Karalių kova

Ketlina

Kol jiems pavyko rasti tą kaimą, jau buvo visiškai tamsu. Ketlina staiga susimąstė, ar ši vieta turi kokį vardą. Jeigu ir turi, jį kaimo gyventojai bėgdami išsinešė kartu su visa manta, surinkę net ir žvakes iš septos. Seras Vendelis įžiebė deglą ir nušvietė jai kelią pro žemas duris.

Viduje septynios sienos buvo suskilinėjusios ir išsiklaipiusios. Dievas yra vienas, mokė ją dar mergystėje septonas Osmindas, turintis septynis pavidalus, todėl septa yra vienas pastatas su septyniomis sienomis. Turtingos miestų septos kiekvienam iš Septyneto skirdavo po altorių, statydavo dievų statulas. Vinterfele septonas Čeilis ant kiekvienos sienos kabindavo iš medžio raižytas kaukes. Čia Ketlina rado tik varganus piešinius anglimi. Seras Vendelis įstatė deglą į nišą sienoje ir išėjo laukan pas ten likusį Robarą Roisą.

Ketlina įsižiūrėjo į nupieštus veidus. Tėvas, kaip visada, buvo barzdotas. Motina meiliai ir jaukiai šypsojosi. Žemiau Karžygio veido juodavo jo kalavijas, Kalvis turėjo kūjį. Mergelė žavėjo grožiu, Senolė buvo susiraukšlėjusi ir kupina išminties.

Septintasis veidas… Pašalietis nepriminė nei vyro, nei moters, bet abu tuo pat metu, jis visada buvo atskalūnas, klajotojas, kilęs iš tolimų kraštų, tarsi ne visai žmogus, gal net kažkas daugiau, nežinoma ir neįmanoma pažinti. Šį veidą čia atstojo juodas ovalas, šešėlis su žvaigždutėmis vietoj akių. Ketlinai į jį žiūrėti buvo nejauku. Vargu ar buvo galima šioje septoje tikėtis paguodos.

Ji atsiklaupė prieš Motiną.

— Miledi, žvelk iš aukštybių į šį mūšį motinos akimis. Visi jie — sūnūs, visi iki vieno. Saugok jų gyvybę, jei tik gali. Saugok ir mano sūnus. Globok Robą ir Braną, ir Rikoną. Taip norėčiau būti su jais.

Įskilimas sienoje vingiavo tiesiai per kairę Motinos akį. Atrodė, kad ji verkia. Ketlina girdėjo serą Vendelį dudenant apie būsimą mūšį, kartais negarsiai atsakydavo seras Robaras. Daugiau niekas netrikdė nakties ramybės. Nečirpė nė menkiausias svirplys, tylėjo ir dievai. Ar kada sulaukei atsakymo iš savo senųjų dievų, Nedai? — pagalvojo ji. Kai klūpojai prieš savo širdmedį, ar jie tave girdėjo?

Mirgančios deglo liepsnos atšvaitai šoko ant sienų, nupiešti veidai tarsi atgydavo, kraipėsi ir mainėsi. Didžiosiose miestų septose statulos žvelgė akmentašių joms suteiktais veidais, tačiau šie anglimi brūkštelti piešiniai buvo tokie paprasti ir negrabūs, kad galėjo tikti kiekvienam. Pažvelgusi į Tėvo veidą, ji tuoj pat pagalvojo apie savo tėvą, gulintį mirties patale Riverane. Karžygys buvo Renlis ir Stanis, Robas ir Robertas, Džeimis Lanisteris ir Jonas Snou. Akimirką tose linijose šmėkštelėjo net Arija. Bet tuo metu pro duris įsisukęs vėjo gūsis vos neužpūtė deglo, ir panašumas pranyko užlietas oranžinės šviesos.

