Karalių kova

Davosas

Seras Kortnėjus Penrouzas atjojo be šarvų. Buvo raitas ant bėro eržilo, jo vėliavnešys — ant obuolmušio. Virš jų plevėsavo karūnuotas Barateonų elnias ir sukryžiuotos Penrouzų plunksnos, baltos rusvame lauke. Rusva buvo ir sero Kortnėjaus keturkampė tarsi kastuvas barzda, nors viršugalvyje jis jokių plaukų nebeturėjo. Galbūt karaliaus būrys dydžiu ir prašmatnumu jam kokį įspūdį ir padarė, bet vėjų nugairintas veidas neparodė nieko.

Jie prijojo garsiai barškėdami šarvinių marškinių grandinėmis ir dzingsėdami plokštėmis. Net ir Davosas buvo šarvuotas, nors nė pats nesuprato, kam to reikia. Nuo neįprasto svorio jam skaudėjo pečius ir juosmenį. Jautėsi nerangus, kvailai atrodantis, ir vis nedavė ramybės mintis, kodėl jis čia. Ne mano reikalas svarstyti karaliaus įsakymus, bet vis dėlto…

Visi būryje buvo už Davosą Sivortą aukštesnės kilmės ir užėmė svarbesnes pareigas; lordai didžiūnai tiesiog tviskėjo ryto saulės spinduliuose. Jų šarvai švytėjo pasidabruotu plienu ir aukso inkrustacijomis, kovinius šalmus puošė daugybė įvairiaspalvių plunksnų ir meistriškai nukaltų, brangakmenių akimis blyksinčių gyvūnų iš giminių ženklų. Pats Stanis toje prabangioje ir karališkoje draugijoje atrodė lyg priklydėlis. Kaip ir Davosas, karalius vilkėjo paprastais vilnoniais drabužiais ir kietinta oda, nors tam tikro didingumo jam teikė smilkinius juosiantis raudonojo aukso vainikas. Vos jam pajudinus galvą, saulės atspindžiai tvyksčiojo nuo liepsnos pavidalo ragelių.

Nuo tada, kai „Juodoji Beta“ prisidėjo prie likusio laivyno, apsupusio Vėtrų Gūžtą, per aštuonias dienas Davosas pirmą kartą atsidūrė taip arti karaliaus. Vos atplaukęs jis jau po valandos prašėsi priimamas, bet gavo atsakymą, kad karalius užsiėmęs. Karalius dažnai būdavo užsiėmęs — šitai Davosas sužinojo iš savo sūnaus Devano, vieno iš karaliaus ginklanešių. Dabar, kai Stanis Barateonas tapo galingas, visokiausi lordai zyzė aplink jį tarsi musės apie lavoną. Jis ir pats atrodo pusiau lavonas, daug vyresnis negu man išvykstant iš Drakono Uolos. Devanas sakė, kad pastaruoju metu karalius beveik nebemiega.

— Po lordo Renlio mirties jį kamuoja siaubingi sapnai, — prasitarė berniukas tėvui. — Meisterio gėrimai jų neveikia. Tik ledi Melisandra geba jį nuraminti taip, kad užmigtų.

Ar čia dėl to ji dabar apsistoja jo palapinėje? — pagalvojo Davosas. Kad kartu melstųsi? O gal ji randa kitų būdų nuraminti jį, kad užmigtų? Taip galvoti nederėjo, ir tokio klausimo užduoti Davosas nedrįso net sūnui. Devanas buvo geras berniukas, tačiau išdidžiai nešiojo liepsnojančią širdį ant liemenės krūtinės, tėvas sutemus matė jį prie laužų, maldaujantį Šviesos Valdovo, kad išauštų diena. Jis — karaliaus ginklanešys, sakė sau Davosas, savaime suprantama, kad jis garbina karaliaus dievą.

Davosas jau buvo beveik pamiršęs, kokios aukštos ir storos iš arti atrodo Vėtrų Gūžtos sienos. Karalius Stanis sustojo po jomis, per kelias pėdas nuo sero Kortnėjaus ir jo vėliavnešio.

— Sere, — tarė jis šaltu, bet mandagiu balsu ir liko sėdėti balne.

— Milorde, — nuskambėjo ne taip mandagiai, bet šito galima buvo tikėtis.

— Į karalių įprasta kreiptis „jūsų malonybe“, — pareiškė lordas Florentas. Ant jo antkrūtinio iš raudono aukso nukalta lapė kišo blizgantį snukį pro lazurito gėlių apskritimą. Labai aukštas, labai kilmingas ir be galo turtingas Braitvoterio pilies valdovas pirmasis iš Renlio lordų pareiškė ištikimybę Staniui, pirmasis atsisakė senųjų dievų ir pripažino Šviesos Valdovą. Savo karalienę Stanis paliko Drakono Uoloje kartu su jos dėde Akseliu, bet čia karalienės giminė buvo gausiausia ir galingiausia, o iš jų visų ypač išsiskyrė Alisteris Florentas.

Seras Kortnėjus Penrouzas jam atsakyti nesiteikė ir kreipėsi į Stanį:

— Įspūdinga draugija. Didūs lordai Estermontas, Erolas ir Varneris. Seras Džonas iš žaliojo obuolio Fosovėjų ir seras Brianas iš raudonojo. Lordas Karonas ir seras Gajardas iš karaliaus Renlio vaivorykštės sargybos, ir, žinoma, puikusis seras Alisteris Florentas iš Braitvoterio. Ar ten gale, jei gerai matau, jūsų Svogūnų riteris? Malonu susitikti, sere Davosai. O štai su ponia, bijau, nesu pažįstamas.

— Mano vardas — Melisandra, sere. — Ji vienintelė buvo be šarvų ir vilkėjo savo plevėsuojančią raudoną suknią. Didžiulis rubinas jai po kaklu siurbte siurbė dienos šviesą. — Tarnauju jūsų karaliui ir Šviesos Valdovui.

— Linkiu šiuo atžvilgiu jums visa ko geriausia, miledi, — atsakė seras Kortnėjus, — tačiau aš lenkiuosi kitiems dievams ir kitam karaliui.

— Tikras karalius yra tik vienas, ir tikras dievas yra vienintelis, — paskelbė lordas Florentas.

— Ar susirinkome čia ginčytis dėl tikėjimo tiesų, milorde? Gaila, kad nežinojau, būčiau atsivedęs septoną.

— Puikiai žinote, kodėl mes čia, — tarė Stanis. — Turėjote dvi savaites mano pasiūlymui apsvarstyti. Išsiuntėte savo varnus. Pagalbos nesulaukėte. Ir nesulauksite. Vėtrų Gūžta likusi viena, o mano kantrybė išseko. Paskutinį kartą, sere, įsakau jums atverti vartus ir atiduoti tai, kas man teisėtai priklauso.

