Karalių kova

Branas

Kažkas vos girdimai dzingtelėjo, tarsi plienas brūkštelėjo per akmenį. Jis pakėlė galvą nuo letenų ir klausėsi, uosdamas nakties tamsą.

Vakarykštis lietus atgaivino šimtus iki tol nejuntamų kvapų, jie vėl pražydo ir įgavo jėgos. Žolės, spygliai, sumindytos gervuogės, purvas, kirminai, pūvantys lapai, brūzgyne sėlinanti žiurkė. Jis užuodė ir gauruotą juodą brolio kailį, sumišusį su aitriu, varį primenančiu jo ką tik papjautos voverės kraujo kvapu. Kitos voverės lakstė aukštai medžiuose, skrebendamos nagiukais į žievę, atsiduodamos šlapiu kailiu ir baime. Ką tik išgirstas dzingtelėjimas priminė tokius nagiukus.

Štai ir vėl — dzingt, brūkšt. Dabar jau jis pašoko stačiomis ausimis, aukštyn iškelta uodega. Sustaugė žemu, pratisu, grėsmingu balsu, kuris akimirksniu išvaiko miegus, bet žmonių uolos vis tiek dunksojo tamsios ir nebylios. Viską gaubė šlapia, sustingusi naktis, tokią pajutę žmonės lenda kuo giliau į savo urvus. Lietus jau buvo liovęsis, bet žmonės vis dar slėpėsi nuo drėgmės, gūždamiesi olose prie ugnies po suverstų akmenų kalnais.

Pro medžius išnėrė brolis. Judėjo tyliai, beveik kaip kitas brolis, kurį jis miglotai atsiminė iš tolimų laikų — baltasis, kraujo spalvos akimis. Šito brolio akys žvelgė tarsi šešėlių ežerai, tačiau šeriai ant sprando styrojo pasišiaušę. Jis taip pat išgirdo ir suprato, kad tai — pavojus.

Šį kartą po dzingtelėjimo ir brūkštelėjimo dar kažkas čiūžtelėjo, per akmenis sučežėjo greiti minkštų padų žingsniai. Vėjas atnešė menkutį, bet visiškai nepažįstamą žmogaus kvapą. Nepažįstamasis. Pavojus. Mirtis.

Jis nušuoliavo ten, iš kur sklido tas garsas. Brolis bėgo greta. Prieš juos iškilo šlapios ir slidžios akmeninių namų sienos. Jis iššiepė dantis, bet žmonių uolos nė nekrustelėjo. Netoliese šmėstelėjo vartai, jų stulpus ir skersinius apsivijusi laikė juoda geležinė gyvatė. Įsibėgėjęs smogė į juos visu svoriu, bet vartai tik sudrebėjo, gyvatė šiek tiek nuslydo ir žvangtelėjo, bet išsilaikė. Pro virbus buvo matyti ilgas akmeninis urvas, vedantis tarp sienų į akmenų pilną lauką, tačiau į jį patekti kliudė vartai. Tarp virbų lindo tik snukis. Jau ne kartą abu su broliu mėgino dantimis sutraiškyti juodus tų vartų kaulus, bet jie nelūžo. Bandė ir pasikasti, bet po vartais gulėjo didžiuliai plokšti akmenų luitai, pusiau užversti žeme ir sudžiūvusiais lapais.

Urgzdamas jis lakstė palei vartus, paskui dar kartą puolė ant jų visu svoriu. Vartai šiek tiek pasidavė, bet iš karto smogė atgal. Uždaryta, pasigirdo šnabždesys. Užrakinta. Balsas, kurio negirdi, kvapas, kurio neužuodi. Neįveikiamos buvo ir kitos angos žmogaus uolų sienose. Kai kurios turėjo įtaisytas duris, bet šios buvo iš storo ir tvirto medžio. Jokio išėjimo.

Yra išėjimas, sušnabždėjo balsas, ir jis tarsi išvydo didžiulio, spygliais pasišiaušusio medžio šešėlį, nuo žemės kylantį įkypai ir bent dešimt kartų aukštesnį už žmogų. Bet apsidairęs jo nematė. Sargmedis, kitoje dievų giraitės pusėje, greičiau, greičiau…

Nakties tamsoje nuaidėjo prislopintas šauksmas ir čia pat nutilo.