Nuo dūmų jai perštėjo akis. Patrynė jas randuotų delnų kraštais. Kai vėl pakėlė akis į Motiną, išvydo savo motinos veidą. Ledi Minisa Tuli mirė gimdydama, mėgindama padovanoti lordui Hosteriui antrąjį sūnų. Kartu pražuvo ir kūdikis, ir nuo to laiko tėvas amžinai liko kitoks. Ji visada būdavo tokia rami, galvojo Ketlina, prisimindama švelnias motinos rankas, jos meilią šypseną. Jei nebūtų numirusi, mūsų gyvenimas galbūt būtų susiklostęs visai kitaip. Ką ledi Minisa pagalvotų apie vyriausiąją dukterį, štai klūpančią priešais ją. Nukeliavau tūkstančius mylių, ir kas iš to? Kam pasitarnavau? Praradau dukteris, Robui manęs nereikia, Branas ir Rikonas tikriausiai laiko mane šalta ir bejausme motina. Net ir Nedui mirštant manęs nebuvo šalia…

Jai svaigo galva, atrodė, kad visa septa sukasi aplinkui. Šešėliai siūbuodami kilo ir leidosi, suskilinėjusiomis baltomis sienomis šuoliavo slėpiningi gyvūnai. Ketlina tą dieną nieko nevalgė. Tikriausiai tai buvo neišmintinga. Kaskart sakydavo sau, kad nėra laiko, bet tiesa buvo kitokia — pasaulyje be Nedo maistas nebeturėjo skonio. Kai jam nukirto galvą, jie nužudė ir mane.

Deglas jai už nugaros trakštelėjęs spjovė žiežirbą, ir staiga ant sienos subolavo jos sesers veidas, nors akys žvelgė rūsčiau, negu ji atminė, — tai ne Lisos, bet Sersėjos žvilgsnis. Sersėja — taip pat motina. Kad ir kas buvo jos vaikų tėvas, ji jautė juos besispardant įsčiose, atvedė į pasaulį per kraują ir skausmus, glaudė prie krūtinės. Jeigu jie iš tiesų Džeimio…

— Miledi, ar tau meldžiasi ir Sersėja? — kreipėsi Ketlina į Motiną. Tarsi įrėžtus sienoje ji regėjo dailius, išdidžius, šaltus Lanisterių karalienės veido bruožus. Sienos įtrūkimas niekur nedingo — net ir Sersėja galėjo verkti savo vaikų.

— Kiekvienas iš Septynių įkūnija visą Septynetą, — kadaise jai sakė septonas Osmindas. Grožį reiškė ir Mergelė, ir Senolė, o Motina galėjo būti nuožmesnė už Karžygį, jeigu pavojus grėsė jos vaikams. Tikrai…

Robertas Barateonas svečiavosi Vinterfele gana ilgai, ir jai užteko laiko įsitikinti, kad kokių itin šiltų jausmų Džofriui jis nepuoselėjo. Jeigu tas berniukas — iš tiesų Džeimio atžala, Robertas būtų nubaudęs mirties bausme ir jį, ir jo motiną. Vargu ar būtų atsiradę jį smerkiančių. Mergvaikių ir pavainikių pasitaikydavo dažnai, tačiau kraujomaišą siaubinga nuodėme laikė ir senieji, ir naujieji dievai, iš tokio nusikaltimo gimusius vaikus vadindavo bjaurastimi ir septose, ir dievų giraitėse. Drakonų karalių giminėje broliai tuokdavosi su seserimis, tačiau jie buvo senosios Valyrijos kraujo, ten taip būdavo įprasta, o Targarienai, kaip ir jų drakonai, nepaisė nei dievų, nei žmonių.

Nedas šitai tikriausiai žinojo, žinojo ir Jonas Arinas iki jo. Nenuostabu, kad karalienė juos abu nužudė. O aš argi elgčiausi kitaip dėl savųjų? Ketlina suspaudė rankas, jausdama, kaip nepasiduoda randuoti pirštai, iki kaulo perrėžti žudiko durklo jai kovojant už savo sūnaus gyvybę.

— Žino ir Branas, — nuleidusi galvą sušnibždėjo ji. Dievai maloningieji, tikriausiai jis kažką pamatė, kažką nugirdo, štai kodėl jie stengėsi jį nudėti net gulintį lovoje.

Sutrikusi ir nuvargusi Ketlina Stark atsidavė savo dievams. Atsiklaupė prieš Kalvį, kuris taiso tai, kas sulūžta, ir prašė globoti jos mieląjį Braną. Perėjusi prie Mergelės, meldė suteikti drąsos Arijai ir Sansai, saugoti jų nekaltybę. Tėvui ji meldėsi prašydama teisingumo, stiprybės jo siekti ir išminties jį suvokti, o Karžygio prašė palaikyti Robo jėgas ir užstoti mūšyje. Pagaliau ji atsisuko į Senolę, kurią statulos dažnai vaizdavo laikančią rankoje žibintą.

