Nenugalimasis

ILGA NAKTIS

Rohanas pabudo nuo šalčio. Jis pusiau sąmoningai gūžėsi po savo apklotu, spausdamas veidą į patalus. Mėgino užsidengti veidą rankomis, tačiau darėsi vis šalčiau. Žinojo, kad turi pabusti, bet vis dar delsė, nesuprasdamas kodėl. Staiga visiškoje tamsoje jis atsisėdo ant lovos. Ledinis šaltis padvelkė tiesiai į veidą. Jis pašoko ir, tyliai keikdamasis, apgraibomis ėmė ieškoti klimatizatoriaus. Kai ėjo gulti, buvo labai tvanku, ir jis atsuko skridinėlį, kad oras visiškai atšaltų.

Mažos kajutės oras pamažu šilo, bet Rohanas, pusiau sėdomis gulėdamas po apklotu, jau nebegalėjo užmigti. Pasižiūrėjo i šviečiantį rankinio laikrodžio ciferblatą — buvo trečia denio laiko valanda. „Vėl tiktai trys valandos miego”, — pik tai pagalvojo. Jam vis dar buvo šalta. Pasitarimas užtruko ilgai, išsiskirstė tik apie vidurnaktį. „Tiek kalbų veltui”, — pagalvojo jis. Dabar, šitoje tamsoje, būtų kažin ką atidavęs, kad vėl atsirastų Bazėje, kad nieko nežinotų apie šį prakeiktą Regį III, apie negyvą ir kaip mirtis siaubingą jo košmarą. Daugumas strategų patarė pakilti į orbitą, tiktai vyriausiasis inžinierius ir vyriausiasis fizikas iš pat pradžių rėmė Horpacho pažiūrą, kad reikia pasilikti, kiek tiktai galima ilgiau. Galimybė surasti keturis dingusius Renjaro žmones buvo gal tik viena iš šimto tūkstančių, o gal dar mažesnė. Jeigu jie nežuvo anksčiau, tai dabar galėjo išsigelbėti tik toli nuėję nuo mūšio vietos, nuo to atominio pragaro. Rohanas bet kuria kaina norėjo įsitikinti, kad astrogatorius nestartavo vien tik dėl jų, kad neturėjo jokių kitų sumetimų. Vienas dalykas, kaip viskas atrodė čia, o visai kitas — kaip atrodytų, pranešus sausais raporto žodžiais, ramioje Bazės šviesoje, kur reikėtų pasakyti, kad žuvo pusė svarbiausiųjų mašinų ir pagrindinis ginklas „Ciklopas” su antimaterijos svaidytuvu, kuris nuo šiol virto dar vienu pavojumi bet kuriam šioje planetoje nusileidžiančiam laivui, kad užmušti šeši žmonės, o daugiau kaip pusė įgulos narių atvežta sergančių ir daugelį metų, o gal ir visiškai nebegalės skraidyti. Kad, netekus žmonių, mašinų, geriausių įrenginių, buvo pabėgta, nes kaipgi dabar galėtum pavadinti pasitraukimą, jei ne paprastu pabėgimu nuo mikroskopinių kristalėlių, mažos dykumų planetos padarų — negyvo palikimo lyriečių civilizacijos, kurią taip seniai pralenkė Žemės civilizacija! Tačiau argi Horpachas būtų to paisęs? Gal jis ir pats gerai nežinojo, kodėl nestartuoja? Gal ko tikisi? Bet ko?

Tiesa, biologai pasiūlė, kad negyvuosius vabzdžius galima nugalėti jų pačiu ginklu. Kadangi ši rūšis evoliucionavo, samprotavo jie, tai galima būtų nukreipti norima linkme jų tolesnę evoliuciją. Visų pirma reikia dideliam sugautų egzempliorių skaičiui sukelti mutaciją, tam tikro tipo paveldimus pakitimus, kurie, vykstant dauginimosi procesui, pereitų sekančioms kartoms ir šią visą kristalinę rasę padarytų nekenksmingą. Tas pakitimas turėtų būti ypatingas, toks, kuri duotų apčiuopiamą naudą ir kartu sudarytų naujoje rūšyje, naujoje atmainoje Achilo kulną, silpną vietą, į kurią galima būtų smogti. Tačiau tai tebuvo tipiškos teoretikų kalbos: jie net neįsivaizdavo, kokia turėtų būti ta mutacija, koks pakitimas, kaip jį sukelti, kaip sugauti daug šių prakeiktų kristalėlių, neįsiveliant vėl į mūšį, kuriame juk galima dar skaudžiau pralaimėti, negu vakar. O net jeigu viskas ir pasisektų, kaip ilgai tektų laukti tolesnės evoliucijos efekto? Juk ne dieną ir ne savaitę. Vadinasi, reikėtų suktis aplink Regį III kaip karuselėje metus, dvejus, o gal dešimt metų? Visa tai, kartu paėmus, neturėjo prasmės.