Jis žaibiškai apsisuko ir smuko atgal į tankmę, pėdomis šiurendamas šlapius lapus, nepaisydamas skaudžiai čaižančių šakelių. Girdėjo iš paskos lekiančio brolio alsavimą. Abu nėrė po širdmedžio šakomis, aplink šaltą tvenkinį, per gervuogių brūzgynus, tankiai sužėlusį ąžuolų, uosių ir gudobelių jaunuolyną iki pat kito giraitės pakraščio… pagaliau, štai jis, tas šešėlis, kurį jis įžiūrėjo nematydamas, įkypai išaugęs medis, viršūne rodantis į stogų kraigus. Sargmedis, šmėstelėjo mintis.

Tada prisiminė, koks būna jausmas sliuogiant į tą medį. Visur spygliai, jie bado veidą, byra už apykaklės, rankos aplimpa sakais, aitrus, pušis primenantis jų kvapas dirgina uoslę. Berniukui ropštis tokiu medžiu lengva — palinkęs, susiraitęs, šakų tiek daug, kad jos tarsi kopėčios, siekiančios vos ne iki pat stogo.

Vis suurgzdamas jis apuostė kamieną prie žemės, pakėlė koją ir čiurkštelėjęs pažymėjo tą vietą. Žemai pakibusi šaka brūkštelėjo jam per nosį, tad stvėrė ją dantimis, sukiojo ir traukė, kol medis įskilo ir nulūžo. Nasrai liko pilni spyglių ir kartaus sakų skonio. Jis papurtė galvą ir vėl suurzgė.

Brolis atsitūpė ant užpakalinių kojų ir pratisai užstaugė. Jo giesmė buvo juoda ir kupina liūdesio. Kelio nėra. Juk jie — ne voverės, ne žmonių šunyčiai, jie negali šliaužioti medžių kamienais, kabindamiesi savo nerangiomis ir minkštomis rausvomis letenomis. Jie — bėgikai, klajūnai, medžiotojai.

Kažkur tamsoje, už šitų juos supančių akmenų, nubudo ir pratrūko loti šunys. Iš pradžių vienas, paskui kitas, o tada jau visi kartu, keldami baisiausią triukšmą. Jie irgi užuodė tą priešo ir baimės kvapą.

Jį užliejo beviltiškas įniršis, karštas ir tvilkantis tarsi alkis. Liuoktelėjo tolyn nuo sienos, po medžiais, jo pilką kailį išmargino šakų ir lapų šešėliai. Tada atsigręžė ir kiek įkabindamas pasileido atgal. Lėkė tarsi neliesdamas kojomis žemės, spardydamas į šalis drėgnus lapus ir pušų spyglius — tą akimirką virto medžiotoju, čia pat priekyje nuo jo spruko ragus iškėlęs elnias, matė, užuodė jį skuodžiantį ir persekiojo be gailesčio. Nuo baimės kvapo daužėsi širdis, per žandikaulius nutįso seilės, štai ir palinkęs medis, jis puolė kamienu aukštyn, nagais gremždamas žievę. Vienas šuolis, iš karto antras, trečias — lapija jau čia pat. Šakos kibo jam į kojas, kapojo akis, į visas puses traškėdami lakstė pilkšvai žali spygliai. Nebepajėgė bėgti taip greitai. Už kažko užkliuvo viena letena, urgzdamas ją ištraukė. Kamienas po kojomis suplonėjo, kilo vis stačiau, beveik tiesiai į viršų, jo paviršius buvo šlapias, kai mėgino kabintis nagais, šlapia žievė luposi tarsi oda. Jau buvo įveikęs trečdalį, pusę kelio, ir dar truputį, stogas, regis, jau taip arti… bet dėdamas leteną pajuto, kaip ji krypteli ant drėgno medžio linkio, ir jis jau slysta, sprūsta pro šakas. Užkaukė iš baimės ir įniršio, ir krito, krito vartydamasis, o žemė lėkė artyn pasiruošusi jį sulaužyti…

Staiga Branas pasijuto vėl gulįs lovoje, savo nykaus bokšto kambaryje, tarp sujauktų paklodžių, vos atgaudamas kvapą.

