Karalių kova

Jonas

Nakties juodumoje atsklido rago balsas. Jonas pasirėmė ant alkūnės, iš įpročio kita ranka siekdamas Ilganagio. Sujudo ir stovykla. Ragas, pažadinantis miegančius, pagalvojo jis.

Ilgas žemas gaudesys vis dar aidėjo vos girdimas. Sargybiniai ant sienos sustingo kur stovėję, alsuodami šąlančių garų tumulus, atsigręžę į vakarus. Ragui galų gale nutilus, nurimo, regis, ir vėjas. Vyrai, numetę šalin antklodes, suklusę tyliai siekė iečių ir diržų su kalavijais. Sužvingo arklys, bet jį tuoj pat nutildė. Akimirksnį atrodė, tarsi visas miškas sustojo užgniaužęs kvapą. Nakties sargybos broliai laukė antrojo rago melsdamiesi, kad jis nesuskambėtų, ir baimindamiesi jį išgirsti.

Tyla tęsėsi nepakenčiamai ilgai. Galų gale vyrai suprato, kad antrojo rago nebus, ir dairydamiesi vienas į kitą šypsojosi suglumę, lyg mėgindami nuslėpti ką tik išgyventą nerimą. Jonas Snou įmetė į ugnį kelis medgalius, susijuosė diržą su kalaviju, užsitraukė batus ir po kaklu susegė apsiaustą, nupurtęs nuo jo prilipusius grumstus ir rasą. Šalia, maloniai kaitindamas veidą, jau liepsnojo laužas. Buvo girdėti, kaip palapinėje kruta lordas vadas. Po valandėlės Mormontas pakėlė durų uždangą.

— Vienas ragas?

Jam ant peties tylus ir pasišiaušęs, tarsi nelaimingas, tupėjo varnas.

— Vienas, milorde, — patvirtino Jonas. — Broliai grįžta.

Mormontas priėjo prie laužo.

— Pusrankis. Seniai jam laikas.

Laukdamas jis su kiekviena diena vis labiau nerimavo, dar šiek tiek, ir būtų ėmęs lipti sienomis.

— Pasirūpink, kad vyrai gautų karšto maisto, o jų arkliai — pašaro. Noriu tuoj pat pamatyti Koriną.

— Atvesiu jį, milorde.

Vyrų iš Šešėlių bokšto laukta jau seniai. Jiems laiku nepasirodžius, broliai ėmė spėlioti. Jonas prie laužo girdėjo niūriai murmant, ir ne vien Paniurėlį Edą. Seras Otinas Vitersas siūlė kuo greičiau atsitraukti į Juodąją pilį. Seras Maladoras Lokas norėjo žygiuoti į Šešėlių bokštą, pakeliui ieškoti Korino pėdsakų ir sužinoti, kas jį ištiko. O Torinas Smolvudas ragino veržtis toliau į kalnus.

— Mensas Plėšikas žino, kad jam teks susikauti su Sargyba, — aiškino Torinas, — tačiau jis tikrai nesitiki susidurti su mumis taip toli šiaurėje. Jodami aukštyn palei Balsvąją upę, galime jį užklupti netikėtai ir sukapoti visą jo kariauną, jam nė nesusigaudžius, kad jį puolame.

— Skaičiumi labai jam nusileistume, — prieštaravo seras Otinas. — Krasteris sakė, kad jis renka didžiulę kariuomenę. Daug tūkstančių. Be Korino mūsų tik du šimtai.

— Pasiųskite, sere, du šimtus vilkų prieš dešimt tūkstančių avių ir pažiūrėkite, kas atsitiks, — nedvejodamas varė savo Smolvudas.

— Torinai, tarp tų avių yra ožių, — įspėjo Džarmanas Bakvelas. — Taigi, o gal ir vienas kitas liūtas. Barškalas, Harma Šungalvė, Elfinas Varnažudys…

— Žinau apie juos ne blogiau už tave, Bakvelai, — atšovė Torinas Smolvudas. — Ir visiems nukaposiu galvas. Jie — tyržmogiai, o ne kareiviai. Keli šimtai didvyrių, greičiausiai girtų, didžiulėje moterų, vaikų ir vergų minioje. Nušluosime juos taip, kad turės kaukdami sprukti atgal į savo urvus.

