Operacija „Protėjas” 1

20 skyrius

Klasikinė Niutono Visata yra tvarkingas darinys, kurį sudaro biliardo kamuolius primenančios dalelės, visomis kryptimis riedančios gravitacinėmis bei elektromagnetinėmis trajektorijomis ir be paliovos atsitrenkinėjančios vienos į kitas pagal tam tikrus nekintančius dėsnius, kurie iš principo lieka tokie pat netgi pačiuose mažiausiuose dydžiuose visoje dydžių skalėje. Taigi, tai yra didžiulis mechanizmas, ir tik stebėjimų tikslumo ribos bei reikalingų stebėtojų stoka neleido bet kuriuo pasirinktu momentu tiksliai nustatyti visų jo detalių judėjimo. Kiekvieną mechanizmo būseną praeityje ar ateityje, viską, kas jame vyko, vyksta ar dar įvyks — viską tokiu atveju būtų buvę galima apskaičiuoti pagal vieną tokį visaapimantį akimirksnį, pritaikant jam Niutono dėsnius, tai yra, iš žinomų praeities faktų formuluojant išvadas apie ateitį. Niekas per daug nesidomėjo, ar toks nuostabus apskaičiavimas išvis įmanomas praktiškai — vis dar buvo tvirtai laikomasi nuomonės, kad Visata yra apibrėžta ir jos dėsniai nekinta, o jos būsimoji būklė — neišvengiamas praeities sąlygų rezultatas, panašiai kaip planetų judėjimo ciklai ar detalių išdėstymo tvarka prisukamo žaislo mechanizme. Šitokia teorija visiškai tenkino hedonistus ar sąžinės graužiamus nusikaltėlius, tačiau tiems, kurie tikėjo laisva valia ir manė, kad toji laisva valia gali įtakoti žmonijos ateities formavimosi pokyčius, tokia teorija buvo visiškai nepriimtina.

Vis dėlto, pačioje devynioliktojo šimtmečio pabaigoje šios visuotinai pripažintos teorijos užnugaryje ėmė telktis kai kurie nepaneigiami eksperimentų duomenys, neišvengiamai atvedę į 1920-ųjų perversmą fizikoje. Šis perversmas negailestingai sugriovė požiūrį, esą, subatominė karalija iš esmės tėra Niutono Visatos miniatiūra. Šią karaliją sudarė anaiptol ne spėjamai pažįstami, biliardo kamuolius primenantys objektai, užimantys erdvėje tam tikras konkrečiai apibrėžtas padėtis, judantys tiksliomis nekintančiomis trajektorijomis ir besielgiantys lygiai taip pat, kaip ir bet kurie kiti žinomi objektai. Nieko panašaus: ją sudarė kažkokios gluminančios, visiškai naujų koncepcijų reikalaujančios esybės, neturinčios atitikmenų jokiame kasdieniškame lygyje, jas aprašyti buvo įmanoma tik abstrakčiomis matematinėmis formulėmis. O tai ir buvo kvantinės mechanikos užuomazga.

Buvo prieita išvada, kad visi įvykiai kvantinės mechanikos pasaulyje toli gražu nėra apspręsti iš anksto. Esama dabarties situacija dar anaiptol automatiškai nevedė į griežtai apibrėžtą ateities situaciją. O tai, kas paprastai būdavo apibūdinama kaip dalelė, liovėsi buvę kažkokiu stabilios formos nekintančiu „daiktu”, esančiu tam tikrame konkrečiame erdvės taške. Šios dalelės tapo kažkuo, ką fizikai pavadino „bangos funkcija” — vibruojančia migla, kuri judėjo ir sklaidėsi erdvėje, o jos pavidalas ir tankumas be paliovos keitėsi.

Miglelė, sudaryta — iš ko?

Iš nieko, ką būtų įmanoma apibūdinti įprastais fizikiniais terminais. Tačiau, kai tokia esybė ima sąveikauti su kita panašia esybe, pavyzdžiui, tuo atveju, kai tokia sąveika dirbtinai sukuriama prietaisu, skirtu joms tyrinėti, tada esybė įgauna tam tikrų savybių, kurios paprastai ir priskiriamos „dalelėms”; šios dalelės akimirksniu pasireiškia tose erdvės ribose, kur būta miglelės. Iš anksto tiksliai nustatyti būsimą jų lokalizacijos tašką neįmanoma. Geriausiu atveju jų vietą buvo galima tik maždaug nuspėti. Bet kurioje vietoje vibruojančios ir besimainančios miglelės tankumas kas akimirksnį vis leisdavo tikėtis, kad dalelė bus aptikta būtent ten.

