Operacija „Protėjas” 1

15 skyrius

Džefas susiraukęs žvelgė pro pelėdiškus savo akinius į beviltiškai išardyto fonografo diską bei vidurius, išbarstytus ant stalo pirmajame buto kambaryje. Krapštydamasis su atsuktuvu, jis pamėgino kažką ten priveržti. Paskui uždėjo vieną savo 78 apsisukimų plokštelę, nuspaudė įjungimo mygtuką ir nuleido adatėlę. Kelias akimirkas girdėjosi tik šnypštimas, o paskui kambarį užliejo smagus, nors ir trūkčiojantis balsas, lydimas tarsi metalinio akompanimento.

Melodija buvo pernelyg greita ir spigi. Džefas sustabdė plokštelę ir vėl griebėsi sukti varžtą. Ūmai aparato viduriuose pasigirdo kurtinantis zviiiiimbt… Džefas atsiduso ir pakėlė galvą.

— Nesu tikras, bet galiu pamėginti, — pasakė jis. — Daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai Silardas bei Fermis balandžio mėnesį paskelbė savo straipsnius „Fizikos apžvalgoje”. Su tais dalykais susiję žmonės griebėsi… na, nežinau, kaip tai tiksliau pavadinus — lyg ir savanoriškos autocenzūros. Jie neskelbia daugiau jokios informacijos apie savo tyrinėjimus, iš jų išvis nebeįmanoma nė žodžio išpešti.

— Gal žinai kodėl? — paklausė Gordonas Selbis. Jis sėdėjo ant lovos greta Kesidžio. Pats jis gan gerai numanė priežastį, tačiau norėjo sužinoti, ką apie tai galvoja Džefas.

Šis gūžtelėjo pečiais.

— Jei paaiškėtų, kad įmanoma sukurti grandininę reakciją, tokiu atveju taptų įmanoma sukelti ir sprogimus — kur kas galingesnius nei įprastiniais sprogmenimis, — atsakė jis. — O Vokietijoje esama žmonių, kurie nė kiek ne blogiau nei mūsiškiai mokslininkai geba išsiaiškinti, ką reiškia Hano-Štrasmano eksperimentai. Na, pavyzdžiui, Heizenbergas. Kam gi rizikuoti pakišant jiems papildomų raktų paslapčiai įminti?

— O kaipgi tas žmogus, kuris ir atlieka eksperimentus. Fermis? — paklausė Kesidis. — Kaip supratau, jis iš esmės linkęs bendrauti? Ar mes turime galimybių pasišnekėti su juo?

— Šiuo metu — jokių, — atsakė Džefas. — Vasarą jis skaito paskaitas En Arbore, Mičigane. Vis dėlto, yra toks žmogus, vardu Džonas Daningas, kuris dirbo su juo — ir su kuriuo galėčiau pabandyti pasišnekėti. Tačiau tai padaryti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Azimovas — na, jis toks tipas, kuris visada nori žinoti viską ir apie viską — prieš kurį laiką bandė iškvosti profesorių Urėjų, kad tas bent šį tą papasakotų apie vykdomus eksperimentus su uranu, apie kuriuos mus vis pasiekdavo šiokios tokios nuogirdos — ir vos nepalydėjo galvos. Informaciją apie tai dabar visi slepia it pašėlę.

Kitąpus stalo priešais Džefą sėdintis Feračinis klausydamasis niauriai žvelgė į stalviršį. Po šimts perkūnų, nejaugi Kesidis, užuot stačia galva puolęs į balą, pareikšdamas, esą, jie bendrauja su Fermiu, negalėjo pasakyti Klodui, kad jie pažįsta tik paprasčiausią Kolumbijos universiteto studentą, ko gero, galintį paminėti kelias pavardes žmonių, su kuriais vertėtų bandyti užmegzti ryšį? Klodas ir Mortimeris, regis, susidomėjo ir paprašė su tais žmonėmis supažindinti ir juos. O Kesidis, užuot atsitraukęs, kol dar turėjo tokią galimybę, kaip mat įklimpo dar giliau:

— Žinoma, Klodai, jokių problemų. Tik duok mudviem su Hariu dar dieną kitą, kad galėtume dėl visko susitarti.