— Kokiomis sąlygomis? — paklausė seras Kortnėjus.

— Tokiomis, kaip ir anksčiau. Atleisiu jums už išdavystę, kaip atleidau šiems lordams, kuriuos matote man už nugaros. Jūsų įgulos vyrai gaus laisvę ir galės stoti tarnauti man ar sveiki grįžti namo. Visi galės pasilikti ginklus ir tiek turto, kiek žmogus gali panešti. Tačiau man reikės jūsų arklių ir nešulinių gyvulių.

— O kaip bus su Edriku Stormu?

— Mano brolio pavainikis turės būti atiduotas man.

— Tada, milorde, mano atsakymas lieka „ne“.

Karalius sukando dantis ir nieko nepasakė. Tačiau prabilo Melisandra:

— Tegu Šviesos Valdovas globoja jus jūsų tamsoje, sere Kortnėjau.

— Tegu Kiti susikiša į užpakalį tą jūsų Šviesos Valdovą, — tėškė atgal Penrouzas, — ir nusišluosto jį tuo skuduru, kurį čia nešiojate.

Lordas Alisteris Florentas atsikrenkštė.

— Sere Kortnėjau, prašyčiau neužsimiršti. Jo malonybė neketina to berniuko skriausti. Tai jo giminės kraujas, taip pat ir mano. Kaip visiems žinoma, jo motina buvo mano dukterėčia Delena. Jeigu nenorite jo patikėti karaliui, patikėkite man. Pažįstate mane kaip garbingą žmogų…

— Pažįstu jus kaip garbėtrošką, — nutraukė jį seras Kortnėjus. — Kaip žmogų, kuris karalius ir dievus keičia kaip aš batus. Tokie pat ir visi šitie išverstakailiai, kuriuos čia matau.

Karaliaus būryje kilo piktas šurmulys. Jis nelabai ir klysta, pagalvojo Davosas. Dar visai neseniai Fosovėjai, Gajardas Morigenas bei lordai Karonas, Varneris, Erolas ir Estermontas priklausė Renliui. Sėdėjo jo palapinėje, aptarinėjo mūšio planus, svarstė, kaip nuversti Stanį. Su jais buvo ir lordas Florentas, matyt, jis — tikras karalienės Selisos dėdė, bet tai netrukdė Braitvoterio lordui klauptis prieš Renlį, kai šio žvaigždė spindėjo aukštai.

Braisas Karonas pavarė žirgą kelis žingsnius priekin. Nuo įlankos pučiantis vėjas į visas puses plaikstė jo vaivorykštės spalvų apsiaustą.

— Sere, išverstakailių čia nėra nė vieno. Esu prisiekęs Vėtrų Gūžtai, ir lordas Stanis — jos teisėtas valdovas. Jis yra paskutinis iš Barateonų giminės, Roberto, taip pat Renlio įpėdinis.

— Jeigu taip, kodėl tarp jūsų nėra Gėlių riterio? O kur Matis Rovanas? Ir Rendilas Tarlis? Ledi Oukhart? Kodėl jie ne jūsų būryje, tie, kurie jį labiausiai mylėjo? Kur Brienė iš Tarto, klausiu aš jūsų?

— Šitoji? — šiurkščiai nusikvatojo seras Gajardas Morigenas. — Pabėgo. Ir ne veltui. Tai jos ranka atėmė karaliui gyvybę.

— Melas, — atkirto seras Kortnėjus. — Pažįstu Brienę nuo tada, kai ji, maža mergaitė, žaisdavo prie tėvo kojų Sutemų menėje, o dar geriau pažinau, kai Vakarė Žvaigždė atsiuntė ją čionai, į Vėtrų Gūžtą. Ji mylėjo Renlį Barateoną nuo tos akimirkos, kai pamatė jį pirmą kartą, net ir aklas žmogus būtų tai supratęs.

— Žinoma, — atsainiai pareiškė lordas Florentas, — bet vargu ar ji — pirmoji vyro atstumta mergina, dėl to praradusi protą ir puolusi žudyti. Nors aš pats esu įsitikinęs, kad karalių nužudė ledi Stark. Ji atkeliavo net iš Riverano derėtis dėl sąjungos, bet Renlis atmetė jos pasiūlymą. Be abejo, Renlis reiškė pavojų jos sūnui, tad reikėjo jį pašalinti.

— Tai buvo Brienė, — užginčijo lordas Karonas. — Seras Emonas Kajus prieš mirtį paliudijo ir prisiekė. Pats galiu jums prisiekti, sere Kortnėjau.

Iš paniekos sero Kortnėjaus net balsas prikimo.

— Ir ko ta priesaika bus verta? Matau, vilkite daugelio spalvų drabužį. Tą, kurį jums davė Renlis, kai prisiekėte jį saugoti. Jeigu jis miręs, tai kodėl jūs vis dar gyvas?

Tada savo pasibjaurėjimą jis nukreipė į Gajardą Morigeną:

— To paties ir jūsų galėčiau paklausti, sere. Gajardas Žaliasis, ar ne taip? Iš vaivorykštės sargybos? Prisiekęs atiduoti savo gyvybę už karalių? Jei turėčiau tokį apsiaustą, man būtų gėda jį dėvėti.

— Džiaukitės, kad susitinkame derybose, Penrouzai, — pasišiaušė Morigenas, — kitaip už tokius žodžius išlupčiau jums liežuvį.

— Ir mestumėt į tą pačią ugnį, kur palikote savo vyriškumą?

— Gana, — tarė Stanis. — Šviesos Valdovas lėmė, kad mano brolis už savo išdavystę mirtų. Kieno ranka tai padarė, nesvarbu.

— Gal jums ir nesvarbu, — atsiliepė seras Kortnėjus. — Išklausiau jūsų pasiūlymą, lorde Stani. Štai mano atsakymas, — jis nusitraukė pirštinę ir sviedė karaliui tiesiai į veidą. — Dvikova vienas prieš vieną. Kalavijais, ietimis ar bet kokiu ginklu, jūsų nuožiūra. O jei baisu su tuo stebuklinguoju kalaviju ir karališka esybe stoti prieš senį, skirkite, kas kausis už jūsų garbę, ir aš padarysiu tą patį. — Jis niekinamai nužvelgė Gajardą Morigeną ir Braisą Karoną. — Manau, bet kuris iš šitų šunyčių tiks kuo puikiausiai.

Seras Gajardas Morigenas iš įniršio tamsiai išraudo.

— Karaliui leidus, priimčiau šitą iššūkį.