Taigi, kvantinės mechanikos biliardas buvo žaidžiamas su kamuoliukais, lakstančiais atskirų ekranų, užpildytų koncentruotomis kietosiomis dujų dalelėmis, ribose. Niekad nebuvo įmanoma iš anksto tiksliai nustatyti, koks bus numatyto susidūrimo rezultatas. Tačiau tai buvo galima nuspėti apytiksliai, o tokia prognozė paprastai buvo tikrinama eksperimentais, kurių esmė — daugkartinis to paties atvejo pakartojimas, stebint, kokiu dažnumu pasireiškia įvairūs galimo rezultato variantai. Vertinant pagal šios srities pasiekimus, kvantinę mechaniką, ko gero, galima būtų laikyti pačia sėkmingiausia iš visų kada nors sukurtų mokslinių teorijų.

Visata liovėsi būti prisukamu mechanizmu, tačiau ji anaiptol nevirto ir moliu, kurį žmogus pajėgtų minkyti ir formuoti savo nuožiūra. Tikimybės dėsniai pakeitė apibrėžtumo dėsnius. Pati mintis, kad Visatos likimas priklauso nuo to, kaip iškris kauliukai, kai kuriuos žmones erzino netgi labiau nei gryno atsitiktinumo teorija. Vienas iškiliausiųjų tokių žmonių tarpe buvo Albertas Einšteinas.

— Mudu su Nilsu Boru darėme tai tokią daugybę kartų, — vokiškai pasakė jis Vinsleidui, Šolderiui, Teleriui ir Silardui. Jie stovėjo vienoje iš instrumentų prigrūstų nišų po aukštai iškeltu tilteliu, besidriekiančiu išilgai sugrįžimo vartų cilindro. Jie studijavo vieną sistemos sekciją, o tuo tarpu Vigneris, Grynas bei kiti „Protėjo” grupės nariai be atvangos kartojo kai kuriuos bandymus tolimajame mechanizmo gale prie pat pertvaros, kurią sudarė elektros blokai bei vakuuminis siurblys. — Mintis pasijusti sulčiaspaudėn pakliuvusia citrina man visąlaik atrodė dar labiau atgrasi nei perspektyva tapti krumpliaračio sraigteliu, — tęsė Einšteinas. — Taigi, esu linkęs manyti, kad teorija dar toli gražu nėra išbaigta. Joje dar lieka begalės neaiškumų — dėl tos priežasties, kad eksperimentai kol kas nėra tokie kruopštūs, kad atskleistų kintamuosius dydžius, būdingus dar subtilesniems lygmenims.

Silardas papurtė galvą.

— Su tuo aš niekaip negaliu sutikti. Jeigu šių kintamųjų dydžių mes negalime pakankamai akivaizdžiai įrodyti eksperimentais, tokiu atveju nėra pagrindo ir tvirtinti, kad jie išvis egzistuoja.

— Tiesą sakant, ir aš taip manau, — pritarė jam Teleris. — Įrodyti pavyko tik matematinį formalizmą — ir nieko daugiau. Nematomų variantų idėja paranki vien tam, kad patenkintų idėjinius tavo įsitikinimus, Albertai. Tai jau metafizika, o nebe fizika.

— Vadinasi, jūs nelinkę paremti jokių interpretacijų, — pareiškė Šolderis.

Teleris skėstelėjo rankomis.

— Pasiūlykite man bent menkiausią nuorodą kokiai nors interpretacijai — ir aš su malonumu ją apsvarstysiu. Tačiau jei remsimės vien intuicija, bijau, kad ji mums tik kliudys ir, užuot padėjusi, nuves klaidinga kryptimi. Pernelyg daug kartų jau yra šitaip atsitikę.

— O ar įmanomas koks nors kitas metodas? — paklausė Silardas.

— Leiskite matematiniam formalizmui subrandinti savas interpretacijas, — atsakė Šolderis. — Ir nebandykite nieko jam primesti.

