Savęs atradimas

ASTUNTAS SKYRIUS

Vietoj epigrafo:

Iš pioi. V. A. Androsiašvilio kurso paskaitos lema „ŽMOGAUS FIZIOLOGIJA”

…Taip, jis išvažiavo, kad taptų pats savimi, o ne tuo Krivošeinu, kuris gyvena ir dirba Dneprovske. Dar traukinyje jis išmetė pro langą raktą nuo buto, kurį Valia rūpestingai įkišo jam į kišenę; užrašų knygutėje užtepliojo pažįstamų maskviečių (dargi giminaitės tetos Lapanaldos) adresus ir telefonus. Neturi jis nei pažįstamų, nei giminių, nei praeities, tik dabartį — nuo įstojimo į biologijos fakultetą, — ir ateitį. Jis žinojo paprastą, bet tikrą būdą, kaip įteisinti save ateityje: darbą. Sis būdas jo niekada neapvylė.

Bet buvo ne vien tai.

…Kažkada fizikai tobulino šviesos greičio matavimo metodus — tiesiog šiaip sau, norėdami pasiekti didelį tikslumą. Pasiekė. Ir nustatė skandalingą faktą: šviesos greitis nepareina nuo šviesos šaltinio judėjimo greičio. „Negali būti! Prietaisai meluoja! Tai juk prieštarauja klasikinei mechanikai…” Patikrino. Išmatavo šviesos greitį kitu metodu — tas pats rezultatas. Ir bemaž užbaigta, logiškai tobula visata, pastatyta ant stačiakampių koordinačių pastolių, griuvo, sukėlusi siaubingas dulkes. Prasidėjo „fizikos krizė”.

Žmogaus protas dažnai siekia ne nuodugniai pažinti pasaulį, o suderinti visus jo faktus; svarbiausia — kad viskas būtų kuo paprasčiau ir logiškiau. O paskui nežinia iš kur išnyra klastingas, nenumatytas faktelis, neišsitenkantis idealiai vienas pri kito pritaikytuose pasaulio vaizdiniuose, ir tenka viską pradėti iš naujo,

Mintyse jie irgi surezgė paprastą ir aiškų vaizdą, kaip mašina, vadovaudamasi informacija apie žmogų, kuria žmogų. O „mašina motina” užsiiminėjo vaikišku žaidimu kubiukais: elektriniais impulsais iš molekulių skystoje terpėje kombinavo molekulių grandines, iš molekulių grandinių — ląsteles, o iš ląstelių — audinius, tik su tuo skirtumu, kad „informacinių kubiukų” čia buvo nesuskaičiuojami milijardai. Tas faktas, kad šitokio žaidimo vaisius buvo ne pabaisa ir netgi ne kitas žmogus, o jis, informacinis Krivošeino antrininlkas, bylojo, kad uždavinys teturėjo vieną sprendimą. Na, suprantama, kitaip ir būti negalėjo: juk iš kubiukų įmanoma sudėlioti tik tą paveiksliuką, kurio detalės yra jų sienelėse.

Kiti gi variantai (fragmentiška Lena, fragmentiškas tėvas, atminties „kliedesys”, akys ir čiuptuvai) buvo stačiai informacinis šlamštas ir negalėjo egzistuoti skyrium nuo mašinos.

Šis požiūris nebuvo klaidingas — jis buvo tiesiog paviršutiniškas. Ir jis patenkino juos, kol faktai liudijo, kad jie vienodi ir išvaizda, ir mintimis, ir poelgiais. Bet kai tarp jų kilo atkaklūs nesutarimai, naudoti ar ne darbe biologiją, šis požiūris pasirodė esąs nepagrįstas.

Taip, būtent tai, kad jiedu nesuprato kits kito, o ne pats susižavėjimas biologija (kuris Krivošeinui Nr. 2 galėjo praeiti ir be pasekmių), buvo jo atradimui tas pat, kas reliatyvumo teorijai šviesos greičio pastovumo faktas. Žmogus niekad nežino, kas jame banalu, kas originalu; tai galima suvokti tik palyginus save su kitais žmonėmis. O Krivofeinas-dubletas, skirtingai nuo paprastų žmonių, galėjo lyginti save ne tik su pažįstamais, bet ir su „savo etalonu”.