— Vasara! — šūktelėjo garsiai. — Vasara!

Atrodė, kad skauda petį, tarsi būtų susitrenkęs jį krisdamas, bet Branas suprato, kad tai tik aidas to, ką jautė vilkas. Džojanas buvo teisus, aš — vilkolakis. Lauke vos girdimai lojo šunys. Jūra atėjo. Ji liejasi per sienas, taip, kaip regėjo Džodženas. Branas įsitvėrė strypo virš galvos, prisitraukė ir šūktelėjo pagalbos. Bet niekas nepasirodė, ir po akimirkos jis prisiminė, kad niekas ir neateis. Prie jo durų sargybos nebebuvo. Seras Rodrikas surinko visus vyrus, pagal savo amžių galinčius kautis, tad Vinterfele liko tik menkutė įgula.

Kiti iškeliavo jau prieš aštuonias dienas — šimtas vyrų iš Vinterfelo ir artimiausių sodybų. Klėjus Servinas su dar trimis šimtais turėjo prisijungti pakeliui. Meisteris Luvinas dar anksčiau pasiuntė varnus šaukdamas karius iš Baltojo Uosto, iš dykynių ir net Vilkų girios tankumynų. Toreno Kertainį užpuolė kažkoks baisus karo vadas Dagmeras Skeltalūpis. Senoji auklė pasakojo, esą jo neįmanoma užmušti, nes kartą priešas jam kirviu perkirto galvą pusiau, bet Dagmeras buvo toks atkaklus, kad tik prispaudė tas puses vieną prie kitos ir laikė, kol sugijo. Nejaugi Dagmeras būtų laimėjęs? Nuo Toreno Kertainio iki Vinterfelo — daug dienų kelio, bet vis dėlto…

Kabindamasis nuo vieno strypo ant kito, Branas iššliaužė iš lovos ir pasiekė langą. Truputį pasikrapštęs, atkabino langines. Kieme buvo tuščia, langai, kiek jų matė Branas, visur tamsūs. Vinterfelas miegojo.

— Hodorai! — sušuko jis žemyn kiek galėdamas garsiau. Hodoras miegojo virš arklidžių, bet riktelėjus turėjo išgirsti. Gal ne jis, gal kas nors išgirs. — Hodorai, ateik greičiau! Oša! Mira, Džodženai, kas nors! — Branas sudėjo delnus prie burnos piltuvu. — Hoooodooooorai!

Netrukus durys jam už nugaros atsilapojo, bet įėjusiojo Branas nepažino. Tas žmogus vilkėjo odos švarką, apsiūtą vienas kitą dengiančiais geležiniais skrituliais, rankoje laikė durklą, o už nugaros — kirvį.

— Ko tau čia reikia? — išsigandęs paklausė Branas. — Čia mano kambarys. Tuoj pat išeik.

Paskui nepažįstamąjį į miegamąjį įžengė Teonas Greidžojus.

— Neketiname tavęs skriausti, Branai.

— Teonai? — Branui iš palengvėjimo net apsvaigo galva. — Tave atsiuntė Robas? Ar jis irgi čia?

— Ne, Robas labai toli. Jis tau dabar negali padėti.

— Negali padėti? — Branas suglumo. — Negąsdink manęs, Teonai.

— Dabar aš — princas Teonas. Mes abu princai, Branai. Kas būtų galėjęs pamanyti? Tačiau aš užėmiau tavo pilį, prince Branai.

— Vinterfelą? — Branas papurtė galvą. — Ne, jokiu būdu.

— Verlagai, palik mus.

Žmogus su durklu pasišalino. Teonas atsisėdo ant lovos.

— Pasiunčiau keturis vyrus su kabliais ir virvėmis, jie perlipo sieną ir atidarė mums užpakalinius vartus. Kaip tik dabar mano žmonės tvarkosi su taviškiais. Patikėk, Vinterfelas dabar mano.

— Tačiau juk tu esi tėvo globotinis, — niekaip nesuprato Branas.