— Vesk mane, išmintingoji, — meldėsi Ketlina. — Rodyk man kelią, kuriuo turiu eiti, ir neleisk klupinėti tamsoje, kurią žada ateitis.

Paskui jai už nugaros pasigirdo žingsniai, kažkoks šurmulys prie durų.

— Miledi, — švelniai prabilo seras Robaras, — atsiprašau, tačiau mums skirtas laikas baigiasi. Privalome grįžti iki aušros.

Ketlina atsistojo sustingusi. Jai maudė kelius, ir tą akimirką ji būtų viską atidavusi už pūkinį čiužinį ir pagalvę.

— Dėkoju, sere. Aš pasiruošusi.

Jie tylėdami jojo per retą mišką, medžiai jame augo tarsi girti, visi palinkę tolyn nuo jūros. Kelią į Renlio stovyklą jiems rodė nerimastingas žirgų žvengimas ir plieno žvangėjimas. Ilgomis gretomis rikiavosi besiginkluojantys, šarvus tvirtinantys vyrai ir jų arkliai, gaubiami tamsos, kuri buvo tokia juoda, tarsi pats Kalvis būtų iš jos nukalęs šarvą ir užklojęs visa aplinkui. Vėliavos plaikstėsi ir dešinėje, ir kairėje, begalinėmis eilėmis tęsėsi priešakyje, tačiau priešaušrio sutemose ji negalėjo įžiūrėti nei spalvų, nei ženklų. Didi kariuomenė, pagalvojo Ketlina. Pilki vyrai ant pilkų arklių. Sėdėdami balnuose ir laukdami, Renlio šešėlių riteriai laikė iškėlę ietis aukštyn, tad ji jojo pro ištisą mišką aukštų nuogų medžių, netekusių ir lapų, ir gyvybės. Toje pusėje, kur stovėjo Vėtrų Gūžta, tamsa atrodė dar tirštesnė — juoda siena, pro kurią neprasiskverbė žvaigždžių šviesa, tačiau kitoje pusėje, už laukų, kur buvo lordo Stanio stovykla, jau mirgėjo deglai.

Renlio būsto viduje žvakių liepsna atsispindėjo nuo tviskančių šilkinių sienų, jos, regis, švytėjo, ir didžiulė palapinė virto stebuklinga, smaragdiniais spinduliais alsuojančia pilimi. Du riteriai iš vaivorykštinės sargybos saugojo įėjimą pas karalių. Žalia šviesa keistai derėjo su violetinėmis slyvomis ant sero Parmeno liemenės, o saulėgrąžos, kuriomis buvo nuberta sero Emono šarvų krūtinės plokštė, nusidažė liguistai geltonu atspalviu. Ant riterių šalmų lingavo ilgos dailios plunksnos, pečius gaubė vaivorykštės spalvų apsiaustai.

Įėjusi vidun Ketlina rado karalių ir Brienę, padedančią jam vilktis šarvus, o lordai Tarlis ir Rovanas aptarinėjo mūšio pozicijas ir galimus veiksmus. Patalpoje buvo maloniai šilta, karštį skleidė tuzinas mažų indų su žioruojančiomis anglimis.

— Jūsų malonybe, man būtina su jumis pasikalbėti, — tarė ji, šįsyk kreipdamasi karaliui derančiu titulu, kad tik Renlis teiktųsi skirti jai dėmesio.

— Po valandėlės, ledi Ketlina, — atsakė jis. Ant dygsniuotos tunikos Brienė jam uždėjo nugaros plokštę ir pritvirtino prie antkrūtinio. Karaliaus šarvai buvo sodriai žali, lyg miško lapija vasarą, tamsi jų žaluma, regis, siurbte siurbė į save žvakių šviesą. Inkrustacijos ir sagtelės blykčiojo auksu tartum tolimi laužai tame miške ir mirkteldavo sulig kiekvienu kūno judesiu. — Tęskite, lorde Rovanai.

— Jūsų malonybe, — Matis Rovanas šnairomis žvilgtelėjo į Ketliną. — Kaip sakiau, mūsų kovos rikiuotė pasirengusi. Kodėl turėtume laukti aušros? Trimituokime puolimą.

— O paskui tegu visi kalba, esą nugalėjau negarbingai, nes pasitelkiau klastą? Puolimą pradėti nutarta auštant.

— Nutarta Stanio, — priminė Rendilas Tarlis. — Jam paranku, kad pultume žilpinami tekančios saulės. Būsime pusakliai.

