Karalių kova

Jonas

Vieniša, netikėtai išsišovusi kalva kilo iš miško tankmės, jos vėjo gairinamos uolos buvo matyti per daugelį mylių. Pasak žvalgų, tyržmogiai vadino ją Pirmųjų Žmonių Kumščiu. Tikrai panašu į kumštį, pagalvojo Jonas Snou, — iškištą pro žemes ir girias, nuogų parudavusių šlaitų akmenys barkšo kaip krumpliai.

Jis jojo į viršūnę su lordu Mormontu ir kitais vyresniaisiais, Vaiduoklį palikęs apačioje, po medžiais. Jiems kopiant aukštyn, didvilkis paspruko tris kartus, bet du kartus nenoriai sugrįžo atsiliepdamas į Jono švilpimą. Trečią kartą lordas vadas neteko kantrybės ir burbtelėjo:

— Vaikine, tegu jis laksto, noriu iki sutemų pasiekti keterą. Susirasi tą vilką vėliau.

Kelias aukštyn buvo status ir akmenuotas, viršūnėje stūksojo iš akmenų suversta siena, aukštumo sulig krūtine. Jiems teko padaryti nemažą lankstą, kol rado pakankamai didelį plyšį, kad praeitų arkliai.

— Čia nebloga vieta, Torinai, — pareiškė Senasis Lokys, kai jie pagaliau atsidūrė viršūnėje. — Vargu ar galime tikėtis ko nors geriau. Čia apsistosime ir lauksime Pusrankio.

Lordas vadas nušoko žemėn, jo varnas gavo pakilti jam nuo peties. Garsiai skųsdamasis jis suplasnojo ore.

Nuo kalvos į visas puses atsivėrė puikūs vaizdai, tačiau Jono žvilgsnį pirmiausia patraukė ta žiedu sukanti siena, pilki gerokai sudūlėję akmenys su baltais kerpių lopais ir žalių samanų barzdomis. Kalbėta, esą Aušros amžiuje Kumštis buvo Pirmųjų Žmonių žiedinis įtvirtinimas.

— Tinkamas gintis fortas, nors ir senas, — tarė Torinas Smolvudas.

— Senas, — klyktelėjo Mormonto varnas triukšmingai plasnodamas ir sukdamas ratus jiems virš galvų. — Senas, senas, senas.

— Nutilk, — suurzgė Mormontas paukščiui. Išdidumas neleido Senajam Lokiui pripažinti savo silpnumo, bet Jonas suprato tiesą. Pastangos neatsilikti nuo jaunesnių vyrų kainavo daug.

— Jei prireiktų, šią aukštumą ginti bus nesunku, — pasakė Torinas, vesdamas žirgą palei akmeninį žiedą ir plevėsuodamas vėjyje sabalo kailiu apkraštuoto apsiausto skvernais.

— Taip, šita vieta tiks, — Senasis Lokys iškėlė ranką tikrindamas vėjo kryptį, ant jos tuoj pat nutūpė varnas, skrebendamas nagais juodus šarvų marškinius.

— O kaip bus su vandeniu, milorde? — pasidomėjo Jonas.

— Kalvos papėdėje mes kirtome upelį.

— Toloka eiti atsigerti, be to, jo negina akmenų siena.

— Ar tik netingi laipioti į kalną, vaikine? — tarė Torinas.

— Kitos tokios įtvirtintos vietos tikrai nerasime, — atsiliepė lordas Mormontas. — Vandens atsinešime, laikysime viršuje didelę atsargą.

Jonas suprato, kad geriau nesiginčyti. Suskambo įsakymai, Nakties sargybos broliai pradėjo kurti stovyklą Pirmųjų Žmonių statyto akmeninio žiedo viduje. Tarsi grybai po lietaus sudygo juodos palapinės, ant plikos žemės pabiro antklodės ir čiužiniai. Arklininkai, ilgomis eilėmis surikiavę arklius, juos šėrė ir girdė. Kiti griebėsi kirvių ir blėstančios dienos šviesoje skubėjo prikirsti medžių, kad malkų užtektų visai nakčiai. Dvi dešimtys statytojų kapojo krūmus, kasė išvietes, dėliojo atsigabentus ugnyje grūdintus aštriakuolius.

