Karalių kova

Sansa

—Juo ilgiau versi jį laukti, juo tau pačiai bus blogiau, — įspėjo ją Sandoras Kligeinas.

Sansa skubėjo, bet jos pirštai niekaip nesugraibė sagučių ir mazgelių. Skalikas visada kalbėdavo šiurkščiai, tačiau dar ir žvelgdavo taip, kad Sansai visą kūną nusmelkdavo siaubas. Gal Džofris sužinojo apie jos susitikimus su seru Dontosu? Ne, tik ne šitai, galvojo ji šukuodamasi. Seras Dontosas — jos vienintelė viltis. Turiu būti graži, Džofui patinka, kai gražiai atrodau, jam visada patikdavau su šita suknele, jis mėgsta šitą spalvą. Sansa perbraukė drabužį, kad audinys dailiau kristų. Ties krūtine suknelė buvo standžiai prigulusi.

Išėjusi iš kambario, Sansa pasistengė atsidurti Skaliko kairėje, toliau nuo apdegusios jo veido pusės.

— Prašau pasakyti, kuo esu nusikaltusi.

— Ne tu. Tavo broliukas karalius.

— Robas — išdavikas, — Sansa visus reikiamus žodžius mokėjo atmintinai. — Kad ir ką jis būtų padaręs, niekaip prie to nesu prisidėjusi.

Dievai maloningieji, neleiskite, kad tai būtų dėl Karalžudžio. Jeigu Robas ką nors padarė Džeimiui Lanisteriui, tai reikš jai mirtį. Ji pagalvojo apie serą Iliną ir tas šiurpiai blyškias jo akis, negailestingai spoksančias niūriame rauplėtame veide.

— Gerai jie tave išmokė, mažoji paukštyte, — prunkštelėjo Skalikas.

Jis nuvedė ją į žemutinį kiemą, kur aplink lankininkų taikinius buvo susirinkęs žmonių būrys. Vyrai prasiskyrė, leisdami jiems praeiti. Buvo girdėti, kaip kosti lordas Džailsas. Aplinkui lūkuriuojantys arklidžių darbininkai ją įžūliai apžiūrinėjo, bet seras Horas Redvainas nusigręžė jai einant pro šalį, o jo brolis Hoberis apsimetė, kad jos nemato. Ant žemės gailiai kniaukdama dvėsė geltona katė, jai šone styrojo arbaleto strėlė. Sansa apėjo tą gyvūnėlį jausdama kylantį šleikštulį.

Apžergęs šluotkotį — savo „arklį“ — atšuoliavo seras Dontosas. Kadangi iš girtumo per turnyrą jis nepajėgė užsėsti ant žirgo, karalius įsakė jam nuo šiol visur joti raitam.

— Būkite narsi, — sušnibždėjo jis, spusteldamas jai ranką.

Minios viduryje, sukdamas puošnaus arbaleto rankenėlę, stovėjo Džofris. Šalia jo laukė seras Borosas ir seras Merinas. Vos pamačius juos, Sansai viskas viduje apmirė.

— Jūsų malonybe, — ji puolė ant kelių.

— Klūpojimas tavęs neišgelbės, — pareiškė karalius. — Stokis. Įsakiau tave atvesti, kad atsakytum už paskutines savo brolio išdavystes.

— Jūsų malonybe, kad ir ką mano brolis išdavikas būtų padaręs, aš prie to nesu kaip nors prisidėjusi. Jūs tai žinote, maldauju, labai prašau…

— Pakelk ją!

Skalikas trūktelėjo ją už rankos, kad atsistotų, bet nešiurkščiai.

— Sere Lanseli, — tarė Džofris, — papasakok jai apie tą niekšybę.

Lanselis Lanisteris Sansai visada atrodė dailus ir mandagus, tačiau dabar jo akyse ji neišvydo nei gailesčio, nei užuojautos.

— Pasitelkęs piktadariškus kerus, jūsų brolis su vilkolakių kariauna užpuolė serą Stafordą Lanisterį už trijų dienų kelio nuo Lanisporto. Tūkstančiai puikių vyrų žuvo papjauti per miegus, nespėję nė kilstelėti ginklų. Po tokių skerdynių šiauriečiai surengė puotą ir kepė nužudytųjų mėsą.

