Savęs atradimas

ANTRAS SKYRIUS

„Žinoma, ag svajojau — savo malonumui, kad dirbti būtų linksmiau. O ir kaip nesvajoti, kai protų valdovas kibernetikoje, neurofiziologijos mokslų daktaras Volteris Rosas Ešbis skelbia viena už kitą patrauklesnes idėjas! Atsitiktiniai procesai — bet kurių sistemų raidos ir žūties šaltinis… Žmonių ir mašinų protinių gabumų sustiprinimas, išskiriant vertingas mintis iš tauškalų ir apsirikimų atsitiktiniuose pasisakymuose… Ir pagaliau: triukšmas — žaliava informacijai gauti. Taip taip, tas „margasis triukšmas”, tie erzinantys trukdymai, kurių pašalinimui iš puslaidininkinių schemų aš pats pragaišinau ne vienus darbo metus ir ne vieną idėją!

Bendrai tai, gerai pagalvojus, šios krypties pradininku reiktų laikyti ne daktarą V. R. Ešbj, o aną, nCidien užmirštą Maskvos Didžiojo teatro režisierių, kuris, norėdamas atkurti riistų liaudies murmesį „Borise Godunove”, pirmas paliepė kiekvienam statistui kartoti savo namų adresą ir telefono numerį. Tik Ešbis pasiūlė išspręsti priešingą uždavinį. Parenkame triukšmą — bangų mūšos ūžesį, anglies miltelių čerškimą įjungtame mikrofone, bet kokį — perduodame jį į tam tikrą prietaisą. Iš garsų chaoso išskiriame pačius stipriausius „pliukštelėjimus” — gauname impulsų seką. O impulsų seka — tai dvejetainiai skaičiai. O dvejetainius skaičius galima paversti dešimtainiais skaičiais. O dešimtainiai skaičiai — tai numeriai: pavyzdžiui, vertimo mašinos žodyno žodžių numeriai. O žodžių rinkinys — tai frazės. Tiesa, kol kas visokios frazės: klaidingos, teisingos, abrakadabra — informacinė „žaliava”. Bet paskesnėje įtaiso pakopoje susitinka du informacijos srautai: žmonėms žinoma informacija ir ši „žaliava”. Palyginimo, atitikimo ir ineatitikimo operacijos — dr visa, kas beprasmiška, — nufiltruojama, kas banalu — ir iš vieno, ir iš kito srauto pašalinama. Ir išskiriamos naujos, originalios mintys, nepadaryti išradimai ir atradimai, dar negimusių poetų ir prozaikų kūriniai, ateities filosofų pasakymai… uff! Mašina — mąstytojas!

Teisybė, gerbiamas daktaras nenupasakojo, kaip tą stebuklą padaryti, — jo idėja kol kas įkūnyta tik popieriuje strėlėmis sujungtais kvadratėliais. Klausimo „kaip padaryti?” akademiniai mąstytojai išyis negerbia. „Jei abstrahuosimės nuo techninės realizacijos sunkumų, iš principo galima įsivaizduoti. Bet kaip man nuo jų abstrahuotis?

Nagi ko čia dejuoti? Tam aš ir eksperimentatorius, kad idėjas tikrinčiau. Tam aš ir laboratoriją turiu: sienos gardžiai kvepia šviežiais aliejiniais dažais, rudas linoleumas dar neišmindžiotas, ūžia orapūtė, spintoje tviska indai ir stiklainiai su reaktyvais, ant montažinio stelažo guli naujutėliai instrumentai, įvairiaspalvių laidų buchtos ir lituokliai raudonais, nuodegomis dar neapsinešusiais smaigaliais. Ant stalų kruopščiai nudailintais plastmasiniais kampais žvilga prietaisai ir jų strėlės dar nesulankstytos, skalės neapdulkėjusios. O vidury kambario silpnos sausio saulės apšviesti stūkso SSM-12 — skaičius spausdinančio automato — paralelepipedai: ažūrinis, laidais mirguliuojantis kristalobloko kubas. Viskas kuo naujausia, nenučiupinėta, be įbrėžimų, viskas skleidžia išmintingą, ne vienos meistrų ir inžinierių kartos išpuoselėtą racionalų grožį.

