Nenugalimasis

JUODAS LIETUS

„Nenugalimasis”, antros klasės kreiseris, didžiausias laivas, kurį turėjo Bazė Lyros sistemoje, varomas fotoninės traukos, skrido per žvaigždyno kraštą. Aštuoniasdešimt trys įgulos nariai miegojo tuneliniame centrinio denio hibernatoriuje. Kadangi reisas buvo palyginti trumpas, tai buvo pritaikyta ne pilna hibernacija, o labai gilus miegas, kada kūno temperatura nenukrinta žemiau kaip dešimt laipsnių. Vairavimo kabinoje veikė automatai. Jų regėjimo lauke, ties taikiklio kryželiu švytėjo saulė, nedaug karštesnė už paprastą raudoną nykštuką. Kada jos diskas užėmė pusę ekrano, anihiliacijos reakcija buvo sustabdyta. Kurį laiką visame laive viešpatavo visiška tyla. Be garso veikė klimatizatoriai ir skaičiavimo mašinos. Dingo vos juntama vibracija, kurią anksčiau kėlė šviesos stulpas, veržęsis iš paskos tartum be galo ilga tamson įsmeigta špaga ir stiamęs laivą. „Nenugalimasis” skrido toliau maždaug šviesos greičiu, apmiręs, gūdus, tartum be gyvos dvasios.

Paskui pultuose, rausvai nutviekstuose tolimos viduriniame ekrane sušvitusios saulės, ėmė vienas kitam mirksėti žiburėliai. Pajudėjo feromagnetinės juostos, programos palengva slinko vis į naujus ir naujus prietaisus, kibirkščiavo jungikliai, ir srovė ėmė tekėti laidais, keldama gaudesį, kurio niekas negirdėjo. Elektros varikliai, kuriuose tepalas buvo seniai sustingęs, suktis pradėjo labai sunkiai, iš pradžių storai suūžė, o paskui ėmė dūgzti. Matiniai kadmio luitai slinko iš pagalbinių reaktorių, magnetiniai siurbliai į šaldytuvo spirales varėskystą natrį, laivagalis suvirpėjo, o pertvarose pasigirdo silpnas krebždesys — nelyginant ten būtų ėmę lakstyti pulkai žvėrelių ir belsti nagučiais į metalą. Vadinasi, automatiniai kontrolieriai pradėjo savo ilgą kelionę, tikrina kiekvieną kėliklių sandūrą, korpuso hermetiškumą, metalinių siūlių tvirtumą. Visas laivas sušnarėjo, subruzdo — jis budo, tik jo įgula dar miegojo.

Pagaliau vienas automatas, gavęs savo programinę juostą, pasiuntė signalą hibernatoriaus centrinei. Su šalto oro srove ėmė plūsti žadinamosios dujos. Tarp lovų nuo grindų grotelių padvelkė šiltas vėjas. Tačiau žmonės sunkiai budo. Kai kurie silpnai mataravo rankomis — dabar juos ėmė kamuoti kliedesys ir košmaras. Pagaliau vienas atmerkė akis. Laivas buvo paruoštas. Jau kelios minutės ilguose koridoriuose, šachtose, keltuvuose, kajutėse, vairinėje, darbo patalpose ir slėgimo kamerose degė blyški dirbtinė dienos šviesa. Ir kol kosmonautai pro miegus murmėjo, dūsavo ir nesąmoningai deiavo, laivas, tarsi nesulaukdamas, kada įpula pabus, pats pradėto paruošiamai} stabdvmo manevrą. Centriniame ekrane pasirodė iš laivo pirmpalio pliūptelėję ugnies liežuviai. Ligi tol lygiai skriejusį laivą sukrėtė smūgis — galingi priekiniai varikliai stengėsi sulaikyti „Nenugalimąjį”, kuris svėrė aštuoniolika tūkstančių tonų ir skrido didžiausiu greičiu. Kartografinėse kajutėse pašoko standžiai susukti žemėlapių ritiniai. Tai vienur, tai kitur tarsi atgijo nestipriai pritvirtinti daiktai: kambuzuose sužvangėjo indai, susvyravo plastmasinės krėslų atkaltės, prie sienų ėmė linguoti denių diržai ir lynai. Visoje raketoje kilo bildesys, stiklų žvangesys ir skardus dūzgėjimas. Tuo tarpu iš hibernatoriaus jau sklido balsai; žmonės iš nebūties, kurioje išbuvo septynis mėnesius, po trumpo miego grįžo į tikrovę.

Laivas mažino greitį. Visa planeta, apsigaubusi ruda debesų vata, uždengė žvaigždes. Vis lėčiau judėjo išgaubtas vandenyno veidrodis, atspindėdamas saulę. Regėjimo lauke pasirodė rusvas, krateriais išmargintas kontinentas. Denių postuose esantieji žmonės nieko nematė. Žemai po jais, milžiniškuose variklio viduriuose, didėjo duslus riaumojimas, dėl didžiuli svorio rankos nenulaikė rankenų. Patekęs į liepsnos ruožą, debesis sprogdamas sužibo lyg gyvsidabris, išsisklaidė ir išnyko. Variklių riaumojimas valandėlę sustiprėjo. Rusvas diskas darėsi vis lėkštesnis, planeta palaipsniui virto žemynu. Jau buvo matyti vėjo genamos piautuvo pavidalo kopos, o lavos ruožuose, kurie tarsi rato stipinai skleidėsi iš artimiausio kraterio, sužibo šviesesni už saulę raketos tūtų liepsnos atspindžiai.

— Visa jėga j ašį. Statinė trauka.

Rodyklės iš lėto nuslinko į sekantį skalės sektorių. Manevras buvo atliktas tiksliai. Laivas it apverstas ugnikalnis, iš kurio tryško liepsna, kabojo pusės mylios aukštyje virš lygumos su paskendusiomis smėlyje uolų keteromis.

— Visa jėga į ašį. Sumažinti statinę trauką.

Jau pasirodė toji vieta, kur vertikaliai žemyn besiveržiąs liepsnos stulpas smogė į gruntą. Ten pakilo ruda smėlio audra. Iš laivagalio šaudė violetiniai žaibai; jų griausmo nesigirdėjo, nes dujų krioksmas buvo daug stipresnis. Potencialų skirtumas išsilygino, žaibai išnyko. Sudūzgė kažkokio skyriaus sienelė — laivo vadas galvos linktelėjimu parodė ją inžinieriui: rezonansas. Reikia pataisyti. Tačiau niekas neatsiliepė. Varikliai kaukė. Laivas leidosi, dabar jau visai nevirpėdamas, tarsi ant nematomų lynų kabantis plieno kalnas.

— Pusė jėgos j ašį. Mažoji statinė trauka.

Ratilais, it bangos tikroje jūroje, į visas puses sklido rūkstančios dykumų smėlio kopos. Epicentras, į kurį iš nedidelio atstumo smogė tiršta išmetamųjų angų liepsna, jau neberūko. Smėlis dingo, virsdamas raudonu pūslėtu veidrodžiu, verdančiu ištirpinto silicio dioksido ežeru, griaudinčiu nuo sprogimų stulpu ir pagaliau išgaravo. Plikas it kaulas senas planetos bazaltas pradėjo minkštėti.

— Reaktoriai tuščia eiga. Šaltoji trauka.

Atominės ugnies mėlis užgeso. Iš angų ištryško įstriži boranų spinduliai, ir dykumą, kraterių šlaitus bei debesis viršum jų per vieną akimirką užliejo vaiduokliška žaluma. Bazaltiniam pagrindui, ant kurio turėjo nusileisti platus „Nenugalimojo” paskuigalis, jau nebuvo pavojaus ištirpti.

— Reaktoriai nulis. Leistis šaltąja trauka.

Visų širdys ėmė plakti greičiau, akys sužiuro į prietaisus, rankenos suprakaitavo suspaustuose delnuose. Sie žodžiai reiškė, kad kelio atgal jau nebėra, kad kojos atsistos ant tikro grunto, nors tai tik planetos dykumų smėlis, tačiau ten bus saulėtekis ir saulėlydis, bus horizontas, debesys ir vėjas.

— Nusileisti nadiro taške.

Pratisai ir be perstojo kaukė laivo turbinos, varydamos apačion degalus. Žalias, kūgio pavidalo ugnies stulpas sujungė jį su rūkstančia uola. Iš visų pusių pakilo smėlio debesys, užtemdė vidurinių denių periskopą, tiktai vairinėje radiolokatorių ekranuose čia pasirodydavo čia vėl išnykdavo vietovaizdžio konturai, skęstantys taifūno chaose.

— Stop kontakto momentu.

