Karalių kova

Tirionas

Mergaitė nepraliejo nė ašaros. Nors dar labai jauna, Mirsela Barateon nuo gimimo buvo princesė. Ir dar iš Lanisterių, nepaisant vardo, priminė sau Tirionas, ir Džeimio, ir Sersėjos kraujo.

Tiesą sakant, jos lūpos šiek tiek virpėjo, kai broliai išlipo, palikę ją ant „Jūrų greituolio“ denio, tačiau mergaitė žinojo, ką jai dera pasakyti, ir tuos žodžius ištarė oriai bei narsiai. Atėjus laikui atsisveikinti, apsiverkė ne ji, o princas Tomenas, ir Mirselai teko jį guosti.

Tirionas į visa tai žvelgė nuo aukšto „Karaliaus Roberto kūjo“, didžiulės keturių šimtų irklų karo galeros, denio. „Robo kūjis“, kaip jį vadino irklininkai, turėjo tapti svarbiausia Mirselos palydos jėga. Kartu rengėsi plaukti „Liūto žvaigždė“, „Tyrų vėjas“ ir „Ledi Liana“.

Tirionas gerokai nerimavo, išsiųsdamas tokią nemažą dalį jų ir taip vargano laivyno, kuris labai sumenko praradęs visus tuos laivus, kurie su lordu Staniu išplaukė į Drakono Uolą ir nebesugrįžo, tačiau Sersėja nė už ką nesutiko nusileisti. Galbūt ji elgėsi teisingai. Jeigu mergaitė būtų pagrobta dar nepasiekusi Saulės Ieties, sąjunga su Dornu subyrėtų į šipulius. Kol kas Doranas Martelis nesiėmė nieko, tik sušaukė savo lordus. Mirselai saugiai pasiekus Bravosą, jis įsipareigojo su savo pajėgomis užimti kalnų perėjas, ir ta grėsmė kai kuriuos pakraščių lordus paskatintų susimąstyti apie ištikimybę, o Stanį sulaikytų nuo žygio į šiaurę. Tačiau visa tai buvo tik klaidinanti gudrybė. Marteliai būtų stoję į atvirą mūšį, tik jei puolimas būtų atsigręžęs prieš Dorną, o Staniui tikrai būtų pakakę proto tam suvokti. Nors kai kuriems jo lordams jo tikrai ne per daugiausia, mąstė Tirionas. Reikėtų apie tai pagalvoti.

Jis atsikrenkštė.

— Kapitone, manau, atsimenate, kas jums įsakyta.

— Taip, milorde. Privalome plaukti palei krantą, niekada nepaleisti iš akių sausumos, kol pasieksime Skeltnagio kyšulį. Iš ten turime kirsti Siaurąją jūrą į Bravosą. Nieku gyvu negalime plaukti taip, kad būtume pastebėti iš Drakono Uolos.

— O jeigu mūsų priešai vis dėlto jus patykotų?

— Jei pavienis laivas, turime nuo jo atitrūkti arba jį sunaikinti. Jei laivų daugiau, „Tyrų vėjas“ užstos nuo jų ir gins „Jūrų greituolį“, o likusieji stos į kovą.

Tirionas linktelėjo. Jeigu nutiktų blogiausia, nedidukas „Jūrų greituolis“ tikriausiai paspruktų nuo persekiotojų. Mažas laivas su didelėmis burėmis buvo greitesnis už bet kurį karo laivą, bent jau taip tikino jo kapitonas. Pasiekusi Bravosą, Mirsela jau turėtų būti saugi. Kartu su ja keliauti rengėsi seras Aris Oukhartas, prisiekęs ją ginti ir saugoti, o tolimesne kelione iki Saulės Ieties Tirionas įpareigojo pasirūpinti bravosiečius. Net ir lordas Stanis nebūtų drįsęs erzinti didžiausiojo ir galingiausiojo iš laisvųjų miestų. Iš Karaliaus Uosto į Dorną per Bravosą — toli gražu ne tiesus kelias, užtat pats saugiausias… bent jau taip Tirionas vylėsi.

Jeigu lordas Stanis sužinotų apie šitą žygį, geresnio laiko pasukti savo laivynui prieš mus tikėtis negalėtų. Tirionas atsigręžė tenai, kur Juodieji Vandenys liejosi į įlanką, — per visą plačiai nusidriekusį žalią horizontą nebuvo matyti nė vienos burės, ir jis lengviau atsiduso. Pasak paskutinių pranešimų, Barateonų laivynas tebestovėjo prie Vėtrų Gūžtos, kurią seras Kortnėjus Penrouzas toliau gynė nužudyto Renlio vardu ir nepaisė apgulusiųjų įtikinėjimų. Tuo metu Tiriono keltuvų bokštai jau buvo trim ketvirčiais baigti. Net ir dabar vyrai kėlė sunkius akmens luitus ir dėjo į vietą, be abejo, keikdami jį už tai, kad tenka dirbti, kai kiti švenčia. Tegu keikia. Dar pora savaičių, Stani, man reikia tik tiek. Pora savaičių, ir bus baigta.

Tirionas žiūrėjo, kaip jo dukterėčia klaupiasi prieš aukštąjį septoną prašydama palaiminimo prieš kelionę. Nuo jo krištolinės karūnos atsimušę saulės spinduliai ant aukštyn pakelto Mirselos veido suraibuliavo vaivorykštės blyksniais. Maldas gožė nuo upės pakrantės sklindantis triukšmas. Tirionas pamanė, kad gal dievų ausys geresnės už jo. Aukštasis septonas buvo storas kaip krosnis, o iškilmių ir ilgų prakalbų pomėgiu lenkė net Paiselį. Gana, seni, gana, mintyse irzo Tirionas. Dievai turi svarbesnių reikalų, negu čia tavęs klausyti, ir aš pats turiu ką veikti.