— Iki tamsos kiekviena žiedinės sienos anga privalo būti apsaugota grioviu ir užtverta aštriakuoliais, — dar anksčiau įsakė Senasis Lokys.

Įrengęs vado palapinę ir pasirūpinęs arkliais, Jonas Snou nusileido žemyn ieškoti Vaiduoklio. Didvilkis tučtuojau pasirodė, kaip visada be menkiausio garso. Jonas vaikštinėjo medžių ūksmėje, švilpė ir šūkavo toje žalumoje visiškai vienišas, žengdamas per kankorėžius ir nukritusius lapus, tik staiga apsižiūrėjo, kad šalia jo jau tipena baltas, blyškus tarsi ryto migla, galingas didvilkis.

Tačiau užkopus iki akmenų žiedo, Vaiduoklis vėl ėmė spyriotis. Jis atsargiai priėjo prie sienos plyšio, viską apuostė ir atsitraukė, lyg jam būtų nepatikę tai, ką užuodė. Stvėręs už pakarpos, Jonas mėgino įtempti jį žiedo vidun. Tai pasirodė nelengva — vilkas svoriu nedaug nusileido pačiam Jonui, o jėgos turėjo gerokai daugiau.

— Vaiduokli, kas tau atsitiko?

Paprastai jis nebūdavo šitoks suirzęs. Galų gale Jonui teko nusileisti.

— Kaip sau nori, — tarė jis vilkui. — Eik ir medžiok.

Raudonos akys žvelgė Jonui pavymui, kol jis pro samanomis apžėlusius akmenis pralindo į vidų.

Čia turėjo būti saugu. Nuo kalvos galėjai patogiai apžvelgti apylinkes, šiaurės ir vakarų pusėse šlaitai kilo labai statūs, tik rytuose buvo šiek tiek nuolaidesnis. Tačiau sutemoms tirštėjant, tamsai iš šešėlių šliaužiant arčiau, Joną kamavo vis stipresnė nuojauta, kad kažkas turi nutikti. Tai užkerėtas miškas, galvojo jis. Gal čia yra vaiduoklių, Pirmųjų Žmonių dvasių. Kadaise šita vieta priklausė jiems.

— Vaikine, liaukis svajoti, — tarė jis pats sau.

Užsiropštęs ant suverstų akmenų, Jonas pažvelgė tolyn, kur leidosi saulė. Atsispindėdama nuo vingiuojančios į pietus Balsvosios upės vandenų, jos šviesa žiburiavo lyg kaltinis auksas. Aukštupio pusėje kraštas buvo kalnuotesnis, vietoj tankaus miško ten, šiaurėje ir vakaruose, viena paskui kitą aukštai kilo nuogos ir nesvetingos uolėtos kalvos. Ties horizontu tarsi galingi šešėliai dunksojo kalnai, keteromis nykstantys melsvai pilkuose toliuose, jų dantytas viršūnes dengė niekada neištirpstantis sniegas. Net iš toli jie atrodė šalti, neaprėpiami ir atšiaurūs.

Tuo tarpu čia, aplink jų kalvą, karaliavo giria. Į pietus ir rytus miškai driekėsi kiek tik Jono akys užmatė — begalinės šaknų ir šakų tankmės, tūkstančiai žalumos atspalvių, tarp jų šviečiančios raudonos dėmės ten, kur, prasibrovęs pro pušis ir sargmedžius, stiebėsi burtmedis, ar geltoni žybsniai — lapų spalvą jau ėmę keisti plačialapiai. Vėjui papūtus girgždėjo ir dejavo šakos, kur kas senesnės už patį Joną, virpėjo tūkstančiai lapelių, ir miškas akimirką atrodydavo lyg tamsiai žalia jūra, banguojanti, audrinama vėtros, amžina ir nenuspėjama.

Vaiduoklis ten, apačioje, vienišas nebus, pamanė Jonas. Po tos jūros paviršiumi galėjo, slapstydamiesi už medžių, krutėti bet kokie padarai, besitaikantys per girios tamsą prišliaužti prie akmenų žiedo. Bet kokie. Ir niekas nieko apie juos nežino. Taip jis stovėjo ilgai, kol saulė dingo už aštrių tarsi pjūklo dantys kalnų, ir į mišką atslinko tamsa.

— Jonai? — šūktelėjo Semvelis Tarlis. — Taip ir maniau, kad čia tu. Kaip laikaisi?