Kaip čia neįsisvajosi? O gal pavyks? Beje, sielos gilumoje mano svajonės buvo romesnės: aš svajojau ne apie supermašiną, protingesnę už žmogų (ši idėja man išvis ne prie širdies, nors aš ir sistemotechnikas), bet apie mašiną, kuri suprastų žmogų, o suprasdama geriau dirbtų savo darbą. Tuomet man ši idėja atrodė įmanoma. Iš tikrųjų, jei mašina po viso to, ką aš jai pasakosiu, rodysiu ir taip toliau, — atskleis apibrėžtus ėlgsenos ypatumus, — problema išspręsta. Vadinasi, ji savo imtuvais pradėjo malyti, girdėti, užuosti tikrąja — žmogiška — šių žodžių prasme, be kabučių ir išlygų. O jos būdo ypatumus tokiu atveju galima pritaikyti bet kuriam darbui ar užduočiai — tam ji ir universali skaičiavimo mašina.

Taip, tuomet, sausyje, man tai atrodė įmanoma ir paprasta; jūra buvo iki kelių… Ak, ta įkvepianti prietaisų galia! Fantastiškos žalios kilpos ekranuose, pasitikinčiai santūrus transformatorių gausmas, vienodas relių susiklapsenimas, signalinių pulto lempučių žybtelėjimai, tikslūs rodiklių judesiai… Rodosi, viską išmatuosi, perprasi, padarysi; net paprasčiausias mikroskopas įkvepia tikrumą, kad tuojau pat, keturis šimtus kartų padidinęs objektą, dukart poliarizuotoje šviesoje pamatysi tai, ko dar niekas nematė!

Ką ir kalbėti… Kuris tyrinėtojas, prieši pradėdamas naują darbą, nesvajojo, mintyse ir vaizduotėje nesitaikstė į pačias didžiausias problemas? Kuris tyrinėtojas nejautė to visa naikinančio nekantravimo, kuomet veržiesi — greičiau, greičiau! — užbaigti grasų paruošiamąjį darbą — greičiau, greičiau! — sunarstyti bandymo schemą, prijungti srovę ir pradėti!

O paskui… paskui kasdieniai laboratoriniai rūpesčiai, kasdienės klaidos, kasdienės nesėkmės užmuša tavo svajonių dvasią. Ir jau sutinki su bet kokiu atradimu, kad tik ne veltui dirbus.

Taip ir man išėjo.

Aprašinėti nesėkmes — vis vien kaip pergyventi jas iš naujo. Tad nusakysiu trumpai. Vadinasi, bandymo schema tokia: į SSM-12 įvadus įjungiame 38 tūkstančių narvelių kristalobloką, o į kristalobloko įvadus — visą kitą inventorių: mikrofonus, kvapų, drėgmės, temperatūros daviklius, tenzometrinius liestuvus, fotomatricas su fokusuojančia užmova, „Monomacho k purę” smegenų biosrovėms skaičiuoti. Išorinės informacijos šaltinis — aš pats, tai yra kažkas judąs, skleidžiąs garsus, keičiąs formas ir koordinates erdvėje, turįs temperatūrą ir nervinius potencialus. Galima pamatyti, išgirsti, palytėti liesLuvais, išmatuoti temperatūrą ir kraujo spaudimą, išanalizuoti kvapą, sklindantį iš burnos, netgi įsigauti į sielą ir mintis — prašom! Signalai iš daviklių patenka į kristalobloką, sužadina jame įvairius narvelius; kristaloblokas formuoja ir „pakuoja” signalus į logines kombinacijas, siunčia jas į SSM-12; SSM-12 susidoroja su jomis kaip su paprastais uždaviniais ir pagaliau pateikia kažką prasmingo. Kad mašinai tai būtų lengviau, aš įrašiau jos atmintyje visus vertimo mašinų žodyno skaičius — žodžius nuo „A” iki „Z”.

Ir… nieko. Man slankiojant po kambarį, selsino motoriukai, švelniai stūgaudami, sukiojo liestuvus ir objektyvus. Kontroliniuose oscilografuose matėsi iš kristalobloko į mašiną šokuojančių impulsų kirbinės. Srovė tekėjo. Lemputės mirkčiojo. Bet per pirmąjį mėnesį skaičius spausdinančio automato svirtelės nė karto netruktelėjo, kad atstuksentų perfojuostoje bent vieną ženklą.

