Savęs atradimas

KETVIRTAS SKYRIUS

Kitą rytą tardytojui Anisimovui miesto milicijos skyriaus budintis perdavė milicininko, saugojusio užantspauduotą laboratoriją, raportą. Buvo pranešama, kad naktį — maždaug tar pirmos ir antros — į laboratoriją pro langą bandė įsigauti nežinomas žmogus šviesiais marškiniais. Milicininko šiiktelėjimas jį išgąsdino, jis nušoko nuo palangės ir pasislėpė parke.

— Aišku! — Matvejus Apolonovičius patenkintas patrynė rankas. — Sukasi aplink…

Vakar jis išsiuntė šaukimus piliečiui Azarovui ir pilietei Kolomijec. Matvejus Apolonovičius, žinoma, nė negalvojo, kad jo kabinete pasirodys akademikas Azarovas. Tiesiog šaukimo šaknelė jam galėjo praversti kaip pasiteisinimo dokumentas, jeigu kas. O Jelena Ivanovna Kolomijec, šalia Sistemologijos instituto esančio konstruktorių biuro inžinierė, atėjo lygiai dešimtą valandą.

Kai ji įžengė į kabinetą, tardytojas perprato banguotąjį Chiloboko gestą: prieš jį stovėjo daili moteris. „Mat, kokia padori!” — pagyrė mintyse Anisimovas. Nė viena Jelenos Ivanovnos išvaizdos detalė nebuvo nepaprasta — ir tamstis plaukai kaip plaukai, ir nosis kaip nosis (dargi kiek užriesta), pagaliau ir veido ovalas kaip ovalas, — bet viskas drauge kėlė tą harmonijos įspūd.įj kuomet belieka ne analizuoti, o tiesiog žavėtis ir stebėtis, kaip nuostabiai gamta jaučia saiką.

Prisiminęs velionio Krivošeino išorę, Matvejus Apolonovičius pajuto grynai vyrišką apmaudą. Ir tikrai — jiedu ne pora, Chiloboko teisybė. Ką jau tokio ji jame rado? Patvarumo ieškojo ar ką? Ar vyro su geru uždarbiu?” Anisimovas, kaip ir daugumas vyrų, kurių amžius ir išvaizda nežada pergalių lyriniuose frontuose, apie gražias moteris buvo ne kokios nuomonės.

— Prašom sėstis. Jūs pažįstate Valentiną Vasiljevičių Krivošeiną…

— Taip, — jos balsas buvo dainingas, krūtininis.

— …ir Viktorą Vitaijevičių Kravecą?

— Vitią? Taip, — Jelena Ivanovna nusišypsojo, parodydama lygius dantis. — Tik aš nežinojau, kad jis Vitaljevičius.

— Ką jūs galite papasakoti apie Krivošeino ir Kraveco santykius?

— Na… jie kartu dirbo… Viktoras, atrodo, yra tolimas Valios… tai yra Krivošeino giminaitis. Jiedu, mano manymu, buvo geri draugai… O kas atsitiko?

— Jelena Ivanovna, šičia aš klausinėju, — sumojęs, kad, praradusi dvasinę pusiausvyrą, ji daugiau pasakys, Anisimova neskubėjo aiškinti situacijos. — Ar tiesa, kad jiis su Krivošeinū artimai draugavote?

— Taip…

— O kodėl jūs išsiskyrėte?

Jelena Ivanovna šaltai blykstelėjo akimis, skruostai nusidažė raudoniu ir vėl išbalo.

— Tai neturi nieko bendra su byla!

— O iš kur į ūs žinote, kas turi, o kas neturi bendra su byla? — sujudo Matvejus Apolonovičius.

— Nes… nes tai negali turėti nieko bendra su jokia byla. Išsiskyrėm — ir viskas.

— Aišku… gerai, kol kas paliksim tą klausimą. Sakykite, kur Kravecas gyveno?

— Akademiniame miestelyje, jaunųjų specialistų bendrabutyje. Kaip ir visi praktikantai.

— Kodėl ne pas Krivošeiną?

— Nežinau. Matyt, taip jiedviem buvo parankiau…

— Nepaisant giminystės nei draugystės? Aišku… O kaip Kravecas elgėsi su jumis, rodė dėmesio? — Matvejus Apolonovičius stengėsi iš savo versijos išspausti viską, kas galima.

— Rodė… — Jelena Ivanovna prikando lūpą, bet vis dėlto nesusilaikė. — Manau, šitaip darytumėt ir jūs, jei tik aš jums leisčiau.

— Aha, vadinasi, jam leidote. Sakykite, o Krivošeinas nepavyduliavo Kravecui?

— Gal ir pavyduliavo… tik aš nesuprantu, kas jums rūpi? — Moteris priešiškai, su įniršiu pažvelgė į tardytoją. — Kažkokios užuominos! Jūs galite man paaiškinti, kas atsitiko?!

— Ramiau, piliete!

„Gal jai paaiškinti, koks reikalas? Ar verta? Ar ji čia įvelta? Graži, žinoma, galima įsimylėti, bet… bet ne ta aplinka rimtiems seksualiniams nusikaltimams. Mokslininkai. Statistiniai duomenys ne jų naudai. Mokslininkas dėl moters galvos nepames… Bet Kravecas…”

Anisimovo apmąstymus nutraukė telefono skambutis, jis pakėlė ragelį.

— Anisimovas klauso.

— Aptikome tardomojo pėdsakus, draugas kapitone, — pranešė operatyvininkas. — Norite dalyvauti gaudynėse?

— Žinoma.

4 Savąs atradimas 49

— Laukiame jūsų prie aerodromo, mašina DNA 57–28.

— Aišku! — tardytojas atsistojo, linksmai pažvelgė į Kolomijec. — Pokalbį užbaigsim kitą kartą, Jelena Ivanovna. Duokite, aš jums atžymėsiu šaukimą, nesierzinkite, neįsižeiskite, visi nervingi — ir aš, ir jūs…

— Betgi kas atsitiko?

— Aiškinamės. Kol kas nieko negaliu pasakyti. Viso gero!

