Savęs atradimas

PIRMAS SKYRIUS

Trečią valandą nakties linijoje, maitinančioje naujųjų sistemų laboratoriją, įvyko trumpas sujungimas. Dneprovsko Sistemologijos instituto elektropastotės relinės apsaugos automatas padarė tai, ką tokiais atvejais daro visi apsaugos automatai: atjungė liniją nuo transformatoriaus, budinčiojo kambaryje uždegė raudoną mirksinčią lemputę ir įjungė avarinį skambutį.

Skambutį budintis technikas elektrikas Žora Prachovas, nenorėdamas atsitraukti nuo vadovėlio pradedančiam motociklininkui (Žorai reikėjo laikyti motociklininko teises), išjungė išsyk, o į mirksinčią lemputę žvilgčiojo nepatenkintas, su lūkesčiu: laboratorijose vietiniai sujungimai paprastai būdavo pašalinami savo jėgomis.

Maždaug po valandos, supratęs, kad sėdėdamas neišsisuks, technikas užvertė vadovėlį, pasiėmė krepšį su instrumentais, pirštines, pasuko skardinę rodyklę ant durų ties užrašu „Naujųjų sist. lab.” ir išėjo. Tamsūs instituto parko medžiai ligi pusiau skendėjo rūke. Alyvuoti pastotės transformatoriai stovėjo, įsirėmę šaldymo vamzdžiais į šonus, nelyginant storos beformės bobos. Lyg vandens paplauta uola pilkėjančio dangaus fone stūksojo senasis instituto pastatas — su sunkiais balkonais ir įmantriais bokšteliais. Kiek kairiau naujojo tyrimų korpuso paralelepipedas stengėsi užgožti ankstyvą birželio aušrą.

Žora dirstelėjo į laikrodį (buvo dešimt minučių penktos), užsirūkė ir, instrumentų krepšiu sklaidydamas miglą, nuspūdino dešinėn, į tolimą parko kampą, kur nuošalumoje stovėjo nauj jų sistemų laboratorijos fligelis… O pusę penkių, technikui elektrikui Prachovui paskambinus, įvykio vieton išvažiavo dvi mašinos: „Greitoji pagalba” ir Dneprovsko miesto milicijos skyriaus operatyvinis automobilis.

Liesas aukštas žmogus šviesiu stangraus šilko kostiumu žingsniavo per parką po tiesumai, nežiūrėdamas asfaltuotų keliukų, pilkoje nuo rasos žolėje palikdamas ilgą tamsią brydę. Ryto vėjelis švylavo retus žilus plaukus. Dangus tarp senojo ir naujojo korpuso liepsnojo gelsvai rožine žara; šakose tauškėjo paukščiai. Tačiau Arkadijui Arkadjevičiui Azarovui ne tas rūpėjo.

„Naujųjų sistemų laboratorijoje nelaimingas atsitikimas, draugas direktoriau, — ištarė prieš keletą minučių sausas balsas ragelyje. — Yra nukentėjusių, prašyčiau jus ateiti.”

Pirm laiko pakirdus, Azarovą užpuolė neurastenija: kūnas atrodė vatos prikimštas, galva tuščia, gyvenimas pasibiaurėtinas. „Laboratorijoj atsitikimas… prašyčiau ateiti…” „Tur būt, milicijos darbuotojas kalbėjo, — sukosi galvoje vietoj minčių. — Yra nukentėjusių… Idiotiškas žodis! Kas nukentėjo? Kaip nukentėjo? Užmušė, sužeidė, kelnės sudegė? Matyt, rimtas dalykas… Vėl! Tai studentas palindo po gama spinduliais, tai… antras įvykis per pusmetį. Bet juk Krivošeinas — ne studentas, ne jauniklis — kas gi atsitiko? Dirbo naktį, pavargo ir… Reikia uždrausti dirbti naktimis. Kategoriškai!”

