tat turėjo reikšti: „Žiū, tą urvą atradau aš, o juk, ko gero, mes čia apsigyvensime!“

Patenkinti išeinančių medžiotojų veidai rodė, kad jiems urvas labai patiko. Berniukai laukė ištempę ausis, ką pasakys tunto vadas. Ar patiks ir jam? Jau ir moterys su vaikais sulindo į urvą. Priekinėje dalyje visai patogiai tilps visas tuntas, o jei vienas kitas nusikraustys į siaurąjį koridorių, vietos turės per akis.

— Urvas — mūsų! — rimtai pareiškė Stipruolis. — Gera bus žiemoti!

Berniukai šį nutarimą tuoj pasveikino džiaugsmingais šūksmais ir mikliai padėjo moterims įtaisyti urve guolius. Ir medžiotojai pritarė Stipruolio žodžiams vieningu murmesiu. Jiems patiko šis patogus urvas klinčių šlaite. Jame turės per ilgą žiemą saugų ir užtikrintą prieglobstį. Tik gaila, kad jie neturi ugnies! Ji taip puikiai apšviestų ir sušildytų visą urvą! Na, bet ir taip jiems šviesiame urve bus geriau, negu kur šaltyje, sniego pripustytame krūme.

Moterys urve sudėjo tuos kelis kailius, kuriuos nešėsi, ir išmetė lauk žvėrių kaulus ir sausas šakas, kurių buvo prisirinkę kampuose. Paskui susėdo sukryžiavusios kojas, patenkintos, kad kurį laiką vėl turės pastovų būstą.

Nenuoramos vaikai jau vėl lauke — motinos juos išginė — mėlyniauja ir aviečiauja. Viršum urvo šlaitas apaugęs viržiais ir baltais ramunių žiedais. Šen bei ten kyšo nedidelės uolos, prižėlusios beržiukų, ąžuoliukų, pušaičių ir kadagių. Vėjelis linguoja jų viršūnėles.

Vestonicų tuntas susirado naują tėvynę.

ŠVILPIKAI

Kopčemas su Voveriuku paliko mažuosius vaikus rinkti mėlynių ir aviečių, o patys nuėjo tyrinėti naujojo būsto apylinkių.

Atsigėrę vandens iš upelio, vaikai vėl stebėjo, kaip jis dingsta žemėje. Dairėsi, ar nėra kokios skylės, į kurią upelis įteka, bet nerado jokios. Tik pastebėjo, kad vandens vis mažėja ir mažėja ir kad už kelių žingsnių upelio vaga visai sausa. Kopčemas atvertė kelis akmenis, bet ir po jais nebuvo jokios skylės.

— O kaip žuvys? — paklausė Voveriukas.

Kopčemas negalėjo jam pasakyti, kur dingo žuvys.

Jie sugrįžo prie upelio, kur dar buvo gana vandens ir dairėsi žuvų. Būtų pravertusi ir maža žuvytė.

— Upelis mažas — nėra žuvų! — nusprendė Kopčemas.

Voveriukas atsiduso.

— Tad dabar — kiškių! Voveriukas labai mėgsta žuvis ir kiškius!

— Eime, — pritarė draugui Kopčemas, rodydamas į priešingą saulėtą šlaitą.

Voveriukas, užuot atsakęs, tik spygtelėjo, ir jau buvo sutarta: bičiuliai pamėgins sumedžioti kokį kiškelį.

Berniukai kalbėjo sunkiai ir neaiškiai — kaip visi to meto žmonės — ir daugiau pasakydavo balso tonu ir mostais, negu šykščiais žodžiais. Dažnai jie tiesiog nuspėdavo kits kito mintis, nes neturėjo užtektinai žodžių, kad galėtų aiškiai pasakyti, ką galvoja. Kuo daugiau jie stengėsi pasakyti ir suprasti, tuo aštrėjo jų protas, o jų vidaus pasaulis vis labiau tobulėjo.

Voveriukas ir Kopčemas vienas kitą gerai suprato, nors savo mintis reikšdavo įvairiomis grimasomis, visokiais garsais ir kūno judesiais, o daugiausia rankų mostais. Juk yra sena medžiotojų taisyklė, kad medžioklėje reikia kuo mažiau šūkauti ir šnekėti. Kas triukšmingai eina medžioti, tas grįžta nukoręs nosį. Tylaus medžiotojo laimikis plačiai nuskamba!

Tai žinojo ir berniukai, nors kol kas galėjo tik akmenimis medžioti. Kopčemui tereikėjo cyptelėti, ir Voveriukas jau žinojo, ką jis turi galvoje. Abu prisirinko saujas tinkamų svaidyti akmenaičių, nei perdaug mažų ir plokščių, nei perdaug didelių ir apvalių. Tyliai slinko jie šlaitu aukštyn. Kiškis ilgai laukia ir tik paskutinę akimirką šoka iš guolio, bet paskui skuodžia kaip vėjas. Reikia žaibiškai, be jokių svyravimų sviesti akmenį, kad pataikytum. Kuo arčiau prie kiškio pritykini, tuo turi daugiau vilties jį kliudyti.

Kopčemas atsidūrė tarp kelių dygaus kadagio krūmų ir paskui turėjo traukti iš kojos aštrius spyglius. Voveriukas buvo kiek aukščiau ir sėlino aplink pliką uolą, apaugusią gervuogėmis.

Iki šlaito viršūnės netoli. Platėjant akiračiui, matyti keli slėniai, o už jų — kalnai. Tačiau berniukai nekreipė dėmesio į gražų gamtovaizdį. Juos domina žvėrys, mat, vaikams knieti ką užkrimsti.

Jie paeina dar tolėliau. Akmenis turi paruoštus. Žengia iš lengvo, nesušlamėdami.

Berniukai nė nekrustelėjo, jie įtemptai klausėsi. Pora šarkų praskrido netoliese į slėnio miškelį.

Po valandėlės vėl kažkas cyptelėjo. Kas tai?

Berniukai atsargiai slenka į kalvelę tarp dviejų uolų. Dabar visai gerai girdėti unkščiant ir neramiai kriuknojant.

Jaunieji medžiotojai šypsodamiesi susižvalgė ir mirktelėjo vienas kitam.

— Tai švilpikai!

Kopčemas nebeištvėrė ir žingtelėjo kelis žingsnius. Jis dar spėjo pamatyti du ar tris dailius žvėrelius, didumo sulig žiurkėm ir tokius storus, kad net ritosi. Nuo Kopčemo jie greitai pasislėpė.

Voveriukas atsistojo šalia savo draugo, laikydamas rankoje gerą lazdinį. Abu berniukai įtemptai laukė, ar dar pasirodys mažieji graužikai. Tikriausiai išlįs pasišildyti saulutėje.

Ilgai niekas nekrutėjo, tik buvo girdėti olose silpnai pypiant ir svirpiant.

Kopčemas paėjo dar kelis žingsnius toliau, ir čia jam tiesiai po kojomis iš olos iššoko papuręs švilpikas. Tuoj be baimės jis įsiręžė prieš berniuką. Gal norėjo ginti savo lindynę nuo priešo.

Švilpikas, piktai kriuknodamas, išrietė galvą taip, kad ji beveik rėmėsi į nugarą. Nustebęs Kopčemas matė, kaip švilpikas piktai žilgčioja į jį mažomis akutėmis. Norėjo jį sučiupti, bet švilpikas taip šoktelėjo ir suprunkštė, kad berniukas truktelėjo ištiestą ranką. Švilpikas iš tikrųjų nerodė jokios baimės, ir Kopčemas nesumanė, kaip jį sučiupti.

— Lazdą! — šūktelėjo Voveriukui.

Voveriukas jau valandėlę sekė Kopčemo susidūrimą su švilpiku, stebėdamasis mažojo žvėrelio piktumu. Bet, žinoma, berniukai turi sučiupti švilpiką! Ir geriausiai gyvą. Tai bus pramoga urve! Tuoj į pagalbą Kopčemui!

Voveriukas norėjo prispausti švilpiką prie žemės, bet vos tik prikišo prie jo lazdą, švilpikas sukando ją. Voveriukas ėmė tampyti jį su lazda po žolę. Berniukams tas teikė daug džiaugsmo; jie taip juokėsi iš švilpiko strykčiojimo, jog net ant žolės suvirto. Besijuokdamas Voveriukas paleido lazdą, ir švilpikas šast — spruko į landą. Kopčemas sviedė į jį akmenį, bet buvo jau per vėlu — žvėrelis įsmuko į slėptuvę.

Berniukus įširdino tas nepasisekimas. Jie tuoj liovėsi juoktis ir vėl dairėsi kokio švilpiko.

Pamatė vieną bekaišiojant galvutę iš landos. Kopčemas sviedė į jį akmenį, bet nepataikė. Švilpikas valandėlę pasislėpė, bet tuoj vėl kyštelėjo galvutę, tarsi juokdamasis iš berniukų.

Medžiotojai svaidė akmenimis dar kelis kartus, bet vis dėlto jiems nepavyko kliudyti mažo taikinio. Kai jau nebeturėjo po ranka jokio akmens, Voveriukas prišliaužė prie landos ir, kai tik švilpikas vėl kyštelėjo galvą, tvojo lazda. Bet žvėrelis buvo akylas ir akimirksniu galvą įtraukė. Lazda kirto į žemę.

O vikruolis netrukus vėl dairėsi iš skylės!

Voveriukas į jį piktai sviedė lazdą, ir švilpikas vėl kaip žaibas dingo. Kopčemas net šnypštė iš susijaudinimo ir įniršio. Ta išsigandusi pelė iš jų tyčiojasi!

Nesitverdamas pykčiu, Voveriukas daužė lazda landos angą, kol visas paraudo. Bet veltui jis stengėsi. Vos tik atitraukdavo lazdą, švilpikas iškišdavo galvą ir, rodos, tiesiog akyse iš jų šaipėsi.

Tada Kopčemas ištraukė Voveriukui iš rankos lazdą ir įbedė ją į landą. Jis smeigte persmeigs tą pašaipūną!

Vos pamaišęs oloje lazda, jis pajuto, kad kažkas ją stipriai sučiupo. Ištraukti buvo ne taip jau lengva. Jis smarkiai timptelėjo, ir švilpikas, įsikandęs į lazdą, atsidūrė lauke.

Kai tik jis pasirodė, Voveriukas griuvo ant jo ir abiem rankomis ėmė jį smaugti. Nors švilpikas kandžiojosi aštriais dantukais ir draskė jį, bet Voveriukas jo nepaleido.

Ir štai negyvas graužikas nusviestas žemėn.

Berniukai atsikvėpė. Vis dėlto laimėjo!

Pasisekimo paskatinti, jie ryžosi dar pamedžioti. Ir iš tikrųjų vaikai pagavo dar kelis švilpikus. Surišę užpakalines kojas, sumaustė juos ant sulenktos vyties ir išdidžiai pasuko prie urvo.

Abu berniukai linksmai leidosi į slėnį.

Priešingame šlaite, miškelyje, burkavo balandžiai.

Valandėlę berniukai užtruko, rinkdami avietes. Bet tarp aviečių augo daug išsišakojusių gervuogių, kurios skaudžiai badėsi. Ir dilgėlių buvo visur pilna. Nors berniukai į vieną kitą gervuogę ar dilgėlę nekreipė daug dėmesio, bet kai įgriuvo į dilgėlių prižėlusią duobę, vis dėlto supyko ir nuskubėjo žemyn prie upelio atsivėsinti perštinčių pūslių.

Jie apsiplovė gaiviame vandenyje ir sočiai atsigėrė. Pradėjo netgi siausti ir taškytis. Kopčemas nuvijo Voveriuką po gretima uola ir taip taškė jį abiem rankomis, kad purslai žiro į visas puses, net aukštai ant uolos.

Voveriukas, prasitrynęs akis, norėjo savo bendrui atsilyginti tokia pat pirtim, bet kaip tik tuo metu ant uolos pakilo aukštas vyras ir kažką piktai riktelėjo berniukams. Gal jį truputį aptaškė.

Jis stovėjo, laikydamas rankoje ietį, užsikišęs už juostos kirvį.

Apstulbinti berniukai pažino stiprųjį medžiotoją Peštuką, kuris niekada nesuprasdavo vaikų žaidimų. Jie tuoj iššoko iš upelio. Reikia laikytis kuo toliau nuo karštakošio medžiotojo, kol tas nepradėjo saviškai su jais žaisti. Vaikai gerai žinojo jo piktas išdaigas.

Kaip tik vakar Kopčemas paleido savo geriausiąją strėlę į voverę buko medyje. Nepataikė, tik strėlė įstrigo į storą šaką lajos apačioje. Kopčemas ir Voveriukas norėjo įlipti į buką strėlės, bet negalėjo nei apkabinti storo kamieno, nei pasišokėję pasiekti apatinės šakos. Peštukas pasisiūlė jiems įlipti į medį. Iš tiesų jis įlipo, bet strėlę įsmeigė į buką dar aukščiau, negu buvo. Paskui išlipo ir nuėjo, kreivai šypsodamasis. Gerai, kad paskui jiems strėlę vis dėlto išėmė Pelėda.

— Sustokit! — sušuko berniukams Peštukas.

Abu vaikai sustojo, laukdami, ką sakys jiems medžiotojas.

— Švilpikus! — šaukė Peštukas, rodydamas į save.

Berniukai suprato, kad Peštukas sekė jų medžioklę ir kad čia jų laukė.

Klusniai jie atnešė sumautus ant vytelės švilpikus ir padavė jam aukštyn ant uolos.

Peštukas nė nepajudėjo. Jis galėjo pasilenkti ir pasiimti švilpikus, bet nesilenkė.

Kopčemas, stengdamasis prisitraukti aukštyn, ranka sučiupo už viršutiniojo uolos krašto. O voveriukas padėjo jam, keldamas aukštyn vytį su švilpikais.

Tuo tarpu Peštukas užmynė Kopčemui ant pirštų. Berniukas paleido uolą ir krito į upelį, kartu nusitempdamas ir Voveriuką. Jiedu gerokai susimušė, bet nė nesušuko. Tik suspaudė lūpas ir vėl šliaužė ant uolos. Dabar Voveriukas kabarojosi aukštyn, bet ir jam Peštukas užmynė ranką, ir jis taip pat nusirito.

