Karalių kova

Teonas

Ką tik kietai miegojęs, kitą akimirką jau gulėjo nubudęs.

Kaira glaudėsi prie jo, vieną ranką užmetusi ant jo žasto, krūtimis liesdama nugarą. Girdėjo ją lygiai ir ramiai alsuojant. Suglamžyta paklodė buvo apsisukusi jiems apie kojas. Aplinkui tvyrojo juodžiausia naktis. Miegamajame buvo tamsu ir tylu.

Kas čia yra? Ar kažką girdėjau? Kažkas vaikšto?

Vėjas tyliai sušnibždėjo pro langinių plyšius. Kažkur toli sukniaukė rujojanti katė. Ir daugiau nieko. Miegok, Greidžojau, tarė sau. Pilyje ramu, visur budi tavo pastatyti sargybiniai. Prie tavo durų, prie vartų, prie ginklinės.

Gal būtų palaikęs blogu sapnu, bet neprisiminė sapnavęs. Kaira jį kaip reikiant išsekino. Kol Teonas nesumanė jos pasikviesti, visus savo aštuoniolika metų ji gyveno žiemos miestelyje ir į pilį nebuvo nė karto įkėlusi kojos. Atėjo pas jį drėgna, trokštanti, vikri kaip kiaunė; be to, tikrai negali ginčytis — smagu paties lordo Edardo Starko lovoje dulkinti paprastą smuklės mergšę.

Ji kažką mieguistai sumurmėjo, kai Teonas išslydo iš po jos rankos ir atsikėlė. Židinyje dar žioravo kelios žarijos. Lovos kojūgalyje, susisukęs į savo apsiaustą, pamiršęs viską pasaulyje, ant grindų miegojo Veksas. Niekas nė krust. Teonas nuėjo prie lango ir atlapojo langines. Naktis iš karto ištiesė šaltus pirštus, ir jo nuoga oda tuojau pašiurpo. Pasilenkė atsirėmęs į akmeninę palangę ir pažvelgė laukan į tamsius bokštus, tuščius kiemus, juodą dangų ir gausybę žvaigždžių, kurių žmogus nepajėgtų suskaičiuoti, net jeigu gyventų iki šimto metų. Virš Varpo bokšto, atsispindėdamas šiltnamio stoge, plaukė mėnulio pjautuvas. Nebuvo girdėti jokio garso — nei pavojaus rago, nei kokių balsų, net nė menkiausio žingsnio aido.

Viskas gerai, Greidžojau. Girdi, kaip ramu? Iš džiaugsmo turėtum būti tiesiog apgirtęs. Paėmei Vinterfelą su mažiau negu trisdešimčia vyrų, tai giesmės vertas žygdarbis. Teonas pasuko atgal į lovą. Apvers Kairą ant nugaros ir dar kartą išdulkins, šitai išvaikys visas šmėklas. Jos aimanos ir kikenimai maloniai išblaškys šitą tylą.

Jis stabtelėjo. Buvo taip įpratęs prie didvilkių kaukimo, kad tarsi nebegirdėdavo jo… tačiau kažkas viduje, lyg kokia medžiotojo nuojauta, pakuždėjo, kad jie nebekaukia.

Prie jo durų budėjo Urzenas, gyslotas vyras, už nugaros pasikabinęs apskritą skydą.

— Vilkų negirdėti, — tarė jam Teonas. — Nueik pažiūrėti, ką jie ten veikia, ir tuoj pat atgal.

Nuo minties apie ištrūkusius vilkus jam pasidarė šiek tiek negera. Jis gerai atminė tą dieną Vilkų girioje, kai tyržmogiai užpuolė Braną. Vasara ir Pilkasis Vėjas sudraskė juos į gabalus.

Bato galu jis bakstelėjo Veksui, berniukas atsisėdo trindamasis akis.

— Patikrink, ar Branas Starkas ir jo mažasis brolis lovose. Ir greičiau sukis.

— Milorde? — mieguistu balsu pašaukė Kaira.

— Miegok, ne tau sakau.

Teonas įsipylė į taurę vyno ir išgėrė iki dugno. Vis klausėsi, gal kartais išgirs staugiant. Per mažai vyrų, niūriai pagalvojo. Mano vyrų per mažai. Jeigu Aša neatvyks…

Veksas grįžo labai greitai, išraiškingai purtydamas galvą. Nusikeikęs Teonas susirado ant grindų tuniką ir kelnes, kur buvo jas numetęs beskubėdamas užgulti Kairą. Ant tunikos apsivilko geležinėmis kniedėmis nusagstytą odinį švarką, apsijuosė diržu, ant kurio kabojo kalavijas ir durklas. Plaukai styrojo pasišiaušę tarsi erškėčių krūmas, bet dabar buvo svarbesnių reikalų.

Tuo metu sugrįžo Urzenas.

— Vilkų nėra.

Teonas tarė sau turįs būti toks pat šaltas ir ramus kaip lordas Edardas.

— Kelk pilį, — tarė Urzenui. — Varyk juos į kiemą, visus iki vieno, pažiūrėsime, ko trūksta. Tegu Lorenas patikrina vartus. Veksai, su manimi.

