Savęs atradimas

SESTAS SKYRIUS

„Kitą dieną mudu ėmėmės laboratorijoje rengti informacijos kamerą. Atitvėrėme kambaryje dviejų metrų iš dviejų aikštelę, apstatėme ją genitakso skydais ir pradėjome junginėti visus mikrofonus, analizatorius, liestuvus, objektyvus — visus siųstuvus, anksčiau vaizdingai išmėtytus šen ir ten po „mašinos motinos” blokus. Idėja tokia: kameroje patalpinamas gyvas objektas, jis joje vartaliojasi, ganosi, pešasi su panašiais į save ar tiesiog vaikščioja, apnarpliotas siųstuvais, o į mašiną perduodama informacija sintezei.

„Gyvieji objektai” ir po šiai dienai ramiausiai valgo ankstyvuosius šiltlysvių kopūstus savo gurbuose koridoriuje. Tarp mūsų su dubletu nuolat kildavo kivirčai: kuriam juos apkuopti? Tai triušiai. Aš iškeičiau juos su bionikais į šleifinį oscilografą ir generatorinę lempą Gl-250. Vienam triušiui (albinosui Vaškai) ant galvos kažkas panašu į bronzinę karūną iš kiaušan įaugintų elektrodų encefalogramoms.

Gegužės septintą atsitiko nors ir nereikšmingas, bet apmau dus nemalonumas. Paprastai mes su dubletu gana darniai koordinuodavome visus reikalus, kad nepasirodytume drauge žmonėse ir nekartotume viens kito. Tačiau ta triskart prakeikta eksperimentinių junginių laboratorija bet ką išves iš pusiausvyros!

Dar žiemą aš joje užsakiau universalią biosiųstuvų sistemą: paruošiau brėžinius, montažinę schemą, išrašiau iš sandėlio visas reikalingas medžiagas ir detales — liko tik surinkti. Ir ligi šiandien nieko nepadaryta! Sistemą laikas montuoti kameroje, o jos nėra… Bėda ta, kad toj jų laboratorijoj — chroniškas vedėjų tekamumas. Vienas perduoda reikalus, kitas priima — dirbti, suprantama, negalima. Paskiau naujasis vedėjas aiškinasi situaciją, vykdo reformas ir diegia sumanymus (nauja šluota švariai šluoja) — darbas vėl stovi. Tuo laiku Įsiutinti užsakovai kelia skandalus, eina su nuolankiu prašymu pas Arkadijų Arkadjevičių — ir naujasis vedėjas perduoda reikalus supernaujam, tas… žodžiu, vėl iš pradžių. Aš ir meistrus betarpiškai stengiausi paveikti, spiritėliu jiems gerinausi, deficitinių tranzistorių P 657 kišeniniams imtuvams suieškodavau — ir viskas tuščiai.

Neseniai išsisėmė rezervas norinčių tapti tos užkerėtos laboratorijos vedėju, ir jos ėmėsi H. Ch. Chilobokas. Kaip antraeilių pareigų, žinoma, už pusę atlyginimo.

Haris — jis jau toksai: bet kam griebsis vadovauti, bet ką organizuoti, tvarkyti, aprėpti, kad tik nepasiliktų akis į akį su gamta, su tais baisingais prietaisais, kuriems neįsakysi ir neatsakysi neigiamai, kurie rodo tai, kas yra ir ką reikia perprasti.

Tą dieną aš vėl paskambinau meistrui Gavriuščenkai. Vėl išgirdau neaiškų mykimą apie montažinio laido, „atsparų” stygių — visiškai sužvėrėjau ir numoviau aiškintis su Hariu.

Iš įkarščio aš nepastebėjau, kad Chilobokas kiek apstulbęs, ir išsakiau jam viską. Pagrasinau užsakymą atiduoti moksleiviams ir taip galutinai užtraukti gėdą jo laboratorijai.

