Nenugalimasis

PIRMASIS

Iš visų pusių jį gaubė slegianti, slidi juoduma. Jis duso. Desperatiškai stengėsi atstumti kažkokias nematerialias, iš visų pusių apraizgiusias vijas, smego vis giliau, jausdamas, kad balsas įstrigęs sutinusioje gerklėje, veltui ieškojo ginklo, buvo nuogas, paskutinį kartą įtempė visas jėgas ir norėjo surikti.

Kurtinantis garsas jį pakėlė iš miego. Rohanas šoko iš lovos, žinodamas tik tiek, kad aplinkui tamsa, kurioje be pertrūkio skamba aliarmo signalas. Tai jau nebuvo košmaras. Jis uždegė šviesą, užsivilko kombinezoną ir nubėgo prie lifto.

Prie jo visuose aukštuose grūdosi žmonės. Pratisai kaukė sirenos, sienose degė raudoni užrašai ALIARMAS. Jis įbėgo į vairinę. Astrogatorius, apsirengęs kaip dienos metu, stovėjo prie didžiojo ekrano.

— Aliarmą jau atšaukiau, — pasakė jis ramiai. — Tai tik lietus, Rohanai, bet žiūrėkite. Labai gražus reginys.

Ir iš tiesų, ekranas, rodąs viršutinę naktinio dangaus dalį, žėrėjo daugybe išlydžio kibirkščių. Lietaus lašai, krisdami iš viršaus, atsimušdavo į nematomą jėgų lauko apgaubą, kuris lyg didžiulė taurė dengė „Nenugalimąjį”, ir, akies mirksniu virsdami mikroskopiškais liepsnos pliūpsniais, apšviesdavo visą kraštovaizdį žibsinčia šviesa, šimteriopai stipresne už šiaurės pašvaistę.

— Reikėtų geriau užprogramuoti automatus… — tyliai pasakė jau visai atsitokėjęs Rohanas. Jis jau nebenorėjo miego. — Reikės pasakyti Terneriui, kad neįjungtų anihiliacijos. Kitaip ir vėjo atnešta smėlio sauja žadins mus vidury nakties…

— Sakykime, kad tai buvo bandomasis aliarmas. Tam tikri manevrai, — tarė astrogatorius, kuris atrodė netikėtai gerai nusiteikęs. — Dabar ketvirta valanda. Galite grįžti į savo kabiną, Rohanai.

— Tiesą sakant, nesinori. Gal jūs?..

— Jau miegojau. Man gana keturių valandų. Po šešiolikos. metų tuštumoje miego ir budėjimo ritmas žmoguje jau neturi nieko bendra su senuoju įpročiu Žemėje. Galvojau, Rohanai, kaip užtikrinti maksimalią tyrimo ekspedicijų apsaugą. Gana sunku visur vilkti energobotus ir sudarinėti jėgų lauko apsaugą. O kaip jums atrodo?

Galima būtų duoti žmonėms individualius emiterius. Bet tai irgi neišspręs visko. Žmogus jėgų lauko pūslėje negali nieko paliesti… jūs žinote, kaip būna. O jeigu pernelyg sumažėtų energetinės pūslės spindulys, gali net ir pats apsiplikyti. Esu jau matęs tokį atsitikimą.

— Galvojau net neleisti niekam išeiti iš laivo ir dirbti su iš tolo valdomais robotais, — prisipažino astrogatorius. — Na, bet šitaip būna gerai keletą valandų, dieną, o man atrodo, kad čia liksime ilgiau…

— Tad ką ketinate daryti?

— Kiekviena grupė turės išeities bazę, apgaubtą jėgų lauko, bet pavieniai tyrėjai turi laisvai judėti. Kitaip apsisaugosime nuo netikėtumų taip gerai, kad nieko nepasieksime. Būtina sąlyga, kad prie kiekvieno dirbančio už jėgų lauko, iš paskos stovėtų apsaugotas žmogus ir stebėtų jo judesius. Nedingti iš akių — tai pirmoji Regis III taisyklė.

— Kur paskirsite mane?

— Ar norėtumėt dirbti prie „Kondoro”? Matau, kad ne. Gerai. Lieka miestas arba dykuma. Galite pasirinkti.