Jam vis nedavė ramybės, ar Stigas jau pasiekė Gūdmiškį. Tas vyras, nors sakėsi gerai jodinėjąs, raitelis buvo nekoks — nė vienas iš Geležies salų nemokėjo kaip reikiant sėdėti balne, — tačiau laiko jau praėjo užtektinai. Aša jau galėtų būti pakeliui. Ir jei sužinos, kad pražiopsojau abu Starkus… Net galvoti apie tai buvo nepakenčiama.

Brano miegamasis buvo tuščias, kaip ir Rikono čia pat už posūkio. Teonas keikė pats save. Reikėjo pastatyti prie jų sargybą, bet jam pasirodė svarbiau, kad žmonės vaikštinėtų ant pilies sienų ir saugotų vartus, o ne tupinėtų apie porą vaikų, kurių vienas — luošys.

Lauke pasigirdo aimanos — išverstus iš lovų žmones varė į kiemą. Dabar pasistengsiu, kad jie turėtų dėl ko aimanuoti. Elgiausi su jais švelniai, ir štai kaip jie man atsimokėjo. Jis net liepė iki kraujo nuplakti du savo vyrus už tai, kad išprievartavo tą merginą iš šunidės, norėjo parodyti, kad žiūri teisingumo. Bet jie vis tiek kaltina mane dėl tos mergos. Ir dėl kitų. Jo akimis, tai buvo neteisinga. Mikenas savo liežuviu pats prisišaukė galą, kaip ir Benfredas. O Čeilis — na, jis turėjo ką nors atiduoti Nuskendusiam Dievui, jo vyrai šito laukė.

— Nieko pikta prieš tave neturiu, — pasakė jis septonui prieš įmetant jį į šulinį, — tačiau dabar tau ir tavo dievams čia nebėra vietos.

Galėtum tikėtis, kad kiti jausis dėkingi, jog ne juos pasirinko, bet ne. Teonas svarstė, kiek jų dabar galėtų būti prieš jį susimokę.

Urzenas grįžo su Juoduoju Lorenu.

— Medžiotojų vartai, — tarė Lorenas. — Verčiau pats pažiūrėk.

Prie Medžiotojų vartų buvo patogiai įsikūrusios šunidė ir virtuvė, o jie patys atsiverdavo į laukus ir miškus, išjojant pro juos iš pilies, nereikėjo pirmiausia eiti per žiemos miestelį, tad juos paprastai rinkdavosi susiruošusieji į medžioklę.

— Kas ten budėjo?

— Drenanas ir Skvintas.

Drenanas buvo vienas tų, kurie išprievartavo Palą.

— Jeigu jie leido berniūkščiams pabėgti, prisiekiu, nemažai odos išrėšiu jiems iš nugaros.

— Neprireiks, — šaltai atsiliepė Juodasis Lorenas.

Iš tiesų neprireikė. Skvintą jie rado plūduriuojantį veidu žemyn pilies griovyje, jo viduriai driekėsi iš paskos tarsi baltų gyvačių kamuolys. Drenanas pusnuogis gulėjo vartų bokšte, sarginėje, iš kurios nuleidžiamas ir pakeliamas tiltas. Jo gerklė buvo perrėžta nuo vienos ausies iki kitos. Šiek tiek apgijusius randus ant nugaros dengė apdriskusi tunika, bet batai buvo nuspirti į šoną, kelnės nusmukusios ir susisukusios apie pėdas. Ant stalelio prie durų gulėjo sūris, šalia — tuščias ąsotis. Ir du puodeliai.

Teonas kilstelėjo vieną ir pauostė dugne likusias vyno drumzles.

— Skvintas, matyt, buvo viršuje, ant sienos?

— Taigi, — atsiliepė Lorenas.

Teonas sviedė puodelį į židinį.

— Sakyčiau, Drenanas nusileido kelnes ketindamas kyštelėti moteriai, bet tuo metu ši kyštelėjo jam. Jei neklystu, jo paties peiliu, kuriuo pjaustė sūrį. Kas nors raskite kokį kablį ir išžvejokite aną kvailį iš griovio.

Anas kvailys atrodė kur kas baisiau už Drenaną. Juodajam Lorenui ištempus jį iš vandens, visi pamatė, kad viena jo ranka nuplėšta iki alkūnės, nėra pusės kaklo, o pilvo apačioje išdrėksta didžiausia skylė. Lorenui jį traukiant, kablys perdūrė paleistas žarnas. Tvaikas buvo siaubingas.

— Didvilkiai, — tarė Teonas. — Spėju, abu.

Pasišlykštėjęs jis nuėjo iki pakeliamojo tilto. Vinterfelą supo dvi galingos granito sienos, tarp jų tyvuliavo platus griovys. Išorinė siena buvo aštuoniasdešimties pėdų aukščio, vidinė — daugiau kaip šimto. Teonui trūko žmonių, tad teko išorines sienas palikti tuščias ir sargybinius sustatyti ant aukštesnių vidinių. Jis nedrįso siųsti vyrų į kitą griovio pusę, nes, jei pilis staiga sukiltų, jie liktų atkirsti.

Čia turėjo ateiti dviese ar daugiau, nusprendė jis. Kol moteris siūlė smagumus Drenanui, kiti išlaisvino vilkus.

Teonas liepė duoti jam deglą ir pirma visų užkopė ant sienos. Ėjo nuleidęs liepsną žemai priešais save, ieškodamas… štai. Vidinėje sienos pusėje ir angoje tarp dviejų sienos dantų.