Dabar aspirantas Krivošeinas aiškiai suprato, kuo jiedu skyrėsi: skirtingi buvo jų atsiradimo keliai. Valentinas Krivošeinas atsirado daugiau kaip prieš tris dešimtmečius tokiu pat būdu, kaip ir visos gyvos būtybės — iš embriono, kuriame tam tikra tvarka išdėstytomis baltymų molekulėmis ir radikalais buvo užrašyta per tūkstančius amžių ir tūkstančius gentkarčių gerai parengta žmogaus organizmo konstravimo programa. O „mašinai motinai”, nors ji ir vadovavosi individualia krivošeiniška, bet vis vien laisva informacija, teko iš naujo ieškoti ir sandaros principų, ir visų biologinės informacijos sistemo detalių. Ir mašina rado kitą kelią, palyginus su gamta: biocheminį montažą vietoj embrioninės raidos.

Taip, dabar jis daug ką supranta. Per metus jis nuėjo kelią nuo jutimų iki žinių ir nuo žinių iki savo organizmo apvaldymo. O tuomet… tuomet buvo tik nenugalimas potraukis į biologiją ir žodžiais nenusakomas įsitikinimas, kad ieškoti reikia čia. Dargi Krivošeinui neįstengė nieko dorai paaiškinti.

Į Maskvą jis atvyko, miglotai jausdamas, kad su juo kažkas ne taip. Neserga, nekvailioja, o būtent turi perprasti save, įsitikinti, kad jo pojūčiai — ne įkyri idėja, ne hipochondrinės haliucinacijos, o realybė.

Jis dirbo taip, kad dienos, praleistos Dneprovsko institute, atrodydavo kaip atostogos. Paskaitos, laboratorijos, lavonų skrodimo salė, biblioteka, paskaitos, kolokviumai, laboratorijos, paskaitos, klinika, biblioteka, laboratorijos… Pirmąjį semestrą jis neišvažiuodavo iš Lenino kalnų, tik prieš miegą nueidavo prie parapeto, ant Maskvos upės šlaito, parūkyti, pasigrožėti horizonte su žvaigždėmis susiliejančiais žiburiais.

Per Androsiašvilio paskaitas, kurių Krivošeinas ateidavo klausyti, šalia jo visada įsitaisydavo kažkuo į Leną panaši pilkaakė antrakursė. Kartą ji paklausė: „Jūs toks solidus, rimtas, tur būt, po kariuomenės?” — „Po kalėjimo”, — atsakė jis, nuožmiai atkišęs žandikaulį. Daugiau mergina juo nebesidomėjo. Nieko nepadarysi — merginoms reikia laiko.

…Ir per kiekvieną bandymą, kiekvieno skaičiavimo metu, jis įsitikindavo: taip, iš smegenų į hipofizio žirnelį einančios nervų pynSs atpiovoje po mikroskopu iš tikrųjų galima suskaičiuoti apie šimtą tūkstančių nervinių skaidulų — vadinasi, hipofizį pilnutinai valdo smegenys. Taip, kartu su bananų koše beždžionei iš vivariumo sušėrus beta radioaktyvaus kalcio svėrinį, o po to Geigerio vamzdeliu suskaičiavus ženklintus atomus jos išskyrose, iš tikrųjų paaiškėja, kad kaulų audiniai atsinaujina maždaug dukart per metus. Taip, įsmeigus adatas-elektrodus į raumens nervo skaidulas ir nukreipus sustiprintas biosroves į ausines, galima išgirsti ritmingą nervinių signalų kriksėjimą ar dažną stuksenimą; ir savo pobūdžiu šie garsai atitinka tai, ką jis junta! Taip, odos ląstelės tikrai juda išvidaus į paviršių, keičia struktūrą, miršta, kad iSpleiskanotų ir užleistų vietą kitoms.