— Neblogai, — Jonas nušoko žemyn. — O kaip tavo reikalai šiandien?

— Gerai. Visai gerai laikausi. Tikrai.

Jonas neketino dalytis savo nerimu su draugu, juolab dabar, kai Semvelis Tarlis pagaliau jaučiasi drąsiau.

— Senasis Lokys ketina čia laukti Korino Pusrankio ir vyrų iš Šešėlių bokšto.

— Šita vieta, regis, gerai įtvirtinta, — tarė Semas. — Pirmųjų Žmonių žiedinė tvirtovė. Kaip manai, čia vyko mūšiai?

— Žinoma. Bet geriau paruošk kokį paukštį. Mormontas norės pasiųsti žinią atgal.

— Būtų gerai, jei galėčiau pasiųsti juos visus. Jiems labai nepatinka tupėti narve.

— Jei mokėtum skraidyti, nepatiktų ir tau.

— Jei mokėčiau skraidyti, jau seniai sėdėčiau Juodojoje pilyje ir kirsčiau apkepą su kiauliena, — atsiliepė Semas.

Jonas apdegusia ranka paplekšnojo jam per petį. Jie drauge patraukė į stovyklą. Visur aplinkui jau liepsnojo laužai. Virš galvų žiebėsi žvaigždės. Ilga raudona Mormonto deglo uodega švytėjo, ryškumu lenktyniaudama su mėnuliu. Varnų balsus Jonas išgirdo iš tolo, nors pamatė tik po valandėlės. Kai kurie kranksėjo šaukdami jį vardu. Sugalvoję kelti triukšmą, tie paukščiai drovumu nepasižymėjo.

Jie irgi kažką jaučia.

— Verčiau einu pasirūpinsiu Senuoju Lokiu, — tarė Jonas. — Nepavalgydintas jis taip pat įsitriukšmauja.

Mormontą jis rado besikalbantį su Torinu Smolvudu ir pustuziniu kitų vyresniųjų.

— Parsiradai pagaliau, — stačiokiškai rėžė senis. — Gal malonėtum atnešti mums karšto vyno. Naktis šaltoka.

— Tuojau, milorde.

Jonas užkūrė laužą, iš sandėlio atsinešė statinaitę Mormonto mėgstamo stipraus raudonojo ir įpylė į katiliuką. Tada pakabino virš ugnies ir ėmė rinkti kitus priedus. Senajam Lokiui karštas vynas su prieskoniais tikdavo tik tam tikros sudėties. Tiek cinamono, tiek gvazdikėlių ir tiek medaus, nė lašo daugiau. Dar razinų, riešutų ir džiovintų uogų, bet jokiu būdu ne citrinos, tai ypač pasibjaurėtinas pietiečių prasimanymas — toks požiūris stebino, nes rytais gerdamas alaus jis visada dėdavosi citrinos. Lordo vado reikalavimu gėrimas privalėjo būti karštas, kad žmogų kaip reikiant sušildytų, bet nevalia buvo leisti vynui užvirti. Jonas atidžiai stebėjo katiliuką.

Besidarbuodamas girdėjo balsus palapinės viduje. Džarmanas Bakvelas sakė:

— Patogiausias kelias į Speigilčius — žygiuoti palei Balsvąją upę iki jos ištakų. Tačiau jei trauksime tuo keliu, Plėšikas apie mus netrukus sužinos, dėl to galiu galvą guldyti.

— Galbūt tiktų Milžino Laiptai, — tarė seras Maladoras Lokas, — arba Aidžioji perėja, jeigu tik neužversta.

Vynas jau garavo. Jonas nukėlė katiliuką nuo liepsnos, pripylė aštuonias taures ir nunešė į palapinę. Senasis Lokys sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį į varganą žemėlapį, Semo nupieštą aną vakarą pas Krasterį. Jis paėmė taurę nuo padėklo, paragavo vieną gurkšnį ir pritardamas atsainiai linktelėjo. Jo varnas nušokavo per jo ranką žemyn.

— Grūdų, — karktelėjo paukštis. — Grūdų. Grūdų.

Seras Otinas Vitersas mostelėjęs ranka vyno atsisakė.