— Kraujas, — paskelbė jis, — negrabiai nušluostytas. Įtariu, moteris nužudė Drenaną ir nuleido pakeliamąjį tiltą. Skvintas išgirdo džeržgiant grandines, atėjo pasižiūrėti, bet tik iki čia. Lavoną jie pro angą nustūmė į griovį, kad kitas sargybinis jo nerastų.

Urzenas pažvelgė išilgai sienos.

— Kiti sargybos bokšteliai visai netoli. Matau liepsnojančius deglus…

— Deglai liepsnoja, o sargybinių nėra, — nutraukė jį Teonas. — Vinterfele daugiau bokštelių, negu turiu žmonių.

— Keturi sargybiniai prie pagrindinių vartų, — atsiliepė Juodasis Lorenas, — ir penki ant sienos, be Skvinto.

— Jeigu tik jis būtų papūtęs ragą… — tarė Urzenas.

Na ir kvailiai aplink mane.

— Urzenai, pamėgink įsivaizduoti, kad pats ten esi. Aplinkui tamsu ir šalta. Eini sargybą jau ne vieną valandą, lauki nesulauki, kada baigsis tavo pamaina. Paskui išgirsti triukšmą, bėgi vartų link, bet staiga prie laiptų matai akis, deglo šviesoje jos žiba žaliai ir geltonai. Prie tavęs žaibiškai puola du šešėliai, nespėji nė žioptelti. Spėji pastebėti iššieptus dantis, jau ketini atstatyti ietį, bet jie užgriūva tave anksčiau, išplėšia pilvą, jų dantys tavo odinius drabužius perrėžia tarsi drobę.

Jis smarkiai stumtelėjo Urzeną.

— Štai tu jau ant nugaros, tavo viduriai verčiasi lauk, vienas jų jau sugriebė dantimis tau už gerklės.

Teonas stvėrė Urzeną už lieso kaklo, smarkiau sugniaužė kumštį ir nusišypsojo.

— O dabar pasakyk — kol visa šitai vyksta, kurią akimirką liausies pūtęs savo suknistą ragą?

Jis šiurkščiai nustūmė Urzeną, tas atbulas kluptelėjo atsitrenkęs į sienos dantį. Pasitrynė kaklą. Reikėjo tuos žvėris nudėti tą pačią dieną, kai paėmėme pilį, piktai pagalvojo Teonas. Juk mačiau, kaip jie žudo, žinojau, kokie jie pavojingi.

— Reikia juos vytis, — tarė Juodasis Lorenas.

— Ne tamsoje. — Teono visiškai neviliojo mintis vaikytis didvilkius po miškus naktį; medžiotojai nesunkiai galėjo tapti medžiojamaisiais. — Palauksime, kol prašvis. Tuo tarpu geriau pasikalbėsiu su savo ištikimais pavaldiniais.

Kieme būriu susigrūdę prie sienos neramiai laukė vyrai, moterys, vaikai. Daugeliui net nedavė apsirengti, jie siautėsi vilnonėmis antklodėmis ar nuogi gūžėsi po apsiaustais ar skraistėmis. Tuzinas geležies žmonių laikė juos suvarę — deglas vienoje rankoje, ginklas kitoje. Pūtė gūsingas vėjas, ir virpančios oranžinės liepsnos atspindžiai blausiai mirgėjo ant plieninių šalmų, vešlių barzdų, niūriai žvelgiančių akių.

Teonas vaikštinėjo pirmyn atgal prieš belaisvius, tyrinėdamas jų veidus. Visi jam atrodė kalti.

— Kiek trūksta?

— Šešių, — jam už nugaros atsirado Dvokas, kvepiantis muilu, ilgais vėjyje plevėsuojančiais plaukais. — Abiejų Starkų, to pelkių vaikio ir jo sesers, puskvaišio iš arklidės ir tavo tyržmogių moters.

Oša. Nuo pirmos akimirkos, kai pamatė antrąjį puoduką, įtarė, kad tai gali būti ji. Juk turėjau suprasti, kad šita pasikliauti negalima. Ji tokia pat keista kaip Aša. Net ir vardai jų skamba panašiai.

— Kas nors patikrinote arklidę?

— Agaras sako, netrūksta nė vieno arklio.

— Šokėja stovi savo garde?

— Šokėja? — Dvokas suraukė kaktą. — Agaras sako, kad visi arkliai ten. Trūksta tik puskvaišio.

Vadinasi, jie išėjo pėsčiomis. Tai buvo geriausia žinia iš visų, kurias išgirdo prabudęs. Žinoma, Branas keliauja savo krepšyje ant Hodoro nugaros. Ošai tenka nešti Rikoną, savo mažomis kojomis jis toli nenueis. Teonas neabejojo, kad netrukus vėl turės juos savo rankose.

— Branas ir Rikonas pabėgo, — pasakė jis pilies žmonėms, stebėdamas jų akis. — Kas žino, kur jie iškeliavo?

Niekas neatsakė.