Tokie ginčai trukdavo ištisas valandas ir susitarti niekaip nepavykdavo. Senasis Lokys buvo per daug užsispyręs, kad trauktųsi, bet pulti stačia galva palei Balsvąją upę į mūšį taip pat nenorėjo. Galų gale nieko nebuvo nuspręsta, tik dar kelias dienas palaukti vyrų iš Šešėlių bokšto ir, jeigu jie nepasirodytų, vėl susirinkti ir tartis.

Bet štai dabar jie ateina, vadinasi, sprendimo nebegalima atidėlioti. Jonas džiaugėsi bent jau tuo. Jeigu jau reikia kautis su Mensu Plėšiku, geriau tegu tai įvyksta greitai.

Paniurėlį Edą jis rado prie laužo besiskundžiantį, kad itin sunku miegoti, kai žmonės randa reikalą pūsti miške ragą. Jonas čia pat davė jam dar vieną priežastį niurnėti. Abu kartu jie pažadino Heiką, kuris į lordo vado nurodymus atsiliepė gausiais keiksmais, bet vis tiek atsikėlė, ir netrukus tuzinas brolių jau pjaustė daržoves sriubai.

Jonui žingsniuojant per stovyklą, atpūškavo Semas. Po juodu gobtuvu jo veidas buvo išblyškęs ir apvalus tarsi mėnulis.

— Girdėjau ragą. Sugrįžo tavo dėdė?

— Ne, tai vyrai iš Šešėlių bokšto.

Puoselėti viltį, kad Bendžinas Starkas galėtų grįžti gyvas ir sveikas, buvo vis sunkiau. Kumščio papėdėje Jono rastas apsiaustas galėjo priklausyti dėdei ar vienam jo vyrų, su tuo sutiko net ir Senasis Lokys, nors niekas nesuprato, kodėl jie tą apsiaustą ten užkasė, susukę į jį dėžę su drakono stiklu.

— Semai, turiu eiti.

Prie stovyklos sienos rado sargybinius, jau traukiančius iš gerokai įšalusios žemės aštriakuolius, kad galėtų praeiti atvykstantieji. Netrukus pirmieji broliai iš Šešėlių bokšto jau kopė šlaitu. Dauguma vilkėjo kailiais ir kietinta oda, vienur kitur buvo matyti šiek tiek plieno ar bronzos, atšiaurius kaulėtus veidus slėpė tankios barzdos, tad vyrai atrodė tokie pat gauruoti ir susivėlę kaip ir jų arkliai. Jonas nustebo pamatęs kai kuriuos jojant po du ant vieno žirgo. Įdėmiau įsižiūrėjus tapo aišku, kad daugelis sužeisti. Pakeliui jiems teko patirti nuotykių.

Koriną Pusrankį Jonas pažino vos išvydęs, nors anksčiau jo niekada nebuvo matęs. Apie tą įspūdingo stoto žvalgą Sargyboje sklandė beveik legendos: lėtakalbis, bet žaibiškų judesių, aukštas ir tiesus kaip ietis, ilgarankis, ilgakojis ir labai rimtas. Priešingai negu jo vyrai, buvo švariai nusiskutęs. Plaukai iš po šalmo krito stora, truputį apšarmojusia kasa, juodi drabužiai buvo tokie išblukę, kad atrodė pilki. Vadeles laikė ranka, kurioje buvo likę tik nykštys ir smilius; kitus pirštus nurėžė tyržmogio kirvis, šį teko sugauti, nes kitaip būtų perskėlęs jam kiaušą. Vyrai pasakojo, kad Korinas dūrė sužalotu kumščiu priešininkui į veidą, švirkščiantis kraujas tam tyržmogiui užliejo akis, ir Korinas jį nudėjo. Nuo tos dienos negailestingesnio priešo tyržmogiai už Sienos neturėjo.

Jonas pasveikino Koriną.

— Lordas vadas Mormontas norėtų tučtuojau su jumis susitikti. Palydėsiu jus iki jo palapinės.