— Pasirenku miestą. Man vis dar atrodo, kad paslaptis glūdi ten…

— Galimas daiktas. Na, tai rytoj, o, tiesą sakant, šiandien, nes jau aušta, pasumsite savo vakarykštę ekipą. Pridėsiu jum dar du arktanus. Taip pat verta pasumti truputį rankinių lazerių, nes man atrodo, kad „tai” veikia iš nedidelio atstumo…

— Kas?

— Kad aš žinočiau. Tiesa, pasumkite ir virtuvę. Kad būtumėt visiškai nepriklausomas nuo mūsų ir, reikalui esant, galėtumėt dirbti, nepalaikydamas tiesioginio ryšio su laivu…

Raudona, beveik nešildanti saulė persirito per dangaus skliautą. Groteskinių statinių šešėliai ilgėjo ir jungėsi. Judančias smėlio kalvas tarp piramidžių vėjas varė vis į kitą vietą. Rohanas sėdėjo ant sunkaus transporterio keteros ir žiūrėjo pro žiūroną į Gralevą ir Cheną, kurie už jėgų lauko ribos kasinėjo prie juosvo „medaus korio” papėdės. Diržas, ant kurio kabojo rankinis šviesosvaidis, spaudė kaklą. Jis nustūmė jį kiek galima atgal, nenuleisdamas akių nuo dviejų žmonių. Plazminis degiklis Cheno rankoje švietė it mažytis, bet akinamai blizgantis briliantas. Mašinos viduje supypsėjo ritmingai pasikartojantis kviečiamasis signalas, bet jis nė akimirką neatgręžė galvos. Girdėjo, kaip vairuotojas atsakinėja bazei.

— Navigątoriau! Vado įsakymas! Reikia nedelsiant grįžti! — sušuko susijaudinęs Jargas, iškišęs galvą pro bokštelio angą.

— Grįžti? Kodėl?

— Nežinau. Jie vis kartoja signalą: „nedelsiant grįžti” ir keturis kartus EV.

— EV?! Ak, visai sustirau! Vadinasi, turime skubėti. Duokš mikrofoną ir uždek šviesas.

Po dešimties minučių visi išorinėje zonoje buvę žmonės jau sėdėjo mašinose. Rohanas vedė savo nedidelę koloną maksimaliu greičiu, kokiu tik buvo įmanoma važiuoti kalvota vietove. Blankas, einąs dabar jo ryšininko pareigas, staiga padavė jam ausines. Rohanas nulipo į metalinį mašinos vidų, kvepiantį įkaitusia plastmase, ir, atsisėdęs prieš ventiliatorių, kurio sukeltas dvelksmas taršė plaukus, ėmė klausytis, kaip vakarų dykumoje dirbanti Galagerio grupė ir „Nenugalimasis” signalizuoja vienas kitam.

žadėjo kilti audra. Jau nuo ryto barometrai rodė žemą slėgimą, bet tiktai dabar iš už horizonto išlindo tamsiai mėlyni plokšti debesys. Viršum jų dangus buvo grynas. Atmosferinių trikdžių netrūko — ausinėse baisiausiai traškėjo, ir ryšiai buvo palaikomi tik Morzės ženklais. Rohanas gaudė sutartinių signalų grupes. Jis ėmė klausytis per vėlai ir todėl nebespėjo susiorientuoti, kas dedasi. Tik suprato, kad Galagerio grupė taip pat visu greičiu skuba į bazę, o raketoje paskelbta parengties padėtis ir į postus pašaukti visi gydytojai.

— Iškviesti gydytojai, — pasakė jis Balminui ir Gralevui, kurie žiūrėjo į jį ir laukė. — Kažkas atsitiko. Bet tikriausiai nieko ypatingo. Gal griūtis, gal užgriuvo ką…

Jis taip kalbėjo, nes buvo žinoma, kad Galagerio žmonės turėjo pradėti geologinius kasinėjimus parengiamosios žvalgybos nustatytoje vietoje. Tačiau, tiesą sakant, jis pats netikėjo, kad tai tik paprastas nelaimingas atsitikimas darbo metu.