— Jie negalėjo pabėgti niekieno nepadedami, — kalbėjo Teonas. — Be maisto, drabužių, ginklų. — Jis užrakino visus Vinterfele rastus kalavijus ir kirvius, bet, žinoma, vieną kitą jie galėjo paslėpti. — Man reikia vardų tų, kurie jiems padėjo. Visų tų, kurie apsimetė nieko nematę. — Buvo girdėti, kaip ūžauja vėjas, daugiau jokio garso. — Vos išaušus, juos susigrąžinsiu. — Jis užsikišo nykščius už kalavijo diržo. — Reikės medžiotojų. Kas nori puikaus šilto vilko kailio, kad šildytų per visą žiemą? Geidžai?

Virėjas visada linksmai jį sveikindavo grįžtantį iš medžioklės, klausdavo, ar neparnešęs kokio skanėsto vaišių stalui, bet dabar neturėjo ko pasakyti. Teonas pasuko atgal vis ieškodamas jų veiduose nors menkiausio kaltės ir žinojimo ženklo.

— Luošam ne vieta girioje. O Rikonas dar mažiukas — ar ilgai jis ten tvers? Aukle, pagalvok, kaip jam ten turi būti baisu.

Ta senė dešimtį metų ant jo burbėjo, sekė savo niekada neišsenkančias pasakas, o dabar spoksojo į jį tarsi į svetimą.

— Galėjau išžudyti visus jūsų vyrus, o moteris atiduoti smagintis kareiviams. Užuot taip padaręs, saugojau jus. Ar šitaip man dėkojate?

Džosetas, prižiūrėjęs jo arklius, Farlenas, išmokęs visko, ką žinojo apie skalikus, Barta, aludario žmona, kuri buvo jo pirmoji, — nė vienas nenorėjo pažvelgti jam į akis. Jie nekenčia manęs, suvokė Teonas.

Dvokas žengė arčiau.

— Nulupk jiems odą, — paragino jis putliomis blizgančiomis lūpomis. — Lordas Boltonas mėgdavo taip sakyti — nuogas žmogus turi nedaug paslapčių, o žmogus nulupta oda jų nebeturi visiškai.

Teonas žinojo, kad žmogus nulupta oda — tai Boltonų giminės ženklas. Prieš daug šimtmečių kai kurie jų lordai net apsisiausdavo negyvų priešų oda. Starkai šitam padarė galą. Esą tai baigėsi gal prieš tūkstantį metų, kai Boltonai prisiekė ištikimybę Vinterfelui. Bent jau taip kalbama, tik seni papročiai nyksta sunkiai, kaip pats puikiai įsitikinau.

— Šiaurėje niekas žmonėms odos nelups, kol aš valdysiu Vinterfelą, — garsiai tarė Teonas. Aš — vienintelis jūsų gynėjas nuo tokių kaip šitas, norėjo klykti jis. Negalėjo kalbėti taip atvirai, bet gal kai kuriems užteks proto susigaudyti.

Virš pilies dangus jau pilkėjo. Netrukus turėjo švisti.

— Džosetai, pabalnok Šypsnį ir dar arklį sau. Murčai, Garisai, Spuoguotasis Timai, jūs taip pat keliausite.

Murčas ir Garisas buvo geriausi pilies medžiotojai, Timas — puikus lankininkas.

— Agarai, Raudonnosi, Gelmarai, Dvokai, Veksai, — saviškių jam irgi reikėjo, kad užnugaris būtų saugus. — Farlenai, man reikės šunų, tu pats juos ir vesi.

Žilas šunidės šeimininkas sukryžiavo ant krūtinės rankas.

— Kodėl dabar turėčiau siundyti juos ant savo tikrų lordų, kurie, be visa ko, dar ir maži vaikai?

Teonas žengė artyn.

— Dabar aš — tavo tikras lordas ir dar žmogus, kuris rūpinasi, kad Palai nieko nenutiktų.

Panieka Farleno akyse prigeso.

— Taip, milorde.

Atsitraukęs atgal, Teonas apžvelgė visus svarstydamas, ką dar tiktų paimti.

— Meisteris Luvinas, — paskelbė netrukus.

— Nieko neišmanau apie medžioklę.

Žinoma, bet tikrai nepaliksiu tavęs vieno pilyje.

— Ką gi, puiki proga pasimokyti.

— Paimkite ir mane. Aš noriu apsiausto iš to vilko kailio, — priekin žengė berniukas, nedaug vyresnis už Braną. Teonui tik po valandėlės pavyko prisiminti, kas jis toks. — Esu jau medžiojęs daugybę kartų, — aiškino Valderis Frėjus. — Ir tauriuosius elnius, ir briedžius, ir net šernus.

Jo pusbrolis pratrūko juoktis:

— Jodavo jis su tėvu į šernų medžioklę, bet prie žvėries jo nė artyn neprileisdavo.

Teonas abejodamas žvelgė į berniuką.

— Jok, kad nori, bet, jei nespėsi su visais, nemanyk, kad su tavim terliosiuos.

Jis vėl atsigręžė į Juodąjį Loreną.

— Kol manęs nėra, Vinterfelas — tavo. Jeigu negrįžtume, elkis su jais kaip tinkamas.

Na, tai turėtų paskatinti juos pasimelsti, kad man pasisektų.