— Taip pat ir aš, — Braisas Karonas pažvelgė į Stanį.

— Ne, — grikštelėjo dantimis karalius.

Seras Kortnėjus, regis, nenustebo.

— Kas kelia jums abejonių, milorde — jūsų reikalo teisumas ar rankos stiprumas? Gal bijote, kad nusičiurkšiu ant jūsų liepsnojančio kalavijo ir jį užgesinsiu?

— Nejaugi manote, sere, kad aš — visiškas kvailys? — paklausė Stanis. — Turiu dvidešimt tūkstančių vyrų. Jūs apsiausti ir iš jūros, ir iš sausumos. Kodėl turėčiau rinktis dvikovą, jeigu tikrai anksčiau ar vėliau laimėsiu? — karalius dūrė į jį pirštu. — Sąžiningai jus įspėjau. Jeigu mane priversite imti savo paties pilį šturmu, pasigailėjimo nesitikėkite. Pakarsiu jus kaip išdavikus, visus iki vieno.

— Kaip jau dievų bus lemta. Šturmuokite, milorde, — bet nepamirškite, tarp kita ko, kaip ši pilis vadinasi.

Seras Kortnėjus trūktelėjo vadeles ir nujojo atgal prie vartų.

Stanis, netaręs nė žodžio, apgręžė arklį ir patraukė atgal į stovyklą. Kiti nusekė iš paskos.

— Jeigu pulsime šitas sienas, žus tūkstančiai, — pratrūko nerimu nusenęs lordas Estermontas, karaliaus senelis iš motinos pusės. — Gal iš tiesų geriau statyti pavojun tik vieną gyvybę? Mūsų reikalas teisingas, tad dievai tikrai turėtų laiminti mūsų kario ranką ir suteikti pergalę.

Seni, ne dievai, o dievas, pagalvojo Davosas. Užsimiršai, dabar jį turime tik vieną — Melisandros Šviesos Valdovą.

— Mielai pats priimčiau tą iššūkį, — tarė seras Džonas Fosovėjus, — nors valdydamas kalaviją nė iš tolo neprilygstu meistriškumu serui Karonui ar serui Gajardui. Vėtrų Gūžtoje Renlis nepaliko jokių žymesnių riterių. Įguloje tarnauti skirta seniams ir žaliems berneliams.

— Žinoma, tai turėtų būti lengva pergalė, — sutiko lordas Karonas. — Ir kokia šlovė — laimėti Vėtrų Gūžtą vienu kirčiu!

Stanis visus juos nuvėrė niūriu žvilgsniu.

— Tarškate kaip šarkos, tik prasmės mažiau. Tylos.

Jo akys užkliuvo už Davoso.

— Sere, jokite su manimi.

Suraginęs pentinais arklį, jis nujojo tolyn nuo palydos. Tik Melisandra laikėsi šalia, nešdama didžiulę vėliavą su liepsnojančia širdimi ir karūnuotu elniu tos širdies viduryje. Lyg būtų prarytas visas visutėlis.

Davosas pastebėjo, kokiais žvilgsniais pasikeitė lordai, kai pralenkė juos vydamasis karalių. Jie juk ne kokie ten svogūnų riteriai, bet išdidūs vyrai iš senų ir garbingų giminių. Davosas nujautė, kad Renlis jų niekada šitaip nežemino. Jaunėlis Barateonas iš prigimties turėjo dovaną būti žmonėms malonus, kurios Staniui, deja, labai trūko.

Atsidūręs greta karaliaus, pristabdė arklį iki lėtos žinginės.

— Jūsų malonybe.

Iš arti Stanis atrodė prasčiau, negu Davosas manė. Veidas buvo sukritęs, po akimis juodavo tamsūs ratilai.

— Kontrabandininkas turėtų neblogai nusimanyti apie žmones, — tarė karalius. — Ką manai apie tą serą Kortnėjų Penrouzą?

— Užsispyręs vyras, — atsargiai atsakė Davosas.

— Sakyčiau, ištroškęs mirties. Mano atleidimą sviedžia tiesiai man į veidą. Taigi, ir, užuot derėjęsis, meta į šiukšlyną ir savo gyvybę, ir gyvybes visų, kas už tų sienų slepiasi. Dvikova? — karalius pašaipiai prunkštelėjo. — Be abejo, jis supainiojo mane su Robertu.

— Gal greičiau netekęs vilties. Kokių dar vilčių jam gali būti likę?

— Jokių. Pilis kris. Bet kaip šito pasiekti greitai?

Stanis valandėlę mąstė. Vienodai kaukšint arklių kanopoms, Davosas girdėjo, kaip karalius tyliai grikši dantimis.

— Lordas Alisteris ragina atgabent čionai senąjį lordą Penrouzą. Sero Kortnėjaus tėvą. Manau, tikriausiai jį pažįsti?

— Kai atvykau kaip jūsų pasiuntinys, lordas Penrouzas mane priėmė maloniausiai iš visų, — tarė Davosas. — Jis jau senas, paliegęs žmogus, valdove. Išsekęs ir leisgyvis.

— Florentas norėtų vaizdžiau parodyti, koks jis leisgyvis. Sūnaus akivaizdoje, su kilpa ant kaklo.

Prieštarauti karalienės žmonėms buvo pavojinga, bet Davosas kadaise prisiekė savo karaliui sakyti tik tiesą.

— Manau, kad tai būtų nedoras darbas, jūsų malonybe. Seras Kortnėjus žiūrės, kaip miršta jo tėvas, bet tikrai neišduos jo pasitikėjimo. Nieko nelaimėsime, tik užsitrauksime negarbę.

— Kokią negarbę? — plykstelėjo Stanis. — Gal siūlytum išdavikams dovanoti gyvybę?

— Juk dovanojote tiems, kurie joja iš paskos.

— Ar tik nesirengi manęs smerkti, kontrabandininke?

— Niekada nedrįsčiau, — Davosas išsigando pasakęs per daug.

— Tą Penrouzą gerbi labiau negu mano pavaldinius lordus, — neatlyžo karalius. — Kodėl?

— Jis tiki ir savo tikėjimo laikosi.

— Nevykęs tas jo tikėjimas grobiku, o pats grobikas miręs.

— Taip, — sutiko Davosas, — bet vis dėlto jis to tikėjimo laikosi.

— O anie tenai — ne?

Davosas pajuto su Staniu nuėjęs per daug toli ir jau nebegalįs apsimetinėti.

— Praėjusiais metais jie buvo Roberto žmonės. Prieš vieną mėnulį — Renlio. Šiandien jie jūsų. Kieno jie bus rytoj?

Staiga Stanis nusijuokė. Nusikvatojo šiurkščiai ir su panieka.