Prieš penkerius metus, priėmęs pasiūlymą vadovauti Dneprovske įsteigtam Sistemologijos institutui, akademikas Azarovas užmanė sukurti mokslinę sistemą, kuri pasidarytų jo smegenų priedu. Svajonėse instituto struktūra jam vaizdavosi vertikaliai išsišakojusi schema: jis pateikia bendras tyrimų ir sistemų sąrangos idėjas, skyrių ir laboratorijų vadovai jas detalizuoja, nusako konkrečias užduotis vykdytojams, tie stengiasi… Jam tik belieka apibendrinti gautus rezultatus ir kelti naujas fundamentalias idėjas. Bet tikrovė įžūliai griovė šituos išvedžiojimus. Daug kur buvo justi stichijų kišimasis: vienų bendradarbių neišmaningumas, perdėtas kitų savarankiškumas, statybos grafiko pažeidimai, dėl kurių instituto sandėlis ir ūkinis kiemas ir po šiai dienai užverstas neišpakuotais įrengimais, smulkūs dirbiniai pagal ūkines sutartis ekonomijos sumetimais, skandalai, laikas nuo laiko sukrečiantys instituto viešuomenę, visokios av rijos bei įvykiai… Arkadijus Arkadjevičius su kartėliu pagalvojo, kad šiuo metu jis nė kiek ne arčiau savo užmanymų įgyvendinimo, kaip ir prieš penkerius metus.

Tarp žydinčių liepų idiliškai bolavo vienaaukštis fligelis čerpių stogu, liepos skleidė švelnų aromatą. Palei betoninį prieangį, sumaigiusios žolę, stovėjo dvi mašinos: baltas medikų ZILas ir mėlyna „Volga” su raudona juosta. Išvydęs laboratoriją, Arkadijus Arkadjevičius sulėtino žingsnius, susimąstė, mat, per pusantrų jos gyvavimo metų jis tenai buvojo tik kartą, pačioj pradžioj, ir tai probėgomis, bendros apžiūros metu, ir nūnai labai miglotai teįsivaizdavo, kas ten, už durų.

Naujųjų sistemų laboratorija… Tiesą sakant, kol kas Azarovas neturėjo jokio pagrindo į ją rimtai žiūrėti, juo labiau, kad ji išdygo ne jo užmanymu, o netikusiai susidėjus aplinkybėms: „degė” aštuoniasdešimt tūkstančių biudžetinių pinigų. Iki metų galo buvo likę pusantro mėnesio, o sunaudoti tokią sumą pagal atitinkamą straipsnį („Naujų laboratorijų atidavimas eksploatacijai”) buvo neįmanoma — statybininkai, iš pradžių žadėję naująjį korpusą atiduoti Gegužės 1-ajai, paskui Spalio šventėms, paskui Konstitucijos dienai, galiausiai ėmė šnekėti apie kitų metų Kovo 8-ąją. Parkas buvo prigrūstas konteinerių ir dėžių su aparatūra. Be to, „neįsisavinti” pinigai visuomet grėslūs tuo, kad kitais metais planavimo organai apkarpys biudžetą… Instituto seminare Arkadijus Arkadjevičius paskelbė „konkursą”: kas turi pamatuotą idėją ir iki metų pabaigos apsiima šituos aštuoniasdešimt tūkstančių su nauda išleisti? Krivošeinas pasiūlė organizuoti ir įrengti „atsitiktinių ieškojimų laboratoriją”. Kitų pasiūlymų nebuvo, teko sutikti.

Arkadijus Arkadjevičius tai padarė nenoromis, dargi jos pavadinimą pakeitė sklandesnių — „naujųjų sistemų laboratorija”. Laboratorijos kuriamos žymių žmonių, o Krivošeinas kol kas tebuvo „daiktas savyje”: neblogas inžinierius schemotechnikas, tik tiek. Lai pasidžiaugia savarankiškumu, apsirūpina įrengimais, o kai reikės pradėti tyrinėjimus, pats puls prašyti vadovo. Tuomet bus galima, paskelbus konkursą, surasti kandidatą arba — dar geriau — mokslų daktarą ir, patikėjus laboratoriją tikram mokslininkui, apspręsti jos profilį.