Kopčemas tebetūnojo ant uolos. Peštukas staiga užsimojo ietimi, Kopčemas pasileido ir jau voliojosi po uola šalia Voveriuko.

— Cha, cha! — kvatojosi Peštukas.

Berniukai šį kartą atsikėlė vangiai ir susižvalgę be žodžių sutarė pabėgti nuo šiurkštaus medžiotojo. Bet klastingasis Peštukas įspėjo, ką berniukai yra sumanę, nusišiepė ir paliepė:

— Čionai!

O kai berniukai neypatingai noriai paklausė, piktai sušuko:

— Negirdit? — ir nusispjovė.

Berniukai vėl korėsi į uolą. Šį kartą Peštukas pasilenkė ir teikėsi paimti vaikinų laimikį. Bet tuoj pat surištais švilpikais kirto jiems per galvas ir pasileido kvatotis, kai berniukai nukrito ir gerokai apsikūlė.

Paskui jis greitai nuėjo, nešdamasis ant peties lengvai įsigytą laimikį.

Taip visada esti: stipresnysis atima iš silpnojo ir nežiūri jo teisės.

Berniukai tupėjo upelyje ir liūdnai šypsojosi. Jiems gana smarkiai skaudėjo sumuštas vietas, bet labiausiai gailėjo prarasto laimikio. Už jį tunte būtų juos pagyrę.

— Peštukas — lapė, ėė! — šūktelėjo Voveriukas pavymui dingusiam medžiotojui.

— Peštukas — vilkas, ėė! — šaukė Kopčemas.

— Peštukas — hiena, ėė!

— Peštukas — lūšis, ėė!

Piktai išplūdę Peštuką, berniukai aprimo. Jie pakilo ir iš lėto nukiūtino į urvą.

Jie parėjo, kai medžiotojai ant uolos prieš urvą dėliojo tos dienos grobį.

Krūvoje guli dvi lapės, du kiškiai, antis, dvi varnos, du starai, stirninas ir penkios žuvytės, pavertos ant vytinio. Stipruolis patenkintas dėslinėja laimikį, kilnodamas ir rodydamas puikius kąsnius. Tuntas pritariamai sumurma, girdamas kiekvieną medžiotoją, atnešusį laimikį.

Ir Peštukas, priėjęs prie vado, padavė šešis švilpikus. Jų užpakalinės kojytės buvo surištos kadagiais, ir už jų žvėreliai buvo pamauti ant susukto vytinio.

Stipruolis, vieną po kito pasvėręs, pasakė:

— Riebūs švilpikai.

Tuntas pagiriamai sumurmėjo.

Kopčemas ir Voveriukas stovėjo sukandę dantis ir netarė nė žodžio. Eidamas pro juos, Peštukas pasilenkė, kad vos galva į berniukus neatsimušė, ir nelauktai jiems sušuko į ausis:

— Hėėė!

Berniukai loštelėjo galvas, o jų lūpose pasirodė išdidus šypsnys: „Tai bent medžiotojas! Iš berniukų atima grobį ir dar juo giriasi!“

Kiti medžiotojai juokėsi iš Peštuko išdaigos.

Tą dieną tuntas gerai pavakarieniavo. Nuluptų ir išdarinėtų žvėrių kvapas, pasklidęs aplinkui, priviliojo kelis vilkus ir lapes. Tačiau jie pabėgo, kai berniukai juos apmėtė akmenimis.

— Vilkai — naktį! — tarė Stipruolis; jis iš patyrimo žinojo, kad vilkai sutemus ateis ko pasigrobti.

Moterys pjaustė mėsos gabaliukus; juos džiovins saulėje. Kitos moterys ir mergaitės paviršutiniškai apgramdė kailius: rytoj juos kaip reikiant išdirbs.

Tuntas sugulė miegoti. Neužpūtė vėjas, buvo sausa ir saugu. Visi džiaugėsi, radę urvą. Vado įsakymu, prie angos budėjo Peštukas. Nuo pusiaunakčio jį turėjo pakeisti Vilko Nagas.

Prieš užmigdami, mažieji berniūkščiai neužmiršo paerzinti Kopčemo ir Voveriuko, klausinėdami, kaip jiems šiandien sekėsi medžioklė. Ir mergaitės šaipydamosi kikeno, kad Kopčemas ir Voveriukas grįžo tuščiomis rankomis. Berniukai pašaipūnus pavaišino keliais smūgiais į nugarą, peštelėjo už plaukų, ir tuo visa baigėsi.

Kokia čia kalba patamsiais? Daug triukšmo, o susigaudyti sunku, kai nematai pašnekovo.

Stumdydamiesi kai kurie susimušė galvas į urvo sienas, net sucypė iš skausmo. Paskui visi nurimo, ir urve tapo tylu. Motinos jau atsirinko savo vaikus ir suguldė šalia savęs po kailiais.

Tik silpnas gretimų medžių ir krūmų gaudesys prasiskverbė čionai.

Blanki mėnulio šviesa nušvietė slėnio šlaitus, kuriais kilo lengva migla.

Ant apšviestos uolos sukaukė vienišas vilkas. Iš apačios atsiliepė kiti vilkai. Juos jaudino kraujo kvapas, sklindąs iš urvo. Tačiau jis buvo sumišęs su grasiu žmonių kvapu… Vilkai nerimo, bet artintis prie urvo nedrįso.

Tai buvo pirmoji Vestonicų tunto naktis požeminiame urve.

MŪSIS SU LOKIU

Ant uolos iškyšulio prieš urvą sėdi Peštukas. Jis budi: žvelgia į mėnulio nušviestą slėnį ir laukia vilkų. Bet vilkai vis dar laikosi gana toli. Aplinkui niekas nešmėžuoja, nieko negirdėti. Tik pelėda kartais ūkteli.

Peštukas kažką murma po nosimi, tarsi pats sau ką pasakotų. Jis nepatenkintas nepavykusia šios dienos medžiokle. Jei ne švilpikai, — būtų nieko neparnešęs… O dar norėjo būti vadu! Jis nusispjovė. Pasidėjęs ant kelių ietį, atsirišo nuo kaklo raištį ir, nuvėręs nuo jo mažą kaulo amuletą, valandėlę jį čiupinėjo. Pirštais jautė lygiame amuleto paviršiuje piešinio išrantymus. Jis turėjo užtikrinti medžioklės sėkmę, o dabar — visas tuntas išjuoks, jei berniūkščiai išplepės, kad jis atėmė iš jų švilpikus! Peštukas vėl nusispjovė.

Sviedęs amuletą žemėn, trypė jį ir badė ietimi.

— Nenoriu tokio netikusio burto! — murmėjo sau piktai.

Paskui jam pasidingojo lyg žvėries balsas. Viena akimirka jis nuščiuvo ir nejudėdamas klausėsi.

Tačiau vėl buvo tylu. Peštukas nurimo ir atsisėdo ant uolos. Bet po valandėlės vėjelis iki jo atnešė kažkokį keistą murmėjimą ar kriuksėjimą. Gal čia klaidžioja kokie žvėrys? Reikia pasiruošti.

Peštukas įlindo į urvą. Norėjo susirasti savo sunkų akmeninį brūklį ir apsiginkluoti. Bet jo nerado — medžiotojai buvo pagulę. Būtų gavęs juos žadinti, o tada tikriausiai kuris būtų jam spyręs į pilvą. Geriau grįžti į sargybą. Užteks jam ir ieties!

Ramus miegančiųjų knarkimas sklido urve ir nyko kažkur nežinomų koridorių erdvėse. Vienas medžiotojas kažką šūktelėjo pro miegus. „Aha, Storulis kovoja su vilkais ar lokiu! — pagalvojo išeidamas Peštukas. Kaip ir visi to laiko žmonės, jis tikėjo, kad sapnai — taip pat tikrovė. — Rytą jis pasakos viską, ką jo dvasia išgyveno!“

Peštukas žvilgtelėjo į žemyn besileidžiantį mėnulį.

— Greit pusiaunaktis! — pasakė sau ir atsisėdo į savo vietą.

Jis snūduriavo.

Čia iš urvo išėjo du berniūkščiai. Jie staptelėjo prie angos. Peštukas, juos pajutęs, pabudo iš snaudulio.

— Dumkit ten, už uolos! — įsakė užsimiegojusiems berniukams, kurie buvo betūpią prie angos.

Berniukai pasuko į šalį. Vienas suklupo ir griebėsi už didelio kadagio, tad neparvirto. Bet vis dėlto išsigandęs aiktelėjo.

Už krūmo pakilo kažkokia labai aukšta šmėkliška pabaisa; ji prunkštė ir stenėjo.

Vaikiūkštis išsigandęs dūmė šalin. Nematydamas krūmo šešėlyje duobės skardžio, klaikiai šaukdamas, jis nusirito uola tiesiog į gervuoges.

Antrasis berniūkštis iš baimės įsispraudė į uolos plyšį, kad jo ten nebuvo nė matyti. Tai buvo geriausia, ką jis begalėjo padaryti. Ir jis matė dangaus fone šmėseliuojant didelį žvėrį ir iš siaubo dabar užsidengė akis rankomis. „Jau nematau šmėklos. Jau jos nebėra“, — naiviai galvojo jis ir tūnojo, nė necyptelėdamas.

Peštukas prišoko pažiūrėti, kas čia darosi. Ietis brinktelėjo jam iš rankos, o akmenų šešėlyje nebuvo matyti, kur ji nukrito. Nėra kada ieškoti tamsoje. Peštukas tik išskėtė rankas, tarsi jomis būtų galėjęs sulaikyti nežinomą pavojų.

Per tris žingsnius nuo Peštuko krustelėjo didelis akmuo, kurio anksčiau ten nebuvo. Akmuo susvyravo, pasirąžė ir pasisuko…

— Lokys! — sušuko medžiotojas ir nėrė į urvą.

Angoje jis susidūrė su dviem medžiotojais, kurie jau lindo lauk, pažadinti išgąsdinto berniuko siaubingo šauksmo.

Didžiulis urvinis lokys, daug didesnis, negu dabartiniai lokiai, uostinėjo kraujo pėdsakus, einančius į urvą. Šviežias kraujo kvapas taip viliojo žvėrį, kad jis tuoj pat nepuolė Peštuko, pamatęs jį šalia.

Peštukas smuko į urvą ir ėmė visus žadinti, šaukdamas, kad čionai lendąs baisus lokys. Pašokę iš miego žmonės nesusigaudė, kas čia darosi, ir sumišę ieškojo numestų ginklų, trukdydami vienas kitam tamsoje.

Vargas, kad nėra ugnies! Jei galingas plėšrūnas įsibraus į vidų, sunku bus su juo grumtis ankštame urve. Vargas, vargas!

Moterys aimanuoja, o vaikai išsigandę cypia.

Narsiausieji medžiotojai apstojo angą į urvą. Jie grūmoja ietimis ir sunkiais kirviais, baugindami įsibrovėlį.

Peštukas išsitarė, kad du berniukai, Gaišlys ir Vabaliukas, yra lauke.

Tuntas išsigando.

Vilko Nagas ir Mamutaitis atstūmė medžiotojus prie angos ir iškopė iš urvo. Atsargiai jie žvalgėsi berniukų. Nematyti nė vieno, tik girdėti kažką dejuojant. Dejonės sklido iš apačios, kur vienas berniūkštis įkrito į gervuoges.

Jie nuėjo ton pusėn gelbėti berniuko. Staiga pro debesis pažvelgė mėnulis, ir medžiotojai išvydo lokį.

Nedaug betrūko, kad būtų su juo susidūrę. Lokys, nuleidęs snukį prie žemės, vis dar laižė ir uostinėjo kraujo pėdsakus. Čia pat sučiaumojo kažkokį numestą kaulą ir žarnokų liekanas.

Dabar jis prieš save išvydo abu vyrus. Pakilęs visu savo baisionišku ūgiu, palinkęs į priekį ir pražiojęs nasrus, puolė jų link. Narsiajam Mamutaičiui, nepatogiai stovinčiam šlaite, buvo sunku kautis, todėl, tik smogęs per grėsmingą leteną kirviu, jis šoko į tamsų šešėlį.

Medžiotojas kaip tik užšoko ant ten susigūžusio Vabalėlio. Pačiupęs jį už rankos, kuo greičiausiai tempė berniūkštį į urvą. Bet lokys buvo mitrus ir ištiesė į Vabaliuką savo gauruotą leteną su baisiais nagais. Mamutaitis mėnulio šviesoje tai išvydo ir savo kūnu užstojo berniuką.

Lokys letena nutrenkė žemėn atkištą medžiotojo kirvį ir nuplėšė vilko kailį, kuriuo Mamutaitis buvo apsigaubęs nakčiai, — nagai nudrėskė beginkliui medžiotojui nugarą. Bet lokys nespėjo parblokšti Mamutaičio ant žemės, nes ištikimasis Vilko Nagas tą pat akimirką smarkiai smogė plėšrūnui brūkliu.

Mamutaitis su Vabaliuku įsmuko į urvą.

Nepaisydamas nedidelės žaizdos, Mamutaitis skubėjo į pagalbą Vilko Nagui. Bet tas kaip tik įgriuvo į urvą, persekiojamas įniršusio plėšrūno.

Kelios ietys užsimojo prieš lokį, bet šis, jas visas išblaškęs, įsirito į vidų. Baisiomis letenomis jis kirto smūgius į visas puses, ir tuoj keletas medžiotojų parkrito ant žemės. Moterys ir vaikai, apimti siaubo, bėgo tolyn urvo koridoriumi. Jų šaižūs šauksmai ir medžiotojų puldinėjimai dar labiau siutino lokį.

Dabar prasidėjo žūtbūtinės grumtynės. Medžiotojams buvo ankšta nedideliame urve, ir jie negalėjo gerai išsilenkti lokio puolimų, juo labiau kad buvo beveik visiškai tamsu. Tik kai prie urvo angos pasidarė kiek laisviau, čionai įspindo truputis besileidžiančio mėnulio blausios šviesos.