— Ar aš tau nesakiau, Melisandra? — kreipėsi jis į raudonąją moterį. — Mano Svogūnų riteris kalba tik tiesą.

— Matau, gerai jį pažįstate, jūsų malonybe, — atsiliepė ši.

— Davosai, man tavęs labai trūko, — tarė karalius. — Taip, turiu išdavikų palydą, nosis tavęs neapgauna. Mano lordai kaitalioja net savo išdavystes. Man jie reikalingi, tačiau žinok, kad darosi bloga, kai atleidžiu tokiems kaip jie, nors esu baudęs kur kas geresnius vyrus už gerokai menkesius nusikaltimus. Tu tikrai turi teisę man priekaištauti, sere Davosai.

— Pats sau priekaištaujate labiau, negu aš kada galėčiau, jūsų malonybe. Privalote turėti šiuos didžius lordus savo pusėje, kad atsikovotumėte sostą…

— Ir žiūrėti į juos pro pirštus, — niūriai šyptelėjo Stanis.

Nieko nepagalvojęs Davosas kilstelėjo sužalotąją ranką prie maišelio po kaklu ir pačiupinėjo jame esančius pirštų kauliukus. Sėkmės.

Karalius pastebėjo jo judesį.

— Vis dar nešioji juos, Svogūnų riteri? Nepametei?

— Ne.

— Kam tau jie? Neretai apie tą maišelį pagalvoju.

— Jie man primena, kas buvau. Iš kur atėjau. Primena jūsų teisingumą, valdove.

— Taip, tai buvo teisingumas, — tarė Stanis. — Geras darbas nepašalina blogo, bet ir blogas neištrina gerojo. Už kiekvieną turi būti atlyginta. Buvai ir didvyris, ir kontrabandininkas. — Atsigręžęs jis žvilgtelėjo į lordą Florentą ir kitus, vaivorykštinius riterius ir išverstakailius, kurie jojo atsilikę. — Tiems atleidimą gavusiems lordams vertėtų apie tai pamąstyti. Geri, ištikimi vyrai kausis už Džofrį klaidingai įtikėję, kad jis — teisėtas karalius. Koks šiaurietis tą patį, ko gero, pasakytų ir apie Robą Starką. Tačiau šitie lordai, visu būriu subėgę po mano brolio vėliavomis, žinojo jį esant grobiką. Jie atgręžė nugaras teisėtam karaliui tik todėl, kad trokšta valdžios ir šlovės, bet aš dabar žinosiu, kokie jie iš tiesų. Taip, dovanojau jiems. Atleidau. Bet neužmiršau.

Valandėlę jis tylėjo mąstydamas apie būsimą teisingumą. Paskui staiga tarė:

— Ką prastuomenė kalba apie Renlio mirtį?

— Liūdi. Jūsų brolį jie mylėjo.

— Kvailiai myli kvailius, — burbtelėjo Stanis, — bet ir aš jo gedžiu. To, koks jis buvo vaikystėje, bet ne to vyro, koks išaugo.

Patylėjęs vėl prabilo:

— Kaip prasčiokai atsiliepia į žinią apie Sersėjos kraujomaišą?

— Mums esant jie šaukė sveikindami karalių Stanį. Sunku pasakyti, ką jie kalba mums išplaukus.

— Taigi manai, kad nepatikėjo?

— Kai dar plukdydavau prekes, patyriau, kad vieni žmonės tiki viskuo, ką išgirsta, kiti, priešingai, netiki niekuo. Pasitaikė ir tų, ir tų. Be to, sklinda ir dar vienas gandas…

— Taip, — kirste nukirto Stanis, — kad Selisa įstačiusi man ragus ir prie kiekvieno pririšusi po kvailio varpelį. Mano dukters tėvas — pusprotis juokdarys! Šlykštus gandas, bet ir kvailas. Renlis sviedė man jį į akis, kai buvome susitikę derėtis. Turėtum būti toks pat pamišęs kaip Margaveidis, kad tikėtum tokiomis kalbomis.

— Gal ir taip, valdove… tačiau nesvarbu, ar šita pasaka žmonės tiki, ar ne, bet kalbėti apie tai jiems patinka.

Daug kur nukeliavus paaiškėdavo, kad šita nuodinga žinia juos aplenkė, ir teisingo jų pasakojimo žmonės klausydavo jau kitaip.

— Robertas galėdavo prišlapinti į taurę, bet žmonės sakydavo, kad tai vynas. Aš siūlau jiems tyro šalto vandens, o jie įtariai markstosi ir vienas kitam murma, kad jo skonis kažkoks keistas, — Stanis grikštelėjo dantimis. — Jei kas nors sugalvotų, esą aš pasiverčiau šernu ir nužudžiau Robertą, jie tikriausiai ir tuo patikėtų.

— Žmonėms kalbėti neuždrausi, valdove, — tarė Davosas, — bet kai atkeršysite tikriesiems savo brolių žudikams, kraštas supras, kad visi tie pasakojimai — melas.

Stanis jo, regis, nesiklausė.

— Beveik neabejoju, kad Sersėja prikišo nagus prie Roberto mirties. Už tai bus teisingai atlyginta. Taip, ir už Nedą Starką bei Joną Ariną.

— Ir už Renlį? — šie žodžiai Davosui ištrūko pirmiau, negu jis spėjo pagalvoti ką sakąs.

Karalius ilgokai tylėjo. Paskui labai tyliai prabilo:

— Kartais sapnuoju Renlį. Jo mirtį. Žalia palapinė, žvakės, klykia moteris. Ir kraujas, — Stanis pažvelgė žemyn, į savo rankas. — Kai jis mirė, dar gulėjau lovoje. Tavo Devanas gali papasakoti. Jis mėgino mane pažadinti. Jau švito ir mano lordai laukė virpėdami. Jau turėjau būti apsišarvavęs ir sėdėti balne. Žinojau, kad Renlis puls auštant. Devanas sako, kad blaškiausi ir šūkavau, bet ar tai svarbu? Tai buvo sapnas. Kai Renlis mirė, miegojau savo palapinėje, o kai atsibudau, mano rankos buvo švarios.

Seras Davosas Sivortas pajuto tvilkčiojant nesamus pirštų galiukus. Kažkas čia ne taip, galvojo buvęs kontrabandininkas. Tačiau linktelėjo ir tarė:

— Suprantu.