— Tik iki pirmojo smūgio, — nedvejodamas tarė Renlis. — Seras Loras pralauš jų gretas, o tada kils sumaištis. — Brienė suveržė žaliai dažytos odos dirželius ir susegė auksines sagtis. — Kai mano brolis kris, pasirūpinkite, kad jo kūnas nebūtų niekinamas. Jis — mano kraujo, ir nenoriu, kad jo galvą nešiotų pasmeigę ant ieties ir visiems rodytų.

— O jeigu jis pasiduos? — paklausė lordas Tarlis.

— Pasiduos? — lordas Rovanas nusikvatojo. — Meisui Taireliui apgulus Vėtrų Gūžtą, Stanis valgė žiurkes, bet vartų neatvėrė.

— Puikiai prisimenu. — Renlis kilstelėjo smakrą, leisdamas Brienei tinkamai pritvirtinti kaklo plokštes. — Artėjant galui, seras Gavenas Vildas su trimis savo riteriais mėgino išsmukti pro užpakalinius vartus ir pasiduoti. Stanis juos sučiupo ir įsakė permesti per sieną su svaidykle. Gaveno veidas, kai jį rišo ketindami mesti, man iki šiol stovi akyse. Jis buvo mūsų vyriausiasis ginklininkas.

Lordas Rovanas žvelgė suglumęs.

— Jokių žmonių niekas nuo sienų nemėtė. Tikrai būčiau tokį dalyką įsidėmėjęs.

— Meisteris Kresenas Staniui pasakė, kad mums gali tekti valgyti mūsų mirusiuosius, tad būtų kvaila svaidyti gerą mėsą. — Renlis nubraukė atgal plaukus, Brienė juos surišo aksomine juostele ir ant ausų užtraukė paminkštintą kepuraitę, kad mažiau spaustų šalmas. — Svogūnų riterio dėka vakarienei kepti lavonų mums neprireikė, bet trūko visai nedaug. Serui Gavenui, vėliau mirusiam požemyje, grėsė rimtas pavojus.

— Jūsų malonybe, — Ketlina iki šiol kantriai laukė, bet laikas bėgo per daug greitai, — žadėjote pasikalbėti.

Renlis linktelėjo.

— Grįžkite prie savo būrių, milordai… ak, tiesa, jei brolio pusėje būtų Baristanas Selmis, noriu, kad jis liktų gyvas.

— Apie serą Baristaną nieko nežinoma nuo tada, kai Džofris jį išvarė, — atsiliepė lordas Rovanas.

— Pažįstu tą senį. Jam reikia karaliaus, kurį galėtų saugoti, kitaip jis nemoka. Tačiau pas mane jis nepasirodė, ledi Ketlina sako, kad jo nėra ir Riverane pas Robą Starką. Tai kur daugiau jis galėtų būti, jeigu ne pas Stanį?

— Kaip įsakysite, jūsų malonybe. Jam nieko nenutiks.

Lordai žemai nusilenkė ir išėjo.

— Kalbėkite, ledi Stark, — atsigręžė Renlis. Brienė apgaubė jo plačius pečius apsiaustu — sunkiu, auksu atausto brokato, su karūnuotu Barateonų elniu, siuvinėtu iš juodojo gintaro gabaliukų.

— Lanisteriai mėgino nužudyti mano sūnų Braną. Tūkstančius kartų klausinėjau savęs — kodėl. Jūsų brolis davė man atsakymą. Tą dieną, kai jis nukrito, buvo surengta medžioklė. Robertas, Nedas ir dauguma kitų vyrų išjojo ieškoti šernų, bet Džeimis Lanisteris liko Vinterfele. Niekur nevyko ir karalienė.

Renlis iš karto suvokė, ką ji turi galvoje.

— Vadinasi, jūs manote, kad berniukas užtiko juos kraujomaišos guolyje…

— Milorde, maldauju leisti man nuvykti pas jūsų brolį Stanį ir papasakoti apie šiuos įtarimus.

— Kokiu tikslu?

— Robas nusiims karūną, jeigu tą patį padarysite ir jūs su broliu, — tarė ji vildamasi, kad taip bus iš tiesų. Jei reikės, ji to pasieks, Robas paklausys jos, net jeigu jo lordai ir priešinsis. — Tada jūs visi trys sušauksite Didžiąją tarybą, jos kraštas nematė jau šimtus metų. Pasiųsime žmones į Vinterfelą, kad Branas galėtų papasakoti tai, ką regėjo, ir visi įsitikintų, kad tikrieji grobikai yra Lanisteriai. Tegu susirinkę Septynių Karalysčių lordai išsirenka, kas juos turi valdyti.