Po laivagaliu piktai kunkuliavo ugnis, kurią milimetras po milimetro slėgė besileidžiąs didžiulis žvaigždėlaivio korpusas. Žaliasis pragaras ilgais trykšliais šaudė Į virpančių smėlio debesų gelmę. Tarpas tarp laivagalio ir apdeginto uolos bazalto virto siauru plyšiu, žalios liepsnos linija.

— Nulis-nulis. Visi varikliai stop.

Nuaidėjo gaudesys. Vienas vienintelis dūžis, tarsi būtų sprogusi didžiulė širdis. Žvaigždėlaivis sustojo. Vyriausiasis inžinierius laikė suspaudęs rankomis avarinio reaktoriaus rankenas — uola galėjo neišlaikyti. Visi laukė. Sekundmačių rodyklės tebejudėjo vabzdžio šuoliais. Vadas kurį laiką žiūrėjo į statmenumo rodyklę: jos sidabrinė švieselė nė per plauką nenukrypo nuo raudonojo nulio. Visi tylėjo. Iki vyšnios raudonio įkaitusios tūtos ėmė trauktis, skleisdamos būdingus garsus, panašius į duslų vaitojimą. Rausvas debesis, išmestas keletą šimtų metrų aukštyn, pradėjo leistis. Iš jo išniro buka „Nenugalimojo” viršūnė, jo šonai, nusvilę nuo atmosferos trinties ir dėl to savo spalva panašūs į seną uolą, šiurkštūs dvigubi šarvai. Ties laivagaliu vis dar sūkuriavo rudos dulkės, bet pats laivas stovėjo ramiai, tartum tapęs planetos dalimi, ir dabar kartu su jos paviršiumi tingiai skriejo amžinuoju keliu po violetiniu dangumi, kuriame ryškiai spindėjo žvaigždės, prigęstančios tik tada, kai visai priartėdavo prie raudonos saulės.

— Normali procedūra?

Astrogatorius pakėlė galvą nuo laivo žurnalo, kur lapo viduryje ką tik buvo įrašęs sutartinį nusileidimo ženklą, valandą ir gretimoje skiltyje nurodęs planetos pavadinimą: „Regis III”.

— Ne, Rohanai. Pradėsime nuo trečiojo laipsnio.

Rohanas stengėsi neparodyti esąs nustebęs.

— Klausau. Nors… — pridūrė jis familiariai, nes Horpachas kariais jam tai leisdavo, — nenorėčiau to pranešti įgulai pirinasis.

Astrogatorius, tarsi negirdėdamas savo karininko žodžių, paėmė jį už peties ir nuvedė prie ekrano lyg prie lango. Zvaigždėlaivio nublokštas į šalis smėlis sudarė negilią daubą, apsuptą byrančių kopų. Pro trispalvę elektroninių impulsų plokštumą, tiksliai atkuriančią išorinio pasaulio vaizdą, jie iš aštuoniolikos aukštų aukščio žiūrėjo į kraterio uolų piūklą, dunksantį už trijų mylių. Vakaruce jį dengė horizontas. Rytų pusėje po jo skardžiais juodavo nepermatomi šešėliai. Plačios lavos upės su kyšančiomis iš smėlio keteromis buvo išdžiūvusio kraujo spalvos. Ties viršutiniu ekrano kraštu danguje žibėjo vienrj ryški žvaigždė. Nusileidusio „Nenugalimojo” sukeltas kataklizmas baigėsi, ir dykumos viesulas, audringa oro srovė, nuolat lekianti nuo pusiaujo į planetos ašigalį, jau pustė po laivagaliu smėlį, tartum stengdamasi kantriai užgydyti reaktyvinės ugnies padarytą žaizdą, Astrogatorius įjungė išorinius mikrofonus, ir piktas tolimas vėjo kauksmas su laivo šarvus brūžuojančio smėlio čežėjimu”valandėlę pripildė aukštą vairinės patalpą. Paskiau jis išjungė mikrofonus, ir pasidarė tylu.

— Stai kaip tatai atrodo, — pasakė jis iš lėto. — Bet „Kondoras” iš čia nebegrįžo, Rohanai.

Rohanas sukando dantis. Jis negalėjo ginčytis su vadu. Jie drauge nuskrido daug parseku, bet nesusidraugavo. Gal per didelis buvo amžiaus skirtumas, o gal per maži drauge išgyventi pavojai. Negailestingas buvo šis žmogus baltais plaukais — bemaž tokio pat baltumo, kaip ir drabužiai. Koks šimtas žmonių sustingę stovėjo savo postuose, baigę įtemptą darbą, kurį turėjo atlikti per tuos tris šimtus valandų, tramdydami kiekviename „Nenugalimojo” atome gludinčią kinetinę energiją, išvesdami laivą į orbitą ir nusileisdami. Beveik šimtas žmonių, kurie mėnesiais negirdėjo vėjo šnarėjimo ir išmoko neapkęsti tuštumos, kaip jos neapkenčia tik tas, kas ją pažįsta. Tačiau laivo vadas apie tai, tur būt, negalvojo. Jis iš lėto perėjo per vairinę ir sumurmėjo, atsirėmęs ranka į krėslo atkaltę, jau perstatytą į naują padėtį:

— Mes nežinome, Rohanai, kas tai yra.

Ir staiga — griežtai:

— Ko jūs dar laukiate?

Rohanas greitai priėjo prie paskirstymo pultų, įjungė vidaus ryšių sistemą ir balsu, kuriame dar virpėjo tramdomas pasipiktinimas, sušuko:

— Visi aukštai, dėmesio! Nusileidimas baigtas. Antžeminė trečiojo laipsnio procedūra. Aštuntas aukštas: paruošti energobotus. Devintas aukštas: paleisti ekranavimo reaktorius. Apsaugos technikai: į vietas. Likusieji įgulos nariai užima skirtas darbo vietas. Baigiau.

Kai jis tatai kalbėjo, žiūrėdamas į mirksinčią pagal garso moduliaciją žalią stiprintuvo akutę, jam atrodė, kad mato Į garsiakalbius atsuktus prakaituotus veidus, kuriuose sustingo nuostaba ir pyktis. Tur būt, tik dabar jie suprato, tik dabar pradėjo keiktis…

— Antžeminė trečiojo laipsnio procedūra veikia, vade, — pasakė jis, nežiūrėdamas į senį.

Sis pažvelgė į Rohaną ir netikėtai šyptelėjo lūpų kampučiu.

— Tai tik pradžia, Rohanai… Gal būt, teks dar ilgai pasivaikščioti saulei leidžiantis, kas žino…

Jis išėmė iš žemos sieninės spintelės ploną siaurą tomą ir, padėjęs jį ant balto pulto su daugybe rankenėlių, pasakė:

— Jūs tai skaitėte?

— Taip.

— Paskutinis jų signalas, kurį užregistravo hipertransliatorius, artimiausią bują Bazės zonoje pasiekė prieš metus.

— Jo turinį žinau atmintinai. „Nusileidimas į Regis III baigtas. Planeta negyvenama, sub-Deltos 92 tipo. Išsilaipiname į žemyną antrąja procedūra Evanos kontinento pusiaujo srityje.”

— Taip. Bet tai buvo ne paskutinis signalas.

— Žinau, astrogatoriau. Po keturiasdešimt valandų hipertransliatorius užregistravo seriją impulsų, perduotų lyg ir Morzės ženklais, tačiau neturinčių jokios prasmės, o po to — daug kartų besikartojančius keistus garsus. Hertelis juos pavadino „už uodegos tampomų kačių miauksėjimu”.

— Taip… — tarė astrogatorius, bet buvo matyti, kad jis nesiklauso.