Rohanas jautė, kad su klimatizatorium persistengė — buvo jau per karšta. Jis nusimetė apklotą, atsikėlė, nusiprausė, greitai apsirengė ir išėjo.

Lifto nebuvo. Rohanas iššaukė jį ir, laukdamas prieblandoje, kurioje žibsėjo tiktai indikatoriaus švieselės, jausdamas galvoje visą nemigo naktų ir neramių dienų sunkumą, pro smilkiniuose tvinksinčio kraujo ūžesį ėmė klausytis nakties tylos laive. Kartas nuo karto kažkas suspragsėdavo nematomuose laiduose, iš apatinių denių sklido prislopintas tuščiomis dirbančių variklių gaudesys, nes laivas vis dar tebebuvo visiškai paruoštas startui. Abipus platformos, ant kurios jie stovėjo, iš vertikalių šulinių kilo sausas, metalu kvepiąs oras. Durys prasivėrė, ir jis įėjo į liftą. Išlipo aštuntame aukšte. Čia žydrų lempučių linijos apšviestas koridorius darė posūkį, eidamas palei pagrindinį šarvą. Rohanas žengė, pats nežinodamas kur, reikalingose vietose mašinaliai kėlė kojas per aukštus hermetinių pertvarų slenksčius, kol pagaliau išvydo pagrindinio reaktoriaus tarnybos žmonių šešėlius. Patalpa buvo tamsi, tik skyduose švietė kelios dešimtys indikatorių. Po jais sudedamuose krėsluose sėdėjo žmonės.

— Nebe gyvi, — pasakė kažkas. Rohanas nepažino kalbančiojo. — Lažinkimės! Penkių mylių spinduliu buvo tūkstantis rentgenų. Jų jau nebėr. Gali būti tikras.

— Tai kurių galų mes čia sėdim? — murmtelėjo kitas žmogus. Ne iš balso, bet iš vietos, kurią jis užėmė — prie gravimetrinės kontrolės — Rohanas suprato, jog tai bocmanas Blankas.

— Nes senis nenori grįžti.

— O tu grįžtum?

— O ką gi daugiau galima padaryti?

Cia buvo šilta, oras turėjo tą ypatingą dirbtinį spyglių aromatą, kuriuo klimatizatoriai stengėsi nustelbti kvapą, sklindantį nuo įkaitusių darbo metu plastmasių ir šarvų skardos. Visas tų kvapų mišinys buvo nepanašus į nieką, būdingas tik aštuntajam aukštui. Rohanas nematomas stovėjo nugara atsišliejęs į plastmasinę pertvaros dangą. Jis nesislėpė, o tiesiog nenorėjo kištis į šį pokalbį.

— Jis dabar gali atslinkti… — tarė kažkas po trumpos tylos. Kalbančiojo veidas šmėkštelėjo, kai jis pasilenkė į priekį — pusiau geltonas, pusiau žalias nuo žibančių kontrolinių švieselių, kuriomis reaktoriaus siena tarytum žiūrėjo į susigūžusius žmones. Rohanas, kaip ir visi kiti, tuojau pat suvokė, apie ką kalbama.

— Turime lauką ir radarą, — nenoriai burbtelėjo bocmanas.

— Daug tau padės laukas, kai jis prieis per smogimo biliergą.

— Radaras jo neprileis.

— Man nesakyk. Juk aš žinau jį, kaip savo paties peilį.

— Ir kas iš to?

— Ogi tas, kad jis turi antiradą. Trikdymo.sistemos…

— Bet juk jis sugedęs. Elektroninis pamišėlis…

— Geras pamišėlis. Ar buvai vairinėje?

— Ne. Buvau čia.

— Taigi. O aš buvau. Gaila, kad nematei, kaip jis numušinėjo mūsų zondus.

— Tai kas gi tada? Jie jį pakeitė? Jie jau jį kontroliuoja?

„Visi sako „jie”, — pagalvojo Rohanas. — Tartum iš tikrųjų tai būtų gyvos, protingos būtybės…”

— O protonas jį žino. Matyt, sutriko tik ryšys.