— Aš apskritai į kalnus nekelčiau kojos, — tarė jis laibu, pavargusiu balsu. — Speigilčiuose šaltis kanda net ir vasarą, o dabar… jei užkluptų audra…

— Neketinu be būtino reikalo kišti galvos į Speigilčių pavojus, — atsiliepė Mormontas. — Tyržmogiai negali išgyventi ant sniego ir uolų lygiai taip pat, kaip ir mes. Netrukus jie leisis iš kalnų žemyn, ir nesvarbu, kokio dydžio būtų jų kariuomenė, vienintelis kelias jiems — palei Balsvąją upę. Jeigu taip, mes čia labai gerai įsitaisėm. Jiems niekaip nepavyks pro mus prasmukti.

— Gal jie ir nenorės. Jų tūkstančiai, o mūsų, kai atvyks Pusrankis, bus trys šimtai, — seras Maladoras paėmė Jono paduotą taurę.

— Jeigu reikės kautis, geresnės vietos tikrai nerasime, — pareiškė Mormontas. — Sustiprinsime gynybinius įtvirtinimus — duobėmis, aštriakuoliais, pribarstysime ant šlaitų dyglių. Užtaisysime visus sienos plyšius. Džarmanai, iš tavo vyrų reikės pačių akyliausių, jie bus stebėtojai. Išsidėstys žiedu aplinkui ir palei upę, kad žinotume iš anksto, kas artinasi. Tegu slepiasi medžiuose. Be to, jau reikia kaupti vandens atsargas. Kasime talpyklas. Vyrai turės darbo, o vėliau tos atsargos gali labai praversti.

— Mano žvalgai… — prabilo Torinas Smolvudas.

— Tavo žvalgai, kol Pusrankis neatvyko, žvalgysis tik šioje upės pusėje. Vėliau žiūrėsime. Neketinu daugiau prarasti nė vieno vyro.

— Mensas Plėšikas galbūt telkia kariuomenę už vienos dienos kelio nuo čia, o mes nieko nežinosime, — pasipiktino Smolvudas.

— Kur tyržmogiai telkiasi, mes žinome, — nenusileido Mormontas. — Apie tai mums pasakojo Krasteris. Man jis nepatinka, bet nemanau, kad jis melavo.

— Jūsų valia, — Smolvudas paniuręs išėjo. Kiti ištuštino taures ir taip pat patraukė pro duris, bet mandagiau.

— Ar pageidausite vakarienės, milorde? — paklausė Jonas.

— Grūdų, — riktelėjo varnas. Mormontas atsakė tik po valandėlės, bet tepratarė:

— Ar tavo vilkas sumedžiojo kokį žvėrį?

— Jis dar negrįžo.

— Šviežia mėsa mums tiktų. — Mormontas kyštelėjo ranką į maišą ir ištiesė varnui saują grūdų. — Manai, darau klaidą neleisdamas vyrams žvalgytis toliau?

— Ne man spręsti, milorde.

— Tau, jei esi klausiamas.

— Jeigu žvalgai gali dairytis tik aplink Kumštį, nežinau, kaip jie galėtų rasti mano dėdę, — tarė Jonas.

— Niekaip. — Varnas lesė grūdus iš Senojo Lokio delno. — Ar du šimtai vyrų, ar dešimt tūkstančių — šita šalis vis vien per daug didelė.

Grūdai baigėsi, ir Mormontas apvertė delną.

— Bet jūs ieškosite ir toliau?

— Meisteris Eimonas laiko tave protingu. — Mormontas perkėlė varną sau ant peties. Paukštis pakreipė galvą į šoną ir žiūrėjo blyksėdamas mažomis akutėmis.

Atsakymas piršosi pats.

— Gal… man regis, kad vienam žmogui lengviau rasti du šimtus, negu dviem šimtams rasti tą vieną.

Varnas klyktelėjo tarsi šaipydamasis, bet Senasis Lokys nusišypsojo į savo žilą barzdą.

— Tiek žmonių ir arklių palieka tokį pėdsaką, kad net Eimonas juos įžiūrėtų. Nuo šitos kalvos mūsų ugnis turėtų būti matoma iki pat Speigilčių papėdės. Jeigu Benas Starkas gyvas ir laisvas, neabejoju, kad jis pas mus ateis.

— Taip, — sutiko Jonas, — bet… o jeigu…

— Jeigu jis negyvas? — švelniau paklausė Mormontas.