Kai galų gale murmesiai ir dudenimai baigėsi, Tirionas atsisveikino su „Robo kūjo“ kapitonu.

— Saugiai pristatyk mano dukterėčią į Bravosą, ir grįžtančio tavęs lauks riterio titulas, — pažadėjo jam.

Leisdamasis stačiu lieptu į prieplauką, Tirionas jautė į jį smingančius nedraugiškus žvilgsnius. Galera švelniai siūbavo, tad ant judančios lentos jo krypavimas atrodė dar bjauresnis. Lažinuosi, jiems maga pakikenti. Tačiau niekas nedrįso, bent jau atvirai, nors jis girdėjo kažkokius balsus, sumišusius su lentų ir virvių girgždesiu ar vandens šniokštimu tarp prieplaukos polių. Nemyli jie manęs, pagalvojo jis. Ką gi, nenuostabu. Esu bjaurus, bet pavalgęs, o jie badauja.

Bronas palydėjo Tirioną per minią tenai, kur laukė sesuo su sūnumis. Sersėja nekreipė į jį dėmesio, bet nesiliaudama šypsojosi jų pusbroliui. Tirionas žvelgė į žavųjį Lanselį, kurio žalios akys derėjo su smaragdų vėriniu, juosiančiu jos baltą grakštų kaklą, ir mintyse gudriai šypsojosi. Žinau tavo paslaptį, Sersėja, galvojo jis. Pastaruoju metu jo sesuo ėmė dažnai lankytis pas aukštąjį septoną, vis prašydama palaiminimo būsimoje kovoje su lordu Staniu — bent jau norėjo, kad Tirionas taip galvotų. O iš tiesų, trumpai pabuvusi Didžiojoje Beiloro septoje, Sersėja užsimesdavo paprastą rudą kelioninį apsiaustą ir vogčia sėlindavo susitikti su vienu pakelės riteriu keistu vardu — seru Osmundu Ketlbleku bei jo tokiais pat įtartinais broliais Osniu ir Osfrydu. Lanselis papasakojo apie juos Tirionui viską. Sersėja buvo sumaniusi, pasinaudodama Ketlblekais, pasisamdyti savą karių būrį.

Tiek to, tegu ji pasidžiaugia savo gudrybėmis. Kai manydavo jį pergudravusi, Sersėja elgdavosi kur kas švelniau. Ketlblekai jai prikalbėdavo gražių žodžių, imdavo jos pinigus ir žadėdavo viską, ko tik ji paprašydavo. Kodėl gi ne, jei Bronas tuoj pat jiems įteikdavo antra tiek, nė varioku mažiau? Tiesą sakant, visa ta maloni broliukų sukčių trijulė buvo labiau įgudusi apgaudinėti, negu kam nors nuleisti kraują. Sersėjai pavyko įsitaisyti tris tuščiavidurius būgnus; jie galingai dundėjo pagal jos norą, bet viduje nieko nebuvo. Tirionas dėl to smaginosi iš širdies.

Iškilmingai suskardėjo trimitai, ir „Liūto žvaigždė“ su „Ledi Liana“, atsistūmusios nuo kranto, pajudėjo pasroviui skirti kelio „Jūrų greituoliui“. Iš minios ant upės kranto pasigirdo keli sveikinimo šūksniai, pavieniai ir nedarnūs kaip virš galvų dangumi lekiantys debesėliai. Mirsela šypsojosi ir mojavo nuo denio. Už jos stovėjo Aris Oukhartas, jo baltas apsiaustas plaikstėsi vėjyje. Kapitonas įsakė atrišti lynus, ir keli yriai išstūmė „Jūrų greituolį“ į žvalią Juodųjų Vandenų srovę, kur pagavusios vėją pražydo jo burės — paprastos baltos burės, kaip reikalavo Tirionas, o ne tamsiai raudoni Lanisterių audeklai. Princas Tomenas ašarojo.

— Kniauki kaip kūdikis vystykluose, — sušnypštė jo brolis. — Princams negalima verkti.

— Princas Eimonas Drakono riteris verkė tą dieną, kai princesė Neiris ištekėjo už jo brolio Eigono, — tarė Sansa Stark, — ir dvyniai seras Arikas ir seras Erikas mirė apsipylę ašaromis, kai vienas kitą mirtinai sužeidė.

— Užsičiaupk, nes liepsiu serui Merinui tave pačią mirtinai sužeisti, — burbtelėjo Džofris savo sužadėtinei. Tirionas žvilgtelėjo į seserį, bet ši buvo labai pasinėrusi į tai, ką jai pasakojo seras Beilonas Svonas. Nejaugi ji iš tiesų tarsi akla ir nemato, koks jis? — nusistebėjo Tirionas.

Jau atsidūręs upės viduryje, „Tyrų vėjas“ nuleido irklus į vandenį ir ėmė slysti pasroviui „Jūrų greituoliui“ iš paskos. Paskutinis išplaukė „Karaliaus Roberto kūjis“, galingiausias iš karališkojo laivyno ar bent iš tų laivų, kurie praėjusiais metais nepabėgo su Staniu į Drakono Uolą. Laivus Tirionas rinko labai rūpestingai, vengdamas kapitonų, kurių ištikimybė, pasak Veirio, galėjo kelti abejonių. Bet ir paties Veirio ištikimybė buvo abejotina, tad šiokio tokio nerimo liko. Per daug pasikliauju Veiriu, pamąstė Tirionas. Reikia turėti savų šaltinių. Bet ir jais nelabai galėčiau pasitikėti. Pasitikėjimas gali kainuoti gyvybę.