Aš susmaigsčiau į kristalobloką visus daviklius, kiek turėjau. Dainavau ir skaičiau eiles, gestikuliavau, bėgiojau ir šokinėjau prieš objektyvus; nusirenginėjau ir apsirenginėjau, leidausi čiupinėjamas (brrr! — tie šalti čiuptuvų prisilietimai…) Aš užsidėdavau „Monomacho kepurę” ir — o viešpatie! — stengdavausi „įteigti”… Mane būtų patenkinusi bet kokia abrakadabra.

Bet SSM-12 negalėjo pateikti abrakadabros, ne taip ji įrengta. Jei uždavinys turi sprendimą — ji sprendžia, ne — sustoja. Ir ji sustodavo. Spėjant iš pulto lempučių mirksėjimo, joje kažkas persijunginėjo, bet kas penkios šešios minutės įsižiebdavo signalas „stop”, aš nuspausdavau mygtuką ir pašalindavau informaciją. Viskas prasidėdavo iš pradžių.

Galiausiai aš ėmiau svarstyti. Mašina negali neatlikinėti aritmetinių ir loginių operacijų su kristalobloko siunčiamais impulsais — antraip ką gi jai daugiau daryti? Atseit, ir po šių operacijų informacija būna tokia žalia ir prieštaringa, kad mašina, vaizdžiai kalbant, negali sudurti loginių galų — ir stop! Atseit, vieno skaičiavimų ciklo mašinoje stačiai maža. Atseit… ir čia man — kaip visuomet panašiais atvejais — pasidarė nesmagu prieš save patį, kad nesumojau iš karto, — atseit, tarp mašino (tų jos blokų, kuriuose tebeklaidžioja impulsai) ir kristalobloko reikia organizuoti grįžtamąjį lyšį! Na, žinoma, tada neapdorota informacija iš SSM-12 grįš į to įmantraus Wbo įvadus, ten dar kartą bus perdirbta, pereis į mainą ir taip toliau, kol pasidarys visiškai aiški.

Aš sukrutau: na, dabar!.. Toliau galima abstrahuotis nuo prisiminimų, kaip mašinoje per tai, kad nebuvo suderinti SSM ir kristalobloko režimai, perdegė pusantro šimto loginių narvelių ir dešimtys matricų (dūmai, smarvė, tranzistoriai pyška it patronai krosnyje, o aš, užuot išjungęs įtampą skyde, griebiu nuo sienos gesintuvą), kaip ieškojau naujų narvelių, litavau tarpines schemas, iš naujo derinau visų blokų režimus — techninės realizacijos sunkumai, ką ir kalbėti. Svarbiausia — darbas pajudėjo iš vietos!

Vasario 15-tą laboratorijoje pasigirdo ilgai lauktas stuksenimas: automatas perfojuostoje atspausdino skaičių eilutę! Prieš iššifruodamas ją, aš vaikščiojau aplink stalą, ant kurio gulėjo juostos skiautelė, rūkiau ir kažkaip sugniuždytai šypsojausi: mašina pradėjo elgtis… Stai ji, pirmoji mašinos frazė: „Atmintis 10 bitų”.

Cia buvo ne tai, ko aš laukiau. Todėl aš ne išsyk supratau, kad mašina „geidauja” (vis dėlto negaliu tokio žodžio rašyti be kabučių!) padidinti atminties apimtį.

Tiesą sakant, viskas buvo logiška: plaukia sudėtinga informacija, ją reikia kažkur dėti, o atminties blokai jau užgriozdinti. Padidinti atminties apimtį! Įprastas mašinų konstravimo uždavinys.

Jei ne Altero Abramovičiaus pagarba man, mašinos prašymas būtų likęs neišpildytas. Bet jis davė tris magnetinės ir du segnet©elektrinės atminties kubus. Ir viskas buvo sunaudota; po kelių dienų SSM-12 pakartojo reikalavimą, paskui dar ir dar… Mašina pratrūko rimtais poreikiais…

Ką aš tada jaučiau? Pasitenkinimą: galų gale šis tas išeina! Žiūrėjau, ar rezultatas tiks būsimai disertacijai. Bent kiek trikdė, kad mašina dirba tik „savo labui”.