— Tai kodėl jis turėtų į mus smogti?

Vėl stojo tyla.

Ar nėra žinių, kur jis dabar? — paklausė tas, kurio tiebuvo vairinėje.

— Ne. Paskutinis pranešimas buvo vienuoliktą valandą. Man sakė Kralikas. Matė jį besisukiojantį dykumoje.

— Toli?

— O ką, bijai? Maždaug už 90 mylių. Jis neužtruktų nė valandos. Arba net ir mažiau.

— Gal jau užteks to pilstymo iš tuščio į kiaurą? — piktai pertraukė bocmanas Blankas, kurio griežtas profilis pasirodė įvairiaspalvių švieselių fone.

Visi nutilo. Rohanas iš lėto apsisuko ir nuėjo taip pat tyliai, kaip buvo atėjęs. Grįždamas jis praėjo pro dvi laboratorijas; didžiojoje buvo tamsu, o iš mažosios pro lubų iliuminatorius ėjo šviesa į koridorių. Pažvelgė į vidų. Tenai prie apvalaus stalo sėdėjo tiktai kibernetikai ir fizikai — Jazonas, Kronotosas, Sarneris, Livinas, Saurahanas; dar kažkas, atsisukęs nugara į visus, įkypos pertvaros šešėlyje programavo dideles elektronines smegenis.

— …yra du eskalatiniai sprendimai, vienas — anihiliacija, vienas — sunaikinimas, o likę — sisteminiai, — sakė Saurahanas.

Rohanas neperžengė slenksčio. Jis vėl stovėjo ir klausėsi.

— Pirmasis eskalatinis pagrįstas lavinos proceso sudarymu. Reikalingas materijos svaidytuvas, kuris įeis į tarpeklį ir ten pasiliks.

— Vienas jau ten buvo… — kažkas pasakė.

— Jeigu jis neturės elektroninių smegenų, galės veikti net tada, kai temperatūra viršys milijoną laipsnių. Reikalingas plazminis svaidytuvas; plazma nebijo net žvaigždinės temperaturos. Debesis pasielgs kaip ir anksčiau — stengsis jį sunaikinti, rezonuoti su valdymo kontūrais, tačiau jokių kontūrų nebus, nebus nieko, tik subbranduolinė reajccija. Juo daugiau materijos įsijungs į reakciją, tuo ji bus staigesnė. Tokiu būdu galima sutraukti į vieną vietą ir anihiliuoti visą planetos nekrosferą.

„Nekrosfera… — pagalvojo Rohanas, — tiesa, juk šie kristalėliai negyvi… Na ir mokslininkai… visada išgalvos kokį nors gražų naują pavadinimą…”

— Man geriausiai patinka susinaikinimo variantas, — tarė Jazonas. — Tiktai kaip jūs tat įsivaizduojate?

— Na, pirmiausia svarbu sudaryti atskiras dviejų didelių „debesinių smegenų” konsolidacijas, o paskiau sudaužti jas vieną su kita. Reikia siekti, kad kiekvienas debesis laikytų kitą konkurentu kovoje dėl būvio…

— Suprantu, bet kaip tat norite padaryti?

— Tai nelengvas dalykas, tačiau įmanomas, jeigu debesis tėra tik pseudosmegenys, vadinasi, jis nesugeba protauti…

— Tačiau tikresnis yra sisteminis variantas sumažinti spinduliavimui… — pasakė Sarneris. — Užtenka keturių vandenilinių užtaisų nuo penkiasdešimt iki šimto megatonų kiekvienam pusrutuliui — iš viso mažiau kaip aštuonių šimtų… Vandenyno vandenys garuodami padidins debesų dangą, padidės albedo, ir sėslieji simbiontai nebetieks jiems reikalingos dauginimuisi energijos…

— Apskaičiavimas pagrįstas netikrais duomenimis, — nesutiko Jazonas.

