Operacija „Protėjas” 1

1 skyrius

UŽ dvidešimt penkių mylių į pietus nuo Londono, netoli Vesterhemo miestelio pietų Kente stūksojo Čartvelo dvaras, apsuptas miškingų kalvų, įdirbtų laukų bei mieguistų valstiečių kaimelių, susigūžusių ir sudrėkusių murkšlinoje Anglijos vasario žvarboje. Tiesa, dabar čia buvo gausu įvairiausių šiuolaikinio gyvenimo požymių: medžiais apaugusių kalvų šlaituose šen bei ten kyšojo stogai, aukštų gyvatvorių užstojamuose keliuose tai pasirodydavo, tai vėl pradingdavo automobiliai bei autobusai, pietų pusėje, vandenyno link driekėsi tiltai ir viadukai, kuriais buvo nutiestas geležinkelis — tačiau nepaisant šių detalių, kraštovaizdis buvo išlikęs toks pat, koks buvo ištisus šimtmečius iki šiol.

Pats Čartvelas buvo masyvus, dviaukštis, nenusakomo architektūros stiliaus raudonų plytų statinys, kai kurios jo dalys minė dar Elžbietos I laikus. Dvaras stūksojo erdvaus kiemo gilumoje, nuo kelio prie jo vedė lenktas žvyruotas keliukas. Antroje pusėje vešinti pievelė skyrė pagrindinį pastatą bei ūkinius trobesius nuo nerūpestingai išplanuotos teritorijos, kur buvo tvora apjuostas daržas, rožynai, šiltnamiai, tvartai bei vasaros pavilijonas, tarp jų visų puikavosi keletas plytelėmis išklotų terasų bei žėlė gausūs krūmokšnynai. Tekantis grunto vanduo, pumpuojamas į rezervuarą, sugrįždavo per ištisą sistemą žuvų bei ančių tvenkinėlių, kaskadų ir latakų — vanduo suteikė sodui gyvumo, švelnus jo gurgėjimas ramino ir guodė. Tvirtas, stabilus ir ramus dvaras, regis, visiškai atitiko angliškąjį saugumo, patogumo ir tingaus pasitenkinimo idealą.

Jo Prakilnybė Vinstonas S. Čerčilis, parlamento narys nuo Epingo rinkiminės apygardos, pro pietų pusėn išeinantį langą žvelgė į peizažą, sėdėdamas už savo darbo stalo antrojo aukšto kabinete. Šitokia ramybė anaiptol neatsirado savaime, jos niekaip negalima pavadinti natūralios įvykių eigos pasekme, galvojo jis. Ją išsikovojo visa tauta, iš kartos į kartą sėkmingai grumdamasi už teisę susikurti išgyvenimo nišą griovimo, naikinimo bei prievartos jėgų apsuptyje — tų jėgų, kurios nebuvo pačios tautos tvarinys, tačiau kurios visgi egzistavo kaip žmogaus prigimties tamsiosios pusės dalis ir egzistavo tiek pat laiko kaip ir pati žmonija. Laisvė buvo iškovota anaiptol ne pigiai, ir, norint išgyventi, teko nuolatos aršiai ją ginti. Lygiai taip pat ir po langu plytinčiame sode kultūrinius žiedus bei vaisius, kruopščiu darbu išvestus per ilgą laiką, kaipmat nustelbtų laukinės piktžolės, jei tik sodininkai paliautų budria akimi jas stebėję. Čerčilis užsirašė pastabą apie šią analogiją — gal pravers kada nors ateityje — o paskui atsigręžęs vėl prisidegė cigarą nuo žvakės, stovinčios ant šoninio staliuko — tam reikalui ji čia ir degė. Išpūtęs dūmų debesį, kuris išsisklaidė virš stalo, jis vėl ėmėsi iš naujo skaityti kalbą, kurią buvo sakęs savo rinkėjams prieš penkis mėnesius, 1938-ųjų rugpjūčio pabaigoje.