Anisimovas išlydėjo moterį, paėmė iš stalčiaus pistoletą, užrakino kabinetą ir kone dumte nudūmė į vidinį skyriaus kiemą prie operatyvinės mašinos.

Sniego baltumo ILas prie aerouosto perono privažiavo lygiai 13.00. Prie lėktuvo borto atriedėjo žydras įžulnus autotrapas. Pirmas žemyn nubėgo apkūnus, neaukšto ūgio vyriškis siauromis žaliomis kelnėmis, palaida dryžuota striuke ir, mosuodamas paveiksliukais išmarginta turistine kuprine, šešiašonėmis betono plokštėmis nužingsniavo aptvaro link. Jis gyvai sukiojo galivą, kažko ieškodamas pasitinkančiųjų minioje, suradęs metėsi priešais.

— Na, sveikas! Kas per skuba atostogų metu, kas per „skrisk tučtuojau”?! Nagi, pasirodyk! O, bet tu išgražėjai, dargi liemeningesnis pasidarei, dievaži! Mat, ką reiškia metus žmogaus nematyti — dabar ir veidas atrodo padorus, net į žandikaulį galiu žiūrėti nesinervindamas…

— Ir tu, ag žiūriu, atsiganei ten nuo aspirantiškos duonos, — pasitinkantis nužvelgė jį kritišku žvilgsniu. — Socialinėmis sankaupomis apsirūpinai?

— E, brol, tai ne šiaip sau sankaupos — tai informacinis-medžiaginis rezervas. Aš tau paskui papasakosiu, netgi pademonstruosiu. Tai, Valikai, tikras perversmas… Bet pirma klostyk tu: kam iškvietei anksčiau laiko? Ne, palauk! — Lėktuvo keleivis ištraukė iš kišenės bloknotą, o iš jo — keletą raudonų asignacijų. — Imk skoliukę.

— Kokią skoliukę? — pasitinkantis atstūmė pinigus.

— Dėl dievo, tik be šito! — keleivis protestuodamas pakėlė ranką. — Matėme, žinome, iš anksto sugraudinti: šitoks, mat, išsiblaškęs mokslininkas, jis nenusižemina ligi to, kad atsimintų visokią ten prozą… Nereikia. Jau aš žinau tavo pfigimtį: tu neužmiršti netgi pusrublio didumo skolų. Imk pinigus, nebūk pižonas!

— Na ne, — švelniai nusišypsojo pasitinkantis, — man tu nieko neskolingas. Supranti… — Jis užsikirto, sutikęs įdėmų, į ji įsmeigtą keleivio žvilgsnį.

— Kas per velnias! — suglumęs pratarė tas. — Bene pradėjai dažyti plaukus, Ižešatene? O randas? Randas virš dešinio antakio — kur jis? — staiga jo balsas pritilo iki šnabždesio. — Vaikine… nagi, kas tu?!

Tuo.laiku Maskvos lėktuvu atskridusių ir pasitinkančių minia išsiskirstė. Penki žmonės, kurie nieko nesutiko ir niekur nesiskubino, numetė cigaretes ir vikriai apsupo pašnekovus.

— Tiktai ramiai! — tarė Anisimovas, sprausdamasis tarp „laboranto” ir keleivio; šis, gniauždamas rankoje pinigus, žiūrėjo į jį išplėstomis akimis. — Bandysit priešintis — šausim.

— Oho! — apstulbintas keleivis atsitraukė žingsnį, bet buvo suimtas už alkūnių.

— Ne „oho”, o milicija, pilieti… Krivošeinai, jei neapsirinku? — kaip galėdamas maloniau nusišypsojo tardytojas. — Jus taip pat teks sulaikyti. Išvedžiokite juos į mašinas.

Sėsdamas į „Volgą” ant užpakalinės sėdynės tarp Anisimovo ir milicininko Gajevojaus, Viktoras Kravecas ramiai ir pavargusiai šypsojosi.

— Beje, aš jūsų vietoj nesišypsočiau, — padarė pastabą Matvejus Apolonovičius. — Už tokius pokštus metų prideda.

— E, ką čia metai! — Kravecas nerūpestingai numojo ranka. — Svarbiausia: aš, rodos, žengiau teisingą žingsnį.

— Tikrai negalvojau, kad mano sugrįžimas prasidės detektyviniu epizodu, — prakalbo lėktuvo keleivis, kai jį įvedė į tardytojo kabinetą. — Ką gi, kartą gyvenime tai turėtų būti įdomu.

Ir jis, nelaukdamas kvietimo, atsisėdo, apsižvalgė.

Anisimovas tylomis atsisėdo priešais; jame grūmėsi prieštaringi jausmai; džiūgavimas („Cia tai bent operacija, bent pasisekimas! Iškart du sugriebėm — be to, panašu, kad su įkalčiais!”) ir sąmyšis. Iki šiol tardymas rėmėsi tuo, kad laboratorijoje žuvo arba buvo nužudytas Krivošeinas, o ne kas kitas. Bet… Matvejus Apolonovičius priekabiai įsižiūrėjo į sulaikytąjį: nuožulni, virš smilkinių praplikusi kakta, iškilūs antakių lankai, raudonai mėlynas randas virš dešiniojo antakio, šlakuotas apvaliaskruostis veidas, stora, balnu išriesta nosis, ru vi, trumpai apkirpti plaukai — be abejonės, prieš jį sėdi Krivošeinas! „Tai bent šoviau pro šalį… Ką gi jie ten pribaigė? Na, dabar jau aš išaiškinsiu viską ligi galo!”

— O kas čia — užuomina? — Krivošeinas parodė grotomis apkaltus langus. — Kad širdingiau prisipažintų, taip?

— Ne, anksčiau buvo didmeninė bazė, — prisiminęs, kad tokia pat replika pradėjo „laborantas” vakarykštėje apklausoje, tardytojas nusišypsojo — sutapimas jam pasirodė juokingas. — Nuo tada užsiliko… Na, kaip savijauta, Valentinai Vasiljevičiau?

— Dėkoju… Atleiskite, nežinau jūsų vardo nei tėvavardžio… Nesiskundžiu. O jūsų?