Korinas nušoko nuo arklio.

— Mano vyrai alkani ir reikia pasirūpinti arkliais.

— Visa tai bus padaryta.

Žvalgas atidavė arklį vienam iš saviškių ir nuėjo kartu su Jonu.

— Tu — Jonas Snou. Esi panašus į savo tėvą.

— Pažinojote jį, milorde?

— Aš joks lordas. Tik Nakties sargybos brolis. Taip, tikrai, pažinojau lordą Edardą. Taip pat ir jo tėvą.

Jonui teko paspartinti žingsnį, kad spėtų paskui ilgakojį Koriną.

— Lordas Rikardas mirė, kai dar nebuvau gimęs.

— Jis buvo Nakties sargybos draugas, — Korinas atsigręžęs apsidairė. — Sako, paskui tave visur sekioja didvilkis.

— Vaiduoklis sugrįš auštant. Naktį jis medžioja.

Jiems atėjus, prie Senojo Lokio palapinės Paniurėlis Edas ant laužo kepė kumpio griežinėlius, puode virė tuzinas kiaušinių. Mormontas sėdėjo ant kelioninės kėdės, padarytos iš medžio ir odos.

— Jau baiminausi dėl jūsų. Turėjote bėdų?

— Susidūrėme su Elfinu Varnažudžiu. Mensas pasiuntė jį žvalgytis palei Sieną, tad sutikome jį grįžtantį, — Korinas nusiėmė šalmą. — Elfinas daugiau šiame krašte nebesiautės, bet keli iš to būrio nuo mūsų paspruko. Sugaudėme kiek įmanydami daugiau, bet gali būti, kad bent keletui pavyks grįžti į kalnus.

— Kiek jums tai kainavo?

— Keturi broliai žuvo. Tuzinas sužeistų. Priešas prarado triskart daugiau. Be to, sučiupome belaisvių. Vienas netrukus nuo žaizdų mirė, bet kitas išgyveno ilgiau, jį ištardėme.

— Geriau apie tai pakalbėkime viduje. Jonas atneš tau ragą alaus. O gal labiau norėtum karšto vyno su prieskoniais?

— Užteks karšto vandens. Dar kiaušinį ir kąsnį kumpio.

— Kaip nori, — Mormontas pakėlė palapinės durų uždangą, ir Korinas Pusrankis susikūprinęs žengė vidun.

Edas, palinkęs virš puodo, šaukštu vartė kiaušinius.

— Pavydžiu tiems kiaušiniams, — burbėjo jis, — dabar ir pats mielai šiek tiek pasivirinčiau. Įšokčiau į puodą, jei tik būtų didesnis. Nors man labiau tiktų, jei čia būtų ne vanduo, o vynas. Visai neprastas būdas numirti — sušilus ir apgirtus. Pažinojau brolį, kuris kartą nusiskandino vyne. Tiesą sakant, tas vynas buvo nekoks, o ir lavonas jo nepataisė.

— Tai paragavai to vyno?

— Rasti brolį negyvą — siaubingas dalykas. Tada ir tau prireiktų išgerti, lorde Snou, — Edas pamaišė puodą ir įmetė dar saują gvazdikėlių.

Nerasdamas sau vietos, Jonas pritūpė prie laužo ir pamaišė ugnį pagaliu. Iš palapinės sklido Senojo Lokio balsas, jį vis nutraukdavo varno karktelėjimas ar tylesni Korino Pusrankio žodžiai, bet suprasti, apie ką kalbama, buvo sunku. Elfinas Varnažudys negyvas, tai gerai. Tarp tyržmogių jis buvo vienas žiauriausių plėšikų, pravardę gavęs už daug nužudytų juodųjų brolių. Tada kodėl po tokios pergalės Korinas kalba taip niūriai?

Jonas vylėsi, kad atvykus Šešėlių bokšto vyrams nuotaika stovykloje pakils. Praeitą naktį jis tamsoje ėjo nusišlapinęs atgal ir nugirdo penkis ar šešis vyrus kalbantis prie gęstančio laužo žarijų. Pažinęs Četą, kuris murmėjo, esą jau seniai laikas sukti atgal, Jonas sustojo paklausyti.