Matydamas, kad prasideda specialistų ginčas, Rolranas pasitraukė nuo durų ir nuėjo toliau. Atgal jis grįžo ne liftu, o lipo įvijais plieniniais laiptais, kuriais paprastai niekas nesinaudodavo. Jis kopė vis aukščiau pro aukštesnes patalpas. Matė, kaip de Vrije ekipos remonto ceche žybsėjo suvirinimo aparatai prie nejudančių didžiulių juodų arktanų. Iš tolo jis pastebėjo ovalinius laivo ligoninės iliuminatorius, kiniuose degė violetinė prigesinta šviesa. Kažkoks gydytojas baltu chalatu tyliai praėjo koridoriumi, paskui jį parankinis automatas nešė blizgančių įrankių komplektą. Praėjo pro tuščias ir tamsias kajutkompanijas, klubo patalpas, biblioteką ir pagaliau atsidūrė savo aukšte. Prie astrogatoriaus kabinos stabtelėjo, tarsi norėdamas pasiklausyti ir jo, tačiau už lygios durų plokštės nesigirdėjo jokio garso, nesimatė nė spindulėlio, o apvalūs iliuminatoriai buvo sandariai uždaryti prisukamais varžtais su varinėmis galvutėmis.

Tiktai kabinoje Rohanas vėl pajuto nuovargį. Visas suglebęs, jis sunkiai atsisėdo ant lovos, nusiavė batus ir parimo ant sunertų rankų. Šitaip sėdėdamas, jis žiūrėjo į naktinė lemputės silpnai apšviestas žemas lubas su einančiu per vidurį lako įtrūkimu, kuris skyrė žydrą paviršių į dvi dalis.

Ne iš pareigos klajojo jis po laivą, ne iš smalsumo pasiklausyti kalbų ar pamatyti, kaip gyvena kiti žmonės. Jis lik bijojo tų nakties valandų, kada regėdavo vaizdus, kurių nenorėjo prisiminti. Blogiausia buvo prisiminti žmogų, kurį jis nušovė iš arti, kad šis nenužudytų kibų. Šitaip pasielgti reikėjo būtinai, tačiau nuo to nesidarė lengviau. Rohanas žinojo, kad, užgesinęs dabar lemputę, vėl pamatys tą pačią sceną, pamatys, kaip anas, beprasmiškai šypsodamasis, eina švaistydamasis veiro vamzdžiu, kaip peržengia gulintį ant akmenų kūną be rankos.

Tas negyvasis buvo Jargas, kuris grįžo ir tuojau pat taip kvailai žuvo po stebuklingo išsigelbėjimo. O po sekundės ir airas pargriuvo ant lavono su sudraskytu ir rūkstančiu ant krūtinės kombinezonu. Rohanas veltui mėgino atsikratyti šio įkyraus vaizdo, jautė aštrų ozono kvapą, karštą atatranką rankenos, kurią tada spaudė suprakaitavusiais pirštais, girdėjo, kaip dejuoja žmonės, kuriuos vėliau tempė uždusęs ir išsižiojęs, rišo lyg pėdus, ir kiekvieną kartą artimas, pažįstamas, tarsi staiga apakęs nukentėjusiojo veidas pritrenkdavo jį beviltiško bejėgiškumo išraiška.

Kažkas trinktelėjo: nukrito knyga, kurią jis buvo pradėjęs skaityti dar Bazėje. Pažymėjo tada puslapį balta kortele, tačiau neperskaitė nė vienos eilutės, nes nebuvo kada. Pasitaisė lovoje. Pagalvojo apie strategus, kurie dabar ruošė debesų sunaikinimo planus, ir su panieka šyptelėjo. „Tai neturi prasmės, visa tai… — galvojo jis. — Jie nori sunaikinti.„mes, tiesą sakant, taip pat, mes visi norime tai sunaikinti, tačiau tuo nieko neišgelbėsime. Regis — negyvenama planeta, žmogui nėra ko joje ieškoti. Tad iš kur tas užsispyrimas? Juk lygiai taip žmones galėjo užmušti audra arba žemės drebėjimas. Mes nesusidūrėme su jokiais sąmoningais ketinimais, su jokiomis priešiškomis mintimis. Negyvas savaiminės organizacijos procesas… ar verta eikvoti jėgas ir energiją tam, kad sunaikintume jį tik todėl, kad iš karto palaikėme priešu, kuris iš pradžių klastingai užpuolė „Kondorą”, o paskiau mus?