— Aš irgi, — linktelėjo tardytojas. — Nors mano savijauta tiesioginio ryšio su byla neturi.

Jiedu plačiai ir įtemptai šypsojosi vienas kitam, kaip boksininkai prieš snukių daužymą.

— O mano, atseit, turi? Aš pagalvojau, kad jūsuose įprasta teirautis, kaip jaučiasi nei iši šio, nei iš to aerouoste sugriebti keleiviai. Tai kokį gi ryšį mano sveikatos būklė turi su jūsų byla?

— Mes ne griebiame, o sulaikome, pilieti Krivošeinai, — griežtai pataisė Anisimovas. — Ir jūsų sveikata domiuosi visai pagrįstai, nes turiu gydytojo išvadą, o taip pat liudytojų parodymus, kad jūs — lavonas.

— Aš — lavonas?! — Krivošeinas truputį žaismingai nužvelgė save. — Na, jei jūs turite tokius parodymus, vilkite mane į skrodimo salę… — Umai jam kažkas toptelėjo, šypsena suglebo. Jis pažiūrėjo į tardytoją rūškanai, sunerimęs. — Klausykite, draugas tardytojau, jeigu jūs juokaujate, juokaujate ganėtinai biauriai. Kas per lavonas?

— Susimildami, kokie juokai! — Anisimovas plačiai skėstelėjo rankomis. — Užvakar jūsų lavonas buvo rastas laboratorijoje, pats mačiau… tai yra — ne jūsų, žinoma, kadangi jūs gyvas ir sveikas, o labai į jus panašaus žmogaus. Visi paliudijo, kad tai jūs.

— Ak, velnias! — Krivošeinas susirūpino, patrynė delnais skruostus.- Jūs galite man parodyti tą lavoną?

— Na… Jūs gi žinote, kad ne, Valentinai Vasiljevičiau. Juk jis pavirto skeletu. Tai padaužiškumas, negerai… Galima itin blogai suprasti.

— Skeletu?! — Krivošeinas pakėlė galvą, žaliose sti rusvais žiburėliais akyse pasirodė sąmyšis. — Kaip? Kur?

— Tai atsitiko ten pat, įvyko vietoje — jei jau jums prireikė mano komentarų šiuo klausimu, — pabrėždamas žodžius, tarė Anisimovas. — Gal jūs pats, sakau, tat geriau paaiškintumėte?

— Buvo lavonas, pasidarė skeletas… — mąsliai raukdamas antakius, sumurmėjo Krivošeinas. — Bet… aha, tuomet viskas ne taip baisu! Jis čia veltui laiko neleido… matyti, jam viską sugadino kažkokia klaida. Fu, velnias, o aš jau maniau!.. — Jis pažvalėjo, atsargiai žvilgtelėjo į tardytoją. — Painiojate jiis mane, draugas, nežinia kam. Lavonai nei iš šio, nei iš to nevirsta skeletais, apie tai aš šiek tiek nutuokiu. Be to, kaip jūs įrodysite, kad tai mano… tai yra į mane panašaus žmogaus lavonas, jei lavono nėra? Cia kažkas ne taip!

— Galimas daiktas. Todėl aš ir noriu, kad jūs pats nušviestumėt bylą, kadangi tai Įvyko jums patikėtoje laboratorijoje.

— Man patikėtoje?.. Chm… — Krivošeinas šyptelėjo, palingavo galvą. — Gaila, bet su reikalo nušvietimu nieko nebus. Man pačiam reikėtų susivokti — kur kas.

„Ir šitas spyriosis!” — graudžiai atsikvėpė Matvejus Apolonovičius, paskui prisitraukė popieriaus lapą ir atsuko parkerio viršelį.

— Tuomet pradėkim iš eilės. Jūs — Krivošeinas Valentinas Vasiljevičius?

— Taip.

— 35 metų amžiaus? Rusas? Nevedęs?

— Tiksliai.

— Gyvenate Dneprovske, Sistemologijos institute vadovaujate naujųjų sistemų laboratorijai?

— O va, kas ne, tai ne. Gyvenu Maskvoje, mokausi aspirantūroje MVU biologijos fakultete. Prašau! — Krivošeinas padavė per stalą pasą ir pažymėjimą.

Dokumentai buvo gerokai aptrinti — kaip tik tiek, kad nekeltų įtarimo. Viskas juose — netgi laikinas priregistravimas Maskvoje trejiems metams — atitiko Krivošeino žodžius.

— Aišku, — Anisimovas padėjo juos stalčiuje. — Mitriai tokie dalykai daromi Maskvoje, žiūrėk tik! Per vieną dieną.

— Atseit… ką jūs tuo norite, pasakyti? — Krivošeinas atmetė galvą, karingai išlenkė dešinį antakį.

— klastotė tie jūsų dokumentai, štai kas. Tokia pat klastotė, kaip ir jūsų bendrininko, kuriam mėginote perduoti pinigus aerouoste… Alibi rūpinatės? Veltui stengėtės. Patikrinsim — o kas toliau?

— Ir patikrinkit!

— Ir patikrinsim. Pas ką jūs dirbate MVU? Kas jūsų vadovas?

— Bendrosios fiziologijos katedros vedėjas. Mokslų akademijos narys korespondentas, profesorius Vano Aleksandrovičius Androsiašvilis.

— Aišku. — Tardytojas surinko numerj. — Budintis? Cia Anisimovas. Kuo greičiausiai susiriSkite su Maskva. Tegu prie operatyvinio televideofono skubiai pristato… užsirašykite: Vano Aleksandrovičius Androsiašvilis, profesorius, vadovauja fiziologijos katedrai universitete. Vikriai! — jis pergalingai žvilgtelėjo į Krivošeiną.

— Operatyvinis televideofonas — tai bent prabanga! — Krivošeinas pliaukštelėjo liežuviu. — Sekimo technika, aš matau, irgi ne ką atsilieka nuo fantastikos. Ir veikiai pamatysime profesorių?

