Nenugalimasis

POKALBIS

Rohanas įėjo j astrogatoriaus kajutę, nesistebėdamas dėl šio iškvietimo. Tiesa, čia jis būdavo retai, bet po to, kai grįžo pats vienas į bazę krateryje, buvo iškviestas į „Nenugalimąjį”, ir Horpachas priėmė jį kaip tik pas save. Tokie kvietimai apskritai nieko gero nežadėjo. Žinoma, tada Rohanas buvo per daug sukrėstas katastrofos tarpeklyje ir astrogatoriaus pykčio nebijojo. Pagaliau šis jo nė žodžiu nesupeikė, tik labai smulkiai klausinėjo, kokios buvo aplinkybės, kai puolė debesis. Pokalbyje dalyvavo daktaras Saksas, kuris spėjo, jog Rohanas išliko gyvas, gal būt, todėl, kad jį ištiko „stuporas” — apstulbimas, sukeliantis elektrinės smegenų veiklos depresiją, ir debesis palaikė jį jau nekenksmingu, vienu iš tų, kuriuos buvo puolęs. Kai dėl Jargo, tai neurofiziologas manė, kad šis vairuotojas išsigelbėjo visai atsitiktinai, nes pabėgęs atsidūrė už puolimo zonos. O Terneris, kuris, šaudydamas iš lazerių, beveik iki galo stengėsi pats gintis ir ginti kitus, elgėsi iš tiesų taip, kaip reikalavo pareiga, tačiau, paradoksalu, kaip tik tatai jį ir pražudė, nes jo smegenys dirbo normaliai ir atkreipė debesies dėmesį. Žinoma, debesis, žmogaus supratimu, buvo aklas, ir žmogus jam tebuvo tam tikras judąs objektas, savo egzistavimą rodantis elektriniais smegenų žievės potencialais. Jie su Horpachu ir gydytoju netgi svarstė galimybę apsaugoti žmones, sukeliant „dirbtinio apstulbimo” būseną tam tikru cheminiu preparatu, tačiau Saksas pareiškė, jog šitoks medikamentas, iškilus būtinam reikalui panaudoti „elektrinę maskuotę”, pradėtų veikti labai pavėluotai, o siųsti žmones į užduotis stuporo būsenoje negalima. Pagaliau visas Rohano tyrimas nedavė konkrečių rezultatų. Jis manė, kad Horpachas, gal būt, dar nori grįžti prie šio reikalo. Rohanas sustojo viduryje kajutės, kuri buvo du kartus didesnė už jo paties kajutę. Jos sienoje buvo įrengtas tiesioginis ryšys su vairine ir eilė vidaus instaliacijos mikrofonų, tačiau daugiau nebuvo jokių ženklų, rodančių, kad čia daugelį metų gyveno laivo vadas. Horpachas nusimetė apsiaustą ir liko tik su kelnėmis ir tinkliniais marškinais, pro kurių akutes kyšojo tankūs žili plačios krūtinės plaukai. Jis atsisėdo truputį šonu į stovintį Rohaną, sunkiomis rankomis atsirėmė į staliuką, ant kurio nebuvo nieko, tik apsitrynusi knygutė odiniais viršeliais, kurios Rohanas dar nebuvo matęs. Nukreipęs žvilgsnį nuo šios jam nežinomos vado lektūros į jį patį, Rohanas išvydo jį tarytum pirmą kartą. Tai buvo mirtinai išvargęs žmogus, visai net nesistenpiąs nuslėpti, kaip virpa prie kaktos pakelta ranka. Tada Rohanas staiga suprato, kad iš viso nepažįsta Horpacho, kuriam vadovaujant, tarnavo jau ketvirtus metus. Jam niekada neatėjo į galvą mintis, kodėl astrogatoriaus kajutėje nėra nieko ypatingo, nėra nė vieno tų mažyčių, kartais juokingų arba naivių daiktelių, kuriuos žmonės pasuma i kosmosą, norėdami prisiminti vaikvstę arba savo namus. Šią akimirką jam atrodė, jog jis suprato, kodėl Horpachas nieko neturi, kodėl ant sienų nėra jokių senų nuotraukų su Žemėje likusių artimųjų veidais. Nieko tokio Horpachui nereikėjo, nes visas jis buvo čia, ir Zemė jam nebuvo namai. Bet, gal būt, dabar, pirmą kartą gyvenime, jis to gailėjosi? Iš jo sunkių pečių, rankų ir sprando neatrodė, kad jis senas. Sena tebuvo rankų oda — stora, susiraukšlėjusi pirštų gurneliuose, pabalanti, kai jis ištiesdavo pirštus ir žiūrėdavo, kaip jie pamažu virpa, — lyg ir abejingas, išvargęs, susidomėjęs tik todėl, kad reikia konstatuoti kažką, kas ligi šiol buvo nežinoma. Rohanas nenorėjo į tai žiūrėti. Tačiau vadas, pakreipęs galvą į šoną, pažvelgė jam į akig ir su kažkokia drovia šypsena paklausė:

— Persudžiau, ką?