Jis vėl stovėjo prie ekrano. Ties pačiu regėjimo lauko pakraščiu, prie pat raketos, pasirodė pandusas, kuriuo it per paradą vienas paskui kitą slinko energobotai, trisdešimties tonų mašinos su ugniai atspariais silikoniniais šarvais. Šliauždami žemvn, jie iš lėto atidarinėjo, kėlė į viršų savo gaubtus ir todėl darėsi vis platesni. Nuslinkę nuo panduso, energobotai giliai niro į smėlį, bet ir toliau slinko nesustodami, ardami smėlio kalvą, kurią vėjas j; buvo supustęs aplink „Nenugalimąjį”. Jie suko čia į vieną, čia į kitą pusę, kol pagaliau po dešimties minučių visą laivo perimetrą žiedu apsupo metaliniai vėžliai. Sustoję energobotai pamažu ėmė kastis į smėlį, kol visai dingo. Tik žybsinčios dėmės, tolygiai išsidėsčiusios ruduose kopų šlaituose, žymėjo vietas, kur kyšojo nedideli Dirako emiterių kupolai. Plieninės, putų plastmase išklotos vairinės grindys sudrebėjo po kojomis. Žmones nukrėtė trumpas it žaibas, ryškus, tačiau vos juntamas virpulys, ir vėl viskas nurimo, tiktai, akimirką raumenys dar buvo pašiurpę nuo žvangesio, o matytas vaizdas-išskydo akyse. Visa tai netruko nė pusės sekundės. Stojo tyla, kurią trikdė tolimas urzgimas — tai ūžė apatiniuose laivo aukštuose paleidžiami varikliai. Ekranuose išryškėjo dykuma, juodai rudi uolų šlaitai, tingiai slenkančių smėlio bangų dryžiai. Viskas buvo kaip ir anksčiau, tik viršum „Nenugalimojo” išsiskleidė nematomas jėgų lauko kulipolas, užtverdamas kelią j laivą. Ant panduso pasirodė judą žemyn metaliniai krabai su antenų malūnėliais; jie pakaitomis sukiojosi čia į kairę, čia į dešinę. Inforobotai, daug didesni už lauko emiterius, buvo suplotais korpusais ir turėjo išlenktus, išskėstus j šalis metalinius kojokus. Klimpdami smėlyje ir tartum su pasišlykštėjimu traukdami iš jo giliai prasmengančias galūnes, šie nariuotakojai išsisklaidė ir išsidėstė energobotų grandinės tarpuose. Pridengimo operacijos metu centriniame vairinės pulte matiniame fone blykčiojo kontroliniai žiburėliai, o impulsinių skaitiklių skydai tvyksėjo žalsva šviesa. Atrodė, kad į šiuos du žmones dabar žiūri didelės kačių akys. Rodyklės visur stovėjo ties nuliais, rodydamos, kad niekas nebando prasiskverbti pro nematomą jėgų lauko užtvarą. Tik jėgų paskirstymo rodyklė kilo vis aukščiau pro raudonus gigavatų brūkšnelius.

— Nusileisiu apačion ir ko nors užkąsiu. Jūs, Rohanai, vykdykite stereotipą, — staiga atsitraukdamas nuo ekrano, pavargusiu balsu pasakė Horpachas.

— Distanciniu būdu?

— Jeigu taip norite, galite ką nors pasiųsti… arba nueiti pats.

Tai pasakęs, astrogatorius atstūmė duris ir išėjo. Valandėlę Rohanas dar matė jo profilį menkoje tyliai žemyn besileidžiančio lifto šviesoje. Jis žvilgtelėjo į lauko indikatorių pultą. Nulis. „Tiesą sakant, reikėjo pradėti nuo fotogramometrijos, — pagalvojo jis. — Reikėjo skrieti aplink planetą tol, kol būtų gautas pilnas nuotraukų komplektas. Gal tuo būdu kas nors paaiškėtų, nes vizualiniai stebėjimai iš orbitos ne daug ko verti; žemynai tai ne jūra, o visi stebėtojai su savo žiūronais — tai ne jūrininkai marše. 2inoma, norint padaryti nuotraukų komplektą, reikėtų skraidyti beveik mėnesį laiko.”

Liftas grįžo. Rohanas įėjo į kabiną ir nusileido į šeštą aukštą. Didelė platforma priešais slėgimo kamerą buvo pilna žmonių, kurie, tiesą sakant, čia jau nebeturėjo ko veikti, juo labiau, kad keturi signalai, skelbią, jog jau atėjo laikas kaip reikiant pavalgyti, kartojosi gal ketvirtį valandos. Žmonės pasitraukė, leisdami Rohanui praeiti.

Jordanai ir Blankai. Eisite su manimi prie stereotipo.

— Su skafandrais, navigatoriau?

— Ne. Tiktai su deguonies prietaisais. Ir vienas robotas. Geriausiai iš arktanų, kad neprasmegtų šiame prakeiktame smėlyje. O ko jūs visi čia stovite? Ar valgyt nebenorite?

— Norėtume išlipti, navigatoriau… į žemyną…

— Nors valandėlę…

Visi subruzdo.

— Ramiau, vyručiai. Ateis laikas iškyloms. Kol kas teturime trečiąjį laipsnį…

Vyrai skirstėsi nenorom. Tuo metu iš krovinių šachtos išniro keltuvas su robotu, kuris visa galva buvo aukštesnis už aukščiausius žmones. Jordanas ir Blankas jau su deguonies aparatais grįžo elektrokaru. Rohanas stebėjo juos, atsirėmęs į koridoriaus turėklus.

Baljar, kai rakela stovėjo paskuigaliu žemyn, jis buvo pavirtęs vertikalia šachta, siekiančia net pirmąją mašinų skyriaus pertvarą. Rohanas jautė viršum savęs ir po savimi plačius metalo aukštus, kažkur pačioje apačioje dirbo tyliaeigiai transporteriai, bavo girdėti, kaip tyliai čepsi hidraulinė sistema, o iš keturiasdešimties metrų gilumo šachtos vienodai dvelkė mašinų skyriaus klintizatoriuose išvalytas šaltas oras.

Du kamerų tarnybos vyrai atidarė jiems duris. Rohanas mašinaliai patikrino diržus ir kaukės glaudumą. Jordanas ir Blankas įėjo paskui jį, po to nuo roboto žingsnių smarkiai sugirgždėjo ploltštė. Pasigirdo spiegimas, pratisas siurbiamo į laivo vidų oro švilpesys. Atsidarė išorinis liukas. Mašinų pandusas buvo keturiais aukštais žemiau. Žmonės leidosi žemyn mažu keltuvu, kuris jau anksčiau buvo išstumtas iš apdangalo. Jo rėmai siekė smėlio kalvos vušunę. Keltuvo narvas buvo iš visų pusių atviras. Lauke buvo kiek šalčiau, negu „Nenugalimojo” viduje. Į narvą sulipo visi keturi, magnetai išsijungė, ir jie pro laivo korpuso sekcijas sklandžiai nusileido iš vienuolutos aukštų lygio. Rohanas mašinaliai tikrino sekcijas. Ne taip jau dažnai pavyksta patikrinti laivą iš oro pusės.

„Gerokai padirbėjo”, — pagalvojo jis, pamatęs meteoritų įbrėžimus. Vietomis šarvų plokštės nebeblizgėjo, tartum išėstos stiprių rūgščių. Liftas, baigęs savo trumpą kelią, neatsitrenkdamas nusileido ant supūstos smėlio bangos. Visi trys iššoko ir tuojau pat virš kelių įklimpo smėlyje. Tik robotas, skirtas apsnigtiems plotams tirti, juokingai, tačiau drąsiai krypavo kaip antis savo karikatūriškai suplotomis pėdomis. Rohanas liepė jam sustoti, o pats su Jordanu ir Blanku kruopščiai apžiūrėjo visas laivagalio tūtų angas, kiek tai buvo įmanoma padaryti iš lauko pusės.

— Jas reikėtų truputį pašlifuoti ir prapūsti, — pasakė jis.

Tik išlindęs iš po laivagalio, Rohanas pastebėjo, koks didžiulis laivo šešėlis. Tarsi platus kelias jis driekėsi per kalvas, apšviestas jau besileidžiančios saulės. Smėlio bangų tai- syklingumas dvelkė ypatinga ramybe. Jų įdubos buvo pilnos žydrų šešėlių, viršūnės švytėjo rausva prieblanda, ir šis malonus, švelnus rausvumas priminė Rohanui spalvas, kadaise matytas vaikiškoje paveiksluotoje knygelėje. Toksai neįtikimai švelnus buvo tasai rausvumas. Rohanas iš eilės apžiūrinėjo kopas, pastebėdamas vis naujus persikinio švytėjimo atspalvius, kuo toliau, tuo vis rudesnius ir sukapotus juodų šešėlių piautuvų. Pagaliau jo žvilgsnis nuklydo net ten, kur, susiliedamos į ištisą geltoną pilkumą, rūsčiai stūksojo nuogų vulkaninių uolų plokštės. Jis vis tebestovėjo ir žiūrėjo, o jo vyrai neskubėdami, automatiškai, kaip buvo įpratę per daugelį metų, atlikinėjo įprastinius matavimus, rinko į mažus konteinerius oro ir smėlio pavyzdžius, kilnojamu zondu, kurio grąžtą laikė arktanas, matavo grunto radioaktyvumą.