Renlis nusijuokė.

— Sakykite, miledi, negi didvilkiai balsuoja, kas bus gaujos vadas? — Brienė atnešė karaliaus šarvų pirštines ir šalmą, virš jo tviskėjo auksiniai ragai, su jais Renlis turėjo atrodyti bent pusantros pėdos aukštesnis. — Kalbų laikas baigtas. Dabar pažiūrėsime, kuris stipresnis.

Renlis užsitraukė žvynuotą žalią su auksu pirštinę ant kairės rankos, o Brienė atsiklaupė užsegti diržo, kurį žemyn svėrė ilgas kalavijas ir durklas.

— Maldauju jus Motinos vardu, — prabilo Ketlina, bet staiga vėjo gūsis atlapojo palapinės duris. Akies kraštu ji pastebėjo kažką šmėstelint, bet pasukusi galvą išvydo tik karaliaus šešėlį, judantį per šilkines sienas. Renlis tarsi prasižiojo pajuokauti, o šešėlis slystelėjo ir užsimojo žalsvai juodu kalaviju. Žvakių liepsnelės suvirpėjo, ėmė mirkčioti; apėmė jausmas, kad kažkas ne taip, kažkas labai keista, bet staiga Ketlina pamatė Renlio kalaviją tvarkingai įkištą į makštį, o tuo metu šešėlio kalavijas…

— Šalta, — ištarė Renlis vos girdimai, lyg sutrikęs, ir po akimirkos jo kaklo šarvai prasiskyrė tarytum sūrmaišis, paliesti kalavijo šešėlio, nors pačios geležtės čia nebuvo. Karalius dar spėjo silpnai ir kimiai aiktelėti, bet iš gerklės plūstelėjo kraujas.

— Jūsų mal… Ne! — išvydusi tą raudoną čiurkšlę, Brienė Mėlynoji sudejavo lyg maža persigandusi mergaitė. Karalius suklupęs griuvo jai į glėbį, jam per krūtinės šarvus, skandindama ir auksą, ir žalumą, liejosi plati tamsiai raudona kraujo srovė. Užgeso dar kelios žvakės. Renlis mėgino kažką pasakyti, bet jau springo savo paties krauju. Jam ėmė linkti kojos, ir tik Brienė laikė jį stačią. Ji atlošė galvą ir suklykė nerasdama žodžių savo skausmui.

Šešėlis. Ketlina suprato, kad tai, kas čia nutiko, — klaiki piktadarybė, toks siaubingas dalykas, kurio neįmanoma net suvokti. Ne Renlis metė tą šešėlį. Tai mirtis žengė pro šias duris ir užpūtė jo gyvybę taip pat lengvai, kaip vėjas užgesino jo žvakes.

Po kelių akimirkų, kurios prailgo lyg pusė nakties, vidun įpuolė Robaras Roisas ir Emonas Kajus. Jiems iš paskos susigrūdo pora kareivių su deglais. Išvydęs Renlį ant Brienės rankų, ją visą išsitepusią karaliaus krauju, seras Robaras riktelėjo iš siaubo.

— Niekšingoji moterie! — subaubė seras Emonas, tas, vilkintis šarvais su saulėgrąžomis. — Šalin nuo jo, išgama!

— Dievai maloningieji, Briene, kodėl? — apstulbęs pratarė seras Robaras.

Brienė pakėlė akis nuo karaliaus kūno. Jos pečius gaubęs vaivorykštinis apsiaustas ten, kur permirko karaliaus krauju, buvo raudonas.

— Aš… aš…

— Už tokį darbą mirsi, — seras Emonas iš ginklų krūvos palei duris stvėrė ilgarankį kovos kirvį. — Už karaliaus gyvybę privalai sumokėti savąja!

— Ne! — suspiegė Ketlina Stark, pagaliau atgavusi žadą, tačiau jau buvo vėlu, viską užgožė kruvina beprotybė, riteriai puolė priekin šaukdami, ir tylesni žodžiai paskendo jų riksmuose.