Paskui mašina pradėjo konstruoti save pačią. Iš esmės ir tai buvo logiška; sudėtingą informaciją ir perdirbinėti reikia sudėtingesnėmis schemomis, negu standartiniai SSM-12 blokai.

Darbo man padaugėjo. Spausdinimo automatas stukseno loginių narvelių kodus ir numerius, pranešinėjo, kur ir kai juos prijungti. Iš pradžių mašiną tenkino tipiniai narveliai; aš juos montuodavau papildomame panelyje.

(Tik dabar pradedu suprasti; — būtent tuomet aš padariau, žiūrint iš akademinių pozicijų, stambią metodologinę klaidą. Man tada derėjo sustoti ir išanalizuoti, kokias schemas ir kokią logiką susikuria mano kompleksas: davikliai — kristaloblokas — SSM-12 su sustiprinta atmintimi. Ir tik viską išsiaiškinus, judintis toliau… O ir šiaip: mašina, konstruojanti save be nustatytos programos — juk tai sensacinga disertacija! Gerai išdėstęs medžiagą, būčiau galėjęs iš karto daktarinę apginti.

Bet suėmė smalsa. Kompleksas aiškiai stengėsi vystytis. Tačiau kuriam galui? Kad suprastų žmogų? Nepanašu: kol kas mašinai aiškiai patiko, kad aš ją suprantu ir uoliai atlieku jos užsakymus… Žmonės mašinas gamina savo tikslams. O kokius gi tikslus gali turėti mašina? Gal būt, tai ne tikslas, o kažkoks Įgimtas „kaupimo instinktas”, pradedant tam tikra sudėtingumo pakopa, būdingas visoms sistemoms — ar tai būtų kirminas, ar elektroninė mašina? Ir kokį išsivystymo laipsnį pasieks kompleksas?

Būtent tada aš paleidau vadžias iš rankų — ir iki šiol nežinau, blogai ar gerai padariau…)

Kovo viduryje mašina, matyti, per „Monomaclio kepurę” sužinojusi apie elektronikos naujoves, ėmė prašinėti kriozarų ir kriotronų, tunelinių tranzistorių, plėvelinių schemų, mikromatricų… Analizėmis man suvis neliko kada rūpintis: aš laksčiau po institutą ir po visą miestą, intrigavau, gerinausi, į bet ką mainikavau tas madingas naujoves.

Ir viskas veltui. Po mėnesio mašina „nusivylė” elektronika ir… „susižavėjo” chemija.

Tiesą sakant, ir čia nebuvo nieko netikėto: mašina išsirinko visų geriausią būdą konstravimuisi. Juk chemija — tai gamtos kelias. Gamta neturėjo nei lituoklių, nei keliamųjų kranų, nei suvirinimo staklių, nei motorų, net kastuvo — ji tiesiog maišė tirpalus, šildė ir aušino juos, apšvietė, garino… taip ir atsirado visa kas gyva Žemėje.

Tas ir yra, kad mašinos veiksmai buvo visai nuoseklūs ir logiški! Net jos pageidavimai, kad aš užsidėčiau „Monomacho kepurę”, — o ji juos beldė kuo toliau, tuo dažniau, — buvo kiaurai suprantami. Kam perdirbinėti neapdorotą, iš šviesos,

garso, kvapo ir iš kitokių daviklių gautą informaciją, geriau pasinaudoti mano paruosta. Moksle daug kas taip daro.

Bet, dieve mano, kokių tik reaktyvų nereikalavo mašina: pradedant distiliuotu vandeniu, baigiant natrio trimetildisilparaamintetrachlorfenilsulfatu, pradedant DNR ir RNR, baigiant „Kaliošo” markės benzinu! O kokias painias technologines schemas man teko montuoti!

Laboratorija akyse virto viduramžių alchemiko urvu; ją užgriozdojo dideliausi buteliai, dvikaklės kolbos, autoklavai, distiliuojamieji katilai — aš juos sujungdavau šlangais, stikliniais vamzdeliais, laidais. Reaktyvų ir stiklų atsargos išsibaigė jau pirmąją savaitę — teko įsigyti dar ir dar.