Čionai, pačioje taikios, įstatymų paisančios Anglijos širdyje, mums sunku suvokti tas nuožmias, Europoje paplitusias aistras, andai sakė jis. Visą šį neramų mėnesį jūs, be jokios abejonės, skaitėte laikraščių reportažus — vieną savaitę naujienos būdavo geros, kitą — blogos, vieną — kiek geresnės, kitą — dar blogesnės. Bet aš privalau tiesiai jums pasakyti, kad Europos, o ir viso pasaulio būklė nuosekliai vystosi link kažkokio kritinio taško, ir laukti jo teks jau nebeilgai.

Tai buvo dar prieš bendrą anglų ir prancūzų kapituliaciją prieš Hitlerį Miunchene, dar prieš paliekant Čekoslovakiją sudraskyti nacių vilkams. Piktžolės jau grėsmingai vešėjo visame sode, o sodininkai vis dar ramiai miegojo.

Čerčilis drauge su nedidele, daugiausia konservatorių, bendraminčių grupele bandė juos pažadinti. Bandė žadinti juos jau keletą metų, nepaisant to, kad nuolatos buvo genamas iš kabineto bei vyriausybės branduolio gretų. Kai Vokietija 1933-aisiais, praėjus vos devyniems mėnesiams po Hitlerio atėjimo į valdžią, išėjo iš Tautų Lygos ir atsisakė dalyvauti nusiginklavimo konferencijoje, buvo visai nesunku suvokti, kad tai — jau pakankamai rimtas perspėjimas. Tačiau niekas neatkreipė į šį akibrokštą deramo dėmesio. Jau kitais metais naciai ėmėsi etninio valymo, ir tai buvo iškalbingas ženklas, kad galingoje pramoninėje valstybėje valdžia atiteko nusikaltėliams, kad gatvės padugnių gaujos jau diktuoja savo valią vyriausybiniu mastu — tačiau net šito nepakako, kad kiltų tarptautinis pasipiktinimas, kuris veikiausiai galėjo dar pačioje užuomazgoje užgniaužti groteskišką kapralo Hitlerio socialinį ir politinį eksperimentą. Pikčiausia, jog neilgai trukus surengtą parengiamąjį nacių antpuolį Austrijoje, kurio metu buvo nužudytas Austrijos kancleris Dolfusas, griežtai pasmerkė anaiptol ne Vakarai, o Musolinis, tiesa, dar prieš pereidamas į priešingą pusę.

1935-aisiais, kai Vokietija atvirai sulaužė Versalio sutartį, įsteigdama karinės tarnybos prievolę ir paskelbdama apie Luftvafės egzistavimą. Sąjungininkų reakcija buvo stačiai apgailėtina: jie susėdo Strezoje ir bejėgiškai pareiškė jokios prasmės neturintį protestą, gi Britanija po to galvotrūkčiais puolė taikytis, sudarydama jūrinių teritorijų sutartį, leidžiančią Vokietijai neribotais kiekiais statytis karinius laivus, taip pat ir povandeninius. Pasirašydami šią sutartį anglai netgi nesiteikė pasikonsultuoti su savo partneriais prancūzais.

„Taika bet kokia kaina!” — visur skambėjo beviltiškas šūkis. Ir koks gi rezultatas? Viena nekėlė abejonių: sumokėta už tai buvo iš tiesų brangiai. Nuo Sąjungininkų atskilo Italija, Abisinija neatsilaikė prieš begėdišką, niekuo neišprovokuotą agresiją, Japonijai buvo leista nebaudžiamai žygiuoti per Kiniją, pakeliui viską šluojant nuo žemės paviršiaus, Reino žemę vėl užėmė trys vokiečių batalionai, mosuojantys savo vėliavomis tiesiog priešais atstatytus prancūzų šautuvus, kai šie tuo tarpu nesiteikė nė piršto pakrutinti. Visa gerkle buvo skelbiama apie nesikišimą į Ispanijos reikalus, bet tuo tarpu į aukščiausiąjį postą, vokiečių bomboms bei italų kulkoms padedant, buvo užkeltas Frankas, grubia jėga buvo užgrobta Austrija; Čekoslovakija irgi liko vienui viena grėsmės akivaizdoje. Taip, kaina buvo iš tiesų didelė.