Jis vėl prisiminė Mažąjį Pirštą. Iš Petiro Beilišo nebuvo jokios žinios nuo tada, kai jis iškeliavo prie Karčiojo tilto. Galbūt tai dar nieko nereiškia — arba reiškia viską. Net ir Veiris neturėjo ko pasakyti. Eunuchas spėjo, kad gal Mažąjį Pirštą pakeliui ištiko kokia nelaimė. Galbūt jis net nužudytas. Tirionas paniekinamai prunkštelėjo.

— Jeigu Mažasis Pirštas negyvas, tai aš — milžinas.

Jau greičiau Taireliai vengė siūlomų vedybų. Kaltinti juos Tirionui buvo sunku. Meisu Taireliu dėtas, labiau norėčiau išvysti Džofrį pasmeigtą ant kuolo, o ne kišantį pimpalą prie dukters.

Nedidelis laivų būrys jau išplaukė tolokai į įlanką, ir Sersėja davė ženklą, kad laikas keliauti. Bronas atvedė Tiriono žirgą ir padėjo užsėsti. Šitai daryti turėjo Podrikas Peinas, bet Podą jie paliko Raudonojoje pilyje. Grėsmingas samdinys darė kur kas didesnį įspūdį negu berniukas.

Siaurose gatvėse išsirikiavę miesto sargybos kareiviai iečių kotais stūmė atgal minią. Seras Džeislinas Baivoteris jojo priešakyje, tarsi pleištą vesdamas būrį raitų ietininkų juodais žiedmarškiniais ir auksiniais apsiaustais. Toliau seras Aronas Santagaras ir seras Beilonas Svonas laikė karaliaus vėliavas — Lanisterių liūtą ir karūnuotą Barateonų elnią.

Paskui juos jojo karalius Džofris ant aukšto palšo žirgo, ant auksinių jo garbanų spindėjo aukso karūna. Šalia jo, žvelgdama tiesiai prieš save, ant kaštoninės kumelės jojo Sansa Stark, jos vešlūs, tinkleliu su mėnulio akmenimis pridengti tamsiai rudi plaukai krito jai iki pečių. Šią porą iš abiejų pusių saugojo po vieną karaliaus sargybinį — Skalikas karaliui iš dešinės, seras Mendonas Muras šalia Starkų mergaitės.

Jiems iš paskos žengė šniurkščiojantis Tomenas ir seras Prestonas Grynfildas baltais šarvais ir baltu apsiaustu, tada Sersėja su seru Lanseliu, saugoma Merino Trento ir Boroso Blaunto. Tirionas jojo greta sesers. Toliau rikiavosi aukštojo septono neštuvai ir ilga kitų dvariškių palyda — seras Horas Redvainas, ledi Tanda ir jos duktė, Džalabaras Kso, lordas Džailsas Rosbis ir visi kiti. Pačiame gale ėjo dviguba sargybinių kolona.

Murzini, nesiskutę veidai už ietininkų gretos spoksojo į raitelius vangiai piktomis akimis. Kaip man visa šitai nepatinka, galvojo Tirionas. Bronas porai dešimčių savo samdinių liepė išsiskirstyti minioje ir neleisti jokiai bėdai įsiplieksti. Tikriausiai Sersėja davė panašių nurodymų savo Ketlblekams. Bet Tirionui atrodė, kad didelės naudos iš to nebus. Jeigu ugnis pernelyg karšta, pyragas vis tiek prisvils, net jei įbertum į tešlą saują razinų.

Jie kirto Žuvų aikštę ir jojo Purvinąja gatve, o paskui turėjo sukti siauru ir vingiuotu Kabliu, nuo kurio kelias jau vedė į Aukštąją Eigono kalvą. Jaunajam karaliui jojant pro šalį, keli balsai riktelėjo: „Džofris! Tegyvuoja Džofris!“, bet šaukė gal tik vienas kitas iš šimto, likusieji tylėjo. Varstomi niūrių žvilgsnių, Lanisteriai brovėsi pro jūrą nuskurusių vyrų ir alkanų moterų. Vos per žingsnį priešakyje Sersėja juokėsi iš kažkokių Lanselio žodžių, nors Tirionas įtarė, kad ji tik apsimeta. Vargu ar nepastebėjo, kokia įtampa tvyro aplinkui, tačiau sesuo visada manė, kad geriau atrodyti narsiai.

Pasiekus pusiaukelę, tarp dviejų sargybinių prasispraudė ir išbėgo į gatvę priešais karalių ir jo palydovus aimanuojanti moteris, laikydama virš galvos negyvą kūdikį. Tas lavonėlis buvo išbrinkęs, pamėlynavęs, atgrasus, bet tikrą siaubą kėlė motinos akys. Džofris akimirką žiūrėjo taip, lyg ketindamas ją sutrypti, bet Sansa Stark pasilenkė ir kažką jam pasakė. Karalius pasirausė piniginėje ir švystelėjo moteriai sidabrinį elnią. Pinigas atsimušė nuo kūdikio, nuriedėjo auksiniams apsiaustams po kojomis ir tolyn į minią, kur dėl jo tuoj pat susipešė bent tuzinas žmonių. Motina nė nemirktelėjo. Jos kaulėtos rankos virpėjo nuo negyvo sūnaus svorio.

— Palik ją, jūsų malonybe, — šūktelėjo Sersėja karaliui. — Mes jai, vargšelei, jau nepadėsime.