Sansa pajuto, kaip siaubas šaltomis rankomis sugniaužė jai gerklę.

— Neturi ko pasakyti? — paklausė Džofris.

— Jūsų malonybe, vargšė mergaitė mirtinai išsigando, — sumurmėjo seras Dontosas.

— Užsičiaupk, kvaily, — Džofris pakėlė arbaletą ir nutaikė jai į veidą. — Jūs, Starkai, tokie pat persivertėliai, kaip ir tie jūsų vilkai. Dar neužmiršau, kaip tavo pabaisa mane sužalojo.

— Ten buvo Arijos vilkas, — atsakė Sansa. — Ledi niekada jūsų nepuolė, bet jūs vis tiek ją užmušėte.

— Ne, ją užmušė tavo tėvas, — atšovė Džofris, — bet aš nužudžiau tavo tėvą. Gaila, galėjau ir savo rankomis nužudyti. Vakar vakare nudėjau vieną, buvo net stambesnis negu tavo tėvas. Susirinko jie ten vakar prie vartų, šaukdami mano vardą ir reikalaudami duonos, lyg būčiau koks kepėjas, bet aš parodžiau jiems, kur pipirai auga. Paleidau strėlę didžiausiam rėksniui tiesiai į gerklę.

— Jis mirė?

Tiesiai prieš save regint šiurpų geležinį arbaleto strėlės antgalį, ką nors kita sugalvoti buvo sunku.

— Žinoma, mirė, mano strėlė pervėrė jam kaklą. Dar ten viena boba svaidė akmenis, kliudžiau ir ją, bet tik į ranką, — susiraukęs jis nuleido arbaletą. — Nušaučiau ir tave, bet motina sako, kad jei taip pasielgsiu, jie nužudys mano dėdę Džeimį. Todėl būsi tik nubausta, o tavo broliui nusiųsime žinią, kas tau nutiks, jeigu jis nepasiduos. Skalike, primušk ją.

— Leiskite man ją padaužyti. — Seras Dontosas puolė pirmyn, skimbčiodamas skardiniais šarvais. Buvo ginkluotas kuoka, ant jos galo buvo užmautas moliūgas. Mano Florianas. Būtų galėjusi jį išbučiuoti, ir dėmių nubertą odą, ir tas sutrūkinėjusias kraujagysles skruostuose, viską viską. Dontosas lakstė aplink ją raitas ant savo šluotkočio rėkdamas: „Išdavikė, išdavikė!“ — ir trankydamas jai per galvą moliūgu. Sansa dangstėsi rankomis sverdėdama po kiekvieno smūgio. Plaukai tuoj pat išsitepė ir sulipo. Žmonės minioje juokėsi. Moliūgas išlakstė į gabalus. Džofri, juokis, meldė ji jausdama sultis varvant per veidą ir mėlyno šilko suknelę. Juokis, Džofri, gal tiek tau užteks.

Džofris nė nesukikeno.

— Borosai, Merinai.

Seras Merinas Trentas čiupo Dontosą už rankos ir šiurkščiai trūktelėjo šalin. Raudonveidis juokdarys krito paslikas, jam iš paskos nusirito viskas — ir šluotkotis, ir moliūgas. Seras Borosas stvėrė Sansą.

— Veido nelieskite, — įsakė Džofris, — dailus veidukas man patinka.

Borosas smogė kumščiu Sansai į pilvą, ši išsyk susirietė nebegalėdama kvėpuoti. Tada riteris griebė ją už plaukų ir išsitraukė kalaviją; vieną klaikią akimirką Sansai pasirodė, kad jai tuojau perrėš gerklę. Bet Borosas trenkė kalavijo plokštuma jai per šlaunis taip, kad nuo smūgio jėgos turėjo lūžti kojos. Sansa suklykė. Iš akių pasruvo ašaros. Netrukus viskas baigsis. Greitai ji jau pametė smūgių skaičių.

— Gana, — pasigirdo gergždžiantis Skaliko balsas.

— Dar ne, — atkirto karalius. — Borosai, ji turi būti nuoga.

