Operacija „Protėjas” 1

13 skyrius

Sandėlio, vadinamo Sargine, kuriame buvo montuojami sugrįžimo vartai, užpakalinę dalį sudarė kelių aukštų pertvaromis atskirtos patalpos — jas grupė pritaikė gyvenamiesiems kambariams, poilsio zonai bei plotui papildomiems darbams. Ana Charkiovič sėdėjo patalpoje, kuria naudojosi kaip biblioteka ir savo kabinetu; didelis medinis jos stalas buvo nukrautas šūsnimis kruopščiai surūšiuotų ir sužymėtų laikraščių, žurnalų bei aplankų. Ana įsigilinusi dirbo kasdieninį, jau ritualu tapusį darbą — naujausiuose pranešimuose ieškojo neatitikimų su jos pačios praeityje užfiksuotais įvykiais. Greta jos kėdės stovėjo plieninis vežimaitis su dėžutėse sudėtomis krūvelėmis mikrofilmų apačioje ir diaprojektoriumi ant viršaus.

Dirbant Anos veidas vis labiau niaukėsi. Buvo jau visiškai aišku, kad ta praeitis, kurioje jie atsidūrė dabar, daugybe smulkmenų skyrėsi nuo tos praeities, apie kurią bylojo ateities, iš kurios visi jie buvo kilę, įrašai. Žinoma, kaip nuolat pabrėždavo Mortimeris Grynas, jų misijos tikslas ir buvo pakeisti ateitį, ir vargu ar tas tikslas pasiekiamas nepakeičiant kai kurių į jį vedančių įvykių. Tačiau Ana vis aptikdavo pokyčių tokiuose atsitikimuose, kurių net pasitelkus lakiausią fantaziją nebuvo įmanoma priežastiniais ryšiais susieti su tuo, ką nuveikė „Protėjo” grupė. Be abejo, netgi tikėtis to būtų visiškai beprasmiška. Kaipgi jie galėjo ką nors įtakoti vien pačiu savo buvimu? Grynas iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti visiškai nesutrikdomas, tačiau Ana įtarė, jog jis tik apsimetinėja prieš bendražygius, kad visa grupė nepultų į paniką. Savo nuogąstavimais ji pasidalijo su Gordonu Selbiu — šis irgi pripažino, kad situacija jo toli gražu nedžiugina.

Kelių ankstesniųjų dienų laikraščiai gausiai spausdino pranešimus apie oficialų Anglijos karaliaus Jurgio VI ir karalienės Elžbietos vizitą į Kanadą, kur jie turėjo susitikti su penkiamete Diona Kvintuplets. Dabar gi buvo ruošiamasi numatytam karališkosios poros vizitui į Jungtines Valstijas asmeniniu prezidento Ruzvelto kvietimu. Pasak „Protėjo” pasaulio įrašų, ta pati čoktų-čikasų genčių princesė buvo pakviesta sekti indėniškų pasakų numatytame pokylyje Haid Parke, o po viešų pietų susirinkusiuosius turėjo linksminti dainininkai Keitė Smit ir Alanas Lomaksas.

Ana susimąstė, ar tik karališkosios poros vizitas nebuvo skirtas pademonstruoti Anglijos ir Amerikos solidarumą, kad Hitleris, prieš ko nors imdamasis, dusyk viską apsvarstytų. Jei taip, vadinasi, šios idėjos autoriai vis dar nesugebėjo suprasti Hitlerio. Tiesą sakant, nesuprato jo ir didžioji dauguma vokiečių. Ji kalbėjosi su Kurtu Šolderiu tuoj pat, kai tik jis su Vinsleidu grįžo į Jungtines Valstijas, ir Šolderis pripažino, kad kol kas nepavyko išprovokuoti jokių pokyčių gynybiniuose Britanijos pasirengimuose.

— Jie elgiasi kaip Trys Paršiukai — statosi šiaudų trobelę, kad apsisaugotų nuo Vilko, — pasakė jai Šolderis. Tai būtų buvę kone juokinga, jeigu taip pašėlusiai negąsdintų.

Užkietėjęs monarchistas Vinstonas Čerčilis, 1936-aisiais tvirtai stovėjęs greta karaliaus brolio Eduardo atsistatydinimų krizės metu, norėjo papasakoti karaliui apie „Protėjo” misijos egzistavimą ir, pasinaudojus jo vizitu į Jungtines Valstijas, paskatinti Britanijos monarchą asmeniškai atskleisti paslaptį prezidentui Ruzveltui. Tačiau Vinsleidas šį pasiūlymą kategoriškai atmetė. Jis pareiškė, esą, laikydamiesi iš anksto gautų nurodymų, visus Anglijos ir Amerikos santykių reikalus galėsią tvarkyti tik specialiai tam reikalui paruošti žmonės jau po to, kai pavyks užmegzti abipusį ryšį su 1975-aisiais.