Motina išgirdo tuos žodžius. Karalienės balsas kažkaip prasismelkė į pakrikusį tos moters protą. Bejausmį jos veidą iškreipė pasibjaurėjimas.

— Kekšė! — suklykė ji. — Karalžudžio kekšė! Su broliu krušosi!

Jai ištiesus rankas ir rodant į Sersėją, negyvas vaikas išslydo ir tarsi miltų maišas žnektelėjo ant žemės.

— Su broliu krušosi! Su broliu! Su broliu!

Tirionas nespėjo pastebėti, iš kur atskriejo mėšlo gabalas. Tik išgirdo, kaip Sansa aiktelėjo, o Džofris garsiai nusikeikė; atsigręžęs pamatė karalių, besišluostantį rudą košę nuo skruosto. Mėšlo kliuvo ir jo auksiniams plaukams, ir Sansos kojoms.

— Kas metė? — suriko Džofris. Sukišęs pirštus į plaukus, nuo įtūžio persimainęs, sviedė šalin dar vieną mėšlo saują. — Tuoj pat surasti tą, kuris metė! — rėkė jis. — Šimtas auksinių drakonų tam, kuris jį išduos.

— Jis buvo ten, aukštai! — šūktelėjo kažkas iš minios.

Įtempęs pavadį, karalius apsuko arklį, stengdamasis apžiūrėti stogus ir atvirus balkonus. Žmonės minioje badė pirštais į visas puses, stumdėsi, keikė vienas kitą ir karalių.

— Jūsų malonybe, nereikia, galai jo nematę, — puolė prašyti Sansa.

Karalius nekreipė į ją dėmesio.

— Atveskite žmogų, metusį šitą bjaurastį! — įsakė Džofris. — Jis ją laižyte nulaižys arba neteks galvos. Šunie, surask ir pristatyk jį čionai!

Sandoras Kligeinas paklusniai nušoko nuo arklio, tačiau gyvoje kūnų sienoje nebuvo jokio plyšio, jis negalėjo net praeiti, ką jau ten kalbėti apie stogus. Arčiausiai jo stovintys pradėjo spaustis atbuli, kad duotų jam kelią, kiti grūdosi priekin norėdami pažiūrėti. Tirionas pajuto bręstant bėdą.

— Kligeinai, neprasidėk, tas žmogus seniai pabėgo.

— Man jo reikia tuojau pat! — Džofris rodė ranka į stogą. — Jis buvo ten, viršuje. Šunie, iškapok juos ir surask…

Kilęs triukšmas užgožė paskutinius jo žodžius: atsiritusi įniršio, baimės ir neapykantos banga apsiautė juos iš visų pusių.

— Kekšvaikis! — kažkas riktelėjo Džofriui. — Baidyklė kekšvaikis!

— Kekšė! — ataidėjo kiti balsai karalienės pusėn. — Brolio kekšė!

Savo dalį gavo ir Tirionas:

— Išsigimėlis! Pusžmogis!

Pramaišiui su keiksmais Tirionas išgirdo ir šaukiant: „Teisingumo!“ bei „Robas, karalius Robas, Jaunasis Vilkas!“, dar „Stanis!“ ir net „Renlis!“ Ūžtelėjusi priekin, minia iš abiejų gatvės pusių užgulė ištiestas ietis, auksiniai apsiaustai iš paskutinių jėgų stengėsi išsilaikyti gretoje. Pasipylė akmenys, mėšlas ir dar bjauresni dalykai.

— Duokite maisto! — suklykė moteris.

— Duonos! — užbaubė vyras jai už nugaros.

— Kekšvaiki, mes norime duonos! — ir akimirksniu tuos žodžius pakartojo šimtai balsų. Karalius Džofris, karalius Robas ir karalius Stanis liko užmiršti, virš visų iškilo karalius Duona.

— Duonos! — staugė minia. — Duonos! Duonos!

Spustelėjęs pentinais, Tirionas prilėkė prie sesers šaukdamas:

— Atgal į pilį! Greičiau!

Sersėja tik linktelėjo, seras Lanselis išsitraukė kalaviją. Visų priešakyje Džeislinas Baivoteris griausmingu balsu riktelėjo komandą. Jo raiteliai atstatė ietis ir pajudėjo pleištu pirmyn. Karalius nerimastingai suko žirgą ratu, o pro auksinių apsiaustų gretą lendančios rankos mėgino jį sugriebti. Vienai pavyko nustverti jį už kojos, bet tik akimirkai. Švystelėjo sero Mendono kalavijas, ir ta ranka liko be plaštakos.

— Jok! — riktelėjo Tirionas sūnėnui ir iš visų jėgų tvojo arkliui per pasturgalį. Gyvulys sužvingęs atsistojo piestu ir nėrė į priekį, minia išsigandusi puolė į šalis.

Suraginęs žirgą, Tirionas pasileido šuoliais įkandin karaliaus. Nuo jo neatsiliko Bronas su kalaviju rankoje. Virš galvų prašvilpė stambus akmuo, į sero Mendono skydą atsimušęs ištiško supuvęs kopūstas. Kairėje trys auksiniai apsiaustai neatlaikę spaudimo griuvo ant žemės, žmonės puolė pirmyn trypdami parkritusius. Skalikas dingo kažkur užpakalyje, nors jo žirgas šuoliavo greta. Tirionas spėjo pastebėti, kaip Aroną Santagarą traukia iš balno, plėšia jam iš rankų juodos ir aukso spalvos Barateonų vėliavą. Seras Beilonas Svonas, traukdamas kalaviją, metė šalin Lanisterių liūtą. Jis kapojo kairėn ir dešinėn, o nukritusi vėliava jau buvo sudraskyta į skutelius, kurie sukosi aplinkui tarsi audros gainiojami tamsiai raudoni lapai. Po akimirkos jų nebeliko. Kažkas atsidūrė priešais Džofrio žirgą ir čia pat suklykė partrenktas jo kanopų. Kas ten buvo — vyras, moteris ar vaikas, Tirionas nė už ką nebūtų pasakęs. Išbalęs kaip drobė Džofris šuoliavo greta, jam iš kairės tarsi balkšvas šešėlis šmėžavo seras Mendonas Muras.