O ko pasiekta? Ką gi, tie laimėjimai nė sudilusio grašio neverti. Karas kils dargi anksčiau, nei kas nors suspės įvertinti nuostolius — Čerčilis nė kiek dėl to neabejojo.

Tiesą sakant, rezultatą tebuvo galima vertinti vienareikšmiškai — buvo pralaimėta, ir netgi labai daug. Jei karas vis dėlto kils, tokiu atveju kur kas geriau būtų buvę kovoti praėjusio rugsėjo sąlygomis negu tomis, kokias Vakarai turėjo dabar, 1939-aisiais. Tuo metu Čekoslovakija dar tebebuvo saugi, turėjo vieną pajėgiausių ir geriausiai ginkluotų armijų Europoje. Čerčilis neabejojo, kad į karą būtų įsijungusi ir Prancūzija. Taip, jie tikrai būtų kariavę 1938-ųjų rugsėjį, tada, kai čekai Godesberge atsisakė pripažinti Hitlerio pateiktą ultimatumą Čemberlenui ir mobilizavo savo armiją; Britanijos Ministrų Kabinetas tuo metu jau buvo ant ribos, betrūko vieno lašo, ir bet koks tolesnis taikstymasis būtų tapęs neįmanomas. O tada nebūtų likusi nuošalyje ir Rusija — ji turėjo sutartį su Prancūzija veikti išvien. Be to, veiklos ištroškę rusai stačiai netvėrė savo kailiuose. Taip susiklosčius aplinkybėms, Britanija norom nenorom irgi įsitrauktų į karą, netgi nebūdama susaistyta jokiomis sutartimis. Jei ne kas kitas, bent jau viešoji nuomonė tikrai būtų tuo pasirūpinusi. Štai tada šansai visiškai sutriuškinti Hitlerį būtų buvę išties visai neblogi.

Tačiau, užuot pasipriešinęs, Čemberlenas pasičiupo savo skėtį ir galvotrūkčiais išlėkė į Miuncheną, vos Hitleris jam pamojo pirštu. Ir kaip tik tuo metu, kai bejėgė auka buvo įduota į šantažuotojo rankas, Čemberlenas viešai pareiškė visiškai pasitikįs gera fiurerio valia bei sąžiningumu.

— Šitaip mes tik patvirtinome visišką, niekuo nesušvelnintą sutriuškinimą, — po to įvykio pareiškė Čerčilis Parlamente — ir buvo sutiktas srautu pašaipų bei ištisa audra protestų. Gi grįžusį iš Miuncheno Čemberleną pasitiko karštligės apimtos minios, sužavėti jie pratrūko ploti, kai Čemberlenas ėmė mosuoti parsivežtuoju popiergaliu, žadėdamas „taiką visiems laikams”.

Pasklidus žiniai, kad karo grėsmė atsitraukė, prancūzai Paryžiaus gatvėse šluostėsi džiaugsmo ašaras.

— Kvailiai, — suniurnėjo Prancūzijos premjeras Daladjė, važiuodamas iš Le Buržė oro uosto. — Kad bent patys žinotų, dėl ko šitaip džiūgauja…

Čerčilis atsiduso, pasklaidė keletą popierių ir gurkštelėjo iš stiklo lašelį škotiško viskio su vandeniu. Nors ir labai nenoromis, jam teko pripažinti akivaizdžią tiesą: jo karjera, retsykiais atrodžiusi tokia daug žadanti, dabar buvo baigta; sulaukus šešiasdešimt penkerių metų jam, ko gero, nieko kito nebelieka, kaip tik susitaikyti su vienišo atskalūno pralaimėjimu. Jo kaip politiko laidotuvėms jau kone buvo užsakytas orkestras — tuo pasirūpino nacionalinės politikos šulai, atkakliai tebetikintys, kad tolerancija bei susitaikymu įmanoma galų gale užganėdinti ir numaldyti diktatorius — ir tokiu būdu laimėti vienokių ar kitokių nuolaidų. Kiek gi jau kartų tokios iliuzijos buvo išsklaidytos bent jau tiems, kurie norėjo matyti? Ir vis dėlto, nepaisant nieko, didžioji dauguma taip ir liko akla.