Sužeistųjų aimanos stūmė kovojančius medžiotojus į neviltį. Ko gero, šėlstantis plėšrūnas juos visus sudraskys. Sunkūs akmeniniai kirviai urve labai neparankūs. Jie atsimuša į lubas bei sienas ir lokio nesužeidžia.

Mamutaitis, užkliuvęs už sužeistojo, parkrito ir sulaužė ietį. Jis liko beginklis.

— Ietį, ietį! — šaukia Mamutaitis, bet nė vienas medžiotojas jam nepaduoda naujo ginklo. Niekas nenori atiduoti savojo — visiems reikia gintis.

Prisispaudęs prie urvo sienos, stovi išsigandęs Kopčemas ir beveik be kvapo stebi baisią nakties kovą. Prie jo kojų nusirita sužeistas medžiotojas. Kopčemas pasilenkęs graibo jo rankas. Vienoje rankoje sužeistasis laiko ietį. Kopčemas nori ją ištraukti, bet medžiotojas mėšlungiškai spaudžia ginklą. Tada berniukas įkanda jam į ranką ir ištraukia ietį iš atsigniaužusio delno.

Kur Mamutaitis? Kur jis?

Štai jis šmėkštelėjo prie urvo angos.

Lokys stipriu letenos smūgiu partrenkė kažkokį medžiotoją, ir beginklis Mamutaitis, statydamas į pavojų savo gyvybę, iš užpakalio puolė lokį ir plikomis rankomis iš visų jėgų ėmė jį smaugti. Milžiniškas plėšrūnas, žinoma, vos tepajuto Mamutaičio antpuolį ir tik grįžtelėjo į jį. Vis dėlto jis paleido iš nagų nelaimingąjį medžiotoją.

Tamsoje Mamutaitis užmynė kažkokį akmenį. Greitai jį sučiupęs, ėmė kulti juo lokį. Žinia, naudos buvo maža. Vieno kumščio jėgos galingam žvėriui neužtenka, ir įsikarščiavęs medžiotojas gali žūti, lokio letenos sutraiškytas.

— Mamutaiti, ietis! — sušuko Kopčemas ir padavė Mamutaičiui gerą uosinę ietį. Bet tuojau pat turėjo dumti šalin, nes lokys ir medžiotojai būtų jį parmušę.

— Bėkite visi! — įsakė tuo metu savo galingu balsu Stipruolis. — Veltui kaunamės!

Moterys nutempė Gauruočių į užpakalinį koridorių: lokys letena kepštelėjo jam per galvą, ir visas jo veidas apsiliejo kraujais.

Rodėsi, kad lokys išguldys visus medžiotojus, jei jie nepabėgs iš urvo. O lokys, tarsi žinodamas, kad medžiotojai tik šitaip gali išsigelbėti, stovėjo užtveręs angą, tad niekas negalėjo pasprukti. Bėgdami tolyn stalaktitų koridoriumi, jie taip pat nebūtų išvengę žūties. Lokys urve buvo pranašesnis, ir medžiotojai tik vangiai gynėsi nuo jo pasiutusių antpuolių. Jau niekas nepuolė lokio. Tik mintis, kad, juos nugalabijęs, lokys užpuls moteris ir vaikus, pasislėpusius urvo gale, skatino vyrus kovoti.

Lokiui iš daugelio žaizdų sruvo kraujas, bet visos jos buvo lengvos, ir kol kas žvėris dar buvo gana tvirtas.

Bet kova dar nepasibaigė. Stipruoliui, Vilko Nagui ir Mamutaičiui pavyko apsupti lokį prie angos, kur buvo truputį šviesiau.

Stipruolis vėl įsakė kitiems medžiotojams slėptis. Jis norėjo turėti daugiau vietos paskutiniam mėginimui nuveikti lokį.

Tuo metu Vilko Nagui pasisekė įbesti ietį lokiui į pilvą. Lokys baisiai suriaumojo, net, rodos, urvas sudrebėjo. Įnirtingas baubimas nudundėjo tamsiu koridoriumi kaip audra. Stipruolis ir Vilko Nagas išsigandę atšoko.

Lokys atsigręžė prieš Mamutaitį, kuris stovėjo prie angos ir todėl buvo mėnulio apšviestas. Jis išžiojo nasrus ir ištiesė leteną. Mamutaičiui grėsė mirtis. Narsusis medžiotojas, atsirėmęs koja į sieną, abiem rankomis atstatė ietį. O didžiulis lokys jau puolė jį — tuoj tuoj sutraiškys.

Tą akimirką Mamutaitis suvarė aštrią ietį į atvirus lokio nasrus iš visų jėgų, kiek beturėjo. Jis nepataikė tiesiai į gerklę, bet, negalėdamas laisvai smogti, suvarė smaigalį aukštyn, lokiui į gomurį… Šiaip taip jis prasmuko pagal urvo sieną, kad lokys jo nesudraskytų. Nebuvo laiko nė ieties jam iš nasrų ištraukti.

Lokys, baisiai riaumodamas, ėmė voliotis žemėje. Mėgindamas letena ištraukti įbestą ietį, ją nulaužė.

Ieties galas buvo įstrigęs nasruose taip, kad lokys negalėjo jo sučiupti. Kuo labiau jis čiaupė nasrus, tuo giliau į galvą smigo ietigalis. Skausmo siutinamas žvėris daužėsi letenomis ir griuvinėjo ant žemės. Į medžiotojus jis jau nebekreipė dėmesio. Veltui jis stengėsi išsivaduoti nuo įstrigusio nasruose ieties galo.

Medžiotojai greitai suvokė, kad laimingas Mamutaičio smūgis nulėmė beviltišką kovą jų naudai. Silpnoje paskutiniųjų mėnulio spindulių šviesoje, kai lokys bejėgiškai blaškėsi ant žemės, jie greitai atgavo pasitikėjimą savo jėgomis. Atsargiai patykoję, kada riaumojantis lokys liaunasi blaškęsis, jie smogdavo jam kirviu arba durdavo ietimi.

Rodėsi, kad lokys šių smūgių nė nepaisė, bet vis dėlto jis pamažu leipo ir silpo, netekdamas kraujo. Medžiotojai, pasinaudoję atokvėpiu, nunešė sužeistuosius draugus į galinį koridorių ir atidavė juos moterų globai.

Mūšis truko dar ilgai. Kartais, kai lokys nutildavo ir nejudėdavo, medžiotojai manydavo, kad jis jau nebegyvas, bet klastingasis plėšrūnas neskubėjo gaišti. Stipruolis kartą pabandė nerūpestingai sugriebti lokiui už gauruoto kailio, bet pajudintas žvėris mostelėjo užpakaline koja prie pat jo palenktos galvos.

Pagaliau lokys iš tikrųjų nugaišo ir jau nebejudėjo.

Medžiotojai urve pasveikino pergalę kurtinamu šauksmu. Moterys ir vaikai grįžo iš stalaktitų slėptuvės, ir visi lengviau atsiduso. Urvas skardėte skardėjo.

— Hoja, heja, heisa!..

Pagaliau vadas Stipruolis įsakė nurimti ir miegoti iki ryto.

Tuntas nutilo. Vaikai susibūrė prie užmuštojo lokio ir žaidė jo kailiu. Jie laižė kraują iš jo žaizdų. Po jaudi nančio nakties mūšio visi pamažu vėl migdėsi. Nutilo ir sužeistųjų dejonės.

Tada lauke pasigirdo silpnas verksmas.

Lengvai sužeistas Mamutaitis išlindo iš urvo ir nuėjo balso link. Po valandėlės jis parnešė sušalusį, nuo verksmo visai apsilpusį mažąjį Gaišlį ir paguldė jį prie motinos.

Kylančios saulės spindulys, prasismelkęs į urvą, rado medžiotojų tuntą kietai ir ramiai miegantį.

UGNIES AKMUO

Sužeistieji medžiotojai pasitaisė nuostabiai greitai. Net sunkios žaizdos jiems greitai gijo, tik liko dideli randai. Ir Gauruočius pasveiko. Laimė, jo akys išliko sveikos ir tuo jis labiausiai džiaugėsi. Nesvarbu, kad randų sudarkytas jo veidas dabar buvo nuolat išsišiepęs.

Vienas medžiotojas mirė. Didysis lokio kailis teko vadui Stipruoliui, o iltys — Mamutaičiui. Tas, pragręžęs jas, pasikabino ant kaklo. Dabar jis manė būsiąs stiprus kaip lokys.

Apie siaubingąją naktį ilgai buvo šnekama. Visi apgailestavo, kad tuntas neturi ugnies.

Ak, ugnis! Kad jie turėtų ugnies! Tuntas kasdien su liūdesiu prisimindavo laikus, kai stovykloje švietė laužas…

Mamutaitis, Pelėda, Vilko Nagas, Kiškis ir kiti medžiotojai pareiškė eisią ugnies atgal prie Dyjos, kur stūkso Pavlovo kalnai. Bet Stipruolis neleido — tuntas susilpnės, išėjus šauniausiems medžiotojams. Tikrų tikriausiai jie nebūtų sugrįžę. Svetimasis tuntas prie Dyjos stiprus ir, be abejonės, gerai saugoja savo ugnį. Jo vyrai užmuš kiekvieną, kas išdrįs paimti žariją iš jų laužo.

Dienos bėgo, artinosi žiema, Tuntas jau priprato prie savo urvo. Stalaktitų koridoriaus galo dar niekas nepriėjo. Drąsiausieji medžiotojai sakė, kad koridorius baigiasi pavojingu kriaušiu žemyn. Ten be šviesos negali žengti nė žingsnio. O iš gelmės esąs girdėti upelio šniokštimas. Klausydamiesi medžiotojų pasakojimo, visi nustebę kraipė galvas.

Tuntas šiame krašte maitinosi gana gerai. Retai kada dieną kitą pabadaudavo. Medžiotojai beveik visada parnešdavo kokį laimikį. Prie žiemos atsargų prisidėjo keli kailiai. Tik tas buvo bloga, kad medžiotojai pritrūko titnago. Nebuvo kuo papildyti sudaužytų ir prarastų įrankių. Medžiotojai turėjo tenkintis paprastu putnagu ir kitokiais kietais ir aštriais akmenimis. Tačiau ko verti šie pakaitalai! Nieko nėra geriau už titnagą! [6]

Dažnai, įkopę į aukštų kalnų viršūnes, medžiotojai dairydavosi į visas šalis, ar nepamatys kur kokio klajojančio tunto dūmų, kad galėtų iš jo gauti nuodėgulį ar titnago gabaliuką. Bet veltui jie žiūrėdavo tolyn — nė karto plačiame horizonte nepasirodė šėmų dūmų stulpas, nė karto niekur neaptiko minkštoje žemėje įsispaudusių pėdų, kurias palieka titnagu prekiaujantis tuntas, atvykstąs kai kada iš tolimosios šiaurės.

Pagaliau — kuo jie užmokės už vertingąjį titnago gabaliuką? Jų dabartiniai kailiai, sumedžioti vasarą, menki — niekas jų neims. Puikūs, tankūs ir švelnūs žiemos kailiai, kuriuos kadaise turėjo, liko Vestonicų stovykloje… Tuntas dabar turi verstis be ugnies, be titnago.

Gerai dar, kad tunte yra gerų medžiotojų, gerų pėdsekių ir bėgikų. Jie gali visą dieną persekioti elnią, nepamesdami jo pėdų ir nepailsdami, kol gyvulys nusivaręs krinta ant žemės.

Žiemos pradžia atnešė tuntui nelauktą ir didelę staigmeną, pakeitusią jo gyvenimo sąlygas, — ugnį!

O įsigijo ją visai paprastai.

Kartą vaikai žaidė urve. Į lauką bėgti jie nenorėjo: buvo nemalonus oras, drengė sniegas su lietumi.

Išknisę truputį molio, jie nusilipdė mažą lokį. Prismaigstė į jį spyglių; gysločio galiukas buvo uodega, kankorėžio žvyneliai — ausys, kadagio uogos — akys. Dantis padarė iš kaulų skeveldrų, o liežuvį — iš erškėtuogės žievės. O paskui su juo kovėsi kaip tikri medžiotojai. Šauksmo ir juoko, šokinėjimo ir lakstymo buvo pilnas urvas.

Kopčemas ir Voveriukas leido vaikams žaisti, bet patys neprisidėjo. Vis dėlto tokiam žaidimui jie jau per dideli. Užtat jiems patiko kasti molį. Medžio gabaliuku ir kaulu jie kasė duobeles, griovius, olas, urvus. Prie jų prisidėjo dvi mergaitės — Varlytė ir Gegutė. Į išduobtas skyles jos dėjo gražius akmenukus, giles ir kankorėžius sakydamos: „Tai — vilkas, tai — lapė, tai — ūdra…“ Tokiu būdu atsirado visas žvėrynas.

— Dar, dar barsukui, — prašė Varlytė, ir Kopčemas urvo asloje išrausė gilią duobę.

Jis aptiko kažkokį didelį kaulą. Ištraukęs tuoj panaudojo jį kaip kastuvą, — kaulas gerai tam tiko. Varlytė su Gegute rankomis sėmė supurentą molį į viršų. Jau buvo susirinkusi gera krūva molio, todėl Voveriukas jį metė lauk priešais urvą, mat, kupstas prie angos užstojo šviesą, ir Kopčemui buvo tamsu rausti.

Berniukas, klūpėdamas prie pat urvo sienos, jau kelis, kartus susitrenkė galvą į šioje vietoje besileidžiantį skliautą. Norėdamas pasidaryti daugiau vietos, jis ėmė smarkiai kasti ir iš tikrųjų netrukus išrausė duobę sau sulig keliais. Galėjo dabar ant duobės krašto atsisėsti — galva jau nebeatsitrenkdavo į lubas.

— Ei! — sušuko Voveriukas, rodydamas, ką radęs molyje. Tai buvo anglys. Medžio anglys!..

Vadinasi, kažkada čia, šitame urve, buvo laužas.

Kas prie jo sėdėdavo? Gal tie žmonės taip pat buvo medžiotojai, — jie čia slėpdavosi ir kepdavo savo grobį.