Einšteino veide pasirodė svajinga išraiška, tarsi mintimis jis būtų nuklydęs kažkur toli. Einšteinas pakilo nuo dėžės, ant kurios tik ką sėdėjo, ir neskubriai nužingsniavo prie tolimosios sienos, kur, susinėręs rankas už nugaros, sustojo priešais instrumentų prikimštą lentyną.

— Taip, filosofiniu požiūriu tai išties įdomi problema… — nutęsė jis.

Akimirką visi kiti stebėjo Einšteiną, bet paskui vėl prašneko Šolderis, ir mokslininkų grupelė įsmeigė akis į jį.

— Ar negali būti taip, kad visi mes smarkiai klydome, kvantinę teritoriją laikydami kažkokiu vaiduoklišku pasauliu, kurio simboliai tegali reikšti tiktai tikimybes? Ar negali būti taip, kad kvantinės mechanikos simboliai realybę išreiškia taip pat patikimai, kaip ir klasikinės teorijos simboliai?

— Patikimai? — Teleris dvejodamas dirstelėjo į Silardą, o paskui vėl įsmeigė žvilgsnį į Šolderį. — Ką gi, manau, kad visaip gali būti. Bet ką gi tai reiškia?

Suraukęs kaktą Silardas susimąstė apie tai.

— Bet argi tai išvis įmanoma? — paprieštaravo jis. — Esama dviejų būdų, kuriais galima pakeisti objekto bangos funkciją. Vienu atveju ji gali nuosekliai ir nuspėjamai vystytis laike tokiu būdu, kuris nusakomas diferencialine bangos lygtimi. Kitu atveju gali būti sukurta sąveika su kito objekto bangos funkcija, pavyzdžiui, taip, kaip elektronas sąveikauja su matavimo prietaisu — šiuo atveju pokytis yra netolydus, ir gauname kurį nors iš daugelio pavienių galimų rezultatų, kurių kiekvienas bus duotosios tikimybės ribose. Tačiau šiuodu metodai yra visiškai skirtingi. Vienas jų reiškia izoliuotą sistemą, o kitas — ne. Jei bandysime interpretuoti tai tiesiogine prasme, neišvengiamai susidursime su prieštaravimais. Kaipgi galima apibūdinti realybę iš esmės pačiam sau prieštaraujančiu modeliu?

— Matyt, mums dar reiktų gerokai permąstyti mūsiškį realybės suvokimą, — pasiūlė Einšteinas instrumentų lentynai. Paskui atsigręžė į kitus. — Gerai. Leiskime matematiniam formalizmui pačiam subrandinti savas interpretacijas. Įdomu, kokias interpretacijas jis subrandino dvidešimt pirmajame amžiuje, daktare Šolderi?

— Šiuolaikinė fizika sąveikos — arba, jei jums labiau patinka, stebėjimo — procesą laiko bangos funkcijos kolapsu, gaunant vieną iš visų galimų rezultatų, — atsakė Šolderis. — Tačiau kuris rezultatų bus gautas kolapso metu, iš anksto nustatyti neįmanoma, įvairios galimybės gali būti tik spėjamos remiantis tikimybių teorija. — Trejetas dvidešimtojo amžiaus mokslininkų nekantriai laukė tęsinio. Šolderis kalbėjo toliau. — Tačiau šis kolapso procesas ir rezultato priskyrimas vienai ar kitai tikimybei toli gražu nėra tiesioginė kurios nors dinaminės sistemos lygties išdava. Tai yra pasekmė a priori formalizmui primesto susitarimo — o tokia prielaida iš esmės yra persismelkusi metafizika, dėl ko Edvardas prieš kelias minutes ir apkaltino Albertą.

Valandėlei stojo tyla.

— Tačiau ką gi būtų galima supriešinti su bangos funkcijos kolapsu? — galų gale paklausė Silardas, jis atrodė gerokai suglumęs.

— Galima išvis išvengti bangos funkcijos kolapso, — atsakė Šolderis. Šitokiai logikai nė vienas nesugebėjo paprieštarauti.

Kilstelėjęs ranką Silardas pasitrynė antakius.

— Tačiau, jeigu mes nesukelsime bangos funkcijos kolapso ir negausime vieno iš galimų rezultatų — tokiu atveju turėsime visus rezultatus iškart, — neskubėdamas prašneko jis. — Argi tada nebūsime priversti pripažinti, kad visi jie yra vienodai realūs?