— Kai pamatysim, tai ir pamatysim, nesiskubinkite. Mes dar turime apie ką pakalbėti… — Tačiau pasikliaujanti Krivošeino laikysena Matvejui Apolonovičiui padarė įspūdį. Jis suabejojo: „Gal čia iš tikrųjų kažkoks klaikus sutapimas? Patikrinsiu verčiau dar.” — Sakykite, jūs pažįstami su Jelena Ivano vna Kolomijec?

Nuo Krivošeino veido dingo nedrumsčiama ramybė — jis pasitempė, niūriai ir tiriamai pažvelgė į Anisimovą.

— Taip. O ką?

— Ir artimai?

— Na?

— Kodėl jūs su ja išsiskyrėte?

— O tai, brangus draugas tardytojau, atleiskite, visai ne jūsų dalykas! — Krivošeino balse suskambo įtūžis. — Į asmeninius reikalus aš neleisiu kištis nei dievui, nei velniui, nei milicijai!

— Aišku, — šaltakraujiškai linktelėjo Anisimovas. „Jis! Niekur nesidėsi — jis. Ko gi jis išsisukinėja, kuo pasikliauja?” — Gerai, duosiu lengvesnį klausimą: kas toks tas Adomas?

— Adomas? Pirmasis žmogus žemėje. O ką?

— Skambino vakar į institutą… šitas pirmasis žmogus. Įdomavosi, Icur jūs, norėjo pasimatyti.

Krivošeinas abejingai patraukė pečiais.

— O kas tas žmogus, kur jus sutiko uoste?

— Ir kurį jūs ne itin sąmojingai pavadinote mano bendrininku? Tas žmogus… — Krivošeinas susimąstęs pakėlė ir nuleido antakius. — Man rodos, jis ne tas, kuo aš jį palaikiau.

—,Taigi ir man atrodo, kad jis ne tas! — pagyvėjo Anisimovas. — Anaiptol ne tas! Tai kas gi jis?

— Nežinau…

— Vėl nei žuvies, nei uodegos! — verksmingu balsu riktelėjo Matvejus Apolonovičius ir numetė parkerį. — Užteks jums pilstyti iš tuščio į kiaurą, pilieti Krivošeinai, nesolidu! Jūs juk jam pinigus davėte, keturiasdešimt rublių dešimtinėmis. Nejaugi nežinojote, kam pinigus duodate?

Tuo momentu į kabinetą įėjo jaunuolis baltu chalatu, padėjo ant stalo blanką ir, su dygia smalsa žvilgtelėjęs į Krivošeiną, pasišalino. Anisimovas pasižiūrėjo į blanką — tai buvo sulaikytojo pirštų atspaudų analizės išvada. Kai jis pakėlė akis į Krivošeiną, jose spindėjo užjaučiamai triumfuojanti šypsena.

— Na, tiesą sakant, viskas. Galima nebelaukti akistatos su maskviškiu profesorium — o, matyt, jos ir nebus… Jūsų pirštų atspaudai, pilieti Krivošeinai, visiškai sutampa su atspaudais, kuriuos aš aptikau įvykio vietoje. Prašau, įsitikinkite patys! — jis atkišo per stalą blanką ir didinamąjį stiklą. — Taigi baikime žaidimą. Ir turėkite galvoje, — Anisimovo balsas pasidarė griežtas, — jūsų skridimas į Maskvą, manevras su netikrais dokumentais apsunkina… Už iš anksto apgalvotą ketinimą ir bandymą suklaidinti tardymo organus teismas prideda nuo trejų iki aštuonerių metų.

Krivošeinas, mąsliai atkišęs apatinę lūpą, tyrinėjo blanką.

— Sakykite, — jis pakėlė akis į tardytoją, — o kodėl jums netarus, kad yra du žmonės su vienodais pirštų atspaudais?

— Kodėl? O todėl, kad per šimtą metų, kai kriminalistikoje naudojamas šis metodas, tokio atsitikimo nė karto nebuvo.

— Maža ko anksčiau nebuvo… palydovų nebuvo, vandenilinių bombų, elektroninių mašinų, o dabar yra.

— Kuo čia dėti palydovai? — gūžtelėjo pečiais Matvejus Apolonovičius. — Palydovai palydovais, o pirštų atspaudai yra pirštų atspaudai, neginčijamas įkaltis. Tai pasakosite?

Krivošeinas atviraširdiškai ir susimąstęs pažvelgė į tardytoją, maloniai nusišypsojo.

— Kaip jus vadinti, draugas tardytojau?

— Matvejus Apolonovičius Anisimovas, o kas?

— Žinote ką, Matvejau Apolonovičiau, meskite jūs tą bylą.

— Kaip tai mesti?!

— Paprastai — nutraukite. Kaip jūs ten formuluojate; „dėl įkalčių stokos” ar „nesant nusikaltimo sudėties”. Ir „atiduota į archyvą tada ir tada”…

Matvejus Apolonovičius nesumojo, ką pasakyti. Su tokiu įžūlumu tardymo praktikoje jam dar neteko susidurti.

— Suprantate, Matvejau Apolonovičiau… na, pasinersite jūs į šitą įvairialypę ir kasdieniniais atvejais, be abejo, naudingą veiklą: apklausinėsite, sulaikysite, atpažinsite, lyginsite pirštų atspaudus, trukdysite užimtus žmones per operatyvinį televideofoną… — Krivošleinas plėtojo savo mintį, gestikuliuodamas dešine ranka. — Ir visą laiką jums atrodys, kad šit šit! — ir jūs nutversite teisybę už uodegos. Priešitaravimai susiderins, virs faktais, faktai įkalčiais, dorybė triumfuos, o blogis gaus ką nusipelnęs ir priedo už ketinimų apgalvojimą… — jis užjaučiamai atsiduso. — Nė velnio jie nesusiderins, tie prieštaravimai, ne tas atvejis. Ir tiesos jūs neperprasite stačiai dėl to, kad jūsų protas dar nepasirengęs jos priimti — toks jūsų mąstymo lygis…

Anisimovas paniuro, užsigavęs kietai sučiaupė lūpas.