Borosas sugrūdo mėsingą ranką Sansai į krūtinės iškirptę ir smarkiai patraukė. Suknelės šilkas drykstelėjo palikdamas ją iki pusės nuogą. Sansa dengdamasi prispaudė delnais krūtis. Kažkur minioje vienas kitas negailestingai sukikeno.

— Muškite ją iki kraujo, — liepė Džofris, — pažiūrėsime, kaip jos broliui patiks…

— Ką visa tai reiškia?

Kipšo balsas pliaukštelėjo tarsi rimbas, ir staiga Sansa pasijuto laisva. Ji suklupo ant žemės sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, negalėdama atgauti kvapo.

— Sere Borosai, jūsų nuomone, tai kilnaus elgesio pavyzdys? — piktai riktelėjo Tirionas Lanisteris. Šalia jo stovėjo parankinis samdinys ir vienas laukinių, tas su išdeginta akimi. — Nejaugi riteriams dera mušti bejėges mergaites?

— Dera, jei tarnauja savo karaliui, Kipše, — seras Borosas pakėlė kalaviją, o seras Merinas žengė greta jo, barkštelėjęs traukiamu iš makšties ginklu.

— Su tais daiktais atsargiau, — įspėjo neūžaugos samdinys. — Juk tikriausiai nenorite, kad šitie dailūs balti apsiaustai susikruvintų.

— Kas nors tegu duoda jai kuo prisidengti, — šūktelėjo Kipšas. Sandoras Kligeinas atsisegė apsiaustą ir mestelėjo Sansai. Ši sugriebusi prispaudė drabužį prie krūtinės, kumščiais iš visų jėgų gniauždama baltą vilną. Šiurkštaus audimo medžiaga drėskė odą, bet atrodė malonesnė už bet kokius aksomus.

— Ši mergaitė bus tavo karalienė, — tarė Kipšas Džofriui. — Negi tau visiškai nesvarbi jos garbė?

— Aš ją baudžiu.

— Kuo ji nusikalto? Už savo brolį mūšyje ji nesikovė.

— Jos gyslose — vilko kraujas.

— O tavo galvoje — vištos smegenys.

— Tau nevalia taip su manimi kalbėti. Karalius elgiasi kaip jam patinka.

— Eiris Targarienas elgėsi kaip jam patinka. Gal kartais motina tau pasakojo, kas jam nutiko?

Seras Borosas Blauntas suurzgė:

— Niekam neleista grasinti jo malonybei karališkosios sargybos akivaizdoje.

Tirionas Lanisteris kilstelėjo antakį.

— Aš karaliui negrasinu, sere. Tik mokau savo sūnėną gyventi. Bronai, Timetai, kai seras Borosas kitą kartą prasižios, nudėkite jį, — nykštukas nusišypsojo. — Štai dabar girdėjote grasinimą, sere. Pastebite skirtumą?

Seras Borosas tapo tamsiai raudonas iki pat plaukų šaknų.

— Apie tai bus pranešta karalienei!

— Žinoma, o kaipgi. Tiesą sakant, ko čia laukti? Džofri, siunčiam pakviesti tavo motinos?

Karalius išraudo.

— Nebeturi ką sakyti, jūsų malonybe? — paklausė jo dėdė. — Puiku. Mokykis dažniau naudotis ausimis, o rečiau burna, kitaip tavo valdymo metai bus trumpesni negu mano kojos. Beprasmiškas žiaurumas — visiškai netinkamas būdas pelnyti savo žmonių… arba savo karalienės meilę.

— Baimė — geriau už meilę, taip sako motina, — Džofris dūrė pirštu į Sansą. — Ji bijo manęs.

Kipšas atsiduso.

— Taip, suprantu. Tik gaila, kad Stanis su Renliu — ne dvylikametės mergaitės. Bronai, Timetai, išveskite ją.

Sansa žengė tarsi sapne. Ji manė, kad Kipšo žmonės palydės ją atgal į miegamąjį Meigoro tvirtovėje, tačiau jie pasuko į Rankos bokštą. Ji nebuvo ten įkėlusi kojos nuo tos dienos, kai tėvas neteko malonės, ir jai linko keliai vėl lipant tais laiptais.