Suprantama, Arkadijus Arkadjevičius neatmetė galimybės, kad ir pats Krivošeinas išeis į žmones. Praėjusią vasarą mokslinei tarybai jo pateikta idėja apie… — apie ką gi? — aha, api savarankišką elėktroninių sistemų organizavimąsi, įvedaint laisvą informaciją, galėjo tapti pagrindu kandidato ir netgi daktaro disertacijai. Tačiau, nemokant sugyventi su žmonėmis, ir su tokiu akiplėšiškai skandalingu charakteriu — vargu. Mokslinėje taryboje tuomet jam nederėjo taip atsikirtinėti į profesoriaus Voltampernovo pastabas; vargšas Ipolitas Ilarionovičius paskui lašus gėrė… Ne, to Krivošeino savikliova visiškai nedovanotina! Juk iki šiol nėra jokių duomenų, kad jo idėja pasitvirtina; žinoma, metai — neilgas laikas, bet ir inžinierius — ne mokslų daktaras, kuriam leistina dešimtmečiais pasinerti į nuodugnius ieškojimus!

O tas andainykštis skandalas… Arkadijus Arkadjevičius net susiraukė: toks šviežias ir nemalonus buvo prisiminimas, kaip prieš pusantro mėnesio kaimyniniame KB per oficialų gynimą Krivošeinas sužlugdė instituto mokslinio sekretoriaus disertaciją daktaro laipsniui gauti. Tiesą sakant, prieš pasisakė ne jis vienas, bet viskas būtų baigęsi laimingai, jei Krivošeinas nebūtų pradėjęs. Pašalinėje organizacijoje, dargi niekam nepranešęs apie savo kėslus, atėjo ir sukirto saviškį! Šitaip mesti šešėli ant instituto, ant jo, akademiko Azarovo… Tiesa, jam irgi nevertėjo į tą disertaciją pro pirštus žiūrėti, juo labiau teigiamai atsiliepti apie ją, bet nusprendė, kad būtų neprastai turėti institute išaugintą mokslų daktarą, kad ir ne tokios disertacijos sėkmingai praslysdavo. Bet Krivošeinas… Įširdęs Arkadijus Arkadjevičius tuomet nedviprasmiškai užsiminė, kad nelinkęs jo per jėgą laikyti institute… beje, dabar tai prisiminti buvo ne tik nemalonu, o ir nepritinkama.

Fligelyje buvo numanu sambrūzdis. Mintis, kad tuojau reikia įeiti, žiūrėti į tai, aiškintis, Azarovui sukėlė jauseną, panašią į dantų skausmą. „Vadinasi, vėl Krivošeinas! — tūžmingai pagalvojo jis. — Na, jei jis ir dėl šito įvykio kaitas!..” Arkadijus Arkadjevičius užlipo į prieangį, greitai perėjo ankštą prietaisais ir dėžėmis užstatytą koridorių, įžengė į kambarį ir apsižvalgė.

Didelė šešialangė patalpa menkai tepanėšėjo į elektroninių matematinių tyrimų laboratoriją. Ant grindų, ant stalų ir lentynose pakaitomis su dideliais buteliais, stiklainiais, kolbomis, dubenimis, stovėjo metaliniai ir plastmasiniai paralelepipedai — generatoriai ir oscilografai su ventiliacinėmis prapiovomis šonuose. Kolbų buvo pilna ant spintų, ant žalių seleninių lygintuvų dėžių. Visą vidurinę kambario dalį užėmė iš pažiūro beformis įrenginys, apipintas šlangais, laidais, įmantriai išlenktais vamzdžiais su ataugomis; už jo vos matėsi elektroninės mašinos pultas. Kas čia per aštuonkojis?!

— Pulsas yra, — tarė moteriškas balsas akademikui iš kairės.

Arkadijus Arkadjevičius pasisuko. Buteliais ir prietaisais neužgriozdintą plotą tarp durų ir aklinos sienos gaubė prieblanda. Tenai du sanitarai nuo grindų ant neštuvų atsargiai kėlė žmogų pilku laboranto chalatu; jo galva atsikragino, plaukų sruogos susivilgė kažkokio riebaus skysčio klane. Prie žmogaus plušėjo nedidukė gydytoja.