O grįžęs į fligelį, aš užtikau savo mieląjį dubletą: jis vaikščiojo po kambarį ir tramdė riistį. Pasirodo, jis buvo pas Chiloboką penkiomis minutėmis anksčiau už mane” ir tarp jų įvyko lygiai toks pat pokalbis.

Uf… gerai, kad mes nors nesusidūrėm ten.

Nutarėme per pirmuosius bandymus išsiversti be universalios sistemos. Darbui su triušiais užtenka tų siųstuvų, kuriuos turime. O kai vėl užsiimsim objektu „hemo sapiens”… gal apie tą laiką eksperimentinių įrenginių laboratorijoje atsiras lemtas vedėjas.

Mokslinės tarybos posėdis įvyko gegužės 16-tą. Išvakarėse mes dar kartą pergalvojome, ką reikia ir ko nereikia sakyti. Nutarėme paskelbti ir motyvuoti (spekuliatyviai) pradinę idėją, kad, laisvos informacijos veikiama, elektroninė mašina su atsitiktinių perjungimų elementais gali ir turi konstruoti pati save. Darbą apibūdinsime kaip eksperimentinį tos idėjos patikrinimą. Ribų, kurias mašina gali pasiekti konstruodama save, nustatymui pareikalausime tokių ir tokių įrengimų, medžiagų, prietaisų — sąrašą pridėsime.

— Protams iš anksto paruošti, lygiai kaip ir tiekimo skyriui, tai bus pats tas, — pasakiau aš. — Vadinasi, taip ir referuosiu?

— O kodėl biitent tu referuosi? — dubletas karingai išlenkė dešinį antakį. — Kai triušių gurbus kuopti — tai aš, o į mokslinę tarybą tu? Kas per dirbtinių žmonių diskriminacija? Primygtinai reikalauju mesti burtus!

…Va taip ir išėjo, kad aš nekaltai įsiprašiau papeikimą „už netaktišką elgesį instituto” mokslinėje taryboje ir už šiurkštumą technikos mokslų daktaro I. I. Voltampernovo atžvilgiu”.

Ne, iš teisybės apmaudu. Kad jau bent mane patį buvęs lempinės elektronikos stumbras, nusipelnęs respublikos mokslo ir technikos veikėjas, technikos mokslų daktaras, profesorius Ipolitas Ilarionovičius Voltampernovas (ak, kodėl aš ne konferansje!) būtų užsipuolęs savo tiradomis: „O ar žino inžinierius Krivošeinas, siūlantis patikėti mašinai laisvai, taip s-kant, be aiškios krypties ir tikslo, kaip jai patiks konstruoti save pačią, ar žino, kiek milžiniško ir, drįstu sakyti, įsisąmoninto — taip, būtent, įsisąmoninto! — darbo įdeda kvalifikuočiausi mūsų instituto specialistai, kol parengia techninius apskaičiavimus ir projektus elektroninėms sistemoms? Kol paruošia tų sistemų blokus? Ir tų sistemų elementus? O ar įsivaizduoja prieš mus vulgarizuojantis inžinierius bent optimalaus lempos 6N5 trigerio, projektavimo, taip s-kant, metodiką? Ir ar neatrodo inžinieriui Krivošeinui, jog jis savo prasimanymais, kad mašina,

taip s-kant, susidoros su optimaliniu konstravimu geriau, nei specialistai — įžeidžia didelį skaičių instituto bendradarbių, atliekančių, drįstu sakyti, svarbius liaudies ūkio darbus? Manau, turiu teisę paklausti inžinierių: ką tai duos?..” Ir kiekvienąsyk žodis „inžinierius” daktaro lūpose skambėjo it kažkoks vidurys tarp „studento” ir „kalės vaiko”.