Rohaną apstulbino ne tiek šie žodžiai, kiek tonas, kuriuo jie buvo ištarti, ir visa astrogatoriaus laikysena. Jis neatsakė. Vis dar stovėjo, o astrogatorius, plačiu delnu pasitrynęs apžėlusią krūtinę, pridūrė:

— Gal taip ir geriau.

Ir po kelių sekundžių su neįprastu nuoširdumu pasakė:

— Nežinojau, ką daryti…

Tai Rohaną sukrėtė. Jis žinojo, kad jau kelios dienos, kai astrogatorius toks pat bejėgis, kaip ir jie visi, tačiau šią akimirką įsitikino, jog taip iš tikrųjų nebuvo, kadangi suprato, jog vadas numato keletą ėjimų toliau, negu bet kuris kitas žmogus, o juk šitaip ir turi būti. Ir prieš jį staiga atsiskleidė tarsi dviguba vado esybė — jis matė pusiau apnuogintą Horpacho liemenį, tą išvargusį virpančiomis rankomis kūną, kurio ligi šiol nebuvo suvokęs, ir kartu išgirdo žodžius, patvirtinančius, kad šis atradimas teisingas.

— Sėsk, vaikine, — pasakė vadas.

Rohanas atsisėdo. Horpachas pakilo, priėjo prie prausyklos, apsišlakstė vandeniu veidą ir sprandą, greitai nusišluostė, staigiai užsitraukė striukę, užsisagstė ją ir atsisėdo priešais. Žiūrėdamas jam į akis savo blankiomis, visada truputį lyg nuo stipraus vėjo ašarojančiomis akimis, astrogatorius nenoromis paklausė:

— Kaip ten su tuo tavo… imunitetu? Tave ištyrė?

„Vadinasi, tai tik tiek”, — šmėstelėjo Rohano galvoje. Jis atsikosėjo.

— Taip, gydytojai ištyrė mane, bet nieko nerado. Matyti, Saksas teisybę sakė apie tą stuporą.

— Na taip. Daugiau nieko nesakė?

— Man nieko. Tiktai girdėjau… jie svarstė, kodėl debesis puola žmogų tik vieną kartą, o paskui palieka jį ramybėje.

— Tai įdomu. Na ir ką?

— Liauda mano, kad debesis atskiria normalius nuo sužalotųjų pagal elektrinį smegenų aktyvumą. Sužalotojo smegenys rodo tokį pat aktyvumą, kaip naujagimio smegenys ar

bent labai panašų. Atrodo, kad kaip tik toks apstulbimas, kuris mane ištiko, yra į tai pana panašus. Saksas mano, kad galima būtų pagaminti ploną metalinį tinklelį, kuris, paslėptas plaukuose… siųstų silpnus impulsas — kaip tik tokius, kokius siunčia sužaloto žmogaus smegenys. Tai būtų savotiška „nematoma kepuraitė”. Šitokiu būdu galima būtų užsimaskuoti nuo debesies. Tačiau tai tik prielaida. Nežinia, ar pasisektų. Jie norėtų padaryti porą eksperimentų. Tačiau neturi pakankamai tų kristalėlių, — o anų, kuriuos paėmė „Ciklopas”, mes negavome…

— Na, gerai, — atsiduso astrogatorius. — Ne apie tai norėjau su tavim pakalbėti… Tai, ką čia šnekėsime, pasiliks tarp mūsų. Taip?

— Taip… — iš lėto pasakė Rohanas ir vėl neramiai sukluso. Astrogatorius jau nebežiūrėjo į jį, tarsi nesiryždamas pradėti.