Pirmiesiems blyškiems saulės spinduliams nuslinkus per Varpo bokšto viršūnę, visi susirinko prie Medžiotojų vartų. Jų iškvepiamas garas šaltame ryto ore iš karto virsdavo šerkšnu. Gelmaras pasiėmė ilgakotį kirvį, juo galėjo smogti vilkui, kol šis dar jo nepasiekė. Kirvio geležtė buvo tokio sunkumo, kad vilką pavyktų nudėti vienu smūgiu. Agaras prisitaisė plieninius antblauzdžius. Dvokas atėjo nešinas šernine ietimi ir nežinia ko kimšte prikimštu maišu. Teonas turėjo savo lanką, daugiau jam nieko nereikėjo. Kartą strėle jis išgelbėjo Branui gyvybę. Dabar jis vylėsi, kad kita strėle jos atimti neprireiks, bet jeigu jau reikalai pasisuks šitaip, jis tai padarys.

Per griovį žengė vienuolika vyrų, du berniukai ir tuzinas šunų. Už išorinės sienos minkštoje žemėje pėdsakai buvo lengvai įžiūrimi — vilkų letenų atspaudai, sunkūs Hodoro žingsniai, seklesnės dviejų Ridų paliktos žymės. Pasiekus medžius, ant akmenuotos žemės ir prikritusių lapų pėdsakais sekti buvo sunkiau, bet tuo metu rudoji Farleno kalė jau užuodė kvapą. Kiti šunys sekė iš paskos lodami ir uostinėdami, paskutiniai bėgo du baisūs mastifai. Įvarius į kampą didvilkį, jų dydžio ir nuožmumo galėjo prireikti.

Teonas būtų spėjęs, kad Oša bėgs į pietus pas serą Rodriką, bet pėdsakai vedė į šiaurės vakarus, į pačią Vilkų girios gilumą. Jam tai visiškai nepatiko. Būtų nepakenčiama ir juokinga, jeigu Starkai pasuktų į Gūdmiškį ir atžygiuotų tiesiai Ašai į rankas. Jau geriau juos nudėčiau, karčiai mąstė jis. Tegu mane laiko žiauriu, bet tik ne kvailu.

Tarp medžių slinko balkšvo rūko tumulai. Sargmedžiai ir aukštos tarsi kareiviai pušys čia augo tankiai; spygliuočių giriai tamsa ir niūrumu neprilygsta joks miškas. Minkštą dirvą klojo pribirusių spyglių sluoksnis, tad arkliams teko saugotis nelygumų ir žengti lėtai. Vis dėlto ne taip lėtai, kaip eina žmogus, nešantis luošį, ar prakauli boba su keturmečiu vaiku ant kupros. Teonas vis įkalbinėjo save, kad reikia būti kantriam. Sučiups juos dar iki vakaro.

Jiems jojant žvėrių taku palei griovos kraštą, prie jo prisigretino meisteris Luvinas.

— Kol kas medžioklė, regis, niekuo nesiskiria nuo pasijodinėjimo po miškus, milorde.

— Tikrai panašu, — šyptelėjo Teonas. — Tik medžioklės pabaigoje visada praliejamas kraujas.

— Ar būtinai? Tas pabėgimas buvo didelė kvailystė, tačiau nejaugi neparodysite gailestingumo? Juk dabar vejamės vaikus, su kuriais augote kaip broliai.

— Nė vienas Starkas, išskyrus Robą, nelaikė manęs broliu, tačiau Branas ir Rikonas gyvi man verti kur kas daugiau negu mirę.

— Tas pats ir su Ridais. Keilino Griova stūkso pačiame pelkių pakraštyje. Lordas Houlandas panorėjęs galėtų jūsų dėdei užkurti ten tikrą pragarą, tačiau kol jūsų rankose — jo įpėdiniai, jis neduos sau valios.

Apie tai Teonas nebuvo pagalvojęs. Tiesą sakant, apie tuos purvažmogius jis apskritai negalvojo, išskyrus kartą kitą, kai nužvelgė Mirą ir pasvarstė, ar ji dar nekalta.

— Galbūt jūs teisus. Jei tik galėsime, paliksime juos gyvus.

— Tikiuosi, taip pat ir Hodorą. Tas vaikinas paprastas, puikiai tai žinote. Jis daro ką liepiamas. Kiek kartų jis prižiūrėjo jūsų arklį, muilino balną, šveitė šarvus?

Hodoras Teonui nerūpėjo.

— Jeigu su mumis nesikaus, jo nežudysime, — Teonas iškėlė aukštyn pirštą. — Tačiau nors vienu žodžiu užsiminkite, kad reikia pasigailėti tos tyrų moters, ir galite kartu su ja sulaukti galo. Ji man prisiekė ir nusispjovė ant savo priesaikos.

— Priesaikos laužytojams atleidimo neprašau, — nulenkė galvą meisteris. — Darykite tai, ką privalote. Dėkoju jums už gailestingumą.

Gailestingumas, mąstė Teonas, Luvinui pasitraukus. Tai kuo tikriausi spąstai. Šiek tiek per daug — ir tave jau vadina silpnakinkiu, per mažai — prakeikia tarsi didžiausią pabaisą. Tačiau jis puikiai suprato, kad meisterio patarimas vertas dėmesio. Jo tėvas mąstė tik apie užkariavimus, tačiau kokia nauda užgrobti karalystę, jeigu negali jos išlaikyti? Jėga ir baimė — toli gražu ne viskas. Gaila, kad Nedas Starkas išsivežė dukteris į pietus. Teonas vieną jų vestų ir sutvirtintų savo valdžią Vinterfelui. Beje, Sansa — visai daili mergaitė, o dabar jau tikriausiai ir guoliui tinkama. Tačiau ji už tūkstančio mylių, Lanisterių gniaužtuose. Gaila.