— Soko būklė, — konstatavo ji. — Adrenalino injekcija, ir gaivinkite.

Akademikas žengė žingsnį artyn: jaunas vaikinas, labai blyškus taisyklingų bruožų veidas, tamsiai rusvi plaukai. „Ne, tai ne Krivošęinas, tačiau kas? Kažkur aš jį mačiau…” Azarovas giliai įkvėpė oro ir vos neužspringo: kambaryje tvyrojo rūgščių, apdegusios izoliacijos, dar kažkokie aštrūs kvapai — nenusakomas ir sunkus nelaimės smarsas. Grindys buvo užlietos tirštu skysčiu, sanitarai ir gydytoja pėdinėjo stačiai po jį.

Į kambarį dalykiška mina įėjo apyliesis žmogus mėlynu kostiumu; visa kita žmoguje buvo blanku ir neišraiškinga: pilki į šoną sušukuoti plaukai, nedidelės pilkos akys, neįtikimai arti kita kitos sustatytos kaulėtame, išsišovusiais skruostikauliais veide, įkritę skruostai prastai nuskusti. Įėjusysis šaltai nusilenkė Azarovui. Sis taip pat mandagiai atsakė. Jiems nebuvo reikalo prisistatyti vienas kitam: šių metų vasarį kaip tik tardytojas Anisimovas pravedė kvotą „praktikante Gorškovo apšvitinimo byloje”.

— Pradėsim nuo lavono atpažinimo, — šaltai pasakė tardytojas, Arkadijaus Arkadjevičiaus širdis aritmiškai sutvaksėjo. — Paprašysiu jus čionai…

Azarovas pasislinko įkandin jo, į kertę prie durų, link kažko, uždengto pilka klijuote; klijuotė pūpsojo kūbriais, iš po jos kyšojo pageltę kaulėti kojų pirš,tai.

— Tarnybinis pažymėjimas, rastas drabužiuose, buvusiuose laboratorijoje, išduotas Valentinui Vasiljevičiui Krivošeinui, — protokoliniu balsu pasakė tardytojas, atlenkdamas klijuotės kraštą. — Atpažįstate?

Gyvenimas Azarovą nedažnai suvesdavo akis į akį su mirtimi. Staiga jam pasidarė tvanku, jis atsisegė apykaklę. Iš p klijuotės pasirodė sulipę trumpai apkirpti plaukai, iššokusios akys, įkritę skruostai, nukarę burnos kampai, paskui — atsikišęs gūžys gyslotame kakle, liesi raktikauliai… „Koks jis sublogęs!..”

— Tąip…

— DėVoju, — tardytojas nuleido klijuotę.

Taigi Krivošeinas… Jiedu matėsi užvakar rytą prie senojo korpuso, praėjo pro kits kitą, korektiškai linktelėję kaip visada, pasisveikino. Tuomet tai buvo nors ir nelabai simpatiškas, bet tvirtas papūtžandis gyvas žmogus. O dabar… mirtis tarytum išsunkė ig jo visus gyvybinius syvus, išdžiovino raumenis — liko tik pilka oda aptraukti kaulai. „O juk Krivošeinas tikriausiai suprato, koks vaidmuo jam skirtas, kuriant laboratoriją…” — kažkodėl dingtelėjo Azarovui.

Tardytojas išėjo.

— A-jai-jai! Tc-tc… — supliaukšėjo kažkas liežuviu prie Arkadijaus Arkadjevičiaus ausies.

Jis atsigręžė; tarpduryje stovėjo mokslinis sekretorius Haris Charitanovičius Chiloibokas. Išpuoselėtas veidas pabrinkęs nuo miego. Haris Charitonovičius, kaip sakoma, buvo įdomus vyriškis: stambus, gerai sudėtas kūnas, apvilktas lengvu kostiumu, taisyklingos formos galva, garbanoti kantoniniai įplaukai, puošniai sidalbru žibantys smilkiniai, rudos aikys, aukšta tiesi nosis, kurios grožį ir vyriškumą dar labiau pabrėžė tamsūs ūsai. Beje, išvaizdą šiek įtiek gadino gilios raukšlės aplink burną, kokios atsiiranda nuolat įtemptai besišypsant, be to, menlcokas smakras.