Taurius, elektriko uoslę glamonėjančius kanifolijos ir įšilusios izoliacijos kvapus užgožė pelkinis rūgščių, amoniako, acto ir dar velniai žino koks tvaikas. Aš klaikinėjau tose chemijos džiunglėse it galvos netekęs. Garkatiliuose ir šlanguose kliuksėjo, šliurpėjo, dūsavo. Mišiniai buteliuose ir kolbose burbuliavo, rūgo, keitė spalvas; juose iškrisdavo kažkokios nuosėdos, ištirpdavo ir vėl atsirasdavo pulsuojantys drebučių pavidalo gniutulėliai, pilkų sūpuojančių siūlų kamuoliai. Aš pyliau ir bėriau papildomus reaktyvus pagal skaitmeninius mašinos užsakymus ir nieko nebesupratau…

Vėliau mašina netikėtai išbeldė užsakymą dar keturiems spausdinimo automatams. Aš pagyvėjau: vis dėlto mašina ne vien chemija domisi! — išvysčiau veiklą, šiaip taip gavau, pri jungiau… ir prasidėjo!

(Tikriausiai man tuomet išėjo tas pats Ešbio „informacijos atrinkimo stiprintuvas” arba kažkas labai panašaus į jį… Beje, galas jį žino! Būtent tada aš galutinai susipainiojau.)

Dabar laboratorijoje pasidarė triukšminga lyg mašininkių biure: automatai pliekė skaičius. Popierinės juostos su skaitmenų stulpeliais virto iš stačiakampių nasrų, tarytum košė iš pasakiško puodelio. Aš vyniojau juostas į rulonus, rinkau skaičius, atskirtus šviesiais ruožais, verčiau juos žodžiais ir sudarinėjau frazes.

„Tiesos” išeidavo kažkokios keistos, mįslingos. Na, pavyzdžiui:,„..dvidešimt šešios kapeikos, kai iš Berdičevo” — viena iš pirmųjų. Kas tai: faktas, mintis? Ar užuomina? O va ši: „Svogūnas lyg plieninė žaizda.. — panašu į Majakovskio „Gatvė lyg atvira žaizda…” Bet kokia jos prasmė? Kas tai — pas gailėtinas sekimas? O gal poetinis atradimas, iki kurio šiandieniniai poetai dar neprisikasė?

Iššifruoju kitą juostą: „Sielų švelnumas, išdėstytas į Teiloro eilę, tarp nulio ir begalybės sueina į biharmoninę funkciją.” Dailiai pasakyta, a?

Ir va taip visada: arba sunkiai suprantamos nuotrupos, arba „kažkas šizofreniška”. Buvau besibaudžiąs keletą juostų nunešti matlingvistams — gal jie permanys? — bet apsigalvojau, skandalo pabūgau. Įmanomą informaciją teikdavo tik pirmasis automatas: „Pridėti tokių ir tokių reaktyvų į kolbas Nr. 1, Nr. 3 ir Nr. 7”, „Penkiais voltais sumažinti įtampą elektroduose, pradedant 34-tu, baigiant 123-čiu” ir t. t. Mašina neužmiršdavo „maitinltis” — vadinasi, ji „neišėjo iš proto”. Tuomet kas: gi tai?.

Visų labiausiai kamavo suvokimas, kad nieko negali padaryti. Man ir anksčiau bandymuose pasitaikydavo nesuprantamų dalykų, bet.tuomet blogiausiu atveju buvo galima kruopščiai pakartoti bandymą: jei netikęs efektas išnyksta — taip jam ir reikia, jei ne — ištirsim. O čia — nei pakartoti, nei atgal pasukti. Net sapnuose aš nieko kito nemačiau, tik baltas, skaičiais žįynuotas besirangančias gyvates, ir laužiau galvą, ilgesingai stengdamasis suprasti, ką gi mašina nori pranešti?

Aš jau nebežinojau, kur dėti skaičių pilnus perfojuostų rulonus. Mūsų institute juos panaudoja dvejaip: tuos, kuriuose atsispindi naujų uždavinių sprendimai, atiduoda į archyvą, o kitus bendradarbiai išsinešioja po namus ir vartoja kaip tualetinį popierių — labai praktiška. Mano rulonų jau biitų užtekę visiems Akademinio miestelio tualetams.