Staiga visa ta beprotybė nutolo, arklių kanopos sukaukšėjo per akmenis, kuriais buvo išgrįsta aikštė priešais vartų bokštą. Vartus saugojo išsirikiavęs ietininkų būrys. Seras Džeislinas savo raitelius jau gręžė aplinkui. Sargybinių ietys prasiskyrė, leisdamos karaliaus palydai prajoti po vartų grotomis. Visiems pasidarė ramiau, aplinkui išvydus blausiai raudonas, tokias nuostabiai aukštas ir gausių lankininkų viršuje saugomas sienas.

Tirionas neatsiminė, kaip atsidūrė ant žemės. Pro vartus įjojo Sersėja, Tomenas ir Lanselis, jiems iš paskos seras Merinas ir seras Borosas, o sukrėstas karalius tuo metu sero Mendono padedamas lipo nuo arklio. Boroso kalavijas buvo visas kruvinas, Merino apsiaustas nuplėštas. Tuoj pat pasirodė seras Beilonas be šalmo, ant apsiputojusio žirgo kruvinu snukiu. Horas Redvainas atgabeno ledi Tandą, pusiau pamišusią iš baimės dėl dukters Lolisės, kuri buvo nutraukta nuo balno ir kažkur dingo. Dar labiau papilkėjęs lordas Džailsas užsikirsdamas lemeno matęs, kaip aukštasis septonas išvirto iš neštuvų klykte klykdamas savo maldas ir išnyko po minios kojomis. Džalabaras Kso sakė tartum regėjęs prie apverstų aukštojo septono neštuvų skubant serą Prestoną Grynfildą iš karaliaus sargybos, bet nieko tikrai nežinojo.

Tirionas lyg per miglą suvokė, kad meisteris klausia, ar jis nesužeistas. Paskui prasibrovė tenai, kur stovėjo sūnėnas su ant šono nuslinkusia, sudžiūvusiu mėšlu aplipusia karūna.

— Išdavikai, — susijaudinęs burbleno Džofris, — visiems galvas nukaposiu, aš juos…

Neūžauga į tą raudoną veidą skėlė tokį antausį, kad karūna nulėkė nuo galvos. Tada pastūmė abiem rankom, ir Džofris griuvo paslikas.

— Kvailys prakeiktas! Kvailys per visą pilvą!

— Jie buvo išdavikai, — suinkštė nuo žemės Džofris. — Jie mane puolė ir šlykščiai pravardžiavo.

— Tu ant jų užsiundei savo šunį! Ką, tavo nuomone, jie turėjo daryti — nuolankiai klauptis, kol Skalikas nukapos jiems rankas ir kojas? Tu, išlepintas, mažas ir paikas berniūkšti, pražudei Kligeiną ir dar dievai žino kiek kitų, o pats štai esi gyvas ir sveikas. Būk tu prakeiktas! — Ir Tirionas spyrė jam. Tai buvo taip malonu, kad būtų spyręs dar, bet seras Mendonas Muras sugriebęs atitraukė jį nuo kaukiančio Džofrio, o iš karto šalia atsiradęs Bronas čiupo jį į glėbį. Sersėja atsiklaupė prie sūnaus, tuo tarpu seras Beilonas Svonas sutramdė serą Lanselį. Tirionas ištrūko iš Brono gniaužtų.

— Kiek jų ten dar liko? — suriko jis visiems.

— Mano duktė, — pravirko ledi Tanda. — Labai prašau, kas nors turi grįžti ir surasti Lolisę…

— Seras Prestonas negrįžo, — pranešė seras Borosas Blauntas, — ir Aronas Santagaras.

— Ir Žindyvis, — tarė seras Horas Redvainas. Tokią pašaipią pravardę kiti ginklanešiai buvo davę jaunajam Tirekui Lanisteriui.

Tirionas apsižvalgė.

— Kur Starkų mergaitė?

Kelias akimirkas visi tylėjo. Pagaliau Džofris tarė:

— Ji jojo šalia manęs. Nežinau, kur ji prapuolė.

Tirionas storais trumpais pirštais suspaudė tvinksinčius smilkinius. Jeigu kas nors atsitiktų Sansai Stark, Džeimiui tai reikštų tikrą mirtį.

— Sere Mendonai, buvote paskirtas jos saugoti.

Sero Mendono šie žodžiai, regis, visiškai nesujaudino.

— Kai Skalikas įstrigo minioje, pirmiausia galvojau apie karalių.

— Ir teisingai, — įsiterpė Sersėja. — Borosai, Merinai, eikite atgal ir suraskite mergaitę.

— Ir mano dukterį, — raudojo ledi Tanda. — Labai prašau, serai…

Seras Borosas, regis, visiškai nesidžiaugė turįs palikti saugias pilies sienas.

— Jūsų malonybe, — tarė jis karalienei, — mūsų balti apsiaustai gali suerzinti minią.

Tirionas daugiau nebegalėjo tverti.