Iki bazės dar buvo likę vos šeši kilometrai, bet anoji grupė buvo, matyt, iškviesta daug anksčiau, nes tą akimirką, kai išvydo tamsų vertikalų „Nenugalimojo” siluetą, jie važiuodami perkirto visai šviežias vikšrinių visureigių vėžes, o juk toks vėjas jas būtų užpustęs greičiau, negu per pusvalandį.

Jie prisiartino prie jėgų lauko ribos ir pradėjo šaukti valdymo kabiną, kad atidarytų praėjimą. Atsakymo teko laukti kažkodėl labai ilgai. Galų gale užsidegė sutartinės žydros šviesos, ir jie įvažiavo į vidinio perimetro zoną. Cia jau buvo grupė iš „Kondoro”. Vadinasi, ji buvo iškviesta pirma jų, o ne Galagerio geologai. Vikšriniai visureigiai stovėjo vieni greta panduso, kiti — užtvėrę privažiavimą. Viešpatavo netvarka, klimpdami ligi kelių smėlyje, bėgiojo žmonės, žybčiojo automatų šviesos.

Jau temo. Kurį laiką Rohanas negalėjo susigaudyti tame chaose. Staiga nuo viršaus blykstelėjo akinamai baltas stulpas. Žvaigždėlaivis pasidarė panašus į milžinišką jūros švyturį. Didžiulis prožektorius toli dykumoje užčiuopė čia aukštyn, čia žemyn, čia vėl į šalis siūbuojančių šviesų koloną, kuri iš tiesų atrodė panaši į atplaukiančią kažkokią laivų armadą. Vėl sušvito atidaromo jėgų lauko šviesos. Mašinoms dar nespėju sustoti, Galagerio vyrai ėmė šokinėti iš jų ant smėlio. Nuo panduso riedėjo kitas reflektorius, pro susigrūdusių, nustumtų į šalis mašinų špalerius ėjo būrys žmonių, apsupusių neštuvus, kuriuose kažkas gulėjo.

Rohanas prasiyrė pro stovinčius priešais žmones tą akimirką, kai neštuvus nešė pro šalį, ir apstulbo. Iš pradžių jis pagalvojo, kad iš tikrųjų įvyko koks nelaimingas atsitikimas, bet neštuvuose esančio žmogaus rankos ir kojos buvo surištos.

Visas raitydamasis, kad net girgždėjo virvės, plačiai prasižiojęs, surištasis klaikiai cypė. Žmonėms nuėjus paskui reflektorių šviesos ratą, Rohanas, stovėdamas tamsoje, dar ilgai girdėjo j nieką nepanašų nežmonišką cypimą. Balta šviesos dėmelė su judančiomis joje figūrėlėmis, kildama pandusu, sumažėjo ir išnyko plačiai žiojinčioje krovinių angoje. Rohanas ėmė klausinėti, kas atsitiko, tačiau aplink jį buvo „Kondoro” ekipos vyrai, kurie žinojo tiek, kiek ir jis pats.

Praėjo nemažai laiko, kol jis visai atsigavo ir padarė šiokią tokią tvarką. Sulaikytoji mašinų eilė ūždama ėmė kilti į panduso viršų, ties liftu įsižiebė šviesos, prie jo susibūrusių žmonių minia sumažėjo. Pagaliau Rohanas drauge su apkrautais arktanais, kurių ramybė atrodė jam apgaulinga ir pašaipi, vienas iš paskutinių pasikėlė į viršų. Raketos viduje pratisai skambėjo informatoriai ir vidaus telefonai, sienose vis dar degė aliarmo signalai gydytojams. Bet jie tuojau užgeso, pasidarė laisviau. Dalis įgulos leidosi žemyn, į kajutkompaniją. Rohanas girdėjo koridoriuje kalbant, vaikščiojant, kažkoks pavėlavęs arktanas sunkiai pėdino į robotų skyrių. Pagaliau visi išsivaikščiojo, o jis liko tartum suparalyžiuotas neveiklumo, tartum nustojęs vilties suprasti, kas įvyko, ir tvirtai įsitikinęs, kad viso to negalima ir nebus galima išaiškinti.

— Rohanai!

