Operacija „Protėjas” 1

17 skyrius

Skaitlinga karinė biurokratija, vadovaujanti Vokietijos karo mechanizmui, buvo sutelkta keliuose masyviuose, įspūdinguose pastatuose Bendlerštrasėje, Berlyne. Bendlerštrasės ir grįstos, palei Landvero kanalą einančios krantinės kampe stūksojo Gynybos ministerijos pastatas klasikinėmis kolonomis puoštu fasadu, į jį vedė platūs akmeniniai laiptai. Kiek tolėliau toje pačioje gatvėje buvo įsikūręs kariuomenės generolų štabas. Iš pilkšvų netašytų akmenų sumūrytas kompleksas driekėsi kone iki pat vaizdingų Tirgarteno pievelių bei tvenkinių. Palei vieną šoninių kanalų besidriekiančioje gatvelėje, vadinamoje Tirpico Krantine, 72–76 numeriais buvo pažymėtas vienas griežto stiliaus granito pastatas — čia buvo įsikūręs Abvero, karinės vokiečių žvalgybos, štabas.

Pačiame pastato kampe, trečiame aukšte įsikūrusiame biure, esančiame dviem aukštais žemiau tiesiog po admirolo Vilhelmo Kanario kabinetu, departamento viršininkas, pulkininkas leitenantas Joachimas Biokelis skaitė eilinę kopiją pranešimo, gauto Bremeno kanalu — šiuo kanalu paprastai būdavo gaunama iš Jungtinių Valstijų žvalgų perduodama informacija. Pranešimas buvo gautas iš buvusio Baltijos jūros kelto savininko, andai plaukiojusio tarp Štetino, Malmės ir Kopenhagos. Nors jis jau penkeri metai gyveno Niujorko apylinkėse, tačiau tebebuvo prisiekęs nacis, visiškai atsidavęs bendram reikalui. Jis vis dar tebedirbo laivininkystėje ir buvo įsigijęs nemažą laivą, o Berlynas tebepalaikė su juo ryšį, nes jis puikiai pažinojo vietinius vandenis, be to, kada nors pribrendus tokiai būtinybei, jis galėjo iškeldinti į krantą ir kitus agentus. Jo vardas buvo Valteris Frišas. Pastaruoju metu, tiesa, atrodė, kad jam iškilo kai kurių problemų su vietiniais kriminalinio pasaulio elementais, kurie gviešėsi pasinaudoti jo laivu.

Biokelis nusišypsojo ir kilstelėjo galvą, ketindamas pasikviesti savo dailią, kūningą juodaplaukę sekretorę, kuri kaukšėjo apdaužytos rašomosios mašinėlės klavišais už popierių šūsnimis apkrauto stalo kitame kambario kampe.

— Ei, paklausyk, Hildegarda. Ar beprisimeni admirolą Valterį, kuris vis atsiunčia mums šiokių tokių žinių iš Amerikos?

Hildegarda liovėsi barškinusi klavišais.

— Taip, žinoma, tai tas, kuris turi laivą. Ką gi jis dar nuveikė?

— Atrodo, Ruzveltas su savo žydais bus jį pristvėrę, — pasakė Biokelis. — Užsiundė savo padugnes gangsterius, kad juo atsikratytų.

— Tu rimtai kalbi?

Biokelis išsišiepė.

— Atrodo, kažkoks gangsteris pabandė kaip reikiant jį prispausti ir dėl vienos ar kitos priežasties pasisavinti jo laivą. Vargšeliui Valteriui iš tiesų buvo ne pyragai. Į visa tai buvo įpainiota ir jo dukterėčia, kuri andai išvyko drauge su juo.

— Jo popieriai visai prasti?