Brienė veikė vikriau, negu Ketlina būtų galėjusi pagalvoti. Jos pačios kalavijas buvo kažkur toliau, tad ji čiupo Renlio ginklą iš makšties ir vienu mostu atrėmė jau besileidžiantį Emono kirvį. Plienui su trenksmu kirtus į plieną, ištiško melsvai baltos žiežirbos, o Brienė pašoko, nepagarbiai numetusi šalin negyvo karaliaus kūną. Seras Emonas, mėgindamas prisiartinti, užkliuvo už jo, ir Brienė kalaviju žiebė į kirvakotį, šis lūžo, o pats kirvis, vartydamasis ore, nuskriejo į pašalį. Kitas vyras dūrė jai deglu į nugarą, bet krauju permirkęs audinys neužsidegė. Brienė kirto žaibiškai atsisukusi, ir deglas kartu su jį laikiusia ranka atsidūrė ant žemės. Liepsna ėmė slinkti per kilimą. Suluošintas žmogus prapliupo klykti. Numetęs suskaldytą kirvakotį, seras Emonas mėgino užčiuopti savo kalaviją. Į priekį šoko antrasis kareivis, Brienė atmušė jo smūgį, jų kalavijai švytravo ir kapojosi džeržgėdami. Į kovą vėl stojus serui Emonui, Brienei teko trauktis, bet ji kažkaip sugebėjo laikytis prieš juos abu. Renlio galva ant žemės gulėjo šleikščiai persikreipusi, plačiai žiojėjo antroji burna, iš jos jau tik lėtai pulsuodamas tebesiliejo kraujas.

Seras Robaras iki šiol sutrikęs stovėjo tolėliau, bet dabar ir jis siekė kalavijo rankenos.

— Robarai, ne, paklausykite manęs, — Ketlina stvėrė jį už rankos. — Ne, tai padarė ne ji. Padėkite jai! Ar girdite? Tai buvo Stanis, — vardas suskambo, jai pačiai net nespėjus pagalvoti, bet vos ištarusi suprato, kad tai tiesa. — Prisiekiu, juk pažįstate mane, tai Stanis jį nužudė.

Jaunasis vaivorykštės riteris spoksojo į tą pusprotę moterį išblyškęs ir persigandęs.

— Stanis? Kaip?

— Nežinau. Kerai, kažkokie juodi burtai. Čia buvo šešėlis. Šešėlis! — Jos balsas pačiai atrodė nežmoniškas, lyg pamišėlės, tačiau žodžiai liejosi nesustodami, už nugaros įnirtingai dzingsint susikertantiems ginklams. — Šešėlis su kalaviju, prisiekiu, mačiau jį. Negi jūs aklas, ta mergina jį mylėjo! Padėkite jai!

Ketlina atsigręžė, pamatė, kaip krito antrasis kareivis ir kalavijas išslydo jam iš suglebusios rankos. Lauke buvo girdėti šauksmai. Ji puikiai suprato, kad bet kurią akimirką vidun gali įgriūti daugybė įtūžusių žmonių.

— Ji nekalta, Robarai. Duodu jums žodį, prisiekiu savo vyro kapu ir savo — ledi Stark — garbe!

Tai jį įtikino.

— Aš juos sulaikysiu, — tarė seras Robaras. — Išveskite ją.

Jis nusisuko ir išėjo.

Ugnis jau pasiekė sieną ir kopė palapinės šonu. Seras Emonas smarkiai spaudė Brienę, nes jį saugojo geltonieji šarvai, o Brienę — tik apsiausto vilna. Apie Ketliną riteris buvo užmiršęs, todėl nesitikėjo, kad sunkus geležinis indas su žarijomis trenks jam į pakaušį. Nors galvą saugojo šalmas ir smūgis smarkiai nepakenkė, tačiau Emonas susmuko ant kelių.

— Briene, greičiau su manim, — įsakė Ketlina.

Mergina negaišdama pasinaudojo proga. Vienas mostas, ir žalias šilkas prasiskyrė. Abi žengė į priešaušrio tamsą ir šaltį. Kitapus palapinės aidėjo balsai.

— Čionai, — paragino Ketlina, — bet iš lėto. Turime eiti neskubėdamos, kitaip mūsų paklaus, kodėl bėgame. Eikite laisvai, lyg nieko nebūtų atsitikę.