Rohanas į jų plušėjimą nekreipė jokio dėmesio. Kaukė dengė tik jo nosį ir burną, akys ir visa galva nebuvo uždengtos, nes jis buvo nusiėmęs negilų apsauginį šalmą. Jautė, kaip vėjas kedena plaukus, kaip švelnios smiltelės nusėda ant veido, kaip kutendamos įsispraudžia tarp plastmasinės kaukės kraštų ir skruostų. Vėjo gūsiai pleveno kombinezono kelnių kiškas, didžiulis, tartum patinęs, saulės diskas, į kurį be baimės buvo galima žiūrėti tik kokią sekundę, dabar kybojo ties raketos viršūne. Tęsiamai švilpavo vėjas, jėgų laukas ”dujoms judėti

nekliudė, todėl Rohanas negalėjo jspėti, kur kyla iš smėlio jo nematoma siena. Didžiulis, akimis matomas plotas buvo bc gyvos dvasios, tartum čia niekada nebuvo įžengusi žmogaus koja. Atrodė, kad čia visai ne ta planeta, kuri prarijo „Nenugalimoj o” klasės laivą su aštuonių dešimčių žmonių įgula — didžiulį, prityrusį kosmoso keliauninką, galėjusį per sekundės dalį pasiekti milijardų kilovatų galingumą, paversti jį energijos laukais, pro kuriuos neprasiskverbdavo joks materialus kūnas, sukoncentruoti į naikinančius žvaigždžių temperatūros spindulius, galinčius paversti degėsiais kalnų virtinę arba išdžiovinti jurą. Tačiau vis dėlto čia žuvo tasai Žemėje sukurtas plieninis organizmas — daugelį amžių trukusio technologijos klestėjimo vaisius. Pradingo nežinomubūdu, be pėdsako, be SOS signalo, tartum ištirpo šioje rudoje ir pilkoje tuštumoje.

„Ir visas šis žemynas atrodo taip pat”, — pagalvojo Rohanas. Jis gerai atsiminė, kaip iš aukštybių atrodė kraterių raupai ir kaip tarp jų judmo vien tiktai debesys, nepaliaujamai, lėtai vilkdami savo Šešėlius per begalinę kopų laviną.

— Aktyvumas? — neatsigręždamas paklausė jis.

— Nulis, nulis du, — atsakė Jordanas klūpodamas ir tuoj atsistojo. Jo veidas buvo paraudęs, akys blizgėjo. Dėl kaukės balsas buvo pasikeitęs.

„Tai reiškia — mažiau, negu nieko, — pagalvojo Rohanas. — Beje, dėl tokio didelio neatsargumo anie nebūtų žuvę, automatiniai indikatoriai būtų sukėlę aliarmą, net jeigu niekas nebūtų pasirūpinęs kontroliniu stereotipu,”

— Atmosfera?

— Azoto septyniasdešimt aštuoni procentai, argono du, anglies dvideginio nulis, metanoketuri, o daugiau — deguonis.

— Šešiolika procentų deguonies?! Tikrai?

— Tikrai.

— Oro radioaktyvumas?

— Praktiškai nulis.

Tai buvo keista. Tiek deguonies! Si žinia įelektrino Ro/laną. Jis priėjo prie roboto, kuris tuojau pat pakišo jam prieš akis indikatorių kasetę. „Gal jie mėgino išsiversti be deguo-

hies aparatų”, — pagalvojo jis beprasmiškai, nes žinojo, kad šitaip negalėjo būti. Tiesa, kartais atsitikdavo, jog koks nors žmogus, kurį labiau, negu kitus kankindavo troškimas grįžti, nepaisydamas įsakymų, nusumdavo kaukę, nes aplinkos oras atrodydavo toks grynas, toks gaivus, — ir taip žūdavo apsinuodijęs. Tačiau šitaip galėjo atsitikti vienam, daugiausia dviem.

— Jau viską turite? — paklausė Rohanas.

— Taip.

— Grįžkite.

— O jūs?

— Dar pasiliksiu. Grįžkite, — pakartojo nekantraudamas, Jis norėjo pabūti vienas. Blankas užsimetė ant peties dirželiu surištas konteinerių rankenas. Jordanas padavė robotui zondą ir sunkiai nubrido per smėlį; arktanas, iš užpakalio toks panašus į kaukėtą žmogų, šlepsėjo paskui juos.

Rohanas nuėjo prie kraštinės kopos. Priėjęs pamatė kyšančias iš smėlio galuose platėjančias emiterio žiotis, kurios sudarė apsauginį jėgų lauką. Ne tiek norėdamas įsitikinti, kad toks laukas yra, kiek tiesiog dėl vaikiško užgaido jis pasėmė saują smėlio ir pažėrė prieš save. Smėlis nulėkė srovele ir, tartum atsitrenkęs į nematomą nuožulnų stiklą, vertikaliai nubyrėjo žemėn.

Net rankas ėmė niežėti — taip norėjosi nusumti kaukę. Jis gerai žinojo šį jausmą. Išspiauti plastmasinį kandiklį, nuplėšti dirželius, atsikvėpti pilna krūtine, įtraukti oro net iki plaučių dugno…

„Ištižau”, — pagalvojo Rohanas ir iš lėto pasuko link laivo. Lifto narvas laukė tuščias, platforma buvo šiek tiek pasinėrusi į kopą, o vėjas per kelias minutes, kol jo čia nebuvo, suspėjo plonyčiu smėlio sluoksneliu apnešti narvo skardą.

Jau pagrindiniame penktojo aukšto koridoriuje jis pažvel;gė į sieninį informatorių. Laivo vadas buvo žvaigždžių kaju.tėje. Rohanas pasikėlė į viršų.

— Žodžiu — idilija? — padarė išvadą astrogatorius iš jo žodžių. — Jokio radioaktyvumo, jokių sporų„bakterijų, pelėsių, virusų, nieko — tiktai tas deguonis… Šiaip ar taip bandomuosius pavyzdžius reikia perkelti į maitinamąją terpę…

— Jie jau laboratorijoje. Gal būt, gyvybė čia vystosi kituose žemynuose, — pastebėjo Rohanas nedrąsiai.

— Abejoju. Insoliacija už pusiaujo srities silpna; ar nematėte, kokios storos ledo kepurės ašigaliuose? Garantuoju, kad ten yra mažiausia aštuonių, jeigu ne dešimt kilometrų storio ledo danga. Jau greičiau vandenynas, kokie nors dumbliai. Bet kodėl gyvybė neišėjo iš vandens į sausumą?

— Reikės žvilgterėti j tą vandenį, — pasakė Rohanas.

— Per anksti klausti mūsų mokslininkus, bet planeta man atrodo sena. Toks sudūlėjęs kiaušinis tikriausiai turi apie šešis milijardus metų. Beje, saulė taip pat gana seniai baigė aktyvios veiklos laikotarpį. Tai beveik raudonas nykštukas. Taip, iš tikrųjų keista, kad sausumoje nėra gyvybės. Ypatingos rūšies evoliucija, negalinti pakęsti sausumos. Na, gerai. Tuo galima paaiškinti, kad yra deguonies, bet ne tai, kodėl dingo „Kondoras”.

— Kažkokios gyvybės formos, kažkokios povandeninės būtybės, slypinčios vandenyne ir sukūrusios ten, dugne, civilizaciją, — pakišo mintį Rohanas.

Juodu žiūrėjo į didelį Merkatoro projekcijos žemėlapį, kuris buvo netikslus, sudarytas dar praėjusį šimtmetį pagal automatinių zondų duomenis. Žemėlapyje tebuvo parodyti pagrindinių planetos žemynų ir jūrų kontūrai, poliarinių kepurių ribos ir keletas didžiausių kraterių. Susikertančių meridianų ir lygiagrečių tinkle ties aštuntuoju šiaurės platumos laipsniu raudonu apskritimėliu buvo apvestas taškas — vieta, kur nusileido „Nenugalimasis”. Astrogatorius nekantriai stumtelėjo popieriaus lapą ant žemėlapių stalo.

— Jūs pats tuo netikite, — pyktelėjo jis. — Tresoras negalėjo būti kvailesnis už mus, jis nebūtų pasidavęs jokiems povandeniniams… Nesąmonė. O pagaliau, jeigu net ir būtų vandenyje protingų būtybių, tai pirmiausia, ką jos padarytų — užkariautų sausumą. Na, sakysime, su skafandrais, pilnais vandens… Tikra nesąmonė, — pakartojo jis, ne tam, kad galutinai sugriautų Rohano koncepciją, bet todėl, kad jau galvojo kažką kita.

— Pabūsime čia kurį laiką… — pagaliau pasakė jis ir palietė apatinį žemėlapio kraštą. Žemėlapis čiužėdamas susisuko ir dingo vienoje iš horizontalių didelio stelažo lentynų. — Palauksime ir pamatysime.

