PRALAIMĖISMAS

Kaip kiekviena teisinga istorija, Rohano pasakojimas buvo keistas ir nedarnus. Kodėl debesis nepuolė jo ir Jargo? Taip pat kodėl nelietė Temerio, kol jisai sėdėjo amfibijoje? Kodėl Jargas iš pradžių pabėgo, o paskiau sugrįžo? Atsakyti į paskutinį klausimą buvo palyginti lengva. Jis grįžo, kaip buvo manoma, nugalėjęs baimę ir suvokęs, kad iki bazės beveik penkiasdešimt kilometrų, kurių negalėtų nueiti pėsčias su turima deguonies atsarga.

Mįslė tebebuvo pirmieji klausimai. Atsakymas į juos visiems žmonėms galėjo pasidaryti žūtbūtinis. Tačiau dabar reikėjo ne samprotauti ir kelti hipotezes, o veikti.

Horpachas apie Rohano grupės likimą sužinojo po vidurnakčio; po pusvalandžio jis startavo.

Permesti kosminį kreiserį iš vienos vietos į kitą, esančią vos už dviejų šimtų kilometrų — labai nedėkingas darbas. Skristi reikia palyginti mažu greičiu, laikant laivą visą laiką vertikaliai virš ugnies, ir suvartoti daug degalų. Tokiam darbui nepritaikytiems varikliams visą laiką turėjo padėti elektriniai automatai. Bet ir tada plieno milžinas naktį judėjo truputį siūbuodamas, tarsi nešamas švelniai banguojančios jūros. Stebėtojui, stovinčiam Regio III paviršiuje, šis reaktyvinės liepsnos atspindyje vos matomas siluetas, slenkąs tamsoje lyg ugnies kolona, tikriausiai būtų padaręs nepaprastą įspūdį.

Išlaikyti reikiamą kursą taip pat buvo nelengva. Teko pakilti virš atmosferos, paskiau vėl grįžti, atsukus žvaigždėlaivį paskuigaliu.

Tai atitraukė visą astrogatoriaus dėmesį, juo labiau kad ieškomąjį kraterį dengė ploni debesys. Pagaliau, dar prieš auš tant, „Nenugalimasis” nusileido krateryje, per du kilometrus nuo senosios Renjaro bazės. Superkopteris, mašinos ir barakai buvo sustatyti kreiserio perimetro zonoje, o maždaug iki vidurdienio gerai ginkluota gelbėjimo grupė pargabeno visus išlikusius Rohano žmones, sveikus, tačiau be sąmonės. Ligoninei teko atiduoti dar dvi patalpas, nes jau pritrūko vietų. Tik po visų šių darbų mokslininkai ėmė tyrinėti paslaptį, kuri išgelbėjo Rohaną ir — jeigu ne tragiškas įvykis su svaidytuvu patrakėlio rankoje — būtų išgelbėjusi ir Jargą.

Tai buvo nesuprantama, nes abu nesiskyrė nuo kitų nei drabužiais, nei ginklais, nei išvaizda. Tur būt, negalėjo turėti reikšmės ir tai, kad jie visi trys, su Terneriu, buvo mažame visureigyje.

Kartu Horpachui iškilo klausimas, kas daryti toliau. Padėtis buvo pakankamai aiški, ir jie galėjo grįžti į Bazę su duomenimis, pateisinančiais tiek grįžimą, tiek tragišką „Kondoro” galą. Tai, kas labiausiai intrigavo mokslininkus — metaliniai pseudovabzdžiai, jų simbiozė su mechaniniais „augalais” ant uolų, pagaliau debesies „psichiškumo” klausimas (nebuvo netgi žinoma, ar egzistuoja tik vienas debesis, ar jų yra daugiau, ar pagaliau visi mažesni debesys gali jungtis į monolitinę visumą) — visa tai, drauge paėmus, nebūtų paskatinę jo nė valandos ilgiau pasilikti Regyje III, jeigu ne tai, kad vis dar trūko keturių Renjaro ekipos žmonių ir paties Renjaro.

Dingusiųjų pėdsakai Rohano grupę atvedė į tarpeklį. Nebuvo abejonės, kad šie beginkliai žmonės ten žus, jeigu net negyvieji Regio gyventojai paliks juos ramybėje. Todėl reikėjo apieškoti apylinkes, nes nelaimingieji, netekę sugebėjimo protingai veikti, galėjo tikėtis tik „Nenugalimojo” pagalbos.

Vienintelis dalykas, kurį pasisekė logiškai apytikriai nustatyti, — tai ieškojimo spindulys, nes pilname olų ir tarpeklių krašte dingusieji žmonės negalėjo nuo kraterio nutolti daugiau kaip keliasdešimt kilometrų. Aparatuose jie nebedaug teturėjo deguonies„tačiau gydytojai tvirtino, kad kvėpuoti planetos atmosfera nėra mirtinai pavojinga, o kvaitulys dėl kraujyje ištirpusio metano tiems žmonėms, žinoma, neturėjo didesnės reikšmės.

Ieškojimų rajonas nebuvo labai didelis, tik sunkiai praeinamas ir išžvalgomas. Visų užkampių, plyšių, landynių ir urvų apieškojimas, net ir palankiomis sąlygomis galėjo užsitęsti savaites. Po vinguriuotų daubų ir slėnių uolomis, tik kai kur jungdamasi su jomis, slypėjo kita požeminių koridorių ir vandens išskalautų uolų sistema. Visai galimas dalykas, kad pražuvėliai pateko į kurią nors vieną iš tokių slėpynių, bet negalima buvo tikėtis, kad jie tūnos kartu vienoje vietoje. Netekę atminties, jie buvo bejėgiške.sni už vaikus, nes šie bent laikytųsi krūvoje. Pagaliau toji apylinkė buvo juodųjų debesų buveinė. Galinga „Nenugalimoj o” ginkluotė ir technika nedaug tegalėjo praversti ieškant pražuvėlių. Patikimiausios apsaugos — jėgų lauko — požeminiuose planetos koridoriuose išvis nebuvo galima panaudoti. Taigi teliko alternatyva — arba nedelsiant grįžti j Žemę, palikus pražuvėlius mirti, arba pradėti rizikingas paieškas. Realių šansų jos galėjo duoti tik per keletą artimiausių dienų, daugiausia per savaitę. Horpachas žinojo, kad, ieškodami ilgiau, jie rastų tik šių žmonių palaikus.