— Tegu Kiti griebia jūsų suknistus apsiaustus! Jeigu baisu juos nešioti, prakeiktas kvaily, tai nusivilkite… bet Sansą Stark man suraskite, kitaip, prisiekiu, liepsiu Šiagai perskelti tą jūsų šlykščią galvą pusiau, ir pažiūrėsime, ar ten yra ko nors daugiau, o ne vien prarūgusi tešla.

Seras Borosas iš įniršio tapo tamsiai raudonas.

— Tu drįsti mane vadinti šlykščiu? Tu, neūžauga?

Jis jau kėlė kruviną kalaviją, kurį tebelaikė šarvuota ranka, bet Bronas nedelsdamas stumtelėjo Tirioną sau už nugaros.

— Liaukitės! — riktelėjo Sersėja. — Borosai, darykite, kaip jums įsakyta, kitaip šitiems apsiaustams vilkėti rasime kitų. Davėte priesaiką…

— Štai ji! — šūktelėjo Džofris rodydamas ranka.

Pro vartus risčia įjojo Sandoras Kligeinas raitas ant Sansos kaštonės. Mergaitė sėdėjo jam už nugaros, abiem rankomis tvirtai apkabinusi Skaliką per krūtinę.

Tirionas kreipėsi į ją:

— Ledi Sansa, jūs sužeista?

Jai per kaktą iš gilios žaizdos galvoje sruveno kraujas.

— Jie… jie svaidė visokius daiktus… akmenis, purvą… bandžiau jiems pasakyti, kad neturiu duonos, negaliu jos duoti. Vienas vyras mėgino mane išversti iš balno. Man atrodo, Skalikas jį užmušė… jo ranka… — Ji išplėtė akis ir delnu užsidengė burną. — Jis nukirto jam ranką.

Kligeinas nukėlė Sansą žemėn. Baltas jo apsiaustas buvo suplyšęs ir purvinas, pro sudriskusią kairę rankovę sunkėsi kraujas.

— Mažoji paukštytė kruvina. Kas nors nuveskite ją atgal į narvelį ir apžiūrėkite tą žaizdą.

Meisteris Frenkenas suskubo vykdyti nurodymo.

— Santagarą jie pribaigė, — toliau kalbėjo Skalikas. — Keturi vyrai laikė jį sugriebę ir paeiliui daužė jam galvą grindinio akmenimis. Vienam paleidau žarnas, bet serui Aronui tai nedaug tepadėjo.

Prie jo priėjo ledi Tanda.

— Mano duktė…

— Nemačiau jos, — Skalikas raukydamasis apsidairė. — Kur mano žirgas? Jei tam arkliui bus kas nutikę, kažkam teks mokėti.

— Bėgo jis su mumis, — atsiliepė Tirionas, — bet nežinau, kur vėliau dingo.

— Gaisras! — kažkas suriko nuo bokšto viršaus. — Milordai, mieste rūksta dūmai. Blusynas dega.

Tirionas buvo neapsakomai pavargęs, bet grimzti į neviltį neturėjo laiko.

— Bronai, imk žmonių kiek reikia, bet pasirūpink, kad statinės su vandeniu liktų nepaliestos, — dievai maloningiausieji, laukinė ugnis, jei gaisras kils ir tenai… — Teprapuola visas Blusynas, jeigu jau taip nutiks, bet ugnis jokiu būdu neturi pasiekti alchemikų gildijos — ar supratai? Kligeinai, eisite su juo.

Tirionui pasirodė, kad vieną akimirką tamsiose Skaliko akyse šmėstelėjo baimė. Ugnis, čia pat susigaudė. Tegu mane Kiti griebia, žinoma, jis nekenčia ugnies, labai jau sočiai gavo jos paragauti. Tas žvilgsnis iš karto dingo, jį pakeitė Kligeinui įprasta panieka.

— Eisiu, — atšovė jis, — bet ne tau įsakius. Turiu surasti tą arklį.

Tirionas atsigręžė į tris likusius karališkosios sargybos riterius.

— Kiekvienas josite į miestą su šaukliu. Įsakykite žmonėms grįžti namo. Bet kuris žmogus, rastas gatvėje vakare po paskutinio varpo dūžio, sulauks mirties bausmės.

— Mūsų vieta — šalia karaliaus, — abejingai atkirto savimi patenkintas seras Merinas.

Sersėja šoko tarsi kirsti pasirengusi gyvatė.

— Jūsų vieta ten, kur nurodo mano brolis, — rėžė ji. — Ranka kalba karaliaus balsu, tad nepaklusnumas — tai išdavystė.

Borosas ir Merinas susižvalgė.

— Ar turėtume vilktis baltus apsiaustus, jūsų malonybe? — pasiteiravo seras Borosas.

— Galite eiti nors ir nuogi, kas man rūpi? Galbūt tada minia prisimintų, kad esate vyrai. Žmonės tikriausiai apie tai pamiršo matydami, kaip elgėtės gatvėje.

Tirionas netrukdė seseriai lieti tūžmastį. Jo galva tvinkčiojo. Atrodė, lyg nosis užuodžia dūmus, nors greičiau tai svilo jo smegenys. Rankos bokšto duris saugojo du kariai iš Akmeninių Varnų.

— Suraskite Timetą, Timeto sūnų.

— Akmeninės Varnos paskui Apdegėlius išsižioję nevaikšto, — išdidžiai pareiškė vienas laukinių.

Tirionas valandėlei buvo pamiršęs, su kuo turi reikalą.

— Tada suraskite man Šiagą.

— Šiaga miega.

Jis pasistengė susitvardyti ir nerėkti.

— Pažadinkite. Ir tuojau pat.

— Pažadinti Šiagą, Dolfo sūnų, — nelengvas darbas, — nenoriai burbtelėjo sargybinis. — Užsirūstinęs jis būna baisus, — ir nuėjo niurnėdamas.