— O jeigu nieko?.. — atsargiai paklausė Rohanas. — Ieškosime jų?..

— Rohanai, būkite protingas. Šeštieji žvaigždžių metai, ir tokie… — astrogatorius ieškojo tinkamo apibrėžimo. Nesurado ir tik numojo ranka. — Planeta Marso dydžio. Kaip jų ieškoti? Tai yra — „Kondoro”, — pasitaisė jis.

— Na taip, gruntas geležingas… — nenoriai pripažino Rohanas.

Ir tikrai, analizės parodė, kad smėlyje yra gana daug geležies oksidų. Vadinasi, feroindukciniai indikatoriai čia netiko. Nežinodamas, ką sakyti, Rohanas nutilo. Jis žinojo, kad vadas pagaliau suras kokią nors išeitį. Juk negrįš jie tuščiomis rankomis, be jokių rezultatų. Jis laukė, žiūrėdamas į atsikišusius tankius Horpacho antakius.

— Tiesą sakant, aš netikiu, kad tos 48 valandos mums ką nors duos, tačiau instrukcijos to reikalauja, — nelauktai prisipažino astrogatorius. — Sėskite, Rohanai. Jūs stovite priešais mane lyg koks sąžinės priekaištas. Regis — absurdiškiausia vieta, kokią tik galima įsivaizduoti. Didžiausia nesąmonė. Neaišku, kuriam galui čia buvo pasiųstas „Kondoras”… Pagaliau tiek to, jeigu jau tai įvyko.

Horpachas nutilo. Jis buvo blogai nusiteikęs. Kaip paprastai, tokiais atvejais jis pasidarydavo šnekus, imdavo diskutuoti, netgi familiariai, bet tai visuomet būdavo kiek pavojinga, nes bet kuriuo momentu jis galėdavo pokalbį nutraukti kokia nors pikta fraze.

— Žodžiu, šiaip ar taip, turime ką nors daryti. Žinote ką? Nagi, paleiskite j pusiaujo orbitą porą mažų fotozondų. Tik kad orbita būtų tikrai apskrita ir neaukšta. Apie septyniasdešimt kilometrų.

— Juk tai dar jonosferos ribose, — užprotestavo Rohanas. — Jie sudegs po kelių dešimčių apsisukimų…

— Tegu sudega. Bet prieš tai jie nufotografuos, ką galės. Siūlyčiau surizikuoti net šešiasdešimt kilometrų. Gal būt, jie sudegs jau dešimtame rate, bet tik iš tokio aukščio nuotraukos gali šį tą duoti. Ar žinole, kaip atrodo žvaigždėlaivis iš šimto kilometrų atstumo net per geriausią teleobjektyvą? Segtuko galvutė šalia jo kaip ištisas kalniį masyvas. Padarykite tai tuojau pat… Rohanai!

Navigatorius atsigręžė jau prie durų. Vadas numetė ant stalo analizių protokolą.

— Kas tai?! Koks čia idiotizmas? Kas tai rašė?

— Automatas. O kas yra? — paklausė Rohanas, stengdamasis kalbėti ramiai, nes ir pats jau pradėjo pykti.

„Dabar ims bambėti!” — iš lėto, tyčia neskubėdamas prieiti, pagalvojo Rohanas.

— Skaitykite. Čia. Stai čia.

— Metano keturi procentai.„— perskaitė Rohanas ir staiga nustėro.

— Metano keturi procentai, ką? O deguonies šešiolika? Jūs žinote, kas tai yra? Sprogstamasis mišinys! Gal jūs man paaiškinsite, kodėl nesprogo visa atmosfera, kai leidomės, panaudodami boranus?

— Iš tikrųjų… nesuprantu… — sumurmėjo Rohanas.

Jis greitai pribėgo prie išorinės kontrolės pulto, įsiurbė pro daviklius truputį išorinės atmosferos ir tuo metu, kai astrogatorius, niūriai tylėdamas, vaikštinėjo po vairinę, žiūrėjo, kaip analizatoriai stropiai skimbčioja stikliniais indais.

— Na ir ką?

— Tas pat. Metano keturi procentai… deguonies šešiolika… — pasakė Rohanas.

Tiesą sakant, jis niekaip nesuprato, kaip tatai įmanoma, tačiau pajuto pasitenkinimą: bent dabar Horpachas negalės jam nieko prikišti.

— Parodykite! Hm… Metano keturi, na, terauna mane velniai… gerai. Rohanai, paleiskite zondus į orbitą, o paskiau prašau ateiti į mažąją laboratoriją. Beje, kuriems galams turime mokslininkus! Tegul pasuka galvas…

Rohanas nusileido apačion, pasiėmė du raketų technikusJ ir pakartojo jiems astrogatoriaus įsakymą. Paskiau grįžo į antrąjį aukštą. Cia buvo laboratorija ir specialistų kajutės. Jis praėjo pro eilę siaurų, į metalą įstatytų durų su lentelėmis, kurių kiekvienoje buvo po dvi raides: „V. L”, „V. F.”, „V. T.”, „V. B.” ir eilė kitų. Mažosios laboratorijos durys buvo plačiai atidarytos; mokslininkų monotoniškus balsus kartas nuo karto nustelbdavo astrogatoriaus bosas. Rohanas sustojo prie slenksčio. Cia buvo visi „Vyriausieji” — vyriausiasis inžinierius, biologas, fizikas, gydytojas ir visi technologai iš mašinų skyriaus. Astrogatorius sėdėjo dabar tylėdamas galiniame krėsle ties elektroniniu stalinės skaičiavimo mašinos programuotuvu, o gelsvasis Moderonas, sunėręs mažas it mergaitės rankas, kalbėjo:

— Nesu dujų chemijos specialistas. Šiaip ar taip, tatai, matyt, nėra paprastas metanas. Ryšių energija kita. Skiriasi tiktai šimtąją dalimi, bet vis dėlto skiriasi. Reaguoja su deguonimi, tik esant katalizatoriams, ir tai nenoriai.

— Kokios kilmės tas metanas? — paklausė Horpachas, Jis suko pirštus malūnėliu.

— Jo grynanglis, šiaip ar taip, yra organinės kilmės. Jo nedaug, bet nėra abejonės…

— Ar yra izotopų? Koks amžius? Kokio senumo šis metanas?

— Nuo dviejų iki penkiolikos milijonų metų.

— Na ir tikslumas!

— Turėjome tik pusę valandos laiko. Daugiau nieko negaliu pasakyti.

— Daktare Kvastleri! Iš kur šis metanas?

— Nežinau.

Horpachas peržvelgė iš eilės savo specialistus. Galėjai pamanyti, kad tuoj ims rėkauti, bet jis staiga nusišypsojo.

— Gerbiamieji, juk esate prityrę žmonės. Skraidome drauge ne pirmą dieną. Sakykite savo nuomonę. Ką turime dabar daryti? Nuo ko pradėti?

Kadangi niekas neskubėjo kalbėti, biologas Jopė, viena iš nedaugelio, kurie nebijojo Horpacho irzlumo, ramiai žiūrėdamas vadui į akis, pasakė:

— Tai nėra paprasta klasės sub-Delta 92 planeta. Jeigu ji tokia būtų, „Kondoras” nebūtų žuvęs. Kadangi jame specialistai buvo ne blogesni ir ne geresni už mus, galime tvirtai pasakyti tik viena — jų žinių, pasirodo, nepakako katastrofai išvengti. Iš to darau išvadą, kad mes turime ir toliau veikti pagal trečią procedūrą ir ištirti sausumą bei vandenyną. Manau, kad reikia pradėti geologinius gręžinius ir kartu tirti čionykštį vandenį. Visa kita būtų tik hipotezės, o dabar tokios prabangos mes negalime sau leisti.

— Gerai. — Horpachas sukando dantis. — Gręžti jėgų lauko ribose — ne problema. To imsis daktaras Novikas…

Vyriausiasis geologas linktelėjo galvą.

— Kai dėl vandenyno… ar toli kranto linija, Rohanai?

— Apie du šimtai kilometrų… — pasakė navigatorius, visiškai nenustebęs, kad vadas žino, jog jis čia, nors jo ir nemato: Rohanas stovėjo per kelis žingsnius už Horpacho, prie durų.

— Toloka. Bet „Nenugalimojo” jau nejudinsime. Paimkite, Rohanai, tiek žmonių, kiek jums reikės: Ficpatriką arba dar kurį okeanologą ir šešis rezervinius energobotus. Važiuokite prie kranto. Dirbsite tik po jėgų lauko priedanga, jokių išvykų į jūrą, jokio nardymo. Automatais taip pat prašau nesišvaistyti — neturime jų per daug. Aišku? Taigi galite pradėti. Tiesa, dar vienas dalykas. Ar čionykštė atmosfera tinka kvėpavimui?