Giria vis tankėjo. Pušys ir sargmedžiai užleido vietą didžiuliams, tamsų šešėlį metantiems ąžuolams. Erškėčių sąžalynai slėpė pavojingas išgraužas ir sprūdžius. Akmenuotos kalvos kilo ir leidosi. Jodami jie aptiko valstiečio trobelę, tuščią, seniai apžėlusią krūmais, aplenkė užlietą akmenų skaldyklą, kurioje pilkas sustingusio vandens paviršius žvilgėjo tarsi plienas. Šunims prapliupus skalyti, Teonas įtarė, kad bėgliai jau čia pat. Suragino Šypsnį ir risčia nulėkė iš paskos, tačiau rado tik papjautą jauną briedį, greičiau jo liekanas.

Teonas nušoko žemėn apžiūrėti jo iš arčiau. Medžiota buvo neseniai, akivaizdu, kad tai — vilkų darbas. Šunys godžiai uostinėjo aplinkui, vienas mastifas jau spėjo suleisti dantis į briedžio šlaunį, bet Farlenas riktelėjęs nuvijo jį šalin. Šitas gyvulys visiškai nemėsinėtas, pastebėjo Teonas. Vilkai paėdė, bet žmonės nieko nelietė. Net jeigu Oša vengė kurti ugnį, vis tiek turėjo atsipjauti kelis gabalus. Kvaila palikti pūti tiek daug geros mėsos.

— Farlenai, ar tikrai sekame teisingais pėdsakais? — paklausė jis. — Gal tavo šunys vejasi ne tuos vilkus?

— Mano kalė labai gerai pažįsta Vasaros ir Gauruočiaus kvapą.

— Tikiuosi, kad taip ir yra. Tavo paties labui.

Nepraėjo nė valanda, ir pėdsakai nuvedė juos šlaitu žemyn prie drumsto, po neseno lietaus iš krantų besiveržiančio upelio. Ten jie dingo. Farlenas su Veksu ir šunimis perbrido į kitą krantą, bet grįžo purtydami galvas, palikę šunis lakstyti ir uostinėti.

— Čia jie žengė į vandenį, milorde, bet nematau, kur išlipo, — tarė šunininkas.

Teonas nulipo nuo arklio ir priklaupė prie vandens. Kyštelėjo ranką į srovę.

— Ilgai tokiame jie negalėjo išbūti, — tarė jis. — Pasiimk pusę šunų ir eik pasroviui. Aš eisiu aukštyn…

Veksas garsiai pliaukštelėjo delnais.

— Kas atsitiko? — paklausė Teonas.

Nebylys dūrė pirštu.

Žemė prie pat vandens buvo įmirkusi ir dumblina. Joje aiškiai išsiskyrė vilkų pėdsakai.

— Vilkų pėdos, taip. Na ir kas?

Veksas įspaudė kulną į purvą ir pasukiojo. Liko gilus įdubimas.

Pirmas susigaudė Džosetas.

— Hodoro ūgio vyras tokiame dumble paliktų ryškų atspaudą, — paaiškino jis. — Juo labiau su berniuku ant pečių. Tačiau kitų batų atspaudų, išskyrus mūsų pačių, čia nėra. Pažiūrėkite patys.

Pašiurpęs Teonas suprato, kad taip ir yra. Į rudą dumbliną vandenį vilkai brido vieni.

— Oša tikriausiai kažkur anksčiau pasuko į šalį. Matyt, dar iki briedžio. Vilkus pasiuntė tolyn vienus tikėdamasi, kad mes juos ir nusivysime, — jis atsigręžė į medžioklius. — Jeigu judu sumanėte mane apgauti…

— Pėdsakas buvo tik vienas, milorde, prisiekiu, — puolė teisintis Garisas. — O didvilkiai šiaip tų berniukų niekada nepalieka. Bent jau neilgam.

Tai tiesa, pagalvojo Teonas. Vasara ir Gauruočius galbūt nubėgo pamedžioti, bet anksčiau ar vėliau grįš pas Braną ir Rikoną.

— Garisai, Murčai, imkite keturis šunis, grįžkite atgal ir suraskite, kur juos pametėme. Agarai, stebėk juos, kad man nebūtų jokių pokštų. Mes su Farlenu seksime paskui didvilkius. Jei rasite pėdsaką, papūskite ragą. Jei pastebėsite pačius žvėris, papūskite du kartus. Kai rasime, kur jie nuėjo, netrukus prieisime ir jų šeimininkus.

Pasiėmęs Veksą, mažąjį Frėjų ir Ginirą Raudonnosį, jis patraukė upeliu prieš srovę. Pats su Veksu jojo vienu krantu, Raudonnosis su Valderiu Frėjum — kitu, vesdami po porą šunų. Vilkai galėjo išlipti ir į vieną, ir į kitą pusę. Teonas atidžiai žiūrėjo, ar nepamatys kur kokios žymės, pėdsako, nulaužtos šakelės, bet kokio ženklo toje vietoje, kur didvilkiai išbrido iš vandens. Nesunkiai įžiūrėjo elnių, briedžių, barsukų pėdas. Veksas išgąsdino atėjusią atsigerti lapę, o Valderis iš pakrūmės išbaidė tris triušius ir vieną net pašovė iš lanko. Ant aukšto beržo kamieno pastebėjo lokio nagais apdraskytą žievę. Bet didvilkių niekur nebuvo nė kvapo.