Kitos dienos rytą astrogatorius pasišaukė specialistus, nupasakojo jiems padėtį ir pareiškė, jog tikisi jų pagalbos. Jie turėjo saujelę „metalinių vabzdžių”, kuriuos savo švarko kišenėje parsinešė Rohanas. „Vabzdžiai” buvo tiriami beveik visą parą. Horpachas norėjo žinoti, ar yra radikalus budas padaryti šiuos padarus nekenksmingus. Taip pat vėl iškilo klausimas, kas išgelbėjo Jargą ir Rohaną nuo „debesies” puolimo,

„Belaisviai” pasitarimo metu užėmė garbingą vietą — uždarame stiklo inde, pastatytame viduryje stalo. Jų tebuvo keliolika, nes likusieji bandymų metu buvo sunaikinti. Sie tikslios trilypės simetrijos dariniai, savo forma atrodė panašus į raidę Y su trimis smailiais peteliais, susijungiančiais centriniame sustorėjime. Tiesioginėje šviesoje jie buvo juodi kaip anglis, o atspindimoje — švytėjo mėlyna ir gelsvai žalia spalva, panašiai kaip kai kurių Žemės vabzdžių pilveliai. Jų sienelės buvo sudarytos iš labai smulkių plokštumėlių, tarsi šlifuoto brilianto, ir viduje turėjo mikroskopinę, visur vienodą konstrukciją, kurios elementai, kelis šimtus kartų smulkesni u smėlio grūdelius, sudarė lyg kokią autonominę nervų sistemą, kurioje buvo galima pastebėti dalinai vieną nuo kitos nepriklausomas sistemas.

Mažesnioji dalis, užimanti raidės Y pečių vidų, valdė „vabzdžio” judesius. Mikrokristalinėje pečių strukturoje buvo tarytum savotiškas universalus akumuliatorius ir kartu energijos transformatorius. Priklausomai nuo slėgimo, mikrokristalėliai sudarydavo arba elektrinį lauką, arba magnetinį, arba kintamuosius jėgų laukus, kurie centrinę dalį galėdavo įkaitinti iki palyginti aukštos temperatūros; tąsyk susikaupusi šiluma sklisdavo viena kryptimi — išorėn. Dėl to kilęs oro judėjimas, lyg kokia atatranka, varydavo bet kuria kryptimi. Paskiras kristalėlis galėjo ne tiek skristi, kiek šokinėti, ir nesugebėjo, bent laboratorinių eksperimentų metu, preciziškai valdyti savo judėjimo. Tačiau, susijungęs pečių galais su kitais kristalėliais, jis parodydavo juo geresnius aerodinaminius rodiklius, juo daugiau būdavo tų kristalėlių.

Kiekvienas kristalėlis jungėsi su trimis kitais; be to, peties galu jis galėjo susijungti su kito kristalėlio centrine dalimi, ir šitaip susidarydavo daugiasluoksniai kompleksai. Susijungiant nereikėjo būtinai susiliesti galais, o pakako tik suartėti, ir susidaręs magnetinis laukas visą darinį imdavo laikyti pusiausvyroje. Susitelkus tam tikram „vabzdžių” skaičiui, agregatas įgydavo daug savybių; priklausomai nuo išorinių impulsų „dirginimo”, jis keisdavo judėjimo kryptį, savo formą, pavidalą, pulsuojančių vidaus impulsų dažnumą. Jiems tam tikru būdu pasikeitus, lauko ženklai reversuodavo, ir, užuot traukę vienas kitą, metaliniai kristalėliai išsiskirdavo ir pereidavo į „individualaus pakrikimo” būklę.

Be sistemos, valdančios tokius judesius, kiekvienas juodas kristalėlis turėjo savyje dar kitus ryšius, teisingiau sakant, jų fragmentą, nes anoji sistema sudarė kažkokios didesnės visumos dalį. Si pagrindinė visuma, susiformuojanti, tur būt, tik susijungiant dideliam elementų skaičiui, buvo tikrasis debesies veiksmų variklis. Tačiau čia mokslininkų žinios baigėsi. Jie nesuprato, kokios yra pagrindinių sistemų didėjimo galimybės, o ypač neaiškiliko šių sistemų „protingumo” problema. Kroli notosas manė, kad kuo daugiau padarų jungiasi į vieną visumą, tuo sunkiau darosi išspręsti šią problemą. Tai skambėjo gana įtikinamai, tačiau nei kibernetikai, nei informacionistai nežinojo nė vieno šitokios konstrukcijos pavyzdžio, tai yra „laisvai padidėjančių smegenų”, kurios savo matmenis derina su ketinimų dydžiu.