Šis šūktelėjimas Rohaną prablaivė. Jis krūptelėjo. Priešais stovėjo Garbas.

— Tai jūs?.. Daktare… jūs matėte? Kas jis?

— Kertelenas.

Ką?! Negali būti…

— Mačiau jį beveik ligi pat galo…

Ligi koicio galo:

— Buvau drauge su juo, — nuostabiai ramiu balsu pasakė Garbas.

Rohanas jo akinių stikluose matė koridoriaus šviesų atspindžius.

— Dykumos tyrinėjimo grupė? — sumurmėjo j iš;

— Taip.

— Ir kas jam atsitiko?

— Galageris parinko tą vietą, remdamasis seisminiais zondavimais… Patekome j mažų, vingiuotų daubų labirintus, — iš lėto kalbėjo Garbas, tartum ne jam, o sau, tartum stengdamasis prisiminti įvykių eigą.- Ten yra minkštų, organinės kilmės uolelių, išgraužtų vandens, daug grotų, olų; vikšrinius visureigius turėjome palikti viršuje… Ėjome arti vienas kito, mūsų buvo vienuolika žmonių. Ferometrai rodė, jog yra didesni kiekiai geležies; ieškojome jos. Kertelenas galvojo, kad kažkur paslėptos kažkokios mašinos…

— Taip, jis ir man sakė kažką panašaus… o kas toliau?

— Viename urve, visai negiliai, po dumblu — ten yr netgi stalaktitų ir stalagmitų — jis rado kažkokį lyg ir automatą.

— Tikrai?!

— Na, ne tai, ką jūs manote. Visiški trunėsiai, išėsti netgi ne rūdžių, kažkoks nerūdijantis lydinys, tačiau paliestas korozijos, sakytum sudegęs, tiesiog kažkokios liekanos…

— Bet gal kiti…

— Ne, tam automatui mažiausiai trys šimtai tūkstančių metų…

— Iš kur jūs žinote?

— Ant jo paviršiaus nusėsdavo kalkės, garuojant vandeniui, kuris lašėjo nuo skliautų stalaktitų. Galageris pats apskaičiavo, atsižvelgdamas į garavimo tempą, nuosėdų susidarymą ir jų sluoksnio storumą. Trys šimtai tūkstančių metų — tai kukliausias įvertinimas… Beje, šis automatas panašus, žinote į ką? Į tuos griuvėsius!

— Vadinasi, tai ne automatas…

— Ne, jis tikriausiai judėjo, bet ne dviem kojom. Ir nė kaip krabas. Pagaliau mes neturėjome laiko ištirti, neš tuojau po to…

— Kas atsitiko?

— Kurį laiką skaičiavau žmones. Buvau ai3saugoje, turėjau juos saugoti, suprantate… bet visi buvo su kaukėmis, žinote, kad tada visi panašūs vienas į kitą, o kombinezonai irgi jau buvo nebespalvoti, molini. Staiga pasigedau vieno žmogaus. Sušaukiau visus, ir pradėjome ieškoti. Kertelenas labai džiaugėsi savo radiniu ir šniukštinėjo toliau… Tiesiog pamaniau, kad įbėgo į kokios nors griovos atšaką… Ten jų buvo daugybė, tačiau visos trumpos, negilios, labai šviesios… Staiga jis išėjo priešais mus iš už posūkio. Jau šitokioje būsenoje. Su mumis buvo Nigrenas. Jis galvojo, kad tai nuo šiluminio smūgio…

— Tai kas gi jam yra?

— Jis be sąmonės. Nors ne, jis gali vaikščioti, judėti, tik tiek, kad nieko nesupranta. Be to, jis nustojo kalbėti. Girdėjote jo balsą?

— Taip.

— Dabar lyg nuvargo truputį. Anksčiau buvo blogiau. Nė vieno iš mūsų nepažino. Iš pradžių tai buvo baisiausia. „Kertelenai, kur tu buvai dingęs?” — sušukau aš, o jis praėjo pro šalį, tarsi apkurtęs, praėjo pro mus ir pasuko į griovos viršų, bet tokiu žingsniu, tokia eisena, kad visus nukrėtė šiurpas. Tiesiog, na, lyg visai nebe tas žmogus… Jis nereagavo šaukiamas, todėl turėjome vytis. Kas ten dėjosi! Žodžiu, reikėjo surišti, kitaip nebūtume parvežę.