Jonas nenoriai linktelėjo.

— Negyvas, — įsiterpė varnas. — Negyvas. Negyvas.

— Jis vis tiek gali mus pasiekti, — kalbėjo Senasis Lokys. — Kaip pasiekė Otoras ar Džeiferis Flauersas. Kaip ir tau, man baisu apie tai pagalvoti, bet negalime pamiršti, kad taip gali būti.

— Negyvas, — kranktelėjo varnas, pašiaušdamas sparnus. Šį kartą garsiau ir šaižiau. — Negyvas.

Mormontas paglostė juodas paukščio plunksnas ir, netikėtai nusižiovavęs, prisidengė atgalia ranka burną.

— Ko gero, vakarienės atsisakysiu. Poilsio man reikia labiau. Pažadink mane švintant.

— Miegokite ramiai, milorde.

Jonas surinko tuščias taures ir žengė laukan. Kažkur tolėliau buvo girdėti juokas, gailūs dūdmaišio garsai. Stovyklos viduryje liepsnojo didžiulis laužas, nosį kuteno gaminamo troškinio kvapai. Senasis Lokys gal ir nejuto alkio, bet Jonas buvo labai išalkęs. Tad pasuko arčiau ugnies.

Ten, atsistojęs su šaukštu rankoje, postringavo Daivenas.

— Šitą mišką pažįstu geriau negu kas kitas, ir, patikėkit, šiąnakt tikrai nenorėčiau vienas per jį joti. Negi neužuodžiate?

Grenas žiūrėjo į jį išplėtęs akis, bet atsiliepė Paniurėlis Edas:

— Aš užuodžiu tik dviejų šimtų arklių mėšlą. Ir dar šitą viralą. Tiesą sakant, gerai pauosčius, abu jie kvepia panašiai.

— Tuoj aš tau parodysiu „panašiai“, — Heikas pliaukštelėjo per savo durklą. Jis niurnėdamas kliūstelėjo iš katilo į Jono dubenį.

Troškinys buvo tirštas, su miežiais, morkomis ir svogūnais, kur ne kur pasitaikydavo nuo virimo suminkštėjęs sūdytos jautienos kąsnis.

— O ką tu užuodi, Daivenai? — paklausė Grenas.

Miško žinovas valandėlę čiulpė šaukštą. Dantis buvo išsiėmęs. Jo veidas atrodė nugairintas ir įdiržęs, rankos gumbuotos kaip senos šaknys.

— Man atrodo, kad kvepia… na… šalčiu.

— Mediniai tavo dantys, tokia pat ir makaulė, — drėbė jam Heikas. — Šaltis neturi kvapo.

Turi, pagalvojo Jonas prisiminęs aną naktį lordo vado kambaryje. Jis kvepia mirtimi. Staiga jo alkis kažkur dingo. Atidavė savo dubenį Grenui, kuriam aiškiai reikėjo maisto papildomai, kad sušiltų vėsią naktį.

Pūtė žvarbokas vėjas. Rytą žemę aptrauks šerkšnas, palapinių virvės bus sušalusios ir apledėjusios. Katiliuko dugne dar teliūskavo lašas vyno su prieskoniais. Jonas įmetė į laužą malkų ir pakabino katiliuką ant ugnies, kad vėl sušiltų. Laukdamas mankštino pirštus, suspausdamas ir vėl ištiesdamas kumštį, kol ranka ėmė dilgčioti. Aplink stovyklą jau užėmė vietas pirmoji sargybos pamaina. Visur palei akmenų žiedą mirgėjo deglai. Naktis buvo tamsi, be mėnulio, bet danguje tviskėjo tūkstančiai žvaigždžių.

Iš tamsos atsklido silpnas ir tolimas garsas, tačiau jo supainioti negalėjai su niekuo — tai staugė vilkai. Jų balsai tai augo, tai slopo — šiurpi, vienatvės kupina rauda. Nuo jos ant sprando šiaušėsi plaukai. Kitapus laužo iš šešėlio į Joną žvelgė pora raudonų akių. Atspindėdamos liepsnas, jos žibėjo.

— Vaiduokli, — apstulbęs atsiduso Jonas. — Vis dėlto galų gale atėjai vidun, ką? — Baltasis vilkas neretai medžiodavo visą naktį, ir Jonas nesitikėjo jo sulaukti iki aušros. — Gal medžioklė pasitaikė labai prasta? Na, eikš čionai. Pas mane, Vaiduokli.