— O dabar tu ir tavo brolis esate mano globotiniai. Kai tik kova bus baigta, mano vyrai surinks visus jūsiškius į Didžiąją menę. Mes — tu ir aš — su jais pasikalbėsime. Pasakysi, kad atiduodi Vinterfelą man ir įsakai, kad jie man tarnautų ir paklustų naujajam lordui taip pat, kaip ir senajam.

— Nesakysiu, — atkirto Branas. — Mes kausimės ir išmesime tave lauk. Aš nepasidaviau, ir kitaip sakyti tu manęs nepriversi.

— Branai, čia ne žaidimas, tad nebūk mažas berniukas, aš šito nepakęsiu. Pilis — mano, bet šie žmonės vis dar priklauso tau. Jeigu princas nori juos apsaugoti, verčiau tegu daro kaip jam liepiama, — jis atsikėlė ir pasuko prie durų. — Kas nors ateis tavęs aprengti ir nuneš į Didžiąją menę. Gerai apmąstyk, ką nori pasakyti.

Laukdamas Branas pasijuto dar bejėgiškesnis. Sėdėjo prie lango įsmeigęs akis į tamsių šešėlių gaubiamas sienas ir bokštus. Kartą kažkur už sargybos būstinės tarsi nuaidėjo riksmas, gal sužvangėjo kalavijai, tačiau jis neturėjo nei Vasaros ausų, nei nosies, kad išgirstų ar užuostų, kas ten vyksta. Atsibudęs vėl esu luošas, bet kai miegu, kai būnu Vasara, galiu bėgioti, kautis, girdėti ir jausti kvapus.

Jis tikėjosi, kad ateis Hodoras ar kuri nors iš tarnaičių, tačiau kai durys vėl atsivėrė, pasirodė meisteris Luvinas su žvake rankoje.

— Branai, — prabilo jis, — tu… tikriausiai žinai, kas atsitiko? Tau jau papasakojo?

Virš kairės akies meisteriui buvo prakirsta oda, ta veido puse sruveno kraujas.

— Buvo atėjęs Teonas. Sakė, kad Vinterfelas dabar priklauso jam.

Meisteris pastatė žvakę ir nusišluostė kruviną skruostą.

— Jie perplaukė griovį. Turėjo kablių ir virvių, taip ir užkopė ant sienos. Šlapi, kiaurai permirkę puolė su kalavijais rankose. — Jis atsisėdo ant kėdės prie durų, nes kraujas nesiliovė tekėjęs. — Prie vartų budėjo Alapilvis, jie užklupo jį bokštelyje netikėtai ir nužudė. Sužeidė ir Šiengalvį. Spėjau paleisti du varnus. Siųstasis į Baltąjį Uostą prasprūdo, bet antrąjį jie pašovė strėle, — nuleidęs galvą meisteris žiūrėjo į grindis. — Seras Rodrikas išsivedė per daug mūsų vyrų, bet ir aš pats kaltas. Niekada nenujaučiau šito pavojaus, niekada neįžvelgiau…

Bet Džodženas įžvelgė, pagalvojo Branas.

— Geriau padėkite man apsirengti.

— Taip, iš tiesų.

Sunkioje, geležimi kaustytoje, Brano lovos galvūgalyje stovinčioje skrynioje meisteris surado apatinius, kelnes ir tuniką.

— Tu — Vinterfelo Starkas ir Robo įpėdinis. Turi atrodyti kaip princas.

Įdėjus nemažai pastangų, Branas atrodė kaip dera lordui.

— Teonas nori, kad atiduočiau jam pilį, — tarė Branas, meisteriui segant apsiaustą jo mėgstama sege — vilko galva iš sidabro ir juodojo gintaro.

— Tai nebus gėdingas dalykas. Lordas privalo saugoti savo žmones. Žiaurūs kraštai gimdo žiaurius žmones, Branai, atmink šitai kalbėdamas su tais geležies žmonėmis. Tavo lordas tėvas labai stengėsi sušvelninti Teono prigimtį, bet bijau, kad to buvo maža ir ėmėsi jis per vėlai.