— Ne, ne! — Krivošeinas sumosavo rankomis. — Nepamanykite, dėl dievo, kad aš jus noriu pažeminti, kad abejoju jūsų detektyviniais gabumais. Aš juk matau, kad jūs atkaklus žmogus, uolus. Bet — kaip čia jums išaiškinus? — jis prisimerkęs pažvelgė pro grotuotą langą į geltonuojantį saulėje prospektą. — Aha, štai toks pavyzdys. Prieš šešiasdešimt metų, kaip jūs, be abejojimo, žinote, fabrikų ir gamyklų staklės buvo varomos garo katilu arba dizeliū. Per cechus ėjo transmisijos velenas, nuo jo ant staklių skriemulių bėgo pavarų diržai — visa tai sukosi, zvimbė, pokšėjo ir laukiniu didingumu džiugino tuometinio direktoriaus ar savininko, stambaus pirklio, šiirdį. Paskui buvo pradėta naudoti elektrą, — ir dabar visą tą mašineriją pakeitė elektromotprąį, įrerigti tiesiog staklėse…

Ir vėl — kaip vakar per „laboranto” apklausą — minutę Matvejų Apolonovičių suėmė abejonė: čia kažkas ne taip! Nemaža Žmonių pabuvojo jo kabinete, nusvidino kėdę, muistydamiesi po nemalonių klausimų: rūškani jaunuoliai, per kvailumą Įsipainioję į nemalonią istoriją, ašaringos spekuliantės, meilikaujamai familiarūs ūkiniai darbuotojai, revizijos iškelti viešumon, orūs, visus įstatymus žinantys recidyvistai… Ir visi jie anksčiau ar vėliau suprasdavo: lošimas praloštas, atėjo metas, kuomet reikia prisipažinti ir pasirūpinti, kad protokole būtų matyti nuoširdi atgaila. O šitas… sėdi kaip niekur nieko, mosuoja ranka ir atsidėjęs geru, populiariu stiliumi aiškina, kodėl bylą privalu nutraukti. „Vėl trikdaus, kad nepastebiu vaidybos! Na ne, antrąkart toj pačioj vietoj nepaslysiu!”

Būdamas prityręs tardytojas, Matvejus Apolonovičius gerai žinojo, kad byloje svarbu ne abejonės ir įspūdžiai, bet faktai. O faktai — svarūs ir neginčijami — buvo prieš Krivošeiną ir Kravecą.

— …Dabar įsivaizduokite, kad kažkurioje senovės gamykloje mechaninės staklių pavaros buvo pakeistos elektrinėmis ne per daugelį metų, o išlsart — per vieną naktį, — toliau kalbėjo Krivošeinas. — Ką pagalvotų gamyklos savininkas, rytą atėjęs į cechą? Suprantama, pagalvotų, kad kažkas nudžiovė garo katilą, transmisijos veleną, diržus ir skriemulius. Norint suprasti, kad tai ne vagystė, o techninis perversmas, jam reikia nusivokti fizikoje, elektrotechnikoje, elektrodinamikoje… Taigi ir jūs, Matvejau Apolonovičiau, vaizdžiai kalbant, dabar esate tokio savininko padėtyje.

— Fizikoje, elektrotechnikoje, elektrodinamilioje… — išsiblaškęs pakartojo Anisimovas, žvilgčiodamas į laikrodį: greičiau sujungtų su Maskva! — Ir informacijos teoriją, ir atsitiktinių procesų modeliavimo teoriją reikia išmanyti, taip?

— Oho! — Krivošeinas atsilošė kėdėje, su vos paslepiamu gėrėjimusi pažvelgė į tardytoją. — Jūs ir apie tuos mokslus žinote?

— Mes, Valentinai Vasiljevičiau, viską žinome.

— Nagi, aš matau, jūsų plikomis rankomis nepaimsi…

— Nepatariu nė bandyti. Tai kaip, neteisėtu bylos nūtraU kimu pasikliaųsiin ar klosim tiesą?

— Uff., - Krivošeinas nosine apsišluostė kaktą ir skruostus. — Karšta pas jus… Gerai. Susitarkime taip, Matvejau Apolonovičiau; iš pradžių aš pats išsiaiškinsiu, kas ten nutiko, paskui jums papasakosiu.

— Ne, — Anisimovas krestelėjo galvą, — taip mes nesusitarsim. Matote, neleistina, kad įtariamasis savo byloje pats vestų kvotą. Šitaip niekada neišaiškinsi jokio nusikaltimo.

— Velnias griebtų!.. — buvo bepradedąs Krivošeinas, bet tuo tarpu atsidarė durys, ir jaunučiukas leitenantas pranešė:

— Matvejau Apolonovičiau, Maskva!

Anisimovas ir Krivošeinas užlipo į operatyvinių ryšių kambarį antrame aukšte.

…Išniręs televideofono ekrane, Vano Aleksandrovičius Androsiašvilis taip umariai kyštelėjo artyn veidą, lyg būtų norėjęs iš vidaus prakniebti kineskopą grobuoniška lenkta it erelio nosimi. Taip, jis atpažįsta savo aspirantą Valentiną Vasiljevičių Krivošeiną. Taip, pastarosiomis savaitėmis jis aspirantą matė kasdien, o ankstesnių susitikimų ir pašnekesių datų iš atminties išvardinti neapsiima, nes tai ne kalendorinės šventės. Taip, aspirantas Krivošeinas, jam, Androsiašviliui, asmeniškai leidus, penkioms dienoms išvyko iš universiteto. Ištęstas Vano Aleksandrovičiaus „r” nelyginant salvės drebino televideofono membraną… Jis didžiai nustebintas ir nemaloniai jaučiasi, kad dėl tokios keistos procedūros jį atitraukė nuo egzaminų. Jeigu milicija — čia Vano Aleksandrovičius dagų melsvai juodų akių žvilgsnį įsmeigė į Anisimovą — nebetiki pasais, kuriuos ji pati išduoda, tai jam, matyt, teks mesti biologiją ir persikvalifikuoti, kad galėtų paliudyti visų savo aspirantų, studentų, giminaičių, taip pat visų Mokslų akademijos narių ir narių-korespondentų, kuriuos jis, Androsiašvilis, turi garbės pažinti, asmenybes! Bet tokiu atveju, suprantama, gali kilti klausimas: o kas toks jis pats, profesorius Androsiašvilis, ir ar nevertėtų jo įtartinai asmenybei paliudyti čionai operatyvine mašina atgabenti universiteto rektoriaus arba, kad būtų tikriau. Mokslų akademijos prezidento?