šiaip ar taip, politinio gyvenimo pabaiga dar nereiškia gyvenimo galo apskritai, filosofiškai pagalvojo jis. Jis padarė viską, ką galėjo, grumdamasis dėl to, kas, tvirtu jo įsitikinimu, buvo teisinga, jis niekad neišsižadėjo tų moralinių principų, kuriais tikėjo. O juk tą patį pasakyti būtų galima tik apie nedaugelį netgi tų, kurie sulaukia savo saulėlydžio, nugyvenę iš pažiūros kur kas sėkmingesnį gyvenimą. Šitai žinoti jau savaime Čerčiliui buvo pakankama kompensacija. Jis juk turi jaukius, patogius namus ir ištikimą šeimą. Be to, seniai norėjo atlikti vieną kitą eksperimentą veislininkystės srityje. Jo „Anglakalbių tautų istorija”, pradėta bene prieš dešimtį metų, jau seniai laukia nesulaukia, kad ją užbaigtų. O kiek dar laiko liktų tapybai…

Ne. Nieko gero iš to nebus.

Čerčilis papūtė apatinę lūpą ir papurtė galvą. Nėra prasmės net mėginti nuslėpti nuo savęs liūdesį bei kartėlį. Jį ne tiek slėgė asmeninės neteisybės jausmas — juk kiekvienas, pasirinkęs politiko kelią, nuolat turi būti pasirengęs įvairiausiems netikėtumams ir pavojams — ne, labiausiai jį kamavo perspektyva bejėgiškai stebėti, kaip laisvės bei demokratijos institucijos, kurioms jis paskyrė visą gyvenimą ir kurias taip aistringai gynė, dabar gūžiasi ir traukiasi prieš tironiją, šiurkščią jėgą ir visas kitas padorumo bei civilizuotumo antitezes. Jeigu pasauliui bus pakištas šitoks precedentas vien tam, kad jis pasimokytų, rezultatas gali būti tik vienas — visiška katastrofa.

Bet kodėl gi šitai įvyko? Niekas stačiai negali būti toks aklas, kokiais apsimeta kai kurie žmonės. Vienintelis įmanomas paaiškinimas yra nebent toks: jie paprasčiausiai nenori matyti.

Štai kas Čerčilį dar labiau neramino: jo įtarimai apie kai kurių įtakingų socialinių bei politinių grupuočių motyvus, grupuočių, kurios jį patį išmetė it musę iš barščių. Vakarai atrodė esą linkę pernelyg jau dosniai užversti paskolomis bankrutuojančią Vokietiją. Pernelyg daug buvo tokių atvejų, kai, ėmusis griežtų priemonių, buvo galima nušluoti Hitlerį nuo žemės paviršiaus, tačiau vis atsirasdavo visokių ne itin rimtų pretekstų, kad tų priemonių nebūtų imtasi. Pernelyg didelė nacių propagandos dozė pernelyg jau laisvai cirkuliavo pernelyg didelėje anglų bei prancūzų spaudos dalyje. Pernelyg daug nacizmo apologetų dirbo Vakarų gyvenimo tendencijų kūrėjų bei visuomenės nuomonės formuotojų tarpe.

Turtingieji ir privilegijuotieji, nusprendė jis, regi prisikėlusios, vėl stiprios ir ginkluotos Vokietijos viziją. Nesvarbu, nacistinė ar ne, bet ji turėjo būti patikimas skydas, sergstintis nuo Rusijos. Jie siekė išlikti ir apsaugoti visą savo giminę, suręsdami tvirtą barjerą, neleidžiantį komunizmui plisti toliau į Vakarus.