Jų paimti atėjęs geležies žmogus buvo nedidukas kresnas vyras juoda kaip anglis barzda, užklojusia jam pusę krūtinės. Berniuką jis pakėlė gana lengvai, bet neatrodė labai laimingas gavęs tokį darbą. Rikono miegamasis buvo čia pat už laiptų posūkio. Ką tik pažadintas, užsimiegojęs keturmetis nieko nesusigaudė.

— Noriu mamos, — pareiškė jis. — Mamos. Ir Gauruočiaus.

— Tavo mama labai toli, mano prince, — meisteris Luvinas jam per galvą nutraukė naktinius marškinius. — Užtat aš esu čia, o štai Branas.

Paėmęs Rikoną už rankos, meisteris išsivedė jį iš kambario.

Apačioje jie susidūrė su Mira ir Džodženu, kuriuos iš jų kambarių varė nuplikęs vyras, laikantis ietį, trimis pėdomis aukštesnę už jį patį. Džodženas pažvelgė į Braną, ir jo akys atrodė tarsi du žali, sielvarto kupini ežerai. Kiti geležies žmonės iš kambarių stūmė Frėjus.

— Tavo brolis prarado karalystę, — tarė Valderis Mažasis Branui, — dabar tu nebe princas, o paprasčiausias įkaitas.

— Ir tu toks pat, — atsiliepė Džodženas, — ir aš, visi mes tokie.

— Su tavimi niekas nekalba, varliaėdi.

Vienas iš geležies žmonių ėjo priekyje su deglu, bet vėl prapliupęs lietus greitai jį užgesino. Skubėdami per kiemą jie girdėjo dievų giraitėje staugiant didvilkius. Tikiuosi, Vasara krisdamas nuo medžio nesusižeidė.

Teonas Greidžojus sėdėjo didžiajame Starkų soste. Apsiaustą buvo nusimetęs. Ant dailių žiedmarškinių dėvėjo juodą švarką su išsiuvinėtu auksiniu jo giminės krakenu. Rankas laikė uždėjęs ant vilkų galvų, kuriomis baigėsi platūs raižyti akmeninio sosto porankiai.

— Teonas sėdi Robo vietoje, — nusistebėjo Rikonas.

— Tyliau, Rikonai.

Branas jautė aplinkui tvyrančią grėsmę, bet Rikonas buvo dar per mažas. Pasieniais liepsnojo keli deglai, kažkas užkūrė didįjį židinį, tačiau beveik visa menė skendėjo tamsoje. Suolai liko sukrauti pasieniais, tad sėsti nebuvo kur, ir pilies žmonės stoviniavo būreliais nedrįsdami kalbėtis. Branas pamatė senąją auklę, žiopčiojančią bedante burna. Šiengalvį atnešė kiti du sargybiniai, nuoga jo krūtinė buvo apvyniota kruvinu tvarsčiu. Spuoguotasis Timas raudojo pasikūkčiodamas, Betė Kasel tyliai verkė iš baimės.

— Ką čia turime? — paklausė Teonas, turėdamas galvoje Ridus ir Frėjus.

— Tai ledi Ketlinos globotiniai, abu vardu Valderiai Frėjai, — paaiškino meisteris Luvinas. — O čia Džodženas Ridas ir jo sesuo Mira, Houlando Rido iš Pilkųjų Vandenų sūnus ir duktė. Jie atvyko iš naujo prisiekti ištikimybės Vinterfelui.

— Gal kas sakytų, kad ne laiku, — tarė Teonas, — bet man tinka. Esate čia, tad čia ir liksite. — Jis atsikėlė nuo sosto. — Lorenai, nešk princą čionai.

Juodabarzdis tėškė Braną į akmeninį krėslą tarsi avižų maišą.

Žmones vis dar varė į Didžiąją menę, ragindami riksmais ir iečių kotais. Iš virtuvės atėjo miltuoti Geidžas ir Oša, matyt, ruošę tešlą rytinei duonai. Mikeną atvilko besikeikiantį. Farlenas atėjo šlubčiodamas, stengdamasis padėti Palai. Jos suknelė buvo perplėšta nuo viršaus iki apačios; laikė ją suspaudusi kumščiu ir ėjo taip, tarsi kiekvienas žingsnis jai būtų kančia. Septonas Čeilis puolė jos palaikyti, bet vienas iš geležies žmonių parbloškė jį ant žemės.