— Renlis pasiūlė man persiką. Kai derėjomės. Šaipėsi iš manęs, niekino, grasino, o paskui pasiūlė persiką. Pamaniau, kad traukia ginklą, ir jau siekiau savojo. Gal turėjo tokį tikslą — parodyti, kad bijau jo? O gal tai — tik dar vienas beprasmis jo pokštas? Jis postringavo, koks tas persikas saldus, — ar tuose žodžiuose slypėjo kokia ypatinga prasmė? — Karalius kryptelėjo galvą tarsi šuo, kuris, dantyse laikydamas triušį, papurto jį ir nusuka sprandą. — Tik Renlis galėjo taip suerzinti mane paprasčiausiu vaisiumi. Savo išdavyste pats prisišaukė tokį likimą, nors tikrai jį mylėjau, Davosai. Dabar šitai suprantu. Prisiekiu, net žengdamas į kapą galvosiu apie brolio persiką.

Tuo metu jie jau pasiekė stovyklą ir jojo palei tvarkingas palapinių eiles, plevėsuojančias vėliavas, į stirtas suremtus skydus ir ietis. Ore tvyrojo arklių mėšlo tvaikas, sumišęs su laužų dūmais ir kepamos mėsos kvapu. Netrukus Stanis sustojo ir atsigręžęs riktelėjo lordui Florentui ir kitiems išsiskirstyti ir susirinkti į jo palapinę po valandos į karo tarybą. Palyda nulenkė galvas ir pasuko savais keliais, o Davosas su Melisandra nujojo prie karaliaus palapinės.

Tas statinys turėjo būti didelis, nes čia tartis rinkdavosi jo aukštieji lordai. Tačiau jokios prabangos nebuvo matyti. Tai buvo kareiviška palapinė iš storos, tamsiai geltonai dažytos, todėl kartais panašios į auksinę drobės. Ant vidurinio stulpo iškelta plaikstėsi karaliaus vėliava, kitų karališkumo ženklų nebuvo matyti, gal tik sargyba prie įėjimo — karalienės žmonės, pasirėmę ant ilgų iečių, su liepsnojančiomis širdimis, užsiūtomis ant jų pačių ženklo.

Pribėgę arklininkai padėjo jiems nulipti nuo žirgų. Vienas iš sargybinių paėmė iš Melisandros rankų nepatogią ietį su vėliava ir giliai suvarė jos kotą į purią žemę. Prie įėjimo stovėjo Devanas, pasiruošęs atkelti karaliui durų uždangą. Šalia laukė vyresnis ginklanešys. Stanis nusiėmė karūną ir padavė Devanui.

— Šalto vandens, du puodelius. Davosai, eime su manimi. Miledi, pakviesiu jus, kai būsite reikalinga.

— Kaip įsakysite, karaliau, — nusilenkė Melisandra.

Po vaiskaus ryto palapinė viduje atrodė vėsi ir pritemusi. Stanis įsitaisė ant paprastos medinės žygio kėdės ir mostelėjo Davosui sėstis ant kitos.

— Vieną dieną, kontrabandininke, galbūt pakelsiu tave į lordus. Gal vien tam, kad paerzinčiau Seltigarą ir Florentą. Bet kažin ar tu apsidžiaugsi. Teks kankintis šitose tarybose ir vaizduoti, kad tau įdomu, ką tie mulai bliauna.

— Kam rengiate tas tarybas, jeigu iš jų nėra jokios naudos?

— Mulams patinka klausytis savo bliovimo. Tik dėl to. Dar reikia, kad jie temptų mano vežimą. Na, žinoma, labai retai vis dėlto pasigirsta kokia dėmesio verta mintis. Bet šiandien, manau, taip nebus — ak, štai tavo sūnus su vandeniu.

Devanas pastatė ąsotį ant stalo ir pripylė du molinius puodelius. Karalius prieš gerdamas įbėrė sau žiupsnį druskos. Davosas gėrė be jos apgailestaudamas, kad čia ne vynas.

— Kalbėjote apie savo tarybą.

— Klausyk, papasakosiu, kaip viskas vyks. Lordas Velarionas ragins švintant pulti pilį su kabliais ir kopėčiomis prieš strėles ir verdančią alyvą. Jauni mulai sakys, kad tai puiki mintis. Estermontas siūlys laikyti pilį apgultą ir marinti juos badu, kaip kadaise mane mėgino marinti Tairelis ir Redvainas. Tai galėtų užtrukti kokius metus, bet seniems mulams kantrybės nestinga. O lordas Karonas ir kiti mėgstantys strikinėti norės pakelti sero Kortnėjaus pirštinę ir viską išspręsti dvikovoje. Ir kiekvienas įsivaizduos būsiąs paskirtas kautis ir pelnysiąs neblėstančią šlovę, — karalius išgėrė paskutinį gurkšnį. — Ką siūlytum daryti tu, kontrabandininke?

Davosas valandėlę pamąstė.

— Nedelsdamas pulčiau Karaliaus Uostą.

Karalius prunkštelėjo.

— O Vėtrų Gūžta liktų nepaimta?

— Seras Kortnėjus neturi jėgų, todėl jums niekaip nepakenks. Užtat Lanisteriai jų turi. Apgultis užtruktų per daug ilgai, dvikova per daug priklauso nuo atsitiktinumo, o sienų šturmas pareikalaus tūkstančių gyvybių, bet sėkmės galima ir nesulaukti. Kita vertus, ji ir nebūtina. Kai nuversite Džofrį, šita pilis atiteks jums kartu su visomis kitomis. Stovykloje kalbama, esą lordas Taivinas skuba į vakarus gelbėti Lanisporto nuo šiauriečių keršto…

— Devanai, tavo tėvas nepaprastai gudrus, — tarė karalius šalia stovinčiam berniukui. — Klausydamas jo, imu galvoti, kad reikėtų turėti daugiau man tarnaujančių kontrabandininkų. O lordų mažiau. Tačiau vienu atžvilgiu, Davosai, klysti. Reikia tą pilį paimti. Jeigu užnugaryje paliksiu nepaimtą Vėtrų Gūžtą, žmonės kalbės, kad patyriau čia pralaimėjimą. Šito negaliu leisti. Žmonės manęs nemyli taip, kaip mylėjo mano brolius. Jie eina paskui mane, nes bijo… o pralaimėjimas — tai mirtis baimei. Pilis turi kristi, — jo žandikaulis krustelėjo iš vienos pusės į kitą. — Taip, ir greitai. Doranas Martelis sušaukė savo lordus ir užėmė kalnų perėjas. Jo dorniečiai pasiruošę pulti iš kalnų žemyn. Ir Haigardenas dar toli gražu nepribaigtas. Didžiąją savo pajėgų dalį, apie šešiasdešimt tūkstančių pėstininkų, mano brolis paliko prie Karčiojo tilto. Žmonos brolį serą Erolą su seru Parmenu Kreinu pasiunčiau perimti tos kariuomenės, bet jie negrįžo. Bijau, kad seras Loras Tairelis Kartųjį tiltą pasiekė anksčiau už mano pasiuntinius ir tą kariuomenę pasiėmė sau.