Vėliau Vinsleidas, kuris toli gražu ne vieną dieną pažinojo Kesidį, paprašė Feračinio atskleisti tikrąją padėtį. Didžiausiam Feračinio siaubui, Vinsleidas nė nemanė patyliukais atšaukti šito sumanymo ir išmėginti kokio nors kito būdo, o su džiaugsmu leido jiems skverbtis pirmyn, nors Feračinis ir pripažino, kad šansai sulaukti sėkmės išties labai menki. Dabar gi, kaip ir reikėjo tikėtis, paaiškėjo, kad Fermio netgi nėra mieste, o tie, kurie buvo čia pat, nė neketino su kuo nors kalbėtis. Netgi Selbis, regis, ėmė suprasti, ir tai jo paties visiškai nedžiugino, kad akademinio pasaulio laisvė, 1939-aisiais, regis, tokia savaime suprantama, vis dėlto nebuvo įsišaknijusi taip giliai, kaip kad jis įsivaizdavo po pirmųjų pokalbių su Džefu.

Feračinis visiškai nesuprato, kokį žaidimą žaidžia Vinsleidas. Jeigu jis ir norėjo švelniai pliaukštelėti Kesidžiui per nosį, kad šis netaukštų kas pakliuvo — tokiu atveju tikrai būtų suradęs kitą būdą tai padaryti, nesiimtų gi tyčia pakišti jo visos grupės pajuokai. Tokie metodai Klodo stiliui buvo visiškai svetimi.

Dženetė, sėdinti prie antrojo kambario durų, kruopščiai apžiūrinėjo savo batelio nosį.

— Kas gi tie žmonės, kuriems jūs dirbate? — įtariai paklausė ji.

— Ir kodėl jiems prireikė į savo reikalus įvelti Džefą? Žinote, iš pažiūros tai atrodo visiškai beprasmiška. Jei jie yra politikai ar kas nors panašaus, kodėl gi nesikreipia tiesiog į fakulteto dekaną? O jeigu jie mokslininkai — tuomet kaipgi čia yra, kad universiteto mokslininkai iki šiol jų nepažįsta?

Toks klausimas, tiesą sakant, nebuvo visiškai netikėtas.

— Jie atstovauja privačių interesų konsorciumui, ir juos smarkiai neramina tikimybė, kad Hitleris, ko gero, pirmasis prikiš nagus prie itin galingų sprogstamųjų užtaisų, — atsakė Selbis. — Jie nori įkurti čia fondą panašių tyrinėjimų finansavimui, tačiau, prieš susipainiodami vietinės biurokratijos pinklėse, pageidauja pirma neoficialiai pasišnekėti su šiuos tyrinėjimus atliekančiais mokslininkais — kad įsitikintų, jog jų darbų reikšmė išties tokia, kokia atrodo iš pažiūros.

— A, suprantu, — Dženetė galėjo ir labiau pasistengti, apsimesdama įtikinta.

— O kaipgi Leo Silardas? — paklausė Selbis, žvelgdamas į Džefą. — Jis juk irgi dalyvauja atliekant tokius eksperimentus, tiesa? Be to, jis vengras, tai yra, dar vienas europietis. Galbūt jis kažką žino apie vokiečių pasiekimus, kaip ir apie tai, kas vyksta čia?

— Iš tikrųjų gi Selbį domino ta aplinkybė, kad Silardas buvo senas ir artimas Einšteino draugas. Tačiau bent jau kol kas Selbis nenorėjo dar labiau komplikuoti pokalbio, taip greitai paminėdamas Džefui dar ir Einšteino vardą.

— Aš nežinau, — atsakė Džefas. — Bet rytoj pat pasišnekėsiu su Daningu ir dar pora kitų. Teks luktelėti — tada ir pažiūrėsime, kas bus.

Tą vakarą jie nieko daugiau jau nebegalėjo nuveikti. Pokalbis nukrypo į universitetą bei jo pastatus, paskui — į visą Morningsaido Aukštumų teritoriją, ir pagaliau jie sušneko apie būdus patekti į Manheteną bei iš jo išvykti. Džefas manė, kad būtų visai įmanoma be problemų gyventi metro požemiuose, niekada nė neišlendant į paviršių.