Gydytojai pasišnibždėjo tarpusavyje.

— Iš principo taip… — pagaliau pasakė Stormontas, tačiau nelabai pats tuo tikėjo.

— Ką reiškia „iš principo”? Galima ar negalima kvėpuoti?

— Toks metano kiekis nėra nepavojingas. Po kurio laiko prisisotina kraujas. Tai gali sukelti tam tikrus nežymius reiškinius smegenyse. Kvaitulį… Bet ne tuoj, po valandos, o gal po kelių valandų.

— Ar neužtektų kokio nors metano absorbento?

— Ne, astrogatoriaų. Gaminti absorbentus neapsimoka,

nes reikėtų juos dažnai keisti, o, be to, ir deguonies procentas vis dėlto per mažas. Aš tai už deguonies aparatus.

— Taip… O kiti taip pat?

Vitė ir Eldjarnas linktelėjo. Horpachas atsistojo.

— Taigi pradedame. Rohanai! Kaip su zondais?

— Tuoj paleisime. Ar prieš tai dar galiu patikrinti orbitas?

— Galite.

Rohanas išėjo, palikęs laboratorijos triukšmą. Kai grįžo j vairinę, kaip tik leidosi saulė — tokia tamsi, jog beveik violetinio atspalvio raudonas jos disko kraštelis buvo išrėžęs horizonte nepaprastai ryškų dantytą kraterio kontūrą. Dangus, šiame Galaktikos rajone tirštai nusėtas žvaigždėmis, atrodė dabar labai padidėjęs. Vis žemiau žiebėsi dideli žvaigždynai, gaubdami tamsoje išnykstančią dykumą. Rohanas susijungė su laivo smaigalyje esančiu raketų paleidėju. Ten kaip tik buvo ruošiamasi paleisti pirmąją fotopalydovų porą. Sekantieji turėjo pakilti po valandos. Rytoj nakties ir dienos metu padarytos abiejų planetos pusrutulių nuotraukos turėjo duoti visos pusiaujo juostos vaizdą.

— Minutė trisdešimt viena… azimutas septyni. Nustatau… — kartojo garsiakalbyje skambus balsas.

Rohanas pritildė jį ir atsuko krėslą į kontrolinę lentą. Jis niekam nebūtų prisipažinęs, bet jam visada būdavo smagu žiūrėti į šviesų žaismą, paleidžiant zondą į orbitą aplink planetą. Pirmiausia balta, žydra ir rubino spalvomis sužibo busterio kontrolieriai. Paskiau suburzgė starto automatas. Kai jis staiga liovėsi tiksėjęs, truputį virptelėjo visas laivo korpusas. Vienu kartu dykuma ekranuose suspindo lyg fosforas. Su švilpesiu ir didžiausiu griausmu, apipildamas laivą liepsnos srautu, mažytis sviedinys išlėkė iš laivo smaigalyje esančio išmetiklio. Toldamas busteris vis silpniau švysčiojo į kopų atšlaites ir pagaliau užgeso. Mažosios raketos dabar jau nebesigirdėjo, užtat visame pulte tiesiog beprotiškai sumirguliavo šviesos. Pašėlusiai greitai iš tamsos šokčiojo pailgi balistinės kontrolės žiburiukai, jiems pritardamos, žybsėjo perlinės distancinio valdymo lemputės, paskiau pasirodė spalvotos eglutės pavidalo signalai apie eilinį sudegusios pakopos atsiskyrimą, ir pagaliau viršum tų visų vaivorykštės spalvų margumyno sutvisko baltas, švarus keturkampis — ženklas, kad palydovas išėjo į orbitą. Sniego baltumu tviskančio jo paviršiaus viduryje atsirado pilka salelė, kuri virto skaičiumi 67. Tai buvo skridimo aukštis. Rohanas dar kartą patikrino orbitos elementus: ir perigėjus, ir apogėjus buvo numatytose ribose. Cia jis jau nebeturėjo ko veikti. Žvilgtelėjo į denio laikrodį, kurio rodyklė rodė aštuonioliktą, paskiau į laikrodį, kuris rodė dabar tikrą vietos laiką, — buvo vienuolikta nakties. Valandėlę užmerkė akis. Džiaugėsi, kad teks nuvykti prie vandenyno. Jis mėgo veikti savarankiškai.

Rohanas buvo mieguistas ir alkanas. Valandėlę svarstė, ar nereikėtų nuryti stimuliuojančią tabletę, bet nusprendė, kad pakaks vakarienės. Atsikeldamas pajuto esąs labai pavargęs, nustebo, ir tas nustebimas jį truputį prablaivė. Nusileido žemyn, į kajutkompaniją. Ten jau buvo jo naujieji žmonės — du pagalvinių transporterių vairuotojai, tarp jų Jargas, kurį Rohanas mėgo už linksmumą, ir Ficpatrikas su dviem kolegomis — Broza ir Kechlinu. Jie jau baigė vakarieniauti, kai Rohanas dar tik užsisakė karštos sriubos ir ėmė iš sieninio automato duoną ir butelį nealkoholinio alaus. Kai, nešdamas visa tai ant padėklo, jis ėjo prie stalo, truputį virptelėjo grindys — „Nenugalimasis” paleido dar vieną palydovą.

Vadas neleido važiuoti naktį. Jie išvyko penktą valandą vietos laiku, prieš patekant saulei. Dėl būtinumo padiktuotos žygio tvarkos ir atsargaus delsimo, tokia rikiuotė buvo vadinama laidotuvių procesija. Jos priekyje ir gale slinko energobotai, kurie elipsoidiniu jėgų lauku saugojo visas viduje esančias mašinas — universalius visureigius ant oro pagalvės, visureigius su radijo stotimis ir radiolokatoriais, virtuvę, transporterį su automatiškai montuojamu hermetišku gyvenamuoju baraku ir mažą vikšrinį tiesioginio veikimo lazerį, kuris paprastai buvo vadinamas yla.

Rohanas drauge su trimis mokslininkais įsitaisė priešakiniame energobote. Tiesą sakant, buvo nepatogu, nes jie vos galėjo susėsti vienas prie kito, bet užtat buvo maždaug normalios kelionės iliuzija. Greitį reikėjo derinti prie lėčiausių kolonos mašinų — prie energobotų. Kelionė nebuvo perdaug maloni. Vikšrai žlegėjo ir žvangėjo smėlyje, turbinų varikliai dūzgė kaip dramblio dydžio uodai, čia pat už sėdinčiųjų nugarų iš grotinių gaubtų veržėsi aušinantis oras, o visas energobotas slinko lyg sunki valtis per bangas.

Netrukus juodas „Nenugalimojo” špilis pasislėpė už horizonto. Kurį laiką kolona, apšviesta horizontaliai krintančių šaltos ir raudonos it kraujas saulės spindulių, slinko per monotonišką dykumą. Smėlio buvo vis mažiau, iš jo kyšojo pasvirę uolų luitai, kuriuos tekdavo apeiti. Dėl deguonies kaukių ir variklių dūzgimo nesinorėjo pradėti pokalbio. Visi atidžiai stebėjo horizontą, bet vaizdas buvo vienodas — uolų telkiniai ir dideli rieduliai. Vienoje vietoje lyguma pradėjo leistis žemyn, ir labai negilios daubos dugne pasirodė siauras, beveik išdžiūvęs upelis, kurio vandenyje blyksėjo raudoni aušros atspindžiai. Žvirgždo sluoksnis, nusidriekęs abiem upelio krantais, rodė, kad kartais čia teka žymiai daugiau vandens. Jie trumpam laikui sustojo ištirti vandens. Vanduo buvo visiškai švarus, gana kietas, su geležies oksidų priemaiša ir nežymiais sulfido pėdsakais. Kolona pajudėjo toliau, dabar jau kiek didesniu greičiu, nes vikšrai akmeningu gruntu ritosi lengvai. Vakarų pusėje iškilo nedideli skardžiai.

Paskutinioji mašina nuolat palaikė ryšį su „Nenugalimuoju”, radiolokatorių antenos sukiojosi, operatoriai, pasitaisydami ant galvų ausines ir krimsdami koncentrato plyteles, prigludę žiūrėjo į savo ekranus. Kartais iš po kurio nors pagalvinio visureigio smarkiai išlėkdavo akmuo, it išpūstas iš vamzdžio, ir, tarsi staiga atgijęs, nušokuodavo į žvirgždo kalvą. Paskiau kelią užstojo lėkštos kalvos — plikos ir nuogos. Jie nesustodami paėmė keletą pavyzdžių, ir Ficpatrikas sušuko Rohanui, kad silicio dioksidas organinės kilmės. Pagaliau, kai priešais sublizgėjo tamsiai mėlynas vandens vęid rodžio ruožas, jie rado ir klinčių.