— Ne ne, viskas gerai, jis sugebėjo išsisukti. Tačiau čia jis šit porina apie gaują juodai apsirengusių smogikų, kurie atsirado stačiai iš niekur, užgriuvo pastatą, kuriame juodu su mergina buvo uždaryti, išguldė visus galvažudžius — o mūsiškius išlaisvino. Apie tai rašė netgi Niujorko laikraščiai — štai, jis atsiuntė iškarpų. Ar esi kada nors girdėjusi apie ką nors panašaus?

Hildegarda abejodama pažvelgė į jį iš po ilgų juodų blakstienų.

— Daugybę kartų, — atsakė ji. — Kaip tu manai, ar jis — na… sveiko proto?

— Na, pranešimas iš tiesų gerokai išpūstas, dėl to nėra jokių abejonių, — atsakė Biokelis. — Gal mūsų draugas iš tikrųjų pakliuvo tarp kūjo ir priekalo dviejų konkuruojančių gaujų peštynėse ar nutiko kažkas panašaus. Bet, ko gero, tavo tiesa — nuolatinė įtampa jam jau irgi bus išklibinusi nervus… — Jis susiraukė ir kiek atsainiai pridūrė: — Vieną gražią dieną mums gali prisireikti jo tikrai svarbioms operacijoms. Labai tikiuosi, kad iš tiesų galėsime pasikliauti jo patikimumu.

Hildegarda išniro iš už savo stalo ir priėjusi artyn, atidarė greta Biokelio stovėjusią dėžutę su aplankais.

— Man regis, jį jau paveikė amerikietiškasis dekadansas, — pasakė ji ir pasilenkusi ėmė apžiūrinėti kažkokį aplanke įsegtą dokumentą.

Varvindamas seilę Biokelis žvilgsniu perleido jos kūno išlinkius, puikiausiai matomus pro lengvą baltą palaidinukę ir aptemptą juodą sijoną. Jis gašliai paplekšnojo jai per užpakalį ir neskubėjo atitraukti rankos. Hildegarda pasipiktinusi purkštelėjo, tačiau neatsitraukė.

— Gal nueisime šįvakar drauge pavalgyti? — pasiūlė Biokelis.

— Gal vėl pas Hiofherį, kaip manai? Andai tau ten patiko orkestras.

— Orkestras, bet ne publika.

Biokelis gūžtelėjo pečiais.

— Gerai, galime eiti į kokią nors kitą vietą.

— Hmmm… Bet nuojauta man šnibžda, kad tu galvoji apie kažką daugiau, ne vien apie vakarienę.

— Įdomu, kas gi tau pakuždėjo tokią mintį?

— Nagi, juk visi jauni ir žavūs pulkininkai leitenantai paprastai visiškai vienodi.

— Tikrai? O iš kurgi tu žinai?

— Tai visai nesvarbu.

— Gerai jau gerai, aš tai pripažįstu, — Biokelis skėstelėjo rankomis. — O dabar paaiškink man, kuo gi tau nepatinka senas geras vokiškasis dekadansas?

Šyptelėjusi Hildegarda sugrįžo prie savo stalo ir atsisėdo.

— Galiu susitikti su tavim po septynių, — pareiškė ji. — Tačiau neturėtum būti toks akiplėša. Negražu manyti, kad tau pakanka vos pirštu pamoti.

Biokelis pasirašė ant stalo gulintj raportą ir mestelėjo popierių jai.

— Ką nori kad su juo padaryčiau? — paklausė Hildegarda.

— Na, gal ir nevertėtų lengva ranka numesti jo į šalį. Padėk jį kur nors į segtuvą ateičiai, peržiūrėsime, sakykime, po kokių poros mėnesių. Palauksime, kas dar per tą laiką atsitiks. Bet jei tau įdomi mano nuomonė, Hildegarda — ką gi, aš manau, kad tavo tiesa — iš amerikietiškos kultūros nieko kito ir neverta tikėtis. Mūsų bičiulis admirolas prisiskaitė pernelyg daug „Supermeno” komiksų, ir jie neišvengiamai paveikė jo vaizduotę.