Dalis Rohano atsineštųjų padarų buvo sugadinta, Tačiau kiti demonstravo tipines reakcijas. Atskiras kristalėlis galėjo šokčioti ir beveik nejudėdamas pakilti j orą, nusileisti, artėti prie impulsų šaltinio arba jo išvengti, tačiau jis buvo visiškai nepavojingas, net gresiant sunaikinimui (o tyrinėtojai mėgino juos naikinti cheminėmis priemonėmis, kaitinimu, jėgų laukais ir spinduliavimu), neišskirdavo jokios energijos. Ji galėjai sunaikinti kaip silpniausią Žemės vabaliuką, su tuo tiktai skirtumu, kad kristalinius-metalinius šarvus ne taip jau lengvai sekėsi sutriuškinti. Tačiau, susijungę į palyginti mažą agregatą, „vabzdžiai”, veikiami magnetiniu lauku, patys sudarydavo lauką, likviduojantį magnetinį; pakaitinti jie stengdavosi atiduoti šilumą, skleisdami infraraudonus spindulius. Toliau daryti bandymus nebuvo kaip, nes mokslininkai kristalėlių turėjo labai nedaug.

Į astrogatoriaus klausimą „Vyriausiųjų” vardu atsakė Kronotosas. Mokslininkai tolesniems bandymams reikalavo laiko, bet svarbiausia — norėjo gauti daug kristalėlių. Todėl,siūlė j tarpeklio gilumą išsiųsti ekspediciją, kuri, ieškodama dingusiųjų, kartu atgabentų mažiausiai keliasdešimt tūkstančių pseudovabzdžių.

Horpachas sutiko. Tačiau jis žinojo, kad jau negali rizikuoti žmonių gyvybe, ir į tarpeklį nusprendė pasiųsti mašiną, kuri ligi šiol nedalyvavo jokioje akcijoje. Tai buvo aštuonių dešimčių tonų savaeigė specialios paskirties mašina, naudojama tik didelio spinduliavimo, slėgio ir aukštos temperatūros sąlygomis. Si mašina, paprastai, nors ir neoficialiai vadinama „Ciklopu”, stovėjo pačiame kreiserio dugne stipriai pritvirtinta prekinio liuko kranais. Planetų paviršiuje ji beveik nebuvo naudojama. Tiesą sakant, „Nenugalimasis” apskritai dar niekada savojo „Ciklopo” nebuvo paleidęs į darbą. Situacijas,

kurios reikalautų šitokio kraštutinumo visame Bazes laivyne galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Pasiųsti kuriuo nors tikslu „Ciklopą” laivo žargone reiškė — pavesti užduotį pačiam velniui: kad „Ciklopas” kur nors būtų pralai- mėjęs, to ligi šiol dar niekas negirdėjo.

Kranais iškelta mašina buvo pastatyta aut panduso, kur ją ėmėsi ruošti technikai ir programuotojai. Be paprastos jėgų iauką skleidžiančios Dirako emiterių sistemos, ji turėjo rutulinį antimaterijos svaidytuvą, vadinasi, galėjo svaidyti antipronus bet kuria kryptimi arba visomis kryptimis iš karto.

Kadangi šarvuotame „Ciklopo” pilve buvo įmontuotas katapultinis įrenginys, dėl jėgų lauko interferencijos „Ciklopas” galėjo pakilti net keletą metrų aukštyn. Vadinasi, jis nebuvo priklausomas nuo vietovės ir galėjo nesinaudoti nei ratais, nei vikšrais. Iš priekio atsiverdavo šarvuoti nasrai, o įpro juos išlįsdavo inhaustorius — savotiška teleskopinė „ranka”, kuri galėdavo vietoje gręžti gruntą, imti mineralų pavyzdžius ir atlikinėti kitokius darbus. „Ciklopas” turėjo stiprią radijo stotį ir televizijos siųstuvą, bet galėjo veikti ir savarankiškai, nes turėjo elektronines smegenis. Inžinieriaus Peterseno operacinės grupės technikai į šias smegenis įvedė atitinkamai paruoštą programą: astrogatorius numatė, jog, patekus „Ciklopui” į tarpeklį, ryšys nutrūks.

Programoje buvo numatyta ieškoti dingusių žmonių, „Ciklopas” juos turėjo paimti į savo vidų šitokiu būdu: pirmiausia jis tiek surastuosius, tiek save apsaugo antrąja jėgų lauko uždanga ir tik po to atidaro praėjimą Į vidini jėgų lauką, saugantį patį korpusą. Be to, mašina turėjo pasumti gerokai kristalėlių, kurie ją užpuls. Antimaterijos svaidytuvas turėjo būti panaudotas tik kraštutiniu atveju, jeigu apsauginiam jėgų laukui iškiltų sutriuškinimo pavojus. Mat, nuo anihiliacijos reakcijų aplinka būtų paveikta spindulių, pavojingų ieškomiesiems, esantiems, gal būt, netoli susirėmimo vietos.

Nuo vieno galo iki kito „Ciklopas” turėjo aštuonis metrus ilgio ir atrodė atsakančiai „liemeningas” — korpuso skersmuo sbuvo daugiau kaip keturių metrų. Kurį nors per siaurą plyšį imašina galėjo praplėsti arba „plienine ranka”, arba praskirdama ir triuškindama uolas jėgų lauku. Tačiau ir išjungus lauką, jai nebūtų nieko atsitikę, nes keraminiai vanadžio šarvai kietumu prilygo deimantui.

„Ciklopo” viduje buvo įtaisytas automatas, kuris turėjo prižiūrėti surastuosius žmones, be to, ten buvo jiems paruoštos vietos gulėti. Pagaliau, patikrinus visus įrengimus, šarvuotas „Ciklopo” korpusas nuostabiai lengvai nuslinko nuleistu pandusu ir, tarsi keliamas į viršų nematomos jėgos, — netgi judėdamas didžiausiu greičiu, jis nekėlė jokių smėlio sfikurių, — praslinko pro žydromis švieselėmis paženklintą praėjimą „Nenugalimojo” jėgų lauke ir po laivo paskuigaliu susibūrusiems žmonėms greitai dingo iš akių.