— Ten, apačioje, galima sakyti, yra visas atskiras miestas, — tvirtino jis. — Ten gali rasti užeigų, kirpyklų, batų valytojų bei krautuvėlių, be to, dauguma svarbiausiųjų pastatų irgi jungiasi su metro požemiais. Pavyzdžiui, gali gyventi sau Komodore, dirbti Kraislerio centre, pietauti pas Severiną, apsipirkinėti Blumingdeile, plaukioti Sent Džordže, Brukline, o panorėjęs — netgi susituokti Municipaliteto rūmuose.

Paskui Selbis įsigilino į vieną Džefo vadovėlių, gi pats Džefas su Kesidžiu vėl kibo krapštyti fonografą. Feračinis pareiškė esąs gerokai išalkęs, ir Dženetė pasisiūlė nueiti į meksikiečių restoraną gretimame kvartale, kur būdavo parduodami pietūs išsinešimui. Feračinis pakilo jos palydėti.

Kai jie išėjo, jau leidosi vakaras, tačiau po alsinančio dienos karščio dar tebebuvo šilta. Gatvėje užsidegė šviesos, vienas po kito žiebėsi žibintai virš barų, restoranų bei kino teatrų, įsimaišiusių tarp pramoninių prekių parduotuvių, mėsos, bakalėjinių prekių bei daržovių krautuvėlių, pastarųjų vitrinose buvo prikrauta gausybė mango vaisių, raudonųjų pipirų, kasavų, tamarindų bei kitų skanėstų, būdingų vadinamajam ispanų Harlemui, esančiam per kelis kvartalus tolėliau į rytus. Gatvėje zujo daugybė žmonių, ypač puėrtorikiečių bei Lotynų amerikiečių. Gausu tebebuvo ir vaikų, jie sūpavosi ant virvių, kabaliuojančių nuo gatvės žibintų stulpų, ant šaligatvių žaidė „klases”, nedidelis būrelis šokinėjo ant išardytos lovos spyruoklių. Paaugliai trynėsi pakampėse arba plyšius primenančiose namų tarpuvartėse, gi vyresnieji, moterys — gėlėtomis medvilninėmis suknelėmis, vyrai — margaspalviais marškiniais, sėdėjo ant savo namų laiptų šnekučiuodamiesi ir stebėdami pro šalį plaukiantį gyvenimą.

Nacistai užgrobė Europą metai prieš Feračiniui gimstant, o kai jis buvo dar vaikas, buvo nusiaubtos ir Azija bei Afrika. Tuo metu, kai jis jau ėmė suvokti pasaulį ir tragišką šiojo padėtį, visa Amerikos ekonomika jau buvo sukarinta, šalis jau ruošėsi paskutiniajam konfliktui, kurio, visuotine nuomone, išvengti nebebuvo įmanoma. Tokią Ameriką jis ir tepažinojo. Tačiau buvo girdėjęs ar skaitęs ir apie ankstesnius laikus, kai gyvenimas buvo visai kitoks, kai miestai, vadinami Londonu, Paryžiumi ar Viena dar tebegundė savo žavesiu ir paslaptimis, kai jie dar tebepriklausė laisvajam pasauliui — ir kiekvienas vylėsi vieną gražią dieną juos aplankysiąs. Pasaulis teturėjo vos keletą trumpų metų po Didžiojo karo, tačiau suspėjo bent pradėti atsigauti po šimtmečius trukusių imperializmo bei priespaudos; tautos galų gale ėmė mokytis taikiai sugyventi drauge. Amerika, žinoma, su savo visų rasių, kalbų, odos spalvų, tikėjimų atstovų miniomis, kasdien užplūstančiomis Niujorko ar San Francisko gatves, su uostuose stovinčiais okeaniniais laivais, ant kurių stiebų plevėsavo dešimtys įvairiausių vėliavų, su naujomis lėktuvų linijomis, priartinančiomis netgi Tokiją, be jokios abejonės, žengė visų priešakyje link to pasaulio, kokiu netolimoje ateityje jis turėjo tapti.