— Ką sako gydytojai?

— Kaip paprastai, kalba lotyniškai, bet daugiau, jie nieko ir nežino. Nigrenas su Saksu dabar pas vadą, gali ten paklausti…

Sunkiu žingsniu, savotiškai pakreipęs galvą į šoną, Garbas nuėjo. Rohanas įlipo į liftą ir pasikėlė į viršų, į vairinę. Tenai nieko nebuvo, bet, eidamas pro kartografines kajutes, jis pro praviras duris išgirdo Sakso balsą ir užsuko į vidų.

— Atrodo, lyg būtų visiškai netekęs atminties, — kalbėjo neurofiziologas. Jis stovėjo nugara į Rohaną ir žiūrinėjo laikomą rankoje rentgeno nuotrauką. Prie rašomojo stalo, atsivertęs laivo žurnalą, sėdėjo astrogatorius. Vieną ranką jis buvo pakėlęs ir atrėmęs į lentyną, prikrautą standžiai susuktų žvaigždėlapių. Jis tylėdamas kiausėsi Sakso, kuris iš lėto dėjo nuotrauką į voką.

— Amnezija. Tačiau yiatinga. Jis ne tik nebeatsimena, kuo buvęs, bet ir nebesugeba kalbėti, rašyti, skaityti. Tiesą sakant, tai net daugiau, negu amnezija: visiškas suirimas, asmenybės žuvimas. Nieko neliko, tik primityviausi judesiai. Jis vaikšto, valgo, bet tik tada, kai valgis įdedamas į burną. Griebia, bet…

— Ar jis girdi ir mato?

— Taip. Tikriausiai. Bet nesupranta to, ką mato. Neskiria žmogaus nuo daikto.

O refleksai?

— Normalūs. Čia pažeista centrinė sistema.

— Centrinė?

— Taip. Smegenys. Tartum iš karto būtų sunaikinti visi atminties pėdsakai.

— Vadinasi, tas žmogus iš „Kondoro”…

— Taip. Dabar esu tuo įsitikinęs. Teu buvo tas pat.

— Kartą jau esu kažką panašaus matęs… — visai tyliai, beveik pašnibždomis, pasakė astrogatorius. Jis žvelgė į Rohaną, tačiau nekreipė į jį dėmesio. — Tai atsitiko erdvėje…

— A., jau žinau! Kaip man anksčiau neatėjo į galvą! — pakeltu baisu tarė neurotiziologas. — Amnezija nuo magnetinio smūgio, taip?

— Taip.

— Niekada nesu matęs, tokio atsitikimo. Žinau tik iš teorijos. Taip atsitikdavo labai seniai, pereinant dideliu greičiu per stiprius magnetinius laukus.

— Taip. Tai yra — ypatingomis sąlygomis. Ne tiek svarbi pati lauko įtampa, kiek jo gradientas ir pasikeitimo staigumas. Jeigu erdvėje yra didelių gradientų, o pasitaiko šuoliškų, — indikatoriai suranda juos iš tolo. Seniau jų nebuvo…

— Tiesa… — kartojo gydytojas. — Tiesa… Amerhatenas darė tokius bandymus su beždžionėmis ir katėmis. Jis veikdavo jas didžiuliais magnetiniais laukais, kol šios prarasdavo atmintį.

— Taip, juk tai turi kažką bendra su elektriniais smegenų dirginimais…

— Tačiau šiuo atveju, — garsiai samprotavo Saksas, — be Garbo raporto, turime visų jo žmonių parodymus. Galingi magnetiniai laukai… nebent būtų šimtai tūkstančių gausų?

— Šimtų tūkstančių per maža. Reikia… milijonų, — abejingai pasakė astrogatorius. Tik dabar jis pastebėjo Rohaną.

— Įeikite ir uždarykite duris.

— Milijonų?! O ar laivo aparatai nesurastų tokio lauko?