— Juo labiau verta kuo greičiau paimti Karaliaus Uostą. Saladoras Sanas man pasakojo…

— Saladoras Sanas galvoja tik apie auksą! — pratrūko Stanis. — Jo galva pilna svajonių apie lobius, kurie, jo nuomone, guli Raudonosios pilies rūsiuose, tad apie Saladorą Saną verčiau nebekalbėkime. Tą dieną, kai pajusiu, kad man reikia to plėšiko iš Lyso karinių patarimų, iš karto atsisakysiu karūnos ir, apsivilkęs juodai, iškeliausiu prie Sienos, — karalius sugniaužė kumštį. — Kontrabandininke, tu ko čia atvykai — man tarnauti ar erzinti priešgyniavimais?

— Aš — jūsų, — atsakė Davosas.

— Tada klausykis. Sero Kortnėjaus padėjėjas — Fosovėjų pusbrolis. Lordas Medouzas dar žalias dvidešimtmetis vaikinas. Jei staiga Penrouzą kas nors pakirstų, vadovauti Vėtrų Gūžtai stotų tas pienburnis, ir jo pusbroliai sako, kad jis priimtų mano sąlygas ir atiduotų pilį.

— Prisimenu kitą pienburnį, vadovavusį Vėtrų Gūžtai. Irgi buvo nedaug vyresnis negu dvidešimties.

— Lordas Medouzas ne toks kietakaktis užsispyrėlis, koks buvau aš.

— Užsispyrėlis ar bailys, koks skirtumas? Seras Kortnėjus Penrouzas man pasirodė tvirtas ir kupinas jėgų.

— Toks pat buvo ir mano brolis vos dieną prieš mirtį. Davosai, naktis tamsi ir kupina siaubo.

Davosas Sivortas pajuto, kaip jam ant sprando šiaušiasi gyvaplaukiai.

— Milorde, nesuprantu jūsų.

— Tavo supratimo man ir nereikia. Tik tavo tarnystės. Rytojaus dieną seras Kortnėjus mirs. Melisandra regėjo tai ateities liepsnose. Jo mirtį ir kaip ji ateis. Savaime suprantama, jis mirs ne riterių dvikovoje. — Stanis ištiesė puodelį, ir Devanas iš ąsočio vėl jį pripildė. — Jos liepsnos nemeluoja. Ji įžiūrėjo ir Renlio likimą. Matė dar Drakono Uoloje ir papasakojo Selisai. Lordas Velarionas ir tavo draugas Saladoras Sanas būtų spaudę mane pulti Džofrį, bet Melisandra sakė, kad patraukęs į Vėtrų Gūžtą laimėsiu didžiąją dalį brolio galios, ir pasirodė, kad ji buvo teisi.

— B-b-bet, — sumikčiojo Davosas, — lordas Renlis čia atkeliavo tik todėl, kad apsiautėte pilį. Jis jau žygiavo į Karaliaus Uostą, prieš Lanisterius, jis būtų…

Stanis susiraukęs pasimuistė.

— Buvo, būtų — ką čia svarstyti? Jis padarė tai, ką padarė. Atžygiavo čionai su savo vėliavomis ir persikais pasitikti likimo… ir man pasirodė labai paranku, kad atžygiavo. Melisandra matė liepsnose ir kitą dieną. Rytą, kai iš pietų, apsitaisęs žaliais šarvais, atjojo Renlis ir sutraiškė mano kariuomenę prie Karaliaus Uosto sienų. Jeigu būčiau brolį sutikęs tenai, dabar, ko gero, vietoj jo miręs būčiau aš.

— Arba galėjote, suvieniję jėgas, kartu nuversti Lanisterius, — paprieštaravo Davosas. — Kodėl ne šitaip? Jeigu ji regėjo dvi ateitis, tai… abi negali būti tikros.

Karalius Stanis dūrė į jį pirštu.

— Štai čia tu klysti, Svogūnų riteri. Kartais šviesa meta ne vieną šešėlį. Atsistok prie laužo ir pats įsitikinsi. Liepsnos juda, šoka, niekada nestovi vienoje vietoje. Šešėliai atsiranda ir aukšti, ir trumpučiai, kiekvienas žmogus jų meta bent tuziną. Paprasčiausi kai kurie jų būna ryškesni. Na, žmogaus šešėlis krinta ir į ateitį. Vienas šešėlis ar daug jų. Melisandra mato juos visus. Tau ta moteris nepatinka. Žinau šitai, Davosai, nesu aklas. Nemėgsta jos ir lordai. Estermontas mano, kad liepsnojanti širdis — prastai pasirinktas ženklas, ir maldauja eiti į mūšį kaip seniau — po karūnuotu elniu. Seras Gajardas teigia, kad vėliavos nedera patikėti moteriai. Kiti šnibžda, kad jai ne vieta karo taryboje, kad turėčiau išsiųsti ją atgal į Ašajų, kad nuodėminga leisti jai naktį būti mano palapinėje. Taigi jie šnibžda… o ji tarnauja.

— Kaip tarnauja? — paklausė Davosas bijodamas išgirsti atsakymą.

— Kaip būna reikalinga, — karalius pažvelgė į jį. — O tu?

— Aš… — Davosas lyžtelėjo lūpas. — Įsakykite, ir vykdysiu. Ką turėčiau atlikti?

— Nieko, ko anksčiau nebūtum daręs. Tik, niekam nematant, juodžiausioje nakties tamsoje, priplukdyti valtį prie pat pilies, po jos siena. Ar gali tai padaryti?

— Taip. Šiąnakt?

Karalius linktelėjo.

— Paimk nedidelę valtį. Ne „Juodąją Betą“. Apie tai, ką rengiesi daryti, niekas neturi žinoti.

Davosas jau žiojosi prieštarauti. Dabar jis — riteris, nebe kontrabandininkas, o žudikas niekada nebuvo. Tačiau pravėręs burną negalėjo ištarti nė žodžio. Tai buvo Stanis, jo teisingasis lordas, kuriam turėjo būti dėkingas už visa, kuo tapo ir ką dabar turi. Be to, reikėjo nepamiršti ir sūnų. Dievai maloningieji, ką ji iš jo padarė?

— Tu tyli, — pasakė Stanis.

Taip ir turėčiau daryti, tarė sau Davosas, bet garsiai prabilo kitaip:

— Valdove, pilį reikia paimti, dabar tai aiškiai suprantu, bet neabejoju, kad yra ir kitų būdų. Švaresnių. Tegu seras Kortnėjus turi tą mergvaikį, tada jis veikiausiai pasiduos.