Išklojęs visa tai vienu atsikvėpimu, Vano Aleksandrovičius atsisveikindamas krestelėjo galvą: „Negerai! Pasitikėti reikia!” — ir pranyko iš ekrano. Mikrofonas atskraidino į Dneprovską durų trinktelėjimą. Ekrane pasirodė plikagalvis dručkis žydrais marškiniais, su majoro antpečiais; jis sopulingai perkreipė veidą:

— Ką jūs, draugai, negalėjote palys išsiaiškinti? Viskas!

Ekranas užgeso.

„O Vano Aleksandrovičius iki šiol ant manęs apmaudauja, — mąstė Krivošeinas, leisdamasis laiptais pirma piktai šnopuojančio Anisimovo. — Ir suprantama: pagailėjo žmogaus, be konkurso priėmė į aspirantūrą, o aš jam atsukau nugarą, slapukauju. Nebūtų jis manęs priėmęs — nieko nebūtų. Per egzaminus plaukiojau kaip pirmakursis. Filosofija ir užsienio kalba dar nieko sau, o šit iš specialybės… Žinoma, negi greitosiomis perskaityti vadovėliai užmaskuos sistemingų žinių stoką?”

…Tai buvo prieš metus. Po stojamojo biologijos egzamino Androsiašvilis pasikvietė jį į savo kabinetą, pasodino į odinį krėslą, pats atsistojo prie lango ir, pakreipęs dešinėn stambią plinkančią galvą, ėmė apžiūrinėti.

— Kiek jums metų?

— Trisdešimt ketveri.

— Riba… Kitais metais atšvęsite trisdešimtpenkmetj draugų ratelyje, ir akivaizdinė aspirantūra galutinai prarasta. O į neakivaizdinę… beje, neakivaizdinė aspirantūra — ne mokymuisi, o papildomoms apmokamoms atostogoms gauti, apie ją nekalbėsime. Aš perskaičiau jūsų autoreferatą — geras autoreferatas, brandus autoreferatas, įdomi paralelė tarp nervinių centrų darbo ir elektroninių sistemų. Įvertinau „labai gerai”. Bet… — profesorius paėmė nuo stalo egzaminų lapą, — egzamino jūs neišlaikėte, brangusis! Tai yra išlaikėte „pat.”, o tai adekvatų: su trejetu iš specialybės mes nepriimame.

Tikriausiai Krivoaeino veidas persimainė, nes Vano Aleksandrovičiaus balsas pasidarė užjaučiantis:

— Paklausykite, o kam jums to reikia, kam jums skursti iš aspiranto stipendijos? Aš susipažinau su jūsų dokumentais — dirbate įdomiame institute, turite gerą vietą. Jūs kibernetikas?

— Sistemotechnikas.

— Man tat vienas ir tas pats. Tai kuriam galui?

Krivošeinas tikėjosi tokio klausimo.

— Kaip tik dėl to, kad aš sistemotechnikas ir sistemologas. Žmogus — visų sudėtingiausia ir visų geriausiai organizuot sistema iš visų mums žinomų. Aš noriu joje susivokti ištisai: kaip viskas sukonstruota žmogaus organizmo, kas su kuo susiję, kas kam turi įtakos. Apytikriai kalbant, noriu perprasti dalių sąveiką.

— Kad tuos principus panaudotumėt naujų elektroninių sistemų kiirimui? — Androsiašvilis ironiškai perkreipė liipas.

— Ne tik… ir netgi ne tiek dėl to. Matote… Kažkada viskas buvo kitaip. Kaitra ir šaltis, ištvermė vejantis grobį ar bėgant nuo pavojaus, alkis ar grubus, nesterilus maistas, kaip, pavyzdžiui, žalia mėsa, dideli mechaniniai perkrovimai dirbant, grumtynės, kuriose kaukolės patvarumas būdavo išbandomas vėzdo smiigiais, — žodžiu, kažkada aplinka kėlė žmogui tokius pat griežtus reikalavimus, kaip… na, sakysim, kaip dabar kariniai užsakovai kelia raketinei aparatūrai. (Vano Aleksandrovičius sumykė, bet nieko nepasakė.) Per šimtus tūkstantmečių tokia aplinka ir suformavo „homo sapiens” — Protingą Stuburinį Žinduolį. Bet per paskutiniuosius du šimtus metų, imant nuo garo variklio išradimo, viskas pasikeitė. Mes sukūrėme dirbtinę aplinką — elektromotorų, sprogmenų, farmacinių priemonių, konvejerių, komunalinio aptarnavimo sistemų, transporto, padidintos atmosferinės radiacijos, elektroninių mašinų, profilaktinių skiepijimų, asfaltuotų kelių, benzino garų, siauros darbo specializacijos aplinką… žodžiu, šiuolaikinį gyvenimą. Kaip inžinierius ir aš įdrauge su kitais vystau tą dirbtinę aplinką, kuri šiuo metu „homo sapiens” gyvenimą sąlygoja devyniasdešimčia procentų, o greit sąlygos visu šimtu — gamta beliks tik sekmadieniniams pasivaikščiojimams. Bet kaip žmogus aš jaučiu kažkokį nerimą… — Jis atsikvėpė ir tęsė: — Per tą dirbtinę aplinką žmogus praranda daugelį savybių ir funkcijų, įgytų ilgaamžės evoliucijos keliu. Jėga, vikrumas, ištvermė nūnai bekultivuojama tik sporte, loginį mąstymą — senovės graikų pomėgį — perima mašinos. O naujų savybių žmogus neįgyja — labai jau greitai kinta aplinka, organizmas taip negali keistis. Techninį progresą lydi raminantys, bet menkai argumentuoti šnekalai, kad žmogus, girdi, visuomet liksiąs padėties viešpačiu. O iš tikrųjų, jei kalbėsime ne aplamai apie žmogų, o apie daugybę skirtingų žmonių, jau dabar nebe taip yra, o toliau bus ir visai nebe taip. Juk toli gražu ne kiekvienam užtenka įgimtų galių būti šiuolaikinio gyvenimo šeimininku: daug žinoti, daug sugebėti, greit išmokti, kas nauja, kūrybiškai dirbti, optimaliai tvarkyti savo elgesį.