Mašinos leidosi žemyn, prie kranto, dardėdamos per mažus plokščius akmenėlius. Kai iki vandenyno, kuris iš arti atrodė žalsvas ir visiškai toks, kaip Žemėje, beliko koks šimtas metrų, karštas mašinų alsavimas, vikšrų žlegėjimas, turbinų kauksmas staiga nutilo. Dabar prasidėjo sudėtingas manevravimas, nes, norint apsaugoti darbo grupę jėgų lauku, reikėjo priešakinį energobotą nuleisti gana giliai į vandenį. Visų pirma mašina buvo hermetizuota, po to, vairuojama iš kito energoboto, nuvažiavo skrosdama bangas ir keldama putas, kol pavirto gelmėje vos matomu tamsesniu tašku. Tik tuomet, davus signalą iš centrinio posto, pasinėręs milžinas iškėlė į paviršių Dirako emiterj, ir, kai buvo sudarytas laukas, savo nematomu pusrutuliu dengiąs dalį kranto ir pakraščio vandenį, prasidėjo tikrieji tyrimai.

Vandenynas buvo ne toks sūrus, kaip Žemėje, tačiau analizės nedavė jokių sensacingų rezultatų. Po dviejų valandų buvo žinoma maždaug tiek, kiek ir iš pradžių. Todėl į atvirą jūrą buvo išsiųsti du distanciniu būdu valdomi televiziniai zondai, o centrinio posto ekranuose sekamas jų kelias. Bet tiktai tada, kai jie nutolo už horizonto, signalai atnešė pirmą svarbią žinią. Vandenyne gyveno kažkokie organizmai, panašūs į kaulingąsias žuvis. Tačiau, pasirodžius zondui, tos žuvys spruko baisiausiu greičiu, ieškodamos išsigelbėjimo gelmėje. Toje vietoje, kur pirmą kartą buvo sutiktos gyvos būtybės, echolotai nustatė pusantro šimto metrų gylį.

Broza užsispyrė būtinai sugauti bent vieną tokią žuvį. Prasidėjo medžioklė; zondai, šaudydami elektros išlydžiais, vaikėsi šmižinėjančius žalsvoje prietemoje šešėlius, bet tariamosios žuvys manevravo nepaprastai vikriai. Tiktai po keleto šūvių į vieną pasisekė pataikyti. Zondas, pačiupęs ją savo žnyplėmis, tuojau pat buvo nukreiptas į krantą, o Kechlinas ir Ficpatrikas tuo tarpu manipuliavo kitu zondu, rinkdami plaukiojančius gelmėje plaušelius, kurie jiems pasirodė panašūs į vietinius dumblius. Pagaliau jie pasiuntė zondą j patį dugną, į ketvirčio kilometro gylį. Stipri dugno srovė labai trukdė valdyti zondą ir vis nešė jį į dideles povandeninių akmenų krūvas. Pagaliau keletą iš jų pasisekė apversti, ir,

kaip teisingai spėjo Kechlinas, po šia priedanga buvo įsikurusi ištisa kolonija liaunų teptuko pavidalo sutvėrimėlių.

Kai abu zondai sugrįžo į jėgų lauko zoną ir biologai ėmėsi darbo, jau pastatytame barake, kur galima buvo nusumti Įkyrėjusias kaukes, Rohanas, Jargas ir likusieji žmonės pirmą kartą tą dieną gavo karšto valgio.

Vakaras atėjo berenkant mineralų pavyzdžius, tiriant priedugnio radioaktyvumą, matuojant insoliaciją ir atliekant šimtus panašių nuobodžių darbų, kuriuos vis dėlto reikėjo atlikti sąžiningai, net pedantiškai, jeigu norėjai gauti patikimus rezultatus. Temstant visa, kas įmanoma, buvo padaryta, ir Rohanas ramia sąžine priėjo prie mikrofono, kada jį iškvietė Horpachas iš „Nenugalimoj o”.

Vandenyne buvo pilna gyvų būtybių, kurios visos iki vienos vengė pakrantės ruožo. Išskrostos žuvies organizmas nieko ypatingo neparodė. Apytikriais duomenimis evoliucija planetoje truko daug šimtų milijonų metų. Rastas žymus kiekis žaliųjų dumblių, ir tuo buvo galima paaiškinti, kodėl atmosferoje yra deguonies. Gyvųjų organizmų viešpatijos pasiskirstymas į augaliją ir gyvūniją buvo tipiškas; tipiškos buvo ir stuburinių gyvūnų kaulų struktūros. Vienintelis išsivystęs sugautos žuvies organas, kurio atitikmens Žemėje biologai nežinojo, buvo ypatingas pojūtis — reagavimas į labai nežymius magnetinio lauko įtampos pakitimus. Horpachas įsakė visai ekipai kuo greičiau grįžti ir, jau baigdamas pokalbį, pranešė, kad yra naujienų: atrodo, jog pavyko nustatyti žuvusio „Kondoro” nusileidimo vietą.

Taigi, nors biologai protestavo, tvirtindami, kad tyrimams atlikti neužtektų ir keleto savaičių, motorai buvo paleisti, ir kolona pajudėjo į šiaurės vakarus. Rohanas negalėjo savo draugams pranešti jokių smulkmenų apie „Kondorą”, nes ir pats nežinojo. Jis tik norėjo kuo greičiau patekti į laivą, nes tikėjosi, kad vadas duos jam kitą užduotį, kurioje bus daugiau galimybių padaryti naujus atradimus. Žinoma, dabar pirmiausia reikėjo ištirti spėjamą „Kondoro” nusileidimo vietą. Tad Rohanas leido mašinas visa jėga, ir, atgal jievažiavo, lydimi pragariško akmenis trupinančių vikšrų žlegėjimo. Sutemus užsidegė dideli reflektoriai, vaizdas buvo nepaprastas ir netgi kraupus — kas minutę šviesos stulpai apšviesdavo tamsoje beformius, tarsi judančius milžinų siluetus, nors tai buvo tik uolos — paskutiniai sudūlėjusios kalnų grandinės likučiai. Keletą kartų teko sustoti prie gilių tarpeklių, žiojinčių bazalte. Pagaliau gerokai po vidurnakčio jie vis dėlto pamatė iš visų pusių apšviestą, tartum per paradą, „Nenugalimojo” korpusą, kuris iš tolo švytėjo it metalinis bokštas. Visame jėgų lauko perimetre į visas puses judėjo mašinų voros, buvo iškraunamos atsargos, degalai, žmonių grupės stovėjo po pandusu akinančioje jupiterių šviesoje. Grįžtantieji jau iš tolo išgirdo šio skruzdėlyno bruzdesį. Virš judančių šviesos stulpų stūksojo nebylus, šviesos blyksnių laižomas kreiserio korpusas. Užsidegė žydri žiburėliai, rodydami, kur bus atidarytas kelias pro jėgų uždangą, ir storu smulkių dulkių sluoksniu apneštos mašinos viena po kitos įvažiavo į rutulinės erdvės vidų. Rohanas, dar nespėjęs nušokti ant žemės, sušuko vienam iš arčiausiai stovinčių žmonių, — jis pažino, kad tai Blankas, — klausdamas, kas atsitiko „Kondorui”.

Bet bocmanas apie spėjamą atradimą nieko nežinojo. Iš jo Rohanas nedaug teišgirdo. Keturi palydovai, prieš sudegdami tankesniuose atmosferos sluoksniuose, atsiuntė vienuolika tūkstančių nuotraukų, kurios buvo prumtos per radiją ir tuojau pat iš eilės perkeltos į specialiai apdorojamas plokšteles kartografinėje kajutėje. Kad nereikėtų be reikalo gaišti laiko, Rohanas išsikvietė kartografų techniką Eretą ir, plaudamasis po dušu, ėmė klausinėti apie viską, kas atsitiko laive.