— Davosai, berniukas turi atitekti man. Būtinai. Melisandra ir šitai regėjo liepsnose.

Davosas karštligiškai ieškojo, ką dar galėtų atsakyti.

— Vėtrų Gūžtoje nėra nė vieno riterio, kuris prilygtų serui Gajardui ar lordui Karonui, ar bet kuriam iš šimtinės kitų, prisiekusių jums tarnauti. Ta dvikova… gal kartais seras Kortnėjus ieško būdo garbingai pasiduoti? Net ir savo gyvybės kaina?

Karaliaus veidu tarsi debesis dangumi praslinko nerimo šešėlis.

— Jau greičiau jis sumanė kokią gudrybę. Nebus jokios dvikovos. Seras Kortnėjus jau buvo miręs anksčiau, net nesviedęs tos pirštinės. Liepsnos nemeluoja, Davosai.

Bet vis dėlto tai tiesai įgyvendinti reikia manęs, pagalvojo jis. Jau seniai Davosas Sivortas nesijautė toks prislėgtas.

Tad jis ir vėl palaikiu laiveliu su juoda bure nakties tamsoje plaukė per Laivadūžių įlanką. Virš jo juodavo tas pats dangus, bangavo ta pati juoda jūra. Oras kvepėjo druska, o vanduo pliuškenosi į laivo šonus lygiai taip pat, kaip tada. Aplink pilį mirguliavo tūkstančiai laužų, kaip ir prieš šešiolika metų, kai čia stovėjo Tairelių ir Redvainų kariuomenė. Bet visa kita labai pasikeitė.

Aną kartą į Vėtrų Gūžtą gabenau gyvybę, tada ji buvo svogūnų pavidalo. Šį kartą vežu mirtį — Melisandrą iš Ašajaus. Prieš šešiolika metų burės šiureno ir pliauškėjo sulig kiekvienu vėjo gūsiu, kol jis galų gale jas nuleido ir toliau yrėsi audeklu apmuturiuotais irklais. Ir vis tiek širdis, atrodė, tuoj iššoks iš krūtinės. Bet Redvainų galerose žmonės per ilgą apsiaustį buvo praradę budrumą, ir pro užtvaras jis pranėrė sklandžiai, tarsi slysdamas juodu atlasu. Šį kartą visi laivai aplinkui priklausė Staniui, pavojų galėjo kelti tik stebėtojai ant pilies sienų. Vis dėlto Davosas jautėsi įsitempęs tarsi šauti parengtas lankas.

Melisandra sėdėjo susigūžusi ant suolelio, nuo galvos iki kulnų paskendusi tamsiai raudono apsiausto klostėse, tik po gobtuvu bolavo jos blyškus veidas. Davosas jūrą mėgo. Geriausiai miegodavo jausdamas po savimi siūbuojantį denį, o laivavirvėse dūsaujantis vėjas buvo mielesnis už švelniausius dainininko ar jo arfos stygų garsus. Tačiau šiąnakt net ir jūra jo nedžiugino.

— Užuodžiu jumyse baimę, sere riteri, — tyliai tarė raudonoji moteris.

— Girdėjau kartą sakant, kad naktis tamsi ir kupina siaubo. O šiąnakt nesu joks riteris. Aš vėl tik kontrabandininkas Davosas. Džiaugčiausi, jei būtumėt svogūnas.

Ji nusijuokė.

— Kas jus taip gąsdina? Aš? Ar tai, ką mes darome?

— Ką jūs darote. Aš prie to neprisidėsiu.

— Jūsų ranka iškėlė burę. Ta pati ranka laiko vairą.

Davosas tylėdamas stebėjo, kur plaukia valtis. Krantas šiaušėsi aštriomis uolomis, tad jis taikė gerokai tolyn į įlanką. Prieš sukant atgal jam reikėjo sulaukti ateinant potvynio. Vėtrų Gūžta, likusi jiems už nugaros, vis mažėjo, bet raudonoji moteris, regis, dėl to nesijaudino.

— Davosai Sivortai, jūs — geras vyras? — paklausė ji.

Ar geras vyras imtųsi šito darbo?

— Aš — vyras, — atsiliepė jis. — Esu geras savo žmonai, tačiau turėjau ir kitų moterų. Stengiuosi būti tinkamas tėvas savo sūnums, kad jie galėtų susirasti savo vietą šiame pasaulyje. Taip, pažeidinėjau įstatymus, tačiau iki šios nakties niekada nesijaučiau esąs piktadarys. Sakyčiau, miledi, kad esu ir toks, ir toks. Ir geras, ir blogas.

— Pilkas, — tarė ji. — Nei baltas, nei juodas, bet turintis ir vieno, ir kito. Ar toks ir esate, sere Davosai?

— Na ir kas, jei toks esu? Man regis, dauguma žmonių pilki.

— Jeigu pusė svogūno nuo puvėsio pajuodusi, tai tas svogūnas supuvęs. Žmogus yra arba geras, arba blogas.

Toli krante laužai susiliejo į neryškią pašvaistę juodame danguje, sausumos beveik nebuvo matyti. Jau reikėjo sukti atgal.

— Saugokit galvą, miledi.

Jis nustūmė vairą į šoną, ir laivelis sukdamasis išspjovė vandens čiurkšlę. Melisandra, kaip visada rami, viena ranka laikydamasi už krašto, pasilenkė po praslenkančiu skersiniu. Sugirgždėjo laivo lentos, supliauškėjo burė, tykštelėjo vanduo — viskas taip garsiai, kad būtum galėjęs prisiekti, jog girdi visa pilis. Bet Davosas nesijaudino. Pro galingas į jūrą atgręžtas Vėtrų Gūžtos sienas skverbdavosi vien tik niekada nenurimstančių, į uolas dūžtančių bangų aidas, ir tas pats vos girdimas.

Pasukus atgal į krantą, paskui jų laivą nutįso raibuliuojanti juosta.

— Kalbate apie vyrus ir svogūnus, — tarė Davosas Melisandrai, — o kaip moterys? Ar jos tokios pat? Jūs, miledi, gera ar bloga?

— Ak, tikrai gera, — sukikeno ji. — Aš, mielasis sere, irgi galiu vadintis riteriu. Šviesos ir gyvybės skelbėju.

— Tačiau šiąnakt vis dėlto ketinate nužudyti žmogų, — atsiliepė Davosas. — Taip, kaip nužudėte meisterį Kreseną.

— Jūsų meisteris pats nusinuodijo. Norėjo nunuodyti mane, bet mane saugojo aukštesnė galia, o jo — ne.

— O Renlis Barateonas? Kas buvo jo žudikas?