— Aš dar neapsisprendžiau, — staiga pasakė jis. — Kas nors kitas mano vietoje mestų monetą. Grįžti — negrįžti… Bet aš nenoriu. Žinau, kad tu dažnai nesutinki su mano nuomone…

Rohanas prasižiojo, tačiau Horpachas, mostelėdamas ranka, jį sustabdė.

— Ne, ne… Štai proga. Duodu ją tau. Nuspręsi tu. Kaip pasakysi, taip padarysiu.

Jis pažvelgė Rohanui į akis, o savąsias tuojau pat uždengė sunkiais vokais.

— Kaip tai… aš? — sumurmėjo Rohanas. Jis tikėjosi visko, tiktai ne šito.

— Taip, tu. Mes, žinoma, susitarėme: tai liks tarp mūsų. Tu nuspręsi, o aš įvykdysiu. Aš atsakysiu už tą sprendimą Bazėje. Geros sąlygos, teisybė?

— Jūs… rimtai sakote? — paklausė Rohanas, tik norėdamas laimėti laiko, nes ir taip žinojo, kad visa tai tiesa.

— Taip. Jeigu tavęs nepažinčiau, duočiau tau laiko… Bet žinau, kad tu vaikštai ir galvoji savo… Kad jau seniai nusprendei… tačiau gal iš tavęs to neištraukčiau. Todėl pasakysi man čia, tuojau pat… Nes tai yra įsakymas. Šiuo momentu tu būsi „Nenugalimojo” vadas„. Nenori iš karto. Gerai. Duodu minutę laiko.

Horpachas atsistojo, priėjo prie prausyklos, delnu pasitrynė žandus, kad net sučežėjo tarp pirštų žila barzda, ir kaip niekur nieko pradėjo skustis elektrine mašinėle. Žiūrėjo į veidrodį.

Rohanas ir matė, ir kartu nematė. Pirmiausia jisai ėmė pykti ant Horpacho, kuris taip negailestingai pasielgė su juo, duodamas teisę, o, tikriau sakant, įpareigodamas nuspręsti, surišdamas duotu žodžiu ir kartu iš anksto prisumdamas visą atsakomybę. Rohanas pažinojo jį gerai ir suprato, jog visa tai gerai apgalvota ir dabar jau nebepakeičiama. Sekundės bėgo, ir netrukus, tuojau pat, reikėjo kalbėti, o jis nieko nežinojo. Visi argumentai, kuriuos taip noriai jis būtų sviedęs astrogatoriui į veidą, kuriuos jis krovė kaip geležines plytas naktinių apmąstymų metu, dingo. Keturi žmonės žuvo — tai buvo beveik tikra. Jeigu ne tas „beveik”, nereikėtų nieko svarstyti, spėlioti, paprasčiausiai jie išskristų švintant. Tačiau dabar šio „beveik” reikšmė pradėjo didėti. Kol buvo greta Horpacho, jis manė, kad reikia nedelsiant startuoti. O dabar jautė, kad šitoks įsakymas įstrigs gerklėje. Žinojo, kad tai būtų ne Regio klausimo pabaiga, bet pradžia. Tai neturėjo nieko bendra su atsakomybe prieš Bazę. Tie keturi žmonės pasiliktų laive, jau niekada nebūtų taip, kaip anksčiau. Įgula norėjo grįžti. Tačiau jis prisiminė savo naktinę klajonę ir suprato, kad po kurio laiko žmonės pradėtų apie tai galvoti, o paskiau kalbėti. „Matote? — saky1;ų jie. — Jis paliko keturis žmones ir startavo.” Visa kita neturėtų reikšmės. Kiekvienas žmogus turėjo žinoti, kad kiti jo nepaliks jokiomis aplinkybėmis. Kad galima viską pralaimėti, tačiau visi įgulos nariai turi būti denyje — gyvi ir mirusieji. Sios taisyklės nuostatuose nebuvo. Tačiau, jeigu šitaip nebūtų elgiamasi, niekas negalėtų skristi.

— Aš klausau, — pasakė Horpachas.

Jis padėjo skutimosi mašinėlę ir atsisėdo priešais Rohaną. Sis apsilaižė.

— Reikią pamėginti„,

— Ką?

— Surasti juos…

Taip ir įvyko. Jis žinojo, kad astrogatorius jam nesipriešins. Dabar jis buvo visiškai tikras, kad kaip tik to Horpachas ir tikėjosi, kad padarė tai tyčia. Kad rizikuodamas neliktų vienišas?

— Anuos. Suprantu. Gerai.