Brienė užsikišo kalaviją už diržo ir toliau žingsniavo greta Ketlinos. Nakties oras kvepėjo lietumi. Joms už nugaros karaliaus palapinė jau liepsnojo. Pro jas nuskubėjo vyrai, šūkaudami apie gaisrą, žmogžudystę ir burtus. Kiti stoviniavo būreliais ir pašnibždomis kalbėjosi. Vienas kitas meldėsi, o vienas jaunas ginklanešys klūpojo ir nesislėpdamas verkė.

Iš lūpų į lūpas sklindant gandams, Renlio kovos rikiuotė jau iro. Per naktį kūrenti laužai geso, rytuose dangus ėmė šviesėti, milžiniškas Vėtrų Gūžtos šešėlis iškilo lyg akmeninis stabas, o per laukus ritosi vėjo sparnų nuo saulės nešami pilkšvi rūko tumulai. Ryto vaiduokliai, — taip kartą girdėjo sakant senąją auklę — dvasios, grįžtančios į savo kapus. Vienas iš jų dabar ir Renlis, pražuvęs kaip ir jo brolis Robertas, kaip ir jos brangusis Nedas.

— Niekada nebuvau jo apkabinusi, tik mirties valandą, — tyliai tarė Brienė, joms žingsniuojant per vis labiau sumaištyje skęstančią stovyklą. Kalbėjo taip, lyg bet kurią akimirką galėtų palūžti. — Jis juokėsi lyg niekur nieko, ir staiga viskas paplūsta krauju… miledi, aš nieko nesuprantu. Jūs matėte ką nors, pastebėjote…

— Mačiau šešėlį. Iš pradžių man pasirodė, kad jis Renlio, bet iš tiesų tas šešėlis buvo jo brolio.

— Lordo Stanio?

— Jaučiau jį. Suprantu, kad skamba kvailai…

Tačiau Brienei tai buvo labai rimta.

— Nužudysiu jį, — pareiškė ta aukšta negraži mergina. — Nužudysiu savo lordo kalaviju. Prisiekiu. Prisiekiu. Prisiekiu.

Halis Molenas ir visa jos palyda laukė paruošę arklius. Seras Vendelis Manderlis labai susirūpinęs troško išgirsti, kas čia darosi.

— Miledi, visa stovykla kraustosi iš proto, — pripuolė jis, vos pasirodžius Ketlinai. — Kaip lordas Renlis, ar jis… — Ir staiga nutilo išvydęs Brienę ir krauju permirkusius jos drabužius.

— Negyvas, tačiau be mūsų pagalbos.

— O mūšis… — prasižiojo Halis Molenas.

— Mūšio nebus, — Ketlina užsėdo ant žirgo, aplink ją tuojau išsirikiavo palydovai, seras Vendelis kairėje ir seras Pervinas Frėjus dešinėje. — Briene, arklių turime dukart daugiau negu žmonių. Išsirink vieną ir jojame.

— Aš turiu savo žirgą, miledi. Ir mano šarvai…

— Palik juos. Turime atsidurti kuo toliau, kol jie sumanys mūsų ieškoti. Abi buvome su karalium, kai jį nužudė. Šito niekas nepamirš.

Netarusi nė žodžio, Brienė padarė kaip jai buvo liepta.

— Jojam, — savo palydai įsakė Ketlina, kai visi jau sėdėjo raiti. — Jei kas nors mėgins mus stabdyti, užkapokite.

Ilgiems aušros pirštams skleidžiantis laukuose, pasaulis palengva atgavo spalvas. Ten, kur anksčiau pilki vyrai, apsiginklavę iečių šešėliais, laukė ant pilkų žirgų, dabar šaltu sidabru žvilgėjo dešimt tūkstančių iečių smaigalių, nesuskaitomos vėliavos plaikstėsi ryškiai raudonomis, rausvomis, oranžinėmis, sodriai mėlynomis, rudomis spalvomis, švytėjo geltoniu ir auksu. Visa Vėtrų Gūžtos ir Haigardeno galia, vos prieš valandą dar priklausiusi Renliui. Dabar jie visi — Stanio, staiga suvokė Ketlina, net jeigu dar patys to nežino. Kur dar jiems eiti, jeigu ne pas paskutinį iš Barateonų? Vienu piktadarišku smūgiu Stanis laimėjo viską.

Aš — teisėtas karalius, skelbė jis suspaudęs žandikaulius tarsi plieno reples, ir jūsų sūnus toks pat išdavikas, kaip ir mano brolis. Ateis ir jo valanda.

Visą kūną jai nusmelkė šiurpas.