Ja rūpintis suskato kažkokios tarnaitės, beprasmiškai vapėdamos malonius žodžius, kad tik ji liautųsi virpėjusi. Viena nuvilko suknelės ir apatinių drabužių liekanas, kita išmaudė ją ir nuplovė lipnias sultis nuo veido ir plaukų. Jos plušėjo, muilino, pylė vandenį jai ant galvos, o Sansai prieš akis tebestovėjo kieme regėti veidai. Riteriai prisiekia ginti silpnuosius, globoti moteris ir kautis už tiesą, bet nė vienas jų taip nesielgė. Tik seras Dontosas mėgino padėti, bet jis jau nebe riteris, ir Kipšas, ir Skalikas — jokie riteriai… Skalikas nekenčia riterių… Ir aš jų nekenčiu, galvojo Sansa. Jie netikri riteriai, visi iki vieno.

Kai ji liko švari, jos aplankyti atėjo storasis raudonplaukis meisteris Frenkenas. Liepė gultis kniūbsčiai ant čiužinio, o pats tepė gydomuoju tepalu skausmingus raudonus rumbus jai ant šlaunų. Paskui sumaišė jai miegvynio su medumi, kad lengviau būtų gerti.

— Pamiegok, vaikeli. Kai atsibusi, visa tai atrodys tik blogas sapnas.

Ne, neatrodys kaip sapnas, kvailas tu žmogau, galvojo Sansa, bet vis tiek išgėrė tą miegvynį ir užsnūdo.

Kai pabudo, aplinkui buvo tamsu; ji nesusigaudė kur atsidūrusi, kambarys atrodė svetimas, bet kartu keistai pažįstamas. Atsikėlus kojas nutvilkė skausmas, ji vėl viską prisiminė. Akys prisipildė ašarų. Kažkas šalia lovos jai paliko skraistę apsisiausti. Sansa užsimetė ją ant pečių ir pravėrė duris. Už jų stovėjo rūstaus veido, rusvos įdiržusios odos moteris, liesą kaklą apjuosusi trimis vėriniais. Vienas buvo iš aukso, kitas — sidabro, o trečias — iš žmonių ausų.

— Kažin kur ji dabar sumanė eiti? — pratarė ta moteris, pasirėmusi ant ilgos ieties.

— Į dievų giraitę.

Jai reikėjo susirasti serą Dontosą ir maldauti, kad vestų ją namo nedelsdamas, kol dar ne vėlu.

— Pusvyris sakė, kad tau išeiti negalima, — atšovė moteris. — Melskis čia, dievai išgirs.

Sansa nuolankiai nuleido akis ir grįžo vidun. Staiga ji suprato, kodėl ta patalpa tokia pažįstama. Jie davė man senąjį Arijos miegamąjį, čia ji gyveno tuo metu, kai tėvas buvo karaliaus ranka. Jos daiktų nebėra, baldai sustatyti kitaip, bet kambarys tas pats…

Netrukus atėjusi tarnaitė jai padėjo lėkštę su sūriu, duona ir alyvuogėmis, ąsotį šalto vandens.

— Išneškite viską, — paliepė Sansa, bet mergina paliko maistą ant stalo.

Sansa suvokė labai norinti gerti. Sulig kiekvienu žingsniu šlaunis raižė lyg peiliais, bet ji prisivertė pereiti kambarį. Išgėrė du puodelius vandens, krimstelėjo alyvuogę, bet tuo metu pasigirdo beldimas į duris.

Sunerimusi ji atsigręžė į duris, rūpestingiau susisiautė skraistę.

— Prašom.

Durys atsidarė, vidun įžengė Tirionas Lanisteris.

— Miledi, tikiuosi, kad netrukdau jūsų?

— Ar esu jūsų belaisvė?

— Mano viešnia, — jis dėvėjo sujungtų rankų vėrinį — savo pareigų ženklą. — Pamaniau, kad galėtume pasikalbėti.

— Kaip pageidausite, milorde.

Sansa pasijuto spoksanti į jį — tas veidas buvo toks atgrasus, kad ją savaip žavėjo ir traukė žvilgsnį.