Radijo televizijos ryšys tarp „Ciklopo” ir vairinės kokią valandą veikė be priekaištų. Tarpeklio angą, kurioje buvo užpultas, Rohanas atpažino iš didelio, panašaus į nuverstą bažnyčios bokštą, obelisko, kuris iš dalies buvo užstojęs spragą tarp uolų sienų. Ties pirmąja nuriedėjusių didelių akmenų krūva greitis nežymiai sumažėjo. Prie ekranų stovintieji žmonės netgi girdėjo, kaip po akmenų nuogriuvomis čiurlena upokšnis — taip tyliai dirbo atominis „Ciklopo” variklis.

Televizijos ir radijo ryšys veikė iki antros valandos keturiasdešimt minučių, kol, pravažiavęs plokščią ir lengviau praeinamą tarpeklio dalį, „Ciklopas” atsidūrė rūdijančios tankynės labirinte. Radijo technikų pastangų dėka po to dar pasisekė perduoti į abi puses keturis pranešimus, bet penktasis buvo gautas jau toks sudarkytas, kad jo turinį galėjai tik atspėti; elektroninės „Ciklopo” smegenys pranešė, kad jis sėkmingai juda i priekį.

Tada Horpachas pagal nustatytą planą paleido iš „Nenugalimojo” zondą su televizijos siųstuvu. Zondas, kildamas stačiai į dangų, po kelių sekundžių pranyko. Užtat į centrinę ėmė plaukti jo signalai, kartu pasirodė matomas iš mylios aukščio įspūdingas gamtovaizdis, pilnas apgriuvusių uolų, padengtų surūdijusių ir juodų tankumynų ruožais. Po minutės jie nesunkiai pastebėjo apačioje „Ciklopą”, kuris, blizgėdamas it plieninis kumštis, slinko didelio tarpeklio dugnu. Horpachas, Rohanas ir specialių grupių vadovai stovėjo prie vairinės ekidnų. Vaizdas buvo geras, tačiau visi laukė, kad jis pablogės arba dings. Todėl, paruošti startui, laukė kiti zondai, kurie turėjo būti panaudoti kaip signalų perdavėjai. Vyriausias inžinierius manė, kad užpuolimo metu ryšys su „Ciklopu” tikrai nutrūks, tačiau bus galima bent stebėti jo manevravimą.

Elektrinės „Ciklopo” akys dar nieko nematė, tačiau prie ekranų stovintieji žmonės regėjo daug platesnį vaizdą, siunčiamą dideliame aukštyje sklendžiančio telezondo, ir pastebėjo, kad mašinai liko tiktai keli šimtai metrų iki uolų vartuose paliktų transporterių, kurie buvo užkirtę kelią važiuoti toliau. „Ciklopas”, atlikęs savo uždavinį ir grįždamas atgal, turėjo pasumti taip pat ir dvi susikibusias vikšrines mašinas.

Tušti transporteriai iš aukštai atrodė kaip žalsvos dėžutės; prie vienos iš jų gulėjo apanglėjusi figūrėlė, negyvas žmogus, kurį Rohanas užmušė svaidytuvu.

Prieš pat posūkį, už kurio styrojo uolinių vartų viršūnės, „Ciklopas” sustojo ir prisiartino prie metalinės tankmės „karčių”, beveik siekiančių tarpeklio dugną. Žmonės su didžiausiu dėmesiu stebėjo, kaip juda „Ciklopas”. Jis iš priekio atidarė jėgų lauką, pro siaurą jo angą iškišo inhausterį, panašų į pailgintą patrankos vamzdį su dantytu čiuptuvu gale. Išlindęs iš savo lizdo, inhausteris apglėbė krūmų kupstą ir tarsi be jokių pastangų išrovė iš uolos pagrindo. Po to „Ciklopas” kiek atsitraukė ir atbulas nuslinko į tarpeklio dugną.

Visa operacija praėjo sklandžiai ir tvarkingai. Per sklendžiantį viršum tarpeklio telezondą buvo užmegztas radijo kontaktas su „Ciklopo” smegenimis, kurios pranešė, kad „mėginys”, kuriame knibždėte knibžda juodųjų „vabzdžių”, susemtas ir uždarytas konteineryje.

„Ciklopas” piiartėjo per šimtą metrų nuo katastrofos vietos. Ten, šarvuotu galu atsirėmęs į uolą, stovėjo paskutinysis Rohano grupės energobotas. Pačiame praėjime tarp uolų riogsojo sukibę transporteriai, o toliau priešais juos — dar vienas energobotas. Oras truputį vupėjo, ir iš to galima buvo spręsti, kad vis dar veikia apsaugos laukas, kurį paliko Rohanas. po to, kai jo būrys pralaimėjo susidūrimą. „Ciklopas” pirmiausia distanciniu būdu išjungė šio energoboto Dirakus, o paskiau,