— Ir kuo gi jūs jiems manote padėti?

— Padėti — nežinau, tačiau noriu bent kaip reikiant ištirti nenaudojamas žmogaus organizmo galimybes. Na, pavyzdžiui, stilbstančias funkcijas — sakykim, tolimų mudviejų protėvių sugebėjimą šokinėti iš medžio į medį arba miegoti ant šakos. Dabar tai nereikalinga, o atitinkamos nervinės ląstelės tebėra. Arba šalčio pojūtis, palietus gyvaplaukius, nors ir tų ne kaži kiek belikę. O šį refleksą aptarnauja plačiausias nervų tinklas. Gal būt, pavyks senus relfeksus pritaikyti, perprogramuoti naujiems poreikiams?

— Taip. Vadinasi, svajojate modernizuoti ir racionalizuoti žmogų? — Androsiašvilis atkišo į priekį galvą. — Jau bus ne „homo sapiens”, o „homo modernus racionalis”, taip? O ar jums neatrodo, brangus sistemotechnike, kad žmogų beracionalizuojant, galima jį paversti lagaminu su viena atauga mygtukams spaudyti? Beje, galima ir be ataugos, lagamino valdymui užteks ir biosrovių…

— Jeigu jau visai racionaliai, tai galima ir be lagamino, — pridūrė Krivošeinas.

— Irgi teisingai! — Vano Aleksandrovičius pakreipė galvą į kitą pusę, smalsiai pasižiūrėjo į Krivošeiną.

Jiedu aiškiai patiko vienas kitam.

— Ne racionalizuoti, o praturtinti — štai apie ką aš mąstau.

— Pagaliau! — profesorius ėmė vikriai žingsniuoti po kabinetą. — Pagaliau į plačiąsias techninių darbuotojų, negyvosios gamtos nugalėtojų, „dirbtinės aplinkos” kūrėjų mases pradėjo skverbtis mintis, kad ir jie žmones! Ne antžmogiai, intelektu ir žinynais galintys įveikti visur ir viską, o tiesiog žmonės. Ak ko tik mes nesistengiam pažinti ir perprasti: elementariąsias daleles, vakuumą, kosminius spindulius, antipasaulius, Atlantidos paslaptį… Tiktai savęs nenorime pažinti ir permanyti! Tai, suprantate, sunku, neįdomu, neapčiuopiama… Che, jei kiekvienas pradės užsiiminėti tuo, kas apčiuopiama, pasaulis gali žūti! — Priebalsiai jo kalboje suskambo dar raiškiau, nei visuomet. — Žmogus savo biologija susidomi tik tada, kai reikia gulti į ligoninę, kai reikia biuletenio… Iš teisybės, jei ir toliau taip eis, bus galima išsiversti ir be lagamino. Kaip studentai sako: sudirbs mus mašinos tikrų tikriausiai! — Jis sustojo pri šais Krivošeiną, palenkė galvą, prunkštelėjo: — O vis dėlto jūs diletantas, brangus sistemotechnike! Kaip jums paprastai išeina: perprogramuoti senus relfeksus… O, jeigu tai bCitų taip paprasta, kaip perprogramuoti skaičiavimo mašiną! M-taip… bet, antra vertus, jiis inžinierius tyrinėtojas, turite idėjų, naujai žiūrite į dalyką, ne kaip mes, ne grynai biologiškai… Oi, ką aš kalbu! Kurių galų jums įkvepiu neįgyvendinamas viltis, lyg iš jūsų kas išeis?! — Jis pasitraukė prie lango. — Juk disertacijos neparašysite ir neapginsite, juk ir jūsų ketinimai visai ne tie. Taip?

— Ne tie, — prisipažino Krivošeinas.

— Va matote. Jūs grįšite prie savo sistemologijos, o man klius iš rektorato, kam mokslinio kadro neišauginau… Che, priimu! — be jokio perėjimo užbaigė Androsiašvilis. Jis prisiartino prie Krivošeino. — Tik reikės mokytis, įsisavinti visą biologinių mokslų kursą. Kitaip jūs žmoguje nesurasite jokių galių, suprantate?

— Žinoma! — džiugiai sulinksėjo šis. — To ir atvažiavau.

Profesorius įvertindamas pažiūrėjo į jį, prisitraukė už peties:

— Aš jums atskleisiu paslaptį: aš pats mokausi. MEI vakariniame elektroninės technikos fakultete, trečiame kurse. Ir paskaitų klausau, ir laboratorinius atlieku, ir net dvi „uodegas” turiu: iš pramoninės elektronikos ir kvantinės fizikos. Irgi noriu susivokti, kas ir kaip, padėsite man… tik ššš!

Jie grįžo į Anisimovo kabinetą. Matvejus Apolonovičius pradėjo vaikščioti nuo sienos prie sienos. Krivošeinas dirstelėjo į laikrodį: pradžia šeštos. Gailėdamasis beprasmiškai prarasto laiko, susiraukė.

— Taigi viskas, Matvejau Apolonovičiau, mano alibi įrodytas. Grąžinkite man, susimildamas, dokumentus, ir išsiskirsime.

— Ne, palūkėkite! — Anisimovas suglumęs, nesitverdamas įniršiu, žingsniavo po kambarį.