Prabėgo šimtmečiai, apleistą ugniavietę vėjas ir lietus apnešė moliu, ir tik dabar čia įsikūrusių žmonių balsai vėl atgaivino urvą.

Kopčemas smalsiai apžiūrinėjo anglis ir rado tarp jų sudegusių kauliukų.

— Paieškokime, ko čia dar yra! — nusprendė berniukai ir kartu ėmė rausti duobę geltonose sąnašose.

Po valandėlės jie rado daugiau anglių ir sutrupintų kaulų gabalų. Ir puikų elnio rago smaigalį iškasė. Tai buvo jau vertingas radinys. Toks rago galas daug kam tinka.

— Štai akmuo! — tarė Kopčemas, rausdamas kaulu aplink akmenį, kad galėtų jį išlupti. Varlytė jam padėjo, ir po valandėlės iš urvo išlėkė akmuo kaip du vyro kumščiai.

Kaip tik tuo metu į urvą grįžo Gauruočius su nudobta lūšimi, ir akmuo pataikė jam į koją. Medžiotojas, numetęs lūšį žemėn, pagriebė išmestą akmenį.

— Slėpkis, Kopčemai! — tuoj įspėjo Voveriukas savo draugą. Jis bijojo, kad supykintas Gauruočius atsilygins Kopčemui už smūgį akmeniu, o tatai nežadėjo nieko gera.

Bet ką tas senis Gauruočius daro?

Medžiotojas šokinėja prieš urvą nuo kojos ant kojos, o akmenį mėto ore. Jis visai neširsta, atvirkščiai, linksmai ir džiaugsmingai šūkauja, lyg šerną sugavęs.

Vaikai išbėgo iš urvo pasižiūrėti šokančio Gauruočiaus.

— Titnagas, titnagas! — džiūgavo Gauruočius. Jis mėtė akmenį į viršų ir vėl gaudė.

Grįžo iš miško ir kiti medžiotojai. Iš karto jie negalėjo suprasti, kas čia Gauruočiui darosi, bet kai jis parodė jiems puikų, didelį titnago riedulį, visi labai apsidžiaugė. Bus gremžtukų, aštrių grąžtelių, smailių ylų!..

Gauruočius pagriebė Kopčemą stipriomis rankomis. Berniukas galvojo, kad dabar gaus per sprandą, bet senasis medžiotojas, prispaudęs jį prie savęs, paglostė jam skruostus. Taip pat jis pamalonino ir Vovėriuką su Varlyte. Juk jie buvo laimingieji titnago atradėjai. Visas tuntas juos už tai gyrė.

Teisę suskaldyti vertingąjį titnagą turėjo tik tunto vadas. Stipruolis, atidžiai jį apžiūrėjęs, tarėsi su labiausiai patyrusiais medžiotojais, kaip geriausiai riedulį suskaldyti. Jis rado akmenyje kelis plonus įtrūkimus. Mamutaitis paaiškino:

— Titnagas ugnyje — vandenyje!

Tai reiškė, kad titnagas kadaise buvo įkaitintas ugnyje ir žėruojantis įmestas į šaltą vandenį. Sitai, tikriausiai, buvo pakartota kelis kartus, kol tvirtas titnago riedulys įskilo.

Tai jiems dabar buvo paranku. Stipruolis, paėmęs titnagą, nuėjo tarp uolų. Medžiotojai nusekė paskui ir apstojo jį. Stipruolis abiem rankomis viršum galvos aukštai iškėlė akmenį ir iš visos jėgos trenkė jį žemyn į uolą.

Titnagas atšoko prie Vilko Nago. Tas, atsistojęs į Stipruolio vietą, taip pat trenkė titnagą į uolą. Paskui riedulį gavo Peštukas, po jo — Ukmasas, o galiausiai — Mamutaitis. Taip titnagas suskilo į tris gabalus.

Vadas Stipruolis, Gauruočius ir Mamutaitis, pasiėmę kiekvienas po gabalą ir atsisėdę ant uolos iškyšulio, akmeniu skaldė nuo titnago aštrias plokšteles.

Medžiotojai įtemptai sekė tą procedūrą, reikalaujančią didelių įgūdžių ir miklumo. Nuo titnago branduolio tiksliais smūgiais jie atskeldavo plonus lapelius peiliams arba netaisyklingos formos plokšteles, kurios galėjo gerai tikti kaip gremžtukai kaulams ir kailiams.

Puikių instrumentų krūvelė vis didėjo, o su ja augo ir medžiotojų džiaugsmas. Jie laukė, kada vadas juos padalys visiems.

Tuo tarpu Kopčemas su Varlyte, Gegute ir Voveriuku vėl iškasė daugybę anglių ir kelis kaulus. Dabar jau aklai nebesvaidė jų iš urvo, bet atidžiai apžiūrinėjo radinius. Staiga Varlytė skaudžiai aiktelėjo — iš piršto jai pasruvo kraujas. Kita ranka ji rodė į žemę, kur kyšojo kažkoks aštrus smaigalys.

Kopčemas su Voveriuku truputį atkasė molį aplink kyšantį smaigalį, paskui pražėrė kupstelį, iš kurio ant aslos iškrito didelis, panašus į lapą titnaginis prietaisas su dviem smaigaliais galuose. Abu berniukai vienu metu jį pagriebė. Kartu ir nunešė nuostabųjį titnagą prie urvo susirinkusiems medžiotojams.

— Ką vėl turite, vaikinai? — paklausė šypsodamasis Stipruolis.

Berniukai atlenkė pirštus, ir prieš sėdintį vadą iškrito puikus gražios formos titnagas.

— Aaa! — aiktelėjo medžiotojai, stebėdamiesi tokiu nepaprastu instrumentu. Kaip puikiai jis nudailintas! Kaip rūpestingai nuskeltas ir nugludintas!

„Lauro lapas“ ėjo iš rankų į rankas ir visiems kėlė nuostabą. Tunte buvo nagingų titnagininkų, bet tokio tobulo „lauro lapo“ niekas nebūtų sugebėjęs padaryti. Be abejonės, nutašė jį tikras meistras. Jį gaus vadas. Pritaisys jį prie ieties, ir jo ginklui joks kitas neprilygs.

Dabar laimingieji atradėjai turėjo gintis nuo pagalbininkų antplūdžio. Visi vaikai norėjo ieškoti urve „lauro lapų“. Bet suplūdę vaikai užstojo šviesą, ir urve pasidarė tamsu. Todėl Kopčemas juos nuvijo, kad nesipainiotų. Tada jie ėmė kasinėti savarankiškai, ir greitai urvo asloje buvo vienos duobės.

Moterys grįžo su krepšiais, pilnais buko vaisių, gilių, erškėtuogių ir šermukšnių. Įžengusios į urvą, jos patamsiais vos nesusilaužė kojų, klupinėdamos į išraustas duobes.

Vaikai, žinoma, nebuvo nusiteikę ilgai dirbti. Jie pavargo, o kai daugiau nieko nerado, metė darbą.

Tik Kopčemas su Varlyte ir Voveriuku tebekasinėjo toliau. Jie rado dar keletą titnago nuolaužų ir apatinį briedžio žandikaulį. Tai juos dar labiau paskatino, ir jie surausė dar nemažą dalį urvo. Tačiau jau nieko vertesnio nerado. Pagaliau metė darbą ir jie.

Vėl prapliupęs lietus suvarė medžiotojus į urvą, kur išraustosios duobės jau buvo išlygintos. Alkani medžiotojai sotinosi pagautu laimikiu. Moterys ir vaikai laukė savo eilės.

Urvo kampe laimingieji atradėjai pasakojosi, ką dar norėtų atrasti. Didžiausia jų svajonė buvo, kad surastosios anglys žėruotų, kad iš jų galėtų įpūsti ugnį.

— Ak, ugnis! Tai būtų gera! — palaimingai dūsavo.

Medžiotojai valgydami pasakojo, kad matę ant uolėtos viršūnės kalnų ožį.

— Tai bent ragai!

— Kaip jis moka šokinėti!

— Niekas nesugaus kalnų ožio?

— Gera strėlė pasivys kalnų ožį!

— Gera strėlė, geri varovai, geras vėjas!

Kiekvienas medžiotojas, ką nors pasakodamas, sėsdavo į šviesą. Reikėjo matyti pasakotoją, kitaip buvo sunku jį suprasti. Išraiškingi gestai padėdavo suvokti žodžių reikšmę. Geras pasakotojas turėjo būti ir geras vaidintojas. Todėl tamsoje jiems buvo sunku pasakoti.

Vienam kitam prastam kalbėtojui neužtekdavo žodžių ir gestų, tada tas, gindamasis nuo pajuokos, skėsteldavo rankomis — atseit, visi klausytojai nesupratingi mulkiai — ir nusispjovęs grįždavo į savo vietą. Kartais medžiotojai pratrūkdavo kvatotis iš nevykėlio pasakotojo, kuris mikčiodavo arba tik beprasmiškai veblendavo, inkšdavo ir prunkšdavo.

— Ką turi? — paklausė Kopčemas kampe šalia jo sėdinčią Varlytę.

Mergiotė iš tikrųjų kažkuo žaidė, ir dabar, kai medžiotojai vėl keitėsi prie angos, kažkas suspindėjo jos rankoje.

— Radau molyje! — pasakė Varlytė girdamasi ir mikliai užkišo ranką už nugaros. Kopčemas Varlytę parvertė ir keliu primygo pilvą.

— Parodyk! — paliepė jis valdingai.

Varlytė jam parodė liežuvį, bet tamsoje Kopčemas vis tiek jo nematė, tad, liovusis priešintis, ji leido ištraukti ranką su sugniaužtu kumščiu.

Kopčemas, nesunkiai atlenkęs pirštus, pamatė, kad ji laiko kažkokį spindintį geltoną akmenuką. Jau norėjo kirsti per ranką, kad akmenukas nulėktų, bet keli šviesos spinduliai krito ant akmenuko, ir jis skaisčiai blykstelėjo. Žaisliukas jam patiko, ir jis atėmė jį iš Varlytės. Pats žaisiąs su geltonuoju blizgučiu. Nešiosiąs jį pasivėręs ant kaklo.

— Radai jį mano molyje! — pateisino Kopčemas savo apiplėšimą, o kai Varlytė nusišiepė, jai sudrožė.

— Kopčemas — gabaliuką, Varlytė — gabaliuką! — nusileisdamas pasakė jis ir tat reiškė, kad juodu dalinsis blizgutį per pusę. Paskui pakirbino Varlytę po pažastimi, ir vėl abu buvo geruoju.

Kopčemas iš urvo sienos plyšio išsitraukė paslėptą titnago nuolaužą. Jis norėjo pasimokęs pasidaryti iš jos peiliuką, o dabar ši skeveldra tiks spindinčiam akmeniui perskelti. Pirmiausia reikia pamėginti, ar tvirtas tas blizgutis. Jis skėlė titnagu į geltonąjį akmenį — oi, šviečianti kibirkštis nuskrido spindinčiu lanku ir dingo tamsoje. Skėlė dar kartą — vėl skaisti kibirkštis.

Kopčemas ėmė greitai greitai kaukšėti akmenį, tarsi užkerėtas spindinčio kibirkščių fejerverko.

Tamsiame urve šviečiančios kibirkštys tuoj sužadino visų dėmesį.

Medžiotojai pašoko ir išsigandę žiūrėjo į Kopčemo rankas, kurios tik šmėžavo, skeldamos iš ugnies akmens skriejančias kibirkštis.

Ugnies akmuo!

Jie turi ugnies akmenį. Bus ugnis! Bus gera!

Medžiotojai šaukė kaip pašėlę, džiūgavo, šoko, net galvomis atsitrenkdami į lubas, trypė ir plojosi per šlaunis.

— Kopčemai, čionai! — pašaukė Gauruočius berniuką prie angos ir padėjo ant žemės gabalą išdžiūvusio kailio.

Kopčemas skėlė kibirkštis, bet rankos jam drebėjo. Tada Gauruočius pats paėmė titnagą ir ugnies akmenį[7] ir ėmė skelti taip, kad kibirkštys žirte žiro. Po valandėlės iš kailių ėmė rūkti maža dūmų sruogelė, kuri kibirkščių lietuje vis didėjo.

Gauruočius padėjo akmenis ir, prikišęs galvą visai arti, ėmė iš lengvo pūsti kailį. Dūmų sruogelė išsisklaidė. Gauruočus pūstelėjo dar ir dar kartą.

Kailyje pasirodė raudona liepsnelė. Gauruočius vėl lengvai papūtė ir žiū — liepsnelė pašoko ir linksmai suvirpėjo.

— Dega! Dega! — džiūgavo medžiotojai, net urvas drebėjo, ir leidosi dar smarkiau šokti, siautėti, negu pirma.

Tuntas šėlo iš džiaugsmo dėl įsigytos ugnies.

Kopčemas ir Gauruočius atsargiai prikišo prie ugnelės kelis sausus lapus, kuriuos vėjas buvo įpūtęs į urvą. Kiškis ir Pelėda išbėgo laukan parankioti kur tarp uolų truputį sausų šakučių ir tuoj grįžo su sauja žolių ir keliais žabarais.

Visas tuntas drebančia širdimi stebėjo ugnies gimimą. O kai ėmė stulpu virsti dūmai ir plykstelėjo liepsnelės, urvas sugaudė nuo neapsakomo džiūgavimo.

Moterys bėgiojo po urvą ir šaukė. Vaikai šokinėjo aplink ugnį. Medžiotojai išlakstė malkų.

Tuntas turi ugnį! Šlovė ugniai!

Dūmai graužė akis, ir urve buvo sunku kvėpuoti. Iš pradžių į tai niekas nekreipė dėmesio, bet kai buvo primesta daugiau malkų, susitvenkė tiek dūmų, jog negalėjai iškentėti. Žmonėms graužė akis, jie ašarojo ir kosėjo.

Vadas įsakė perkelti ugnį arčiau prie angos. Taip buvo geriau. Dūmai ėjo pro angą laukan, ir oras urve pasidarė grynesnis. Ir uodai dingo.

Malkos drėgnos ir todėl taip smarkiai rūksta. Kitą kartą, kai tuntas turės išdžiūvusių malkų, dūmų beveik visai nebus. Šiandien jie mielai paaukos visus kaulus, kuriuos turi atsargoje: kurstys jais brangiąją ugnį.