Dabar rudose docento akyse švietė baimingas smalsumas.

— Labas rytas, Arkadijau Arkadjevičiau! Kas gi čia vėl pas Krivošeiną atsitiko? O aš einu pro šalį: kodėl, manau, prie laboratorijos tokios mašinos stovi? Ir užėjau… beje, skaičius spausdinantys automatai pas į į koridoriuke sto vi sau dyki, jūs pastebėjote, Arkadijau Arkadjevičiau? Tarp visokio šlamšto, o juk kaip kovojo dėl jų Valentinas Vasiljevičius, paaiškinamuosius raštus rašė, aš sakau, nors kitiems perduotų, jeigu nepanaudos… — Haris Charitonovičius susisielojęs atsiduso, pažiūrėjo į dešinę. — Bene studentas! Tc-tc, a-jai-jai! Vėl studentas, stačiai bėda su jais… — jis pastebėjo į kambarį grįžusį tardytoją; docento veidą iškreipė šypsena. — O, sveiki, Apolonai Matvejevičiau! Jūs vėlei pas mus?

— Matvejus Apolonovičius, — linktelėjęs pataisė jį Anisimovas.

Jis atvožė geltono medžio dėžę su juodu užrašu viršelyje Daikt. įrod., išėmė iš jos mėgintuvėlį, pritūpė ties klanu.

— Tai yra, MaLvejau Apolonovičiau, didžiadvasiškai dovanokite! Aš juk jus gerai atsimenu dar iš praeito karto, vardą su tėvavardžiu mažumėlę supainiojau. Matvejau Apolonovičiau, kaiįDgi, žinoma, mes jus paskui dar ilgai minėjome, jūsų dalykiškumą ir visa… — skubriai kalbėjo Chilobokas.

— Draugas direktoriau, kokie, būtent, darbai buvo atliekami šioje laboratorijoje? — pertraukė tardytojas Chiloboką, mėgintuvėliu semdamas skystį.

— Elektroninių sistemų, susidarančių integraliai įvedant informaciją, tyrimas, — atsakė akademikas. — Taip bent Valentinas Vasiljevičius suformulavo savo temą šių metų plane.

— Aišku. — Anisimovas atsitiesė, pauostė skystį, vata apšluostė mėgintuvėlį, padėjo į dėžę. — Nuodingų chemikalų naudojimas buvo iš anksto numatytas darbo užduotyje?

— Nežinau. Manau, kad niekas nebuvo numatyta: paieškų darbus tyrinėtojas tvarko savo išmanymu…

— Kas gi pagaliau tokio pas Krivošeiną atsitiko, kad net jus, Arkadijau Arkadjevičiau, tokiame ankstyje sutrukdė? — nuleidęs balsą, paklausė Chilobokas.

— Taigi — kas? — Anisimovas savo žodžius aiškiai adresavo akademikui. — Trumpa.? sujungimas niekuo dėtas, tai avarijos išdava, o ne priežastis — nustatyta. Sužalojimų srove nėra, kūno traumų nėra… ir žmogaus nėra. O kas čia per išdirbinys, kam jis?

Jis pakėlė nuo grindų neregėtą daiktą, panašų į antikinio kario šalmą; tik tas šalmas buvo aptrauktas nikeliu, nusagstytas mygtukais, apvytas planų įvairiaspalvių laidų pynėmis. Laidai buvo nutįsę pro gremėzdiškojo įrenginio vamzdžius ir kolbas — prie elektroninės mašinos.