Dar nieko, jei būtent aš, atsakydamas gerbiamam profesoriui, būčiau priminęs, kad panašus užgaulumas, matyt, vedžiojo jo plunksną praėjusiais laikais, kai jis rašė demaskuojančius straipsnius apie „reakcinį kibernetikos pseudomokslą”, bet, papūtus kitiems vėjams, norom nenorom teko ir jam imtis darbo. Ir be reikalo profesorius baiminąsis likti nuošalyje, įgyvendinus šią idėją; blogiausiu atveju jis galįs grįžti prie pusiau mokslinės žurnalistikos. Ir išvis laikas būtų įsisąmoninti, kad mokslas kuriamas, panaudojant pasisakymus, susijusius su dalyko esme, o ne demagoginiais išpuoliais ir alavine gerkle…

Kaip tik po šių užstenografuotų frazių Voltampernovas pradėjo mėšlungiškai žiopčioti ir stvarstytis už viršutinės švarko kišenės.

Bet, piliečiai, juk ten buvau ne aš! Pranešimą darė mano dirbtinis antrininkas, sukurtas tiksliai pagal siūlomą metodiką… Po to jis tris dienas vaikščiojo piktas ir susikonfūzijęs.

Apskritai kalbant, jį galima suprasti!

(Beje, tą minutę, kai Azarovo pasirašytas įsakymas dėl papeikimo pasiekė kanceliariją, netoliese atsidūriau kaip tik aš. Ir kaip tik man, dirstelėjusi pro duris, stačiokė kanceliarijos viršininkė Aglaja Mitrofanovna Garaža prie didžiausios publikos suriko;

— Draugas Krivošeinai, jums čia papeikimas! Užeikite ir pasirašykite!

Aš — kaip mopsiukas — užėjau ir pasirašiau… Na, ar ne piktas likimas?)

Beje, dievai jo nematė, to papeikimo. Svarbiausia, patvirtino temą! Ją palaikė pats Azarovas. „Įdomi idėja, — pasakė jis, — ir gan paprasta, galima patiOsrinti.” — „Bet juk tai nealgoritmuojama užduotis, Arkadijau Arkadjevičiau, — prieštaravo docentas Priščepa, ortodoksiškiausias mūsų instituto matematikas. — „O ką, jei nealgoritmuojama, tai ji ir nereikalinga?” —

atrėmė akademikas. (Klausykit, klausykit!) — Mūsų laikais mokslinio ieškojimo algoritmas — ne formaliosios logikos taisyklių rinkinys.” Cia tai Ibent! Juk Azarovas visada neprielankiai žiūrėjo į „atsitiktines paieškas”, aš gi žinau. Kas tai? Nejau jį pavergė dubleto pranešimo logika? O gal būt, pagaliau prabudo šefo mokslinė tolerancija? Tuomet mes su juo sutarsime.

Žodžiu, aštuoniolika „už”, vienas (Voltampernovas) „prieš”. Atsargusis Priščepa susilaikė. Dubletas, kaip neturintis mokslinio laipsnio ir vardo, balsavime, nedalyvavo. Netgi Chilobokas balsavo „už”, ir jis tiki mūsų darbo sėkme. Neapvilsime, Gavriuįa, nebijok!

Beje, dubletas pasigavęs atnešė sukrečiančią naujieną: Chilobokas rašo daktaro disertaciją!

— Apie ką gi?

— Uždara tema. Mokslinė taryba patvirtino būsimo posėdžio darbotyarkę, joje buvo punktas: „Apsvarstyti H. Ch. Chiloboko darbą prie disertacijos technikos mokslų daktaro laipsniui įgyti. Tema uždara, grifas — „visiškai slaptai”. Va taip, sėdime iaboratorijaje ir atsiliekame nuo iposlinlkių moksle.

— Uždara tema — kaip prabangiai! — Aš net lituoklį padėjau į šalį; pokalbis vyko laboratorijoje, mes montavome siųstuvus kameroje. — Kaip apsukriai. Jokių viešų publikacijų, jokios auditorijos per gynimą… Sšš, draugai: visiškai slapta! Visi vaikšto ant pirštų galų ir iš anksto reiškia pagarbą.