Visos moterys ir vaikai norėjo pabūti prie ugnies ir pasišildyti. Kaip malonu šildytis prie laužo! Kaip ilgai jo neturėjo!

Vyrai prinešė tiek malkų, kad urve sukrovė didžiausią krūvą.

Ugnis neužges, tuntas gerai ją maitins!

Kopčemas iš karto buvo pripažintas ugnies sargu. Juk čia jo nuopelnas, kad tuntas vėl turi ugnį. Jis galėjo nuvyti nuo laužo, ką norėjo. Tiktai Varlytė šildėsi, kiek tik jos širdis geidė: ji rado ugnies akmenį. Bet, žinoma, ji mergiotė, tad neverta ypatingo dėmesio, tuo labiau pagyrimo. Maži vaikai verkė, prašėsi leidžiami prie ugnies. Bet kai užlipo ant žarijų, išsibarsčiusių aplink laužą, užlindo už motinų nugarų ir tik per jų pečius spoksojo į viliojančią ugnį.

Šiandien urve buvo šilta.

Vėjyje nužvarbę ir nudrengti medžiotojai, įžengę į urvą, mėgavosi šilima ir moterų paduota šviežiai kepta mėsa.

Kaip gera, kaip malonu!

Jau nereikia bijoti apsilankant lokio. Joks žvėris neįsiverš į jų urvą.

Kopčemas sėdi prie traškančios ugnies. Rankoje laiko pagaikštį, palygina juo degančias malkas. Jis žiūri į liepsną ir negirdi, ką vaikai aplink jį čiauškia. Nuo ugnies nesitraukia nė žingsnio.

Jis laimingas.

ŽIEMA

Po trumpo rudens atėjo atšiauri žiema. Žvėrys sulindo į olas, ir tik badas išvydavo juos į sniegą.

Nors atlydžio metu sniegas buvo patižęs, o žemė pažliugusi nuo šalto, nemalonaus lietaus, bet netrukus oras pasikeitė — vėl pašalo ir smarkiai pasnigo.

Urve tuntui maloniai šilta. Dieną naktį kurstomas laužas prišildydavo visą priešakinę urvo dalį.

Kaip brangino tuntas ugnį! Visi ją rūpestingai sergėjo, niekas negrįždavo į urvą be kokio žagaro. Kiekvieną dieną vadas vis kitam skirdavo saugoti ugnį. Kopčemas daugiausia tik padėdavo saugotojams ir žiūrėdavo, kad jie nė valandėlės nepasitrauktų nuo laužo, kad tvarkingai krautų malkas, kad ugnis nei smilktų, nei per daug liepsnotų, kad per daug nerūktų. Jo vieta buvo prie ugnies, ir Voveriukas dabar retai kada išviliodavo savo draugą laukan pamedžioti.

Mažieji vaikai liovėsi vaikęsi slėnyje, šlaite ir miške. Tik retkarčiais, geresniu oru, išbėgdavo truputį paišdykauti. Šiaipjau visą laiką būdavo prišildytame urve: miegodavo arba žaisdavo, vargindami motinas savo išdaigomis.

Vilkai dažnai prabėgdavo visai arti urvo; jie darėsi vis drąsesni ir drąsesni. Jie jau nesprukdavo šalin, žmogui šūktelėjus arba sviedus akmenuką, — kaip vasarą. Kartą vilkas labai išgąsdino mažąjį Vabaliuką, viso tunto numylėtinį, kai šis, sėdėdamas ant akmens per kelis žingsnius nuo urvo, krapštė iš sutrupinto kaulo smegenis. Įžūlus plėšrūnas ištraukė jam iš rankų kaulą, iki kraujo apdraskė pirštus. Vabaliukas taip suspiegė, kad visas tuntas išpuolė iš urvo. Kai kurie medžiotojai nubėgo paskui akiplėšą, bet jo nebepavijo. Visi ilgai plūdo vilką — tol, kol Vabaliukas verkė.

Kitą dieną nutiko dar blogiau.

Vaikai nuėjo malkų, o kai pasuko namo, juos ėmė sekti vilkai. Jei tik kuris vaikų truputį atsilikdavo, žvėrys tuoj puldavo jį. Tai buvo baimės ir siaubo kelias. Vaikai verkdami bėgo paskui Varlytę, kuri viena ranka tempė per sniegą glėbį žagarų, o kita grasino vilkams lazda.

Mažojo būrelio šonuose ėję berniukai — Kopčemas, Voveriukas, Onašas ir Stiebelis — vijo šalin drąsiausius vilkus. Keliems vilkams jie užvožė per nasrus, bet neilgam juos nubaidė. Mergaitės jau išbarstė pusę malkų. Vilkai prisibrovė visai arti vaikų būrio, ir berniukai turėjo gintis iš visų jėgų.

Mergaitės klykė, tarsi jas vilkai jau būtų draskę. Būrelis staptelėjo. Mažieji vaikai, apimti baimės, prigludo prie žemės kaip kurapkiukai ir rankomis užsidengė galvas. Jie drebėjo, net dantys jiems kaleno, ir nenorėjo klausyti, raginami bėgti toliau. Kopčemas ėmė juos plūsti, bet vaikai tik baimingai laukė, kada pikti vilkai ims juos draskyti, ir nesijudino iš vietos.

Kai vaikai staptelėjo, sustojo ir vilkai. Iš pravirų jų nasrų karojo raudoni liežuviai. Akys godžiai blizgėjo, o liesi šonai lekuojant kilojosi. Tačiau jie nepuolė, ir vaikai truputį atsipeikėjo. Varlytė vėl patraukė į priekį, ir visi kiti nubėgo paskui ją. Berniukai iš šono sergėjo būrį.

Bet netoli tenubėgo. Vilkai vėl ėmė juos persekioti ir greitai pavijo. Šį kartą jie apstojo vaikų būrelį ratu. Atsitūpė ir nejudėdami įsistebeilijo į persigandusius vaikus — užtikrintą savo grobį.

Kopčemas suprato, kad iki urvo jie nepribėgs, nors buvo jau netoli: užtektų tik apeiti uolą, o paskui dar truputį palypėti aukštyn.

Vienas vilkas — gal gaujos vadas — baisiai išsižiojo ir ilgai žiovavo iškišęs liežuvį. Vaikai baimingai virpėjo. Paskui vilkas pakilo, prisiartino prie vaikų ir griebė vienai mergaitei už rankos.

Mergaitė buvo užsimovusi elnio odos pirštines. Vilkas, taikydamasis įkąsti jai į ranką, nutraukė pirštinę, kuri dirželiu buvo surišta su kita pirštine. Vilkui staigiai truktelėjus, dirželis, apsuktas aplink mergaitės kaklą, parvertė apstulbusį vaiką. Bet akylusis Stiebelis tvojo lazda akiplėšai per pakaušį. Vilkas kauktelėjęs griebė už lazdos. Bet tada gavo antrą smūgį. Tai Voveriukas visa jėga kirto puolančiam vilkui per galvą. Vilkas liuoktelėjo už krūmo.

Voveriukas kirto per šakas, norėdamas vilką pabaidyti, bet tas nepabėgo, atvirkščiai, įniršęs sugriebė lazdą dantimis ir ištraukė ją berniukui iš rankų. Ji nukrito ant žemės, ir vilkas primynė ją priešakinėmis letenomis. Berniukas pasilenkė lazdos, bet vilkas grasinamai sukaukė ir parodė dantis. Voveriukas bemat vėl išsitiesė ir stovėjo nejudėdamas. Vilkas taip pat lyg sustingęs stovėjo priešais jį.

Tačiau drąsusis Voveriukas buvo sumanus berniukas: jis greit prisitraukė koja gulinčią lazdą ir, vilkui nespėjus šokti ant jo, vėl tvirtai laikė ją rankoje. Jis kirto vilkui tokį smūgį per nugarą, kad nubaustasis akiplėša atšoko paspaudęs uodegą.

Vilko antpuolis ir apdraskytos mergaitės verksmas sukėlė vaikų būrelyje nemažą sąmyšį. Jie norėjo bėgti, bet vilkai neleido. Kai tik kuris vaikas pajudėdavo, jie šokdavo jo vytis. Bėglys išsigandęs grįždavo, ir vilkai vėl sutūpdavo.

Iš lengvo jie slinko vis artyn ir artyn. Tik drąsiai atkištos berniukų lazdos juos dar kiek prilaikė nuo puolimo. Kopčemas, nusitraukęs nuo galvos bebrinę kepurę, sviedė ją įžūliesiems vilkams. Tie dėl jos tuoj susipjovė.

— Voveriukai — kepurę! — sušuko Kopčemas ištikimajam bičiuliui. Voveriukas nesvarstydamas taip pat nusiautė savo kepurę į vilkų tarpą.

— Bėgam! — sušuko Kopčemas savo draugui. — Į urvą — pagalbos!

Abu berniukai šovė kaip strėlės. Jie šmėkštelėjo tarp krūmų, bet vis dėlto keli vilkai juos pastebėjo ir pasileido paskui juos.

Vaikų būrelyje kilo išgąstingas šauksmas. Vaikai galvojo, kad berniukai juos palieka vilkams. Klykė visa gerkle, net visas miškas aidėjo.

Abu berniukai bėgo labai greitai, bet netrukus atstumas tarp jų ir vilkų vėl ėmė mažėti.

Nepadėjo nė lazdos, kuriomis jie bėgdami mojavo. Vilkai jau taikėsi sugriebti juos už kulnų. Vargas, jei kuriam vilkui pasisektų pačiupti už šmėkščiojančios kojos. Abiem berniukams jau sruvo kraujas, o vienas vilkas dantimis įsikibo į kailį, kuriuo Voveriukas buvo apsisiautęs. Kadangi vilkas jo nepaleido, berniukas narsiai nusimetė kailį ir bėgo toliau nuogas, tik jo kojos liko apvyturiuotos kiškių kailiukais.

Kol vilkai tąsėsi dėl Voveriuko kailio, berniukai galiuką nubėgo. Vis dėlto po valandėlės du vilkai juos pavijo ir nuožmiai puolė. Uždusę berniukai sustojo nugaromis į uolas ir narsiai gynėsi. Jie suprato atsidūrę beveik po urvu ir ėmė šauktis pagalbos.

Prie urvo kaip tik budėjo Kiškis. Jau kuris laikas vėjas protarpiais atnešdavo iš miško kažkokius tolimus balsus. Jis galvojo, kad vaikai taip linksmai grįžta su malkomis į urvą ir paėjėjo kiek į priekį jų pasitikti. Dabar jam pasirodė, kad vaikų šauksmai skamba lyg išgąstingai.

Jis šūktelėjo, ir iš urvo iššoko keli medžiotojai. Visi atidžiai klausėsi. Dabar buvo girdėti šaukiant arti, beveik po pačiu urvu.

— Blogai! Į pagalbą! — sušuko vyrai ir riste nusirito uola žemyn. Iš urvo išbėgo daugiau vyrų, jie taip pat pasileido apsnigtu pakriaušių.

Po valandėlės jie jau buvo šalia berniukų ir puolė vilkus. Vieną nukovė, o kitas, nors ir perkirsta koja, pabėgo.

— Bėkite greičiau! — riktelėjo vyrams Kopčemas ir griuvo į sniegą šalia ištikimojo Voveriuko.

Medžiotojai, supratę, kad kiti vaikai yra kažkur toliau, kuo greičiausiai nudūmė jų pėdomis.

Atbėgo dar laiku. Vilkai kaip tik buvo pradėję pulti silpnai besiginantį vaikų būrelį.

Sunkūs kirvių smūgiai greitai atšaldė vilkus, ir apsupti vaikai buvo išgelbėti. Keli vilkai krito, kiti išsilakstė.

Medžiotojai, paėmę dvi apdraskytas mergaites ant rankų, grįžo su vaikais į stovyklą. Nudaigotus vilkus jie vilko žeme.

Nusiverkę vaikai, medžiotojų glostomi, pro ašaras šypsojosi, o, priėję didžiąją uolą, bėgte pasileido namo pramintu takeliu.

Urve Stipruolis paskelbė, kad nuo šiol vaikams draudžiama vieniems eiti laukan.

Žebenkštis ir Vilkė įmetė į ugnį didelių kaulų. Riebūs kaulai gerai dega. Tegu šildosi vaikai!

Nuo to laiko vaikai visą laiką būdavo urve. Jie prasimanydavo visokių žaislų.

Mergaitės žaidžia su lėlėmis, padarytomis iš medžio, žievės ar kailio, o berniukai mieliau lipdo iš molio visokius žvėris. Molio nereikia toli ieškoti — urve jo yra pakankamai.

Drabužių jie neišsitepa; juk visi vaikai urve nuogi. Tik kai medžiotojai išveda juos palakstyti, užsimauna kepurę, kojas apsiauna kailiukais, o ant pečių užsimeta kokį šiltą kailį.

Nė suaugusieji kitaip nesirengia. Tik per šalčius šilčiau apsisupa ir žiūri, kad rankų nenušaltų. Bet vos sugrįžta į šiltą urvą, visi nusimeta drabužius ir miega nuogi. Žinoma, gerai užsikloja kailiais.

— Duok man vilką! — kaulijo Varlytė Kopčemą.

Jaunasis menininkas didžiuodamasis žiūrinėjo savo gaminius, sudėliotus ant plokščio akmens. Truputį pasvarstė, ir, paėmęs tupinčio vilko figūrėlę, padėjo ją į šoną, bet mergaitei į rankas nepadavė, — būtų save pažeminęs. Varlytė, skubiai čiupdama vilką, nusuko minkštai skulptūrėlei galvą, bet tuoj pat gražiai ją pataisė ir pastatė figūrėlę į mažą nišą gruoblėtoje urvo sienoje.

— Dar vilką! — vėl kaulijo mergaitė.

Kopčemas davė jai antrą vilkiuką.

Varlytė pasistatė jį į plyšį sienoje. Abu vilkiukai tupėjo tarsi prie savo olos. Ugnies atšvaituose jie buvo gerai matyti.

— Dar vilką! — prašė Varlytė.