— Šitas? — akademikas gū.žtelėjo pečiais. — Mm…

— „Monomacho kepurė” — tai yra mūsuose jas paprastai taip vadinam, kasdieniškai, — atėjo į pagalbą Chilobokas. — O jeigu tiksliai, tai EDS-1 — elektrodinių daviklių sistema galvos smegenų biopotencialams skaičiuoti. O aš va ia kur žinau, Arkadijau Arkadjevičiau: Krivošeinas vis prašė dar tokią padaryti…

— Taip, aišku. Jums leidus, pridėsiu ją prie įrodymų, kadangi ji buvo ant užmuštojo galvos.

Vyniodamas laidus, Anisimovas atsitolino į kambario gilumą.

— Kas gi žuvo, Arkadijau Arkadjevičiau? — sušnibždėjo Chilobokas.

— Krivošeinas.

— Ai-ai, kaipgi čia? Se tau, prisipaikiojo… Ir vėl jums rūpesčiai, Arkadijau Arkadjevičiau, nemalonumai…

Grįžo tardytojas. Supakavo į popierių „Monomacho kepurę”, padėjo ją savo dėžėn. Laboratorijos tyloje girdėjosi tik apie bejausmį praktikantą triūsiančių sanitarų šniokštavimas.

— O kodėl Krivošeinas buvo nuogas? — staiga paklausė Anisimovas.

— Nuogas? — nusistebėjo akademikas. — Vadinasi, ne gydytojai jį nurengė? Nežinau! Negaliu įsivaizduoti.

— Chm… aišku. O kaip jūs galvojate, kam jiems šitas bakas? Ar kartais ne maudymuisi?

Tardytojas parodė į stačiakampį plastmasinį baką, gulintį ant šono tarp sudaužytų ir sutraiškytų kolbų; nuo perregimų sienelių karojo pilkai geltono sutirštėjusio skysčio patakai ir varvuoliai. Salia bako mėtėsi didelio veidrodžio šukės.

— Maudymuisi? — Tie klausimai pradėjo piktinti akademiką. — Atleiskit, bet jūs gana savotiškai įsivaizduojate mokslinės laboratorijos paskirtį, draugas… ė-ė… tardytojau!

— Ir veidrodis šalimais stovėjo — geras, per visą ūgį, — kalbėjo toliau Anisimovas. — Kam gi jo būtų prireikę?

— Nežinau! Aš neturiu kada gilintis į visų šimto šešiasdešimties mano institute atliekamų darbų technines detales!

— Matote, Apolonai Matve… tai yra Matvejau Apolonovičiau, prašau atleisti, — sukruto į pagalbą docentas Chilobokas, — Arkadijus Arkadjevičius vadovauja visam institutui, yra penkių tarpžinybinių komisijų narys, redaguoja mokslinį žurnalą ir, suprantama, negali gilintis į kiekvieno darbo detales — tam yra moksliniai darbuotojai. Be to, velionis — skaudu, bet, deja, taip! — velionis Valentinas Vasiljevičius Krivošeinas buvo pernelyg savarankiško charakterio žmogus, su niekuo nemėgo tartis, pasakotis apie savo sumanymus, rezultatus. O ir saugumo technikos jis, atvirai pasakysiu, nepaisė, deja, gana dažnai… žinoma, aš suprantu, „de mortuis aut bene, aut nihil”,

kaip sakoma, tai yra apie mirusius arba gerai, arba nieko, suprantate? — bet kas buvo, tai buvo. Prisimenate, Arkadijau Arkadjevičiau, kaip užpraeitų metų žiemą, tuomet jis dar pas mūsų buvusį Ivanovą dirbo, sausio mėnesį… ne, vasario… o gal vis dėlto, regis, sausio?.. o, gal būt, dargi gruodžio — prisimenate, jis tuomet užtvindė vandeniu žemutinius aukštus, pridarė žalos, sutrukdė darbus?

— Na ir biaurybė jūs, Chilobokai! — netikėtai pasigirdo balsas nuo neštuvų. Studentas laborantas, stvarstydamasis į neštuvų kraštus, stengėsi atsikelti. — Ak ir… Be reikalo mes tuomet jūsų nepačiupinėjom!