Paskutinis pro duris įžygiavo belaisvis Dvokas, bet jo aštri nosį laužianti smarvė atsklido gerokai anksčiau. Užuodus tą kvapą, Branui susuko pilvą.

— Šitą radome užrakintą bokšte, — paskelbė jo palydovas, bebarzdis jaunuolis rausvais gelsvais plaukais ir permirkusiais drabužiais, matyt, vienas tų, kurie plaukė per griovį. — Sako, kad jį vadina Dvoku.

— Na, tikrai nenuostabu, — nusišypsojo Teonas. — Ar tu visada taip šlykščiai smirdi, o gal ką tik baigei dulkinti kiaulę?

— Nieko nedulkinau nuo tada, kai jie mane sučiupo, milorde. Mano tikras vardas — Hekė. Tarnavau Dredforto Mergvaikiui, kol Starkai vedybų proga jį apdovanojo strėle į nugarą.

Teoną šitai pralinksmino.

— Ką jis vedė?

— Hornvudo našlę, milorde.

— Tą senę? Gal jis buvo aklas? Jos papai lyg tušti vynmaišiai, sausi ir susiraukšlėję.

— Ne dėl papų ją vedė, milorde.

Geležies žmonės užtrenkė aukštas duris menės gale. Nuo paaukštinto krėslo Branas jų matė gal dvi dešimtis. Jis tikriausiai dar paliko sargybinių prie vartų ir ginklinės. Vis tiek jų negalėjo būti daugiau negu trisdešimt.

Teonas iškėlė rankas reikalaudamas tylos.

— Jūs visi mane pažįstate…

— O kaipgi, žinome, kad esi dvokiančio mėšlo krūva! — riktelėjo Mikenas, bet plikis čia pat dūrė ieties kotu jam į pilvą ir iš karto tuo pačiu kotu trenkė per veidą. Kalvis suklupo ir išspjovė dantį.

— Mikenai, tylėk, — Branas stengėsi kalbėti griežtai, kaip tikras lordas, kaip Robas, kai jis ką nors liepdavo, bet balsas neklausė ir žodžiai skambėjo tarsi spigus cypsėjimas.

— Paklausyk savo mažojo lordo, Mikenai, — tarė Teonas. — Jis už tave kur kas protingesnis.

Geras lordas saugo savo žmones, priminė sau Branas.

— Aš atidaviau Vinterfelą Teonui.

— Branai, garsiau. Ir vadink mane princu.

Jis pakėlė balsą.

— Atidaviau Vinterfelą princui Teonui. Jūs visi privalote daryti tai, ką jis liepia.

— Nebent būčiau prakeiktas, — užbaubė Mikenas.

Teonas nekreipė dėmesio.

— Mano tėvas užsidėjo senąją druskos ir uolų karūną bei pasiskelbė Geležies salų karalium. Užkariautojo teise savo žemėmis jis skelbia visą šiaurę. Visi jūs esate jo pavaldiniai.

— Susikišk tu savo karalių, — Mikenas nusišluostė kruviną burną. — Aš tarnauju Starkams, o ne kažkokiam išdavikų aštuonkojui iš… a-ach.

Ieties koto smūgis bloškė jį veidu į akmenines grindis.

— Kalvių rankos tvirtos, bet galva silpna, — pažymėjo Teonas. — Tačiau jei jūs, visi kiti, tarnausite man taip pat ištikimai, kaip tarnavote Nedui Starkui, už mane maloningesnio lordo niekur nerasite.

Klūpodamas, pasirėmęs rankomis, Mikenas spjaudė krauju. Prašau, nereikia, mintyse prašė Branas, bet kalvis riktelėjo:

— Jei manai, kad gali šiaurę išlaikyti su šita apgailėtina saujele…

Plikis suvarė ieties smaigalį Mikenui į sprandą. Plienas persmeigė kūną ir su kraujo pliūpsniu išlindo pro gerklę. Kažkuri moteris suklykė, Mira apkabino Rikoną. Jis paskendo, bet kraujyje, bukai pagalvojo Branas. Savo paties kraujyje.