— Bet reikalingas planas. Kažkoks būdas, protingas…

— Ligi šiol buvome protingi, — pasakė Horpachas. — Rezultatus žinai.

— Ar galiu aš pasakyti?

— Klausau.

— Šiąnakt buvau strategų pasitarime. Teisingiau sakant, girdėjau… pagaliau tiek to. Jie ruošia įvairius debesies anihiliavimo variantus… Bet svarbu juk ne jį sunaikinti, o surasti tuos keturis žmones. Jeigu bus pradėtos kažkokios antiprotoninės žudynės, tai, net jei kuris nors iš jų dar gyvas, iš antro tokio pragaro sveikas tikrai neišeis. Niekas. Tai neįmanoma…

— Ir aš taip pat manau, — iš lėto pasakė astrogatorius.

— Jūs taip pati? Tai gerai„. Vadinasi?

Horpachas tylėjo.

— Ar jie… ar rado kokį nors kitą sprendimą?

— Jie…? Ne.

Rohanas norėjo dar kažko klausti, tačiau nedrįso. 2odžiai sustingo lūpose. Horpachas žiūrėjo į jį, tartum kažko laukdamas. Tačiau Rohanas nieko nežinojo — argi vadas manytų, kad jis pats savo iniciatyva galėtų sugalvoti ką nors geresnio už visus mokslininkus, kibernetikus ir strategus drauge su jų elektroninėmis smegenimis? Tai buvo nesąmonė. Tačiau astrogatorius kantriai žiūrėjo į jį. Abu tylėjo. Visiškoje tyloje vanduo vienodais tarpais nepaprastai garsiai lašėjo iš čiaupo. Ir nuo to tylėjimo Rohanui Į skruostus padvelkė tarytum koks šaltis. Žiūrėdamas į ašarotas, dabar neapsakomai senas Horpacho akis, jis pajuto, kad visas veidas, jo oda nuo kaklo per žandikaulius pradėjo trauktis, darytis tarsi ankšta. Rohanas jau nieko nebematė, tik šias akis. Jis jau žinojo…

Jis i.š lėto linktelėjo galvą. Tartum sakydamas „Taip.” „Supranti?” — klausė astrogatoriaus žvilgsnis. „Suprantu”, — žvilgsniu atsakė Rohanas. Tačiau kuo geriau suprato astrogatorių, tuo labiau jautė, kad to negali būti, kad šito niekas neturi teisės reikalauti iš jo, net jis pats. Taigi jis vis tylėjo. Tylėjo, tačiau šiuokart jau apsimesdamas, kad nieko nesupranta, nieko nežino; laikėsi įsikibęs tos naivios vilties, kad, jeigu nieko nebuvo pasakyta, tai to, kas perėjo iš akių j akis, galima išsiginti. Galima pameluoti, kad nesuprato, nes jis suvokė, jautė, kad Horpachas niekada šito pats nepasakys. Tačiau šis tai matė, matė viską. Juodu sėdėjo nejudėdami. Horpacho žvilgsnis sušvelnėjo, jame nebuvo nei laukimo, nei atkaklaus raginimo, o tik užuojauta. Jis tartum sakė: „Suprantu. Gerai. Tegu būna ir taip.” Vadas nuleido akis. Dar valandėlė, ir ši neištarta frazė galėjo dingti, juodu vėl būtų galėję elgtis taip, lyg visai nieko nebūtų įvykę. Tačiau tas nukreiptas žvilgsnis nulėmė. Rohanas išgirdo savo paties balsą.

— Vyksiu, — pasakė jis.

Horpachas sunkiai atsikvėpė, bet Rohanas, išsigandęs savo paties žodžio, to nepastebėjo.

— Ne, — tarė Horpachas. — Šitaip nevyksi…

Rohanas tylėjo.

— Tau negalėjau to pasakyti… — pradėjo astrogatorius. — Taip pat negalėjau ieškoti savanorio. Neturiu teisės. Bet jau pats dabar žinai, kad šitaip negalime išskristi. Tiktai vienas, vienui vienas žmogus tegali ten įeiti… ir grįžti. Be šalmo, be mašinų, be ginklo.

Rohanas vos begirdėjo, ką jis sako.