Didvilkis apėjo laužą lanku, apuostė Joną, pauostė vėją, vis nenurimdamas. Atrodė, kad mėsa dabar jo nedomina. Kai tada negyvėliai prisikėlė, Vaiduoklis apie juos žinojo. Jis pabudino mane, įspėjo. Sunerimęs Jonas atsistojo.

— Ten kažkas yra? Vaiduokli, jauti kvapą? — Daivenas sakė, kad kvepia šalčiu.

Didvilkis nušuoliavo, paskui stabtelėjo ir atsigręžė. Nori, kad sekčiau jam iš paskos. Užsitraukęs apsiausto gobtuvą, Jonas patraukė tolyn nuo palapinių, nuo laužo šilumos, pro nedidelių pasišiaušusių arkliukų gretas. Pajutęs pro šalį bėgantį Vaiduoklį, vienas arklys susierzinęs žvingtelėjo. Jonas pasistengė keliais žodžiais jį nuraminti ir stabtelėjęs paglostė jam snukį. Artinantis prie sienos, buvo girdėti, kaip plyšiuose tarp akmenų švilpia vėjas. Pasigirdo sargybinio balsas. Jonas žengė į deglo šviesą.

— Man reikia atnešti vandens lordui vadui.

— Tada eik, — atsiliepė sargybinis. — Bet pasiskubink.

Susigūžęs po savo juodu apsiaustu, nuo vėjo dengdamasis gobtuvu, tas žmogus nė nepasižiūrėjo, kad Jonas nesineša jokio kibiro.

Jis šonu pralindo pro du aštriakuolius, Vaiduoklis nesunkiai rado kelią apačioje. Į sienos plyšį buvo įstatytas deglas, vėjo gūsiai nuo jo vis atplėšdavo blyškiai oranžines liepsnų draiskanas. Sprausdamasis pro akmenų tarpą, Jonas jį pasičiupo. Vaiduoklis pasileido žemyn nuo kalvos. Atkišęs deglą, Jonas nusekė iš paskos, tik lėčiau. Stovyklos šurmulys už nugaros po truputį slopo. Nakties tamsa buvo juoda kaip degutas, šlaitas status, akmenuotas ir nelygus. Pakaktų akimirkai prarasti budrumą — ir nusisuktum koją… arba sprandą. Ką aš darau? — nesiliovė jis klausinėjęs savęs, atidžiai rinkdamasis, kur žengti toliau.

Apačioje ošė medžiai, tarsi žieve ir lapais šarvuoti kariai, išsirikiavę tyliomis gretomis ir laukiantys įsakymo pulti kalvą. Atrodė visiškai juodi, tik deglo šviesai juos pasiekus, Jonas įžiūrėjo šiek tiek žalumos. Kažkur per akmenis tyliai čiurleno vanduo. Vaiduoklis šmurkštelėjo po krūmais ir pranyko. Jonas stengėsi neatsilikti klausydamasis tekančio upeliuko ir vėjyje dūsaujančios lapijos. Šakelės kabinosi į jo apsiaustą, o storų šakų pynės virš galvos užstojo žvaigždes.

Vaiduoklį jis rado godžiai lakantį iš upelio.

— Vaiduokli, — šūktelėjo, — pas mane. Tuoj pat.

Didvilkis pakėlė galvą, jo raudonos akys grėsmingai blizgėjo, vanduo nuo snukio varvėjo lyg seilės. Tą akimirką atrodė baisus ir negailestingas. Bet išsyk vėl pasileido bėgti, šuoliais pralėkė pro Joną ir nukūrė tarp medžių.

— Vaiduokli, ne, būk čia! — šaukė Jonas, tačiau vilkas jo nepaisė. Grakštų baltą pavidalą prarijo tamsa, ir Jonui teko apsispręsti — vienam kopti atgal į stovyklą arba sekti iš paskos.