Dar truputį, vis kalbėjo sau Teonas. Iki to ąžuolo, per šitą kalvelę, už ano upelio vingio, ten tikrai ką nors rasime. Jis jau seniai jojo suprasdamas, kad reikia sukti atgal, jausdamas, kaip vidurius gniaužia vis didesnis nerimas. Kai galų gale niršdamas pasidavė ir apgręžė Šypsnį, buvo vidurdienis.

Oša ir tie prakeikti berniūkščiai kažkokiu būdu slydo jam iš rankų. Tai atrodė neįmanoma, bent jau ne pėsčiomis ir dar su papildoma našta — luošiu ir mažu vaiku. Su kiekviena praslenkančia valanda tikimybė, kad jiems pavyks ištrūkti, didėjo. Jeigu jie pasieks kokį kaimą… Šiauriečiai niekada neatstums Nedo Starko sūnų, Robo brolių. Tada gaus maisto, arklių ir keliaus kur kas greičiau. Vyrai susipeš dėl garbės juos saugoti. Apie juos susivienys visa ta prakeikta šiaurė.

Vilkai paprasčiausiai nuėjo pasroviui, ir tiek. Jis įsikibo tos minties. Ta rudoji kalė užuos, kur jie išlipo iš vandens, ir vėl seksime iš paskos.

Tačiau jiems susitikus su Farleno būriu ir vos išvydus šunidės vyresniojo veidą, visos Teono viltys akimirksniu išsisklaidė kaip dūmas.

— Iš tų šunų — tik masalas meškoms, daugiau nieko, — piktai tarė jis. — Kad taip turėčiau čia mešką.

— Šunys nekalti, — Farlenas atsiklaupė tarp mastifo ir jo puikiosios rudos kalės, apkabindamas abu per sprandus. — Tekančiame vandenyje kvapai neišlieka, milorde.

— Tie vilkai kažkur juk turėjo išbristi į krantą.

— Žinoma, išbrido. Pasroviui ar prieš srovę. Jei dar ieškosim, tikrai tą vietą rasim, bet į kurią dabar pusę?

— Niekada negirdėjau, kad vilkas ištisas mylias bėgtų upelio vaga, — tarė Dvokas. — Žmogus bėgtų. Jeigu tik žinotų, kad jį vejasi, bėgtų. Bet vilkas?

Teonas nesijautė toks tikras. Tie žvėrys ne tokie kaip kiti vilkai. Reikėjo tiems prakeiktiems padarams iš karto nudirti kailį.

Susitikus Garisą, Murčą ir Agarą, viskas pasikartojo. Medžiokliai grįžo savo pėdomis vos ne pusę kelio iki Vinterfelo ir nerado nė mažiausio ženklo, kur Starkai būtų išsiskyrę su didvilkiais. Farleno šunys atrodė tokie pat pasimetę, kaip ir jų šeimininkai, sutrikę uostinėjo medžius ir uolas bei irzliai vienas ant kito urzgė.

Teonas nedrįso prisipažinti pralaimėjęs.

— Grįšime prie upelio. Vėl ieškosim. Šį kartą eisim tiek, kiek reikės.

— Nerasime mes jų, — staiga tarė berniukas Frėjus. — Bent jau kol su jais tie varliaėdžiai. Purvažmogiai — slapukai, jie nesikauna kaip padorūs žmonės, jie tyko pasislėpę ir šaudo užnuodytomis strėlėmis. Jų namai slankioja, net ir pilys, kaip Pilkieji Vandenys, — jis baimingai pažvelgė į juos iš visų pusių supančią lapiją. — Gal jie ir dabar kur nors visai čia pat, ir girdi kiekvieną mūsų žodį.

Farlenas nusijuokė parodydamas, ką mano apie tokias kalbas.

— Mano šunys tuose krūmuose užuostų bet kokį padarą. Nespėtum, vaikine, nė purptelėti, o jie jau kibtų į juos dantimis.

— Varliaėdžiai kvepia kitaip negu visi žmonės, — varė savo Frėjus. — Jie trenkia pelkėmis, varlėmis, medžiais ir dumblinu vandeniu. Pažastyse jiems vietoj plaukų želia samanos, ir jie ištveria be jokio maisto, misdami purvu ir alsuodami balų vandeniu.

Teonas jau rengėsi pasakyti, ko vertos tos jo žindyvės pasakos, bet prabilo meisteris Luvinas.

— Pasakojama, kad salų žmonės palaikė artimus ryšius su miško vaikais dar tais laikais, kai žaliaregiai mėgino nukreipti vandenų jėgą į Sąsmauką. Galbūt iš tiesų jie išsaugojo slaptos išminties.

Staiga miškas tapo gerokai tamsesnis negu prieš valandėlę, tartum atslinkęs debesis būtų užstojęs saulę. Kvailas berniukas gali taukšti niekus, tačiau meisteriai išmano daug.