Jis tyrinėjo ir savo kūną: ėmė kraujo ir limfos mėginius; išrėžė iš dešiniosios šlaunies raumenų audinių atpiovą ir įdėmiai ištyrė ją iš pradžių optiniu, o paskui ir elektroniniu mikroskopu; apšmeižė save, kad klinikoje jam padarytų „Vasermano punkciją” (kankinančią operaciją stuburo smegenų skysčiui iš nugarkaulio paimti sifilio diagnostikai)… Ir nustatė, kad jo organizme viskas normalu. Dargi nervų kiekis ir išdėstymas jo audiniuose buvo toks pat, kaip mokomųjų lavonų anatomikume. Nervai ėjo į smegenis, bet ten su laboratorine technika jis negalėjo prasiskverbti: pernelyg daug būtų tekę įauginti į savo kiaušą adatinių elektrodų ir su pernelyg dideliu skaičiumi oscilografų sujungti juos, kad perprastų savo organizmo paslaptis. Pagaliau ir ar biitų perpratęs? O gal vėl būtų išėjęs „streptocido striptizas” — tik ne žodžiais ir skaitmenimis, o dantytomis elektroencefalogramų linijomis?

Situacija, kai gyvas žmogus stengiasi pažinti save, bet, dargi pasitelkęs.prietaisus, negali suvokti savo organizmo paslapčių — pati savaime paradoksali. Juk kalbama ne apie nematomų „radiožvaigždžių” atradimą ar antidalelių sintezę — visa informacija jau yra žmoguje. Belieka tik molekulių, ląstelių ir nervinių impulsų kodą išversti į antrosios signalinės sistemos kodą — žodžius ir sakinius.

Žodžiai ir frazės reikalingi (o ir tai ne visada), kad vienas žmogus galėtų suprasti kitą. Tačiau ar būtini jie, kai reikia suprasti save patį? Krivošeinas to nežinojo. Todėl jam pravertė viskas: tyrimai su prietaisais, vaizduotės darbas, knygų skaitymas, jutimų analizė savo kūne, pokalbiai su Androsiašviliu ir kitais dėstytojais, klinikos ligonių stebėjimai, skrodimai…

Visi Vano Aleksandrovičiaus prieštaravimai per tą atmintiną pokalbį gruodžio mėnesį buvo teisingi, nes juos nulėmė Androsiašvilio žinios apie gyvybę, jo tikėjimas neabejotinu visų gamtos kūrinių tikslingumu.

Nežinojo profesorius vieno — kad kalbasi su dirbtiniu žmogumi.

Netgi Vano Aleksandrovičiaus abejonės, ar jo užmanymas pasiseks, buvo visai pagristos, nes Krivošeinas pradėjo kaip tik nuo inžinerinio, „mašininio”, sprendimo. Be to, tuomet, gruodžio mėnesį, jis ėmėsi projektuoti „elektropotencialinį induktorių” — vis tos pačios „Monomacho kepurės” veikimo principu. Šimtai tūkstančių adatų — mikroskopinių elektrodų, sujungtų su savarankiškai žinias įsisavinančio automato matricomis (bionikos laboratorijoje tame automate buvo modeliuojami sąlyginiai refleksai), turėjo perduoti smegenų ląstelėms papildomus krūvius, per kiaušą nukreipti Į jas dirbtines biosroves ir tuo būdu smegenų žievės mąstymo centrus susieti su vegetatyvine nervų sistema.

Krivošeinas šyptelėjo: keistuolis, tuo primityviu įrenginiu norėjo pataisyti savo organizmą! Gerai bent, kad dėl to projekto neužmetė fiziologinių tyrimų.

…Skrosdamas eilinį lavoną, jis mintyse atgaivindavo jį: įsivaizduodavo, kad jis pats guli ant pakylos sekcijinėje salėje; kad tai jo paties baltos nervų skaidulėlės skverbiasi pro raumenis ir kremzles į violetinę, geltonomis riebalų patakomis apėjusią širdį, į vandeningus seilių liaukų grumulus po žandikauliu, į pilkus sukritusių plaučių skarulius. Kitos skaidulėlės susiveja į baltus nervų virželius, eina į nugarkaulį, į stuburo smegenis ir toliau — pro kaklą po kiaušu. Iš ten jais skrieja signalai komandos: sutraukti raumenis, paspartinti širdies darbą, išsunkti seiles iš liaukų!