Kiek tokių šiurpių, žmogui nesuprantamų reiškinių gali slypėti Kosmose. Argi visur mes turime vykti su savo laivais ir naikinti, triuškinti visa, kas prieštarauja mūsų protui? Kaip jie tai pavadino? Nekrosfera. Vadinasi, nekroevoliucija, negyvos materijos evoliucija. Gal būt, lyriečiams tai ir buvo svarbu, nes Regis III jų sferoje. Gal jie norėjo šią planetą kolonizuoti, kai jų astrofizikai numatė, jog Saulė virs Nova… Jiems, tai gal buvo paskutinė viltis. Jeigu mes būtume tokioje padėtyje, žinoma, kovotume, ištaškytume šį juodą kristalinį mėšlą, bet dabar… Parseko atstumu nuo Bazės, kuri savo ruožtu nutolusi nuo Žemės tiek pat šviesmečių… Ko mes čia stovime, stumiame į pražūtį žmones, kodėl strategai per naktis ieško geriausio anhiliacijos metodo? Juk apie kerštą negali būti nė kalbos…”

Jeigu Horpachas stovėtų dabar priešais jį, jis visa tai jam pasakytų. „Koks juokingas ir kartu beprotiškas tasai „nukariavimas bet kuria kaina”, tas „herojiškas žmogaus atkaklumas”, tas noras atsiteisti už draugus, kurie žuvo pasiųsti į šią mirtį… Buvome tiesiog neatsargūs, per daug pasitikėjome savo svaidytuvais ir indikatoriais, padarėme klaidų ir dabar atsakome už pasekmes, Mes, tiktai mes esame kalti.”

Šitaip jis galvojo silpnoje šviesoje, užmerkęs akis, kurios degė, tarsi pribertos smėlio. 2mogus, — jis tai suprato dabar be žodžių, — dar nepakilo į atitinkamą pakopą, dar nenusipelnė to gražaus nuo senų laikų garbinamos galaktocentrinės figūros vardo, nes svarbu ne ieškoti tik panašių į save ir tik tokius suprasti, bet nesikišti į nesavus, ne žmogiškus reikalus. Užimti tuštumą.„Kodėl ne, tik nereikia pulti to, kas egzistuoja, kas per milijonus metų sukūrė savą, niekam, vien tik spinduliavimo ir materialioms jėgoms, nepavaldžią egzistavimo pusiausvyrą, veiklaus, aktyvaus egzistavimo, kuris nei geresnis, nei blogesnis už baltyminių junginių, vadinamų gyvuliais arba žmonėmis, egzistavimą.

Kaip tik tuo momentu, kai Rohanas taip tauriai ir visapusiškai suprato kiekvieną egzistuojančią galaktocentrinę formą, laive nuaidėjo stiprus, pasikartojantis, tarytum adata veriantis nervus, aliarmo sirenų kauksmas.

Visa, apie ką jis galvojo prieš seisundę, šluote nušlavė įkyrus, per visus aukštus nuskambėjęs garsas. Sekančią akimirką jis iššoko Į koridorių ir nubėgo kartu su kitais — sunkiai bepakeliančiais kojas, uždususiais. Dar nepasiekęs lifto, pajuto smūgį — ne kokiu pojūčiu, netgi ne visu savimi, o tarsi laivo korpusu, kurio molekule buvo tapęs. Tai buvo, tiesą sakant, labai tolimas ir silpnas, bet su niekuo nepalyginamas smūgis, kuris sukrėtė kreiserio korpusą nuo paskuigalio atramų iki pirmagalio, ir kurį — tai irgi pajuto — priėmė ir elastingai atmušė kažkas dar didesnis už „Nenugalimąjį”.

— Tai jis! Tai jis! — šaukė bėgdami žmonės.

Jie vienas po, kito lipo į liftus, durys šnypšdamos užsidarinėjo, atskiros įgulos, negalėdamos sulaukti savo eilės, bildėjo jvijais laiptais, tačiau pro visą tą triukšmą, šauksmus, bocmanų švilpukus, vis dar tebesikartojantį aliarmo sirenų kaukimą ir trepsėjimą iš viršutinio aukšto prasimušė kitas, begarsis, tačiau dar galingesnis sukrėtimas nuo naujo smugio. Koridoriaus šviesos sumirksėjo ir vėl užsidegė ryškiai. Rohanas niekada nemanė, kad liftas gali kilti taip ilgai. Jis stovėjo, net nežinodamas, kad iš visų jėgų tebespaudžia mygtuką, o šalia jo buvo jau tik vienas žmogus — kibernetikas Livinas. Liftas sustojo, ir Rohanas, iš jo iššokęs, išgirdo labai ploną, kokį tik galima įsivaizduoti, švilpimą, kurio aukštesnių tonų — jis tai žinojo — žmogaus ausis jau nebegirdi. Tartum būtų sudejavę visi iš karto milžiniški kreiserio sutvirtinimai. Rohanas šoko prie vairinės durų, supratęs, kad „Nenugalimasis” į smūgį atsakė smūgiu.