Su šitokiais planais Čerčilis niekaip negalėjo sutikti. Neįmanoma pateisinti to, kuris, norėdamas apsisaugoti nuo vagies, nusisamdo žudiką. Vienas Viešpats tegalėjo žinoti, kad Čerčilis nepuoselėjo jokių draugiškų jausmų bolševizmui ir kad nė neketino paneigti nė vieno iš tų dalykų, kuriuos teigė visą gyvenimą, tačiau užtvindyti pasaulį šlykščia ideologija vien tam, kad atsvertum kitą šlykščią ideologiją — tai anaiptol ne išeitis. Joks tikslas negalėjo pateisinti šitokių priemonių, nedovanotina buvo leisti išbujoti gestapui bei SS, nevalia buvo atiduoti suvargusių, bejėgių, iškankintų Europos tautų į totalitarinės nacių valstybės šiurpaus aparato nagus…

Suskambo ant stalo stovintis telefonas, ir šis garsas nutraukė Čerčilio apmąstymus. Jis pakėlė ragelį, išsitraukė iš burnos cigarą ir karktelėjo:

— Taip?

— Misis Sendis skambina iš Londono, — pranešė sekretorės balsas — ji sėdėjo apatinio aukšto kambarėlyje, kuriuo naudojosi kaip biuru. Sekretorė kalbėjo apie vyriausiąją Čerčilio dukterį Dianą. — Bijau, kad ji primygtinai nori su jumis pasišnekėti.

— Viskas gerai. Mere. Sujunk mus.

— Tuojau pat.

Linija sudūzgė, paskui pasigirdo spragčiojimai.

— Taip? Taip? Ar girdi mane? Velniai parautų šitą prakeiktą aparatą!

— Jungiu liniją, misis Sendis.

Spragt.

— Tėti?

— Na pagaliau. Girdžiu tave, Diana. Kas atsitiko? Turi kokių nors bėdų?

— Visai ne, nieko blogo neatsitiko. Tiesiog norėjau pasakyti, kad, sykį jau atvykome į miestą, mudu su Dunkanu norėtume pasivaikščioti po parduotuves, o vakare galbūt nueisime į teatrą. Taigi, pietums mūsų nelaukite.

— Supratau. Ką gi, ačiū, kad perspėjai. Ar pasakei apie tai Elzei?

— Merė žadėjo tuo pasirūpinti. Gal tau ko nors reikia? Jei jau esame čia, galėtume nupirkti ir parvežti.

— Hmmm… Ne, regis, nieko nereikia… Ar tai viskas? O Merė kone užsiminė man, kad iškilo kažkoks gyvybės ar mirties klausimas.

Diana nusijuokė.

— Ne, tai dar ne viskas. Aš dar norėjau išgirsti tavo balsą ir sužinoti kaip laikaisi. Šįryt man pasirodė, bene būsi persišaldęs. Tikiuosi, labai nesutrukdžiau?

— Tau, mano mieloji, aš niekada nebūnu pernelyg užsiėmęs, taigi, ir sutrukdyti man negali. Ačiū, jaučiuosi kuo puikiausiai. Matyt, tik tam kartui buvo užgulę nosį. Nė kiek neabejoju, kad nuostabiai praleisi vakarą, o paskui pasimatysime.

— Taip, būtinai. Gerai, tada ir pasišnekėsime. Pasimatysime šįvakar, vėlai.

— Taip, taip. O dabar lik sveika, Diana. Perduok mano linkėjimus Dunkanui.

— Būtinai. Sudie, tėti.

Linijoje įsiviešpatavo tyla, ir Čerčilis padėjo ragelį į vietą. Jis vėl nuklydo į liūdnus apmąstymus apie Europą, strimgalviais lekiančią pražūties link, ir netikėtai prisiminė eilėraštį apie traukinio katastrofą. Čerčilis pakilo nuo kėdės ir žengė prie lango, tuo pat metu išsiblaškęs niurnėdamas sau po nosimi.

Tą eilėraštį jis buvo aptikęs dar mokydamasis Braitono mokykloje, „Panč” karikatūrų tomelyje.

— Kchm, — diskretiškai krenkštelėjo Merė jam už nugaros.