padidinęs reaktyvinę jėgą ir kiek pakilęs aukštyn, gražiai prasklendė viršum pasvirusių transporterių ir vėl nusileido ant akmenų jau aukščiau praėjimo. Kaip tik tą akimirką vairinėje kažkas įspėdamas sušuko. Tai įvyko tuo momentu, kai už 60 kilometrų nuo „Nenugalimojo” esančiame tarpeklyje ėmė rūkti juodieji šlaitų gaurai ir bangomis užgriuvo Žemės mašiną su tokiu smarkumu, kad iš pradžių ji visai išnyko, tarsi būtų iš viršaus užklota smalinių dūmų skraiste. Tačiau puolantį debesį tuojau pat kiaurai perskrodė šakotas tvyksnis. „Ciklopas” nepanaudojo savo baisiojo ginklo: tai tik debesies energetiniai laukai susidūrė su apsaugine jo jėgų lauko danga. Ji dabar tarsi sumaterialėjo, aplipusi storu juodojo knibždėlyno sluoksniu, čia išsipūsdavo lyg didžiulis lavos burbulas, čia susitraukdavo. Sis savotiškas žaidimas truko kurį laiką. Ziūrintiesiems susidarė įspūdis, kad paslėpta nuo jų akių mašina stengiasi atstumti miriadus užpuolikų, kurių vis daugėjo ir daugėjo, nes vis nauji debesys virste virto į tarpeklio dugną. Jau nesimatė jėgų sferos žybsėjimo, tik nebylioje tyloje šiurpiai grūmėsi dvi negyvos, bet galingos jėgos. Pagaliau kažkuris iš stovinčių ties ekranu atsiduso: judanti juodoji pūslė dingo po tamsiu piltuvu. Debesis pavirto kažkokiu didžiuliu sūkuriu, kuris pakilo virš aukščiausių uolų viršūnių ir, savo apačia įsikibęs į nematomą priešą, o viršuje žydrai švytėdamas, sukosi pašėlusiu greičiu lyg kilometrinis malstremas. Niekas nepratarė nė žodžio, visi suprato, kad debesis šitojkiu būdu stengiasi sutriuškinti energetinę dangą, kurioje, tarsi kauliukas kevale, glūdėjo mašina.

Akies krašteliu Rohanas pastebėjo, kaip astrogatorius jau žiojasi, norėdamas paklausti šalia stovintį vyriausiąjį inžinierių, ar jėgų laukas išlaikys, tačiau nepasakė nė žodžio. Nespėjo.

Juodas sūkurys, tarpeklio sienos, krūmyuai, viskas akies mirksniu pradingo. Atrodė taip, lyg uolos plyšio dugne būtų atsivėręs ugnies vulkanas. Dūmų, verdančios lavos, uolų nuolaužų stulpas, pagaliau — didelis garų šydu apsitraukęs debesis, ėmė kilti vis aukščiau, kol garai, susidarę tikriausiai iš verdančio upokšnio, pasiekė pusės kilometro aukštį, ku sklandė televizijos siųstuvas. „Ciklopas” paleido į darbą antimaterijos svaidytuvą.

Vairinėje niekas net nepajudėjo ir nepratarė žodžio, tačiau taip pat niekas negalėjo sutramdyti kerštingo pasiteirkinimo; tai buvo neprotinga, tačiau visi buvo patenkinti. Galėjai pamanyti, kad debesis pagaliau rado sau lygų priešą. Visi ryšiai su „Ciklopu” puolimo momentu nutrūko, ir žmonės matė tik tai, ką iš už septyniasdešimt kilometrų per virpančią atmosferą perdavinėjo telezondas ultratrumpomis bangomis. Apie įsiliepsnojusį mūšį uždarame tarpeklyje sužinojo ir tie žmonės, kurių nebuvo vairinėje. Įgulos nariai, kurie buvo užsiėmę aliumininio barako išmontavimu, metė darbą. Horizonto pakraštys šiaurės rytuose pašviesėjo, tarsi ten būtų tekėjusi kita saulė, stipresnė už šviečiančią dangaus zenite. Po to šitą švytėjimą užtemdė dūmų stulpas, kyląs aukštyn it sunkus grybas.

Telezondą reguliuoją technikai turėjo jį atitraukti nuo mūšio sūkurio ir pakelti į keturių kilometrų aukštį. Tiktai tada jis išėjo iš smarkių oro srautų, kuriuos sukeldavo nuolatiniai sprogimai. Dabar jau nesimatė nei tarpeklį uždarančių uolų, nei gauruotų šlaitų, nei pagaliau juodojo debesies, kuris iš jų išlėkė. Ekranuose kunkuliavo ugnis ir dūmai, raižomi liepsnojančių nuolaužų parabolėmis; akustiniai zondo indikatoriai siuntė nenutrūkstamą, čia silpnesnį, čia stipresnį dundėjimą, ir atrodė, kad didelėje kontinento dalyje vyksta žemės drebėjimas.

Tai, kad šiurpus mūšis nesibaigia, visus stebino. Po keliasdešimt sekundžių tarpeklio dugnas ir viskas aplinkui „Ciklopą” nuo karščio ėmė degti; uolos smuko žemyn, griuvo, virto lava, ir jau buvo matyti, kaip skaisčiai raudonas jos srautas graužiasi kelią prie išėjimo iš tarpeklio, esančio už keleto kilometrų nuo kovos vietos. Valandėlę Horpachas galvojo, ar tik neužsikirto elektroniniai svaidytuvų jungikliai, nes atrodė negalimas dalykas, kad debesis dar tebepultų priešą, kuris jį taip triuškino; Tačiau kai zondas pagal naują įsakymą pakilo dar aukščiau, prie troposferos ribos, ekranai parodė, jog astrogatorius klydo.

Dabar jau buvo matomas apie 40 kvadratinių kilometrų plotas. Šioje tarpekliais išraižytoje vietovėje vyko keistas judėjimas. Tariamai sulėtintu tempu (taip atrodė dėl to, kad stebima vieta buvo labai toli) iš juodais varvekliais apkibusių uolų šlaitų, iš įdubų ir urvų plaukė vis nauji ir nauji juodos masės kamuoliai, kilo j viršų, jungėsi, skrisdami koncentravosi ir lėkė į mūšio sūkurį. Vienu metu atrodė, kad be perstojo metamos į mūšio centrą juodosios griūtys nuslopins atominę ugnį, užslėgs ją ir užgesins pačia savo mase, tačiau Horpachas žinojo, kokie yra energetiniai žmonių pagamintos pabaisos rezervai.