— Visas šitas žygis — tik senio kvailiojimai, ir tiek, — išgirdo jis. — Nieko mes ten, tuose kalnuose, nerasime, nebent savo kapus.

— Speigilčiuose yra ir milžinų, ir vilkolakių, ir dar baisesnių padarų, — tarė Larkas Seserinis.

— Žinokite, tikrai tenai neisiu.

— Vargu ar Senasis Lokys leis tau rinktis.

— O gal mes patys nebeleisime jam nurodinėti, — atsiliepė Četas.

Kaip tik tą akimirką vienas šunų pakėlė galvą ir suurzgė, tad Jonui teko skubiai pasitraukti, kad jo nepastebėtų. Ta šneka buvo skirta ne mano ausims, pagalvojo jis. Norėjo viską papasakoti Mormontui, bet buvo labai nesmagu įskųsti brolius, net ir tokius kaip Četas ar Seserinis. Čia tik tuščios kalbos, sakė pats sau. Jie sušalę ir įsibauginę, kaip ir mes visi. Sunku laukti tupint virš miškų ant tos akmenuotos viršūnės ir spėliojant, kas gali nutikti rytoj. Nematomas priešas visada pats baisiausias.

Jonas išsitraukė iš makšties naująjį durklą ir žiūrėjo, kaip laužo liepsnos atsispindi tviskančiame juodame stikle. Medinę rankeną jis pasidarė pats, paskui dar apvyniojo kanapine virve, kad tiktų suimti delnu. Atrodė grubokai, bet buvo patogiau. Paniurėlis Edas pareiškė, kad iš stiklo peilių naudos maždaug tiek pat, kiek iš gumburėlių riterio antkrūtinyje, bet Jonas nenorėjo sutikti. Tegu ir trapesni, drakono stiklo ašmenys buvo aštresni už plieną.

Tikriausiai juos užkasė ne šiaip sau.

Jis padarė po durklą ir Grenui, ir lordui vadui. Kovos ragą atidavė Semui. Apžiūrėjus iš arčiau pasirodė, kad ragas įskilęs, ir net išvalęs visą purvą Jonas nepajėgė išpūsti nė menkiausio garso. Aptrupėjusi buvo ir jo briauna, bet Semas mėgo senus, net ir visiškai nenaudingus daiktus.

— Pasidaryk iš jo geriamąjį ragą, — pasakė jam Jonas, — ir kiekvieną kartą gerdamas prisiminsi šitą žygį už Sienos iki pat Pirmųjų Žmonių Kumščio.

Dar atidavė jam ieties antgalį ir saują strėlių antgalių, o visa kita išdalijo savo draugams, kad neštų sėkmę.

Senajam Lokiui drakono stiklo durklas, regis, patiko, bet prie diržo, kaip pastebėjo Jonas, jis vis tiek verčiau nešiojo plieninį. Mormontas niekaip negalėjo paaiškinti, kas užkasė tą apsiaustą ir ką tai galėtų reikšti. Gal Korinas žinos. Pusrankis po tyrus buvo keliavęs toliau nei kas kitas.

— Pats jiems patarnausi ar eiti man?

Jonas įsikišo durklą atgal į makštį.

— Nunešiu pats.

Jis norėjo paklausyti, ką jie kalba.

Nuo sužiedėjusios avižinės duonos kepalo atriekęs tris storas riekes, Edas sudėjo jas ant medinės lėkštės, apkrovė kumpiu ir užpylė taukų su paskrudusiais mėsos trupinėliais. Dar padavė dubenį su kietai virtais kiaušiniais. Vienoje rankoje nešdamas tą dubenį, kitoje — medinę lėkštę, Jonas atbulas žengė į vado palapinę.

Korinas tiesia kaip ietis nugara, sukryžiavęs kojas, sėdėjo ant grindų. Jam šnekant, žvakės šviesa švysčiojo ant jo lygių ir kietų tarsi plokštelės skruostų.