…Ir kai gražų balandžio rytą (laboratorijoje po bemiegės nakties aš tenkinau visus mašinos įgeidžius: pyliau, bėriau, reguliavau…) automatas Nr. 3 man pateikė skaitmenimis išreikštą frazę: „Streptocido striptizas su streptokokų tirtuliu…”, supratau, kad toliau tuo keliu eiti nebereikia.

Aš išnešiau visus rulonus į aikštelę parke, iškedenau juos (rodosi, savo veiksmus dargi palydėjau žodžiais: „Streptocidas, taip? Berdičevas? Sielų švelnumas? Svogūnas…” — tiksliai nepamenu) ir uždegiau. Sėdėjau prie laužo, šildžiausi, rūkiau, suprasdamas, kad eksperimentas žlugo. Ir ne todėl, kad nieko neišėjo, o todėl, kad pasidarė „košė”!.. Kažkada mudu su Valerijum Ivanovu vakuuminėje krosnyje dėl juoko sulydėm „metalų ir puslaidininkių košę” iš visų medžiagų, kokios tuomet buvo po ranka. Išėjo pasigėrėtino spalvų derinio lydinys; mes jį sutrupinome ištyrimui. Kiekvienoje lydinio kruopelėje buvo galima aptikti bet kokius kietųjų kiinų efektus — nuo tunelinio iki tranzistorinio, — ir visi jie buvo netvirti, nepastovūs, neatkuriami. Mes išmetėme „košę” į šiukšlių dėžę.

Dabar buvo tas pats. Mokslinis sprendimas prasmingas tada, kai iš medžiagos, prigimties, sistemos — iš ko tik nori — savybių ir efektų masės išskiriame tai, kas reikalinga, o visa kita nuslopiname. Man šitai nepavyko. Mašina neišmoko perprasti mano informacijos… Aš patraukiau į laboratoriją įtampos išjungti.

Ir koridoriuje pamačiau baką — puikų 2X1,5X1,2 m didumo skaidraus teflono ryką; aš jį įsigijau dar tuomet gruodyje, ketindamas tefloną panaudoti visokiems smulkiems dirbiniams, bet neprireikė. Sis bakas man davė paskutinę ir jau visai nežmonišką mintį. Aš išgrūdau į koridorių visus spausdinimo automatus, jų vietoj pastačiau baką, suvedžiau į jį laidus nuo mašinos, vamzdžių galus, šlangų ataugas, supyliau ir sukračiau reaktyvų likučius, užliejau vandeniu pakilusį dvoką ir kreipiausi į mašiną su tokia prakalba:

— Gana skaičių! Pasaulio negalima išreikšti dvejetainiais skaičiais, aišku? O jeigu ir galima, kokia iš to nauda? Nagi, pabandyk kitaip: vaizdais, kuo nors daiktišku… velniai tave griebtų!

Užrakinau laboratoriją ir išėjau, tvirtai nusistatęs pailsėti, nusiraminti. Ką ir kalbėti, pastarąją savaitę aš stačiai nebegalėjau miegoti naktimis.

…Tai buvo dešimt gražių dienų — ramių ir tvarkingų. Aš išsimiegodavau, darydavau mankštą, maudydavausi po dušu. Važiuodavome su Lena motociklu už miesto, eidavome į kiną, bastydavomės gatvėmis, bučiuodavomės. „Na, kaip ten mūsų kietosios schemos? — klausdavo ji. — Dar neištižo?” Aš jai atsakydavau ką nors tuo pačiu tonu ir nukreipdavau pokalbį į kitus dalykus. „Man neriipi jokios schemos, mašinos, bandymai, — įspėdavau save. — Nenoriu, kad vienąsyk mane išvežtų iš laboratorijos labai įsilinksminusį, su marškiniais ne pagal ūgį ilgomis rankovėmis!”

Bet viduje kažkas gnybčiojo. Mečiau, pabėgau — o kas ten dabar darosi? Ir kas gi tenai buvo? (Apie eksperimentą a jau mąsčiau būtuoju laiku: buvo…) Panašu, kad aš, laisvos informacijos padedamas, komplekse sužadinau kažkokį sintezės procesą. Bet kas per sintezė — tokia kvaila? Ir ką mašina ruošėsi sintetinti?”