Vairinėje iš garsintuvų be paliovos aidėjo kurtinantis griausmas; vienu kartu trijų kilometrų aukščio liepsnos kiaurai perskrodė puolantį debesį ir ėmė pamažu suktis it savotiškas ugnies malūnas; oras virpėjo ištisais sluoksniais ir traukėsi nuo kaitros, kurios centras taip pat ėmė slinkti.

„Ciklopas” dėl nežinomų priežasčių pasitraukė atbulas ir, nė akimirkai nenutraukdamas kovos, ėmė iš lėto slinkti link tarpeklio angos. Matyt, jo elektroninės smegenys atsižvelgė į tai, jog atominiai sprogimai gali nugriauti uolų šlaitus ir užversti pačią mašiną. Žinoma, ji būtų išėjusi sveika ir iš tokios sunkios padėties, bet vis dėlto su rizika, kad negalės laisvai manevruoti. Šiaip ar taip, kovojantis „Ciklopas” stengėsi pasitraukti į erdvesnę vietą, ir kunkuliuojančiuose verpetuose jau nebegalėjai atskirti, kur jo svaidytuvų ugnis, kur gaisro dūmai, kur debesies likučiai ir kur griūvančių uolų viršūnių atplaišos.

Atrodė, kad kataklizmas jau pasiekė kulminaciją. Tačiau sekančią akimirką įvyko kažkas neįtikėtina. Ekrane vaizdas suliepsnojo, sutvisko baisiu, akis veriančiu baltumu, pasidengė milijardų sprogimų raupais, ir naujas antimaterijos pliūpsnis sunaikino visa, kas buvo aplinkui „Ciklopą” — orą, nuolaužas, garus, dujas ir dūmus. Viskas pavirto kietuoju spinduliavimu, perskėlė pusiau tarpeklį ir kilometro plote debesį suspaudė anihiliacijos glėbyje, o po to viskas išlėkė į orą, tartum katastrofos išmestas iš pačių planetos vidurių.

„Nenugalimasis”, kuris nuo šio siaubingo smūgio epicentr stovėjo už 70 kilometrų, susiūbavo, per dykumą nuėjo seisminės bangos, po pandusu sujudėjo ekspedicijos transporteriai ir energobotai, o už kelių minučių nuo kalnų riaumodama atlėkė baisi vėtra, staiga apsvilino veidus susigūžusiems prie mašinų žmonėms ir, pakėlusi sūkuriuojančio smėlio sieną, nulėkė toliau, j didžiąją dykumą.

Į televizijos zondą, matyt, pataikė kokia nuolauža, nors nuo kataklizmo centro jis tada buvo už trylikos kilometrų. Rylys nenutrūko, tik žymiai pablogėjo vaizdas, padaugėjo trukdymų. Po minutės, kai dūmai kiek išsisklaidė, Rohanas, įdėmiai žiūrėdamas, išvydo naują kovos etapą.

Ji dar nesibaigė, kaip prieš valandėlę buvo linkęs manyti. Jeigu atakuojantieji būtų buvę gyvos būtybės, tai šitokios žudynės tikriausiai būtų privertusios naujas jų mases trauktis ar bent jau sustoti prie ugninio pragaro vartų. Tačiau čia negyvi padarai kovojo su kitu negyvu padaru. Atominė ugnis neužgeso, tiktai pakeitė formą ir pagrindinio smūgio kryptį. Ir tada Rolianas pirmą kartą suprato arba, tikriau sakant, be žodžių suvokė, kaip atrodė tos kadaise Regio III dykumose vykusios kautynės, kuiiose vieni robotai triuškino ir daužė kitus, kokiomis selekcijos formomis naudojosi negyvoji evoliucija ir ką reiškė Liaudos žodžiai, kad pseudovabzdžiai nugalėjo, nes buvo geriausiai prisitaikę. Kartu jis pagalvojo, kad panašių dalykų čia jau kadaise būta, kad negyvoje, nesunaikinamoje, bilijoninio debesies kristalėliuose saulės energijos įamžintoje atmintyje buvo žinių apie panašius susidūrimus, kad kaip tik su panašiais atsiskyrėliais, sunkiai šarvuotais milžinais, atominiais robotų padermės mamutais prieš šimtus amžių turėjo grumtis šie negyvi trupinėliai, atrodą visai niekas, palyginus su viską naikinančiomis liepsnomis ir uolas kiaurai pradeginančiais išlydžiais. Stai kas padėjo jiems ištverti, štai kodėl šių didžiulių pabaisų šarvai iširo lyg surūdijusios plaušinės ir liko ištampyti po plačią dykumą tarp smėliu užneštų elektroninių griaučių, kadaise buvusių tikslių mechanizmų. Tai buvo kažkokia neįtikima, neapsakoma drąsa, jeigu tik galima tokį žodį pavartoti, apibūdinant titaniškojo debesies kristalėlius. Tačiau koks kitas žodis galėjo tikti šiuo atveju..? Ir Rohanas, galvodamas apie tebevykstančią hekatombą, nepajėgė sulaikyti nuostabos, kurią kėlė tolimesni veiksmai…

Debesis tebepuolė. Dabar jo paviršiuje, visame, iš aukšto matomame plote, kyšojo tik pavienės, pačios aukštosios uolų viršunės. Visa kita, visas tarpeklių kraštas dingo, užlietas juodų bangų, lekiančių į vieną vietą iš visų horizonto pusių ir puolančių gilyn į ugninį piltuvą, kurio centre buvo virpančio karšto oro paslėptas „Ciklopas”. Tačiau šis, atrodo, beprasmiškas, nepaprastai nuostolingas spaudimas vis dėlto nebuvo beviltiškas.,