Kopčemas atsakė:

— Turi du.

— Neturiu! — atrėmė Varlytė.

— Turi! Čia vienas, čia antras — du vilkai.

— Ką plepi, kur tau du vilkai! — gynėsi mergaitė, kuri niekada nebuvo mokiusis skaičiuoti. — Čia vienas vilkas, o čia taip pat vienas vilkas! Vienas ir vienas! Kurgi čia du…

Kopčemas atsiklaupė prie sienos ir rodė nesupratingai mergaitei:

— Vienas vilkas ir dar vienas vilkas — tai du vilkai.

— Chi-chi-chi, Kopčemai, nemanyk, kad Varlytė kvaila! Varlytė mato vieną vilką, o čia — taip pat vienas vilkas.

— Ne, Varlyte, vis dėlto čia du vilkai! — išdidžiai pasakė Kopčemas.

— Ne, tu blogai matai! — laikėsi savo mergaitė. — Čia ne du vilkai — tegu mane lokys praryja! Čia vis dėlto vienas vilkas, o čia dar vienas!

— Du vilkai! — nenusileido Kopčemas. Berniukas turėjo gerą galvą ir jau mokėjo skaičiuoti iki trijų. Jis sudėdavo ir atimdavo iki trijų be klaidos, o šią žiemą iš Mamutaičio išmoko suskaičiuoti net iki penkių.

Iš viso tunto dar tik Stipruolis gebėjo šitaip skaičiuoti; netgi senasis Gauruočius ne visada susigaudydavo: turėdavo po kelis kartus perskaičiuoti. Daugiau kaip penki — tai jau būdavo „daug“. Kiti medžiotojai, kurie mokėjo suskaičiuoti tik iki trijų, sakydavo „daug“ visada, kai būdavo ko per tris.

Dabar suaugę medžiotojai dažnai stebėdavosi Kopčemo išmanymu, kad šis suskaičiuodavo, kiek rankos pirštų jam kas parodė arba kiek iečių prieš jį padėjo. Todėl dabar jis jokiu būdu nenusileido Varlytei ir atkakliai tvirtino, kad vienas ir vienas yra du.

Varlytė niekada nebuvo bandžiusi skaičiuoti ir dabar įsikarščiavusi rėkė:

— Kvailas vaikis! Čia vienas vilkas! — ir sviedė į vieną vilką gniužulą molio, — o čia taip pat vienas vilkas! — drėbė moliu į kitą.

— Du! — ginčijosi Kopčemas.

— Ne du, ne du! — spiegė Varlytė, ranka plodama prie sienos prilipusį molį.

Kopčemas ramiai rodė savo figūrėles:

— Vienas briedis ir vienas briedis yra du briedžiai, vienas lokys ir vienas lokys yra du lokiai.

— Ne, ne! — spiegė Varlytė. — Liaukis, Varlytei sunku suprasti! — ir ji užsidengė rankomis ausis.

Voveriukas, priviliotas triukšmingo ginčo, atsisėdo prie jų. Įsižiūrėjęs į ištiškusį sienoje molį, jis staiga prajuko:

— Tas stumbras — kaip Varlė!

— Kur stumbras? — paklausė Kopčemas nustebęs.

— Čia stumbras! — tarė Voveriukas. Paėmęs apdegusį nagelį, nupiešė juo prie užtėkšto ant sienos molio du ragus.

Iš tiesų — ir Kopčemui šis atsitiktinai uždrėbtas molio šlakas dabar buvo panašus į stumbrą. Tuoj numestu nuodėguliu jis pripiešė stumbrui uodegą.

— O dabar akį! — pridėjo Voveriukas.

— O dabar ietį! — pridūrė Varlytė ir įbedė į stumbrą ploną pagaliuką. — Vaikai — stumbras! — šaukė ji.

Subėgusiems vaikams stumbras labai patiko.

Jie tuojau pasigavo šį naują atradimą ir taip pat ėmė piešti sienoje.

Kopčemas su Voveriuku, netardami nė žodžio, su didžiausiu pasimėgimu moliu ir anglimi piešė sienoje visokius žvėris, kuriuos tik žinojo. Kiti vaikai, nusižiūrėję į juos, taip pat margino sienas, ir greitai tarp jų kilo kova dėl vietos. Veikiai visos sienos buvo pripieštos. Bet jų susidomėjimas neilgai truko. Jie metė piešti ir vėl įniko žaisti. Moliu piešti buvo sunku: jis trupėjo ir biro nuo sienų.

Kopčemas su Voveriuku tuo tarpu patobulino savo atradimą. Iš lauko atsinešė truputį sniego ir juo sudrėkino molį. Iškart pasidarė geriau piešti, ir molis netrupėjo. Grįždamas Kopčemas brūkštelėjo ranka per suodiną sieną prie laužo. Valandėlę jis piešė pirštais, kol nuo jų nusitrynė suodžiai. Grįžęs prie laužo, prisigramdė jų ant plataus kaulo visą krūvelę. Greitai pastebėjo, kad ypač gera piešti suodžiais, į kuriuos įmaišyta truputį riebalų nuo pakepintos mėsos.

Voveriukas taip pat sumanė patobulinimą: jis užvyniojo ant pagaliuko barsuko kailio skiautelę ir, pamirkęs ją į riebius dažus, tapė.

Berniukų piešiniai sudomino ir suaugusius medžiotojus. Kai kurie ir patys mėgino piešti lokį ar mamutą juodais dažais.

Kopčemas savo paveikslams sumaniai panaudojo urvo sienų paviršių. Valandėlę pažiūrėjęs į gruoblėtą ir sueižėjusią sieną, jis tarė:

— Čia mamutas!

Klinties plyšiai jam atstojo nugaros liniją, o sienoje pūpsanti iškiluma — visą kūną. Nekreipdamas dėmesio į ankstesniuosius žvėrių portretus, nupiešė naujajam mamutui užriestą straublį, kojas ir iltis — ir visi stebėjosi dideliu paveikslo panašumu. Dar pašvietė Kopčemui deglais, kad būtų geriau matyti.

Urvo kampe susipešė mažiukai.

— Aš! Aš! Aš!

Vaikiūkščiai grūmėsi dėl puikiai išsilaikiusio apatinio lokio žandikaulio, kurį jie ką tik iškasė iš žemės.

Iš teisybės žandikaulis turėjo atitekti tam, kas jį rado. Kaip tik dėl to jie ir kivirčijosi.

Stipruolis ramiai atėmė iš jų kaulą ir leido iki valios pasimušti.

Lokio žandikaulis — labai vertingas daiktas, jis tuntui pravers kaip kūjis ir pleištas kaulams skaldyti.

Moterys prie ugnies siuvo vilkų kailius. Būtų nė nepastebėjusios, kad temsta, jei senoji Blindė nebūtų pasiskundusi skaudančiomis akimis.

Žiemą diena greitai prabėga.

LIŪTAS

Kelias dienas siautė blogas oras. Medžiotojai negalėjo eiti medžioti, ir tuntas badavo.

Pagaliau sniego pūga liovėsi, suspindo blanki žiemos saulė, ir medžiotojai išėjo pamėginti laimės. Naujai pasnigus, lengviau sekti žvėrių pėdomis.

Medžiotojai ilgai negalėjo sutarti, į kurią pusę geriau pasukti. Tada pasidalijo į būrelius. Mamutaitis, Vilko Nagas, Kiškis, Gauruočius ir Pelėda ėjo plokštikalne, o Peštukas, Greitakojis, Ukmasas, Stipruolis ir Džganas nužygiavo slėniu. Kiti vyrai pasiliko saugoti namų.

Nei pirmasis, nei antrasis medžiotojų būrys iš pradžių nieko gera neaptiko. Abu būriai pastebėjo sniege tik varnų ir kranklių pėdų.

Paskiau medžiotojai priėjo dvi lygias pėdų eiles. Aišku: čia nusliūkino alkana lapė. Medžiotojai šiandien ja nesusidomėjo: prasta mėsa.

Paskui rado pažįstamas ilgų, minkštų letenėlių pėdas. Aha, čia kiškio bėgta!

Gauruočius ir Pelėda, nutarę, kad pravers ir kiškis, jei nėra didesnio žvėries, pasileido jo pėdomis. Kiti trys medžiotojai, vadovaujami Mamutaičio, perėjo du slėnius ir, užkopę į kalną, rado kelių elnių pėdas. Tai jau šis tas! Kad jiems pasisektų sumedžioti kokį elnią! Pėdos visai šviežios, dar nepripustytos, tad banda, matyt, ne per toliausiai. Trys medžiotojai, paglostę savo stebuklinguosius amuletus, nuskubėjo pėdomis. Sniego buvo sulig keliais, kai kur ir aukščiau kelių, tad medžiotojai klimpo ir sunkiai brido. Vis dėlto, nepaisydami varginančio kelio, jie žengė kaip galima greičiau. Viltis sumedžioti elnią juos varė į priekį.

Pėdos vedė įkloniu aplink miškelį, o paskui per akmenuotą kalvelę. Ten, nelabai toli, jie pamatė elnių būrelį. Elnių, matyt, būta išbadėjusių, nes kojomis ir šakotais ragais jie žarstė sniegą, stengdamiesi pasiekti menkas kerpes, samanas ar žolę.

Vilko Nagas buvo pasiėmęs lanką ir kelias strėles. Išeidamas iš urvo, jis sakė, kad lankas pravers jam, jeigu kelyje netikėtai pasitaikytų kiškis. Ir tikrai dabar jis pravertė. Nustatęs vėjo kryptį Vilko Nagas slinko prie bandos. Mamutaitis ir Kiškis lindėjo pasaloje prie krūmų, pasirengę užpulti elnius, jei kartais pajustų Vilko Nagą ir imtų nuo jo bėgti. Rankose jie turėjo lengvas, lakias ietis.

Pro žemą krūmą, kyšantį iš vėpūtinio, jie dairėsi į elnius. Staiga elniai šokosi bėgti per lygumą. Matyt, Vilko Nagas jau šovė į juos. Elniai bėgo tiesiog Mamutaičio ir Kiškio link. Vienam elniui nugaroje kyšojo strėlė.

Tiktai tada, kai jie buvo prie pat medžiotojų, elniai užuodė stiprų žmonių kvapą. Tuoj pasuko į šoną, bet medžiotojai bematant iššoko iš krūmų ir sviedė savo ietis. Mamutaičio ietis vienam gyvuliui įsibedė tiesiai į kaklą. Kiškio ietis sutarškėjo kito elnio raguose ir nukrito į sniegą, jo nesužeidusi.

Susigėdęs Kiškis valandėlę neryžtingai pastovėjo, o paskui nusiminęs nuėjo savo ieties. Mamutaitis jį guodė:

— Geras smūgis — į galvą, bet elnias staigiai stabtelėjo.

Vilko Nagas, iš tolo skubėdamas prie jų, kažką šaukė. Iš jo riksmo buvo aišku, kad jam pasisekė.

— Strėlė pataikė! — pagyrė Mamutaitis Vilko Nagą, kai uždusęs medžiotojas pribėgo artyn.

Kiškis jau buvo radęs abiejų sužeistųjų elnių kruvinus pėdsakus.

Medžiotojai nedelsdami leidosi paskui elnius. Įkopę į viršūnę, pasidairė. Elniai buvo jau gerokai toli. Po valandėlės, gerai Įsižiūrėję, jie pastebėjo baltame lauke, prie nedidelės išsikišusios uolos, du tamsius taškus, atsilikusius nuo bandos.

— Tai jie! — sušuko medžiotojai ir tuoj leidosi paskui.

Netrukus jie pamatė, kad vienas iš sužeistųjų elnių gerokai atsilieka. Nubėgę uolėtu kriaušiu, jie veikiai ji pasivijo ir apsupo, kad elnias, įtempęs paskutines jėgas, nepabėgtų. Nuleidęs galvą, gyvulys su įbesta į kaklą ietimi sunkiai kvėpavo. Jis buvo netekęs daug kraujo.

Medžiotojai puolė prie sužeistojo elnio ir jį nudobė.

Iš perverto jo kaklo tryško kraujas. Medžiotojai, priklupę prie užmuštojo žvėries, jį godžiai gėrė.

Kai vyrai kiek atsikvėpė, Mamutaitis nusprendė:

— Elnią paliksim čia, eisim antrojo!

Vilko Nagas ir Kiškis linktelėjo galvas ir tuoj pakilo. Užmuštąjį elnią tuo tarpu paliksią gulėti ir eisią gaudyti antrojo; jis tik lengvai sužeistas ir pajėgia bėgti geriau už pirmąjį.

Du elniai — puikus laimikis! Tuntas apsidžiaugs.

Antroji medžiotojų grupė, vadovaujama Peštuko, apsuko didelį lanką. Jie taip pat priėjo šiokias tokias pėdas, bet nieko nepešė. Pagaliau aptiko ernio pėdsakus. Šliaužta sniegu — tikriausiai pajuto kokį grobį! Šie pėdsakai geriausiai nuves medžiotojus.

Jie pasileido tolyn ernio pėdomis ir iš tikrųjų neilgai ėjo: staiga pamatė nedidelės elnių bandos pėdas. Dvejos iš jų — kraujuotos. Laimikis arti!

Bet antai — žmonių pėdos!..

Trys medžiotojai Čia persekiojo elnius. Tai galėjo būti Mamutaičio ir jo bendrų pėdos. Bet jų būta daugiau negu trys.

Peštukas balsu išvardijo visus, kurie ėjo su Mamutaičiu: Vilko Nagas, Kiškis, Gauruočius, Pelėda — vis dėlto daugiau vyrų, negu rodo šitos pėdos! Peštukas dar nebuvo tvirtai tuo įsitikinęs — jis nemokėjo skaičiuoti iki penkių. Todėl, stabtelėjęs prie aiškiausių pėdų, ietimi sniege darė ženklus:

— Čia — Mamutaitis, čia — Vilko Nagas, čia — Kiškis. O šit Gauruočiui ir Pelėdai neliko pėdų.

— Tai ne mūsiškiai! — vieningai nusprendė medžiotojai ir pasileido ieškoti svetimųjų medžiotojų, kurie, čia atklydę, gaudė jų žvėris.