— …Barškalas, Verksnys ir visi kiti didesni ar mažesni vadai, — kalbėjo jis. — Turi jie ir vilkolakių, ir mamutų, o pajėgos jų didesnės, negu kada būtume galėję įsivaizduoti. Bent jau taip jis tvirtino. Nedrįsčiau prisiekti, kad visa tai — tiesa. Ebenas mano, kad tas žmogėnas pripasakojo mums pasakų, tikėdamasis dar nors truputėlį atitolinti mirtį.

— Tiesa tai ar melas, bet reikia pranešti likusiems prie Sienos, — tarė Senasis Lokys, Jonui dedant tarp jų lėkštę. — Taip pat ir karaliui.

— Kuriam?

— Visiems karaliams. Ir tikriems, ir neteisėtiems. Jeigu jie siekia valdyti šitą kraštą, tai tegu jį ir gina.

Pusrankis pasiėmė kiaušinį ir sumušė į dubens kraštą.

— Tie karaliai darys kaip jiems šaus į galvą, — atsiliepė jis lupdamas kiaušinio lukštą. — Tikriausiai labai nedaug. Didžiausia viltis — Vinterfelas. Starkai turėtų sukelti visą šiaurę.

— Taip, tikrai.

Senasis Lokys išskleidė žemėlapį, raukydamasis pažvelgė į jį, numetė šalin ir išvyniojo kitą. Jonas aiškiai matė, kad jis svarsto, kur galėtų kristi pirmasis smūgis. Kadaise per šimtą mylių nusitęsusioje Sienoje Sargyba turėjo septyniolika pilių, bet mažėjant brolių skaičiui jos viena po kitos liko apleistos. Dabar įgulas turėjo tik trys, ir Mensas Plėšikas tai žinojo kuo puikiausiai.

— Turiu vilčių, kad seras Aliseris Tornas iš Karaliaus Uosto atves naujų žmonių. Jeigu galėtume iš Šešėlių bokšto skirti įgulą į Pilkąją sargybą, o iš Rytų sargybos — į Ilgąją Kalvą…

— Pilkoji sargyba beveik visiškai sugriuvusi. Labiau tiktų Akmens Durys, jei tik rastume užtektinai žmonių. Taip pat ir Ledkraštis ar Gilusis Ežeras, ko gero. O tarp jų — kasdien ant Sienos budinčios sargybos grandys.

— Taip, sargybos grandys. Gal net dukart per dieną, jei pajėgtume. Siena — jau savaime grėsminga kliūtis. Jei gynėjų nebus, ji nesustabdys jų, bet laiko tikrai sugaišins. Juo didesnė kariauna, juo ilgesniam laikui įstrigs. Ateis iš visiškai tuščių žemių, tad tikriausiai ves su savimi ir moteris. Ir vaikus, gyvulius… ar esi matęs, kad ožka liptų kopėčiomis? Arba sliuogtų virve? Vadinasi, turės statydintis laiptus ar kokią nuožulnią plokštumą… tam prireiks mėnesio, o gal ir daugiau. Mensas susigaudys, kad jam būtų geriausia praeiti po Siena. Pro vartus ar…

— Pralaužti ją.

Mormontas staiga kilstelėjo galvą.

— Ką?

— Jie neketina nei kopti į Sieną, nei raustis po ja, milorde. Ketina ją pralaužti.

— Siena yra septynių šimtų pėdų aukščio ir prie pagrindo tokia stora, kad šimtinė vyrų kirviais ir kapliais turėtų daužyti ją ištisus metus.

— Tegu ir taip.

Mormontas susiraukęs kumščiu suėmė sau barzdą.

— Tai kokiu būdu?

— Kaip kokiu? Kerais, žinoma, — Korinas nukando pusę kiaušinio. — Kokiu kitu tikslu Mensas būtų sumanęs telkti savo kariauną Speigilčiuose? Atšiaurus ten kraštas, ir iki Sienos — tolimas bei sunkus kelias.

— Maniau, kad į kalnus jis nusikraustė slėpdamas savo būrius nuo mano žvalgų.

— Gal ir dėl to, — atsiliepė Korinas baigdamas valgyti kiaušinį, — tačiau, man regis, yra ir kitų priežasčių. Aukštuose šaltuose kalnuose jis kažko ieško. Ieško to, kas jam reikalinga.