Rohanas ir visi žmonės, dabar jau abejingai ėmę stebėti vaizdą vairinės ekrane, tai suprato. Energetinės „Ciklopo” atsargos praktiškai buvo neišsemiamos, tačiau nė akimirką.nenutraukiant anihiliacijos ugnies, mažytė žvaigždinės temperatūros dalelė vis dėlto persiduodavo svaidytuvams, grįždavo į savo šaltinį. Jos negalėjo sulaikyti nei galingi įrenginiai, nei antiradiaciniai atspindžio veidrodžiai. Mašinos viduje, matyt, darėsi vis karščiau. Todėl puolimas ir buvo tęsiamas taip įnirtingai, todėl puolama buvo vienu metu iš visų pusių. Kuo arčiau šarvuoto apvalkalo antimaterija susidurdavo su lekiančių j pražutį kristalėlių kruša, tuo smarkiau įkaisdavo visa aparatura. Nė vienas žmogus seniai jau nebūtų ištvėręs „Ciklopo” viduje; galimas daiktas, jo keraminiai šarvai jau švietė vyšnine šviesa, tačiau žmonės po dūmų kupolu matė tiktai žydrą pulsuojančios ugnies burbulą, kuris pamažėli, žingsnis po žurgsnio, slinko prie išėjimo iš tarpeklio. Tokiu būdu debesies pirmojo puolimo vieta atsidūrė už trijų kilometrų į šiaurę, ir pasirodė baisus, išdegęs, šlako ir lavos sluoksniais padengtas paviršius, nukarę nuo suaižytų uolų, pelenais pavirtę tankimiynų likučiai ir juose įstrigę, sulydyti į metalo gniužulus terminio smūgio ištikti kristalėliai.

Horpachas įsakė išjungti garsiakalbius, kurie ligi šiol griaudėjo vairinėje, ir paklausė Jazoną, kas bus, kai temperatūra „Ciklopo” viduje viršys elektroninių smegenų atsparumo ribas.

Mokslininkas nedvejojo nė akimirkos,

— Išsijungs svaidytuvas, — o jėgų laukas?

— Laukas ne.

Ugnies mūšis pro tarpeklio angą jau persikėlė į lygumą. Tamsusis vandenynas kunkuliavo, tvino, sūkuriavo ir pragariškais šuoliais virto į liepsnos nasrus.

— Dabar, tur būt, jau greitai… — pasakė Kronotosas, žiūrėdamas į ekranuose be garso kunkuliuojantį vaizdą. Praėjo dar viena minutė. Staiga liepsnojančio piltuvo tvyskėjimas susilpnėjo. Jį uždengė debesis.

— 60 kilometrų nuo mūsų, — atsakė j Horpacho klausimą ryšių technikas. Astrogatorius įsakė skelbti aliarmą. Visi žmonės buvo pašaukti į postus. „Nenugalimasis” įtraukė pandusą, keleivinį keltuvą ir uždarė liukus. Ekranas sutvisko. Ugninis piltuvas vėl pasirodė. Sį kartą debesis nepuolė „Ciklopo”; vos tik liepsnos pagautos debesies atplaišos pašviesėjo, visa kita jo dalis ėmė trauktis prie tarpeklių ir skverbtis į šešėlių aptemdytą jų chaosą. Žmonės išvydo ekranuose tarytum visiškai sveiką „Ciklopą”. Jis labai pamažu vis traukėsi atbulas, be paliovos tebesmogdamas ugnimi į visa, kas tik buvo aplinkui, — į akmenis, smėli ir kalvas.

— Kodėl jis neišjungia svaidytuvo!? — sušuko kažkas. Tartum išgirdusi šiuos žodžius, mašina užgesino svaidomų išlydžių liepsną, apsigręžė ir vis greičiau ėmė riedėti į dykumą. Aukštai viršuje ją lydėjo skraidantis telezondas. Vienu momentu žmonės ekrane pamatė lyg ir liepsnos giją, nepaprastu greičiu lekiančią tiesiai į juos, ir kol suprato, kad „Ciklopo” svaidytuvas šovė į zondą, kad tai yra anihiliuotų oro dalelių ruožas šūvio trasoje, instinktyviai atsitraukė, suvirpėję, tarytum pabūgę, jog išlydis išsiverš iš ekrano ir sprogs vairinėje. Vaizdas tuojau pat išnyko, ekraną užliejo balta šviesa.

— Sudaužė zondą! — sušuko technikas prie valdymo pulto. — Astrogatoriau!

Horpachas liepė iššauti kitą zondą. „Ciklopas” buvo jau visai arti „Nenugalimojo” ir tuojau pat pasirodė ekrane, kai tik zondas pakilo į reikiamą aukštį. Vėl tvykstelėjo gijos pavidalo liepsna, antrasis zondas irgi b)ivo sunaikintas. Kol vaizdas išnyko, žmonės dar suspėjo pamatyti savo pačių laivą; nuo jo iki „Ciklopo” buvo ne daugiau kaip dešimt kilometrų.

— Iš proto išėjo, ar ką? — jaudindamasis tarė kitas technikas prie aparatūros. Nuo šių žodžių Rohanui tartum kažkas paaiškėjo. Jis žvilgtelėjo į vadą ir suprato, kad šis galvoja tą pat. Jam atrodė, kad sąnariai, galva, visas jo kūnas tarytum apsunko nuo beprasmiško slogaus sapno. Tačiau įsakymai buvo duoti: vadas įsakė iššauti pirmiau ketvirtą, paskiau penktą zondą. „Ciklopas” naikino juos vieną po kito kaip taiklus šaulys, su malonumu šaudąs į mėtomas lėkšteles.

— Reikalauju viso pajėgumo, — pasakė Horpachas, neatitraukdamas akių nuo ekrano.