Peštuko būrys pėdomis perėjo uolėtąją griovą, o kai užlipo ant kalno, pastebėjo netoli nuo jų gulint ant sniego negyvą elnią. Jo ragai styrojo aukštyn.

Vyrai jau norėjo džiūgaudami bėgti prie jo, bet priekyje ėjęs Džganas staiga krito į sniegą. Medžiotojai suprato, kad jiems kažkas gresia. Prigludę prie žemės, jie slinko daubele prie Džgano.

Šis, išgąstingai išpūtęs akis, šnibždėjo:

— Lokys arba stumbras — kažkas didelis!

Medžiotojai nepatikliai dairėsi po sniego lygumą. Iš tikrųjų netoli elnio gulėjo kažkoks milžiniškas žvėris. Tai ne akmuo, kaip iš tolo jiems rodėsi. Jo galva gauruota kaip lokio, ragų nematyti — kas tai?

Greitakojis nerūpestingai tarė:

— Ar lokys, ar stumbras — vis tiek jau nudobtas, einu!

Ir jau rengėsi šokti. Džganas jį truktelėjo ir sušnibždėjo:

— Nenudobtas, gyvas! Atsargiai!

Kiti medžiotojai taip pat sakė, kad reikia būti apdairesniems ir peikė lengvabūdišką Greitakojo drąsą.

— Tu — lankas — eik — strėlė! — ragino Peštukas Ukmasą, kad šis iššautų į žvėrį iš lanko, — tada bus aišku, ar jis iš tikrųjų negyvas.

Ukmasas valandėlę svyravo, lyg būtų bijojęs, bet paskui, sukaupęs visą drąsą, ėmė šliaužti į priekį nuo akmens prie akmens. Kiti medžiotojai pasislėpę laukė, kas bus.

Ukmasas pasirengė šauti. Dar kiek pašliaužė ir, pasislėpęs už mažo krūmo, pridėjo strėlę prie templės. Paskui truputį kilstelėjo ir, stipriai įtempęs lanką, paleido strėlę.

Milžiniškas žvėris stryktelėjo iš sniego guolio.

— Liūtas! — aiktelėjo siaubo apimti medžiotojai, ir šiurpas perbėgo jiems per nugaras.

Baisusis plėšrūnas, su kuriuo kovoti žmonėms beprasmiška, stovėjo įsiręžęs, plakdamas uodega sniegą.

Urvinis liūtas taip suriaumojo, lyg griaustinis būtų nusiritęs per plačią lygumą.

Kur dabar pulti?

Išsigandę medžiotojai virpėjo iš baimės. Jei liūtas juos pastebės, visiems bus galas. Niekas nepabėgs.

Žiū, o kas ten, tolumoje?

Kažkokie trys medžiotojai leidžiasi čionai nuo kalvos. Jie velka elnią. Bet šit jie jau išgirdo riaumojimą ir, metę elnią, bėga mirtinai išsigandę.

— Tai svetimieji medžiotojai! — spėliojo Peštuko draugai ir susijaudinę dairėsi į liūtą, kuris, strėlės suerzintas, kelis kartus apsisuko, tarsi dairydamasis užpuoliko. Paskui pamatė anuos tris medžiotojus. Staiga suriaumojo, prigulė ir staigiais galingais šuoliais pasileido paskui bėgančius vyrus.

„Vargas jiems“ — pagalvojo Peštukas ir kiti medžiotojai, iškišę galvas iš užuolandos. Liūtas čia jų nepastebėjo. Bet užtat klius tiems trims nepažįstamiems vyrams. Liūtas juos sudraskys…

Nepažįstamieji vyrai šmėžavo tarp uolų. Jie bėgo kaip patrakę. Parkritę į sniegą, pašokdavo ir vėl bėgo. Nėra jiems išsigelbėjimo. Liūtas tuoj tuoj juos prisivys. Šit jis jau dingo išsigandusiems medžiotojams iš akių, įsmukęs tarp apsnigtų uolų.

Medžiotojai atsiduso. Atrodo, jie laimingai išsisuko iš baisaus pavojaus. Su nepaprastu palengvėjimu jie svarstė, kad liūtas veikiausiai prisirijo elnienos, o paskui užsnūdo. Kaip gera, kad jie nėjo tiesiog prie jo! Patenkinti medžiotojai glostė savo amuletus.

Ramu, sniego lygumoje niekas nejuda. Medžiotojai vienas po kito baimingai išslenka iš užuolandos ir ryžtasi prieiti prie negyvojo elnio. Jis gerokai išdraskytas: pilvas visai perplėštas.

Džganas, taręs, kad jiems dar nemaža likę nuo liūto puotos, griebė elnią už paskutiniųjų kojų. Sniegu jį lengvai nutempsią į stovyklą.

Medžiotojai dar kartą bailiai apsidairė. Kas būtų, jei dabar prie jų šuoliuotų liūtas!

Baisu pagalvoti!

Du medžiotojai tempė elnią. Kai jau buvo už griovos, Greitakojis atsiminė:

— Elnias čia, elnias ten! — ir parodė ranka atgal.

— Tai ir eik sau jo! — šaipydamasis pasakė Peštukas.

Iš būrio niekas neturėjo noro grįžti antrojo elnio, kurį pametė svetimieji medžiotojai. Nė už visą elnių bandą jie nebūtų ėję prie anos siaubingos vietos.

Liūtas gali grįžti!

Toji mintis paskatino juos skubėti. Jokiu būdu negalima čia užgaišti.

Kai temstant jie laimingai priėjo urvą, Gauruočius ir Pelėda jau mėsinėjo nuluptą kiškį.

Žvaina, šalta naktis.

Urve, prie kaitrios ugnies, Peštukas, Greitakojis, Ukmasas, Stipruolis ir Džganas kuo smulkiausiai pasakoja apie nuotykingą susitikimą su didžiuliu urviniu liūtu.

Kopčemas ir Voveriukas guli ant pilvų šalia vienas kito, po vienu užklotu: kojos — į sieną, galva — į laužą. Rankomis parėmę smakrus ir išpūtę akis, jie ryte ryja jaudinančius pasakojimus.

Norėtų vaikai kada pamatyti tokį liūtą. Bet gerai būtų tuo metu sėdėti aukšto medžio viršūnėje… Žemėje ne itin malonu būtų jį susitikti.

MACOCHOS BEDUGNEJE

Medžiotojai ilgai šnekėjosi ir ilgai valgė. Kepta elnio mėsa kvepėjo urve taip, kad lapės ir vilkai iki ryto lakstė aplinkui.

Nakties šaltis papuošė medžius ir krūmus baltu, spindinčiu šerkšnu.

Mamutaitis, Vilko Nagas ir Kiškis negrįžo. Tuntas galvojo, kad juos kur toli užklupo naktis ir kad tikriausiai jie grįš įdienojus.

Džganas ir Ukmasas užkopė ant kalno viršūnės ir ilgai žiūrėjo tolyn. Bet nieko nepastebėjo.

Kurgi dingo tie trys vyrai? Visi jie geri, patyrę medžiotojai, nėra ko dėl jų baimintis. Bet kas, jei… niekas nenorėjo sutikti su ta mintimi, kad dingusiems medžiotojams kas atsitiko.

Jaunasis medžiotojas Pelėda mostelėjo Kopčemui ir Voveriukui. Mirktelėjęs akimi, jis pakvietė juos į bendrą žygį.

Vaikinai išėjo gerai apsiginklavę.

— Girdėjote? — pradėjo Pelėda lauke. — Ten yra dar vienas elnias!..

Berniukai linktelėjo, iš karto supratę, ką galvoja Pelėda, ir pritarė jo planui. Per vakarienę jie sužinojo visas medžiotojų žygio smulkmenas, girdėjo, kaip šaunus Peštuko būrys, neišsigandęs nė liūto, nukniaukė jam vieną elnią.

— Mes paimsime ir antrąjį! — nutarė trejetas jauniklių.

Pelėda gana gerai pažįsta šias vietas, žino, kuria kryptimi eiti. Juk medžiotojai kelis kartus smulkiausiai nupasakojo savo kelią.

Gerai nusiteikę, jie brido per sniegą čia aukštyn, čia žemyn, perėjo kelis kalnus ir griovius. Ilgas kelias visus gerokai išvargino. Gerai dar, kad sušalusio sniego danga juos išlaikė.

Pagaliau pamatė elnių bandos ir medžiotojų pėdas. Greitai jie aptiko ir ištryptą vietą, kur kruvinas sniegas rodė gulėjus nudobtą elnią. Įžiūrėjo ir gilias didžiojo liūto pėdas.

Tik į jas pažvelgus, baimė ima.

Berniukai suvirpėjo ir išgąstingai apsižvalgė. Bet nebuvo nė jokio pavojaus ženklo, ir po valandėlės jie nurimo. Liūtas jau kažkur toli, nėra ko baimintis.

Toliau jie rado ir dviejų vilkų pėdas; vienas jų gulėjo už krūmo baisiai sudraskytas. Čia liūto darbas. Dar aptiko ernio pėdas, iš kurių nustatė, kad jis buvo prisiartinęs prie užmuštojo elnio, bet, matyt, liūtas pabudęs jį nuvijo.

O kurgi antrasis elnias?

Ieškojo, ieškojo ir pagaliau jiems iš tikrųjų pasisekė tą elnią rasti. Jis sustingęs gulėjo sniege, — ten, kur anie medžiotojai jį buvo palikę. Jų, žinoma, nėra ko bijoti — liūtas tikriausiai bus juos sudraskęs.

Jaunieji medžiotojai apsidžiaugė parvilksią namo puikų elnią. Viską kuo įdėmiausiai apžiūrėję, susirengė keliauti atgal. Iki urvo toli, o diena trumpa.

Kopčemas ir Voveriukas pamėgino, ar sunkus elnias. Vilkti bus nesunku — tuo labiau per sniegą. Berniukai iš džiaugsmo spygavo.

Patraukę elnią už kojos, apvertė jį ant kito šono. Ir čia akylasis Pelėda tuoj pastebėjo, kad iš elnio šono, arčiau nugaros, kyšo nulaužta strėlė. Jis ištraukė ją ir parodė berniukams. Visi smalsiai apžiūrinėjo strėlę, puikiai išdrožtą iš tiesios lazdyno šakos. Strėlės antgalis buvo įstatytas į kiek perskeltą jos galą, apteptą smala ir rūpestingai aprištą plonučiu siūlu iš elnio sausgyslių.

— Strėlė — Vilko Nago! — nusiminęs šūktelėjo Kopčemas, mat, pažino iš nuolaužos, kad ją buvo padirbdinęs Vilko Nagas.

Pelėda ir Voveriukas stovėjo kaip žaibo trenkti. Jie be žodžių išsigandę žvilgčiojo vienas į kitą. Vadinasi, tie medžiotojai, kurie spruko nuo baisiojo liūto, buvo Mamutaitis, Vilko Nagas ir Kiškis. Koks siaubas! Liūtas sudraskė narsiausius tunto vyrus!

Kelis kartus apžiūrėjo jaunieji medžiotojai strėlės nuolaužą ir pagaliau turėjo pripažinti, kad Kopčemas sakė tiesą. Tai Vilko Nago strėlė… Vaikinų akys buvo pilnos ašarų.

Dabar jau aišku, kodėl narsieji medžiotojai negrįžo… Ak! Kokią blogą naujieną parneš jie į urvą!

Berniukai nutarė išaiškinti, kaip nelaimingieji žuvo. Tikriausiai netoli tenubėgo, ir jų kaulai guli kur nors čia arti.

Pelėda vedė savo draugus liūdnu keliu pagal bėglių pėdas. Jie aptiko jas sniege, taip pat surado ir galingų liūto letenų atspaudus.

Staiga tarp uolų subolavo šviesus tarpas. Nebeliko medžių, nebeliko sniegu apklotų krūmų ir uolų, nebeliko ir žemės… po jų kojomis prasivėrė neišmatuojama gilybė. Baisi bedugnė žiojėjo prieš juos, gilių giliausia, neįžvelgiama.[8] Kitoje jos pusėje dunksojo aukštos baltos uolos, bet tai jau buvo kitas pasaulis. Jis pasiekiamas nebent tik paukščiui…

Jaunieji medžiotojai stovi apstulbę prie baisiosios bedugnės nasrų.

Pėdos prieš juos eina tiesiog į bedugnę. Medžiotojų pėdos ir liūto pėdos… vadinasi, tamsioje gelmėje dingo medžiotojai ir liūtas.

Jaunieji medžiotojai krūptelėjo, Kopčemui ėmė tirtėti dantys. Tik Pelėda įveikė baimę ir išdrįso prieiti prie krašto.

Smalsumo pagauti, abu berniukai taip pat keturpėsčiom prišliaužė prie pakraščio. Laikydamiesi už berželių, jie pasilenkė viršum giliosios bedugnės. Vaikams apsvaigo galvos, tad jie atsisėdo ir užmerkė akis.

Pragarmė neturi dugno. Kurgi tada nusirito Mamutaitis, Vilko Nagas ir Kiškis?

Kopčemo smalsumas nugalėjo baimę. Pasilenkęs dar kartą viršum bedugnės, jis smarkiai sušuko ir tuoj atšoko atgal, išgirdęs, kaip sugaudė jo balso aidas. Taip pat ir Voveriukas su Pelėda, šūktelėję į gelmę, klausėsi duslaus aido. Klausėsi įtemptai.

— Ho-o-a! — sušuko jie visi kartu. Bedugnėje jų balsas sugaudė, atsimušdamas nuo uolų, ir dingo.

Valandėlę jie stovėjo visai tyliai. Staiga krūptelėjo.

Iš apačios ataidėjo kažkoks pratisas balsas… Dar kartą ir dar!..

Balsas buvo keistas, silpnas, bet vis dėlto tikras žmogaus balsas. Kas ten?

Beviltiška dejonė sklido iš bedugnės gilumos.