Studentų valgykloje jis tokiu pat būdu stebėjo kiekvieną kąsnį, slenkantį į skrandį, stengėsi įsivaizduoti ir pajusti, kaip ten, tamsioje erdvėje, jį pamažėle minko glotnūs raumenys, skaido druskos rūgštis ir fermentai, kaip į žarnų sieneles įsigeria drumzlinai geltona tyrelė, — ir kartkartėmis užsisėdėdavo po dvi valandas prie ataušusio šnicelio.

Tikrai sakant, jis tik atsimindavo. Devynias dešimtąsias jo atradimo nulėmė tai, kad jis atsiminė ir suprato, kaip viskas buvo.

„Mašinai motinai” tiesiog nebuvo reikalo pradėti nuo gemalo: ji turėjo užtektinai medžiagos, kad „surinktų” suaugusį žmogų; Krivošeinas originalas tuo pasirūpino. Iš pradžių neaiškiame biologiniame bako mišinyje tebuvo tik „klaidžiojančios” srovės ir „plaukiojantys” potencialai iš išorinių schemų — šias vaizdingas teorinės elektrotechnikos sąvokas kalbamuoju atveju reikia suprasti tiesiogiai. Paskui atsirado vaiskios nervų skaidulos ir ląstelės — elektroninių mašinos schemų tąsa. Informacinės pusiausvyros ieškojimai vyko toliau: nervų tinklas darėsi vis sudėtingesnis ir apimlesnis, iš nervinių ląstelių sluoksni tame tinkle susiformavo žievė ir požievis — taip atsirado jo smegenys, ir nuo šio momento jis jau egzistavo.

Pačioje pradžioje jo smegenys irgi buvo mašinos schema, jos tęsinys. Bet dabar jau jis pats priiminėjo išorinės informacijos impulsus, rūšiavo ir derino variantus, ieškojo, kaip įdaiktinti informaciją biologinėje terpėje — montavo save! Bake išsiskleidė — kol kas dar padrikas — nervų tinklas; aplink nervus ėmė rastis raumenų audiniai, kraujagyslės, kaulai, vidaus organai — beveik tokio skysto pavidalo, kada nervinių impulsų poveikyje viskas gali ištirpti, susimaišiyti, pakeisti sandarą… Ne, tai nebuvo apgalvotas kūno montavimas pagal brėžinį, kaip nebuvo ir brėžinio; tebevyko žaidimas kubiukais, daugybės variantų peržiūrėjimas ir parinkimas iš jų to vienintelio, kuris tiksliai atspindėtų informaciją apie Krivošeiną. Bet dabar — kaip elektroninė mašina dvejopais elektriniais signalais įvertina kiekvieną uždavinio sprendimo variantą, taip jo smegenys-mašina vertino kūno sintezę dvejetaine pojūčių aritmetika: „taip” — malonu, „ne” — skauda. Nevykusios ląstelių kombinacijos, neteisingas organų išdėstymas smegenyse atsiliepdavo maudžiančiu ar dygiu skausmu, nusisekę deriniai ir teisingas išdėstymas — džiugiu pasitenkinimu.

Ir ieškojimų atsiminimas, besiformuojančio kūno pojūčių atsiminimas liko jo organizme.

Gyvenimas sukuria žmones, mažai tesiskiriančius organizmo savybėmis, bet nepaprastai skirtingus psichika, charakteriais, žiniomis, sielos subtilumu ar grubumu. „Mašina motina” pasielgė atvirkščiai. Aspirantas buvo tapatus Krivošeinui psichika ir intelektu, nagi tat ir suprantama: juk gyvenime šios žmogaus ypatybės formuojamos tuo pačiu atsitiktinių ieškojimų ir laisvos prasmingos informacijos atrinkimo būdu; mašina stačiai pakartojo tuos ieškojimus. O biologiškai jie skyrėsi, kaip knyga ir tos knygos rankraščio juodraštis. Dargi ne vienas juodraštis, o visi variantai, ir apmatai, iš kurių gimė išnešiotas ir išbaigtas kūrinys. Galutinis turinys vienodas, bet juodraščiuose pataisomis, prierašais, išbraukymais užrašytas visas ieškojimo ir žodžių parinkimo kelias.