Tačiau iš tiesų, kaip pasakė Anai Šolderis, Vinsleidas rūpinosi saugumu. Nors pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje Kanadoje apklausus karaliaus dukteris Elžbietą ir Margaritą, nebuvo aptikta nė menkiausio pagrindo suabejoti monarchu, tačiau Vinsleidas toli gražu nebuvo linkęs į visą šį reikalą painioti Europos aristokratiją ar karališkųjų šeimų asmenis. Genealoginių medžių bei socialinių ryšių tankumynas buvo pernelyg netvirtas, kad juo galėtum beatodairiškai pasitikėti — tačiau Vinsleidas nesiryžo pasakyti šito Čerčiliui, kad jo neįžeistų.

Taigi, visi reikalai buvo ganėtinai painūs. Ana atsiduso ir vėl sutelkė dėmesį į laikraštį, kurį kaip tik studijavo. Apie profsąjungų lyderio Džono L. Liuiso ir darbo ministrės Frensės Perkins disputą dėl naujosios sutarties buvo skelbiama lygiai taip pat, kaip kad buvo paskelbta ir „Protėjo” pasaulyje. Klarkas Geibias ir Kerolė Lombard pribloškė visus, pranešdami apie savo vestuves Arizonoje — ši žinia irgi sutapo su ankstesniąja versija. Apie pergalingą Franko paradą Madride irgi buvo skelbiama taip pat, kaip ir įrašuose. Bet netrukus Ana aptiko ir skirtumų: jos turimoje versijoje generolas Malinas Kreigas, Jungtinių Valstijų armijos vadas, karjerą baigė rugpjūčio mėnesį po keturiasdešimt vienerių tarnybos metų — dabar gi jis atsistatydino gerokai anksčiau, gegužės mėnesį, o jo vietą užėmė kažkoks Džordžas K. Maršalas. Ana beviltiškai papurtė galvą. Dėl šitokio dalyko „Protėjas” niekaip negalėjo prisiimti atsakomybės. Nebuvo jokio ryšio, jokios logiškos priežasties, Ana nepajėgė sukonstruoti jokios iki šito atvedusių įvykių sekos. Savo užrašuose ji užfiksavo detales, užsirašė keletą ištraukų ir atsivertė kitą laikraščio puslapį.

Ir kaipmat kriminalinių nusikaltimų puslapyje jos dėmesį patraukė vienas straipsnis, jo antraštė bylojo: „LEDOKŠNIUI PASIDARO PER KARŠTA”. Ankstesniajame 1939-ųjų to paties laikraščio numeryje, kiek ji prisiminė, panašaus straipsnio išvis nebuvo. Ana išskleidė puslapį ir ėmėsi skaityti.

Niujorko policijos komisaras vakar žurnalistams pranešė, kad gangsterių tarpusavio vaidai, ko gero, bus išvadavę miestą nuo vieno gerai žinomo nepageidaujama veikla asmens, vardu Brunas „Ledokšnis” Veručinas, seniai įtariamo neteisėtomis azartinių lošimų operacijomis bei turto prievartavimu. Pogrindinio pasaulio informatoriai tvirtina, esą, Veručiną iš miesto išvijo konkurentai, o iš visos jo veiklos beliko šipuliai.

Žinios mus pasiekė po pribloškiančio, „Žmogaus-Šikšnospamio” stilių tiksliai atkartojančio antpuolio kruopščiai saugomame Veručino dvare Pelheme; paslaptingieji juodai apsitaisę įsibrovėliai įveikė praktiškai neįveikiamą dvaro apsaugą, užkopė sienomis, įsiveržė į pastatą ir paėmė patį Veručiną į nelaisvę, o ketvertas iki dantų ginkluotų jo pakalikų atsidūrė ligoninėje.

Penkiasdešimt dvejų metų amžiaus Veručinas, gerai žinomas dėl nelegalios savo veiklos…

Straipsnyje buvo smulkiai apibūdinta ankstesnioji Veručino nusikaltėliška karjera bei įtarimai dėl pastarojo meto darbelių. Paskui buvo tęsiamas pasakojimas apie įvykius Pelheme.

Straipsnis buvo iliustruotas nuotrauka, ir ji kažkodėl patraukė Anos akį. Veidas atrodė kažkoks lyg ir pažįstamas, tačiau Ana niekaip nevaliojo prisiminti, kur ir kada galėjo jį matyti. Ji papurtė galvą ir vėl ėmėsi skaityti.