Pelėda paėjėjo pagal bedugnės kraštą. Tarp kyšančių uolų radęs nuolaidesnio kriaušio tarpelį, nusileido šlaitu žemyn prie išsikišusios uolos. Tačiau eiti iki pat to iškyšulio krašto nedrįso, kad nenutrūktų sniego atbraila po kojomis. Iš paskos nusileido abu berniukai ir uola, kuri vietomis buvo vėjo nuogai nupustyta, prislinko iki Pelėdos. Iš čia buvo geriau matyti, bet kas dedasi žemai, po jų kojomis, jie vis dėlto negalėjo gerai įžiūrėti.

Kopčemas atsigulė ir liepė Pelėdai laikyti jį už kojų. Dabar drąsusis berniukas, nukabinęs galvą nuo bedugnės krašto, susijaudinęs šūktelėjo:

— Čia mūsiškiai!

Atsiliepė balsai iš apačios, bet ne iš pačios gelmės. Jaunieji medžiotojai pažino:

— Tai Vilko Nagas!

— Tai Mamutaitis!

— Tai Kiškis!

— Visi ten! Jie nenuriedėjo į pačią bedugnę! Gyvi guli uolos įduboje! — paskelbė Kopčemas savo draugams ir tuoj šūktelėjo žemyn, ko ten jiems reikėtų.

— Kirvį! — buvo aiškiai girdėti iš apačios.

Jaunieji medžiotojai nesuprato, kam jiems ten, apačioje, reikia kirvio, bet pasistengė greičiau jį perduoti žemyn.

Kopčemas pasiūlė savo apsiaustą, pasiūtą iš dviejų jaunų elnių kailių, ir jie tuoj ėmė raižyti diržus. Kailis buvo gana minkštas, o Pelėda savo krepšyje prie diržo turėjo gerą, aštrų peilį su rago rankena. Gerokai paplušėjus, jiems pasisekė padaryti ilgą diržą: vis dėlto vienoje vietoje jį neatsargiai įrėžė, todėl, visai perpjovę, abu diržo galus tvirtai sumezgė.

Pelėda pririšo prie galo savo kirvį, o Kopčemas vėl atsigulė prie bedugnės krašto. Jis atsargiai nuleido kirvį žemyn.

Šūktelėjimas iš apačios reiškė, kad kirvis jau vietoje.

Ištraukęs diržą aukštyn, Kopčemas žiūrėjo, ką darys medžiotojai.

Vyrai ant uolos iškyšulio ėmė kirviu kapoti lede laiptelius. Aha, štai kodėl jie negalėjo palikti tos pavojingos vietos! Ten uolą dengė ledas!

Po valandėlės kirvio smūgiai nutilo. Mamutaitis kažką šūktelėjo.

Kopčemas pranešė:

— Prašo kuolelių!

Pelėda, įsakęs Kopčemui, kad nė nekrusteltų, liepė Voveriukui tvirtai laikyti jį už kojų. Pats, užlipęs aukštyn, prilaužė glėbį beržo šakų. Atsargiai nusileido žemyn. Paslysi — ir nusirisi! Pro šakas glėbyje jis blogai matė kelią.

Bet laimingai nulipo. Diržu surišęs šakas, nuleido glėbį žemyn. Po valandėlės išgirdo kirvio smūgius.

Kopčemas netrukus pranešė:

— Kala kuoliukus į uolą!

Nesiliaująs kaukšėjimas liudijo, kad nelaimės ištikti vyrai iš paskutiniųjų stengiasi išsivaduoti. Pasikeisdami jie vis aukščiau ir aukščiau tvirtai kala basliukus į uolos ir ledo plyšius.

Kopčemas šūktelėjo žemyn:

— Ten — ne, ten neišlipsite! Labiau į čia!

Kaukšėjimas vis artėjo. Staiga beviltiškas šauksmas — kirvis lekia į gelmę!..

Visus kaip šaltu vandeniu perliejo!

Taip arti buvo išsigelbėjimas, ir negi dabar visa žuvo? Kito kirvio jie neturi, o ietys čia netinka!

Nesėkmės apstulbinti jaunieji medžiotojai žvilgčiojo vienas į kitą.

Jų akyse gęsta draugų gyvybė, o jie nežino, ko griebtis. Negi viskas prarasta?

Apačioje kažkas šaukia. Kopčemas persisveria per briauną.

— Prašo diržo!

Kopčemas vėl nuleidžia diržą ir stebi, kas bus.

Mamutaitis apsivynioja diržu ranką, kopia ledo laipteliais ir kuoliukais į stačią sieną ir šaukia aukštyn:

— Laikykite!

Pelėda ir Voveriukas laiko diržą, iš visų jėgų įsispyrę kojomis. Žino, kad čia gyvybės klausimas. Jie visi išraudę, o akys, rodos, lipa iš akiduobių.

Mamutaitis pasiryžo rizikingam žingsniui. Atsispyręs nuo paskutiniojo kuoliuko, jis kabinasi tiesiog dantimis į gretimą uolą. Ieško mažiausios atramos kojai. Radęs ją, pritraukia kitą koją, o dabar bando pasilipti ant išsikišusios uolos. Ar pasieks ją? Kopčemas užmerkė akis.

Pagaliau Mamutaitis užsirangė ant uolos ir griuvo į sniegą.

Kopčemas džiaugiasi ir tuoj nuleidžia diržą, kad dabar galėtų jį sugriebti laukiantis Vilko Nagas.

Gerai! Ir jam pasisekė pasiekti uolą. Vilko Nagas be jėgų griuvo šalia Mamutaičio.

Paskui užkopė Kiškis. Jam iškrito iš plyšio išklibintas kuoliukas, ir medžiotojas šiaip taip įsikibo sustingusiais pirštais į suskeldėjusią uolą. Taip sakant, jis kabojo tik ant diržo. Jei diržas būtų trūkęs arba viršuje išslydęs vyrams iš rankų, Kiškis tikrai būtų nusiritęs.

Pelėda atsargiai tempia diržą, o Kiškis kojų pirštais išgremžia šiokią tokią duobelę, kad galėtų užsikabinti. Pagaliau ir jam pasiseka užsiruopšti ant uolos, kur ilsisi jo draugai.

Mamutaitis jau tiek atsigavęs, kad gali atsistoti. Jis po truputį kopia aukštyn. Dabar daug lengviau. Čia plati išgrauža, ir lipti plikais akmenimis visai gera. Pelėda tik paduoda jam ranką ir ištraukia nusilpusį medžiotoją į viršų.

Ir kiti du medžiotojai tokiu pat būdu užsiropštė pas jaunuosius gelbėtojus. Abu jie buvo tokie silpni, kad negalėjo nė pastovėti. Bet Pelėda nutarė, kad visi turi užkopti iki pat viršaus, ant lygios žemės, kol dar jiems liko nors kiek jėgų.

Pelėda su Voveriuku tempė Mamutaitį, Kopčemas padėjo Vilko Nagui. Kiškis vylėsi užlipti pats, bet pusiaukelėje susmuko į sniegą.

Kai Pelėda ir Voveriukas paguldė saugioje vietoje Mamutaitį, grįžo Kiškio. Kaip lengvai jie atsiduso, kai pagaliau visi buvo viršuje, ant lygios, saugios žemės!

Jie guli duobėje, užuovėjoje. Išgelbėtieji medžiotojai po truputį gaunasi, vėl džiaugiasi gyvenimu. Net patikėti sunku, kad jie išliko gyvi ir sveiki, kad vėl laisvi.

— Jūs alkani? — paklausė juos Pelėda.

Mamutaitis ir abu jo draugai tik kažką sumurmėjo.

Pelėda nuėjo.

Būrys juodvarnių praskrido viršum jų galvų.

Kopčemas iš šalčio drebėjo. Jis šalo be savo elnių apdaro, bet nesiskundė. Iki šiol nė šiurpulio nejautė. Apsirengęs jis buvo tik berankove striuke, pasiūta iš voverių kailiukų. Laimė, kad bent kojos gerai apautos!

Pelėda grįžo su keliais bryzais mėsos ir elnio kepenimis.

— Tai iš tavojo elnio! — pasakė duodamas Vilko Nagui.

Vilko Nagas godžiai suleido dantis į kepenis ir Pelėdos peiliu prie lūpų atsipjovė didelį gabalą. Kitą dalį padavė Mamutaičiui, o tas panašiai atsirėžė sau kąsnį. Tokiu būdu jie visi pasidalijo ir mėsą.

Išgelbėtieji medžiotojai atsigavo. Pasisotinus grįžo jėgos. Ir Kopčemui dabar buvo šilčiau.

Mamutaitis pakilęs mėgino eiti. Pamankštinęs sustingusias galūnes, jis visai neblogai žengė.

— Namo! — įsakė Mamutaitis, ir visi mielai paklausė. Pakilo ir išsirengė į kelionę. Ir negyvąjį elnią pasiėmė kartu. Prie jo jau buvo pradėjusi puotauti lapė. Nuviję ją, medžiotojai pasikeisdami nuvilko elnią sniegu.

Kopčemas pralinksmėjęs prašė, kad jam taip pat duotų vilkti elnią, — bent sušilsiąs.

Tačiau buvo aišku, kas labiausiai šildė Kopčemą. Toji šiluma sklido iš jo širdies. Berniukas pats to nesuprato, bet jam buvo taip gera ir džiugu, jog būtų sniego lygumoje dainavęs ir valiavęs…

Mamutaitis švelniai apkabino Kopčemą. Nuoširdžiai paplojo per pečius Pelėdą ir Voveriuką. Netarė nė žodžio, tik jo akys viską pasakė. Šitaip jis išreiškė dėkingumą už gyvybės išgelbėjimą. Daugiau visą kelią apie tai nekalbėjo. Kiekvieno galvoje buvo pilna minčių.

Vyrai skubėjo, nes ėmė temti, ore skraidžiojo mažos snieguolės. Naktį bus pūga.

Urve visi jau sumigę.

Džganas budi prie angos ir prižiūri ugnį.

Jis išgirdo kažkokius balsus. Pagriebęs ietį, paėjo galiuką nuo urvo. Vėl balsai iš tamsos…

Kas čia galėtų būti? Gal pavėlavęs Pelėda su abiem berniukais? Gaus pylos nuo Stipruolio. Pelėda jaunas, nepatyręs medžiotojas. Išėjo vienas medžioti ir dar išsivedė du berniukus. Matyt, pasiklydo. Gerai, jei bent laimingai grįžta!

— Aūū! — šaukia Džganas į tamsą.

Linksmi balsai atsiliepia.

Mamutaitis, Vilko Nagas, Kiškis, Pelėda su Kopčemu ir Voveriuku — visi laimingai grįžta ir dar elnią parsivelka! Laužo liepsna iš urvo jau jiems nušviečia kelią.

Džganas, įpuolęs į urvą, suriko kaip paklaikęs:

— Jie čia! Jie čia!

Miegūsti žmonės šoka iš po kailių ir jau sveikinasi su grįžusiais. Kiekvieną, kuris tik įžengia į urvą, tuoj pagriebia, išglamonėja, tarsi visi būtų pavirtę mažais, triukšmingais vaikais. Tuntas vėl gali džiaugtis, ir džiūgavimo šūksmams nėra galo. Rodos, visas urvas nuo jų dreba.

Ant laužo jau kepa gardus kepsnys, o alkani svečiai su malonumu kramto sultingą mėsą ir visi kartu pasakoja savo nuotykius.

Šiandien tuntas jau nebemiega. Visi klausosi įdomaus pasakojimo apie baisųjį liūtą ir apie išvadavimą iš bedugnės.

Didžiausią susidomėjimą kelia Mamutaičio pasakojimas, kaip įsiutintas liūtas vijosi juos iki pat bedugnės. Klausytojai nenuleidžia akių nuo Mamutaičio, kuris pailsėjęs ir pavalgęs jau beveik visiškai atsigavo.

— Ėjome užmuštojo elnio. Staiga priešais riaumoja liūtas. Aū-aū! Viską palikome. Su liūtu nepasigalynėsi! Kokie nagai! Kokie dantys! Liūtas kad šoks — op! Mes bėgti. Liūtas paskui mus — op! op! Jau visai arti. Bet kas gi čia priešais mus? Praraja, baisi praraja. Stati uola leidžiasi į bedugnę… Liūtas riaumoja — aū, aū! Griaudžia kaip perkūnas, net uolos dreba, ūruru, ūruru! Mes šliaužiame ir riedame žemyn! Mamutaitis nežino, kur jis lekia… Nukrintame ant apsnigto uolos iškyšulio viršum bedugnės. Babt! Ten susilaikome! Liūtas paskui mus! Slysta ledu. Jo nagai drasko lūžinėjantį ledą. Slumšt! Liūtas šoko ant iškyšulio. Op! Jau tiesia į mus letenas… Nori sudraskyti Mamutaitį. Bet skyla sniego nuokara po liūto kojom. Liūtas riaumodamas lekia į gelmę, aū, aū! Apsisuka ore ir apačioje — šlept! Tylu — mes vieni…

Rankomis kasame sniege duobę. Spaudžiamės prie vienas kito. Taip visą naktį. Ilga naktis — šalta šalta. Sustirome, ohoho! Saulė, diena. Valgome sniegą. Mamutaitis lipa į uolą. Nepavyksta. Žingsnis — ir nukris į bedugnę. Viršum uolos ledas. Negalime išsikabaroti aukštyn — sėdime sniege. Šąlame — galas mums. Aū-aū!

Viršuje šaukia. Aūaa! Vėl šaukia. Aūaa! Ten kažkokie žmonės. Mamutaitis atsako. Pažįsta Kopčemą. Diržas — kirvis — kuoliukai. Aukštyn! Išgelbėti!

Dar niekada urve nebuvo pasakyta tokia ilga ir puiki kalba. Pasakotojas nepaprastai gyvai visa pavaizdavo. Nė vienas pasakojimas nebuvo išklausytas su tokiu dėmesiu, kaip šis.

Vos Mamutaitis, visų giriamas, baigė, pasipylė daugybė klausimų jam ir jo bendrams. Tuntas norėjo žinoti visas šio nepaprasto nuotykio smulkmenas.

Vaikai jau miegojo. Paryčiui ir Kopčemas su Voveriuku užsnūdo, atsirėmę į sieną. Medžiotojai vis dar tebesėdėjo prie laužo ir pasakojo. Bet jau be įkarščio, tyliai.

Lauke siautė smarki pūga.