Feračinis jautėsi išties keistai, žingsniuodamas tos žilos praeities Amerikos gatvėmis. Štai šitaip viskas ir turėjo likti, pagalvojo jis. Visa aplinkui dvelkte dvelkė laisve, Feračinį svaigino toks gyvybingumo pojūtis, kokio nė žymės nebebuvo likę tuose laikuose, kuriuos jis prisiminė. Žinoma, tebebuvo ženklūs ir praėjusios Didžiosios Depresijos požymiai, šalis tebeturėjo aibes problemų, tačiau, nepaisant viso to, galėjai justi pasitikėjimą savimi ir optimizmą — ir tvirtą, nepajudinamą nuostatą, kad visas problemas įmanoma išspręsti. Būtent tokios Amerikos ieškodami ir apkeliavo pusę pasaulio Feračinio tėvai, kurių jam taip ir neteko pažinti — Amerikos, kuri tebetikėjo savimi.

— Kažkada juk sakei, kad iš šio rajono ir esi kilęs, tiesa, Hari? — pakeliui paklausė Dženetė.

Krūptelėjęs Feračinis netikėtai pakirdo iš susimąstymo.

— Ak, taip. Tiesa.

— Kurioje gi vietoje tu gimei? Gal kiek toliau į rytus? Italų kvartale?

— Ten mes turime kažkokių giminaičių, bet maniškiai persikėlė į Kvinsą. Tačiau mano tėvai mirė, kai dar buvau kūdikis. Užaugau pas tetą ir dėdę Hobokene.

— Pasidarė pernelyg tiršta žmonių, tiesa? Turėjau omeny — kai tavo tėvai išsikraustė iš miesto?

— Čia viskas buvo pernelyg itališka.

— Kaip keista.

Feračinis gūžtelėjo pečiais.

— Italai, siciliečiai — žinai, visi jie mėgsta, kad juos suptų pažįstami jiems dalykai. Jiems patinka įprastas jų gyvenimo būdas, patinka laikytis savų papročių. Taigi, kai čionai plūstelėjo ištisas emigrantų srautas, žmonės, kilę iš tų pačių kaimų, ėmė telktis draugėn. Netrukus jau galėjai matyti išryškėjant Italiją — tarsi dėliojant į vieną paveikslą galvosūkio-mozaikos detales. Tada mano tėvas ir pareiškė, esą, atkeliavęs į šitokią tolybę anaiptol ne tam, kad vėl atsidurtų Italijoje. Jis atvyko čia, ketindamas tapti amerikiečiu. Taigi, jie persikėlė į kitą upės krantą.

— O kada gi tavo tėvai persikėlė į Valstijas?

Ji akivaizdžiai bandė išgauti kažkokią paslaptį. Jie stabtelėjo prie Septintosios Aveniu, laukdami, kol galės pereiti į kitą pusę. Feračinis visiškai netroško meluoti, nenorėjo ir susipainioti ir imti pats sau prieštarauti.

— Klausyk, — pasakė jis, — maniau, mes einame pietų — ir visiškai nesitikėjau tokios kryžminės apklausos. Šitokie klausimai man kelia žiovulį. Juk visa tai buvo taip seniai — ir dabar nebeturi jokios reikšmės.

— Aš visai neketinau kaišioti nosies į svetimus reikalus, — pasakė Dženetė. — Man tiesiog smalsu.

Ji nutilo. Sulaukę tarpelio transporto sraute, jie perėjo į kitą gatvės pusę. Bet ir tada Dženetės, regis, neapleido kažkokia įkyri mintis, nuolat neduodanti jai ramybės, kas kelios akimirkos mergina kryptelėdavo galvą ir neryžtingai dirsčiojo į Feračinį. Kai pagaliau jie pasiekė restoraną — nedidelę, tačiau puikiai prižiūrimą švarią užeigą su lange iškabintu didžiuliu, įvairiaspalvėmis raidėmis surašytu valgiaraščiu bei išsinešimui parduodamų patiekalų sąrašu — Dženetė nebeįstengė susilaikyti.