Mis Selė Džekson, viena iš dviejų merginų, viešėjusių Pelheme incidento metu, apibūdino įsibrovėlius kaip „keliančius siaubą, tarsi nužengusius tiesiog iš komiksų knygos”. „Na žinote, tai — tokie vaikinai, kurie visada dėvi kaukes, gobtuvus bei panašius dalykus. Visi jie buvo itin stambūs vyrai, mažų mažiausiai septynių pėdų ūgio, apsirengę juodai ir apsikarstę įvairiausiais daikčiukais — visai kaip lėktuvų pilotai kino filmuose. Man regis, jie dėvėjo šalmus ir apsauginius akinius… Taip, būtent taip — jie tikrai buvo su šalmais ir apsauginiais akiniais. Tikriausiai bus parašiutais nusileidę ant stogo.”

Tai priminė kai kuriuos mokomuosius filmus, kuriuos Ana buvo mačiusi armijos Specialiųjų Paskirčių daliniuose. Ji atsilošė krėsle, ūmai jos akys mąsliai susiaurėjo ir ji vėl pažvelgė į fotografiją. Paskui sulankstė laikraštį, atsistojo ir išėjo iš kabineto.

Apačioje, sėdėdamas už didelio stalo atitvertoje patalpoje, kuri atstojo bendrą valgomąjį ir laisvalaikio bei poilsio kambarį, Kesidis paėmė Feračinio padalintas kortas ir išskleidė jas.

— Vokiečių bėda, Hari, yra ta, kad visi jie — robotai, — pasakė jis, žiūrinėdamas kortas rankoje. — Jie jaučiasi laimingi tik tada, kai kažkas ateina ir pasako, ką jiems daryti. Priešingu atveju jie nebesugeba atskirti nuosavų subinių nuo skylių žemėje ir pradeda nerimauti — supranti, ką noriu pasakyti?

— Aš gi sakyčiau, kad jie vis stengiasi išvengti atsakomybės, — atsiliepė Feračinis. — Tegul vadas priima visus sprendimus. O jei galų gale viskas išeina plėnimis — ką gi, esi toks pat, kaip ir visi kiti — ir tai ne tavo kaltė.

Apžiūrėjęs savo kortas Kesidis susiraukė it pintis.

— Klausyk, Hari, kas gi čia dedasi? Bene esi kur nors mokęsis kokių gudrybių?.. O jie, šiaip ar taip, būtų pasielgę kur kas teisingiau, jei būtų iššaudę visą gaują savo lyderių, vos tie iškrypo iš doros kelio. Juk rusai su saviškiais pasielgė būtent šitaip. Ir ne jų kaltė, kad naujoji kompanija pasirodė besanti kur kas blogesnė už tą, kurios jie atsikratė. Jie bent jau pabandė kažką daryti. Zinai, Hari, rusai man net savotiškai patinka.

Kapitonas Edvardas Peinas, misijos gydytojas, pramoninis chemikas bei karininkas, atsakingas už Sarginės saugumą, sėdėjo kampe ant sulankstomos kėdutės. Ant vieno jo kelio gulėjo atskleistas Niujorko Pasaulinės Mugės katalogas — mugė prieš mėnesį buvo atidaryta Flešinge, šiaurinėje Long Ailendo pakrantėje, pažymint 150-ąsias Džordžo Vašingtono inauguracijos metines. Peinas ir Gordonas Selbis planavo aplankyti mugę, kai tik suras tam laiko.

Paroda užima 1 216 akrų teritoriją ir kainavo 125 milijonus dolerių, sklaidydamas lapus perskaitė Peinas. Visa teritorija suskirstyta į zonas, kurių kiekviena skirta kokiai nors specializuotai žmogaus ir civilizacijos pažangos temai. Čionai yra transporto salė ir komunikacijų salė… gamybos… sveikatos ir visuomenės gerbūvio… valdymo… švietimo… poilsio ir pasilinksminimų salės… ir visos jos atspindi bendrą parodos pavadinimą: „Rytdienos pasaulio statyba”. Viso to tikslas, skelbė katalogo įvadas, yra parodyti šiandieninių mokslinių bei materialinių pasiekimų svarbą, vaizdžiai pademonstruoti, kaip jie suteiks pasauliui galimybę harmoningai dirbti ir ilsėtis — vienu žodžiu, pateikti šiuolaikinio pasaulio interpretaciją, parodyti, kur jis eina. Parodoje esąs ir Centrinės temos pastatas, iš kurio lankytojai slenkančia platforma gabenami apžiūrėti Rytdienos Pasaulio.