Tačiau tai buvo ir susirėmimo pabaiga. Priešais ekraną, jo švytinčiame fone, stovėjo juodas ir didelis astrogatorius; viršutinės šviesos buvo užgesintos, — gal būt, tyčia, — o pro ruožus, bėgančius nuo ekrano viršaus į apačią ir uždengiančius visą regėjimo lauką, šmėkščiojo apačia užsikabinęs už grunto, o viršuje milžiniškas, pilvotas, išsiplėtęs gumbuotais kamuoliais į visas puses ir tarsi visiškai nejudąs grybas, iškilęs po sprogimo, kuris suskaldė į atomus ir sunaikino „Ciklopą” trigubame perimetre. Oras dar tebevirpėjo lyg stiklas nuo siaubingo sprogimo, pro kurį buvo girdėti monotoniškas techniko balsas:

Dvidešimt ir šeši šimtai, taške nulis… devyni ir aštuoni šimtai perimetre… vienas ir keturi dvidešimt du lauke…

„Lauke 1420 rentgeuų, tai reiškia, kad radiacija pramušė jėgų laulco barjerą…” — suprato Rohanas. Jis nežinojo, kad šitoks dalykas galimas. Bet, žvilgtelėjęs į pagrindinės pajėgumo dispozicijos skydą, suprato, koki užtaisą panaudojo astrogatorius. Panaudojus tą energiją, galima buvo užvirinti vidutinio dydžio kontinentinės jūros vandenį. Ką gi, Horpachas nenorėjo rizikuoti pakartotiniais šūviais. Gal jis ir persistengė, tačiau dabar jie bent turėjo vėl tiktai vieną priešą.

Tuo tarpu ekranuose ryškėjo nepaprastas reginys; garbanotas, panašus j kalafiorą, grybo viršus tviskėjo visomis vaivorykštės spalvomis — nuo labai sidabrinės žalumos iki tiršto abrikosinio ir ryškaus raudonio. Dykumos — Rohanas tai pastebėjo tik dabar — visai nebuvo matyti. Ją tarsi tirštas rūkas dengė į keliasdešimt metrų aukštį išmestas smėlis, kuris šitaip ir laikėsi banguodamas, lyg būtų virtęs tikra jūra. O technikas vis dar tebekartojo, skaitydamas skalę:

— 19000 taške nulis… aštuoni ir šeši šimtai perimetre… vienas ir vienas, ir nulis du lauke…

Pergalę prieš „Ciklopą” visi sutiko labai tyliai, nes, sudaužius savo, ir, be to, pačią stipriausią mašiną, nebuvo pagrindo labai triumfuoti. Žmonės pradėjo skirstytis, tuo tarpu kai sprogimo grybas vis didėjo atmosferoje. Ir staiga jo viršūnėje sušvito kita spalvų gama — tai atsimušę sutvisko šiuokart dar nepatekėjusios saulės spinduliai. Jie jau pramušė aukščiausius ledinių debesų sluoksnius ir švitėjo aukštai virš jų violetiniu, auksiniu, gintariniu ir platininiu atspalviu. Sie atspindžiai iš ekrano ėjo bangomis per visą vairinę, ir ji kaitaliojosi taip, tarsi ant baltai emaliuotų pultų kažkas būtų bėręs Žemės gėlių spalvas.

Rohanas dar kartą nustebo, pamatęs Horpacho aprangą. Astrogatorius vilkėjo apsiaustu, tuo sniego baltumo paradiniu apsiaustu, kuriuo apsirengusį, Rohanas paskutinį kartą matė ijj per atsisveikinimo iškilmes Bazėje. Matyti, jis nutvėrė pirmą po ranka pasitaikiusį drabužį. Astrogatorius stovėjo, laikydamas rankas kišenėse, žili jo plaukai prie smilkinių buvo pasišiaušę. Jis apžvelgė susirinkusius ir netikėtai švelniu balsu kreipėsi į Rohaną:

— Kolega Rohanai, užeikite pas mane. Rohanas priėjo ir instinktyviai pasitempė. Tada astrogatorius apsigręžė ir nuėjo link durų. Jie ėjo koridoriumi vienas paskui kitą. Pro ventiliacijos šachtas slegiamo oro ūžesyje buvo girdėti prislopintas ir tarsi piktas žmonių minios murmesys, sklindąs iš apatinių aukštų.