Einšteino akys paslaptingai sublizgo. Valandėlę jis tylėjo, tarsi norėdamas dar sykį permąstyti tai, ką ketino pasakyti, o paskui ėmė palengva linksėti galva.

— Taip — o kaip tik taip juk ir būtų teisinga, argi ne? — bemaž pats sau suniurnėjo jis. — Tiesiog turime susitaikyti su tokia matematika, kokia ji yra iš tikrųjų, visai neverta brukti jos į iš anksto susidarytus rėmus, nereikia užtempti jai išankstinės savo nuomonės, ką, mūsų manymu, ji turėtų reikšti, arba kaip, mūsų nuomone, viskas turėtų būti.

— Būtent taip, — atsiliepė Šolderis. — Belieka vystyti tą pačią mintį toliau ir nebijoti daryti išvadas.

Silardas ir Teleris įsmeigė akis į kits kitą — jie jau po truputį pradėjo suvokti, ką visa tai reiškia. Einšteinas vėl ėmė linkčioti galvą, šįsyk jau gyviau.

— Na taip, o kodėl gi ne? — sušnibždėjo jis. — Tikroji Visata gali būti kur kas didesnė, nei mes kada nors pajėgėme įsivaizduoti — gigantiška ir sudėtinga tam tikra tvarka išdėstyta struktūra, kurioje kiekviena sąveika generuoja vis naują atsišakojančių pasekmių tinklą. O kadangi formalizme nėra nieko, kas leistų išskirti kai kurias atšakas ir laikyti jas tikresnėmis už visas kitas — kodėl gi tokiu atveju visos jos negali būti vienodai realios?

— Palaukite, norėčiau įsitikinti, kad supratau visa tai teisingai, — kreipėsi Silardas į Šolderį. — Tu šit tvirtini: jeigu esama n rezultatų kiekvienam įmanomam atvejui, tai visai neteisinga manyti, kad Gamta kažkokiu būdu savo nuožiūra atsitiktinai pasirenka tik vieną tų rezultatų?

Šolderis papurtė galvą.

— Kodėl gi tas vienas turėtų būti pranašesnis už visus kitus?

— Jokių dėsnių. Jokių priežastinių ryšių, — pareiškė Einšteinas. — Tai ir yra tieji kauliukai, kuriais, kaip kad aš visada ir sakiau. Dievas tikrai nežaidžia.

— Jeigu ne vienas rezultatas — tada kas? — paklausė Teleris.

— Visi, — paprastai atsakė Šolderis. — Kada kauliukas paritamas, kodėl gi struktūrinio vektoriaus išsiskaidymas negalėtų reikšti išsišakojimo funkcijos, vedančios į šešis visiškai skirtingus pasaulius, kurių visi yra visiškai realūs, ir kiekvienas jų talpina visai kitokį rezultatą?

Teleris šlumštelėjo atgal į savo kėdę greta elektros blokų. Silardas, priešingai, pašoko ant kojų ir ėmė neramiai žingsniuoti pirmyn atgal, krumpliu trindamasis smakrą, tuo pat metu iš paskutiniųjų mėgindamas suvirškinti išgirstąją idėją ir su ja susitaikyti.

Einšteinas žvilgtelėjo į Šolderį.

— O tai reiškia, kad neapibrėžtumą apsprendžia ne tai, koks rezultatas bus atsitiktinai pasirinktas iš galimų šešių, o tai, kad neįmanoma prognozuoti, kurią iš šešių atšakų individui teks patirti, — pasakė Einšteinas. — Kitais žodžiais tariant, neįmanoma įspėti, kuris rezultatas atitiks jo identiteto pojūtį. Visi jo prisiminimai ir bus ankstesniųjų sąveikų atitinkamas rinkinys — tai galima palyginti su savotišku taku, vingiuojančiu be paliovos išsišakojančių galimybių medžiu.

— Taip, — sutiko Šolderis.

Valandėlei stojo tyla, ją trikdė tik šiūruojantys Silardo žingsniai ir iš kitos pertvaros pusės atsklindantis Peino balsas — jis pusbalsiu kažkam niurnėjo kažkokius skaičius.