— Vieninteliai vaikai, kurie mane domina, yra Branas ir Rikonas, — pareiškė Teonas. — Grįžtame prie upelio. Tučtuojau.

Akimirką jam atrodė, kad jie nepaklus, bet įprotis pasirodė stipresnis. Pajudėjo rūškanais veidais, bet vis dėlto pajudėjo. Frėjų berniūkštis lakstė kaip tie jo anksčiau išbaidyti triušiai. Teonas suskirstė vyrus eiti abiem krantais ir patraukė pasroviui. Jie jojo ne vieną mylią, žengė lėtai ir rūpestingai, pavojingesnėse vietose lipdavo nuo žirgų ir atsargiai juos vesdavo, tik meškų masalui tinkamiems šunims leisdami šniukštinėti kiekvieną krūmą. Ten, kur nuvirtęs medis buvo užtvenkęs srovę, jiems teko gilų žalsvą tvenkinį apeiti plačiu lanku, bet jei ir didvilkiai buvo ten praėję, jie nepaliko nei kokio pėdsako, nei šiaip žymės. Atrodė, tie žvėrys sumanė plaukioti. Kai juos pagausiu, tada tai jie man paplaukios iki soties. Abu atiduosiu Nuskendusiam Dievui.

Girioje pradėjo temti, ir Teonas Greidžojus suprato pralaimėjęs. Gal tie salų žmonės tikrai žino kokių miškavaikių burtų, o gal Oša apgavo juos savomis tyržmogių gudrybėmis. Jis spaudė vyrus eiti pirmyn prieblandoje, bet visiškai sutemus Džosetas, galų gale sutelkęs visą drąsą, tarė:

— Tai beprasmiška, milorde. Arkliai gali susižeisti, koją nusilaužti.

— Džosetas teisus, — pritarė meisteris Luvinas. — Apgraibomis braudamiesi per mišką su deglais, nieko nepasieksime.

Teonas gerklėje jautė tulžies skonį, pilve raitėsi į kamuolį susivijusios, viena kitą kapojančios gyvatės. Jeigu teks parkėblinti į Vinterfelą tuščiomis rankomis, geriau iš karto visam gyvenimui pasiieškoti juokdario apdaro ir užsidėti smailią kepurę — visa šiaurė sužinos, kaip jis apsikvailino. O kai išgirs tėvas ir Aša…

— Milorde prince, — prijojo arčiau Dvokas. — Gal tie Starkai čia visai ir nėjo. Jais dėtas, keliaučiau į šiaurę, o gal į rytus. Pas Amberius. Jie, tie Amberiai, visada už Starkus. Bet iki jų žemių — tolimas kelias. Berniukai turėtų prisiglausti kur nors arčiau. Gal kartais net ir žinau kur.

Teonas įtariai pažvelgė į jį.

— Kalbėk.

— Žinote tą seną malūną, kur vienišas stovi ant Gilės kranto? Buvome ten sustoję, kai mane sučiupę varė į Vinterfelą. Malūnininko žmona pardavė mums šieno, o senasis riteris kvaksėjo su jos vaikigaliais. Ar tik nebus Starkai ten pasislėpę?

Tą malūną Teonas žinojo. Net kartą ar du buvo užvertęs to malūnininko žmoną. Niekuo neišsiskyrė nei malūnas, nei žmona.

— Kodėl ten? Tokiu pat atstumu yra bent tuzinas kaimų ir sodybų.

— Kodėl? — linksmai sublizgo tos blausios akys. — Šito tai nežinau. Tačiau jie ten, turiu tokią nuojautą.

Nuo gudragalviškų šito žmogėno atsakymų Teoną jau pykino. Jo lūpos — lyg du besiporuojantys kirminai.

— Ką nori tuo pasakyti? Jei kažką žinojai ir nuo manęs nuslėpei…

— Milorde prince, — Dvokas nušoko nuo arklio ir mostelėjęs ranka pakvietė Teoną arčiau. Kai abu stovėjo ant žemės, jis pravėrė drobinį maišą, kurį buvo pasiėmęs iš Vinterfelo. — Pažvelkite vidun.

Ką nors įžiūrėti jau buvo sunku. Nekantriai sugrūdęs ranką į maišą, Teonas užčiuopė švelnų kailį ir šiurkščią, dygią vilną. Aštrus smaigalys dūrė jam į delną, pirštai suspaudė kažką kieta ir šalta. Ištraukęs pamatė, kad tai vilko galvos pavidalo segė iš sidabro ir juodojo gintaro. Ir staiga jis suprato. Plaštaka susigniaužė į kumštį.

— Gelmarai, — tarė svarstydamas, kuriuo dar gali pasitikėti. Nė vienu. — Agarai, Raudonnosi. Su manimi. Visi kiti galite grįžti į Vinterfelą kartu su šunimis. Man jų nebereikės. Žinau, kur dabar slepiasi Branas ir Rikonas.

— Prince Teonai, — maldaudamas prabilo meisteris Luvinas, — tikiuosi, nepamiršote savo pažado? Kalbėjote apie gailestingumą.

— Gailestingumo galėjote tikėtis iš ryto, — atkirto Teonas. Geriau tegu bijo, negu šaiposi. — Kol jie manęs dar nebuvo supykdę.