Grįžtelėjęs Čerčilis išvydo ją stovinčią tarpduryje. Tai buvo pusamžė, santūri, kiek pablyškusio veido moteris, rusvus plaukus ji nešiojo tvarkingai susuktus į kuodą ant pakaušio. Ji dėvėjo paprastą juodą sijoną ir baltą palaidinukę, kiek parauktą ties pečiais. Dabar gi ji atrodė kiek suglumusi, o rankoje laikė kažkokį suglamžytą rudą popierių, iš pirmo žvilgsnio primenantį ne ką kita, kaip siuntinio įpakavimą. Kitoje jos rankoje buvo kažkoks nedidelis ryšuliukas.

— Kas atsitiko, Mere? — paklausė Čerčilis. — Kas gi tai?

Merė žengė į kambarį.

— Tai atėjo registruotu paštu vos prieš keletą minučių, — atsakė ji vis dar sutrikusi. — Siuntinys labai jau neįprastas, sere. Nieko panašaus kaip gyva nesu mačiusi.

— Ką? Nagi, leisk man pačiam pasižiūrėti. Kas gi tau atrodo taip keista? — Čerčilis priėjo artyn ir paėmė paketėlį, paskui, vėl grįžęs prie stalo, ėmėsi apžiūrinėti siuntinį. Šis buvo maždaug vidutinės knygos dydžio, kietai suvyniotas į storą baltą popierių ir užklijuotas skaidrios blizgančios plėvės juostelėmis, kuri, sprendžiant iš vieno kiek atsiknojusio kampo, atrodė besanti lipni. Kažkoks naujoviškas įpakavimas, šmėstelėjo Čerčiliui. Vienoje pusėje stambiomis juodomis raidėmis buvo užrašyta:

JO PRAKILNYBEI VINSTONUI S. ČERČILIUI, PARLAMENTO NARIUI ASMENIŠKAI IR TIKTAI JAM VIENAM

Čerčilis pavartė paketėlį rankose. Jokių kitų užrašų ant jo nebuvo.

— Hmmm… Iš tiesų, gana neįprasta, ar ne? — suniurnėjo jis.

— Na, bet juk matai, kas čia parašyta? Man regis, bus geriau, jeigu laikysimės žaidimo taisyklių. Ačiū, Mere, palik tą siuntinį man.

Jis atsisėdo, nusigręžė į stalą ir vėl ėmėsi apžiūrinėti siuntinį. Tiktai po valandėlės suvokė, kad Merė, žengusi vos kelis žingsnius durų link, neryžtingai stabtelėjo ir lūkuriuoja.

— Kas yra? — paklausė Čerčilis vėl atsigręždamas, jo balsas šįsyk jau nuskambėjo irzliai. — Kas dar atsitiko?

Merė metė nervingą žvilgsnį į paketą.

— Aš — na… pagalvojau… tai yra… O kas, jeigu tai pavojinga? Gal… eee… gal kokia anarchistų atsiųsta bomba ar dar kas nors panašaus? Gal verčiau iškviesti policiją, kad patikrintų?

Čerčilis įsmeigė akis į paketą, jo kaktą perrėžė raukšlė. Paskui jis papurtė galvą ir nekantriai mostelėjo ranka.

— Ak, taip, iš tiesų, anarchistų bomba. Zinai, Mere, man regis, tu skaitai per daug pigių nuotykinių romanų. Tikriausiai čia ne kas kita, kaip beviltiškas bandymas pajuokauti, atsiųstas Bernardo Šou ar dar kieno nors.

Valandėlę padvejojusi Merė linktelėjo ir išėjo, anaiptol ne džiugiai nusiteikusi. Čerčilis vėl palinko prie stalo, pasirausęs stalčiuje susirado didžiules žirkles ir kibo į paketą. Ir vis dėlto pats pastebėjo išvyniojąs siuntinį kur kas atsargiau nei bet kuriuo kitu, įprastu, atveju.