Peinas tylutėliai suurzgė. Lankytojai taip ir nepamatys ugnies lietaus, prapliupusio ant Kalkutos sunkiosios japonų aviacijos antskrydžio metu, nepamatys ir vergų darbo sto\yklų Sibire bei Artimųjų Rytų alyvmedžių giraitėse, nepamatys ir šiurpių medicininių eksperimentų, kuriuos nacistų vadinamieji gydytojai atlikdavo be jokios anestezijos.

Nepaisant nerūpestingo Feračinio ir Kesidžio plepėjimo prie kortų stalo, Sarginėje tvyrojo gerokai įtempta nuotaika. Ana tūnojo antrajame aukšte, be abejo, visa galva pasinėrusi į darbą, Selbis buvo įsitaisęs greta kavinuko ir užsibarikadavęs „Niujork Taimz” numeriu, Rajenas bereikšmiu veidu klausėsi Amoso ir Endžio — muzika sklido iš stovinčio ant lentynos radijo imtuvo, gi Lemsonas ardė, valė ir vėl surinkinėjo savo šautuvą — jau trečią kartą šįryt. Niekas nenorėjo pripažinti stačiai ore tvyrančio nervingumo, apėmusio visus belaukiant pasitarimo priešakiniame kabinete rezultatų — ten užsidarę tarėsi Vinsleidas. Grynas, Šolderis ir majoras Vorenas. Ir vis dėlto niekam taip ir nepavyko apsimesti visiškai abejingu. Kiekvienas žinojo, kad ir visi kiti žino.

Visame projekte kažkas nuėjo šuniui ant uodegos. Kažkas buvo ne taip. Grupė turėjo užmegzti kontaktą su savuoju laiku — tačiau to taip ir nebuvo padaryta. Dabar jau tapo visiškai aišku, kad ryšio kanalas iš 1975-ųjų buvo sujungtas anaiptol ne su jais, nes šiame gale ničnieko neįvyko.

Peinas buvo gydytojas, ne fizikas ir ne filosofas, tačiau, jo nuomone, atsakymas turėjo glūdėti prielaidoje, kad egzistuoja toli gražu ne vienas, o begalinė daugybė pasaulių, kurių visi skiriasi nuo kits kito įvairiais laipsniais — nuo vos užčiuopiamų iki visiškai akivaizdžių skirtumų. O jeigu iš tikrųjų taip ir yra — ar tokiu atveju 1975-ųjų įtaisas galėjo susijungti su kažkuriuo nenumatytu pasauliu? Peinas pasitrynė smakrą ir, nesiliaudamas svarstyti apie tai, įsistebeilijo į knygą. Bet, vėlgi, jeigu tai tiesa, argi kažkurio kito pasaulio praeityje galėjo egzistuoti kita „Protėjo” grupė? Juk pasiųsta buvo tiktai viena grupė, ir ji atsidūrė štai čia, kaip tik šiame pasaulyje. Ne, toks paaiškinimas atrodė visiškai beprasmis. Tiesą sakant, niekas nebeturėjo jokios prasmės.

Kažkur netoliese pasigirdo mediniais laiptais žemyn lipančių kojų žingsniai, ir po kelių akimirkų į kambarį įėjo Ana.

— O štai ir viena mano mylimiausių Rusijos atstovių, — pareiškė Kesidis, pakeldamas galvą. — Vėl dirbi viršvalandžius, Anuška? Nagi, eikš čia, prisėsk. Mes išmokysime tave lošti.

— Ačiū, bet teks atidėti kitam kartui. Bijau, kad man dar reikia šį bei tą patikrinti.

Kesidis atsiduso.

— Regis, ji visai slysta man iš rankų, Hari. Klausyk, juk tu esi geriausias mano prietelius. Tad ir pasakyk man — gal aš vartoju ne tą muilą?

Ana nusišypsojo ir nužingsniavo prie Peino.

— Tu užsiėmęs, Edai? — paklausė ji.

Peinas kilstelėjo galvą.

— Ne, tiesiog stumiu laiką, kaip ir visi kiti. O kas?

— Norėčiau dar sykį peržiūrėti kai kuriuos praėjusių savaičių stebėjimo įrašų kadrus.

Peinas akimirksnį padvejojo, paskui linktelėjo, padėjo į šalį katalogą ir atsistojo. Jis nusekė paskui Aną iš bendro valgomojo ir pasuko koridoriumi. Juodu sustojo prie durų, kurias Peinas atrakino ir atidarė — ten buvo dar vienas kabinetas.