— Tačiau kiekviename iš tų šešių pasaulių juk bus po visiškai skirtingą to paties individo kopiją, — galų gale pasakė Silardas. Ūmai jis stabtelėjo, netikėtai suvokęs visą šių žodžių reikšmę, ir jo akys išsiplėtė. — Tiesą sakant, juk tada turėtų būti ir visa ko kopijos… viso pasaulio, visko… Ir anaiptol ne šešios, jos daugintųsi visur, po kiekvieno įvykio…

— Pagaliau, regis, bus kiek praskaidrėję akyse — lyg ir imu įžvelgti, kur visa tai mus veda, — pareiškė Einšteinas. Jis išsitraukė pypkę ir ėmė neskubėdamas ją kimšti.

Silardas kalbėjo toliau:

— Kiekvienas įvykis, nors ir pats menkiausias, savo pasekmes gali paskleisti visoje Visatoje. Jei tai, ką sako Kurtas, tikrai yra tiesa, tokiu atveju kiekviena kvantų sąveika kiekvienoje žvaigždėje, kiekvienoje galaktikoje, kiekvienoje atokiausioje kosminės erdvės kertelėje suskaldo Visatą į galybę kopijų. Ir kiekvienas iš nesuskaičiuojamų milijardų variantų kas sekundę pasidaugina vėlgi nesuskaičiuojamus trilijonus kartų… iki begalybės išsišakojantis medis, kuriame visa, kas tik gali atsitikti, kažkur ir atsitinka…

— Dabar suprantate, ką aš turėjau omeny sakydamas, kad Visata, ko gero, yra kur kas didesnė, nei mes pajėgiame įsivaizduoti, — pasakė Einšteinas. — Tai, ką mes sugebame suvokti, tėra neįžiūrima, mikroskopinė visumos dalelytė — tąja visuma vingiuojąs takas, vedantis per atitinkamai susijusius prisiminimus bei potyrius. — Jis išpūtė tumulą dūmų ir patenkintas linktelėjo. — Turiu prisipažinti, kad tai mane iš tiesų žavi. Visa ši neaprėpiama visuma yra apibrėžta, mat ji apima visų įmanomų įvykių visas įmanomas pasekmes, tačiau individualios patirties taką per šią visumą gali sąlygoti tai, ką mes paprastai vadiname laisva valia — ir sąlygoti tokiais būdais, kuriuos mums dar teks suprasti. Taip, mano ponai, dabar aš jaučiuosi jau kur kas geriau.

Kiti du linktelėjo — jie palengva ėmė viską suvokti. Pamažu aiškėjo, kokiu būdu galėjo egzistuoti nesuskaičiuojami ateities variantai, niekaip negalėję išsivystyti iš dabartinės situacijos, pavyzdžiui, kaip Hitleriui buvo įmanoma bendrauti su 2025-aisiais, kurių istorijoje nė būt nebuvo nacistinės Vokietijos. Ta įvykių eiga, galų gale atvedusi į nacizmo nepažinojusią ateitį, iš kurios ir buvo kilęs Kurtas Šolderis, vis dar tebeegzistavo kažkur nuolatos besišakojančio galimybių ir pasekmių medžio tankumyne. Iš tiesų ji egzistavo tik kaip viena iš daugybės įvykių eigų, vedančių į medžio dalį, sudarytą iš nesuskaičiuojamų laisvos nuo fašizmo ateities variantų, kurių nesuskaičiuojamoje gausybėje į praeitį buvo pasiųsta nesuskaičiuojama gausybė Kurtų Šolderiu — ir dar nesuskaičiuojamoje gausybėje nebuvo pasiųsta.

Dabar jau buvo aišku, kas išklibo ryšių su 1975-aisiais kanale — kažkokiu būdu atsirado kažkokia įstriža linija, sujungusi laiko keliautojus ne su jais pačiais, kaip kad jie tikėjosi, o su kita jų pačių versija, kilusia iš kažkokių kitų 1975-ųjų ir atkakusia į kažkokius kitus 1939-uosius.

Tačiau tai suvokus, problema liko ta pati: vis dar nebuvo aišku ką daryti, kad sugrįžimo vartai imtų veikti. Šie vartai buvo priklausomas mechanizmas, jie buvo skirti veikti pasyviai, reaguodami į pagrindinį projektorių, kuris turėjo suaktyvinti juos iš 1975-ųjų, tas pats projektorius turėjo iš 1975-ųjų perduoti ir vartų veikimui būtiną energiją, kad Sarginė iki paskutinio lašo neiščiulptų visos Brukline generuojamos energijos. Sugrįžimo vartai nebuvo pritaikyti ką nors iššaukti. Tačiau remiantis viskuo, ką pasakė Šolderis, buvo galima spėti, kad turėtų būti begalinė daugybė 1975-ųjų projektoriaus variantų, besistengiančių užmegzti kontaktą. Ir vis dėlto ničnieko neįvyko. Kažkur kažkas iš esmės užstrigo.