Tai buvo į kelis storo popieriaus sluoksnius suvyniota nedidelė dėžutė su dangteliu; ir viena, ir kita pagaminta iš tokio pat neregėtos rūšies balto, skaidraus ir šiek tiek lankstaus plastiko. Panašų plastiką Čerčiliui buvo tekę matyti kai kuriuose jam parodytuose eksperimentiniuose elektros prietaisuose, tačiau jis nė manyt nemanė, kad tokia medžiaga jau yra prieinama visiems. Štai kokia, pasirodo, pažanga, nusprendė jis.

Dangtelis buvo pritvirtintas tokia pat perregima lipnia juostele, o dėžutė iki pat viršaus užpildyta kone besvoriais pakuotės rutuliukais, kokių Čerčiliui irgi dar neteko regėti. Pakuotėje jis aptiko keletą spalvotų fotografijų, tokių kokybiškų, kokių kaip gyvas nebuvo matęs, rinkinį daiktelių, primenančių mažyčius kažkokio elektros prietaiso komponentus, plokščią metalinę dėželę, mažesnę net už cigarečių pakelį, su vos įžiūrimų mygtukėlių eilėmis vienoje pusėje; ant kiekvieno jų buvo užrašyta po skaičių ar kokį kitą simbolį ir išdėlioti jie buvo po keturkampiu langeliu. Buvo ten ir dar viena, panaši dėžutė, tik išardyta, kad matytųsi pribloškiančiai sudėtinga vidinė jos sandara. Galų gale Čerčilis aptiko ir sulankstytą popieriaus lapą su laišku.

Čerčilis smalsiai dirstelėjo į vieną fotografijų. Joje buvo nufotografuotas skrendantis lėktuvas — tačiau toks, kad jau pati jo išvaizda dvelkė tikru perversmu lėktuvų konstrukcijose. Jo nosis buvo ilga ir smaili it adata, sparnai kiek atlenkti atgal, be to, nesimatė jokių propelerių. Kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašas: „Viršgarsinis reaktyvinis karinis lėktuvas bombonešis. Greitis daugiau nei 2,5 karto viršija garso greitį. Atstumas — 3.400 mylių be degalų papildymo. Didžiausias aukštis — 90.000 pėdų. Ginkluotė — aštuoni radijo bangomis valdomi, į šilumą reaguojantys raketiniai užtaisai „oras — oras”, maksimalus atstumas iki taikinio — 20 mylių.”

— Kas gi tai, po šimts? — priblokštas kvėptelėjo Čerčilis. Jis suraukė antakius, visiškai nieko nebesuprasdamas.

Kitoje nuotraukoje jis išvydo glotnų cilindrą, kurio vienas galas buvo nusmailintas — cilindras priminė artilerijos sviedinį, tačiau, sprendžiant iš greta stovinčių žmonių figūrėlių, jis turėjo būti kelių aukštų namo dydžio. Užrašas kitoje pusėje skelbė, kad tai — didžiulė raketa. Kitose nuotraukose buvo užfiksuota kažkokios nematytos mašinos, pastatai ir išvis neatpažįstami objektai. Dar vienas užrašas bylojo štai ką: „Jėgainės reaktorius, tiekiantis pramoninio masto atomų branduolių energiją, kurui naudojamas dirbtinis radioaktyvus urano 239 izotopas. Galingumas — 800 megavatų”.

Čerčiliui jau visai apsvaigo galva. Jis padėjo į šalį nuotraukas ir pasiėmė surinktą plokščiosios dėžutės su mygtukais modelį. Paskubomis metus akį, žvilgsnis išsyk užkliuvo už nedidelio jungtuko, įtaisyto tarp užrašų „įjungta” ir „išjungta”. Jis buvo pastumtas ties atžyma „išjungta”. Čerčilis stumtelėjo jungiklį į kitą poziciją, ir stačiakampyje langelyje virš mygtukų pasirodė skaičių eilė. Spaudant sunumeruotus mygtukus, langelyje sušvisdavo atitinkamas skaičius. Čerčilis eksperimentavo toliau ir įsitikino, kad mygtukai, pažymėti „+”, „-” bei kitais ženklais gali atlikti paprasčiausius aritmetinius veiksmus. Toli gražu ne iškart jis susivokė, kad prietaisu būtų galima sėkmingai pasinaudoti ir kitokiems apskaičiavimams atlikti, jis praverstų tokiose matematikos srityse, apie kurias Čerčilis seniai buvo užmiršęs, jeigu tik išvis kada nors ką nors nutuokė. Bet su šia prielaida jam nebuvo lengva susitaikyti, dar visai neseniai pats pirmas būtų pareiškęs, esą, tai visiškai neįtikėtina.