Kaip jau buvo užsiminta, Matvejus Apolonovičius buvo prityręs tardytojas; dabar jis aiškiai suprato, kad visi tos triskart prakeiktos bylos faktai atsigręžė prieš jį patį. Krivošeinas gyvas, vadinasi, nustatyta ir užprotokoluota Krivošeino mirtis — klaida. Laboratorijoje žuvusiojo ar nužudytojo asmenybės jis nenustatė, mirties priežasties ar nužudymo būdo — taip pat. Ir net neįsivaizduoja, nuo ko pradėti… Nusikaltimo motyvų ji nežino, versijos lekia po velniais, lavono nėra! Surinkti faktai rodo, kad kvotą tardytojas Anisimovas atliko visai prastai… Matvejus Apolonovičius pamėgino sutelkti mintis. „Akademikas Azarovas atpažino Krivošeino lavoną. Profesorius Androsiašvilis atpažino gyvą Krivošeiną ir paliudijo jo alibi. Vadinasi, arba tas, arba kitas davė melagingus parodymus. Katras būtent — neaišku. Vadinasi, reikia iškvosti abu. Bet kvosti tokius žmones, įtarti juos, o paskui vėlei pasirodys, kad aš ne ten nuklydau! Šitaip nė kaulų nebesurinksi…”

Žodžiu, šiuo metu Matvejus Apolonovičius tvirtai žinojo viena: jokiu būdu negalima paleisti iš rankų Krivošeino.

— Ne, palūkėkite! Neteks jums, pilieti Krivošeinai, grįžti prie savo nešvarių darbų. Manote, jeigu jūs tatai… nugrimavote negyvėlį, o paskui sunaikinote lavoną, tai ir pėdsakų neliks? Mes dar patikrinsim, kas toksai Androsiašvilis ir kokiais motyvais jis jus gina! Įkalčiai prieš jus tebegalioja: pirštų atspaudai, kontaktas su bėgliu, mėginimas jam įduoti pinigų…

Krivošeinas, tramdydamas susierzinimą, pagremžė smakrą.

— Aš, tikrai sakant, ne.sunrantu, ką jūs man inkriminuojate: kad aš nužudytas ar kad aš žudikas?

— Išsiaiškinsim, pilieti! — visai netekdamas savitvardos, pratarė Anisimovas. — Išsiaiškinsim! Negali būti, kad jūs toje byloje pasirodytumėt niekuo dėtas… negali būti!

— Ak, negali būti? — Krivošeinas žengė prie tardytojo, jo veidas pritvinko kraujo. — Manote, jei dirbate milicijoje, tai jau žinote, kas gali ir ko negali būti?!

Ir staiga jo veidas pradėjo greitai kisti: nosis atsikišo į priekį, sustorėjo, pasidarė lelijinė ir nuknebo, akys išsiplėtė ir iš žalių pasidarė juodos, plaukai virš kaktos pražilo ir pasidavė atgal, atidengdami plikę, ant viršutinės lūpos prasikalė žili ūsiukai, žandikaulis sutrumpėjo… Po minutės į apstuibusį Matvejų Apolonovičių žiūrėjo gruziniška profesoriaus Androsiašvilio fizionomija — su kruvinomis gyslelėmis išraizgytais akių baltymais, galinga nosimi rūsčiai išplėstomis šnervėmis ir melsvai pilkais neskustais skruostais.

— Tu manai, kaco, jeigu tu dirbi milicijoje, tai ir žinai, kas gali ir ko negali būti?!

— Liaukitės! — Anisimovas atsitraukė prie sienos.

— Negali būti! — nertėjo Krivošeinas. — Aš jums parodysiu „negali būti”!

Tą frazę jis užbaigė dainingu, krūtininiu, moterišku balsu, o jo veidas ėmė greitai įgauti Jelenos Ivanovuos Kolomijec bruožus: užsirietė meili nosiukė, skruostai parausvėjo ir suapvalėjo, tamsiais puriais lankais išsilenkė antakiai, pilka šviesa suspindo akys…

„Na, jei kas nors dabar įeis…” — dingtelėjo įkaitusiose Anisimovo smegenyse; jis šoko užrakinti durų.

— Ei-ei! Nemėginkit! — Krivošeinas ankstesniu pavidalu atsistojo vidury kambario boksininko poza.

— Nagi ne… aš… jūs ne taip mane supratote… — apkvaitęs murmėjo Matvejus Apolonovičius, traukdamasis prie stalo. — Kam jūs šitaip?

— Uff… nesugalvokite skambinti! — Krivošeinas pūtuodamas atsisėdo ant kėdės; jo veidas žvilgėjo nuo prakaito. — Nes aš galiu pasiversti ir jumis. Norite?

Anisimovo nervai neišlaikė. Jis atidarė stalčių.

— Nereikia… nusiraminkite… liaukitės… nereikia! Malonėkite, šitai jūsų dokumentai.

— Va šitaip geriau… — Krivošeinas paėmė dokumentus ir pasičiupo nuo grindų kuprinę. — Aš juk geruoju aiškinau, kad tuo reikalu jums nedera įdomautis — ne, nepatikėjote. Viliuosi, kad dabar aš jus įtikinau. Viso labo… majore Proninai!

Jis išėjo. Matvejus Apolonovičius stovėjo, apimtas prostracijos, klausydamasis kažkokio tankaus taukšėjimo, sklindančio kambaryje. Po minutės jis suprato, kad tat jo dantys barška. Rankos irgi kretėjo. „Na, kas gi su manim čia?!” Jis stvėrė telefono ragelį ir vėl numetė, sudribo kėdėje, bejėgiškai padėjo galvą ant vėsaus paviršiaus. — „Tegu jį velnias, tokį darbą.

Durys plačiai atsilapojo, ant slenksčio pasirodė teisminės medicinos ekspertas Zubata su fanerine dėže rankose.

— Klausyk, Matvejau, juk tai iš tikrųjų kriminalistinė amčiaus sensacija, sveikinu! — sušuko jis. — Ach, velnias, čia tai bent! — Jis su trenksmu pastatė dėžę ant stalo, atidarė, ėmė mėtyti ant grindų vatą. — Man ką tik atgabeno iš; skulptūros dirbtuvių… Žiūrėk!

Matvejus Apolonovičius pakėlė akis. Prieš jį stovėjo Krivošeino galva, nulipdyta iš plastelino — nuožulnia kakta, stora riesta nosimi ir plačiais skruostais…