Šiaga atžingsniavo žiovaudamas ir kasydamasis.

— Pusė miesto kelia riaušes, kita pusė dega, o Šiaga knarkia, — tarė jam Tirionas.

— Šiagai netinka čionykštis purvinas vanduo, tad tenka gerti jūsų silpną alų ir rūgštų vyną, ir paskui jam skauda galvą.

— Namuose prie Geležies vartų apgyvendinau Šają. Eik tenai ir pasirūpink, kad jai būtų saugu, kad ir kas aplinkui vyktų.

Milžinas nusišypsojo, jo barzdos gaurų tankmėje švystelėjo geltoni dantys.

— Šiaga ją pristatys čionai.

— Nereikia, tik žiūrėk, kad jai nieko neatsitiktų. Perduok, kad ateisiu, kai tik galėsiu. Gal dar šiąnakt, bet rytoj — tai jau tikrai.

Tačiau vakare miestas dar virė, nors Bronas pranešė, kad liepsnos užgesintos ir beveik visos anksčiau susibūrusios minios jau išsisklaidė. Kad ir kaip Tirionas ilgėjosi jaukaus Šajos glėbio, buvo aišku, kad šiąnakt jis niekur neis.

Prietemos gaubiamoje menėje Tirionas sėdo valgyti vakarienės — šalto gaidžio su juoda duona, tačiau tuo metu pasirodė seras Džeislinas Baivoteris su žuvusiųjų vardais. Jau buvo visiškai sutemę, tarnai atėjo degti žvakių ir užkurti židinio, bet Tirionas juos aprėkė ir išvijo. Jo nuotaika buvo tokia niūri, kaip ir kambarys, o tai, ką kalbėjo Baivoteris, jos nė kiek nepraskaidrino.

Nužudytųjų sąrašo viršuje atsidūrė aukštasis septonas, jį sudraskė į gabalus klykiantį dievų gailestingumo. Išvydę šventikus, kurie tiek nusipenėję, kad nebepaeina, badaujantys žmonės suirzta, pagalvojo Tirionas.

Sero Prestono lavono iš pradžių niekur nebuvo matyti. Auksiniai apsiaustai ieškojo riterio baltais šarvais, bet jį taip subadė ir sukapojo, kad buvo raudonai rudas nuo galvos iki kojų.

Serą Aroną Santagarą aptiko griovyje, iš jo galvos šalmo viduje buvo likusi tik raudona košė.

Ledi Tandos duktė už odininko dirbtuvės savo mergystę atidavė pusšimčiui rėkaujančių prasčiokų. Auksiniai apsiaustai ją rado nuogą klaidžiojančią Kiaulių skersgatvyje.

Tireko niekas iki šiol nematė, prapuolė ir krištolinė septono karūna. Krito devyni auksiniai apsiaustai, bent keturios dešimtys sužeista. Kiek žmonių žuvo minioje, niekas nesivargino skaičiuoti.

— Tireką privalome surasti gyvą ar mirusį, — Baivoteriui baigus, griežtai tarė Tirionas. — Jis dar visai vaikas. Mano velionio dėdės Taigeto sūnus. Jo tėvas visada buvo man malonus.

— Rasime jį. Taip pat ir septono karūną.

— Tegu tą karūną Kiti sukiša vienas kitam į užpakalį, tiek man ji terūpi.

— Skirdamas mane sargybos viršininku sakėte norįs iš manęs visada girdėti tikrą tiesą.

— Kažkodėl nujaučiu, kad man visiškai nepatiks tai, ką ketini pranešti, — niūriai tarė Tirionas.

— Milorde, šiandien miestą suvaldėme, tačiau dėl rytojaus nieko negaliu žadėti. Katilas kunkuliuoja ir tuoj užvirs. Mieste priviso tiek vagių ir žudikų, kad joks žmogus nesijaučia savo namuose saugus, palei Myžgriovį jau kas antroje lūšnoje viduriuojama kraujais, maisto nenusipirksi nei už varioką, nei už sidabrinį. Anksčiau žmonės tik burbėdavo pakampėmis, o dabar išdavikiškos kalbos skamba ir dirbtuvėse, ir turguose.

— Jums reikia daugiau žmonių?

— Puse tų, kuriuos turiu dabar, nepasitikiu. Slintas jų skaičių patrigubino, bet būti sargybiniu — tai ne vien užsimesti auksinį apsiaustą. Tarp naujokų yra gerų ir ištikimų vyrų, bet ir begalvių, girtuoklių, bailių, išdavikų tiek, kad geriau jūs ir nežinotumėt. Jie tik šiek tiek apmokyti, nedrausmingi ir ištikimi tik savam kailiui. Bijau, kad atėjus mūšiui jie neatsilaikys.

— Šito iš jų niekada ir nesitikėjau, — atsiliepė Tirionas. — Jeigu mūsų sienos grius, pražūsime — žinojau tai nuo pat pradžių.

— Mano vyrai — daugiausia iš prasčiokų. Jie vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, geria tose pačiose smuklėse, šliurpia viralą iš tų pačių puodų. Jūsų eunuchas tikriausiai jau sakė, kad Karaliaus Uoste niekas nedega meile Lanisteriams. Daugelis dar atsimena, kaip, Eiriui atidarius miesto vartus, jūsų lordas tėvas viską čia nusiaubė. Jie kužda, esą dievai mus baudžia už jūsų giminės nuodėmes — už jūsų brolio nužudytą karalių Eirį, už sukapotus Reigaro vaikus, už Edardo Starko nukirsdinimą ir pasibaisėtinai kruviną Džofrio teisingumą. Kai kurie atvirai kalba, kad Robertui karaliaujant gyvenimas klojosi kur kas geriau, ir užsimena, kad Staniui sėdus į sostą vėl ateis geresni laikai. Tokios šnekos girdėti visur — užeigos namuose, smuklėse, viešnamiuose. Bijau, kad ir kareivinėse bei sargybos būstinėse.