— Kas dar norėtų ką nors pasakyti? — paklausė Teonas Greidžojus.

— Hodoras, Hodoras, Hodoras, Hodoras, — išplėtęs akis šaukė Hodoras.

— Kas nors užčiaupkite tą puskvaišį.

Du geležies žmonės puolė mušti Hodorą iečių kotais. Šis krito ant žemės mėgindamas dangstytis rankomis.

— Būsiu jums ne prastesnis lordas už Edardą Starką, — Teonas prabilo garsiau, norėdamas perrėkti medinių kotų dunksėjimą į kūną. — Bet jei išduosite, tikrai pasigailėsite. Ir nemanykite, kad žmonės, kuriuos čia matote, yra visa mano kariuomenė. Netrukus mums priklausys ir Toreno Kertainis, ir Gūdmiškis, o mano dėdė jau plaukia Sūriąja Ietimi aukštyn ir užgrobs Keilino Griovą. Jei Robas Starkas atsimuš nuo Lanisterių, galės toliau valdyti kaip Trišakio karalius, tačiau visa šiaurė nuo šiol priklauso Greidžojų giminei.

— Starkų lordai kariaus su tavimi, — šūktelėjo tasai Dvokas. — Visų pirma anas išpurtęs kuilys iš Baltojo Uosto, paskui Amberiai ir Karstarkai. Tau reikės žmonių. Duok man laisvę, ir būsiu tavo.

Teonas valandėlę svarstė.

— Esi gudresnis, negu galėtum spręsti iš tavo kvapo, bet tokios smarvės aš neištversiu.

— Na, — atsiliepė Dvokas, — galėčiau truputį apsiprausti. Jei tik būčiau laisvas.

— Kaip reta sveiko proto vyras, — nusišypsojo Teonas. — Klaupkis ir prisiek.

Vienas iš geležies žmonių padavė Dvokui kalaviją, šis padėjo ginklą Teonui prie kojų ir prisiekė ištikimybę Greidžojų giminei ir karaliui Beilonui. Branas negalėjo pakelti akių. Žaliasis sapnas jau tapo tikrove.

— Milorde Greidžojau! — Oša žengė priekin pro Mikeno kūną. — Aš taip pat patekau čionai kaip belaisvė. Jūs buvote liudininkas, kai mane sučiupo.

Maniau, kad mes draugai, įsižeidęs pagalvojo Branas.

— Man reikia karių, — pareiškė Teonas, — o ne virtuvės bobšių.

— Į virtuvę mane įkišo Robas Starkas. Beveik ištisus metus buvau palikta šveisti keptuvių, gremžti riebalų ir šildyti šiaudų štai šitam, — ji metė žvilgsnį į Geidžą. — Pasisotinau ilgam. Duokite man vėl nusitverti ieties.

— Štai čia turiu tau neblogą ietigalį, — tarė Mikeną nužudęs plikis. Jis išsiviepęs visa sauja čiupo sau už šakumo.

Oša kaulėtu keliu spyrė jam į tarpukojį.

— Tą minkštą rausvą daikčiuką pasilaikyk sau. — Ji ištraukė jam iš rankų ietį ir koto galu partrenkė jį žemėn. — Man geriau būtų medis ir geležis.

Plikis raitėsi ant grindų, o kiti plėšikai audringai kvatojo.

Teonas juokėsi kartu su visais.

— Ką gi, tinki, — tarė jis. — Turėk tą ietį, Stigas susiras kitą. Dabar klaupkis ir prisiek.

Daugiau norinčių prisiekti tarnauti Teonui neatsirado, tad visiems buvo leista eiti įspėjus, kad privalu dirbti tai, kas kiekvienam priklauso, ir nekelti triukšmo. Hodorui liepė parnešti Braną atgal į lovą. Vaikinas buvo žiauriai sumuštas, ištinęs, nosis išbrinkusi, viena akis užgriuvusi.

— Hodoras, — dejavo jis pro sudaužytas lūpas, didžiulėmis stipriomis, bet kruvinomis rankomis keldamas Braną ir nešdamas laukan, į lietų.