— Nori įrašų ar fotografijų? — žengdamas vidun paklausė jis.

— Pakaks nuotraukų, — atsakė Ana. — Mane domina tie gangsteriai, kurie buvo užgriuvę čia — tie patys, su kuriais šnekėjosi Mortimeris. Ypač norėčiau dar kartą užmesti akį į jų vadą.

Peinas nuėjo prie bylų šūsnimis užgrūstų stalčių, ištraukė viršutinį ir pasiėmė rodyklę.

— Man rodos, jau turime keletą padidintų tų tipų fotografijų, — suniurnėjo jis peržiūrinėdamas sąrašą. — A, štai. — Ištraukęs dar vieną stalčių, jis mitriai panaršė po atžymas, surado reikalingą ir ištraukė didelį rudą voką su išdidintomis nuotraukomis, kurias padarė aplink pastatą išslapstytos apsaugos kameros.

— Man tiesiog smalsu — kam gi tau jų prireikė? — paklausė Peinas, įteikdamas voką Anai. Jo balse nuskambėjo kažkas daugiau nei vien nerūpestingas smalsumas, tačiau Ana nudavė ničnieko nepastebėjusi.

— Tiesiog noriu šį tą patikrinti, — miglotai atsakė ji. — Ačiū tau, Edai. Grąžinsiu jas, kai tik nebebus reikalingos.

Ji nusinešė voką į savo kabinetą viršutiniame aukšte. Atsisėdusi už stalo, išsitraukė nuotraukas ir ėmėsi lyginti porą jų, kuriose buvo užfiksuotas Storalūpis, su fotografija, išspausdinta laikraštyje drauge su straipsniu, kurį ji neseniai skaitė. Abejonių nebeliko: Storalūpis ir buvo tas pats Brunas „Ledokšnis” Veručinas.

Ana atsilošė krėsle ir susimąstė, ką visa tai galėtų reikšti. Nors Mortimeris Grynas retsykiais būdavo labai priekabus, tačiau kariai nuoširdžiai jį mėgo — kitaip ir negalėjo būti, nesugebėdamas nusipelnyti jų pagarbos. Grynas visų pirma niekad nė nebūtų patekęs į „Protėjo” grupės sudėtį. Be to, nekilo nė menkiausių abejonių, kad begėdiškas Storalūpio įžūlumas visus smarkiai užsiutino, ypač Kesidį, tačiau vien tokio akstino niekaip negalėjo pakakti. Ana nepajėgė net įsivaizduoti, kad Specialiųjų Operacijų disciplinos apmokyti kariai dėl šitokių dalykų imtųsi asmeninės iniciatyvos. Čia turėjo slypėti ir kažkas daugiau. Maža to. Ana ėmė įtarti, kad ji jau toli gražu nebe pirmoji pastebi šį ryšį. Juk puikiai matė Peino veido išraišką tą akimirksnį, kai pasakė jam, kokių nuotraukų norinti.

Jos mintis pertraukė ant stalo krašto stovinčio interkomo zurzimas. Ana ištiesė ranką ir nuspaudė mygtuką.

— Taip?

— Ana, čia vėl Edas, — iš dėžės sugirgždėjo Peino balsas. — Apsireiškė Klodas su kitais. Jie nori, kad visi susirinktume bendrame valgomajame. Ar negalėtum tučtuojau nulipti žemyn?

— Taip, žinoma. Be to, atnešiu tau nuotraukas. Jau sužinojau, ką norėjau. Iki, tuoj pasimatysim. — Ji išjungė interkomo ryšį.

Tačiau keldamasi iš krėslo Ana netikėtai prisiminė atsitiktinai nugirstą Feračinio ir Kesidžio pokalbio nuotrupą — juodu kalbėjo apie tai, kad tasai pats Storalūpis bei jo galvažudžiai apkūlė kažkokius jų draugus klube, kuriame jie lankydavosi Niujorke. Vienas tų draugų buvo mergina, kuria, iš visko sprendžiant, Feračinis nederamai aktyviai domėjosi — kur kas labiau, nei gali sau leisti Specialiųjų Operacijų karys.

— Ak, šit kaip, — sau po nosimi patyliukais suniurnėjo Ana. Šypsodamasi ji vėl sudėjo fotografijas atgal į voką. — Nagi, mergužėlė turėtų būti kaip reikiant.

Jei jau viskas pasibaigė gerai. Ana nebematė jokios priežasties kelti triukšmą. Tačiau, ko gero, jos nuomonei pritartų ne visi. Ji pasiėmė voką ir išėjusi iš kabineto ėmė lipti laiptais žemyn.