— Jie nekenčia mano šeimos — ar šitai nori man pasakyti?

— Na taip… ir, pasitaikius galimybei, atsigręš prieš ją.

— Taip pat ir manęs?

— Pasiklauskite savo eunucho.

— Dabar klausiu tavęs.

Giliai įsodintos Baivoterio akys susitiko su neūžaugos skirtingų spalvų žvilgsniu ir žiūrėjo nemirkteldamos.

— Jūsų, milorde, nekenčia visų labiausiai.

— Visų labiausiai? — Tirionas vos nepaspringo išgirdęs tokią neteisybę. — Juk ne kas kitas, o Džofris liepė jiems valgyti savo numirėlius. Džofris siundė ant jų savo šunį. Kodėl jie kaltina mane?

— Jo malonybė — dar tik berniukas. Gatvėse kalbama, esą jo patarėjai — piktadariai. Karalienė niekada negarsėjo draugiškumu prastuomenei ir lordas Veiris ne iš didelės meilės pramintas Voru… tačiau visų labiausiai jie kaltina jus. Jūsų sesuo ir eunuchas buvo čia ir tada, kai gyvenimas valdant Robertui atrodė geresnis, o štai jūs atsiradote neseniai. Jie kalba, kad paskui jus miestą užplūdo pasipūtę samdiniai ir purvini laukiniai, galvažudžiai, kurie ima, kas patinka, ir nepaiso jokių įstatymų, išskyrus jų pačių sugalvotus. Žmonės sako, kad ištrėmėte Janą Slintą, nes jums jis pasirodęs per daug tiesus ir garbingas. Kalba, esą išmintingą ir geraširdį Paiselį įmetėte į požemį, nes jis drįso prieš jus kelti balsą. Kai kurie net tvirtina, jog ketinate pats užgrobti Geležinį sostą.

— Taip, žinoma, ir dar, be kita ko, esu šlykšti ir atgrasi pabaisa, to niekada nedera pamiršti, — jis sugniaužė kumščius. — Jau prisiklausiau pakankamai. Abu turime reikalų. Gali eiti.

Galbūt ne veltui mano lordas tėvas niekino mane šitiek metų, jeigu tai geriausia, ko galiu pasiekti, galvojo Tirionas likęs vienas. Vien pažvelgus į vakarienės liekanas, nuo šalto riebaluoto gaidžio vaizdo jam susuko vidurius. Pasibjaurėjęs nustūmė maistą šalin ir šūktelėjo Podą, kad greičiau pakviestų Veirį ir Broną. Patikimiausi mano patarėjai — eunuchas ir samdinys, o mano moteris — kekšė. Ką gi tai sako apie mane?

Atėjęs Bronas pasiskundė, kad jam tamsu, ir pareikalavo židinyje ugnies. Pasirodžius Veiriui, ji jau liepsnojo.

— Kur buvote visą tą laiką? — panoro žinoti Tirionas.

— Rūpinausi karaliaus reikalais, malonusis lorde.

— Ak, taip, karaliaus, — sumurmėjo Tirionas. — Mano sūnėnas nepajėgus savarankiškai net ant puodo nusėdėti, kur ten jam Geležinis sostas.

— Pameistriui amato reikia mokytis, — gūžtelėjo pečiais Veiris.

— Pusė pameistrių iš Smirdžgatvio valdytų geriau negu tas jūsų karalius. — Bronas įsitaisė kitoje stalo pusėje ir atsiplėšė gaidžio sparną.

Tirionas paprastai nekreipdavo dėmesio į šito samdinio akiplėšiškus žodžius, bet šįvakar susierzino kaip reikiant.

— Neatsimenu, kad būčiau leidęs tau baigti mano vakarienę.

— Man pasirodė, kad nesirengi nieko valgyti, — pilna mėsos burna atšovė Bronas. — Miestas badauja, švaistyti maistą būtų nusikaltimas. Gal turi vyno?

Netrukus dar paprašys, kad jam ir įpilčiau, niūriai pagalvojo Tirionas.

— Eini per daug toli, — įspėjo jis.

— O tu visada eini nepakankamai toli. — Bronas švystelėjo sparno kaulą ant grindų. — Ar kada pagalvojai, kaip palengvėtų gyvenimas, jeigu antrasis būtų gimęs pirmas? — Jis sugrūdo pirštus gaidžio vidun ir atsiplėšė gabalą krūtinėlės. — Tas verksnys, Tomenas. Regis, darytų visa, kas jam sakoma, kaip ir dera geram karaliui.

Suvokus samdinio užuominą, Tirionui per nugarą nubėgo šiurpas. Jei karalius būtų Tomenas…

Karaliumi Tomenas galėjo tapti tik vieninteliu keliu. Ne, jis net negalėjo apie tai pagalvoti. Džofris — tai jo kraujas, ne tik Sersėjos, bet ir Džeimio sūnus.

— Už tokius žodžius galėčiau įsakyti nukirsti tau galvą, — tarė jis Bronui, bet samdinys tik nusijuokė.

— Draugai, — įsiterpė Veiris, — kivirčydamiesi nieko nelaimėsime. Nedraskykime širdies.

— Kam? — rūgščiai paklausė Tirionas. Būtų radęs ne vieną širdį, vertą gerai padraskyti.