— Kas gi jūs? — paklausė ji, timptelėdama Feračinį į šalį nuo durų kaip tik tą akimirką, kai juodu jau buvo beeiną vidun. Nenorėdama atkreipti greta besišnekučiuojančios porelės dėmesio ji šnekėjo pusbalsiu, tačiau labai primygtinai. — Tad kas gi jūs, visi: Kesidis, Gordonas, Floidas, Padis — visa jūsų kompanija? Džefas minėjo, kad kai kurios Gordono žinios jį stačiai pribloškė — o juk Džefo šioje srityje niekaip neapšauksi kokiu nors bukagalviu. Bet kaipgi šitaip gali būti, kad Gordonas puikiai išmano apie tokius dalykus — ir nėra savas žmogus universitete? Maža to, Džefas paklausinėjo — apie jokį Gordoną niekas nė girdėt nėra girdėjęs!

Be to, dar ir tai, kaip jūs apsidirbote su Ledokšniu ir jo beždžionžmogiais — Džonis Šešios Džei man viską apie tai papasakojo. Pasirodo, būta daugybės smulkmenų, apie kurias laikraščiai nė neužsiminė. Maksas tvirtina, esą, visi jūs tarnavę armijoje, tačiau paskui aš šnektelėjau su Sidu, o šis tvirtina, kad armijoje net nėra tokio dalinio, kuris sugebėtų šitaip veikti. — Dženetė papurtė galvą. — Tik nesuprask manęs klaidingai, Hari. Tiesiog nuostabu regėti, kaip dabar atlėgo Maksui, be to, aš ne mažiau nei visi kiti sužavėta, kad Brunas galų gale gavo, ko nusipelnęs. Tačiau jūs juk padarėte tai ne vien dėl mūsų. Jūs tai padarėte, nes Brunas pabandė prasibrauti į jūsų veiklą Brukline, kad ir kuo jūs ten beužsiimtumėte.

Feračinis sunkiai nurijo seilę. Jis labai tikėjosi, kad jį apėmusi panika pernelyg neatsispindi veide.

— Brunas viską paaiškino Džoniui po to, kai tu ir tavo draugai išėjote, — tęsė Dženetė, kažką įžvelgusi Feračinio veide. — Suprask gi — čia vyksta kažkas labai jau keisto. O kada žmonės, kurių aš išties dorai nė nepažįstu ir kurie, regis, yra įsipainioję į kažkokius tamsius nesuprantamus reikalus, bando įtraukti mano brolelį į tokius dalykus, apie kuriuos profesoriai nelinkę kalbėti, tačiau kuriais labai domisi naciai — ką. gi, nieko nuostabaus, kad tai kelia man nemaža nerimo. Daugybe atžvilgiu Džefas išties yra tikras šaunuolis, bet kartais jis pernelyg pasitiki žmonėmis. Tik nebandyk man aiškinti, kad visa tai — ne mano reikalas, nes aš manau, kad tai — būtent mano reikalas. Juk ir tu, Hari, anaiptol nesi vien tik sunkvežimio vairuotojas. Kas gi tu? Kas visi tie kiti žmonės? Ko gi jūs norite?

Ji laukė atsakymo, o Feračinis tuo tarpu kone vogčiomis ją apžiūrinėjo. Jis jau seniai buvo pastebėjęs, kad Dženetė toli gražu ne kvaila — o dabar ji tikėjosi, kad jis atvirai tai pripažins.

— Vadinasi, viso to, ką sakė Gordonas, tu nepriimi už gryną pinigą? — paklausė jis.

Dženetė skausmingai pažvelgė į jį.

— Gali būti, kad verslininkams tikrai neprošal būtų pasišnekėti su mokslininkais, tačiau jie jokiu būdu nesiimtų samdyti privačios armijos vien tam, kad ši susitvarkytų su tokiais tipais kaip Brunas, — pasakė ji. Atsidusęs Feračinis linktelėjo. Kažko panašaus jis ir tikėjosi. Selbis ničnieko nežinojo apie Bruno tvirtovės užpuolimą, priešingu atveju būtų gi surezgęs kokią nors labiau įtikinančią istoriją. Dženetė papurtė galvą.