Silardas smalsiai pažvelgė į Šolderį.

— Vieno dalyko taip ir nepajėgiu suprasti. Jeigu jau tada visa tai žinojai, kodėl būdamas Anglijoje išsamiau nepaaiškinai šito Lindemanui? — paklausė jis. — Kai kalbėjau su juo telefonu, neatrodė, kad jis bent ką nors nutuoktų apie visas šias koncepcijas.

Stovėjęs atokiau ir įdėmiai klausęsis pokalbio Vinsleidas dabar žengė artyn.

— Aš pats prašiau Kurto šnekėti labai jau miglotai — juk jų situacija buvo pakankamai neaiški, o mes nieku gyvu negalėjome rizikuoti, kad nutekėtų informacija, — paaiškino jis. — Negalėjome leisti, kad vokiečių ausis pasiektų bent menkiausias pakuždomis ištartas žodelis, galintis išduoti, jog mūsų pusėje irgi svarstoma apie šitokius dalykus. Tačiau dabar jūs ir patys suprantate, kodėl mums reikia pagalbos. Dabartinėje situacijoje stačiai nebeįmanoma susigaudyti. Štai ir svarstau sau: ką gi sugebėjo išsiaiškinti toji mūsų grupė, kuri pasiuntė mums žinią iš fabriko Niu Džersyje? Ką tokio jie žinojo, ko mes niekaip nevaliojame perprasti?

Einšteinas linktelėjo.

— Mums dar reikia kur kas geriau perprasti šitos naujai atsivėrusios nepažįstamos teritorijos fiziką, — pasakė jis. — O tada jau jums patiems bus kur kas paprasčiau pasidaryti praktines išvadas. Štai čia mes turime vieną ryšio kanalo galą, kuris, iš visko sprendžiant, lyg ir turėtų veikti. Gi kitame gale, kaip mes gerai žinome, kažkas tikrai kalba, tačiau jų žodžiai mūsų nepasiekia. Kaipgi šitai paaiškinti? Klausimas, man regis, išties įdomus.

Tuo tarpu kitame Manheteno pakraštyje Džefas bei jo studijų bičiulis Azimovas po paskaitos lipo žemyn laiptais, vedančiais iš Šermerhorno auditorijos Kolumbijos universitete.

— Kada nors ir tau reiktų prasiblaškyti ir nuvažiuoti su manim į miestą susitikti su jais, — kalbėjo Džefas. — Tas vaikinas Gordonas, kurį tau minėjau, žino milijonus dalykų apie atomo fiziką. Galvoj nesutelpa, iš kur jis visa tai ištraukė.

— Gal ir neblogai būtų… jei tik surasiu šiek tiek laisvo laiko, — atsakė Azimovas. — Bet kaip tik dabar turiu naują idėją apsakymui ir ketinu kaip reikiant prie jo padirbėti.

— O! Apie ką šįsyk?

Azimovą akimoju apėmė entuziazmas, eidamas jis netgi ėmė smarkiai mosuoti rankomis.

— Va, žinai — kosminis laivas pakliūva į spąstus planetoje, esančioje giliame žvaigždės milžinės gravitaciniame šulinyje. Įgula iš paskutiniųjų bando pasiųsti nelaimės signalą. Tačiau dėl laiko iškraipymo gravitacijos lauke jų laikas slenka kur kas lėčiau, ir jie nesuvokia, kad tokiu būdu pasikeičia visi jų siunčiamų radijo signalų dažniai…

— Bet jeigu tas gravitacijos laukas toks galingas, argi jie išvis galėjo išgyventi? — abejodamas paklausė Džefas.

— Na taip, gal ir tavo tiesa… Kaip tik tai aš ir bandau išsiaiškinti, — sutiko Azimovas. — O kaip tu manai, ar tai įmanoma?

Valandėlę pamąstęs Džefas papurtė galvą.

— Abejoju, ar tau pavyks įtikinamai tai aprašyti, — neužtikrintai atsakė jis.