— Ar tenkina maistas ir drabužiai? — paklausė jis. — Jeigu ko nors prireiktų, jums tereikia paprašyti.

— Jūs nepaprastai malonus. O šį rytą… labai dėkoju, kad man padėjote.

— Turite teisę žinoti, ko taip niršo Džofris. Prieš šešias dienas jūsų brolis užpuolė mano dėdę Stafordą, kuris su kariuomene buvo apsistojęs stovykloje prie Okskroso kaimelio už trijų dienų žygio nuo Kasterlių Uolos. Jūsų šiauriečiai laimėjo triuškinančią pergalę. Žinia apie tai mus pasiekė tik šį rytą.

Robas nužudys jus visus, džiūgaudama pagalvojo Sansa.

— Tai… siaubinga, milorde. Mano brolis — išdavikas ir piktadarys.

Nykštukas blausiai šyptelėjo.

— Na, jis — tikrai ne elniukas, dabar parodė šitai labai aiškiai.

— Seras Lanselis sakė, kad Robas vedė vilkolakių kariauną…

Kipšas skambiai ir su panieka nusikvatojo.

— Seras Lanselis — vynmaišio karžygys, kuriam ar triušis, ar vilkolakis — viskas pervien. Jūsų brolis turėjo savo didvilkį, bet įtariu, kad tuo viskas ir baigėsi. Šiauriečiai įsigavo į mano dėdės stovyklą ir nupjaustė virves, kuriomis buvo pririšti arkliai, o tada lordas Starkas tarp jų paleido savąjį vilką. Net ir tie kautynėms apmokyti žirgai pašėlo. Daugybę riterių sutrypė jų palapinėse, pabudusius kareivius apėmė siaubas, jie puolė bėgti, mėtydami ginklus į šalis, kad netrukdytų. Seras Stafordas žuvo besivaikydamas savo arklį. Lordas Rikardas Karstarkas suvarė jam į krūtinę ietį. Krito ir seras Rubertas Braksas, taip pat seras Limondas Vikaris, lordas Kreikholas ir lordas Džastas. Dar pusšimtis pakliuvo į nelaisvę, tarp jų Džasto sūnūs ir mano sūnėnas Martinas Lanisteris. Likusieji gyvi dabar skleidžia baisiausias pasakas ir prisiekinėja, esą kartu su jūsų broliu kariauja senieji šiaurės dievai.

— Vadinasi… jokių kerų ten nebuvo?

Lanisteris prunkštelėjo.

— Kerai — tai padažas, kuriuo kvailiai laisto nesėkmes, norėdami nuslėpti, kaip dvokia jų neišmanymas. Mano avigalvis dėdė, regis, net nepasivargino pastatyti sargybinių. Jo kariuomenė buvo pusžalė — pameistriai, kalnakasiai, valstiečių bernai, žvejai, Lanisporto sąšlavos. Lieka tik viena mįslė — kaip jūsų brolis ten atsidūrė. Mūsų pajėgos tebėra įsitvirtinusios prie Auksinio Danties, ir žmonės ten gali prisiekti, kad pro juos Robas nepraėjo, — nykštukas suirzęs gūžtelėjo pečiais. — Na, Robas Starkas — tai mano tėvo vargas. O mano paties vargas — Džofris. Sakykite, ką jaučiate mano karališkajam sūnėnui?

— Myliu jį visa širdimi, — nedelsdama išpyškino Sansa.

— Iš tiesų? — Tiriono balse suskambo abejonė. — Net ir dabar?

— Mano meilė jo malonybei didesnė negu kada nors anksčiau.

Kipšas garsiai nusijuokė.

— Ką gi, kažkas jus išmokė neblogai meluoti. Kada nors už tai tam žmogui galbūt padėkosite, vaikeli. Juk jūs dar vaikas, ar ne? O gal jau pražydote?

Sansa iškaito. Klausimas buvo labai tiesmukas, bet ką tik patyrus gėdą atsidurti nuogai pusės pilies akivaizdoje, tai atrodė niekai.

— Ne, milorde.