„Beje, šis palyginimas irgi netobulas, — susiraukė aspirantas. — Knygų juodraščiai atsiranda anksčiau už knygas, o ne atvirkščiai! O jei ir supažindintume grafomaną su visais juodrašt niais „Karo ir taikos” variantais, argi tai padarytų jį genijum? Beje, ko nors, tur būt, išmokytų… Ė, ne, geriau be palyginimų!”

Tai, ką žino, žmogus prisimena tik dviem atvejais: kai reikia prisiminti — į tikslą nukreiptas prisiminimas — ir kai susiduria su kuo nors, kas bent iš tolo panašu į įrašus jo atmintyje; tai vadinama asociatyviniu prisiminimu. Biologijos knygutės ir buvo toji užuomina, sužadinusi jo atmintį. Bet jis jautėsi kebliai, nes prisiminė ne žodžius ir dargi ne vaizdus, o pojūčius. Jis ir dabar negali visko persakyti žodžiais — beje, tur būt, ir niekad negalės…

Tačiau ne tai svarbiausia. Svarbu, kad tokia informacija yra. Pajėgė juk tos „žinios pojūčiuose” pagimdyti aiškią, prasmingą idėją: apvaldyti medžiagų apykaitą savyje.

…Pirmąsyk jam tai pavyko sausio dvidešimt aštuntos vakarą bendrabutyje. Atsitiko visai kaip Pavlovo šunims: dirbtinai išsiskyrė seilės. Tik skirtingai nei anie jis galvojo ne apie maistą (kaip kartas buvo pavakarieniavęs kefyro su daktariška dešra), o apie nervinį seilių liaukų reguliavimą. Savo įpratimu stengėsi įsivaizduoti ir pajausti visą nervinių signalų kelią nuo skonio receptorių liežuvyje per smegenis iki seilių liaukų ir staiga pajuto, kaip burna prisipildo seilių!

Dar pilnai neįsisąmoninęs, kaip tat atsitiko, jis sutelkė mintis, išgąstingai protestuodamas: „Ne! — ” — ir burna bematant perdžiūvo!

Tą vakarą jis tol kartojo mintyse įsakymus „Seilės!” ir „Ne!”, kol gumburų nepradėjo traukyti mėšlungis…

Visą kitą savaitę jis sėdėjo savo kambaryje — gerai, kad studentams buvo atostogos, nereikėjo gaišti su paskaitomis ir laboratoriniais. Įsakymų, duodamų įsivaizduotais pojūčiais, klausė ir kiti organai! Iš pradžių juos valdyti tesisekė apgrabiai: iš akių liejosi ašarų upeliai, gausus prakaitas tai išmušdavo visą kūną, tai vienu mirksniu išdžiūdavo, širdis arba glebiai aprimdavo it pusiau nualpus, arba imdavo pašėlusiai stuksenti po šimtą keturiasdešimt dūžių per minutę — vidurio nebuvo. O kai jis pirmąkart įsakė skrandžiui nutraukti druskos rūgšties išskyrimą, vos spėjo nulėkti iki tualeto — taip umariai jam paleido vidurius… Bet pamažu jis išmoko lengvai ir lokalia valdyti išorines išskyras; kartą netgi sugebėjo prakaito lašeliais ant dilbio odos užrašĮyti „PAVYKO!” — it tatuiruotę.

Paskui jis bandymus perkėlė į laboratoriją ir visų pirma pakartojo su savim žinomą Klodo Bernaro „cukraus injekcijos” efektą. Tiktai dabar nereikėjo atvožti kiaušo ir badyti adata tarpinių smegenų: cukraus kiekis kraujyje padidėdavo minties įsakymu.

Bet šiaipjau su vidiaus sekrecija viskas buvo įkur kas kebliau — pakitimai jos darbe po komandų-pojūčių nebūdavo pastebimi išorėje. Jis susibadė pirštus ir raumenis, tiikrindamas, ar liaukos vykdo smegenų įsakymus išskirti į kraują adrenaliną, insuliną, gliukozę, hormonus; kai sąmoningai kaitaliojo skrandžio rūgštingumą, zondu susižalojo stemplę, atrinkdamas sultis… Viskas pavykdavo — ir viskas buvo labai sudėtinga.