— Ieško, — pakėlęs galvą, klyktelėjo Mormonto varnas. Uždaroje palapinėje tas garsas nuskambėjo šaižiai tarsi peilis.

— Kažkokios galios. Kokia ji? Šito mūsų belaisvis pasakyti negalėjo. Matyt, jį tardė labai jau žiauriai, tad mirė nedaug tepasakęs. Šiaip ar taip, man regis, vargu ar jis ką nors apie tai žinojo.

Jonas girdėjo, kaip lauke ūžauja vėjas. Verždamasis pro išorinės sienos plyšius, brazdindamas palapinės virves, jis stūgavo gūdžiu pratisu balsu. Mormontas susimąstęs patrynė lūpas.

— Kažkokios galios, — pakartojo jis. — Privalau sužinoti daugiau.

— Vadinasi, reikia į kalnus siųsti žvalgus.

— Nebenoriu prarasti daugiau žmonių.

— Mirtis — mums skirtas likimas. Juk dėl to ir velkamės šituos juodus drabužius, kad mirtume gindami kraštą. Siųsčiau penkiolika vyrų, būreliais po penkis. Vieną — aukštyn Balsvąja upe, kitą — per Aidžiąją perėją, trečią — Milžinų Laiptais. Vadovauti galėtų Džarmanas Bakvelas, Torinas Smolvudas ir aš pats. Ir sužinosime, kas tuose kalnuose tūno.

— Tūno, — suklykė varnas. — Tūno.

Lordas vadas Mormontas giliai atsiduso.

— Kito kelio nematau, — sutiko jis, — tačiau jei negrįšite…

— Iš Speigilčių, milorde, kas nors vis tiek ateis, — tarė žvalgas. — Jeigu mes, bus puiku. Jeigu ne mes, tai bus Mensas Plėšikas, o jūs įsitaisę jam skersai kelio. Jis negalės palikti jūsų užpakalyje ir traukti į pietus, nes tada sektumėte iš paskos ir puldinėtumėte jo užnugarį. Privalės pulti. O šita vieta gera.

— Ne tokia jau gera, — atsiliepė Mormontas.

— Ką gi, tuomet visi mirsime. Kol tai nutiks, mūsų broliai ant Sienos gaus laiko pasiruošti. Nusiųs įgulas į tuščias pilis, aklinai užrems vartus, pasikvies pagalbon lordus ir karalius, išgaląs kirvius ir sutaisys svaidykles. Mūsų gyvybės neprapuls veltui, nebus gaila mirti.

— Mirti, — karktelėjo varnas, žingsniuodamas per Mormonto pečius. — Mirti, mirti, mirti, mirti.

Senasis Lokys sėdėjo sulinkęs ir tylus, tarsi žodžiai būtų jam tapę per sunki našta. Tačiau galų gale prabilo:

— Tegu dievai man atleidžia. Išsirink sau vyrus.

Korinas Pusrankis pakreipė galvą. Žvilgsniu susidūrė su Jonu ir gerą valandėlę nenuleido akių.

— Labai gerai. Renkuosi Joną Snou.

Mormontas sumirksėjo.

— Jis dar tik neseniai išaugo iš vaikiško amžiaus. Be to, jis — mano patarnautojas. Dar net ne žvalgas.

— Tavimi, milorde, kuo puikiausiai pasirūpins ir Toletas, — Korinas kilstelėjo sužalotąją dvipirštę plaštaką. — Senieji dievai už Sienos dar galingi. Pirmųjų Žmonių dievai… ir Starkų.

Mormontas pakėlė akis į Joną.

— Ko norėtum tu pats?

— Eiti, — nė akimirkos neabejojęs atsakė šis.

Senis liūdnai šyptelėjo.

— Taip ir maniau.

Jonui kartu su Korinu Pusrankiu žengiant iš palapinės, jau aušo. Vėjo gūsis čia pat pagavo jų juodus apsiaustus ir nuo laužo pakėlė karštų žiežirbų spiečių.

— Išjosime vidurdienį, — tarė jam žvalgas. — Verčiau pasistenk susirasti tą savo vilką.