— Ne, Hari. Šito aš niekaip negaliu priimti už gryną pinigą.

Feračinis užsimerkė ir pirštais pamasažavo akių vokus.

— O gal ir tu retsykiais pernelyg pasitiki žmonėmis? — paklausė jis.

Ji vėl papurtė galvą.

— Nemanau. Aš šiam pasauly pragyvenau šiek tiek ilgiau nei Džefas.

— O manimi tu pasitiki?

Dženetė atidžiai pažvelgė į jį. Jo veide tvyrojo įtampa, akys žiūrėjo nemirksėdamos.

— Kaip gi šitai suprasti? — paklausė ji.

— Ogi taip, kad aš negaliu atsakyti į tavo klausimus.

Stojo ilga tyla, ir visą tą laiką juodviejų akys šnekėjosi be žodžių. Ji norėjo, kad jis pripažintų ją mąstyti sugebančia asmenybe — tai jis ir padarė. Dabar gi jis savo ruožtu prašė, kad ji įvertintų jo nuoširdumą ir garbingumą. Galų gale Feračinis pridūrė:

— Mes nedirbame nei kokiai nors užsienio vyriausybei, nei dar kam nors, jeigu kaip tik tai tave ir neramina, gali apie tai pamiršti. Mes visom keturiom esame už dėdę Semą. Ar to pakanka?

Dar kurį laiką Dženetė atidžiai žvelgė tiesiog jam į veidą, ir galų gale patenkinta linktelėjo.

— Eime, nupirksime visiems pietus, — pasakė ji.

Vinsleidas puikiai žinojo, kad 1939-ųjų pradžioje visai atomo branduolius tyrinėjančių Jungtinių Valstijų mokslininkų bendruomenei atsivėrė akys ir ji liovėsi skelbusi savo eksperimentų rezultatus. Jis neturėjo jokių iliuzijų, kad visiškai svetimiems žmonėms bus leista prisikasti prie tokios svarbios informacijos — ir dar per paprasčiausią studentą. Tačiau Vinsleidas nė neketino atmesti vieno savosios grupės nario pasiūlymo padėti, nepaisant to, kad jo pažadai rėmėsi gerokai išpūstais pareiškimais. Ne, šios pagalbos Vinsleidas niekaip negalėjo atsisakyti, ir dar tokiu metu, kai visa grupė patyrė tikrą šoką. Tiesą sakant, jam netgi pasirodė, kad šia situacija galima puikiai pasinaudoti sustiprinant saviškių dvasią bei ryžtą — visų, o ypač kariškių kontingento, iš kurio ir buvo sulaukta pasiūlymo.

Tačiau, norint susilaukti sėkmės, neįmanoma buvo apsieiti be slapto virvučių patampymo iš užkulisių — o šioje srityje Vinsleidas buvo dantis pravalgęs.

Taip jau atsitiko, kad, išvykęs iš Vengrijos, Leo Silardas, prieš pasiekdamas Jungtines Valstijas, keletą metų praleido Anglijoje. Ir visą tą laiką jis dirbo drauge su profesoriumi Lindemanu Klarendono laboratorijoje Oksforde. Tuo metu, kai Feračinis su visa savo kompanija jaukiai sėdėjo aukštutiniame Manhetene ir kirto čili su raudonaisiais pipirais ir aštriu užpilu, Vinsleido telefono skambutis pažadino Londone likusį Artūrą Baneringą. Vinsleidas liepė jam surasti Lindemaną ir perduoti šiam, kad tučtuojau paskambintų į Niujorką. Praėjus vos daugiau nei valandai. Sarginėje sučirškė telefonas.

— Ne, apie sugrįžimo vartus negaliu pranešti nieko naujo, — pasakė Vinsleidas Lindemanui. — Čia padėtis vis dar tokia pat. Klausyk, ko gero, man čionai dar kurį laiką bus reikalingi ir Mortimeris Grynas, ir Kurtas, taigi, ketinu išsiųsti pas tave Gordoną Selbį drauge su Ana, jie ir pateiks tau naujausią informaciją. Pamatysi, Selbis išties išsilavinęs žmogus, judu turėtumėte puikiai sutarti.