Naujiena labai įskaudino. Cia kandidatinės negali apginti, o Haris į daktarus mušasi. Ir išsimuš, „technika” žinoma: išsirenka kur nors ruošiamą (ar netgi paruoštą) slaptą schemą arba konstrukciją ir, panaudodami neviešus pirminius šaltinius, ataudžia ją kompiliacine chaltūra. Ir už rankos nenutversi…

— E, galų gale ne jis pirmas, ne jis paskutinis! — aš vėl ėmiausi lituoklio. — Galvok dar apie jį… savų darbų užtenka.

— Be to, už mūsų temą balsavo, — pritarė dubletas. — Haris savas vaikinas! Žinoma, būtų galima pabandyti jį bent kiek šitąjį… tik ar verta prasidėti?

Apskritai, mums buvo truputį nejauku. Stebėdamas jėgas kaupiančio sukčiaus sėkmę, aš visada darausi kaip nesavas: mintyse jaučiu pasipiktinimą ir pradedu save niekinti už išmintingą santūrumą… O juk prasidėti ir iš tikrųjų neverta. Me ana kokį rimtą darbą turime dviese, o mano padėtis dar netvirta — argi verta terliotis? O be to, prasidėti su Hariu Chiloboku… Kartą mudu su Ivanovu bandėme sučiupti jį plagijuojant. Valera kalbėjo seminare, viską įrodė. Na, o naudos tik tiek, kad mokslinė taryba rekomendavo Chilobokui perdirbti straipsni. Užtat paskui jis mus kaip apdergė…

O ir apskritai tie visuomeniniai snukių daužymai publikos akyse, svarstymai, po kurių žmonės paliauna sveikinę viens kitą — ne man. Jų metu aš jaučiu nenumaldomą norą bėgti į laboratoriją, įjungti prietaisus, užrašinėti matavimų rezultatus ir tuo duoti žmonėms naudos… Sit jei galėtum laboratoriniu būdu priveikti tokius, kaip Haris — taip sakant, inžinerinės minties pastangomis…

O verta pagalvoti. Šis faktas, kad voltampernovai ir chilobokai išrieda į platų mokslo vieškelį, rodo aiškų protingų žmonių stygių. Ir tokie dalykai moksle, kur intelektas — pagrindinis žmogaus vertės matas. O kaip su kitomis profesijomis? Iškabina skelbimus: „Reikalingi tekintojai…”, „Reikalingi inžinieriai ir technikai, buhalteriai ir tiekėjai…” Bet niekas neiparašys: „Reikalingi protingi žmonės. Aprūpinami butu.” Nedrįsta, ar ką? O gal butų nėra? Pradžioje galima ir be butų… Ką gi čia slėpti: reikia protingų žmonių, oi, kaip reikia! Ir į A grupę, ir į B grupę, ir į antstatą. Gyvenimui reikia, visuomenės raidai.

— Reikia… dubliuoti protingus žmones! — išpoškinau aš. — Protingus, veiklius, dorus! Oi, Valia, tai puikiausia dirva atradimo panaudojimui!

Jis pasižiūrėjo į mane su neslepiamu apmaudu.

— Aplenkė, nelabasis…

— Ir tokiems žmonėms tai bus tarsi atpildas už gyvenimą, — plėtojau aš mintį. — Reikalingas tu žmogus visuomenei, moki vaisingai dirbti, dorai gyventi — vadinasi, verta pagaminti ir kitą tokį! Ar net keletą — darbo visiems rasis. Tuomet chilobokams teks susispausti…

Si idėja grąžino mums savigarbą. Mes vėl pasijutome savo vietoje ir visą tą dieną svajojome, kaip imsime dauginti talentingus mokslininkus, rašytojus, muzikantus, išradėjus, didvyrius… Dievaži, tai buvo nebloga idėja!”