Tada jis susiprotėjo: organizmui reikia kelti bendrus tikslus — padaryti tai ir tai, atlikti reikiamus pakitimus. Iš tikrųjų, juk eidamas jis neįsakinėja raumenims: „Tiesusis dešiniosios šlaunies raumuo — susitraukti! Dvigalvis raumuo — atsipalaiduoti! Kairės blauzdos raumuo — susitraukti…” — jam tai nerūpi. Sąmonė duoda bendrą nurodymą: eiti greičiau ar lėčiau, aplenkti stulpą, pasukti į laiptinę. O užduotis raumenims paskirsto patys nerviniai centrai. Taip turi būti ir čia: ne jo dalykas rūpintis, kokios liaukos ir kraujo indai vykdys įvairias reakcijas. Kad tik jie darytų tai, ko jis nori!

…Trukdė žodžiai, trukdė vaizdai. Jis mėgino išaiškinti iki smulkmenų: kepenims — kaip iši amino rūgščių ir riebalų sintetinti glikogeną, suskaidyti glikogeną į gliukozę, išskirti ją į kraują; skydinei liaukai — susitraukti, išsunkti į kraują tiroksino lašelius; kraujotakos sistemai — išplėsti kapiliarus didžiųjų krūtinės raumenų audiniuose, maksimaliai susiaurinti kitus kraujo indus — ir nieko neišeidavo, krūtinės raumenys neišaugdavo. Juk kepenys nežinojo, kad jos kepenys, skydinė liauka supratimo neturėjo apie terminą „tiroksinas” ir negalėjo įsivaizduoti jo lašelių. Aspirantas Krivošeinas keikė save už perdėtą stropumą paskaitose ir bibliotekoje. Tų pastangų rezultatas tebūdavo galvos skausmas.

Mat, pertvarkant medžiagų apykaitą savyje reikėjo vengti skaičių, terminų ir netgi vaizdų, o mąstyti vien jutimais. Visas uždavinys buvo „žinias pojūčiuose” paversti trečiąja signaline sistema, kuri, pojūčių padedama, valdytų vidaus sekreciją.

…Juokingiausia, kad tam neprireikė nei laboratorinių prietaisų, nei valdymo schemų. Tiesiog gulėti tamsiame kambaryje, užmerkus akis, plastilinu užsilipdžius ausis, ir pusiausnūda įsiklausyti Į save. Keisti pajautimai atklysdavo nervais: peršėjo, atnaujindama kraują, blužnis, kutenančiai susitraukinėjo žarnos, šaldė po žandikauliu seilių liaukos; maloniu traukuliu į nervų signalus atsiliepdavo antinkstis, adrenalinu ir gliukoze praturtinta kraujo porcija plito kūnu, skleisdama šilumą it stipraus vyno gurkšnis; lengvu dilgčiojimu pranešinėjo apie save nesveikos raumenų ląstelės.

Išsireiškus techniniu terminu, jis patikrino savo kūną nervais, kaip montažininkas patikrina elektroninę schemą testeriu.

Tuo laiku jis jau aiškiai įsivaizdavo dvejetainę pojūčių aritmetiką: „skauda” — „malonu”. Ir jam dingtelėjo, kad pats paprasčiausias būdas ląstelėse vykstančius procesus pajungti sąmonei — priversti jas sirgti. Labai galimas daiktas, kad prie to išradimo prisidėjo įvykis su ledtaku: idėja atėjo į galvą po jo.

Iš tikrųjų, ląstelės, kurios dėl įvairių priežasčių iro ir žuvo, gana juntamai pranešdavo apie save. Jos maudė, peršėjo, dygčiojo — tarytum šaukėsi pagalbos. Organizmas ir pats, be komandos „iš viršaus”, siuntė joms į pagalbą kraujo leukocitus, karščiuojančio audinio šilumą, fermentus ir hormonus; beliko sąmonės pastangomis arba spartinti, arba stabdyti tuos mikroskopinius mūšius už gyvybę.

…Jis badė ir plauste raumenis visur, kur tik galėjo pasiekti adata ar lancetu. Svirkštėsi po oda mirtinas šiltinės ir choleros bakterijų dozes. Kvėpavo gyvsidabrio garais, gėrė gyvsidabrio dichlorido tirpalą ir medžio spiritą (sparčiau veikiančių nuodų, tiesa, neišdrįso gerti). Ir kuo toliau, tuo paprasčiau jo organizmas nugalėdavo visus suvokiamus pavojus.