Ji atsigręžė. Gobtuvo šešėlyje jos akys degė tartum blyškiai raudonos žvakių liepsnelės.

— Ne aš.

— Melas, — Davosas dabar jau žinojo tvirtai.

Melisandra vėl nusijuokė.

— Klaidžiojate tamsoje ir sumaištyje, sere Davosai.

— Tai ir puiku, — Davosas mostelėjo ranka į tolumoje, ant Vėtrų Gūžtos sienų mirkčiojančius žiburius. — Jaučiate, koks vėjas žvarbus? Sargybiniai tupės susigūžę arčiau savo deglų. Truputis šilumos, truputis šviesos — tokią naktį tie deglai nepakeičiami. Tačiau jie sargybinius apakins, ir šie mūsų nepamatys. — Tikiuosi, kad ne. — Dabar mus saugo tamsos dievas, miledi. Net ir jus.

Sulig tais žodžiais jos akių liepsnelės, regis, sužibo ryškiau.

— Neminėkite šito vardo, sere. Kitaip prišauksite jo juodą žvilgsnį. Jis nesaugo nieko, užtikrinu jus. Jis — priešas viskam, kas gyva. Kaip tik deglai mus slepia, pats ką tik sakėte. Jų ugnis. Ryškioji Šviesos Valdovo dovana.

— Tebūnie jūsų valia.

— Teisingiau, jo valia.

Vėjas keitėsi. Davosas jį jauste jautė, spėjo iš to, kaip virpa juodas audeklas. Surado burės virves.

— Padėkite man nuleisti burę. Toliau iki pilies irkluosiu.

Valčiai supantis ant bangų, jie abu kartu suvyniojo burę. Atrišdamas irklus ir leisdamas juos į juodą ribuliuojantį vandenį, Davosas paklausė:

— Kas nuplukdė jus pas Renlį?

— Neprireikė, — atsakė ji. — Jo niekas nesaugojo. Tačiau čia… šita Vėtrų Gūžta — senovinė vieta. Jos akmenys apraizgyti kerų. Senų, visų užmirštų, bet tebesančių. Pro jos tamsias sienas negali prasiskverbti joks šešėlis.

— Šešėlis? — Davosas pajuto, kaip pašiurpęs dilgčioja kūnas. — Šešėlis — tai tamsos dalis.

— Sere riteri, esate visiškas neišmanėlis, blogiau net už vaiką. Tamsoje nėra šešėlių. Šešėliai — tai šviesos tarnai, ugnies vaikai. Ryškiausia liepsna meta tamsiausią šešėlį.

Davosas susiraukęs parodė jai, kad nutiltų. Jie jau artėjo prie kranto ir balsai galėjo nusklisti per vandenį. Jis irklavo, tylus irklų pliuškenimas skendo vienodoje bangų mūšoje. Iš jūros pusės Vėtrų Gūžta stovėjo ant blausiai baltos uolos, kalkakmenio skardis kilo stačiai aukštyn, o virš jo dar antra tiek tęsėsi milžiniška išorinė siena. Uoloje žiojėjo urvas, į jį Davosas ir taikė, kaip prieš šešiolika metų. Tas urvas vedė iki ertmės po pilimi, ten senovės lordai buvo įsirengę prieplauką.

Iki urvo nuplaukti galėjai tik per potvynį, bet vis tiek buvo itin pavojinga, tačiau kontrabandininko įgūdžiai Davoso neapgavo. Jis mikliai vingiavo tarp dantytų uolų, kol pagaliau priešais pasirodė urvo anga. Dabar jis leido bangoms nešti laivą vidun. Jų keteros taškėsi aplink, daužė iš visų pusių, kiaurai permerkdamos abu keleivius. Iš tamsos į juos dūrė vandens paviršiuje vos matomas, putų sūkuriais spjaudantis akmeninis pirštas, ir Davosui tik vargais negalais pavyko irklu nuo jo atsistumti.

Bet pagaliau jie prasmuko į urvą, vanduo aprimo, viską apgaubė aklina tamsa. Laivelis vis dar sukiodamasis jau plaukė lėčiau. Jų alsavimas aidu atsimušė nuo skliautų ir sienų. Davosas nesitikėjo, kad bus taip tamsu. Aną kartą urve liepsnojo deglai, pro šaudymo angas lubose žvelgė išbadėjusių vyrų akys. Jis žinojo, kad kažkur priekyje yra grotos. Irklais vis pristabdydamas valtį, įsirėmė į jas beveik švelniai.

— Toliau plaukti nėra kur, nebent turite pilyje žmogų, kuris pakeltų vartus. — Jo šnabždesys nusklido per raibuliuojantį vandenį lyg švelniomis rausvomis kojelėmis būtų nutapenusios pelytės.

— Jau įplaukėme į pilies vidų?

— Taip, po ja. Tačiau toliau kelio nebėra. Grotos leidžiasi iki pat dugno. Jų virbai taip arti vienas kito, kad net ir vaikas neprasispraustų.

Ji nieko neatsakė, tik pasigirdo tylus šiugždesys. Ir staiga tamsoje ištryško šviesa.

Davosas mėgino ranka prisidengti akis, jam užkando žadą. Melisandra atmetė atgal gobtuvą ir išsinėrė iš smilkstančio apsiausto. Po juo buvo nuoga, didžiuliu pilvu, tarsi tuoj turėtų gimdyti. Sunkios išbrinkusios krūtys gulėjo nusvirusios žemyn, pilvas, atrodė, tuoj sprogs.

— Dievai, saugokit mus, — sušnibždėjo Davosas ir išgirdo ją kvatojant kimiu, gomuriniu juoku. Jos akys žioravo tarsi įkaitusios žarijos, prakaito lašų nuberta oda švietė, regis, pati savaime. Melisandra švytėjo.

Sunkiai alsuodama ji atsitūpė ir pražergė kojas. Per šlaunis paplūdo kraujas, juodas kaip rašalas. Ištrūkęs klyksmas galėjo reikšti ir kančią, ir neapsakomą palaimą, o gal ir viena, ir kita. Davosas pamatė, kad iš jos lenda kūdikio viršugalvis. Tuoj išnėrė dvi ieškančios už ko įsitverti rankos, juodi pirštai įsikabino į besistanginančios Melisandros kojas, kol pagaliau šešėlis visas ištrūko lauk, išaugo aukštesnis už Davosą, iškilo iki pat urvo lubų ir pakibo virš valties. Davosas spėjo žvilgtelėti į jį vos akimirką, nes šešėlis prasispraudė tarp grotų virbų ir nulėkė vandens paviršiumi tolyn. Tačiau tos akimirkos jam užteko.

Jis pažino tą šešėlį. Nes pažino ir žmogų, kuris tą šešėlį metė.