— Dabar pasakysiu tau savo planą. Apgalvosi. Galėsi atmesti, nes kolei kas tatai vis dar lieka tarp mudviejų. Aš viską įsivaizduoju šitaip. Silikoninis deguonies aparatas. Jokių metalų. Nusiųsiu ten du visureigius, be žmonių. Jie sutelks ant savęs debesį, kuris juos sunaikins. Tuo metu vyks trečias visureigis. Su žmogumi. Tai, žinoma, didžiausia rizika, ne reikia privažiuoti kiek galima arčiau, kad turėtum laiko žygiui per dykumą. Deguonies atsargų pakaks aštuoniolikai valandų. Cia turiu viso tarpeklio ir apylinkės fotogramas. Manau, kad nereikia eiti ligšiolinių ekspedicijų keliu, o nuvažiuoti kuo arčiau prie plokščiakalnio šiaurinio pakraščio ir iš ten pėsčiomis leistis per uolas žemyn. Iki viršutinės tarpeklio dalies. Jeigu jie iš viso kur nors yra, tai tik ten. Ten jie galėjo išlikti gyvi. Vietovė sunkiai pereinama, daug urvų ir plyšių. Jeigu rastume visus, arba tiktai kurį nors vieną…

— Taigi. Kaip juos paimti? — paklausė Rohanas, jausdamas pasitenkinimą, kurio negalėjo nugalėti. Šioje vietoje planas iro. Kaip lengvai aukojo jį Horpaclias…

— Turėsi atitinkamą priemonę, kuri truputį apsvaigins. Yra toks dalykas. Žinoma, jis bus reikalingas tik tada, jeigu atrastasis nenorės eiti. Laimė, tokioje būklėje jie gali vaikščioti.

„Laimė…” — pagalvojo Rohanas. Jis sugniaužė kumščius po stalu, stengdamasis, kad Horpachas to nepastebėtų. Jis nė kiek nebijojo. Dar nebijojo. Visa tai buvo pernelyg nerealu…

— O jeigu debesis… susidomėtų tavimi, nejudėdamas atsigulk ant žemės. Galvojau apie kokį nors preparatą tokiam atvejui, tačiau jis veiktų per daug pavėluotai. Belieka toji galvos apsauga, tasai srovinis simuliantas, apie kurį kalbėjo Saksas…

— Ar toks dalykas jau yra?.. — paklausė Rohanas.

Horpachas suprato slaptą šio klausimo prasmę. Tačiau liko ramus.

— Ne. Bet galima padaryti per valandą. Tai plaukuose paslėptas tinklelis. Aparatukas, generuojantis srovės ritmus, bus įsiūtas {.kombinezono apykaklę. Dabar… duosiu tau valandą laiko. Duočiau daugiau, tačiau kas valanda šansai juos išgelbėti mažėja. Ir taip jau jie labai menki. Kada nuspręsi?

— Jau nusprendžiau.

— Nekvailiok. Ar negirdi, ką tau sakau? Visa tai buvo tik tam, kad suprastum, jog mums dar negalima startuoti.„

— Juk žinote, kad aš ir taip vyksiu…

— Nevyksi, jeigu tau neleisiu. Neužmiršk, kad vis dar aš čia esu vadas. Mums iškilo problema, kuri neleidžia skaitytis su kieno nors ambicija.

— Suprantu, — pasakė Rohanas. — Jūs nenorite, kad jausčiausi priverstas?.. — Gerai. Todėl aš… bet tai, ką kalbame, vis dar saisto duotas žodis?

— Taip.

— Todėl noriu žinoti, ką jūs darytumėte mano vietoje. Pasikeiskime… priešingai, negu buvome prieš valandėlę…

Kurį laiką Horpachas tylėjo.

— O jeigu pasakyčiau tau kad nevykčiau?

— Tai ir aš nevyksiu. Bet žinau, kad pasakysite tiesą…

— Tai nevyksi? Žodis? Ne, ne… Žinau, kad tai nereikalinga…

Astrogatorius atsistojo. Tada atsistojo ir Rohanas.

— Jūs man neatsakėte.

Astrogatorius žiūrėjo į jį. Jis buvo aukštesnis, visas didesnis ir platesnių pečių. Jo akys vėl atrodė tokios pat išvargusios, kaip ir pokalbio pradžioje.

— Gali eiti, — pasakė jis.

Rohanas staiga išsitiesė ir žengė link durų. Astrogatorius sujudėjo, lyg norėdamas jį sulaikyti, paimti už rankos, tačiau Rohanas to nepastebėjo. Jis išėjo, o Horpachas liko nejudėdamas prie užsidarančių durų ir ilgai šitaip stovėjo…