— Tai dar geriau. Galbūt šiek tiek paguosiu jus, jei pasakysiu, kad jūsų vedybų su Džofriu tikrai nebebus. Bijau, kad po visko, kas nutiko, Starkų ir Lanisterių nebesutaikys jokia santuoka. Juo labiau gaila. Tas susitarimas buvo vienas geresnių Roberto sumanymų, jeigu tik Džofris nebūtų visko sugadinęs.

Sansa suprato turinti ką nors pasakyti, bet žodžiai įstrigo gerklėje.

— Staiga nutilote, — tarė Tirionas Lanisteris. — Ar to ir trokštate? Kad sužadėtuvės būtų nutrauktos?

— Aš… — Sansa nežinojo, ką sakyti. Gal čia spąstai? Ar jis manęs nenubaus, jeigu pasakysiu tiesą? Ji stovėjo įsmeigusi žvilgsnį į ryškiai išsišovusią neūžaugos kaktą, griežtai žvelgiančią juodąją akį ir gudrią žaliąją, kreivus dantis ir šiurkščių plaukų barzdą. — Aš tik noriu būti ištikima.

— Ištikima, — susimąstė Tirionas, — ir kuo toliau nuo Lanisterių. Vargu ar galėčiau jus už tai kaltinti. Būdamas jūsų amžiaus, troškau to paties, — jis nusišypsojo. — Man sakė, kad kasdien einate į dievų giraitę. Už ką meldžiatės, Sansa?

Meldžiuosi už Robo pergalę ir Džofrio mirtį… ir už namus. Už Vinterfelą.

— Meldžiuosi, kad karas greičiau baigtųsi.

— Šito netrukus sulauksime. Bus kitas mūšis, kausis jūsų brolis Robas ir mano lordas tėvas, tada viskas išsispręs.

Robas jį sumuš, galvojo Sansa. Sumušė tavo dėdę ir brolį Džeimį, sumuš ir tavo tėvą.

Matyt, jos veidas buvo lyg atversta knyga — taip nesunkiai nykštukas įskaitė jos viltis.

— Į Okskrosą labai daug vilčių nedėkite, miledi, — tarė jis gan draugiškai. — Vienas mūšis — dar ne karas, o mano lordas tėvas — tikrai ne dėdė Stafordas. Kai kitą kartą aplankysite dievų giraitę, pasimelskite, kad jūsų broliui užtektų išminties nusileisti. Vos tik šiaurėje karalius pasieks taiką, išsiųsiu jus namo. — Jis nušoko nuo suolo prie lango ir pridūrė: — Šiandien galite miegoti čia. Skirsiu apsaugai savų žmonių, gal Akmeninių Varnų…

— Ne, — išsprūdo nustėrusiai Sansai. Jeigu ji sėdės užrakinta Rankos bokšte ir saugoma neūžaugos žmonių, kaip seras Dontosas pajėgs išgabenti ją į laisvę?

— Gal pageidautumėt Juodaausių? Atsiųsiu Čelą, jeigu su moterimi jums bus ramiau.

— Prašau, milorde, nereikia, tyržmogiai mane gąsdina.

— Mane taip pat, — jis linksmai šyptelėjo. — Bet svarbiau, kad jie gąsdina Džofrį ir tą klastos pritvinkusią šutvę nuodingų gyvačių bei šunų palaižūnų, kuriuos jis vadina karaliaus sargyba. Jeigu šalia jūsų bus Čela ar Timetas, niekam nekils noro jus skriausti.

— Aš geriau grįžčiau į savo lovą. — Sansa staiga sugalvojo, kaip pameluoti, ir tai pasirodė taip teisinga, kad ji nedelsdama tą mintį išklojo. — Kaip tik šiame bokšte buvo nužudyti mano tėvo žmonės. Jų šmėklos ateitų pas mane per klaikius sapnus, regėčiau jų kraują visur, kur tik nukreipčiau akis.

Tirionas Lanisteris atidžiai pažvelgė jai į veidą.

— Nakties siaubas man puikiai pažįstamas, Sansa. Ko gero, esate protingesnė, negu maniau. Leiskite man bent palydėti jus saugiai iki jūsų kambarių.