Jis širsdamas nusekė paskui Vaiduoklį, laikydamas deglą kuo žemiau, kad matytų akmenis, ant kurių klupo kas žingsnį, storas šaknis, kurios, regis, vis taikydavo stverti jį už kojos, urvus, kur nesunkiai galėjai išsinarinti kulkšnį. Kas kelis žingsnius jis vis šaukė Vaiduoklį, bet tarp medžių siautė nakties vėjas, jo gausmas gožė bet kokius žodžius. Tai beprotybė, galvojo jis braudamasis vis giliau į girią. Jau rengėsi sukti atgal, bet staiga toli priekyje ir šiek tiek į dešinę, arčiau kalvos papėdės, pastebėjo švystelint kažką balta. Keikdamasis panosėje nuskuodė tenai.

Vydamasis savo vilką jis apibėgo beveik ketvirtį kelio aplink Kumštį, bet vėl pametė jį iš akių. Pagaliau kalvos papėdėje sustojo atgauti kvapo. Aplinkui buvo vien spygliuoti brūzgynai ir suvirtę akmenys. Deglo šviesą iš visų pusių spaudė tamsa.

Išgirdęs tylų skrebenimą, Jonas atsigręžė. Žengė arčiau to garso, rūpestingai apeidamas riedulius ir erškėčius. Už nuvirtusio medžio vėl pamatė Vaiduoklį. Didvilkis įnirtingai rausė duobę, net žemės lakstė į šalis.

— Ką radai? — Jonas nuleido deglą ir išvydo apvalų šviežiai supiltos žemės kauburį. Kapas, iš karto pagalvojo jis. Tačiau kieno?

Jonas atsiklaupė ir įbedė deglą į žemę greta. Dirva buvo lengva, smėlėta. Kasti buvo lengva, netrukdė nei akmenys, nei šaknys. Kad ir kas čia būtų, užkasta neseniai. Pakasus per dvi pėdas, pirštai užčiuopė audeklą. Jis tikėjosi — bijojo — rasti lavoną, bet čia buvo kažkas kita. Pagniaužęs tą audeklą, pajuto po juo kažkokius nedidelius, kietus daiktus, išjudinti jų nepajėgė. Nesklido joks kvapas, neropinėjo kirmėlės. Vaiduoklis atsitraukė ir stebėjo atsitūpęs ant užpakalinių kojų.

Jonas nužėrė palaidas žemes ir pamatė apvalų ryšulį, kokių dviejų pėdų skersmens. Užkišęs pirštus už jo kraštų, dar pakasėjo, kad galėtų iškelti. Traukiant tą ryšulį iš duobės, tai, kas buvo jo viduje, krustelėjo ir sutarškėjo. Lobis, pamanė jis, bet tie daiktai neatrodė panašūs į pinigus, o tarškėjimas nepriminė metalo žvangesio.

Ryšulys buvo apvyniotas ilgoka sutrešusia virve. Išsitraukęs durklą, Jonas ją nupjovė, apčiuopė audeklo kraštus ir trūktelėjo. Ryšulys apsivertė, tai, kas buvo jo viduje, pabiro ant žemės. Jis išvydo tuziną peilių, lapo pavidalo iečių antgalių, daug strėlių antgalių. Jonas paėmė vieną durklą be rankenos, lengvutį tarsi pūkas ir tviskantį juoda spalva. Deglo šviesa plona oranžine linija blykstelėjo ant ašmenų liudydama, kad jie aštrūs tarsi skustuvas. Drakono stiklas. Tai, ką meisteriai vadina obsidianu. Ar nebus Vaiduoklis radęs kokią senovinę miškavaikių slėptuvę, įrengtą prieš tūkstančius metų? Pirmųjų Žmonių Kumštis — sena vieta, bet…

Po drakono stiklu gulėjo senas kovos ragas, padarytas iš tauro rago ir apkaltas žalvario juostomis. Jonas išpurtė iš jo žemes, drauge iškrito visa sauja strėlių antgalių. Jonas jų nepuolė rinkti, bet išsitraukė kamputį to audeklo, į kurį ginklai buvo suvynioti, ir patrynė tarp pirštų. Gera vilna, stora, dvigubo audimo, drėgna, bet nesupuvusi. Tikrai negulėjusi žemėje ilgai. Ir dar tamsi. Jonas čiupo audeklą ir kilstelėjo arčiau deglo. Ji ne tamsi. Ji juoda.

Dar nespėjęs atsistoti ir ištraukti to audeklo, jis jau suprato, ką radęs: tai buvo juodas Nakties sargybai prisiekusio brolio apsiaustas.