O paskui jis susisargdino vėžiu. Susisargdinti vėžiu! Bet kuris gydytojas spiautų jam į akis už tokį pareiškimą. Sukelti vėžį, argi tai įmanomas dalykas? — pirma juk reikia žinoti, nuo ko atsiranda vėžio navikai. Atvirai sakant, jis nesiryžtų tvirtinti žinąs vėžio priežastis — stačiai todėl, kad negali išversti į žodžių kalbą visų tų pojūčių, lydėjusių odos ląstelių išsigimimą dešiniajame šone… Jis pradėjo nuo to, kad iškamantinėjo pacientus, atsiųstus gama terapijos kursui į radiobiblogijos laboratoriją: ką jie junta? Klausinėti įgąsdintus, prislėgtus, persikreipusius iš skausmo žmones apie jų kančias ir nieko nežadėt mainais buvo žiauru, — bet taip jis įsigyveno į vėžiu sergančio ligonio būseną.

…Navikas plėtėsi, ėjo kietyn. Nuo jo pradėjo šakotis išaugos — vinguriuotos ir žalsvai violetinės, kaip kalafioro. Skausmas graužė šoną ir petį. Studentų poliklinikoje, kur jis nuėjo pasitikrinti, jam pasiūlė tuojau pat operuotis, nenorėjo net iš kabineto išleisti. Jis išsisuko, primelavo norįs iš pradžių išeiti gama terapijos kursą…

Aspirantas Krivošeinas, maigydamas papirosą, išėjo į balkoną. Buvo šilta naktis. Užmiesčio plentu, švytuodama žibintų šviesomis, pralėkė automašina. Nuo Gulbės žvaigždyno link Lyros skubiai danginosi du žiburėliai — raudonas ir žalias; užpakaly jų slinko reaktyvinių variklių kauksmas. Kaip degtukas per dėžutę brūkštelėjo per dangų meteoras.

…Kai savo kambaryje, stovėdamas prieš veidrodį, jis sutelkė valią ir jutimus, auglys rezorbavosi per ketvirtį valandos. Po dvidešimties minučių jo vietoje bebuvo tik melsvai raudona lėkštelės dydžio dėmė; dar po dešimties minučių — įprasta švari, nuo žvarbos spuogeliais pašiurpusi — it žąsies — oda: kambaryje buvo gana vėsoka.

Tačiau žinių, kaip išgyvendinti vėžį, jis kol kas negali išreikšti receptais ir rekomendacijomis. Tai, ką jis galėtų nupasakoti žodžiais, nieko neišgydys — nebent tokius, kaip jis pats, dubletus, atsirandančius pirmąsyk. O ir visos jo žinios tetinka tiktai jiems.

Ilgainiui tikriausiai pasiseks įveikti barjerą tarp „mašinos motinos” dubletų ir paprastų žmonių. Juk biologiškai jie mažai kuo skiriasi. O žinių yra. Na, nepasiseks jų išreikšti žodžiais — užrašys į magnetines biopotencialų svyravimo juostas, nubraižys temperatūrų lapus, skaičiavimo mašinomis apdoros analizių duomenis; nūnai medicina — tikslus mokslas. Ir galų gale išmoks užrašinėti ir perdavinėti tikslius pojūčius. Žodžiai nebūtini: ligoniui svarbiausia pasveikti, o ne parašyti disertaciją apie savo išgijimą. Ne čia esmė…

Aspiranto dėmesį patraukė apačioje sužibusi ugnelė. Jis įsižiūrėjo: atsišliejęs į žibinto stulpą, degėsi papirosą neseniai matytas plačiapetis tįsia su lietpalčiu — seklys. Antai jis numetė degtuką, ėmė vienodai vaikštinėti šaligatviu.

„Surado vis dėlto, velnias jį rautų! Ot, prikibo!” Krivošeinui iškart sugedo nuotaika. Jis grįžo į kambarį ir sėdo prie stalo skaityti dienoraščio.