Eretas buvo vienas iš tų, kurie gautame fotografiniame žemėlapyje ieškojo „Kondoro”. Sic plieninio grūdelio smėlio okeanuose vienu metu ieškojo apie trisdešimt žmonių. Be planetologų, šiam tikslui buvo mobilizuoti kartografai, radiolokatorių operatoriai ir visi laivo pilotai. Jie pasikeisdami ištisą parą peržiūrinėjo gaunamą fotografinę medžiagą, žymėjo kiekvieno įtartino planetos taško koordinatas. Tačiau žinia, kurią Rohanui pranešė vadas, pasirodė esanti klaidinga. Laivu buvo palaikyta nepaprastai aukšta uola, nes nuo jos krito šešėlis, nuostabiai panašus į taisyklingą raketos šešėlį. Vadinasi, apie „Kondoro” likimą vis dar nebuvo jokios žinios.

Rohanas norėjo eiti raportuoti laivo vadui, bet šis jau buvo išėjęs ilsėtis, todėl nuėjo į savo kajutę. Nors buvo pavargęs, bet ilgai negalėjo užmigti. O kai atsikėlė anksti rytą, astrogatorius per planetologų vadovą Baiminą įsakė jam visą surinktą medžiagą perduoti centrinei laboratorijai. Dešimtą ryto Rohanas pajuto baisiausią alkį — dar nebuvo pusryčiavęs — ir nusileido į antrą aukštą, įėjo į mažą radiolokatoriaus operatorių kajutkompaniją, ir čia, kai stovėdamas jau baigė gerti kavą, prie jo prišoko Eretas.

— Ką, jau suradote?! — sušuko Rohanas, pamatęs sujaudintą kartografo veidą.

— Ne. Bet aptikome šį tą didesnį. Tuojau pat eikite — jus kviečia astrogatorius…

Rohanui atrodė, kad įstiklintas lifto cilindras slenka neapsakomai lėtai. Apytamsėje astrogatoriaus kajutėje buvo tylu, girdėjosi tik, kaip čeža elektrinės relės, o iš aparatūros tiekiklio plaukė vis naujos, žvilgančios nuo drėgmės nuotraukos, bet į jas niekas nekreipė dėmesio. Du technikai išstūmė iš nišos sienoje kažką panašų į epidiaskopą ir užgesino paskutines šviesas tuo momentu, kai Rohanas atidarė duris. Jis pastebėjo boluojančią tarp kitų astrogatoriaus galvą. Dar akimirka, ir nuo lubų nuleistas ekranas sužibo sidabru. Tyloje, kurioje buvo girdėti tik prislopintas alsavimas, Rohanas priėjo kiek galima arčiau prie didelės šviesios plokštumos. Nuotrauka buvo ne iš geriausių, be to, tik juodai balta. Tarp smulkių, be tvarkos išmėtytų kraterių, dunksojo plikas plokščiakalnis, iš vienos pusės pasibaigiąs tokia tiesia linija, jog atrodė, kad uolos tenai kažkieno nurėžtos milžinišku peiliu. Tai buvo kranto linija, nes likusią nuotraukos dalį užėmė vienoda vandenyno juoduma. Kiek toliau nuo šio skardžio driekėsi nelabai ryškių formų mozaika, dviejose vietose uždengta debesų ir jų šešėlių. Bet jaų…

Ir taip nebuvo abejonės, jog ši savotiška, miglotų detalių formacija nėra geologinis darinys.

„Miestas…” — susijaudinęs pagalvojo Rohanas, bet garsiai to nepasakė.

Visi tebetylėjo. Epidiaskopą reguliuojantis technikas veltui mėgino išryškinti vaizdą.

— Ar buvo trukdymų prumant? — visiškoje tyloje nuaidėjo ramus astrogatoriaus balsas.

— Ne, — atsakė iš tamsos Balminas. — Prumta aiškiai, bet tai viena paskutinių trečiojo palydovo nuotraukų. Praėjus aštuonioms minutėms po paleidimo, jis nustojo atsakinėti į signalus. Reikia manyti, kad nuotrauka buvo padaryta jau karščio sugadintais objektyvais.

— Kamera viršum epicentro buvo ne aukščiau, kaip 70 kilometrų, — pridūrė kitas balsas. Rohanui pasirodė, kad lai kalbėjo Maltas — vienas gabiausių planetologų. — Tiesą sakant, aš manau, kad buvo penkiasdešimt penki, netgi šešiasdešimt kilometrų… Pažvelkite…

Maltas užstojo dalį ekrano. Jis uždėjo ant vaizdo permatomą plastmasinį šabloną su išplautais skridinėliais, o paskui iš eilės priderino prie keliolikos kraterių kitoje nuotraukos dalyje.

— Jie aiškiai didesni, negu ankstesnėse nuotraukose. Pagaliau, — pridūrė jis, — tai neturi didesnės reikšmės. Šiaip ar taip…

Mokslininkas nebaigė, bet visi suprato, ką norėjo pasakyti; artimiausiu metu fotografijos tikslumas bus patikrintas, ištyrus tą planetos sritį. Kurį laiką visi dar žiūrėjo į vaizdą ekrane. Rohanas jau nebebuvo tcip tvirtai įsitikinęs, kad tai miestas arba, tikriau sakant, jo griuvėsiai. Kad šis geometriškai taisyklingas darinys jau seniai yra apleistas, rodė ploni it brūkšneliai, banguoti kopų šešėliai, iš visų pusių apsupę sudėtingas konstrukcijas. Kai kurios jų buvo beveik visiškai nuskendusios smėlėtoje dykumos įlankoje. Be to, geometrišką šių griuvėsių konsteliaciją į dvi nelygias dalis skyrė į žemyno gilumą platėjanti juoda vingiuota linija — seisminis plyšys, perskėlęs pusiau kai kuriuos didelius „pastatus”. Vienas iš jų, aiškiai nuvirtęs, sudarė lyg ir tiltą, galu užsikabinusį už kranto kitoje tarpeklio pusėje.

— Įjunkite šviesą, — pasigirdo astrogatoriaus balsas.

Kai pasidarė šviesu, jis žvilgtelėjo į sieninio laikrodžio ciferblatą.

— Už dviejų valandų startuojame.

Pasigirdo įvairūs balsai, energingiausiai protestavo Vyriausiojo biologo žmonės, kurių bandomieji gręžiniai jau siekė du šimtus metrų. Horpachas ranka davė ženklą, kad jokių diskusijų nebus.

— Visos mašinos grįžta į laivą. Gautą medžiagą prašau saugoti. Nuotraukų peržiūrą ir likusias analizes reikia tęsti. Kur Rohanas? Ak, jūs čia? Gerai. Girdėjote, ką pasakiau? Po dviejų valandų visi žmonės turi būti starto postuose.

Mašinos į laivą buvo kraunamos skubiai, bet sistemingai. Rohanas nė girdėti nenorėjo Baimino maldavimų leisti pagręžti dar bent penkiolika minučių.

— Girdėjote, ką pasakė vadas, — kartojo jis visiems, ragindamas montuotojus, privažiavusius prie iškastų griovių su dideliais kranais.

Gręžimo įrenginiai, laikinos grotinės pakylos, kuro konteineriai vienas po kito keliavo į krovinių liukus. Kai visur aplink liko tik išraustas gruntas, Rohanas su vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju Vestergardu dėl visa ko dar apėjo paliktų darbų vietas. Paskiau žmonės suėjo į laivą. Tiktai tada tolimame apsaugos lauko pakraštyje sujudo smiltynai, vorele sugrįžo per radiją iškviesti energobotai ir sulindo į laivo vidų. „Nenugalimasis” įtraukė į vidų, po šarvų plokštėmis pandusą ir vertikalią keltuvo fermą. Akimirką raketa stovėjo nejudėdama, paskui vienodą vėtros kauksmą nustelbė metalinis suslėgto oro švilpesys — tai buvo prapučiamos išmetamosios angos. Lakaus smėlio kamuoliai apdengė laivo paskuigalį, juose sužibo žali atšvaitai, susimaišę su raudona saulės šviesa, ir, sudrebinęs dykumą nesibaigiančiais griausmais, kurių aidą ilgai kartojo uolų sienos, laivas pamažėle pakilo į orą. Palikęs uoloje išdegintą ratą, sustiklėjusias kopas ir miglos skiautes, didindamas greitį, jis netrukus pranyko violetiniame danguje. Gerokai po to, kai pasliutinis raketos kelio pėdsakas, pažymėtas balzgana garo linija, išsisklaidė atmosferoje ir lakios smiltys ėmė dengti pliką uolą bei užpustyti ištuštėjusias kasinėjimų duobes, iš vakarų pasirodė tamsus debesis. Slinkdamas visai žemai, jis išsiskleidė, ištįsusią atšaka apglėbė nusileidimo vietą ir pakibo vietoje. Šitaip stovėjo kurį laiką. Kai saulė gerokai pakrypo į vakarus, iš jo į dykumą pradėjo lyti juodas lietus.