— Gerai, — sutiko Lindemanas. — Bet niekaip negaliu patikėti, kad tik dėl to Artūras prašė skubiai tau paskambinti. Man pasirodė, kad turi pasakyti kažką žymiai svarbesnio.

— Taip, tiesa, — pritarė Vinsleidas. — Aš šit vis svarsčiau apie tą sumanymą, kurį aptarinėjome prieš pat man išvykstant.

— Turi omeny — kažkaip prisivilioti Einšteiną?

— Taip. Atrodo, pamėginti iš tiesų verta. Sutinku su tavimi — matyt, geriausia būtų prieiti prie jo per Silardą. Dėl tam tikrų priežasčių, kurių dabar nenorėčiau smulkiai aiškinti, kai kurie mūsiškių bando užmegzti ryšį su Silardu per Kolumbijos universitetą. Visa bėda yra ta, kad šitame universitete niekas jų nepažįsta, o visus ten apėmusi stačiai informacijos slėpimo paranoja. Vienu žodžiu, būtų gerai, kad Silardas pirmiausia pasišnekėtų su Kolumbijos grupe. Noriu įsitikinti, kad tuo metu, kai mūsų žmonės prisistatys, universiteto mokslininkams nekils jokių abejonių, jog reikalas iš tiesų rimtas ir labai svarbus.

— Hmmm… Man regis, bandai spręsti problemą labai jau aplinkiniu keliu, — pastebėjo Lindemanas. — Bet tebūnie taip, kaip tu nori. Ką būtent aš turiu padaryti?

— Ogi va, profesoriau: noriu, kad iš Anglijos paskambintum Leo Silardui ir pasakytum jam štai ką…

Kaip Vinsleidas ir numatė, kitą dieną pirmieji Džefo bandymai susisiekti su urano tyrinėjimo grupės nariais Kolumbijos universitete atsimušė į neįveikiamą ledo sieną. Niekas nenorėjo nė puse lūpų užsiminti apie tai, niekas ničnieko nežinojo, o vienas chemijos mokslų daktaras netgi pagrasino paskambinsiąs į FTB.

O paskui, visiškai netikėtai ir be jokios regimos priežasties, viskas staiga pasikeitė. Tą pavakarę, kai Džefas jau pasiekė patį nevilties dugną, chemijos fakultete jį nelauktai susirado Džonas Daningas ir stačiai pribloškė jį savo požiūriu, kuris, nežinia kodėl, vos per kelias valandas apsisuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu.

— Atleisk, kad kiek anksčiau tave šitaip užsipuoliau — bet juk pats supranti: mes negalime leisti, kad kiekvienas užsimanęs kaišiotų nosį į tokio pobūdžio darbus, — pasakė Daningas. — Šiaip ar taip, nors aš visai nesuprantu, kokiu būdu galėjo taip atsitikti, bet Leo Silardas, regis, laukė, kol tu pasirodysi, ir dabar nekantrauja susitikti su žmonėmis, apie kuriuos tu kalbėjai. Jis prašo, kad jie paskambintų tiesiai jam.

Gordonas Selbis paskambino Vinsleidui tiesiog iš universiteto ir pranešė naujienas.

— Pabandykime tučtuojau ir skambinti Silardui, — pasakė Vinsleidas Grynui, imdamasis rinkti numerį, vos Selbis padėjo ragelį. — Gal dar pavyks sugauti jį, kol neišėjo namo.

— Tikėkimės, — nerimaudamas atsakė Grynas. — Gaišti tikrai nebėra kada.

Gaišti išties nebebuvo kada. Tą pavakarę iš Artūro Baneringo jie sužinojo ir tai, kad Anglijos grupė patyrė dar vieną nesėkmę: Ideno pasiūlymas pačiam vykti į Maskvą pokalbiui su Molotovu buvo atmestas. Deryboms buvo pasiųstas Strengas — lygiai taip pat atsitiko ir „Protėjo” pasaulyje.