— Žiūrint kaip… — atsakė Horpachas. — Jeigu būtų sukoncentruotas labai nedideliame plote, jeigu būtų, sakysime, šio gaublio dydžio ir jeigu būtų ekranuotas iš lauko pusės…

— Žodžiu, jeigu Kertelenas būtų įkišęs galvą tarp milžiniško elektromagneto polių…?

— Ir to per maža. Laukas turėtų virpėti tam tikru dažnumu.

— Betgi ten nebuvo jokio magneto, nei jokios mašinos, vien tos surūdijusios liekanos — nieko, tik vandens išgraužtos daubos, žvyras ir smėlis…

— Ir urvai, — švelniai, tarsi abejingai, tarė Horpachas.

— Ir urvai… ar jūs manote, kad jį kažkas įtraukė į tokį urvą, kad ten yra magnetas — ne, juk tai…

— O kuo jūs galite tai paaiškinti? — paklausė vadas taip, tarsi šis pokalbis būtų jam įgrisęs ar nusibodęs.

Gydytojas tylėjo.

Naktį trečią keturiasdešimt minučių visuose „Nenugalimojo” aukštuose suskambo aliarmo signalai. Žmonės skubiai kėlėsi iš lovų ir, biauriai keikdamiesi, bėgomis rengdamiesi, dūmė į savo vietas. Rohanas nulėkė į vairinę, praėjus penkioms minutėms po pirmųjų skambučių. Astrogatoriaus tenai dar nebuvo. Jis prišoko prie didžiojo ekrano. Iš rytų pusės tamsoje tvyksčiojo daugybė baltų žiburiukų. Atrodė, kad raketą puola iš vieno radianto išeinąs didžiulis meteorų spiečius. Jis žvilgterėjo į kontrolinius jėgų lauko prietaisus. Automatus buvo užprogramavęs jis pats, todėl jie negalėjo reaguoti ne į lietų, nei į smėlio audrą. Iš tamsoje nematomos dykumos kažkas lėkė, tykšdamas ugniniais karolėlių purslais, lauko paviršiuje susidarydavo iškrovos, ir slėpiningos kulkos atšokdavo jau liepsnodamos, trasavo gęstančiomis parabolėmis arba sroveno žemyn energetinio apsaugos lauko išgauba. Kalvų viršūnės akimirką išnirdavo iš tamsos ir vėl pradingdavo, rodyklės virpėjo tingiai — tai reiškė, kad Dirako spinduliuotuvų kompleksas paslaptingąjį bombardavimą atremia palyginti nedidele jėga. Jau girdėdamas už nugaros vado žingsnius, Rohanas žvilgtelėjo j spektroskopinius indikatorius.

— Nikelis, geležis, manganas, berilis, titanas, — stovėdamas greta Rohano, perskaitė astrogatorius ryškiai apšviestame skyde. — Kažką atiduočiau, jei pamatyčiau, kas ten yra.

— Metalinių dalelyčių lietus, — iš lėto pasakė Rohanas. — Sprendžiant iš išlydžių, jų matmenys nedideli…

— Mielai pasižiūrėčiau į jas iš arti… — sumurmėjo vadas. — Kaip jūs manote, gal surizikuokime?

Išjungti lauką?

— Taip. Akimirkai. Mažytė dalis pateks šiapus perimetro, o likusias sulaikysime, vėl įjungdami lauką…

Kurį laiką Rohanas tylėjo.

— Ką gi, galima būtų, — pagaliau atsakė jis dvejodamas.

Tačiau, kol vadas priėjo prie valdymo pulto, šviesų kibždė-

lynas užgeso taip pat staiga, kaip ir atsirado — ir užėjb tokia tamsa, kuri būna tik planetose, neturinčiose mėnulių ir skriejančiose toli nuo centrinių žvaigždinių Galaktikos telkinių.

— Nepasisekė mums medžioklė, — sumurmėjo Horpachas.

Jis pastovėjo uždėjęs ranką ant pagrindinio jungiklio, linktelėjo Rohanui ir išėjo.

Visuose aukštuose dejuodamos sugaudė aliarmą atšaukiančios sirenos. Rohanas atsiduso, dar kartą pažvelgė į juodus ekranus ir nuėjo miegoti.