Visi pasisuko į jį. Azarovą net šiurpas nukrėtė: studento balsas buvo taip neatskiriamai panašus į Krivoaeino — toks pat kimstelėjęs, taip pat neaiškiai tariamos žodžių galūnės… Laborantas, netekęs jėgų, susmuko, galva nusviro ant grindų. Patenkinti sanitarai šluostė prakaitą: atsigavo, mielasis! Gydytoja sukomandavo, jie pakėlė neštuvus, nuėjo link išėjimo. Akademikas įsižiūrėjo į vaikiną. Ir vėl jo širdis sudrebėjo: laborantas — iš pirmo žvilgsnio neaišku kuo būtent — panėšėjo į Krivošeiną; dargi ne į gyvą, o į tą lavoną po klijuote.

— Na matai, ir praktikantą spėjo sukurstyti, — su neįprastu romumu palingavo galvą Chilobokas.

— O kodėl jis jus taip… atestavo? — pasisuko į jį Anisimovas. — Tarp jūsų buvo konfliktas?

— Dievuliau mano! — Docentas nuoširdžiai gūžtelėjo pečiais. — Aš su juo ir kalbėjausi tik kartą — kai apiforminau praktikon į Krivošeino laboratoriją asmeniniu Valentino Vasiljevičiaus prašymu, kadangi Mtas…

— …Viktoras Vitaljevičius Kravecas, — pažiūrėjo į knygutę Anisimovas.

— Taigi… Krivošeino giminaitis. Studentas, iš Charkovo universiteto„žiemą mums iš tenai penkiolika žmonių atsiuntė metinei praktikai. O laborantu Krivošeinas jį įformino iš giminystės — kaip nepagelbėsi, visi mes žmonės, visi nuodėmingi…

— Gana jau, Hari Charitonovičiau! — nutildė jį akademikas.

— Aišku, — linktelėjo Anisimovas. — Sakykite, o be Kraveco nukentėjusysis turėjo artimųjų?

— Kaip jums pasakius, Matvejau Apolonovičiau, — prasmingai atsiduso Chilobokas. — Oficialiai — tai ne, o neoficialiai… vaikščiojo čia pas jį viena moteris, nežinau, sužadėtinė jina jam ar šitaip; Jelena Ivanovna Kolomijec, ji konstruktorių biure kaimynystėje dirba, simpatiška tokia…

— Aišku. Jūs, aš matau, viską žinot, — šyptelėjo Anisimovas, eidamas prie durų.

Po minutės jis grįžo su fotoaparatu, nukreipė į kampą fotoeksponometrą.

— Laboratoriją kvotos laikui aš priverstas užantspauduoti. Lavonas bus nugabentas teismo medicininei ekspertizei, skrodimui. Laidotuvių organizatoriams reikės kreiptis ten, — tardytojas nuėjo į kampą, paėmė už krašto klijuotę, dengiančią Krivošeino lavoną. — Prašyčiau jus pasitraukti nuo lango, šviesiau bus. Na, aš jūsų daugiau negaišinsiu, draugai, dovanokite už sutrukdy…

Netikėtai jis sumiirksėjo, staigiai truktelėjęs, pakėlė klijuotę: po ja ant rudo linoleumo gulėjo skeletas! Aplinkui jį į visas puses plito geltonas klanas, išlaikydamas neaiškius, sukarikatūrintus žmogaus kūno kontūrus.

— Vaje! — Chilobokas suplojo delnais, atsitraukė už slenksčio.

Arkadijus Arkadjevičius pajuto, kad jam nusilpo kojos, atsirėmė į sieną. Tardytojas neskubiais, mašinaliais judesiais lankstė klijuotę ir it pakerėtas žiūrėjo į skeletą, piktdžiugiškai besišaipantį visais trisdešimt dviem dantimis. Nuo kaukolės į klaną be garso nukrito tamsiai rudų plaukų kuokštas.

— Aišku… — suglumęs burbtelėjo Anisimovas. Paskui atsisuko į Azarovą, neprielankiai pasižiūrėjo į plačiai atvertas akis už stačiakampių akinių. — Na ir dalykai čia pas jus, draugas direktoriau…