Kai Čerčilis palengva ėmė nutuokti, ką visa tai reiškia, jis pasijuto iš tiesų priblokštas. Netgi naujausiosios stalinės skaičiavimo mašinėlės, kurios buvo specialiai jam parodytos, palyginus su šia, regėjosi beviltiškai primityvios ir gremėzdiškos. Tai buvo sunkūs ir triukšmingi, nerangūs prietaisai, apkaišyti visokiausiais svertais bei ratukais, ir iš pirmo žvilgsnio priminė ne ką kita, o paprasčiausią biuro rašomąją mašinėlę. Ir vis dėlto, Čerčiliui buvo tvirtinama, esą tai — vienas naujausiųjų laikų stebuklų. O jeigu iš tiesų taip — kokia gi technologija sugebėjo pagaminti šį įtaisą, kurį jis šit laiko rankoje? Iš kur jis galėjo atsirasti? Čerčilis pasiėmė laišką, išlankstė jį ir perskaitė:

Brangusis misteri Čerčilį,

Malonėkite atleisti, kad prisistatau jums tokiu gana neįprastu būdu, tačiau, tikiuosi, jūs pripažinsite, kad ir pati situacija yra neeilinė.

Viliuosi, kad tie keletas prietaisų, kuriuos siunčiu kartu su laišku, byloja patys už save, ir jūs jau numanote, ką tai galėtų reikšti. Mums reikia aptarti daugybę dalykų, susijusių su Vakarų demokratijų saugumu bei ateitimi, o laiko turime visai nebedaug. Taigi, aš leidau sau užsakyti priešpiečius privačiose Dorčesterio viešbučio patalpose. Priešpiečiai numatyti 12:30, kitą trečiadienį, vasario septynioliktąją, ir jų metu, tikiuosi, suteiksite man garbę prisistatyti jums asmeniškai ir supažindinti jus su savo kolegomis.

Nuoširdžiai prašome jus pasikviesti drauge dar trejetą palydovų, visiškai jumis pasitikėdami, jų pasirinkimą paliekame jūsų valiai. Nereikia nė sakyti, kad jų diskretiškumas turi nekelti nė menkiausios abejonės, jie turi būti visiškai patikimi.

Jei jus patenkina susitikimo vieta ir laikas, malonėkite patvirtinti, jog atvyksite, viešbučio direktoriaus atstovui misteriui Džefrisui, numeris Meifeir 2200.

Nuoširdžiai jūsų

Vinsleidas

— Tai neįtikėtina! — dusdamas sušnibždėjo Čerčilis. Jis dar kartą atidžiai perskaitė laišką ir kruopščiai apžiūrėjo kiekvieną atsiųstąjį daiktą. Paskui jis ilgai sėdėjo suraukęs kaktą, įtemptai mąstydamas. Galų gale sudėjo siuntinio turinį atgal į dėžutę, užrakino ją stalčiuje ir nukabino telefono ragelį.

— Klausau, misteri Čerčili, — išgirdo jis Merės balsą. Regis, jai gerokai palengvėjo.

Čerčilis prašneko labai rimtai.

— Prašau, tučtuojau paskambink į Oksfordą, Mere, ir pasistenk surasti profesorių Lindemaną. Pasakyk jam, kad atkaktų čia, pas mane, pačiu didžiausiu žmogui įmanomu greičiu. Aš čia turiu šį tą, ką norėčiau skubiai jam parodyti. Manau, jis bus apstulbintas… taip, stačiai apstulbintas.