Vyriausiasis inžinierius, kaip imąs akordą pianistas, abiem rankom sudavė per paskirstymo klavišus.

— Starto pajėgumas po šešių minučių, — pasakė jis.

— Reikalauju viso pajėgumo, — pakartojo Horpachas vis tuo pačiu tonu, o vairinėje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip už emaliuotų pertvarų zvimbia relės, tarsi ten būtų budęs iš miego bičių spiečius.

— Per šaltas reaktoriaus karteris… — pradėjo aiškintis vyriausiasis inžinierius. Tada Horpachas atsigręžė j jį ir trečią karią vis taip pat ramiai pasakė:

— Reikalauju VISO pajėgumo.

Inžinierius, netaręs nė žodžio, ištiesė ranką į pagrindinį jungiklį. Laivo gilumoje pasigirdo trumpas aliarmo, sirenų kauksmas, kuriam tarsi tolimas būgno tratėjimas pritarė bėgančių į kovos postus žmonių žingsniai. Horpachas vėl žiūrėjo į ekraną. Niekas nieko nesakė, tačiau dabar visi suprato, jog tai, kas buvo neįmanoma, įvyko: astrogatorius ruošėsi kovai su savuoju „Ciklopu”.

Rodikliai žybsėdami rikiavosi gretomis lyg kareiviai. Dispozicinio pajėgumo indikatoriaus langeliuose pasirodė penkių, paskiau šešių skaitmenų skaičiai. Kažkur kibirkščiavo kažkoks laidas — pakvipo ozonu. Vairinės gale technikai kalbėjosi sutartiniais ženklais, vienas kitam rodydami pirštais, kurią kontrolės sistemą paleisti į darbą.

Eilinis zondas, prieš numušamas, parodė pailgą šliaužiantičio per uolų lysves „Ciklopo” kaktą; ekranas vėl ištuštėjo, akinamai nušvisdamas sidabro baltumu. Mašina kiekvienu momentu turėjo pasirodyti horizonte; radaristų bocmanas jau laukė prie aparato, kuris kėlė virš smaigalio išorinę laivo priešakio telekamerą, šitaip norėdamas praplėsti regėjimo lauką. Ryšių technikas iššovė dar vieną zondą. Atrodė, kad „Ciklopas” nesuka tiesiai j „Nenugahmąjį”, kuris, aklinai užsidengęs jėgų lauko skydu, laukė visiškai pasiruošęs kovai. Iš jo pirmagalio lygiais tarpais lėkė telezondai. Rohanas žinojo, kad „Nenugalimasis” gali sulaikyti antimaterijos išlydį, tačiau smogimo energijai likviduoti reikėjo eikvoti energijos rezervus. Jam atrodė, kad šiuo atveju protingiausia būtų pasitraukti, tai reiškia, pakilti į stacionarinę orbitą. Jis laukė tokio įsakymo kiekvienu momentu, tačiau Horpachas tylėjo, tarsi tikėdamasis, kad elektroninės mašinos smegenys atsipeikės. Ir IŠ tiesų, stebėdamas iš po tankių antakių šio tamsaus, tarp smėlio kalvų tyliai slenkančio silueto judesius, jis paklausė:

— Saukiate jį?

— Taip. Nėra ryšio.

— Duokite jam didįjį stop.

Technikai plušėjo prie pultų. Du, tris, keturis kartus po jų rankomis prabėgo švieselės.

— Neatsako, astrogatoriau.

„Kodėl jis nestartuoja? — negalėjo suprasti Rohanas. — Ar nenori prisipažinti, kad pralaimėjo? Horpachas?! Kokia nesąmonė! Pajudėjo… Dabar — dabar įsakys.”

Tačiau astrogatorius pasitraukė tik per žingsnį.

— Kronotosai?

Kibernetikas priėjo.

— Aš čia.

— Ką jie galėjo jam padaryti?

Rohaną ši frazė apstulbino: „jie” — pasakė Horpachas, pasakė taip, tartum iš tikrųjų būtų susidūręs su protaujančiu priešu.

— Autonominiai kontūrai ant kriotronų, — tarė Kronotosas, ir galėjai pajusti, kad tai, ką jis pasakys, bus tik prielaida. — Pakilo temperatūra, jie netęko viršlaidumo…

— Ar jūs tai žinote, daktare, ar tik spėjate? — paklausė astrogatorius.

Tai buvo keistas pokalbis, nes visi žiūrėjo į ekraną, kuris jau be zondo pagalbos rodė, kaip „Ciklopas” slenka gana lengvai, tačiau ne visai tvirtai, kartas nuo karto nukrypdamas nuo kurso, tarsi nežinodamas, kur iš tiesų reikia vi-kti. Kelis kartus iš eilės jis iššovė į nereikalingą jau zondą ir pagaliau pataikė. Jie pamatė, kaip tasai krinta, tarsi žėrinti signalinė raketa.

— Vienintelis dalykas, kurį aš galiu Įsivaizduoti, tai rezonansas, — kiek pasvyravęs, pasakė kibernetikas. — Jeigu jų laukas sutapo su smegenų savundukcijos tendencija…

— O jėgų laukas?

— Jėgų laukas magnetinio neekranuoja.

— Gaila, — šaltai pastebėjo astrogatorius.

Įtampa pamažu mažėjo, nes dabar jau buvo aišku, kad „Ciklopas” juda ne į savo laivo pusę. Atstumas tarp jų, kuris prieš minutę buvo labai nedidelis, ėmė didėti. Išplėšta iš žmogaus kontrolės mašina nuėjo į šiaurinės dykumos platybes.

— Vyriausiasis inžinierius pavaduos mane, — pasakė Horpachas, — o jus prašau į apačią.

Загрузка...